PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos aplinkos ministro
2003 m. liepos 21 d. įsakymu Nr. 390
STATYBOS TECHNINIS REGLAMENTAS
STR 2.07.01:2003
VANDENTIEKIS IR NUOTEKŲ ŠALINTUVAS. PASTATO INŽINERINĖS
SISTEMOS. LAUKO INŽINERINIAI TINKLAI
I SKYRIUS. BENDROSIOS NUOSTATOS
1. Šis statybos techninis reglamentas (toliau – Reglamentas) nustato:
1.1. pastato inžinerinių sistemų – vandentiekio ir nuotekų šalintuvo (kaip pastato dalių)
esminius reikalavimus [7.1.1] bei saugos ir paskirties reikalavimus [7.1.1];
1.2. lauko inžinerinių tinklų – vandentiekio ir nuotekų šalintuvo (kaip statinių) esminius
reikalavimus [7.1.1] bei saugos ir paskirties reikalavimus [7.1.1];
2. Reglamento nustatyti pastato vandentiekio ir nuotekų šalintuvo, taip pat lauko vandentiekio
ir nuotekų šalintuvo esminiai reikalavimai taikomi bet kurios paskirties vandentiekiui ir
nuotekų šalintuvui.
3. Reglamentas nenustato esminių reikalavimų bei saugos ir paskirties reikalavimų:
3.1. pastato karštam vandentiekiui (pastato inžinerinei sistemai);
3.2. vandens ėmyklų ir vandens ruošyklų statiniams;
3.3. nuotekų valyklų statiniams.
4. Reglamentas taip pat nenustato:
4.1. pastato vandentiekio ir lauko vandentiekio pritaikymo gaisrams gesinti saugos ir paskirties
reikalavimų. Šie reikalavimai nustatyti normatyviniais gaisrinės saugos dokumentais
[7.3.11], [7.3.12], [7.3.13], kurie bus pakeisti atitinkamais naujais dokumentais;
4.2. specialaus pastato vandentiekio ir specialaus lauko gaisrinio vandentiekio, taip pat kitos
paskirties vandentiekių papildomų saugos ir paskirties reikalavimų.
5. Reglamentas privalomas visiems statybos dalyviams, viešojo administravimo subjektams,
inžinerinių tinklų bei susisiekimo komunikacijų savininkams (ar naudotojams), kitiems
juridiniams ir fiziniams asmenims, susijusiems su šia veikla [7.1.1], [7.3.1].
6. Paryškintomis raidėmis atspausdintos esminės Reglamento nuostatos. Nepriklausomai nuo
šrifto formos, visos Reglamento nuostatos yra privalomos. Reglamento 1–5, 6–8 ir 11–20
priedai parengti vadovaujantis visuotinai pripažinta vandentiekio ir nuotekų šalinimo
projektavimo praktika (išdėstyta mokslo darbuose, techninėje literatūroje ir pan.). Gali būti
naudojami ir kiti autoritetingų Lietuvos, užsienio šalių ar tarptautinių organizacijų (mokslo
studijų institucijų, kūrybinių techninių organizacijų ir pan.) parengti dokumentai
(metodikos, rekomendacijos ir kt.).
II SKYRIUS. NUORODOS
7. Reglamento nuostatų teisės šaltiniai yra šie teisės aktai:
7.1. LR įstatymai ir LR Vyriausybės nutarimai:
7.1.1.Lietuvos Respublikos statybos įstatymas (Žin., 1996, Nr.32-788; 2001, Nr.101-
3597; 2002, Nr.73-3093, Nr.124-5625);7.1.2.Lietuvos Respublikos kelių įstatymas (Žin., 1995, Nr.44-1076; 1997, Nr.96-2424;
2002, Nr.101- 4492);
7.1.3.Lietuvos Respublikos geležinkelio transporto kodeksas (Žin.,1996, Nr.59-1402;
1998, Nr.105-2896; 2002, Nr.74-3143);
7.1.4.Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimas Nr. 343 „Dėl
specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ (Žin., 1992, Nr. 22-652;
1999, Nr.104-2995);
7.2. Europos Sąjungos, Europos ekonominės bendrijos, Ekonominės Europos tarybos ir
kitų organizacijų dokumentai:
7.2.1.EET Pavyzdinių nurodymų statybos taisyklėms santrauka (vertimas iš ECE
Compendium of Model Provisions For Building Regulations United Nation. New York and
Geneva), 1996 m. sausis;
7.3. statybos techniniai reglamentai:
7.3.1.STR 1.01.05:2002 „Normatyviniai statybos techniniai dokumentai“ (Žin., 2002,
Nr.42-1586; 2003, Nr.37-1634);
7.3.2.STR 2.01.01(1):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Mechaninis patvarumas ir
pastovumas (Žin., 1999, Nr.112-3260);
7.3.3.STR 2.01.01(2):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Gaisrinė sauga“ (Žin., 2000,
Nr.17-424; 2002, Nr.96-4233);
7.3.4.STR 2.01.01(3):1999 „Esminiai statinio reikalavimai „Higiena, sveikata, aplinkos
apsauga“ (Žin., 2000, Nr.8-215; 2002, Nr.106-4776);
7.3.5.STR 2.01.01(4):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Naudojimo sauga“ (Žin.,
2000, Nr.8-216; 2002, Nr.96-4232);
7.3.6.STR 2.01.01(5):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Apsauga nuo triukšmo“ (Žin.,
2000, Nr.8-216; 2002, Nr.96-4232);
7.3.7.STR 2.01.01(6):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Energijos taupymas ir
šilumos išsaugojimas“ (Žin., 1999, Nr.107-3120; 2002, Nr.98-4343);
7.3.8.STR 2.01.05:2003 „Pastatų ir gyvenamosios aplinkos apsauga nuo triukšmo“;
7.3.9.STR 2.05.03:2003 „Statybinių konstrukcijų projektavimo pagrindai“ (Žin., 2003,
Nr.59-2682);
7.3.10.STR 2.05.04:2003 „Poveikiai ir apkrovos“ (Žin., 2003, Nr.59-2683);
7.3.11. STR 2.01.04:2002 „Gaisrinė sauga. Pagrindiniai reikalavimai“ (Žin., 2002,
Nr.113-5064; 2003, Nr.43-1994, Nr.56-2505);
7.3.12.RSN 136-92 „Vandens tiekimas. Išoriniai tinklai ir statiniai. Priešgaisriniai
reikalavimai“ (Žin., 2000, Nr.38-1069, Nr.94-2952);
7.3.13.RSN 137-92 „Pastatų vidaus priešgaisrinis vandentiekis“ (Žin., 2002, Nr.69-2843);
7.3.14.RSN 138-92* „Pastatų ir statinių priešgaisrinė automatika“ (Žin., 1995, Nr.20-
488; 2000, Nr.104-3298; 2002, Nr.69-2844; 2003, Nr.42-1959);
7.4. Higienos normos:
7.4.1.HN 24:1998 „Geriamasis vanduo. Kokybės reikalavimai ir programinė priežiūra“
(Žin., 1998, Nr.105-2926; 1999, Nr.69-2198);
7.4.2.rengiama HN, pakeičianti HN 33-2001 „Akustinis triukšmas. Leidžiami lygiai
gyvenamoje ir darbo aplinkoje. Matavimo metodikos bendrieji reikalavimai“ (Žin.,
2002, Nr.8-301; 2002, Nr. 59-2401);
7.4.3.HN 69-1997 „Šiluminis komfortas ir pakankama šiluminė aplinka darbo patalpose.
Parametrų normuojamos reikšmės ir matavimo reikalavimai“.
7.5. Kitų valstybės institucijų teisės aktai:
7.5.1. S
lėginių įrenginių techninis reglamentas (Žin., 2000, Nr.88-2726);
7.5.2. P
aprastų slėginių indų techninis reglamentas (Žin., 2000, Nr.7-197, Nr.55-1627; 2001, Nr.54-
1931);
7.6. Standartai:
27.6.1.LST EN 1717:2002 Geriamojo vandens apsauga nuo taršos pastatų vandentiekiuose
ir bendrieji įtaisų, saugančių nuo taršos dėl atbulinio tekėjimo, reikalavimai;
7.6.2.LST EN 1253-1:2000 Pastatų nuotakynas. 1 dalis. Reikalavimai;
7.6.3.LST EN 12056-3:2002 Savitakiai pastatų nuotakynai. 3 d. Lietaus nuotakynas, jo
planavimas ir apskaičiavimas;
7.6.4.LST EN 476:2000 Savitakiai nutekamieji išvadai ir nuotakynų detalės. Bendrieji
reikalavimai;
7.6.5.LST EN 1293:2000 Pneumatinių slėginių nutekamųjų išvadų ir nuotakynų
komponentai. Bendrieji reikalavimai;
7.6.6.LST EN 773:2000 Slėginiai nutekamieji išvadai ir nuotakynų dalys. Bendrieji
reikalavimai;
7.6.7.LST EN 12109:2000 Vakuuminiai pastatų nuotakynai;
7.6.8.LST EN 12889:2000 Nekasamasis nuotakyno tiesimas ir bandymas;
7.6.9.LST EN 752-3:2002 Lauko nuotakų ir sausintuvų sistemos. 3 dalis. Planavimas;
7.6.10.LST EN 752-4:2002 Lauko nuotakų ir sausintuvų sistemos. 4 dalis. Hidraulinis
skaičiavimas ir aplinkos veiksniai;
7.6.11.LST EN 12050-3:2002 Pastatų ir sklypų nuotekų kėlyklo . Įrengimo ir bandymo
principai. 3 dalis. Riboto taikymo srutinių nuotekų kėlyklos;
7.6.12.LST EN 12255-1:2002 Nuotekų valyklos. 1 dalis. Bendrieji statybos principai.
III SKYRIUS. PAGRINDINĖS SĄVOKOS
8. Šiame skyriuje pateikiamos tik tos Reglamente vartojamos sąvokos, kurios
neapibrėžtos Lietuvos Respublikos statybos įstatyme bei Reglamento nuorodų skyriaus 7.3.2 –
7.3.7 punktuose, įvardytuose statybos techniniuose reglamentuose. Kitos Reglamente vartojamos
pagrindinės sąvokos pateikiamos suskirstant jas pagal sąvokų apibrėžimus vienijančias prasmines
grupes.
9. Esminiai statinio (jo dalies) reikalavimai:
9.1. konstrukcijų kritinė ribinė būklė [7.3.2] – įvairių konstrukcijų suirimas ar jam
artima būklė. Kritinei būklei taip pat priskiriama:
nepažeistos konstrukcijos ar bet kurios jos dalies laikančiųjų konstrukcijų griūtis;
griūtis dėl didelių deformacijų ar sėdimų;
konstrukcinės sistemos virtimas mechanizmu;
staigi konstrukcijos griūtis;
konstrukcijos ar bet kurios jos dalies, įskaitant atramas ir pamatus stabilumo
netekimas;
9.2. konstrukcijų eksploatacinė (naudojimo) ribinė būklė [7.3.2] – konstrukcijos
būklė, kai dėl specifinių kriterijų tolesnė konstrukcijų eksploatacija (naudojimas) ar
funkcionavimas yra neįmanomas. Ši būklė tai:
neleistinos deformacijos ar poslinkiai, kurie trukdo normaliai statinio eksploatacijai
(naudojimui) arba sukelia apdailos ar nelaikančiųjų elementų pažeidimus;
neleistinos vibracijos, kurios sukelia diskomfortą žmonėms arba pavojų statiniams ar
juose esantiems įrenginiams arba riboja jų funkcionalumą;
neleistinas supleišėjimas.
10. Bendrieji vandentvarkos dalykai:
10.1.armatūra, čiaupas – vamzdyno įtaisas skysčiams leisti arba sulaikyti (pvz.,
sklendė, rutulinis čiaupas, skridininis uždoris, ventilis);
10.2.geriamasis vanduo – vanduo, kurio savybės atitinka Lietuvos higienos normos HN
24:1998 „Geriamasis vanduo“ reikalavimus;
10.3.junglys – detalė vandentiekio arba nuotakyno vamzdžiams bei vamzdynams
sujungti, jų skersmeniui arba krypčiai pakeisti (pvz., trišakis, atlanka);
10.4.lauko nuotakynas – nuotakų ir kitų inžinerinių statinių (įskaitant talpyklas ir
siurblines) sistema nuotekoms tekinti iš išvadų į valyklas ar kitokias šalinimo vietas;
10.5.lauko vandentiekis – vandentiekio dalis (vamzdynas, siurblinės, talpyklos),
tiekianti vartotojams išgautą ir (arba) paruoštą vandenį;
10.6.negeriamasis vanduo – visos kitos vandens rūšys, išskyrus geriamąjį;
10.7.nuotekos – išleistas, namų ūkyje ar gamyboje vartotas arba gaminant atsiradęs
vanduo, įskaitant pašalinius vandenis, o mišriajame nuotakyne – paviršines nuotekas;
10.8.buitinės nuotekos – virtuvėse, prausyklose, skalbyklose, voniose, išvietėse ir
panašiose vietose vartotas šalintinas vanduo;
10.9.gamybinės nuotekos – vartotas vanduo, visiškai ar iš dalies susidaręs dėl
gamybinės ar verslo veiklos;
10.10.pastato nuotekų šalintuvas – vandens vartotojų statiniuose esanti sistema
buitinėms, gamybinėms ir paviršinėms nuotekoms tekinti iš pastato į kiemo nuotakyną ar
kitokį nuotekų priimtuvą;
10.11.pastato vandentiekis – vamzdynas ir kita vandens vartotojų statiniuose esanti
vandens tiekimo, laikymo, ruošimo ir skirstymo įranga, įvadu sujungta su lauko
vandentiekiu;
10.12.paviršinės (lietaus) nuotekos – nesusigėręs į gruntą kritulių vanduo, patekęs į
nuotakyną nuo žemės ar pastatų išorinio paviršiaus;
10.13.skaičiuotinis debitas – debitas, pagal kurį projektuojami vandentiekiai ir nuotekų
šalintuvai;
10.14.vandentiekis – inžinerinių įrenginių kompleksas vandeniui išgauti, ruošti ir tiekti,
aprūpinantis tam tikrą vartotojų grupę pageidaujamos kokybės vandeniu;
10.15.vandens vartotojas – juridinis arba fizinis asmuo, aprūpinamas vandeniu iš
vandentiekio ir (arba) suleidžiantis nuotekas į nuotakyną;
10.16.vandentvarkos abonentas – juridinis arba fizinis asmuo, sudaręs vandens tiekimo
ir (arba) nuotekų šalinimo sutartį su vandens tiekėju ir (arba) nuotekų šalintoju.
11. Pastato vandentiekis:
11.1.apsaugos įtaisas – įtaisas geriamojo vandens kokybei išsaugoti;
11.2.atvirasis bakas – vandens talpykla, susisiekianti su atmosfera;
11.3.atvirkštinis tekėjimas – vandens tekėjimas kryptimi, priešinga normalaus tekėjimo
vandentiekiu krypčiai;
11.4.aukšto įvadas – vamzdis pastato aukšte, atsišakojantis nuo stovo; juo vanduo
tiekiamas į jungiamuosius vamzdžius;
11.5.balnas – įtaisas įvadui prijungti prie skirstomosios lauko vandentiekio linijos;
11.6.bandomasis slėgis – hidrostatinis slėgis, sukeliamas tikrinant vandentiekio stiprumą
ir sandarumą;
11.7.ėmimo čiaupas – įtaisas su oro tarpu vandeniui imti;
11.8.ėmimo taškas – vieta, kurioje galima paimti vandens (prijungtas čiaupas arba
imtuvas);
11.9.gaisrinis vandentiekis – vamzdynas su gesinimo įtaisais (gaisriniais čiaupais,
sprinkleriais, vandens užuolaidomis ir t.t.);
11.10.gamybinis vandentiekis – sistema, tiekianti vandenį technologinėms gamybos
reikmėms;
11.11.geriamasis vandentiekis – sistema, tiekianti geriamąjį vandenį;
11.12.imtuvo čiaupas – uždarymo įtaisas, skirtas vandens imtuvo priežiūrai palengvinti
bei vandens tiekimui priderinti prie imtuvo poreikių;
11.13.įvadas – pirma vamzdyno atkarpa, jungianti pagal vandens tekėjimo kryptį viešojo
vandens tiekimo skirstomąjį tinklą su vartotojui priklausančio pastato ar teritorijos tinklu;
11.14.įvado čiaupas – vandens tiekėjo čiaupas, pirmasis (pasroviui) įvade arba įtaisytas
balne;
11.15.jungiamasis vamzdis – vamzdis, jungiantis ėmimo čiaupą arba vandens imtuvą su
aukšto įvadu;
11.16.išleidimo čiaupas – čiaupas vandeniui išleisti iš sistemos ar jos dalies;
11.17.laisvasis slėgis – mažiausias slėgis nepatogiausiame taške, būtinas ėmimo čiaupui
arba vandens imtuvui veikti;
11.18.magistralinis vamzdynas – tiekiamojo vamzdyno dalis, tekinanti vandenį nuo
tiekimo čiaupo iki stovų;
11.19.mažiausiasis normalus slėgis įvade – mažiausias slėgis įvado prijungimo prie
lauko vandentiekio taške, galintis būti didžiausios vandens reikmės metu pagal tiekėjo
vertinimą;
11.20.nepatogiausias taškas – toliausiai nuo įvado ir aukščiausiai įrengtas vandens
ėmimo taškas;
11.21.oro tarpas – vertikalus atstumas tarp tarp vandens išlaido ir aukščiausio vandens
lygio inde po juo;
11.22.reguliatorius – čiaupas, reguliuojantis debitą, slėgį, temperatūrą;
11.23.saugiklis – įtaisas, saugantis nuo pavojingų fizikinių sąlygų, galinčių susidaryti
eksploatuojant vandentiekį, pvz., slėgio ar temperatūros perviršis;
11.24.skirstomasis vamzdynas – vamzdžiai, tekinantieji vandenį iš bako iki ėmimo
taškų, veikiantieji bako slėgiu;
11.25.slėgis įvade – vidutinis slėgis įvado prijungimo prie lauko vandentiekio taške, kai
įvado debitas lygus nuliui;
11.26.specialusis vandentiekis – sistema, tiekianti savitų savybių negeriamą vandenį
(pvz., mineralinį);
11.27.stovas – per pastato aukštus einanti vandentiekio dalis, iš kurios šakojasi aukštų
įvadai;
11.28.tiekiamasis vamzdynas – vamzdžiai, tekinantieji vandenį nuo tiekimo čiaupo iki
ėmimo čiaupų ir taškų;
11.29.tiekimo čiaupas – pirmasis pastato vandentiekio čiaupas, valdantis vandens
tiekimą pasroviui (gali būti vandens apskaitos mazge);
11.30.uždarasis bakas – vandens talpykla, neturinti ryšio su atmosfera;
11.31.vandens apskaitos mazgas – pastato vandentiekio dalis, kurioje sumontuota
armatūra ir matavimo prietaisai, skirti vartojamo vandens kiekiui matuoti ir tikrinti;
11.32.vandens imtuvas – įtaisas, kuriame vanduo yra vartojamas arba keičiamas, pvz.,
šildytuvas, kavavirė, plovimo bakelis, reagentų saikiklis ir pan.;
11.33.vardinis slėgis – didžiausias hidrostatinis slėgis, kuriuo vandentiekio elementas
skirtas veikti esant tam tikrai temperatūrai.
12. Lauko vandentiekis:
12.1.antkalninė vandens talpykla – žemės paviršiuje pastatyta vandens talpykla, tačiau
esanti taip aukštai, kad savitaka tiektų vandenį rūpinamajai teritorijai;
12.2.komunalinis vandentiekis (viešasis vandentiekis) – vandentiekis, tiekiantis
aprūpinamoje teritorijoje esantiems vartotojams geriamąjį vandenį;
12.3.magistralė – vandentiekio tinklo dalis esminiam vandens paskirstymui po
rūpinamąją teritoriją, paprastai be vartotojų įvadų jungčių;
12.4.paviršinis vanduo – žemės paviršiumi tekantis arba žemės paviršiuje stovintis
vanduo;
12.5.požeminis vanduo – žemiau žemės paviršiaus esantis natūraliai susikaupęs ar
infiltruotas vanduo, kurį galima paimti;
12.6.aprūpinamoji (vandens tiekimo objekto) teritorija – teritorija, kurioje išsidėstę
vandentiekio vandens vartotojai;
12.7.siurblinė – įrenginys, palaikantis reikiamą slėgį ir debitą vandentiekio tinkle;
12.8.skirstomoji linija – vandentiekio tinklo dalis, jungianti magistralę su vartotojo
įvadais;
12.9.vandenbokštis – vandens talpykla, ant dirbtinės konstrukcijos iškelta taip aukštai,
kad savitaka tiektų vandenį rūpinamajai teritorijai;
12.10.vandens šaltinis – vandens telkinys, kurio vanduo atitinka vartotojų reikalavimus
arba yra žaliava pageidaujamos kokybės vandeniui ruošti.
12.11.vandens talpykla – rezervuaras vandeniui laikyti;
12.12.vandentakis – vamzdynas, jungiantis vandens ėmyklą, ruošyklą, talpyklą ir
vandentiekio tinklą;
12.13.vandentieka – vartotojų aprūpinimas vandeniu;
12.14.vandentiekio šulinys – požeminė kamera su dangčiu uždengiama landa įlipti,
įrengiama vandentiekio tinklo armatūros įmontavimo vietose;
12.15.vandentiekio tinklas – vamzdynas ir pagalbiniai statiniai išgautam ir (arba)
paruoštam vandeniui paskirstyti po rūpinamąją teritoriją ir patiekti į vartotojų įvadus;
12.16.vandentiekio vanduo – vandentiekiu patiektas vartojimui vanduo.
13. Pastato nuotekų šalintuvas:
13.1.buitinis sanitarinis prietaisas – buitiniams poreikiams naudojamas sanitarinis
prietaisas, pvz.: vonia, dušas, praustuvė, bidė, išpuodis, pisuaras, kriauklė, indų
plovyklė, skalbyklė;
13.2.hidraulinė užtvara – įtaisas, neleidžiantis nuotakyno dujoms prasiskverbti į
patalpas;
13.3.hidraulinis pralaidumas – leistinas didžiausias debitas nuotake, stove ar išvade;
13.4.įlaja – sanitarinis prietaisas ar kitoks įtaisas, į kurį suteka nuotekos;
13.5.ištvinimas – nuotekų išsiliejimas iš nuotakyno į patalpas;
13.6.patvinimo lygis – aukščiausias lygis, iki kurio gali pakilti nuotekos nuotakyne;
13.7.išvadas – gulsčias vamzdis, kybantis pastate ar įkastas grunte, kuriuo nuotekos iš
stovų arba pirmojo aukšto įlajų teka į kiemo nuotakyną;
13.8.kiemo nuotakynas – vamzdynas su pagalbiniais statiniais vartotam vandeniui ir
(arba) paviršinėms nuotekoms tekinti į kaupimo rezervuarą, nuotakyną ar kitokią
priimtuvę;
13.9.nuotakas (pastato) – vamzdis, jungiantis įlają su stovu;
13.10.nuotekų keltuvas – įtaisas nuotekoms perkelti iš žemesnio lygio į aukštesnį (pvz.,
siurblys);
13.11.nuotekų kėlykla – įrenginys nuotekoms surinkti ir automatiškai kelti aukščiau
patvinimo lygio;
13.12.orlaidis – vožtuvas slėgio svyravimams stove mažinti, įleidžiantis orą į nuotakyną,
bet neišleidžiantis iš jo;
13.13.paplavos – buitinės nuotekos, kuriose nėra fekalijų ir (arba) šlapimo (nuotekos iš
vonių, dušų, praustuvų, plautuvių ir kt.);
13.14.pastato nuotakynas – nuotekų tekinimo vamzdynas, su vėdinimo vamzdžiais ar
be jų, prijungtas prie kiemo nuotakyno;
13.15.pravala – nuotako arba išvado atšaka nuotakynui valyti;
13.16.pripildymas – vandens gylio ir nuotako vidinio skersmens santykis;
13.17.sanitarinis prietaisas – pastovus, aprūpintas vandeniu įtaisas, naudojamas švarinti
ar plauti;
13.18.savitakis nuotekų šalinimas – nuotekų šalinimas veikiant sunkiui;
13.19.slėginis nuotekų šalinimas – nuotekų šalinimas siurbliais;
13.20.specialusis sanitarinis prietaisas – verslinėse virtuvėse, skalbyklose,
laboratorijose, ligoninėse, viešbučiuose, plaukymo baseinuose ir pan. vietose įrengtas
sanitarinis prietaisas;
13.21.srutinės nuotekos – buitinės nuotekos, kuriose yra fekalijų ir (arba) šlapimo
(nuotekos iš pisuarų ir išpuodžių);
13.22.stovas – per pastato aukštus einanti nuotakyno dalis (paprastai vertikali), prie
kurios jungiasi nuotakai;
13.23.stovo atotrauka – junglys, kuriuo stovas patraukiamas į šoną nuo padėties, kurioje
buvo aukščiau jo;
13.24.vakuuminis nuotekų šalinimas – nuotekų tekinimas veikiant išretinimui;
13.25.vėdinamoji dalis – į lauką išvestas stovo galas virš aukščiausio nuotako
prijungimo vietos;
13.26.vėdinimo stovas – vertikalus vėdinimo vamzdis, sujungtas su nuotekų stovu,
slėgio svyravimams stove mažinti;
13.27.vėdinimo vamzdis – vamzdis slėgio svyravimams nuotakyne mažinti.
14. Lauko nuotakynas:
14.1.apžiūros šulinėlis – išvado arba nuotako atvamzdis su nuimamu dangčiu, pro
kurį išvadą arba nuotaką galima pasiekti iš paviršiaus, tačiau prie jų negali patekti
žmogus;
14.2.atnaujinimas – visokeriopos priemonės esamų nuotakynų veiksmingumui
atstatyti bei gerinti;
14.3.atskiroji sistema – nuotakynas, kurį paprastai sudaro dvi nuotakų sistemos
atskirai vartotam vandeniui ir paviršinėms nuotekoms bėgdinti;
14.4.įgaliotoji įstaiga – organizacija, turinti atitinkamą priežiūros teisę;
14.5.įsisunkimas – gruntinio vandens įsiskverbimas į nuotakyną;
14.6.išleistuvas – nuotako galas, iš kurio nuotekos suleidžiamos į valyklą arba
nuotekų priimtuvą;
14.7.išsisunkimas – nuotekų patekimas iš nuotakyno į aplinkinį gruntą;
14.8.ištvinimas – būklė, kai vartotas vanduo ir (arba) paviršinės nuotekos išsiveržia
iš nuotakyno arba negali į jį įtekėti ir lieka paviršiuje ar išsilieja pastatuose;
14.9.ištvinimo retmuo – trumpiausias laikas, po kurio reikia tikėtis lietaus
nuotakyną vėl ištvinsiant;
14.10.junglys – nuotakyno detalė, vartojama nuotakams sujungti arba nuotakų
krypčiai pakeisti;
14.11.kolektorius – požeminis pratakas, į kurį suteka nuotekos iš keleto nuotakų;
14.12.kritimo šulinys – šulinys, prijungiantis aukščiau esantį išvadą arba nuotaką;
14.13.lietaus nuotakynas – nuotakų ir pagalbinių statinių sistema paviršinėms
nuotekoms tekinti į šalinimo vietas;
14.14.mišrioji sistema – nuotakynas, kurį sudaro viena nuotakų sistema vartotam
vandeniui kartu su paviršinėmis nuotekomis bėgdinti;
14.15.nuleistuvas – mišriojo arba pusatskirio nuotakyno ar nuotekų valyklos
statinys, kuriuo šalinamas debito perteklius;
14.16.nuotakas (lauko) – paprastai požeminis vamzdis ar kitoks įtaisas vartotam
vandeniui ir (arba) paviršinėms nuotekoms tekinti iš keleto šaltinių;
14.17.nuotakyno šulinys – rentinys su nuimamu dangčiu, įrengtas ant išvado arba
nuotako, kad galėtų įlipti žmogus;
14.18.nuotėkio baseinas – plotas, iš kurio nuotekos suteka į išvadą, nuotaką arba
vandentėkmę;
14.19.nuotekų priimtuvas – bet koks vandens telkinys, kaip antai: jūra, upė,
vandentėkmė ar ežeras, taip pat vandeningasis sluoksnis, į kurį išliejami nuotakyno
tekalai;
14.20.nuotekų šaltinis – pastatas, statinys arba teritorija, kuriuose atsiranda
nuotekų;
14.21.perkrova – būsena, kai vartotas vanduo ir (arba) paviršinės nuotekos bėga
savitakiu nuotakynu veikiamos slėgio, tačiau neišsilieja paviršiuje ir nesukelia
ištvinimo;
14.22.pusatskirė sistema – nuotakynas, kurį paprastai sudaro dvi nuotakų
sistemos; viena bėgdinamas vartotas vanduo ir tam tikra dalis paviršinių nuotekų,
antra – likusioji paviršinių nuotekų dalis;
14.23.pūvančiosios nuotekos – anaerobiškos sulfidinės nuotekos;
14.24.slėgvamzdis – vamzdis, kuriuo siurbliu bėgdinamos nuotekos;
14.25.supylimo rezervuaras – uždaras arba atviras rezervuaras nuotekoms laikinai
supilti;
14.26.susigėrimo įrenginys – šulinys arba kiaurinis vamzdynas
vandeniui laidžiame grunte, sugeriančiame į juos pritekančias nuotekas;
14.27.valumas – išvado arba nuotako tėkmės geba nusinešti kietąsias daleles,
kurios šiaip nusėstų vamzdyje.
IV SKYRIUS. PASTATO VANDENTIEKIO ESMINIAI
REIKALAVIMAI
I SKIRSNIS. BENDRIEJI REIKALAVIMAI
15. Pastato vandentiekis turi būti suprojektuotas ir sumontuotas iš tokių statybos
produktų [7.1.1], kurių savybės per ekonomiškai pagrįstą pastato naudojimo trukmę [7.1.1]
užtikrintų esminius vandentiekio, kaip pastato dalies (inžinerinės sistemos) reikalavimus [7.1.1]
bei nuo vandentiekio priklausančius viso pastato (jo dalies) esminius reikalavimus.
16. Esminiai vandentiekio reikalavimai ir jų ryšis su viso pastato esminiais reikalavimais
nustatyti Reglamento šio skyriaus II-VII skirsniuose.
II SKIRSNIS. MECHANINIS ATSPARUMAS IR PASTOVUMAS [7.3.2]
17.Pastato vandentiekio mechaninio atsparumo ir pastovumo esmė yra ta, kad
vandentiekį veikiančios apkrovos nesukeltų šių pasekmių:
17.1.vandentiekio suirimo (griūties);
17.2.didesnių už leistinas vandentiekio deformacijų;
17.3.žalos pastatui (ar jo dalims), kitoms pastato inžinerinėms sistemoms, pastato
laikančioms konstrukcijoms;
17.4.žalos, kurios pasekmės yra neadekvačios vandentiekio suirimui (statinio dalies ar
viso statinio deformacijos ar griūtis).
18.Vandentiekio, kaip konstrukcijos, mechaninis patvarumas ir pastovumas sąlygojamas
jo konstrukcijos ribinės būklės ir eksploatacinės (naudojimo) ribinės būklės.
19.Pastato vandentiekio mechaninis atsparumas ir pastovumas statinio projekte
užtikrinamas, taikant įvairius projektavimo metodus, atsižvelgiant į visus su šiuo esminiu
reikalavimu susijusius parametrus, tarp jų – konstrukcines savybes, Reglamento ir kitų
normatyvinių statybos techninių dokumentų nustatytus reikalavimus, konstrukcijos
pastovumą statybos ir naudojimo metu, saugų naudojimą.
20.Projektuojant pastato vandentiekį turi būti įvertinta:
20.1. nuolatiniai poveikiai: gravitacijos (vandentiekio vamzdžio ir jame esamo vandens
svorio), grunto, pastato konstrukcijų bei elementų apkrovos į vandentiekį, vandens slėgis
vamzdžio viduje, atmosferos slėgis (susidarius vakuumui), hidrostatinis gruntinio vandens slėgis į
įvado išorę ir galimos deformacijos statybos metu. Skaičiuotiniam didžiausiam darbo slėgiui
(DDS) nustatomos trys klasės: DDS 1.0 (leistinas slėgis 1MPa), DDS 0,6 (leistinas slėgis 0,6MPa)
ir DDS 0,25 (leistinas slėgis 0,25MPa);
20.2. laikinieji poveikiai (statybos metu atsiradusios papildomos apkrovos bei užbaigto
montuoti vandentiekio bandymo apkrovos).
21. Atliekant vandentiekio statinius skaičiavimus poveikių, nurodytų Reglamento 20.1 ir
20.2 punktuose, reikšmės turi būti sumuojamos arba sudaromi tokie jų deriniai, kurie kelia
didžiausią pavojų vandentiekio mechaniniam atsparumui ir pastovumui.
Skaičiuojamuoju vandens slėgiu turi būti priimamas slėgis, kuris lygus galimam
didžiausiam slėgiui pagal vandentiekio darbo sąlygas vamzdyje (įvairiose jo ilgio atkarpose)
labiausiai nepalankaus darbo režimo atveju, neįskaičiuojant slėgio padidėjimo dėl hidraulinio
smūgio, arba įskaičiuojant slėgio padidėjimą dėl šio smūgio, tačiau įvertinant nuo šio smūgio
apsaugojančio įtaiso poveikį, jei šis padidėjęs slėgis turės didžiausią poveikį į vandentiekį.
22. Vandentiekio, kaip statinio dalies (inžinerinės sistemos), esminių reikalavimų
praktinė išraiška, nurodoma statinio projekto A kategorijos techninėse specifikacijose,
vadovaujantis šiomis nuostatomis:
22.1.naudojimo reikalavimai turi būti tokie, kad nesusidarytų vandentiekio ribinė būklė.
Be norminių naudojimo reikalavimų, nustatytų Reglamente, turi būti atsižvelgta į
papildomus naudojimo reikalavimus, nurodytus statytojo (užsakovo) projektavimo
užduotyje;
22.2.turi būti įvertintos ne tik apkrovos, nurodytos Reglamento 20 punkte, bet ir
apkrovos, kurios gali atsirasti naudojimo metu;
22.3.vandentiekio, kaip statinio dalies (konstrukcijos), nuovargis gali būti
apskaičiuojamas, atsižvelgiant į skirtingą jo dalių ilgaamžiškumą ar apkrovos
pasikartojimo dažnumą;
22.4.nustatant poveikių ir statybos produktų savybių reikšmes, gali būti taikomi nustatyti
[7.3.9, 7.3.10] daliniai saugos koeficientai.
23.Vandentiekio mechaninis atsparumas gali būti nustatomas ir paprastesniais būdais:
23.1.atliekant patikslinamuosius supaprastintus skaičiavimus, įvertinus kritinę ir (arba)
naudojimo ribinę būklę;
23.2.atliekant patikslinamuosius supaprastintus skaičiavimus, įvertinus tik eksploatacinę
(naudojimo) ribinę būklę, kai tiksliai įvertinti kritinę būklę, nereikalaujama;
23.3.neatliekant patikslinamųjų skaičiavimų, vadovaujantis statybos taisyklėmis ar kitais
normatyviniais laisvanoriško taikymo dokumentais, [7.3.1]nustatančiais vandentiekio
projektavimo būdus ir metodus;
23.4.neatliekant nesudėtingo (kaip inžinerinės sistemos) vandentiekio savybių
patikslinamųjų skaičiavimų, vadovaujantis bendrąja patirtimi (metodikomis, technine
literatūra, mokslo darbais, lentelėmis ir pan.)
24.Vandentiekio statybos produktų (vamzdžių, armatūros ir kt.) reikalavimai nustatomi
statinio projekto techninėse specifikacijose statybos produktų B kategorijos techninių
specifikacijų (standartų ir techninių liudijimų) pagrindu.
25.Statybos produktų rodikliai yra sąlygojami jų naudojimo savybių, reikalingų
konkrečiam pastatui ir nurodytų statinio projekte. Jame taip pat turi būti pateikti
skaičiavimo, matavimo ir bandymo metodai kartu su atitikties kriterijais.
26.Vandentiekio statybos produktams – vamzdžiams, armatūrai ir kt., pagamintiems iš
plieno, ketaus , plastmasės ir kt. medžiagų B kategorijos techninėse specifikacijose turi
būti pateikti:
26.1.matmenų nuokrypiai;
26.2.patvarumas vidaus slėgio atžvilgiu;
26.3.patvarumas išorinio slėgio atžvilgiu;
26.4.patvarumas išilginio lenkimo atžvilgiu;
26.5.patvarumas sutrumpėjimo atžvilgiu;
26.6.ilgaamžiškumas, atsižvelgiant į aukščiau nurodytas savybes, ir grunte (įvadui)
esančių ar iš jo pernešamų medžiagų veikimą.
27.Statinio projekto sprendiniai bei reikalavimai, nurodyti projekto techninėse
specifikacijose, turi atitikti šiuos reikalavimus:
27.1.vandentiekio statybos produktai turi būti parinkti iš tokių medžiagų ir suprojektuoti
taip, kad būtų pakankamai atsparūs galimiems išoriniams ir vidiniams mechaniniams,
cheminiams bei mikrobiologiniams procesams;
27.2.turi būti sumažinta gretimų su vandentiekiu konstrukcijų elementų pažeidimo arba
kitokio apgadinimo dėl vandentiekį veikiančio šalčio, garų kondensavimosi arba dėl
vandens nutekėjimo rizikos;
27.3.jei statybos produktai netenkina 27.1 ir 27.2 punktuose nurodytų reikalavimų, turi
būti numatytos papildomos techninės priemonės šiems reikalavimams pasiekti:
vandentiekio padengimas atitinkamomis apsauginėmis dangomis (dažymas ar kitas
padengimo būdas) ar izoliacijomis, neleidžiančiomis atsirasti korodavimui,
biologinės plėvelės susidarymui, drėgmės kondensavimuisi;
27.4.vandentiekio įvadai turi būti apsaugoti nuo statybinių konstrukcijų apkrovų
neigiamų poveikių į vandentiekį:
27.4.1.paliekant pamato ar rūsio atitvaros angoje, per kurią klojamas įvadas, tarpus tarp
įvado išorinio paviršiaus ir statybinės konstrukcijos, užtaisant tuos tarpus po įvado
sumontavimo, elastine medžiaga (sausame grunte) ar įrengiant angoje riebokšlį
(šlapiame grunte);
27.4.2.įmaunant įvado vamzdį į kitą vamzdį (dėklą), per visą įvado horizontalios dalies
ilgį jei įvadą numatoma kloti žemiau pamato;
27.4.3.įrengiant įvadų horizontalių ir vertikalių posūkių vietose atramas (kai atsiradusių
įražų negali priimti vamzdžių jungtys);
27.4.4.vamzdžių, paslėptų atitvarose ar kitose statybinėse konstrukcijose, jungtys
(movos, užlituotos ar suvirintos siūlės) turi būti tokio pat atsparumo kaip ir patys
vamzdžiai. Draudžiama paslėptus vamzdžius sujungti srieginėmis jungtimis;
27.4.5.cinkuotus plieninius vamzdžius draudžiama jungti suvirinimo aparatais,
pažeidžiančiais jungties apsauginę cinko dangą;
27.4.6.vandentiekio statybos produktai turi išlaikyti numatomą darbo slėgį vandentiekyje,
taip pat slėgį jo išbandymo metu ir galimą slėgio padidėjimą (svyravimą);
27.4.7.turi būti numatytos techninės priemonės vamzdžių ir kitos įrangos vibracijai
išvengti ar ją sumažinti, montuojant siurblius ant vibroizoliacinių pamatų ir įdedant
vibroizoliacinius intarpus siurblio jungčių su slėgine ir siurbiamąja linijomis vietose,
tvirtinant vamzdžius ir įrangą tvirtikliais prie atitvarų;
27.4.8.turi būti numatyta įranga hidrauliniams smūgiams išvengti (sumažinti);
27.4.9. geriamojo vandentiekio vamzdyno temperatūrinėms deformacijoms perimti turi
būti naudojami metaliniai lęšiniai kompensatoriai, atlaikantieji ne mažiau kaip 10 000
ašinio judesio ciklų. Gali būti naudojami ir iš vandens kokybę nebloginančios
medžiagos padaryti elastomeriniai kompensatoriai, jeigu jų veiksmingumo trukmė ne
mažesnė kaip 10 metų;
27.4.10. poslinkiams ir posūkiams, galintiems atsirasti normaliomis naudojimo sąlygomis,
kompensuoti gali būti taikomos raukšlėtosios metalinės žarnos, atitinkančios 27.4.9 punkto
reikalavimus. Žarna turi būti ne ilgesnė kaip 2,0 m. Prieš ją turi būti įmontuotas
čiaupas.
28. Statinio projekto A kategorijos techninėse specifikacijose turi būti nurodoma užbaigto
montuoti vandentiekio išbandymo būdas, bandymo metu naudojamas slėgis ir kiti bandymo
parametrai (priklausomai nuo bandymo būdo). Bandymo slėgis turi būti 1,5 karto didesnis už
didžiausią darbo slėgį (DDS).
III SKIRSNIS. GAISRINĖ SAUGA [7.3.3]
29. Pastato vandentiekiui, kaip statinio daliai (inžinerinei sistemai) taikomas šis gaisrinės
saugos reikalavimas:
29.1. gaisrinio vandentiekio arba bet kurios kitos paskirties vandentiekio, kuris be
pagrindinės paskirties taip pat skirtas gaisrui gesinti, statybos produktai turi būti stabilūs gaisro
metu ir gebantys atlikti savo funkcijas;
29.2. bet kurios paskirties vandentiekio, tiesiamo patalpose, kurių kategorija pagal
sprogimo ir gaisro pavojų yra Asg, Bsg ar Cg [7.3.11], vamzdžiai ir armatūra turi būti nedegūs arba
kitaip apsaugoti nuo užsidegimo;
29.3. tiesiant stovus montažinėse šachtose, būtina numatyti priemones, neleidžiančias
gaisro liepsnai plisti jomis.
IV SKIRSNIS. HIGIENA, SVEIKATA, APLINKOS APSAUGA [7.3.4]
30. Šis esminis reikalavimas išreiškiamas žemiau išvardytais parametrais ir jų
reikšmėmis:
30.1.vandens tinkamumas gerti [7.2.1] – nustatomas Lietuvos higienos norma
HN 24:1998 [7.4.2].
30.2. Geriamojo vandens momentinis greitis – ne mažesnis kaip:
30.2.1.virtuvės kriauklės čiaupe 0,35 m/s;
30.2.2.praustuvo čiaupe 0,15 m/s;
30.2.3.vonios čiaupe 0,75 m/s.
30.3. Tiekiamo vandens kiekis per parą [7.2.1]:
30.3.1.jei į gyvenamąjį pastatą tiekiamas tik geriamasis vanduo – 200 litrų 1 žmogui;
30.3.2.jei į gyvenamąjį pastatą tiekiamas geriamasis ir negeriamasis vanduo, geriamojo
vandens kiekis gali būti sumažintas iki 100 litrų 1 žmogui.
30.4. Negeriamojo vandens švarumas [7.2.1] – vandenyje neturi būti ligas sukeliančių
mikroorganizmų.
31. Nepertraukiamam vandens tiekimui užtikrinti įrengiami atvirieji vandens bakai pagal
Reglamento XVI skirsnio reikalavimus.
32. Vandentiekio statybos produktai, kurie liečiasi su vandeniu, turi būti pagaminti iš
tokių medžiagų, kad į vandenį negalėtų išsiskirti sveikatai kenksmingos medžiagos ir
kad nebūtų sudarytos sąlygos mikroorganizmams augti vandentiekyje bei nesuteiktų
vandeniui jokio kvapo ir skonio (žr. Reglamento 30 punktą ).
33. Statinio projekte, turi būti pateikti tokie vandentiekio (bet kurios paskirties)
projektiniai sprendiniai ir jo, kaip statinio dalies, A kategorijos techninėse
specifikacijose nustatyti žemiau išvardinti paskirties ir naudojimo savybių
reikalavimai, kurie neleistų:
33.1.sąveikos su nuotekomis (užterštu vandeniu ar dvokiančiu oru) – įrengiant įtaisus,
sulaikančius grįžtamuosius srautus (įrengiant hidraulines užtvaras ar kitas priemones);
33.2.sąveikos su išoriniais skystais ir kitokiais teršalais – naudojant statybos produktus,
kurie turi atitinkamas hidroizoliacines savybes bei vengiant kloti vandentiekį patalpose ar
statybinėse konstrukcijose (kanaluose, nišose, šachtose ir pan.), kuriose galima tokia tarša;
33.3.taršos mineraliniais ar organiniais teršalais, išsiskiriančiais vamzdynų ir kitos
įrangos viduje ar išorėje iš komponentų, sąveikaujančių su vandeniu – naudojant:
33.3.1.statybos produktus, pagamintus iš tokių medžiagų, kurių savybės nesudaro sąlygų
teršalų migracijai iš vamzdžių ir kitos įrangos į jų vidų ir atvirkščiai bei sandarias vamzdžių
ir kitos įrangos jungtis;
33.3.2.statybos produktus, pagamintus iš ilgaamžių medžiagų (išvengiant senėjimo) ir
kurios taip pat turi turi antikorodavimo bei antierozavimo savybes;
33.3.3.mikrobiologinio užterštumo – naudojant chemines medžiagas vandenruošos
technologijoje (mažinant organinių medžiagų kiekį vandenyje); naudojant statybos
produktus, pagamintus iš medžiagų, kurios yra atsparios, sąveikaujančių su vandeniu
mikroorganizmų dauginimuisi šių medžiagų paviršiuje;
33.4.taršos dėl atvirkštinio tekėjimo, įmontuojant šaltojo vandens tiekimo linijoje į
tūrinius vandens šildytuvus hidraulinio saugumo ir plėtros grupės [7.6.1], valdančias ir
ribojančias slėgį šildytuvuose, leidžiančias šildomam vandeniui išsiplėsti, neleidžiančias
šildytam vandeniui grįžti į šaltąjį vandentiekį ir apsaugančios šildytuvų vandenį, kai vanduo
išleidžiamas.
34. Statinio projekto geriamajam vandentiekiui be projektinių sprendinių ir reikalavimų,
nurodytų 33 punkte, turi būti, numatytos priemonės išvengti geriamos kokybės
vandens sąveikos su tos kokybės neatitinkančiu negeriamuoju vandeniu – nejungiant
geriamojo vandentiekio su kitos paskirties vandentiekiais (arba jungiant juos
pertraukiant srovę tam skirtais įtaisais), kuriais tiekiamos vanduo neatitinka geriamojo
vandens reikalavimų. Kiekvienas negeriamojo vandens čiaupas turi būti atitinkamai
paženklintas.
35. Kad būtų įvykdyti A kategorijos techninių specifikacijų reikalavimai, projektiniuose
sprendiniuose turi būti naudojami žemiau išvardinti statybos produktai, kurių B
kategorijos techninėse specifikacijose nustatyti šie rodikliai:
35.1.grįžtamojo srauto įtaisams – efektyvumas, slėgio kritimas, mechaninis stiprumas;
35.2.vamzdžiams, armatūrai, jungliams – atsparumas korozijai, dilimui, pralaidumas;
35.3.visoms su vandeniu sąveikaujančioms medžiagoms – atsparumas teršalų
migracijai ir mikroorganizmų dauginimuisi (priklausomai nuo statybos
produktų geometrinės formos)
35.4.visoms su vandeniu sąveikaujančioms medžiagoms – atsparumas korozijai,
dilimui;
35.5.rezervuarams, cisternoms, vamzdžiams, armatūrai ir jungliams – geometrinė
forma, sandarumas.
V SKIRSNIS. SAUGUS NAUDOJIMAS [7.3.5]
36. Pastato vandentiekio saugus naudojimas išreiškiamas šiomis nuostatomis:
36.1.pastate talpinami baseinai, rezervuarai, skirti maudytis, plaukioti, vandens atsargai
laikyti turi būti suprojektuoti taip, kad vaikai būtų pakankamai apsaugoti nuo
nelaimingų atsitikimų rizikos:
36.1.1.baseinų išleistuvų angos turi būti suprojektuotos taip, kad būtų sumažinta žmonių
sužalojimo rizika (įrengiant ant angos grotas ar pan.);
36.1.2.apie baseiną, rezervuarą turi būti įrengtas ne mažiau, kaip 0,9 m aukščio aptvaras,
pritvirtintas prie grindų taip, kad vaikai negalėtų po juo šliaužti ir ant jo nebūtų galima
užlipti. Jei aptvare yra varteliai, jie turi būti su apsauginiu įtaisu, neleidžiančių vartelių
lengvai atidaryti;
36.2. draudžiama talpinti pneumatinius vandens bakus patalpose, jei arti jų (patalpose
greta jų, virš jų, žemiau jų) vienu metu gali būti daugiau kaip 50 žmonių;
36.2.1.pneumatiniai vandens bakai turi būti projektuojami, vadovaujantis saugos
reikalavimais, nustatytais indams su slėgiu [7.5.1], [7.5.2];
36.3.vandens slėgis pastato vandentiekyje neturi būti aukštesnis už pavojingą žmogui
slėgio dydį:
36.3.1. prie žemiausiai patalpinto ėmimo taško (išskyrus gaisrinius čiaupus) – 0,6 MPa;
36.3.2. prie žemiausiai patalpinto gaisrinio čiaupo – 1,0 MPa.
VI SKIRSNIS. APSAUGA NUO TRIUKŠMO [7.3.6]
37. Apsaugos nuo pastato vandentiekio sukeliamo triukšmo projekto sprendiniai priimami
vadovaujantis STR 2.01.05:2003 [7.3.8] ir HN [7.4.2].
38. Tiesiant stovus montažinėse šachtose, būtina numatyti priemones, neleidžiančias
garsui plisti jomis.
VII SKIRSNIS. ENERGIJOS TAUPYMAS IR ŠILUMOS
IŠSAUGOJIMAS [7.3.7]
39. Reikalavimas Energijos taupymas ir išsaugojimas vandentiekiui išreiškiamas šiomis
nuostatomis:
39.1. jei vandentiekis montuojamas patalpose, kuriose oro temperatūra žemesnė nei
+20C, taip pat patalpose, kuriose oro temperatūra trumpam gali nukristi iki 0
0C ir žemiau, o taip pat
patalpose, į kurias gali įsiskverbti išorės oras (įėjimai, vartai), statybos produktai turi būti su
šilumos izoliacija; šilumos izoliacijos statybos produktai turi neteršti aplinkos kenksmingomis
sveikatai dulkėmis, cheminėmis medžiagomis bei neskleisti nemalonių kvapų;
39.2. jei vandentiekis numatomas naudoti tik šiltuoju metu laiku ir montuojamas
neapšildomose patalpose, jis privalo turėti įtaisus, leidžiančius vandentiekį atjungti nuo jį
maitinančių linijų, šaltuoju metų periodu. Šie įtaisai turi būti įrengti apšildomose patalpose ar
vandentiekio šulinyje, kurio gylys turi būti nemažesnis, kaip 2,2 m (iki vamzdžio) viršaus išorinės
sienelės. Grunte tiesiamos vamzdyno dalys turi būti paklotos žemiau įšalo gylio arba patikimai
apšiltintos. Iš neužšąlančio gylio kylantieji vamzdžiai turi būti apšiltinti bent iki įšalo gylio.
Kai kiti apsaugos nuo užšalimo būdai netinka (pvz., vamzdynas nešildomoje pastogėje ir
pastatas gali būti visą žiemą nešildomas, o vamzdyną ištuštinti neparanku), vandentiekis gali būti
šildomas, kontroliuojant šildymą termostatu;
39.3. kai įvadas į pastatą įeina žemiau apskaitos mazgo grindų, statmenoji įvado dalis turi
būti atitraukta nuo pamato į vidaus pusę ne mažiau kaip 0,2 m ir apšiltinta nuo įšalo gylio bent iki
grindų lygio;
39.4. kad vandentiekis neužšaltų, reikia vengti jį tiesti: lauke virš grunto; nešildomoje
pastogėje; nešildomame rūsyje arba pogrindyje; bet kokioje nešildomoje pastato dalyje,
nešildomoje laiptinėje, ūkiniame pastate ar garaže; prie langų, vėdinimo angų, laukujų durų ir kitų
vietų, kuriose tikėtina šalčio grėsmė; išorės sienų kanaluose kitapus šiltalo. Kai negalima išvengti
vamzdyno tiesimo lauke virš grunto, vamzdžiai turi būti apšiltinti ir apdengti hidroizoliacija.
V SKYRIUS. PASTATO VANDENTIEKIS. SAUGOS IR PASKIRTIES
REIKALAVIMAI
VIII SKIRSNIS. PASTATO VANDENTIEKIŲ KLASIFIKAVIMAS. BENDRIEJI
REIKALAVIMAI
40. Pastato vandentiekis turi būti suprojektuotas taip, kad vanduo būtų tiekiamas į
visus ėmimo taškus, atsižvelgiant į slėgį, debitą, vartojamo vandens savybes ir pastato
naudojimo paskirtį. Kai ėmimo taškuose vartojamo vandens parametrams keliami skirtingi
reikalavimai, į juos vanduo gali būti tiekiamas savarankiškais vamzdynais arba vandentiekiais,
aprūpinamais reikiamų savybių vandeniu iš atitinkamų lauko vandentiekių arba tinkamai
paruošiančiais vandenį.
41. Vandentiekiai parenkami atsižvelgiant į techninį tikslingumą, gaisrinės saugos ir
visuomenės sveikatos priežiūros teisės aktuose nustatytus reikalavimus, gamybos technologijos
poreikius, esamus lauko vandentiekius bei jų techninius parametrus.
42. Pagal vandens paskirtį pastatų vandentiekiai skirstomi į geriamuosius, gamybinius,
gaisrinius ir specialiuosius. Jie gali būti savarankiški arba, kai įmanoma pagal tiekiamo vandens
savybes, jungtiniai (tiekiantieji vandenį kelioms reikmėms).
43. Gyvenamuosiuose ir viešojo naudojimo pastatuose [7.1.1] gali būti įrengti:
jungtinis geriamasis – gaisrinis (tiekiantis geriamąjį vandenį abiem reikmėms), atskiri
geriamasis ir gaisrinis vandentiekiai arba tik vienas iš jų. Specializuotose gydymo įstaigose,
maudymosi baseinuose dar įrengiami specialieji vandentiekiai mineraliniam arba jūros
vandeniui tiekti, gydomajam purvui ruošti ir tiekti.
44. Gamybiniuose pastatuose gali būti įrengti: jungtinis geriamasis – gamybinis –
gaisrinis arba jungtinis geriamasis – gamybinis, jungtinis geriamasis – gaisrinis arba
gamybinis – gaisrinis ir atskiri įvairios paskirties (taip pat ir specialieji) vandentiekiai.
45. Pagal slėgio palaikymo būdą gali būti įrengiami dviejų tipų pastatų
vandentiekiai: uždarieji (A tipo) – veikiantieji lauko vandentiekio ar papildomojo kėlimo
siurblio slėgiu ir atvirieji (B tipo) – kuriuose slėgį palaiko atvirasis vandens bakas. Gali būti
ir sudėtinis, A ir B tipų, vandentiekis.
46. Daugiaaukščių pastatų vandentiekiai suskirstomi į slėgio zonas, kurių
kiekvienoje slėgis palaikomas savarankiška A arba B tipo įranga.
47. Vandentiekis turi būti suprojektuotas taip, kad įranga būtų prieinama ir galima būtų
atlikti eksploatacinius veiksmus. Vandentiekis turi būti suprojektuotas taip, kad būtų išvengta
vandens eikvojimo ir neracionalaus vartojimo, pernelyg didelio vandens greičio, oro kaupimosi
pripildant ar oro kamščių eksploatuojant, gedimo (pvz., kalkėjimo, korodavimo, irimo).
48. Vamzdžiai, armatūra, įrengimai ir medžiagos, naudojamos pastato geriamajam
vandentiekiui įrengti, turi atitikti Reglamento, normatyvinių statybos techninių dokumentų ir
normatyvinių statinio saugos ir paskirties dokumentų [7.3.1], priimtų naudojimui Lietuvos
Respublikoje, reikalavimus.
49. Vandentiekis turi būti būti taip suprojektuotas ir padarytas, kad vanduo jame
neužsistovėtų. Reikia numatyti galimybę ištuštinti ir išplauti retai naudojamus ar trumpam
14įjungiamus vamzdžius. Ilgą laiką nenaudojami vamzdynai turi būti atjungti nuo geriamojo vandens
vandentiekio.
50. Geriamojo vandentiekio schema parenkama priklausomai nuo garantuoto slėgio lauko
vandentiekyje ir reikalingo slėgio pastate, nuo pastato aukščio ir jo paskirties. Schemų tipai ir
taikymo sritys nurodytos 1 priede.
51. Geriamieji vandentiekiai turi būti apsaugoti nuo taršos dėl atvirkštinio tekėjimo iš
vandens imtuvų taip, kaip nustatyta standarto [7.6.1]. Apsaugos įtaisai turi būti montuojami tokiose
vietose, kad būtų galima prie jų prieiti apžiūrėti ir patikrinti jų veiksmingumą.
52. Vandentiekio vamzdynas turi būti saugomas nuo įšilimo ir tiesiamas pakankamai toli
nuo šilumos šaltinių arba šiltinamas.
53. Projektuojant vandentiekį, maitinamą geriamojo ir kitokios kokybės vandens mišiniu,
geriamasis vandentiekis turi būti apsaugotas nuo taršos oro tarpu. Negeriamo ar įtartinos kokybės
vandens vamzdynas turi būti atskirtas nuo geriamojo taip, kaip nustatyta standarto [7.6.1], ir visa
įranga pažymėta (pvz., skirtinga spalva).
54. Prie geriamojo vandentiekio prijungiami grindų plovimo ir žaliųjų plotų apie pastatą
laistymo bei šaligatvių plovimo čiaupai.
55. Pramonės įmonėse, kuriose technologijai reikia daug skirtingos kokybės vandens ar
vandenį reikia tiekti įvairiais slėgiais, įrengiami keli gamybiniai vandentiekiai.
56. Kai vartojamo vandens kiekiai dideli, aukšta vandens kaina ir leidžia technologija,
rekomenduojama įrengti apytakinę arba pakartotinio naudojimo gamybinį vandentiekį.
57. Gaisrinį pastatų vandentiekį – kaip atskirą, taip ir jungtinį su kitais vandentiekiais –
reikia įrengti pagal specialius reikalavimus [7.3.12] ir [7.3.13].
58. Kai įrengiamas jungtinis geriamasis – gaisrinis arba jungtinis geriamasis – gamybinis
– gaisrinis vandentiekis, gaisrinis vandentiekis turi būti atskirtas nuo geriamojo vandentiekio taip,
kaip reikalauja standartas [7.6.1].
59. Parenkant vamzdžius specialiesiems vandentiekiams įrengti būtina atsižvelgti į
tiekiamo vandens cheminę sudėtį ir naudoti tik atsparius konkrečiam cheminiam poveikiui.
60. Specialioji įranga, įlajos bei vandens ėmimo armatūra turi būti parinkti tokie, kad
būtų užtikrintos technologinės funkcijos ir sanitariniai (sterilumo) reikalavimai pagal pastato
paskirtį.
IX SKIRSNIS. PASTATO VANDENTIEKIO DALIŲ KLASFIKAVIMAS. BENDRIEJI
REIKALAVIMAI PASTATO VANDENTIEKIO DALIMS
61. Pastato vandentiekis yra inžinerinė sistema, paprastai susidedanti iš įvado,
vandens apskaitos mazgo ir tiekiamojo vamzdyno su ėmimo, uždarymo ir reguliavimo
čiaupais; pagal aplinkybes, joje dar gali būti vandens slėgio didinimo bei palaikymo
įrenginiai (siurbliai, bakai), atsargos bakai, vandens savybių keitimo įrenginiai, įrenginių
valdymo aparatūra. Pastato vandentiekis turi būti sudaromas tik iš elementų, reikalingų
normaliam visų ėmimo čiaupų ir vandens imtuvų veikimui.
62. Vamzdžiai ir jungliai turi būti parenkami tokie, kad projektuojamas vandentiekis
galėtų veikti 50 metų, atsižvelgiant į tinkamą priežiūrą ir savitas veikimo sąlygas.
X SKIRSNIS. VANDENTIEKIO ĮVADAI
63. Įvadų skaičius priklauso nuo pastato dydžio, paskirties ir vandens tiekimo
patikimumo reikalavimų. Į ne aukštesnius kaip 16 a. gyvenamuosius pastatus, nedidelius
viešuosius pastatus ir gamybinius pastatus, kuriems leistinas laikinas vandens tiekimo nutraukimas
(kol bus pašalintas sutrikimas), gali būti tiesiamas vienas įvadas. Pastatai, kuriuose vandens
tiekimo nutraukimas neleistinas, turi būti aprūpinami vandeniu ne mažiau kaip dviem įvadais,
įrengiamais pagal Reglamento 127 p.
64. Vandentiekio įvadas prie lauko vandentiekio linijos jungiamas trišakiu arba
balnu. Įvado prijungimo vietoje gali būti statomas šulinys, kuriame įrengiamas čiaupas ir kiti
numatyti prietaisai (pvz., vandens apskaitos mazgas). Kai pasirenkama požeminės konstrukcijos
uždaromoji armatūra (požeminė sklendė arba požeminis balnas su įtaisytu uždoriu) ir įvado
prijungimo vietoje kitokių prietaisų nėra, šulinio statyti nereikia.
65. Vandentiekio įvado trasa parenkama atsižvelgiant į vandens ėmimo čiaupų ir laiptinių
išdėstymą; rekomenduojama įvesti ten, kur sutelkta daugiausia ėmimo čiaupų ir vandens imtuvų.
Įvadas turi trumpiausiu keliu sujungti pastato ir lauko vandentiekius, statmenai kirsdamas pastato
išorinę sieną. Įvadas turi būti tiesiamas nuolaidžiai (pakankamas nuolydis 0,003) link lauko
vandentiekio linijos ir laikantis Reglamento 39 p. reikalavimų.
66. Geriamojo vandens vartotojams priklausančių pastatų vandentiekio įvaduose
(paprastai vandens apskaitos mazguose) reikia įrengti čiaupus vandens mėginiams imti.
67. Kai pastate yra keli įvadai, juose būtina įrengti atbulinius vožtuvus. Tokio
vandentiekio sistemoje įrengiant ir slėgio didinimo siurblius, įvadai sujungiami prieš siurblius ir
juos jungiančiame vamzdyje įmontuojamas čiaupas. Jeigu kiekviename įvade įrengiami atskiri
siurbliai, įvadų sujungti nereikia.
XI SKIRSNIS. VANDENS APSKAITOS MAZGAS
68. Vartotojų imamo iš viešojo vandentiekio vandens kiekiui matuoti kiekviename
vandentiekio įvade turi būti įrengiamas vandens apskaitos mazgas (VAM).
69. VAM gali būti įrengtas pastate, kuriam tiekiamas vanduo, arba už pastato ribų (pvz.,
vandentiekio šulinyje). Pastato įvadinis VAM turi būti įrengiamas specialiai tam skirtoje, esančioje
prie artimiausios lauko vandentiekiui išorinės sienos ir lengvai prieinamoje patalpoje, kurioje oro
temperatūra būtų ne žemesnė kaip +5°C. Vandentiekio šuliniuose įrengiamų VAM skaitiklių
rodmenys turi būti perduodami į antžeminį skaitymo punktą. Šuliniai su VAM ir rodmenų
skaitymo punktai turi būti įrengiami viešoje (ne privačioje) teritorijoje, ties užstatymo linija.
70. Kai pastato patalpos priklauso skirtingiems savininkams arba naudojamos skirtingų
nuomininkų, kiekvienam savininkui arba naudotojui gali būti įrengti papildomieji VAM.
71. Papildomieji VAM arba jų skaitiklių rodmenų skaitymo punktai turi būti įrengiami
bendrojo naudojimo patalpose arba vandens apskaitai turi būti naudojami skaitikliai su nuotolinio
duomenų perdavimo įtaisais.
72. VAM turi būti įrengti taip, kad jų skaitikliai būtų apsaugoti nuo užšalimo ir
sugadinimo. Skaitikliai arba jų rodmenų skaitymo punktai turi būti įrengiami tokioje vietoje ir
tokiame aukštyje, kad būtų patogu skaityti rodmenis.
73. VAM turi būti čiaupai abipus skaitiklio ir kontrolinis ėmimo čiaupas, statomas
pasroviui nuo skaitiklio, skirtas vandens tiekimui tikrinti ir pastato vandentiekiui ištuštinti. VAM
matmenys ir atstumai tarp elementų turi atitikti gamintojo reikalavimus. Vandens apskaitos mazgas
turi būti taip sumontuotas, kad skaitiklio ar kurios kitos mazgo dalies keitimas kuo mažiau
paveiktų likusį vamzdyną.
74. Vandens skaitikliai turi būti parenkami atsižvelgiant į debitų kitimo ribas. Ypač
svarbu, kad skaitiklio jautrumo riba būtų ne aukštesnė už minimalų debitą. Kai VAM įrengiami
įvaduose, aprūpinančiuose vandeniu ne daugiau kaip 2 vartojimo vienetus (žr. Reglamento
2 priedą), jų skaitikliai turi būti ne stambesnės kaip C klasės, su jautrumo riba, ne didesne kaip
8 l/h, arba mažiausiu matuojamu (5% tikslumu) debitu, ne didesniu kaip 15 l/h.
75. Pastatų, kuriuose pagal [7.3.12] arba [7.3.13] reikia įrengti gaisrinį vandentiekį,
įvadinių VAM skaitikliai turi būti parenkami atsižvelgiant į vandens poreikį gaisrams gesinti,
išskyrus šio Reglamento 163 punkte nurodytą atvejį. Skaitiklio matavimo sritis privalo aprėpti visą
debitų kitimo diapazoną.
XII SKIRSNIS. TIEKIAMASIS VAMZDYNAS
76. Pastato vandentiekio tiekiamąjį vamzdyną sudaro: magistralės, kuriomis
vanduo iš VAM tiekiamas į atskiras pastato dalis (iki stovų); stovai, tiekiantys vandenį į
skirtingus pastato aukštus; aukštų įvadai, tiekiantieji vandenį iš stovų į jungiamuosius
vamzdžius, ir jungiamieji ėmimo taškų vamzdžiai.
77. Gyvenamuosiuose ir viešuosiuose pastatuose magistraliniai vamzdynai tiesiami
rūsiuose, techniniuose aukštuose, pastogėse, laikantis Reglamento 39 p. reikalavimų. Jei tokių
patalpų nėra, magistrales galima tiesti pogrindžio kanaluose kartu su šildymo, karšto vandentiekio
vamzdynais, laikantis Reglamento 52 p. reikalavimų. Armatūros statymo vietose kanalų denginyje
įrengiamos angos su dangčiais. Po žemutinio aukšto arba rūsio grindimis, grindų, sienų
konstrukcijose metalinio vamzdyno be apsauginių vamzdžių ar izoliacinio apvalkalo tiesti
neleidžiama, jeigu nesudaryta galimybė juos apžiūrėti bei keisti.
78. Pogrindžio kanalų negalima įrengti šlapiose patalpose.
79. Gamybinėse patalpose magistralės tiesiamos atvirai prie sienų, kolonų, palubėje,
santvarose. Leidžiama tiesti bendruose kanaluose kartu su kitos paskirties (išskyrus degių,
nuodingų skysčių ir dujų) vamzdynais.
80. Geriamąjį vandentiekį kartu su nuotakais leidžiama kloti tik pereinamuose kanaluose.
81. Šaltojo vandens magistralė visada turi būti žemiau karštesnių vamzdžių arba šalia jų.
82. Magistralės tiesiamos ne mažesniu kaip 0,002 nuolydžiu į išleidimo čiaupo pusę, ne
arčiau kaip 0,6 m nuo stovų.
83. Apšiltinamas magistrales po lygaus paviršiaus lubomis (rūsių, techninių ar viršutinių
aukštų) rekomenduojama tiesti ne mažesniu kaip 250 mm atstumu nuo lubų iki vamzdžio ašies.
84. Vandentiekio stovai tiesiami atvirai sienomis arba slėptai šachtose, mūro sienų
vagose. Neleidžiama stovų ir kitų vamzdyno elementų tiesti naudojamuose dūmtraukiuose,
vėdinimo arba keltuvų šachtose, šiukšliavamzdžiuose.
85. Šaltojo vandentiekio stovas vedamas dešiniau karštojo, ne arčiau kaip
80±5 mm nuo jo (tarp ašių). Montavimo patogumui, stovas atitraukiamas nuo patalpos kampo ne
mažiau kaip 100±10 mm.
86. Atvirai nutiesto stovo ašis turi būti ne arčiau kaip 35 mm nuo tinko ir apdailos
plytelių paviršiaus, kai stovas iki 32 mm skersmens, ir ne arčiau kaip
50 mm, kai stovas 40–50 mm skersmens; nuokrypa turi neviršyti +5 mm.
87. Slėptai įrengti stovai turi būti prieinami čiaupų įmontavimo ir srieginių sujungimų
vietose; ten įrengiamos durelės, landos.
88. Nustatant atstumo nuo sienų, vagų, angų dydžius, būtina įvertinti temperatūrinius
vamzdyno ilgio pokyčius.
89. Šaltojo vandentiekio stovai, tiesiami greta karštojo vandens ar šilumos tiekimo stovų,
turi būti apšiltinti – rasojimui ir vandens įšilimui išvengti; šilumos izoliacijos statybos produktai
turi neteršti aplinkos kenksmingomis sveikatai dulkėmis, cheminėmis medžiagomis bei neskleisti
nemalonių kvapų.
90. Stovus reikia tiesti arčiau vandens ėmimo taškų, kad aukštų įvadai būtų kuo
trumpesni.
91. Stovai neturi kirsti laikančiųjų pastato konstrukcijų (sijų, santvarų ir pan.). Stovai turi
būti tiesiami prie sienų, pertvarų, kolonų, prie kurių juos galima tvirtinti.
92. Vamzdyną reikia tvirtinti prie konstrukcijų taip, kad nebūtų tiesioginio sąlyčio su
konstrukcijomis. Vamzdyno negalima tvirtinti prie kitokio vamzdyno arba panaudoti kitam
vamzdynui atremti.
93. Reikia vengti stovų kilpų, nes čia gali susidaryti oro kamščiai.
94. Aukštų įvadai gali būti tiesiami atvirai prausyklų, dušinių, virtuvių ir kt. patalpų
sienomis arba slėptai, žemiau sanitarinių prietaisų arba aukščiau jų, patogiame čiaupams prijungti
aukštyje.
95. Šaltojo vandentiekio jungiamasis vamzdis jungiamas prie maišomojo čiaupo
dešiniojo atvamzdžio, o karštojo – prie kairiojo.
96. Gyvenamųjų namų vandens ėmimo čiaupus bei imtuvus leidžiama prijungti prie
aukšto įvade įrengtos skirstyklės lanksčiais plastikiniais, įvilktais į šiltinantį apvalkalą arba kitaip
apsaugančiais pratekančio vandens temperatūrą nuo neleistinų pokyčių, jungiamaisiais vamzdžiais,
įklotais grindyse
97. Gamybinių pastatų aukštų įvadai ir jungiamieji vamzdžiai, kuriais tiekiamas vanduo
technologiniams įrenginiams, stovintiems atokiai nuo sienų ar kolonų, įklojami grindyse arba po
grindimis.
XIII SKIRSNIS. ČIAUPAI
98. Pastato vandentiekyje įrengiami čiaupai, skirti vamzdyno ruožams atjungti,
vandens srauto debitui, slėgiui, tėkmės krypčiai reguliuoti, sistemai apsaugoti ir pan.
99. Tiekiamasis vamzdynas turi būti įrengtas ir aprūpintas čiaupais taip, kad būtų
galimybė atjungti ir ištuštinti jo linijas.
100. Geriamojo vandentiekio čiaupų darbinis slėgis gali būti ne didesnis kaip 0,6 MPa,
gaisrinio ir jungtinio geriamojo – gaisrinio vandentiekio čiaupų – ne didesnis kaip 1,0 MPa.
Gamybinio vandentiekio čiaupų darbinis slėgis imamas pagal technologinius reikalavimus.
101. Uždarymo čiaupai tiekiamajame vamzdyne įrengiami atskiroms dalims atjungti
apžiūros, remonto, plovimo metu, atsižvelgiant į tai, kad kuo mažiau vartotojų netektų galimybės
naudotis vandentiekiu. Uždarymo čiaupai įrengiami įvaduose į kiekvieną butą, viešbučio numerį,
laistymo čiaupą; aukštų įvaduose, tiekiančiuose vandenį į 5 ir daugiau ėmimo taškų; prieš
kiekvieną vandens imtuvą; prie vandens bakų; abipus vandens skaitiklio ir siurblio; aplinkinėse
linijose; žiedinėse magistralėse, kad būtų galima išjungti remontui atskirus jų ruožus, tačiau ne
daugiau kaip pusžiedį; žiediniame gamybiniame vandentiekyje, kad būtų garantuotas vandens
tiekimas aparatams, kuriems nuolatos reikalingas vanduo.
102. Slėgio nuostoliai ir tėkmės keliamas triukšmas bus mažesni naudojant tėkmės
nevaržančius uždarymo čiaupus (pvz., rutulinius čiaupus arba sklendes). Turi būti nepažeisti
normatyvinių dokumentų [7.4.2], [7.3.6] ir [7.3.8] reikalavimai. Žiediniame tinkle turi būti
montuojami tik abiem kryptim praleidžiantieji vandenį čiaupai (ventilių statyti negalima).
103. Magistralinio vamzdyno ir stovų uždarymo čiaupų įrengimo vietos turi būti lengvai
prieinamos.
104. Optimaliam vandentiekio veikimui garantuoti gali būti įrengiami debito ir slėgio
reguliavimo čiaupai.
105. Vandentiekiuose ar jų dalyse, kuriose darbinis tiekiamo vandens slėgis gali būti
didesnis už vardinį slėgį, įrengiami slėgio mažikliai. Slėgio mažikliai įrengtini, kai: statinis slėgis
vandens ėmimo taškuose viršija 0,5 MPa; reikia apriboti slėgį tiekimo linijoje, nes jis gali pasiekti
ir viršyti didžiausią leistiną reikšmę arba prijungtieji prietaisai bei įrengimai skirti veikti esant
mažesniam slėgiui; reikia suvienodinti šaltojo ir karštojo vandentiekių slėgius; daugiaaukščiame
pastate su keliomis slėgio zonomis vanduo spaudžiamas vienu kėlimu. Gaisriniuose
vandentiekiuose slėgio mažikliai paprastai nestatomi.
106. Slėgio mažikliai turi būti įrengiami laikantis gamintojo nurodymų. Abipus slėgio
mažiklio reikia įrengti uždarymo čiaupus ir atšakas slėgmačiams. Priešslėgiui išvengti, mažiklio
pasrovyje reikia palikti bent penkiagubo vidaus skersmens ilgio tiesų vamzdžio ruožą. Kai slėgio
mažikliu reguliuojamoje vandentiekio dalyje slėgis, neužsidarius mažiklio vožtuvui, gali pakilti
aukščiau leistino dydžio, turi būti įmontuojamas apsaugos vožtuvas. Slėgio mažiklio palaikomas
slėgis turi būti bent 20% mažesnis už apsaugos vožtuvo atsivėrimo slėgį. Standartai apie slėgio
mažiklius ir debito reguliatorius nurodyti Reglamento 22 priede.
107. Tose vandentiekio vietose, kuriomis vanduo turi tekėti tik viena kryptimi (pvz.,
siurblių slėgvamzdžiuose ir aplinkinėse linijose, įvaduose, jei jų yra keli arba pastate yra vandens
bakas), būtina įmontuoti atbulinius vožtuvus.
108. Aukščiausiuose tiekiamojo vamzdyno taškuose įrengiami orlaidžiai.
109. Žemiausiose vamzdyno vietose įrengiami išleidimo čiaupai vamzdynui ištuštinti. Jie
turi būti įrengti virš nuotako arba aprūpinti galimybe išleisti vandenį į artimiausią nutekėjimo vietą.
110. Vandeniui imti gali būti naudojami pavieniai (vien šaltajam vandeniui) ir maišomieji
(šaltojo ir karštojo vandens mišiniui) čiaupai. Maišomieji čiaupai gali būti mechaniniai ir
termostatiniai.
111. Standartai apie čiaupų hidraulines, mechanines ir akustines savybes nurodyti
Reglamento 22 priede.
112. Neleistina įrengti geriamojo vandens ėmimo čiaupų ar taškų gale ilgos linijos, iš
kurios imama mažai vandens arba vanduo imamas retai.
XIV SKIRSNIS. VANDENRUOŠOS ĮRENGINIAI
113. Komunalinio vandentiekio vartotojo pageidavimu gali būti keičiama vandens
kokybė, atsižvelgiant į vandens drumzlumą, korozingumą, polinkį sukelti kalkėjimą, organines ir
neorganines mikropriemaišas.
114. Vandens ruošimo įrenginiai turi būti jungiami prie geriamojo vandentiekio taip, kad
būtų išvengta atvirkštinės tėkmės. Apsaugos priemonės turi atitikti standarto [7.6.1] reikalavimus.
115. Pastatų vandens ruošimo įrenginiai turi būti parenkami, projektuojami ir
eksploatuojami vamzdyno medžiagos pasroviui. Įrengimų konstrukcinės medžiagos turi būti
atsparios fiziniam, cheminiam, mikrobiologiniam ir koroziniam vandens ir jo apdorojimo vyksmų
poveikiui.
116. Vandenruošos įrenginių našumas parenkamas pagal vandens poreikį ir turi būti
pakankamas didžiausio poreikio debitams praleisti, tuo metu neviršijant slėgio kritimo, priimtino
atsižvelgiant į turimą slėgį.
117. Kai vandenruošos įrenginiai neveikia arba išjungti, turi būti garantuotas reikiamas
vandens tiekimas.
118. Vandenruošos įrenginių priešsrovyje ir pasrovyje, taip pat kitose jų veikimui
būdingose vietose, turi būti įrengti čiaupai vandens bandiniams imti.
119. Pastato vandenruošos įrenginiai turi veikti skaičiuotiniu našumu nekeldami
trikdančio triukšmo ir nesukurdami neleistinų slėgio smūgių.
120. Hidrostatinio slėgio veikiamos vandenruošos įrenginių dalys turi būti apskaičiuotos
atlaikyti bandomąjį vandentiekio slėgį.
121. Pastato vandenruošos įrenginiai neturi smarkiai padidinti vandens vartojimo arba
nuotekų išleidimo.
122. Antikorozinės arba stabilizacinės vandenruošos įrenginiai neturi būti įrengiami
blogos vandentiekio schemos ar netinkamų medžiagų padariniams kompensuoti. Pirmiausia reikia
pasitikrinti, ar nereikia pakeisti netinkamų medžiagų arba patobulinti vandentiekio schemos.
123. Vandenruošos aparatai, kurių veikime yra paplavų nuleidimo fazė arba juose yra
nupiltuvai, turi turėti srauto pertraukiklį su oro tarpu, atitinkantį standarto [7.6.1] reikalavimus.
124. Reikia numatyti talpyklas, leidžiančias nutekėti didžiausiam vandens debitui,
susidarančiam valant, plaunant, ištuštinant įrengimus arba nusipilant iš jų vandeniui.
XV SKIRSNIS. PASTATO VANDENTIEKIO HIDRAULIKA
125. Esminiai parametrai:
125.1. Pastatų vandentiekiai gali būti trijų darbinio slėgio klasių. Slėgio klasės ir jų
didžiausi leistinieji slėgiai (PDL) nurodyti 1 lentelėje. Vamzdžiai ir jų jungliai turi būti parenkami
atsižvelgiant į vandentiekio slėgio klasę.
1 lentelė. Darbinio slėgio klasės
Slėgio klasė
Didžiausias leistinas
darbinis slėgis, MPa
PDL 1,0 1
PDL 0,6 0,6
PDL 0,25 0,25
125.2. Vandens greitis vandentiekio vamzdyne turi būti toks, kad kuo geriau
būtų išnaudotas slėgis įvade, tačiau turi neviršyti 2 m/s įvaduose, magistralėse ir stovuose, 4
m/s – jungiamuosiuose vamzdžiuose.
125.3. Vandentiekio pajėgumas nusakomas didžiausiais tiekiamo vandens sekundės,
valandos ir paros debitais.
126. Apskaičiavimo principai:
126.1. Vamzdyno apskaičiavimo tikslas – parinkti vamzdžių skersmenis ir nustatyti
hidraulinius slėgio nuostolius tinkle, kai juo teka skaičiuotiniai sekundės debitai. Remiantis
hidrauliniais nuostoliais, geodeziniu vandens tiekimo aukščiu ir vardiniais slėgiais ėmimo taškuose
apskaičiuojami būtinieji slėgiai vandentiekyje, nustatomas slėgio didinimo arba mažinimo įtaisų
poreikis.
126.2. Hidrauliniai nuostoliai nustatomi skaičiuojamojoje trasoje, t.y. tinklo dalyje,
jungiančioje lauko vandentiekį su tolimiausiu ir aukščiausiai įrengtu vandens ėmimo tašku.
Įvertinami slėgio nuostoliai dėl trinties ir dėl vietinių kliūčių. Hidraulinio pasipriešinimo
koeficientai imami pagal vamzdžių gamintojų duomenis, atsižvelgiant į vamzdžių medžiagą.
126.3. Skaičiuotiniai sekundės debitai gali būti apskaičiuojami detaliai arba
supaprastintai. Apskaičiuojant detaliai, skaičiuotiniai sekundės debitai nustatomi atsižvelgiant į
vandentiekio paskirtį. Atskiro geriamojo vandentiekio apskaičiavimo metodika ir skaičiuotiniai
parametrai nurodyti Reglamento 3 priede.
126.4. Jungtinių vandentiekių skaičiuotiniai debitai nustatomi sumuojant atskiroms
reikmėms tiekiamus vandens kiekius.
126.5. Atskirojo gamybinio vandentiekio skaičiuotiniai debitai nustatomi tiesiogiai
(neatsižvelgiant į galimą veikimo nesutapimą) sumuojant debitus tų vandens imtuvų, į kuriuos teka
vanduo skaičiuojamuoju vamzdyno ruožu.
126.7. Supaprastintas vamzdyno apskaičiavimas remiasi vandens ėmimo čiaupų ir imtuvų
įvertinimu vartojimo vienetais. Sąlygos, kuriomis jis gali būti taikomas, ėmimo taškų vertės
vartojimo vienetais ir įvairių medžiagų vamzdyno pralaidumas nurodytas Reglamento
2 priede.
126.8. Reikalingas slėgis nustatomas įvertinant geometrinį vandens pakėlimo aukštį,
slėgio nuostolių skaičiuojamojoje trasoje sumą, slėgio nuostolius vandens skaitiklyje, slėgio
nuostolius įrengimuose (pvz., koštuvuose, ruošimo įrenginiuose) ir laisvąjį slėgį nepatogiausiame
ėmimo taške. Pastarasis nustatomas pagal pastate projektuojamų čiaupų gamintojo reikalavimus.
XVI SKIRSNIS. VANDENS TIEKIMO UŽTIKRINIMAS
127. Pastatai, kuriuose vandens tiekimo nutraukimas neleistinas (pvz., aukštesni
kaip 16 a. gyvenamieji pastatai, pramoniniai pastatai su tam tikrais gamybos ypatumais),
turi būti aprūpinami vandeniu ne mažiau kaip dviem įvadais. Įvadai tiesiami iš skirtingų
lauko vandentiekio linijų. Nesant tokios galimybės, tarp prijungimo vietų įrengiamas
čiaupas.
128. Pastatų, kuriuose vandens tiekimo nutraukimas neleistinas, tiekiamojo vamzdyno
magistralės daromos žiedinės arba sujungtos su dviem ar daugiau tarpusavyje sujungtų įvadų.
129. Kai mažiausiasis normalus slėgis įvade negali aprūpinti kurio nors ėmimo taško
reikalingu jo veikimui slėgiu, įrengiama papildomojo kėlimo siurblinė.
130. Siurbliu keliamo vandens kiekis ir slėgis turi būti mažinamas, kiek įmanoma daugiau
panaudojant įvado slėgį. Reikia nustatyti, ar siurbliu turi būti tiekiamas vanduo visam pastatui, ar
tik aukštams, kuriuos negalima normaliai aprūpinti vandeniu įvado slėgiu. Kai nuspręsti sunku,
siurbliu aprūpinamą dalį reikia nustatyti apskaičiavus kelis tiekimo variantus. Reikia atsižvelgti į
energijos taupymą.
131. Papildomojo kėlimo siurblinės turi būti įrengtos ir prižiūrimos taip, kad nesutriktų
vandens tiekimo nenutrūkstamumas ir nebūtų pakenkta viešajam vandens tiekimui arba kitoms
sistemoms. Turi būti išvengta geriamojo vandens kokybės pablogėjimo.
132. Papildomojo kėlimo siurbliai gali imti vandenį tiesiog iš pastato vandentiekio
magistralės arba iš tarpinio atvirojo bako, pripildomo iš magistralės. Geriamajame vandentiekyje
pirmenybę reikia teikti tiesioginio ėmimo schemai, nes ji nekelia sveikatai pavojingo užteršimo
grėsmės.
133. Viešojo vandens tiekimo trikdymams išvengti, tiesioginio siurbimo schema gali būti
taikoma, kai vandens tekėjimo greitis įvade ir siurbimo magistralėje įjungus ar sustabdžius kurį
nors siurblį arba darinėjant kurį nors siurblinės čiaupą pasikeičia mažiau kaip per 0,15 m/s, o dėl
energijos netekimo sustojus visai siurblinei pakinta ne daugiau kaip 0,5 m/s; arba kai įjungus
siurblius įvado slėgis sumažėja ne daugiau kaip 50% ir lieka ne mažesnis kaip 0,1 MPa, o išjungus
siurblius slėgis vartotojo pusėje nepašoksta daugiau kaip per 0,1 MPa virš įvado slėgio, esančio
neveikiant siurbliams.
134. Savarankiškai veikiančių siurblių slėgio aukštis apskaičiuojamas kaip reikalingojo
slėgio (siurblio slėgvamzdyje arba pastato vandentiekio įvado prijungimo taške) didžiausios
reikmės metu ir mažiausio normalaus slėgio įvade (arba siurblio siurbvamzdyje). Kai
vandentiekyje įrengti ir atvirieji bakai, apskaičiuojant reikalingąjį slėgį nepatogiausiu tašku
laikomas vandens bako plūdinis čiaupas.
135. Jei projektuojami uždari (slėginiai) vandens bakai, siurblio slėgis nustatomas dviem
atvejais: esant didžiausiam ir mažiausiam slėgiui bake; siurblio našumas turi atitikti didžiausią
slėgį.
136. Geriamojo vandens papildomojo kėlimo siurblinė turi būti įrengiama sausoje,
neužšąlančioje, vėdinamoje, užrakinamoje ir kitkam nenaudojamoje patalpoje. Neturi būti
galimybių kenksmingoms dujoms prasiskverbti į ją.
137. Slėginiai bakai turi būti įrengti taip, kad būtų galima prieiti prie jų iš visų pusių ir
vidaus.
138. Ūkinių siurblių (tiekiančių vandenį buities ar gamybos reikmėms) našumas, jei
sistemoje nėra vandens bakų, turi būti ne mažesnis už skaičiuotinį debitą, nustatytą skaičiuojant
tinklus. Sistemoje su vandens bakais jų našumas turi atitikti didžiausias vandens sąnaudas per
valandą. Nerekomenduojama projektuoti ilgą laiką arba nuolatos veikiančių siurblių. Jų veikimą
būtina automatizuoti. Siurblių įsijungimo dažnumas neturi būti didesnis, negu nurodo siurblio
gamintojas.
139. Ūkiniai ir apytakiniai siurbliai gali būti montuojami šilumos punktuose, pastato
rūsyje ar techniniame aukšte. Pramoniniuose pastatuose ūkiniai siurbliai gali būti statomi ceche,
kuriame vartojamas vanduo.
140. Pastato siurblinės darbo patikimumui užtikrinti įrengiamas atsarginis siurblys.
141. Vandens tiekimui suvienodinti, kai vartojimas labai netolygus, ir vandens atsargoms
kaupti arba laikyti gali būti įrengiami atvirieji bakai.
142. Geriamajame vandentiekyje atvirieji bakai įrengiami laikantis šių reikalavimų: bake
negali pablogėti vandens fizikinės, cheminės ir bakteriolginės savybės; bakas turi būti
uždengtas standžiu, gerai priderintu ir patikimai pritvirtintu dangčiu, nebūtinai sandariu, tačiau
nepraleidžiančiu šviesos ir vabzdžių, gerai prigludusiu prie vėdinimo vamzdžio, padarytu iš
nedūžtančių ir lūžtant nesubyrančių medžiagų, negalinčių užteršti ant jų susikondesuojančio
vandens; bakai turi būti apšiltinti, saugant nuo šalčio ir karščio poveikio; metalinių bakų vidus ir
išorė turi būti padengti drėgmei atspariomis, nekenksmingomis (sąlytyje su geriamuoju vandeniu)
medžiagomis; talpesni už 1000 litrų bakai turi turėti uždaromą landą apžiūrėjimui iš vidaus ir
valymui; vandens tiekimo vamzdžio uždarymo čiaupas turi būti prieinamas nenukeliant dangčio;
bakas statomas ant tvirto pagrindo, atlaikančio pilno bako svorį, plastikiniai bakai turi būti statomi
ant ištisinio pagrindo.
143. Atvirajame vandens bake reikia įrengti: vandens tiekimo vamzdį su vienu ar keliais
plūdiniais čiaupais ir prieš kiekvieną jų įmontuoti uždarymo čiaupą; vandens ėmimo vamzdį su
uždarymo čiaupu; signalinį vamzdelį arba vandens lygio jutiklį; perpylimo vamzdį; bako
ištuštinimo vamzdį su čiaupu.
144. Plūdiniu čiaupu reguliuojamas vandens lygis atvirajame bake (kai čiaupas turi
užsidaryti) turi būti ne mažiau kaip 25 mm žemesnis už avarinio lygio relės arba signalinio
vamzdelio prijungimo angos apačią, o kai tokio vamzdelio nėra, – ne mažiau kaip 50 mm žemesnis
už perpylimo angos apačią. Lygio jutiklio valdomu siurbliu pripildomuose atviruosiuose vandens
bakuose plūdiniai čiaupai neįrengiami.
145. Vandens ėmimo vamzdis įjungiamas į baką žemiausiame jo taške. Kai iš bako
vanduo tiekiamas ir į vandens šildytuvus, šildytino vandens ėmimo vamzdis turi būti įrengtas bent
25 mm aukščiau ir prie jo neturi būti jungiami jokie kiti vandens imtuvai.
146. Signaliniai vamzdeliai gali būti įrengiami iš lauko vandentiekio prisipildančiuose
bakuose. Pro juos pradeda lietis vanduo, kai jo lygis bake pakyla virš nustatyto. Vanduo turi lietis
gerai matomoje vietoje, jei galima, – lauke. Vamzdelio vidaus skersmuo turi būti ne mažesnis kaip
19 mm. Iki 1000 litrų talpos (skaičiuojant iki nusipylimo lygio) bakų signaliniai vamzdeliai daromi
kaip persipylimo vamzdžiai. Siurbliu pripildomuose bakuose signaliniai vamzdeliai neįrengiami;
juos pakeičia avarinio lygio relės, įtaisomos 25 mm aukščiau nustatyto normalaus lygio.
147. Perpylimo vamzdžiai įrengiami (viršus) 10 cm žemiau bako viršaus. Kad spėtų
nutekėti vanduo, jo žiočių skersmuo turi būti dvigubai didesnis už tiekiamojo vamzdžio skermenį.
Žiočių apačia daroma bent 50 mm aukščiau nustatyto normalaus lygio bake. Kai nusiliejantis
vanduo pilasi į nuotakyną, perpylimo vamzdis turi turėti srauto pertraukiklį su oro tarpu, atitinkantį
standarto [7.6.1] reikalavimus. Perpylimo vamzdis turi būti daromas iš standžių vamzdžių;
lanksčių žarnų naudoti neleistina.
148. Signaliniai vamzdeliai ir perpylimo vamzdžiai turi būti įrengti taip, kad pro juos į
baką nepatektų vabzdžiai.
149. Atvirieji bakai iškeliami į tokį aukštį, kad normaliai veiktų visi čiaupai. Bakų
patalpos laikančiosios konstrukcijos turi būti nedegios, o patalpa tinkama sanitariniu ir patogi
eksploataciniu požiūriu.
150. Bakų talpa turi būti tokia, kad sutilptų vandens kiekis vartojimo ir tiekimo
nesutapimams išlyginti ir atsarga (pvz., avarinė, gaisrinė). Minimalios vienetinės kai kurių viešųjų
pastatų vandentiekio bakų talpos nurodytos Reglamento 4 priede.
151. Atvirieji vandens bakai, prisipildantieji tiesiog iš lauko vandentiekio pakankamo
slėgio valandomis, daromi tokio dydžio, kad juose sutilptų 30–80 % (priklausomai nuo
nepakankamo slėgio trukmės) pastate per parą suvartojamo vandens. Periodiškai prisipildančio
bako talpa pakankama, jei vienam gyventojui tenka 130 litrų. Gyvenamųjų namų vandentiekių,
nuolatos ir pakankamu slėgiu aprūpinamų geriamuoju vandeniu, bakų talpa neturėtų viršyti
80 litrų vienam asmeniui.
152. Siurbliais pripildomų vandens bakų reguliuojančioji talpa W (m3
) gali būti
apskaičiuojama taip:
n
Q
W
9 srb. 0,
, (m
3
),
kai n – didžiausias (gamintojo duomenimis) siurblio įjungimų skaičius per
valandą ir Qsrb – siurblio našumas, m
3
/h.
153. Uždarieji (pneumatiniai) vandens bakai įrengiami sistemose su siurbliais, bet
kokiame pastato aukšte, tam tinkančioje patalpoje. Gali būti pastovaus ir kintamo slėgio uždarieji
vandens bakai. Energetiniu požiūriu ekonomiškesni kintamo slėgio bakai. Mažiausias jų slėgis turi
garantuoti normalų visų pastate įrengtų vandens ėmimo taškų veikimą.
154. Uždarajame (pneumatiniame) bake reikia įrengti: vandens tiekimo – ėmimo vamzdį
su uždarymo čiaupu; ištuštinimo atvamzdį su išleidimo čiaupu; apsauginį vožtuvą; manometrą;
slėgio jutiklį; oro papildymo įtaisą.
155. Kintamo slėgio uždarąjį baką pripildančio siurblio apskaičiavimo tvarka pateikta
Reglamento 5 priede.
XVII SKIRSNIS. DAUGIAAUKŠČIO PASTATO VANDENTIEKIO INŽINERINĖS
SISTEMOS YPATUMAI
156. Tais atvejais, kai daugiaaukščių pastatų vandentiekiuose reikalingas slėgis viršija
leistiną vardinį slėgį vandens ėmimo taškuose, vandentiekį reikia suskirstyti į slėgio zonas.
157. Pirmoji (apatinė) zona įrengiama išnaudojant garantuotą lauko vandentiekio slėgį.
Antrosios ir aukščiau esančių (slėgio zonų skaičius priklauso nuo pastato aukščio) dydis
nustatomas atsižvelgiant į leistiną maksimalų vardinį slėgį pastato vandentiekio aukštų įvaduose.
158. Kai pastate yra tik dvi slėgio zonos, antroji zona aprūpinama vandeniu siurbliais ir
atviraisiais arba uždaraisiais bakais.
159. Pastatuose su daugiau kaip dviem slėgio zonomis, jos gali būti aprūpinamos
vandeniu taikant kurią nors iš šių trijų tiekimo schemų: kiekvienai zonai vanduo tiekiamas atskirais
papildomojo kėlimo siurbliais; vanduo tiekiamas viena papildomojo kėlimo siurbline su joje
įrengtais kiekvienos zonos slėgio mažikliais; vanduo tiekiamas viena papildomojo kėlimo siurbline
ir slėgio mažikliai įrengti žemutinių aukštų įvaduose.
160. Daugiaaukščiuose gyvenamuosiuose pastatuose, kuriuose būtinas gaisrinis
vandentiekis [7.3.13], gali būti taikoma schema, kai vandens tiekimui į antrąją zoną išnaudojami
gaisriniai stovai. Vanduo ūkiniais siurbliais ir gaisriniais stovais tiekiamas į antrosios zonos
skirstomąją magistralę. Gaisro metu įsijungus gaisriniams siurbliams slėgis pakyla, todėl
skirstomųjų stovų apsaugai nuo viršslėgio įrengiami slėgio mažikliai.
161. Į pastatus su zoniniu vandentiekiu vanduo tiekiamas ne mažiau kaip dviem įvadais.
XVIII SKIRSNIS. VANDENTIEKIO SAVININKO AR SAVIVALDYBĖS
NORMUOJAMOS SRITYS
162. Vandens vartotojas prijungiamas prie vandentiekio tinklo Vandentvarkos ūkio naudojimo
taisyklėmis nustatyta tvarka, laikantis Reglamento 163–170 punktuose nurodytų principų.
163. Kai savivaldybė yra nusprendusi nemokamai tiekti vandenį vidaus gaisrams gesinti,
pastatų su gaisriniais vandentiekiais įvadiniai VAM įrengiami taip, kad vanduo gesinimui būtų
tiekiamas ne pro VAM.
164. Prijungti objektus vien tik prie vandentiekio tinklo, kai šalia yra lauko nuotakynas,
neleidžiama; tokiu atveju objektai turi būti prijungiami kaip prie vandentiekio, taip ir prie nuotakyno.
165. Abonentas, rekonstruodamas objektą arba keisdamas jo paskirtį, privalo gauti ir
įvykdyti naujas technines sąlygas.
166. Pastatytą arba rekonstruotą pastato vandentiekį prie veikiančio tinklo prijungia
darbus vykdanti organizacija, gavusi vandens tiekėjo leidimą ir jam dalyvaujant.
167. Draudžiama jungti objektus prie vandentiekio, neįrengus vandens apsakaitos mazgo.
168. Abonentas privalo reguliariai apžiūrėti nuosavą vandentiekio tinklą ir įrenginius bei
ne rečiau kaip kartą per metus išplauti vamzdyną, pažymėdamas pastato techniniame pase.
169. Abonentui draudžiama prijungti gamybinį, apytakinį, karštąjį vandentiekį prie
geriamojo vandentiekio.
170. Abonentui leidžiama siurbti vandenį iš įvado tik su geriamojo vandens tiekėju
suderinta tvarka.
LIETUVOS RESPUBLIKOS SUSISIEKIMO MINISTRO
Į S A K Y M A S
DĖL KROVINIŲ, VEŽAMŲ KELIŲ TRANSPORTO PRIEMONĖMIS, IŠDĖSTYMO IR TVIRTINIMO TAISYKLIŲ PATVIRTINIMO
2008 m. vasario 21 d. Nr. 3‑56
Vilnius
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 4 straipsnio 2 dalimi (Žin., 1996, Nr. 119‑2772; 2002, Nr. 37‑1342) ir siekdamas gerinti eismo saugumą, užtikrinti saugų krovinių vežimą:
1. T v i r t i n u Krovinių, vežamų kelių transporto priemonėmis, išdėstymo ir tvirtinimo taisykles (pridedama).
2. Šis įsakymas įsigalioja nuo 2008 m. gegužės 1 d.
SUSISIEKIMO MINISTRAS ALGIRDAS BUTKEVIČIUS
______________
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro
2008 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. 3-56
KROVINIŲ, VEŽAMŲ KELIŲ TRANSPORTO PRIEMONĖMIS, IŠDĖSTYMO IR TVIRTINIMO TAISYKLĖS
I. BENDROSIOS NUOSTATOS
1. Krovinių, vežamų kelių transporto priemonėmis (toliau – transporto priemonėmis), išdėstymo ir tvirtinimo taisyklės (toliau vadinama – taisyklės) parengtos atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos kelių transporto kodeksą (Žin., 1996, Nr. 119-2772) ir Kelių eismo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 „Dėl Kelių eismo taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 7-263).
2. Šios taisyklės reglamentuoja tinkamą krovinių išdėstymą bei tvirtinimą ir yra privalomos krovinių vežėjams ir siuntėjams.
3. Krovinių vežėjai ir siuntėjai privalo užtikrinti tinkamą krovinių tvirtinimą bei išdėstymą ir kitais, šių taisyklių nenustatytais, atvejais.
4. Šiose taisyklėse vartojamos sąvokos:
Birus krovinys – krovinys, susidedantis iš atskirų didesnių ar mažesnių vienarūšių dalelių (pvz., grūdų, smėlio, statybinių atliekų ir pan.) ir sudarantis vieną birų krovinį su pastoviomis arba dėsningai ir nuolat kintančiomis fizinėmis ir mechaninėmis savybėmis.
Konteineris – standartinė tara prekėms ar kitiems kroviniams gabenti, kurią galima nuimti nuo transporto priemonės bei transportuoti įvairiomis transporto priemonėmis. ISO konteinerį galima transportuoti tik specialius tvirtinimo įtaisus turinčiomis transporto priemonėmis (1 priedo 29 pav.).
Krovinio vežėjas – fizinis ar juridinis asmuo, vežantis krovinius.
Tempimo jėga LC – (Lashing Capacity – diržo pasipriešinimo krovinio judėjimui jėga, kuri nurodoma ant diržo etiketės daN vienetais) maksimali jėga, kurią leidžiama perduoti į tvirtinimo priemonę.
Tiesioginis tvirtinimas – krovinio tvirtinimo tipas, kurį naudojant tvirtinimo priemonės sutvirtina krovinį savo tempimo jėga LC (1 priedo 2 pav.).
Įstrižas tvirtinimas – tiesioginio tvirtinimo tipas, kurį naudojant tvirtinimo priemonės kabinamos tiesiogiai už krovinio tvirtinimo taškų (1 priedo 3 pav.).
Svorio jėga – jėga, kuria krovinys spaudžiamas į krovinių platformą (1 kg krovinio masė atitinka 1 daN (dekaniutono) svorio jėgą).
Trinties jėga – jėga, kuri trukdo kroviniui slysti dėl šiurkštaus paviršiaus.
Tvirtinimo jėga – jėga, perduodama iš tvirtinimo priemonių siekiant pakankamai pritvirtinti krovinį.
Tvirtinimo priemonės – visos priemonės kroviniui tvirtinti: tvirtinimo diržai, tvirtinimo grandinės (fiksuojamosios, užpildančios), tinklai ir brezentai, slydimą mažinančios medžiagos ir kt.
Kitos vartojamos sąvokos atitinka Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekse (Žin., 1996, Nr. 119-2772) bei Kelių eismo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 „Dėl Kelių eismo taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 7-263), vartojamas sąvokas.
II. BENDRIEJI KROVINIŲ IŠDĖSTYMO IR TVIRTINIMO REIKALAVIMAI
5. Krovinio siuntėjas parenka transporto priemonę, krovinio išdėstymo ir tvirtinimo būdą, atitinkantį gamintojo reikalavimus.
6. Krovinio vežėjas yra atsakingas už tai, kad transporto priemonė būtų tvarkinga, o tvirtinimo įranga – tinkama.
7. Krovinio siuntėjas pakrauna krovinį į transporto priemonę ir jį pritvirtina.
8. Krovinio siuntėjas privalo išdėstyti ir pritvirtinti krovinį transporto priemonėje taip, kad būtų garantuotas saugus jo vežimas. Vežamo krovinio masė ir apkrovos pasiskirstymas į ašis turi neviršyti nustatytų normų.
9. Krovinio vežėjas privalo kontroliuoti krovinio išdėstymą ir tvirtinimą, kad būtų laikomasi nustatytų transporto priemonės pakrovimo normų.
10. Vairuotojas, pradėdamas važiuoti, privalo patikrinti, ar krovinys išdėstytas ir pritvirtintas pagal Kelių eismo taisyklių ir šių taisyklių reikalavimus. Apie pastebėtą neatitiktį vairuotojas privalo pranešti krovinio siuntėjui, kuris privalo ją pašalinti. Neįvykdžius šio reikalavimo, važiuoti draudžiama.
10.1. Vairuotojas privalo reguliariai tikrinti krovinio tvirtinimą kelionės metu. Papildomai tvirtinimas turi būti tikrinamas po krovinio dalies iškrovimo, staigaus stabdymo ar kitos ekstremalios situacijos važiavimo metu.
10.2. Vairuotojas privalo važiuoti saugiai – pasirinkti greitį pagal aplinkybes, kad išvengtų staigaus krypties keitimo ir stabdymo.
11. Racionali krovinio išdėstymo schema parenkama kiekvienu konkrečiu atveju priklausomai nuo krovinio tipo, taros ir kėbulo gabaritinių matmenų.
11.1. Krovinys turi būti išdėstomas krovinių skyriuje pagal šiuos reikalavimus:
11.1.1. Krovinys turi būti padedamas kiek galima tolygiau per visą krovinio skyriaus grindų plotą.
11.1.2. Krovinys turi būti padedamas kiek galima žemiau. Krovinio svorio centras turi būti kiek galima arčiau krovinių skyriaus išilginės simetrijos ašies linijos.
11.1.3. Krovinys turi būti atremiamas į krovinių skyriaus priekinį bortą arba kabinos apsauginę konstrukciją, taip pat į krovinių skyriaus šoninius bortus.
11.1.4. Kroviniai, turintys aštrius galus, išdėstomi aštriuoju galu į galinį bortą.
11.2. Krovinys tvirtinamas taip, kad transporto priemonei judant, jis negalėtų atsilaisvinti veikiant šioms jėgoms (1 priedo 1 pav.):
11.2.1. judėjimo kryptimi nukreiptai inercijos jėgai, kurios dydis lygus 0,8 FG;
11.2.2. į šonus ir atgal nukreiptai inercijos jėgai, kurios dydis lygus 0,5 FG.
11.3. Tvirtinant krovinį atsižvelgiama į stabdymo metu jį veikiančią trinties jėgą. Šių taisyklių 2 priede nurodyti įvairių medžiagų slydimo trinties koeficientai, kurie naudojami apskaičiuoti krovinio tvirtinimą pagal supaprastintą formulę:
čia 
– tvirtinimo jėga (visų tempimo elementų apspaudimo jėga, tempianti tiesiai, kuri reikalinga visam kroviniui tvirtinti); 
– tvirtinimo veiksnys (krovinio šonų ir galinės pusės tvirtinimo veiksnys 0,5 FG, atitinkamai priekinės pusės – 0,8 FG); 
– trinties koeficientas; 
– krovinio svoris, daN.
Skaičiavimo pavyzdys:
FG = 3000 daN f = 0,8 m = 0,2 Fv = 4500 daN (be neslystančio demblio)
FG = 3000 daN f = 0,8 m = 0,6 Fv = 500 daN (su neslystančiu dembliu)
Pastaba. Tempimo jėga LC turi būti lygi tvirtinimo jėgai Fv arba didesnė už ją.
12. Krovinys gali būti tvirtinamas įvairiais būdais (prirakinimas, blokavimas, pririšimas, aukštį reguliuojantis pririšimas ir jų kombinacijos).
12.1. Tvirtinimo diržai, kurie laiko krovinį, kad jis nejudėtų išilgai transporto priemonės, išdėstomi abiejose krovinio pusėse. Tvirtinimo diržų tempimo jėgų suma yra:
12.1.1. ne mažesnė kaip 0,8 krovinio svorio (diržai, kurie laiko krovinį transporto priemonės judėjimo kryptimi);
12.1.2. ne mažesnė kaip 0,5 krovinio svorio (diržai, kurie laiko krovinį kryptimi, priešinga transporto priemonės judėjimo krypčiai, ir skersai).
12.2. Tvirtinimo diržų maksimalią tempimo jėgų sumą leidžiama sumažinti, jei:
12.2.1. naudojama krovinio atrama;
12.2.2. atsižvelgiama į trintį tarp krovinio ir krovinių skyriaus grindų (3 priedas);
12.2.3. tai leidžia krovinio rūšis (1 priedo 2 pav.).
13. Sutraukimo mechanizmas ir diržai išdėstomi taip, kad nepadidintų transporto priemonės pločio.
14. Diržų tvirtinimo vietos turi išlaikyti krovinio sukeltas apkrovas.
15. Diržai, kurie saugo krovinį nuo pasislinkimo išilgai, išdėstomi kiek galima horizontaliau, neviršijant 60 laipsnių kampo krovinių skyriaus grindų atžvilgiu (1 priedo 3 pav.).
16. Tvirtinimo diržų techninės charakteristikos nurodytos 4 priede.
17. Krovinio tvirtinimo diržus ir sutraukimo mechanizmus reikia reguliariai tikrinti (pagal gamintojo nurodytus terminus). Draudžiama naudoti susidėvėjusius ir neatitinkančius gamintojo reikalavimų diržus. Tvirtinimo diržai yra susidėvėję:
17.1. nutrūkus arba įplyšus siūlams, kai suardyta daugiau kaip 10 % audinio;
17.2. pažeidus pagrindines (laikančiąsias) siūles, kintant diržo formai dėl šilumos poveikio;
17.3. atsiradus kitokiems apgadinimams dėl chemikalų poveikio;
17.4. kai techninių charakteristikų nėra arba jos neįskaitomos;
17.5. kai yra įtrūkimų, diržas labai deformavęsis arba yra pavojingų korozijos požymių reketo mechanizme (terkšlėje) ar sujungimo elementuose;
17.6. kai sagties (kabliuko) kilpos išsiplėtusios daugiau kaip 5 % arba kai pastebima deformacija.
III. KROVINIŲ PADĖKLŲ IR RITINIŲ IŠDĖSTYMAS IR TVIRTINIMAS
18. Padėklai ir ritiniai krovinių skyriuje išdėstomi glaudžiai. Jei krovinių skyrius yra uždaras arba jis turi gamintojo reikalavimus atitinkančius bortus, krovinio papildomai tvirtinti nereikia (1 priedo 4 pav.).
19. Padėklai ir ritiniai atremiami į krovinių skyriaus priekinį bortą. Jei krovinių skyrius neturi priekinio borto, krovinys išdėstomas taip, kad jį būtų galima pritvirtinti su tvirtinimo įtaisais (1 priedo 5 pav.).
20. Viršutinės eilės pirmas ir paskutinis ritiniai tvirtinami prie krovinių skyriaus krovinio tvirtinimo vietų. Apatinės eilės paskutinis ritinys atremiamas į atitinkamo dydžio specialų padėklą (1 priedo 6 pav.).
21. Ritinius galima pritvirtinti, jei apatinė eilė atremiama į bortus. Visi viršutiniai ritiniai tvirtinami prie krovinių skyriaus krovinio tvirtinimo vietų (1 priedo 7 pav.).
22. Į krovinių skyriaus priekinį bortą neatremtų ritinių judėjimas apribojamas atitinkamo dydžio specialiais padėklais ir minėti ritiniai tvirtinami diržais. Diržais tvirtinamas kiekvienas ritinys atskirai arba visi ritiniai kartu nuo priekio iki galo (1 priedo 8 pav.).
23. Ritiniai gali būti tvirtinami diržais ir padėklais arba tik diržais. Jei ritiniai tvirtinami tik diržais, kiekvienas ritinys turi būti pritvirtintas dviem diržais.
24. Ritinius skersai galima tvirtinti diržais. Diržus tvirtinti prie ritinių reikia kiek galima aukščiau (1 priedo 8 pav.).
25. Ritinių riedėjimą apribojančio tvirtinimo stiprumas turi atitikti ritinių svorį.
26. Stačiai pastatytų ritinių pirma eilė atremiama į krovinių skyriaus priekinį bortą, kitos – į krovinių skyriaus šoninius ir galinį bortus. Ritiniai surišami į paketus (1 priedo 9 pav.).
27. Jei ritinių aukštis neviršija krovinių skyriaus bortų aukščio daugiau kaip 1/5 ritinio aukščio ir bortų stiprumas atitinka ritinių svorį, tai ritinių papildomai tvirtinti nebūtina.
28. Jei ritinių aukštis viršija krovinių skyriaus bortų aukštį daugiau kaip 1/5 ritinio aukščio, tai ritinius reikia papildomai tvirtinti apdengiant juos tvirtinimo tinklu arba kita pagalbine krovinio tvirtinimo priemone.
29. Dideli ritiniai (skersmuo didesnis kaip 0,5 L) atremiami į krovinių skyriaus bortus (1 priedo 10 pav.).
IV. VAMZDŽIŲ TVIRTINIMAS
30. Vamzdžiams vežti naudojamos transporto priemonės, kurių krovinių skyrius turi bortus arba kuriose yra platformos tipo krovinių skyrius su šoninėmis atramomis. Transporto priemonėmis, kurios neturi priekinio borto, išilgai sukrautus vamzdžius vežti draudžiama.
31. Vamzdžiai atremiami į krovinių skyriaus priekinį arba šoninį bortą. Viršutinis vamzdis turi remtis į krovinių skyriaus bortą ne mažiau kaip 1/5 vamzdžio skersmens (1 priedo
11 pav.).
32. Lengvų vamzdžių judėjimas į priekį apribojamas juos tvirtinant prie krovinio skyriaus ne mažiau kaip dviem diržais (1 priedo 11 pav.). Diržų skaičius parenkamas priklausomai nuo vamzdžių ilgio ir kitų parametrų.
33. Tvirtinant turi būti naudojamos specialios vamzdžių skersmenį atitinkančios profiliuotos medžio tarpinės (1 priedo 12 pav.).
V. VEŽAMŲ AUTOMOBILIŲ IR TRAKTORIŲ TVIRTINIMAS
34. Vežant automobilius reikia laikytis šių reikalavimų:
34.1. Vežamuose automobiliuose turi būti įjungtas stovėjimo stabdys arba pavara turi būti perjungta į automobiliui stovėti skirtą padėtį.
34.2. Po vežamo automobilio vienos ašies ratais dedamos atsparos (1 priedo 13 pav.).
34.3. Ne mažiau kaip viena automobilio ašis tvirtinama diržu arba šonine atrama.
34.4. Atramos ir atsparos gali būti pakeistos vežamo automobilio ratų dydį atitinkančiais įdubimais krovinių skyriaus grindyse (1 priedo 13 pav.).
34.5. Vežant automobilius ant horizontalios arba nuožulnios platformos, jie turi būti pritvirtinti pagal 1 priedo 14 pav. schemą.
35. Traktoriai tvirtinami laikantis šių reikalavimų:
35.1. Turi būti įjungtas vežamo traktoriaus rankinis stabdys ir žemiausia pavara arba pavara turi būti perjungta į traktoriui stovėti skirtą padėtį.
35.2. Vežamas traktorius turi remtis į krovinių skyriaus priekinį bortą arba kabinos apsauginę konstrukciją.
35.3. Po vežamo traktoriaus sunkesnio tilto ratais dedamos atsparos. Jei traktorius remiasi į krovinių skyriaus priekinį bortą arba kabinos apsauginę konstrukciją, atsparos dedamos tik už ratų (1 priedo 15 pav.).
35.4. Vežamas traktorius atremiamas į šonines atramas arba tvirtinamas diržais.
36. Ant krovinių platformos traktoriai tvirtinami laikantis šių reikalavimų:
36.1. Tvirtinama nelanksti ašis.
36.2. Tvirtinamas sunkesnis tiltas (1 priedo 16 pav.).
36.3. Tvirtinimo diržai tvirtinami prie traktoriaus nejudrių dalių.
36.4. Vienu metu vežant du traktorius, pirmasis traktorius atremiamas į krovinių skyriaus priekinį bortą, o antrasis – į pirmąjį traktorių. Antrasis traktorius tvirtinamas diržais
(1 priedo 17 pav.). Jei krovinių skyriuje nėra šoninių atramų, abu traktoriai tvirtinami diržais.
37. Specializuota technika (su kaušu ir panašia įranga) tvirtinama kiek įmanoma žemiau (1 priedo 18 pav.).
38. Į krovinių skyriaus priekinį bortą neatremtas traktorius tvirtinamas nuo priekio galo link. Tvirtinimo diržai tvirtinami prie ašies arba kitos nejudrios dalies, o jei tai neįmanoma, tvirtinami ratai (1 priedo 19 pav.).
39. Tvirtinant įrenginius turi būti laikomasi gamintojo nurodymų dėl tvirtinimo diržų išdėstymo vietų.
VI. MAIŠŲ IŠDĖSTYMAS IR TVIRTINIMAS
40. Maišams vežti naudojamos transporto priemonės, kuriose yra krovinių skyrius su atitinkamo stiprumo bortais arba platforma su priekiniu bortu, arba kabinos apsauginė konstrukcija. Nepakankamo stiprumo bortai per krovinį turi būti sutvirtinti tarpusavyje.
41. Jei sukrautų maišų aukštis neviršija krovinių skyriaus bortų aukščio, jie netvirtinami.
42. Be papildomo tvirtinimo galima vežti į paketą surištus maišus, jei paketo aukštis neviršija krovinių skyriaus bortų aukščio daugiau kaip 1/3 bortų aukščio (1 priedo 20 pav.).
43. Krovinys apdengiamas tinklu, apdangalu arba kita tvirtinimo medžiaga, jei krovinio aukštis viršija krovinių skyriaus bortų aukštį daugiau kaip 1/3 bortų aukščio (1 priedo
21 pav.).
VII. PLYTŲ IŠDĖSTYMAS IR TVIRTINIMAS
44. Plytoms vežti naudojamos transporto priemonės, kurių krovinių skyrius turi atitinkamo tvirtumo ir aukščio bortus.
45. Padėklai su plytomis išdėstomi prie pat krovinių skyriaus priekinio borto. Krovinys iš šonų atremiamas į krovinių skyriaus bortus (1 priedo 22 pav.).
46. Krovinys išdėstomas pagal leistiną transporto priemonės ašių apkrovą. Jei krovinio negalima išdėstyti prie krovinių skyriaus priekinio borto, prie jo dedami du padėklai su plytomis, už šių padėklų išdėstoma atraminė konstrukcija, o už jos dedami padėklai su plytomis, kurie tvirtinami šoninėmis atramomis (1 priedo 23 pav.).
47. Jei krovinio aukštis viršija krovinių skyriaus bortų aukštį, tačiau ne daugiau kaip 1/3 bortų aukščio, nepritvirtintas krovinys apdengiamas tinklu, apdangalu ar kita tvirtinimo medžiaga (1 priedo 24 pav.).
VIII. SIJŲ IR KITŲ GELŽBETONIO GAMINIŲ TVIRTINIMAS
48. Sijos atremiamos į krovinių skyriaus priekinį bortą (jei šis yra atitinkamai tvirtas) arba į kabinos apsauginę konstrukciją. Krovinys tvirtinamas ne mažiau kaip dviem diržais (1 priedo 25 pav.).
49. Jei krovinio pasislinkimo į priekį neapriboja krovinių skyriaus priekinis bortas arba kita šios paskirties konstrukcija, tai krovinys tvirtinamas ne mažiau kaip dviem diržais. Priekinis diržas dedamas įstrižai (1 priedo 26 pav.).
IX. SUNKIASVORIŲ IR DIDŽIAGABARIČIŲ KROVINIŲ
IŠDĖSTYMAS IR TVIRTINIMAS
50. Sunkiasvoriai ir didžiagabaričiai kroviniai, kurie keliami specialiais mechanizmais, krovinių skyriuje išdėstomi atsižvelgiant į transporto priemonės leidžiamą ašies apkrovą. Krovinys atremiamas į krovinių skyriaus priekinį bortą arba kabinos apsauginę konstrukciją, o jei tai neįmanoma, naudojamas specialus atraminis įtaisas arba įstrižai dedamas tvirtinimo diržas (1 priedo 27 pav.).
51. Sunkiasvorių ir didžiagabaričių krovinių pasislinkimo skersai padeda išvengti tvirtinimas tvirtinimo diržais (1 priedo 28 pav.).
X. KONTEINERIŲ TVIRTINIMAS
52. Krovinių konteinerius, pagamintus pagal ISO 1496 standartą, kurių ilgis 6 m, 9 m, 12 m ar daugiau, galima gabenti tik specialiomis transporto priemonėmis, kurios skirtos konteineriams gabenti ir turi atitinkamus tvirtinimo įtaisus (1 priedo 29 pav.).
XI. BIRIŲ KROVINIŲ VEŽIMO KELIŲ TRANSPORTU REIKALAVIMAI
53. Vežant birius krovinius turi būti užtikrinama, kad kelias nebūtų teršiamas vežamais kroviniais (naudojami sandarūs kėbulai ir tentai, kėbulai ir ratai turi būti švarūs).
54. Iškrovus birius krovinius, vairuotojas privalo transporto priemonę išvalyti.
XII. MEDIENOS VEŽIMO KELIŲ TRANSPORTU REIKALAVIMAI
55. Medienos vežimo kelių transportu reikalavimai yra patvirtinti Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2004 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 3-183 „Dėl medienos vežimo kelių transportu reikalavimų patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 67-2357).
XIII. REIKALAVIMAI DĖL TRANSPORTO PRIEMONIŲ RATŲ NUPLOVIMO PRIEŠ IŠVAŽIUOJANT Į KELIUS IR GATVES
56. Transporto priemonių, išvažiuojančių į gatves ir kelius, ratai turi būti švarūs ir neteršti kelio dangos.
XIV. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS
57. Vežėjas, veždamas taisyklėse išvardintus krovinius, gali naudoti daugiau saugos priemonių bei taikyti griežtesnius, negu nurodyta šiose taisyklėse, reikalavimus, siekdamas užtikrinti saugų eismą.
58. Valstybinės kelių transporto inspekcijos pareigūnai turi teisę uždrausti vežti krovinius transporto priemonėmis, jei nesilaikoma šiose taisyklėse nurodytų reikalavimų.
59. Asmenys, pažeidę šių taisyklių reikalavimus, atsako Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.
_______________
Krovinių, vežamų
kelių transporto priemonėmis,
išdėstymo ir tvirtinimo taisyklių
1 priedas
KROVINIŲ TVIRTINIMO BŪDAI
1 pav. Jėgos, veikiančios krovinį
2 pav. Krovinio tvirtinimas diržais
3 pav. Diržų išdėstymas
4 pav. Krovinio išdėstymas be sutvirtinimų
5 pav. Ritinių ir padėklų išdėstymas ir tvirtinimas
6 pav. Ritinių tvirtinimas, juos vežant sudėtus keliomis eilėmis
7 pav. Ritinių tvirtinimas
8 pav. Ritinių tvirtinimas
9 pav. Ritinių išdėstymas ir tvirtinimas, juos vežant stačius
10 pav. Didelių ritinių išdėstymas
11 pav. Vamzdžių tvirtinimas
12 pav. Vamzdžių tvirtinimas ant platformos tipo krovinių skyriaus
13 pav. Ratų blokavimo įrenginys
|
</span></p> </td> <td width=295 valign=top style='width:221.05pt;padding:0cm 5.4pt 0cm 5.4pt'> <p class=MsoBodyText2 align=center style='text-align:center;line-height:normal'><span lang=LT style='font-size:11.0pt'><img border=0 width=135 height=180 src=)
b)
|
14 pav. Automobilių tvirtinimas:
a) ant horizontalios platformos; b) ant nuožulnios platformos
15 pav. Traktoriaus apsauga nuo judėjimo krovinių skyriuje su bortais
16 pav. Traktoriaus tvirtinimas ant krovininės platformos
17 pav. Dviejų traktorių tvirtinimas transporto priemonėje su šoniniais bortais arba atramomis
18 pav. Specializuotų traktorių tvirtinimas
19 pav. Traktorių tvirtinimas
20 pav. Maišų gabenimas
21 pav. Maišų tvirtinimas
22 pav. Padėklų išdėstymas ir tvirtinimas
23 pav. Padėklų išdėstymo ir tvirtinimo variantai
24 pav. Ant padėklų sutvirtintų plytų gabenimas
25 pav. Sijų išdėstymas ir tvirtinimas
26 pav. Sijų tvirtinimas, kai nėra priekinės atramos
27 pav. Sunkiasvorių krovinių išdėstymas ir tvirtinimas
28 pav. Sunkiasvorių krovinių tvirtinimas skersai
29 pav. Konteinerių tvirtinimas tvirtinimo įtaisais
Krovinių, vežamų
kelių transporto priemonėmis,
išdėstymo ir tvirtinimo taisyklių
2 priedas
ĮVAIRIŲ MEDŽIAGŲ PORŲ SLYDIMO TRINTIES KOEFICIENTAI m, NAUDOJAMI APSKAIČIUOTI KROVINIŲ TVIRTINIMĄ TRANSPORTO PRIEMONĖJE
|
Transporto priemonės krovinių skyriaus grindys
|
Krovinys
|
|
sausas
|
šlapias
|
tepaluotas
|
|
Medis/medis
|
0,20–0,50
|
0,20–0,25
|
0,05–0,15
|
|
Metalas/medis
|
0,20–0,50
|
0,20–0,25
|
0,02–0,10
|
|
Metalas/metalas
|
0,10–0,25
|
0,10–0,20
|
0,01–0,10
|
|
Betonas/medis
|
0,30–0,60
|
0,30–0,50
|
0,10–0,20
|
_________________
Krovinių, vežamų
kelių transporto priemonėmis,
išdėstymo ir tvirtinimo taisyklių
3 priedas
REIKALINGA TEMPIMO JĖGA LC, daN
|
Krovinio masė, kg
|
Trinties koeficientas
|
|
0,1
|
0,2
|
0,3
|
0,4
|
0,5
|
0,6
|
|
50 000
|
–
|
–
|
–
|
20 000
|
16 000
|
10 000
|
|
48 000
|
–
|
–
|
–
|
16 000
|
16 000
|
6 300
|
|
46 000
|
–
|
–
|
–
|
16 000
|
10 000
|
6 300
|
|
44 000
|
–
|
–
|
–
|
16 000
|
10 000
|
6 300
|
|
42 000
|
–
|
–
|
–
|
16 000
|
10 000
|
6 300
|
|
40 000
|
–
|
–
|
20 000
|
16 000
|
10 000
|
6 300
|
|
35 000
|
–
|
–
|
20 000
|
16 000
|
10 000
|
6 300
|
|
30 000
|
–
|
–
|
16 000
|
10 000
|
10 000
|
4 000
|
|
28 000
|
–
|
20 000
|
16 000
|
10 000
|
6 300
|
4 000
|
|
26 000
|
–
|
20 000
|
16 000
|
10 000
|
6 300
|
4 000
|
|
24 000
|
–
|
20 000
|
16 000
|
10 000
|
6 300
|
4 000
|
|
22 000
|
–
|
16 000
|
16 000
|
10 000
|
6 300
|
4 000
|
|
20 000
|
–
|
16 000
|
10 000
|
10 000
|
6 300
|
4 000
|
|
18 000
|
20 000
|
16 000
|
10 000
|
6 300
|
4 000
|
2 500
|
|
16 000
|
20 000
|
16 000
|
10 000
|
6 300
|
4 000
|
2 500
|
|
14 000
|
16 000
|
10 000
|
10 000
|
6 300
|
4 000
|
2 000
|
|
12 000
|
16 000
|
10 000
|
6 300
|
4 000
|
4 000
|
2 000
|
|
10 000
|
16 000
|
10 000
|
6 300
|
4 000
|
2 500
|
1 500
|
|
9 000
|
10 000
|
10 000
|
6 300
|
4 000
|
2 000
|
1 500
|
|
8 000
|
10 000
|
6 300
|
4 000
|
4 000
|
2 000
|
1 500
|
|
7 000
|
10 000
|
6 300
|
4 000
|
2 500
|
2 000
|
1 000
|
|
6 000
|
10 000
|
6 300
|
4 000
|
2 000
|
1 500
|
1 000
|
|
5 000
|
6 300
|
4 000
|
2 500
|
2 000
|
1 500
|
750
|
|
4 000
|
6 300
|
4 000
|
2 000
|
1 500
|
1 000
|
750
|
|
3 000
|
4 000
|
2 500
|
1 500
|
1 000
|
750
|
500
|
|
2 500
|
4 000
|
2 000
|
1 500
|
1 000
|
750
|
500
|
|
2 000
|
2 500
|
1 500
|
1 000
|
750
|
500
|
500
|
|
1 500
|
2 000
|
1 500
|
750
|
500
|
500
|
250
|
|
1 000
|
1 500
|
750
|
500
|
500
|
250
|
250
|
|
500
|
750
|
500
|
250
|
250
|
250
|
250
|
|
250
|
500
|
250
|
250
|
250
|
250
|
250
|
________________
Krovinių, vežamų
kelių transporto priemonėmis,
išdėstymo ir tvirtinimo taisyklių
4 priedas
TVIRTINIMO DIRŽŲ TECHNINĖS CHARAKTERISTIKOS
|
Tipas, markė
|
Krovinio masė, kg
|
LC, daN (kg)
|
Nutraukimo jėga, daN (kg)
|
Standartinis ilgis, m
|
|
ABT-1500
- kroviniams tvirtinti mikroautobusuose
- standartiniai kabliai – vieliniai kabliai
- diržo plotis 35 mm
- medžiaga 100 % poliesteris
|
1 500
|
1 000
|
2 500
|
6,0
5,5 + 0,5
(2 dalys)
|
|
ABT-9000
- ypač sunkiems kroviniams/įrenginiams tvirtinti
- standartiniai kabliai – lieto plieno kabliai
- diržo plotis 100 mm
- diržo medžiaga 100 % poliesteris
|
9 000
|
6 000
|
12 000
|
6,0
5,5 + 0,5
(2 dalys)
|
|
ABT-15000/2000
- ypač sunkiems kroviniams/įrenginiams tvirtinti
- standartiniai kabliai – lieto plieno kabliai
- diržo plotis 60 mm
- diržo medžiaga 100 % poliesteris
|
7 500
10 000
|
5 000
6 700
|
15 000
20 000
|
2,0 + 0,5
(2 dalys)
2,0 + 0,5
(2 dalys)
|
LIETUVOS RESPUBLIKOS SUSISIEKIMO MINISTRO
Į S A K Y M A S
DĖL KROVINIŲ, VEŽAMŲ KELIŲ TRANSPORTO PRIEMONĖMIS, IŠDĖSTYMO IR TVIRTINIMO TAISYKLIŲ PATVIRTINIMO
2008 m. vasario 21 d. Nr. 3 56
Vilnius
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 4 straipsnio 2 dalimi (Žin., 1996, Nr. 119 2772; 2002, Nr. 37 1342) ir siekdamas gerinti eismo saugumą, užtikrinti saugų krovinių vežimą:
1. T v i r t i n u Krovinių, vežamų kelių transporto priemonėmis, išdėstymo ir tvirtinimo taisykles (pridedama).
2. Šis įsakymas įsigalioja nuo 2008 m. gegužės 1 d.
Susisiekimo ministras Algirdas Butkevičius
______________
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro
2008 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. 3-56
Krovinių, vežamų kelių transporto priemonėmis, išdėstymo ir tvirtinimo taisyklės
I. BENDROSIOS NUOSTATOS
1. Krovinių, vežamų kelių transporto priemonėmis (toliau – transporto priemonėmis), išdėstymo ir tvirtinimo taisyklės (toliau vadinama – taisyklės) parengtos atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos kelių transporto kodeksą (Žin., 1996, Nr. 119-2772) ir Kelių eismo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 „Dėl Kelių eismo taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 7-263).
2. Šios taisyklės reglamentuoja tinkamą krovinių išdėstymą bei tvirtinimą ir yra privalomos krovinių vežėjams ir siuntėjams.
3. Krovinių vežėjai ir siuntėjai privalo užtikrinti tinkamą krovinių tvirtinimą bei išdėstymą ir kitais, šių taisyklių nenustatytais, atvejais.
4. Šiose taisyklėse vartojamos sąvokos:
Birus krovinys – krovinys, susidedantis iš atskirų didesnių ar mažesnių vienarūšių dalelių (pvz., grūdų, smėlio, statybinių atliekų ir pan.) ir sudarantis vieną birų krovinį su pastoviomis arba dėsningai ir nuolat kintančiomis fizinėmis ir mechaninėmis savybėmis.
Konteineris – standartinė tara prekėms ar kitiems kroviniams gabenti, kurią galima nuimti nuo transporto priemonės bei transportuoti įvairiomis transporto priemonėmis. ISO konteinerį galima transportuoti tik specialius tvirtinimo įtaisus turinčiomis transporto priemonėmis (1 priedo 29 pav.).
Krovinio vežėjas – fizinis ar juridinis asmuo, vežantis krovinius.
Tempimo jėga LC – (Lashing Capacity – diržo pasipriešinimo krovinio judėjimui jėga, kuri nurodoma ant diržo etiketės daN vienetais) maksimali jėga, kurią leidžiama perduoti į tvirtinimo priemonę.
Tiesioginis tvirtinimas – krovinio tvirtinimo tipas, kurį naudojant tvirtinimo priemonės sutvirtina krovinį savo tempimo jėga LC (1 priedo 2 pav.).
Įstrižas tvirtinimas – tiesioginio tvirtinimo tipas, kurį naudojant tvirtinimo priemonės kabinamos tiesiogiai už krovinio tvirtinimo taškų (1 priedo 3 pav.).
Svorio jėga – jėga, kuria krovinys spaudžiamas į krovinių platformą (1 kg krovinio masė atitinka 1 daN (dekaniutono) svorio jėgą).
Trinties jėga – jėga, kuri trukdo kroviniui slysti dėl šiurkštaus paviršiaus.
Tvirtinimo jėga – jėga, perduodama iš tvirtinimo priemonių siekiant pakankamai pritvirtinti krovinį.
Tvirtinimo priemonės – visos priemonės kroviniui tvirtinti: tvirtinimo diržai, tvirtinimo grandinės (fiksuojamosios, užpildančios), tinklai ir brezentai, slydimą mažinančios medžiagos ir kt.
Kitos vartojamos sąvokos atitinka Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekse (Žin., 1996, Nr. 119-2772) bei Kelių eismo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 „Dėl Kelių eismo taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 7-263), vartojamas sąvokas.
II. BENDRIEJI KROVINIŲ IŠDĖSTYMO IR TVIRTINIMO REIKALAVIMAI
5. Krovinio siuntėjas parenka transporto priemonę, krovinio išdėstymo ir tvirtinimo būdą, atitinkantį gamintojo reikalavimus.
6. Krovinio vežėjas yra atsakingas už tai, kad transporto priemonė būtų tvarkinga, o tvirtinimo įranga – tinkama.
7. Krovinio siuntėjas pakrauna krovinį į transporto priemonę ir jį pritvirtina.
8. Krovinio siuntėjas privalo išdėstyti ir pritvirtinti krovinį transporto priemonėje taip, kad būtų garantuotas saugus jo vežimas. Vežamo krovinio masė ir apkrovos pasiskirstymas į ašis turi neviršyti nustatytų normų.
9. Krovinio vežėjas privalo kontroliuoti krovinio išdėstymą ir tvirtinimą, kad būtų laikomasi nustatytų transporto priemonės pakrovimo normų.
10. Vairuotojas, pradėdamas važiuoti, privalo patikrinti, ar krovinys išdėstytas ir pritvirtintas pagal Kelių eismo taisyklių ir šių taisyklių reikalavimus. Apie pastebėtą neatitiktį vairuotojas privalo pranešti krovinio siuntėjui, kuris privalo ją pašalinti. Neįvykdžius šio reikalavimo, važiuoti draudžiama.
10.1. Vairuotojas privalo reguliariai tikrinti krovinio tvirtinimą kelionės metu. Papildomai tvirtinimas turi būti tikrinamas po krovinio dalies iškrovimo, staigaus stabdymo ar kitos ekstremalios situacijos važiavimo metu.
10.2. Vairuotojas privalo važiuoti saugiai – pasirinkti greitį pagal aplinkybes, kad išvengtų staigaus krypties keitimo ir stabdymo.
11. Racionali krovinio išdėstymo schema parenkama kiekvienu konkrečiu atveju priklausomai nuo krovinio tipo, taros ir kėbulo gabaritinių matmenų.
11.1. Krovinys turi būti išdėstomas krovinių skyriuje pagal šiuos reikalavimus:
11.1.1. Krovinys turi būti padedamas kiek galima tolygiau per visą krovinio skyriaus grindų plotą.
11.1.2. Krovinys turi būti padedamas kiek galima žemiau. Krovinio svorio centras turi būti kiek galima arčiau krovinių skyriaus išilginės simetrijos ašies linijos.
11.1.3. Krovinys turi būti atremiamas į krovinių skyriaus priekinį bortą arba kabinos apsauginę konstrukciją, taip pat į krovinių skyriaus šoninius bortus.
11.1.4. Kroviniai, turintys aštrius galus, išdėstomi aštriuoju galu į galinį bortą.
11.2. Krovinys tvirtinamas taip, kad transporto priemonei judant, jis negalėtų atsilaisvinti veikiant šioms jėgoms (1 priedo 1 pav.):
11.2.1. judėjimo kryptimi nukreiptai inercijos jėgai, kurios dydis lygus 0,8 FG;
11.2.2. į šonus ir atgal nukreiptai inercijos jėgai, kurios dydis lygus 0,5 FG.
11.3. Tvirtinant krovinį atsižvelgiama į stabdymo metu jį veikiančią trinties jėgą. Šių taisyklių 2 priede nurodyti įvairių medžiagų slydimo trinties koeficientai, kurie naudojami apskaičiuoti krovinio tvirtinimą pagal supaprastintą formulę:
čia – tvirtinimo jėga (visų tempimo elementų apspaudimo jėga, tempianti tiesiai, kuri reikalinga visam kroviniui tvirtinti); – tvirtinimo veiksnys (krovinio šonų ir galinės pusės tvirtinimo veiksnys 0,5 FG, atitinkamai priekinės pusės – 0,8 FG); – trinties koeficientas; – krovinio svoris, daN.
Skaičiavimo pavyzdys:
