www.de2.lt


Žiūrėta: 17586
Kita

aprašymas :

Vienas efektyviausių įmonių reklamos ir skelbimų portalų Lietuvoje.
Reklamos talpinimas savarankiškas, kurio dėka įmonės lengvai ir bet kada gali keisti, atnaujinti ar panaikinti informaciją.
Tai leidžia operatyviai įmonei supažindinti potencialius įmonės klientus su savo įmonės produkcija ar paslaugomis. 
Įmonių reklamą kiekvieną mėnesį pamatys tūkstančiai portalų lankytojų, kurie bet kuriu metu gali tapti Jūsų įmonės klientais.

Nemokamų skelbimų talpinimas greitas ir lengvas - nėra registracijos, skelbimas matomas iš karto.
Patogus skelbimo atnaujinimas/redagavimas ir trynimas. Skelbimo rodymo laikas 90 dienų

el. paštas :
internetinė svetainė : http://www.de2.lt

Efektyvi įmonių reklama internete - reklamos savitarna.
Įmonės prekinį ženklą pamatys tūkstančiai akių - pamatys potencialūs įmonės klientai kurie portale de.lt naudojasi skelbimų paslauga, skaito įmonių patalpintus straipsnius, ieško nuolaidų ar kitos informacijos. 
Lankytojų skaičius apie 22 000 / mėn Prekinio Ženklo kategorija: Kita
Aprašymas:

Efektyvi įmonių reklama internete - reklamos savitarna.
Įmonės prekinį ženklą pamatys tūkstančiai akių - pamatys potencialūs įmonės klientai kurie portale de.lt naudojasi skelbimų paslauga, skaito įmonių patalpintus straipsnius, ieško nuolaidų ar kitos informacijos.
Lankytojų skaičius apie 22 000 / mėn


Negyvenamųjų patalpų paskirties keitimas į gyvenamąją

Negyvenamųjų patalpų paskirties keitimas į gyvenamąją

Keičiant negyvenamųjų patalpų paskirtį į gyvenamąją privaloma vadovautis:

STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“;

Lietuvos higienos normos HN 33:2011 „Triukšmo ribiniai dydžiai gyvenamuosiuose ir visuomeninės paskirties pastatuose bei jų aplinkoje“;
Lietuvos higienos normos HN 24:2003 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“;
Lietuvos higienos normos HN 42:2009 „Gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų patalpų mikroklimatas“;
Dėl Lietuvos higienos normos HN 121:2010 „Kvapo koncentracijos ribinė vertė gyvenamosios aplinkos ore“;
Dėl Lietuvos higienos normos HN 30:2009 „Infragarsas ir žemo dažnio garsai: ribiniai dydžiai gyvenamuosiuose ir visuomeninės paskirties pastatuose“;
Dėl Lietuvos higienos normos HN 35:2007 „Didžiausia leidžiama cheminių medžiagų (teršalų) koncentracija gyvenamosios aplinkos ore“;
Dėl Lietuvos higienos normos HN 50:2003 „Visą žmogaus kūną veikianti vibracija: didžiausi leidžiami dydžiai ir matavimo reikalavimai gyvenamuosiuose bei visuomeniniuose pastatuose“;
Dėl Lietuvos higienos normos HN 80:2015 „Elektromagnetinis laukas gyvenamojoje aplinkoje. Parametrų normuojamos vertės ir matavimo reikalavimai 10 kHz-300 GHz radijo dažnių juostoje“;
Lietuvos higienos normos HN 60:2015 “Pavojingųjų cheminių medžiagų ribinės vertės dirvožemyje”
Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymas „Dėl statybos techninio reglamento STR 2.09.02:2005 „šildymas, vėdinimas ir oro kondicionavimas“ ir kitais teisės aktai.

Turi būti:

Būsto visumos projekte mažiausiai turi būti suprojektuotos tokios inžinerinės sistemos:

1) patalpų šildymo (jei pastate esančioms ir planuojamoms patalpoms reikalingi skirtingi šilumos kiekiai ar skirtinga šilumos dinamika, turi būti projektuojamos atskiros šildymo sistemos gyvenamosioms ir negyvenamosioms patalpoms);

2) šalto ir karšto vandens tiekimo (projektuojamos gyvenamosios patalpos turi būti aprūpintos tinkamos kokybės geriamuoju vandeniu, taip pat numatytos priemonės Legioneliozės prevencijai);

3) buities nuotekų;

4) vėdinimo (į projektuojamas gyvenamąsias patalpas turi būti tiekiamas reikiamo grynumo oro kiekis; iš patalpų - šalinamos žmonių iškvepiamos dalelės ir iš statybos produktų išsiskyrusios oru pernešamos dalelės, drėgmė, blogas kvapas ir sveikatai kenksmingos medžiagos; jeigu pastato patalpos projektuojamos sandarios ir neleidžiančios patekti reikiamam išorės oro kiekiui, turi būti suprojektuota išorės oro tiekimo įranga);

5) elektros energijos tiekimo (trečiųjų asmenų apsauga nuo per didelės vibracijos, triukšmo lygio ir elektromagnetinių bangų sklidimo);

6) buitinių atliekų pašalinimo (buitinės atliekos (rūšiuotos ar nerūšiuotos) bute sudedamos į maišus ir nunešamos į pastate esančias patalpas arba sklype įrengtas aikšteles buitinėms atliekoms laikinai sandėliuoti). Buitinėms atliekoms laikinai saugoti konteinerių aikštelė įrengiama vadovaujantis Minimalių komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos kokybės reikalavimų nuostat

Butai negali būti cokoliniame ir požeminiame pastato aukšte, išskyrus tuos atvejus, kai buto perimetro bent vienoje (iš 4) kraštinėje žemės paviršius ties buto siena yra žemiau negu grindų lygis, o buto kambarių insoliacija atitinka STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ reikalavimus.

Kiekviename 1-3 kambarių bute turi būti bent vienas, o 4 ir daugiau kambarių butuose – 2 gyvenamieji kambariai, kuriuose tarp kovo 22 d. ir rugsėjo 22 d. galimos insoliacijos (nepertraukiamos; bendros) laikas ne trumpesnis kaip 2,5 valandos. Urbanizuotose teritorijose, atsižvelgiant į esamą statinių išdėstymą, bendros insoliacijos laikas gali būti sumažintas iki 2 valandų.

Liftų šachtos bei liftų mašinų skyriai neturi ribotis su gyvenamosiomis patalpomis.

Įrengiant kelių aukštų butus, lifto sustojimas gali būti numatomas bet kuriame iš šių aukštų. Keliaaukštis butas, taip pat vienaaukštis, įrengtas mansardoje, gali ribotis su liftų šachta ar liftų mašinų skyriumi su sąlyga, kad bus neviršijamas leistinas triukšmo lygis buto patalpose.

Jeigu nėra galimybių įrengti vonios ir tualeto patalpų virš kituose aukštuose esančių šios paskirties patalpų (tarp jų ribų), leid˛iama jas įrengti virš kitos paskirties patalpų, u˛tikrinant vandens ir nuotekų nepratekamumą, mikrobinės taršos išvengimą, nepadidinant esamo triukšmo lygio ir nepabloginant kvapų, jei šių prietaisų nuotakai klojami virš perdangos ir prijungiami prie esamų stovų.

Jei nėra galimybių įrengti vonios ir tualeto patalpų virš kituose aukštuose esančių šios paskirties patalpų (tarp jų ribų), leid˛iama jas įrengti virš kitos paskirties patalpų, u˛tikrinant vandens ir nuotekų nepratekamumą, mikrobinės taršos išvengimą, nepadidinant esamo triukšmo lygio ir nepabloginant kvapų, jei šių prietaisų nuotakai klojami virš perdangos ir prijungiami prie esamų stovų.

Gyvenamosiose patalpose turi b ūti naudojami tokie statybos produktai bei įranga, kuri neskatintų sveikatai kenksmingų mikroorganizmų augimo .

Pastato konstrukcijos, įvairios paskirties kanalai, inžinerinės sistemos turi būti suprojektuotos taip, kad parazituojantys gyviai negalėtų patekti, veistis ir sklisti gyvenamojo pastato erdvėje.


Reikalavimai nurodomi skirtingose higienos normose priklausomai nuo numatomų teikti paslaugų:

Lietuvos higienos norma HN 39:2005 “Pirtys: įrengimo ir priežiūros saugos sveikatai reikalavimai”
Lietuvos higienos norma HN 117:2007 “Grožio paslaugų sveikatos saugos reikalavimai”
Lietuvos higienos norma HN 130:2012 “Skalbyklų paslaugų sveikatos saugos reikalavimai”
Lietuvos higienos norma HN 91:2013 “Žmogaus palaikų laidojimo paslaugų, kremavimo, balzamavimo veiklos visuomenės sveikatos saugos reikalavimai”
Dėl Lietuvos higienos normos HN 109:2005 „Baseinai. Įrengimo ir prie˛iūros saugos sveikatai reikalavimai“
Dėl Lietuvos higienos normos HN 71:2009 „Soliariumai. Sveikatos saugos reikalavimai“
Lietuvos higienos norma HN 75:2016 „Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programų vykdymo bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“
Lietuvos higienos norma HN 21:2011 „Mokykla, vykdanti bendrojo ugdymo programas. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“
Lietuvos higienos norma HN 102:2011 „Įstaiga, vykdanti formaliojo profesinio mokymo programą. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“
Lietuvos higienos norma HN 20:2012 „Neformaliojo vaikų švietimo programų vykdymo bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“
Lietuvos higienos norma HN 129:2012 „Aukštoji mokykla. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“









Vairuotojų vairavimo ir poilsio režimas

ATMINTINĖ VAIRUOTOJUI DĖL VAIRAVIMO IR POILSIO REŽIMO
Pagal Reglamentus (EB) Nr. 561/2006 ir (ES) Nr. 165/2014
TACHOGRAFO REGISTRACIJOS LAPŲ NAUDOJIMAS

Vairuotojai registracijos lapus naudoja kiekvieną dieną, kurią jie važiuoja transporto priemone, pradedant nuo tos akimirkos, kai jie perima transporto priemonės valdymą. Registracijos lapo neleidžiama ištraukti iki kasdienio darbo laiko pabaigos, nebent jį leidžiama ištraukti dėl kitų priežasčių. Registracijos lapo neleidžiama naudoti ilgiau nei 24 val. Vairuotojai negali naudoti nešvarių ar pažeistų registracijos lapų. Lapai turi būti tinkamai saugomi. Jei dėl to, kad vairuotojas yra ne transporto priemonėje, jis negali naudoti transporto priemonėje sumontuoto analoginio tachografo, savo veiklos laikotarpius – kitas darbas, buvimas darbo vietoje, pertrauka ar poilsis – nesutepant registracijos lapo įregistruoja ranka, automatinėmis ar kitomis priemonėmis.

Kiekvienas transporto priemonės, kurioje sumontuotas analoginis tachografas, vairuotojas į savo registracijos lapą įrašo šią informaciją:
  1. pradėdamas naudoti registracijos lapą – savo pavardę ir vardą;
  2. registracijos lapo naudojimo pradžios datą ir vietą, taip pat naudojimo pabaigos datą ir vietą;
  3. kiekvienos transporto priemonės, kuriai vairuotojas priskirtas, registracijos numerį, pirmosios į registracijos lapą įregistruotos kelionės pradžioje ir, jei persėdama į kita transporto priemonę, kai naudojamas registracijos lapas;
  4. odometro rodmenis: įregistruotus į registracijos lapą pirmos kelionės pradžioje; įregistruotus į registracijos lapą paskutinės kelionės pabaigoje; jei darbo dienos laikotarpiu persėdama į kitą transporto priemonę, pirmosios transporto priemonės, kuriai vairuotojas priskirtas, rodmenis ir kitos transporto priemonės rodmenis;
  5. bet kurio transporto priemonės pakeitimo laiką.
VAIRUOTOJO KORTELĖS NAUDOJIMAS
Vairuotojas vairuotojo kortelę naudoja kiekvieną dieną, kurią jis važiuoja transporto priemone, pradedant nuo tos akimirkos, kai jis perima transporto priemonės valdymą. Vairuotojo kortelės neleidžiama ištraukti iki kasdienio darbo laiko pabaigos, nebent ją leidžiama ištraukti dėl kitų priežasčių. Jei dėl to, kad vairuotojas yra ne transporto priemonėje, jis negali naudoti transporto priemonėje sumontuoto skaitmeninio tachografo, savo veiklos laikotarpius – kitas darbas, buvimas darbo vietoje, pertrauka ar poilsis – rašymo priemone įskaitomai užrašytus lape, naudojant tachografe numatytą rankinio įvedimo įtaisą, įveda į vairuotojo kortelę. Vairuotojas gali turėti tik vieną galiojančią vairuotojo kortelę. Jis privalo naudoti tik savo asmeninę kortelę. Vairuotojui neleidžiama naudoti defektinės kortelės arba kortelės, kurios galiojimo laikas yra pasibaigęs.

TACHOGRAFO REGISTRACIJOS LAPŲ IR (AR) VAIRUOTOJO KORTELĖS PATEIKIMAS
Vairuotojas paprašytas įgalioto kontroliuojančio pareigūno turi būti pasirengęs pateikti:

1. jei vairuoja transporto priemonę su joje sumontuotu analoginiu tachografu:
1.1. einamosios dienos registracijos lapus ir praėjusias 28 dienas naudotus registracijos lapus;
1.2. vairuotojo kortelę, jei ją turi išduotą;
1.3. tą dieną ir praėjusias 28 dienas ranka darytus visus įrašus ir atspausdintus spaudinius, kaip reikalaujama Reglamentuose (ES) Nr. 165/2014 ir (EB) Nr. 561/2006;
2. jei vairuoja transporto priemonę su joje sumontuotu skaitmeniniu tachografu:
2.1. savo vairuotojo kortelę;
2.2. tą dieną ir praėjusias 28 dienas ranka darytus visus įrašus ir atspausdintus spaudinius, kaip reikalaujama Reglamentuose (ES) Nr. 165/2014 ir (EB) Nr. 561/2006;
2.3. to paties laikotarpio registracijos lapus, jeigu jis vairavo transporto priemonę su joje sumontuotu analoginiu tachografu.

VAIRAVIMO IR POILSIO REŽIMAS
Vairavimo trukmė:
kasdienio vairavimo trukmė negali viršyti 9 valandų;
kasdienio vairavimo trukmę du kartus per savaitę galima pailginti iki 10 valandų;
kassavaitinio vairavimo trukmė negali viršyti 56 valandų;
bendra vairavimo trukmė per dvi savaites paeiliui negali viršyti 90 valandų.
Pertraukos:
po keturių su puse valandų vairavimo vairuotojas, jeigu nepradeda ilsėtis, turi daryti ne trumpesnę kaip 45 minučių pertrauką, šią 45 minučių pertrauką galima pakeisti dvejomis pertraukomis, kurių viena būtų ne trumpesnė kaip 15 minučių pertrauka, po kurios sektų ne trumpesnė kaip 30 minučių pertrauka; pertraukos metu vairuotojas negali vairuoti, dirbti kitų darbų.
Kasdienis poilsis:
per kiekvieną 24 valandų laiko tarpą po prieš tai pasinaudoto kasdienio1 ar kassavaitinio2 poilsio laikotarpio vairuotojas turi būti pasinaudojęs kitu kasdienio poilsio laikotarpiu; jei kasdienio poilsio laikotarpis trunka ilgiau kaip 9 valandas, bet yra trumpesnis nei 11 valandų, tai šis kasdienio poilsio laikotarpis laikomas sutrumpintu3 kasdienio poilsio laikotarpiu; tarp bet kurių dviejų kassavaitinio poilsio laikotarpių vairuotojas gali pasinaudoti daugiausiai trimis sutrumpintais kasdienio poilsio laikotarpiais; per 30 valandų laikotarpį po prieš tai pasinaudoto kasdienio ar kassavaitinio poilsio laikotarpio vairuotojas, dirbantis su porininkais4 , turi būti pasinaudojęs kitu mažiausiai 9 valandų kasdienio poilsio laikotarpiu; kasdienio poilsio laikotarpis gali būti pratęsiamas, kad sudarytų normalų5 arba sutrumpintą6 kassavaitinio poilsio laikotarpį; jei vairuotojas nusprendžia pasinaudoti kasdienio poilsio ir sutrumpinto kassavaitinio poilsio laikotarpiais ne transporto priemonės nuolatinio laikymo vietoje, galima pasinaudoti transporto priemone, jei joje kiekvienam vairuotojui yra įrengtos tinkamos miegojimo vietos, o transporto priemonė stovi vietoje.
Kassavaitinis poilsis:
per bet kurias dvi paeiliui einančias savaites vairuotojas turi pasinaudoti mažiausiai: dviem normaliais kassavaitinio poilsio laikotarpiais, arba vienu normaliu kassavaitinio poilsio laikotarpiu ir vienu sutrumpintu kassavaitinio poilsio laikotarpiu; sutrumpintas kassavaitinis poilsis turi būti kompensuojamas lygiaverčiu poilsiui skirtu laiko tarpu, kuris visas iš karto pridedamas prie kito ne trumpesnio kaip 9 valandų poilsio laikotarpio iki po atitinkamos savaitės praeis trys savaitės; bet koks laikas, praleistas vykstant į vietą, kurioje paimama transporto priemonė, kuriai taikomas Reglamentas (EB) Nr. 561/2006, ar grįžtant iš tokios vietos, jei transporto priemonė nėra vairuotojo namuose ar darbovietėje, nelaikomas poilsiu ar pertrauka, išskyrus atvejus, kai vairuotojas yra kelte arba traukinyje ir turi galimybę pasinaudoti gultu ar lova; bet koks laikas, vairuotojo praleistas vairuojant transporto priemonę, kuriai netaikomas Reglamentas (EB) Nr. 561/2006, vykstant iki ir nuo transporto priemonės, kuriai taikomas Reglamentas (EB) Nr. 561/2006, jei ji nėra vairuotojo namuose ar darbovietėje, laikomas kitu darbu.

NAUDOJAMI PAAIŠKINIMAI
1 normalus kasdienio poilsio laikotarpis – tai mažiausiai 11 valandų laikas skirtas poilsiui. Šis laikotarpis gali būti suskirstytas į du laikotarpius, kai pirmasis yra mažiausiai 3 valandų nepertraukiamas laikotarpis, o antrasis – mažiausiai 9 valandų nepertraukiamas laikotarpis;
2 kassavaitinio poilsio laikotarpis – tai kassavaitinis laiko tarpas, per kurį vairuotojas gali laisvai disponuoti savo laiku, apimantis normalų arba sutrumpintą kassavaitinio poilsio laikotarpį;
3 sutrumpintas kasdienio poilsio laikotarpis – mažiausiai 9 valandų, bet trumpesnis nei 11 valandų, laikas skirtas poilsiui;
4 darbas su porininkais – tai padėtis, kai kiekvieno vairavimo laikotarpio metu transporto priemonėje yra bent du vairuoti turintys vairuotojai. Pirmą darbo su porininkais valandą vienam vairuotojui ar vairuotojams būti transporto priemonėje nebūtina, tačiau likusį laikotarpį jų buvimas privalomas;
5 normalus kassavaitinio poilsio laikotarpis – tai mažiausiai 45 valandų laikas skirtas poilsiui;
6 sutrumpintas kassavaitinio poilsio laikotarpis – trumpesnis nei 45 valandų laikas skirtas poilsiui, kuris gali būti sutrumpintas ne daugiau kaip iki 24 paeiliui einančių valandų.  


Vairavimo laikas

9 valandos.
Du kartus per savaitę galima vairuoti iki 10 valandų.


Vienos savaitės vairavimo trukmė

Ne ilgesnė kaip 56 valandos.

Dviejų gretimų savaičių vairavimo trukmė

Ne ilgesnė kaip 90 valandų.

Pertrauka

Po 4,5 valandų vairavimo – 45 minutės pertrauka.
Ši 45 min. pertrauka gali būti pakeista ne trumpesne kaip 15 minučių pertrauka, po kurios sektų ne trumpesnė kaip 30 minučių pertrauka.


Kasdienis poilsis

Normalus kasdienis poilsis” – ne trumpesnis kaip 11 valandų per 24 val.
Kaip alternatyva, normalaus kasdienio poilsio laikotarpis gali būti suskirstytas į du laikotarpius, kai pirmas yra mažiausiai 3 valandų nepertraukiamas laikotarpis, o antras – mažiausiai 9 valandų nepertraukiamas laikotarpis.
“Sutrumpintas kasdienis poilsis” – mažiausiai 9val., bet trumpesnis nei 11val. poilsiui skirtas laiko tarpas per 24 val.
Vairuotojas gali pasinaudoti daugiausiai trimis sutrumpintais kasdienio poilsio laikotarpiais.
Per 30 valandų po kasdienio ar kassavaitinio poilsio laikotarpio pabaigos, vairuotojai, dirbantys poroje, turi pasinaudoti nauju mažiausiai 9 valandų kasdienio poilsio laikotarpiu.


Kassavaitinis poilsis

Normalus kassavaitinis poilsis” – turi būti ne trumpesnis kaip 45 valandos.
“Sutrumpintas kassavaitinis poilsis” – trumpesnis nei 45 val., kuris gali būti sutrumpintas iki 24 valandų.
Per bet kurias dvi paeiliui einančias savaites vairuotojas turi pasinaudoti mažiausiai:
- dviem normaliais kassavaitinio poilsio laikotarpiais (ne trumpiau kaip po 45h)
arba
- vienu normaliu kassavaitinio poilsio laikotarpiu (ne trumpiau 45h) ir vienu sutrumpintu kassavaitinio poilsio laikotarpiu (iki 24h).
Kassavaitinio poilsio sutrumpinimas iki 24 valandų, turi būti kompensuojamas lygiaverčiu poilsiui skirtu laiko tarpu, kuriuo visu iš karto pasinaudojama iki po sutrumpinto poilsio savaitės praeis trys savaitės.
Poilsis kaip kompensacija už sutrumpinta kassavaitinio poilsio laikotarpį, turi būti pridėtas prie ne trumpesnio kaip 9 val. poilsio laiko.


Kontrolės teisę turinčių pareigūnų reikalavimu, vairuotojas turi pateikti

1. Kai transporto priemonėje sumontuotas analoginis tachografas:
a) einamos dienos ir prieš tai ėjusių 28 dienų vairuotojo naudotus registracijos lapus;
b) vairuotojo kortelę, jei turi, ir
c) visus einamą dieną ir prieš tai ėjusius 28 dienų darytus ranka įrašus ir spaudinius.
2. Kai transporto priemonėje sumontuotas skaitmeninis tachografas:
a) savo asmeninę vairuotojo kortelę;
b) visus einamą dieną ir prieš tai ėjusius 28 dienų darytus ranka įrašus ir spaudinius ir
c) registracijos lapus atitinkančius aukščiau nurodytą laikotarpį, kurio metu jis vairavo transporto priemonę, kurioje sumontuota analoginio tachografo įrašymo įranga.


Duomenų perkėlimas iš skaitmeninio tachografo ir vairuotojo kortelės

Ilgiausias leistinas laikotarpis, per kurį turi būti perkelti susiję
duomenys, neturi būti ilgesnis kaip:
a) 90 dienų, jei tai yra duomenys iš transporto priemonės;
b) 28 dienų, jei tai yra duomenys iš vairuotojo kortelės.


Ginklų rūšys ir jų klasifikavimas

Ginklų rūšys ir jų klasifikavimas
Šaltinis: ltec.lt

2003 m. liepos 1 d. įsigaliojusiame Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme šaunamasis ginklas apibūdinamas kaip įrenginys ar daiktas, sukonstruotas ar pritaikytas kaip ginklas, iš kurio sprogstamųjų medžiagų degimo produktų slėgio jėga gali būti paleisti kulkos, sviediniai arba kenksmingos, dirginančiosios medžiagos mechaniškai, termiškai, chemiškai ar kitaip taikiniui per atstumą paveikti arba duotas garso ar šviesos signalas. Šaunamaisiais ginklais šiame įstatyme laikomos ir pagrindinės šaunamųjų ginklų dalys.

Lietuvos Respublikos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas šaunamuosius ginklus ir šaudmenis klasifikuoja pagal pavojingumo laipsnį ir skirsto juos į keturias kategorijas - A, B, C ir D (žiūrėti kategorijas čia)

Šaunamieji ginklai klasifikuojami ir kitais pagrindais: pagal paskirtį, kalibrą, vamzdžio kanalo konstrukciją, automatizacijos laipsnį, vamzdžio ilgį, gamybos būdą ir kt. 

Ginklai pagal jų paskirtį skirstomi į kovinius, tarnybinius ir civilinius. Koviniai ir tarnybiniai - tai automatai, pistoletai-kulkosvaidžiai, šautuvai, karabinai, pistoletai ir revolveriai Tokiais ginklais apginkluota Lietuvos kariuomenė, policija, valstybės saugumo, prokuratūros pareigūnai.

Civiliniai ginklai - tai medžiokliniai lygiavamzdžiai ir graižtviniai šautuvai ir karabinai, lygiavamzdžiai šautuvai, pistoletai ir revolveriai, įsigyti savigynai, sportiniai lygiavamzdžiai ir graižtviniai šautuvai, pistoletai ir revolveriai, dujiniai pistoletai ir revolveriai, pneumatiniai šautuvai, pistoletai ir revolveriai pramoginiam šaudymui laisvalaikiu. 

Pagal kalibrą ginklai skirstomi į:
- mažo kalibro - iki 6,5 mm (pvz. 4 mm ir 6 mm kalibro revolveriai Kora Brno, Alfa, skirti šaudyti Floberto šoviniais, 5,6 mm kalibro šautuvai TOZ, Margolino konstrukcijos pistoletas, .22 kalibro revolveriai Arminius, 5,45 mm kalibro Kalašnikovo konstrukcijos automatai, 6,35 mm kalibro įvairių modifikacijų pistoletai Walther, Beretta);
- vidutinio arba normalaus kalibro - 6,5-9 mm (pvz. 7,62 mm kalibro pistoletas TT, 7,63 mm kalibro įvairių modifikacijų pistoletai Mauzer, 7,65 mm pistoletai Walther PP ir PPK, 9 mm kalibro pistoletai PM, ČZ 75, ČZ 75 Compact, Glock 17);
- stambaus kalibro - daugiau kaip 9 mm (11,43 mm kalibro 1911 m. pavyzdžio pistoletas Colt).

Pagal vamzdžio kanalo konstrukciją: 
- graižtviniai, kurių vamzdžio kanale yra graižtvos, suteikiančios kulkai sukamąjį judėjimą;
- lygiavamzdžiai, neturintys vamzdžio kanale graižtvų. Kai kuriuose medžiokliniuose ginkluose, vadinamuosiuose paradoksuose, dalis vamzdžio yra lygi, o dalis, esanti prie laibgalio, turi graižtvas.

Pagal automatizacijos laipsnį:
- automatiniai; tai ginklai, kurie po kiekvieno šūvio užsitaiso automatiškai ir kuriais, vieną kartą nuspaudus nuleistuką, galima iššauti daugiau kaip vieną kartą;
- pusiau automatiniai; tai ginklai, kurie po kiekvieno šūvio užsitaiso automatiškai, tačiau vienu nuleistuko paspaudimu negali iššauti daugiau kaip vieną kartą;
- neautomatiniai, kurie skirstomi į:
- pertaisomus; tai ginklai, kurie po kiekvieno šūvio ranka atliekamu veiksmu užtaisomi šaunamuoju mechanizmu iš dėtuvės ar būgnelio;
- vienašūvius; tai ginklai su vienu ar keliais vamzdžiais be šovinių dėtuvės, kuriuos prieš kiekvieną šūvį reikia užtaisyti ranka šovinį įdedant į šovinio lizdą ar į užtaisymo mechanizmą.

Pagal ilgį (vamzdžio arba paties ginklo):
- trumpieji; tai ginklai, kurių vamzdis ne ilgesnis kaip 30 cm arba kurio visas ilgis neviršija 60 cm;
- ilgieji; tai ginklai, kurių vamzdis ilgesnis kaip 30 cm arba kurio visas ilgis viršija 60 cm.

Pagal gamybos būdą:
- pramoninės (fabrikinės) gamybos; tai ginklai, pagaminti ginklų gamyklose prisilaikant nustatytų gamybos standartų;
- nepramoninės (nefabrikinės) gamybos, kurie skirstomi į
- amatininkų; tai ginklai, pagaminti nedidelėse dirbtuvėse naudojant paprasta gamyklinę įranga, nesilaikant standartų, paprastai nedidelėmis partijomis;
- savadarbius; tai ginklai, kurie visiškai pagaminti iš pakliuvusių po ranka medžiagų arba padaryti pritaikius kai kurias fabrikinės gamybos ginklų dalis, taip pat perdirbti pramoninės gamybos ginklai, kai iš esmės pakeičiamos ginklo charakteristikos ar ginklų paskirtis.

Nelegalūs ginklai - tai nelegaliais būdais patekę asmenims ir neregistruoti fabrikinės gamybos įvairus šaunamieji ginklai, tarp jų koviniai ir tarnybiniai ginklai, medžiokliniai, savadarbiai, pagaminti iš pakliuvusių po ranka medžiagų arba perdirbti iš fabrikinės gamybos ginklų - dažniausiai lygiavamzdžių ir graižtvinių šautuvų nupjautvamzdžiai, dujiniai pistoletai, perdirbti pritaikant juos šaudyti koviniais šoviniais ir pan.

Pastaruoju metu Lietuvoje yra paplitę vadinamieji neribotos civilinės apyvartos ginklai, kurie Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu priskirti prie D kategorijos ginklų. Tai savigynai skirti dujiniai pistoletai ir revolveriai, sportui ir pramogai skirti pneumatiniai šautuvai ir pistoletai, signaliniai šautuvai, pistoletai ir revolveriai; revolveriai, skirti šaudyti 4 mm ir 6 mm kalibro Floberto šoviniais. Šių rūšių ginklus, jų šaudmenis be leidimų gali įsigyti ir turėti juridiniai asmenys bei fiziniai asmenys nuo 18 metų, jais prekiaujančiai įmonei pateikę asmens dokumentus. Sportui D kategorijos pneumatinius ginklus, jų šaudmenis be leidimų gali įsigyti ir turėti fiziniai asmenys nuo 16 metų - šaudymo sporto organizacijų nariai, jais prekiaujančiai įmonei pateikę asmens dokumentus, sporto organizacijos tarpininkavimo raštą ir galiojantį šios organizacijos nario pažymėjimą. Šie ginklai neregistruojami. Minėti ginklai dažnai gaminami kopijuojant žinomų modelių kovinius pistoletus bei revolverius ir iš pirmo žvilgsnio sunkiai nuo jų atskiriami. Tačiau kiekviena minėta ginklų rūšis turi požymių, leidžiančių juos atidžiau apžiūrėjus atskirti nuo kitų rūšių ginklų. Dujinių pistoletų ir revolverių vamzdyje yra pertvara - išilginė metalinė plokštelė, dalijanti vamzdžio kanalą į dvi dalis, arba kita kliūtis, neleidžianti šaudyti iš jų kietais sviediniais, o vamzdžio laibgalyje yra vidinis sriegis specialiam antgaliui, skirtam paleisti signalines raketas, prisukti. Dujinių revolverių būgnelių kamerų priekiniame gale yra segmentinės pertvaros, iš dalies uždarančios kiaurymę. Šių ginklų paviršiuose ant rėmų ar užrakto yra fabrikinio žymėjimo ženklai, leidžiantys juos atskirti nuo kitų rūšių ginklų - kalibro žymėjimas, kur šalia kalibro, pavyzdžiui, „8 mm", „9 mm", „.315", yra prierašai „K", „Knall", „P.A.", „P.A.K.". Ant labiausiai Lietuvoje paplitusių Vokietijos ir Italijos gamybos dujinių pistoletų ir revolverių taip pat yra užrašas (žymuo) apskritime, sudarytas iš raidžių „PTB" ir triženklio skaičiaus - Vokietijos Fizikinio techninio biuro leidimo gaminti ginklą numeris. Šis ženklas rodo, kad ginklas priklauso neribotos apyvartos ginklams. Tokie ginklai gaminami ir trapių metalu, jų konstrukcija apsunkina ginklų perdirbimą ir pritaikymą šaudyti koviniais šoviniais.

Tačiau kai kuriuose valstybėse dujinių pistoletų ir revolverių gaminimui nėra taikomi griežti reikalavimai. Kaip rodo ekspertinė praktika, tokie ginklai dažniausiai perdaromi šaudymui koviniais šoviniais.

Ekspertų komisijos daiktų, įrenginių modeliams, ginklams bei konkrečiai jų kategorijai priskirti yra nustatyti specialus reikalavimai, kuriuos atitinkantys dujiniai pistoletai ir revolveriai priskiriami D kategorijai. Komisijos nustatyti šie reikalavimai:
1. „PTB" žymeniu paženklinti dujiniai ginklai atitinka D kategorijos dujiniams ginklams keliamus reikalavimus.
2. Nepaženklinti „PTB" žymeniu dujiniai ginklai, kad būtų priskirti D kategorijai, turi atitikti visus šiuos reikalavimus:
a) ginklo vamzdžio, taip pat revolverio būgnelio kamerų konstrukcija turi būti tokia, kad iš ginklo nebūtų galima šaudyti kietu užtaisu (kulkomis, grankulkėmis, šratais) užtaisytais šoviniais. Tam tikslui skirti ginklų konstrukcijos elementai (vamzdžio kanale ir revolverio būgnelio kamerose esančios pertvaros, iškilumai, susiaurėjimai ir pan.) turi būti pastovūs (neišimami, neišsukami), o juos pašalinant turėtų būti negrįžtamai pakeičiama ginklo konstrukcija;
b) ginklo vamzdis su rėmu turi būti sujungti tokiu būdu, kad jų nebūtų galima atskirti vieno nuo kito negrįžtamai nepakeičiant ginklo konstrukcijos;
c) pagrindinės ginklo dalys (vamzdis, spyna (užraktas), būgnelis, rėmas) negali būti pagaminti iš plieno; į vamzdį jo sustiprinimui gali būti įdėtas plonasienis plieninis įdėklas, kurio išorinis skersmuo mažesnis už artimiausią pagal kalibrą kulkos skersmenį;
d) ginklo šovinio lizdo (revolverio būgnelio kameros) konstrukcija ir matmenys turi būti tokie, kad į jį nebūtų galima įstatyti ir iššauti pramoninės gamybos šovinio, užtaisyto kulka, grankulkėmis ar šratais.

Nustatyti reikalavimai dujiniams ginklams taikomi tik importuojant (įvežant) dujinius pistoletus ir revolverius į Lietuvos Respublika. Fizinių asmenų ir ne prekybos tikslais juridinių asmenų teisėtai įsigyti dujiniai ginklai priskiriami D kategorijai nepriklausomai nuo to, ar jie atitinka minėtus reikalavimus.

Pagal konstrukciją labai artimi dujiniams ginklams yra pistoletai ir revolveriai, skirti šaudyti šratiniais šoviniais. Šie ginklai ir jiems skirti šoviniai priskiriami prie A kategorijos ginklų ir šaudmenų, jų civilinė apyvarta yra draudžiama. Šratinius pistoletus ir revolverius atskirti nuo dujinių lengviausiai galima pagal fabrikinius užrašus. Dažniausiai šie ginklai yra .35 (9 mm) kalibro. Jų paviršiuose yra užrašai, nurodantys kalibrą ir šovinių rūšį - „.35 Gr", „.35 Gren", „.35 Grenaille".

Pneumatinius pistoletus ir revolverius apžiūrint galima atskirti nuo kitų rūšių ginklų pagal mažą vamzdžio kanalo skersmenį - 4,5 mm ir fabrikinius užrašus, nurodančius ginklo kalibrą, pavyzdžiui, „Kal .4,5 mm", „4,5 mm/.177", taip pat ženklą, kurį sudaro raidė „F" penkiakampyje, nurodanti, kad ginklas priklauso neribotos apyvartos ginklams, iš kurio iššauta sviedinio energija neviršija 7,5 džaulio. Yra ir didesnio - 5,0 mm, 5,5 mm ir 6,35 mm kalibro sportinių pneumatinių pistoletų, revolverių ir šautuvų, kurie neturi ženklo. Tokių ginklų, jei iš jų iššautų sviedinių kinetinė energija viršija 7,5 J, apyvarta ribojama.

Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu pneumatiniai ginklai priskirti prie nešaunamųjų ginklų. Šie ginklai pagal išorinę išvaizdą, konstrukciją, veikimo principą, iššautų sviedinių (kulkų) charakteristiką, paliekamus pėdsakus yra labai artimi šaunamiesiems ginklams. Todėl tikslinga, kad jų tyrimą atlieka teismo balistikos ekspertai.

Ginklus, skirtus šaudyti 4 mm ir 6 mm kalibro Floberto šoviniais, galima atskirti pagal fabrikinius užrašus, nurodančius jų kalibrą ir šovinių rūšį, pavyzdžiui, „Kal 4 mm Randz lang", „Kal 6 mm Flobert short", „Cal 4 mm Randz long". Šios rūšies 4 mm kalibro ginklai taip pat turi ženklus , „7,5J", , nurodančius, kad ginklas priklauso neribotos apyvartos ginklams. Šios rūšies abiejų kalibrų ginklai priskiriami prie D kategorijos ginklų.


Šovinių rūšys ir jų klasifikavimas

Klasifikuojant balistinės ekspertizės objektus - šovinius ir jų dalis (čia bus rašoma tik apie unitarinius šovinius), visų pirma juos galima suskirstyti į šovinius, skirtus graižtviniams ginklams, šovinius, skirtus lygiavamzdžiams šautuvams, ir kitus (dujinius, garsinius, signalinius, skirtus specialiems techniniams įrengimams, pavyzdžiui, statybinius - montažinius).

Pagrindinė šovinį, kaip ir šaunamąjį ginklą, apibūdinanti charakteristika yra jo kalibras. Graižtvinių ginklų ir šovinių jiems kalibrą nusako ginklo vamzdžio kanalo skersmuo tarp graižtvų laukų arba tarp graižtvų, arba kulkos liemens skersmuo, arba laisvai pasirenkamas kalibro žymėjimas, siekiant nesumaišyti praktiškai vienodų, tačiau įvairiose šalyse skirtingiems ginklams gaminamų šovinių. Pavyzdžiui, 7,62 mm kalibro Tokarevo, 7,63 mm kalibro Mauzerio ir 7,65 mm kalibro Manlicherio šoviniai yra tos pačios formos ir matmenų kaip ir jų prototipas 7,65 mm kalibro Borchardto šovinys, sukonstruotas 1893 m., tačiau jų kalibras ir rūšis vadinami skirtingai. 

Šalyse, kur įsitvirtinusi metrinė matavimo sistema, kalibras išreiškiamas milimetrais ir jo dalimis, o šalyse, kur dominuoja D. Britanijos ilgio matų sistema (D. Britanijoje, JAV), kalibras išreiškiamas šimtosiomis arba tūkstantosiomis colio dalimis. Pavyzdžiui, 9 mm kalibro Brauningo šovinys JAV žymimas .380 A.C.P. (Automatic Colt Pistol) arba .380 Auto. Dėl amerikiečių įtakos kai kurių rūšių ginklų (ypač revolverių) ir šovinių jiems kalibrai ir Europoje žymimi coliais, pavyzdžiui, .32 kal Smith & Wesson, .357 Magnum, .38 kal Smith & Wesson, .45 A.C.P.

Šovinių įvairovė yra labai didelė, tačiau galima išskirti kelis pagrindinius kalibrus ir šovinių rūšis, kurie naudojami daugelyje pasaulio šalių įvairiausiems ginklų modeliams. Iš kovinių ilgavamzdžių ginklų (šautuvų, automatinių šautuvų, šturmo karabinų, automatų), naudojamų ir Lietuvoje, tai būtų 7,62 mm kalibro 1943 metų pavyzdžio tarpinis šovinys 1947 metų pavyzdžio Kalašnikovo automatams, 5,45 mm kalibro tarpinis šovinys 1974 metų pavyzdžio Kalašnikovo automatams, 7,62 mm kalibro (7,62x51) jungtims NATO šovinys automatiniams šautuvams M-14 (komercinis medžioklei skirto šovinio pavadinimas .308 Winchester), 5,56 mm kalibro šovinys 5,56 x 45 (sinonimas .223 Remington) šturmo karabinams M-16.

Labiausiai paplitęs pasaulyje pistoletinis šovinys, naudojamas daugelio šalių gamybos įvairių modelių koviniuose ir tarnybiniuose pistoletuose, pistoletuose-kulkosvaidžiuose yra 9 mm kalibro Liugerio sukonstruotas šovinys (sinonimai 9 mm Parabellum, 9 mm Para, 9 mm P.08, 9 x 19).

Kiti paplitę pistoletiniai šoviniai tai 6,35 mm Brauningo (sinonimai 6,35 mm A.C.P., .25 A.C.P., .25 Auto), 7,65 mm Brauningo (7,65 mm A.C.P., .32 A.C.P., .32 Auto), 9 mm Brauningo trumpas (9 mm Browning kurz, 9 mm kurz, 9 mm Corto, 9 mm Short, .380 A.C.P., .380 Auto, 9 x 17), 9 mm kalibro Makarovo (9 mm M, 9 x 18, 9,2 mm Makarov). Pistoletus, skirtus šaudyti šiais šoviniais, Lietuvoje, gavus atitinkamą leidimą, galima įsigyti savigynai.

Dar vienas labai populiarus ir paplitęs šovinys yra 5,6 mm kalibro kraštinio įskėlimo šovinys (.22 Long Rifle, .22LR).Šis šovinys naudojamas medžioklei, sportiniam šaudymui iš šautuvų, pistoletų, revolverių, savigynai skirtiems pistoletams ir revolveriams.

Be minėtų pistoletinių šovinių, mūsų šalyje balistinės ekspertizės objektais būna 7,62 mm kalibro Tokarevo šoviniai ir jų kulkos bei tūtelės. Šie šoviniai skirti šaudyti iš 1930/1933 metų pavyzdžio Tokarevo konstrukcijos pistoletų, taip pat buvusios TSRS gamybos pistoletų-kulkosvaidžių PPD, PPS, PPŠ bei Lietuvoje kartais pasitaikančių buvusios Čekoslovakijos gamybos pistoletų ČZ mod. 52 ir Vengrijos gamybos pistoletų T-58. Iš šovinių revolveriams, reikėtų paminėti 7,62 mm kalibro šovinius, skirtus Nagano konstrukcijos revolveriams. Šiais revolveriais ilgus metus buvo apginkluota dar carinės Rusijos kariuomenė ir Raudonoji armija, vėliau Lietuvos teritorijoje jie buvo dar ilgai naudojami kaip tarnybiniai ginklai. Iš legaliai savigynai įsigytų ir nelegalių ginklų dažni yra 5,6 mm kalibro revolveriai, skirti šaudyti 5,6 mm kalibro kraštinio įskėlimo šoviniais. Lietuvoje savigynai galima įsigyti revolverių, skirtų šaudyti .32 kalibro Smith & Wesson, Smith & Wesson long, .38 kalibro Short Colt ir Smith & Wesson šoviniais.

Visus minėtus šovinius pagal jų konstrukciją galima skirstyti į šovinius, turinčius butelio formos ir cilindro formos tūteles. Butelio formos tūteles turi didžioji dauguma šovinių, skirtų šaudyti iš ilgavamzdžių graižtvinių ginklų (išskyrus 5,6 mm kalibro šautuvinius kraštinio įskėlimo ir dar kelis mažiau paplitusius šovinius). Pistoletiniai ir revolveriniai šoviniai turi cilindro (kartais kūgio) formos tūteles (viena iš nedaugelio išimčių - 7,62 mm kalibro šoviniai Tokarevo pistoletams, 7,63 mm kalibro šoviniai Mauzerio pistoletams yra butelinėmis tūtelėmis).

Kulkos graižtvinių ginklų šoviniams yra apvalkalinės, beapvalkalinės ir pusiau apvalkalinės. Apvalkalinės kulkos turi visiškai kulkos galvutę ir liemenį dengiantį apvalkalą, pagamintą iš vario lydinio ar plieno, padengto vario lydiniu. Priklausomai nuo vario lydinio sudėties, kulkos apvalkalas yra rausvos, gelsvos ar baltos spalvos. Pastaraisiais metais pradėti gaminti šoviniai, kurių kulkų paviršius padengiamas molibdeno bisulfitu (MoS2) kulkos trinčiai vamzdžio kanale sumažinti. Turinčios tokią dangą kulkos yra juosvos ar juodos spalvos.

Apvalkalinių kulkų šerdys yra švininės arba plieninės. Specialios paskirties kulkos, skirtos koviniams ginklams, priklausomai nuo jų paskirties, gali būti užpildytos trasuojančia arba padegamąja medžiaga, turėti kietmetalio šerdį. Atskirti tokia kulka užtaisytus šovinius galima pagal jų žymėjimą, paprastai daromą ant kulkos priekio ar tūtelės dugnelio įvairių spalvų laku ar dažais.

Pusiau apvalkalinėse kulkose apvalkalas nedengia kulkos galvutės priekinę dalį, bet ištisai dengia kulkos liemenį ir apačią. Tokios konstrukcijos kulkos vadinamos ekspansyviomis. Susidūrusios su kliūtimi, jos lengvai deformuojasi (susiplodama išsiplečia kulkos priekinė dalis) arba suskyla į kelias dalis. Tuo pasiekiamas didesnis kulkos žalojamasis poveikis. Tarptautinėmis sutartimis ekspansyvias kulkas naudoti prieš žmogų draudžiama. Šios kulkos naudojamos medžioklei. Kai kurių modelių pusiau apvalkalinės kulkos didesniam ekspansyvumui pasiekti gaminamos tuščiaviduriu smaigaliu. Pusiau apvalkalinių kulkų šerdys yra švininės (tiksliau iš švino lydinio, turinčio iki kelių procentų stibio).

Beapvalkalinės kulkos gaminamos iš švino (švino lydinio). Šios kulkos yra pilkos (švino) spalvos, juosvos (jeigu kulkos paviršius grafituotas). Kartais beapvalkalinių kulkų paviršius padengiamas plona vario lydinių danga ir yra rausvos ar gelsvos spalvos. Plačiausiai paplitęs ir labiausiai žinomas šovinys su beapvalkaline kulka yra jau minėtas 5,6 mm kalibro kraštinio įskėlimo šovinys.

Ilgavamzdžiams koviniams ginklams skirtų šovinių kulkos yra smailiomis galvutėmis, pistoletinių ir revolverinių šovinių kulkų galvutės dažniausiai užapvalintos, kartais (dažniau revolverinių šovinių) plokščiomis viršūnėmis. Sportinių šovinių kulkos dažnai yra cilindrinės formos, plokščiu viršumi tam, kad padarytų ryškesnį pėdsaką taikinyje.

Koviniuose ir tarnybiniuose ginkluose, be standartinių šovinių, gali būti naudojami šoviniai su specialios paskirties sviediniais - šarvamušėmis, padegamosiomis, trasuojančiomis kulkomis, šoviniai lygiavamzdžiams šautuvams su traumuojamojo poveikio guminėmis ar plastikinėmis kulkomis, užtaisai su dirginančiomis medžiagomis, plieninėmis kulkomis kliūtims įveikti, pistoletiniai šoviniai su ekspansyviomis kulkomis automobilių padangoms peršauti ir t. t. Kai kurie šie sviediniai, vos išlėkę iš ginklo vamzdžio ar susidūrę su kliūtimis, suyra, fragmentuojasi, deformuojasi.

Didele įvairove pasižymi šoviniai graižtviniams medžiokliniams šautuvams. To paties kalibro ir rūšies šovinius gamina įvairios firmos, šoviniai priklausomai nuo jų paskirties užtaisomi įvairios konstrukcijos, formos ir masės kulkomis. Pavyzdžiui, populiarūs medžiokliniai šoviniai .30 - 06 Springfield, .30-30Winchester, .300Savage, .300Winchester Magnum, .308 Winchester, .308 Norma Magnum faktiškai yra to paties 7,62 mm kalibro, tačiau skiriasi jų tūtelių dydis ir jie skirti šaudyti iš skirtingų šautuvų modelių. Šie šoviniai užtaisomi įvairiomis kulkomis, kurių masė yra nuo 8 g iki 14 g, o specialių, labai didelį pradinį greitį turinčių kulkų masė yra tik 3,5 gramo.

Graižtvinių ginklų šoviniai tūtelių dugneliuose žymimi fabrikiniais ženklais. Kariuomenės tikslams gaminamuose šoviniuose nurodomas gamintojas (firmos pavadinimas, jos simbolis ar šifras), gamybos metai (paprastai nurodomi gamybos metų paskutiniai du skaitmenys) ir kartais gamybos partija, kulkos ir tūtelės konstrukciniai ypatumai ar medžiaga (nurodoma sutartiniais ženklais). Komerciniams tikslams skirti šoviniai ženklinami nurodant gamintoją ir šovinio kalibrą bei rūšį. Pavyzdžiui, 45 kalibro pistoletiniai šoviniai M.1911 modelio pistoletui, skirti kariuomenei, žymimi „WCC" ir „45", o skirti komerciniams tikslams žymimi „WCC" ir „.45 A.C.P." (WCC - firmos „Western Cartidges Company" ženklas). Ant buvusios TSRS, o dabar Rusijos gamybos šovinių koviniams ginklams nurodomas gamyklos šifras (numeris). Tai vienaženklis, dviženklis ar triženklis skaičius, pavyzdžiui, 3, 10, 38, 188, 270, 539. Analogiškai žymimi kai kurių kitų šalių šovinių gamintojai. 1952-1956 metais buvusios TSRS šovinių gamybos metai buvo nurodomi ne dviženkliais skaičiais, o sutartinėmis kirilicos raidėmis Г, Д, E, И, K. Ženklas „+" apskritime šovinio dugnelyje rodo, kad šis šovinys yra bendras jungtinėms NATO šalių karo pajėgoms. Lietuvoje pagaminti šoviniai žymimi ženklu „GGG" (Giraitės ginkluotės gamykla).

Ekspertinėje praktikoje susiduriama su šoviniais be fabrikinių žymėjimo ženklų. Buvusioje TSRS tokie šoviniai buvo gaminami 2 ojo pasaulinio karo metais (pvz. 7,62 mm kalibro Tokariovo šoviniai) ir nedideliais kiekiais šoviniai tam tikrų kalibrų ginklams, kurie pačioje buvusioje valstybėje nebuvo gaminami (pvz. 7,65 mm ir 9 mm kalibrų Brauningo šoviniai).

Šoviniai lygiavamzdžiams šautuvams yra cilindrinėmis plastikinėmis arba popierinėmis tūtelėmis su metalinėmis galvutėmis. Šovinių užtaisas tūtelėse uždaromas užspaudžiant tūtelės viršų „žvaigždute" arba šratų kamščiu ir užvalcuojant tūtelės viršaus kraštą. Kulkomis ir grankulkėmis užtaisyti medžiokliniai šoviniai gali būti  ir be šratų kamščio.

Iki šiol ekspertiniam tyrimui pateikiami šoviniai lygiavamzdžiams medžiokliniams šautuvams metalinėmis tūtelėmis, nors šoviniai ar jų tūtelės nebegaminami. Tokie šoviniai būna namudinio užtaisymo, paprastai randami su nelegaliai laikomais medžiokliniais šautuvais.

Šoviniai lygiavamzdžiams medžiokliniams šautuvams užtaisomi medžioklinėmis kulkomis, šratais arba grankulkėmis. Kulkos yra trijų tipų: rutulinės, strėlinės ir turbininės. Kai kurios strėlinės kulkos turi plastmasinius arba veltinius stabilizatorius. Šratai, grankulkės - tai įvairaus skersmens taisyklingos formos rutuliukai, gaminami iš švino su stibio ir arseno priedais, padidinančiais jo kietumą. Šratai pagal jų dydį žymimi numeriais. Gretimų numerių šratų skersmuo skiriasi 0,25 mm ir yra nuo 1,5 mm (11 numerio) iki 5,0 mm (0000 numerio) skersmens. Didesnio negu 5 mm skersmens šratai vadinami grankulkėmis. Grankulkės gaminamos iki 10 mm skersmens. Šoviniai sportiniam šaudymui užtaisomi 9-7 numerio (2,0-2,5 mm skersmens) šratais. Savigynai turimus šautuvus galima užtaisyti šoviniais, turinčiais ne didesnius negu 4 mm skersmens šratus.

Neatskiriamos lygiavamzdžio šautuvo šovinio dalys yra kamščiai ir tarpikliai. Kamščiai gaminami iš veltinio, medžio plaušo, plastiko. Pastarieji dažnai gaminami iškart su taurele šratams ir vadinami konteineriais. Tarpikliai gaminami iš kartono arba iš supresuotų natūralaus kamščio trupinių. Iš įvykio vietoje randamų kamščių ir tarpiklių skersmens galima nustatyti, iš kokio kalibro ginklo buvo šauta. Kartais ant plastikinių kamščių būna gamintojo ženklai, apie gamintoją galima spręsti iš plastikinio kamščio konstrukcijos. Tačiau kur pagamintas ir kieno gamybos yra šovinys, vien iš kamščio nustatyti negalima, nes šoviniai dažnai gaminami sudedant juos iš įvairiose šalyse ir firmose pagamintų komponentų.

Medžiokliniai šoviniai dažnai užtaisomi namudiniu būdu. Dažniausiai tam naudojami parduotuvėse pirkti fabrikinės gamybos šovinio komponentai. Todėl po šūvio iš randamų įvykio vietoje šratų, kamščių, tarpiklių nustatyti, kokio užtaisymo buvo šovinys, negalima. Jeigu įvykio vietoje randama ir tūtelė, iš pėdsakų ant tūtelės, pakartotinio tūtelės užtaisymo požymių, užrašų ant tūtelės nesutapimų su randamais sviediniais galima nustatyti, kad šovinys buvo užtaisytas namudiniu būdu.

Kartais medžiokliniai šoviniai užtaisomi panaudojant atsitiktines medžiagas. Kamščiams naudojamos laikraštinio ar kito popieriaus gniūžtės, tarpikliai iš kartono ar storesnio popieriaus iškerpami žirklėmis, sviediniams naudojami lydmetalio gabaliukai, guolių rutuliukai, savadarbiai iš švino nulieti šratai ir grankulkės. Radus tokių užtaiso dalių įvykio vietoje, galima teigti, kad panaudotas šovinys buvo savadarbio užtaisymo.

Lygiavamzdžių šautuvų ir šovinių jiems kalibras išreiškiamas skaičiumi rutulio formos kulkų, nulietų iš vieno angliško svaro (453,6 g) švino, kurių skersmuo atitinka ginklo vamzdžio kanalo skersmenį. Lygiavamzdžių šautuvų kalibrai yra nuo 4 iki 36. Labiau paplitę 12 ir 16 kalibro šautuvai, rečiau 20, 28, 32 ir 36 kalibrų. 36 kalibro šautuvų vamzdžio skersmuo dažnai išreiškiamas coliais - .410 kalibro.

Šoviniai lygiavamzdžiams šautuvams visada turi fabrikinius žymėjimo ženklus. Tūtelių dugneliuose nurodomas kalibras, pavyzdžiui, 12, 16, 28, .410 ir dažniausiai firmos gamintojos visas ar sutrumpintas pavadinimas, firmos ženklas, kartais šalis gamintoja, šovinio tipas, tūtelės pagaminimo metai ir kiti duomenys. Ant tūtelių liemens dažniausiai nurodomas šautuvo šovinio lizdo ilgis, reikalingas šiems šoviniams, pavyzdžiui, 65 mm, 70 mm, šratų numeris, pavyzdžiui 6, 7, 00, 0000, grankulkių skersmuo, pavyzdžiui, 6,2 mm, 8,0 mm, užrašai, nurodantys šovinio tipą, užtaiso masę ir kt.

Iš dujinių ginklų šaudoma dujiniais ir garsiniais šoviniais. Dujiniai šoviniai, užtaisomi dirginamąja lakrimotorine medžiaga, skirti laikinai paveikti gyvąjį taikinį. Garsiniai šoviniai skirti duoti garsinį signalą. Jų užtaisą sudaro tiktai parakas. Į kai kuriuos garsinius šovinius dedama medžiagos, sukuriančios papildomą vizualų efektą - dūmų debesėlį. Dujiniai ir garsiniai šoviniai gaminami cilindrinėmis tūtelėmis, pistoletams su žiedine įpjova, revolveriams su atkraštėliu. Pistoletinių šovinių tūtelių viršus uždaromas plastikiniais kamšteliais su negiliomis kryžminėmis įpjovomis ir nežymiai užvalcuojamas į vidų. Revolverinių šovinių viršus uždaromas plastikiniais kamšteliais arba užspaudžiamas „žvaigždute". Iššautų pistoletinių šovinių kamšteliai būna įplyšę įpjovų vietose, o revolverinių šovinių užspaudimas yra išsitiesinęs ir matomos tiktai buvusių "žvaigždučių" briaunų žymės.

Šoviniai dujiniams ginklams yra įvairių kalibrų: 5,6 mm (.22), 8 mm, .315, 9 mm, .45. Šovinio kalibrą ir rūšį galima nustatyti iš fabrikinių žymėjimo ženklų ant tūtelių dugnelių. Taip pat nurodoma medžiaga, kuria užtaisytas dujinis šovinys. Garsiniai šoviniai prie kalibro ženklo žymimi užrašu „Knall" (vok. pliaukštelėjimas) ir uždaromi žalios spalvos kamšteliais. Dujiniai šoviniai užpildomi kapsacinu, aitriosios paprikos ekstraktu (pipiriniai), žymimi ženklu „PV". Šie šoviniai uždaromi rudos spalvos kamšteliais. Šoviniai, užpildyti chloracetofenonu, žymimi ženklu „CN", jų kamšteliai violetinės ar mėlynos spalvos. Šoviniai užpildyti o-chlorbenzilidenmalonodinitrilu, žymimi ženklu „CS", jų kamšteliai geltonos spalvos.

Dujinių ir garsinių šovinių dugneliuose dažnai yra firmos gamintojos ženklai, pavyzdžiui, užrašai „WADIE", „G.F.L.", „SM", „RWS".

Vizualiai į dujinius ir garsinius šovinius panašūs šratiniai šoviniai pistoletams ir revolveriams. Šratinius šovinius galima atskirti iš tūtelės viršaus uždarymo - šratiniai šoviniai uždaromi popieriaus ar kartono kamšteliais ir kiek užvalcuojant tūtelės viršų į vidų. Kamštelis dažniausiai žalios spalvos, kartais baltos arba rausvos spalvos. Šių šovinių paviršiuose - tūtelės dugnelyje ar ant tūtelės liemens prie žiedinės įpjovos būna fabrikiniai žymėjimo ženklai, nurodantys šovinio kalibrą ir rūšį „.35GR", „.35 Gren" ir firmą gamintoją. Šratiniai šoviniai užtaisomi keliais šimtais smulkių 1,00-1,5 mm skersmens šratukų.

Užduotys vairavimo mokymo metu

Užduotys vairavimo mokymo metu
vairavimas

vairav

Alaus apibūdinimas ir gamybinis reglamentas



PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio ll d. įsakymu Nr. 487
(Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2012 m. rugpjūčio 29 d. įsakymo Nr. 3D-701 redakcija)





ALAUS IR ALAUS KOKTEILIŲ APIBŪDINIMO, GAMYBOS IR PREKINIO PATEIKIMO TECHNINIS
REGLAMENTAS


I. TAIKYMO SRITIS


1.Šis reglamentas parengtas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 20 d. nutarimą Nr. 617 „Dėl Keitimosi informacija apie standartus, techninius reglamentus ir atitikties įvertinimo procedūras taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 1999, Nr. 45-1446; 2004, Nr. 63-2264), perkeliantį 1998 m. birželio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 98/34/EB, nustatančią informacijos apie standartus ir techninius reglamentus pateikimo tvarką (OL 2004 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 20 tomas, p. 337), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2006 m. lapkričio 20 d. Tarybos direktyva 2006/96/EB (OL 2006 L 363, p. 81).

2. Alaus ir alaus kokteilių apibūdinimo, gamybos ir prekinio pateikimo techninis reglamentas (toliau – reglamentas) nustato bendrąsias salyklinio alaus (toliau – alaus) ir alaus kokteilių apibūdinimo, gamybos ir prekinio pateikimo taisykles. Jo nuostatos privalomos visoms Lietuvos Respublikos įmonėms, užsiimančioms alaus ir alaus kokteilių gamyba, įvežimu, importu bei pardavimu, tačiau taikant abipusio pripažinimo principą šie gėrimai pagaminti teisėtai kitoje Europos Sąjungos valstybės narėje, Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybėje, pasirašiusioje Europos ekonominės erdvės susitarimą, arba Turkijoje, kurie leidžiami tiekti rinkai toje valstybėje arba teisėtai importuoti iš trečiosios valstybės į ES valstybę narę arba Turkiją, kurie leidžiami tiekti rinkai toje valstybėje, gali būti be jokių apribojimų tiekiami Lietuvos Respublikos rinkai, net jeigu šie gėrimai pagaminti vadovaujantis skirtingomis nei Lietuvos Respublikoje tokiems gėrimams taikomomis techninėmis taisyklėmis.

Šis reglamentas netaikomas namų gamybos alui, skirtam individualiam vartojimui.


II. BENDROSIOS SĄVOKOS IR APIBRĖŽIMAI


3. Alus – putojantis alkoholinis gėrimas, kuriame visas jame esantis etilo alkoholis ir visas anglies dioksidas ar jo dalis susidaro fermentuojant alaus misą alaus mielėmis, o etilo alkoholio koncentracija yra didesnė kaip 0,5 tūrio proc.

4.Nealkoholinis alus – putojantis nealkoholinis gėrimas, kuris gaminamas fermentuojant alaus misą alaus mielėmis, ir kuriame fermentacija sustabdyta arba alkoholio kiekis sumažintas leistinais būdais taip, kad etilo alkoholio koncentracija jame yra ne didesnė kaip 0,5 tūrio proc.

5. Pagal spalvį alus ir nealkoholinis alus (toliau – alus) skirstomas:

5.1. šviesusis – alus, kurio spalvis ne didesnis kaip 1 sutartinis jodo vienetas (15 EBC vnt.);

5.2. pusšviesis – alus, kurio spalvis yra didesnis kaip 1, bet ne didesnis kaip 3,2 sutartinio jodo vieneto (38 EBC vnt.);

5.3. tamsusis – alus, kurio spalvis yra didesnis kaip 3,2 sutartinio jodo vieneto (38 EBC vnt.), bet ne didesnis kaip 60 EBC vnt.;

5.4. juodasis alus – alus, kurio spalvis yra didesnis kaip 60 EBC vnt.

6. Pagal etilo alkoholio koncentraciją alus skirstomas:

6.1. nealkoholinis – gėrimas, kurio faktinė etilo alkoholio koncentracija yra ne didesnė kaip 0,5 tūrio proc.

6.2. labai silpnas – alus, kurio faktinė etilo alkoholio koncentracija yra didesnė kaip 0,5, bet ne didesnė kaip 1,2 tūrio proc.;

6.3. silpnasis alus, kurio faktinė etilo alkoholio koncentracija yra didesnė kaip 1,2 tūrio proc., bet ne didesnė kaip 4,5 tūrio proc.;

6.4. alus – alus, kurio faktinė etilo alkoholio koncentracija yra didesnė kaip 4,5 tūrio proc., bet ne didesnė kaip 6,0 tūrio proc.;

6.5. stiprusis alus, kurio faktinė etilo alkoholio koncentracija yra didesnė kaip 6,0 tūrio proc., bet ne didesnė kaip 8,5 tūrio proc.;

6.6. labai stiprus alus, kurio faktinė etilo alkoholio koncentracija yra didesnė kaip 8,5 tūrio proc.

7. Pagal naudojamas žaliavas ir gamybos ypatumus alus skirstomas į kategorijas:

7.1. alus alus, gaminamas alaus misą, pagamintą iš miežių salyklo, vandens, apynių produktų ir nesalyklinių žaliavų, fermentuojant alaus mielėmis. Po fermentavimo ir brandinimo iš alaus pusgaminio paprastaiatskiriamos mielės;

7.2. specialios technologijos alus, gaminamas alaus misą, pagamintą iš įvairių rūšių salyklo ar jų mišinių, vandens, apynių produktų ir nesalyklinių žaliavų, fermentuojant alaus mielėmis. Jį gaminant gali būti naudojamos 20.4 punkte nurodytos alaus gamyboje netradicinės žemės ūkio kilmės žaliavos ir taikomi šių žaliavų apdorojimo procesai. Specialios technologijos alus turi turėti alui būdingą skonį ir kvapą.Po fermentavimo ir brandinimo iš alaus pusgaminio paprastaiatskiriamos mielės;

7.3. kvietinis – alus, gaminamas alaus misą, pagamintą iš kviečių ir kitų rūšių salyklo, vandens, apynių produktų ir nesalyklinių žaliavų, fermentuojant aukštutinio rūgimo alaus mielėmis. Jį gaminant gali būti naudojamos 20.4 punkte nurodytos alaus gamyboje netradicinės žemės ūkio kilmės žaliavos ir taikomi šių žaliavų apdorojimo procesai. Po fermentavimo ir brandinimo alus gali būti filtruojamas;

7.4. aromatizuotas – alus, gaminamas pridedant į 7.1–7.3 punktuose nurodyto alaus pusgaminį natūralių kvapiųjų medžiagų pagrindų ar kvapiųjų medžiagų preparatų.

7.5.kaimiškas alus, gaminamas neskaidrintą (specialiai neatskyrus baltymų) alaus misą, pagamintą iš miežių salyklo, virinto vandens ir apynių produktų, fermentuojant alaus mielėmis. Šis alus nefiltruojamas.

7.6. nealkoholinis – alus, gaminamas naudojant 7.1–7.4 punktuose apibrėžto alaus gamybos žaliavas ir technologijas, tačiau kurio fermentacija sustabdoma arba alkoholio kiekis sumažinamas leistinais būdais.

8. Alaus kokteilis – gėrimas, gaminamas iš alaus, aromatizuojant jį kvapiosiomis medžiagomis ir (arba)kvapiųjų žolių ekstraktais, ir (arba)antpilais, ir (arba)vaisių sultimis. Gėrimas gali būti saldinamas ir dažomas. Alus šiame gėrime turi sudaryti ne mažiau kaip 50 tūrio proc.

9. Mentalas – sumalto salyklo arba jo mišinio su nesalyklinėmis medžiagomis ir vandens mišinys, kuriame vyksta polisacharidų ir baltymų fermentinė hidrolizė.

10. Alaus misa (toliau – misa) – ekstrakcinių medžiagų tirpalas, gaunamas išfiltravus mentalą. Į misą pridedama apynių produktų, gali būti pridėta cukraus ir cukraus sirupų.

11. Jaunas alus – alaus mielėmis sufermentuota misa prieš brandinimą.

12. Alaus pusgaminis – nevisiškai baigtas gaminys, gaunamas bet kurioje alaus gamybos stadijoje tarp jauno alaus ir vartoti skirto alaus.

13. Vartoti skirtas alus – išpilstytas į prekinę tarą alus, kuriam įforminti atitikties dokumentai.

14. Tikrasis alaus ekstraktas (toliau – tikrasis ekstraktas) – alaus ekstrakcinės medžiagos, kurių kiekisnustatomas pašalinus etilo alkoholį ir anglies dioksidą ir išreiškiamas masės proc.

15. Matomasis alaus ekstraktas (toliau – matomasis ekstraktas) – alaus, iš kurio nepašalintas etilo alkoholis, ekstrakcinės medžiagos, kurių kiekis nustatomas cukromačiu ir išreiškiamas masės procentais.

16. Pradinis alaus ekstraktas – sausųjų (tirpiųjų)medžiagų kiekis pradinėje misoje.

17. Alaus ar misos rūgštingumas (toliau – rūgštingumas) – šiame reglamente nurodytas bendrasis misos ar alaus titruojamų rūgščių ir rūgščiųjų druskų kiekio rodiklis.

18.Alaus ar misos spalvis (toliau – spalvis) – šiame reglamente nurodytas misos ar alaus spalvos rodiklis.

19. Faktinė etilo alkoholio koncentracija, išreikšta tūrio procentais – 20 °C temperatūros gryno etilo alkoholio tūrio dalių skaičius, tenkantis tos pačios temperatūros produkto 100 tūrio dalių.

III. GAMYBOS ŽALIAVOS BEI MEDŽIAGOS, JŲ APIBŪDINIMAS IR JOMS KELIAMI REIKALAVIMAI


20. Alaus gamyboje naudojamos žaliavos ir medžiagos:

20.1. pagrindinės žaliavos;

20.2. alaus mielės;

20.3. nesalyklinės žaliavos;

20.4. netradicinės žemės ūkio kilmės žaliavos (alaus gamyboje tradiciškai nevartojamos žaliavos, pvz., vaisiai ar jų dalys, augalų sėklos, augalų dalys);

20.5. maisto priedai;

20.6. kvapiosios medžiagos;

20.7. pagalbinės technologinio proceso medžiagos.

21. Alaus gamybos žaliavos ir medžiagos turi atitikti teisės aktų ir norminių dokumentų reikalavimus ir turėti atitikties deklaracijas, kuriose nurodomi jų kokybės ir saugos rodikliai. Žaliavos ir medžiagos turi atitikti reglamente pateikiamus terminus bei jų apibūdinimus.

22.Pagrindinės žaliavos:

22.1. salyklas daigintų, fermentuotų ir išdžiovintų alui gaminti tinkamų salyklinių grūdų (miežių, kviečių ar kitų javų) produktas. Salyklas turi atitikti jam nustatytus reikalavimus;

22.2. vanduo geriamasis vanduo, kurio rodikliai atitinka Lietuvos higienos normos HN 24:2003 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. liepos 23 d. įsakymu Nr. V-455 (Žin., 2003, Nr. 79-3606), reikalavimus;

22.3. apynių produktai:

22.3.1. džiovinti apynių spurgai – džiovintų moteriškų vijoklinių apynių augalų (Humulus lupulus) žiedynai;

22.3.2. presuotieji apyniai produktai, gaunami iš džiovintų apynių spurgų;

22.3.3. apynių granulės ir apynių milteliai – produktai, gaunami sumalus apynius, kuriuose išlieka visi natūralūs apynių komponentai;

22.3.4. apynių milteliai su didesniu lupulino kiekiu produktas, gaunamas sumalus apynius, iš kurių mechaniniu būdu buvo pašalinti lapeliai, žiedkočiai, pažiedlapiai ir stiebai;

22.3.5. apynių ekstraktas iš apynių ar apynių miltelių tirpikliu ar tirpikliais išskiriamas koncentruotas produktas;

22.3.6. apynių produktų mišinys dviejų ar kelių šio reglamento 22.3.1–22.3.5 punktuose apibrėžtų produktų mišinys;

22.3.7. apynių eterinis aliejus – eterinis aliejus, kurį sudaro lakieji apynių junginiai, suteikiantys apyniams būdingą kvapą;

22.3.8. izomerizuoti apynių produktai:

22.3.8.1. izomerizuotas apynių ekstraktas apynių ekstraktas, kurio beveik visos alfa rūgštys yra izomerizuotos;

22.3.8.2. izomerizuoti apynių milteliai apynių milteliai, kurių beveik visos alfa rūgštys yra izomerizuotos;

22.3.9. apynių natūralios kvapiosios medžiagos.

23. Alaus mielės (toliau – mielės) Ascomycetes klasės mieliagrybinių (Saccharomycetaceae) šeimos mikroorganizmai, tinkami alaus misai fermentuoti. Pagal morfologines, fiziologines bei technologines savybes mielės skirstomos į žemutinio bei aukštutinio rūgimo mieles:

23.1. žemutinio rūgimo mielės mielės, kurios, fermentuojant alaus misą, visiškai suraugina rafinozę, geriausiai veikia 8–12 °C temperatūroje ir, pasibaigus fermentavimui, paprastai nusėda ant fermentavimo talpyklos dugno;

23.2. aukštutinio rūgimo mielės – mielės, kurios, fermentuojant alaus misą, suraugina apie trečdalį rafinozės, geriausiai veikia 14–25 °C temperatūroje ir, pasibaigus fermentavimui, paprastai pakyla į jauno alaus paviršių.

24. Nesalyklinės žaliavos:

24.1. nesalyklinės grūdinės žaliavos:

24.1.1. grūdinės žaliavos, naudojamos alaus gamybai be išankstinio sudaiginimo;

24.1.2. ryžių, kukurūzų, žirnių ir kitos kruopos;

24.1.3. grūdų krakmolas arba grūdų krakmolo sirupai, gauti fermentavimo būdu;

24.2.nesalyklinės cukrinės žaliavos:

24.2.1. įvairių rūšių cukrus, įskaitant invertuotąjį cukrų ir gliukozę;

24.2.2. negrūdinio krakmolo arba inulino sirupas, gautas fermentiniu būdu;

24.2.3. medus.

25. Gaminant alų, išskyrus apibrėžtą 7.5 punkte, ir alaus kokteiliusnaudojami maisto priedai ir jų leidžiami vartoti kiekiai turi atitikti 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1333/2008 dėl maisto priedų (OL 2008 L 354, p. 16), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2011 m. lapkričio 11 d. Komisijos reglamentu Nr. 1131/2011 (OL 2011, L 295, p. 205), ir Lietuvos higienos normos HN 53:2010 „Leidžiami vartoti maisto priedai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. V-108 (Žin., 2010, Nr. 21-1009), reikalavimus.

Maisto priedų specifinis grynumas turi atitikti Lietuvos higienos normos HN 53-2:2002 „Leidžiami vartoti maisto priedai. Specifiniai saldiklių, dažiklių ir kitų maisto priedų grynumo kriterijai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 686 (Žin., 2003, Nr. 91-4135), reikalavimus.

26. Kvapiosios medžiagos turi atitikti 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1334/2008 dėl kvapiųjų medžiagų ir aromatinių savybių turinčių tam tikrų maisto ingredientų naudojimo maisto produktuose ir ant jų ir iš dalies keičiančio Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 1601/91, reikalavimus.

27. Pagalbinės perdirbimo medžiagos (toliau – medžiagos) – tokios medžiagos, kurios naudojamos tam tikroms alaus savybėms pasiekti bei technologijos operacijoms atlikti. Šioms medžiagoms priskiriamos skaidrinimo medžiagos, adsorbentai, stabilizatoriai, maisto fermentai ir jų preparatai, filtravimo priedai ir kitos medžiagos. Anglies dioksidas ir (arba) azotas, naudojami alaus gamybos pusgaminių ir alaus kokteilių pusgaminių transportavimui technologiniais vamzdynais bei išpilstymui į gabenamąją tarą, šiame reglamente priskiriami pagalbinėms perdirbimo medžiagoms. Medžiagoms priskiriami ir reglamento 37, 39, 40, 42 ir 43 punktuose nurodyti priedai ir medžiagos. Anglies dioksidas, naudojamas papildomai alui ir alaus kokteiliams gazuoti, turi atitikti saugos ir kokybės reikalavimus, nurodytus priede.

28. Maisto fermentai ir maisto fermentų preparatai gali būti naudojami alaus gamyboje laikantis 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1332/2008 dėl maisto fermentų ir iš dalies keičiančio Tarybos direktyvą 83/417/EEB, Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1493/1999, direktyvą 2000/13/EB, Tarybos direktyvą 2001/112/EB ir reglamentą (EB) Nr. 258/97 (OL 2008 L 354, p. 7). Alaus gamyboje naudojami iš trečiųjų šalių importuojami fermentai turi būti registruoti Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka.

IV. GAMYBOS TECHNOLOGIJOS IR PROCESAI


29. Alus ir alaus kokteiliai gaminami laikantis reglamento nuostatų, įmonėje patvirtintų technologijos instrukcijų ir receptūrų, taip pat maisto tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Gaminant ir tvarkant reglamento 7 punkte apibrėžtą alų ir alaus kokteilius taikytini šie procesai:

29.1. žaliavų ir medžiagų gavimas, priėmimas ir saugojimas;

29.2. salyklo ir grūdinių žaliavų malimas, poliravimas ar kitoks apdorojimas;

29.3. geriamojo vandens paruošimas;

29.4. mentalo paruošimas, sumaišant sumaltą salyklą arba salyklą ir žaliavas, nurodytas reglamento 24.1 punkte (gali būti naudojamos ir reglamento 20.4 punkte nurodytos žaliavos), su vandeniu nusistovėjimo arba pavirinimo būdu ir atliekant mentalo baltymų ir krakmolo hidrolizę;

29.4.1. pridedant fermentų;

29.4.2. nepridedant fermentų;

29.5. mentalo filtravimas;

29.6. misos paruošimas:

29.6.1. misos virimas su apynių produktais;

29.6.2. misos skaidrinimas sedimentacijos, separavimo arba apdorojimo hidrociklone būdais;

29.6.3. misos atšaldymas iki fermentavimo temperatūros;

29.6.4. misos aeravimas;

29.6.5. fermentų pridėjimas į atvėsintą misą;

29.7. gamybinių alaus mielių paruošimas ir laikymas;

29.8. alaus misos fermentavimas mielėmis;

29.9. mielių atskyrimas iš sufermentuotos misos;

29.10. jauno alaus brandinimas, išlaikant jauną alų izobarinėmis sąlygomis sandariai uždarytose talpyklose nustatytą laiką būdingoms organoleptinėms savybėms ir kitiems nustatytiems parametrams pasiekti ir prisotinti natūraliai susidarančiu anglies dioksidu;

29.11. alaus pusgaminio skaidrinimas ir stabilizavimas:

29.11.1. šaldant alaus pusgaminį;

29.11.2. naudojant vieną ar daugiau skaidrinimo medžiagų ir adsorbentų;

29.12. alaus pusgaminio apdorojimas adsorbentais baltymų stabilizavimui;

29.13. alaus pusgaminio separavimas ir (arba) filtravimas pridedant inertiško filtravimo priedo arba be jo;

29.14. pridėjimas į alaus pusgaminį specialiai paruošto geriamojo vandens;

29.15. pridėjimas į alaus pusgaminį leidžiamų maisto priedų;

29.16. pridėjimas į aromatizuoto alaus pusgaminį kvapiųjų medžiagų ir cukraus sirupų;

29.17. kiti reglamento 20.4 punkte nurodytų žaliavų, naudojamų tik specialios technologijos alaus gamybai, apdorojimo procesai;

29.18. etilo alkoholio kiekio sumažinimas ar pašalinimas membraniniu, terminiu ar kitais leidžiamais metodais (tik labai silpnam alui ir nealkoholiniam alui);

29.19. etilo alkoholio kiekio sumažinimas pertraukiant arba stabdant fermentacijos procesą leidžiamais būdais (tik labai silpnam alui ir nealkoholiniam alui);

29.20.virš alaus pusgaminio esančios erdvės užpildymas anglies dioksidu arba inertinėmis dujomis (argonu, azotu) ar dujų mišiniu, apsaugančiomis nuo sąlyčio su atmosferos deguonimi;

29.21. alaus pusgaminio gazavimas papildomai prisotinant jį anglies dioksido;

29.22. alaus pusgaminio maišymas su vaisių sultimis ar jų koncentratais, kvapiosiomis medžiagomis, kvapiųjų žolelių ir žievelių ekstraktais ir kitomis sudedamosiomis dalimis (tik alaus kokteiliams);

29.23. alaus pasterizavimas arba specialus (sterilus) filtravimas biologiniam pastovumui padidinti;

29.24. skirtingų pavadinimų vienos kategorijos alaus pusgaminių maišymas iki arba po filtracijos;

29.25. pilstymas į prekinę tarą izobarinėmis sąlygomis, slėgiui sukurti naudojant anglies dioksidą arba inertines dujas, ir sandarus taros uždarymas;

29.26. išpilstytų į tarą gėrimų ženklinimas ir apipavidalinimas;

29.27. laikymas iki pardavimo;

29.28. gabenimas.

V. GAMYBOS TECHNOLOGIJŲ IR PROCESŲ REIKALAVIMAI


30. Kiekviena įmonė privalo turėti alaus ir alaus kokteilių gamybos ir tvarkymo instrukcijas, patvirtintas įmonės vadovo ar jo įgalioto asmens. Technologijos instrukcijos rengiamos, tvirtinamos ir registruojamos pagal Maisto produktų gamybos technologijos instrukcijų rengimo, tvirtinimo ir registravimo taisykles, patvirtintas Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1997 m. gegužės 12 d. įsakymu Nr. 285 (Žin., 1997, Nr. 43-1063), jei Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija nenustato kitaip.

Alaus ir alaus kokteilių gamybos ir tvarkymo kiekvieno proceso parametrus, naudojamą įrangą, kontrolės ir valdymo procesus nustato įmonė pagal savo gaminamo alaus ir alaus kokteilių rūšis, gaminamą kiekį ir kitus ypatumus, tačiau visi gamybos ir tvarkymo procesai turi būti atliekami taip, kad būtų garantuotas produkto nekenksmingumas vartotojų sveikatai, o naudojamos žaliavos, medžiagos ir pagamintas alus ir alaus kokteiliai atitiktų šio reglamento ir kitų Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų bei taikomų normatyvinių dokumentų nuostatas.

Pagal patvirtintas technologijos ir tvarkymo instrukcijas įmonės atsakingi asmenys žurnaluose ir (arba) kitose nustatytose formose daro įrašus apie žaliavų ir medžiagų priėmimą bei išdavimą, alaus gamybos ir tvarkymo procesų vykdymo eigą: nurodomi procesų parametrai; panaudoti žaliavų, medžiagų bei alaus gamybos pusgaminių ir nustatyto proceso pabaigoje gauto produkto kiekiai; kiti reikiami duomenys.

31. Alus, alaus kokteiliai ir jų gamybai naudojamos žaliavos ir medžiagos turi būti tvarkomos laikantis 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 852/2004 dėl maisto produktų higienos (OL 2004 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 34 tomas, p. 319) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2009 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 219/2009 (OL 2009 L 87, p. 109), ir Lietuvos higienos normos HN 15:2005 „Maisto higiena“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. V-675 (Žin., 2005, Nr. 110-4023), reikalavimų.

Žaliavų ir medžiagų užterštumas cheminiais teršalais negali viršyti 2006 m. gruodžio 19 d. Komisijos reglamente (EB) Nr. 1881/2006, nustatančiame didžiausias leistinas tam tikrų teršalų maisto produktuose koncentracijas (OL 2006 L 364 p. 5), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2011 m. gruodžio 2 d. Komisijos reglamentu (ES) Nr. 1259/2011 (OL 2011 L 320, p. 18), nustatytųjų leidžiamų dydžių.

Didžiausios pesticidų likučių koncentracijos negali viršyti 2005 m. vasario 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 396/2005 dėl didžiausių pesticidų likučių kiekių augalinės ir gyvūninės kilmės maiste ir pašaruose ar ant jų ir iš dalies keičiančiame Tarybos direktyvą 91/414/EEB (OL 2005 L 70, p. 1), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2011 m. spalio 3 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 978/2011 (OL 2011 L 258, p. 12), nustatytų leidžiamų dydžių.

32. Žaliavų ir maisto priedų naudojimo skirtumai skirtingoms alaus kategorijoms:

32.1. gaminant reglamento 7.1 punkte apibrėžtą alų, salyklo turi būti ne mažiau kaip 70 proc. bendrojo sausųjų medžiagų kiekio. Leidžiama naudoti ne daugiau kaip 30 proc. nesalyklinių žaliavų, iš jų – ne daugiau kaip trečdalį (10 proc. bendrojo sausųjų medžiagų kiekio) reglamento 24.2 punkte nurodytų nesalyklinių cukrinių žaliavų;

32.2. gaminant reglamento 7.2 punkte apibrėžtą alų, salyklo turi būti ne mažiau kaip 60 proc. bendrojo sausųjų medžiagų kiekio. Tik šio alaus gamybai leidžiama naudoti netradicines žemės ūkio kilmės žaliavas, prieskonių ir (ar) kvapiųjų žolių ir žievelių ekstraktus ar antpilus (reglamento 20.4 punktas), tačiau tik tokiais kiekiais, kad jie nepakeistų alaus esminių savybių;

32.3. gaminant reglamento 7.3 punktuose apibrėžtą alų kviečių salyklas turi sudaryti ne mažiau kaip 40 proc. bendrojo salyklinių medžiagų kiekio;

32.4. gaminant reglamento 7.4 punktuose apibrėžtą alų, į pusgaminį galima pridėti ne daugiau kaip 3,4 proc. cukraus sirupo ir (ar) medaus, natūralių kvapiųjų medžiagų ir kvapiųjų medžiagų preparatų, tačiau tik tokiais kiekiais, kad jie nepakeistų alaus esminių savybių. Alkoholis, pridėtas kartu su kvapiosiomis medžiagomis, gali padidinti alaus stiprumą ne daugiau kaip 0,04 proc. tūrio;

32.5. gaminant reglamento 7.5 punkte apibrėžtą kaimišką alų, leidžiama pridėti ne daugiau kaip 10 proc. grūdų krakmolo sirupų, gautų fermentavimo būdu, ir (ar) nesalyklinių cukrinių žaliavų bendrojo salyklo kiekio. Negalima naudoti maisto priedų;

32.6. kvapiųjų medžiagų (išskyrus 22.3.9 punkte nurodytas medžiagas) galima pridėti tik į aromatizuotą alų. Leidžiama naudoti tik reglamento (EB) Nr. 1334/2008 3 straipsnio 2 dalies c punkte nurodytus natūralius kvapiųjų medžiagų pagrindus ir d punkte nurodytus kvapiųjų medžiagų preparatus;

32.7. gaminant alaus kokteilius galima pridėti 8 punkte išvardytų žaliavų, tačiau tokiais kiekiais, kad alaus kokteilyje būtų juntamas apynių ir salyklo skonis;

32.8. Gaminant alų ir alaus kokteilius negalima pridėti jokio kito alkoholio ar alkoholinių gėrimų.

33. Alaus misai ir alaus pusgaminiams dažyti leidžiama naudoti tik karamelės dažus (E 150 a-d).

34. Apynių granulės, apynių milteliai, kiti malti apynių produktai ir apynių ekstraktai gali būti naudojami alui gaminti, jeigu jie atitinka šiuos reikalavimus:

34.1. apynių granulės, apynių milteliai, kiti malti apynių produktai ir apynių ekstraktai pagaminti vien tik iš apynių;

34.2. apynių ekstraktai suteikia misai tokių pat skonio, aromato bei karčiųjų medžiagų, kaip ir apyniai; jų dedama į misą tik prieš virimą ar virimo metu.

35. Izomerizuotų apynių produktų (reglamento 22.3.8 punktas) ir (ar) apynių eterinio aliejaus (reglamento 22.3.7 punktas), ir (ar) apynių natūralių kvapiųjų medžiagų (reglamento 22.3.9 punktas) galima pridėti į alaus pusgaminį.

36. Jeigu fermentavimo arba brandinimo metu naudojami fermentų preparatai, fermentai turi būti inaktyvuojami, leistinu būdu (pvz., termiškai) apdorojant alaus pusgaminį.

37. Ruošiant geriamąjį vandenį arba koreguojant misos pH leidžiama naudoti technologinėse instrukcijose nurodytą reikiamą pieno rūgšties, kalcio sulfato ir (ar) kalcio chlorido kiekį.

38. Į misą leidžiama pridėti salyklų ekstraktų, grūdų krakmolo sirupų, gautų fermentavimo būdu, reglamento 24.2 punkte nurodytų nesalyklinių cukrinių žaliavų (gali būti naudojamos ir reglamento 20.4 punkte nurodytos žaliavos); misa gali būti apdorojama maisto fermentais ir maisto fermentų preparatais bei nuskaidrinančiomis medžiagomis, išskyrus kaimišką alų.

39. Į misą mielių rūgimui paskatinti leidžiama pridėti ne daugiau kaip 20 mg/hl cinko druskų (išreikštų cinko jonų kiekiu).

40. Misą leidžiama aeruoti tik filtruotu oru arba deguonimi (E 948).

41. Gaminant kaimišką alų netaikomi reglamento 29.4.1, 29.6.1, 29.6.2, 29.6.4, 29.6.5, 29.1.29.17, 29.19–29.22 punktuose nurodyti technologijos procesai.

42. Leidžiama į 7.1–7.4 punktuose apibrėžto alaus pusgaminius pridėti ne daugiau kaip 25 tūrio proc. specialiai paruošto geriamojo vandens. Toks vanduo turi būti:

42.1. jei reikia, suminkštintas;

42.2. deaeruotas;

42.3. atšaldytas iki ne didesnės kaip 5 °C temperatūros;

42.4. jei reikia, gazuotas anglies dvideginiu;

42.5. biologiniais rodikliais atitinkantis alaus gamybos reikalavimus.

43. Alui nuskaidrinti gali būti naudojamos tik tokios medžiagos, kurios veikiamechaniškai ar adsorbcijos būdu ir kurios po to gali būti pašalinamos, neliekant jokių arba liekant aluje tik tokioms liekanoms, kurios nesukelia pavojaus vartotojų sveikatai. Naudojamos medžiagos ir procesai neturi pakeisti alaus skonio ir kvapo.

44. Alaus pusgaminį (išskyrus aromatizuoto alaus pusgaminį) draudžiama saldinti, dėti kitų priedų ir (ar) apdoroti kitais šiame reglamente nenustatytais būdais.

45. Draudžiama maišyti skirtingų kategorijų (reglamento 7.1–7.5 punktai) alų, pvz.,7.1 punkte apibrėžtą alų su 7.2 ar 7.4 punktuose apibrėžtu alumi.

46. Alus ir alaus kokteiliai, kurių kokybės rodiklių atitiktis teisės aktų reikalavimams patvirtinama atestuotos laboratorijos išduotu kokybės dokumentu, pilstomi į stiklinius ir polietilentereftalato (PET) butelius, metalinius indelius, statines ir kitokią tarą, kuri sandariai uždaroma. Tara ir jos uždarymui naudojami kamščiai turi būti pagaminti iš 2004 m. spalio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1935/2004 dėl žaliavų ir gaminių, skirtų liestis su maistu, ir panaikinančio direktyvas 80/590/EEB ir 89/109/EEB (OL 2004 L 338, p.4), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2009 m. birželio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 596/2009 (OL 2009 L 188, p.14), ir Lietuvos higienos normos HN 16:2011) „Medžiagų ir gaminių, skirtų liestis su maistu, specialieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. V-417 (Žin., 2011, Nr. 54-2620), reikalavimus atitinkančių medžiagų.

47. Alus ir alaus kokteiliai gabenami ir sandėliuojami apsaugoti nuo tiesioginių saulės spindulių ir šalčio, esant ne žemesnei kaip +2 0C temperatūrai. Kaimiškas alus laikomas esant +2–+12 °C temperatūrai. Sandėlio patalpos turi būti vėdinamos, jų oro santykinis drėgis turi neviršyti 85 proc.

48. Viešojo maitinimo įmonėse pilstomas alus ir alaus kokteiliai statinėse laikomi bei pateikiami vartotojams naudojant anglies dioksido ar inertinių dujų spaudimą.

49. Viešojo maitinimo įmonėms draudžiama į gamintojo taroje išfasuotą alų ir alaus kokteilius pridėti vandens, etilo alkoholio ir (ar) kitų priedų, taip pat maišyti skirtingų pavadinimų alų.

50. Gamintojui prašant, tam tikrais atvejais, pavyzdžiui, gaminant specialios rūšies alų ar moksliniams tyrimams skirtą alų, gali būti padarytos šiame reglamente nustatytų reikalavimų išimtys.

VI. ALAUS IR ALAUS KOKTEILIŲ KOKYBĖS RODIKLIAI


51.Kiekvienam konkretaus pavadinimo alui ir alaus kokteiliui turi būti parengta receptūra, kurią tvirtina įmonės vadovas. Receptūroje turi būti nurodyti organoleptiniai ir toliau išvardyti fizikiniai bei cheminiai rodikliai:

51.1. Alui:

51.1.1. sausųjų medžiagų kiekis pradinėje misoje (pradinis ekstraktas), masės proc.;

51.1.2. faktinė etilo alkoholio koncentracija, tūrio proc.;

51.1.3. spalvis, EBC vnt.;

51.1.4. pH vertė arba rūgštingumas, cm3 1M NaOH tirpalo 100 cm3 alaus.Kaimiškam alui privalomas rodiklis – rūgštingumas;

51.1.5. anglies dioksido kiekis, g/dm3arba kPa;

51.1.6. tinkamumo vartoti terminas.

51.1.7. gali būti nurodomi ir kiti reikiami (kontroliuojami) fizikiniai bei cheminiai rodikliai (pvz., kartumo, diacetilo, reglamento 14 ir 15 punktuose nurodytų bei kt.).

51.2. Alaus kokteiliams:

51.2.1. faktinė etilo alkoholio koncentracija, tūrio proc.;

51.2.2. cukraus kiekis, perskaičiuotas į invertuotąjį, g/dm3;

51.2.3. titruojamas rūgštingumas, perskaičiuotas į citrinų rūgštį, g/dm3;

51.2.4. anglies dioksido kiekis, g/dm3 arba kPa;

51.2.5. tinkamumo vartoti terminas.

52.Anglies dioksido kiekis nustatomas tik į butelius ir metalinius indelius išpilstytame aluje. Anglies dioksido aluje turi būti ne mažiau kaip 3,0 g/dm3 arba 20 °C temperatūroje anglies dioksido perteklinis slėgis buteliuose turi viršyti 90 kPa.

53. Kokybės rodikliams nustatyti taikomi oficialiai Lietuvoje įteisinti analizės metodai. Gali būti taikomi kiti nustatyta tvarka įforminti analizės metodai, bet tik tuo atveju, jei gauti rezultatai, įvertinus metodų leidžiamas tikslumo, pakartojamumo ir atkuriamumo vertes, atitinka nurodytus Lietuvos standartuose. Nesutarimo atveju rezultatai tikrinami akredituotose nešališkose laboratorijose oficialiai įteisintais analizės metodais.

54. Fizikinių ir cheminių rodiklių nuokrypos nuo receptūroje nurodytųjų neturi viršyti:

54.1. faktinė etilo alkoholio koncentracija, tūrio proc.:

54.1.1. alui, kuriame etilo alkoholio koncentracija neviršija 5,5 tūrio proc., ± 0,5 ;

54.1.2. alui, kuriame etilo alkoholio koncentracija didesnė kaip 5,5 tūrio proc., ± 1,0;

54.1.3. alaus kokteiliams ± 0,5;

54.2. sausųjų medžiagų kiekio pradinėje misoje, masės proc.:

54.2.1. kaimiškam alui ± 0,5;

54.2.2. kitam alui ±0,3;

54.3. spalvis, EBC vnt.:

54.3.1. kaimiškam alui; tamsiajam alui ± 5;

54.3.2. juodajam alui ± 15;

54.3.3. kitam alui ± 3;

54.4. cukraus kiekio, perskaičiuoto į invertuotąjį, ± 5,0;

54.5. titruojamojo rūgštingumo – ± 0,2 g citrinos rūgšties kokteilių litrui, arba ± 0,3 ml 1M NaOH tirpalo 100 ml alaus.

55. Nuokrypos negalimos, jeigu nurodytas leistinas rodiklių intervalas. Reglamento 54.1–54.5 punktuose nurodytos nuokrypos turi būti taikomos nepažeidžiant tyrimų metodų, naudojamų nustatant nurodytus rodiklius, nuokrypų.

56. Alaus ir alaus kokteilių kiekis pakuotėje turi atitikti Fasuotų produktų kiekio ir matavimo indų kontrolės techninio reglamento, patvirtinto Valstybinės metrologijos tarnybos direktoriaus 2003 m. lapkričio 19 d. įsakymu Nr. V-145 (2008 m. rugsėjo 11 d. įsakymo Nr. V-73 nauja redakcija (Žin., 2008, Nr. 106-4076), reikalavimus.

57. Alaus ir alaus kokteilių mikrobiologinė sauga turi atitikti 2005 m. lapkričio 15 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2073/2005 dėl maisto produktų mikrobiologinių kriterijų (OL 2005 L 338, p. l ), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2011 spalio 27 d. Komisijos reglamentu Nr. 1086/2011 (OL 2011 L 281, p. 7), nuostatas.

VII. PREKINIS PATEIKIMAS


58. Vartoti skirto alaus ir alaus kokteilių ženklinimas, prekinis pateikimas ir reklamavimas turi atitikti toliau išvardytas nuostatas.

59. Alų ir alaus kokteilius galima laikyti pardavimui ir parduoti vartotojui, jeigu jie atitinka reglamento, receptūros ir kitų Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų bei norminių dokumentų reikalavimus. Alus, parduodamas žmonėms vartoti ir priskirtas vienai iš reglamento 5, 6 ir 7 punktuose išvardytų alaus rūšių, turi atitikti tai rūšiai nustatytus reikalavimus. Jeigu gėrimas gaminamas iš alui gaminti naudojamų žaliavų, taikant reglamento 29 punkte nurodytus alaus gamybos procesus, tačiau neatitinka šiame reglamente nustatytų reikalavimų, jis negali būti apibūdinamas reglamento 7 punkte nurodytais alaus kategorijų pavadinimais.

60. Alus ir alaus kokteiliai ženklinami pagal Lietuvos higienos normos HN119:2002 „Maisto produktų ženklinimas“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 677 (Žin., 2003, Nr. 13-530), kitų teisės aktų, reglamentuojančių alkoholinių gėrimų ženklinimą, bei šio reglamento 61 punkto reikalavimus.

61. Etiketėje ar kitu būdu pateikiamoje informacijoje be 60 punkte nurodytuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų, papildomai turi būti nurodoma:

61.1. kategorija pagal reglamento 7 punktą;

61.2.faktinė etilo alkoholio koncentracija (ir alui, kurio faktinė etilo alkoholio koncentracija didesnė kaip 0,5, bet ne didesnė kaip 1,2 tūrio proc.), tūrio proc., dešimtosiomis dalimis po kablelio;

61.3. sudedamųjų dalių sąrašas ir jų kiekis pagal HN 119:2002 reikalavimus (nenurodomas šio reglamento 7.1 ir 7.5 punktuose apibrėžtam alui);

61.4. specialios laikymo sąlygos, jeigu jos nustatytos alaus norminiame dokumente;

61.5. Draudžiama naudoti nuorodą į aukštos kokybės alų („Ekstra“, „Premium“, „Eksport“ ir pan.), nesant tam pagrindo;

61.6.terminu „gyvas alus“ gali būti vadinamas nepasterizuotas ir nefiltruotas arba filtruotas alus, jeigu iki galiojimo termino pabaigos 1 mililitre alaus yra ne mažiau kaip 0,1 milijonas gyvų mielių;

61.7.rekomenduojama pateikti nuorodą, kad sudėtyje yra sieros dioksido ir sulfitų, jei jų koncentracija, išreikšta SO2, yra didesnė kaip 10 mg/l, ir tada, kai jie susidaro gėrimuose natūraliai;

61.8. alaus kategoriją pagal reglamento 7 punktą ir alaus kokteilių kategoriją nurodančių raidžių aukštis turi būti ne mažesnis kaip 3 mm. Kategorijos apibūdinimo visi žodžiai turi būti pateikiami to paties šrifto, dydžio ir spalvos raidėmis bei vienoje vietoje;

61.9. kai viešojo maitinimo įmonėje parduodamas alus pilstomas į polietilentereftalato (PET) butelius, ant tokio alaus pakuotės ar prie jos pritvirtintoje etiketėje turi būti nurodyta: alaus kategorija arba alaus kokteilis, minimalus tinkamumo vartoti terminas arba nurodyta „tinka vartoti iki... (data) (nurodoma tik gėrimams, kuriuose alkoholio koncentracija mažesnė kaip 10 tūrio proc.), alkoholio koncentracija, išreikšta tūrio proc., visos specialios laikymo ir (ar) vartojimo sąlygos, pakuotojo ar pardavėjo pavadinimas ir adresas.

VIII. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS


62. Alaus ir alaus kokteilių gamintojai, importuotojai, įvežėjai bei pardavėjai turi užtikrinti, kad jų gaminamų, importuojamų, įvežamų ir parduodamų gėrimų prekinis pateikimas atitiktų šio reglamento reikalavimus, išskyrus išlygas, nurodytas šio reglamento 2 punkte.

63. Kiekviena Lietuvos Respublikoje pagaminta ir realizuojama alaus ir alaus kokteilių partija privalo turėti atitiktį patvirtinančius dokumentus, išduotus Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos patvirtintos laboratorijos. Laboratorijų, turinčių teisę išduoti alkoholio produktų atitiktį patvirtinančius dokumentus, sąrašas patvirtintas Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2004 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. B1-617 (Žin., 2004, Nr. 106-3959). Įmonės, turinčios teisę pagal sutartį naudotis nustatyta tvarka atestuotų kitų institucijų ar įmonių maisto produktų kokybės tyrimo laboratorijų paslaugomis, remdamosi šių laboratorijų išduotais alaus tyrimo protokolais, gali išduoti savo pagaminto alaus partijos, kuriai buvo atlikti tyrimai, atitikties deklaraciją.

64. Alaus ir alaus kokteilių importuotojai kiekvienai importuojamai ir realizuojamai partijai turi turėti užsienio valstybės kompetentingos institucijos pripažintų subjektų (laboratorijos, kitos institucijos ar alkoholio produktų gamintojo) išduotus gėrimų atitiktį patvirtinančius dokumentus, kuriuose taip pat privalo būti pateikiami ir deklaruojami kokybės bei nekenksmingumo rodikliai.

65.Alaus ir alaus kokteilių įvežėjai kiekvienai įvežtai ir realizuojamai partijai turi turėti užsienio valstybės ūkio subjektų, iš kurių tie gėrimai buvo įsigyti, išduotus atitiktį patvirtinančius dokumentus.

66. Kompetentingai institucijai pareikalavus, turi būti pateikiama informacija apie alaus ir alaus kokteilių gamybos technologiją ir procesus, gamyboje panaudotų žaliavų ir medžiagų sudėtį, kokybę bei kilmę.

67. Atitiktį patvirtinantys dokumentai turi būti įforminti pagal Alkoholio produktų atitiktį patvirtinančių dokumentų įforminimo reikalavimus, patvirtintus Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2008 m. vasario 7 d. įsakymu Nr. Bl-96 (Žin., 2008, Nr. 18-666), išduodami bei tvarkomi pagal Alkoholio produktų atitiktį patvirtinančių dokumentų išdavimo taisyklių, taikomų parduodant, laikant ir gabenant alkoholio produktus, patvirtintų Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2008 m. vasario 7 d. įsakymu Nr. B1-96 (Žin., 2008, Nr. 18-666), reikalavimus.

68.Ūkio subjektai, nesilaikantys šio reglamento reikalavimų, atsako Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka.

____________________________

Transporto kategorijos, vairuotojų amžius

Transporto kategorijos ir vairuotojų amžius 
Pavadinimas

Kategorijos apibūdinimas

Minimalus amžius, nuo kurio leidžiama įgyti teisę vairuoti
AM kategorija

Mopedai ir lengvieji keturračiai.

15 m.

A1kategorija

Motociklai, kurių variklio darbinis tūris didesnis kaip 50 cm3, bet ne didesnis kaip 125  cm3, galia neviršija 11 kW, o galios ir svorio santykis ne didesnis kaip 0,1 kW/kg, taip pat triračiai, kurių galia ne didesnė kaip 15 kW.

16 m.

A2 kategorija

Motociklai, kurių galia ne didesnė kaip 35 kW, galios ir svorio santykis ne didesnis kaip 0,2 kW/kg ir kurie nėra kilę iš daugiau kaip du kartus galingesnės transporto priemonės.

18 m.

A kategorija

Triračiai, kurių galia didesnė kaip 15 kW, ir motociklai.
Minimalus amžius, nuo kurio leidžiama įgyti teisę vairuoti – 20 metų, išskyrus teisę vairuoti triračius. Norint įgyti teisę vairuoti A kategorijos motociklus, reikia turėti dvejų metų A2 kategorijos transporto priemonių vairavimo stažą. Reikalavimas turėti dvejų metų A2 kategorijos transporto priemonių vairavimo stažą netaikomas 24 metų sulaukusiems asmenims. Teisė vairuoti triračius, kurių galia didesnė kaip 15 kW, suteikiama nuo 21 metų.

20 m. arba 24 m.

B1kategorija

Keturračiai.

16 m.

B kategorija

Automobiliai, kurių didžiausioji leidžiamoji masė ne didesnė kaip 3 500 kg ir kurie skirti ir suprojektuoti vežti ne daugiau kaip aštuonis keleivius, neįskaitant vairuotojo (šie automobiliai gali būti sujungti su priekaba, kurios didžiausioji leidžiamoji masė ne didesnė kaip 750 kg; šie automobiliai taip pat gali būti sujungti su priekaba, kurios didžiausioji leidžiamoji masė didesnė kaip 750 kg, tačiau šio junginio didžiausioji leidžiamoji masė turi būti ne didesnė kaip 4 250 kg; automobilio ir priekabos, kurios didžiausioji leidžiamoji masė didesnė kaip 750 kg, junginį, kurio didžiausioji leidžiamoji masė didesnė kaip 3 500 kg, leidžiama vairuoti tik išlaikius įgūdžių ir elgsenos patikrinimo egzaminą valstybės įmonėje „Regitra“. 

18 m.

BEkategorija

B kategorijos automobilio ir priekabos, kurios didžiausioji leidžiamoji masė ne didesnė kaip 3 500 kg, junginiai. 

18 m.

C1kategorija

Automobiliai, kurie nepriskiriami D1 ir D kategorijoms ir kurių didžiausioji leidžiamoji masė didesnė kaip 3 500 kg, bet ne didesnė kaip 7 500 kg, ir kurie skirti ir suprojektuoti vežti ne daugiau kaip aštuonis keleivius, neįskaitant vairuotojo; šie automobiliai gali būti sujungti su priekabomis, kurių didžiausioji leidžiamoji masė ne didesnė kaip 750 kg.

18 m.

C1Ekategorija

C1 kategorijos automobilių ir priekabų, kurių didžiausioji leidžiamoji masė didesnė kaip 750 kg, junginiai, taip pat junginiai, sudaryti iš B kategorijos vilkiko ir priekabos, kurios didžiausioji leidžiamoji masė didesnė kaip 3 500 kg; šių junginių didžiausioji leidžiamoji masė turi būti ne didesnė kaip 12 000 kg. 

18 m.

C kategorija

Automobiliai, kurie nepriskiriami D1 ir D kategorijoms ir kurių didžiausioji leidžiamoji masė didesnė kaip 3 500 kg, ir kurie skirti ir suprojektuoti vežti ne daugiau kaip aštuonis keleivius, neįskaitant vairuotojo; šios kategorijos automobiliai gali būti sujungti su priekabomis, kurių didžiausioji leidžiamoji masė ne didesnė kaip 750 kg. 
Minimalus amžius, nuo kurio leidžiama įgyti teisę vairuoti – 21 metai, išskyrus asmenis, kurie nustatyta tvarka yra įgiję pradinę profesinę kvalifikaciją vežti krovinius.

21 m.

CEkategorija

C kategorijos automobilių ir priekabų, kurių didžiausioji leidžiamoji masė didesnė kaip 750 kg, junginiai. 
Minimalus amžius, nuo kurio leidžiama įgyti teisę vairuoti – 21 metai, išskyrus asmenis, kurie nustatyta tvarka yra įgiję pradinę profesinę kvalifikaciją vežti krovinius.

21 m.

D1kategorija

Automobiliai, kurie skirti ir suprojektuoti vežti ne daugiau kaip šešiolika keleivių, neįskaitant vairuotojo, ir kurie ne ilgesni kaip 8 metrai; šie automobiliai gali būti sujungti su priekabomis, kurių didžiausioji leidžiamoji masė ne didesnė kaip 750 kg.
Minimalus amžius, nuo kurio leidžiama įgyti teisę vairuoti – 21 metai, išskyrus asmenis, kurie nustatyta tvarka yra įgiję pradinę profesinę kvalifikaciją vežti keleivius.

21 m.

D1Ekategorija

D1 kategorijos automobilių ir priekabų, kurių didžiausioji leidžiamoji masė didesnė kaip 750 kg, junginiai. 
Minimalus amžius, nuo kurio leidžiama įgyti teisę vairuoti – 21 metai, išskyrus asmenis, kurie nustatyta tvarka yra įgiję pradinę profesinę kvalifikaciją vežti keleivius.

21 m.

D kategorija

Automobiliai, skirti ir suprojektuoti vežti daugiau kaip aštuonis keleivius, neįskaitant vairuotojo; šie automobiliai gali būti sujungti su priekaba, kurios didžiausioji leidžiamoji masė ne didesnė kaip 750 kg. 
Minimalus amžius, nuo kurio leidžiama įgyti teisę vairuoti – 24 metai, išskyrus asmenis, kurie nustatyta tvarka yra įgiję pradinę profesinę kvalifikaciją vežti keleivius.

24 m.

DEkategorija

D kategorijos automobilių ir priekabų, kurių didžiausioji leidžiamoji masė didesnė kaip 750 kg, junginiai. 
Minimalus amžius, nuo kurio leidžiama įgyti teisę vairuoti – 24 metai, išskyrus asmenis, kurie nustatyta tvarka yra įgiję pradinę profesinę kvalifikaciją vežti keleivius.

24 m.

T kategorija

Troleibusai, tai yra nebėginės transporto priemonės, sujungtos su išoriniu elektros šaltiniu. 

21 m.

  • A1 A2 A B1 B BE C1 C1E C CE D1 D1E D DE T kategorijų vairuotojo pažymėjimai taip pat suteikia teisę vairuoti AM kategorijos transporto priemones (mopedus ir lengvuosius keturračius);

  • B kategorijos vairuotojo pažymėjimas suteikia teisę vairuoti galinguosius keturračius;

  • A2 kategorijos vairuotojo pažymėjimas suteikia teisę vairuoti ir A1 kategorijos transporto priemones;

  • A kategorijos vairuotojo pažymėjimas suteikia teisę vairuoti ir A1, A2 kategorijų transporto priemones;

  • B, C arba D kategorijų vairuotojo pažymėjimas suteikia teisę vairuoti atitinkamai ir B1, C1 arba D1 kategorijų transporto priemones;

  • C1E, CE, D1E arba DE kategorijų vairuotojo pažymėjimas suteikia teisę vairuoti ir BE kategorijos transporto priemones; 

  • CE, DE kategorijų vairuotojo pažymėjimas suteikia teisę vairuoti atitinkamai ir C1E, D1E kategorijų transporto priemones;

  • CE kategorijos vairuotojo pažymėjimas suteikia teisę vairuoti ir DE kategorijos transporto priemones vairuotojams, kurie turi teisę vairuoti D kategorijų transporto priemones.

Autobusų, sunkvežimių, priekabų klasifikacija, kategorijos

Motociklų, lengvųjų automobilių, sunkvežimių, autobusų klasifikacija ir kategorijos

I. Mopedų, motociklų ir jiems prilyginamų transporto priemonių klasifikavimas 

1. Kategorija L - transporto priemonės, turinčios mažiau kaip keturis ratus:

1.1. L1 klasė - dviratė transporto priemonė, kurios variklio darbinis tūris ne didesnis kaip 50 cm3 ir maksimalus konstrukcinis greitis ne didesnis kaip 50 km/h;

1.2. L2 klasė - triratė transporto priemonė, kurios variklio darbinis tūris ne didesnis kaip 50 cm3 ir maksimalus konstrukcinis greitis ne didesnis kaip 50 km/h;

1.3. L3 klasė - dviratė transporto priemonė, kurios variklio darbinis tūris didesnis kaip 50 cm3 ir/arba maksimalus konstrukcinis greitis didesnis kaip 50 km/h;

1.4. L4 klasė - triratė transporto priemonė su nesimetriškai išdėstytais ratais, kurios variklio darbinis tūris didesnis kaip 50 cm3 ir/arba maksimalus konstrukcinis greitis didesnis kaip 50 km/h;

1.5. L5 klasė - triratė transporto priemonė su simetriškai išdėstytais ratais, kurios bendroji masė ne didesnė kaip 1000 kg, variklio darbinis tūris didesnis kaip 50 cm3 ir/arba maksimalus konstrukcinis greitis didesnis kaip 50 km/h.

2. L1 ir L2 klasės transporto priemones įprasta vadinti mopedais, L3 - motociklais, L4 - motociklais su šoninėmis priekabomis.

3. L kategorijai prilyginamos šios keturratės transporto priemonės:

3.1. keturratės transporto priemonės, kurių nuosava masė (be baterijų, jei tai elektromobilis) ne didesnė kaip 350 kg, variklio darbinis tūris ne didesnis kaip 50 cm3 arba variklio galingumas ne didesnis kaip 4 kW ir maksimalus konstrukcinis greitis ne didesnis kaip 45 km/h, prilyginamos L2 klasei;

3.2. keturratės transporto priemonės, kurių nuosava masė didesnė kaip 350 kg, bet ne didesnė kaip 400 kg arba 550 kg, jeigu ji skirta kroviniams vežti (be baterijų, jei tai elektromobilis) ir variklio galingumas ne didesnis kaip 15 kW, prilyginamos L5 klasei. 

II. Automobilių klasifikavimas 

4. Kategorija M - variklio varoma transporto priemonė, turinti ne mažiau kaip keturis ratus ir skirta keleiviams vežti:

4.1. M1 klasė - transporto priemonė keleiviams vežti, turinti ne daugiau kaip 8 sėdimas vietas keleiviams ir 1 sėdimą vietą vairuotojui (lengvasis automobilis);

4.2. M2 klasė - transporto priemonė keleiviams vežti, turinti daugiau kaip 8 sėdimas vietas keleiviams ir 1 sėdimą vietą vairuotojui, kurios bendroji masė ne didesnė kaip 5 t (autobusas);

4.3. M3 klasė - transporto priemonė keleiviams vežti, turinti daugiau kaip 8 sėdimas vietas keleiviams ir 1 sėdimą vietą vairuotojui, kurios bendroji masė didesnė kaip 5 t (autobusas).

5. Kategorija N - variklio varoma transporto priemonė, turinti ne mažiau kaip keturis ratus ir skirta kroviniams vežti:

5.1. N1 klasė - transporto priemonė kroviniams vežti, kurios bendroji masė ne didesnė kaip 3,5 t (krovininis automobilis);

5.2. N2 klasė - transporto priemonė kroviniams vežti, kurios bendroji masė didesnė kaip 3,5 t, tačiau ne didesnė kaip 12 t (krovininis automobilis);

5.3. N3 klasė - transporto priemonė kroviniams vežti, kurios bendroji masė didesnė kaip 12 t (krovininis automobilis);

5.4. vilkiko bendrąja mase vadinama paties vilkiko bendroji masė ir balniniam sujungimui tenkanti pakrautos puspriekabės masės dalis.

6. Kategorija G - padidinto važumo transporto priemonės (visureigiai). Visureigiais vadinamos M ir N kategorijos transporto priemonės, kurios atitinka tam tikrus reikalavimus. Šių reikalavimų kontrolei sąlygos nurodytos JT EEK dokumente TRANS/SC1/WP29/78/Amend.3, išleistame 1991 m. birželio 12 d.:

6.1. Visureigiais vadinamos N1 klasės transporto priemonės, kurių bendroji masė ne didesnė kaip 2 tonos, ir M1 klasės transporto priemonės, jei jos turi:

6.1.1. bent vieną priekinę ir bent vieną galinę tuo pat metu varomas ašis, įskaitant transporto priemones, kurių viena ašis gali būti atjungta;

6.1.2. bent vieną diferencialą blokuojantį mechanizmą arba analogišką įtaisą ir jei transporto priemonė gali įveikti 30 % įkalnę;

6.1.3. papildomai turi atitikti bent penkis reikalavimus iš šešių:

6.1.3.1. priekinės iškyšos kampas turi būti ne mažesnis kaip 250;

6.1.3.2. galinės iškyšos kampas turi būti ne mažesnis kaip 200;

6.1.3.3. nuožulnumo kampas turi būti ne mažesnis kaip 200;

6.1.3.4. priekinės ašies prošvaisa turi būti ne mažesnė kaip 180 mm;

6.1.3.5. galinės ašies prošvaisa turi būti ne mažesnė kaip 180 mm;

6.1.3.6. prošvaisa tarp ašių turi būti ne mažesnė kaip 200 mm.

6.2. Visureigiais vadinamos N1 klasės transporto priemonės, kurių bendroji masė didesnė kaip 2 t, taip pat N2, M2 ir M3 klasės transporto priemonės, kurių bendroji masė ne didesnė kaip 12 t, jei visi jų ratai yra varomi kartu, įskaitant tas transporto priemones, kurių viena ašis gali būti atjungta, arba atitinka kitus tris reikalavimus:

6.2.1. bent viena priekinė ir bent viena galinė ašys varomos kartu, įskaitant tas transporto priemones, kurių viena ašis gali būti atjungta;

6.2.2. yra bent vienas diferencialą blokuojantis mechanizmas ar analogiškas įtaisas;

6.2.3. transporto priemonė gali įveikti 25 % įkalnę.

6.3. Visureigiais vadinamos M3 klasės transporto priemonės, kurių bendroji masė didesnė kaip 12 t, taip pat N3 klasės transporto priemonės, jei visi jų ratai yra varomi kartu, įskaitant tas transporto priemones, kurių viena ašis gali būti atjungta, arba turi atitikti šiuos reikalavimus:

6.3.1. bent pusė ratų yra varomi;

6.3.2. yra bent vienas diferencialą blokuojantis mechanizmas ar analogiškas įtaisas;

6.3.3. pavienė transporto priemonė gali įveikti 25 % įkalnę;

6.3.4. papildomai turi atitikti bent keturis reikalavimus iš šešių:

6.3.4.1. priekinės iškyšos kampas turi būti ne mažesnis kaip 250;

6.3.4.2. galinės iškyšos kampas turi būti ne mažesnis kaip 250;

6.3.4.3. nuožulnumo kampas turi būti ne mažesnis kaip 250;

6.3.4.4. priekinės ašies prošvaisa turi būti ne mažesnė kaip 250 mm;

6.3.4.5. galinės ašies prošvaisa turi būti ne mažesnė kaip 250 mm;

6.3.4.6. prošvaisa tarp ašių turi būti ne mažesnė kaip 300 mm.


III. Priekabų ir puspriekabių klasifikavimas 

7. Kategorija O - priekabos ir puspriekabės:

7.1. O1 klasė - priekabos, kurių bendroji masė ne didesnė kaip 0,75 t (lengva arba lengvojo automobilio priekaba/puspriekabė);

7.2. O2 klasė - priekabos, kurių bendroji masė didesnė kaip 0,75 t, tačiau ne didesnė kaip 3,5 t (krovininio automobilio priekaba/puspriekabė);

7.3. O3 klasė - priekabos, kurių bendroji masė didesnė kaip 3,5 t, tačiau ne didesnė kaip 10 t (krovininio automobilio priekaba/puspriekabė);

7.4. O4 klasė - priekabos, kurių bendroji masė didesnė kaip 10 t (krovininio automobilio priekaba/puspriekabė);

7.5. puspriekabės bendrąja mase vadinama puspriekabės ašims tenkanti visiškai pakrautos puspriekabės masės dalis.

IV. Kėbulų tipų apibrėžimai ir kodai 

8. M1 klasės transporto priemonių kėbulų tipų kodavimas:

8.1. AA - sedanas (apibrėžimas pateiktas ISO standarte 3833-1977, Nr. 3.1.1.1), šiuo terminu taip pat vadinamos transporto priemonės, turinčios daugiau kaip keturis šoninius langus;

8.2. AB - hečbekas - sedanas (AA) su nuolaidžia galine dalimi;

8.3. AC - universalas (apibrėžimas pateiktas ISO standarte 3833-1977, Nr. 3.1.1.4);

8.4. AD - kupė (apibrėžimas pateiktas ISO standarte 3833-1977, Nr. 3.1.1.5);

8.5. AE - kabrioletas (apibrėžimas pateiktas ISO standarte 3833-1977, Nr. 3.1.1.6);

8.6. AF - daugiatikslis automobilis - motorinės transporto priemonės, išskyrus tas, kurių kodai nuo AA iki AE, skirta keleiviams ir jų bagažui ar prekėms vežti kartu.

9. Transporto priemonė nepriklauso M1 klasei, jei atitinka šias sąlygas:

9.1. sėdimų vietų skaičius, neskaitant vairuotojo, ne daugiau kaip 6 (sėdimų vietų skaičius transporto priemonėje priklauso nuo sėdimų vietų “tinkamų” tvirtinimo taškų skaičiaus; “tinkamas” tvirtinimo taškas - tas, kuris skirtas konkrečiai sėdimai vietai tvirtinti; “Tinkamumui” užtikrinti gamintojas privalo izoliuoti tvirtinimo vietas, pvz., užvirinti jas plokštėmis arba sutvirtinti armatūra, kurių negalima būtų pašalinti įprastiniais įrankiais);

9.2. atitinka formulę:      P - (M + N x 68) > N x 68, kurioje:

P - techniškai leistina maksimali pakrautos transporto priemonės (bendroji) masė, kg;

M - paruoštos eksploatacijai transporto priemonės masė, kg;

N - sėdimų vietų skaičius, neskaitant vairuotojo.

10. M2 ir M3 klasių transporto priemonių kėbulų tipų kodavimas.

11. Pagal sėdimų vietų skaičių M2 ir M3 klasių transporto priemonės skirstomos į šias grupes:

11.1. I grupės transporto priemonės (miesto autobusai) - transporto priemonės, kuriose telpa daugiau kaip 22 keleiviai, neįskaitant vairuotojo; jose sukonstruota erdvė stovintiems keleiviams, sudaro pakankamai geras sąlygas dažnam keleivių judėjimui:

11.1.1. CA - vienaaukštis;

11.1.2. CB - dviaukštis;

11.1.3. CC - sujungtinis vienaaukštis;

11.1.4. CD - sujungtinis dviaukštis;

11.1.5. CE - žemagrindis vienaaukštis;

11.1.6. CF - žemagrindis dviaukštis;

11.1.7. CG - sujungtinis žemagrindis vienaaukštis;

11.1.8. CH - sujungtinis žemagrindis dviaukštis.

11.2. II grupės transporto priemonės (priemiestiniai autobusai) - transporto priemonės, kuriose telpa daugiau kaip 22 keleiviai, neįskaitant vairuotojo; jos sukonstruotos sėdintiems keleiviams vežti, tačiau jų konstrukcija įgalina praėjimuose ir / (arba) plote, kuris ne didesnis kaip dvi suporintos sėdimos vietos, vežti stovinčius keleivius:

11.2.1. CI - vienaaukštis;

11.2.2. CJ - dviaukštis;

11.2.3. CK - sujungtinis vienaaukštis;

11.2.4. CL - sujungtinis dviaukštis;

11.2.5. CM - žemagrindis vienaaukštis;

11.2.6. CN - žemagrindis dviaukštis;

11.2.7. CO - sujungtinis žemagrindis vienaaukštis;

11.2.8. CP - sujungtinis žemagrindis dviaukštis.

11.3. III grupės transporto priemonės (tarpmiestiniai autobusai) - transporto priemonės, kuriose telpa daugiau kaip 22 keleiviai, neįskaitant vairuotojo; jos sukonstruotos tik sėdintiems keleiviams vežti:

11.3.1. CQ - vienaaukštis;

11.3.2. CR - dviaukštis;

11.3.3. CS - sujungtinis vienaaukštis;

11.3.4. CT - sujungtinis dviaukštis.

11.4. A grupės mažasis autobusas - transporto priemonės, kuriose telpa ne daugiau kaip 22 keleiviai, neįskaitant vairuotojo; jos suprojektuotos stovintiems ir sėdintiems keleiviams vežti:

11.4.1. CU - vienaaukštis;

11.4.2. CV - žemagrindis vienaaukštis.

11.5. B grupės mažasis autobusas - transporto priemonės, kuriose telpa ne daugiau kaip 22 keleiviai, neįskaitant vairuotojo; jos suprojektuotos tik sėdintiems keleiviams vežti:

11.5.1. CW - vienaaukštis;

11.5.2. jei M2 ir M3 klasių transporto priemonių kėbulo tipų kodas turi trečią žymenį “X”, tai reiškia, kad jos neatitinka JT EEK taisyklių Nr. 36 ir Nr. 52 reikalavimų, todėl jomis vežti žmones verslo tikslais draudžiama;

11.5.3. sujungtinis autobusas - autobusas, susidedantis iš dviejų ar daugiau nelanksčių sekcijų (dalių), sujungtų šarnyru (per sujungimo sekciją); sekciją atskirti galima tik specialia įranga dirbtuvėse; jos sujungtos taip, kad keleiviai tarp jų galėtų laisvai judėti;

11.5.4. žemagrindis autobusas - autobusas, kurio ne mažiau kaip 35% bendro stovinčių keleivių erdvės (sujungtinio autobuso priekinės sekcijos arba dviaukščio autobuso pirminis aukštas) ploto (šiame plote neturi būti laiptelių) yra bent prie vienerių darbinių durų, pro kurias į transporto priemonę patenka asmenys, turintieji judėjimo sutrikimų.

12. N kategorijos transporto priemonių kėbulų tipų kodavimas:

12.1. BA - sunkvežimis - transporto priemonė, suprojektuota ir sukonstruota išimtinai tik kroviniams vežti; taip pat gali traukti ir priekabas;

12.2. BAA - bortinis sunkvežimis - transporto priemonė su platforma kroviniams vežti ir bortais, kurie gali būti nuimami; ši transporto priemonė gali būti uždara, jei įrengiamas tentas ar kita nuimama konstrukcija;

12.3. BAB - sunkvežimis-furgonas - transporto priemonė, turinti uždarą kėbulą;

12.4. BAC - savivartis - sunkvežimis, turintis viršutinę kėbulo konstrukciją, kuri gali verstis į vieną ar kelias puses;

12.5. BAD - autocisterna - sunkvežimis, turintis verčiamą ar neverčiamą pastoviai pritvirtintą cisterną skysčiams, dujoms ar birioms medžiagoms transportuoti;

12.6. BAE - gyvulinis sunkvežimis - sunkvežimis gyvuliams vežti;

12.7. BAF - autovežis - sunkvežimis specialiai suprojektuotas vienam ar keliems automobiliams transportuoti;

12.8. BAG - konteinerinis sunkvežimis - sunkvežimis, savivarčio ar nesavivarčio tipo, skirtas atviriems, uždariems ir kitokiems konteineriams vežti;

12.9. BAH - miškovežis - sunkvežimis specialiai suprojektuotas medienai ir kitiems panašių matmenų kroviniams vežti;

12.10. BAI - betonvežis - sunkvežimis, turintis specialią įrangą betono skiediniams vežti;

12.11. BAJ - stiklavežis - sunkvežimis, kurio kairėje ir (arba) dešinėje pusėse stacionariai sumontuota speciali konstrukcija, leidžianti vežti stiklo lakštus beveik vertikalioje padėtyje;

12.12. BAK - sunkvežimis šaldytuvas - transporto priemonė, turinti specialią šaldymo ar šildymo įrangą, skirtą prekėms reguliuojamoje temperatūroje transportuoti;

12.13. BAL - sunkvežimis su izoterminiu kėbulu - transporto priemonė, kuri užtikrina pastovią transportuojamų krovinių temperatūrą ir apsaugo krovinius nuo išorinio aplinkos poveikio;

12.14. BAM - žmonėms pritaikytas sunkvežimis - BAA ir BAB sunkvežimiai pritaikyti žmonėms vežti;

12.15. BB - furgonas - sunkvežimis, kurio kabina sujungta su kėbulu ir turintis ne daugiau kaip 3 sėdimas vietas (įskaitant vairuotoją) vienoje eilėje;

12.16. BBA - kombinuotas furgonas - furgonas, kurio konstrukcija be krovinio papildomai įgalina vežti ne daugiau kaip 6 keleivius, neskaitant vairuotojo;

12.17. BC - puspriekabes traukianti transporto priemonė (balninis vilkikas) - transporto priemonė suprojektuota ir sukonstruota tik puspriekabėms traukti;

12.18. BD - priekabas traukianti transporto priemonė (vilkikas) - transporto priemonė suprojektuota ir sukonstruota tik priekaboms traukti; ji taip pat gali turėti įrengtą krovimo platformą;

12.19. BE - bekėbulis sunkvežimis - N kategorijos transporto priemonė, kurioje sumontuotos visos konstrukcijos, išskyrus kėbulą;

12.20. transporto priemonė nepriklauso N kategorijai, jei ji apibrėžta kaip BB arba BBA, kurios techniškai leistina maksimali masė (bendroji masė) ne didesnė kaip 3500 kg:

12.20.1. turi daugiau kaip 6 sėdimas vietas, neskaitant vairuotojo;

12.20.2. arba atitinka šias sąlygas: sėdimų vietų skaičius, neskaitant vairuotojo, ne  N x 68;£daugiau kaip 6 ir atitinka formulę - P - (M + N x 68)

12.21.transporto priemonė nepriklauso N kategorijai, jei ji apibrėžta kaip BA, BB ir BBA, kurios techniškai leistina maksimali masė (bendroji masė) didesnė kaip 3500 kg, BC arba BD, atitinka mažiausiai vieną iš toliau pateiktų sąlygų:

12.21.1. sėdimų vietų skaičius, neskaitant vairuotojo, daugiau kaip 8;

12.21.2.  N x 68.£arba atitinka formulę - P - (M + N x 68)

13. O kategorijos transporto priemonių kodavimas:

13.1. DA - puspriekabė - traukiama transporto priemonė, suprojektuota sukabinti su puspriekabes traukiančia transporto priemone (balniniu vilkiku) ar vežimėliu, jos (puspriekabės) didelė vertikalios apkrovos dalis tenka balniniam vilkikui ar vežimėlio ašiai;

13.2. DB - priekaba - traukiama transporto priemonė su ne mažiau kaip dviem ašimis, iš kurių bent viena valdoma ir su tempimo įtaisu (grąžulu), galinčiu judėti vertikaliai; priekaba neperduoda didelės statinės vertikalios apkrovos (mažiau kaip 100 daN) traukiančiajai transporto priemonei;

13.3. DC - centrinės ašies priekaba - priekaba, kurios grąžulas standžiai sujungtas su pačia priekaba ir kurios ašis (-ys) yra kiek galima arčiau pakrautos transporto priemonės svorio centro, todėl nedidelė statinės vertikaliosios apkrovos dalis, ne didesnė kaip 10% priekabos bendrojo svorio ar 1000 daN apkrovos (kuri yra mažesnė), perduodama traukiančiajai transporto priemonei;

13.4. visų tipų priekabų bei puspriekabių kėbulai pagal savo paskirtį koduojami ir apibrėžiami analogiškai kaip ir sunkvežimių BA kėbulų tipų kodai. Priekabų ir puspriekabių paskirtis koduojama trečiu žymeniu, pvz.: DAK - tai puspriekabė šaldytuvas; DCG - tai centrinės ašies priekaba konteinervežis; DBB - tai priekaba furgonas.

14. Specialios paskirties transporto priemonės - M, N ir O kategorijų transporto priemonės, kurių pagrindinė paskirtis specialia įranga atlikti specialias funkcijas:

14.1. SA - gyvenamasis automobilis - specialiosios paskirties M kategorijos transporto priemonė, kurioje įrengta gyvenama patalpa su sėdimomis vietomis, stalu, miegamomis vietomis (gali būti padarytos iš sėdimų vietų), virtuvės ir maisto saugojimo įranga. Įranga ir baldai gyvenamoje patalpoje turi būti pritvirtinti, kilnojamas gali būti tik stalas;

14.2. SB - šarvuotasis automobilis - transporto priemonė, skirta keleiviams ir kroviniams apsaugoti bei atitinkanti šarvuotos apsaugos nuo kulkų reikalavimus;

14.3. SC - medicininės pagalbos automobilis - M kategorijos transporto priemonė, skirta vežti ligoniams bei sužeistiesiems ir turinti tam skirtą specialią įrangą;

14.4. SD - autokatafalkas - M kategorijos transporto priemonė, skirta mirusiųjų palaikams vežti ir turinti tam skirtą specialią įrangą;

14.5. SE - gyvenamoji priekaba (apibrėžimas pateiktas ISO standarte 3833-1977, Nr. 3.2.1.3);

14.6. SF - autokranas - N kategorijos transporto priemonė, neskirta kroviniams vežti, tačiau turinti kraną, kurio kėlimo momentas lygus ar didesnis kaip 400 kNm;

14.7. SG - kitos specialiosios paskirties transporto priemonės;

14.8. SH - autokopėčios - N kategorijos transporto priemonė, kurioje stacionariai įmontuotos pailginamosios kopėčios;

14.9. SI - techninės pagalbos vežtuvas - N kategorijos transporto priemonė, skirta nevažiuojančioms transporto priemonėms nuvežti;

14.10. SJ - serviso automobilis - N kategorijos transporto priemonė su specialia įranga, skirta darbui jos viduje bei išorėje; šioms transporto priemonėms taip pat priklauso transporto priemonės, naudojamos kaip dirbtuvės, raštinės, radijo ir TV transliacijos stotys bei naudojamos demonstruoti filmams, reklamai ir kitiems panašiems tikslams;

14.11. SK - autobokštelis - N kategorijos transporto priemonė su kilnojamu lopšeliu ar tilteliu, skirtu aukštuminiams darbams;

14.12. SL - dumblavežis - N kategorijos transporto priemonė su specialia įranga kanalizacijai ir nutekamųjų vandenų šuliniams ištuštinti ir (arba) išvalyti;

14.13. SM - šiukšliavežis - N kategorijos transporto priemonė su specialia įranga buitinių šiukšlių ir (arba) pramoninių atliekų konteinerių ištuštinimui ir vežimui;

14.14. SN - gaisrinis automobilis - transporto priemonė su specialia įranga gaisrams gesinti ir darbui per katastrofas bei avarijas;

14.15. SO - automobilinis kompresorius - transporto priemonė su kėbulo vietoje stacionariai įmontuotu kompresoriumi;

14.16. SP - autoparduotuvė - transporto priemonė, įrengta kaip maisto ir pramoninių prekių pardavimo vieta;

14.17. SQ - techninės pagalbos automobilis - transporto priemonė su keltuvu, gerve ir (arba) kita specialia įranga, kuri įgalina kitas transporto priemones remontuoti bei prireikus jas nutempti;

14.18. SR - valymo automobilis - transporto priemonė su specialia įranga keliams ir šaligatviams valyti bei ledui šalinti. Šiai sąvokai taip pat priskiriamos ir vandens laistymo transporto priemonės;

14.19. SS - mobilusis grąžtas - transporto priemonė su specialia įranga gruntui gręžti;

14.20. ST - mokomosios transporto priemonės - transporto priemonės su papildoma valdymo įranga vairavimo instruktoriui.

15. L kategorijos transporto priemonių kodavimas:

15.1. L1 - L4 klasių transporto priemonės smulkiau nekoduojamos;

15.2. L5 klasės transporto priemonės koduojamos taip:

15.2.1. L51 - triratis motociklas su simetriškai išdėstytais ratais ir atvira kabina;

15.2.2. L52 - triratis motociklas su simetriškai išdėstytais ratais ir uždara kabina vairuotojui ir (arba) keleiviui (-iams);

15.2.3. L53 - keturratė transporto priemonė, priskiriama L5 klasei su atvira kabina;

15.2.4. L54 - keturratė transporto priemonė, priskiriama L5 klasei su uždara kabina vairuotojui ir (arba) keleiviui (-iams).

V. transporto priemonių kodavimas 

16. Kodavimo tikslas - nustatyti vienodą transporto priemonių kategorijų, klasių, jų kėbulų tipų bei transporto priemonės paskirties žymėjimo metodiką.

17. Transporto priemonės kodas (toliau - kodas) - tai tam tikrų arabiškų skaitmenų ir didžiųjų lotyniškų raidžių junginys nuo 2 iki 8.

18. Kodą sudaro trys dalys: pirmosios dvi kodo dalys susideda iš ne daugiau kaip trijų žymenų, paskutinė - iš dviejų. Koduojant dvirates ir trirates transporto priemones naudojama tik pirmoji kodo dalis:

18.1. pirmosios kodo dalies du žymenys nurodo transporto priemonės kategoriją ir klasę. Jei transporto priemonė suprojektuota ir pagaminta kaip didesnio važumo (visureigis), tai šios kodo dalies paskutinis žymuo visada bus “G”. Jei transporto priemonės pagal savo konstrukciją negalima priskirti prie visureigio, tai trečiasis žymuo iš viso nerašomas. L5 klasės transporto priemonėms naudojami žymenys nurodyti 15 punkte;

18.2. antrojoje kodo dalyje nurodomi kėbulo tipo atitinkami žymenys. Jie gali susidėti iš dviejų ar trijų žymenų. Trys žymenys naudojami aprašant N kategorijos sunkvežimių, O ir nekomercinės paskirties M2 ir M3 klasės transporto priemonių kėbulų tipus bei nurodant jų paskirtį. Visais kitais atvejais kėbulo tipas nurodomas dviem simboliais;

18.3. trečioji kodo dalis susideda iš dviejų simbolių. Ji pildoma tik specialios paskirties transporto priemonėms. Žymenys šios dalies pildymui naudojami iš 14 punkto.

19. Transporto priemonių kodavimo pavyzdžiai:

19.1. M1AAST - M1 klasės mokomoji transporto priemonė; kėbulo tipas - sedanas;

19.2. M1AFSC - M1 klasės medicininės pagalbos transporto priemonė; kėbulo tipas - daugiatikslis;

19.3. M3GCIX - M3 klasės padidinto važumo, nekomercinės paskirties vienaaukštė II klasės transporto priemonė (priemiestinis autobusas);

19.4. M2CW - M2 klasės vienaaukštis B klasės mažasis autobusas (pritaikytas žmonėms vežti verslo tikslais);

19.5. N3BC - N3 klasės puspriekabes traukianti transporto priemonė (balninis vilkikas);

19.6. N2BESS - N2 klasės bekėbulė transporto priemonė, ant kurios važiuoklės įmontuotas grąžtas;

19.7. O1DCA - O1 klasės centrinės ašies bortinė priekaba;

19.8. O2DCBSE - O2 klasės centrinės ašies gyvenamoji priekaba.

Vandentiekio inžinerinės sistemos - STR

PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos aplinkos ministro
2003 m. liepos 21 d. įsakymu Nr. 390
STATYBOS TECHNINIS REGLAMENTAS
STR 2.07.01:2003
VANDENTIEKIS IR NUOTEKŲ ŠALINTUVAS. PASTATO INŽINERINĖS
SISTEMOS. LAUKO INŽINERINIAI TINKLAI
I SKYRIUS. BENDROSIOS NUOSTATOS
1. Šis statybos techninis reglamentas (toliau – Reglamentas) nustato:
1.1. pastato inžinerinių sistemų – vandentiekio ir nuotekų šalintuvo (kaip pastato dalių)
esminius reikalavimus [7.1.1] bei saugos ir paskirties reikalavimus [7.1.1];
1.2. lauko inžinerinių tinklų – vandentiekio ir nuotekų šalintuvo (kaip statinių) esminius
reikalavimus [7.1.1] bei saugos ir paskirties reikalavimus [7.1.1];
2. Reglamento nustatyti pastato vandentiekio ir nuotekų šalintuvo, taip pat lauko vandentiekio
ir nuotekų šalintuvo esminiai reikalavimai taikomi bet kurios paskirties vandentiekiui ir
nuotekų šalintuvui.
3. Reglamentas nenustato esminių reikalavimų bei saugos ir paskirties reikalavimų:
3.1. pastato karštam vandentiekiui (pastato inžinerinei sistemai);
3.2. vandens ėmyklų ir vandens ruošyklų statiniams;
3.3. nuotekų valyklų statiniams.
4. Reglamentas taip pat nenustato:
4.1. pastato vandentiekio ir lauko vandentiekio pritaikymo gaisrams gesinti saugos ir paskirties
reikalavimų. Šie reikalavimai nustatyti normatyviniais gaisrinės saugos dokumentais
[7.3.11], [7.3.12], [7.3.13], kurie bus pakeisti atitinkamais naujais dokumentais;
4.2. specialaus pastato vandentiekio ir specialaus lauko gaisrinio vandentiekio, taip pat kitos
paskirties vandentiekių papildomų saugos ir paskirties reikalavimų.
5. Reglamentas privalomas visiems statybos dalyviams, viešojo administravimo subjektams,
inžinerinių tinklų bei susisiekimo komunikacijų savininkams (ar naudotojams), kitiems
juridiniams ir fiziniams asmenims, susijusiems su šia veikla [7.1.1], [7.3.1].
6. Paryškintomis raidėmis atspausdintos esminės Reglamento nuostatos. Nepriklausomai nuo
šrifto formos, visos Reglamento nuostatos yra privalomos. Reglamento 1–5, 6–8 ir 11–20
priedai parengti vadovaujantis visuotinai pripažinta vandentiekio ir nuotekų šalinimo
projektavimo praktika (išdėstyta mokslo darbuose, techninėje literatūroje ir pan.). Gali būti
naudojami ir kiti autoritetingų Lietuvos, užsienio šalių ar tarptautinių organizacijų (mokslo
studijų institucijų, kūrybinių techninių organizacijų ir pan.) parengti dokumentai
(metodikos, rekomendacijos ir kt.).
II SKYRIUS. NUORODOS
7. Reglamento nuostatų teisės šaltiniai yra šie teisės aktai:
7.1. LR įstatymai ir LR Vyriausybės nutarimai:
7.1.1.Lietuvos Respublikos statybos įstatymas (Žin., 1996, Nr.32-788; 2001, Nr.101-
3597; 2002, Nr.73-3093, Nr.124-5625);7.1.2.Lietuvos Respublikos kelių įstatymas (Žin., 1995, Nr.44-1076; 1997, Nr.96-2424;
2002, Nr.101- 4492);
7.1.3.Lietuvos Respublikos geležinkelio transporto kodeksas (Žin.,1996, Nr.59-1402;
1998, Nr.105-2896; 2002, Nr.74-3143);
7.1.4.Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimas Nr. 343 „Dėl
specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ (Žin., 1992, Nr. 22-652;
1999, Nr.104-2995);
7.2. Europos Sąjungos, Europos ekonominės bendrijos, Ekonominės Europos tarybos ir
kitų organizacijų dokumentai:
7.2.1.EET Pavyzdinių nurodymų statybos taisyklėms santrauka (vertimas iš ECE
Compendium of Model Provisions For Building Regulations United Nation. New York and
Geneva), 1996 m. sausis;
7.3. statybos techniniai reglamentai:
7.3.1.STR 1.01.05:2002 „Normatyviniai statybos techniniai dokumentai“ (Žin., 2002,
Nr.42-1586; 2003, Nr.37-1634);
7.3.2.STR 2.01.01(1):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Mechaninis patvarumas ir
pastovumas (Žin., 1999, Nr.112-3260);
7.3.3.STR 2.01.01(2):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Gaisrinė sauga“ (Žin., 2000,
Nr.17-424; 2002, Nr.96-4233);
7.3.4.STR 2.01.01(3):1999 „Esminiai statinio reikalavimai „Higiena, sveikata, aplinkos
apsauga“ (Žin., 2000, Nr.8-215; 2002, Nr.106-4776);
7.3.5.STR 2.01.01(4):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Naudojimo sauga“ (Žin.,
2000, Nr.8-216; 2002, Nr.96-4232);
7.3.6.STR 2.01.01(5):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Apsauga nuo triukšmo“ (Žin.,
2000, Nr.8-216; 2002, Nr.96-4232);
7.3.7.STR 2.01.01(6):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Energijos taupymas ir
šilumos išsaugojimas“ (Žin., 1999, Nr.107-3120; 2002, Nr.98-4343);
7.3.8.STR 2.01.05:2003 „Pastatų ir gyvenamosios aplinkos apsauga nuo triukšmo“;
7.3.9.STR 2.05.03:2003 „Statybinių konstrukcijų projektavimo pagrindai“ (Žin., 2003,
Nr.59-2682);
7.3.10.STR 2.05.04:2003 „Poveikiai ir apkrovos“ (Žin., 2003, Nr.59-2683);
7.3.11. STR 2.01.04:2002 „Gaisrinė sauga. Pagrindiniai reikalavimai“ (Žin., 2002,
Nr.113-5064; 2003, Nr.43-1994, Nr.56-2505);
7.3.12.RSN 136-92 „Vandens tiekimas. Išoriniai tinklai ir statiniai. Priešgaisriniai
reikalavimai“ (Žin., 2000, Nr.38-1069, Nr.94-2952);
7.3.13.RSN 137-92 „Pastatų vidaus priešgaisrinis vandentiekis“ (Žin., 2002, Nr.69-2843);
7.3.14.RSN 138-92* „Pastatų ir statinių priešgaisrinė automatika“ (Žin., 1995, Nr.20-
488; 2000, Nr.104-3298; 2002, Nr.69-2844; 2003, Nr.42-1959);
7.4. Higienos normos:
7.4.1.HN 24:1998 „Geriamasis vanduo. Kokybės reikalavimai ir programinė priežiūra“
(Žin., 1998, Nr.105-2926; 1999, Nr.69-2198);
7.4.2.rengiama HN, pakeičianti HN 33-2001 „Akustinis triukšmas. Leidžiami lygiai
gyvenamoje ir darbo aplinkoje. Matavimo metodikos bendrieji reikalavimai“ (Žin.,
2002, Nr.8-301; 2002, Nr. 59-2401);
7.4.3.HN 69-1997 „Šiluminis komfortas ir pakankama šiluminė aplinka darbo patalpose.
Parametrų normuojamos reikšmės ir matavimo reikalavimai“.
7.5. Kitų valstybės institucijų teisės aktai:
7.5.1. S
lėginių įrenginių techninis reglamentas (Žin., 2000, Nr.88-2726);
7.5.2. P
aprastų slėginių indų techninis reglamentas (Žin., 2000, Nr.7-197, Nr.55-1627; 2001, Nr.54-
1931);
7.6. Standartai:
27.6.1.LST EN 1717:2002 Geriamojo vandens apsauga nuo taršos pastatų vandentiekiuose
ir bendrieji įtaisų, saugančių nuo taršos dėl atbulinio tekėjimo, reikalavimai;
7.6.2.LST EN 1253-1:2000 Pastatų nuotakynas. 1 dalis. Reikalavimai;
7.6.3.LST EN 12056-3:2002 Savitakiai pastatų nuotakynai. 3 d. Lietaus nuotakynas, jo
planavimas ir apskaičiavimas;
7.6.4.LST EN 476:2000 Savitakiai nutekamieji išvadai ir nuotakynų detalės. Bendrieji
reikalavimai;
7.6.5.LST EN 1293:2000 Pneumatinių slėginių nutekamųjų išvadų ir nuotakynų
komponentai. Bendrieji reikalavimai;
7.6.6.LST EN 773:2000 Slėginiai nutekamieji išvadai ir nuotakynų dalys. Bendrieji
reikalavimai;
7.6.7.LST EN 12109:2000 Vakuuminiai pastatų nuotakynai;
7.6.8.LST EN 12889:2000 Nekasamasis nuotakyno tiesimas ir bandymas;
7.6.9.LST EN 752-3:2002 Lauko nuotakų ir sausintuvų sistemos. 3 dalis. Planavimas;
7.6.10.LST EN 752-4:2002 Lauko nuotakų ir sausintuvų sistemos. 4 dalis. Hidraulinis
skaičiavimas ir aplinkos veiksniai;
7.6.11.LST EN 12050-3:2002 Pastatų ir sklypų nuotekų kėlyklo . Įrengimo ir bandymo
principai. 3 dalis. Riboto taikymo srutinių nuotekų kėlyklos;
7.6.12.LST EN 12255-1:2002 Nuotekų valyklos. 1 dalis. Bendrieji statybos principai.
III SKYRIUS. PAGRINDINĖS SĄVOKOS
8. Šiame skyriuje pateikiamos tik tos Reglamente vartojamos sąvokos, kurios
neapibrėžtos Lietuvos Respublikos statybos įstatyme bei Reglamento nuorodų skyriaus 7.3.2 –
7.3.7 punktuose, įvardytuose statybos techniniuose reglamentuose. Kitos Reglamente vartojamos
pagrindinės sąvokos pateikiamos suskirstant jas pagal sąvokų apibrėžimus vienijančias prasmines
grupes.
9. Esminiai statinio (jo dalies) reikalavimai:
9.1. konstrukcijų kritinė ribinė būklė [7.3.2] – įvairių konstrukcijų suirimas ar jam
artima būklė. Kritinei būklei taip pat priskiriama:
 nepažeistos konstrukcijos ar bet kurios jos dalies laikančiųjų konstrukcijų griūtis;
 griūtis dėl didelių deformacijų ar sėdimų;
 konstrukcinės sistemos virtimas mechanizmu;
 staigi konstrukcijos griūtis;
 konstrukcijos ar bet kurios jos dalies, įskaitant atramas ir pamatus stabilumo
netekimas;
9.2. konstrukcijų eksploatacinė (naudojimo) ribinė būklė [7.3.2] – konstrukcijos
būklė, kai dėl specifinių kriterijų tolesnė konstrukcijų eksploatacija (naudojimas) ar
funkcionavimas yra neįmanomas. Ši būklė tai:
 neleistinos deformacijos ar poslinkiai, kurie trukdo normaliai statinio eksploatacijai
(naudojimui) arba sukelia apdailos ar nelaikančiųjų elementų pažeidimus;
 neleistinos vibracijos, kurios sukelia diskomfortą žmonėms arba pavojų statiniams ar
juose esantiems įrenginiams arba riboja jų funkcionalumą;
 neleistinas supleišėjimas.
10. Bendrieji vandentvarkos dalykai:
10.1.armatūra, čiaupas – vamzdyno įtaisas skysčiams leisti arba sulaikyti (pvz.,
sklendė, rutulinis čiaupas, skridininis uždoris, ventilis);
10.2.geriamasis vanduo – vanduo, kurio savybės atitinka Lietuvos higienos normos HN
24:1998 „Geriamasis vanduo“ reikalavimus;
10.3.junglys – detalė vandentiekio arba nuotakyno vamzdžiams bei vamzdynams
sujungti, jų skersmeniui arba krypčiai pakeisti (pvz., trišakis, atlanka);
10.4.lauko nuotakynas – nuotakų ir kitų inžinerinių statinių (įskaitant talpyklas ir
siurblines) sistema nuotekoms tekinti iš išvadų į valyklas ar kitokias šalinimo vietas;
10.5.lauko vandentiekis – vandentiekio dalis (vamzdynas, siurblinės, talpyklos),
tiekianti vartotojams išgautą ir (arba) paruoštą vandenį;
10.6.negeriamasis vanduo – visos kitos vandens rūšys, išskyrus geriamąjį;
10.7.nuotekos – išleistas, namų ūkyje ar gamyboje vartotas arba gaminant atsiradęs
vanduo, įskaitant pašalinius vandenis, o mišriajame nuotakyne – paviršines nuotekas;
10.8.buitinės nuotekos – virtuvėse, prausyklose, skalbyklose, voniose, išvietėse ir
panašiose vietose vartotas šalintinas vanduo;
10.9.gamybinės nuotekos – vartotas vanduo, visiškai ar iš dalies susidaręs dėl
gamybinės ar verslo veiklos;
10.10.pastato nuotekų šalintuvas – vandens vartotojų statiniuose esanti sistema
buitinėms, gamybinėms ir paviršinėms nuotekoms tekinti iš pastato į kiemo nuotakyną ar
kitokį nuotekų priimtuvą;
10.11.pastato vandentiekis – vamzdynas ir kita vandens vartotojų statiniuose esanti
vandens tiekimo, laikymo, ruošimo ir skirstymo įranga, įvadu sujungta su lauko
vandentiekiu;
10.12.paviršinės (lietaus) nuotekos – nesusigėręs į gruntą kritulių vanduo, patekęs į
nuotakyną nuo žemės ar pastatų išorinio paviršiaus;
10.13.skaičiuotinis debitas – debitas, pagal kurį projektuojami vandentiekiai ir nuotekų
šalintuvai;
10.14.vandentiekis – inžinerinių įrenginių kompleksas vandeniui išgauti, ruošti ir tiekti,
aprūpinantis tam tikrą vartotojų grupę pageidaujamos kokybės vandeniu;
10.15.vandens vartotojas – juridinis arba fizinis asmuo, aprūpinamas vandeniu iš
vandentiekio ir (arba) suleidžiantis nuotekas į nuotakyną;
10.16.vandentvarkos abonentas – juridinis arba fizinis asmuo, sudaręs vandens tiekimo
ir (arba) nuotekų šalinimo sutartį su vandens tiekėju ir (arba) nuotekų šalintoju.
11. Pastato vandentiekis:
11.1.apsaugos įtaisas – įtaisas geriamojo vandens kokybei išsaugoti;
11.2.atvirasis bakas – vandens talpykla, susisiekianti su atmosfera;
11.3.atvirkštinis tekėjimas – vandens tekėjimas kryptimi, priešinga normalaus tekėjimo
vandentiekiu krypčiai;
11.4.aukšto įvadas – vamzdis pastato aukšte, atsišakojantis nuo stovo; juo vanduo
tiekiamas į jungiamuosius vamzdžius;
11.5.balnas – įtaisas įvadui prijungti prie skirstomosios lauko vandentiekio linijos;
11.6.bandomasis slėgis – hidrostatinis slėgis, sukeliamas tikrinant vandentiekio stiprumą
ir sandarumą;
11.7.ėmimo čiaupas – įtaisas su oro tarpu vandeniui imti;
11.8.ėmimo taškas – vieta, kurioje galima paimti vandens (prijungtas čiaupas arba
imtuvas);
11.9.gaisrinis vandentiekis – vamzdynas su gesinimo įtaisais (gaisriniais čiaupais,
sprinkleriais, vandens užuolaidomis ir t.t.);
11.10.gamybinis vandentiekis – sistema, tiekianti vandenį technologinėms gamybos
reikmėms;
11.11.geriamasis vandentiekis – sistema, tiekianti geriamąjį vandenį;
11.12.imtuvo čiaupas – uždarymo įtaisas, skirtas vandens imtuvo priežiūrai palengvinti
bei vandens tiekimui priderinti prie imtuvo poreikių;
11.13.įvadas – pirma vamzdyno atkarpa, jungianti pagal vandens tekėjimo kryptį viešojo
vandens tiekimo skirstomąjį tinklą su vartotojui priklausančio pastato ar teritorijos tinklu;
11.14.įvado čiaupas – vandens tiekėjo čiaupas, pirmasis (pasroviui) įvade arba įtaisytas
balne;
11.15.jungiamasis vamzdis – vamzdis, jungiantis ėmimo čiaupą arba vandens imtuvą su
aukšto įvadu;
11.16.išleidimo čiaupas – čiaupas vandeniui išleisti iš sistemos ar jos dalies;
11.17.laisvasis slėgis – mažiausias slėgis nepatogiausiame taške, būtinas ėmimo čiaupui
arba vandens imtuvui veikti;
11.18.magistralinis vamzdynas – tiekiamojo vamzdyno dalis, tekinanti vandenį nuo
tiekimo čiaupo iki stovų;
11.19.mažiausiasis normalus slėgis įvade – mažiausias slėgis įvado prijungimo prie
lauko vandentiekio taške, galintis būti didžiausios vandens reikmės metu pagal tiekėjo
vertinimą;
11.20.nepatogiausias taškas – toliausiai nuo įvado ir aukščiausiai įrengtas vandens
ėmimo taškas;
11.21.oro tarpas – vertikalus atstumas tarp tarp vandens išlaido ir aukščiausio vandens
lygio inde po juo;
11.22.reguliatorius – čiaupas, reguliuojantis debitą, slėgį, temperatūrą;
11.23.saugiklis – įtaisas, saugantis nuo pavojingų fizikinių sąlygų, galinčių susidaryti
eksploatuojant vandentiekį, pvz., slėgio ar temperatūros perviršis;
11.24.skirstomasis vamzdynas – vamzdžiai, tekinantieji vandenį iš bako iki ėmimo
taškų, veikiantieji bako slėgiu;
11.25.slėgis įvade – vidutinis slėgis įvado prijungimo prie lauko vandentiekio taške, kai
įvado debitas lygus nuliui;
11.26.specialusis vandentiekis – sistema, tiekianti savitų savybių negeriamą vandenį
(pvz., mineralinį);
11.27.stovas – per pastato aukštus einanti vandentiekio dalis, iš kurios šakojasi aukštų
įvadai;
11.28.tiekiamasis vamzdynas – vamzdžiai, tekinantieji vandenį nuo tiekimo čiaupo iki
ėmimo čiaupų ir taškų;
11.29.tiekimo čiaupas – pirmasis pastato vandentiekio čiaupas, valdantis vandens
tiekimą pasroviui (gali būti vandens apskaitos mazge);
11.30.uždarasis bakas – vandens talpykla, neturinti ryšio su atmosfera;
11.31.vandens apskaitos mazgas – pastato vandentiekio dalis, kurioje sumontuota
armatūra ir matavimo prietaisai, skirti vartojamo vandens kiekiui matuoti ir tikrinti;
11.32.vandens imtuvas – įtaisas, kuriame vanduo yra vartojamas arba keičiamas, pvz.,
šildytuvas, kavavirė, plovimo bakelis, reagentų saikiklis ir pan.;
11.33.vardinis slėgis – didžiausias hidrostatinis slėgis, kuriuo vandentiekio elementas
skirtas veikti esant tam tikrai temperatūrai.
12. Lauko vandentiekis:
12.1.antkalninė vandens talpykla – žemės paviršiuje pastatyta vandens talpykla, tačiau
esanti taip aukštai, kad savitaka tiektų vandenį rūpinamajai teritorijai;
12.2.komunalinis vandentiekis (viešasis vandentiekis) – vandentiekis, tiekiantis
aprūpinamoje teritorijoje esantiems vartotojams geriamąjį vandenį;
12.3.magistralė – vandentiekio tinklo dalis esminiam vandens paskirstymui po
rūpinamąją teritoriją, paprastai be vartotojų įvadų jungčių;
12.4.paviršinis vanduo – žemės paviršiumi tekantis arba žemės paviršiuje stovintis
vanduo;
12.5.požeminis vanduo – žemiau žemės paviršiaus esantis natūraliai susikaupęs ar
infiltruotas vanduo, kurį galima paimti;
12.6.aprūpinamoji (vandens tiekimo objekto) teritorija – teritorija, kurioje išsidėstę
vandentiekio vandens vartotojai;
12.7.siurblinė – įrenginys, palaikantis reikiamą slėgį ir debitą vandentiekio tinkle;
12.8.skirstomoji linija – vandentiekio tinklo dalis, jungianti magistralę su vartotojo
įvadais;
12.9.vandenbokštis – vandens talpykla, ant dirbtinės konstrukcijos iškelta taip aukštai,
kad savitaka tiektų vandenį rūpinamajai teritorijai;
12.10.vandens šaltinis – vandens telkinys, kurio vanduo atitinka vartotojų reikalavimus
arba yra žaliava pageidaujamos kokybės vandeniui ruošti.
12.11.vandens talpykla – rezervuaras vandeniui laikyti;
12.12.vandentakis – vamzdynas, jungiantis vandens ėmyklą, ruošyklą, talpyklą ir
vandentiekio tinklą;
12.13.vandentieka – vartotojų aprūpinimas vandeniu;
12.14.vandentiekio šulinys – požeminė kamera su dangčiu uždengiama landa įlipti,
įrengiama vandentiekio tinklo armatūros įmontavimo vietose;
12.15.vandentiekio tinklas – vamzdynas ir pagalbiniai statiniai išgautam ir (arba)
paruoštam vandeniui paskirstyti po rūpinamąją teritoriją ir patiekti į vartotojų įvadus;
12.16.vandentiekio vanduo – vandentiekiu patiektas vartojimui vanduo.
13. Pastato nuotekų šalintuvas:
13.1.buitinis sanitarinis prietaisas – buitiniams poreikiams naudojamas sanitarinis
prietaisas, pvz.: vonia, dušas, praustuvė, bidė, išpuodis, pisuaras, kriauklė, indų
plovyklė, skalbyklė;
13.2.hidraulinė užtvara – įtaisas, neleidžiantis nuotakyno dujoms prasiskverbti į
patalpas;
13.3.hidraulinis pralaidumas – leistinas didžiausias debitas nuotake, stove ar išvade;
13.4.įlaja – sanitarinis prietaisas ar kitoks įtaisas, į kurį suteka nuotekos;
13.5.ištvinimas – nuotekų išsiliejimas iš nuotakyno į patalpas;
13.6.patvinimo lygis – aukščiausias lygis, iki kurio gali pakilti nuotekos nuotakyne;
13.7.išvadas – gulsčias vamzdis, kybantis pastate ar įkastas grunte, kuriuo nuotekos iš
stovų arba pirmojo aukšto įlajų teka į kiemo nuotakyną;
13.8.kiemo nuotakynas – vamzdynas su pagalbiniais statiniais vartotam vandeniui ir
(arba) paviršinėms nuotekoms tekinti į kaupimo rezervuarą, nuotakyną ar kitokią
priimtuvę;
13.9.nuotakas (pastato) – vamzdis, jungiantis įlają su stovu;
13.10.nuotekų keltuvas – įtaisas nuotekoms perkelti iš žemesnio lygio į aukštesnį (pvz.,
siurblys);
13.11.nuotekų kėlykla – įrenginys nuotekoms surinkti ir automatiškai kelti aukščiau
patvinimo lygio;
13.12.orlaidis – vožtuvas slėgio svyravimams stove mažinti, įleidžiantis orą į nuotakyną,
bet neišleidžiantis iš jo;
13.13.paplavos – buitinės nuotekos, kuriose nėra fekalijų ir (arba) šlapimo (nuotekos iš
vonių, dušų, praustuvų, plautuvių ir kt.);
13.14.pastato nuotakynas – nuotekų tekinimo vamzdynas, su vėdinimo vamzdžiais ar
be jų, prijungtas prie kiemo nuotakyno;
13.15.pravala – nuotako arba išvado atšaka nuotakynui valyti;
13.16.pripildymas – vandens gylio ir nuotako vidinio skersmens santykis;
13.17.sanitarinis prietaisas – pastovus, aprūpintas vandeniu įtaisas, naudojamas švarinti
ar plauti;
13.18.savitakis nuotekų šalinimas – nuotekų šalinimas veikiant sunkiui;
13.19.slėginis nuotekų šalinimas – nuotekų šalinimas siurbliais;
13.20.specialusis sanitarinis prietaisas – verslinėse virtuvėse, skalbyklose,
laboratorijose, ligoninėse, viešbučiuose, plaukymo baseinuose ir pan. vietose įrengtas
sanitarinis prietaisas;
13.21.srutinės nuotekos – buitinės nuotekos, kuriose yra fekalijų ir (arba) šlapimo
(nuotekos iš pisuarų ir išpuodžių);
13.22.stovas – per pastato aukštus einanti nuotakyno dalis (paprastai vertikali), prie
kurios jungiasi nuotakai;
13.23.stovo atotrauka – junglys, kuriuo stovas patraukiamas į šoną nuo padėties, kurioje
buvo aukščiau jo;
13.24.vakuuminis nuotekų šalinimas – nuotekų tekinimas veikiant išretinimui;
13.25.vėdinamoji dalis – į lauką išvestas stovo galas virš aukščiausio nuotako
prijungimo vietos;
13.26.vėdinimo stovas – vertikalus vėdinimo vamzdis, sujungtas su nuotekų stovu,
slėgio svyravimams stove mažinti;
13.27.vėdinimo vamzdis – vamzdis slėgio svyravimams nuotakyne mažinti.
14. Lauko nuotakynas:
14.1.apžiūros šulinėlis – išvado arba nuotako atvamzdis su nuimamu dangčiu, pro
kurį išvadą arba nuotaką galima pasiekti iš paviršiaus, tačiau prie jų negali patekti
žmogus;
14.2.atnaujinimas – visokeriopos priemonės esamų nuotakynų veiksmingumui
atstatyti bei gerinti;
14.3.atskiroji sistema – nuotakynas, kurį paprastai sudaro dvi nuotakų sistemos
atskirai vartotam vandeniui ir paviršinėms nuotekoms bėgdinti;
14.4.įgaliotoji įstaiga – organizacija, turinti atitinkamą priežiūros teisę;
14.5.įsisunkimas – gruntinio vandens įsiskverbimas į nuotakyną;
14.6.išleistuvas – nuotako galas, iš kurio nuotekos suleidžiamos į valyklą arba
nuotekų priimtuvą;
14.7.išsisunkimas – nuotekų patekimas iš nuotakyno į aplinkinį gruntą;
14.8.ištvinimas – būklė, kai vartotas vanduo ir (arba) paviršinės nuotekos išsiveržia
iš nuotakyno arba negali į jį įtekėti ir lieka paviršiuje ar išsilieja pastatuose;
14.9.ištvinimo retmuo – trumpiausias laikas, po kurio reikia tikėtis lietaus
nuotakyną vėl ištvinsiant;
14.10.junglys – nuotakyno detalė, vartojama nuotakams sujungti arba nuotakų
krypčiai pakeisti;
14.11.kolektorius – požeminis pratakas, į kurį suteka nuotekos iš keleto nuotakų;
14.12.kritimo šulinys – šulinys, prijungiantis aukščiau esantį išvadą arba nuotaką;
14.13.lietaus nuotakynas – nuotakų ir pagalbinių statinių sistema paviršinėms
nuotekoms tekinti į šalinimo vietas;
14.14.mišrioji sistema – nuotakynas, kurį sudaro viena nuotakų sistema vartotam
vandeniui kartu su paviršinėmis nuotekomis bėgdinti;
14.15.nuleistuvas – mišriojo arba pusatskirio nuotakyno ar nuotekų valyklos
statinys, kuriuo šalinamas debito perteklius;
14.16.nuotakas (lauko) – paprastai požeminis vamzdis ar kitoks įtaisas vartotam
vandeniui ir (arba) paviršinėms nuotekoms tekinti iš keleto šaltinių;
14.17.nuotakyno šulinys – rentinys su nuimamu dangčiu, įrengtas ant išvado arba
nuotako, kad galėtų įlipti žmogus;
14.18.nuotėkio baseinas – plotas, iš kurio nuotekos suteka į išvadą, nuotaką arba
vandentėkmę;
14.19.nuotekų priimtuvas – bet koks vandens telkinys, kaip antai: jūra, upė,
vandentėkmė ar ežeras, taip pat vandeningasis sluoksnis, į kurį išliejami nuotakyno
tekalai;
14.20.nuotekų šaltinis – pastatas, statinys arba teritorija, kuriuose atsiranda
nuotekų;
14.21.perkrova – būsena, kai vartotas vanduo ir (arba) paviršinės nuotekos bėga
savitakiu nuotakynu veikiamos slėgio, tačiau neišsilieja paviršiuje ir nesukelia
ištvinimo;
14.22.pusatskirė sistema – nuotakynas, kurį paprastai sudaro dvi nuotakų
sistemos; viena bėgdinamas vartotas vanduo ir tam tikra dalis paviršinių nuotekų,
antra – likusioji paviršinių nuotekų dalis;
14.23.pūvančiosios nuotekos – anaerobiškos sulfidinės nuotekos;
14.24.slėgvamzdis – vamzdis, kuriuo siurbliu bėgdinamos nuotekos;
14.25.supylimo rezervuaras – uždaras arba atviras rezervuaras nuotekoms laikinai
supilti;
14.26.susigėrimo įrenginys – šulinys arba kiaurinis vamzdynas
vandeniui laidžiame grunte, sugeriančiame į juos pritekančias nuotekas;
14.27.valumas – išvado arba nuotako tėkmės geba nusinešti kietąsias daleles,
kurios šiaip nusėstų vamzdyje.
IV SKYRIUS. PASTATO VANDENTIEKIO ESMINIAI
REIKALAVIMAI
I SKIRSNIS. BENDRIEJI REIKALAVIMAI
15. Pastato vandentiekis turi būti suprojektuotas ir sumontuotas iš tokių statybos
produktų [7.1.1], kurių savybės per ekonomiškai pagrįstą pastato naudojimo trukmę [7.1.1]
užtikrintų esminius vandentiekio, kaip pastato dalies (inžinerinės sistemos) reikalavimus [7.1.1]
bei nuo vandentiekio priklausančius viso pastato (jo dalies) esminius reikalavimus.
16. Esminiai vandentiekio reikalavimai ir jų ryšis su viso pastato esminiais reikalavimais
nustatyti Reglamento šio skyriaus II-VII skirsniuose.
II SKIRSNIS. MECHANINIS ATSPARUMAS IR PASTOVUMAS [7.3.2]
17.Pastato vandentiekio mechaninio atsparumo ir pastovumo esmė yra ta, kad
vandentiekį veikiančios apkrovos nesukeltų šių pasekmių:
17.1.vandentiekio suirimo (griūties);
17.2.didesnių už leistinas vandentiekio deformacijų;
17.3.žalos pastatui (ar jo dalims), kitoms pastato inžinerinėms sistemoms, pastato
laikančioms konstrukcijoms;
17.4.žalos, kurios pasekmės yra neadekvačios vandentiekio suirimui (statinio dalies ar
viso statinio deformacijos ar griūtis).
18.Vandentiekio, kaip konstrukcijos, mechaninis patvarumas ir pastovumas sąlygojamas
jo konstrukcijos ribinės būklės ir eksploatacinės (naudojimo) ribinės būklės.
19.Pastato vandentiekio mechaninis atsparumas ir pastovumas statinio projekte
užtikrinamas, taikant įvairius projektavimo metodus, atsižvelgiant į visus su šiuo esminiu
reikalavimu susijusius parametrus, tarp jų – konstrukcines savybes, Reglamento ir kitų
normatyvinių statybos techninių dokumentų nustatytus reikalavimus, konstrukcijos
pastovumą statybos ir naudojimo metu, saugų naudojimą.
20.Projektuojant pastato vandentiekį turi būti įvertinta:
20.1. nuolatiniai poveikiai: gravitacijos (vandentiekio vamzdžio ir jame esamo vandens
svorio), grunto, pastato konstrukcijų bei elementų apkrovos į vandentiekį, vandens slėgis
vamzdžio viduje, atmosferos slėgis (susidarius vakuumui), hidrostatinis gruntinio vandens slėgis į
įvado išorę ir galimos deformacijos statybos metu. Skaičiuotiniam didžiausiam darbo slėgiui
(DDS) nustatomos trys klasės: DDS 1.0 (leistinas slėgis 1MPa), DDS 0,6 (leistinas slėgis 0,6MPa)
ir DDS 0,25 (leistinas slėgis 0,25MPa);
20.2. laikinieji poveikiai (statybos metu atsiradusios papildomos apkrovos bei užbaigto
montuoti vandentiekio bandymo apkrovos).
21. Atliekant vandentiekio statinius skaičiavimus poveikių, nurodytų Reglamento 20.1 ir
20.2 punktuose, reikšmės turi būti sumuojamos arba sudaromi tokie jų deriniai, kurie kelia
didžiausią pavojų vandentiekio mechaniniam atsparumui ir pastovumui.
Skaičiuojamuoju vandens slėgiu turi būti priimamas slėgis, kuris lygus galimam
didžiausiam slėgiui pagal vandentiekio darbo sąlygas vamzdyje (įvairiose jo ilgio atkarpose)
labiausiai nepalankaus darbo režimo atveju, neįskaičiuojant slėgio padidėjimo dėl hidraulinio
smūgio, arba įskaičiuojant slėgio padidėjimą dėl šio smūgio, tačiau įvertinant nuo šio smūgio
apsaugojančio įtaiso poveikį, jei šis padidėjęs slėgis turės didžiausią poveikį į vandentiekį.
22. Vandentiekio, kaip statinio dalies (inžinerinės sistemos), esminių reikalavimų
praktinė išraiška, nurodoma statinio projekto A kategorijos techninėse specifikacijose,
vadovaujantis šiomis nuostatomis:
22.1.naudojimo reikalavimai turi būti tokie, kad nesusidarytų vandentiekio ribinė būklė.
Be norminių naudojimo reikalavimų, nustatytų Reglamente, turi būti atsižvelgta į
papildomus naudojimo reikalavimus, nurodytus statytojo (užsakovo) projektavimo
užduotyje;
22.2.turi būti įvertintos ne tik apkrovos, nurodytos Reglamento 20 punkte, bet ir
apkrovos, kurios gali atsirasti naudojimo metu;
22.3.vandentiekio, kaip statinio dalies (konstrukcijos), nuovargis gali būti
apskaičiuojamas, atsižvelgiant į skirtingą jo dalių ilgaamžiškumą ar apkrovos
pasikartojimo dažnumą;
22.4.nustatant poveikių ir statybos produktų savybių reikšmes, gali būti taikomi nustatyti
[7.3.9, 7.3.10] daliniai saugos koeficientai.
23.Vandentiekio mechaninis atsparumas gali būti nustatomas ir paprastesniais būdais:
23.1.atliekant patikslinamuosius supaprastintus skaičiavimus, įvertinus kritinę ir (arba)
naudojimo ribinę būklę;
23.2.atliekant patikslinamuosius supaprastintus skaičiavimus, įvertinus tik eksploatacinę
(naudojimo) ribinę būklę, kai tiksliai įvertinti kritinę būklę, nereikalaujama;
23.3.neatliekant patikslinamųjų skaičiavimų, vadovaujantis statybos taisyklėmis ar kitais
normatyviniais laisvanoriško taikymo dokumentais, [7.3.1]nustatančiais vandentiekio
projektavimo būdus ir metodus;
23.4.neatliekant nesudėtingo (kaip inžinerinės sistemos) vandentiekio savybių
patikslinamųjų skaičiavimų, vadovaujantis bendrąja patirtimi (metodikomis, technine
literatūra, mokslo darbais, lentelėmis ir pan.)
24.Vandentiekio statybos produktų (vamzdžių, armatūros ir kt.) reikalavimai nustatomi
statinio projekto techninėse specifikacijose statybos produktų B kategorijos techninių
specifikacijų (standartų ir techninių liudijimų) pagrindu.
25.Statybos produktų rodikliai yra sąlygojami jų naudojimo savybių, reikalingų
konkrečiam pastatui ir nurodytų statinio projekte. Jame taip pat turi būti pateikti
skaičiavimo, matavimo ir bandymo metodai kartu su atitikties kriterijais.
26.Vandentiekio statybos produktams – vamzdžiams, armatūrai ir kt., pagamintiems iš
plieno, ketaus , plastmasės ir kt. medžiagų B kategorijos techninėse specifikacijose turi
būti pateikti:
26.1.matmenų nuokrypiai;
26.2.patvarumas vidaus slėgio atžvilgiu;
26.3.patvarumas išorinio slėgio atžvilgiu;
26.4.patvarumas išilginio lenkimo atžvilgiu;
26.5.patvarumas sutrumpėjimo atžvilgiu;
26.6.ilgaamžiškumas, atsižvelgiant į aukščiau nurodytas savybes, ir grunte (įvadui)
esančių ar iš jo pernešamų medžiagų veikimą.
27.Statinio projekto sprendiniai bei reikalavimai, nurodyti projekto techninėse
specifikacijose, turi atitikti šiuos reikalavimus:
27.1.vandentiekio statybos produktai turi būti parinkti iš tokių medžiagų ir suprojektuoti
taip, kad būtų pakankamai atsparūs galimiems išoriniams ir vidiniams mechaniniams,
cheminiams bei mikrobiologiniams procesams;
27.2.turi būti sumažinta gretimų su vandentiekiu konstrukcijų elementų pažeidimo arba
kitokio apgadinimo dėl vandentiekį veikiančio šalčio, garų kondensavimosi arba dėl
vandens nutekėjimo rizikos;
27.3.jei statybos produktai netenkina 27.1 ir 27.2 punktuose nurodytų reikalavimų, turi
būti numatytos papildomos techninės priemonės šiems reikalavimams pasiekti:
vandentiekio padengimas atitinkamomis apsauginėmis dangomis (dažymas ar kitas
padengimo būdas) ar izoliacijomis, neleidžiančiomis atsirasti korodavimui,
biologinės plėvelės susidarymui, drėgmės kondensavimuisi;
27.4.vandentiekio įvadai turi būti apsaugoti nuo statybinių konstrukcijų apkrovų
neigiamų poveikių į vandentiekį:
27.4.1.paliekant pamato ar rūsio atitvaros angoje, per kurią klojamas įvadas, tarpus tarp
įvado išorinio paviršiaus ir statybinės konstrukcijos, užtaisant tuos tarpus po įvado
sumontavimo, elastine medžiaga (sausame grunte) ar įrengiant angoje riebokšlį
(šlapiame grunte);
27.4.2.įmaunant įvado vamzdį į kitą vamzdį (dėklą), per visą įvado horizontalios dalies
ilgį jei įvadą numatoma kloti žemiau pamato;
27.4.3.įrengiant įvadų horizontalių ir vertikalių posūkių vietose atramas (kai atsiradusių
įražų negali priimti vamzdžių jungtys);
27.4.4.vamzdžių, paslėptų atitvarose ar kitose statybinėse konstrukcijose, jungtys
(movos, užlituotos ar suvirintos siūlės) turi būti tokio pat atsparumo kaip ir patys
vamzdžiai. Draudžiama paslėptus vamzdžius sujungti srieginėmis jungtimis;
27.4.5.cinkuotus plieninius vamzdžius draudžiama jungti suvirinimo aparatais,
pažeidžiančiais jungties apsauginę cinko dangą;
27.4.6.vandentiekio statybos produktai turi išlaikyti numatomą darbo slėgį vandentiekyje,
taip pat slėgį jo išbandymo metu ir galimą slėgio padidėjimą (svyravimą);
27.4.7.turi būti numatytos techninės priemonės vamzdžių ir kitos įrangos vibracijai
išvengti ar ją sumažinti, montuojant siurblius ant vibroizoliacinių pamatų ir įdedant
vibroizoliacinius intarpus siurblio jungčių su slėgine ir siurbiamąja linijomis vietose,
tvirtinant vamzdžius ir įrangą tvirtikliais prie atitvarų;
27.4.8.turi būti numatyta įranga hidrauliniams smūgiams išvengti (sumažinti);
27.4.9. geriamojo vandentiekio vamzdyno temperatūrinėms deformacijoms perimti turi
būti naudojami metaliniai lęšiniai kompensatoriai, atlaikantieji ne mažiau kaip 10 000
ašinio judesio ciklų. Gali būti naudojami ir iš vandens kokybę nebloginančios
medžiagos padaryti elastomeriniai kompensatoriai, jeigu jų veiksmingumo trukmė ne
mažesnė kaip 10 metų;
27.4.10. poslinkiams ir posūkiams, galintiems atsirasti normaliomis naudojimo sąlygomis,
kompensuoti gali būti taikomos raukšlėtosios metalinės žarnos, atitinkančios 27.4.9 punkto
reikalavimus. Žarna turi būti ne ilgesnė kaip 2,0 m. Prieš ją turi būti įmontuotas
čiaupas.
28. Statinio projekto A kategorijos techninėse specifikacijose turi būti nurodoma užbaigto
montuoti vandentiekio išbandymo būdas, bandymo metu naudojamas slėgis ir kiti bandymo
parametrai (priklausomai nuo bandymo būdo). Bandymo slėgis turi būti 1,5 karto didesnis už
didžiausią darbo slėgį (DDS).
III SKIRSNIS. GAISRINĖ SAUGA [7.3.3]
29. Pastato vandentiekiui, kaip statinio daliai (inžinerinei sistemai) taikomas šis gaisrinės
saugos reikalavimas:
29.1. gaisrinio vandentiekio arba bet kurios kitos paskirties vandentiekio, kuris be
pagrindinės paskirties taip pat skirtas gaisrui gesinti, statybos produktai turi būti stabilūs gaisro
metu ir gebantys atlikti savo funkcijas;
29.2. bet kurios paskirties vandentiekio, tiesiamo patalpose, kurių kategorija pagal
sprogimo ir gaisro pavojų yra Asg, Bsg ar Cg [7.3.11], vamzdžiai ir armatūra turi būti nedegūs arba
kitaip apsaugoti nuo užsidegimo;
29.3. tiesiant stovus montažinėse šachtose, būtina numatyti priemones, neleidžiančias
gaisro liepsnai plisti jomis.
IV SKIRSNIS. HIGIENA, SVEIKATA, APLINKOS APSAUGA [7.3.4]
30. Šis esminis reikalavimas išreiškiamas žemiau išvardytais parametrais ir jų
reikšmėmis:
30.1.vandens tinkamumas gerti [7.2.1] – nustatomas Lietuvos higienos norma
HN 24:1998 [7.4.2].
30.2. Geriamojo vandens momentinis greitis – ne mažesnis kaip:
30.2.1.virtuvės kriauklės čiaupe 0,35 m/s;
30.2.2.praustuvo čiaupe 0,15 m/s;
30.2.3.vonios čiaupe 0,75 m/s.
30.3. Tiekiamo vandens kiekis per parą [7.2.1]:
30.3.1.jei į gyvenamąjį pastatą tiekiamas tik geriamasis vanduo – 200 litrų 1 žmogui;
30.3.2.jei į gyvenamąjį pastatą tiekiamas geriamasis ir negeriamasis vanduo, geriamojo
vandens kiekis gali būti sumažintas iki 100 litrų 1 žmogui.
30.4. Negeriamojo vandens švarumas [7.2.1] – vandenyje neturi būti ligas sukeliančių
mikroorganizmų.
31. Nepertraukiamam vandens tiekimui užtikrinti įrengiami atvirieji vandens bakai pagal
Reglamento XVI skirsnio reikalavimus.
32. Vandentiekio statybos produktai, kurie liečiasi su vandeniu, turi būti pagaminti iš
tokių medžiagų, kad į vandenį negalėtų išsiskirti sveikatai kenksmingos medžiagos ir
kad nebūtų sudarytos sąlygos mikroorganizmams augti vandentiekyje bei nesuteiktų
vandeniui jokio kvapo ir skonio (žr. Reglamento 30 punktą ).
33. Statinio projekte, turi būti pateikti tokie vandentiekio (bet kurios paskirties)
projektiniai sprendiniai ir jo, kaip statinio dalies, A kategorijos techninėse
specifikacijose nustatyti žemiau išvardinti paskirties ir naudojimo savybių
reikalavimai, kurie neleistų:
33.1.sąveikos su nuotekomis (užterštu vandeniu ar dvokiančiu oru) – įrengiant įtaisus,
sulaikančius grįžtamuosius srautus (įrengiant hidraulines užtvaras ar kitas priemones);
33.2.sąveikos su išoriniais skystais ir kitokiais teršalais – naudojant statybos produktus,
kurie turi atitinkamas hidroizoliacines savybes bei vengiant kloti vandentiekį patalpose ar
statybinėse konstrukcijose (kanaluose, nišose, šachtose ir pan.), kuriose galima tokia tarša;
33.3.taršos mineraliniais ar organiniais teršalais, išsiskiriančiais vamzdynų ir kitos
įrangos viduje ar išorėje iš komponentų, sąveikaujančių su vandeniu – naudojant:
33.3.1.statybos produktus, pagamintus iš tokių medžiagų, kurių savybės nesudaro sąlygų
teršalų migracijai iš vamzdžių ir kitos įrangos į jų vidų ir atvirkščiai bei sandarias vamzdžių
ir kitos įrangos jungtis;
33.3.2.statybos produktus, pagamintus iš ilgaamžių medžiagų (išvengiant senėjimo) ir
kurios taip pat turi turi antikorodavimo bei antierozavimo savybes;
33.3.3.mikrobiologinio užterštumo – naudojant chemines medžiagas vandenruošos
technologijoje (mažinant organinių medžiagų kiekį vandenyje); naudojant statybos
produktus, pagamintus iš medžiagų, kurios yra atsparios, sąveikaujančių su vandeniu
mikroorganizmų dauginimuisi šių medžiagų paviršiuje;
33.4.taršos dėl atvirkštinio tekėjimo, įmontuojant šaltojo vandens tiekimo linijoje į
tūrinius vandens šildytuvus hidraulinio saugumo ir plėtros grupės [7.6.1], valdančias ir
ribojančias slėgį šildytuvuose, leidžiančias šildomam vandeniui išsiplėsti, neleidžiančias
šildytam vandeniui grįžti į šaltąjį vandentiekį ir apsaugančios šildytuvų vandenį, kai vanduo
išleidžiamas.
34. Statinio projekto geriamajam vandentiekiui be projektinių sprendinių ir reikalavimų,
nurodytų 33 punkte, turi būti, numatytos priemonės išvengti geriamos kokybės
vandens sąveikos su tos kokybės neatitinkančiu negeriamuoju vandeniu – nejungiant
geriamojo vandentiekio su kitos paskirties vandentiekiais (arba jungiant juos
pertraukiant srovę tam skirtais įtaisais), kuriais tiekiamos vanduo neatitinka geriamojo
vandens reikalavimų. Kiekvienas negeriamojo vandens čiaupas turi būti atitinkamai
paženklintas.
35. Kad būtų įvykdyti A kategorijos techninių specifikacijų reikalavimai, projektiniuose
sprendiniuose turi būti naudojami žemiau išvardinti statybos produktai, kurių B
kategorijos techninėse specifikacijose nustatyti šie rodikliai:
35.1.grįžtamojo srauto įtaisams – efektyvumas, slėgio kritimas, mechaninis stiprumas;
35.2.vamzdžiams, armatūrai, jungliams – atsparumas korozijai, dilimui, pralaidumas;
35.3.visoms su vandeniu sąveikaujančioms medžiagoms – atsparumas teršalų
migracijai ir mikroorganizmų dauginimuisi (priklausomai nuo statybos
produktų geometrinės formos)
35.4.visoms su vandeniu sąveikaujančioms medžiagoms – atsparumas korozijai,
dilimui;
35.5.rezervuarams, cisternoms, vamzdžiams, armatūrai ir jungliams – geometrinė
forma, sandarumas.
V SKIRSNIS. SAUGUS NAUDOJIMAS [7.3.5]
36. Pastato vandentiekio saugus naudojimas išreiškiamas šiomis nuostatomis:
36.1.pastate talpinami baseinai, rezervuarai, skirti maudytis, plaukioti, vandens atsargai
laikyti turi būti suprojektuoti taip, kad vaikai būtų pakankamai apsaugoti nuo
nelaimingų atsitikimų rizikos:
36.1.1.baseinų išleistuvų angos turi būti suprojektuotos taip, kad būtų sumažinta žmonių
sužalojimo rizika (įrengiant ant angos grotas ar pan.);
36.1.2.apie baseiną, rezervuarą turi būti įrengtas ne mažiau, kaip 0,9 m aukščio aptvaras,
pritvirtintas prie grindų taip, kad vaikai negalėtų po juo šliaužti ir ant jo nebūtų galima
užlipti. Jei aptvare yra varteliai, jie turi būti su apsauginiu įtaisu, neleidžiančių vartelių
lengvai atidaryti;
36.2. draudžiama talpinti pneumatinius vandens bakus patalpose, jei arti jų (patalpose
greta jų, virš jų, žemiau jų) vienu metu gali būti daugiau kaip 50 žmonių;
36.2.1.pneumatiniai vandens bakai turi būti projektuojami, vadovaujantis saugos
reikalavimais, nustatytais indams su slėgiu [7.5.1], [7.5.2];
36.3.vandens slėgis pastato vandentiekyje neturi būti aukštesnis už pavojingą žmogui
slėgio dydį:
36.3.1. prie žemiausiai patalpinto ėmimo taško (išskyrus gaisrinius čiaupus) – 0,6 MPa;
36.3.2. prie žemiausiai patalpinto gaisrinio čiaupo – 1,0 MPa.
VI SKIRSNIS. APSAUGA NUO TRIUKŠMO [7.3.6]
37. Apsaugos nuo pastato vandentiekio sukeliamo triukšmo projekto sprendiniai priimami
vadovaujantis STR 2.01.05:2003 [7.3.8] ir HN [7.4.2].
38. Tiesiant stovus montažinėse šachtose, būtina numatyti priemones, neleidžiančias
garsui plisti jomis.
VII SKIRSNIS. ENERGIJOS TAUPYMAS IR ŠILUMOS
IŠSAUGOJIMAS [7.3.7]
39. Reikalavimas Energijos taupymas ir išsaugojimas vandentiekiui išreiškiamas šiomis
nuostatomis:
39.1. jei vandentiekis montuojamas patalpose, kuriose oro temperatūra žemesnė nei
+20C, taip pat patalpose, kuriose oro temperatūra trumpam gali nukristi iki 0
0C ir žemiau, o taip pat
patalpose, į kurias gali įsiskverbti išorės oras (įėjimai, vartai), statybos produktai turi būti su
šilumos izoliacija; šilumos izoliacijos statybos produktai turi neteršti aplinkos kenksmingomis
sveikatai dulkėmis, cheminėmis medžiagomis bei neskleisti nemalonių kvapų;
39.2. jei vandentiekis numatomas naudoti tik šiltuoju metu laiku ir montuojamas
neapšildomose patalpose, jis privalo turėti įtaisus, leidžiančius vandentiekį atjungti nuo jį
maitinančių linijų, šaltuoju metų periodu. Šie įtaisai turi būti įrengti apšildomose patalpose ar
vandentiekio šulinyje, kurio gylys turi būti nemažesnis, kaip 2,2 m (iki vamzdžio) viršaus išorinės
sienelės. Grunte tiesiamos vamzdyno dalys turi būti paklotos žemiau įšalo gylio arba patikimai
apšiltintos. Iš neužšąlančio gylio kylantieji vamzdžiai turi būti apšiltinti bent iki įšalo gylio.
Kai kiti apsaugos nuo užšalimo būdai netinka (pvz., vamzdynas nešildomoje pastogėje ir
pastatas gali būti visą žiemą nešildomas, o vamzdyną ištuštinti neparanku), vandentiekis gali būti
šildomas, kontroliuojant šildymą termostatu;
39.3. kai įvadas į pastatą įeina žemiau apskaitos mazgo grindų, statmenoji įvado dalis turi
būti atitraukta nuo pamato į vidaus pusę ne mažiau kaip 0,2 m ir apšiltinta nuo įšalo gylio bent iki
grindų lygio;
39.4. kad vandentiekis neužšaltų, reikia vengti jį tiesti: lauke virš grunto; nešildomoje
pastogėje; nešildomame rūsyje arba pogrindyje; bet kokioje nešildomoje pastato dalyje,
nešildomoje laiptinėje, ūkiniame pastate ar garaže; prie langų, vėdinimo angų, laukujų durų ir kitų
vietų, kuriose tikėtina šalčio grėsmė; išorės sienų kanaluose kitapus šiltalo. Kai negalima išvengti
vamzdyno tiesimo lauke virš grunto, vamzdžiai turi būti apšiltinti ir apdengti hidroizoliacija.
V SKYRIUS. PASTATO VANDENTIEKIS. SAUGOS IR PASKIRTIES
REIKALAVIMAI
VIII SKIRSNIS. PASTATO VANDENTIEKIŲ KLASIFIKAVIMAS. BENDRIEJI
REIKALAVIMAI
40. Pastato vandentiekis turi būti suprojektuotas taip, kad vanduo būtų tiekiamas į
visus ėmimo taškus, atsižvelgiant į slėgį, debitą, vartojamo vandens savybes ir pastato
naudojimo paskirtį. Kai ėmimo taškuose vartojamo vandens parametrams keliami skirtingi
reikalavimai, į juos vanduo gali būti tiekiamas savarankiškais vamzdynais arba vandentiekiais,
aprūpinamais reikiamų savybių vandeniu iš atitinkamų lauko vandentiekių arba tinkamai
paruošiančiais vandenį.
41. Vandentiekiai parenkami atsižvelgiant į techninį tikslingumą, gaisrinės saugos ir
visuomenės sveikatos priežiūros teisės aktuose nustatytus reikalavimus, gamybos technologijos
poreikius, esamus lauko vandentiekius bei jų techninius parametrus.
42. Pagal vandens paskirtį pastatų vandentiekiai skirstomi į geriamuosius, gamybinius,
gaisrinius ir specialiuosius. Jie gali būti savarankiški arba, kai įmanoma pagal tiekiamo vandens
savybes, jungtiniai (tiekiantieji vandenį kelioms reikmėms).
43. Gyvenamuosiuose ir viešojo naudojimo pastatuose [7.1.1] gali būti įrengti:
jungtinis geriamasis – gaisrinis (tiekiantis geriamąjį vandenį abiem reikmėms), atskiri
geriamasis ir gaisrinis vandentiekiai arba tik vienas iš jų. Specializuotose gydymo įstaigose,
maudymosi baseinuose dar įrengiami specialieji vandentiekiai mineraliniam arba jūros
vandeniui tiekti, gydomajam purvui ruošti ir tiekti.
44. Gamybiniuose pastatuose gali būti įrengti: jungtinis geriamasis – gamybinis –
gaisrinis arba jungtinis geriamasis – gamybinis, jungtinis geriamasis – gaisrinis arba
gamybinis – gaisrinis ir atskiri įvairios paskirties (taip pat ir specialieji) vandentiekiai.
45. Pagal slėgio palaikymo būdą gali būti įrengiami dviejų tipų pastatų
vandentiekiai: uždarieji (A tipo) – veikiantieji lauko vandentiekio ar papildomojo kėlimo
siurblio slėgiu ir atvirieji (B tipo) – kuriuose slėgį palaiko atvirasis vandens bakas. Gali būti
ir sudėtinis, A ir B tipų, vandentiekis.
46. Daugiaaukščių pastatų vandentiekiai suskirstomi į slėgio zonas, kurių
kiekvienoje slėgis palaikomas savarankiška A arba B tipo įranga.
47. Vandentiekis turi būti suprojektuotas taip, kad įranga būtų prieinama ir galima būtų
atlikti eksploatacinius veiksmus. Vandentiekis turi būti suprojektuotas taip, kad būtų išvengta
vandens eikvojimo ir neracionalaus vartojimo, pernelyg didelio vandens greičio, oro kaupimosi
pripildant ar oro kamščių eksploatuojant, gedimo (pvz., kalkėjimo, korodavimo, irimo).
48. Vamzdžiai, armatūra, įrengimai ir medžiagos, naudojamos pastato geriamajam
vandentiekiui įrengti, turi atitikti Reglamento, normatyvinių statybos techninių dokumentų ir
normatyvinių statinio saugos ir paskirties dokumentų [7.3.1], priimtų naudojimui Lietuvos
Respublikoje, reikalavimus.
49. Vandentiekis turi būti būti taip suprojektuotas ir padarytas, kad vanduo jame
neužsistovėtų. Reikia numatyti galimybę ištuštinti ir išplauti retai naudojamus ar trumpam
14įjungiamus vamzdžius. Ilgą laiką nenaudojami vamzdynai turi būti atjungti nuo geriamojo vandens
vandentiekio.
50. Geriamojo vandentiekio schema parenkama priklausomai nuo garantuoto slėgio lauko
vandentiekyje ir reikalingo slėgio pastate, nuo pastato aukščio ir jo paskirties. Schemų tipai ir
taikymo sritys nurodytos 1 priede.
51. Geriamieji vandentiekiai turi būti apsaugoti nuo taršos dėl atvirkštinio tekėjimo iš
vandens imtuvų taip, kaip nustatyta standarto [7.6.1]. Apsaugos įtaisai turi būti montuojami tokiose
vietose, kad būtų galima prie jų prieiti apžiūrėti ir patikrinti jų veiksmingumą.
52. Vandentiekio vamzdynas turi būti saugomas nuo įšilimo ir tiesiamas pakankamai toli
nuo šilumos šaltinių arba šiltinamas.
53. Projektuojant vandentiekį, maitinamą geriamojo ir kitokios kokybės vandens mišiniu,
geriamasis vandentiekis turi būti apsaugotas nuo taršos oro tarpu. Negeriamo ar įtartinos kokybės
vandens vamzdynas turi būti atskirtas nuo geriamojo taip, kaip nustatyta standarto [7.6.1], ir visa
įranga pažymėta (pvz., skirtinga spalva).
54. Prie geriamojo vandentiekio prijungiami grindų plovimo ir žaliųjų plotų apie pastatą
laistymo bei šaligatvių plovimo čiaupai.
55. Pramonės įmonėse, kuriose technologijai reikia daug skirtingos kokybės vandens ar
vandenį reikia tiekti įvairiais slėgiais, įrengiami keli gamybiniai vandentiekiai.
56. Kai vartojamo vandens kiekiai dideli, aukšta vandens kaina ir leidžia technologija,
rekomenduojama įrengti apytakinę arba pakartotinio naudojimo gamybinį vandentiekį.
57. Gaisrinį pastatų vandentiekį – kaip atskirą, taip ir jungtinį su kitais vandentiekiais –
reikia įrengti pagal specialius reikalavimus [7.3.12] ir [7.3.13].
58. Kai įrengiamas jungtinis geriamasis – gaisrinis arba jungtinis geriamasis – gamybinis
– gaisrinis vandentiekis, gaisrinis vandentiekis turi būti atskirtas nuo geriamojo vandentiekio taip,
kaip reikalauja standartas [7.6.1].
59. Parenkant vamzdžius specialiesiems vandentiekiams įrengti būtina atsižvelgti į
tiekiamo vandens cheminę sudėtį ir naudoti tik atsparius konkrečiam cheminiam poveikiui.
60. Specialioji įranga, įlajos bei vandens ėmimo armatūra turi būti parinkti tokie, kad
būtų užtikrintos technologinės funkcijos ir sanitariniai (sterilumo) reikalavimai pagal pastato
paskirtį.
IX SKIRSNIS. PASTATO VANDENTIEKIO DALIŲ KLASFIKAVIMAS. BENDRIEJI
REIKALAVIMAI PASTATO VANDENTIEKIO DALIMS
61. Pastato vandentiekis yra inžinerinė sistema, paprastai susidedanti iš įvado,
vandens apskaitos mazgo ir tiekiamojo vamzdyno su ėmimo, uždarymo ir reguliavimo
čiaupais; pagal aplinkybes, joje dar gali būti vandens slėgio didinimo bei palaikymo
įrenginiai (siurbliai, bakai), atsargos bakai, vandens savybių keitimo įrenginiai, įrenginių
valdymo aparatūra. Pastato vandentiekis turi būti sudaromas tik iš elementų, reikalingų
normaliam visų ėmimo čiaupų ir vandens imtuvų veikimui.
62. Vamzdžiai ir jungliai turi būti parenkami tokie, kad projektuojamas vandentiekis
galėtų veikti 50 metų, atsižvelgiant į tinkamą priežiūrą ir savitas veikimo sąlygas.
X SKIRSNIS. VANDENTIEKIO ĮVADAI
63. Įvadų skaičius priklauso nuo pastato dydžio, paskirties ir vandens tiekimo
patikimumo reikalavimų. Į ne aukštesnius kaip 16 a. gyvenamuosius pastatus, nedidelius
viešuosius pastatus ir gamybinius pastatus, kuriems leistinas laikinas vandens tiekimo nutraukimas
(kol bus pašalintas sutrikimas), gali būti tiesiamas vienas įvadas. Pastatai, kuriuose vandens
tiekimo nutraukimas neleistinas, turi būti aprūpinami vandeniu ne mažiau kaip dviem įvadais,
įrengiamais pagal Reglamento 127 p.
64. Vandentiekio įvadas prie lauko vandentiekio linijos jungiamas trišakiu arba
balnu. Įvado prijungimo vietoje gali būti statomas šulinys, kuriame įrengiamas čiaupas ir kiti
numatyti prietaisai (pvz., vandens apskaitos mazgas). Kai pasirenkama požeminės konstrukcijos
uždaromoji armatūra (požeminė sklendė arba požeminis balnas su įtaisytu uždoriu) ir įvado
prijungimo vietoje kitokių prietaisų nėra, šulinio statyti nereikia.
65. Vandentiekio įvado trasa parenkama atsižvelgiant į vandens ėmimo čiaupų ir laiptinių
išdėstymą; rekomenduojama įvesti ten, kur sutelkta daugiausia ėmimo čiaupų ir vandens imtuvų.
Įvadas turi trumpiausiu keliu sujungti pastato ir lauko vandentiekius, statmenai kirsdamas pastato
išorinę sieną. Įvadas turi būti tiesiamas nuolaidžiai (pakankamas nuolydis 0,003) link lauko
vandentiekio linijos ir laikantis Reglamento 39 p. reikalavimų.
66. Geriamojo vandens vartotojams priklausančių pastatų vandentiekio įvaduose
(paprastai vandens apskaitos mazguose) reikia įrengti čiaupus vandens mėginiams imti.
67. Kai pastate yra keli įvadai, juose būtina įrengti atbulinius vožtuvus. Tokio
vandentiekio sistemoje įrengiant ir slėgio didinimo siurblius, įvadai sujungiami prieš siurblius ir
juos jungiančiame vamzdyje įmontuojamas čiaupas. Jeigu kiekviename įvade įrengiami atskiri
siurbliai, įvadų sujungti nereikia.
XI SKIRSNIS. VANDENS APSKAITOS MAZGAS
68. Vartotojų imamo iš viešojo vandentiekio vandens kiekiui matuoti kiekviename
vandentiekio įvade turi būti įrengiamas vandens apskaitos mazgas (VAM).
69. VAM gali būti įrengtas pastate, kuriam tiekiamas vanduo, arba už pastato ribų (pvz.,
vandentiekio šulinyje). Pastato įvadinis VAM turi būti įrengiamas specialiai tam skirtoje, esančioje
prie artimiausios lauko vandentiekiui išorinės sienos ir lengvai prieinamoje patalpoje, kurioje oro
temperatūra būtų ne žemesnė kaip +5°C. Vandentiekio šuliniuose įrengiamų VAM skaitiklių
rodmenys turi būti perduodami į antžeminį skaitymo punktą. Šuliniai su VAM ir rodmenų
skaitymo punktai turi būti įrengiami viešoje (ne privačioje) teritorijoje, ties užstatymo linija.
70. Kai pastato patalpos priklauso skirtingiems savininkams arba naudojamos skirtingų
nuomininkų, kiekvienam savininkui arba naudotojui gali būti įrengti papildomieji VAM.
71. Papildomieji VAM arba jų skaitiklių rodmenų skaitymo punktai turi būti įrengiami
bendrojo naudojimo patalpose arba vandens apskaitai turi būti naudojami skaitikliai su nuotolinio
duomenų perdavimo įtaisais.
72. VAM turi būti įrengti taip, kad jų skaitikliai būtų apsaugoti nuo užšalimo ir
sugadinimo. Skaitikliai arba jų rodmenų skaitymo punktai turi būti įrengiami tokioje vietoje ir
tokiame aukštyje, kad būtų patogu skaityti rodmenis.
73. VAM turi būti čiaupai abipus skaitiklio ir kontrolinis ėmimo čiaupas, statomas
pasroviui nuo skaitiklio, skirtas vandens tiekimui tikrinti ir pastato vandentiekiui ištuštinti. VAM
matmenys ir atstumai tarp elementų turi atitikti gamintojo reikalavimus. Vandens apskaitos mazgas
turi būti taip sumontuotas, kad skaitiklio ar kurios kitos mazgo dalies keitimas kuo mažiau
paveiktų likusį vamzdyną.
74. Vandens skaitikliai turi būti parenkami atsižvelgiant į debitų kitimo ribas. Ypač
svarbu, kad skaitiklio jautrumo riba būtų ne aukštesnė už minimalų debitą. Kai VAM įrengiami
įvaduose, aprūpinančiuose vandeniu ne daugiau kaip 2 vartojimo vienetus (žr. Reglamento
2 priedą), jų skaitikliai turi būti ne stambesnės kaip C klasės, su jautrumo riba, ne didesne kaip
8 l/h, arba mažiausiu matuojamu (5% tikslumu) debitu, ne didesniu kaip 15 l/h.
75. Pastatų, kuriuose pagal [7.3.12] arba [7.3.13] reikia įrengti gaisrinį vandentiekį,
įvadinių VAM skaitikliai turi būti parenkami atsižvelgiant į vandens poreikį gaisrams gesinti,
išskyrus šio Reglamento 163 punkte nurodytą atvejį. Skaitiklio matavimo sritis privalo aprėpti visą
debitų kitimo diapazoną.
XII SKIRSNIS. TIEKIAMASIS VAMZDYNAS
76. Pastato vandentiekio tiekiamąjį vamzdyną sudaro: magistralės, kuriomis
vanduo iš VAM tiekiamas į atskiras pastato dalis (iki stovų); stovai, tiekiantys vandenį į
skirtingus pastato aukštus; aukštų įvadai, tiekiantieji vandenį iš stovų į jungiamuosius
vamzdžius, ir jungiamieji ėmimo taškų vamzdžiai.
77. Gyvenamuosiuose ir viešuosiuose pastatuose magistraliniai vamzdynai tiesiami
rūsiuose, techniniuose aukštuose, pastogėse, laikantis Reglamento 39 p. reikalavimų. Jei tokių
patalpų nėra, magistrales galima tiesti pogrindžio kanaluose kartu su šildymo, karšto vandentiekio
vamzdynais, laikantis Reglamento 52 p. reikalavimų. Armatūros statymo vietose kanalų denginyje
įrengiamos angos su dangčiais. Po žemutinio aukšto arba rūsio grindimis, grindų, sienų
konstrukcijose metalinio vamzdyno be apsauginių vamzdžių ar izoliacinio apvalkalo tiesti
neleidžiama, jeigu nesudaryta galimybė juos apžiūrėti bei keisti.
78. Pogrindžio kanalų negalima įrengti šlapiose patalpose.
79. Gamybinėse patalpose magistralės tiesiamos atvirai prie sienų, kolonų, palubėje,
santvarose. Leidžiama tiesti bendruose kanaluose kartu su kitos paskirties (išskyrus degių,
nuodingų skysčių ir dujų) vamzdynais.
80. Geriamąjį vandentiekį kartu su nuotakais leidžiama kloti tik pereinamuose kanaluose.
81. Šaltojo vandens magistralė visada turi būti žemiau karštesnių vamzdžių arba šalia jų.
82. Magistralės tiesiamos ne mažesniu kaip 0,002 nuolydžiu į išleidimo čiaupo pusę, ne
arčiau kaip 0,6 m nuo stovų.
83. Apšiltinamas magistrales po lygaus paviršiaus lubomis (rūsių, techninių ar viršutinių
aukštų) rekomenduojama tiesti ne mažesniu kaip 250 mm atstumu nuo lubų iki vamzdžio ašies.
84. Vandentiekio stovai tiesiami atvirai sienomis arba slėptai šachtose, mūro sienų
vagose. Neleidžiama stovų ir kitų vamzdyno elementų tiesti naudojamuose dūmtraukiuose,
vėdinimo arba keltuvų šachtose, šiukšliavamzdžiuose.
85. Šaltojo vandentiekio stovas vedamas dešiniau karštojo, ne arčiau kaip
80±5 mm nuo jo (tarp ašių). Montavimo patogumui, stovas atitraukiamas nuo patalpos kampo ne
mažiau kaip 100±10 mm.
86. Atvirai nutiesto stovo ašis turi būti ne arčiau kaip 35 mm nuo tinko ir apdailos
plytelių paviršiaus, kai stovas iki 32 mm skersmens, ir ne arčiau kaip
50 mm, kai stovas 40–50 mm skersmens; nuokrypa turi neviršyti +5 mm.
87. Slėptai įrengti stovai turi būti prieinami čiaupų įmontavimo ir srieginių sujungimų
vietose; ten įrengiamos durelės, landos.
88. Nustatant atstumo nuo sienų, vagų, angų dydžius, būtina įvertinti temperatūrinius
vamzdyno ilgio pokyčius.
89. Šaltojo vandentiekio stovai, tiesiami greta karštojo vandens ar šilumos tiekimo stovų,
turi būti apšiltinti – rasojimui ir vandens įšilimui išvengti; šilumos izoliacijos statybos produktai
turi neteršti aplinkos kenksmingomis sveikatai dulkėmis, cheminėmis medžiagomis bei neskleisti
nemalonių kvapų.
90. Stovus reikia tiesti arčiau vandens ėmimo taškų, kad aukštų įvadai būtų kuo
trumpesni.
91. Stovai neturi kirsti laikančiųjų pastato konstrukcijų (sijų, santvarų ir pan.). Stovai turi
būti tiesiami prie sienų, pertvarų, kolonų, prie kurių juos galima tvirtinti.
92. Vamzdyną reikia tvirtinti prie konstrukcijų taip, kad nebūtų tiesioginio sąlyčio su
konstrukcijomis. Vamzdyno negalima tvirtinti prie kitokio vamzdyno arba panaudoti kitam
vamzdynui atremti.
93. Reikia vengti stovų kilpų, nes čia gali susidaryti oro kamščiai.
94. Aukštų įvadai gali būti tiesiami atvirai prausyklų, dušinių, virtuvių ir kt. patalpų
sienomis arba slėptai, žemiau sanitarinių prietaisų arba aukščiau jų, patogiame čiaupams prijungti
aukštyje.
95. Šaltojo vandentiekio jungiamasis vamzdis jungiamas prie maišomojo čiaupo
dešiniojo atvamzdžio, o karštojo – prie kairiojo.
96. Gyvenamųjų namų vandens ėmimo čiaupus bei imtuvus leidžiama prijungti prie
aukšto įvade įrengtos skirstyklės lanksčiais plastikiniais, įvilktais į šiltinantį apvalkalą arba kitaip
apsaugančiais pratekančio vandens temperatūrą nuo neleistinų pokyčių, jungiamaisiais vamzdžiais,
įklotais grindyse
97. Gamybinių pastatų aukštų įvadai ir jungiamieji vamzdžiai, kuriais tiekiamas vanduo
technologiniams įrenginiams, stovintiems atokiai nuo sienų ar kolonų, įklojami grindyse arba po
grindimis.
XIII SKIRSNIS. ČIAUPAI
98. Pastato vandentiekyje įrengiami čiaupai, skirti vamzdyno ruožams atjungti,
vandens srauto debitui, slėgiui, tėkmės krypčiai reguliuoti, sistemai apsaugoti ir pan.
99. Tiekiamasis vamzdynas turi būti įrengtas ir aprūpintas čiaupais taip, kad būtų
galimybė atjungti ir ištuštinti jo linijas.
100. Geriamojo vandentiekio čiaupų darbinis slėgis gali būti ne didesnis kaip 0,6 MPa,
gaisrinio ir jungtinio geriamojo – gaisrinio vandentiekio čiaupų – ne didesnis kaip 1,0 MPa.
Gamybinio vandentiekio čiaupų darbinis slėgis imamas pagal technologinius reikalavimus.
101. Uždarymo čiaupai tiekiamajame vamzdyne įrengiami atskiroms dalims atjungti
apžiūros, remonto, plovimo metu, atsižvelgiant į tai, kad kuo mažiau vartotojų netektų galimybės
naudotis vandentiekiu. Uždarymo čiaupai įrengiami įvaduose į kiekvieną butą, viešbučio numerį,
laistymo čiaupą; aukštų įvaduose, tiekiančiuose vandenį į 5 ir daugiau ėmimo taškų; prieš
kiekvieną vandens imtuvą; prie vandens bakų; abipus vandens skaitiklio ir siurblio; aplinkinėse
linijose; žiedinėse magistralėse, kad būtų galima išjungti remontui atskirus jų ruožus, tačiau ne
daugiau kaip pusžiedį; žiediniame gamybiniame vandentiekyje, kad būtų garantuotas vandens
tiekimas aparatams, kuriems nuolatos reikalingas vanduo.
102. Slėgio nuostoliai ir tėkmės keliamas triukšmas bus mažesni naudojant tėkmės
nevaržančius uždarymo čiaupus (pvz., rutulinius čiaupus arba sklendes). Turi būti nepažeisti
normatyvinių dokumentų [7.4.2], [7.3.6] ir [7.3.8] reikalavimai. Žiediniame tinkle turi būti
montuojami tik abiem kryptim praleidžiantieji vandenį čiaupai (ventilių statyti negalima).
103. Magistralinio vamzdyno ir stovų uždarymo čiaupų įrengimo vietos turi būti lengvai
prieinamos.
104. Optimaliam vandentiekio veikimui garantuoti gali būti įrengiami debito ir slėgio
reguliavimo čiaupai.
105. Vandentiekiuose ar jų dalyse, kuriose darbinis tiekiamo vandens slėgis gali būti
didesnis už vardinį slėgį, įrengiami slėgio mažikliai. Slėgio mažikliai įrengtini, kai: statinis slėgis
vandens ėmimo taškuose viršija 0,5 MPa; reikia apriboti slėgį tiekimo linijoje, nes jis gali pasiekti
ir viršyti didžiausią leistiną reikšmę arba prijungtieji prietaisai bei įrengimai skirti veikti esant
mažesniam slėgiui; reikia suvienodinti šaltojo ir karštojo vandentiekių slėgius; daugiaaukščiame
pastate su keliomis slėgio zonomis vanduo spaudžiamas vienu kėlimu. Gaisriniuose
vandentiekiuose slėgio mažikliai paprastai nestatomi.
106. Slėgio mažikliai turi būti įrengiami laikantis gamintojo nurodymų. Abipus slėgio
mažiklio reikia įrengti uždarymo čiaupus ir atšakas slėgmačiams. Priešslėgiui išvengti, mažiklio
pasrovyje reikia palikti bent penkiagubo vidaus skersmens ilgio tiesų vamzdžio ruožą. Kai slėgio
mažikliu reguliuojamoje vandentiekio dalyje slėgis, neužsidarius mažiklio vožtuvui, gali pakilti
aukščiau leistino dydžio, turi būti įmontuojamas apsaugos vožtuvas. Slėgio mažiklio palaikomas
slėgis turi būti bent 20% mažesnis už apsaugos vožtuvo atsivėrimo slėgį. Standartai apie slėgio
mažiklius ir debito reguliatorius nurodyti Reglamento 22 priede.
107. Tose vandentiekio vietose, kuriomis vanduo turi tekėti tik viena kryptimi (pvz.,
siurblių slėgvamzdžiuose ir aplinkinėse linijose, įvaduose, jei jų yra keli arba pastate yra vandens
bakas), būtina įmontuoti atbulinius vožtuvus.
108. Aukščiausiuose tiekiamojo vamzdyno taškuose įrengiami orlaidžiai.
109. Žemiausiose vamzdyno vietose įrengiami išleidimo čiaupai vamzdynui ištuštinti. Jie
turi būti įrengti virš nuotako arba aprūpinti galimybe išleisti vandenį į artimiausią nutekėjimo vietą.
110. Vandeniui imti gali būti naudojami pavieniai (vien šaltajam vandeniui) ir maišomieji
(šaltojo ir karštojo vandens mišiniui) čiaupai. Maišomieji čiaupai gali būti mechaniniai ir
termostatiniai.
111. Standartai apie čiaupų hidraulines, mechanines ir akustines savybes nurodyti
Reglamento 22 priede.
112. Neleistina įrengti geriamojo vandens ėmimo čiaupų ar taškų gale ilgos linijos, iš
kurios imama mažai vandens arba vanduo imamas retai.
XIV SKIRSNIS. VANDENRUOŠOS ĮRENGINIAI
113. Komunalinio vandentiekio vartotojo pageidavimu gali būti keičiama vandens
kokybė, atsižvelgiant į vandens drumzlumą, korozingumą, polinkį sukelti kalkėjimą, organines ir
neorganines mikropriemaišas.
114. Vandens ruošimo įrenginiai turi būti jungiami prie geriamojo vandentiekio taip, kad
būtų išvengta atvirkštinės tėkmės. Apsaugos priemonės turi atitikti standarto [7.6.1] reikalavimus.
115. Pastatų vandens ruošimo įrenginiai turi būti parenkami, projektuojami ir
eksploatuojami vamzdyno medžiagos pasroviui. Įrengimų konstrukcinės medžiagos turi būti
atsparios fiziniam, cheminiam, mikrobiologiniam ir koroziniam vandens ir jo apdorojimo vyksmų
poveikiui.
116. Vandenruošos įrenginių našumas parenkamas pagal vandens poreikį ir turi būti
pakankamas didžiausio poreikio debitams praleisti, tuo metu neviršijant slėgio kritimo, priimtino
atsižvelgiant į turimą slėgį.
117. Kai vandenruošos įrenginiai neveikia arba išjungti, turi būti garantuotas reikiamas
vandens tiekimas.
118. Vandenruošos įrenginių priešsrovyje ir pasrovyje, taip pat kitose jų veikimui
būdingose vietose, turi būti įrengti čiaupai vandens bandiniams imti.
119. Pastato vandenruošos įrenginiai turi veikti skaičiuotiniu našumu nekeldami
trikdančio triukšmo ir nesukurdami neleistinų slėgio smūgių.
120. Hidrostatinio slėgio veikiamos vandenruošos įrenginių dalys turi būti apskaičiuotos
atlaikyti bandomąjį vandentiekio slėgį.
121. Pastato vandenruošos įrenginiai neturi smarkiai padidinti vandens vartojimo arba
nuotekų išleidimo.
122. Antikorozinės arba stabilizacinės vandenruošos įrenginiai neturi būti įrengiami
blogos vandentiekio schemos ar netinkamų medžiagų padariniams kompensuoti. Pirmiausia reikia
pasitikrinti, ar nereikia pakeisti netinkamų medžiagų arba patobulinti vandentiekio schemos.
123. Vandenruošos aparatai, kurių veikime yra paplavų nuleidimo fazė arba juose yra
nupiltuvai, turi turėti srauto pertraukiklį su oro tarpu, atitinkantį standarto [7.6.1] reikalavimus.
124. Reikia numatyti talpyklas, leidžiančias nutekėti didžiausiam vandens debitui,
susidarančiam valant, plaunant, ištuštinant įrengimus arba nusipilant iš jų vandeniui.
XV SKIRSNIS. PASTATO VANDENTIEKIO HIDRAULIKA
125. Esminiai parametrai:
125.1. Pastatų vandentiekiai gali būti trijų darbinio slėgio klasių. Slėgio klasės ir jų
didžiausi leistinieji slėgiai (PDL) nurodyti 1 lentelėje. Vamzdžiai ir jų jungliai turi būti parenkami
atsižvelgiant į vandentiekio slėgio klasę.
1 lentelė. Darbinio slėgio klasės
Slėgio klasė
Didžiausias leistinas
darbinis slėgis, MPa
PDL 1,0 1
PDL 0,6 0,6
PDL 0,25 0,25
125.2. Vandens greitis vandentiekio vamzdyne turi būti toks, kad kuo geriau
būtų išnaudotas slėgis įvade, tačiau turi neviršyti 2 m/s įvaduose, magistralėse ir stovuose, 4
m/s – jungiamuosiuose vamzdžiuose.
125.3. Vandentiekio pajėgumas nusakomas didžiausiais tiekiamo vandens sekundės,
valandos ir paros debitais.
126. Apskaičiavimo principai:
126.1. Vamzdyno apskaičiavimo tikslas – parinkti vamzdžių skersmenis ir nustatyti
hidraulinius slėgio nuostolius tinkle, kai juo teka skaičiuotiniai sekundės debitai. Remiantis
hidrauliniais nuostoliais, geodeziniu vandens tiekimo aukščiu ir vardiniais slėgiais ėmimo taškuose
apskaičiuojami būtinieji slėgiai vandentiekyje, nustatomas slėgio didinimo arba mažinimo įtaisų
poreikis.
126.2. Hidrauliniai nuostoliai nustatomi skaičiuojamojoje trasoje, t.y. tinklo dalyje,
jungiančioje lauko vandentiekį su tolimiausiu ir aukščiausiai įrengtu vandens ėmimo tašku.
Įvertinami slėgio nuostoliai dėl trinties ir dėl vietinių kliūčių. Hidraulinio pasipriešinimo
koeficientai imami pagal vamzdžių gamintojų duomenis, atsižvelgiant į vamzdžių medžiagą.
126.3. Skaičiuotiniai sekundės debitai gali būti apskaičiuojami detaliai arba
supaprastintai. Apskaičiuojant detaliai, skaičiuotiniai sekundės debitai nustatomi atsižvelgiant į
vandentiekio paskirtį. Atskiro geriamojo vandentiekio apskaičiavimo metodika ir skaičiuotiniai
parametrai nurodyti Reglamento 3 priede.
126.4. Jungtinių vandentiekių skaičiuotiniai debitai nustatomi sumuojant atskiroms
reikmėms tiekiamus vandens kiekius.
126.5. Atskirojo gamybinio vandentiekio skaičiuotiniai debitai nustatomi tiesiogiai
(neatsižvelgiant į galimą veikimo nesutapimą) sumuojant debitus tų vandens imtuvų, į kuriuos teka
vanduo skaičiuojamuoju vamzdyno ruožu.
126.7. Supaprastintas vamzdyno apskaičiavimas remiasi vandens ėmimo čiaupų ir imtuvų
įvertinimu vartojimo vienetais. Sąlygos, kuriomis jis gali būti taikomas, ėmimo taškų vertės
vartojimo vienetais ir įvairių medžiagų vamzdyno pralaidumas nurodytas Reglamento
2 priede.
126.8. Reikalingas slėgis nustatomas įvertinant geometrinį vandens pakėlimo aukštį,
slėgio nuostolių skaičiuojamojoje trasoje sumą, slėgio nuostolius vandens skaitiklyje, slėgio
nuostolius įrengimuose (pvz., koštuvuose, ruošimo įrenginiuose) ir laisvąjį slėgį nepatogiausiame
ėmimo taške. Pastarasis nustatomas pagal pastate projektuojamų čiaupų gamintojo reikalavimus.
XVI SKIRSNIS. VANDENS TIEKIMO UŽTIKRINIMAS
127. Pastatai, kuriuose vandens tiekimo nutraukimas neleistinas (pvz., aukštesni
kaip 16 a. gyvenamieji pastatai, pramoniniai pastatai su tam tikrais gamybos ypatumais),
turi būti aprūpinami vandeniu ne mažiau kaip dviem įvadais. Įvadai tiesiami iš skirtingų
lauko vandentiekio linijų. Nesant tokios galimybės, tarp prijungimo vietų įrengiamas
čiaupas.
128. Pastatų, kuriuose vandens tiekimo nutraukimas neleistinas, tiekiamojo vamzdyno
magistralės daromos žiedinės arba sujungtos su dviem ar daugiau tarpusavyje sujungtų įvadų.
129. Kai mažiausiasis normalus slėgis įvade negali aprūpinti kurio nors ėmimo taško
reikalingu jo veikimui slėgiu, įrengiama papildomojo kėlimo siurblinė.
130. Siurbliu keliamo vandens kiekis ir slėgis turi būti mažinamas, kiek įmanoma daugiau
panaudojant įvado slėgį. Reikia nustatyti, ar siurbliu turi būti tiekiamas vanduo visam pastatui, ar
tik aukštams, kuriuos negalima normaliai aprūpinti vandeniu įvado slėgiu. Kai nuspręsti sunku,
siurbliu aprūpinamą dalį reikia nustatyti apskaičiavus kelis tiekimo variantus. Reikia atsižvelgti į
energijos taupymą.
131. Papildomojo kėlimo siurblinės turi būti įrengtos ir prižiūrimos taip, kad nesutriktų
vandens tiekimo nenutrūkstamumas ir nebūtų pakenkta viešajam vandens tiekimui arba kitoms
sistemoms. Turi būti išvengta geriamojo vandens kokybės pablogėjimo.
132. Papildomojo kėlimo siurbliai gali imti vandenį tiesiog iš pastato vandentiekio
magistralės arba iš tarpinio atvirojo bako, pripildomo iš magistralės. Geriamajame vandentiekyje
pirmenybę reikia teikti tiesioginio ėmimo schemai, nes ji nekelia sveikatai pavojingo užteršimo
grėsmės.
133. Viešojo vandens tiekimo trikdymams išvengti, tiesioginio siurbimo schema gali būti
taikoma, kai vandens tekėjimo greitis įvade ir siurbimo magistralėje įjungus ar sustabdžius kurį
nors siurblį arba darinėjant kurį nors siurblinės čiaupą pasikeičia mažiau kaip per 0,15 m/s, o dėl
energijos netekimo sustojus visai siurblinei pakinta ne daugiau kaip 0,5 m/s; arba kai įjungus
siurblius įvado slėgis sumažėja ne daugiau kaip 50% ir lieka ne mažesnis kaip 0,1 MPa, o išjungus
siurblius slėgis vartotojo pusėje nepašoksta daugiau kaip per 0,1 MPa virš įvado slėgio, esančio
neveikiant siurbliams.
134. Savarankiškai veikiančių siurblių slėgio aukštis apskaičiuojamas kaip reikalingojo
slėgio (siurblio slėgvamzdyje arba pastato vandentiekio įvado prijungimo taške) didžiausios
reikmės metu ir mažiausio normalaus slėgio įvade (arba siurblio siurbvamzdyje). Kai
vandentiekyje įrengti ir atvirieji bakai, apskaičiuojant reikalingąjį slėgį nepatogiausiu tašku
laikomas vandens bako plūdinis čiaupas.
135. Jei projektuojami uždari (slėginiai) vandens bakai, siurblio slėgis nustatomas dviem
atvejais: esant didžiausiam ir mažiausiam slėgiui bake; siurblio našumas turi atitikti didžiausią
slėgį.
136. Geriamojo vandens papildomojo kėlimo siurblinė turi būti įrengiama sausoje,
neužšąlančioje, vėdinamoje, užrakinamoje ir kitkam nenaudojamoje patalpoje. Neturi būti
galimybių kenksmingoms dujoms prasiskverbti į ją.
137. Slėginiai bakai turi būti įrengti taip, kad būtų galima prieiti prie jų iš visų pusių ir
vidaus.
138. Ūkinių siurblių (tiekiančių vandenį buities ar gamybos reikmėms) našumas, jei
sistemoje nėra vandens bakų, turi būti ne mažesnis už skaičiuotinį debitą, nustatytą skaičiuojant
tinklus. Sistemoje su vandens bakais jų našumas turi atitikti didžiausias vandens sąnaudas per
valandą. Nerekomenduojama projektuoti ilgą laiką arba nuolatos veikiančių siurblių. Jų veikimą
būtina automatizuoti. Siurblių įsijungimo dažnumas neturi būti didesnis, negu nurodo siurblio
gamintojas.
139. Ūkiniai ir apytakiniai siurbliai gali būti montuojami šilumos punktuose, pastato
rūsyje ar techniniame aukšte. Pramoniniuose pastatuose ūkiniai siurbliai gali būti statomi ceche,
kuriame vartojamas vanduo.
140. Pastato siurblinės darbo patikimumui užtikrinti įrengiamas atsarginis siurblys.
141. Vandens tiekimui suvienodinti, kai vartojimas labai netolygus, ir vandens atsargoms
kaupti arba laikyti gali būti įrengiami atvirieji bakai.
142. Geriamajame vandentiekyje atvirieji bakai įrengiami laikantis šių reikalavimų: bake
negali pablogėti vandens fizikinės, cheminės ir bakteriolginės savybės; bakas turi būti
uždengtas standžiu, gerai priderintu ir patikimai pritvirtintu dangčiu, nebūtinai sandariu, tačiau
nepraleidžiančiu šviesos ir vabzdžių, gerai prigludusiu prie vėdinimo vamzdžio, padarytu iš
nedūžtančių ir lūžtant nesubyrančių medžiagų, negalinčių užteršti ant jų susikondesuojančio
vandens; bakai turi būti apšiltinti, saugant nuo šalčio ir karščio poveikio; metalinių bakų vidus ir
išorė turi būti padengti drėgmei atspariomis, nekenksmingomis (sąlytyje su geriamuoju vandeniu)
medžiagomis; talpesni už 1000 litrų bakai turi turėti uždaromą landą apžiūrėjimui iš vidaus ir
valymui; vandens tiekimo vamzdžio uždarymo čiaupas turi būti prieinamas nenukeliant dangčio;
bakas statomas ant tvirto pagrindo, atlaikančio pilno bako svorį, plastikiniai bakai turi būti statomi
ant ištisinio pagrindo.
143. Atvirajame vandens bake reikia įrengti: vandens tiekimo vamzdį su vienu ar keliais
plūdiniais čiaupais ir prieš kiekvieną jų įmontuoti uždarymo čiaupą; vandens ėmimo vamzdį su
uždarymo čiaupu; signalinį vamzdelį arba vandens lygio jutiklį; perpylimo vamzdį; bako
ištuštinimo vamzdį su čiaupu.
144. Plūdiniu čiaupu reguliuojamas vandens lygis atvirajame bake (kai čiaupas turi
užsidaryti) turi būti ne mažiau kaip 25 mm žemesnis už avarinio lygio relės arba signalinio
vamzdelio prijungimo angos apačią, o kai tokio vamzdelio nėra, – ne mažiau kaip 50 mm žemesnis
už perpylimo angos apačią. Lygio jutiklio valdomu siurbliu pripildomuose atviruosiuose vandens
bakuose plūdiniai čiaupai neįrengiami.
145. Vandens ėmimo vamzdis įjungiamas į baką žemiausiame jo taške. Kai iš bako
vanduo tiekiamas ir į vandens šildytuvus, šildytino vandens ėmimo vamzdis turi būti įrengtas bent
25 mm aukščiau ir prie jo neturi būti jungiami jokie kiti vandens imtuvai.
146. Signaliniai vamzdeliai gali būti įrengiami iš lauko vandentiekio prisipildančiuose
bakuose. Pro juos pradeda lietis vanduo, kai jo lygis bake pakyla virš nustatyto. Vanduo turi lietis
gerai matomoje vietoje, jei galima, – lauke. Vamzdelio vidaus skersmuo turi būti ne mažesnis kaip
19 mm. Iki 1000 litrų talpos (skaičiuojant iki nusipylimo lygio) bakų signaliniai vamzdeliai daromi
kaip persipylimo vamzdžiai. Siurbliu pripildomuose bakuose signaliniai vamzdeliai neįrengiami;
juos pakeičia avarinio lygio relės, įtaisomos 25 mm aukščiau nustatyto normalaus lygio.
147. Perpylimo vamzdžiai įrengiami (viršus) 10 cm žemiau bako viršaus. Kad spėtų
nutekėti vanduo, jo žiočių skersmuo turi būti dvigubai didesnis už tiekiamojo vamzdžio skermenį.
Žiočių apačia daroma bent 50 mm aukščiau nustatyto normalaus lygio bake. Kai nusiliejantis
vanduo pilasi į nuotakyną, perpylimo vamzdis turi turėti srauto pertraukiklį su oro tarpu, atitinkantį
standarto [7.6.1] reikalavimus. Perpylimo vamzdis turi būti daromas iš standžių vamzdžių;
lanksčių žarnų naudoti neleistina.
148. Signaliniai vamzdeliai ir perpylimo vamzdžiai turi būti įrengti taip, kad pro juos į
baką nepatektų vabzdžiai.
149. Atvirieji bakai iškeliami į tokį aukštį, kad normaliai veiktų visi čiaupai. Bakų
patalpos laikančiosios konstrukcijos turi būti nedegios, o patalpa tinkama sanitariniu ir patogi
eksploataciniu požiūriu.
150. Bakų talpa turi būti tokia, kad sutilptų vandens kiekis vartojimo ir tiekimo
nesutapimams išlyginti ir atsarga (pvz., avarinė, gaisrinė). Minimalios vienetinės kai kurių viešųjų
pastatų vandentiekio bakų talpos nurodytos Reglamento 4 priede.
151. Atvirieji vandens bakai, prisipildantieji tiesiog iš lauko vandentiekio pakankamo
slėgio valandomis, daromi tokio dydžio, kad juose sutilptų 30–80 % (priklausomai nuo
nepakankamo slėgio trukmės) pastate per parą suvartojamo vandens. Periodiškai prisipildančio
bako talpa pakankama, jei vienam gyventojui tenka 130 litrų. Gyvenamųjų namų vandentiekių,
nuolatos ir pakankamu slėgiu aprūpinamų geriamuoju vandeniu, bakų talpa neturėtų viršyti
80 litrų vienam asmeniui.
152. Siurbliais pripildomų vandens bakų reguliuojančioji talpa W (m3
) gali būti
apskaičiuojama taip:
n
Q
W
9 srb. 0,
 , (m
3
),
kai n – didžiausias (gamintojo duomenimis) siurblio įjungimų skaičius per
valandą ir Qsrb – siurblio našumas, m
3
/h.
153. Uždarieji (pneumatiniai) vandens bakai įrengiami sistemose su siurbliais, bet
kokiame pastato aukšte, tam tinkančioje patalpoje. Gali būti pastovaus ir kintamo slėgio uždarieji
vandens bakai. Energetiniu požiūriu ekonomiškesni kintamo slėgio bakai. Mažiausias jų slėgis turi
garantuoti normalų visų pastate įrengtų vandens ėmimo taškų veikimą.
154. Uždarajame (pneumatiniame) bake reikia įrengti: vandens tiekimo – ėmimo vamzdį
su uždarymo čiaupu; ištuštinimo atvamzdį su išleidimo čiaupu; apsauginį vožtuvą; manometrą;
slėgio jutiklį; oro papildymo įtaisą.
155. Kintamo slėgio uždarąjį baką pripildančio siurblio apskaičiavimo tvarka pateikta
Reglamento 5 priede.
XVII SKIRSNIS. DAUGIAAUKŠČIO PASTATO VANDENTIEKIO INŽINERINĖS
SISTEMOS YPATUMAI
156. Tais atvejais, kai daugiaaukščių pastatų vandentiekiuose reikalingas slėgis viršija
leistiną vardinį slėgį vandens ėmimo taškuose, vandentiekį reikia suskirstyti į slėgio zonas.
157. Pirmoji (apatinė) zona įrengiama išnaudojant garantuotą lauko vandentiekio slėgį.
Antrosios ir aukščiau esančių (slėgio zonų skaičius priklauso nuo pastato aukščio) dydis
nustatomas atsižvelgiant į leistiną maksimalų vardinį slėgį pastato vandentiekio aukštų įvaduose.
158. Kai pastate yra tik dvi slėgio zonos, antroji zona aprūpinama vandeniu siurbliais ir
atviraisiais arba uždaraisiais bakais.
159. Pastatuose su daugiau kaip dviem slėgio zonomis, jos gali būti aprūpinamos
vandeniu taikant kurią nors iš šių trijų tiekimo schemų: kiekvienai zonai vanduo tiekiamas atskirais
papildomojo kėlimo siurbliais; vanduo tiekiamas viena papildomojo kėlimo siurbline su joje
įrengtais kiekvienos zonos slėgio mažikliais; vanduo tiekiamas viena papildomojo kėlimo siurbline
ir slėgio mažikliai įrengti žemutinių aukštų įvaduose.
160. Daugiaaukščiuose gyvenamuosiuose pastatuose, kuriuose būtinas gaisrinis
vandentiekis [7.3.13], gali būti taikoma schema, kai vandens tiekimui į antrąją zoną išnaudojami
gaisriniai stovai. Vanduo ūkiniais siurbliais ir gaisriniais stovais tiekiamas į antrosios zonos
skirstomąją magistralę. Gaisro metu įsijungus gaisriniams siurbliams slėgis pakyla, todėl
skirstomųjų stovų apsaugai nuo viršslėgio įrengiami slėgio mažikliai.
161. Į pastatus su zoniniu vandentiekiu vanduo tiekiamas ne mažiau kaip dviem įvadais.
XVIII SKIRSNIS. VANDENTIEKIO SAVININKO AR SAVIVALDYBĖS
NORMUOJAMOS SRITYS
162. Vandens vartotojas prijungiamas prie vandentiekio tinklo Vandentvarkos ūkio naudojimo
taisyklėmis nustatyta tvarka, laikantis Reglamento 163–170 punktuose nurodytų principų.
163. Kai savivaldybė yra nusprendusi nemokamai tiekti vandenį vidaus gaisrams gesinti,
pastatų su gaisriniais vandentiekiais įvadiniai VAM įrengiami taip, kad vanduo gesinimui būtų
tiekiamas ne pro VAM.
164. Prijungti objektus vien tik prie vandentiekio tinklo, kai šalia yra lauko nuotakynas,
neleidžiama; tokiu atveju objektai turi būti prijungiami kaip prie vandentiekio, taip ir prie nuotakyno.
165. Abonentas, rekonstruodamas objektą arba keisdamas jo paskirtį, privalo gauti ir
įvykdyti naujas technines sąlygas.
166. Pastatytą arba rekonstruotą pastato vandentiekį prie veikiančio tinklo prijungia
darbus vykdanti organizacija, gavusi vandens tiekėjo leidimą ir jam dalyvaujant.
167. Draudžiama jungti objektus prie vandentiekio, neįrengus vandens apsakaitos mazgo.
168. Abonentas privalo reguliariai apžiūrėti nuosavą vandentiekio tinklą ir įrenginius bei
ne rečiau kaip kartą per metus išplauti vamzdyną, pažymėdamas pastato techniniame pase.
169. Abonentui draudžiama prijungti gamybinį, apytakinį, karštąjį vandentiekį prie
geriamojo vandentiekio.
170. Abonentui leidžiama siurbti vandenį iš įvado tik su geriamojo vandens tiekėju
suderinta tvarka.

Apvalios medienos ženklinimas ir klasifikavimas

LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTRAS
ĮSAKYMAS


DĖL APVALIOSIOS MEDIENOS KLASIFIKAVIMO IR ŽENKLINIMO TAISYKLIŲ PATVIRTINIMO


2001 m. liepos 5 d. Nr. 358
Vilnius


Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (Žin., 1994, Nr. 96-1872; 1996, Nr. 110-2507; 1997, Nr. 96-2426; 1998, Nr. 56-1542; 1999, Nr. 110-3203; 2000, Nr. 111-3566; 2001, Nr. 35-1161) 9 straipsniu,
1. Tvirtinu Apvaliosios medienos klasifikavimo ir ženklinimo taisykles (pridedama).
2. Aplinkos ministerijos informacijos kompiuterinėje sistemoje vadovautis reikšminiu žodžiu „miškai“.


L. E. APLINKOS MINISTRO PAREIGAS HENRIKAS ŽUKAUSKAS
______________


PATVIRTINTA
aplinkos ministro 
2001 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. 358


APVALIOSIOS MEDIENOS KLASIFIKAVIMO IR ŽENKLINIMO TAISYKLĖS

BENDROSIOS NUOSTATOS

1. Šios taisyklės privalomos miškų urėdijoms ir nacionalinių parkų direkcijoms, gaminant ir parduodant apvaliąją medieną. Jos nustato pagrindinius apvaliosios medienos klasifikavimo pagal medžių rūšis, sortimentus (paskirtį), matmenis ir kokybę reikalavimus bei jos ženklinimo tvarką.
2. Privačių miškų savininkams, taip pat juridiniams ir fiziniams asmenims, pirkusiems nenukirstą valstybinį mišką ir gaminantiems apvaliąją medieną pardavimui, rekomenduojama naudotis šiomis taisyklėmis.
3. NETEKO GALIOS:
2007 07 13 įsakymu Nr. D1-410 (nuo 2007 07 22)
(Žin., 2007, Nr. 81-3335)


TERMINAI IR APIBRĖŽIMAI

4. Apvalioji mediena – nukirstas ir nugenėtas medis be viršūnės, kuris gali būti skersai supjaustytas arba ne.
5. Rąstas – skersai atpjauta apvaliosios medienos dalis.
6. Sortimentas – nustatytos paskirties apvalioji mediena.
7. Trumpa apvalioji mediena – iki 3 metrų ilgio apvalioji mediena, kurios tūris paprastai skaičiuojamas erdmetriais.
8. Ilga apvalioji mediena – apvalioji mediena, kurios ilgis 3 metrai ir daugiau, o tūris paprastai skaičiuojamas kietmetriais.
9. Kietmetris – vieno kubinio metro erdvinės apimties medienos masė be tuščių erdvės tarpų (ktm arba m3).
10. Erdmetris – vieno kubinio metro erdvinės apimties medienos masė, įskaitant tarp medienos esančius tuščius erdvės tarpus (erdm).
11. Pjautinasis rąstas – rąstas pjautinei medienai gaminti.
12. Kartis – iki 14 cm skersmens su žieve 1 m atstumu nuo storgalio ir ne mažiau kaip 3 cm skersmens be žievės laibgalyje ilgos apvaliosios medienos sortimentas.
13. Popiermedis – apvalioji mediena, skirta mechaniniam ir galbūt cheminiam perdirbimui, gaminant plaušieną ar medienos plokštes.
14. Plokščių mediena – apvalioji mediena plokštėms gaminti.
15. Stulpų rąstas – apvalioji mediena stulpams gaminti.
16. Pabėgių rąstas – apvalioji mediena pabėgiams ir iešminiams tašams gaminti.
17. Fanermedis – rąstas fanerai gaminti.
18. Malkos – apvalioji mediena, skirta kurui.
19. Stiebas – antžeminė medžio dalis be šakų.
20. NETEKO GALIOS: 
2004 11 22 įsakymu Nr. D1-601 (nuo 2005 01 01)
(Žin., 2004, Nr. 174-6454)

21. Kietųjų lapuočių mediena – ąžuolo, uosio, klevo, skroblo, guobinių mediena.
22. Minkštųjų lapuočių mediena – tuopos (drebulės), beržo, gluosnio, liepos, alksnių mediena.


APVALIOSIOS MEDIENOS KLASIFIKAVIMAS

23. Apvalioji mediena klasifikuojama pagal medžių rūšis, sortimentus (paskirtį), matmenis ir kokybę.
24. Pagal medžių rūšis apvalioji mediena klasifikuojama priklausomai nuo to, iš kokių medžių rūšių ji pagaminta. Gali būti klasifikuojama ir pagal medžių rūšių grupes: spygliuočių, lapuočių, kietųjų lapuočių, minkštųjų lapuočių, alksnių (juodalksnių ir baltalksnių), guobinių (guobos, skirpsto, vinkšnos) mediena ir pan.
25. Klasifikuojant pagal medžių rūšis, vartojamos tokios medžių rūšių ar jų grupių pavadinimų santrumpos:


P – pušis

B – beržas

M – maumedis

E – eglė

D – drebulė

L – liepa

Ą – ąžuolas

J – juodalksnis
Sp – spygliuočiai

U – uosis

Bt – baltalksnis

Lp – lapuočiai

K – klevas

Gl – gluosnis

Mn – minkštieji lapuočiai

G – guobiniai

Sb – skroblas

Kt – kietieji lapuočiai















26.
KEISTA:
2004 11 22 įsakymu Nr. D1-601 (nuo 2005 01 01)
(Žin., 2004, Nr. 174-6454)


Pagal sortimentus (paskirtį) apvalioji mediena klasifikuojama, kai jos naudojimo paskirtis žinoma. Tai stulpų rąstai, pabėgių rąstai, popiermedžiai, plokščių mediena, malkos ir kt.
Vartojamos tokios sortimentų pavadinimų santrumpos:


PJ – pjautinieji rąstai

SB – stiebai

ST – stulpų rąstai

KL – kietųjų lapuočių trumpuoliai

PB – pabėgių rąstai

ML – malkos

KR – kartys

MLI – pirmos kaitrumo grupės malkos

PP – popiermedžiai

MLII – antros kaitrumo grupės malkos

FN – fanermedžiai

MLII – trečios kaitrumo grupės malkos

PM – plokščių mediena

 
















27. Pagal matmenis apvalioji mediena klasifikuojama priklausomai nuo rąstų skersmens ir ilgio.
28.
KEISTA:
2004 11 22 įsakymu Nr. D1-601 (nuo 2005 01 01)
(Žin., 2004, Nr. 174-6454)


Apvalioji mediena, kuri matuojama vienetiniu metodu, nepriklausomai nuo jos ilgio klasifikuojama pagal rąsto vidurio skersmenį be žievės į šias stambumo klases:

stambumo klasė

vidurio skersmuo, cm

D0

< 10

D1a

10–14

D1 b

15–19

D2a1

20–22

D2a2

23–24

D2 b

25–29

D3 a

30–34

D3 b

35–39

D4

40–49

D5

50–59

D6

³ 60

Kitos klasės, tolesnės už šeštąją, gali būti pridedamos naudojant tą pačią gradaciją.
Į poklasius „a“ ir „b“ gali būti skirstomos arba neskirstomos visos klasės.
Skersmens matavimo duomenys apvalinami atmetant centimetro dalis.
29.
KEISTA:
2004 11 22 įsakymu Nr. D1-601 (nuo 2005 01 01)
(Žin., 2004, Nr. 174-6454)


Ilga apvalioji mediena klasifikuojama į stambumo klasių grupes:

stambumo klasių grupė

santrumpa

stambumo klasė

vidurio skersmuo, cm

smulki mediena

Sm

D0
D1 a
D1 b
D2 a1


22

vidutinio stambumo mediena

Vd

D2 a2
D2 b
D3 a


23–34

stambi mediena

St

D3 b
D4
D5
D6


35

30. Rąsto vidurio skersmuo, jeigu sunku išmatuoti, apvaliosios medienos klasifikavimui gali būti nustatomas pagal laibgalio skersmenį ir vidutinį nuolaibį – 1 cm/m.
31. Apvalioji mediena, kuri matuojama grupiniu metodu, pagal stambumą (plongalio skersmenį su žieve) klasifikuojama į šias klases:


stambumo klasė

plongalio skersmuo su žieve, cm

S 1

3 iki 6

S 2

7 iki 13

S 3

14

Jeigu mediena be žievės (nulupta žieve), nurodyti skersmenys mažinami 1 cm.
32. Spygliuočių rąstai pagal ilgį skirstomi į 4 klases:


ilgio klasė

ilgis, m

L 1

3

L 2

> 3 ir ≤ 6

L3

> 6 ir ≤ 13,5

L4

> 13,5

33. Ilga mediena (stiebai) pagal matmenis klasifikuojama, atsižvelgiant į mažiausią ilgį ir mažiausią plongalio skersmenį be žievės, į šias klases:

klasė

minimalus ilgis, m

minimalus plongalio skersmuo, cm

H1

8

10

H2

10

12

H3

14

14

H4

16

17

H5

18

22

H6

18

30

34. Pagal kokybę apvalioji mediena klasifikuojama, atsižvelgiant į šias ydas ir defektus: kreivumą, įvijumą, nuolaibį, šakas (atvirąsias, apaugusias, sveikąsias, pūvančiąsias), šerdies poslinkį, reaktingąją medieną, paviršiaus nelygumus, plyšius, nusispalvinimą, puvinius, vabzdžių pažaidas. Ji skirstoma į 4 klases:
A klasė – aukščiausios kokybės apvalioji mediena, be ydų arba tik su nereikšmingomis ydomis, kurios neturi įtakos jos panaudojimui. Paprastai tai kambliniai rąstai;
B klasė – normalios kokybės, įskaitant sausuolių, apvalioji mediena, kuri turi vieną ar kelias iš šių ydų: nedidelį kreivumą, įvijumą ir nuolaibį, smulkias ar vidutinio dydžio sveikas šakas, šiek tiek smulkių pūvančiųjų šakų, nežymų šerdies poslinkį, keletą paviršiaus nelygumų ar kitų atskirų ydų, kurias kompensuoja bendra gera kokybė;
C klasė – apvalioji mediena, kurios dėl ydų negalima priskirti A ir B klasėms, tačiau ją galima naudoti pramonėje. Tai mediena su stambiomis šakomis, dideliais nelygumais, stipriai nulaibėjusi, didelio įvijumo, su giliomis pūvančiomis šakomis, dideliais puvinio plotais bei kitaip stipriai pažeista;
D klasė – blogos kokybės mediena, kurios negalima priskirti A, B ir C klasėms, tačiau daugiau kaip 40% jos tūrio tinka panaudoti pramoniniam apdirbimui ar perdirbimui.
35. Apvaliosios medienos ydų ir defektų dydžiai, jų matavimas, skaičius bei papildomi reikalavimai, klasifikuojant ją pagal kokybę, nurodomi nustatytąja tvarka taikomuose standartuose, šalims susitarus kitaip – pirkimo-pardavimo sutartyse.
36. Atskirų apvaliosios medienos sortimentų klasifikavimo ir matavimo reikalavimai pateikti šių taisyklių 1 priede, kainų grupavimo – 2 priede. Parduodant apvaliąją medieną, kainos gali būti daugiau diferencijuojamos nei pateikta 2 priede (nesujungiant skirtingų klasių ar grupių).
37. Apskaitoje apvaliosios medienos klasifikavimo požymiai rašomi tokia eilės tvarka: sortimento pavadinimas, medžių rūšis, kokybės klasė (rūšis), stambumo klasė (grupė) arba skersmuo cm, ilgio klasė arba ilgis m. Santrumpos atskiriamos brūkšneliu.


Pavyzdžiai:

1. PJ – P – B – Vd – L2 = pjautinieji pušies, B kokybės klasės, vidutinio stambumo, 3–6 m ilgio rąstai;
2. PB – Sp = spygliuočių pabėgių rąstai.


APVALIOSIOS MEDIENOS ŽENKLINIMAS

38.
KEISTA:
2004 11 22 įsakymu Nr. D1-601 (nuo 2005 01 01)
(Žin., 2004, Nr. 174-6454)


Privaloma ženklinti skirtą parduoti apvaliąją medieną, kuri klasifikuojama kokybės klasėmis ir jos tūriui nustatyti taikomas vienetinis matavimo metodas. Mediena ženklinama ją priimant arba parduodant.
39. Apvalioji mediena ženklinama, pažymint kokybės klasę ir užrašant rąstų plongalio be žievės, o stiebų – 1,2 m atstumu nuo storgalio skersmens su žieve paskutinį matmens skaitmenį. Rąstai ženklinami plongalyje, stiebai – storgalyje. Užrašomi ženklai turi būti gerai matomi ir išlikti, iki mediena bus perduota pirkėjui. Skaitmenų ir raidžių aukštis – 30–80 mm.
40. Kokybės klasė pažymima vienu iš šių būdų:
1) užrašant kokybės klasės raidę;
2) spalvotais taškais: A – raudonos, B – žalios, C – mėlynos, D – juodos spalvos;
3) vienos spalvos taškais: A – keturiais taškais, B – trimis taškais, C – dviem taškais, D – vienu tašku.
41. Kokybės klasės žymėjimo būdas nurodomas apvaliosios medienos pirkimo-pardavimo sutartyse.
42. Kai apvalioji mediena pagal taikomą standartą (sutartį) skirstoma kokybės rūšimis, vietoj kokybės klasės raidės rašomas (įmušamas) rūšies romėniškasis skaitmuo.
43. Apvalioji mediena gali būti ženklinama numeriais arba identifikavimo kodais. Ženklinant apvaliąją medieną numeriais (užrašant, įmušant, plastikinėmis arba metalinėmis plokštelėmis) ar kodais, turi būti rašomas žiniaraštis arba sudaroma kompiuterinių duomenų bazė, kur nurodoma kiekvieno atskiru numeriu paženklinto rąsto ilgis, storis, tūris, medžių rūšis, kokybės klasė (rūšis), sortimento pavadinimas, standarto žymuo. Kai ženklinama numeriais ar identifikavimo kodais, žymėti kokybės klasę (rūšį) ir skersmenį nebūtina.
44. Kokybės klasė (rūšis) gali būti pakeista Aplinkos ministerijos nustatytąja tvarka.
45. Miškų urėdijų ir nacionalinių parkų direkcijų nuožiūra apvalioji mediena gali būti ženklinama spaudais.
46. Apvaliosios medienos ženklinimo būdas nurodomas pirkimo-pardavimo sutartyje.
______________


1 priedas

NAUJA REDAKCIJA nuo 2005 01 01)
(Žin., 2004, Nr. 174-6454)


Apvaliosios medienos sortimentų klasifikavimas ir matavimas

Sortimentai

  Skirstymas klasėmis

Matavimo metodas

pavadinimas

santrumpa

kokybės

stambumo

ilgio

Pjautinieji rąstai

PJ

A, B, C, D
Sm – matuojamiems grupiniu metodu – neskirstoma


D0, D1a, D1b, D2a1, D2a2, D2b, D3a, D3b, D4, D5, D6
arba
D0, D1, D2, D3, D4, D5, D6
arba
Sm, Vd, St


spygliuočių:
L1, L2, L3, L4


Sm – grupinis arba vienetinis
Vd ir St – vienetinis


Stulpų rąstai

ST

neskirstoma

neskirstoma

neskirstoma

vienetinis

Pabėgių rąstai

PB

neskirstoma

neskirstoma

neskirstoma

vienetinis

Fanermedžiai

FN

A, B, C

neskirstoma

neskirstoma

vienetinis

Kartys

KR

neskirstoma

neskirstoma

neskirstoma

vienetinis arba grupinis

Plokščių mediena

PM

pagal taikomą standartą

neskirstoma arba S1, S2, S3

neskirstoma

grupinis

Popiermedžiai

PP

pagal taikomą standartą

neskirstoma arba S1, S2, S3

neskirstoma

grupinis

Stiebai

SB

pagal taikomą standartą

H1, H2, H3, H4, H5, H6

H1, H2, H3, H4, H5, H6

vienetinis

Kietųjų lapuočių trumpuoliai

KL

neskirstoma

neskirstoma arba S1, S2, S3

neskirstoma

grupinis arba vienetinis

Malkos

ML

neskirstoma

neskirstoma arba S1, S2, S3

neskirstoma

grupinis

Pastabos.
Pagal taikomą standartą malkos gali būti skirstomos į kaitrumo grupes. 
Susitarus grupinis matavimo metodas gali būti keičiamas vienetiniu. 
Smulkių pjautinųjų rąstų tūriui nustatyti taikomas grupinis matavimo metodas, kai rietuvėje nėra stambių rąstų, o vidutinio stambumo yra ne daugiau kaip 10 % rietuvės tūrio. 
______________


2 priedas

NAUJA REDAKCIJA nuo 2005 01 01)
(Žin., 2004, Nr. 174-6454)


Apvaliosios medienos sortimentų kainų grupavimas

Sortimentai ir medžių rūšys

Kaina Lt/m3

Kainos, Lt/m3 pagal medienos kokybę ir stambumą

 
A

B

C

D

Sm

Vd

St

Sm

Vd

St

Sm

Vd

St

Sm

Vd

St

PJ–P

x

                       
PJ–P–Sm

  x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

E

x

                       
PJ–E–Sm

  x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

Ą

x

x

x

I –
II -


x

x

I –
II -


x

x

I –
II -


x

x

I –
II -


U

x

                       
PJ–U–Sm

  x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

K

x

                       
G

x

                       
B

x

                       
PJ–B–Sm

  x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

D

x

                       
PJ–D–Sm

  x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

J

x

                       
PJ–J–Sm

  x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

Bt

x

                       
PJ–Bt–Sm

  x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

Sb

x

                       
PJ–Sb–Sm

  x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

FN–B

x

x

  x

x

  x

x

  x

x

  x

J

x

x

  x

x

  x

x

  x

x

  x

ST–Sp

  x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

PB–Sp

  x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

KR–Sp

  x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

PM–Sp

  x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

Lp

  x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

PP–P

  x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

E

  x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

B

  x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

J

  x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

Bt

  x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

D

  x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

KL–Ą

  x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

U

  x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

K

  x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

SB–Sp

  x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

ML I

  x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

ML II

  x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

ML III

  x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

x

Pastabos.
Fanermedžių kainos pagal medienos stambumą neskirstomos. 
Stambių ąžuolo pjautinųjų rąstų kainos skirstomos į 2 grupes: I – 35–49 cm, II – > 50 cm storio.
Minkštųjų lapuočių smulkūs pjautinieji rąstai, matuojami grupiniu būdu, gali būti neskirstomi pagal medžių rūšis.


Krovinių išdėstymas ir tvirtinimas transporto priemonėje

LIETUVOS RESPUBLIKOS SUSISIEKIMO MINISTRO

Į S A K Y M A S

 

DĖL KROVINIŲ, VEŽAMŲ KELIŲ TRANSPORTO PRIEMONĖMIS, IŠDĖSTYMO IR TVIRTINIMO TAISYKLIŲ PATVIRTINIMO

 

2008 m. vasario 21 d. Nr. 3‑56

Vilnius

SUSISIEKIMO MINISTRAS                                                 ALGIRDAS BUTKEVIČIUS

______________

PATVIRTINTA

Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro

2008 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. 3-56

 

KROVINIŲ, VEŽAMŲ KELIŲ TRANSPORTO PRIEMONĖMIS, IŠDĖSTYMO IR TVIRTINIMO TAISYKLĖS

 

I. BENDROSIOS NUOSTATOS

 

            1. Krovinių, vežamų kelių transporto priemonėmis (toliau – transporto priemonėmis), išdėstymo ir tvirtinimo taisyklės (toliau vadinama – taisyklės) parengtos atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos kelių transporto kodeksą (Žin., 1996, Nr. 119-2772) ir Kelių eismo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 „Dėl Kelių eismo taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 7-263).

            2. Šios taisyklės reglamentuoja tinkamą krovinių išdėstymą bei tvirtinimą ir yra privalomos  krovinių vežėjams  ir siuntėjams.

            3. Krovinių vežėjai ir siuntėjai  privalo užtikrinti  tinkamą krovinių tvirtinimą bei išdėstymą  ir kitais, šių taisyklių nenustatytais, atvejais.

            4. Šiose taisyklėse vartojamos sąvokos:

            Birus krovinys – krovinys, susidedantis iš atskirų didesnių ar mažesnių vienarūšių dalelių (pvz., grūdų, smėlio, statybinių atliekų ir pan.) ir sudarantis vieną birų krovinį su pastoviomis arba dėsningai ir nuolat kintančiomis fizinėmis ir mechaninėmis savybėmis.

            Konteineris – standartinė tara prekėms ar kitiems kroviniams gabenti, kurią galima nuimti nuo transporto priemonės bei transportuoti įvairiomis transporto priemonėmis. ISO konteinerį galima transportuoti tik specialius tvirtinimo įtaisus turinčiomis transporto priemonėmis (1 priedo 29 pav.).

            Krovinio vežėjas – fizinis ar juridinis asmuo, vežantis krovinius.

            Tempimo jėga LC – (Lashing Capacity – diržo pasipriešinimo krovinio judėjimui jėga, kuri nurodoma ant diržo etiketės daN vienetais) maksimali jėga, kurią leidžiama perduoti į tvirtinimo priemonę.

Tiesioginis tvirtinimas – krovinio tvirtinimo tipas, kurį naudojant tvirtinimo priemonės sutvirtina krovinį savo tempimo jėga LC  (1 priedo 2 pav.).

            Įstrižas tvirtinimas – tiesioginio tvirtinimo tipas, kurį naudojant tvirtinimo priemonės kabinamos tiesiogiai už krovinio tvirtinimo taškų (1 priedo 3 pav.).

            Svorio jėga – jėga, kuria krovinys spaudžiamas į krovinių platformą (1 kg krovinio masė atitinka 1 daN (dekaniutono) svorio jėgą).

            Trinties jėga – jėga, kuri trukdo kroviniui slysti dėl šiurkštaus paviršiaus.

            Tvirtinimo jėga – jėga, perduodama iš tvirtinimo priemonių siekiant pakankamai pritvirtinti krovinį.

            Tvirtinimo priemonės – visos priemonės kroviniui tvirtinti: tvirtinimo diržai, tvirtinimo grandinės (fiksuojamosios, užpildančios), tinklai ir brezentai, slydimą mažinančios medžiagos ir kt.

            Kitos vartojamos sąvokos atitinka Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekse (Žin., 1996, Nr. 119-2772) bei Kelių eismo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 „Dėl Kelių eismo taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 7-263), vartojamas sąvokas.

 

II. BENDRIEJI KROVINIŲ IŠDĖSTYMO IR TVIRTINIMO REIKALAVIMAI

 

            5. Krovinio siuntėjas parenka transporto priemonę, krovinio išdėstymo ir tvirtinimo būdą, atitinkantį gamintojo reikalavimus.

            6. Krovinio vežėjas yra atsakingas už tai, kad transporto priemonė būtų tvarkinga, o tvirtinimo įranga – tinkama.

            7. Krovinio siuntėjas pakrauna krovinį į transporto priemonę ir jį pritvirtina.

            8. Krovinio siuntėjas privalo išdėstyti ir pritvirtinti krovinį transporto priemonėje taip, kad būtų garantuotas saugus jo vežimas. Vežamo krovinio masė ir apkrovos pasiskirstymas į ašis turi neviršyti nustatytų normų.

            9. Krovinio vežėjas privalo kontroliuoti krovinio išdėstymą ir tvirtinimą, kad būtų laikomasi nustatytų transporto priemonės pakrovimo normų.

            10. Vairuotojas, pradėdamas važiuoti, privalo patikrinti, ar krovinys išdėstytas ir pritvirtintas pagal Kelių eismo taisyklių ir šių taisyklių reikalavimus. Apie pastebėtą neatitiktį vairuotojas privalo pranešti krovinio siuntėjui, kuris privalo ją pašalinti. Neįvykdžius šio reikalavimo, važiuoti draudžiama.

            10.1. Vairuotojas privalo reguliariai tikrinti krovinio tvirtinimą kelionės metu. Papildomai tvirtinimas turi būti tikrinamas po krovinio dalies iškrovimo, staigaus stabdymo ar kitos ekstremalios situacijos važiavimo metu.

            10.2. Vairuotojas privalo važiuoti saugiai – pasirinkti greitį pagal aplinkybes, kad išvengtų staigaus krypties keitimo ir stabdymo.

            11. Racionali krovinio išdėstymo schema parenkama kiekvienu konkrečiu atveju priklausomai nuo krovinio tipo, taros ir kėbulo gabaritinių matmenų.

            11.1. Krovinys turi būti išdėstomas krovinių skyriuje pagal šiuos reikalavimus:

            11.1.1. Krovinys turi būti padedamas kiek galima tolygiau per visą krovinio skyriaus grindų plotą.

            11.1.2. Krovinys turi būti padedamas kiek galima žemiau. Krovinio svorio centras turi būti kiek galima arčiau krovinių skyriaus išilginės simetrijos ašies linijos.

            11.1.3. Krovinys turi būti atremiamas į krovinių skyriaus priekinį bortą arba kabinos apsauginę konstrukciją, taip pat į krovinių skyriaus šoninius bortus.

            11.1.4. Kroviniai, turintys aštrius galus, išdėstomi aštriuoju galu į galinį bortą.

            11.2. Krovinys tvirtinamas taip, kad transporto priemonei judant, jis negalėtų atsilaisvinti veikiant šioms jėgoms (1 priedo 1 pav.):

            11.2.1. judėjimo kryptimi nukreiptai inercijos jėgai, kurios dydis lygus 0,8 FG;

            11.2.2. į šonus ir atgal nukreiptai inercijos jėgai, kurios dydis lygus 0,5 FG.

            11.3. Tvirtinant krovinį atsižvelgiama į stabdymo metu jį veikiančią trinties jėgą. Šių taisyklių 2 priede nurodyti įvairių medžiagų slydimo trinties koeficientai, kurie naudojami apskaičiuoti krovinio tvirtinimą pagal supaprastintą formulę:

 

 

čia  – tvirtinimo jėga (visų tempimo elementų apspaudimo jėga, tempianti tiesiai, kuri reikalinga visam kroviniui tvirtinti);  – tvirtinimo veiksnys (krovinio šonų ir galinės pusės tvirtinimo veiksnys 0,5 FG, atitinkamai priekinės pusės – 0,8 FG);  – trinties koeficientas;  – krovinio svoris, daN.

            Skaičiavimo pavyzdys:

FG = 3000 daN  f = 0,8   m = 0,2  Fv = 4500 daN (be neslystančio demblio)

FG = 3000 daN  f = 0,8   m = 0,6  Fv =   500 daN (su neslystančiu dembliu)

            Pastaba. Tempimo jėga LC turi būti lygi tvirtinimo jėgai Fv arba didesnė už ją.

            12. Krovinys gali būti tvirtinamas įvairiais būdais (prirakinimas, blokavimas, pririšimas, aukštį reguliuojantis pririšimas ir jų kombinacijos).

            12.1. Tvirtinimo diržai, kurie laiko krovinį, kad jis nejudėtų išilgai transporto priemonės, išdėstomi abiejose krovinio pusėse. Tvirtinimo diržų tempimo jėgų suma yra:

            12.1.1. ne mažesnė kaip 0,8 krovinio svorio (diržai, kurie laiko krovinį transporto priemonės judėjimo kryptimi);

            12.1.2. ne mažesnė kaip 0,5 krovinio svorio (diržai, kurie laiko krovinį kryptimi, priešinga transporto priemonės judėjimo krypčiai, ir skersai).

            12.2. Tvirtinimo diržų maksimalią tempimo jėgų sumą leidžiama sumažinti, jei:

            12.2.1. naudojama krovinio atrama;

            12.2.2. atsižvelgiama į trintį tarp krovinio ir krovinių skyriaus grindų (3 priedas);

            12.2.3. tai leidžia krovinio rūšis (1 priedo 2 pav.).

            13. Sutraukimo mechanizmas ir diržai išdėstomi taip, kad nepadidintų transporto priemonės pločio.

            14. Diržų tvirtinimo vietos turi išlaikyti krovinio sukeltas apkrovas.

            15. Diržai, kurie saugo krovinį nuo pasislinkimo išilgai, išdėstomi kiek galima horizontaliau, neviršijant 60 laipsnių kampo krovinių skyriaus grindų atžvilgiu (1 priedo 3 pav.).

            16. Tvirtinimo diržų techninės charakteristikos nurodytos 4 priede.

            17. Krovinio tvirtinimo diržus ir sutraukimo mechanizmus reikia reguliariai tikrinti (pagal gamintojo nurodytus terminus). Draudžiama naudoti susidėvėjusius ir neatitinkančius gamintojo reikalavimų diržus. Tvirtinimo diržai yra susidėvėję:

17.1. nutrūkus arba įplyšus siūlams, kai suardyta daugiau kaip 10 % audinio;

17.2. pažeidus pagrindines (laikančiąsias) siūles, kintant diržo formai dėl šilumos poveikio;

17.3. atsiradus kitokiems apgadinimams dėl chemikalų poveikio;

17.4. kai techninių charakteristikų nėra arba jos neįskaitomos;

17.5. kai yra įtrūkimų, diržas labai deformavęsis arba yra pavojingų korozijos požymių reketo mechanizme (terkšlėje) ar sujungimo elementuose;

17.6. kai sagties (kabliuko) kilpos išsiplėtusios daugiau kaip 5 % arba kai pastebima deformacija.

 

III. KROVINIŲ PADĖKLŲ IR RITINIŲ IŠDĖSTYMAS IR TVIRTINIMAS

 

            18. Padėklai ir ritiniai krovinių skyriuje išdėstomi glaudžiai. Jei krovinių skyrius yra uždaras arba jis turi gamintojo reikalavimus atitinkančius bortus, krovinio papildomai tvirtinti nereikia (1 priedo 4 pav.).

            19. Padėklai ir ritiniai atremiami į krovinių skyriaus priekinį bortą. Jei krovinių skyrius neturi priekinio borto, krovinys išdėstomas taip, kad jį būtų galima pritvirtinti su tvirtinimo įtaisais (1 priedo 5 pav.).

            20. Viršutinės eilės pirmas ir paskutinis ritiniai tvirtinami prie krovinių skyriaus krovinio tvirtinimo vietų. Apatinės eilės paskutinis ritinys atremiamas į atitinkamo dydžio specialų padėklą (1 priedo 6 pav.).

            21. Ritinius galima pritvirtinti, jei apatinė eilė atremiama į bortus. Visi viršutiniai ritiniai tvirtinami prie krovinių skyriaus krovinio tvirtinimo vietų (1 priedo 7 pav.).

            22. Į krovinių skyriaus priekinį bortą neatremtų ritinių judėjimas apribojamas atitinkamo dydžio specialiais padėklais ir minėti ritiniai tvirtinami diržais. Diržais tvirtinamas kiekvienas ritinys atskirai arba visi ritiniai kartu nuo priekio iki galo (1 priedo 8 pav.).

            23. Ritiniai gali būti tvirtinami diržais ir padėklais arba tik diržais. Jei ritiniai tvirtinami tik diržais, kiekvienas ritinys turi būti pritvirtintas dviem diržais.

            24. Ritinius skersai galima tvirtinti diržais. Diržus tvirtinti prie ritinių reikia kiek galima aukščiau (1 priedo 8 pav.).

            25. Ritinių riedėjimą apribojančio tvirtinimo stiprumas turi atitikti ritinių svorį.

            26. Stačiai pastatytų ritinių pirma eilė atremiama į krovinių skyriaus priekinį bortą, kitos – į krovinių skyriaus šoninius ir galinį bortus. Ritiniai surišami į paketus (1 priedo 9 pav.).

            27. Jei ritinių aukštis neviršija krovinių skyriaus bortų aukščio daugiau kaip 1/5 ritinio aukščio ir bortų stiprumas atitinka ritinių svorį, tai ritinių papildomai tvirtinti nebūtina.

            28. Jei ritinių aukštis viršija krovinių skyriaus bortų aukštį daugiau kaip 1/5 ritinio aukščio, tai ritinius reikia papildomai tvirtinti apdengiant juos tvirtinimo tinklu arba kita pagalbine krovinio tvirtinimo priemone.

            29. Dideli ritiniai (skersmuo didesnis kaip 0,5 L) atremiami į krovinių skyriaus bortus (1 priedo 10 pav.).

 

IV. VAMZDŽIŲ TVIRTINIMAS

 

            30. Vamzdžiams vežti naudojamos transporto priemonės, kurių krovinių skyrius turi bortus arba kuriose yra platformos tipo krovinių skyrius su šoninėmis atramomis. Transporto priemonėmis, kurios neturi priekinio borto, išilgai sukrautus vamzdžius vežti draudžiama.

            31. Vamzdžiai atremiami į krovinių skyriaus priekinį arba šoninį bortą. Viršutinis vamzdis turi remtis į krovinių skyriaus bortą ne mažiau kaip 1/5 vamzdžio skersmens (1 priedo 
11 pav.).

            32. Lengvų vamzdžių judėjimas į priekį apribojamas juos tvirtinant prie krovinio skyriaus ne mažiau kaip dviem diržais (1 priedo 11 pav.). Diržų skaičius parenkamas priklausomai nuo vamzdžių ilgio ir kitų parametrų.

            33. Tvirtinant turi būti naudojamos specialios vamzdžių skersmenį atitinkančios profiliuotos medžio tarpinės (1 priedo 12 pav.).

 

V. VEŽAMŲ AUTOMOBILIŲ IR TRAKTORIŲ TVIRTINIMAS

 

            34. Vežant automobilius reikia laikytis šių reikalavimų:

            34.1. Vežamuose automobiliuose turi būti įjungtas stovėjimo stabdys arba pavara turi būti perjungta į automobiliui stovėti skirtą padėtį.

            34.2. Po vežamo automobilio vienos ašies ratais dedamos atsparos (1 priedo 13 pav.).

            34.3. Ne mažiau kaip viena automobilio ašis tvirtinama diržu arba šonine atrama.

            34.4. Atramos ir atsparos gali būti pakeistos vežamo automobilio ratų dydį atitinkančiais įdubimais krovinių skyriaus grindyse (1 priedo 13 pav.).

            34.5. Vežant automobilius ant horizontalios arba nuožulnios platformos, jie turi būti pritvirtinti pagal 1 priedo 14 pav. schemą.

            35. Traktoriai tvirtinami laikantis šių reikalavimų:

            35.1. Turi būti įjungtas vežamo traktoriaus rankinis stabdys ir žemiausia pavara arba pavara turi būti perjungta į traktoriui stovėti skirtą padėtį.

            35.2. Vežamas traktorius turi remtis į krovinių skyriaus priekinį bortą arba kabinos apsauginę konstrukciją.

            35.3. Po vežamo traktoriaus sunkesnio tilto ratais dedamos atsparos. Jei traktorius remiasi į krovinių skyriaus priekinį bortą arba kabinos apsauginę konstrukciją, atsparos dedamos tik už ratų (1 priedo 15 pav.).

            35.4. Vežamas traktorius atremiamas į šonines atramas arba tvirtinamas diržais.

            36. Ant krovinių platformos traktoriai tvirtinami laikantis šių reikalavimų:

            36.1. Tvirtinama nelanksti ašis.

            36.2. Tvirtinamas sunkesnis tiltas (1 priedo 16 pav.).

            36.3. Tvirtinimo diržai tvirtinami prie traktoriaus nejudrių dalių.

            36.4. Vienu metu vežant du traktorius, pirmasis traktorius atremiamas į krovinių skyriaus priekinį bortą, o antrasis – į pirmąjį traktorių. Antrasis traktorius tvirtinamas diržais 
(1 priedo 17 pav.). Jei krovinių skyriuje nėra šoninių atramų, abu traktoriai tvirtinami diržais.

            37. Specializuota technika (su kaušu ir panašia įranga) tvirtinama kiek įmanoma žemiau (1 priedo 18 pav.).

            38. Į krovinių skyriaus priekinį bortą neatremtas traktorius tvirtinamas nuo priekio galo link. Tvirtinimo diržai tvirtinami prie ašies arba kitos nejudrios dalies, o jei tai neįmanoma, tvirtinami ratai (1 priedo 19 pav.).

            39. Tvirtinant įrenginius turi būti laikomasi gamintojo nurodymų dėl tvirtinimo diržų išdėstymo vietų.

 

VI. MAIŠŲ IŠDĖSTYMAS IR TVIRTINIMAS

 

            40. Maišams vežti naudojamos transporto priemonės, kuriose yra krovinių skyrius su atitinkamo stiprumo bortais arba platforma su priekiniu bortu, arba kabinos apsauginė konstrukcija. Nepakankamo stiprumo bortai per krovinį turi būti sutvirtinti tarpusavyje.

            41. Jei sukrautų maišų aukštis neviršija krovinių skyriaus bortų aukščio, jie netvirtinami.

            42. Be papildomo tvirtinimo galima vežti į paketą surištus maišus, jei paketo aukštis neviršija krovinių skyriaus bortų aukščio daugiau kaip 1/3 bortų aukščio (1 priedo 20 pav.).

            43. Krovinys apdengiamas tinklu, apdangalu arba kita tvirtinimo medžiaga, jei krovinio aukštis viršija krovinių skyriaus bortų aukštį daugiau kaip 1/3 bortų aukščio (1 priedo 
21 pav.).

 

VII. PLYTŲ IŠDĖSTYMAS IR TVIRTINIMAS

 

            44. Plytoms vežti naudojamos transporto priemonės, kurių krovinių skyrius turi atitinkamo tvirtumo ir aukščio bortus.

            45. Padėklai su plytomis išdėstomi prie pat krovinių skyriaus priekinio borto. Krovinys iš šonų atremiamas į krovinių skyriaus bortus (1 priedo 22 pav.).

            46. Krovinys išdėstomas pagal leistiną transporto priemonės ašių apkrovą. Jei krovinio negalima išdėstyti prie krovinių skyriaus priekinio borto, prie jo dedami du padėklai su plytomis, už šių padėklų išdėstoma atraminė konstrukcija, o už jos dedami padėklai su plytomis, kurie tvirtinami šoninėmis atramomis (1 priedo 23 pav.).

            47. Jei krovinio aukštis viršija krovinių skyriaus bortų aukštį, tačiau ne daugiau kaip 1/3 bortų aukščio, nepritvirtintas krovinys apdengiamas tinklu, apdangalu ar kita tvirtinimo medžiaga (1 priedo 24 pav.).

 

VIII. SIJŲ IR KITŲ GELŽBETONIO GAMINIŲ TVIRTINIMAS

 

            48. Sijos atremiamos į krovinių skyriaus priekinį bortą (jei šis yra atitinkamai tvirtas) arba į kabinos apsauginę konstrukciją. Krovinys tvirtinamas ne mažiau kaip dviem diržais (1 priedo 25 pav.).

            49. Jei krovinio pasislinkimo į priekį neapriboja krovinių skyriaus priekinis bortas arba kita šios paskirties konstrukcija, tai krovinys tvirtinamas ne mažiau kaip dviem diržais. Priekinis diržas dedamas įstrižai (1 priedo 26 pav.).

 

IX. SUNKIASVORIŲ IR DIDŽIAGABARIČIŲ KROVINIŲ

IŠDĖSTYMAS IR TVIRTINIMAS

 

            50. Sunkiasvoriai ir didžiagabaričiai kroviniai, kurie keliami specialiais mechanizmais, krovinių skyriuje išdėstomi atsižvelgiant į transporto priemonės leidžiamą ašies apkrovą. Krovinys atremiamas į krovinių skyriaus priekinį bortą arba kabinos apsauginę konstrukciją, o jei tai neįmanoma, naudojamas specialus atraminis įtaisas arba įstrižai dedamas tvirtinimo diržas (1 priedo 27 pav.).

            51. Sunkiasvorių ir didžiagabaričių krovinių pasislinkimo skersai padeda išvengti tvirtinimas tvirtinimo diržais (1 priedo 28 pav.).

 

X. KONTEINERIŲ TVIRTINIMAS

 

            52. Krovinių konteinerius, pagamintus pagal ISO 1496 standartą, kurių ilgis 6 m, 9 m, 12 m ar daugiau, galima gabenti tik specialiomis transporto priemonėmis, kurios skirtos konteineriams gabenti ir turi atitinkamus tvirtinimo įtaisus (1 priedo 29 pav.).

 

XI. BIRIŲ KROVINIŲ VEŽIMO KELIŲ TRANSPORTU REIKALAVIMAI

 

            53. Vežant birius krovinius turi būti užtikrinama, kad kelias nebūtų teršiamas vežamais kroviniais (naudojami sandarūs kėbulai ir tentai, kėbulai ir ratai turi būti švarūs).

            54. Iškrovus birius krovinius, vairuotojas privalo transporto priemonę išvalyti.

 

XII. MEDIENOS VEŽIMO KELIŲ TRANSPORTU REIKALAVIMAI

 

            55. Medienos vežimo kelių transportu reikalavimai yra patvirtinti Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2004 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 3-183 „Dėl medienos vežimo kelių transportu reikalavimų patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 67-2357).

 

XIII. REIKALAVIMAI DĖL TRANSPORTO PRIEMONIŲ RATŲ NUPLOVIMO PRIEŠ IŠVAŽIUOJANT Į KELIUS IR GATVES

 

            56. Transporto priemonių, išvažiuojančių į gatves ir kelius, ratai turi būti švarūs ir neteršti kelio dangos.

 

XIV. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

 

            57. Vežėjas, veždamas taisyklėse išvardintus krovinius, gali naudoti daugiau saugos priemonių bei taikyti griežtesnius, negu nurodyta šiose taisyklėse, reikalavimus, siekdamas užtikrinti saugų eismą.

            58. Valstybinės kelių transporto inspekcijos pareigūnai turi teisę uždrausti vežti krovinius transporto priemonėmis, jei nesilaikoma šiose taisyklėse nurodytų reikalavimų.

            59. Asmenys, pažeidę šių taisyklių reikalavimus, atsako Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.

_______________

 




Krovinių, vežamų

kelių transporto priemonėmis,

išdėstymo ir tvirtinimo taisyklių

1 priedas

 

 

KROVINIŲ TVIRTINIMO BŪDAI

 

 

1 pav. Jėgos, veikiančios krovinį

 

 

2 pav. Krovinio tvirtinimas diržais

 

 

3 pav. Diržų išdėstymas

 

 

4 pav. Krovinio išdėstymas be sutvirtinimų

 

5 pav. Ritinių ir padėklų išdėstymas ir tvirtinimas

 

 

6 pav. Ritinių tvirtinimas, juos vežant sudėtus keliomis eilėmis

 

 

7 pav. Ritinių tvirtinimas

 

 

8 pav. Ritinių tvirtinimas

 

 

9 pav. Ritinių išdėstymas ir tvirtinimas, juos vežant stačius

 

10 pav. Didelių ritinių išdėstymas

 

 

11 pav. Vamzdžių tvirtinimas

 

 

12 pav. Vamzdžių tvirtinimas ant platformos tipo krovinių skyriaus

 

 

13 pav. Ratų blokavimo įrenginys

 

b)

 

14 pav. Automobilių tvirtinimas:

a) ant horizontalios platformos; b) ant nuožulnios platformos

 

15 pav. Traktoriaus apsauga nuo judėjimo krovinių skyriuje su bortais

 

 

16 pav. Traktoriaus tvirtinimas ant krovininės platformos

 

 

17 pav. Dviejų traktorių tvirtinimas transporto priemonėje su šoniniais bortais arba atramomis

 

 

18 pav. Specializuotų traktorių tvirtinimas

 

 

19 pav. Traktorių tvirtinimas

 

20 pav. Maišų gabenimas

 

 

21 pav. Maišų tvirtinimas

 

 

22 pav. Padėklų išdėstymas ir tvirtinimas

 

 

23 pav. Padėklų išdėstymo ir tvirtinimo variantai

 

 

24 pav. Ant padėklų sutvirtintų plytų gabenimas

 

 

25 pav. Sijų išdėstymas ir tvirtinimas

 

 

26 pav. Sijų tvirtinimas, kai nėra priekinės atramos

 

 

27 pav. Sunkiasvorių krovinių išdėstymas ir tvirtinimas

 

 

28 pav. Sunkiasvorių krovinių tvirtinimas skersai

 

 

29 pav. Konteinerių tvirtinimas tvirtinimo įtaisais

 


Krovinių, vežamų

kelių transporto priemonėmis,

išdėstymo ir tvirtinimo taisyklių

2 priedas

 

ĮVAIRIŲ MEDŽIAGŲ PORŲ SLYDIMO TRINTIES KOEFICIENTAI m, NAUDOJAMI APSKAIČIUOTI KROVINIŲ TVIRTINIMĄ TRANSPORTO PRIEMONĖJE

 

Transporto priemonės krovinių skyriaus grindys

Krovinys

sausas

šlapias

tepaluotas

Medis/medis

0,20–0,50

0,20–0,25

0,05–0,15

Metalas/medis

0,20–0,50

0,20–0,25

0,02–0,10

Metalas/metalas

0,10–0,25

0,10–0,20

0,01–0,10

Betonas/medis

0,30–0,60

0,30–0,50

0,10–0,20

_________________

 

Krovinių, vežamų

kelių transporto priemonėmis,

išdėstymo ir tvirtinimo taisyklių

3 priedas

 

REIKALINGA TEMPIMO JĖGA LC, daN

Krovinio masė, kg

Trinties koeficientas 

0,1

0,2

0,3

0,4

0,5

0,6

50 000

20 000

16 000

10 000

48 000

16 000

16 000

6 300

46 000

16 000

10 000

6 300

44 000

16 000

10 000

6 300

42 000

16 000

10 000

6 300

40 000

20 000

16 000

10 000

6 300

35 000

20 000

16 000

10 000

6 300

30 000

16 000

10 000

10 000

4 000

28 000

20 000

16 000

10 000

6 300

4 000

26 000

20 000

16 000

10 000

6 300

4 000

24 000

20 000

16 000

10 000

6 300

4 000

22 000

16 000

16 000

10 000

6 300

4 000

20 000

16 000

10 000

10 000

6 300

4 000

18 000

20 000

16 000

10 000

6 300

4 000

2 500

16 000

20 000

16 000

10 000

6 300

4 000

2 500

14 000

16 000

10 000

10 000

6 300

4 000

2 000

12 000

16 000

10 000

6 300

4 000

4 000

2 000

10 000

16 000

10 000

6 300

4 000

2 500

1 500

9 000

10 000

10 000

6 300

4 000

2 000

1 500

8 000

10 000

6 300

4 000

4 000

2 000

1 500

7 000

10 000

6 300

4 000

2 500

2 000

1 000

6 000

10 000

6 300

4 000

2 000

1 500

1 000

5 000

6 300

4 000

2 500

2 000

1 500

750

4 000

6 300

4 000

2 000

1 500

1 000

750

3 000

4 000

2 500

1 500

1 000

750

500

2 500

4 000

2 000

1 500

1 000

750

500

2 000

2 500

1 500

1 000

750

500

500

1 500

2 000

1 500

750

500

500

250

1 000

1 500

750

500

500

250

250

500

750

500

250

250

250

250

250

500

250

250

250

250

250

________________

 

 

Krovinių, vežamų

kelių transporto priemonėmis,

išdėstymo ir tvirtinimo taisyklių

4 priedas

 

TVIRTINIMO DIRŽŲ TECHNINĖS CHARAKTERISTIKOS

Tipas, markė

Krovinio masė, kg

LC, daN (kg)

Nutraukimo jėga, daN (kg)

Standartinis ilgis, m

ABT-1500

-          kroviniams tvirtinti mikroautobusuose

-          standartiniai kabliai – vieliniai kabliai

-          diržo plotis 35 mm

-          medžiaga 100 % poliesteris

1 500

1 000

2 500

6,0

 

5,5 + 0,5

(2 dalys)

ABT-9000

-          ypač sunkiems kroviniams/įrenginiams tvirtinti

-          standartiniai kabliai – lieto plieno kabliai

-          diržo plotis 100 mm

-          diržo medžiaga 100 % poliesteris

9 000

6 000

12 000

6,0

 

5,5 + 0,5

(2 dalys)

ABT-15000/2000

-          ypač sunkiems kroviniams/įrenginiams tvirtinti

-          standartiniai kabliai – lieto plieno kabliai

-          diržo plotis 60 mm

-          diržo medžiaga 100 % poliesteris

7 500

 

 

10 000

5 000

 

 

6 700

15 000

 

 

20 000

2,0 + 0,5

(2 dalys)

 

2,0 + 0,5

(2 dalys)

LIETUVOS RESPUBLIKOS SUSISIEKIMO MINISTRO

Į S A K Y M A S

 

DĖL KROVINIŲ, VEŽAMŲ KELIŲ TRANSPORTO PRIEMONĖMIS, IŠDĖSTYMO IR TVIRTINIMO TAISYKLIŲ PATVIRTINIMO

 

2008 m. vasario 21 d. Nr. 3 56

Vilnius

 

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 4 straipsnio 2 dalimi (Žin., 1996, Nr. 119 2772; 2002, Nr. 37 1342) ir siekdamas gerinti eismo saugumą, užtikrinti saugų krovinių vežimą:

1. T v i r t i n u Krovinių, vežamų kelių transporto priemonėmis, išdėstymo ir tvirtinimo taisykles (pridedama).

2. Šis įsakymas įsigalioja nuo 2008 m. gegužės 1 d.

 

Susisiekimo ministras Algirdas Butkevičius

______________

 

PATVIRTINTA

Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro

2008 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. 3-56

 

Krovinių, vežamų kelių transporto priemonėmis, išdėstymo ir tvirtinimo taisyklės

 

I. BENDROSIOS NUOSTATOS

 

1. Krovinių, vežamų kelių transporto priemonėmis (toliau – transporto priemonėmis), išdėstymo ir tvirtinimo taisyklės (toliau vadinama – taisyklės) parengtos atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos kelių transporto kodeksą (Žin., 1996, Nr. 119-2772) ir Kelių eismo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 „Dėl Kelių eismo taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 7-263).

2. Šios taisyklės reglamentuoja tinkamą krovinių išdėstymą bei tvirtinimą ir yra privalomos krovinių vežėjams ir siuntėjams.

3. Krovinių vežėjai ir siuntėjai privalo užtikrinti tinkamą krovinių tvirtinimą bei išdėstymą ir kitais, šių taisyklių nenustatytais, atvejais.

4. Šiose taisyklėse vartojamos sąvokos:

Birus krovinys – krovinys, susidedantis iš atskirų didesnių ar mažesnių vienarūšių dalelių (pvz., grūdų, smėlio, statybinių atliekų ir pan.) ir sudarantis vieną birų krovinį su pastoviomis arba dėsningai ir nuolat kintančiomis fizinėmis ir mechaninėmis savybėmis.

Konteineris – standartinė tara prekėms ar kitiems kroviniams gabenti, kurią galima nuimti nuo transporto priemonės bei transportuoti įvairiomis transporto priemonėmis. ISO konteinerį galima transportuoti tik specialius tvirtinimo įtaisus turinčiomis transporto priemonėmis (1 priedo 29 pav.).

Krovinio vežėjas – fizinis ar juridinis asmuo, vežantis krovinius.

  Tempimo jėga LC – (Lashing Capacity – diržo pasipriešinimo krovinio judėjimui jėga, kuri nurodoma ant diržo etiketės daN vienetais) maksimali jėga, kurią leidžiama perduoti į tvirtinimo priemonę.

Tiesioginis tvirtinimas – krovinio tvirtinimo tipas, kurį naudojant tvirtinimo priemonės sutvirtina krovinį savo tempimo jėga LC (1 priedo 2 pav.).

Įstrižas tvirtinimas – tiesioginio tvirtinimo tipas, kurį naudojant tvirtinimo priemonės kabinamos tiesiogiai už krovinio tvirtinimo taškų (1 priedo 3 pav.).

Svorio jėga – jėga, kuria krovinys spaudžiamas į krovinių platformą (1 kg krovinio masė atitinka 1 daN (dekaniutono) svorio jėgą).

Trinties jėga – jėga, kuri trukdo kroviniui slysti dėl šiurkštaus paviršiaus.

Tvirtinimo jėga – jėga, perduodama iš tvirtinimo priemonių siekiant pakankamai pritvirtinti krovinį.

Tvirtinimo priemonės – visos priemonės kroviniui tvirtinti: tvirtinimo diržai, tvirtinimo grandinės (fiksuojamosios, užpildančios), tinklai ir brezentai, slydimą mažinančios medžiagos ir kt.

Kitos vartojamos sąvokos atitinka Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekse (Žin., 1996, Nr. 119-2772) bei Kelių eismo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 „Dėl Kelių eismo taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 7-263), vartojamas sąvokas.

 

II. BENDRIEJI KROVINIŲ IŠDĖSTYMO IR TVIRTINIMO REIKALAVIMAI

 

5. Krovinio siuntėjas parenka transporto priemonę, krovinio išdėstymo ir tvirtinimo būdą, atitinkantį gamintojo reikalavimus.

6. Krovinio vežėjas yra atsakingas už tai, kad transporto priemonė būtų tvarkinga, o tvirtinimo įranga – tinkama.

7. Krovinio siuntėjas pakrauna krovinį į transporto priemonę ir jį pritvirtina.

8. Krovinio siuntėjas privalo išdėstyti ir pritvirtinti krovinį transporto priemonėje taip, kad būtų garantuotas saugus jo vežimas. Vežamo krovinio masė ir apkrovos pasiskirstymas į ašis turi neviršyti nustatytų normų.

9. Krovinio vežėjas privalo kontroliuoti krovinio išdėstymą ir tvirtinimą, kad būtų laikomasi nustatytų transporto priemonės pakrovimo normų.

10. Vairuotojas, pradėdamas važiuoti, privalo patikrinti, ar krovinys išdėstytas ir pritvirtintas pagal Kelių eismo taisyklių ir šių taisyklių reikalavimus. Apie pastebėtą neatitiktį vairuotojas privalo pranešti krovinio siuntėjui, kuris privalo ją pašalinti. Neįvykdžius šio reikalavimo, važiuoti draudžiama.

10.1. Vairuotojas privalo reguliariai tikrinti krovinio tvirtinimą kelionės metu. Papildomai tvirtinimas turi būti tikrinamas po krovinio dalies iškrovimo, staigaus stabdymo ar kitos ekstremalios situacijos važiavimo metu.

10.2. Vairuotojas privalo važiuoti saugiai – pasirinkti greitį pagal aplinkybes, kad išvengtų staigaus krypties keitimo ir stabdymo.

11. Racionali krovinio išdėstymo schema parenkama kiekvienu konkrečiu atveju priklausomai nuo krovinio tipo, taros ir kėbulo gabaritinių matmenų.

11.1. Krovinys turi būti išdėstomas krovinių skyriuje pagal šiuos reikalavimus:

11.1.1. Krovinys turi būti padedamas kiek galima tolygiau per visą krovinio skyriaus grindų plotą.

11.1.2. Krovinys turi būti padedamas kiek galima žemiau. Krovinio svorio centras turi būti kiek galima arčiau krovinių skyriaus išilginės simetrijos ašies linijos.

11.1.3. Krovinys turi būti atremiamas į krovinių skyriaus priekinį bortą arba kabinos apsauginę konstrukciją, taip pat į krovinių skyriaus šoninius bortus.

11.1.4. Kroviniai, turintys aštrius galus, išdėstomi aštriuoju galu į galinį bortą.

11.2. Krovinys tvirtinamas taip, kad transporto priemonei judant, jis negalėtų atsilaisvinti veikiant šioms jėgoms (1 priedo 1 pav.):

11.2.1. judėjimo kryptimi nukreiptai inercijos jėgai, kurios dydis lygus 0,8 FG;

11.2.2. į šonus ir atgal nukreiptai inercijos jėgai, kurios dydis lygus 0,5 FG.

11.3. Tvirtinant krovinį atsižvelgiama į stabdymo metu jį veikiančią trinties jėgą. Šių taisyklių 2 priede nurodyti įvairių medžiagų slydimo trinties koeficientai, kurie naudojami apskaičiuoti krovinio tvirtinimą pagal supaprastintą formulę:

 

 

 

čia – tvirtinimo jėga (visų tempimo elementų apspaudimo jėga, tempianti tiesiai, kuri reikalinga visam kroviniui tvirtinti); – tvirtinimo veiksnys (krovinio šonų ir galinės pusės tvirtinimo veiksnys 0,5 FG, atitinkamai priekinės pusės – 0,8 FG); – trinties koeficientas; – krovinio svoris, daN.

Skaičiavimo pavyzdys:

FG = 3000 daN f = 0,8 = 0,2 Fv = 4500 daN (be neslystančio demblio)

FG = 3000 daN f = 0,8 = 0,6 Fv = 500 daN (su neslystančiu dembliu)

Pastaba. Tempimo jėga LC turi būti lygi tvirtinimo jėgai Fv arba didesnė už ją.

12. Krovinys gali būti tvirtinamas įvairiais būdais (prirakinimas, blokavimas, pririšimas, aukštį reguliuojantis pririšimas ir jų kombinacijos).

12.1. Tvirtinimo diržai, kurie laiko krovinį, kad jis nejudėtų išilgai transporto priemonės, išdėstomi abiejose krovinio pusėse. Tvirtinimo diržų tempimo jėgų suma yra:

12.1.1. ne mažesnė kaip 0,8 krovinio svorio (diržai, kurie laiko krovinį transporto priemonės judėjimo kryptimi);

12.1.2. ne mažesnė kaip 0,5 krovinio svorio (diržai, kurie laiko krovinį kryptimi, priešinga transporto priemonės judėjimo krypčiai, ir skersai).

12.2. Tvirtinimo diržų maksimalią tempimo jėgų sumą leidžiama sumažinti, jei:

12.2.1. naudojama krovinio atrama;

12.2.2. atsižvelgiama į trintį tarp krovinio ir krovinių skyriaus grindų (3 priedas);

12.2.3. tai leidžia krovinio rūšis (1 priedo 2 pav.).

13. Sutraukimo mechanizmas ir diržai išdėstomi taip, kad nepadidintų transporto priemonės pločio.

14. Diržų tvirtinimo vietos turi išlaikyti krovinio sukeltas apkrovas.

15. Diržai, kurie saugo krovinį nuo pasislinkimo išilgai, išdėstomi kiek galima horizontaliau, neviršijant 60 laipsnių kampo krovinių skyriaus grindų atžvilgiu (1 priedo 3 pav.).

16. Tvirtinimo diržų techninės charakteristikos nurodytos 4 priede.

17. Krovinio tvirtinimo diržus ir sutraukimo mechanizmus reikia reguliariai tikrinti (pagal gamintojo nurodytus terminus). Draudžiama naudoti susidėvėjusius ir neatitinkančius gamintojo reikalavimų diržus. Tvirtinimo diržai yra susidėvėję:

17.1. nutrūkus arba įplyšus siūlams, kai suardyta daugiau kaip 10  audinio;

17.2. pažeidus pagrindines (laikančiąsias) siūles, kintant diržo formai dėl šilumos poveikio;

17.3. atsiradus kitokiems apgadinimams dėl chemikalų poveikio;

17.4. kai techninių charakteristikų nėra arba jos neįskaitomos;

17.5. kai yra įtrūkimų, diržas labai deformavęsis arba yra pavojingų korozijos požymių reketo mechanizme (terkšlėje) ar sujungimo elementuose;

17.6. kai sagties (kabliuko) kilpos išsiplėtusios daugiau kaip 5  arba kai pastebima deformacija.

 

III. KROVINIŲ PADĖKLŲ IR RITINIŲ IŠDĖSTYMAS IR TVIRTINIMAS

 

18. Padėklai ir ritiniai krovinių skyriuje išdėstomi glaudžiai. Jei krovinių skyrius yra uždaras arba jis turi gamintojo reikalavimus atitinkančius bortus, krovinio papildomai tvirtinti nereikia (1 priedo 4 pav.).

19. Padėklai ir ritiniai atremiami į krovinių skyriaus priekinį bortą. Jei krovinių skyrius neturi priekinio borto, krovinys išdėstomas taip, kad jį būtų galima pritvirtinti su tvirtinimo įtaisais (1 priedo 5 pav.).

20. Viršutinės eilės pirmas ir paskutinis ritiniai tvirtinami prie krovinių skyriaus krovinio tvirtinimo vietų. Apatinės eilės paskutinis ritinys atremiamas į atitinkamo dydžio specialų padėklą (1 priedo 6 pav.).

21. Ritinius galima pritvirtinti, jei apatinė eilė atremiama į bortus. Visi viršutiniai ritiniai tvirtinami prie krovinių skyriaus krovinio tvirtinimo vietų (1 priedo 7 pav.).

22. Į krovinių skyriaus priekinį bortą neatremtų ritinių judėjimas apribojamas atitinkamo dydžio specialiais padėklais ir minėti ritiniai tvirtinami diržais. Diržais tvirtinamas kiekvienas ritinys atskirai arba visi ritiniai kartu nuo priekio iki galo (1 priedo 8 pav.).

23. Ritiniai gali būti tvirtinami diržais ir padėklais arba tik diržais. Jei ritiniai tvirtinami tik diržais, kiekvienas ritinys turi būti pritvirtintas dviem diržais.

24. Ritinius skersai galima tvirtinti diržais. Diržus tvirtinti prie ritinių reikia kiek galima aukščiau (1 priedo 8 pav.).

25. Ritinių riedėjimą apribojančio tvirtinimo stiprumas turi atitikti ritinių svorį.

26. Stačiai pastatytų ritinių pirma eilė atremiama į krovinių skyriaus priekinį bortą, kitos – į krovinių skyriaus šoninius ir galinį bortus. Ritiniai surišami į paketus (1 priedo 9 pav.).

27. Jei ritinių aukštis neviršija krovinių skyriaus bortų aukščio daugiau kaip 1/5 ritinio aukščio ir bortų stiprumas atitinka ritinių svorį, tai ritinių papildomai tvirtinti nebūtina.

28. Jei ritinių aukštis viršija krovinių skyriaus bortų aukštį daugiau kaip 1/5 ritinio aukščio, tai ritinius reikia papildomai tvirtinti apdengiant juos tvirtinimo tinklu arba kita pagalbine krovinio tvirtinimo priemone.

29. Dideli ritiniai (skersmuo didesnis kaip 0,5 L) atremiami į krovinių skyriaus bortus (1 priedo 10 pav.).

 

IV. VAMZDŽIŲ TVIRTINIMAS

 

30. Vamzdžiams vežti naudojamos transporto priemonės, kurių krovinių skyrius turi bortus arba kuriose yra platformos tipo krovinių skyrius su šoninėmis atramomis. Transporto priemonėmis, kurios neturi priekinio borto, išilgai sukrautus vamzdžius vežti draudžiama.

31. Vamzdžiai atremiami į krovinių skyriaus priekinį arba šoninį bortą. Viršutinis vamzdis turi remtis į krovinių skyriaus bortą ne mažiau kaip 1/5 vamzdžio skersmens (1 priedo
11 pav.).

32. Lengvų vamzdžių judėjimas į priekį apribojamas juos tvirtinant prie krovinio skyriaus ne mažiau kaip dviem diržais (1 priedo 11 pav.). Diržų skaičius parenkamas priklausomai nuo vamzdžių ilgio ir kitų parametrų.

33. Tvirtinant turi būti naudojamos specialios vamzdžių skersmenį atitinkančios profiliuotos medžio tarpinės (1 priedo 12 pav.).

 

V. VEŽAMŲ AUTOMOBILIŲ IR TRAKTORIŲ TVIRTINIMAS

 

34. Vežant automobilius reikia laikytis šių reikalavimų:

34.1. Vežamuose automobiliuose turi būti įjungtas stovėjimo stabdys arba pavara turi būti perjungta į automobiliui stovėti skirtą padėtį.

34.2. Po vežamo automobilio vienos ašies ratais dedamos atsparos (1 priedo 13 pav.).

34.3. Ne mažiau kaip viena automobilio ašis tvirtinama diržu arba šonine atrama.

34.4. Atramos ir atsparos gali būti pakeistos vežamo automobilio ratų dydį atitinkančiais įdubimais krovinių skyriaus grindyse (1 priedo 13 pav.).

34.5. Vežant automobilius ant horizontalios arba nuožulnios platformos, jie turi būti pritvirtinti pagal 1 priedo 14 pav. schemą.

35. Traktoriai tvirtinami laikantis šių reikalavimų:

35.1. Turi būti įjungtas vežamo traktoriaus rankinis stabdys ir žemiausia pavara arba pavara turi būti perjungta į traktoriui stovėti skirtą padėtį.

35.2. Vežamas traktorius turi remtis į krovinių skyriaus priekinį bortą arba kabinos apsauginę konstrukciją.

35.3. Po vežamo traktoriaus sunkesnio tilto ratais dedamos atsparos. Jei traktorius remiasi į krovinių skyriaus priekinį bortą arba kabinos apsauginę konstrukciją, atsparos dedamos tik už ratų (1 priedo 15 pav.).

35.4. Vežamas traktorius atremiamas į šonines atramas arba tvirtinamas diržais.

36. Ant krovinių platformos traktoriai tvirtinami laikantis šių reikalavimų:

36.1. Tvirtinama nelanksti ašis.

36.2. Tvirtinamas sunkesnis tiltas (1 priedo 16 pav.).

36.3. Tvirtinimo diržai tvirtinami prie traktoriaus nejudrių dalių.

36.4. Vienu metu vežant du traktorius, pirmasis traktorius atremiamas į krovinių skyriaus priekinį bortą, o antrasis – į pirmąjį traktorių. Antrasis traktorius tvirtinamas diržais
(1 priedo 17 pav.). Jei krovinių skyriuje nėra šoninių atramų, abu traktoriai tvirtinami diržais.

37. Specializuota technika (su kaušu ir panašia įranga) tvirtinama kiek įmanoma žemiau (1 priedo 18 pav.).

38. Į krovinių skyriaus priekinį bortą neatremtas traktorius tvirtinamas nuo priekio galo link. Tvirtinimo diržai tvirtinami prie ašies arba kitos nejudrios dalies, o jei tai neįmanoma, tvirtinami ratai (1 priedo 19 pav.).

39. Tvirtinant įrenginius turi būti laikomasi gamintojo nurodymų dėl tvirtinimo diržų išdėstymo vietų.

 

VI. MAIŠŲ IŠDĖSTYMAS IR TVIRTINIMAS

 

40. Maišams vežti naudojamos transporto priemonės, kuriose yra krovinių skyrius su atitinkamo stiprumo bortais arba platforma su priekiniu bortu, arba kabinos apsauginė konstrukcija. Nepakankamo stiprumo bortai per krovinį turi būti sutvirtinti tarpusavyje.

41. Jei sukrautų maišų aukštis neviršija krovinių skyriaus bortų aukščio, jie netvirtinami.

42. Be papildomo tvirtinimo galima vežti į paketą surištus maišus, jei paketo aukštis neviršija krovinių skyriaus bortų aukščio daugiau kaip 1/3 bortų aukščio (1 priedo 20 pav.).

43. Krovinys apdengiamas tinklu, apdangalu arba kita tvirtinimo medžiaga, jei krovinio aukštis viršija krovinių skyriaus bortų aukštį daugiau kaip 1/3 bortų aukščio (1 priedo
21 pav.).

 

VII. PLYTŲ IŠDĖSTYMAS IR TVIRTINIMAS

 

44. Plytoms vežti naudojamos transporto priemonės, kurių krovinių skyrius turi atitinkamo tvirtumo ir aukščio bortus.

45. Padėklai su plytomis išdėstomi prie pat krovinių skyriaus priekinio borto. Krovinys iš šonų atremiamas į krovinių skyriaus bortus (1 priedo 22 pav.).

46. Krovinys išdėstomas pagal leistiną transporto priemonės ašių apkrovą. Jei krovinio negalima išdėstyti prie krovinių skyriaus priekinio borto, prie jo dedami du padėklai su plytomis, už šių padėklų išdėstoma atraminė konstrukcija, o už jos dedami padėklai su plytomis, kurie tvirtinami šoninėmis atramomis (1 priedo 23 pav.).

47. Jei krovinio aukštis viršija krovinių skyriaus bortų aukštį, tačiau ne daugiau kaip 1/3 bortų aukščio, nepritvirtintas krovinys apdengiamas tinklu, apdangalu ar kita tvirtinimo medžiaga (1 priedo 24 pav.).

 

VIII. SIJŲ IR KITŲ GELŽBETONIO GAMINIŲ TVIRTINIMAS

 

48. Sijos atremiamos į krovinių skyriaus priekinį bortą (jei šis yra atitinkamai tvirtas) arba į kabinos apsauginę konstrukciją. Krovinys tvirtinamas ne mažiau kaip dviem diržais (1 priedo 25 pav.).

49. Jei krovinio pasislinkimo į priekį neapriboja krovinių skyriaus priekinis bortas arba kita šios paskirties konstrukcija, tai krovinys tvirtinamas ne mažiau kaip dviem diržais. Priekinis diržas dedamas įstrižai (1 priedo 26 pav.).

 

IX. SUNKIASVORIŲ IR DIDŽIAGABARIČIŲ KROVINIŲ

IŠDĖSTYMAS IR TVIRTINIMAS

 

50. Sunkiasvoriai ir didžiagabaričiai kroviniai, kurie keliami specialiais mechanizmais, krovinių skyriuje išdėstomi atsižvelgiant į transporto priemonės leidžiamą ašies apkrovą. Krovinys atremiamas į krovinių skyriaus priekinį bortą arba kabinos apsauginę konstrukciją, o jei tai neįmanoma, naudojamas specialus atraminis įtaisas arba įstrižai dedamas tvirtinimo diržas (1 priedo 27 pav.).

51. Sunkiasvorių ir didžiagabaričių krovinių pasislinkimo skersai padeda išvengti tvirtinimas tvirtinimo diržais (1 priedo 28 pav.).

 

X. KONTEINERIŲ TVIRTINIMAS

 

52. Krovinių konteinerius, pagamintus pagal ISO 1496 standartą, kurių ilgis 6 m, 9 m, 12 m ar daugiau, galima gabenti tik specialiomis transporto priemonėmis, kurios skirtos konteineriams gabenti ir turi atitinkamus tvirtinimo įtaisus (1 priedo 29 pav.).

 

XI. BIRIŲ KROVINIŲ VEŽIMO KELIŲ TRANSPORTU REIKALAVIMAI

 

53. Vežant birius krovinius turi būti užtikrinama, kad kelias nebūtų teršiamas vežamais kroviniais (naudojami sandarūs kėbulai ir tentai, kėbulai ir ratai turi būti švarūs).

54. Iškrovus birius krovinius, vairuotojas privalo transporto priemonę išvalyti.

 

XII. MEDIENOS VEŽIMO KELIŲ TRANSPORTU REIKALAVIMAI

 

55. Medienos vežimo kelių transportu reikalavimai yra patvirtinti Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2004 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 3-183 „Dėl medienos vežimo kelių transportu reikalavimų patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 67-2357).

 

XIII. REIKALAVIMAI DĖL TRANSPORTO PRIEMONIŲ RATŲ NUPLOVIMO PRIEŠ IŠVAŽIUOJANT Į KELIUS IR GATVES

 

56. Transporto priemonių, išvažiuojančių į gatves ir kelius, ratai turi būti švarūs ir neteršti kelio dangos.

 

XIV. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

 

57. Vežėjas, veždamas taisyklėse išvardintus krovinius, gali naudoti daugiau saugos priemonių bei taikyti griežtesnius, negu nurodyta šiose taisyklėse, reikalavimus, siekdamas užtikrinti saugų eismą.

58. Valstybinės kelių transporto inspekcijos pareigūnai turi teisę uždrausti vežti krovinius transporto priemonėmis, jei nesilaikoma šiose taisyklėse nurodytų reikalavimų.

59. Asmenys, pažeidę šių taisyklių reikalavimus, atsako Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.

_______________

 

 

Krovinių, vežamų

kelių transporto priemonėmis,

išdėstymo ir tvirtinimo taisyklių

1 priedas

 

 

KROVINIŲ TVIRTINIMO BŪDAI

 

 

 

1 pav. Jėgos, veikiančios krovinį

 

 

 

2 pav. Krovinio tvirtinimas diržais

 

 

 

3 pav. Diržų išdėstymas

 

 

 

4 pav. Krovinio išdėstymas be sutvirtinimų

 

 

5 pav. Ritinių ir padėklų išdėstymas ir tvirtinimas

 

 

 

6 pav. Ritinių tvirtinimas, juos vežant sudėtus keliomis eilėmis

 

 

 

7 pav. Ritinių tvirtinimas

 

 

 

8 pav. Ritinių tvirtinimas

 

 

 

9 pav. Ritinių išdėstymas ir tvirtinimas, juos vežant stačius

 

 

10 pav. Didelių ritinių išdėstymas

 

 

 

11 pav. Vamzdžių tvirtinimas

 

 

 

12 pav. Vamzdžių tvirtinimas ant platformos tipo krovinių skyriaus

 

 

 

13 pav. Ratų blokavimo įrenginys

 

 

a)

 

b)

 

14 pav. Automobilių tvirtinimas:

a) ant horizontalios platformos; b) ant nuožulnios platformos

 

 

15 pav. Traktoriaus apsauga nuo judėjimo krovinių skyriuje su bortais

 

 

 

16 pav. Traktoriaus tvirtinimas ant krovininės platformos

 

 

 

17 pav. Dviejų traktorių tvirtinimas transporto priemonėje su šoniniais bortais arba atramomis

 

 

 

18 pav. Specializuotų traktorių tvirtinimas

 

 

 

19 pav. Traktorių tvirtinimas

 

 

20 pav. Maišų gabenimas

 

 

 

21 pav. Maišų tvirtinimas

 

 

 

22 pav. Padėklų išdėstymas ir tvirtinimas

 

 

 

23 pav. Padėklų išdėstymo ir tvirtinimo variantai

 

 

 

24 pav. Ant padėklų sutvirtintų plytų gabenimas

 

 

 

25 pav. Sijų išdėstymas ir tvirtinimas

 

 

 

26 pav. Sijų tvirtinimas, kai nėra priekinės atramos

 

 

 

27 pav. Sunkiasvorių krovinių išdėstymas ir tvirtinimas

 

 

 

28 pav. Sunkiasvorių krovinių tvirtinimas skersai

 

 

 

29 pav. Konteinerių tvirtinimas tvirtinimo įtaisais

 

Krovinių, vežamų

kelių transporto priemonėmis,

išdėstymo ir tvirtinimo taisyklių

2 priedas

 

ĮVAIRIŲ MEDŽIAGŲ PORŲ SLYDIMO TRINTIES KOEFICIENTAI , NAUDOJAMI APSKAIČIUOTI KROVINIŲ TVIRTINIMĄ TRANSPORTO PRIEMONĖJE

 

Transporto priemonės krovinių skyriaus grindys

Krovinys

sausas

šlapias

tepaluotas

Medis/medis

0,20–0,50

0,20–0,25

0,05–0,15

Metalas/medis

0,20–0,50

0,20–0,25

0,02–0,10

Metalas/metalas

0,10–0,25

0,10–0,20

0,01–0,10

Betonas/medis

0,30–0,60

0,30–0,50

0,10–0,20

_________________

 

Krovinių, vežamų

kelių transporto priemonėmis,

išdėstymo ir tvirtinimo taisyklių

3 priedas

 

REIKALINGA TEMPIMO JĖGA LC, daN

Krovinio masė, kg

Trinties koeficientas

0,1

0,2

0,3

0,4

0,5

0,6

50 000

20 000

16 000

10 000

48 000

16 000

16 000

6 300

46 000

16 000

10 000

6 300

44 000

16 000

10 000

6 300

42 000

16 000

10 000

6 300

40 000

20 000

16 000

10 000

6 300

35 000

20 000

16 000

10 000

6 300

30 000

16 000

10 000

10 000

4 000

28 000

20 000

16 000

10 000

6 300

4 000

26 000

20 000

16 000

10 000

6 300

4 000

24 000

20 000

16 000

10 000

6 300

4 000

22 000

16 000

16 000

10 000

6 300

4 000

20 000

16 000

10 000

10 000

6 300

4 000

18 000

20 000

16 000

10 000

6 300

4 000

2 500

16 000

20 000

16 000

10 000

6 300

4 000

2 500

14 000

16 000

10 000

10 000

6 300

4 000

2 000

12 000

16 000

10 000

6 300

4 000

4 000

2 000

10 000

16 000

10 000

6 300

4 000

2 500

1 500

9 000

10 000

10 000

6 300

4 000

2 000

1 500

8 000

10 000

6 300

4 000

4 000

2 000

1 500

7 000

10 000

6 300

4 000

2 500

2 000

1 000

6 000

10 000

6 300

4 000

2 000

1 500

1 000

5 000

6 300

4 000

2 500

2 000

1 500

750

4 000

6 300

4 000

2 000

1 500

1 000

750

3 000

4 000

2 500

1 500

1 000

750

500

2 500

4 000

2 000

1 500

1 000

750

500

2 000

2 500

1 500

1 000

750

500

500

1 500

2 000

1 500

750

500

500

250

1 000

1 500

750

500

500

250

250

500

750

500

250

250

250

250

250

500

250

250

250

250

250

________________

 

 

Krovinių, vežamų

kelių transporto priemonėmis,

išdėstymo ir tvirtinimo taisyklių

4 priedas

 

TVIRTINIMO DIRŽŲ TECHNINĖS CHARAKTERISTIKOS

Tipas, markė

Krovinio masė, kg

LC, daN (kg)

Nutraukimo jėga, daN (kg)

Standartinis ilgis, m

ABT-1500

  • kroviniams tvirtinti mikroautobusuose

  • standartiniai kabliai – vieliniai kabliai

  • diržo plotis 35 mm

  • medžiaga 100 poliesteris

1 500

1 000

2 500

6,0

 

5,5  0,5

(2 dalys)

ABT-9000

  • ypač sunkiems kroviniams/įrenginiams tvirtinti

  • standartiniai kabliai – lieto plieno kabliai

  • diržo plotis 100 mm

  • diržo medžiaga 100 poliesteris

9 000

6 000

12 000

6,0

 

5,5  0,5

(2 dalys)

ABT-15000/2000

  • ypač sunkiems kroviniams/įrenginiams tvirtinti

  • standartiniai kabliai – lieto plieno kabliai

  • diržo plotis 60 mm

  • diržo medžiaga 100 poliesteris

7 500

 

 

10 000

5 000

 

 

6 700

15 000

 

 

20 000

2,0  0,5

(2 dalys)

 

2,0  0,5

(2 dalys)

 

Elektros įrenginių įrengimo bendrosios taisyklės

PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos ūkio ministro
2007 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. 4-40
ELEKTROS ĮRENGINIŲ ĮRENGIMO BENDROSIOS TAISYKLĖS


I. BENDROSIOS NUOSTATOS

1. Elektros įrenginių įrengimo bendrosios taisyklės (toliau - Taisyklės) parengtos vadovaujantis Lietuvos Respublikos energetikos įstatymu (Žin., 2002, Nr. 56-2224) (toliau - Energetikos įstatymas). Taisyklių reikalavimai yra privalomi elektros energijos gamintojams, visuomeniniams elektros energijos tiekėjams, perdavimo ir skirstomojo tinklo operatoriams, elektros energijos vartotojams, t. y. visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, įrengiantiems naujus, rekonstruojantiems arba kapitališkai remontuojantiems kintamosios ir nuolatinės srovės iki 400 kV įtampos elektros įrenginius.

2. Taisyklės nustato elektros inžinerinių tinklų, visų tipų laidininkų, elektros aparatų parinkimo, elektros apskaitos ir elektrinių dydžių matavimo, elektros įrenginių įžeminimo ir apsaugos nuo viršįtampių ir įrenginių, pripažįstamų tinkamais naudoti, bandymų bendruosius reikalavimus.

3. Taisyklėse neminimų specialiosios paskirties elektros įrenginių įrengimas turi būti reglamentuojamas kitais šiems įrenginiams skirtais norminiais teisės aktais.

4. Rengiant taisykles atsižvelgta į Tarptautinės elektrotechnikos komisijos (IEC), Tarptautinės standartizacijos organizacijos (ISO), Europos standartizacijos komiteto (CEN), Europos elektrotechnikos standartizacijos komiteto (CENELEC), Vokietijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Didžiosios Britanijos, Danijos, Lenkijos ir kitų šalių standartus ir teisės aktus.

5. Taisyklėse vartojamos sąvokos ir santrumpos:

Aktyvioji dalis - laidi elektros įrenginio dalis, kuria normaliomis darbo sąlygomis teka srovė arba kuri turi tik įtampą; nulinis laidininkas.

Apkrovos koeficientas - vidutinės faktinės apkrovos per apibrėžtą laiko intervalą ir maksimaliosios (vardinės) apkrovos santykis.

Apsauginis įžeminimas - pasyviųjų elektros įrenginio dalių įžeminimas žmonėms apsaugoti nuo pavojingo elektros srovės poveikio.

Apsauginis laidininkas (PE) - laidininkas (laidas, šyna), jungiantis iki 1000 V įtampos įrenginių pasyviąsias dalis su trifazio generatoriaus arba transformatoriaus tiesiogiai įžeminta neutrale, o nuolatinės srovės tinkle - su šaltinio tiesiogiai įžemintu poliumi.

Apsauginis nulinis laidininkas (PEN) - laidininkas (laidas, šyna), vienu metu atliekantis ir apsauginio laidininko (PE), ir nulinio laidininko (N) funkcijas.

Apsaugos įtaisas - įtaisas, automatiškai išjungiantis saugomą elektros grandinę, atsiradus trumpajam jungimui ar kitam nenormaliam režimui.

Atitvara - perdanga, išorinė ar vidaus siena, pertvara, skirianti statinio dalis arba besiribojanti su išorine aplinka.

Atvadas - elektros inžinerinio tinklo dalis nuo laidų arba kabelio gnybtų oro linijos atramoje ar kabelio gnybtų kabelių spintoje iki įvadinės apskaitos spintos (skydo) arba įvadinės apskaitos skirstomosios spintos (skydo).

Atviroji instaliacija - instaliacija ant pastatų ir kitų statinių sienų, lubų, kitų statybinių konstrukcijų, atramų ir pan. Atviroji instaliacija naudojama stacionarioji ir nestacionarioji.

Chemiškai arba organiškai aktyvios aplinkos patalpa - patalpa, kurioje nuolat arba dažnai būna chemiškai aktyvių garų, dujų, skysčių arba susidaro nuosėdų ar pelėsių, ardančių elektros įrenginių izoliaciją ir srovines dalis.

Darbinis įžeminimas - tam tikro elektros grandinės taško įžeminimas numatytam darbo režimui palaikyti.

Degi zona - erdvė patalpoje ar lauke, kurioje normalaus technologinio proceso metu arba jam sutrikus nuolat arba periodiškai atsiranda degiųjų medžiagų.

Drėgna patalpa - patalpa, kurioje santykinis oro drėgnumas yra 60-75 proc.

Dulkėta patalpa - patalpa, kurioje gamybos proceso metu išsiskiria technologinių dulkių, nusėdančių ant laidų ir galinčių prasiskverbti į įrenginių ar mechanizmų vidų. Skiriamos patalpos, kuriose yra elektrai laidžių dulkių, ir patalpos, kuriose yra elektrai nelaidžių dulkių.

Dvifazis trumpasis jungimas su žeme - trumpasis jungimas tarp dviejų fazinių laidų ir žemės tiesiogiai įžemintos neutralės tinkle.

Dvigubasis įžemėjimas - trumpasis jungimas tarp dviejų fazinių laidų ir žemės dviejose skirtingose vietose izoliuotosios neutralės (arba įžemintos per kompensavimo ritę) tinkle.

Dviguboji izoliacija - pagrindinės ir papildomosios izoliacijos visuma.

Elektrodinaminis (mechaninis) atsparumas trumpojo jungimo srovėms - įrenginio geba išlikti nesugadintam (elektriškai, mechaniškai arba kitaip) ir nesideformuoti tiek, kad dėl jėgų, sukeliamų smūginių trumpojo jungimo srovių poveikio, sutriktų jo normalus veikimas.

Elektros apskaitos prietaisas (toliau - skaitiklis) - elektros energijos kiekio apskaitos prietaisas ir juos valdantis laikrodis.

Elektros energijos šaltinis - elektrinė, transformatorių pastotė, skirstomasis punktas, transformatorinė ar atskiras elektros generatorius, iš kurių elektros energija persiunčiama vartotojų elektros imtuvams.

Elektros imtuvas - aparatas, mechanizmas arba prietaisas, kuriame elektra keičiama į kitos rūšies energiją.

Elektros instaliacija (toliau - instaliacija) - elektros inžinerinis tinklas arba elektros inžinerinė sistema, kurią sudaro laidų, kabelių ir jų tvirtinimo elementų, laikančiųjų apsauginių konstrukcijų ir detalių visuma.

Elektros inžinerinis tinklas (elektros tinklas) - tarpusavyje sujungtų oro ir kabelių elektros linijų, transformatorių pastočių, skirstyklų, skirstomųjų punktų ir transformatorinių, skirtų elektrai perduoti ir skirstyti, visuma.

Elektros įrenginys - techninė konstrukcija (mechanizmas, mašina, aparatas, elektros inžinerinis tinklas, statinio elektros inžinerinė sistema, jų pagalbiniai įtaisai ir pan.), skirta elektros energijai gaminti, perduoti, keisti (transformuoti), skirstyti ir (arba) vartoti.

Elektros įrenginio patikimo veikimo būklė - elektros įrenginio būklė, kai jis gali atlikti visas jam paskirtas funkcijas, išlaikydamas norminiuose arba konstravimo (projektavimo) dokumentuose nurodytus naudojimo parametrus.

Elektros įrenginys nesusilpninta izoliacija - elektros įrenginys, kurio srovinių dalių izoliacija skirta pagrindinei apsaugai nuo elektros smūgio ir kurį gali veikti atmosferiniai viršįtampiai.

Elektros įrenginys susilpninta izoliacija - elektros įrenginys, kurio srovinių dalių izoliacija (atitinkanti konkrečiam įrenginiui keliamus reikalavimus) apsaugo nuo elektros smūgio ir kurio apsaugai nuo atmosferinių viršįtampių turi būti naudojamos specialios priemonės.

Elektros įrenginių įrengtoji galia - prie elektros tinklo prijungtų vartotojo galios transformatorių ir elektros imtuvų (variklių, elektrodinių katilų ir pan.) galia, kai vartotojo elektros įrenginiai prijungti prie 1000 V arba aukštesnės įtampos. Kai vartotojo elektros įrenginiai prijungti prie žemesnės negu 1000 V įtampos elektros tinklo, tai elektros įrenginių įrengtoji galia yra visų vartotojo elektros tinkle prijungtų elektros imtuvų galia.

Elektros įrenginių įtampos klasė - elektros įrenginių vardinė įtampa, kuriai esant elektros įrenginys skirtas eksploatuoti.

Elektros skydinė - patalpa su elektros įrenginių (skydų, spintų) su komutavimo ir apsaugos aparatais ir elektros matavimo prietaisais visuma, skirta elektrai paskirstyti.

Elektros tinklo operatorius (toliau - operatorius) - juridinis asmuo, valdantis perdavimo arba skirstomuosius tinklus jo licencijoje nurodytoje teritorijoje ir atliekantis gamybos ir vartojimo balansavimą.

Įnulinimas - iki 1000 V įtampos tinkluose - pasyviųjų įrenginio dalių tikslinis sujungimas su tiesiogiai įžeminta trifazio maitinimo šaltinio (transformatoriaus, generatoriaus) neutrale, vienfazio maitinimo šaltinio apvijos tiesiogiai įžemintu tašku arba įžemintu nuolatinės srovės šaltinio poliumi.

Išlyginamasis tinklas - tinklas iš laidininkų, prijungtų prie kitų įžemintuvo elementų, skirtas potencialui išlyginti.

Išorinė temperatūra - laidininką ar įrenginį supančios aplinkos temperatūra, kai per jį neteka darbo srovė.

Izoliuotosios neutralės tinklas - elektros tinklas, kurio neutralė neįžeminta.

Jungiamieji laidininkai - laidininkai, jungiantys elektrodus.

Jungtis - dvi elektros sistemos savarankiškas dalis jungianti grandis.

Įvadinė apskaitos spinta - spinta (skydelis), skirta įrengti elektros apskaitos prietaisus ir elektros apskaitos schemos elementus.

Įvadinė apskaitos skirstomoji spinta - spinta (skydas), skirta įrengti elektros apskaitos prietaisus ir elektros apskaitos schemos elementus, vartotojo elektros įrenginius prijungti prie operatoriaus elektros tinklų, elektrai apskaityti ir jai paskirstyti vartotojų grupei arba jų elektros imtuvams.

Įžemėjimas - izoliuotosios arba kompensuotosios neutralės tinklų elektros įrenginio aktyviųjų dalių atsitiktinis susijungimas su įžemintomis įrenginio dalimis arba su žeme.

Įžemėjimo srovė - įžemėjimo vietoje į žemę tekanti srovė.

Įžemiklis (įžeminimo elektrodas) - grunte esantis laidininkas, per kurį, įvykus gedimui, teka didžiausia įžemėjimo srovės dalis.

Įžeminimas - elektros įrenginio pasyviųjų dalių sujungimas su įžeminimo įrenginiu.

Įžeminimo (įnulinimo) magistralė - laidininkas, jungiantis du ar daugiau įrenginių su įžemintuvu arba neutraliuoju šaltinio tašku.

Įžeminimo įrenginio įtampa - įtampa tarp srovės įtekėjimo į įžeminimo įrenginį vietos ir neutralios žemės, kai juo teka srovė.

Įžeminimo įrenginys - įžemintuvo ir įžeminimo laidininkų visuma.

Įžeminimo laidininkas - laidininkas, jungiantis įžeminamą įrenginį su įžemintuvu arba įžeminimo magistrale.

Įžeminimo varža - varža tarp įžeminimo įrenginio ir neutralios žemės.

Įžemintuvas - grunte esančių elektrodų, jungiamųjų laidininkų ir išlyginamojo tinklo visuma.

Karšta aplinka - patalpų aplinka, kurioje oro temperatūra nuolatos arba periodiškai (daugiau kaip 1 parą) yra aukštesnė
nei +35 oC.

Keitiklinis agregatas - įrenginių komplektas, susidedantis iš vieno ar kelių puslaidininkinių keitiklių, transformatoriaus ir turintis agregatui įjungti ir veikti reikalingus aparatus ir prietaisus.

Kilnojamasis elektros imtuvas - elektros imtuvas, kurį veikiantį galima perkelti iš vienos vietos į kitą.

Komercinė apskaitos spinta - spinta (skydas) su įrengtais joje įvadiniais komutavimo ir apsaugos aparatais elektros energijos apskaitos prietaisais ir pagalbiniais įrenginiais bei įtaisais, naudojama elektros energijos (pagamintos ar tiekiamos) komerciniam skaičiavimui.

Komercinė elektros apskaita - elektros energijos apskaitos prietaisų ir jų schemose naudojamų pagalbinių įrenginių ir įtaisų visuma, naudojama elektros energijos (pagamintos, tiekiamos ar vartojamos) komerciniam skaičiavimui.

Kompensuotosios neutralės tinklas - elektros tinklas, kurio vienas arba keletas neutralės taškų įžeminti induktyviosiomis varžomis.

Kompleksiniai bandymai - elektros įrenginio bandymų ir matavimų apimtis nustatoma specializuotose programose.

Kontrolinė elektros apskaita - elektros energijos apskaitos prietaisų ir jų schemose naudojamų įrenginių ir įtaisų visuma, naudojama elektros energijos (pagamintos, tiekiamos ar vartojamos) kontroliniam skaičiavimui.

Labai drėgna patalpa - patalpa, kurios santykinis oro drėgnumas 75-90 proc.

Labai pavojinga patalpa - šlapia patalpa ar patalpa, kurioje chemiškai ir organiškai aktyvi aplinka arba kuri pasižymi dviem ar daugiau pavojingoms patalpoms būdingais požymiais.

Leistinoji ilgalaikė srovė - didžiausia per laidininką tekančios ilgalaikės srovės vertė, kuriai tekant laidininkas įšyla iki didžiausios (esamomis aušinimo sąlygomis) jo izoliacijai arba laidininkui ir laidininko sujungimo vietai leistinos temperatūros.

Leistinoji naudoti galia - didžiausia galia, kuri vartotojui tiekiama iš operatoriaus ar tiekėjo tinklo bet kuriuo metu ir kuri nurodoma vartotojams išduotame techninių sąlygų apraše.

Lentyna - atvira konstrukcija laidams ir kabeliams tiesti, neapsauganti jų nuo mechaninių pažeidimų. Lentynos gaminamos iš nedegiųjų statybos produktų vientisos, perforuotos ar grotelių pavidalo; naudojamos ir patalpose, ir lauko įrenginiuose.

Lynas - daugiavielis plieninis laikantysis instaliacijos elementas, ištemptas ore ir skirtas laidams ir kabeliams tvirtinti.

Lovys - uždara stačiakampio ar kitokio skerspjūvio tuščiavidurė konstrukcija laidams ir kabeliams tiesti, turinti apsaugoti juos nuo mechaninių pažeidimų. Loviai gaminami uždari arba su nuimamaisiais dangčiais. Lovių su nuimamaisiais dangčiais sienelės ir dangčiai gaminami vientiso metalo ar perforuoti. Uždarų lovių sienelės turi būti vientisos. Loviai naudojami ir patalpoje, ir lauke.

Natūralusis įžemintuvas - grunte esantys įvairios paskirties metaliniai laidininkai, kurie panaudojami elektros įrenginiams įžeminti.

Nenormalus režimas - įrenginio darbinio režimo pagrindinių dydžių nukrypimas už nustatytų ribų, pavyzdžiui, perkrova (srovės padidėjimas), įtampos sumažėjimas ar padidėjimas ir t. t.

Nestacionarusis įrenginys - elektros įrenginys, įrengtas ant judamųjų aikštelių, platformų arba transporto priemonių.

Neutrali žemė - grunto nulinio potencialo zona.

Normali (nepavojinga) patalpa - sausa, nedulkėta, chemiškai ir organiškai neaktyvi patalpa, kurioje temperatūra ne aukštesnė kaip +35 oC.

Nulinis laidininkas N - laidininkas (laidas, šyna), iki 1000 V įtampos elektros trifaziuose tinkluose sujungtas su generatoriaus ar transformatoriaus tiesiogiai įžeminta neutrale, vienfaziuose tinkluose - su įžemintu apvijos tašku, o nuolatinės srovės tinkluose - su įžemintu viduriniu šaltinio poliumi.

Objektas (elektros sistemos) - pastotė, linija, transformatorinė ir t. t.

Pagrindinė izoliacija - srovinių dalių izoliacija, skirta pagrindinei apsaugai nuo tiesioginio prisilietimo prie srovinių dalių.

Papildomoji izoliacija - nepriklausoma izoliacija, skirta apsaugai nuo tiesioginio prisilietimo prie srovinių dalių ir apsauganti nuo pavojingo elektros srovės poveikio, kai pažeidžiama pagrindinė izoliacija.

Pasyvioji dalis - laidi elektros įrenginio dalis, normaliomis veikimo sąlygomis neturinti įtampos, tačiau įtampa joje gali atsirasti pablogėjus izoliacijai.

Paslėptoji instaliacija - instaliacija sienose, pertvarose, grindyse, perdangose ir kitų statybinių konstrukcijų viduje.

Pašalinės laidžiosios dalys - ne elektros įrenginio laidžiosios dalys, kurios gali gauti potencialą atitinkamomis sąlygomis.

Patalpa - pastato dalis, atribota nuo jo likusios dalies atitvaromis iš visų pusių, turinti išėjimą į lauką arba kitas patalpas.

Elektros srovės pavojingumo atžvilgiu patalpos skirstomos į normalias, pavojingas ir labai pavojingas.

Pavojinga elektros patalpa - patalpa, kurioje santykinis oro drėgnumas viršija 75 proc. arba yra elektrai laidžių dulkių; arba yra laidžios grindys (metalinės, gelžbetoninės, plytų, žemės ir pan.); arba vidutinė paros temperatūra yra aukštesnė nei +35 oC; arba yra galimybė vienu metu prisiliesti prie srovei laidžių neįžemintų elektros įrenginių korpusų ir prie srovei laidžių konstrukcijų, turinčių kontaktą su žeme.

Perdavimo sistemos operatorius - juridinis asmuo, nuosavybės ar kita teise valdantis perdavimo tinklus, atliekantis nacionalinę balansavimo ir sisteminių paslaugų teikimo funkcijas.

Potencialo išlyginimas - žemės paviršiaus potencialo keitimas srovės nuotėkio į neutralią žemę zonoje specialiais elektrodais arba išlyginamuoju tinklu.

Potencialų suvienodinimas - potencialų skirtumo tarp pasyviosios dalies, pašalinių laidžiųjų dalių, įžeminimo ir apsauginių laidininkų (PE), taip pat apsauginių nulinių laidininkų (PEN), prie kurių įmanoma vienu metu prisiliesti, sumažinimas, šias dalis elektriškai sujungiant tarpusavyje.

Prisilietimo įtampa - žmogui tenkanti įžeminimo įrenginio įtampos dalis, kai srovė žmogaus kūnu teka iš rankos į ranką arba iš rankos į kojas, prisilietus prie dviejų grandinės taškų (horizontalusis atstumas tarp liečiamų vietų - 1 m).

Rezervavimas - objekto patikimumo laidavimas, naudojant papildomus elementus ir ryšius.

Rezervinė linija - linija, skirta pagrindinėms linijos funkcijoms atlikti, sugedus pastarajai.

Ribinė leistinoji parametro vertė - didžiausia ar mažiausia parametro vertė, kuriai esant leidžiama eksploatuoti elektros įrenginius.

Sausa patalpa - patalpa, kurioje santykinis oro drėgnumas ne didesnis kaip 60 proc.

Savitoji grunto varža - vieno kubinio metro grunto varža, matuojama tarp dviejų viena prieš kitą esančių kubo sienelių.

Skaičiuojamoji trumpojo jungimo srovė - trumpojo jungimo srovės, kuriai tikrinamas terminis arba mechaninis elektros įrenginio atsparumas, vertė.

Skiriamasis saugos transformatorius - specialus transformatorius, kurio įėjimo apvija atskirta elektriškai nuo išėjimo apvijos izoliacija, lygiaverte mažiausiai dvigubai izoliacijai arba sustiprintajai izoliacijai, ir kuris skirtas prietaisui arba grandinei saugia žemiausiąja įtampa maitinti.

Skirstymas - elektros energijos persiuntimas skirstomaisiais tinklais.

Skirstykla - elektros įrenginys, skirtas elektrai priimti ir skirstyti, turintis komutavimo aparatus, renkamąsias ir jungiamąsias šynas, pagalbinius įrenginius (kompresorius, akumuliatorius ir kt.), taip pat apsaugos ir automatikos įtaisus ir matavimo prietaisus.

Skirstomasis punktas (6-10 kV) - statinyje įrengti pirminės ir antrinės komutacijos įrenginiai, skirti 6-10 kV įtampos elektrai skirstyti tam tikroje teritorijoje su dviem ar daugiau šynų sekcijomis, dviem ar daugiau įvadinėmis linijomis, relinės apsaugos ir automatikos įtaisais, savųjų reikmių arba 6-10 kV galios transformatoriais. Bent viena iš įvadinių linijų yra iš 35-110 kV transformatorių pastočių ar skirstomųjų punktų. Įvadinėms ir išeinančioms linijoms komutuoti naudojami 6-10 kV jungtuvai.

Skirstomasis tinklas - elektros energetikos sistemos dalis, kuria elektra persiunčiama vartotojų elektros įrenginiams.

Skirstomoji spinta - spinta su joje įrengtais komutavimo ir apsaugos aparatais, skirta elektros imtuvams prijungti.

Skirstomųjų tinklų operatorius - juridinis asmuo, nuosavybės ar kita teise valdantis, eksploatuojantis, prižiūrintis ir plėtojantis skirstomuosius tinklus, esančius jo veiklos licencijoje nurodytoje teritorijoje, pagal skirstomųjų tinklų naudotojų poreikius.

Smūginė trumpojo jungimo srovė - maksimalios trumpojo jungimo srovės, sukeliančios didžiausias mechanines jėgas tarp srovinių įrenginių dalių, vertė.

Sprogi zona - erdvė, kurioje sprogi aplinka yra arba tikėtina tokiu laipsniu, kad reikia imtis ypatingo atsargumo gaminant, įrengiant ir naudojant elektros įrenginius.

Srovės nuotėkio zona - žemės plotas, kuriame, įžemintuvu tekant srovei, atsiranda potencialas.

Srovės skirtuminė apsauga - įrenginys, atjungiantis elektros srovės grandinę, kai skirtuminė srovė, tekanti per diferencialinį jo elementą, pasiekia srovės nuostatos vertę.

Sunkiai prieinama vietovė - vietovė, į kurią negali įvažiuoti transporto priemonės ir žemės ūkio mašinos.

Sustiprintoji izoliacija - srovinių dalių izoliacija, užtikrinanti tokią pat kaip ir dviguba izoliacija apsaugą nuo tiesioginio prisilietimo prie srovinių dalių.

Šlapia patalpa - patalpa, kurioje santykinis oro drėgnumas yra 90-100 proc., lubos, sienos, grindys ir daiktai aprasoja.

Tarpfazis trumpasis jungimas - trumpasis jungimas tarp dviejų ar trijų fazių.

Terminis atsparumas trumpojo jungimo srovėms - įrenginio srovinių dalių geba neįkaisti aukščiau nei numatyta temperatūra, per srovines dalis tekant nustatytos vertės trumpojo jungimo srovei.

Tiesiogiai įžemintos neutralės tinklas - elektros tinklas, kuriame neutralė tiesiogiai sujungta su įžemintuvu.

Tinklų priežiūros darbai - tinklų įrenginių veikimo stabilumą, patikimumą ir kokybę užtikrinantys veiksmai.

Transformatorių pastotė (toliau - pastotė) - 35 kV ir aukštesnės įtampos elektros tinklo dalis, užimanti tam tikrą teritoriją arba patalpą, apimanti transformatorius, skirstyklą ir kitus įrenginius ir statinius.

Transformatorinė - 6-10 kV įtampos stacionarioji, betoninė, modulinė, komplektinė, požeminė ar stulpinė transformatorinė, jų 6-10 kV įtampos elektros įrenginiai, 6-10 kV galios transformatoriai ir žemosios įtampos elektros įrenginiai.

Trosas (žaibosaugos lynas) - daugiavielis laidas su jame sumontuotu optiniu kabeliu arba be jo oro linijai nuo tiesioginio žaibo smūgio apsaugoti. Trosu taip pat perduodami ir ryšio signalai.

Trumpasis jungimas - įtampą turinčios elektros grandinės fazių (polių) susijungimas tarpusavyje, tarpusavyje ir su žeme arba tik su žeme tiesiogiai įžemintos neutralės (įžeminto vidurinio taško) tinkle.

Trumpojo jungimo srovė - srovė, tekanti trumpojo jungimo metu.

Vardinis parametras - gamintojo nurodyta elektrotechninio įrenginio parametro vertė.

Varža įžemintos neutralės tinklas - elektros tinklas, kurio neutralė įžeminta didele varža.

Ventilinis iškroviklis (toliau - iškroviklis) - elektros aparatas su nuosekliai sujungtais nelinijiniais rezistoriais ir kibirkštiniais tarpais, saugantis įrenginius nuo atmosferos viršįtampių.

Vidaus pastotė - pastato viduje esanti pastotė.

Vienfazis įžemėjimas - nesukeliantis didelių srovių trumpasis jungimas tarp fazinio laido ir žemės izoliuotosios (arba įžemintos per kompensacinę ritę) neutralės tinkle.

Vienfazis trumpasis jungimas - trumpasis jungimas tarp fazinio laido ir žemės tiesiogiai įžemintos neutralės tinkle.

Viršįtampių ribotuvas - elektros aparatas su nuosekliai sujungtais nelinijiniais metalo oksido rezistoriais be kibirkštinių tarpų, saugantis įrenginius nuo atmosferos ir vidinių viršįtampių.

Žemės paviršiaus potencialas - žemės paviršiaus taško potencialas neutralios žemės atžvilgiu.

Kitos Taisyklėse vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos Energetikos įstatyme, Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatyme (Žin., 2000, Nr. 66-1984; 2004, Nr. 107-3964) ir Elektros tinklų kodekse, patvirtintame Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 398 (Žin., 2002, Nr. 3-88).

II. ELEKTROS ĮRENGINIŲ ĮRENGIMO BENDRIEJI REIKALAVIMAI

6. Naudojami elektros įrenginiai ir statybos produktai turi atitikti jiems taikomų techninių reglamentų ir Lietuvoje galiojančių standartų ir norminių teisės aktų reikalavimus.

7. Naudojamų kabelių, laidų, mašinų, aparatų, prietaisų ir kitų elektros įrenginių konstrukcija, įrengimo būdas ir izoliacijos klasė turi atitikti elektros tinklo arba elektros įrenginio parametrus, aplinkos sąlygas ir teisės aktų reikalavimus. Elektros instaliacijai turi būti naudojami elektrotechnikos gaminiai pagaminti pagal Elektrotechninių gaminių saugos techninį reglamentą, patvirtintą ūkio ministro ir Lietuvos standartizacijos departamento direktoriaus 1999 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 351/61 (Žin., 1999, Nr. 90-2663; 2001, Nr. 54-1932) kintamosios srovės įtampai nuo 50 V iki 1000 V ir nuolatinės srovės įtampai nuo 75 V iki 1500 V.

8. Naudojamų elektros įrenginių ir statybos produktų charakteristikos turi atitikti nustatytas darbo sąlygas.

Elektros įrenginiai ir konstrukcijos turi būti atsparūs aplinkos poveikiui (arba turi būti apsaugoti nuo šio poveikio).

9. Elektros įrenginių statybinė ir techninė dalis turi atitikti statybos techninių dokumentų ir šių Taisyklių reikalavimus.

10. Įrengiant elektros įrenginius, būtina atsižvelgti į norminių teisės aktų, reglamentuojančių aplinkos taršos, triukšmo, vibracijos, elektros laukų ir kt. kenksmingą poveikį turinčių veiksnių, reikalavimus.

11. Teritorijose ir patalpose, kuriose numatyta eksploatuoti elektros įrenginius, turi būti pasirūpinta cheminių medžiagų, alyvos, techninio vandens, šiukšlių, kitų atliekų surinkimu ir pašalinimu, kad jos nepatektų į vandens telkinius, lietaus vandens nuotekų sistemas ir t. t.

12. Elektros įrenginių schemų ir konstrukcijų parinkimas ir komponavimas projektiniuose sprendiniuose turi būti pagrįstas techniniais ir ekonominiais skaičiavimais.

13. Jei esama statinių, įrenginių, vamzdynų ar kitų komunikacijų korozijos pavojaus, turi būti numatytos naudoti atitinkamos apsaugos priemonės.

14. Elektros įrenginių schemos turi būti paprastos ir vaizdžios. Įrenginių išdėstymas, ženklinimas, spalvinis žymėjimas ir užrašai turi būti aiškūs ir suprantami.

15. Tų pačių fazių šynų raidinis arba skaitmeninis ir spalvinis žymėjimas visuose elektros įrenginiuose turi būti vienodas.

Šynos turi būti žymimos:

15.1. esant kintamajai trifazei srovei: L1 fazės šyna - geltona spalva, L2 fazės - žalia, L3 fazės - raudona, nulinė šyna N - mėlyna spalva; ta pati šyna, naudojama kaip apsauginė PE ir apsauginė nulinė PEN, - geltonos ir žalios spalvos juostomis;

15.2. esant kintamajai vienfazei srovei: šyna, prijungta prie maitinimo šaltinio apvijos pradžios L1, - geltona spalva, o prijungta prie apvijos galo L2 - raudona;

15.3. vienfazės srovės šynos, atsišakojančios nuo trifazės sistemos šynų, žymimos kaip atitinkamos trifazės srovės šynos;

15.4. esant nuolatinei srovei: teigiamoji šyna (+) - raudona spalva, neigiamoji (minus) - mėlyna, iš vidurinio taško tiesiama šyna M - mėlyna.

Esant pagrindines šynas rezervuojančiai šynai: jei rezervinė šyna gali pakeisti bet kurią iš pagrindinių, tai ji žymima skersinėmis pagrindinių šynų spalvos juostomis.

Nebūtina žymėti šynas per visą jų ilgį, spalvinis arba raidinis skaitmeninis žymėjimas (arba abu kartu) būtini tik šynų prijungimo vietose.

Per visą savo ilgį šyna dažoma tik tuo atveju, jei tai naudojama kaip antikorozinė apsauga arba pagerina aušinimą, kitais atvejais šynos žymimos panaudojant ir kitas medžiagas.

Jei neizoliuotos šynos esant įtampai nėra prieinamos apžiūrėti, jų žymėti nėra būtina, tačiau tokiu atveju kitomis priemonėmis būtina užtikrinti reikiamą elektros įrenginio priežiūros vaizdumo ir saugos lygį.

16. Išdėstant šynas skirstomuosiuose įrenginiuose (išskyrus gamyklose pagamintus komplektinius skirstomuosius įrenginius) turi būti laikomasi šių reikalavimų:

16.1. uždaruosiuose kintamosios trifazės srovės skirstomuosiuose įrenginiuose renkamosios ir apylankos šynos ir visų rūšių sekcinės šynos išdėstomos iš viršaus žemyn L1-L2-L3 vertikaliai arba nuožulniai ar trikampiu, išdėstant horizontaliai (labiausiai nuo priežiūros koridoriaus nutolusi šyna - L1, vidurinė - L2, arčiausiai priežiūros koridoriaus - L3), o atšakos nuo renkamųjų šynų išdėstomos iš kairės į dešinę L1-L2-L3 (žiūrint iš priežiūros koridoriaus, esant trims koridoriams - iš centrinio);

16.2. atviruosiuose kintamosios trifazės srovės skirstomuosiuose įrenginiuose renkamosios ir apeinamosios šynos, taip pat visų rūšių sekcinės šynos, šuntuojamosios jungtys žiedinėse, pusantrinėse ir panašiose schemose išdėstomos tokia tvarka, kad aukščiausios įtampos šyna L1 būtų arčiausia pagrindinių transformatorių;

16.3. atviruosiuose kintamosios trifazės srovės skirstomuosiuose įrenginiuose atšakos nuo renkamųjų šynų turi būti įrengtos taip, kad prijungtų šynų išdėstymas iš kairės į dešinę būtų L1-L2-L3 į transformatorių pusę;

16.4. nuolatinės srovės įrenginiuose išdėstant vertikaliai: viršutinė - M, vidurinė - L-, apatinė - L+; o išdėstant horizontaliai: labiausia nutolusi - M, vidurinė - L- ir artimiausia - L+ (žiūrint iš priežiūros koridoriaus), atšakos nuo renkamųjų šynų išdėstomos: kairioji šyna - M, vidurinė - L- ir dešinioji - L+ (nuo priežiūros koridoriaus).

Tais atvejais, kai elektros įrenginių išdėstymas yra komplikuotas (pavyzdžiui, prie pastotės būtina įrengti specialias atramas oro linijų laidų transpozicijai) arba kai yra du ar daugiau transformavimo laiptų, šynos išdėstomos ir kitokia tvarka.

Atšakų šynų išdėstymas narveliuose turi būti vienodas.

17. Turi būti numatytos įrengti atitinkamos apsaugos nuo neigiamo elektros įrenginių poveikio radijo, laidinio ryšio, geležinkelio signalizacijos ir telemechanikos įrenginiams priemonės.

18. Įrengiant elektros įrenginius, būtina užtikrinti elektrotechnikos darbuotojų saugumą.

Pagrindinės tam naudojamos priemonės yra:

18.1. atitinkamos izoliacijos (tam tikrais atvejais sustiprintosios arba dvigubosios) naudojimas;

18.2. atitinkamų atstumų iki srovinių dalių laikymasis arba srovinių dalių izoliavimas (uždengiant ar atitveriant);

18.3. aparatų ir aptvarų blokuotė (užkertanti kelią klaidingoms operacijoms ir neleidžianti prisiliesti prie srovinių dalių);

18.4. patikimas automatinis elektros įrenginio dalių, kuriose atsitiktinai atsirado įtampa, ir pažeistų tinklo ruožų išjungimas (įskaitant ir apsauginį);

18.5. elektros įrenginių ir jų elementų korpusų, kuriuose pažeidus izoliaciją gali atsirasti įtampa, įžeminimas arba įnulinimas;

18.6. potencialų išlyginimas;

18.7. skiriamųjų transformatorių naudojimas;