Vertimo istorija

Iš pradžių buvo žodis…

Raštas atsirado žymiai vėliau nei kalba, tačiau sudėtinga tiksliai nustatyti, kada žmogus pradėjo kalbėti. Net nekyla abejonių, kad ir vertimas žodžiu yra ankstesnis reiškinys nei vertimas raštu. Biblijoje pasakojama, kad po Didžiojo Tvano Nojaus protėviai nusprendė apsistoti Šinaro žemėje. Šioje vietoje, užuot kūrę visuomenę pagal Dievo valią, jie nusprendė mesti iššūkį jo autoritetui ir pastatyti dangų siekiantį bokštą. Tačiau šis planas nepavyko, nes Dievas suprato jų norą ir perėmė valdžią panaudodamas lingvistinę gudrybę. Jis privertė protėvius kalbėti skirtingomis kalbomis, kad jie vienas kito nesuprastų. Paskui jis juos išbarstė po visą Žemę. Po šio įvykio kalbų skaičius išaugo ir žmonės pradėjo ieškoti bendravimo būdų. Taip gimė vertimas. Vertimo žodžiu amatas, kaip neišvengiama būtinybė, atsirado prieš tūkstančius metų. Skirtingomis kalbomis šnekantiems žmonėms reikėjo susikalbėti tarpusavyje, taip atsirado pirmieji vertėjai, kurių dėka galėjo vykti žodinė komunikacija.

Vėliau atsirado raštas, o kartu su juo, vertimas raštu. Tačiau apie viską iš pradžių.

Antikos (apytikriai nuo 1250 m. pr. m. e. iki Vakarų Romos imperijos žlugimo 476 m.)

Didelę įtaką vertimo istorijai padarė Biblijos vertimas, nuo kurio prasidėjo vertimo pradžia Europoje. Apie III a. pr. Kr. iš hebrajų į graikų kalbą buvo išverstas Senasis Testamentas (vadinamoji Septuaginta), kuris ne tik supažindino graikus su žydų religija, paveikė visą graikų kultūrą, bet taip padarė įtaką tolimesniems Šventoji rašto vertimams.

Reikia pažymėti, kad senovės graikai patys nieko nevertė (turbūt todėl, kad kitos kalbos jiems atrodė barbariškos), bet būtent jiems priklauso pirmieji pasamprotavimai apie kalbą, pavyzdžiui, svarbus Platono teiginys, kad „žodis, tai realybė“. Tačiau tuo laiku vertimas tebuvo būtinybė, o verčiama buvo daugiausiai pažodžiui.

Vertimas, kaip amatas ir sisteminga veikla, atsirado senovės Romoje.  Graikų literatūra, filosofija, apskritai, visa kultūra, darė didelį poveikį romėnų menui ir kultūrai. Romėnų rašytojai, norėdami supažindinti savo piliečius su graikų literatūra, vertė graikų kūrinius.

Livijus Andronikas, romėnų rašytojas, bei, kaip yra žinoma, vertėjas, išvertė Homero „Odisėją“. Šis vertimas į istoriją įėjo kaip pirmasis grožinio kūrinio vertimas, taip pat, tai pirmasis vertimas, kurio autorius pasirašė.

Kitas svarbus senovės romėnas, komedijų autorius – Plautas. Vertimo istorijoje jis svarbus tuo, kad versdamas graikų komedijas, panaudojo kontaminacijos metodą – kelių kūrinių sujungimą į vieną.

Turbūt žymiausias romėnų rašytojas ir oratorius Ciceronas taip pat įėjo ir į vertimo istoriją. Ciceronas išsakė savo mintis apie vertimą, kurios tuo metu atrodė gana drąsiai. Romėnų oratorius ir rašytojas buvo nepažodinio vertimo šalininkas: „Ne žodį perteikti žodžiu, o teksto visumos toną ir prasmę“ . Ciceronas taip išreiškė ir teorinių minčių apie vertimą. Anot jo, vertėjas turi būti ne amatininkas, bet menininkas (rašytojas). Ką nors verčiant nereikia laikytis pažodiškumo principo. Vertime žymiai svarbiau bendras išraiškos pobūdis, bendra reikšmė,t.y. svarbu ne žodžių skaičius, o jų „svoris“. Ciceronas iškėlė laisvo, kūrybiško vertimo principą, o tuo pačiu atskeidė ir vieną pagrindinių vertimo problemų, kuri, beje, yra aktuali ir šiais laikais – ar reikia versti pažodžiui, einant žingsnis į žingsnį su originalaus teksto struktūra, ar versti laisvai, meniškai, perteikiant originalaus teksto prasmę?

Už nepažodinį vertimą pasisakė ir Horacijus. Žymiausias jo kūrinys – „Ars poetika“, kuriame suformuluotas principas „Nesistengsi žodį perteikti pažodžiui, būdamas ištikimas originalui vertėjas“, įėjo į vertimo istoriją. Horacijus, panašiai kaip ir Ciceronas, paiko laisvą vertimą, leidžia „perdirbti“ verčiamą tekstą.

Kaip buvo minėta anksčiau, didelę įtaką vertimo istorijai padarė Biblijos vertimas. Čia reikėtų paminėti Šventą Jeronimą ir jo Biblijos vertimą. Šv. Jeronimas gimė 347 metais, netoli Romos, krikščionių šeimoje. Popiežiaus paliepimu Šv. Jeronimas apsigyvena Betliejuje, įkuria čia vienuolyną bei išverčia Senąjį (hebrajų kalba) ir Naująjį (graikų kalba) Testamentus į lotynų kalbą. Šis Biblijos vertimas vadinamas „Vulgata“. Pavadinimas reiškia „visuotinė“, „visiems prieinama“. 1546 metais Bažnyčia „Vulgatą“ paskelbė kanonine, tačiau vėliau popiežiai dar redagavo ją, nes vertime buvo nemažai klaidų, atsiradusių ir dėl vertėjo ir dėl perrašinėtojų klaidų. Šv. Jeronimas taip pat parašė ir teorinį traktatą apie vertimą, kur išdėstė savo požiūrį apie geriausius vertimo būdus. Kūrybingas, išsilavinęs vertėjas mirė 420 metais rugsėjo 30 dieną. Ši diena yra laikoma vertėjų diena, o Šventas Jeronimas – vertėjų globėju.

Viduramžiai (V a. vid. – XV a. II pusė)

Viduramžiais Europoje įsigali krikščionybė, kuri padaro įtaką ir vertimui. Šiuo laiku daugiausiai verčiama Biblija, psalmės, Biblijos dalys ir atskiri fragmentai, o vertėjo amatu užsiima vienuoliai ir kunigai. Kaip bendros kultūros ir mokslo kalba, vyrauja lotynų. Tačiau reikėtų paminėti ir tai, kad būtent šiuo laikotarpiu Artimuosiuose Rytuose plečiasi arabų kalifatai, o kartu su jais – arabų kultūra. Daugiausiai verčiama iš arabų, graikų kalbų į lotynų. Verčiami moksliniai traktatai, nes arabai buvo pažengę medicinos, astronomijos, matematikos srityse.

Kalbant apie Viduramžius, svarbu paminėti Toledo vertimo mokyklą. Viduramžių Ispanijoje susidūrė kelios skirtingos kultūros: krikščionių, arabų, žydų.Arabai buvo pažengę gamtos, medicinos srityse, ir Europai reikėjo perteikti, t.y. išversti arabų mokslo veikalus. Apie 1135 metus Tolede (Ispanija) buvo įsteigta pirmoji vertimo mokykla. Mokykloje daugiausiai buvo verčiami arabų astronomijos, medicinos veikalai, knygos, Koranas. Vertimas buvo pažodiškos krypties. Toledo mokykloje taip pat buvo skaitomos paskaitos, diskutuojama apie išverstus tekstus. Verčiama daugiausiai į lotynų kalbą.

Nors kituose Europos kraštuose nebuvo vertimo mokyklų, panašių į Toledo, tačiau vertimu, daugiau ar mažiau, domėtasi beveik visur.

Apie vertimą traktatus rašė žinomas Italų poetas Dantė. Savo traktatuose Dantė kreipė dėmesį į poezijos, epų vertimą. Anot jo, neįmanoma išversti poezijos, arba, pavyzdžiui, Homero epų, nesuardant kūrinio harmonijos bei skambesio.

Viduramžiais buvo laikomasi dviejų vertimo principų:
1.  Pažodiškumo. Vyravo nuomonė, kad Dievo žodis yra neliečiamas, o vertėjas neturi teisės nieko keisti. Biblija, religiniai tekstai buvo verčiami labai pažodiškai. Kartais vertėjai netgi prisilaikydavo originalo žodžių skaičiaus bei tvarkos.
2.  Laisvos interpretacijos, adaptacijos. Vertėjas galėjo laisvai interpretuoti, adaptuoti, sutraukti ar išplėsti kūrinį pagal savo arba skaitytojo skonį bei poreikius. Tokiu būdu buvo verčiami beletristika, pasaulėtinė literatūra: dainos, poezija, Viduramžių epai.

Renesansas (XIV – XVII a. pr.)

Renesanso epochoje vyksta svarbios permainos, kurios labai paveikė vertimą. „Renesansas“, išvertus iš prancūzų kalbos, reiškia „atgimimą“. Šiuo laikotarpiu atgimė ne tik Europos kultūra, socialiniai reikalai, bet ir vertimas. Pirmas svarbus dalykas, paveikęs ir vertimą – formuojasi nacionalinės kalbos, išstumiama lotynų kalba. Nacionalinės kalbos įsivyrauja visose gyvenimo srityse: moksle, literatūroje, valstybės raštuose, teisėje. Antra, atsiranda knygų spaustuvės, padaugėja knygų bei skaitytojų (juk anksčiau ne visi galėjo skaityti, nes tiesiog nemokėjo lotynų kalbos. Ką jau kalbėti apie arabų ar graikų kalbas), knygos darosi pigesnės. Trečias svarbus dalykas – Reformacija (religinis sąjūdis, siekęs reformuoti Romos katalikybės doktriną, bažnyčią). Svarbiausias Reformacijos reikalavimas – išversti Šventąjį Raštą į nacionalines kalbas, kad ne tik kunigai, bet ir eiliniai žmonės galėtų jį skaityti, suprasti. Vertimas turi daugiausiai dėmesio skirti teksto prasmei, o ne Dievo žodžiui, t.y. pažodiškumui.

Kalbant apie Reformaciją ir Biblijos vertimą į nacionalines kalbas, svarbu paminėti Martiną Liuterį (1483–1546). Liuteris pirmasis pilnai išverčia į vokiečių kalbą Senąjį ir Naująjį Testamentus. Liuterio Biblijos vertimas skirtas eiliniam žmogui, vertimo kalba gyva, natūrali, tokia, kokią vartoja paprastas Vokietijos pilietis.

Martinas Liuteris buvo už nepažodinį vertimą, dėl ko buvo kaltinamas. Liuteris taip pat parašė veikalą „Laiškas apie vertimą“, kuriame ragina išsivaduoti nuo priklausomybės lotyniškai raidei. Anot Liuterio, reikia rašyti tikra vokiečių kalba, tokia, kurią šneka ir supranta paprastas žmogus.

Svarbu paminėti, kad Liuterio Biblijos vertimo kalba padėjo pagrindą vokiečių kalbos norminimui, padėjo formuotis vokiečių literatūrinei kalbai.

Svarbiausi Martino Liuterio vertimo principai:
►Keisti žodžių tvarką
►Naudoti jungtukus
►Nenaudoti graikiškų bei hebrajiškų žodžių, jei jų atitikmenų nėra vokiečių kalboje. Šį principą jis taikė todėl, nes norėjo gryninti vokiečių kalbą.

Renesanso laikais ne tik verčiama Biblija į nacionalines kalbas, bet žymiai padaugėja pasaulietiškos literatūros vertimų, veikalų apie patį vertimą. Vienas iš svarbiausių traktatų apie vertimą, prancūzo Etienne‘o Dolet‘o (1509–1546) „Apie būdą gerai versti iš vienos kalbos į kitą“. Šiame veikale Dolet‘as nusakė pagrindines vertimo taisykles, kurios, beje, aktualios ir šiandien:
►Gerai mokėti ir originalo ir vertimo kalbą.
►Nesilaikyti paraidiškumo.
►Gerai suprasti verčiamo autoriaus mintį ir dalyką, kurį jis aprašo.
►Vengti svetimų žodžių, lotynizmų. Laikytis gyvos, šnekamosios kalbos.Renesanso metu išauga ne tik vertimai, veikalai apie vertimą, bet išauga ir leksikografija: išleidžiama daug dvikalbių, daugiakalbių žodynų.
Renesansas, atmetęs Viduramžių pažodiškumo principą, pastebėjo ir paaiškino daug naujų vertimo problemų.

Klasicizmas (XVII a. – XIX a. I pusė)

Klasicizmo laikotarpyje, galima sakyti, konfliktuoja du skirtingi požiūriai į vertimą: „tradicinis“ bei „modernusis“. Pirmasis aukštai vertina Antikos kultūrą bei klasikines kalbas (graikų, lotynų). Buvo manoma, kad šios kalbos yra tobulos, jų stilius bei gramatinės formos esą turtingiausios ir nepralenkiamos. Vertimas, anot „tradicininkų“, yra pratybos, priemonė tobulinti naujas kalbas, tačiau naujos kalbos niekada nepavys senųjų, nes kuo kalba senesnė, tuo ji gražesnė, tobulesnė.
„Modernusis“ požiūris teigė, kad šių (esamų) laikų skonis, grožio, etiketo, padorumo supratimas yra tobulas ir nepakeičiamas. „Modernistai“, versdami Antikos kūrinius, pritaikydavo juos Klasicizmo epochos skoniui. Vertėjas galėjo pakeisti arba išmesti tai, kas, jo nuomone, yra neskoninga, nepadoru, netinka šiems laikams. Tokiu būdu Antikos kūriniai buvo „sumoderninami“. Tokie vertimai buvo pavadinti „neištikimomis gražuolėmis“ – laisvais, elegantiškais ir netiksliais vertimais. Klasicizmo epochos vertėjo tikslas ir užduotis – patikti. Nesvarbu, koks originalas, svarbu,kad tekstas būtų elegantiškas ir gražus. Galima sakyti, kad vertėjai daugiau kūrė, nei vertė. Vertimas, anot „modernistų“, turi būti gražesnis už originalą.Turbūt dėl to ypač populiaru buvo versti poeziją, nes ji buvo itin tinkama medžiaga laisvam, grakščiam vertimui.

„Tradicininkai“, kalbant apie vertimą, buvo linkę į pažodišką, tikslų, nepagražintą vertimą. Anot jų, vertėjas turi nuosekliai ir tiksliai versti originalą, perteikti originalo stilių, nieko neišbraukti ir nieko nepridėti. Vertėjo tikslas, anot „tradicininkų“ – tiksliai versti, o ne iškalbingai rašyti. Tačiau „tradicininkų“ teorijos nesulaukė didelio pripažinimo. Labiau priimtinesnis buvo požiūris, kad svarbiau yra kurti, o ne versti. Vertimas – antrarūšė veikla (iš vertimo veiklos netgi buvo šaipomasi), lyginat jį su kūryba.

Tačiau šalia to daugėja specializuotų vertimų, kurie gali turėti įtakos socialiniam progresui: moksliniai, teisės, istorijos, geografijos veikalai. Spausdinami dvikalbiai, specializuoti atskirų sričių žodynai. Taip pat rašoma ir apie vertimą, bet vieningos vertimo teorijos nėra.

Romantizmas (XVIII a. pab. – XIX pr.)

Romantizmo epochoje vertimas užėmė labai svarbią vietą. Tuo metu pavergtos Europos tautos reikalavo savarankiškumo ir laisvės, o suskaldytos tautos norėjo susivienyti. Reikėjo ieškoti to, kas sustiprintų tautinius jausmus, tai, be abejo, galėjo būti kalba, nacionalinė kalba.  Norėta pakelti ne tik tautinę kultūrą, bet ir patriotinius jausmus.

Verčiama ne tik į didžiąsias kalbas (vokiečių,anglų, prancūzų), bet ir į mažesnių tautų kalbas. Šiuo laiku ne tik buvo daug verčiama (ypač Vokietijoje), bet stengtasi apibrėžti pagrindinius vertimo principus. Dauguma vertimo teoretikų (Novalis, broliai Schlegeliai) pritarė nuomonei, kad vertimai neturi nutolti nuo originalo. Tačiau kartu norėta pažinti svetimą kultūrą, jos poeziją.

Svarbiausi Romantizmo epochos vertimo principai:
►Vertėjo profesionalumas: jis turi tobulai mokėti ir gimtąją, ir svetimą (iš/į kurią verčia) kalbą.
►Vertėjui negalima nieko keisti, gražinti, jis turi būti ištikimas originalui. 
► Svetimos kalbos mokėjimas turi būti ne teorinis, o praktiškas.
►Vertimo tikslas – tikslus savitumo (svetimos kalbos) atkūrimas.

Romantizmas atmeta bei kritikuoja Klasicizmo epochos vertimo principus ir pačius vertimus: laisvą, netikslų, manieringą, „pritaikytą“ vertimą.

Vokiečių romantikas Novalis nagrinėjo vertimo problematiką. Anot jo, vertėjas, versdamas, yra menininkas. Vertimas ir originalas niekada nebus identiški. Išverstame tekste prabyla ir autorius, ir vertėjas. Vertimas daugiau ar mažiau pakeičia kūrinį, vertimas, tai kūrybinis procesas, interpretacija. Tačiau verčiant, reikia siekti kiek įmanoma didesnio adekvatumo, originale nieko neiškraipyti, netaisyti, negražinti, stengtis perteikti lokalinį ir istorinį originalo koloritą.

XX amžius ir naujos vertimo teorijos

Tikri moksliniai veikalai apie vertimą pasirodo po II Pasaulinio karo. Šiuo metu atsiranda ir suklesti vertimas kaip veikla, atsiranda pirmosios vertimo teorijos. Šiandien vertimas yra tarpdisciplininis dalykas.

XX amžiaus viduryje atsiranda lingvistinė bei literatūrinė vertimo teorijos (plačiau apie tai bus rašoma toliau), daug dėmesio skiriama vertimams iš senųjų kalbų. Tačiau iš vertėjo nebuvo reikalaujama natūralizuoti, sudabartinti originalo tekstą.Atvirkščiai, stengtasi versti taip, kad skaitytojas galėtų persikleti į aprašomuosius laikus, jų kultūrą.

Anglų vertimo teoretikas Teodoras Savory (Anglija) knygoje „Vertimo menas“ teigė, kad yra neįmanoma sukurti vieningą vertimo teoriją, nes vertimas yra prieštaringas dalykas. Pavyzdžiui, vertimas turi būti skaitomas kaip originalus kūrinys ir tuo pačiu kaip vertimas. Vertimas turi atskleisti originalo epochą ir tuo pačiu – vertėjo epochą.

Savory nustatė, kad yra keturi vertimo tipai:
►Faktų vertimas (skaitytojui reikalinga informacija apie faktus)
►Įvykių vertimas. Čia svarbiausia perteikti įvykių eilės tvarką, jų chronologiją.
►Techninis, mokslinis vertimas. Verčiant tokį tekstą, svarbiausia tikslus terminologijos vertimas.
►Stilistinis vertimas. Toks vertimas visada bus apytikris, nes verčiama pagal vertėjo, skaitytojo skonį.

Kalbant apie XX amžių,reikėtų paminėti Fiodorovo (buvusi Tarybų Sąjunga) darbą „Įvadas į bendrąją vertimi teoriją“. Tuometinėje Tarybų Sąjungoje buvo vartojama apie 150 įvairių nacionalinių kalbų, tad praktinė vertimo problema čia buvo neišvengiama. Savo darbe Fiodorovas bandė sukurti vieningą vertimo teoriją. Anot jo, vertime susikerta daug aspektų: literatūrinis, psichologinis, istorinis, tačiau vertimas, tai pirmiausia lingvistinis darbas, nes vertimas pirmiausiai yra kalba. Būtent dėl to vertimas susijęs ir su kalbotyra, ir su leksikologija, gramatika, stilistika. Tačiau vertimas skiriasi nuo minėtų disciplinų – jis visada operuoja mažiausiai dviejų kalbų mokėjimu, jų tarpusavio santykiu.

Edmundas Cary (Prancūzija), ne tik vertėjas žodžiu ir raštu, bet taip pat ilgalaikis Tarptautinės vertėjų federacijos (FIT) vadovas, prieštaravo Fiodorovo nuomonei. Anot Cary, vertimas negali visiškai paklūsti lingvistikos, stilistikos mokslams. Vertimas yra atskira veikla, labiau panaši į meną nei į atskirą, disciplinuotą mokslą. Vertimo negalima paaiškinti griežtomis, „įrėmintomis“, objektyviomis taisyklėmis.

Įvairiais laikais vyravo skirtingos nuomonės apie tai, koks turi būti geras vertimas. Nieko keisto, kad į klausimą: kas yra geras vertimas, nelengva atsakyti ir dabar. Vertimo teorijos ir kiti pamąstymai apie „gerą vertimą“ yra nepastovūs, ir, kaip matyti, neretai prieštaringi. Vertimas, tai vertėjo darbas su kalba. Kalba „gimsta“ tam tikrame laike, ji kinta. Verčiant, neužtenka gerai mokėti abi kalbas, reikia suvokti bendrą teksto stilių ir dvasią. Geras vertimas – nelengva užduotis. Jis turi būti ne tik lengvai skaitomas, tikslus, teisingai suvokiamas, bet, dažnais atvejais, ir meniškas. Vertimas, tai menas, subjektyvus kaip ir kiti menai.
Daugiau informacijos rasite www.vertejukomanda.lt

 

delfi logo rgb
facebook
gmail
youtube
lrytas