Modulinės vamzdžių ir jungčių sistemos - fitingis.lt

Sparčiai brangstant darbo jėgai Europoje ir Amerikoje bei trūkstant kvalifikuotų darbuotojų, populiarėja modulinės vamzdžių jungčių sistemos.
Kurių montavimas yra lengvas ir paprastas - reikalingas tik šešiabriaunis raktas.

Su šiomis modulinėmis jungimis galima sumontuoti:
Pramonės, prekybos  ir pramogų modulines konstrukcijas.
Žemės ūkio paskirties konstrukcijas.
Įvairią įrangą ir baldus namų ūkiui.
Saulės jėgainių parkams skirtas konstrukcijas

www.fitingis.lt galite įsigyti išskirtinai aukštos kokybės cinkuotas ir nerūdijančio plieno modulines vamzdžių jungčių sistemas - estetinė išvaizda, tiksli geometrinė forma.

Gripo ir  koronaviruso panašumai

Kuo skirtingi ir panašūs gripas ir koronavirusas?
Nors gripas ir koronavirusas turi panašius simptomus, tačiau tai visiškai skirtingi virusai. Abi ligos sukelia karščiavimą, kosulį, kūno raumenų skausmus, kartais net vėmimą ir viduriavimą. Abi ligos gali komplikuotis į plaučių uždegimą. Įdomus skirtumas tarp gripo ir koronaviruso yra tai, kad COVID-19 galima užsikrėsti net tuomet, kai juo sergantis žmogus jau kurį laiką nebuvo netoliese, bet liko jo iškvėpto oro, kuris vis dar gali būti pavojingas. Ore virusas gali išlikti pavojingas net iki 3 valandų! O sergantysis gali būti jau labai toli..

Koronavirusas
Koronavirusai (CoV) yra didelė virusų grupė, sukelianti ligas, tokias kaip peršalimas ir sunkesnes, kaip Artimųjų Rytų respiracinis sindromas MERS-CoV (angl. MERS-CoV, liet. ARRS-CoV) ir sunkus ūminis respiracinis sindromas (angl. SARS-CoV, liet. SŪRS-Cov). Naujas koronavirusas COVID-19 yra nauja koronavirusų atmaina, kuri anksčiau žmonėms nebuvo nustatyta.

Koronavirusas dažniausiai pasireiškia kaip rinofaringitas (sloga, gerklės skausmas), bet būna ir virškinimo trakto sutrikimų.
Koronaviruso simptomai yra:
• Karščiavimas • Kosulys • Pasunkėjęs kvėpavimas, dusulys • Plaučių uždegimas Liga gali pasireikšti lengva, vidutine ar sunkia forma.
Inkubacinis laikotarpis arba laikotarpis nuo užsikrėtimo iki pirmųjų simptomų atsiradimo yra nuo 2 iki 14 dienų.

Naujos baudos vairuotojams nuo 2019.04.01

1 – Už vairavimą neblaiviam
Neblaiviems (0,4-1,5 prom) bei apsvaigusiems nuo kitų medžiagų bus skiriamos 800-1100 eurų baudos bei jau galiojantis teisės vairuoti atėmimas. 
Pakartotinai vairavus neblaiviam, bauda išaugo iki 1000-1500, o teisė vairuoti bus prarandama ne 3-4, o 3-5 metams.  

2.Pavojingas lenkimas prilygintas chuliganiškam vairavimui 
Pavojų keliantys vairuotojų veiksmai, kaip keli pažeidimai iš eilės, lenkimas per ištisinę liniją ar kitoje pavojingoje vietoje, pavojingos situacijos sukėlimas, dalyvavimas nelegaliose lenktynėse ir pan. pagal baudos dydį prilyginti chuliganiškam vairavimui.  Iki šiol neturintiems teisės vairuoti už tai buvo skiriama bauda nuo 300 eurų, bet ji padidinta iki 450-600 eurų. Neblaiviems vairuotojams ji padidinta dar labiau ir vietoje 600-850 eurų sieks 900-1200 eurų. 

3.Už vengimą tikrintis blaivumą – baudžiamoji atsakomybė 
Baudžiamasis kodeksas papildytas straipsniu, kuriame suvienodinama atsakomybė ir tiems, kas vairavo arba mokė vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, ir tiems, kurie vengė neblaivumo patikrinimo ar gėrė po eismo įvykio.  Už tai bus skiriama bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki vienerių metų.  
„Tas, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.“ 

4.Apsvaigimą keičia neblaivumas
Baudžiamajame kodekse taip pat atsirado pakeitimas, dėl kurio turi sumažėti ginčų teismuose. 281 straipsnyje frazė „apsvaigęs nuo alkoholio“ buvo pakeista į „neblaivus“.  Tai turi padėti išvengti ilgų ginčų teismuose, kai žmones sužaloję girti vairuotojai teisindavosi neva išgertas alkoholis jų nebuvo apsvaiginęs.  

Daugiau informacijos - čia

Negyvenamųjų patalpų paskirties keitimas į gyvenamąją

Keičiant negyvenamųjų patalpų paskirtį į gyvenamąją privaloma vadovautis:

STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“;

Lietuvos higienos normos HN 33:2011 „Triukšmo ribiniai dydžiai gyvenamuosiuose ir visuomeninės paskirties pastatuose bei jų aplinkoje“;
Lietuvos higienos normos HN 24:2003 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“;
Lietuvos higienos normos HN 42:2009 „Gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų patalpų mikroklimatas“;
Dėl Lietuvos higienos normos HN 121:2010 „Kvapo koncentracijos ribinė vertė gyvenamosios aplinkos ore“;
Dėl Lietuvos higienos normos HN 30:2009 „Infragarsas ir žemo dažnio garsai: ribiniai dydžiai gyvenamuosiuose ir visuomeninės paskirties pastatuose“;
Dėl Lietuvos higienos normos HN 35:2007 „Didžiausia leidžiama cheminių medžiagų (teršalų) koncentracija gyvenamosios aplinkos ore“;
Dėl Lietuvos higienos normos HN 50:2003 „Visą žmogaus kūną veikianti vibracija: didžiausi leidžiami dydžiai ir matavimo reikalavimai gyvenamuosiuose bei visuomeniniuose pastatuose“;
Dėl Lietuvos higienos normos HN 80:2015 „Elektromagnetinis laukas gyvenamojoje aplinkoje. Parametrų normuojamos vertės ir matavimo reikalavimai 10 kHz-300 GHz radijo dažnių juostoje“;
Lietuvos higienos normos HN 60:2015 “Pavojingųjų cheminių medžiagų ribinės vertės dirvožemyje”
Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymas „Dėl statybos techninio reglamento STR 2.09.02:2005 „šildymas, vėdinimas ir oro kondicionavimas“ ir kitais teisės aktai.

Turi būti:

Būsto visumos projekte mažiausiai turi būti suprojektuotos tokios inžinerinės sistemos:

1) patalpų šildymo (jei pastate esančioms ir planuojamoms patalpoms reikalingi skirtingi šilumos kiekiai ar skirtinga šilumos dinamika, turi būti projektuojamos atskiros šildymo sistemos gyvenamosioms ir negyvenamosioms patalpoms);

2) šalto ir karšto vandens tiekimo (projektuojamos gyvenamosios patalpos turi būti aprūpintos tinkamos kokybės geriamuoju vandeniu, taip pat numatytos priemonės Legioneliozės prevencijai);

3) buities nuotekų;

4) vėdinimo (į projektuojamas gyvenamąsias patalpas turi būti tiekiamas reikiamo grynumo oro kiekis; iš patalpų - šalinamos žmonių iškvepiamos dalelės ir iš statybos produktų išsiskyrusios oru pernešamos dalelės, drėgmė, blogas kvapas ir sveikatai kenksmingos medžiagos; jeigu pastato patalpos projektuojamos sandarios ir neleidžiančios patekti reikiamam išorės oro kiekiui, turi būti suprojektuota išorės oro tiekimo įranga);

5) elektros energijos tiekimo (trečiųjų asmenų apsauga nuo per didelės vibracijos, triukšmo lygio ir elektromagnetinių bangų sklidimo);

6) buitinių atliekų pašalinimo (buitinės atliekos (rūšiuotos ar nerūšiuotos) bute sudedamos į maišus ir nunešamos į pastate esančias patalpas arba sklype įrengtas aikšteles buitinėms atliekoms laikinai sandėliuoti). Buitinėms atliekoms laikinai saugoti konteinerių aikštelė įrengiama vadovaujantis Minimalių komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos kokybės reikalavimų nuostat

Butai negali būti cokoliniame ir požeminiame pastato aukšte, išskyrus tuos atvejus, kai buto perimetro bent vienoje (iš 4) kraštinėje žemės paviršius ties buto siena yra žemiau negu grindų lygis, o buto kambarių insoliacija atitinka STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ reikalavimus.

Kiekviename 1-3 kambarių bute turi būti bent vienas, o 4 ir daugiau kambarių butuose – 2 gyvenamieji kambariai, kuriuose tarp kovo 22 d. ir rugsėjo 22 d. galimos insoliacijos (nepertraukiamos; bendros) laikas ne trumpesnis kaip 2,5 valandos. Urbanizuotose teritorijose, atsižvelgiant į esamą statinių išdėstymą, bendros insoliacijos laikas gali būti sumažintas iki 2 valandų.

Liftų šachtos bei liftų mašinų skyriai neturi ribotis su gyvenamosiomis patalpomis.

Įrengiant kelių aukštų butus, lifto sustojimas gali būti numatomas bet kuriame iš šių aukštų. Keliaaukštis butas, taip pat vienaaukštis, įrengtas mansardoje, gali ribotis su liftų šachta ar liftų mašinų skyriumi su sąlyga, kad bus neviršijamas leistinas triukšmo lygis buto patalpose.

Jeigu nėra galimybių įrengti vonios ir tualeto patalpų virš kituose aukštuose esančių šios paskirties patalpų (tarp jų ribų), leid˛iama jas įrengti virš kitos paskirties patalpų, u˛tikrinant vandens ir nuotekų nepratekamumą, mikrobinės taršos išvengimą, nepadidinant esamo triukšmo lygio ir nepabloginant kvapų, jei šių prietaisų nuotakai klojami virš perdangos ir prijungiami prie esamų stovų.

Jei nėra galimybių įrengti vonios ir tualeto patalpų virš kituose aukštuose esančių šios paskirties patalpų (tarp jų ribų), leid˛iama jas įrengti virš kitos paskirties patalpų, u˛tikrinant vandens ir nuotekų nepratekamumą, mikrobinės taršos išvengimą, nepadidinant esamo triukšmo lygio ir nepabloginant kvapų, jei šių prietaisų nuotakai klojami virš perdangos ir prijungiami prie esamų stovų.

Gyvenamosiose patalpose turi b ūti naudojami tokie statybos produktai bei įranga, kuri neskatintų sveikatai kenksmingų mikroorganizmų augimo .

Pastato konstrukcijos, įvairios paskirties kanalai, inžinerinės sistemos turi būti suprojektuotos taip, kad parazituojantys gyviai negalėtų patekti, veistis ir sklisti gyvenamojo pastato erdvėje.


Reikalavimai nurodomi skirtingose higienos normose priklausomai nuo numatomų teikti paslaugų:

Lietuvos higienos norma HN 39:2005 “Pirtys: įrengimo ir priežiūros saugos sveikatai reikalavimai”
Lietuvos higienos norma HN 117:2007 “Grožio paslaugų sveikatos saugos reikalavimai”
Lietuvos higienos norma HN 130:2012 “Skalbyklų paslaugų sveikatos saugos reikalavimai”
Lietuvos higienos norma HN 91:2013 “Žmogaus palaikų laidojimo paslaugų, kremavimo, balzamavimo veiklos visuomenės sveikatos saugos reikalavimai”
Dėl Lietuvos higienos normos HN 109:2005 „Baseinai. Įrengimo ir prie˛iūros saugos sveikatai reikalavimai“
Dėl Lietuvos higienos normos HN 71:2009 „Soliariumai. Sveikatos saugos reikalavimai“
Lietuvos higienos norma HN 75:2016 „Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programų vykdymo bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“
Lietuvos higienos norma HN 21:2011 „Mokykla, vykdanti bendrojo ugdymo programas. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“
Lietuvos higienos norma HN 102:2011 „Įstaiga, vykdanti formaliojo profesinio mokymo programą. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“
Lietuvos higienos norma HN 20:2012 „Neformaliojo vaikų švietimo programų vykdymo bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“
Lietuvos higienos norma HN 129:2012 „Aukštoji mokykla. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“

Vairuotojai registracijos lapus naudoja kiekvieną dieną, kurią jie važiuoja transporto priemone, pradedant nuo tos akimirkos, kai jie perima transporto priemonės valdymą. Registracijos lapo neleidžiama ištraukti iki kasdienio darbo laiko pabaigos, nebent jį leidžiama ištraukti dėl kitų priežasčių. Registracijos lapo neleidžiama naudoti ilgiau nei 24 val. Vairuotojai negali naudoti nešvarių ar pažeistų registracijos lapų. Lapai turi būti tinkamai saugomi. Jei dėl to, kad vairuotojas yra ne transporto priemonėje, jis negali naudoti transporto priemonėje sumontuoto analoginio tachografo, savo veiklos laikotarpius – kitas darbas, buvimas darbo vietoje, pertrauka ar poilsis – nesutepant registracijos lapo įregistruoja ranka, automatinėmis ar kitomis priemonėmis.

Kiekvienas transporto priemonės, kurioje sumontuotas analoginis tachografas, vairuotojas į savo registracijos lapą įrašo šią informaciją:

1. pradėdamas naudoti registracijos lapą – savo pavardę ir vardą;
2. registracijos lapo naudojimo pradžios datą ir vietą, taip pat naudojimo pabaigos datą ir vietą;
3. kiekvienos transporto priemonės, kuriai vairuotojas priskirtas, registracijos numerį, pirmosios į registracijos lapą įregistruotos kelionės pradžioje ir, jei persėdama į kita transporto priemonę, kai naudojamas registracijos lapas;
4. odometro rodmenis: įregistruotus į registracijos lapą pirmos kelionės pradžioje; įregistruotus į registracijos lapą paskutinės kelionės pabaigoje; jei darbo dienos laikotarpiu persėdama į kitą transporto priemonę, pirmosios transporto priemonės, kuriai vairuotojas priskirtas, rodmenis ir kitos transporto priemonės rodmenis;
5. bet kurio transporto priemonės pakeitimo laiką.

VAIRUOTOJO KORTELĖS NAUDOJIMAS
Vairuotojas vairuotojo kortelę naudoja kiekvieną dieną, kurią jis važiuoja transporto priemone, pradedant nuo tos akimirkos, kai jis perima transporto priemonės valdymą. Vairuotojo kortelės neleidžiama ištraukti iki kasdienio darbo laiko pabaigos, nebent ją leidžiama ištraukti dėl kitų priežasčių. Jei dėl to, kad vairuotojas yra ne transporto priemonėje, jis negali naudoti transporto priemonėje sumontuoto skaitmeninio tachografo, savo veiklos laikotarpius – kitas darbas, buvimas darbo vietoje, pertrauka ar poilsis – rašymo priemone įskaitomai užrašytus lape, naudojant tachografe numatytą rankinio įvedimo įtaisą, įveda į vairuotojo kortelę. Vairuotojas gali turėti tik vieną galiojančią vairuotojo kortelę. Jis privalo naudoti tik savo asmeninę kortelę. Vairuotojui neleidžiama naudoti defektinės kortelės arba kortelės, kurios galiojimo laikas yra pasibaigęs.

TACHOGRAFO REGISTRACIJOS LAPŲ IR (AR) VAIRUOTOJO KORTELĖS PATEIKIMAS
Vairuotojas paprašytas įgalioto kontroliuojančio pareigūno turi būti pasirengęs pateikti:
1. jei vairuoja transporto priemonę su joje sumontuotu analoginiu tachografu:
1.1. einamosios dienos registracijos lapus ir praėjusias 28 dienas naudotus registracijos lapus;
1.2. vairuotojo kortelę, jei ją turi išduotą;
1.3. tą dieną ir praėjusias 28 dienas ranka darytus visus įrašus ir atspausdintus spaudinius, kaip reikalaujama Reglamentuose (ES) Nr. 165/2014 ir (EB) Nr. 561/2006;
2. jei vairuoja transporto priemonę su joje sumontuotu skaitmeniniu tachografu:
2.1. savo vairuotojo kortelę;
2.2. tą dieną ir praėjusias 28 dienas ranka darytus visus įrašus ir atspausdintus spaudinius, kaip reikalaujama Reglamentuose (ES) Nr. 165/2014 ir (EB) Nr. 561/2006;
2.3. to paties laikotarpio registracijos lapus, jeigu jis vairavo transporto priemonę su joje sumontuotu analoginiu tachografu.

VAIRAVIMO IR POILSIO REŽIMAS
Vairavimo trukmė:
kasdienio vairavimo trukmė negali viršyti 9 valandų;
kasdienio vairavimo trukmę du kartus per savaitę galima pailginti iki 10 valandų;
kassavaitinio vairavimo trukmė negali viršyti 56 valandų;
bendra vairavimo trukmė per dvi savaites paeiliui negali viršyti 90 valandų.
Pertraukos:
po keturių su puse valandų vairavimo vairuotojas, jeigu nepradeda ilsėtis, turi daryti ne trumpesnę kaip 45 minučių pertrauką, šią 45 minučių pertrauką galima pakeisti dvejomis pertraukomis, kurių viena būtų ne trumpesnė kaip 15 minučių pertrauka, po kurios sektų ne trumpesnė kaip 30 minučių pertrauka; pertraukos metu vairuotojas negali vairuoti, dirbti kitų darbų.
Kasdienis poilsis:
per kiekvieną 24 valandų laiko tarpą po prieš tai pasinaudoto kasdienio1 ar kassavaitinio2 poilsio laikotarpio vairuotojas turi būti pasinaudojęs kitu kasdienio poilsio laikotarpiu; jei kasdienio poilsio laikotarpis trunka ilgiau kaip 9 valandas, bet yra trumpesnis nei 11 valandų, tai šis kasdienio poilsio laikotarpis laikomas sutrumpintu3 kasdienio poilsio laikotarpiu; tarp bet kurių dviejų kassavaitinio poilsio laikotarpių vairuotojas gali pasinaudoti daugiausiai trimis sutrumpintais kasdienio poilsio laikotarpiais; per 30 valandų laikotarpį po prieš tai pasinaudoto kasdienio ar kassavaitinio poilsio laikotarpio vairuotojas, dirbantis su porininkais4 , turi būti pasinaudojęs kitu mažiausiai 9 valandų kasdienio poilsio laikotarpiu; kasdienio poilsio laikotarpis gali būti pratęsiamas, kad sudarytų normalų5 arba sutrumpintą6 kassavaitinio poilsio laikotarpį; jei vairuotojas nusprendžia pasinaudoti kasdienio poilsio ir sutrumpinto kassavaitinio poilsio laikotarpiais ne transporto priemonės nuolatinio laikymo vietoje, galima pasinaudoti transporto priemone, jei joje kiekvienam vairuotojui yra įrengtos tinkamos miegojimo vietos, o transporto priemonė stovi vietoje.
Kassavaitinis poilsis:
per bet kurias dvi paeiliui einančias savaites vairuotojas turi pasinaudoti mažiausiai: dviem normaliais kassavaitinio poilsio laikotarpiais, arba vienu normaliu kassavaitinio poilsio laikotarpiu ir vienu sutrumpintu kassavaitinio poilsio laikotarpiu; sutrumpintas kassavaitinis poilsis turi būti kompensuojamas lygiaverčiu poilsiui skirtu laiko tarpu, kuris visas iš karto pridedamas prie kito ne trumpesnio kaip 9 valandų poilsio laikotarpio iki po atitinkamos savaitės praeis trys savaitės; bet koks laikas, praleistas vykstant į vietą, kurioje paimama transporto priemonė, kuriai taikomas Reglamentas (EB) Nr. 561/2006, ar grįžtant iš tokios vietos, jei transporto priemonė nėra vairuotojo namuose ar darbovietėje, nelaikomas poilsiu ar pertrauka, išskyrus atvejus, kai vairuotojas yra kelte arba traukinyje ir turi galimybę pasinaudoti gultu ar lova; bet koks laikas, vairuotojo praleistas vairuojant transporto priemonę, kuriai netaikomas Reglamentas (EB) Nr. 561/2006, vykstant iki ir nuo transporto priemonės, kuriai taikomas Reglamentas (EB) Nr. 561/2006, jei ji nėra vairuotojo namuose ar darbovietėje, laikomas kitu darbu.

NAUDOJAMI PAAIŠKINIMAI
1 normalus kasdienio poilsio laikotarpis – tai mažiausiai 11 valandų laikas skirtas poilsiui. Šis laikotarpis gali būti suskirstytas į du laikotarpius, kai pirmasis yra mažiausiai 3 valandų nepertraukiamas laikotarpis, o antrasis – mažiausiai 9 valandų nepertraukiamas laikotarpis;
2 kassavaitinio poilsio laikotarpis – tai kassavaitinis laiko tarpas, per kurį vairuotojas gali laisvai disponuoti savo laiku, apimantis normalų arba sutrumpintą kassavaitinio poilsio laikotarpį;
3 sutrumpintas kasdienio poilsio laikotarpis – mažiausiai 9 valandų, bet trumpesnis nei 11 valandų, laikas skirtas poilsiui;
4 darbas su porininkais – tai padėtis, kai kiekvieno vairavimo laikotarpio metu transporto priemonėje yra bent du vairuoti turintys vairuotojai. Pirmą darbo su porininkais valandą vienam vairuotojui ar vairuotojams būti transporto priemonėje nebūtina, tačiau likusį laikotarpį jų buvimas privalomas;
5 normalus kassavaitinio poilsio laikotarpis – tai mažiausiai 45 valandų laikas skirtas poilsiui;
6 sutrumpintas kassavaitinio poilsio laikotarpis – trumpesnis nei 45 valandų laikas skirtas poilsiui, kuris gali būti sutrumpintas ne daugiau kaip iki 24 paeiliui einančių valandų.  

Vairavimo laikas	9 valandos. Du kartus per savaitę galima vairuoti iki 10 valandų.
Vienos savaitės vairavimo trukmė	Ne ilgesnė kaip 56 valandos.
Dviejų gretimų savaičių vairavimo trukmė	Ne ilgesnė kaip 90 valandų.
Pertrauka	Po 4,5 valandų vairavimo – 45 minutės pertrauka. Ši 45 min. pertrauka gali būti pakeista ne trumpesne kaip 15 minučių pertrauka, po kurios sektų ne trumpesnė kaip 30 minučių pertrauka.
Kasdienis poilsis	“Normalus kasdienis poilsis” – ne trumpesnis kaip 11 valandų per 24 val. Kaip alternatyva, normalaus kasdienio poilsio laikotarpis gali būti suskirstytas į du laikotarpius, kai pirmas yra mažiausiai 3 valandų nepertraukiamas laikotarpis, o antras – mažiausiai 9 valandų nepertraukiamas laikotarpis. “Sutrumpintas kasdienis poilsis” – mažiausiai 9val., bet trumpesnis nei 11val. poilsiui skirtas laiko tarpas per 24 val. Vairuotojas gali pasinaudoti daugiausiai trimis sutrumpintais kasdienio poilsio laikotarpiais. Per 30 valandų po kasdienio ar kassavaitinio poilsio laikotarpio pabaigos, vairuotojai, dirbantys poroje, turi pasinaudoti nauju mažiausiai 9 valandų kasdienio poilsio laikotarpiu.
Kassavaitinis poilsis	“Normalus kassavaitinis poilsis” – turi būti ne trumpesnis kaip 45 valandos. “Sutrumpintas kassavaitinis poilsis” – trumpesnis nei 45 val., kuris gali būti sutrumpintas iki 24 valandų. Per bet kurias dvi paeiliui einančias savaites vairuotojas turi pasinaudoti mažiausiai: - dviem normaliais kassavaitinio poilsio laikotarpiais (ne trumpiau kaip po 45h) arba - vienu normaliu kassavaitinio poilsio laikotarpiu (ne trumpiau 45h) ir vienu sutrumpintu kassavaitinio poilsio laikotarpiu (iki 24h). Kassavaitinio poilsio sutrumpinimas iki 24 valandų, turi būti kompensuojamas lygiaverčiu poilsiui skirtu laiko tarpu, kuriuo visu iš karto pasinaudojama iki po sutrumpinto poilsio savaitės praeis trys savaitės. Poilsis kaip kompensacija už sutrumpinta kassavaitinio poilsio laikotarpį, turi būti pridėtas prie ne trumpesnio kaip 9 val. poilsio laiko.
Kontrolės teisę turinčių pareigūnų reikalavimu, vairuotojas turi pateikti	1. Kai transporto priemonėje sumontuotas analoginis tachografas: a) einamos dienos ir prieš tai ėjusių 28 dienų vairuotojo naudotus registracijos lapus; b) vairuotojo kortelę, jei turi, ir c) visus einamą dieną ir prieš tai ėjusius 28 dienų darytus ranka įrašus ir spaudinius. 2. Kai transporto priemonėje sumontuotas skaitmeninis tachografas: a) savo asmeninę vairuotojo kortelę; b) visus einamą dieną ir prieš tai ėjusius 28 dienų darytus ranka įrašus ir spaudinius ir c) registracijos lapus atitinkančius aukščiau nurodytą laikotarpį, kurio metu jis vairavo transporto priemonę, kurioje sumontuota analoginio tachografo įrašymo įranga.
Duomenų perkėlimas iš skaitmeninio tachografo ir vairuotojo kortelės	Ilgiausias leistinas laikotarpis, per kurį turi būti perkelti susiję duomenys, neturi būti ilgesnis kaip: a) 90 dienų, jei tai yra duomenys iš transporto priemonės; b) 28 dienų, jei tai yra duomenys iš vairuotojo kortelės.

1.Šis reglamentas parengtas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 20 d. nutarimą Nr. 617 „Dėl Keitimosi informacija apie standartus, techninius reglamentus ir atitikties įvertinimo procedūras taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 1999, Nr. 45-1446; 2004, Nr. 63-2264), perkeliantį 1998 m. birželio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 98/34/EB, nustatančią informacijos apie standartus ir techninius reglamentus pateikimo tvarką (OL 2004 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 20 tomas, p. 337), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2006 m. lapkričio 20 d. Tarybos direktyva 2006/96/EB (OL 2006 L 363, p. 81).

2. Alaus ir alaus kokteilių apibūdinimo, gamybos ir prekinio pateikimo techninis reglamentas (toliau – reglamentas) nustato bendrąsias salyklinio alaus (toliau – alaus) ir alaus kokteilių apibūdinimo, gamybos ir prekinio pateikimo taisykles. Jo nuostatos privalomos visoms Lietuvos Respublikos įmonėms, užsiimančioms alaus ir alaus kokteilių gamyba, įvežimu, importu bei pardavimu, tačiau taikant abipusio pripažinimo principą šie gėrimai pagaminti teisėtai kitoje Europos Sąjungos valstybės narėje, Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybėje, pasirašiusioje Europos ekonominės erdvės susitarimą, arba Turkijoje, kurie leidžiami tiekti rinkai toje valstybėje arba teisėtai importuoti iš trečiosios valstybės į ES valstybę narę arba Turkiją, kurie leidžiami tiekti rinkai toje valstybėje, gali būti be jokių apribojimų tiekiami Lietuvos Respublikos rinkai, net jeigu šie gėrimai pagaminti vadovaujantis skirtingomis nei Lietuvos Respublikoje tokiems gėrimams taikomomis techninėmis taisyklėmis.

Šis reglamentas netaikomas namų gamybos alui, skirtam individualiam vartojimui.




3. Alus – putojantis alkoholinis gėrimas, kuriame visas jame esantis etilo alkoholis ir visas anglies dioksidas ar jo dalis susidaro fermentuojant alaus misą alaus mielėmis, o etilo alkoholio koncentracija yra didesnė kaip 0,5 tūrio proc.

4.Nealkoholinis alus – putojantis nealkoholinis gėrimas, kuris gaminamas fermentuojant alaus misą alaus mielėmis, ir kuriame fermentacija sustabdyta arba alkoholio kiekis sumažintas leistinais būdais taip, kad etilo alkoholio koncentracija jame yra ne didesnė kaip 0,5 tūrio proc.

5. Pagal spalvį alus ir nealkoholinis alus (toliau – alus) skirstomas:

5.1. šviesusis – alus, kurio spalvis ne didesnis kaip 1 sutartinis jodo vienetas (15 EBC vnt.);

5.2. pusšviesis – alus, kurio spalvis yra didesnis kaip 1, bet ne didesnis kaip 3,2 sutartinio jodo vieneto (38 EBC vnt.);

5.3. tamsusis – alus, kurio spalvis yra didesnis kaip 3,2 sutartinio jodo vieneto (38 EBC vnt.), bet ne didesnis kaip 60 EBC vnt.;

5.4. juodasis alus – alus, kurio spalvis yra didesnis kaip 60 EBC vnt.

6. Pagal etilo alkoholio koncentraciją alus skirstomas:

6.1. nealkoholinis – gėrimas, kurio faktinė etilo alkoholio koncentracija yra ne didesnė kaip 0,5 tūrio proc.

6.2. labai silpnas – alus, kurio faktinė etilo alkoholio koncentracija yra didesnė kaip 0,5, bet ne didesnė kaip 1,2 tūrio proc.;

6.3. silpnasis – alus, kurio faktinė etilo alkoholio koncentracija yra didesnė kaip 1,2 tūrio proc., bet ne didesnė kaip 4,5 tūrio proc.;

6.4. alus – alus, kurio faktinė etilo alkoholio koncentracija yra didesnė kaip 4,5 tūrio proc., bet ne didesnė kaip 6,0 tūrio proc.;

6.5. stiprusis – alus, kurio faktinė etilo alkoholio koncentracija yra didesnė kaip 6,0 tūrio proc., bet ne didesnė kaip 8,5 tūrio proc.;

6.6. labai stiprus – alus, kurio faktinė etilo alkoholio koncentracija yra didesnė kaip 8,5 tūrio proc.

7. Pagal naudojamas žaliavas ir gamybos ypatumus alus skirstomas į kategorijas:

7.1. alus – alus, gaminamas alaus misą, pagamintą iš miežių salyklo, vandens, apynių produktų ir nesalyklinių žaliavų, fermentuojant alaus mielėmis. Po fermentavimo ir brandinimo iš alaus pusgaminio paprastaiatskiriamos mielės;

7.2. specialios technologijos – alus, gaminamas alaus misą, pagamintą iš įvairių rūšių salyklo ar jų mišinių, vandens, apynių produktų ir nesalyklinių žaliavų, fermentuojant alaus mielėmis. Jį gaminant gali būti naudojamos 20.4 punkte nurodytos alaus gamyboje netradicinės žemės ūkio kilmės žaliavos ir taikomi šių žaliavų apdorojimo procesai. Specialios technologijos alus turi turėti alui būdingą skonį ir kvapą.Po fermentavimo ir brandinimo iš alaus pusgaminio paprastaiatskiriamos mielės;

7.3. kvietinis – alus, gaminamas alaus misą, pagamintą iš kviečių ir kitų rūšių salyklo, vandens, apynių produktų ir nesalyklinių žaliavų, fermentuojant aukštutinio rūgimo alaus mielėmis. Jį gaminant gali būti naudojamos 20.4 punkte nurodytos alaus gamyboje netradicinės žemės ūkio kilmės žaliavos ir taikomi šių žaliavų apdorojimo procesai. Po fermentavimo ir brandinimo alus gali būti filtruojamas;

7.4. aromatizuotas – alus, gaminamas pridedant į 7.1–7.3 punktuose nurodyto alaus pusgaminį natūralių kvapiųjų medžiagų pagrindų ar kvapiųjų medžiagų preparatų.

7.5.kaimiškas – alus, gaminamas neskaidrintą (specialiai neatskyrus baltymų) alaus misą, pagamintą iš miežių salyklo, virinto vandens ir apynių produktų, fermentuojant alaus mielėmis. Šis alus nefiltruojamas.

7.6. nealkoholinis – alus, gaminamas naudojant 7.1–7.4 punktuose apibrėžto alaus gamybos žaliavas ir technologijas, tačiau kurio fermentacija sustabdoma arba alkoholio kiekis sumažinamas leistinais būdais.

8. Alaus kokteilis – gėrimas, gaminamas iš alaus, aromatizuojant jį kvapiosiomis medžiagomis ir (arba)kvapiųjų žolių ekstraktais, ir (arba)antpilais, ir (arba)vaisių sultimis. Gėrimas gali būti saldinamas ir dažomas. Alus šiame gėrime turi sudaryti ne mažiau kaip 50 tūrio proc.

9. Mentalas – sumalto salyklo arba jo mišinio su nesalyklinėmis medžiagomis ir vandens mišinys, kuriame vyksta polisacharidų ir baltymų fermentinė hidrolizė.

10. Alaus misa (toliau – misa) – ekstrakcinių medžiagų tirpalas, gaunamas išfiltravus mentalą. Į misą pridedama apynių produktų, gali būti pridėta cukraus ir cukraus sirupų.

11. Jaunas alus – alaus mielėmis sufermentuota misa prieš brandinimą.

12. Alaus pusgaminis – nevisiškai baigtas gaminys, gaunamas bet kurioje alaus gamybos stadijoje tarp jauno alaus ir vartoti skirto alaus.

13. Vartoti skirtas alus – išpilstytas į prekinę tarą alus, kuriam įforminti atitikties dokumentai.

14. Tikrasis alaus ekstraktas (toliau – tikrasis ekstraktas) – alaus ekstrakcinės medžiagos, kurių kiekisnustatomas pašalinus etilo alkoholį ir anglies dioksidą ir išreiškiamas masės proc.

15. Matomasis alaus ekstraktas (toliau – matomasis ekstraktas) – alaus, iš kurio nepašalintas etilo alkoholis, ekstrakcinės medžiagos, kurių kiekis nustatomas cukromačiu ir išreiškiamas masės procentais.

16. Pradinis alaus ekstraktas – sausųjų (tirpiųjų)medžiagų kiekis pradinėje misoje.

17. Alaus ar misos rūgštingumas (toliau – rūgštingumas) – šiame reglamente nurodytas bendrasis misos ar alaus titruojamų rūgščių ir rūgščiųjų druskų kiekio rodiklis.

18.Alaus ar misos spalvis (toliau – spalvis) – šiame reglamente nurodytas misos ar alaus spalvos rodiklis.

19. Faktinė etilo alkoholio koncentracija, išreikšta tūrio procentais – 20 °C temperatūros gryno etilo alkoholio tūrio dalių skaičius, tenkantis tos pačios temperatūros produkto 100 tūrio dalių.



20. Alaus gamyboje naudojamos žaliavos ir medžiagos:

20.1. pagrindinės žaliavos;

20.2. alaus mielės;

20.3. nesalyklinės žaliavos;

20.4. netradicinės žemės ūkio kilmės žaliavos (alaus gamyboje tradiciškai nevartojamos žaliavos, pvz., vaisiai ar jų dalys, augalų sėklos, augalų dalys);

20.5. maisto priedai;

20.6. kvapiosios medžiagos;

20.7. pagalbinės technologinio proceso medžiagos.

21. Alaus gamybos žaliavos ir medžiagos turi atitikti teisės aktų ir norminių dokumentų reikalavimus ir turėti atitikties deklaracijas, kuriose nurodomi jų kokybės ir saugos rodikliai. Žaliavos ir medžiagos turi atitikti reglamente pateikiamus terminus bei jų apibūdinimus.

22.Pagrindinės žaliavos:

22.1. salyklas – daigintų, fermentuotų ir išdžiovintų alui gaminti tinkamų salyklinių grūdų (miežių, kviečių ar kitų javų) produktas. Salyklas turi atitikti jam nustatytus reikalavimus;

22.2. vanduo – geriamasis vanduo, kurio rodikliai atitinka Lietuvos higienos normos HN 24:2003 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. liepos 23 d. įsakymu Nr. V-455 (Žin., 2003, Nr. 79-3606), reikalavimus;

22.3. apynių produktai:

22.3.1. džiovinti apynių spurgai – džiovintų moteriškų vijoklinių apynių augalų (Humulus lupulus) žiedynai;

22.3.2. presuotieji apyniai – produktai, gaunami iš džiovintų apynių spurgų;

22.3.3. apynių granulės ir apynių milteliai – produktai, gaunami sumalus apynius, kuriuose išlieka visi natūralūs apynių komponentai;

22.3.4. apynių milteliai su didesniu lupulino kiekiu – produktas, gaunamas sumalus apynius, iš kurių mechaniniu būdu buvo pašalinti lapeliai, žiedkočiai, pažiedlapiai ir stiebai;

22.3.5. apynių ekstraktas – iš apynių ar apynių miltelių tirpikliu ar tirpikliais išskiriamas koncentruotas produktas;

22.3.6. apynių produktų mišinys – dviejų ar kelių šio reglamento 22.3.1–22.3.5 punktuose apibrėžtų produktų mišinys;

22.3.7. apynių eterinis aliejus – eterinis aliejus, kurį sudaro lakieji apynių junginiai, suteikiantys apyniams būdingą kvapą;

22.3.8. izomerizuoti apynių produktai:

22.3.8.1. izomerizuotas apynių ekstraktas – apynių ekstraktas, kurio beveik visos alfa rūgštys yra izomerizuotos;

22.3.8.2. izomerizuoti apynių milteliai – apynių milteliai, kurių beveik visos alfa rūgštys yra izomerizuotos;

22.3.9. apynių natūralios kvapiosios medžiagos.

23. Alaus mielės (toliau – mielės) – Ascomycetes klasės mieliagrybinių (Saccharomycetaceae) šeimos mikroorganizmai, tinkami alaus misai fermentuoti. Pagal morfologines, fiziologines bei technologines savybes mielės skirstomos į žemutinio bei aukštutinio rūgimo mieles:

23.1. žemutinio rūgimo mielės – mielės, kurios, fermentuojant alaus misą, visiškai suraugina rafinozę, geriausiai veikia 8–12 °C temperatūroje ir, pasibaigus fermentavimui, paprastai nusėda ant fermentavimo talpyklos dugno;

23.2. aukštutinio rūgimo mielės – mielės, kurios, fermentuojant alaus misą, suraugina apie trečdalį rafinozės, geriausiai veikia 14–25 °C temperatūroje ir, pasibaigus fermentavimui, paprastai pakyla į jauno alaus paviršių.

24. Nesalyklinės žaliavos:

24.1. nesalyklinės grūdinės žaliavos:

24.1.1. grūdinės žaliavos, naudojamos alaus gamybai be išankstinio sudaiginimo;

24.1.2. ryžių, kukurūzų, žirnių ir kitos kruopos;

24.1.3. grūdų krakmolas arba grūdų krakmolo sirupai, gauti fermentavimo būdu;

24.2.nesalyklinės cukrinės žaliavos:

24.2.1. įvairių rūšių cukrus, įskaitant invertuotąjį cukrų ir gliukozę;

24.2.2. negrūdinio krakmolo arba inulino sirupas, gautas fermentiniu būdu;

24.2.3. medus.

25. Gaminant alų, išskyrus apibrėžtą 7.5 punkte, ir alaus kokteiliusnaudojami maisto priedai ir jų leidžiami vartoti kiekiai turi atitikti 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1333/2008 dėl maisto priedų (OL 2008 L 354, p. 16), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2011 m. lapkričio 11 d. Komisijos reglamentu Nr. 1131/2011 (OL 2011, L 295, p. 205), ir Lietuvos higienos normos HN 53:2010 „Leidžiami vartoti maisto priedai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. V-108 (Žin., 2010, Nr. 21-1009), reikalavimus.

Maisto priedų specifinis grynumas turi atitikti Lietuvos higienos normos HN 53-2:2002 „Leidžiami vartoti maisto priedai. Specifiniai saldiklių, dažiklių ir kitų maisto priedų grynumo kriterijai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 686 (Žin., 2003, Nr. 91-4135), reikalavimus.

26. Kvapiosios medžiagos turi atitikti 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1334/2008 dėl kvapiųjų medžiagų ir aromatinių savybių turinčių tam tikrų maisto ingredientų naudojimo maisto produktuose ir ant jų ir iš dalies keičiančio Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 1601/91, reikalavimus.

27. Pagalbinės perdirbimo medžiagos (toliau – medžiagos) – tokios medžiagos, kurios naudojamos tam tikroms alaus savybėms pasiekti bei technologijos operacijoms atlikti. Šioms medžiagoms priskiriamos skaidrinimo medžiagos, adsorbentai, stabilizatoriai, maisto fermentai ir jų preparatai, filtravimo priedai ir kitos medžiagos. Anglies dioksidas ir (arba) azotas, naudojami alaus gamybos pusgaminių ir alaus kokteilių pusgaminių transportavimui technologiniais vamzdynais bei išpilstymui į gabenamąją tarą, šiame reglamente priskiriami pagalbinėms perdirbimo medžiagoms. Medžiagoms priskiriami ir reglamento 37, 39, 40, 42 ir 43 punktuose nurodyti priedai ir medžiagos. Anglies dioksidas, naudojamas papildomai alui ir alaus kokteiliams gazuoti, turi atitikti saugos ir kokybės reikalavimus, nurodytus priede.

28. Maisto fermentai ir maisto fermentų preparatai gali būti naudojami alaus gamyboje laikantis 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1332/2008 dėl maisto fermentų ir iš dalies keičiančio Tarybos direktyvą 83/417/EEB, Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1493/1999, direktyvą 2000/13/EB, Tarybos direktyvą 2001/112/EB ir reglamentą (EB) Nr. 258/97 (OL 2008 L 354, p. 7). Alaus gamyboje naudojami iš trečiųjų šalių importuojami fermentai turi būti registruoti Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka.



29. Alus ir alaus kokteiliai gaminami laikantis reglamento nuostatų, įmonėje patvirtintų technologijos instrukcijų ir receptūrų, taip pat maisto tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Gaminant ir tvarkant reglamento 7 punkte apibrėžtą alų ir alaus kokteilius taikytini šie procesai:

29.1. žaliavų ir medžiagų gavimas, priėmimas ir saugojimas;

29.2. salyklo ir grūdinių žaliavų malimas, poliravimas ar kitoks apdorojimas;

29.3. geriamojo vandens paruošimas;

29.4. mentalo paruošimas, sumaišant sumaltą salyklą arba salyklą ir žaliavas, nurodytas reglamento 24.1 punkte (gali būti naudojamos ir reglamento 20.4 punkte nurodytos žaliavos), su vandeniu nusistovėjimo arba pavirinimo būdu ir atliekant mentalo baltymų ir krakmolo hidrolizę;

29.4.1. pridedant fermentų;

29.4.2. nepridedant fermentų;

29.5. mentalo filtravimas;

29.6. misos paruošimas:

29.6.1. misos virimas su apynių produktais;

29.6.2. misos skaidrinimas sedimentacijos, separavimo arba apdorojimo hidrociklone būdais;

29.6.3. misos atšaldymas iki fermentavimo temperatūros;

29.6.4. misos aeravimas;

29.6.5. fermentų pridėjimas į atvėsintą misą;

29.7. gamybinių alaus mielių paruošimas ir laikymas;

29.8. alaus misos fermentavimas mielėmis;

29.9. mielių atskyrimas iš sufermentuotos misos;

29.10. jauno alaus brandinimas, išlaikant jauną alų izobarinėmis sąlygomis sandariai uždarytose talpyklose nustatytą laiką būdingoms organoleptinėms savybėms ir kitiems nustatytiems parametrams pasiekti ir prisotinti natūraliai susidarančiu anglies dioksidu;

29.11. alaus pusgaminio skaidrinimas ir stabilizavimas:

29.11.1. šaldant alaus pusgaminį;

29.11.2. naudojant vieną ar daugiau skaidrinimo medžiagų ir adsorbentų;

29.12. alaus pusgaminio apdorojimas adsorbentais baltymų stabilizavimui;

29.13. alaus pusgaminio separavimas ir (arba) filtravimas pridedant inertiško filtravimo priedo arba be jo;

29.14. pridėjimas į alaus pusgaminį specialiai paruošto geriamojo vandens;

29.15. pridėjimas į alaus pusgaminį leidžiamų maisto priedų;

29.16. pridėjimas į aromatizuoto alaus pusgaminį kvapiųjų medžiagų ir cukraus sirupų;

29.17. kiti reglamento 20.4 punkte nurodytų žaliavų, naudojamų tik specialios technologijos alaus gamybai, apdorojimo procesai;

29.18. etilo alkoholio kiekio sumažinimas ar pašalinimas membraniniu, terminiu ar kitais leidžiamais metodais (tik labai silpnam alui ir nealkoholiniam alui);

29.19. etilo alkoholio kiekio sumažinimas pertraukiant arba stabdant fermentacijos procesą leidžiamais būdais (tik labai silpnam alui ir nealkoholiniam alui);

29.20.virš alaus pusgaminio esančios erdvės užpildymas anglies dioksidu arba inertinėmis dujomis (argonu, azotu) ar dujų mišiniu, apsaugančiomis nuo sąlyčio su atmosferos deguonimi;

29.21. alaus pusgaminio gazavimas papildomai prisotinant jį anglies dioksido;

29.22. alaus pusgaminio maišymas su vaisių sultimis ar jų koncentratais, kvapiosiomis medžiagomis, kvapiųjų žolelių ir žievelių ekstraktais ir kitomis sudedamosiomis dalimis (tik alaus kokteiliams);

29.23. alaus pasterizavimas arba specialus (sterilus) filtravimas biologiniam pastovumui padidinti;

29.24. skirtingų pavadinimų vienos kategorijos alaus pusgaminių maišymas iki arba po filtracijos;

29.25. pilstymas į prekinę tarą izobarinėmis sąlygomis, slėgiui sukurti naudojant anglies dioksidą arba inertines dujas, ir sandarus taros uždarymas;

29.26. išpilstytų į tarą gėrimų ženklinimas ir apipavidalinimas;

29.27. laikymas iki pardavimo;

29.28. gabenimas.



30. Kiekviena įmonė privalo turėti alaus ir alaus kokteilių gamybos ir tvarkymo instrukcijas, patvirtintas įmonės vadovo ar jo įgalioto asmens. Technologijos instrukcijos rengiamos, tvirtinamos ir registruojamos pagal Maisto produktų gamybos technologijos instrukcijų rengimo, tvirtinimo ir registravimo taisykles, patvirtintas Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1997 m. gegužės 12 d. įsakymu Nr. 285 (Žin., 1997, Nr. 43-1063), jei Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija nenustato kitaip.

Alaus ir alaus kokteilių gamybos ir tvarkymo kiekvieno proceso parametrus, naudojamą įrangą, kontrolės ir valdymo procesus nustato įmonė pagal savo gaminamo alaus ir alaus kokteilių rūšis, gaminamą kiekį ir kitus ypatumus, tačiau visi gamybos ir tvarkymo procesai turi būti atliekami taip, kad būtų garantuotas produkto nekenksmingumas vartotojų sveikatai, o naudojamos žaliavos, medžiagos ir pagamintas alus ir alaus kokteiliai atitiktų šio reglamento ir kitų Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų bei taikomų normatyvinių dokumentų nuostatas.

Pagal patvirtintas technologijos ir tvarkymo instrukcijas įmonės atsakingi asmenys žurnaluose ir (arba) kitose nustatytose formose daro įrašus apie žaliavų ir medžiagų priėmimą bei išdavimą, alaus gamybos ir tvarkymo procesų vykdymo eigą: nurodomi procesų parametrai; panaudoti žaliavų, medžiagų bei alaus gamybos pusgaminių ir nustatyto proceso pabaigoje gauto produkto kiekiai; kiti reikiami duomenys.

31. Alus, alaus kokteiliai ir jų gamybai naudojamos žaliavos ir medžiagos turi būti tvarkomos laikantis 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 852/2004 dėl maisto produktų higienos (OL 2004 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 34 tomas, p. 319) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2009 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 219/2009 (OL 2009 L 87, p. 109), ir Lietuvos higienos normos HN 15:2005 „Maisto higiena“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. V-675 (Žin., 2005, Nr. 110-4023), reikalavimų.

Žaliavų ir medžiagų užterštumas cheminiais teršalais negali viršyti 2006 m. gruodžio 19 d. Komisijos reglamente (EB) Nr. 1881/2006, nustatančiame didžiausias leistinas tam tikrų teršalų maisto produktuose koncentracijas (OL 2006 L 364 p. 5), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2011 m. gruodžio 2 d. Komisijos reglamentu (ES) Nr. 1259/2011 (OL 2011 L 320, p. 18), nustatytųjų leidžiamų dydžių.

Didžiausios pesticidų likučių koncentracijos negali viršyti 2005 m. vasario 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 396/2005 dėl didžiausių pesticidų likučių kiekių augalinės ir gyvūninės kilmės maiste ir pašaruose ar ant jų ir iš dalies keičiančiame Tarybos direktyvą 91/414/EEB (OL 2005 L 70, p. 1), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2011 m. spalio 3 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 978/2011 (OL 2011 L 258, p. 12), nustatytų leidžiamų dydžių.

32. Žaliavų ir maisto priedų naudojimo skirtumai skirtingoms alaus kategorijoms:

32.1. gaminant reglamento 7.1 punkte apibrėžtą alų, salyklo turi būti ne mažiau kaip 70 proc. bendrojo sausųjų medžiagų kiekio. Leidžiama naudoti ne daugiau kaip 30 proc. nesalyklinių žaliavų, iš jų – ne daugiau kaip trečdalį (10 proc. bendrojo sausųjų medžiagų kiekio) reglamento 24.2 punkte nurodytų nesalyklinių cukrinių žaliavų;

32.2. gaminant reglamento 7.2 punkte apibrėžtą alų, salyklo turi būti ne mažiau kaip 60 proc. bendrojo sausųjų medžiagų kiekio. Tik šio alaus gamybai leidžiama naudoti netradicines žemės ūkio kilmės žaliavas, prieskonių ir (ar) kvapiųjų žolių ir žievelių ekstraktus ar antpilus (reglamento 20.4 punktas), tačiau tik tokiais kiekiais, kad jie nepakeistų alaus esminių savybių;

32.3. gaminant reglamento 7.3 punktuose apibrėžtą alų kviečių salyklas turi sudaryti ne mažiau kaip 40 proc. bendrojo salyklinių medžiagų kiekio;

32.4. gaminant reglamento 7.4 punktuose apibrėžtą alų, į pusgaminį galima pridėti ne daugiau kaip 3,4 proc. cukraus sirupo ir (ar) medaus, natūralių kvapiųjų medžiagų ir kvapiųjų medžiagų preparatų, tačiau tik tokiais kiekiais, kad jie nepakeistų alaus esminių savybių. Alkoholis, pridėtas kartu su kvapiosiomis medžiagomis, gali padidinti alaus stiprumą ne daugiau kaip 0,04 proc. tūrio;

32.5. gaminant reglamento 7.5 punkte apibrėžtą kaimišką alų, leidžiama pridėti ne daugiau kaip 10 proc. grūdų krakmolo sirupų, gautų fermentavimo būdu, ir (ar) nesalyklinių cukrinių žaliavų bendrojo salyklo kiekio. Negalima naudoti maisto priedų;

32.6. kvapiųjų medžiagų (išskyrus 22.3.9 punkte nurodytas medžiagas) galima pridėti tik į aromatizuotą alų. Leidžiama naudoti tik reglamento (EB) Nr. 1334/2008 3 straipsnio 2 dalies c punkte nurodytus natūralius kvapiųjų medžiagų pagrindus ir d punkte nurodytus kvapiųjų medžiagų preparatus;

32.7. gaminant alaus kokteilius galima pridėti 8 punkte išvardytų žaliavų, tačiau tokiais kiekiais, kad alaus kokteilyje būtų juntamas apynių ir salyklo skonis;

32.8. Gaminant alų ir alaus kokteilius negalima pridėti jokio kito alkoholio ar alkoholinių gėrimų.

33. Alaus misai ir alaus pusgaminiams dažyti leidžiama naudoti tik karamelės dažus (E 150 a-d).

34. Apynių granulės, apynių milteliai, kiti malti apynių produktai ir apynių ekstraktai gali būti naudojami alui gaminti, jeigu jie atitinka šiuos reikalavimus:

34.1. apynių granulės, apynių milteliai, kiti malti apynių produktai ir apynių ekstraktai pagaminti vien tik iš apynių;

34.2. apynių ekstraktai suteikia misai tokių pat skonio, aromato bei karčiųjų medžiagų, kaip ir apyniai; jų dedama į misą tik prieš virimą ar virimo metu.

35. Izomerizuotų apynių produktų (reglamento 22.3.8 punktas) ir (ar) apynių eterinio aliejaus (reglamento 22.3.7 punktas), ir (ar) apynių natūralių kvapiųjų medžiagų (reglamento 22.3.9 punktas) galima pridėti į alaus pusgaminį.

36. Jeigu fermentavimo arba brandinimo metu naudojami fermentų preparatai, fermentai turi būti inaktyvuojami, leistinu būdu (pvz., termiškai) apdorojant alaus pusgaminį.

37. Ruošiant geriamąjį vandenį arba koreguojant misos pH leidžiama naudoti technologinėse instrukcijose nurodytą reikiamą pieno rūgšties, kalcio sulfato ir (ar) kalcio chlorido kiekį.

38. Į misą leidžiama pridėti salyklų ekstraktų, grūdų krakmolo sirupų, gautų fermentavimo būdu, reglamento 24.2 punkte nurodytų nesalyklinių cukrinių žaliavų (gali būti naudojamos ir reglamento 20.4 punkte nurodytos žaliavos); misa gali būti apdorojama maisto fermentais ir maisto fermentų preparatais bei nuskaidrinančiomis medžiagomis, išskyrus kaimišką alų.

39. Į misą mielių rūgimui paskatinti leidžiama pridėti ne daugiau kaip 20 mg/hl cinko druskų (išreikštų cinko jonų kiekiu).

40. Misą leidžiama aeruoti tik filtruotu oru arba deguonimi (E 948).

41. Gaminant kaimišką alų netaikomi reglamento 29.4.1, 29.6.1, 29.6.2, 29.6.4, 29.6.5, 29.1–.29.17, 29.19–29.22 punktuose nurodyti technologijos procesai.

42. Leidžiama į 7.1–7.4 punktuose apibrėžto alaus pusgaminius pridėti ne daugiau kaip 25 tūrio proc. specialiai paruošto geriamojo vandens. Toks vanduo turi būti:

42.1. jei reikia, suminkštintas;

42.2. deaeruotas;

42.3. atšaldytas iki ne didesnės kaip 5 °C temperatūros;

42.4. jei reikia, gazuotas anglies dvideginiu;

42.5. biologiniais rodikliais atitinkantis alaus gamybos reikalavimus.

43. Alui nuskaidrinti gali būti naudojamos tik tokios medžiagos, kurios veikiamechaniškai ar adsorbcijos būdu ir kurios po to gali būti pašalinamos, neliekant jokių arba liekant aluje tik tokioms liekanoms, kurios nesukelia pavojaus vartotojų sveikatai. Naudojamos medžiagos ir procesai neturi pakeisti alaus skonio ir kvapo.

44. Alaus pusgaminį (išskyrus aromatizuoto alaus pusgaminį) draudžiama saldinti, dėti kitų priedų ir (ar) apdoroti kitais šiame reglamente nenustatytais būdais.

45. Draudžiama maišyti skirtingų kategorijų (reglamento 7.1–7.5 punktai) alų, pvz.,7.1 punkte apibrėžtą alų su 7.2 ar 7.4 punktuose apibrėžtu alumi.

46. Alus ir alaus kokteiliai, kurių kokybės rodiklių atitiktis teisės aktų reikalavimams patvirtinama atestuotos laboratorijos išduotu kokybės dokumentu, pilstomi į stiklinius ir polietilentereftalato (PET) butelius, metalinius indelius, statines ir kitokią tarą, kuri sandariai uždaroma. Tara ir jos uždarymui naudojami kamščiai turi būti pagaminti iš 2004 m. spalio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1935/2004 dėl žaliavų ir gaminių, skirtų liestis su maistu, ir panaikinančio direktyvas 80/590/EEB ir 89/109/EEB (OL 2004 L 338, p.4), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2009 m. birželio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 596/2009 (OL 2009 L 188, p.14), ir Lietuvos higienos normos HN 16:2011) „Medžiagų ir gaminių, skirtų liestis su maistu, specialieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. V-417 (Žin., 2011, Nr. 54-2620), reikalavimus atitinkančių medžiagų.

47. Alus ir alaus kokteiliai gabenami ir sandėliuojami apsaugoti nuo tiesioginių saulės spindulių ir šalčio, esant ne žemesnei kaip +2 ⁰C temperatūrai. Kaimiškas alus laikomas esant +2–+12 °C temperatūrai. Sandėlio patalpos turi būti vėdinamos, jų oro santykinis drėgis turi neviršyti 85 proc.

48. Viešojo maitinimo įmonėse pilstomas alus ir alaus kokteiliai statinėse laikomi bei pateikiami vartotojams naudojant anglies dioksido ar inertinių dujų spaudimą.

49. Viešojo maitinimo įmonėms draudžiama į gamintojo taroje išfasuotą alų ir alaus kokteilius pridėti vandens, etilo alkoholio ir (ar) kitų priedų, taip pat maišyti skirtingų pavadinimų alų.

50. Gamintojui prašant, tam tikrais atvejais, pavyzdžiui, gaminant specialios rūšies alų ar moksliniams tyrimams skirtą alų, gali būti padarytos šiame reglamente nustatytų reikalavimų išimtys.



51.Kiekvienam konkretaus pavadinimo alui ir alaus kokteiliui turi būti parengta receptūra, kurią tvirtina įmonės vadovas. Receptūroje turi būti nurodyti organoleptiniai ir toliau išvardyti fizikiniai bei cheminiai rodikliai:

51.1. Alui:

51.1.1. sausųjų medžiagų kiekis pradinėje misoje (pradinis ekstraktas), masės proc.;

51.1.2. faktinė etilo alkoholio koncentracija, tūrio proc.;

51.1.3. spalvis, EBC vnt.;

51.1.4. pH vertė arba rūgštingumas, cm³ 1M NaOH tirpalo 100 cm³ alaus.Kaimiškam alui privalomas rodiklis – rūgštingumas;

51.1.5. anglies dioksido kiekis, g/dm³arba kPa;

51.1.6. tinkamumo vartoti terminas.

51.1.7. gali būti nurodomi ir kiti reikiami (kontroliuojami) fizikiniai bei cheminiai rodikliai (pvz., kartumo, diacetilo, reglamento 14 ir 15 punktuose nurodytų bei kt.).

51.2. Alaus kokteiliams:

51.2.1. faktinė etilo alkoholio koncentracija, tūrio proc.;

51.2.2. cukraus kiekis, perskaičiuotas į invertuotąjį, g/dm³;

51.2.3. titruojamas rūgštingumas, perskaičiuotas į citrinų rūgštį, g/dm³;

51.2.4. anglies dioksido kiekis, g/dm³ arba kPa;

51.2.5. tinkamumo vartoti terminas.

52.Anglies dioksido kiekis nustatomas tik į butelius ir metalinius indelius išpilstytame aluje. Anglies dioksido aluje turi būti ne mažiau kaip 3,0 g/dm³ arba 20 °C temperatūroje anglies dioksido perteklinis slėgis buteliuose turi viršyti 90 kPa.

53. Kokybės rodikliams nustatyti taikomi oficialiai Lietuvoje įteisinti analizės metodai. Gali būti taikomi kiti nustatyta tvarka įforminti analizės metodai, bet tik tuo atveju, jei gauti rezultatai, įvertinus metodų leidžiamas tikslumo, pakartojamumo ir atkuriamumo vertes, atitinka nurodytus Lietuvos standartuose. Nesutarimo atveju rezultatai tikrinami akredituotose nešališkose laboratorijose oficialiai įteisintais analizės metodais.

54. Fizikinių ir cheminių rodiklių nuokrypos nuo receptūroje nurodytųjų neturi viršyti:

54.1. faktinė etilo alkoholio koncentracija, tūrio proc.:

54.1.1. alui, kuriame etilo alkoholio koncentracija neviršija 5,5 tūrio proc., ± 0,5 ;

54.1.2. alui, kuriame etilo alkoholio koncentracija didesnė kaip 5,5 tūrio proc., ± 1,0;

54.1.3. alaus kokteiliams ± 0,5;

54.2. sausųjų medžiagų kiekio pradinėje misoje, masės proc.:

54.2.1. kaimiškam alui ± 0,5;

54.2.2. kitam alui ±0,3;

54.3. spalvis, EBC vnt.:

54.3.1. kaimiškam alui; tamsiajam alui ± 5;

54.3.2. juodajam alui ± 15;

54.3.3. kitam alui ± 3;

54.4. cukraus kiekio, perskaičiuoto į invertuotąjį, ± 5,0;

54.5. titruojamojo rūgštingumo – ± 0,2 g citrinos rūgšties kokteilių litrui, arba ± 0,3 ml 1M NaOH tirpalo 100 ml alaus.

55. Nuokrypos negalimos, jeigu nurodytas leistinas rodiklių intervalas. Reglamento 54.1–54.5 punktuose nurodytos nuokrypos turi būti taikomos nepažeidžiant tyrimų metodų, naudojamų nustatant nurodytus rodiklius, nuokrypų.

56. Alaus ir alaus kokteilių kiekis pakuotėje turi atitikti Fasuotų produktų kiekio ir matavimo indų kontrolės techninio reglamento, patvirtinto Valstybinės metrologijos tarnybos direktoriaus 2003 m. lapkričio 19 d. įsakymu Nr. V-145 (2008 m. rugsėjo 11 d. įsakymo Nr. V-73 nauja redakcija (Žin., 2008, Nr. 106-4076), reikalavimus.

57. Alaus ir alaus kokteilių mikrobiologinė sauga turi atitikti 2005 m. lapkričio 15 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2073/2005 dėl maisto produktų mikrobiologinių kriterijų (OL 2005 L 338, p. l ), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2011 spalio 27 d. Komisijos reglamentu Nr. 1086/2011 (OL 2011 L 281, p. 7), nuostatas.



58. Vartoti skirto alaus ir alaus kokteilių ženklinimas, prekinis pateikimas ir reklamavimas turi atitikti toliau išvardytas nuostatas.

59. Alų ir alaus kokteilius galima laikyti pardavimui ir parduoti vartotojui, jeigu jie atitinka reglamento, receptūros ir kitų Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų bei norminių dokumentų reikalavimus. Alus, parduodamas žmonėms vartoti ir priskirtas vienai iš reglamento 5, 6 ir 7 punktuose išvardytų alaus rūšių, turi atitikti tai rūšiai nustatytus reikalavimus. Jeigu gėrimas gaminamas iš alui gaminti naudojamų žaliavų, taikant reglamento 29 punkte nurodytus alaus gamybos procesus, tačiau neatitinka šiame reglamente nustatytų reikalavimų, jis negali būti apibūdinamas reglamento 7 punkte nurodytais alaus kategorijų pavadinimais.

60. Alus ir alaus kokteiliai ženklinami pagal Lietuvos higienos normos HN119:2002 „Maisto produktų ženklinimas“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 677 (Žin., 2003, Nr. 13-530), kitų teisės aktų, reglamentuojančių alkoholinių gėrimų ženklinimą, bei šio reglamento 61 punkto reikalavimus.

61. Etiketėje ar kitu būdu pateikiamoje informacijoje be 60 punkte nurodytuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų, papildomai turi būti nurodoma:

61.1. kategorija pagal reglamento 7 punktą;

61.2.faktinė etilo alkoholio koncentracija (ir alui, kurio faktinė etilo alkoholio koncentracija didesnė kaip 0,5, bet ne didesnė kaip 1,2 tūrio proc.), tūrio proc., dešimtosiomis dalimis po kablelio;

61.3. sudedamųjų dalių sąrašas ir jų kiekis pagal HN 119:2002 reikalavimus (nenurodomas šio reglamento 7.1 ir 7.5 punktuose apibrėžtam alui);

61.4. specialios laikymo sąlygos, jeigu jos nustatytos alaus norminiame dokumente;

61.5. Draudžiama naudoti nuorodą į aukštos kokybės alų („Ekstra“, „Premium“, „Eksport“ ir pan.), nesant tam pagrindo;

61.6.terminu „gyvas alus“ gali būti vadinamas nepasterizuotas ir nefiltruotas arba filtruotas alus, jeigu iki galiojimo termino pabaigos 1 mililitre alaus yra ne mažiau kaip 0,1 milijonas gyvų mielių;

61.7.rekomenduojama pateikti nuorodą, kad sudėtyje yra sieros dioksido ir sulfitų, jei jų koncentracija, išreikšta SO₂, yra didesnė kaip 10 mg/l, ir tada, kai jie susidaro gėrimuose natūraliai;

61.8. alaus kategoriją pagal reglamento 7 punktą ir alaus kokteilių kategoriją nurodančių raidžių aukštis turi būti ne mažesnis kaip 3 mm. Kategorijos apibūdinimo visi žodžiai turi būti pateikiami to paties šrifto, dydžio ir spalvos raidėmis bei vienoje vietoje;

61.9. kai viešojo maitinimo įmonėje parduodamas alus pilstomas į polietilentereftalato (PET) butelius, ant tokio alaus pakuotės ar prie jos pritvirtintoje etiketėje turi būti nurodyta: alaus kategorija arba alaus kokteilis, minimalus tinkamumo vartoti terminas arba nurodyta „tinka vartoti iki... (data) (nurodoma tik gėrimams, kuriuose alkoholio koncentracija mažesnė kaip 10 tūrio proc.), alkoholio koncentracija, išreikšta tūrio proc., visos specialios laikymo ir (ar) vartojimo sąlygos, pakuotojo ar pardavėjo pavadinimas ir adresas.



62. Alaus ir alaus kokteilių gamintojai, importuotojai, įvežėjai bei pardavėjai turi užtikrinti, kad jų gaminamų, importuojamų, įvežamų ir parduodamų gėrimų prekinis pateikimas atitiktų šio reglamento reikalavimus, išskyrus išlygas, nurodytas šio reglamento 2 punkte.

63. Kiekviena Lietuvos Respublikoje pagaminta ir realizuojama alaus ir alaus kokteilių partija privalo turėti atitiktį patvirtinančius dokumentus, išduotus Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos patvirtintos laboratorijos. Laboratorijų, turinčių teisę išduoti alkoholio produktų atitiktį patvirtinančius dokumentus, sąrašas patvirtintas Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2004 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. B1-617 (Žin., 2004, Nr. 106-3959). Įmonės, turinčios teisę pagal sutartį naudotis nustatyta tvarka atestuotų kitų institucijų ar įmonių maisto produktų kokybės tyrimo laboratorijų paslaugomis, remdamosi šių laboratorijų išduotais alaus tyrimo protokolais, gali išduoti savo pagaminto alaus partijos, kuriai buvo atlikti tyrimai, atitikties deklaraciją.

64. Alaus ir alaus kokteilių importuotojai kiekvienai importuojamai ir realizuojamai partijai turi turėti užsienio valstybės kompetentingos institucijos pripažintų subjektų (laboratorijos, kitos institucijos ar alkoholio produktų gamintojo) išduotus tų gėrimų atitiktį patvirtinančius dokumentus, kuriuose taip pat privalo būti pateikiami ir deklaruojami kokybės bei nekenksmingumo rodikliai.

65.Alaus ir alaus kokteilių įvežėjai kiekvienai įvežtai ir realizuojamai partijai turi turėti užsienio valstybės ūkio subjektų, iš kurių tie gėrimai buvo įsigyti, išduotus atitiktį patvirtinančius dokumentus.

66. Kompetentingai institucijai pareikalavus, turi būti pateikiama informacija apie alaus ir alaus kokteilių gamybos technologiją ir procesus, gamyboje panaudotų žaliavų ir medžiagų sudėtį, kokybę bei kilmę.

67. Atitiktį patvirtinantys dokumentai turi būti įforminti pagal Alkoholio produktų atitiktį patvirtinančių dokumentų įforminimo reikalavimus, patvirtintus Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2008 m. vasario 7 d. įsakymu Nr. Bl-96 (Žin., 2008, Nr. 18-666), išduodami bei tvarkomi pagal Alkoholio produktų atitiktį patvirtinančių dokumentų išdavimo taisyklių, taikomų parduodant, laikant ir gabenant alkoholio produktus, patvirtintų Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2008 m. vasario 7 d. įsakymu Nr. B1-96 (Žin., 2008, Nr. 18-666), reikalavimus.

68.Ūkio subjektai, nesilaikantys šio reglamento reikalavimų, atsako Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka.

____________________________

Transporto kategorijos ir vairuotojų amžius 

Pavadinimas	Kategorijos apibūdinimas	Minimalus amžius, nuo kurio leidžiama įgyti teisę vairuoti
AM kategorija	Mopedai ir lengvieji keturračiai.	15 m.
A1kategorija	Motociklai, kurių variklio darbinis tūris didesnis kaip 50 cm3, bet ne didesnis kaip 125  cm3, galia neviršija 11 kW, o galios ir svorio santykis ne didesnis kaip 0,1 kW/kg, taip pat triračiai, kurių galia ne didesnė kaip 15 kW.	16 m.
A2 kategorija	Motociklai, kurių galia ne didesnė kaip 35 kW, galios ir svorio santykis ne didesnis kaip 0,2 kW/kg ir kurie nėra kilę iš daugiau kaip du kartus galingesnės transporto priemonės.	18 m.
A kategorija	Triračiai, kurių galia didesnė kaip 15 kW, ir motociklai. Minimalus amžius, nuo kurio leidžiama įgyti teisę vairuoti – 20 metų, išskyrus teisę vairuoti triračius. Norint įgyti teisę vairuoti A kategorijos motociklus, reikia turėti dvejų metų A2 kategorijos transporto priemonių vairavimo stažą. Reikalavimas turėti dvejų metų A2 kategorijos transporto priemonių vairavimo stažą netaikomas 24 metų sulaukusiems asmenims. Teisė vairuoti triračius, kurių galia didesnė kaip 15 kW, suteikiama nuo 21 metų.	20 m. arba 24 m.
B1kategorija	Keturračiai.	16 m.
B kategorija	Automobiliai, kurių didžiausioji leidžiamoji masė ne didesnė kaip 3 500 kg ir kurie skirti ir suprojektuoti vežti ne daugiau kaip aštuonis keleivius, neįskaitant vairuotojo (šie automobiliai gali būti sujungti su priekaba, kurios didžiausioji leidžiamoji masė ne didesnė kaip 750 kg; šie automobiliai taip pat gali būti sujungti su priekaba, kurios didžiausioji leidžiamoji masė didesnė kaip 750 kg, tačiau šio junginio didžiausioji leidžiamoji masė turi būti ne didesnė kaip 4 250 kg; automobilio ir priekabos, kurios didžiausioji leidžiamoji masė didesnė kaip 750 kg, junginį, kurio didžiausioji leidžiamoji masė didesnė kaip 3 500 kg, leidžiama vairuoti tik išlaikius įgūdžių ir elgsenos patikrinimo egzaminą valstybės įmonėje „Regitra“.	18 m.
BEkategorija	B kategorijos automobilio ir priekabos, kurios didžiausioji leidžiamoji masė ne didesnė kaip 3 500 kg, junginiai.	18 m.
C1kategorija	Automobiliai, kurie nepriskiriami D1 ir D kategorijoms ir kurių didžiausioji leidžiamoji masė didesnė kaip 3 500 kg, bet ne didesnė kaip 7 500 kg, ir kurie skirti ir suprojektuoti vežti ne daugiau kaip aštuonis keleivius, neįskaitant vairuotojo; šie automobiliai gali būti sujungti su priekabomis, kurių didžiausioji leidžiamoji masė ne didesnė kaip 750 kg.	18 m.
C1Ekategorija	C1 kategorijos automobilių ir priekabų, kurių didžiausioji leidžiamoji masė didesnė kaip 750 kg, junginiai, taip pat junginiai, sudaryti iš B kategorijos vilkiko ir priekabos, kurios didžiausioji leidžiamoji masė didesnė kaip 3 500 kg; šių junginių didžiausioji leidžiamoji masė turi būti ne didesnė kaip 12 000 kg.	18 m.
C kategorija	Automobiliai, kurie nepriskiriami D1 ir D kategorijoms ir kurių didžiausioji leidžiamoji masė didesnė kaip 3 500 kg, ir kurie skirti ir suprojektuoti vežti ne daugiau kaip aštuonis keleivius, neįskaitant vairuotojo; šios kategorijos automobiliai gali būti sujungti su priekabomis, kurių didžiausioji leidžiamoji masė ne didesnė kaip 750 kg.  Minimalus amžius, nuo kurio leidžiama įgyti teisę vairuoti – 21 metai, išskyrus asmenis, kurie nustatyta tvarka yra įgiję pradinę profesinę kvalifikaciją vežti krovinius.	21 m.
CEkategorija	C kategorijos automobilių ir priekabų, kurių didžiausioji leidžiamoji masė didesnė kaip 750 kg, junginiai.  Minimalus amžius, nuo kurio leidžiama įgyti teisę vairuoti – 21 metai, išskyrus asmenis, kurie nustatyta tvarka yra įgiję pradinę profesinę kvalifikaciją vežti krovinius.	21 m.
D1kategorija	Automobiliai, kurie skirti ir suprojektuoti vežti ne daugiau kaip šešiolika keleivių, neįskaitant vairuotojo, ir kurie ne ilgesni kaip 8 metrai; šie automobiliai gali būti sujungti su priekabomis, kurių didžiausioji leidžiamoji masė ne didesnė kaip 750 kg. Minimalus amžius, nuo kurio leidžiama įgyti teisę vairuoti – 21 metai, išskyrus asmenis, kurie nustatyta tvarka yra įgiję pradinę profesinę kvalifikaciją vežti keleivius.	21 m.
D1Ekategorija	D1 kategorijos automobilių ir priekabų, kurių didžiausioji leidžiamoji masė didesnė kaip 750 kg, junginiai.  Minimalus amžius, nuo kurio leidžiama įgyti teisę vairuoti – 21 metai, išskyrus asmenis, kurie nustatyta tvarka yra įgiję pradinę profesinę kvalifikaciją vežti keleivius.	21 m.
D kategorija	Automobiliai, skirti ir suprojektuoti vežti daugiau kaip aštuonis keleivius, neįskaitant vairuotojo; šie automobiliai gali būti sujungti su priekaba, kurios didžiausioji leidžiamoji masė ne didesnė kaip 750 kg.  Minimalus amžius, nuo kurio leidžiama įgyti teisę vairuoti – 24 metai, išskyrus asmenis, kurie nustatyta tvarka yra įgiję pradinę profesinę kvalifikaciją vežti keleivius.	24 m.
DEkategorija	D kategorijos automobilių ir priekabų, kurių didžiausioji leidžiamoji masė didesnė kaip 750 kg, junginiai.  Minimalus amžius, nuo kurio leidžiama įgyti teisę vairuoti – 24 metai, išskyrus asmenis, kurie nustatyta tvarka yra įgiję pradinę profesinę kvalifikaciją vežti keleivius.	24 m.
T kategorija	Troleibusai, tai yra nebėginės transporto priemonės, sujungtos su išoriniu elektros šaltiniu.	21 m.

• A1 A2 A B1 B BE C1 C1E C CE D1 D1E D DE T kategorijų vairuotojo pažymėjimai taip pat suteikia teisę vairuoti AM kategorijos transporto priemones (mopedus ir lengvuosius keturračius);
  
  
• B kategorijos vairuotojo pažymėjimas suteikia teisę vairuoti galinguosius keturračius;
  
  
• A2 kategorijos vairuotojo pažymėjimas suteikia teisę vairuoti ir A1 kategorijos transporto priemones;
  
  
• A kategorijos vairuotojo pažymėjimas suteikia teisę vairuoti ir A1, A2 kategorijų transporto priemones;
  
  
• B, C arba D kategorijų vairuotojo pažymėjimas suteikia teisę vairuoti atitinkamai ir B1, C1 arba D1 kategorijų transporto priemones;
  
  
• C1E, CE, D1E arba DE kategorijų vairuotojo pažymėjimas suteikia teisę vairuoti ir BE kategorijos transporto priemones; 
  
  
• CE, DE kategorijų vairuotojo pažymėjimas suteikia teisę vairuoti atitinkamai ir C1E, D1E kategorijų transporto priemones;
  
  
• CE kategorijos vairuotojo pažymėjimas suteikia teisę vairuoti ir DE kategorijos transporto priemones vairuotojams, kurie turi teisę vairuoti D kategorijų transporto priemones.