www.de2.lt


Žiūrėta: 29068
Kita

aprašymas :

Vienas efektyviausių įmonių reklamos ir skelbimų portalų Lietuvoje.
Reklamos talpinimas savarankiškas, kurio dėka įmonės lengvai ir bet kada gali keisti, atnaujinti ar panaikinti informaciją.
Tai leidžia operatyviai įmonei supažindinti potencialius įmonės klientus su savo įmonės produkcija ar paslaugomis. 
Įmonių reklamą kiekvieną mėnesį pamatys tūkstančiai portalų lankytojų, kurie bet kuriu metu gali tapti Jūsų įmonės klientais.

Nemokamų skelbimų talpinimas greitas ir lengvas - nėra registracijos, skelbimas matomas iš karto.
Patogus skelbimo atnaujinimas/redagavimas ir trynimas. Skelbimo rodymo laikas 90 dienų

el. paštas :
internetinė svetainė : http://www.de2.lt

Efektyvi įmonių reklama internete - reklamos savitarna.
Įmonės prekinį ženklą pamatys tūkstančiai akių - pamatys potencialūs įmonės klientai kurie portale de.lt naudojasi skelbimų paslauga, skaito įmonių patalpintus straipsnius, ieško nuolaidų ar kitos informacijos. 
Lankytojų skaičius apie 22 000 / mėn Prekinio Ženklo kategorija: Kita
Aprašymas:

Efektyvi įmonių reklama internete - reklamos savitarna.
Įmonės prekinį ženklą pamatys tūkstančiai akių - pamatys potencialūs įmonės klientai kurie portale de.lt naudojasi skelbimų paslauga, skaito įmonių patalpintus straipsnius, ieško nuolaidų ar kitos informacijos.
Lankytojų skaičius apie 22 000 / mėn


Priežastys vėlavimų apmokėti sąskaitas

    Priežastys vėlavimų apmokėti sąskaitas

        Įmonių vėlavimas laiku apmokėti sąskaitas už atliktus darbus ir prekes gali turėti įvairių priežasčių. Dažniausiai pasitaikančios priežastys yra šios:


          • Finansiniai sunkumai. Tai yra bene dažniausia priežastis, kodėl įmonės laiku neapmoka sąskaitų. Jei įmonė patiria finansinių sunkumų, ji gali neturėti lėšų sąskaitų apmokėjimui.
          • Neefektyvi finansų valdymo sistema. Jei įmonės finansų valdymo sistema yra neefektyvi, ji gali neturėti pakankamai informacijos apie savo finansinę padėtį ir gali būti linkusi vėluoti apmokėti sąskaitas.

      • Bloga pinigų tvarkymo kultūra. Jei įmonėje vyrauja bloga pinigų tvarkymo kultūra, darbuotojai gali būti linkę neapmokėti sąskaitų laiku.
      • Neaiškūs mokėjimo terminai. Jei sąskaitoje nėra aiškiai nurodyti mokėjimo terminai, įmonė gali suklysti ir laiku jų neapmokėti.
      • Žmogiškosios klaidos. Kartais sąskaitos gali būti neapmokėtos dėl žmogiškųjų klaidų, pavyzdžiui, jei jos yra pamestos ar tiesiog pamirštos.
      Be to, įmonių vėlavimas laiku apmokėti sąskaitas gali būti ir sąmoningas veiksmas, siekiant gauti tam tikrų naudos. Pavyzdžiui, įmonė gali vėluoti apmokėti sąskaitą, siekdama gauti iš jos nuolaidą arba papildomą paslaugą.

      Įmonės, kurios susiduria su vėluojančiais mokėjimais, turėtų imtis veiksmų, kad sumažintų šią problemą. Tam gali būti naudojami šie metodai:

      • Išsamesnė finansinė analizė. Įmonės turėtų atlikti išsamesnę savo finansinę analizę, kad išsiaiškintų, ar jos turi pakankamai lėšų sąskaitų apmokėjimui.
      • Efektyvesnė finansų valdymo sistema. Įmonės turėtų užtikrinti, kad jų finansų valdymo sistema būtų efektyvi ir suteiktų pakankamai informacijos apie jų finansinę padėtį.
      • Geresnė pinigų tvarkymo kultūra. Įmonės turėtų skatinti gerą pinigų tvarkymo kultūrą, kad darbuotojai būtų linkę laiku apmokėti sąskaitas.
      • Aiškiai nurodyti mokėjimo terminai. Sąskaitose turėtų būti aiškiai nurodyti mokėjimo terminai, kad būtų išvengta nesusipratimų.
      • Procedūros žmogiškųjų klaidų prevencijai. Įmonės turėtų įdiegti procedūras, kurios padėtų išvengti žmogiškųjų klaidų, pavyzdžiui, automatinis sąskaitų atsiuntimas el. paštu.
      Jei įmonė susiduria su vėluojančiais mokėjimais, ji turėtų kuo greičiau kreiptis į skolininką ir išsiaiškinti, kokios yra vėlavimo priežastys. Jei vėlavimas yra dėl finansinių sunkumų, įmonė gali pasiūlyti skolininkui mokėjimo grafiką arba kitą sprendimą, kuris būtų priimtinas abiem šalims.

      Krokodilo efektas

      Esant galimybei, dauguma politikų vedami asmeninių ambicijų ir durnumo entuziastingai pradėtų koreguoti ir krokodilą, kuris evoliucionavo tūkstančius metų.

      Krokodilo efektas

      Skirtumai tarp šalis ir valstybė

      Skirtumai tarp šalis ir valstybė

      Šalies ir valstybės sąvokos dažnai vartojamos sinonimiškai, tačiau tarp jų yra tam tikrų skirtumų.

      Šalis yra geografinis terminas, kuris nurodo tam tikrą teritoriją, kurią vienija bendri kultūriniai, kalbiniai, istoriniai ar kiti bruožai. Šalys gali būti suverenios arba nepriklausomos, arba jos gali būti priklausyti didesnei valstybei. Pavyzdžiui, Lietuva yra suvereni šalis, kurią sudaro viena valstybė. JAV yra suvereni šalis, kurią sudaro 50 valstijų. Lietuva yra Europos Sąjungos narė, todėl ji taip pat yra ES šalis.

      Valstybė yra politinė organizacija, kuri turi suverenitetą tam tikroje teritorijoje. Valstybė turi nuolatinę vyriausybę, nuolatinius gyventojus, apibrėžtą teritoriją ir suverenitetą. Suverenitetas reiškia, kad valstybė yra nepriklausoma nuo kitų valstybių ir turi teisę priimti savo įstatymus ir vykdyti savo politiką.

      Pagrindiniai skirtumai tarp šalies ir valstybės yra šie:

      • Šalis yra geografinis terminas, o valstybė yra politinė organizacija.
      • Šalis gali būti suvereni arba nepriklausoma, o valstybė turi būti suvereni.
      • Šalis gali būti sudaryta iš vienos arba kelių valstybių, o valstybė visada turi apibrėžtą teritoriją.
      Pavyzdžiui, Lietuva yra šalis, kurią sudaro viena valstybė. JAV yra šalis, kurią sudaro 50 valstijų. Lietuva yra Europos Sąjungos narė, todėl ji taip pat yra ES šalis.


      Šalies ir valstybės sąvokos dažnai vartojamos sinonimiškai, tačiau tarp jų yra tam tikrų skirtumų. Šalys yra geografinis terminas, kuris nurodo tam tikrą teritoriją, kurią vienija bendri kultūriniai, kalbiniai, istoriniai ar kiti bruožai. Valstybė yra politinė organizacija, kuri turi suverenitetą tam tikroje teritorijoje.

      Skirtumai tarp šalis ir valstybė

      Miestai prie Etna ugnikalnio

      Miestai prie Etna ugnikalnio


      Etna ugnikalnis yra Sicilijoje, Italijoje. Tai didžiausias aktyvus ugnikalnis Europoje. Jis yra 3329 metrų aukščio ir yra apsuptas daugelio miestų ir kaimų.

      Didžiausi miestai prie Etnos ugnikalnio yra:

      • Katanija (406 000 gyventojų)
      • Taormina (11 000 gyventojų)
      • Nicolosi (5000 gyventojų)
      • Giardini-Naxos (3000 gyventojų)
      • Linguaglossa (6000 gyventojų)
      • Zafferana Etnea (4000 gyventojų)
      Šie miestai ir kaimai yra įsikūrę Etnos ugnikalnio papėdėje arba jo šlaituose. Jie nuolat patiria ugnikalnio išsiveržimų padarinius, tačiau vis tiek yra gyvybingi ir klestintys.

      Katanija yra didžiausias miestas prie Etnos ugnikalnio. Jis yra įsikūręs Sicilijos šiaurės rytuose, prie Jonijos jūros. Katanija yra svarbus komercinis ir kultūrinis centras. Mieste yra daugybė istorinių paminklų, įskaitant katedrą, Castello Ursino pilį ir Teatro Massimo operos teatrą.

      Taormina yra populiari turistinė vieta, įsikūrusi Etnos ugnikalnio papėdėje. Miestas yra žinomas dėl savo gražios architektūros, įskaitant Teatro Greco antikinį teatrą ir Duomo katedrą. Taormina yra puiki vieta mėgautis gamta, nes nuo jos atsiveria kvapą gniaužiantys vaizdai į Etnos ugnikalnį ir Jonijos jūrą.

      Nicolosi yra dar vienas populiarus turistinė vieta, įsikūrusi Etnos ugnikalnio papėdėje. Miestas yra žinomas dėl savo vyno gamybos ir tradicinių sicilietiškų amatų. Nicolosi yra puiki vieta paragauti vietinės virtuvės ir įsigyti suvenyrų.

      Kiti Etnos ugnikalnio papėdėje esantys miestai ir kaimai yra mažiau žinomi, tačiau jie taip pat yra gyvybingi ir klestintys. Šie miestai ir kaimai siūlo unikalų galimybę patirti Sicilijos kultūrą ir gamtą.

      Ketaus ir kaliojo ketaus skirtumai

      Ketaus ir kaliojo ketaus skirtumai

      Ketaus ir kaliojo ketaus pagrindinis skirtumas yra jų cheminė sudėtis. Ketaus sudėtyje yra daugiau anglies nei kaliojo ketaus.

      Ketaus cheminė sudėtis yra tokia:
      • Anglis: 2,1-4,5 %

      • Silicis: 0,5-3,0 %

      • Manganas: 0,3-1,0 %

      • Fosforas: 0,05-0,15 %

      • Sieros: 0,03-0,08 %
      Kaliojo ketaus cheminė sudėtis yra tokia:
      • Anglis: 1,0-2,5 %

      • Silicis: 0,5-2,5 %

      • Manganas: 0,3-1,0 %

      • Fosforas: 0,05-0,15 %

      • Sieros: 0,03-0,08 %
      Anglies kiekis ketaus sudėtyje lemia jo savybes. Didelis anglies kiekis suteikia ketaus didelį stiprumą ir kietumą, tačiau taip pat ir trapumą. Mažas anglies kiekis suteikia kaliojo ketaus didelį plastiškumą, tačiau taip pat ir mažesnį stiprumą ir kietumą.

      Ketaus lydymosi temperatūra yra aukštesnė nei kaliojo ketaus.

      Ketaus lydymosi temperatūra yra nuo 1200 iki 1300 °C.

      Kaliojo ketaus lydymosi temperatūra yra nuo 1050 iki 1150 °C.

      Ketaus ir kaliojo ketaus savybės taip pat skiriasi.

      Ketaus yra kietesnis ir stipresnis nei kaliojo ketaus. Ketaus tankis yra 7,87 g/cm³, o kaliojo ketaus - 7,1 g/cm³. Ketaus atsparumas dilimui yra didesnis nei kaliojo ketaus.

      Kaliojo ketaus plastiškumas yra didesnis nei ketaus. Kaliojo ketaus lengviau apdoroti mechaniškai, pavyzdžiui, gręžti, frezuoti ar pjauti.

      Ketaus ir kaliojo ketaus panaudojimas taip pat skiriasi.

      Ketaus dažniausiai naudojamas sunkiosios pramonės įrenginiuose, tokiuose kaip lokomotyvai, traktoriai ir mašinos. Ketaus taip pat naudojamas vamzdžių, jungiamųjų detalių ir kitų inžinerinių konstrukcijų gamybai.

      Kaliojo ketaus dažniausiai naudojamas smulkiajai pramonei, tokiai kaip baldų ir indų gamybai. Kaliojo ketaus taip pat naudojamas automobilių detalių, tokių kaip variklių blokai ir cilindrų galvutės, gamybai.

      Štai keletas konkrečių pavyzdžių, kaip ketaus ir kaliojo ketaus naudojami:
      • Ketaus lokomotyvai yra tvirti ir patvarūs, todėl gali traukti didelius krovinius.
      • Ketaus traktoriai yra atsparūs dilimui, todėl gali dirbti sunkiose sąlygose.
      • Ketaus mašinos yra tvirtos ir gali atlaikyti dideles apkrovas.
      • Ketaus vamzdžiai yra atsparūs korozijai, todėl gali būti naudojami įvairiose aplinkose.
      • Ketaus jungiamosios detalės yra tvirtos ir saugios, todėl gali būti naudojamos įvairių įrenginių surinkimui.
      • Kaliojo ketaus baldai yra patvarūs ir ilgaamžiai.
      • Kaliojo ketaus indai yra atsparūs karščiui ir dilimui, todėl gali būti naudojami įvairiems tikslams.
      Išvada:

      Ketaus ir kaliojo ketaus yra skirtingos medžiagos, turinčios skirtingas savybes ir panaudojimo būdus. Ketaus yra kietesnis ir stipresnis nei kaliojo ketaus, tačiau taip pat ir trapesnis. Kaliojo ketaus plastiškumas yra didesnis nei ketaus, tačiau taip pat ir mažesnis stiprumas.

      Užveržiami fitingiai vamzdžių konstrukcijų montavimui yra pagaminti iš kaliojo ketaus ir padengti karštojo cinko sluoksniu.
      Šiuos fitingius galima užveržti iki 40 Nm  sukimo momento jėga.
      Fitingių naudojimas daug patogiau ir ekonomiškiau už suvirinimo darbus.


      Fitingis



      SEO straipsnių paskirtis ir nauda

      SEO straipsnių paskirtis ir nauda

      SEO straipsnių paskirtis

      SEO straipsniai yra teksto turinys, kuris yra sukurtas siekiant pagerinti svetainės pozicijas paieškos rezultatuose. Jie paprastai yra rašomi konkrečios temos, kuriai svetainė nori pagerinti pozicijas, atžvilgiu. SEO straipsniai yra svarbi bet kurios SEO strategijos dalis, nes jie gali padėti svetainei pasiekti daugiau lankytojų ir generuoti daugiau konversijų.

      SEO straipsnių nauda

      SEO straipsniai gali būti naudingi įvairiais būdais, įskaitant:

      • Padidina svetainės matomumą paieškos sistemose: SEO straipsniai padeda paieškos varikliams suprasti svetainės turinį ir iškelti ją į aukštesnes pozicijas paieškos rezultatuose. Tai reiškia, kad daugiau žmonių galės pamatyti svetainę, kai ieškos susijusios informacijos.
      • Padidina svetainės srauto kiekį: Kai svetainė yra aukštose paieškos rezultatų pozicijose, ji gauna daugiau lankytojų. Tai gali padėti padidinti svetainės žinomumą ir generuoti daugiau pardavimų ar paslaugų užsakymų.
      • Padidina svetainės konversijų kiekį: SEO straipsniai gali padėti skatinti svetainės lankytojus atlikti veiksmus, kuriuos norite, kad jie atliktų, pvz., užsisakyti produktą, užsiregistruoti naujienlaiškiui ar atsisiųsti nemokamą turinį.
      Kaip parašyti efektyvų SEO straipsnį

      Norėdami parašyti efektyvų SEO straipsnį, turite atsižvelgti į šiuos veiksnius:

      • Rašykite kokybišką ir naudingą turinį: SEO straipsniai turi būti kokybiški ir naudingi, kad pritrauktų ir išlaikytų lankytojų dėmesį.
      • Naudokite tinkamą raktinių žodžių atsargą: Raktinių žodžių atsarga yra raktiniai žodžiai ir frazės, kurios yra susijusios su jūsų svetainės tema. Naudodami tinkamą raktinių žodžių atsargą, galite padėti paieškos varikliams suprasti, apie ką yra jūsų straipsnis.
      • Optimalizuokite savo straipsnį paieškos varikliams: Yra keletas dalykų, kuriuos galite padaryti, kad savo straipsnį optimizuoti paieškos varikliams, pvz., naudokite raktinius žodžius savo puslapio pavadinime, meta aprašyme.

      SEO straipsniai yra svarbus bet kurios SEO strategijos dalis. Tinkamai parašyti SEO straipsniai gali padėti svetainei pasiekti daugiau lankytojų ir generuoti daugiau konversijų.


      De2.lt portale dauguma straipsnių yra labai gerai indeksuojami, tai parodo straipsnių atidarymo skaitiklis. 
      Domina SEO straipsnių talpinimas De2.lt portale ? Kreipkitės - de2skelbimai@gmail.com

      Pagrindinės nerūdijančio plieno markės 304; 304L; 316 ir 321

      Pagrindinės nerūdijančio plieno markės 304; 304L; 316 ir 321

      Nerūdijančio plieno vamzdžių markės skiriasi pagal savo sudėtį ir chemines savybes. Pagrindiniai nerūdijančio plieno vamzdžių markės skiriamieji bruožai yra šie:

      • Cheminis sudėtis: Nerūdijančio plieno vamzdžių markės skiriasi pagal savo cheminę sudėtį, kurią lemia pagrindinių elementų, tokių kaip anglis, chromas, nikelis, molibdenas ir silicis, kiekiai. Šie elementai turi įtakos nerūdijančio plieno vamzdžių atsparumui korozijai, mechaninėms savybėms, šilumos laidumui ir kitoms savybėms.

      • Atsparumas korozijai: Nerūdijančio plieno vamzdžių atsparumas korozijai priklauso nuo chromo kiekio jų sudėtyje. Kuo daugiau chromo, tuo didesnis nerūdijančio plieno atsparumas korozijai.

      • Mechaninės savybės: Nerūdijančio plieno vamzdžių mechaninės savybės, tokios kaip stiprumas, kietumas ir kietumas, priklauso nuo nikelio ir molibdeno kiekio jų sudėtyje.

      • Šilumos laidumas: Nerūdijančio plieno vamzdžių šilumos laidumas priklauso nuo nikelio kiekio jų sudėtyje.

      Pagal šiuos kriterijus galima išskirti šias pagrindines nerūdijančio plieno vamzdžių markes:

      • AISI 304 (1.4307): Šios markės nerūdijantis plienas turi 18% chromo ir 8% nikelio. Tai yra labiausiai paplitusi nerūdijančio plieno markė, kuri pasižymi geru atsparumu korozijai ir mechaninėmis savybėmis. Šios markės nerūdijantis plienas naudojamas įvairiose srityse, tokiose kaip maisto pramonė, medicinos įranga, chemijos pramonė ir kt.

      • AISI 316 (1.4401): Šios markės nerūdijantis plienas turi 18% chromo, 10% nikelio ir 2% molibdeno. Jis pasižymi dar geresniu atsparumu korozijai nei AISI 304 markės nerūdijantis plienas. Šios markės nerūdijantis plienas naudojamas ypač agresyvioje aplinkoje, tokioje kaip jūros vanduo, chloro turinčios medžiagos ir kt.

      • AISI 321 (1.4541): Šios markės nerūdijantis plienas turi 18% chromo, 10% nikelio ir 2% molibdeno. Jis pasižymi geru atsparumu korozijai ir karščiui. Šios markės nerūdijantis plienas naudojamas karščiui atsparioms įrangoms ir konstrukcijoms.

      Be šių pagrindinių markių, yra ir kitų nerūdijančio plieno vamzdžių markių, kurios pasižymi specifinėmis savybėmis. Pavyzdžiui, AISI 304L markės nerūdijantis plienas turi mažesnį anglies kiekį nei AISI 304 markės nerūdijantis plienas, todėl jis labiau tinka suvirintoms konstrukcijoms. AISI 430 markės nerūdijantis plienas neturi nikelio, todėl jis yra magnetinis. Šios markės nerūdijantis plienas naudojamas tose srityse, kur reikia magnetinio nerūdijančio plieno.

      Tinkama nerūdijančio plieno vamzdžių markės pasirinkimas priklauso nuo konkrečių vamzdžių naudojimo sąlygų.

      Jeigu norite konstrukcijas montuoti greitai, lengvai ir patikimai be suvirinimo. Puikus pasirinkimas užveržiami fitingiai. Daugiau informacijos apie fitingius rasite e-parduotuvėje Fitingis.lt
      Nerūdijančio_plieno_fitingiai.jpg

      Nerūdijančio plieno vamzdžių markės skiriasi pagal savo sudėtį ir chemines savybes. Pagrindiniai nerūdijančio plieno vamzdžių markės skiriamieji bruožai yra šie:

      • Cheminis sudėtis: Nerūdijančio plieno vamzdžių markės skiriasi pagal savo cheminę sudėtį, kurią lemia pagrindinių elementų, tokių kaip anglis, chromas, nikelis, molibdenas ir silicis, kiekiai. Šie elementai turi įtakos nerūdijančio plieno vamzdžių atsparumui korozijai, mechaninėms savybėms, šilumos laidumui ir kitoms savybėms.
      • Atsparumas korozijai: Nerūdijančio plieno vamzdžių atsparumas korozijai priklauso nuo chromo kiekio jų sudėtyje. Kuo daugiau chromo, tuo didesnis nerūdijančio plieno atsparumas korozijai.
      • Mechaninės savybės: Nerūdijančio plieno vamzdžių mechaninės savybės, tokios kaip stiprumas, kietumas ir kietumas, priklauso nuo nikelio ir molibdeno kiekio jų sudėtyje.
      • Šilumos laidumas: Nerūdijančio plieno vamzdžių šilumos laidumas priklauso nuo nikelio kiekio jų sudėtyje.

      Pagal šiuos kriterijus galima išskirti šias pagrindines nerūdijančio plieno vamzdžių markes:

      • AISI 304 (1.4307): Šios markės nerūdijantis plienas turi 18% chromo ir 8% nikelio. Tai yra labiausiai paplitusi nerūdijančio plieno markė, kuri pasižymi geru atsparumu korozijai ir mechaninėmis savybėmis. Šios markės nerūdijantis plienas naudojamas įvairiose srityse, tokiose kaip maisto pramonė, medicinos įranga, chemijos pramonė ir kt.
      • AISI 316 (1.4401): Šios markės nerūdijantis plienas turi 18% chromo, 10% nikelio ir 2% molibdeno. Jis pasižymi dar geresniu atsparumu korozijai nei AISI 304 markės nerūdijantis plienas. Šios markės nerūdijantis plienas naudojamas ypač agresyvioje aplinkoje, tokioje kaip jūros vanduo, chloro turinčios medžiagos ir kt.
      • AISI 321 (1.4541): Šios markės nerūdijantis plienas turi 18% chromo, 10% nikelio ir 2% molibdeno. Jis pasižymi geru atsparumu korozijai ir karščiui. Šios markės nerūdijantis plienas naudojamas karščiui atsparioms įrangoms ir konstrukcijoms.

      Be šių pagrindinių markių, yra ir kitų nerūdijančio plieno vamzdžių markių, kurios pasižymi specifinėmis savybėmis. Pavyzdžiui, AISI 304L markės nerūdijantis plienas turi mažesnį anglies kiekį nei AISI 304 markės nerūdijantis plienas, todėl jis labiau tinka suvirintoms konstrukcijoms. AISI 430 markės nerūdijantis plienas neturi nikelio, todėl jis yra magnetinis. Šios markės nerūdijantis plienas naudojamas tose srityse, kur reikia magnetinio nerūdijančio plieno.

      Tinkama nerūdijančio plieno vamzdžių markės pasirinkimas priklauso nuo konkrečių vamzdžių naudojimo sąlygų.

       
       

      Kuris pigesnis nerūdijantis plienas Aisi 304 ar AISI 304L?

      Peržiūrėti kitus juodraščius
       
       
       

      Irano ir Izraelio priešprieša

      Irano ir Izraelio priešprieša


      Irano ir Izraelio priešprieša yra ilgalaikė ir sudėtinga, jos šaknys siekia 1948 m., kai buvo įkurtas Izraelis. Iranas nuo pat pradžių nepripažino Izraelio valstybės ir palaikė jo sunaikinimą. Ši priešprieša buvo sustiprėjusi po Islamo revoliucijos Irane 1979 m., kai Iranas tapo islamine respublika ir įsipareigojo palaikyti antisionistas ir antiimperialistines idėjas.

      Irano ir Izraelio priešpriešą lėmė keli pagrindiniai veiksniai:

      • Religija: Iranas yra islaminė šalis - šiitų musulmonų valstybė, o Izraelyje vyrauja judaizmas ir krikščionybė. Ši religinė priešprieša yra giliai įsišaknijusi abiejų šalių visuomenėse. Reikia pabrėžti, kad Izraelyje antra pagal dydį (po judaizmo) yra islamo religija.
      • Politika: Iranas yra laikomas Izraelio priešu, nes jis palaiko palestiniečių teisę į savo valstybę ir nepripažįsta Izraelio teisės egzistuoti. Iranas siekia regioninės įtakos plėtros, o Izraelis gina savo egzistencinį saugumą ir turi glaudžius ryšius su Vakarais, ypač su Jungtinėmis Valstijomis.
      • Ekonomika: Iranas yra naftos gavybos šalis, o Izraelis yra technologijų lyderis. Šios dvi šalys konkuruoja dėl įtakos regione.
      Irano ir Izraelio priešprieša buvo išreikšta įvairiais būdais, įskaitant:

      • Karinius veiksmus: Iranas palaiko palestiniečių kovotojus, kurie vykdo smurtinius išpuolius prieš Izraelį. Izraelis yra atlikęs kelis karinius smūgius į Iraną, įskaitant 2022 m. smūgius į Irano branduolinės energetikos įstaigas.
      • Diplomatines sankcijas: Izraelis ir jo sąjungininkai yra paskelbę sankcijas Iranui dėl jo branduolinės programos. Iranas yra paskelbęs sankcijas Izraeliui.
      • Propagandą: Abi šalys naudoja propagandą, kad kurstytų priešiškumą vienai kitos atžvilgiu.
      Irano ir Izraelio priešprieša yra viena iš pagrindinių grėsmių taikai regione. Ji kelia pavojų regioninės karo galimybei ir gali sukelti nestabilumą visame pasaulyje.

      Cinkuotų vamzdžių suvirinimo problemos

      Cinkuotų vamzdžių suvirinimo problemos


      Cinkuoti vamzdžiai yra dažnai naudojami tam, kad apsaugotų metalinę konstrukciją nuo korozijos. Tačiau suvirinimo procesas gali kelti kai kurias specifines problemas, kurias svarbu įvertinti ir spręsti. Štai keletas galimų cinkuotų vamzdžių suvirinimo problemų:

      1. Cinkavimo sluoksnio sugadinimas: Suvirinant cinkuotus vamzdžius, gali atsirasti cinkavimo sugadintų plotų. Tai gali įvykti dėl aukštos suvirinimo temperatūros arba netinkamo suvirinimo metodo. Cinkuoti paviršiai gali būti pažeidžiami ir prarasti savo apsauginį poveikį.

      2. Kenksmingi garai: Suvirinant cinkuotus vamzdžius, išsiskiria kenksmingi garai, įskaitant cinko oksidus. Darbuotojai turi atitikti saugos normas ir naudoti tinkamą ventiliaciją, kad išvengtų potencialios sveikatos žalos.

      3. Cinko praradimas: Suvirinant gali atsirasti cinko praradimas. Tai yra svarbi problema, nes praradus cinko sluoksnį, vamzdis tampa mažiau atsparus korozijai. Būtina rasti tinkamą suvirinimo metodą, kuris minimaliai paveiktų cinko apsaugos sluoksnį.





      Norint išvengti šių problemų, svarbu laikytis geros inžinerinės praktikos, tinkamai parinkti suvirinimo technologiją, atlikti kokybinį kontrolę ir, jei reikia, naudoti specialius suvirinimo metodus, kurie minimaliai paveiktų cinko apsaugos sluoksnį. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į darbuotojų saugos aspektus ir naudoti tinkamus apsaugos priemones, siekiant išvengti kenksmingų garų įkvėpimo ar kitų potencialių pavojų.
      Kitas sprendimas cinkuotų vamzdžių montavimui pasirinkti užveržiamus fitingius.
      Fitingis

      Skirtumas tarp poliruotų ir šlifuotų nerūdijančio plieno vamzdžių

      Skirtumas tarp poliruotų ir šlifuotų nerūdijančio plieno vamzdžių

      Pagrindinis skirtumas tarp poliruotų ir šlifuotų nerūdijančio plieno vamzdžių yra jų paviršiaus apdaila. Poliruoti vamzdžiai turi lygų, blizgantį paviršių, o šlifuoti vamzdžiai turi šiurkštesnį, matinį paviršių.

      Štai keletas kitų skirtumų tarp dviejų tipų vamzdžių:
      • Estetika: Poliruoti vamzdžiai yra estetiškai patrauklesni nei šlifuoti vamzdžiai. Jie dažnai naudojami dekoratyviniais tikslais, pavyzdžiui, baldų gamyboje ar interjero apdailoje. Atidaroma naujame lange
      • Valymas: Poliruoti vamzdžiai yra lengviau valomi nei šlifuoti vamzdžiai. Purvas ir nešvarumai mažiau linkę kauptis ant poliruotų vamzdžių paviršiaus. 
      • Mechaninis pažeidimas: Poliruoti vamzdžiai lengviau pažeidžiami - greitai pastebimi net menkiausi mechaniniai pažeidimai, įbrėžimai, įlinkimai ir t.t. Lengvai pastebimos įvairios dėmės ant poliruotų vamzdžių.
      • Atsparumas korozijai: Abu tipai yra atsparūs korozijai, tačiau poliruoti vamzdžiai turi šiek tiek didesnį atsparumą korozijai nei šlifuoti vamzdžiai. Tai todėl, kad poliruotas paviršius yra lygus ir neturi įdubimų ar įtrūkimų, kuriuose galėtų kauptis korozija.
      • Kaina: Poliruoti vamzdžiai paprastai yra brangesni nei šlifuoti vamzdžiai. Tai todėl, kad poliravimo procesas yra sudėtingesnis ir brangesnis.
      Kurį vamzdžių tipą pasirinkti, priklauso nuo jūsų konkrečių poreikių ir pageidavimų. Jei ieškote estetiškai patrauklių vamzdžių, kurie būtų lengvai valomi, poliruoti vamzdžiai yra geras pasirinkimas. Jei ieškote atsparių korozijai vamzdžių, kurie būtų prieinami, šlifuoti vamzdžiai yra geras pasirinkimas.

      Jeigu norite montuoti nerūdijančio plieno vamzdžius be suvirinimo. Galite aplankyti Fitingis.lt e-parduotuvę, kurioje rasite nerūdijančio plieno užveržiamas jungtis (Fitingius)

      Nerūdijančio_plieno_fitingiai.jpg

      Modulinės vamzdžių ir jungčių sistemos

      Modulinės vamzdžių ir jungčių sistemos - fitingis.lt

      Sparčiai brangstant darbo jėgai Europoje ir Amerikoje bei trūkstant kvalifikuotų darbuotojų, populiarėja modulinės vamzdžių jungčių sistemos.
      Kurių montavimas yra lengvas ir paprastas - reikalingas tik šešiabriaunis raktas.

      Su šiomis modulinėmis jungimis galima sumontuoti:
      Pramonės, prekybos  ir pramogų modulines konstrukcijas.
      Žemės ūkio paskirties konstrukcijas.
      Įvairią įrangą ir baldus namų ūkiui.
      Saulės jėgainių parkams skirtas konstrukcijas

      www.fitingis.lt galite įsigyti išskirtinai aukštos kokybės cinkuotas ir nerūdijančio plieno modulines vamzdžių jungčių sistemas - estetinė išvaizda, tiksli geometrinė forma.

      Nerūdijančio_plieno_fitingiai.jpg

      Gripo ir koronaviruso panašumai

      Gripo ir  koronaviruso panašumai

      Kuo skirtingi ir panašūs gripas ir koronavirusas?
      Nors gripas ir koronavirusas turi panašius simptomus, tačiau tai visiškai skirtingi virusai. Abi ligos sukelia karščiavimą, kosulį, kūno raumenų skausmus, kartais net vėmimą ir viduriavimą. Abi ligos gali komplikuotis į plaučių uždegimą. Įdomus skirtumas tarp gripo ir koronaviruso yra tai, kad COVID-19 galima užsikrėsti net tuomet, kai juo sergantis žmogus jau kurį laiką nebuvo netoliese, bet liko jo iškvėpto oro, kuris vis dar gali būti pavojingas. Ore virusas gali išlikti pavojingas net iki 3 valandų! O sergantysis gali būti jau labai toli..

      Koronavirusas

      Koronavirusai (CoV) yra didelė virusų grupė, sukelianti ligas, tokias kaip peršalimas ir sunkesnes, kaip Artimųjų Rytų respiracinis sindromas MERS-CoV (angl. MERS-CoV, liet. ARRS-CoV) ir sunkus ūminis respiracinis sindromas (angl. SARS-CoV, liet. SŪRS-Cov). Naujas koronavirusas COVID-19 yra nauja koronavirusų atmaina, kuri anksčiau žmonėms nebuvo nustatyta.

      Koronavirusas dažniausiai pasireiškia kaip rinofaringitas (sloga, gerklės skausmas), bet būna ir virškinimo trakto sutrikimų.
      Koronaviruso simptomai yra:
      • Karščiavimas • Kosulys • Pasunkėjęs kvėpavimas, dusulys • Plaučių uždegimas Liga gali pasireikšti lengva, vidutine ar sunkia forma.
      Inkubacinis laikotarpis arba laikotarpis nuo užsikrėtimo iki pirmųjų simptomų atsiradimo yra nuo 2 iki 14 dienų.

      koron

      Naujos baudos vairuotojams 2019

      Naujos baudos vairuotojams nuo 2019.04.01


      1 – Už vairavimą neblaiviam
      Neblaiviems (0,4-1,5 prom) bei apsvaigusiems nuo kitų medžiagų bus skiriamos 800-1100 eurų baudos bei jau galiojantis teisės vairuoti atėmimas. 
      Pakartotinai vairavus neblaiviam, bauda išaugo iki 1000-1500, o teisė vairuoti bus prarandama ne 3-4, o 3-5 metams.  

      2.Pavojingas lenkimas prilygintas chuliganiškam vairavimui 
      Pavojų keliantys vairuotojų veiksmai, kaip keli pažeidimai iš eilės, lenkimas per ištisinę liniją ar kitoje pavojingoje vietoje, pavojingos situacijos sukėlimas, dalyvavimas nelegaliose lenktynėse ir pan. pagal baudos dydį prilyginti chuliganiškam vairavimui.  Iki šiol neturintiems teisės vairuoti už tai buvo skiriama bauda nuo 300 eurų, bet ji padidinta iki 450-600 eurų. Neblaiviems vairuotojams ji padidinta dar labiau ir vietoje 600-850 eurų sieks 900-1200 eurų. 

      3.Už vengimą tikrintis blaivumą – baudžiamoji atsakomybė 
      Baudžiamasis kodeksas papildytas straipsniu, kuriame suvienodinama atsakomybė ir tiems, kas vairavo arba mokė vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, ir tiems, kurie vengė neblaivumo patikrinimo ar gėrė po eismo įvykio.  Už tai bus skiriama bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki vienerių metų.  
      „Tas, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.“ 

      4.Apsvaigimą keičia neblaivumas
      Baudžiamajame kodekse taip pat atsirado pakeitimas, dėl kurio turi sumažėti ginčų teismuose. 281 straipsnyje frazė „apsvaigęs nuo alkoholio“ buvo pakeista į „neblaivus“.  Tai turi padėti išvengti ilgų ginčų teismuose, kai žmones sužaloję girti vairuotojai teisindavosi neva išgertas alkoholis jų nebuvo apsvaiginęs.  

      Daugiau informacijos - čia

      Negyvenamųjų patalpų paskirties keitimas į gyvenamąją

      Negyvenamųjų patalpų paskirties keitimas į gyvenamąją

      Keičiant negyvenamųjų patalpų paskirtį į gyvenamąją privaloma vadovautis:

      STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“;

      Lietuvos higienos normos HN 33:2011 „Triukšmo ribiniai dydžiai gyvenamuosiuose ir visuomeninės paskirties pastatuose bei jų aplinkoje“;
      Lietuvos higienos normos HN 24:2003 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“;
      Lietuvos higienos normos HN 42:2009 „Gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų patalpų mikroklimatas“;
      Dėl Lietuvos higienos normos HN 121:2010 „Kvapo koncentracijos ribinė vertė gyvenamosios aplinkos ore“;
      Dėl Lietuvos higienos normos HN 30:2009 „Infragarsas ir žemo dažnio garsai: ribiniai dydžiai gyvenamuosiuose ir visuomeninės paskirties pastatuose“;
      Dėl Lietuvos higienos normos HN 35:2007 „Didžiausia leidžiama cheminių medžiagų (teršalų) koncentracija gyvenamosios aplinkos ore“;
      Dėl Lietuvos higienos normos HN 50:2003 „Visą žmogaus kūną veikianti vibracija: didžiausi leidžiami dydžiai ir matavimo reikalavimai gyvenamuosiuose bei visuomeniniuose pastatuose“;
      Dėl Lietuvos higienos normos HN 80:2015 „Elektromagnetinis laukas gyvenamojoje aplinkoje. Parametrų normuojamos vertės ir matavimo reikalavimai 10 kHz-300 GHz radijo dažnių juostoje“;
      Lietuvos higienos normos HN 60:2015 “Pavojingųjų cheminių medžiagų ribinės vertės dirvožemyje”
      Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymas „Dėl statybos techninio reglamento STR 2.09.02:2005 „šildymas, vėdinimas ir oro kondicionavimas“ ir kitais teisės aktai.

      Turi būti:

      Būsto visumos projekte mažiausiai turi būti suprojektuotos tokios inžinerinės sistemos:

      1) patalpų šildymo (jei pastate esančioms ir planuojamoms patalpoms reikalingi skirtingi šilumos kiekiai ar skirtinga šilumos dinamika, turi būti projektuojamos atskiros šildymo sistemos gyvenamosioms ir negyvenamosioms patalpoms);

      2) šalto ir karšto vandens tiekimo (projektuojamos gyvenamosios patalpos turi būti aprūpintos tinkamos kokybės geriamuoju vandeniu, taip pat numatytos priemonės Legioneliozės prevencijai);

      3) buities nuotekų;

      4) vėdinimo (į projektuojamas gyvenamąsias patalpas turi būti tiekiamas reikiamo grynumo oro kiekis; iš patalpų - šalinamos žmonių iškvepiamos dalelės ir iš statybos produktų išsiskyrusios oru pernešamos dalelės, drėgmė, blogas kvapas ir sveikatai kenksmingos medžiagos; jeigu pastato patalpos projektuojamos sandarios ir neleidžiančios patekti reikiamam išorės oro kiekiui, turi būti suprojektuota išorės oro tiekimo įranga);

      5) elektros energijos tiekimo (trečiųjų asmenų apsauga nuo per didelės vibracijos, triukšmo lygio ir elektromagnetinių bangų sklidimo);

      6) buitinių atliekų pašalinimo (buitinės atliekos (rūšiuotos ar nerūšiuotos) bute sudedamos į maišus ir nunešamos į pastate esančias patalpas arba sklype įrengtas aikšteles buitinėms atliekoms laikinai sandėliuoti). Buitinėms atliekoms laikinai saugoti konteinerių aikštelė įrengiama vadovaujantis Minimalių komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos kokybės reikalavimų nuostat

      Butai negali būti cokoliniame ir požeminiame pastato aukšte, išskyrus tuos atvejus, kai buto perimetro bent vienoje (iš 4) kraštinėje žemės paviršius ties buto siena yra žemiau negu grindų lygis, o buto kambarių insoliacija atitinka STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ reikalavimus.

      Kiekviename 1-3 kambarių bute turi būti bent vienas, o 4 ir daugiau kambarių butuose – 2 gyvenamieji kambariai, kuriuose tarp kovo 22 d. ir rugsėjo 22 d. galimos insoliacijos (nepertraukiamos; bendros) laikas ne trumpesnis kaip 2,5 valandos. Urbanizuotose teritorijose, atsižvelgiant į esamą statinių išdėstymą, bendros insoliacijos laikas gali būti sumažintas iki 2 valandų.

      Liftų šachtos bei liftų mašinų skyriai neturi ribotis su gyvenamosiomis patalpomis.

      Įrengiant kelių aukštų butus, lifto sustojimas gali būti numatomas bet kuriame iš šių aukštų. Keliaaukštis butas, taip pat vienaaukštis, įrengtas mansardoje, gali ribotis su liftų šachta ar liftų mašinų skyriumi su sąlyga, kad bus neviršijamas leistinas triukšmo lygis buto patalpose.

      Jeigu nėra galimybių įrengti vonios ir tualeto patalpų virš kituose aukštuose esančių šios paskirties patalpų (tarp jų ribų), leid˛iama jas įrengti virš kitos paskirties patalpų, u˛tikrinant vandens ir nuotekų nepratekamumą, mikrobinės taršos išvengimą, nepadidinant esamo triukšmo lygio ir nepabloginant kvapų, jei šių prietaisų nuotakai klojami virš perdangos ir prijungiami prie esamų stovų.

      Jei nėra galimybių įrengti vonios ir tualeto patalpų virš kituose aukštuose esančių šios paskirties patalpų (tarp jų ribų), leid˛iama jas įrengti virš kitos paskirties patalpų, u˛tikrinant vandens ir nuotekų nepratekamumą, mikrobinės taršos išvengimą, nepadidinant esamo triukšmo lygio ir nepabloginant kvapų, jei šių prietaisų nuotakai klojami virš perdangos ir prijungiami prie esamų stovų.

      Gyvenamosiose patalpose turi b ūti naudojami tokie statybos produktai bei įranga, kuri neskatintų sveikatai kenksmingų mikroorganizmų augimo .

      Pastato konstrukcijos, įvairios paskirties kanalai, inžinerinės sistemos turi būti suprojektuotos taip, kad parazituojantys gyviai negalėtų patekti, veistis ir sklisti gyvenamojo pastato erdvėje.


      Reikalavimai nurodomi skirtingose higienos normose priklausomai nuo numatomų teikti paslaugų:

      Lietuvos higienos norma HN 39:2005 “Pirtys: įrengimo ir priežiūros saugos sveikatai reikalavimai”
      Lietuvos higienos norma HN 117:2007 “Grožio paslaugų sveikatos saugos reikalavimai”
      Lietuvos higienos norma HN 130:2012 “Skalbyklų paslaugų sveikatos saugos reikalavimai”
      Lietuvos higienos norma HN 91:2013 “Žmogaus palaikų laidojimo paslaugų, kremavimo, balzamavimo veiklos visuomenės sveikatos saugos reikalavimai”
      Dėl Lietuvos higienos normos HN 109:2005 „Baseinai. Įrengimo ir prie˛iūros saugos sveikatai reikalavimai“
      Dėl Lietuvos higienos normos HN 71:2009 „Soliariumai. Sveikatos saugos reikalavimai“
      Lietuvos higienos norma HN 75:2016 „Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programų vykdymo bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“
      Lietuvos higienos norma HN 21:2011 „Mokykla, vykdanti bendrojo ugdymo programas. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“
      Lietuvos higienos norma HN 102:2011 „Įstaiga, vykdanti formaliojo profesinio mokymo programą. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“
      Lietuvos higienos norma HN 20:2012 „Neformaliojo vaikų švietimo programų vykdymo bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“
      Lietuvos higienos norma HN 129:2012 „Aukštoji mokykla. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“









      Vairuotojų vairavimo ir poilsio režimas

      ATMINTINĖ VAIRUOTOJUI DĖL VAIRAVIMO IR POILSIO REŽIMO
      Pagal Reglamentus (EB) Nr. 561/2006 ir (ES) Nr. 165/2014
      TACHOGRAFO REGISTRACIJOS LAPŲ NAUDOJIMAS

      Vairuotojai registracijos lapus naudoja kiekvieną dieną, kurią jie važiuoja transporto priemone, pradedant nuo tos akimirkos, kai jie perima transporto priemonės valdymą. Registracijos lapo neleidžiama ištraukti iki kasdienio darbo laiko pabaigos, nebent jį leidžiama ištraukti dėl kitų priežasčių. Registracijos lapo neleidžiama naudoti ilgiau nei 24 val. Vairuotojai negali naudoti nešvarių ar pažeistų registracijos lapų. Lapai turi būti tinkamai saugomi. Jei dėl to, kad vairuotojas yra ne transporto priemonėje, jis negali naudoti transporto priemonėje sumontuoto analoginio tachografo, savo veiklos laikotarpius – kitas darbas, buvimas darbo vietoje, pertrauka ar poilsis – nesutepant registracijos lapo įregistruoja ranka, automatinėmis ar kitomis priemonėmis.

      Kiekvienas transporto priemonės, kurioje sumontuotas analoginis tachografas, vairuotojas į savo registracijos lapą įrašo šią informaciją:
      1. pradėdamas naudoti registracijos lapą – savo pavardę ir vardą;
      2. registracijos lapo naudojimo pradžios datą ir vietą, taip pat naudojimo pabaigos datą ir vietą;
      3. kiekvienos transporto priemonės, kuriai vairuotojas priskirtas, registracijos numerį, pirmosios į registracijos lapą įregistruotos kelionės pradžioje ir, jei persėdama į kita transporto priemonę, kai naudojamas registracijos lapas;
      4. odometro rodmenis: įregistruotus į registracijos lapą pirmos kelionės pradžioje; įregistruotus į registracijos lapą paskutinės kelionės pabaigoje; jei darbo dienos laikotarpiu persėdama į kitą transporto priemonę, pirmosios transporto priemonės, kuriai vairuotojas priskirtas, rodmenis ir kitos transporto priemonės rodmenis;
      5. bet kurio transporto priemonės pakeitimo laiką.
      VAIRUOTOJO KORTELĖS NAUDOJIMAS
      Vairuotojas vairuotojo kortelę naudoja kiekvieną dieną, kurią jis važiuoja transporto priemone, pradedant nuo tos akimirkos, kai jis perima transporto priemonės valdymą. Vairuotojo kortelės neleidžiama ištraukti iki kasdienio darbo laiko pabaigos, nebent ją leidžiama ištraukti dėl kitų priežasčių. Jei dėl to, kad vairuotojas yra ne transporto priemonėje, jis negali naudoti transporto priemonėje sumontuoto skaitmeninio tachografo, savo veiklos laikotarpius – kitas darbas, buvimas darbo vietoje, pertrauka ar poilsis – rašymo priemone įskaitomai užrašytus lape, naudojant tachografe numatytą rankinio įvedimo įtaisą, įveda į vairuotojo kortelę. Vairuotojas gali turėti tik vieną galiojančią vairuotojo kortelę. Jis privalo naudoti tik savo asmeninę kortelę. Vairuotojui neleidžiama naudoti defektinės kortelės arba kortelės, kurios galiojimo laikas yra pasibaigęs.

      TACHOGRAFO REGISTRACIJOS LAPŲ IR (AR) VAIRUOTOJO KORTELĖS PATEIKIMAS
      Vairuotojas paprašytas įgalioto kontroliuojančio pareigūno turi būti pasirengęs pateikti:

      1. jei vairuoja transporto priemonę su joje sumontuotu analoginiu tachografu:
      1.1. einamosios dienos registracijos lapus ir praėjusias 28 dienas naudotus registracijos lapus;
      1.2. vairuotojo kortelę, jei ją turi išduotą;
      1.3. tą dieną ir praėjusias 28 dienas ranka darytus visus įrašus ir atspausdintus spaudinius, kaip reikalaujama Reglamentuose (ES) Nr. 165/2014 ir (EB) Nr. 561/2006;
      2. jei vairuoja transporto priemonę su joje sumontuotu skaitmeniniu tachografu:
      2.1. savo vairuotojo kortelę;
      2.2. tą dieną ir praėjusias 28 dienas ranka darytus visus įrašus ir atspausdintus spaudinius, kaip reikalaujama Reglamentuose (ES) Nr. 165/2014 ir (EB) Nr. 561/2006;
      2.3. to paties laikotarpio registracijos lapus, jeigu jis vairavo transporto priemonę su joje sumontuotu analoginiu tachografu.

      VAIRAVIMO IR POILSIO REŽIMAS
      Vairavimo trukmė:
      kasdienio vairavimo trukmė negali viršyti 9 valandų;
      kasdienio vairavimo trukmę du kartus per savaitę galima pailginti iki 10 valandų;
      kassavaitinio vairavimo trukmė negali viršyti 56 valandų;
      bendra vairavimo trukmė per dvi savaites paeiliui negali viršyti 90 valandų.
      Pertraukos:
      po keturių su puse valandų vairavimo vairuotojas, jeigu nepradeda ilsėtis, turi daryti ne trumpesnę kaip 45 minučių pertrauką, šią 45 minučių pertrauką galima pakeisti dvejomis pertraukomis, kurių viena būtų ne trumpesnė kaip 15 minučių pertrauka, po kurios sektų ne trumpesnė kaip 30 minučių pertrauka; pertraukos metu vairuotojas negali vairuoti, dirbti kitų darbų.
      Kasdienis poilsis:
      per kiekvieną 24 valandų laiko tarpą po prieš tai pasinaudoto kasdienio1 ar kassavaitinio2 poilsio laikotarpio vairuotojas turi būti pasinaudojęs kitu kasdienio poilsio laikotarpiu; jei kasdienio poilsio laikotarpis trunka ilgiau kaip 9 valandas, bet yra trumpesnis nei 11 valandų, tai šis kasdienio poilsio laikotarpis laikomas sutrumpintu3 kasdienio poilsio laikotarpiu; tarp bet kurių dviejų kassavaitinio poilsio laikotarpių vairuotojas gali pasinaudoti daugiausiai trimis sutrumpintais kasdienio poilsio laikotarpiais; per 30 valandų laikotarpį po prieš tai pasinaudoto kasdienio ar kassavaitinio poilsio laikotarpio vairuotojas, dirbantis su porininkais4 , turi būti pasinaudojęs kitu mažiausiai 9 valandų kasdienio poilsio laikotarpiu; kasdienio poilsio laikotarpis gali būti pratęsiamas, kad sudarytų normalų5 arba sutrumpintą6 kassavaitinio poilsio laikotarpį; jei vairuotojas nusprendžia pasinaudoti kasdienio poilsio ir sutrumpinto kassavaitinio poilsio laikotarpiais ne transporto priemonės nuolatinio laikymo vietoje, galima pasinaudoti transporto priemone, jei joje kiekvienam vairuotojui yra įrengtos tinkamos miegojimo vietos, o transporto priemonė stovi vietoje.
      Kassavaitinis poilsis:
      per bet kurias dvi paeiliui einančias savaites vairuotojas turi pasinaudoti mažiausiai: dviem normaliais kassavaitinio poilsio laikotarpiais, arba vienu normaliu kassavaitinio poilsio laikotarpiu ir vienu sutrumpintu kassavaitinio poilsio laikotarpiu; sutrumpintas kassavaitinis poilsis turi būti kompensuojamas lygiaverčiu poilsiui skirtu laiko tarpu, kuris visas iš karto pridedamas prie kito ne trumpesnio kaip 9 valandų poilsio laikotarpio iki po atitinkamos savaitės praeis trys savaitės; bet koks laikas, praleistas vykstant į vietą, kurioje paimama transporto priemonė, kuriai taikomas Reglamentas (EB) Nr. 561/2006, ar grįžtant iš tokios vietos, jei transporto priemonė nėra vairuotojo namuose ar darbovietėje, nelaikomas poilsiu ar pertrauka, išskyrus atvejus, kai vairuotojas yra kelte arba traukinyje ir turi galimybę pasinaudoti gultu ar lova; bet koks laikas, vairuotojo praleistas vairuojant transporto priemonę, kuriai netaikomas Reglamentas (EB) Nr. 561/2006, vykstant iki ir nuo transporto priemonės, kuriai taikomas Reglamentas (EB) Nr. 561/2006, jei ji nėra vairuotojo namuose ar darbovietėje, laikomas kitu darbu.

      NAUDOJAMI PAAIŠKINIMAI
      1 normalus kasdienio poilsio laikotarpis – tai mažiausiai 11 valandų laikas skirtas poilsiui. Šis laikotarpis gali būti suskirstytas į du laikotarpius, kai pirmasis yra mažiausiai 3 valandų nepertraukiamas laikotarpis, o antrasis – mažiausiai 9 valandų nepertraukiamas laikotarpis;
      2 kassavaitinio poilsio laikotarpis – tai kassavaitinis laiko tarpas, per kurį vairuotojas gali laisvai disponuoti savo laiku, apimantis normalų arba sutrumpintą kassavaitinio poilsio laikotarpį;
      3 sutrumpintas kasdienio poilsio laikotarpis – mažiausiai 9 valandų, bet trumpesnis nei 11 valandų, laikas skirtas poilsiui;
      4 darbas su porininkais – tai padėtis, kai kiekvieno vairavimo laikotarpio metu transporto priemonėje yra bent du vairuoti turintys vairuotojai. Pirmą darbo su porininkais valandą vienam vairuotojui ar vairuotojams būti transporto priemonėje nebūtina, tačiau likusį laikotarpį jų buvimas privalomas;
      5 normalus kassavaitinio poilsio laikotarpis – tai mažiausiai 45 valandų laikas skirtas poilsiui;
      6 sutrumpintas kassavaitinio poilsio laikotarpis – trumpesnis nei 45 valandų laikas skirtas poilsiui, kuris gali būti sutrumpintas ne daugiau kaip iki 24 paeiliui einančių valandų.  


      Vairavimo laikas

      9 valandos.
      Du kartus per savaitę galima vairuoti iki 10 valandų.


      Vienos savaitės vairavimo trukmė

      Ne ilgesnė kaip 56 valandos.

      Dviejų gretimų savaičių vairavimo trukmė

      Ne ilgesnė kaip 90 valandų.

      Pertrauka

      Po 4,5 valandų vairavimo – 45 minutės pertrauka.
      Ši 45 min. pertrauka gali būti pakeista ne trumpesne kaip 15 minučių pertrauka, po kurios sektų ne trumpesnė kaip 30 minučių pertrauka.


      Kasdienis poilsis

      Normalus kasdienis poilsis” – ne trumpesnis kaip 11 valandų per 24 val.
      Kaip alternatyva, normalaus kasdienio poilsio laikotarpis gali būti suskirstytas į du laikotarpius, kai pirmas yra mažiausiai 3 valandų nepertraukiamas laikotarpis, o antras – mažiausiai 9 valandų nepertraukiamas laikotarpis.
      “Sutrumpintas kasdienis poilsis” – mažiausiai 9val., bet trumpesnis nei 11val. poilsiui skirtas laiko tarpas per 24 val.
      Vairuotojas gali pasinaudoti daugiausiai trimis sutrumpintais kasdienio poilsio laikotarpiais.
      Per 30 valandų po kasdienio ar kassavaitinio poilsio laikotarpio pabaigos, vairuotojai, dirbantys poroje, turi pasinaudoti nauju mažiausiai 9 valandų kasdienio poilsio laikotarpiu.


      Kassavaitinis poilsis

      Normalus kassavaitinis poilsis” – turi būti ne trumpesnis kaip 45 valandos.
      “Sutrumpintas kassavaitinis poilsis” – trumpesnis nei 45 val., kuris gali būti sutrumpintas iki 24 valandų.
      Per bet kurias dvi paeiliui einančias savaites vairuotojas turi pasinaudoti mažiausiai:
      - dviem normaliais kassavaitinio poilsio laikotarpiais (ne trumpiau kaip po 45h)
      arba
      - vienu normaliu kassavaitinio poilsio laikotarpiu (ne trumpiau 45h) ir vienu sutrumpintu kassavaitinio poilsio laikotarpiu (iki 24h).
      Kassavaitinio poilsio sutrumpinimas iki 24 valandų, turi būti kompensuojamas lygiaverčiu poilsiui skirtu laiko tarpu, kuriuo visu iš karto pasinaudojama iki po sutrumpinto poilsio savaitės praeis trys savaitės.
      Poilsis kaip kompensacija už sutrumpinta kassavaitinio poilsio laikotarpį, turi būti pridėtas prie ne trumpesnio kaip 9 val. poilsio laiko.


      Kontrolės teisę turinčių pareigūnų reikalavimu, vairuotojas turi pateikti

      1. Kai transporto priemonėje sumontuotas analoginis tachografas:
      a) einamos dienos ir prieš tai ėjusių 28 dienų vairuotojo naudotus registracijos lapus;
      b) vairuotojo kortelę, jei turi, ir
      c) visus einamą dieną ir prieš tai ėjusius 28 dienų darytus ranka įrašus ir spaudinius.
      2. Kai transporto priemonėje sumontuotas skaitmeninis tachografas:
      a) savo asmeninę vairuotojo kortelę;
      b) visus einamą dieną ir prieš tai ėjusius 28 dienų darytus ranka įrašus ir spaudinius ir
      c) registracijos lapus atitinkančius aukščiau nurodytą laikotarpį, kurio metu jis vairavo transporto priemonę, kurioje sumontuota analoginio tachografo įrašymo įranga.


      Duomenų perkėlimas iš skaitmeninio tachografo ir vairuotojo kortelės

      Ilgiausias leistinas laikotarpis, per kurį turi būti perkelti susiję
      duomenys, neturi būti ilgesnis kaip:
      a) 90 dienų, jei tai yra duomenys iš transporto priemonės;
      b) 28 dienų, jei tai yra duomenys iš vairuotojo kortelės.


      Ginklų rūšys ir jų klasifikavimas

      Ginklų rūšys ir jų klasifikavimas
      Šaltinis: ltec.lt

      2003 m. liepos 1 d. įsigaliojusiame Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme šaunamasis ginklas apibūdinamas kaip įrenginys ar daiktas, sukonstruotas ar pritaikytas kaip ginklas, iš kurio sprogstamųjų medžiagų degimo produktų slėgio jėga gali būti paleisti kulkos, sviediniai arba kenksmingos, dirginančiosios medžiagos mechaniškai, termiškai, chemiškai ar kitaip taikiniui per atstumą paveikti arba duotas garso ar šviesos signalas. Šaunamaisiais ginklais šiame įstatyme laikomos ir pagrindinės šaunamųjų ginklų dalys.

      Lietuvos Respublikos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas šaunamuosius ginklus ir šaudmenis klasifikuoja pagal pavojingumo laipsnį ir skirsto juos į keturias kategorijas - A, B, C ir D (žiūrėti kategorijas čia)

      Šaunamieji ginklai klasifikuojami ir kitais pagrindais: pagal paskirtį, kalibrą, vamzdžio kanalo konstrukciją, automatizacijos laipsnį, vamzdžio ilgį, gamybos būdą ir kt. 

      Ginklai pagal jų paskirtį skirstomi į kovinius, tarnybinius ir civilinius. Koviniai ir tarnybiniai - tai automatai, pistoletai-kulkosvaidžiai, šautuvai, karabinai, pistoletai ir revolveriai Tokiais ginklais apginkluota Lietuvos kariuomenė, policija, valstybės saugumo, prokuratūros pareigūnai.

      Civiliniai ginklai - tai medžiokliniai lygiavamzdžiai ir graižtviniai šautuvai ir karabinai, lygiavamzdžiai šautuvai, pistoletai ir revolveriai, įsigyti savigynai, sportiniai lygiavamzdžiai ir graižtviniai šautuvai, pistoletai ir revolveriai, dujiniai pistoletai ir revolveriai, pneumatiniai šautuvai, pistoletai ir revolveriai pramoginiam šaudymui laisvalaikiu. 

      Pagal kalibrą ginklai skirstomi į:
      - mažo kalibro - iki 6,5 mm (pvz. 4 mm ir 6 mm kalibro revolveriai Kora Brno, Alfa, skirti šaudyti Floberto šoviniais, 5,6 mm kalibro šautuvai TOZ, Margolino konstrukcijos pistoletas, .22 kalibro revolveriai Arminius, 5,45 mm kalibro Kalašnikovo konstrukcijos automatai, 6,35 mm kalibro įvairių modifikacijų pistoletai Walther, Beretta);
      - vidutinio arba normalaus kalibro - 6,5-9 mm (pvz. 7,62 mm kalibro pistoletas TT, 7,63 mm kalibro įvairių modifikacijų pistoletai Mauzer, 7,65 mm pistoletai Walther PP ir PPK, 9 mm kalibro pistoletai PM, ČZ 75, ČZ 75 Compact, Glock 17);
      - stambaus kalibro - daugiau kaip 9 mm (11,43 mm kalibro 1911 m. pavyzdžio pistoletas Colt).

      Pagal vamzdžio kanalo konstrukciją: 
      - graižtviniai, kurių vamzdžio kanale yra graižtvos, suteikiančios kulkai sukamąjį judėjimą;
      - lygiavamzdžiai, neturintys vamzdžio kanale graižtvų. Kai kuriuose medžiokliniuose ginkluose, vadinamuosiuose paradoksuose, dalis vamzdžio yra lygi, o dalis, esanti prie laibgalio, turi graižtvas.

      Pagal automatizacijos laipsnį:
      - automatiniai; tai ginklai, kurie po kiekvieno šūvio užsitaiso automatiškai ir kuriais, vieną kartą nuspaudus nuleistuką, galima iššauti daugiau kaip vieną kartą;
      - pusiau automatiniai; tai ginklai, kurie po kiekvieno šūvio užsitaiso automatiškai, tačiau vienu nuleistuko paspaudimu negali iššauti daugiau kaip vieną kartą;
      - neautomatiniai, kurie skirstomi į:
      - pertaisomus; tai ginklai, kurie po kiekvieno šūvio ranka atliekamu veiksmu užtaisomi šaunamuoju mechanizmu iš dėtuvės ar būgnelio;
      - vienašūvius; tai ginklai su vienu ar keliais vamzdžiais be šovinių dėtuvės, kuriuos prieš kiekvieną šūvį reikia užtaisyti ranka šovinį įdedant į šovinio lizdą ar į užtaisymo mechanizmą.

      Pagal ilgį (vamzdžio arba paties ginklo):
      - trumpieji; tai ginklai, kurių vamzdis ne ilgesnis kaip 30 cm arba kurio visas ilgis neviršija 60 cm;
      - ilgieji; tai ginklai, kurių vamzdis ilgesnis kaip 30 cm arba kurio visas ilgis viršija 60 cm.

      Pagal gamybos būdą:
      - pramoninės (fabrikinės) gamybos; tai ginklai, pagaminti ginklų gamyklose prisilaikant nustatytų gamybos standartų;
      - nepramoninės (nefabrikinės) gamybos, kurie skirstomi į
      - amatininkų; tai ginklai, pagaminti nedidelėse dirbtuvėse naudojant paprasta gamyklinę įranga, nesilaikant standartų, paprastai nedidelėmis partijomis;
      - savadarbius; tai ginklai, kurie visiškai pagaminti iš pakliuvusių po ranka medžiagų arba padaryti pritaikius kai kurias fabrikinės gamybos ginklų dalis, taip pat perdirbti pramoninės gamybos ginklai, kai iš esmės pakeičiamos ginklo charakteristikos ar ginklų paskirtis.

      Nelegalūs ginklai - tai nelegaliais būdais patekę asmenims ir neregistruoti fabrikinės gamybos įvairus šaunamieji ginklai, tarp jų koviniai ir tarnybiniai ginklai, medžiokliniai, savadarbiai, pagaminti iš pakliuvusių po ranka medžiagų arba perdirbti iš fabrikinės gamybos ginklų - dažniausiai lygiavamzdžių ir graižtvinių šautuvų nupjautvamzdžiai, dujiniai pistoletai, perdirbti pritaikant juos šaudyti koviniais šoviniais ir pan.

      Pastaruoju metu Lietuvoje yra paplitę vadinamieji neribotos civilinės apyvartos ginklai, kurie Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu priskirti prie D kategorijos ginklų. Tai savigynai skirti dujiniai pistoletai ir revolveriai, sportui ir pramogai skirti pneumatiniai šautuvai ir pistoletai, signaliniai šautuvai, pistoletai ir revolveriai; revolveriai, skirti šaudyti 4 mm ir 6 mm kalibro Floberto šoviniais. Šių rūšių ginklus, jų šaudmenis be leidimų gali įsigyti ir turėti juridiniai asmenys bei fiziniai asmenys nuo 18 metų, jais prekiaujančiai įmonei pateikę asmens dokumentus. Sportui D kategorijos pneumatinius ginklus, jų šaudmenis be leidimų gali įsigyti ir turėti fiziniai asmenys nuo 16 metų - šaudymo sporto organizacijų nariai, jais prekiaujančiai įmonei pateikę asmens dokumentus, sporto organizacijos tarpininkavimo raštą ir galiojantį šios organizacijos nario pažymėjimą. Šie ginklai neregistruojami. Minėti ginklai dažnai gaminami kopijuojant žinomų modelių kovinius pistoletus bei revolverius ir iš pirmo žvilgsnio sunkiai nuo jų atskiriami. Tačiau kiekviena minėta ginklų rūšis turi požymių, leidžiančių juos atidžiau apžiūrėjus atskirti nuo kitų rūšių ginklų. Dujinių pistoletų ir revolverių vamzdyje yra pertvara - išilginė metalinė plokštelė, dalijanti vamzdžio kanalą į dvi dalis, arba kita kliūtis, neleidžianti šaudyti iš jų kietais sviediniais, o vamzdžio laibgalyje yra vidinis sriegis specialiam antgaliui, skirtam paleisti signalines raketas, prisukti. Dujinių revolverių būgnelių kamerų priekiniame gale yra segmentinės pertvaros, iš dalies uždarančios kiaurymę. Šių ginklų paviršiuose ant rėmų ar užrakto yra fabrikinio žymėjimo ženklai, leidžiantys juos atskirti nuo kitų rūšių ginklų - kalibro žymėjimas, kur šalia kalibro, pavyzdžiui, „8 mm", „9 mm", „.315", yra prierašai „K", „Knall", „P.A.", „P.A.K.". Ant labiausiai Lietuvoje paplitusių Vokietijos ir Italijos gamybos dujinių pistoletų ir revolverių taip pat yra užrašas (žymuo) apskritime, sudarytas iš raidžių „PTB" ir triženklio skaičiaus - Vokietijos Fizikinio techninio biuro leidimo gaminti ginklą numeris. Šis ženklas rodo, kad ginklas priklauso neribotos apyvartos ginklams. Tokie ginklai gaminami ir trapių metalu, jų konstrukcija apsunkina ginklų perdirbimą ir pritaikymą šaudyti koviniais šoviniais.

      Tačiau kai kuriuose valstybėse dujinių pistoletų ir revolverių gaminimui nėra taikomi griežti reikalavimai. Kaip rodo ekspertinė praktika, tokie ginklai dažniausiai perdaromi šaudymui koviniais šoviniais.

      Ekspertų komisijos daiktų, įrenginių modeliams, ginklams bei konkrečiai jų kategorijai priskirti yra nustatyti specialus reikalavimai, kuriuos atitinkantys dujiniai pistoletai ir revolveriai priskiriami D kategorijai. Komisijos nustatyti šie reikalavimai:
      1. „PTB" žymeniu paženklinti dujiniai ginklai atitinka D kategorijos dujiniams ginklams keliamus reikalavimus.
      2. Nepaženklinti „PTB" žymeniu dujiniai ginklai, kad būtų priskirti D kategorijai, turi atitikti visus šiuos reikalavimus:
      a) ginklo vamzdžio, taip pat revolverio būgnelio kamerų konstrukcija turi būti tokia, kad iš ginklo nebūtų galima šaudyti kietu užtaisu (kulkomis, grankulkėmis, šratais) užtaisytais šoviniais. Tam tikslui skirti ginklų konstrukcijos elementai (vamzdžio kanale ir revolverio būgnelio kamerose esančios pertvaros, iškilumai, susiaurėjimai ir pan.) turi būti pastovūs (neišimami, neišsukami), o juos pašalinant turėtų būti negrįžtamai pakeičiama ginklo konstrukcija;
      b) ginklo vamzdis su rėmu turi būti sujungti tokiu būdu, kad jų nebūtų galima atskirti vieno nuo kito negrįžtamai nepakeičiant ginklo konstrukcijos;
      c) pagrindinės ginklo dalys (vamzdis, spyna (užraktas), būgnelis, rėmas) negali būti pagaminti iš plieno; į vamzdį jo sustiprinimui gali būti įdėtas plonasienis plieninis įdėklas, kurio išorinis skersmuo mažesnis už artimiausią pagal kalibrą kulkos skersmenį;
      d) ginklo šovinio lizdo (revolverio būgnelio kameros) konstrukcija ir matmenys turi būti tokie, kad į jį nebūtų galima įstatyti ir iššauti pramoninės gamybos šovinio, užtaisyto kulka, grankulkėmis ar šratais.

      Nustatyti reikalavimai dujiniams ginklams taikomi tik importuojant (įvežant) dujinius pistoletus ir revolverius į Lietuvos Respublika. Fizinių asmenų ir ne prekybos tikslais juridinių asmenų teisėtai įsigyti dujiniai ginklai priskiriami D kategorijai nepriklausomai nuo to, ar jie atitinka minėtus reikalavimus.

      Pagal konstrukciją labai artimi dujiniams ginklams yra pistoletai ir revolveriai, skirti šaudyti šratiniais šoviniais. Šie ginklai ir jiems skirti šoviniai priskiriami prie A kategorijos ginklų ir šaudmenų, jų civilinė apyvarta yra draudžiama. Šratinius pistoletus ir revolverius atskirti nuo dujinių lengviausiai galima pagal fabrikinius užrašus. Dažniausiai šie ginklai yra .35 (9 mm) kalibro. Jų paviršiuose yra užrašai, nurodantys kalibrą ir šovinių rūšį - „.35 Gr", „.35 Gren", „.35 Grenaille".

      Pneumatinius pistoletus ir revolverius apžiūrint galima atskirti nuo kitų rūšių ginklų pagal mažą vamzdžio kanalo skersmenį - 4,5 mm ir fabrikinius užrašus, nurodančius ginklo kalibrą, pavyzdžiui, „Kal .4,5 mm", „4,5 mm/.177", taip pat ženklą, kurį sudaro raidė „F" penkiakampyje, nurodanti, kad ginklas priklauso neribotos apyvartos ginklams, iš kurio iššauta sviedinio energija neviršija 7,5 džaulio. Yra ir didesnio - 5,0 mm, 5,5 mm ir 6,35 mm kalibro sportinių pneumatinių pistoletų, revolverių ir šautuvų, kurie neturi ženklo. Tokių ginklų, jei iš jų iššautų sviedinių kinetinė energija viršija 7,5 J, apyvarta ribojama.

      Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu pneumatiniai ginklai priskirti prie nešaunamųjų ginklų. Šie ginklai pagal išorinę išvaizdą, konstrukciją, veikimo principą, iššautų sviedinių (kulkų) charakteristiką, paliekamus pėdsakus yra labai artimi šaunamiesiems ginklams. Todėl tikslinga, kad jų tyrimą atlieka teismo balistikos ekspertai.

      Ginklus, skirtus šaudyti 4 mm ir 6 mm kalibro Floberto šoviniais, galima atskirti pagal fabrikinius užrašus, nurodančius jų kalibrą ir šovinių rūšį, pavyzdžiui, „Kal 4 mm Randz lang", „Kal 6 mm Flobert short", „Cal 4 mm Randz long". Šios rūšies 4 mm kalibro ginklai taip pat turi ženklus , „7,5J", , nurodančius, kad ginklas priklauso neribotos apyvartos ginklams. Šios rūšies abiejų kalibrų ginklai priskiriami prie D kategorijos ginklų.


      Šovinių rūšys ir jų klasifikavimas

      Klasifikuojant balistinės ekspertizės objektus - šovinius ir jų dalis (čia bus rašoma tik apie unitarinius šovinius), visų pirma juos galima suskirstyti į šovinius, skirtus graižtviniams ginklams, šovinius, skirtus lygiavamzdžiams šautuvams, ir kitus (dujinius, garsinius, signalinius, skirtus specialiems techniniams įrengimams, pavyzdžiui, statybinius - montažinius).

      Pagrindinė šovinį, kaip ir šaunamąjį ginklą, apibūdinanti charakteristika yra jo kalibras. Graižtvinių ginklų ir šovinių jiems kalibrą nusako ginklo vamzdžio kanalo skersmuo tarp graižtvų laukų arba tarp graižtvų, arba kulkos liemens skersmuo, arba laisvai pasirenkamas kalibro žymėjimas, siekiant nesumaišyti praktiškai vienodų, tačiau įvairiose šalyse skirtingiems ginklams gaminamų šovinių. Pavyzdžiui, 7,62 mm kalibro Tokarevo, 7,63 mm kalibro Mauzerio ir 7,65 mm kalibro Manlicherio šoviniai yra tos pačios formos ir matmenų kaip ir jų prototipas 7,65 mm kalibro Borchardto šovinys, sukonstruotas 1893 m., tačiau jų kalibras ir rūšis vadinami skirtingai. 

      Šalyse, kur įsitvirtinusi metrinė matavimo sistema, kalibras išreiškiamas milimetrais ir jo dalimis, o šalyse, kur dominuoja D. Britanijos ilgio matų sistema (D. Britanijoje, JAV), kalibras išreiškiamas šimtosiomis arba tūkstantosiomis colio dalimis. Pavyzdžiui, 9 mm kalibro Brauningo šovinys JAV žymimas .380 A.C.P. (Automatic Colt Pistol) arba .380 Auto. Dėl amerikiečių įtakos kai kurių rūšių ginklų (ypač revolverių) ir šovinių jiems kalibrai ir Europoje žymimi coliais, pavyzdžiui, .32 kal Smith & Wesson, .357 Magnum, .38 kal Smith & Wesson, .45 A.C.P.

      Šovinių įvairovė yra labai didelė, tačiau galima išskirti kelis pagrindinius kalibrus ir šovinių rūšis, kurie naudojami daugelyje pasaulio šalių įvairiausiems ginklų modeliams. Iš kovinių ilgavamzdžių ginklų (šautuvų, automatinių šautuvų, šturmo karabinų, automatų), naudojamų ir Lietuvoje, tai būtų 7,62 mm kalibro 1943 metų pavyzdžio tarpinis šovinys 1947 metų pavyzdžio Kalašnikovo automatams, 5,45 mm kalibro tarpinis šovinys 1974 metų pavyzdžio Kalašnikovo automatams, 7,62 mm kalibro (7,62x51) jungtims NATO šovinys automatiniams šautuvams M-14 (komercinis medžioklei skirto šovinio pavadinimas .308 Winchester), 5,56 mm kalibro šovinys 5,56 x 45 (sinonimas .223 Remington) šturmo karabinams M-16.

      Labiausiai paplitęs pasaulyje pistoletinis šovinys, naudojamas daugelio šalių gamybos įvairių modelių koviniuose ir tarnybiniuose pistoletuose, pistoletuose-kulkosvaidžiuose yra 9 mm kalibro Liugerio sukonstruotas šovinys (sinonimai 9 mm Parabellum, 9 mm Para, 9 mm P.08, 9 x 19).

      Kiti paplitę pistoletiniai šoviniai tai 6,35 mm Brauningo (sinonimai 6,35 mm A.C.P., .25 A.C.P., .25 Auto), 7,65 mm Brauningo (7,65 mm A.C.P., .32 A.C.P., .32 Auto), 9 mm Brauningo trumpas (9 mm Browning kurz, 9 mm kurz, 9 mm Corto, 9 mm Short, .380 A.C.P., .380 Auto, 9 x 17), 9 mm kalibro Makarovo (9 mm M, 9 x 18, 9,2 mm Makarov). Pistoletus, skirtus šaudyti šiais šoviniais, Lietuvoje, gavus atitinkamą leidimą, galima įsigyti savigynai.

      Dar vienas labai populiarus ir paplitęs šovinys yra 5,6 mm kalibro kraštinio įskėlimo šovinys (.22 Long Rifle, .22LR).Šis šovinys naudojamas medžioklei, sportiniam šaudymui iš šautuvų, pistoletų, revolverių, savigynai skirtiems pistoletams ir revolveriams.

      Be minėtų pistoletinių šovinių, mūsų šalyje balistinės ekspertizės objektais būna 7,62 mm kalibro Tokarevo šoviniai ir jų kulkos bei tūtelės. Šie šoviniai skirti šaudyti iš 1930/1933 metų pavyzdžio Tokarevo konstrukcijos pistoletų, taip pat buvusios TSRS gamybos pistoletų-kulkosvaidžių PPD, PPS, PPŠ bei Lietuvoje kartais pasitaikančių buvusios Čekoslovakijos gamybos pistoletų ČZ mod. 52 ir Vengrijos gamybos pistoletų T-58. Iš šovinių revolveriams, reikėtų paminėti 7,62 mm kalibro šovinius, skirtus Nagano konstrukcijos revolveriams. Šiais revolveriais ilgus metus buvo apginkluota dar carinės Rusijos kariuomenė ir Raudonoji armija, vėliau Lietuvos teritorijoje jie buvo dar ilgai naudojami kaip tarnybiniai ginklai. Iš legaliai savigynai įsigytų ir nelegalių ginklų dažni yra 5,6 mm kalibro revolveriai, skirti šaudyti 5,6 mm kalibro kraštinio įskėlimo šoviniais. Lietuvoje savigynai galima įsigyti revolverių, skirtų šaudyti .32 kalibro Smith & Wesson, Smith & Wesson long, .38 kalibro Short Colt ir Smith & Wesson šoviniais.

      Visus minėtus šovinius pagal jų konstrukciją galima skirstyti į šovinius, turinčius butelio formos ir cilindro formos tūteles. Butelio formos tūteles turi didžioji dauguma šovinių, skirtų šaudyti iš ilgavamzdžių graižtvinių ginklų (išskyrus 5,6 mm kalibro šautuvinius kraštinio įskėlimo ir dar kelis mažiau paplitusius šovinius). Pistoletiniai ir revolveriniai šoviniai turi cilindro (kartais kūgio) formos tūteles (viena iš nedaugelio išimčių - 7,62 mm kalibro šoviniai Tokarevo pistoletams, 7,63 mm kalibro šoviniai Mauzerio pistoletams yra butelinėmis tūtelėmis).

      Kulkos graižtvinių ginklų šoviniams yra apvalkalinės, beapvalkalinės ir pusiau apvalkalinės. Apvalkalinės kulkos turi visiškai kulkos galvutę ir liemenį dengiantį apvalkalą, pagamintą iš vario lydinio ar plieno, padengto vario lydiniu. Priklausomai nuo vario lydinio sudėties, kulkos apvalkalas yra rausvos, gelsvos ar baltos spalvos. Pastaraisiais metais pradėti gaminti šoviniai, kurių kulkų paviršius padengiamas molibdeno bisulfitu (MoS2) kulkos trinčiai vamzdžio kanale sumažinti. Turinčios tokią dangą kulkos yra juosvos ar juodos spalvos.

      Apvalkalinių kulkų šerdys yra švininės arba plieninės. Specialios paskirties kulkos, skirtos koviniams ginklams, priklausomai nuo jų paskirties, gali būti užpildytos trasuojančia arba padegamąja medžiaga, turėti kietmetalio šerdį. Atskirti tokia kulka užtaisytus šovinius galima pagal jų žymėjimą, paprastai daromą ant kulkos priekio ar tūtelės dugnelio įvairių spalvų laku ar dažais.

      Pusiau apvalkalinėse kulkose apvalkalas nedengia kulkos galvutės priekinę dalį, bet ištisai dengia kulkos liemenį ir apačią. Tokios konstrukcijos kulkos vadinamos ekspansyviomis. Susidūrusios su kliūtimi, jos lengvai deformuojasi (susiplodama išsiplečia kulkos priekinė dalis) arba suskyla į kelias dalis. Tuo pasiekiamas didesnis kulkos žalojamasis poveikis. Tarptautinėmis sutartimis ekspansyvias kulkas naudoti prieš žmogų draudžiama. Šios kulkos naudojamos medžioklei. Kai kurių modelių pusiau apvalkalinės kulkos didesniam ekspansyvumui pasiekti gaminamos tuščiaviduriu smaigaliu. Pusiau apvalkalinių kulkų šerdys yra švininės (tiksliau iš švino lydinio, turinčio iki kelių procentų stibio).

      Beapvalkalinės kulkos gaminamos iš švino (švino lydinio). Šios kulkos yra pilkos (švino) spalvos, juosvos (jeigu kulkos paviršius grafituotas). Kartais beapvalkalinių kulkų paviršius padengiamas plona vario lydinių danga ir yra rausvos ar gelsvos spalvos. Plačiausiai paplitęs ir labiausiai žinomas šovinys su beapvalkaline kulka yra jau minėtas 5,6 mm kalibro kraštinio įskėlimo šovinys.

      Ilgavamzdžiams koviniams ginklams skirtų šovinių kulkos yra smailiomis galvutėmis, pistoletinių ir revolverinių šovinių kulkų galvutės dažniausiai užapvalintos, kartais (dažniau revolverinių šovinių) plokščiomis viršūnėmis. Sportinių šovinių kulkos dažnai yra cilindrinės formos, plokščiu viršumi tam, kad padarytų ryškesnį pėdsaką taikinyje.

      Koviniuose ir tarnybiniuose ginkluose, be standartinių šovinių, gali būti naudojami šoviniai su specialios paskirties sviediniais - šarvamušėmis, padegamosiomis, trasuojančiomis kulkomis, šoviniai lygiavamzdžiams šautuvams su traumuojamojo poveikio guminėmis ar plastikinėmis kulkomis, užtaisai su dirginančiomis medžiagomis, plieninėmis kulkomis kliūtims įveikti, pistoletiniai šoviniai su ekspansyviomis kulkomis automobilių padangoms peršauti ir t. t. Kai kurie šie sviediniai, vos išlėkę iš ginklo vamzdžio ar susidūrę su kliūtimis, suyra, fragmentuojasi, deformuojasi.

      Didele įvairove pasižymi šoviniai graižtviniams medžiokliniams šautuvams. To paties kalibro ir rūšies šovinius gamina įvairios firmos, šoviniai priklausomai nuo jų paskirties užtaisomi įvairios konstrukcijos, formos ir masės kulkomis. Pavyzdžiui, populiarūs medžiokliniai šoviniai .30 - 06 Springfield, .30-30Winchester, .300Savage, .300Winchester Magnum, .308 Winchester, .308 Norma Magnum faktiškai yra to paties 7,62 mm kalibro, tačiau skiriasi jų tūtelių dydis ir jie skirti šaudyti iš skirtingų šautuvų modelių. Šie šoviniai užtaisomi įvairiomis kulkomis, kurių masė yra nuo 8 g iki 14 g, o specialių, labai didelį pradinį greitį turinčių kulkų masė yra tik 3,5 gramo.

      Graižtvinių ginklų šoviniai tūtelių dugneliuose žymimi fabrikiniais ženklais. Kariuomenės tikslams gaminamuose šoviniuose nurodomas gamintojas (firmos pavadinimas, jos simbolis ar šifras), gamybos metai (paprastai nurodomi gamybos metų paskutiniai du skaitmenys) ir kartais gamybos partija, kulkos ir tūtelės konstrukciniai ypatumai ar medžiaga (nurodoma sutartiniais ženklais). Komerciniams tikslams skirti šoviniai ženklinami nurodant gamintoją ir šovinio kalibrą bei rūšį. Pavyzdžiui, 45 kalibro pistoletiniai šoviniai M.1911 modelio pistoletui, skirti kariuomenei, žymimi „WCC" ir „45", o skirti komerciniams tikslams žymimi „WCC" ir „.45 A.C.P." (WCC - firmos „Western Cartidges Company" ženklas). Ant buvusios TSRS, o dabar Rusijos gamybos šovinių koviniams ginklams nurodomas gamyklos šifras (numeris). Tai vienaženklis, dviženklis ar triženklis skaičius, pavyzdžiui, 3, 10, 38, 188, 270, 539. Analogiškai žymimi kai kurių kitų šalių šovinių gamintojai. 1952-1956 metais buvusios TSRS šovinių gamybos metai buvo nurodomi ne dviženkliais skaičiais, o sutartinėmis kirilicos raidėmis Г, Д, E, И, K. Ženklas „+" apskritime šovinio dugnelyje rodo, kad šis šovinys yra bendras jungtinėms NATO šalių karo pajėgoms. Lietuvoje pagaminti šoviniai žymimi ženklu „GGG" (Giraitės ginkluotės gamykla).

      Ekspertinėje praktikoje susiduriama su šoviniais be fabrikinių žymėjimo ženklų. Buvusioje TSRS tokie šoviniai buvo gaminami 2 ojo pasaulinio karo metais (pvz. 7,62 mm kalibro Tokariovo šoviniai) ir nedideliais kiekiais šoviniai tam tikrų kalibrų ginklams, kurie pačioje buvusioje valstybėje nebuvo gaminami (pvz. 7,65 mm ir 9 mm kalibrų Brauningo šoviniai).

      Šoviniai lygiavamzdžiams šautuvams yra cilindrinėmis plastikinėmis arba popierinėmis tūtelėmis su metalinėmis galvutėmis. Šovinių užtaisas tūtelėse uždaromas užspaudžiant tūtelės viršų „žvaigždute" arba šratų kamščiu ir užvalcuojant tūtelės viršaus kraštą. Kulkomis ir grankulkėmis užtaisyti medžiokliniai šoviniai gali būti  ir be šratų kamščio.

      Iki šiol ekspertiniam tyrimui pateikiami šoviniai lygiavamzdžiams medžiokliniams šautuvams metalinėmis tūtelėmis, nors šoviniai ar jų tūtelės nebegaminami. Tokie šoviniai būna namudinio užtaisymo, paprastai randami su nelegaliai laikomais medžiokliniais šautuvais.

      Šoviniai lygiavamzdžiams medžiokliniams šautuvams užtaisomi medžioklinėmis kulkomis, šratais arba grankulkėmis. Kulkos yra trijų tipų: rutulinės, strėlinės ir turbininės. Kai kurios strėlinės kulkos turi plastmasinius arba veltinius stabilizatorius. Šratai, grankulkės - tai įvairaus skersmens taisyklingos formos rutuliukai, gaminami iš švino su stibio ir arseno priedais, padidinančiais jo kietumą. Šratai pagal jų dydį žymimi numeriais. Gretimų numerių šratų skersmuo skiriasi 0,25 mm ir yra nuo 1,5 mm (11 numerio) iki 5,0 mm (0000 numerio) skersmens. Didesnio negu 5 mm skersmens šratai vadinami grankulkėmis. Grankulkės gaminamos iki 10 mm skersmens. Šoviniai sportiniam šaudymui užtaisomi 9-7 numerio (2,0-2,5 mm skersmens) šratais. Savigynai turimus šautuvus galima užtaisyti šoviniais, turinčiais ne didesnius negu 4 mm skersmens šratus.

      Neatskiriamos lygiavamzdžio šautuvo šovinio dalys yra kamščiai ir tarpikliai. Kamščiai gaminami iš veltinio, medžio plaušo, plastiko. Pastarieji dažnai gaminami iškart su taurele šratams ir vadinami konteineriais. Tarpikliai gaminami iš kartono arba iš supresuotų natūralaus kamščio trupinių. Iš įvykio vietoje randamų kamščių ir tarpiklių skersmens galima nustatyti, iš kokio kalibro ginklo buvo šauta. Kartais ant plastikinių kamščių būna gamintojo ženklai, apie gamintoją galima spręsti iš plastikinio kamščio konstrukcijos. Tačiau kur pagamintas ir kieno gamybos yra šovinys, vien iš kamščio nustatyti negalima, nes šoviniai dažnai gaminami sudedant juos iš įvairiose šalyse ir firmose pagamintų komponentų.

      Medžiokliniai šoviniai dažnai užtaisomi namudiniu būdu. Dažniausiai tam naudojami parduotuvėse pirkti fabrikinės gamybos šovinio komponentai. Todėl po šūvio iš randamų įvykio vietoje šratų, kamščių, tarpiklių nustatyti, kokio užtaisymo buvo šovinys, negalima. Jeigu įvykio vietoje randama ir tūtelė, iš pėdsakų ant tūtelės, pakartotinio tūtelės užtaisymo požymių, užrašų ant tūtelės nesutapimų su randamais sviediniais galima nustatyti, kad šovinys buvo užtaisytas namudiniu būdu.

      Kartais medžiokliniai šoviniai užtaisomi panaudojant atsitiktines medžiagas. Kamščiams naudojamos laikraštinio ar kito popieriaus gniūžtės, tarpikliai iš kartono ar storesnio popieriaus iškerpami žirklėmis, sviediniams naudojami lydmetalio gabaliukai, guolių rutuliukai, savadarbiai iš švino nulieti šratai ir grankulkės. Radus tokių užtaiso dalių įvykio vietoje, galima teigti, kad panaudotas šovinys buvo savadarbio užtaisymo.

      Lygiavamzdžių šautuvų ir šovinių jiems kalibras išreiškiamas skaičiumi rutulio formos kulkų, nulietų iš vieno angliško svaro (453,6 g) švino, kurių skersmuo atitinka ginklo vamzdžio kanalo skersmenį. Lygiavamzdžių šautuvų kalibrai yra nuo 4 iki 36. Labiau paplitę 12 ir 16 kalibro šautuvai, rečiau 20, 28, 32 ir 36 kalibrų. 36 kalibro šautuvų vamzdžio skersmuo dažnai išreiškiamas coliais - .410 kalibro.

      Šoviniai lygiavamzdžiams šautuvams visada turi fabrikinius žymėjimo ženklus. Tūtelių dugneliuose nurodomas kalibras, pavyzdžiui, 12, 16, 28, .410 ir dažniausiai firmos gamintojos visas ar sutrumpintas pavadinimas, firmos ženklas, kartais šalis gamintoja, šovinio tipas, tūtelės pagaminimo metai ir kiti duomenys. Ant tūtelių liemens dažniausiai nurodomas šautuvo šovinio lizdo ilgis, reikalingas šiems šoviniams, pavyzdžiui, 65 mm, 70 mm, šratų numeris, pavyzdžiui 6, 7, 00, 0000, grankulkių skersmuo, pavyzdžiui, 6,2 mm, 8,0 mm, užrašai, nurodantys šovinio tipą, užtaiso masę ir kt.

      Iš dujinių ginklų šaudoma dujiniais ir garsiniais šoviniais. Dujiniai šoviniai, užtaisomi dirginamąja lakrimotorine medžiaga, skirti laikinai paveikti gyvąjį taikinį. Garsiniai šoviniai skirti duoti garsinį signalą. Jų užtaisą sudaro tiktai parakas. Į kai kuriuos garsinius šovinius dedama medžiagos, sukuriančios papildomą vizualų efektą - dūmų debesėlį. Dujiniai ir garsiniai šoviniai gaminami cilindrinėmis tūtelėmis, pistoletams su žiedine įpjova, revolveriams su atkraštėliu. Pistoletinių šovinių tūtelių viršus uždaromas plastikiniais kamšteliais su negiliomis kryžminėmis įpjovomis ir nežymiai užvalcuojamas į vidų. Revolverinių šovinių viršus uždaromas plastikiniais kamšteliais arba užspaudžiamas „žvaigždute". Iššautų pistoletinių šovinių kamšteliai būna įplyšę įpjovų vietose, o revolverinių šovinių užspaudimas yra išsitiesinęs ir matomos tiktai buvusių "žvaigždučių" briaunų žymės.

      Šoviniai dujiniams ginklams yra įvairių kalibrų: 5,6 mm (.22), 8 mm, .315, 9 mm, .45. Šovinio kalibrą ir rūšį galima nustatyti iš fabrikinių žymėjimo ženklų ant tūtelių dugnelių. Taip pat nurodoma medžiaga, kuria užtaisytas dujinis šovinys. Garsiniai šoviniai prie kalibro ženklo žymimi užrašu „Knall" (vok. pliaukštelėjimas) ir uždaromi žalios spalvos kamšteliais. Dujiniai šoviniai užpildomi kapsacinu, aitriosios paprikos ekstraktu (pipiriniai), žymimi ženklu „PV". Šie šoviniai uždaromi rudos spalvos kamšteliais. Šoviniai, užpildyti chloracetofenonu, žymimi ženklu „CN", jų kamšteliai violetinės ar mėlynos spalvos. Šoviniai užpildyti o-chlorbenzilidenmalonodinitrilu, žymimi ženklu „CS", jų kamšteliai geltonos spalvos.

      Dujinių ir garsinių šovinių dugneliuose dažnai yra firmos gamintojos ženklai, pavyzdžiui, užrašai „WADIE", „G.F.L.", „SM", „RWS".

      Vizualiai į dujinius ir garsinius šovinius panašūs šratiniai šoviniai pistoletams ir revolveriams. Šratinius šovinius galima atskirti iš tūtelės viršaus uždarymo - šratiniai šoviniai uždaromi popieriaus ar kartono kamšteliais ir kiek užvalcuojant tūtelės viršų į vidų. Kamštelis dažniausiai žalios spalvos, kartais baltos arba rausvos spalvos. Šių šovinių paviršiuose - tūtelės dugnelyje ar ant tūtelės liemens prie žiedinės įpjovos būna fabrikiniai žymėjimo ženklai, nurodantys šovinio kalibrą ir rūšį „.35GR", „.35 Gren" ir firmą gamintoją. Šratiniai šoviniai užtaisomi keliais šimtais smulkių 1,00-1,5 mm skersmens šratukų.

      Užduotys vairavimo mokymo metu

      Užduotys vairavimo mokymo metu
      vairavimas

      vairav

      Alaus apibūdinimas ir gamybinis reglamentas



      PATVIRTINTA
      Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio ll d. įsakymu Nr. 487
      (Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2012 m. rugpjūčio 29 d. įsakymo Nr. 3D-701 redakcija)





      ALAUS IR ALAUS KOKTEILIŲ APIBŪDINIMO, GAMYBOS IR PREKINIO PATEIKIMO TECHNINIS
      REGLAMENTAS


      I. TAIKYMO SRITIS


      1.Šis reglamentas parengtas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 20 d. nutarimą Nr. 617 „Dėl Keitimosi informacija apie standartus, techninius reglamentus ir atitikties įvertinimo procedūras taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 1999, Nr. 45-1446; 2004, Nr. 63-2264), perkeliantį 1998 m. birželio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 98/34/EB, nustatančią informacijos apie standartus ir techninius reglamentus pateikimo tvarką (OL 2004 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 20 tomas, p. 337), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2006 m. lapkričio 20 d. Tarybos direktyva 2006/96/EB (OL 2006 L 363, p. 81).

      2. Alaus ir alaus kokteilių apibūdinimo, gamybos ir prekinio pateikimo techninis reglamentas (toliau – reglamentas) nustato bendrąsias salyklinio alaus (toliau – alaus) ir alaus kokteilių apibūdinimo, gamybos ir prekinio pateikimo taisykles. Jo nuostatos privalomos visoms Lietuvos Respublikos įmonėms, užsiimančioms alaus ir alaus kokteilių gamyba, įvežimu, importu bei pardavimu, tačiau taikant abipusio pripažinimo principą šie gėrimai pagaminti teisėtai kitoje Europos Sąjungos valstybės narėje, Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybėje, pasirašiusioje Europos ekonominės erdvės susitarimą, arba Turkijoje, kurie leidžiami tiekti rinkai toje valstybėje arba teisėtai importuoti iš trečiosios valstybės į ES valstybę narę arba Turkiją, kurie leidžiami tiekti rinkai toje valstybėje, gali būti be jokių apribojimų tiekiami Lietuvos Respublikos rinkai, net jeigu šie gėrimai pagaminti vadovaujantis skirtingomis nei Lietuvos Respublikoje tokiems gėrimams taikomomis techninėmis taisyklėmis.

      Šis reglamentas netaikomas namų gamybos alui, skirtam individualiam vartojimui.


      II. BENDROSIOS SĄVOKOS IR APIBRĖŽIMAI


      3. Alus – putojantis alkoholinis gėrimas, kuriame visas jame esantis etilo alkoholis ir visas anglies dioksidas ar jo dalis susidaro fermentuojant alaus misą alaus mielėmis, o etilo alkoholio koncentracija yra didesnė kaip 0,5 tūrio proc.

      4.Nealkoholinis alus – putojantis nealkoholinis gėrimas, kuris gaminamas fermentuojant alaus misą alaus mielėmis, ir kuriame fermentacija sustabdyta arba alkoholio kiekis sumažintas leistinais būdais taip, kad etilo alkoholio koncentracija jame yra ne didesnė kaip 0,5 tūrio proc.

      5. Pagal spalvį alus ir nealkoholinis alus (toliau – alus) skirstomas:

      5.1. šviesusis – alus, kurio spalvis ne didesnis kaip 1 sutartinis jodo vienetas (15 EBC vnt.);

      5.2. pusšviesis – alus, kurio spalvis yra didesnis kaip 1, bet ne didesnis kaip 3,2 sutartinio jodo vieneto (38 EBC vnt.);

      5.3. tamsusis – alus, kurio spalvis yra didesnis kaip 3,2 sutartinio jodo vieneto (38 EBC vnt.), bet ne didesnis kaip 60 EBC vnt.;

      5.4. juodasis alus – alus, kurio spalvis yra didesnis kaip 60 EBC vnt.

      6. Pagal etilo alkoholio koncentraciją alus skirstomas:

      6.1. nealkoholinis – gėrimas, kurio faktinė etilo alkoholio koncentracija yra ne didesnė kaip 0,5 tūrio proc.

      6.2. labai silpnas – alus, kurio faktinė etilo alkoholio koncentracija yra didesnė kaip 0,5, bet ne didesnė kaip 1,2 tūrio proc.;

      6.3. silpnasis alus, kurio faktinė etilo alkoholio koncentracija yra didesnė kaip 1,2 tūrio proc., bet ne didesnė kaip 4,5 tūrio proc.;

      6.4. alus – alus, kurio faktinė etilo alkoholio koncentracija yra didesnė kaip 4,5 tūrio proc., bet ne didesnė kaip 6,0 tūrio proc.;

      6.5. stiprusis alus, kurio faktinė etilo alkoholio koncentracija yra didesnė kaip 6,0 tūrio proc., bet ne didesnė kaip 8,5 tūrio proc.;

      6.6. labai stiprus alus, kurio faktinė etilo alkoholio koncentracija yra didesnė kaip 8,5 tūrio proc.

      7. Pagal naudojamas žaliavas ir gamybos ypatumus alus skirstomas į kategorijas:

      7.1. alus alus, gaminamas alaus misą, pagamintą iš miežių salyklo, vandens, apynių produktų ir nesalyklinių žaliavų, fermentuojant alaus mielėmis. Po fermentavimo ir brandinimo iš alaus pusgaminio paprastaiatskiriamos mielės;

      7.2. specialios technologijos alus, gaminamas alaus misą, pagamintą iš įvairių rūšių salyklo ar jų mišinių, vandens, apynių produktų ir nesalyklinių žaliavų, fermentuojant alaus mielėmis. Jį gaminant gali būti naudojamos 20.4 punkte nurodytos alaus gamyboje netradicinės žemės ūkio kilmės žaliavos ir taikomi šių žaliavų apdorojimo procesai. Specialios technologijos alus turi turėti alui būdingą skonį ir kvapą.Po fermentavimo ir brandinimo iš alaus pusgaminio paprastaiatskiriamos mielės;

      7.3. kvietinis – alus, gaminamas alaus misą, pagamintą iš kviečių ir kitų rūšių salyklo, vandens, apynių produktų ir nesalyklinių žaliavų, fermentuojant aukštutinio rūgimo alaus mielėmis. Jį gaminant gali būti naudojamos 20.4 punkte nurodytos alaus gamyboje netradicinės žemės ūkio kilmės žaliavos ir taikomi šių žaliavų apdorojimo procesai. Po fermentavimo ir brandinimo alus gali būti filtruojamas;

      7.4. aromatizuotas – alus, gaminamas pridedant į 7.1–7.3 punktuose nurodyto alaus pusgaminį natūralių kvapiųjų medžiagų pagrindų ar kvapiųjų medžiagų preparatų.

      7.5.kaimiškas alus, gaminamas neskaidrintą (specialiai neatskyrus baltymų) alaus misą, pagamintą iš miežių salyklo, virinto vandens ir apynių produktų, fermentuojant alaus mielėmis. Šis alus nefiltruojamas.

      7.6. nealkoholinis – alus, gaminamas naudojant 7.1–7.4 punktuose apibrėžto alaus gamybos žaliavas ir technologijas, tačiau kurio fermentacija sustabdoma arba alkoholio kiekis sumažinamas leistinais būdais.

      8. Alaus kokteilis – gėrimas, gaminamas iš alaus, aromatizuojant jį kvapiosiomis medžiagomis ir (arba)kvapiųjų žolių ekstraktais, ir (arba)antpilais, ir (arba)vaisių sultimis. Gėrimas gali būti saldinamas ir dažomas. Alus šiame gėrime turi sudaryti ne mažiau kaip 50 tūrio proc.

      9. Mentalas – sumalto salyklo arba jo mišinio su nesalyklinėmis medžiagomis ir vandens mišinys, kuriame vyksta polisacharidų ir baltymų fermentinė hidrolizė.

      10. Alaus misa (toliau – misa) – ekstrakcinių medžiagų tirpalas, gaunamas išfiltravus mentalą. Į misą pridedama apynių produktų, gali būti pridėta cukraus ir cukraus sirupų.

      11. Jaunas alus – alaus mielėmis sufermentuota misa prieš brandinimą.

      12. Alaus pusgaminis – nevisiškai baigtas gaminys, gaunamas bet kurioje alaus gamybos stadijoje tarp jauno alaus ir vartoti skirto alaus.

      13. Vartoti skirtas alus – išpilstytas į prekinę tarą alus, kuriam įforminti atitikties dokumentai.

      14. Tikrasis alaus ekstraktas (toliau – tikrasis ekstraktas) – alaus ekstrakcinės medžiagos, kurių kiekisnustatomas pašalinus etilo alkoholį ir anglies dioksidą ir išreiškiamas masės proc.

      15. Matomasis alaus ekstraktas (toliau – matomasis ekstraktas) – alaus, iš kurio nepašalintas etilo alkoholis, ekstrakcinės medžiagos, kurių kiekis nustatomas cukromačiu ir išreiškiamas masės procentais.

      16. Pradinis alaus ekstraktas – sausųjų (tirpiųjų)medžiagų kiekis pradinėje misoje.

      17. Alaus ar misos rūgštingumas (toliau – rūgštingumas) – šiame reglamente nurodytas bendrasis misos ar alaus titruojamų rūgščių ir rūgščiųjų druskų kiekio rodiklis.

      18.Alaus ar misos spalvis (toliau – spalvis) – šiame reglamente nurodytas misos ar alaus spalvos rodiklis.

      19. Faktinė etilo alkoholio koncentracija, išreikšta tūrio procentais – 20 °C temperatūros gryno etilo alkoholio tūrio dalių skaičius, tenkantis tos pačios temperatūros produkto 100 tūrio dalių.

      III. GAMYBOS ŽALIAVOS BEI MEDŽIAGOS, JŲ APIBŪDINIMAS IR JOMS KELIAMI REIKALAVIMAI


      20. Alaus gamyboje naudojamos žaliavos ir medžiagos:

      20.1. pagrindinės žaliavos;

      20.2. alaus mielės;

      20.3. nesalyklinės žaliavos;

      20.4. netradicinės žemės ūkio kilmės žaliavos (alaus gamyboje tradiciškai nevartojamos žaliavos, pvz., vaisiai ar jų dalys, augalų sėklos, augalų dalys);

      20.5. maisto priedai;

      20.6. kvapiosios medžiagos;

      20.7. pagalbinės technologinio proceso medžiagos.

      21. Alaus gamybos žaliavos ir medžiagos turi atitikti teisės aktų ir norminių dokumentų reikalavimus ir turėti atitikties deklaracijas, kuriose nurodomi jų kokybės ir saugos rodikliai. Žaliavos ir medžiagos turi atitikti reglamente pateikiamus terminus bei jų apibūdinimus.

      22.Pagrindinės žaliavos:

      22.1. salyklas daigintų, fermentuotų ir išdžiovintų alui gaminti tinkamų salyklinių grūdų (miežių, kviečių ar kitų javų) produktas. Salyklas turi atitikti jam nustatytus reikalavimus;

      22.2. vanduo geriamasis vanduo, kurio rodikliai atitinka Lietuvos higienos normos HN 24:2003 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. liepos 23 d. įsakymu Nr. V-455 (Žin., 2003, Nr. 79-3606), reikalavimus;

      22.3. apynių produktai:

      22.3.1. džiovinti apynių spurgai – džiovintų moteriškų vijoklinių apynių augalų (Humulus lupulus) žiedynai;

      22.3.2. presuotieji apyniai produktai, gaunami iš džiovintų apynių spurgų;

      22.3.3. apynių granulės ir apynių milteliai – produktai, gaunami sumalus apynius, kuriuose išlieka visi natūralūs apynių komponentai;

      22.3.4. apynių milteliai su didesniu lupulino kiekiu produktas, gaunamas sumalus apynius, iš kurių mechaniniu būdu buvo pašalinti lapeliai, žiedkočiai, pažiedlapiai ir stiebai;

      22.3.5. apynių ekstraktas iš apynių ar apynių miltelių tirpikliu ar tirpikliais išskiriamas koncentruotas produktas;

      22.3.6. apynių produktų mišinys dviejų ar kelių šio reglamento 22.3.1–22.3.5 punktuose apibrėžtų produktų mišinys;

      22.3.7. apynių eterinis aliejus – eterinis aliejus, kurį sudaro lakieji apynių junginiai, suteikiantys apyniams būdingą kvapą;

      22.3.8. izomerizuoti apynių produktai:

      22.3.8.1. izomerizuotas apynių ekstraktas apynių ekstraktas, kurio beveik visos alfa rūgštys yra izomerizuotos;

      22.3.8.2. izomerizuoti apynių milteliai apynių milteliai, kurių beveik visos alfa rūgštys yra izomerizuotos;

      22.3.9. apynių natūralios kvapiosios medžiagos.

      23. Alaus mielės (toliau – mielės) Ascomycetes klasės mieliagrybinių (Saccharomycetaceae) šeimos mikroorganizmai, tinkami alaus misai fermentuoti. Pagal morfologines, fiziologines bei technologines savybes mielės skirstomos į žemutinio bei aukštutinio rūgimo mieles:

      23.1. žemutinio rūgimo mielės mielės, kurios, fermentuojant alaus misą, visiškai suraugina rafinozę, geriausiai veikia 8–12 °C temperatūroje ir, pasibaigus fermentavimui, paprastai nusėda ant fermentavimo talpyklos dugno;

      23.2. aukštutinio rūgimo mielės – mielės, kurios, fermentuojant alaus misą, suraugina apie trečdalį rafinozės, geriausiai veikia 14–25 °C temperatūroje ir, pasibaigus fermentavimui, paprastai pakyla į jauno alaus paviršių.

      24. Nesalyklinės žaliavos:

      24.1. nesalyklinės grūdinės žaliavos:

      24.1.1. grūdinės žaliavos, naudojamos alaus gamybai be išankstinio sudaiginimo;

      24.1.2. ryžių, kukurūzų, žirnių ir kitos kruopos;

      24.1.3. grūdų krakmolas arba grūdų krakmolo sirupai, gauti fermentavimo būdu;

      24.2.nesalyklinės cukrinės žaliavos:

      24.2.1. įvairių rūšių cukrus, įskaitant invertuotąjį cukrų ir gliukozę;

      24.2.2. negrūdinio krakmolo arba inulino sirupas, gautas fermentiniu būdu;

      24.2.3. medus.

      25. Gaminant alų, išskyrus apibrėžtą 7.5 punkte, ir alaus kokteiliusnaudojami maisto priedai ir jų leidžiami vartoti kiekiai turi atitikti 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1333/2008 dėl maisto priedų (OL 2008 L 354, p. 16), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2011 m. lapkričio 11 d. Komisijos reglamentu Nr. 1131/2011 (OL 2011, L 295, p. 205), ir Lietuvos higienos normos HN 53:2010 „Leidžiami vartoti maisto priedai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. V-108 (Žin., 2010, Nr. 21-1009), reikalavimus.

      Maisto priedų specifinis grynumas turi atitikti Lietuvos higienos normos HN 53-2:2002 „Leidžiami vartoti maisto priedai. Specifiniai saldiklių, dažiklių ir kitų maisto priedų grynumo kriterijai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 686 (Žin., 2003, Nr. 91-4135), reikalavimus.

      26. Kvapiosios medžiagos turi atitikti 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1334/2008 dėl kvapiųjų medžiagų ir aromatinių savybių turinčių tam tikrų maisto ingredientų naudojimo maisto produktuose ir ant jų ir iš dalies keičiančio Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 1601/91, reikalavimus.

      27. Pagalbinės perdirbimo medžiagos (toliau – medžiagos) – tokios medžiagos, kurios naudojamos tam tikroms alaus savybėms pasiekti bei technologijos operacijoms atlikti. Šioms medžiagoms priskiriamos skaidrinimo medžiagos, adsorbentai, stabilizatoriai, maisto fermentai ir jų preparatai, filtravimo priedai ir kitos medžiagos. Anglies dioksidas ir (arba) azotas, naudojami alaus gamybos pusgaminių ir alaus kokteilių pusgaminių transportavimui technologiniais vamzdynais bei išpilstymui į gabenamąją tarą, šiame reglamente priskiriami pagalbinėms perdirbimo medžiagoms. Medžiagoms priskiriami ir reglamento 37, 39, 40, 42 ir 43 punktuose nurodyti priedai ir medžiagos. Anglies dioksidas, naudojamas papildomai alui ir alaus kokteiliams gazuoti, turi atitikti saugos ir kokybės reikalavimus, nurodytus priede.

      28. Maisto fermentai ir maisto fermentų preparatai gali būti naudojami alaus gamyboje laikantis 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1332/2008 dėl maisto fermentų ir iš dalies keičiančio Tarybos direktyvą 83/417/EEB, Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1493/1999, direktyvą 2000/13/EB, Tarybos direktyvą 2001/112/EB ir reglamentą (EB) Nr. 258/97 (OL 2008 L 354, p. 7). Alaus gamyboje naudojami iš trečiųjų šalių importuojami fermentai turi būti registruoti Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka.

      IV. GAMYBOS TECHNOLOGIJOS IR PROCESAI


      29. Alus ir alaus kokteiliai gaminami laikantis reglamento nuostatų, įmonėje patvirtintų technologijos instrukcijų ir receptūrų, taip pat maisto tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Gaminant ir tvarkant reglamento 7 punkte apibrėžtą alų ir alaus kokteilius taikytini šie procesai:

      29.1. žaliavų ir medžiagų gavimas, priėmimas ir saugojimas;

      29.2. salyklo ir grūdinių žaliavų malimas, poliravimas ar kitoks apdorojimas;

      29.3. geriamojo vandens paruošimas;

      29.4. mentalo paruošimas, sumaišant sumaltą salyklą arba salyklą ir žaliavas, nurodytas reglamento 24.1 punkte (gali būti naudojamos ir reglamento 20.4 punkte nurodytos žaliavos), su vandeniu nusistovėjimo arba pavirinimo būdu ir atliekant mentalo baltymų ir krakmolo hidrolizę;

      29.4.1. pridedant fermentų;

      29.4.2. nepridedant fermentų;

      29.5. mentalo filtravimas;

      29.6. misos paruošimas:

      29.6.1. misos virimas su apynių produktais;

      29.6.2. misos skaidrinimas sedimentacijos, separavimo arba apdorojimo hidrociklone būdais;

      29.6.3. misos atšaldymas iki fermentavimo temperatūros;

      29.6.4. misos aeravimas;

      29.6.5. fermentų pridėjimas į atvėsintą misą;

      29.7. gamybinių alaus mielių paruošimas ir laikymas;

      29.8. alaus misos fermentavimas mielėmis;

      29.9. mielių atskyrimas iš sufermentuotos misos;

      29.10. jauno alaus brandinimas, išlaikant jauną alų izobarinėmis sąlygomis sandariai uždarytose talpyklose nustatytą laiką būdingoms organoleptinėms savybėms ir kitiems nustatytiems parametrams pasiekti ir prisotinti natūraliai susidarančiu anglies dioksidu;

      29.11. alaus pusgaminio skaidrinimas ir stabilizavimas:

      29.11.1. šaldant alaus pusgaminį;

      29.11.2. naudojant vieną ar daugiau skaidrinimo medžiagų ir adsorbentų;

      29.12. alaus pusgaminio apdorojimas adsorbentais baltymų stabilizavimui;

      29.13. alaus pusgaminio separavimas ir (arba) filtravimas pridedant inertiško filtravimo priedo arba be jo;

      29.14. pridėjimas į alaus pusgaminį specialiai paruošto geriamojo vandens;

      29.15. pridėjimas į alaus pusgaminį leidžiamų maisto priedų;

      29.16. pridėjimas į aromatizuoto alaus pusgaminį kvapiųjų medžiagų ir cukraus sirupų;

      29.17. kiti reglamento 20.4 punkte nurodytų žaliavų, naudojamų tik specialios technologijos alaus gamybai, apdorojimo procesai;

      29.18. etilo alkoholio kiekio sumažinimas ar pašalinimas membraniniu, terminiu ar kitais leidžiamais metodais (tik labai silpnam alui ir nealkoholiniam alui);

      29.19. etilo alkoholio kiekio sumažinimas pertraukiant arba stabdant fermentacijos procesą leidžiamais būdais (tik labai silpnam alui ir nealkoholiniam alui);

      29.20.virš alaus pusgaminio esančios erdvės užpildymas anglies dioksidu arba inertinėmis dujomis (argonu, azotu) ar dujų mišiniu, apsaugančiomis nuo sąlyčio su atmosferos deguonimi;

      29.21. alaus pusgaminio gazavimas papildomai prisotinant jį anglies dioksido;

      29.22. alaus pusgaminio maišymas su vaisių sultimis ar jų koncentratais, kvapiosiomis medžiagomis, kvapiųjų žolelių ir žievelių ekstraktais ir kitomis sudedamosiomis dalimis (tik alaus kokteiliams);

      29.23. alaus pasterizavimas arba specialus (sterilus) filtravimas biologiniam pastovumui padidinti;

      29.24. skirtingų pavadinimų vienos kategorijos alaus pusgaminių maišymas iki arba po filtracijos;

      29.25. pilstymas į prekinę tarą izobarinėmis sąlygomis, slėgiui sukurti naudojant anglies dioksidą arba inertines dujas, ir sandarus taros uždarymas;

      29.26. išpilstytų į tarą gėrimų ženklinimas ir apipavidalinimas;

      29.27. laikymas iki pardavimo;

      29.28. gabenimas.

      V. GAMYBOS TECHNOLOGIJŲ IR PROCESŲ REIKALAVIMAI


      30. Kiekviena įmonė privalo turėti alaus ir alaus kokteilių gamybos ir tvarkymo instrukcijas, patvirtintas įmonės vadovo ar jo įgalioto asmens. Technologijos instrukcijos rengiamos, tvirtinamos ir registruojamos pagal Maisto produktų gamybos technologijos instrukcijų rengimo, tvirtinimo ir registravimo taisykles, patvirtintas Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1997 m. gegužės 12 d. įsakymu Nr. 285 (Žin., 1997, Nr. 43-1063), jei Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija nenustato kitaip.

      Alaus ir alaus kokteilių gamybos ir tvarkymo kiekvieno proceso parametrus, naudojamą įrangą, kontrolės ir valdymo procesus nustato įmonė pagal savo gaminamo alaus ir alaus kokteilių rūšis, gaminamą kiekį ir kitus ypatumus, tačiau visi gamybos ir tvarkymo procesai turi būti atliekami taip, kad būtų garantuotas produkto nekenksmingumas vartotojų sveikatai, o naudojamos žaliavos, medžiagos ir pagamintas alus ir alaus kokteiliai atitiktų šio reglamento ir kitų Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų bei taikomų normatyvinių dokumentų nuostatas.

      Pagal patvirtintas technologijos ir tvarkymo instrukcijas įmonės atsakingi asmenys žurnaluose ir (arba) kitose nustatytose formose daro įrašus apie žaliavų ir medžiagų priėmimą bei išdavimą, alaus gamybos ir tvarkymo procesų vykdymo eigą: nurodomi procesų parametrai; panaudoti žaliavų, medžiagų bei alaus gamybos pusgaminių ir nustatyto proceso pabaigoje gauto produkto kiekiai; kiti reikiami duomenys.

      31. Alus, alaus kokteiliai ir jų gamybai naudojamos žaliavos ir medžiagos turi būti tvarkomos laikantis 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 852/2004 dėl maisto produktų higienos (OL 2004 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 34 tomas, p. 319) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2009 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 219/2009 (OL 2009 L 87, p. 109), ir Lietuvos higienos normos HN 15:2005 „Maisto higiena“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. V-675 (Žin., 2005, Nr. 110-4023), reikalavimų.

      Žaliavų ir medžiagų užterštumas cheminiais teršalais negali viršyti 2006 m. gruodžio 19 d. Komisijos reglamente (EB) Nr. 1881/2006, nustatančiame didžiausias leistinas tam tikrų teršalų maisto produktuose koncentracijas (OL 2006 L 364 p. 5), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2011 m. gruodžio 2 d. Komisijos reglamentu (ES) Nr. 1259/2011 (OL 2011 L 320, p. 18), nustatytųjų leidžiamų dydžių.

      Didžiausios pesticidų likučių koncentracijos negali viršyti 2005 m. vasario 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 396/2005 dėl didžiausių pesticidų likučių kiekių augalinės ir gyvūninės kilmės maiste ir pašaruose ar ant jų ir iš dalies keičiančiame Tarybos direktyvą 91/414/EEB (OL 2005 L 70, p. 1), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2011 m. spalio 3 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 978/2011 (OL 2011 L 258, p. 12), nustatytų leidžiamų dydžių.

      32. Žaliavų ir maisto priedų naudojimo skirtumai skirtingoms alaus kategorijoms:

      32.1. gaminant reglamento 7.1 punkte apibrėžtą alų, salyklo turi būti ne mažiau kaip 70 proc. bendrojo sausųjų medžiagų kiekio. Leidžiama naudoti ne daugiau kaip 30 proc. nesalyklinių žaliavų, iš jų – ne daugiau kaip trečdalį (10 proc. bendrojo sausųjų medžiagų kiekio) reglamento 24.2 punkte nurodytų nesalyklinių cukrinių žaliavų;

      32.2. gaminant reglamento 7.2 punkte apibrėžtą alų, salyklo turi būti ne mažiau kaip 60 proc. bendrojo sausųjų medžiagų kiekio. Tik šio alaus gamybai leidžiama naudoti netradicines žemės ūkio kilmės žaliavas, prieskonių ir (ar) kvapiųjų žolių ir žievelių ekstraktus ar antpilus (reglamento 20.4 punktas), tačiau tik tokiais kiekiais, kad jie nepakeistų alaus esminių savybių;

      32.3. gaminant reglamento 7.3 punktuose apibrėžtą alų kviečių salyklas turi sudaryti ne mažiau kaip 40 proc. bendrojo salyklinių medžiagų kiekio;

      32.4. gaminant reglamento 7.4 punktuose apibrėžtą alų, į pusgaminį galima pridėti ne daugiau kaip 3,4 proc. cukraus sirupo ir (ar) medaus, natūralių kvapiųjų medžiagų ir kvapiųjų medžiagų preparatų, tačiau tik tokiais kiekiais, kad jie nepakeistų alaus esminių savybių. Alkoholis, pridėtas kartu su kvapiosiomis medžiagomis, gali padidinti alaus stiprumą ne daugiau kaip 0,04 proc. tūrio;

      32.5. gaminant reglamento 7.5 punkte apibrėžtą kaimišką alų, leidžiama pridėti ne daugiau kaip 10 proc. grūdų krakmolo sirupų, gautų fermentavimo būdu, ir (ar) nesalyklinių cukrinių žaliavų bendrojo salyklo kiekio. Negalima naudoti maisto priedų;

      32.6. kvapiųjų medžiagų (išskyrus 22.3.9 punkte nurodytas medžiagas) galima pridėti tik į aromatizuotą alų. Leidžiama naudoti tik reglamento (EB) Nr. 1334/2008 3 straipsnio 2 dalies c punkte nurodytus natūralius kvapiųjų medžiagų pagrindus ir d punkte nurodytus kvapiųjų medžiagų preparatus;

      32.7. gaminant alaus kokteilius galima pridėti 8 punkte išvardytų žaliavų, tačiau tokiais kiekiais, kad alaus kokteilyje būtų juntamas apynių ir salyklo skonis;

      32.8. Gaminant alų ir alaus kokteilius negalima pridėti jokio kito alkoholio ar alkoholinių gėrimų.

      33. Alaus misai ir alaus pusgaminiams dažyti leidžiama naudoti tik karamelės dažus (E 150 a-d).

      34. Apynių granulės, apynių milteliai, kiti malti apynių produktai ir apynių ekstraktai gali būti naudojami alui gaminti, jeigu jie atitinka šiuos reikalavimus:

      34.1. apynių granulės, apynių milteliai, kiti malti apynių produktai ir apynių ekstraktai pagaminti vien tik iš apynių;

      34.2. apynių ekstraktai suteikia misai tokių pat skonio, aromato bei karčiųjų medžiagų, kaip ir apyniai; jų dedama į misą tik prieš virimą ar virimo metu.

      35. Izomerizuotų apynių produktų (reglamento 22.3.8 punktas) ir (ar) apynių eterinio aliejaus (reglamento 22.3.7 punktas), ir (ar) apynių natūralių kvapiųjų medžiagų (reglamento 22.3.9 punktas) galima pridėti į alaus pusgaminį.

      36. Jeigu fermentavimo arba brandinimo metu naudojami fermentų preparatai, fermentai turi būti inaktyvuojami, leistinu būdu (pvz., termiškai) apdorojant alaus pusgaminį.

      37. Ruošiant geriamąjį vandenį arba koreguojant misos pH leidžiama naudoti technologinėse instrukcijose nurodytą reikiamą pieno rūgšties, kalcio sulfato ir (ar) kalcio chlorido kiekį.

      38. Į misą leidžiama pridėti salyklų ekstraktų, grūdų krakmolo sirupų, gautų fermentavimo būdu, reglamento 24.2 punkte nurodytų nesalyklinių cukrinių žaliavų (gali būti naudojamos ir reglamento 20.4 punkte nurodytos žaliavos); misa gali būti apdorojama maisto fermentais ir maisto fermentų preparatais bei nuskaidrinančiomis medžiagomis, išskyrus kaimišką alų.

      39. Į misą mielių rūgimui paskatinti leidžiama pridėti ne daugiau kaip 20 mg/hl cinko druskų (išreikštų cinko jonų kiekiu).

      40. Misą leidžiama aeruoti tik filtruotu oru arba deguonimi (E 948).

      41. Gaminant kaimišką alų netaikomi reglamento 29.4.1, 29.6.1, 29.6.2, 29.6.4, 29.6.5, 29.1.29.17, 29.19–29.22 punktuose nurodyti technologijos procesai.

      42. Leidžiama į 7.1–7.4 punktuose apibrėžto alaus pusgaminius pridėti ne daugiau kaip 25 tūrio proc. specialiai paruošto geriamojo vandens. Toks vanduo turi būti:

      42.1. jei reikia, suminkštintas;

      42.2. deaeruotas;

      42.3. atšaldytas iki ne didesnės kaip 5 °C temperatūros;

      42.4. jei reikia, gazuotas anglies dvideginiu;

      42.5. biologiniais rodikliais atitinkantis alaus gamybos reikalavimus.

      43. Alui nuskaidrinti gali būti naudojamos tik tokios medžiagos, kurios veikiamechaniškai ar adsorbcijos būdu ir kurios po to gali būti pašalinamos, neliekant jokių arba liekant aluje tik tokioms liekanoms, kurios nesukelia pavojaus vartotojų sveikatai. Naudojamos medžiagos ir procesai neturi pakeisti alaus skonio ir kvapo.

      44. Alaus pusgaminį (išskyrus aromatizuoto alaus pusgaminį) draudžiama saldinti, dėti kitų priedų ir (ar) apdoroti kitais šiame reglamente nenustatytais būdais.

      45. Draudžiama maišyti skirtingų kategorijų (reglamento 7.1–7.5 punktai) alų, pvz.,7.1 punkte apibrėžtą alų su 7.2 ar 7.4 punktuose apibrėžtu alumi.

      46. Alus ir alaus kokteiliai, kurių kokybės rodiklių atitiktis teisės aktų reikalavimams patvirtinama atestuotos laboratorijos išduotu kokybės dokumentu, pilstomi į stiklinius ir polietilentereftalato (PET) butelius, metalinius indelius, statines ir kitokią tarą, kuri sandariai uždaroma. Tara ir jos uždarymui naudojami kamščiai turi būti pagaminti iš 2004 m. spalio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1935/2004 dėl žaliavų ir gaminių, skirtų liestis su maistu, ir panaikinančio direktyvas 80/590/EEB ir 89/109/EEB (OL 2004 L 338, p.4), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2009 m. birželio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 596/2009 (OL 2009 L 188, p.14), ir Lietuvos higienos normos HN 16:2011) „Medžiagų ir gaminių, skirtų liestis su maistu, specialieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. V-417 (Žin., 2011, Nr. 54-2620), reikalavimus atitinkančių medžiagų.

      47. Alus ir alaus kokteiliai gabenami ir sandėliuojami apsaugoti nuo tiesioginių saulės spindulių ir šalčio, esant ne žemesnei kaip +2 0C temperatūrai. Kaimiškas alus laikomas esant +2–+12 °C temperatūrai. Sandėlio patalpos turi būti vėdinamos, jų oro santykinis drėgis turi neviršyti 85 proc.

      48. Viešojo maitinimo įmonėse pilstomas alus ir alaus kokteiliai statinėse laikomi bei pateikiami vartotojams naudojant anglies dioksido ar inertinių dujų spaudimą.

      49. Viešojo maitinimo įmonėms draudžiama į gamintojo taroje išfasuotą alų ir alaus kokteilius pridėti vandens, etilo alkoholio ir (ar) kitų priedų, taip pat maišyti skirtingų pavadinimų alų.

      50. Gamintojui prašant, tam tikrais atvejais, pavyzdžiui, gaminant specialios rūšies alų ar moksliniams tyrimams skirtą alų, gali būti padarytos šiame reglamente nustatytų reikalavimų išimtys.

      VI. ALAUS IR ALAUS KOKTEILIŲ KOKYBĖS RODIKLIAI


      51.Kiekvienam konkretaus pavadinimo alui ir alaus kokteiliui turi būti parengta receptūra, kurią tvirtina įmonės vadovas. Receptūroje turi būti nurodyti organoleptiniai ir toliau išvardyti fizikiniai bei cheminiai rodikliai:

      51.1. Alui:

      51.1.1. sausųjų medžiagų kiekis pradinėje misoje (pradinis ekstraktas), masės proc.;

      51.1.2. faktinė etilo alkoholio koncentracija, tūrio proc.;

      51.1.3. spalvis, EBC vnt.;

      51.1.4. pH vertė arba rūgštingumas, cm3 1M NaOH tirpalo 100 cm3 alaus.Kaimiškam alui privalomas rodiklis – rūgštingumas;

      51.1.5. anglies dioksido kiekis, g/dm3arba kPa;

      51.1.6. tinkamumo vartoti terminas.

      51.1.7. gali būti nurodomi ir kiti reikiami (kontroliuojami) fizikiniai bei cheminiai rodikliai (pvz., kartumo, diacetilo, reglamento 14 ir 15 punktuose nurodytų bei kt.).

      51.2. Alaus kokteiliams:

      51.2.1. faktinė etilo alkoholio koncentracija, tūrio proc.;

      51.2.2. cukraus kiekis, perskaičiuotas į invertuotąjį, g/dm3;

      51.2.3. titruojamas rūgštingumas, perskaičiuotas į citrinų rūgštį, g/dm3;

      51.2.4. anglies dioksido kiekis, g/dm3 arba kPa;

      51.2.5. tinkamumo vartoti terminas.

      52.Anglies dioksido kiekis nustatomas tik į butelius ir metalinius indelius išpilstytame aluje. Anglies dioksido aluje turi būti ne mažiau kaip 3,0 g/dm3 arba 20 °C temperatūroje anglies dioksido perteklinis slėgis buteliuose turi viršyti 90 kPa.

      53. Kokybės rodikliams nustatyti taikomi oficialiai Lietuvoje įteisinti analizės metodai. Gali būti taikomi kiti nustatyta tvarka įforminti analizės metodai, bet tik tuo atveju, jei gauti rezultatai, įvertinus metodų leidžiamas tikslumo, pakartojamumo ir atkuriamumo vertes, atitinka nurodytus Lietuvos standartuose. Nesutarimo atveju rezultatai tikrinami akredituotose nešališkose laboratorijose oficialiai įteisintais analizės metodais.

      54. Fizikinių ir cheminių rodiklių nuokrypos nuo receptūroje nurodytųjų neturi viršyti:

      54.1. faktinė etilo alkoholio koncentracija, tūrio proc.:

      54.1.1. alui, kuriame etilo alkoholio koncentracija neviršija 5,5 tūrio proc., ± 0,5 ;

      54.1.2. alui, kuriame etilo alkoholio koncentracija didesnė kaip 5,5 tūrio proc., ± 1,0;

      54.1.3. alaus kokteiliams ± 0,5;

      54.2. sausųjų medžiagų kiekio pradinėje misoje, masės proc.:

      54.2.1. kaimiškam alui ± 0,5;

      54.2.2. kitam alui ±0,3;

      54.3. spalvis, EBC vnt.:

      54.3.1. kaimiškam alui; tamsiajam alui ± 5;

      54.3.2. juodajam alui ± 15;

      54.3.3. kitam alui ± 3;

      54.4. cukraus kiekio, perskaičiuoto į invertuotąjį, ± 5,0;

      54.5. titruojamojo rūgštingumo – ± 0,2 g citrinos rūgšties kokteilių litrui, arba ± 0,3 ml 1M NaOH tirpalo 100 ml alaus.

      55. Nuokrypos negalimos, jeigu nurodytas leistinas rodiklių intervalas. Reglamento 54.1–54.5 punktuose nurodytos nuokrypos turi būti taikomos nepažeidžiant tyrimų metodų, naudojamų nustatant nurodytus rodiklius, nuokrypų.

      56. Alaus ir alaus kokteilių kiekis pakuotėje turi atitikti Fasuotų produktų kiekio ir matavimo indų kontrolės techninio reglamento, patvirtinto Valstybinės metrologijos tarnybos direktoriaus 2003 m. lapkričio 19 d. įsakymu Nr. V-145 (2008 m. rugsėjo 11 d. įsakymo Nr. V-73 nauja redakcija (Žin., 2008, Nr. 106-4076), reikalavimus.

      57. Alaus ir alaus kokteilių mikrobiologinė sauga turi atitikti 2005 m. lapkričio 15 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2073/2005 dėl maisto produktų mikrobiologinių kriterijų (OL 2005 L 338, p. l ), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2011 spalio 27 d. Komisijos reglamentu Nr. 1086/2011 (OL 2011 L 281, p. 7), nuostatas.

      VII. PREKINIS PATEIKIMAS


      58. Vartoti skirto alaus ir alaus kokteilių ženklinimas, prekinis pateikimas ir reklamavimas turi atitikti toliau išvardytas nuostatas.

      59. Alų ir alaus kokteilius galima laikyti pardavimui ir parduoti vartotojui, jeigu jie atitinka reglamento, receptūros ir kitų Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų bei norminių dokumentų reikalavimus. Alus, parduodamas žmonėms vartoti ir priskirtas vienai iš reglamento 5, 6 ir 7 punktuose išvardytų alaus rūšių, turi atitikti tai rūšiai nustatytus reikalavimus. Jeigu gėrimas gaminamas iš alui gaminti naudojamų žaliavų, taikant reglamento 29 punkte nurodytus alaus gamybos procesus, tačiau neatitinka šiame reglamente nustatytų reikalavimų, jis negali būti apibūdinamas reglamento 7 punkte nurodytais alaus kategorijų pavadinimais.

      60. Alus ir alaus kokteiliai ženklinami pagal Lietuvos higienos normos HN119:2002 „Maisto produktų ženklinimas“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 677 (Žin., 2003, Nr. 13-530), kitų teisės aktų, reglamentuojančių alkoholinių gėrimų ženklinimą, bei šio reglamento 61 punkto reikalavimus.

      61. Etiketėje ar kitu būdu pateikiamoje informacijoje be 60 punkte nurodytuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų, papildomai turi būti nurodoma:

      61.1. kategorija pagal reglamento 7 punktą;

      61.2.faktinė etilo alkoholio koncentracija (ir alui, kurio faktinė etilo alkoholio koncentracija didesnė kaip 0,5, bet ne didesnė kaip 1,2 tūrio proc.), tūrio proc., dešimtosiomis dalimis po kablelio;

      61.3. sudedamųjų dalių sąrašas ir jų kiekis pagal HN 119:2002 reikalavimus (nenurodomas šio reglamento 7.1 ir 7.5 punktuose apibrėžtam alui);

      61.4. specialios laikymo sąlygos, jeigu jos nustatytos alaus norminiame dokumente;

      61.5. Draudžiama naudoti nuorodą į aukštos kokybės alų („Ekstra“, „Premium“, „Eksport“ ir pan.), nesant tam pagrindo;

      61.6.terminu „gyvas alus“ gali būti vadinamas nepasterizuotas ir nefiltruotas arba filtruotas alus, jeigu iki galiojimo termino pabaigos 1 mililitre alaus yra ne mažiau kaip 0,1 milijonas gyvų mielių;

      61.7.rekomenduojama pateikti nuorodą, kad sudėtyje yra sieros dioksido ir sulfitų, jei jų koncentracija, išreikšta SO2, yra didesnė kaip 10 mg/l, ir tada, kai jie susidaro gėrimuose natūraliai;

      61.8. alaus kategoriją pagal reglamento 7 punktą ir alaus kokteilių kategoriją nurodančių raidžių aukštis turi būti ne mažesnis kaip 3 mm. Kategorijos apibūdinimo visi žodžiai turi būti pateikiami to paties šrifto, dydžio ir spalvos raidėmis bei vienoje vietoje;

      61.9. kai viešojo maitinimo įmonėje parduodamas alus pilstomas į polietilentereftalato (PET) butelius, ant tokio alaus pakuotės ar prie jos pritvirtintoje etiketėje turi būti nurodyta: alaus kategorija arba alaus kokteilis, minimalus tinkamumo vartoti terminas arba nurodyta „tinka vartoti iki... (data) (nurodoma tik gėrimams, kuriuose alkoholio koncentracija mažesnė kaip 10 tūrio proc.), alkoholio koncentracija, išreikšta tūrio proc., visos specialios laikymo ir (ar) vartojimo sąlygos, pakuotojo ar pardavėjo pavadinimas ir adresas.

      VIII. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS


      62. Alaus ir alaus kokteilių gamintojai, importuotojai, įvežėjai bei pardavėjai turi užtikrinti, kad jų gaminamų, importuojamų, įvežamų ir parduodamų gėrimų prekinis pateikimas atitiktų šio reglamento reikalavimus, išskyrus išlygas, nurodytas šio reglamento 2 punkte.

      63. Kiekviena Lietuvos Respublikoje pagaminta ir realizuojama alaus ir alaus kokteilių partija privalo turėti atitiktį patvirtinančius dokumentus, išduotus Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos patvirtintos laboratorijos. Laboratorijų, turinčių teisę išduoti alkoholio produktų atitiktį patvirtinančius dokumentus, sąrašas patvirtintas Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2004 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. B1-617 (Žin., 2004, Nr. 106-3959). Įmonės, turinčios teisę pagal sutartį naudotis nustatyta tvarka atestuotų kitų institucijų ar įmonių maisto produktų kokybės tyrimo laboratorijų paslaugomis, remdamosi šių laboratorijų išduotais alaus tyrimo protokolais, gali išduoti savo pagaminto alaus partijos, kuriai buvo atlikti tyrimai, atitikties deklaraciją.

      64. Alaus ir alaus kokteilių importuotojai kiekvienai importuojamai ir realizuojamai partijai turi turėti užsienio valstybės kompetentingos institucijos pripažintų subjektų (laboratorijos, kitos institucijos ar alkoholio produktų gamintojo) išduotus gėrimų atitiktį patvirtinančius dokumentus, kuriuose taip pat privalo būti pateikiami ir deklaruojami kokybės bei nekenksmingumo rodikliai.

      65.Alaus ir alaus kokteilių įvežėjai kiekvienai įvežtai ir realizuojamai partijai turi turėti užsienio valstybės ūkio subjektų, iš kurių tie gėrimai buvo įsigyti, išduotus atitiktį patvirtinančius dokumentus.

      66. Kompetentingai institucijai pareikalavus, turi būti pateikiama informacija apie alaus ir alaus kokteilių gamybos technologiją ir procesus, gamyboje panaudotų žaliavų ir medžiagų sudėtį, kokybę bei kilmę.

      67. Atitiktį patvirtinantys dokumentai turi būti įforminti pagal Alkoholio produktų atitiktį patvirtinančių dokumentų įforminimo reikalavimus, patvirtintus Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2008 m. vasario 7 d. įsakymu Nr. Bl-96 (Žin., 2008, Nr. 18-666), išduodami bei tvarkomi pagal Alkoholio produktų atitiktį patvirtinančių dokumentų išdavimo taisyklių, taikomų parduodant, laikant ir gabenant alkoholio produktus, patvirtintų Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2008 m. vasario 7 d. įsakymu Nr. B1-96 (Žin., 2008, Nr. 18-666), reikalavimus.

      68.Ūkio subjektai, nesilaikantys šio reglamento reikalavimų, atsako Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka.

      ____________________________

      Transporto kategorijos, vairuotojų amžius

      Transporto kategorijos ir vairuotojų amžius 
      Pavadinimas

      Kategorijos apibūdinimas

      Minimalus amžius, nuo kurio leidžiama įgyti teisę vairuoti
      AM kategorija

      Mopedai ir lengvieji keturračiai.

      15 m.

      A1kategorija

      Motociklai, kurių variklio darbinis tūris didesnis kaip 50 cm3, bet ne didesnis kaip 125  cm3, galia neviršija 11 kW, o galios ir svorio santykis ne didesnis kaip 0,1 kW/kg, taip pat triračiai, kurių galia ne didesnė kaip 15 kW.

      16 m.

      A2 kategorija

      Motociklai, kurių galia ne didesnė kaip 35 kW, galios ir svorio santykis ne didesnis kaip 0,2 kW/kg ir kurie nėra kilę iš daugiau kaip du kartus galingesnės transporto priemonės.

      18 m.

      A kategorija

      Triračiai, kurių galia didesnė kaip 15 kW, ir motociklai.
      Minimalus amžius, nuo kurio leidžiama įgyti teisę vairuoti – 20 metų, išskyrus teisę vairuoti triračius. Norint įgyti teisę vairuoti A kategorijos motociklus, reikia turėti dvejų metų A2 kategorijos transporto priemonių vairavimo stažą. Reikalavimas turėti dvejų metų A2 kategorijos transporto priemonių vairavimo stažą netaikomas 24 metų sulaukusiems asmenims. Teisė vairuoti triračius, kurių galia didesnė kaip 15 kW, suteikiama nuo 21 metų.

      20 m. arba 24 m.

      B1kategorija

      Keturračiai.

      16 m.

      B kategorija

      Automobiliai, kurių didžiausioji leidžiamoji masė ne didesnė kaip 3 500 kg ir kurie skirti ir suprojektuoti vežti ne daugiau kaip aštuonis keleivius, neįskaitant vairuotojo (šie automobiliai gali būti sujungti su priekaba, kurios didžiausioji leidžiamoji masė ne didesnė kaip 750 kg; šie automobiliai taip pat gali būti sujungti su priekaba, kurios didžiausioji leidžiamoji masė didesnė kaip 750 kg, tačiau šio junginio didžiausioji leidžiamoji masė turi būti ne didesnė kaip 4 250 kg; automobilio ir priekabos, kurios didžiausioji leidžiamoji masė didesnė kaip 750 kg, junginį, kurio didžiausioji leidžiamoji masė didesnė kaip 3 500 kg, leidžiama vairuoti tik išlaikius įgūdžių ir elgsenos patikrinimo egzaminą valstybės įmonėje „Regitra“. 

      18 m.

      BEkategorija

      B kategorijos automobilio ir priekabos, kurios didžiausioji leidžiamoji masė ne didesnė kaip 3 500 kg, junginiai. 

      18 m.

      C1kategorija

      Automobiliai, kurie nepriskiriami D1 ir D kategorijoms ir kurių didžiausioji leidžiamoji masė didesnė kaip 3 500 kg, bet ne didesnė kaip 7 500 kg, ir kurie skirti ir suprojektuoti vežti ne daugiau kaip aštuonis keleivius, neįskaitant vairuotojo; šie automobiliai gali būti sujungti su priekabomis, kurių didžiausioji leidžiamoji masė ne didesnė kaip 750 kg.

      18 m.

      C1Ekategorija

      C1 kategorijos automobilių ir priekabų, kurių didžiausioji leidžiamoji masė didesnė kaip 750 kg, junginiai, taip pat junginiai, sudaryti iš B kategorijos vilkiko ir priekabos, kurios didžiausioji leidžiamoji masė didesnė kaip 3 500 kg; šių junginių didžiausioji leidžiamoji masė turi būti ne didesnė kaip 12 000 kg. 

      18 m.

      C kategorija

      Automobiliai, kurie nepriskiriami D1 ir D kategorijoms ir kurių didžiausioji leidžiamoji masė didesnė kaip 3 500 kg, ir kurie skirti ir suprojektuoti vežti ne daugiau kaip aštuonis keleivius, neįskaitant vairuotojo; šios kategorijos automobiliai gali būti sujungti su priekabomis, kurių didžiausioji leidžiamoji masė ne didesnė kaip 750 kg. 
      Minimalus amžius, nuo kurio leidžiama įgyti teisę vairuoti – 21 metai, išskyrus asmenis, kurie nustatyta tvarka yra įgiję pradinę profesinę kvalifikaciją vežti krovinius.

      21 m.

      CEkategorija

      C kategorijos automobilių ir priekabų, kurių didžiausioji leidžiamoji masė didesnė kaip 750 kg, junginiai. 
      Minimalus amžius, nuo kurio leidžiama įgyti teisę vairuoti – 21 metai, išskyrus asmenis, kurie nustatyta tvarka yra įgiję pradinę profesinę kvalifikaciją vežti krovinius.

      21 m.

      D1kategorija

      Automobiliai, kurie skirti ir suprojektuoti vežti ne daugiau kaip šešiolika keleivių, neįskaitant vairuotojo, ir kurie ne ilgesni kaip 8 metrai; šie automobiliai gali būti sujungti su priekabomis, kurių didžiausioji leidžiamoji masė ne didesnė kaip 750 kg.
      Minimalus amžius, nuo kurio leidžiama įgyti teisę vairuoti – 21 metai, išskyrus asmenis, kurie nustatyta tvarka yra įgiję pradinę profesinę kvalifikaciją vežti keleivius.

      21 m.

      D1Ekategorija

      D1 kategorijos automobilių ir priekabų, kurių didžiausioji leidžiamoji masė didesnė kaip 750 kg, junginiai. 
      Minimalus amžius, nuo kurio leidžiama įgyti teisę vairuoti – 21 metai, išskyrus asmenis, kurie nustatyta tvarka yra įgiję pradinę profesinę kvalifikaciją vežti keleivius.

      21 m.

      D kategorija

      Automobiliai, skirti ir suprojektuoti vežti daugiau kaip aštuonis keleivius, neįskaitant vairuotojo; šie automobiliai gali būti sujungti su priekaba, kurios didžiausioji leidžiamoji masė ne didesnė kaip 750 kg. 
      Minimalus amžius, nuo kurio leidžiama įgyti teisę vairuoti – 24 metai, išskyrus asmenis, kurie nustatyta tvarka yra įgiję pradinę profesinę kvalifikaciją vežti keleivius.

      24 m.

      DEkategorija

      D kategorijos automobilių ir priekabų, kurių didžiausioji leidžiamoji masė didesnė kaip 750 kg, junginiai. 
      Minimalus amžius, nuo kurio leidžiama įgyti teisę vairuoti – 24 metai, išskyrus asmenis, kurie nustatyta tvarka yra įgiję pradinę profesinę kvalifikaciją vežti keleivius.

      24 m.

      T kategorija

      Troleibusai, tai yra nebėginės transporto priemonės, sujungtos su išoriniu elektros šaltiniu. 

      21 m.

      • A1 A2 A B1 B BE C1 C1E C CE D1 D1E D DE T kategorijų vairuotojo pažymėjimai taip pat suteikia teisę vairuoti AM kategorijos transporto priemones (mopedus ir lengvuosius keturračius);

      • B kategorijos vairuotojo pažymėjimas suteikia teisę vairuoti galinguosius keturračius;

      • A2 kategorijos vairuotojo pažymėjimas suteikia teisę vairuoti ir A1 kategorijos transporto priemones;

      • A kategorijos vairuotojo pažymėjimas suteikia teisę vairuoti ir A1, A2 kategorijų transporto priemones;

      • B, C arba D kategorijų vairuotojo pažymėjimas suteikia teisę vairuoti atitinkamai ir B1, C1 arba D1 kategorijų transporto priemones;

      • C1E, CE, D1E arba DE kategorijų vairuotojo pažymėjimas suteikia teisę vairuoti ir BE kategorijos transporto priemones; 

      • CE, DE kategorijų vairuotojo pažymėjimas suteikia teisę vairuoti atitinkamai ir C1E, D1E kategorijų transporto priemones;

      • CE kategorijos vairuotojo pažymėjimas suteikia teisę vairuoti ir DE kategorijos transporto priemones vairuotojams, kurie turi teisę vairuoti D kategorijų transporto priemones.

      Autobusų, sunkvežimių, priekabų klasifikacija, kategorijos

      Motociklų, lengvųjų automobilių, sunkvežimių, autobusų klasifikacija ir kategorijos

      I. Mopedų, motociklų ir jiems prilyginamų transporto priemonių klasifikavimas 

      1. Kategorija L - transporto priemonės, turinčios mažiau kaip keturis ratus:

      1.1. L1 klasė - dviratė transporto priemonė, kurios variklio darbinis tūris ne didesnis kaip 50 cm3 ir maksimalus konstrukcinis greitis ne didesnis kaip 50 km/h;

      1.2. L2 klasė - triratė transporto priemonė, kurios variklio darbinis tūris ne didesnis kaip 50 cm3 ir maksimalus konstrukcinis greitis ne didesnis kaip 50 km/h;

      1.3. L3 klasė - dviratė transporto priemonė, kurios variklio darbinis tūris didesnis kaip 50 cm3 ir/arba maksimalus konstrukcinis greitis didesnis kaip 50 km/h;

      1.4. L4 klasė - triratė transporto priemonė su nesimetriškai išdėstytais ratais, kurios variklio darbinis tūris didesnis kaip 50 cm3 ir/arba maksimalus konstrukcinis greitis didesnis kaip 50 km/h;

      1.5. L5 klasė - triratė transporto priemonė su simetriškai išdėstytais ratais, kurios bendroji masė ne didesnė kaip 1000 kg, variklio darbinis tūris didesnis kaip 50 cm3 ir/arba maksimalus konstrukcinis greitis didesnis kaip 50 km/h.

      2. L1 ir L2 klasės transporto priemones įprasta vadinti mopedais, L3 - motociklais, L4 - motociklais su šoninėmis priekabomis.

      3. L kategorijai prilyginamos šios keturratės transporto priemonės:

      3.1. keturratės transporto priemonės, kurių nuosava masė (be baterijų, jei tai elektromobilis) ne didesnė kaip 350 kg, variklio darbinis tūris ne didesnis kaip 50 cm3 arba variklio galingumas ne didesnis kaip 4 kW ir maksimalus konstrukcinis greitis ne didesnis kaip 45 km/h, prilyginamos L2 klasei;

      3.2. keturratės transporto priemonės, kurių nuosava masė didesnė kaip 350 kg, bet ne didesnė kaip 400 kg arba 550 kg, jeigu ji skirta kroviniams vežti (be baterijų, jei tai elektromobilis) ir variklio galingumas ne didesnis kaip 15 kW, prilyginamos L5 klasei. 

      II. Automobilių klasifikavimas 

      4. Kategorija M - variklio varoma transporto priemonė, turinti ne mažiau kaip keturis ratus ir skirta keleiviams vežti:

      4.1. M1 klasė - transporto priemonė keleiviams vežti, turinti ne daugiau kaip 8 sėdimas vietas keleiviams ir 1 sėdimą vietą vairuotojui (lengvasis automobilis);

      4.2. M2 klasė - transporto priemonė keleiviams vežti, turinti daugiau kaip 8 sėdimas vietas keleiviams ir 1 sėdimą vietą vairuotojui, kurios bendroji masė ne didesnė kaip 5 t (autobusas);

      4.3. M3 klasė - transporto priemonė keleiviams vežti, turinti daugiau kaip 8 sėdimas vietas keleiviams ir 1 sėdimą vietą vairuotojui, kurios bendroji masė didesnė kaip 5 t (autobusas).

      5. Kategorija N - variklio varoma transporto priemonė, turinti ne mažiau kaip keturis ratus ir skirta kroviniams vežti:

      5.1. N1 klasė - transporto priemonė kroviniams vežti, kurios bendroji masė ne didesnė kaip 3,5 t (krovininis automobilis);

      5.2. N2 klasė - transporto priemonė kroviniams vežti, kurios bendroji masė didesnė kaip 3,5 t, tačiau ne didesnė kaip 12 t (krovininis automobilis);

      5.3. N3 klasė - transporto priemonė kroviniams vežti, kurios bendroji masė didesnė kaip 12 t (krovininis automobilis);

      5.4. vilkiko bendrąja mase vadinama paties vilkiko bendroji masė ir balniniam sujungimui tenkanti pakrautos puspriekabės masės dalis.

      6. Kategorija G - padidinto važumo transporto priemonės (visureigiai). Visureigiais vadinamos M ir N kategorijos transporto priemonės, kurios atitinka tam tikrus reikalavimus. Šių reikalavimų kontrolei sąlygos nurodytos JT EEK dokumente TRANS/SC1/WP29/78/Amend.3, išleistame 1991 m. birželio 12 d.:

      6.1. Visureigiais vadinamos N1 klasės transporto priemonės, kurių bendroji masė ne didesnė kaip 2 tonos, ir M1 klasės transporto priemonės, jei jos turi:

      6.1.1. bent vieną priekinę ir bent vieną galinę tuo pat metu varomas ašis, įskaitant transporto priemones, kurių viena ašis gali būti atjungta;

      6.1.2. bent vieną diferencialą blokuojantį mechanizmą arba analogišką įtaisą ir jei transporto priemonė gali įveikti 30 % įkalnę;

      6.1.3. papildomai turi atitikti bent penkis reikalavimus iš šešių:

      6.1.3.1. priekinės iškyšos kampas turi būti ne mažesnis kaip 250;

      6.1.3.2. galinės iškyšos kampas turi būti ne mažesnis kaip 200;

      6.1.3.3. nuožulnumo kampas turi būti ne mažesnis kaip 200;

      6.1.3.4. priekinės ašies prošvaisa turi būti ne mažesnė kaip 180 mm;

      6.1.3.5. galinės ašies prošvaisa turi būti ne mažesnė kaip 180 mm;

      6.1.3.6. prošvaisa tarp ašių turi būti ne mažesnė kaip 200 mm.

      6.2. Visureigiais vadinamos N1 klasės transporto priemonės, kurių bendroji masė didesnė kaip 2 t, taip pat N2, M2 ir M3 klasės transporto priemonės, kurių bendroji masė ne didesnė kaip 12 t, jei visi jų ratai yra varomi kartu, įskaitant tas transporto priemones, kurių viena ašis gali būti atjungta, arba atitinka kitus tris reikalavimus:

      6.2.1. bent viena priekinė ir bent viena galinė ašys varomos kartu, įskaitant tas transporto priemones, kurių viena ašis gali būti atjungta;

      6.2.2. yra bent vienas diferencialą blokuojantis mechanizmas ar analogiškas įtaisas;

      6.2.3. transporto priemonė gali įveikti 25 % įkalnę.

      6.3. Visureigiais vadinamos M3 klasės transporto priemonės, kurių bendroji masė didesnė kaip 12 t, taip pat N3 klasės transporto priemonės, jei visi jų ratai yra varomi kartu, įskaitant tas transporto priemones, kurių viena ašis gali būti atjungta, arba turi atitikti šiuos reikalavimus:

      6.3.1. bent pusė ratų yra varomi;

      6.3.2. yra bent vienas diferencialą blokuojantis mechanizmas ar analogiškas įtaisas;

      6.3.3. pavienė transporto priemonė gali įveikti 25 % įkalnę;

      6.3.4. papildomai turi atitikti bent keturis reikalavimus iš šešių:

      6.3.4.1. priekinės iškyšos kampas turi būti ne mažesnis kaip 250;

      6.3.4.2. galinės iškyšos kampas turi būti ne mažesnis kaip 250;

      6.3.4.3. nuožulnumo kampas turi būti ne mažesnis kaip 250;

      6.3.4.4. priekinės ašies prošvaisa turi būti ne mažesnė kaip 250 mm;

      6.3.4.5. galinės ašies prošvaisa turi būti ne mažesnė kaip 250 mm;

      6.3.4.6. prošvaisa tarp ašių turi būti ne mažesnė kaip 300 mm.


      III. Priekabų ir puspriekabių klasifikavimas 

      7. Kategorija O - priekabos ir puspriekabės:

      7.1. O1 klasė - priekabos, kurių bendroji masė ne didesnė kaip 0,75 t (lengva arba lengvojo automobilio priekaba/puspriekabė);

      7.2. O2 klasė - priekabos, kurių bendroji masė didesnė kaip 0,75 t, tačiau ne didesnė kaip 3,5 t (krovininio automobilio priekaba/puspriekabė);

      7.3. O3 klasė - priekabos, kurių bendroji masė didesnė kaip 3,5 t, tačiau ne didesnė kaip 10 t (krovininio automobilio priekaba/puspriekabė);

      7.4. O4 klasė - priekabos, kurių bendroji masė didesnė kaip 10 t (krovininio automobilio priekaba/puspriekabė);

      7.5. puspriekabės bendrąja mase vadinama puspriekabės ašims tenkanti visiškai pakrautos puspriekabės masės dalis.

      IV. Kėbulų tipų apibrėžimai ir kodai 

      8. M1 klasės transporto priemonių kėbulų tipų kodavimas:

      8.1. AA - sedanas (apibrėžimas pateiktas ISO standarte 3833-1977, Nr. 3.1.1.1), šiuo terminu taip pat vadinamos transporto priemonės, turinčios daugiau kaip keturis šoninius langus;

      8.2. AB - hečbekas - sedanas (AA) su nuolaidžia galine dalimi;

      8.3. AC - universalas (apibrėžimas pateiktas ISO standarte 3833-1977, Nr. 3.1.1.4);

      8.4. AD - kupė (apibrėžimas pateiktas ISO standarte 3833-1977, Nr. 3.1.1.5);

      8.5. AE - kabrioletas (apibrėžimas pateiktas ISO standarte 3833-1977, Nr. 3.1.1.6);

      8.6. AF - daugiatikslis automobilis - motorinės transporto priemonės, išskyrus tas, kurių kodai nuo AA iki AE, skirta keleiviams ir jų bagažui ar prekėms vežti kartu.

      9. Transporto priemonė nepriklauso M1 klasei, jei atitinka šias sąlygas:

      9.1. sėdimų vietų skaičius, neskaitant vairuotojo, ne daugiau kaip 6 (sėdimų vietų skaičius transporto priemonėje priklauso nuo sėdimų vietų “tinkamų” tvirtinimo taškų skaičiaus; “tinkamas” tvirtinimo taškas - tas, kuris skirtas konkrečiai sėdimai vietai tvirtinti; “Tinkamumui” užtikrinti gamintojas privalo izoliuoti tvirtinimo vietas, pvz., užvirinti jas plokštėmis arba sutvirtinti armatūra, kurių negalima būtų pašalinti įprastiniais įrankiais);

      9.2. atitinka formulę:      P - (M + N x 68) > N x 68, kurioje:

      P - techniškai leistina maksimali pakrautos transporto priemonės (bendroji) masė, kg;

      M - paruoštos eksploatacijai transporto priemonės masė, kg;

      N - sėdimų vietų skaičius, neskaitant vairuotojo.

      10. M2 ir M3 klasių transporto priemonių kėbulų tipų kodavimas.

      11. Pagal sėdimų vietų skaičių M2 ir M3 klasių transporto priemonės skirstomos į šias grupes:

      11.1. I grupės transporto priemonės (miesto autobusai) - transporto priemonės, kuriose telpa daugiau kaip 22 keleiviai, neįskaitant vairuotojo; jose sukonstruota erdvė stovintiems keleiviams, sudaro pakankamai geras sąlygas dažnam keleivių judėjimui:

      11.1.1. CA - vienaaukštis;

      11.1.2. CB - dviaukštis;

      11.1.3. CC - sujungtinis vienaaukštis;

      11.1.4. CD - sujungtinis dviaukštis;

      11.1.5. CE - žemagrindis vienaaukštis;

      11.1.6. CF - žemagrindis dviaukštis;

      11.1.7. CG - sujungtinis žemagrindis vienaaukštis;

      11.1.8. CH - sujungtinis žemagrindis dviaukštis.

      11.2. II grupės transporto priemonės (priemiestiniai autobusai) - transporto priemonės, kuriose telpa daugiau kaip 22 keleiviai, neįskaitant vairuotojo; jos sukonstruotos sėdintiems keleiviams vežti, tačiau jų konstrukcija įgalina praėjimuose ir / (arba) plote, kuris ne didesnis kaip dvi suporintos sėdimos vietos, vežti stovinčius keleivius:

      11.2.1. CI - vienaaukštis;

      11.2.2. CJ - dviaukštis;

      11.2.3. CK - sujungtinis vienaaukštis;

      11.2.4. CL - sujungtinis dviaukštis;

      11.2.5. CM - žemagrindis vienaaukštis;

      11.2.6. CN - žemagrindis dviaukštis;

      11.2.7. CO - sujungtinis žemagrindis vienaaukštis;

      11.2.8. CP - sujungtinis žemagrindis dviaukštis.

      11.3. III grupės transporto priemonės (tarpmiestiniai autobusai) - transporto priemonės, kuriose telpa daugiau kaip 22 keleiviai, neįskaitant vairuotojo; jos sukonstruotos tik sėdintiems keleiviams vežti:

      11.3.1. CQ - vienaaukštis;

      11.3.2. CR - dviaukštis;

      11.3.3. CS - sujungtinis vienaaukštis;

      11.3.4. CT - sujungtinis dviaukštis.

      11.4. A grupės mažasis autobusas - transporto priemonės, kuriose telpa ne daugiau kaip 22 keleiviai, neįskaitant vairuotojo; jos suprojektuotos stovintiems ir sėdintiems keleiviams vežti:

      11.4.1. CU - vienaaukštis;

      11.4.2. CV - žemagrindis vienaaukštis.

      11.5. B grupės mažasis autobusas - transporto priemonės, kuriose telpa ne daugiau kaip 22 keleiviai, neįskaitant vairuotojo; jos suprojektuotos tik sėdintiems keleiviams vežti:

      11.5.1. CW - vienaaukštis;

      11.5.2. jei M2 ir M3 klasių transporto priemonių kėbulo tipų kodas turi trečią žymenį “X”, tai reiškia, kad jos neatitinka JT EEK taisyklių Nr. 36 ir Nr. 52 reikalavimų, todėl jomis vežti žmones verslo tikslais draudžiama;

      11.5.3. sujungtinis autobusas - autobusas, susidedantis iš dviejų ar daugiau nelanksčių sekcijų (dalių), sujungtų šarnyru (per sujungimo sekciją); sekciją atskirti galima tik specialia įranga dirbtuvėse; jos sujungtos taip, kad keleiviai tarp jų galėtų laisvai judėti;

      11.5.4. žemagrindis autobusas - autobusas, kurio ne mažiau kaip 35% bendro stovinčių keleivių erdvės (sujungtinio autobuso priekinės sekcijos arba dviaukščio autobuso pirminis aukštas) ploto (šiame plote neturi būti laiptelių) yra bent prie vienerių darbinių durų, pro kurias į transporto priemonę patenka asmenys, turintieji judėjimo sutrikimų.

      12. N kategorijos transporto priemonių kėbulų tipų kodavimas:

      12.1. BA - sunkvežimis - transporto priemonė, suprojektuota ir sukonstruota išimtinai tik kroviniams vežti; taip pat gali traukti ir priekabas;

      12.2. BAA - bortinis sunkvežimis - transporto priemonė su platforma kroviniams vežti ir bortais, kurie gali būti nuimami; ši transporto priemonė gali būti uždara, jei įrengiamas tentas ar kita nuimama konstrukcija;

      12.3. BAB - sunkvežimis-furgonas - transporto priemonė, turinti uždarą kėbulą;

      12.4. BAC - savivartis - sunkvežimis, turintis viršutinę kėbulo konstrukciją, kuri gali verstis į vieną ar kelias puses;

      12.5. BAD - autocisterna - sunkvežimis, turintis verčiamą ar neverčiamą pastoviai pritvirtintą cisterną skysčiams, dujoms ar birioms medžiagoms transportuoti;

      12.6. BAE - gyvulinis sunkvežimis - sunkvežimis gyvuliams vežti;

      12.7. BAF - autovežis - sunkvežimis specialiai suprojektuotas vienam ar keliems automobiliams transportuoti;

      12.8. BAG - konteinerinis sunkvežimis - sunkvežimis, savivarčio ar nesavivarčio tipo, skirtas atviriems, uždariems ir kitokiems konteineriams vežti;

      12.9. BAH - miškovežis - sunkvežimis specialiai suprojektuotas medienai ir kitiems panašių matmenų kroviniams vežti;

      12.10. BAI - betonvežis - sunkvežimis, turintis specialią įrangą betono skiediniams vežti;

      12.11. BAJ - stiklavežis - sunkvežimis, kurio kairėje ir (arba) dešinėje pusėse stacionariai sumontuota speciali konstrukcija, leidžianti vežti stiklo lakštus beveik vertikalioje padėtyje;

      12.12. BAK - sunkvežimis šaldytuvas - transporto priemonė, turinti specialią šaldymo ar šildymo įrangą, skirtą prekėms reguliuojamoje temperatūroje transportuoti;

      12.13. BAL - sunkvežimis su izoterminiu kėbulu - transporto priemonė, kuri užtikrina pastovią transportuojamų krovinių temperatūrą ir apsaugo krovinius nuo išorinio aplinkos poveikio;

      12.14. BAM - žmonėms pritaikytas sunkvežimis - BAA ir BAB sunkvežimiai pritaikyti žmonėms vežti;

      12.15. BB - furgonas - sunkvežimis, kurio kabina sujungta su kėbulu ir turintis ne daugiau kaip 3 sėdimas vietas (įskaitant vairuotoją) vienoje eilėje;

      12.16. BBA - kombinuotas furgonas - furgonas, kurio konstrukcija be krovinio papildomai įgalina vežti ne daugiau kaip 6 keleivius, neskaitant vairuotojo;

      12.17. BC - puspriekabes traukianti transporto priemonė (balninis vilkikas) - transporto priemonė suprojektuota ir sukonstruota tik puspriekabėms traukti;

      12.18. BD - priekabas traukianti transporto priemonė (vilkikas) - transporto priemonė suprojektuota ir sukonstruota tik priekaboms traukti; ji taip pat gali turėti įrengtą krovimo platformą;

      12.19. BE - bekėbulis sunkvežimis - N kategorijos transporto priemonė, kurioje sumontuotos visos konstrukcijos, išskyrus kėbulą;

      12.20. transporto priemonė nepriklauso N kategorijai, jei ji apibrėžta kaip BB arba BBA, kurios techniškai leistina maksimali masė (bendroji masė) ne didesnė kaip 3500 kg:

      12.20.1. turi daugiau kaip 6 sėdimas vietas, neskaitant vairuotojo;

      12.20.2. arba atitinka šias sąlygas: sėdimų vietų skaičius, neskaitant vairuotojo, ne  N x 68;£daugiau kaip 6 ir atitinka formulę - P - (M + N x 68)

      12.21.transporto priemonė nepriklauso N kategorijai, jei ji apibrėžta kaip BA, BB ir BBA, kurios techniškai leistina maksimali masė (bendroji masė) didesnė kaip 3500 kg, BC arba BD, atitinka mažiausiai vieną iš toliau pateiktų sąlygų:

      12.21.1. sėdimų vietų skaičius, neskaitant vairuotojo, daugiau kaip 8;

      12.21.2.  N x 68.£arba atitinka formulę - P - (M + N x 68)

      13. O kategorijos transporto priemonių kodavimas:

      13.1. DA - puspriekabė - traukiama transporto priemonė, suprojektuota sukabinti su puspriekabes traukiančia transporto priemone (balniniu vilkiku) ar vežimėliu, jos (puspriekabės) didelė vertikalios apkrovos dalis tenka balniniam vilkikui ar vežimėlio ašiai;

      13.2. DB - priekaba - traukiama transporto priemonė su ne mažiau kaip dviem ašimis, iš kurių bent viena valdoma ir su tempimo įtaisu (grąžulu), galinčiu judėti vertikaliai; priekaba neperduoda didelės statinės vertikalios apkrovos (mažiau kaip 100 daN) traukiančiajai transporto priemonei;

      13.3. DC - centrinės ašies priekaba - priekaba, kurios grąžulas standžiai sujungtas su pačia priekaba ir kurios ašis (-ys) yra kiek galima arčiau pakrautos transporto priemonės svorio centro, todėl nedidelė statinės vertikaliosios apkrovos dalis, ne didesnė kaip 10% priekabos bendrojo svorio ar 1000 daN apkrovos (kuri yra mažesnė), perduodama traukiančiajai transporto priemonei;

      13.4. visų tipų priekabų bei puspriekabių kėbulai pagal savo paskirtį koduojami ir apibrėžiami analogiškai kaip ir sunkvežimių BA kėbulų tipų kodai. Priekabų ir puspriekabių paskirtis koduojama trečiu žymeniu, pvz.: DAK - tai puspriekabė šaldytuvas; DCG - tai centrinės ašies priekaba konteinervežis; DBB - tai priekaba furgonas.

      14. Specialios paskirties transporto priemonės - M, N ir O kategorijų transporto priemonės, kurių pagrindinė paskirtis specialia įranga atlikti specialias funkcijas:

      14.1. SA - gyvenamasis automobilis - specialiosios paskirties M kategorijos transporto priemonė, kurioje įrengta gyvenama patalpa su sėdimomis vietomis, stalu, miegamomis vietomis (gali būti padarytos iš sėdimų vietų), virtuvės ir maisto saugojimo įranga. Įranga ir baldai gyvenamoje patalpoje turi būti pritvirtinti, kilnojamas gali būti tik stalas;

      14.2. SB - šarvuotasis automobilis - transporto priemonė, skirta keleiviams ir kroviniams apsaugoti bei atitinkanti šarvuotos apsaugos nuo kulkų reikalavimus;

      14.3. SC - medicininės pagalbos automobilis - M kategorijos transporto priemonė, skirta vežti ligoniams bei sužeistiesiems ir turinti tam skirtą specialią įrangą;

      14.4. SD - autokatafalkas - M kategorijos transporto priemonė, skirta mirusiųjų palaikams vežti ir turinti tam skirtą specialią įrangą;

      14.5. SE - gyvenamoji priekaba (apibrėžimas pateiktas ISO standarte 3833-1977, Nr. 3.2.1.3);

      14.6. SF - autokranas - N kategorijos transporto priemonė, neskirta kroviniams vežti, tačiau turinti kraną, kurio kėlimo momentas lygus ar didesnis kaip 400 kNm;

      14.7. SG - kitos specialiosios paskirties transporto priemonės;

      14.8. SH - autokopėčios - N kategorijos transporto priemonė, kurioje stacionariai įmontuotos pailginamosios kopėčios;

      14.9. SI - techninės pagalbos vežtuvas - N kategorijos transporto priemonė, skirta nevažiuojančioms transporto priemonėms nuvežti;

      14.10. SJ - serviso automobilis - N kategorijos transporto priemonė su specialia įranga, skirta darbui jos viduje bei išorėje; šioms transporto priemonėms taip pat priklauso transporto priemonės, naudojamos kaip dirbtuvės, raštinės, radijo ir TV transliacijos stotys bei naudojamos demonstruoti filmams, reklamai ir kitiems panašiems tikslams;

      14.11. SK - autobokštelis - N kategorijos transporto priemonė su kilnojamu lopšeliu ar tilteliu, skirtu aukštuminiams darbams;

      14.12. SL - dumblavežis - N kategorijos transporto priemonė su specialia įranga kanalizacijai ir nutekamųjų vandenų šuliniams ištuštinti ir (arba) išvalyti;

      14.13. SM - šiukšliavežis - N kategorijos transporto priemonė su specialia įranga buitinių šiukšlių ir (arba) pramoninių atliekų konteinerių ištuštinimui ir vežimui;

      14.14. SN - gaisrinis automobilis - transporto priemonė su specialia įranga gaisrams gesinti ir darbui per katastrofas bei avarijas;

      14.15. SO - automobilinis kompresorius - transporto priemonė su kėbulo vietoje stacionariai įmontuotu kompresoriumi;

      14.16. SP - autoparduotuvė - transporto priemonė, įrengta kaip maisto ir pramoninių prekių pardavimo vieta;

      14.17. SQ - techninės pagalbos automobilis - transporto priemonė su keltuvu, gerve ir (arba) kita specialia įranga, kuri įgalina kitas transporto priemones remontuoti bei prireikus jas nutempti;

      14.18. SR - valymo automobilis - transporto priemonė su specialia įranga keliams ir šaligatviams valyti bei ledui šalinti. Šiai sąvokai taip pat priskiriamos ir vandens laistymo transporto priemonės;

      14.19. SS - mobilusis grąžtas - transporto priemonė su specialia įranga gruntui gręžti;

      14.20. ST - mokomosios transporto priemonės - transporto priemonės su papildoma valdymo įranga vairavimo instruktoriui.

      15. L kategorijos transporto priemonių kodavimas:

      15.1. L1 - L4 klasių transporto priemonės smulkiau nekoduojamos;

      15.2. L5 klasės transporto priemonės koduojamos taip:

      15.2.1. L51 - triratis motociklas su simetriškai išdėstytais ratais ir atvira kabina;

      15.2.2. L52 - triratis motociklas su simetriškai išdėstytais ratais ir uždara kabina vairuotojui ir (arba) keleiviui (-iams);

      15.2.3. L53 - keturratė transporto priemonė, priskiriama L5 klasei su atvira kabina;

      15.2.4. L54 - keturratė transporto priemonė, priskiriama L5 klasei su uždara kabina vairuotojui ir (arba) keleiviui (-iams).

      V. transporto priemonių kodavimas 

      16. Kodavimo tikslas - nustatyti vienodą transporto priemonių kategorijų, klasių, jų kėbulų tipų bei transporto priemonės paskirties žymėjimo metodiką.

      17. Transporto priemonės kodas (toliau - kodas) - tai tam tikrų arabiškų skaitmenų ir didžiųjų lotyniškų raidžių junginys nuo 2 iki 8.

      18. Kodą sudaro trys dalys: pirmosios dvi kodo dalys susideda iš ne daugiau kaip trijų žymenų, paskutinė - iš dviejų. Koduojant dvirates ir trirates transporto priemones naudojama tik pirmoji kodo dalis:

      18.1. pirmosios kodo dalies du žymenys nurodo transporto priemonės kategoriją ir klasę. Jei transporto priemonė suprojektuota ir pagaminta kaip didesnio važumo (visureigis), tai šios kodo dalies paskutinis žymuo visada bus “G”. Jei transporto priemonės pagal savo konstrukciją negalima priskirti prie visureigio, tai trečiasis žymuo iš viso nerašomas. L5 klasės transporto priemonėms naudojami žymenys nurodyti 15 punkte;

      18.2. antrojoje kodo dalyje nurodomi kėbulo tipo atitinkami žymenys. Jie gali susidėti iš dviejų ar trijų žymenų. Trys žymenys naudojami aprašant N kategorijos sunkvežimių, O ir nekomercinės paskirties M2 ir M3 klasės transporto priemonių kėbulų tipus bei nurodant jų paskirtį. Visais kitais atvejais kėbulo tipas nurodomas dviem simboliais;

      18.3. trečioji kodo dalis susideda iš dviejų simbolių. Ji pildoma tik specialios paskirties transporto priemonėms. Žymenys šios dalies pildymui naudojami iš 14 punkto.

      19. Transporto priemonių kodavimo pavyzdžiai:

      19.1. M1AAST - M1 klasės mokomoji transporto priemonė; kėbulo tipas - sedanas;

      19.2. M1AFSC - M1 klasės medicininės pagalbos transporto priemonė; kėbulo tipas - daugiatikslis;

      19.3. M3GCIX - M3 klasės padidinto važumo, nekomercinės paskirties vienaaukštė II klasės transporto priemonė (priemiestinis autobusas);

      19.4. M2CW - M2 klasės vienaaukštis B klasės mažasis autobusas (pritaikytas žmonėms vežti verslo tikslais);

      19.5. N3BC - N3 klasės puspriekabes traukianti transporto priemonė (balninis vilkikas);

      19.6. N2BESS - N2 klasės bekėbulė transporto priemonė, ant kurios važiuoklės įmontuotas grąžtas;

      19.7. O1DCA - O1 klasės centrinės ašies bortinė priekaba;

      19.8. O2DCBSE - O2 klasės centrinės ašies gyvenamoji priekaba.

      Vandentiekio inžinerinės sistemos - STR

      PATVIRTINTA
      Lietuvos Respublikos aplinkos ministro
      2003 m. liepos 21 d. įsakymu Nr. 390
      STATYBOS TECHNINIS REGLAMENTAS
      STR 2.07.01:2003
      VANDENTIEKIS IR NUOTEKŲ ŠALINTUVAS. PASTATO INŽINERINĖS
      SISTEMOS. LAUKO INŽINERINIAI TINKLAI
      I SKYRIUS. BENDROSIOS NUOSTATOS
      1. Šis statybos techninis reglamentas (toliau – Reglamentas) nustato:
      1.1. pastato inžinerinių sistemų – vandentiekio ir nuotekų šalintuvo (kaip pastato dalių)
      esminius reikalavimus [7.1.1] bei saugos ir paskirties reikalavimus [7.1.1];
      1.2. lauko inžinerinių tinklų – vandentiekio ir nuotekų šalintuvo (kaip statinių) esminius
      reikalavimus [7.1.1] bei saugos ir paskirties reikalavimus [7.1.1];
      2. Reglamento nustatyti pastato vandentiekio ir nuotekų šalintuvo, taip pat lauko vandentiekio
      ir nuotekų šalintuvo esminiai reikalavimai taikomi bet kurios paskirties vandentiekiui ir
      nuotekų šalintuvui.
      3. Reglamentas nenustato esminių reikalavimų bei saugos ir paskirties reikalavimų:
      3.1. pastato karštam vandentiekiui (pastato inžinerinei sistemai);
      3.2. vandens ėmyklų ir vandens ruošyklų statiniams;
      3.3. nuotekų valyklų statiniams.
      4. Reglamentas taip pat nenustato:
      4.1. pastato vandentiekio ir lauko vandentiekio pritaikymo gaisrams gesinti saugos ir paskirties
      reikalavimų. Šie reikalavimai nustatyti normatyviniais gaisrinės saugos dokumentais
      [7.3.11], [7.3.12], [7.3.13], kurie bus pakeisti atitinkamais naujais dokumentais;
      4.2. specialaus pastato vandentiekio ir specialaus lauko gaisrinio vandentiekio, taip pat kitos
      paskirties vandentiekių papildomų saugos ir paskirties reikalavimų.
      5. Reglamentas privalomas visiems statybos dalyviams, viešojo administravimo subjektams,
      inžinerinių tinklų bei susisiekimo komunikacijų savininkams (ar naudotojams), kitiems
      juridiniams ir fiziniams asmenims, susijusiems su šia veikla [7.1.1], [7.3.1].
      6. Paryškintomis raidėmis atspausdintos esminės Reglamento nuostatos. Nepriklausomai nuo
      šrifto formos, visos Reglamento nuostatos yra privalomos. Reglamento 1–5, 6–8 ir 11–20
      priedai parengti vadovaujantis visuotinai pripažinta vandentiekio ir nuotekų šalinimo
      projektavimo praktika (išdėstyta mokslo darbuose, techninėje literatūroje ir pan.). Gali būti
      naudojami ir kiti autoritetingų Lietuvos, užsienio šalių ar tarptautinių organizacijų (mokslo
      studijų institucijų, kūrybinių techninių organizacijų ir pan.) parengti dokumentai
      (metodikos, rekomendacijos ir kt.).
      II SKYRIUS. NUORODOS
      7. Reglamento nuostatų teisės šaltiniai yra šie teisės aktai:
      7.1. LR įstatymai ir LR Vyriausybės nutarimai:
      7.1.1.Lietuvos Respublikos statybos įstatymas (Žin., 1996, Nr.32-788; 2001, Nr.101-
      3597; 2002, Nr.73-3093, Nr.124-5625);7.1.2.Lietuvos Respublikos kelių įstatymas (Žin., 1995, Nr.44-1076; 1997, Nr.96-2424;
      2002, Nr.101- 4492);
      7.1.3.Lietuvos Respublikos geležinkelio transporto kodeksas (Žin.,1996, Nr.59-1402;
      1998, Nr.105-2896; 2002, Nr.74-3143);
      7.1.4.Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimas Nr. 343 „Dėl
      specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ (Žin., 1992, Nr. 22-652;
      1999, Nr.104-2995);
      7.2. Europos Sąjungos, Europos ekonominės bendrijos, Ekonominės Europos tarybos ir
      kitų organizacijų dokumentai:
      7.2.1.EET Pavyzdinių nurodymų statybos taisyklėms santrauka (vertimas iš ECE
      Compendium of Model Provisions For Building Regulations United Nation. New York and
      Geneva), 1996 m. sausis;
      7.3. statybos techniniai reglamentai:
      7.3.1.STR 1.01.05:2002 „Normatyviniai statybos techniniai dokumentai“ (Žin., 2002,
      Nr.42-1586; 2003, Nr.37-1634);
      7.3.2.STR 2.01.01(1):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Mechaninis patvarumas ir
      pastovumas (Žin., 1999, Nr.112-3260);
      7.3.3.STR 2.01.01(2):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Gaisrinė sauga“ (Žin., 2000,
      Nr.17-424; 2002, Nr.96-4233);
      7.3.4.STR 2.01.01(3):1999 „Esminiai statinio reikalavimai „Higiena, sveikata, aplinkos
      apsauga“ (Žin., 2000, Nr.8-215; 2002, Nr.106-4776);
      7.3.5.STR 2.01.01(4):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Naudojimo sauga“ (Žin.,
      2000, Nr.8-216; 2002, Nr.96-4232);
      7.3.6.STR 2.01.01(5):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Apsauga nuo triukšmo“ (Žin.,
      2000, Nr.8-216; 2002, Nr.96-4232);
      7.3.7.STR 2.01.01(6):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Energijos taupymas ir
      šilumos išsaugojimas“ (Žin., 1999, Nr.107-3120; 2002, Nr.98-4343);
      7.3.8.STR 2.01.05:2003 „Pastatų ir gyvenamosios aplinkos apsauga nuo triukšmo“;
      7.3.9.STR 2.05.03:2003 „Statybinių konstrukcijų projektavimo pagrindai“ (Žin., 2003,
      Nr.59-2682);
      7.3.10.STR 2.05.04:2003 „Poveikiai ir apkrovos“ (Žin., 2003, Nr.59-2683);
      7.3.11. STR 2.01.04:2002 „Gaisrinė sauga. Pagrindiniai reikalavimai“ (Žin., 2002,
      Nr.113-5064; 2003, Nr.43-1994, Nr.56-2505);
      7.3.12.RSN 136-92 „Vandens tiekimas. Išoriniai tinklai ir statiniai. Priešgaisriniai
      reikalavimai“ (Žin., 2000, Nr.38-1069, Nr.94-2952);
      7.3.13.RSN 137-92 „Pastatų vidaus priešgaisrinis vandentiekis“ (Žin., 2002, Nr.69-2843);
      7.3.14.RSN 138-92* „Pastatų ir statinių priešgaisrinė automatika“ (Žin., 1995, Nr.20-
      488; 2000, Nr.104-3298; 2002, Nr.69-2844; 2003, Nr.42-1959);
      7.4. Higienos normos:
      7.4.1.HN 24:1998 „Geriamasis vanduo. Kokybės reikalavimai ir programinė priežiūra“
      (Žin., 1998, Nr.105-2926; 1999, Nr.69-2198);
      7.4.2.rengiama HN, pakeičianti HN 33-2001 „Akustinis triukšmas. Leidžiami lygiai
      gyvenamoje ir darbo aplinkoje. Matavimo metodikos bendrieji reikalavimai“ (Žin.,
      2002, Nr.8-301; 2002, Nr. 59-2401);
      7.4.3.HN 69-1997 „Šiluminis komfortas ir pakankama šiluminė aplinka darbo patalpose.
      Parametrų normuojamos reikšmės ir matavimo reikalavimai“.
      7.5. Kitų valstybės institucijų teisės aktai:
      7.5.1. S
      lėginių įrenginių techninis reglamentas (Žin., 2000, Nr.88-2726);
      7.5.2. P
      aprastų slėginių indų techninis reglamentas (Žin., 2000, Nr.7-197, Nr.55-1627; 2001, Nr.54-
      1931);
      7.6. Standartai:
      27.6.1.LST EN 1717:2002 Geriamojo vandens apsauga nuo taršos pastatų vandentiekiuose
      ir bendrieji įtaisų, saugančių nuo taršos dėl atbulinio tekėjimo, reikalavimai;
      7.6.2.LST EN 1253-1:2000 Pastatų nuotakynas. 1 dalis. Reikalavimai;
      7.6.3.LST EN 12056-3:2002 Savitakiai pastatų nuotakynai. 3 d. Lietaus nuotakynas, jo
      planavimas ir apskaičiavimas;
      7.6.4.LST EN 476:2000 Savitakiai nutekamieji išvadai ir nuotakynų detalės. Bendrieji
      reikalavimai;
      7.6.5.LST EN 1293:2000 Pneumatinių slėginių nutekamųjų išvadų ir nuotakynų
      komponentai. Bendrieji reikalavimai;
      7.6.6.LST EN 773:2000 Slėginiai nutekamieji išvadai ir nuotakynų dalys. Bendrieji
      reikalavimai;
      7.6.7.LST EN 12109:2000 Vakuuminiai pastatų nuotakynai;
      7.6.8.LST EN 12889:2000 Nekasamasis nuotakyno tiesimas ir bandymas;
      7.6.9.LST EN 752-3:2002 Lauko nuotakų ir sausintuvų sistemos. 3 dalis. Planavimas;
      7.6.10.LST EN 752-4:2002 Lauko nuotakų ir sausintuvų sistemos. 4 dalis. Hidraulinis
      skaičiavimas ir aplinkos veiksniai;
      7.6.11.LST EN 12050-3:2002 Pastatų ir sklypų nuotekų kėlyklo . Įrengimo ir bandymo
      principai. 3 dalis. Riboto taikymo srutinių nuotekų kėlyklos;
      7.6.12.LST EN 12255-1:2002 Nuotekų valyklos. 1 dalis. Bendrieji statybos principai.
      III SKYRIUS. PAGRINDINĖS SĄVOKOS
      8. Šiame skyriuje pateikiamos tik tos Reglamente vartojamos sąvokos, kurios
      neapibrėžtos Lietuvos Respublikos statybos įstatyme bei Reglamento nuorodų skyriaus 7.3.2 –
      7.3.7 punktuose, įvardytuose statybos techniniuose reglamentuose. Kitos Reglamente vartojamos
      pagrindinės sąvokos pateikiamos suskirstant jas pagal sąvokų apibrėžimus vienijančias prasmines
      grupes.
      9. Esminiai statinio (jo dalies) reikalavimai:
      9.1. konstrukcijų kritinė ribinė būklė [7.3.2] – įvairių konstrukcijų suirimas ar jam
      artima būklė. Kritinei būklei taip pat priskiriama:
       nepažeistos konstrukcijos ar bet kurios jos dalies laikančiųjų konstrukcijų griūtis;
       griūtis dėl didelių deformacijų ar sėdimų;
       konstrukcinės sistemos virtimas mechanizmu;
       staigi konstrukcijos griūtis;
       konstrukcijos ar bet kurios jos dalies, įskaitant atramas ir pamatus stabilumo
      netekimas;
      9.2. konstrukcijų eksploatacinė (naudojimo) ribinė būklė [7.3.2] – konstrukcijos
      būklė, kai dėl specifinių kriterijų tolesnė konstrukcijų eksploatacija (naudojimas) ar
      funkcionavimas yra neįmanomas. Ši būklė tai:
       neleistinos deformacijos ar poslinkiai, kurie trukdo normaliai statinio eksploatacijai
      (naudojimui) arba sukelia apdailos ar nelaikančiųjų elementų pažeidimus;
       neleistinos vibracijos, kurios sukelia diskomfortą žmonėms arba pavojų statiniams ar
      juose esantiems įrenginiams arba riboja jų funkcionalumą;
       neleistinas supleišėjimas.
      10. Bendrieji vandentvarkos dalykai:
      10.1.armatūra, čiaupas – vamzdyno įtaisas skysčiams leisti arba sulaikyti (pvz.,
      sklendė, rutulinis čiaupas, skridininis uždoris, ventilis);
      10.2.geriamasis vanduo – vanduo, kurio savybės atitinka Lietuvos higienos normos HN
      24:1998 „Geriamasis vanduo“ reikalavimus;
      10.3.junglys – detalė vandentiekio arba nuotakyno vamzdžiams bei vamzdynams
      sujungti, jų skersmeniui arba krypčiai pakeisti (pvz., trišakis, atlanka);
      10.4.lauko nuotakynas – nuotakų ir kitų inžinerinių statinių (įskaitant talpyklas ir
      siurblines) sistema nuotekoms tekinti iš išvadų į valyklas ar kitokias šalinimo vietas;
      10.5.lauko vandentiekis – vandentiekio dalis (vamzdynas, siurblinės, talpyklos),
      tiekianti vartotojams išgautą ir (arba) paruoštą vandenį;
      10.6.negeriamasis vanduo – visos kitos vandens rūšys, išskyrus geriamąjį;
      10.7.nuotekos – išleistas, namų ūkyje ar gamyboje vartotas arba gaminant atsiradęs
      vanduo, įskaitant pašalinius vandenis, o mišriajame nuotakyne – paviršines nuotekas;
      10.8.buitinės nuotekos – virtuvėse, prausyklose, skalbyklose, voniose, išvietėse ir
      panašiose vietose vartotas šalintinas vanduo;
      10.9.gamybinės nuotekos – vartotas vanduo, visiškai ar iš dalies susidaręs dėl
      gamybinės ar verslo veiklos;
      10.10.pastato nuotekų šalintuvas – vandens vartotojų statiniuose esanti sistema
      buitinėms, gamybinėms ir paviršinėms nuotekoms tekinti iš pastato į kiemo nuotakyną ar
      kitokį nuotekų priimtuvą;
      10.11.pastato vandentiekis – vamzdynas ir kita vandens vartotojų statiniuose esanti
      vandens tiekimo, laikymo, ruošimo ir skirstymo įranga, įvadu sujungta su lauko
      vandentiekiu;
      10.12.paviršinės (lietaus) nuotekos – nesusigėręs į gruntą kritulių vanduo, patekęs į
      nuotakyną nuo žemės ar pastatų išorinio paviršiaus;
      10.13.skaičiuotinis debitas – debitas, pagal kurį projektuojami vandentiekiai ir nuotekų
      šalintuvai;
      10.14.vandentiekis – inžinerinių įrenginių kompleksas vandeniui išgauti, ruošti ir tiekti,
      aprūpinantis tam tikrą vartotojų grupę pageidaujamos kokybės vandeniu;
      10.15.vandens vartotojas – juridinis arba fizinis asmuo, aprūpinamas vandeniu iš
      vandentiekio ir (arba) suleidžiantis nuotekas į nuotakyną;
      10.16.vandentvarkos abonentas – juridinis arba fizinis asmuo, sudaręs vandens tiekimo
      ir (arba) nuotekų šalinimo sutartį su vandens tiekėju ir (arba) nuotekų šalintoju.
      11. Pastato vandentiekis:
      11.1.apsaugos įtaisas – įtaisas geriamojo vandens kokybei išsaugoti;
      11.2.atvirasis bakas – vandens talpykla, susisiekianti su atmosfera;
      11.3.atvirkštinis tekėjimas – vandens tekėjimas kryptimi, priešinga normalaus tekėjimo
      vandentiekiu krypčiai;
      11.4.aukšto įvadas – vamzdis pastato aukšte, atsišakojantis nuo stovo; juo vanduo
      tiekiamas į jungiamuosius vamzdžius;
      11.5.balnas – įtaisas įvadui prijungti prie skirstomosios lauko vandentiekio linijos;
      11.6.bandomasis slėgis – hidrostatinis slėgis, sukeliamas tikrinant vandentiekio stiprumą
      ir sandarumą;
      11.7.ėmimo čiaupas – įtaisas su oro tarpu vandeniui imti;
      11.8.ėmimo taškas – vieta, kurioje galima paimti vandens (prijungtas čiaupas arba
      imtuvas);
      11.9.gaisrinis vandentiekis – vamzdynas su gesinimo įtaisais (gaisriniais čiaupais,
      sprinkleriais, vandens užuolaidomis ir t.t.);
      11.10.gamybinis vandentiekis – sistema, tiekianti vandenį technologinėms gamybos
      reikmėms;
      11.11.geriamasis vandentiekis – sistema, tiekianti geriamąjį vandenį;
      11.12.imtuvo čiaupas – uždarymo įtaisas, skirtas vandens imtuvo priežiūrai palengvinti
      bei vandens tiekimui priderinti prie imtuvo poreikių;
      11.13.įvadas – pirma vamzdyno atkarpa, jungianti pagal vandens tekėjimo kryptį viešojo
      vandens tiekimo skirstomąjį tinklą su vartotojui priklausančio pastato ar teritorijos tinklu;
      11.14.įvado čiaupas – vandens tiekėjo čiaupas, pirmasis (pasroviui) įvade arba įtaisytas
      balne;
      11.15.jungiamasis vamzdis – vamzdis, jungiantis ėmimo čiaupą arba vandens imtuvą su
      aukšto įvadu;
      11.16.išleidimo čiaupas – čiaupas vandeniui išleisti iš sistemos ar jos dalies;
      11.17.laisvasis slėgis – mažiausias slėgis nepatogiausiame taške, būtinas ėmimo čiaupui
      arba vandens imtuvui veikti;
      11.18.magistralinis vamzdynas – tiekiamojo vamzdyno dalis, tekinanti vandenį nuo
      tiekimo čiaupo iki stovų;
      11.19.mažiausiasis normalus slėgis įvade – mažiausias slėgis įvado prijungimo prie
      lauko vandentiekio taške, galintis būti didžiausios vandens reikmės metu pagal tiekėjo
      vertinimą;
      11.20.nepatogiausias taškas – toliausiai nuo įvado ir aukščiausiai įrengtas vandens
      ėmimo taškas;
      11.21.oro tarpas – vertikalus atstumas tarp tarp vandens išlaido ir aukščiausio vandens
      lygio inde po juo;
      11.22.reguliatorius – čiaupas, reguliuojantis debitą, slėgį, temperatūrą;
      11.23.saugiklis – įtaisas, saugantis nuo pavojingų fizikinių sąlygų, galinčių susidaryti
      eksploatuojant vandentiekį, pvz., slėgio ar temperatūros perviršis;
      11.24.skirstomasis vamzdynas – vamzdžiai, tekinantieji vandenį iš bako iki ėmimo
      taškų, veikiantieji bako slėgiu;
      11.25.slėgis įvade – vidutinis slėgis įvado prijungimo prie lauko vandentiekio taške, kai
      įvado debitas lygus nuliui;
      11.26.specialusis vandentiekis – sistema, tiekianti savitų savybių negeriamą vandenį
      (pvz., mineralinį);
      11.27.stovas – per pastato aukštus einanti vandentiekio dalis, iš kurios šakojasi aukštų
      įvadai;
      11.28.tiekiamasis vamzdynas – vamzdžiai, tekinantieji vandenį nuo tiekimo čiaupo iki
      ėmimo čiaupų ir taškų;
      11.29.tiekimo čiaupas – pirmasis pastato vandentiekio čiaupas, valdantis vandens
      tiekimą pasroviui (gali būti vandens apskaitos mazge);
      11.30.uždarasis bakas – vandens talpykla, neturinti ryšio su atmosfera;
      11.31.vandens apskaitos mazgas – pastato vandentiekio dalis, kurioje sumontuota
      armatūra ir matavimo prietaisai, skirti vartojamo vandens kiekiui matuoti ir tikrinti;
      11.32.vandens imtuvas – įtaisas, kuriame vanduo yra vartojamas arba keičiamas, pvz.,
      šildytuvas, kavavirė, plovimo bakelis, reagentų saikiklis ir pan.;
      11.33.vardinis slėgis – didžiausias hidrostatinis slėgis, kuriuo vandentiekio elementas
      skirtas veikti esant tam tikrai temperatūrai.
      12. Lauko vandentiekis:
      12.1.antkalninė vandens talpykla – žemės paviršiuje pastatyta vandens talpykla, tačiau
      esanti taip aukštai, kad savitaka tiektų vandenį rūpinamajai teritorijai;
      12.2.komunalinis vandentiekis (viešasis vandentiekis) – vandentiekis, tiekiantis
      aprūpinamoje teritorijoje esantiems vartotojams geriamąjį vandenį;
      12.3.magistralė – vandentiekio tinklo dalis esminiam vandens paskirstymui po
      rūpinamąją teritoriją, paprastai be vartotojų įvadų jungčių;
      12.4.paviršinis vanduo – žemės paviršiumi tekantis arba žemės paviršiuje stovintis
      vanduo;
      12.5.požeminis vanduo – žemiau žemės paviršiaus esantis natūraliai susikaupęs ar
      infiltruotas vanduo, kurį galima paimti;
      12.6.aprūpinamoji (vandens tiekimo objekto) teritorija – teritorija, kurioje išsidėstę
      vandentiekio vandens vartotojai;
      12.7.siurblinė – įrenginys, palaikantis reikiamą slėgį ir debitą vandentiekio tinkle;
      12.8.skirstomoji linija – vandentiekio tinklo dalis, jungianti magistralę su vartotojo
      įvadais;
      12.9.vandenbokštis – vandens talpykla, ant dirbtinės konstrukcijos iškelta taip aukštai,
      kad savitaka tiektų vandenį rūpinamajai teritorijai;
      12.10.vandens šaltinis – vandens telkinys, kurio vanduo atitinka vartotojų reikalavimus
      arba yra žaliava pageidaujamos kokybės vandeniui ruošti.
      12.11.vandens talpykla – rezervuaras vandeniui laikyti;
      12.12.vandentakis – vamzdynas, jungiantis vandens ėmyklą, ruošyklą, talpyklą ir
      vandentiekio tinklą;
      12.13.vandentieka – vartotojų aprūpinimas vandeniu;
      12.14.vandentiekio šulinys – požeminė kamera su dangčiu uždengiama landa įlipti,
      įrengiama vandentiekio tinklo armatūros įmontavimo vietose;
      12.15.vandentiekio tinklas – vamzdynas ir pagalbiniai statiniai išgautam ir (arba)
      paruoštam vandeniui paskirstyti po rūpinamąją teritoriją ir patiekti į vartotojų įvadus;
      12.16.vandentiekio vanduo – vandentiekiu patiektas vartojimui vanduo.
      13. Pastato nuotekų šalintuvas:
      13.1.buitinis sanitarinis prietaisas – buitiniams poreikiams naudojamas sanitarinis
      prietaisas, pvz.: vonia, dušas, praustuvė, bidė, išpuodis, pisuaras, kriauklė, indų
      plovyklė, skalbyklė;
      13.2.hidraulinė užtvara – įtaisas, neleidžiantis nuotakyno dujoms prasiskverbti į
      patalpas;
      13.3.hidraulinis pralaidumas – leistinas didžiausias debitas nuotake, stove ar išvade;
      13.4.įlaja – sanitarinis prietaisas ar kitoks įtaisas, į kurį suteka nuotekos;
      13.5.ištvinimas – nuotekų išsiliejimas iš nuotakyno į patalpas;
      13.6.patvinimo lygis – aukščiausias lygis, iki kurio gali pakilti nuotekos nuotakyne;
      13.7.išvadas – gulsčias vamzdis, kybantis pastate ar įkastas grunte, kuriuo nuotekos iš
      stovų arba pirmojo aukšto įlajų teka į kiemo nuotakyną;
      13.8.kiemo nuotakynas – vamzdynas su pagalbiniais statiniais vartotam vandeniui ir
      (arba) paviršinėms nuotekoms tekinti į kaupimo rezervuarą, nuotakyną ar kitokią
      priimtuvę;
      13.9.nuotakas (pastato) – vamzdis, jungiantis įlają su stovu;
      13.10.nuotekų keltuvas – įtaisas nuotekoms perkelti iš žemesnio lygio į aukštesnį (pvz.,
      siurblys);
      13.11.nuotekų kėlykla – įrenginys nuotekoms surinkti ir automatiškai kelti aukščiau
      patvinimo lygio;
      13.12.orlaidis – vožtuvas slėgio svyravimams stove mažinti, įleidžiantis orą į nuotakyną,
      bet neišleidžiantis iš jo;
      13.13.paplavos – buitinės nuotekos, kuriose nėra fekalijų ir (arba) šlapimo (nuotekos iš
      vonių, dušų, praustuvų, plautuvių ir kt.);
      13.14.pastato nuotakynas – nuotekų tekinimo vamzdynas, su vėdinimo vamzdžiais ar
      be jų, prijungtas prie kiemo nuotakyno;
      13.15.pravala – nuotako arba išvado atšaka nuotakynui valyti;
      13.16.pripildymas – vandens gylio ir nuotako vidinio skersmens santykis;
      13.17.sanitarinis prietaisas – pastovus, aprūpintas vandeniu įtaisas, naudojamas švarinti
      ar plauti;
      13.18.savitakis nuotekų šalinimas – nuotekų šalinimas veikiant sunkiui;
      13.19.slėginis nuotekų šalinimas – nuotekų šalinimas siurbliais;
      13.20.specialusis sanitarinis prietaisas – verslinėse virtuvėse, skalbyklose,
      laboratorijose, ligoninėse, viešbučiuose, plaukymo baseinuose ir pan. vietose įrengtas
      sanitarinis prietaisas;
      13.21.srutinės nuotekos – buitinės nuotekos, kuriose yra fekalijų ir (arba) šlapimo
      (nuotekos iš pisuarų ir išpuodžių);
      13.22.stovas – per pastato aukštus einanti nuotakyno dalis (paprastai vertikali), prie
      kurios jungiasi nuotakai;
      13.23.stovo atotrauka – junglys, kuriuo stovas patraukiamas į šoną nuo padėties, kurioje
      buvo aukščiau jo;
      13.24.vakuuminis nuotekų šalinimas – nuotekų tekinimas veikiant išretinimui;
      13.25.vėdinamoji dalis – į lauką išvestas stovo galas virš aukščiausio nuotako
      prijungimo vietos;
      13.26.vėdinimo stovas – vertikalus vėdinimo vamzdis, sujungtas su nuotekų stovu,
      slėgio svyravimams stove mažinti;
      13.27.vėdinimo vamzdis – vamzdis slėgio svyravimams nuotakyne mažinti.
      14. Lauko nuotakynas:
      14.1.apžiūros šulinėlis – išvado arba nuotako atvamzdis su nuimamu dangčiu, pro
      kurį išvadą arba nuotaką galima pasiekti iš paviršiaus, tačiau prie jų negali patekti
      žmogus;
      14.2.atnaujinimas – visokeriopos priemonės esamų nuotakynų veiksmingumui
      atstatyti bei gerinti;
      14.3.atskiroji sistema – nuotakynas, kurį paprastai sudaro dvi nuotakų sistemos
      atskirai vartotam vandeniui ir paviršinėms nuotekoms bėgdinti;
      14.4.įgaliotoji įstaiga – organizacija, turinti atitinkamą priežiūros teisę;
      14.5.įsisunkimas – gruntinio vandens įsiskverbimas į nuotakyną;
      14.6.išleistuvas – nuotako galas, iš kurio nuotekos suleidžiamos į valyklą arba
      nuotekų priimtuvą;
      14.7.išsisunkimas – nuotekų patekimas iš nuotakyno į aplinkinį gruntą;
      14.8.ištvinimas – būklė, kai vartotas vanduo ir (arba) paviršinės nuotekos išsiveržia
      iš nuotakyno arba negali į jį įtekėti ir lieka paviršiuje ar išsilieja pastatuose;
      14.9.ištvinimo retmuo – trumpiausias laikas, po kurio reikia tikėtis lietaus
      nuotakyną vėl ištvinsiant;
      14.10.junglys – nuotakyno detalė, vartojama nuotakams sujungti arba nuotakų
      krypčiai pakeisti;
      14.11.kolektorius – požeminis pratakas, į kurį suteka nuotekos iš keleto nuotakų;
      14.12.kritimo šulinys – šulinys, prijungiantis aukščiau esantį išvadą arba nuotaką;
      14.13.lietaus nuotakynas – nuotakų ir pagalbinių statinių sistema paviršinėms
      nuotekoms tekinti į šalinimo vietas;
      14.14.mišrioji sistema – nuotakynas, kurį sudaro viena nuotakų sistema vartotam
      vandeniui kartu su paviršinėmis nuotekomis bėgdinti;
      14.15.nuleistuvas – mišriojo arba pusatskirio nuotakyno ar nuotekų valyklos
      statinys, kuriuo šalinamas debito perteklius;
      14.16.nuotakas (lauko) – paprastai požeminis vamzdis ar kitoks įtaisas vartotam
      vandeniui ir (arba) paviršinėms nuotekoms tekinti iš keleto šaltinių;
      14.17.nuotakyno šulinys – rentinys su nuimamu dangčiu, įrengtas ant išvado arba
      nuotako, kad galėtų įlipti žmogus;
      14.18.nuotėkio baseinas – plotas, iš kurio nuotekos suteka į išvadą, nuotaką arba
      vandentėkmę;
      14.19.nuotekų priimtuvas – bet koks vandens telkinys, kaip antai: jūra, upė,
      vandentėkmė ar ežeras, taip pat vandeningasis sluoksnis, į kurį išliejami nuotakyno
      tekalai;
      14.20.nuotekų šaltinis – pastatas, statinys arba teritorija, kuriuose atsiranda
      nuotekų;
      14.21.perkrova – būsena, kai vartotas vanduo ir (arba) paviršinės nuotekos bėga
      savitakiu nuotakynu veikiamos slėgio, tačiau neišsilieja paviršiuje ir nesukelia
      ištvinimo;
      14.22.pusatskirė sistema – nuotakynas, kurį paprastai sudaro dvi nuotakų
      sistemos; viena bėgdinamas vartotas vanduo ir tam tikra dalis paviršinių nuotekų,
      antra – likusioji paviršinių nuotekų dalis;
      14.23.pūvančiosios nuotekos – anaerobiškos sulfidinės nuotekos;
      14.24.slėgvamzdis – vamzdis, kuriuo siurbliu bėgdinamos nuotekos;
      14.25.supylimo rezervuaras – uždaras arba atviras rezervuaras nuotekoms laikinai
      supilti;
      14.26.susigėrimo įrenginys – šulinys arba kiaurinis vamzdynas
      vandeniui laidžiame grunte, sugeriančiame į juos pritekančias nuotekas;
      14.27.valumas – išvado arba nuotako tėkmės geba nusinešti kietąsias daleles,
      kurios šiaip nusėstų vamzdyje.
      IV SKYRIUS. PASTATO VANDENTIEKIO ESMINIAI
      REIKALAVIMAI
      I SKIRSNIS. BENDRIEJI REIKALAVIMAI
      15. Pastato vandentiekis turi būti suprojektuotas ir sumontuotas iš tokių statybos
      produktų [7.1.1], kurių savybės per ekonomiškai pagrįstą pastato naudojimo trukmę [7.1.1]
      užtikrintų esminius vandentiekio, kaip pastato dalies (inžinerinės sistemos) reikalavimus [7.1.1]
      bei nuo vandentiekio priklausančius viso pastato (jo dalies) esminius reikalavimus.
      16. Esminiai vandentiekio reikalavimai ir jų ryšis su viso pastato esminiais reikalavimais
      nustatyti Reglamento šio skyriaus II-VII skirsniuose.
      II SKIRSNIS. MECHANINIS ATSPARUMAS IR PASTOVUMAS [7.3.2]
      17.Pastato vandentiekio mechaninio atsparumo ir pastovumo esmė yra ta, kad
      vandentiekį veikiančios apkrovos nesukeltų šių pasekmių:
      17.1.vandentiekio suirimo (griūties);
      17.2.didesnių už leistinas vandentiekio deformacijų;
      17.3.žalos pastatui (ar jo dalims), kitoms pastato inžinerinėms sistemoms, pastato
      laikančioms konstrukcijoms;
      17.4.žalos, kurios pasekmės yra neadekvačios vandentiekio suirimui (statinio dalies ar
      viso statinio deformacijos ar griūtis).
      18.Vandentiekio, kaip konstrukcijos, mechaninis patvarumas ir pastovumas sąlygojamas
      jo konstrukcijos ribinės būklės ir eksploatacinės (naudojimo) ribinės būklės.
      19.Pastato vandentiekio mechaninis atsparumas ir pastovumas statinio projekte
      užtikrinamas, taikant įvairius projektavimo metodus, atsižvelgiant į visus su šiuo esminiu
      reikalavimu susijusius parametrus, tarp jų – konstrukcines savybes, Reglamento ir kitų
      normatyvinių statybos techninių dokumentų nustatytus reikalavimus, konstrukcijos
      pastovumą statybos ir naudojimo metu, saugų naudojimą.
      20.Projektuojant pastato vandentiekį turi būti įvertinta:
      20.1. nuolatiniai poveikiai: gravitacijos (vandentiekio vamzdžio ir jame esamo vandens
      svorio), grunto, pastato konstrukcijų bei elementų apkrovos į vandentiekį, vandens slėgis
      vamzdžio viduje, atmosferos slėgis (susidarius vakuumui), hidrostatinis gruntinio vandens slėgis į
      įvado išorę ir galimos deformacijos statybos metu. Skaičiuotiniam didžiausiam darbo slėgiui
      (DDS) nustatomos trys klasės: DDS 1.0 (leistinas slėgis 1MPa), DDS 0,6 (leistinas slėgis 0,6MPa)
      ir DDS 0,25 (leistinas slėgis 0,25MPa);
      20.2. laikinieji poveikiai (statybos metu atsiradusios papildomos apkrovos bei užbaigto
      montuoti vandentiekio bandymo apkrovos).
      21. Atliekant vandentiekio statinius skaičiavimus poveikių, nurodytų Reglamento 20.1 ir
      20.2 punktuose, reikšmės turi būti sumuojamos arba sudaromi tokie jų deriniai, kurie kelia
      didžiausią pavojų vandentiekio mechaniniam atsparumui ir pastovumui.
      Skaičiuojamuoju vandens slėgiu turi būti priimamas slėgis, kuris lygus galimam
      didžiausiam slėgiui pagal vandentiekio darbo sąlygas vamzdyje (įvairiose jo ilgio atkarpose)
      labiausiai nepalankaus darbo režimo atveju, neįskaičiuojant slėgio padidėjimo dėl hidraulinio
      smūgio, arba įskaičiuojant slėgio padidėjimą dėl šio smūgio, tačiau įvertinant nuo šio smūgio
      apsaugojančio įtaiso poveikį, jei šis padidėjęs slėgis turės didžiausią poveikį į vandentiekį.
      22. Vandentiekio, kaip statinio dalies (inžinerinės sistemos), esminių reikalavimų
      praktinė išraiška, nurodoma statinio projekto A kategorijos techninėse specifikacijose,
      vadovaujantis šiomis nuostatomis:
      22.1.naudojimo reikalavimai turi būti tokie, kad nesusidarytų vandentiekio ribinė būklė.
      Be norminių naudojimo reikalavimų, nustatytų Reglamente, turi būti atsižvelgta į
      papildomus naudojimo reikalavimus, nurodytus statytojo (užsakovo) projektavimo
      užduotyje;
      22.2.turi būti įvertintos ne tik apkrovos, nurodytos Reglamento 20 punkte, bet ir
      apkrovos, kurios gali atsirasti naudojimo metu;
      22.3.vandentiekio, kaip statinio dalies (konstrukcijos), nuovargis gali būti
      apskaičiuojamas, atsižvelgiant į skirtingą jo dalių ilgaamžiškumą ar apkrovos
      pasikartojimo dažnumą;
      22.4.nustatant poveikių ir statybos produktų savybių reikšmes, gali būti taikomi nustatyti
      [7.3.9, 7.3.10] daliniai saugos koeficientai.
      23.Vandentiekio mechaninis atsparumas gali būti nustatomas ir paprastesniais būdais:
      23.1.atliekant patikslinamuosius supaprastintus skaičiavimus, įvertinus kritinę ir (arba)
      naudojimo ribinę būklę;
      23.2.atliekant patikslinamuosius supaprastintus skaičiavimus, įvertinus tik eksploatacinę
      (naudojimo) ribinę būklę, kai tiksliai įvertinti kritinę būklę, nereikalaujama;
      23.3.neatliekant patikslinamųjų skaičiavimų, vadovaujantis statybos taisyklėmis ar kitais
      normatyviniais laisvanoriško taikymo dokumentais, [7.3.1]nustatančiais vandentiekio
      projektavimo būdus ir metodus;
      23.4.neatliekant nesudėtingo (kaip inžinerinės sistemos) vandentiekio savybių
      patikslinamųjų skaičiavimų, vadovaujantis bendrąja patirtimi (metodikomis, technine
      literatūra, mokslo darbais, lentelėmis ir pan.)
      24.Vandentiekio statybos produktų (vamzdžių, armatūros ir kt.) reikalavimai nustatomi
      statinio projekto techninėse specifikacijose statybos produktų B kategorijos techninių
      specifikacijų (standartų ir techninių liudijimų) pagrindu.
      25.Statybos produktų rodikliai yra sąlygojami jų naudojimo savybių, reikalingų
      konkrečiam pastatui ir nurodytų statinio projekte. Jame taip pat turi būti pateikti
      skaičiavimo, matavimo ir bandymo metodai kartu su atitikties kriterijais.
      26.Vandentiekio statybos produktams – vamzdžiams, armatūrai ir kt., pagamintiems iš
      plieno, ketaus , plastmasės ir kt. medžiagų B kategorijos techninėse specifikacijose turi
      būti pateikti:
      26.1.matmenų nuokrypiai;
      26.2.patvarumas vidaus slėgio atžvilgiu;
      26.3.patvarumas išorinio slėgio atžvilgiu;
      26.4.patvarumas išilginio lenkimo atžvilgiu;
      26.5.patvarumas sutrumpėjimo atžvilgiu;
      26.6.ilgaamžiškumas, atsižvelgiant į aukščiau nurodytas savybes, ir grunte (įvadui)
      esančių ar iš jo pernešamų medžiagų veikimą.
      27.Statinio projekto sprendiniai bei reikalavimai, nurodyti projekto techninėse
      specifikacijose, turi atitikti šiuos reikalavimus:
      27.1.vandentiekio statybos produktai turi būti parinkti iš tokių medžiagų ir suprojektuoti
      taip, kad būtų pakankamai atsparūs galimiems išoriniams ir vidiniams mechaniniams,
      cheminiams bei mikrobiologiniams procesams;
      27.2.turi būti sumažinta gretimų su vandentiekiu konstrukcijų elementų pažeidimo arba
      kitokio apgadinimo dėl vandentiekį veikiančio šalčio, garų kondensavimosi arba dėl
      vandens nutekėjimo rizikos;
      27.3.jei statybos produktai netenkina 27.1 ir 27.2 punktuose nurodytų reikalavimų, turi
      būti numatytos papildomos techninės priemonės šiems reikalavimams pasiekti:
      vandentiekio padengimas atitinkamomis apsauginėmis dangomis (dažymas ar kitas
      padengimo būdas) ar izoliacijomis, neleidžiančiomis atsirasti korodavimui,
      biologinės plėvelės susidarymui, drėgmės kondensavimuisi;
      27.4.vandentiekio įvadai turi būti apsaugoti nuo statybinių konstrukcijų apkrovų
      neigiamų poveikių į vandentiekį:
      27.4.1.paliekant pamato ar rūsio atitvaros angoje, per kurią klojamas įvadas, tarpus tarp
      įvado išorinio paviršiaus ir statybinės konstrukcijos, užtaisant tuos tarpus po įvado
      sumontavimo, elastine medžiaga (sausame grunte) ar įrengiant angoje riebokšlį
      (šlapiame grunte);
      27.4.2.įmaunant įvado vamzdį į kitą vamzdį (dėklą), per visą įvado horizontalios dalies
      ilgį jei įvadą numatoma kloti žemiau pamato;
      27.4.3.įrengiant įvadų horizontalių ir vertikalių posūkių vietose atramas (kai atsiradusių
      įražų negali priimti vamzdžių jungtys);
      27.4.4.vamzdžių, paslėptų atitvarose ar kitose statybinėse konstrukcijose, jungtys
      (movos, užlituotos ar suvirintos siūlės) turi būti tokio pat atsparumo kaip ir patys
      vamzdžiai. Draudžiama paslėptus vamzdžius sujungti srieginėmis jungtimis;
      27.4.5.cinkuotus plieninius vamzdžius draudžiama jungti suvirinimo aparatais,
      pažeidžiančiais jungties apsauginę cinko dangą;
      27.4.6.vandentiekio statybos produktai turi išlaikyti numatomą darbo slėgį vandentiekyje,
      taip pat slėgį jo išbandymo metu ir galimą slėgio padidėjimą (svyravimą);
      27.4.7.turi būti numatytos techninės priemonės vamzdžių ir kitos įrangos vibracijai
      išvengti ar ją sumažinti, montuojant siurblius ant vibroizoliacinių pamatų ir įdedant
      vibroizoliacinius intarpus siurblio jungčių su slėgine ir siurbiamąja linijomis vietose,
      tvirtinant vamzdžius ir įrangą tvirtikliais prie atitvarų;
      27.4.8.turi būti numatyta įranga hidrauliniams smūgiams išvengti (sumažinti);
      27.4.9. geriamojo vandentiekio vamzdyno temperatūrinėms deformacijoms perimti turi
      būti naudojami metaliniai lęšiniai kompensatoriai, atlaikantieji ne mažiau kaip 10 000
      ašinio judesio ciklų. Gali būti naudojami ir iš vandens kokybę nebloginančios
      medžiagos padaryti elastomeriniai kompensatoriai, jeigu jų veiksmingumo trukmė ne
      mažesnė kaip 10 metų;
      27.4.10. poslinkiams ir posūkiams, galintiems atsirasti normaliomis naudojimo sąlygomis,
      kompensuoti gali būti taikomos raukšlėtosios metalinės žarnos, atitinkančios 27.4.9 punkto
      reikalavimus. Žarna turi būti ne ilgesnė kaip 2,0 m. Prieš ją turi būti įmontuotas
      čiaupas.
      28. Statinio projekto A kategorijos techninėse specifikacijose turi būti nurodoma užbaigto
      montuoti vandentiekio išbandymo būdas, bandymo metu naudojamas slėgis ir kiti bandymo
      parametrai (priklausomai nuo bandymo būdo). Bandymo slėgis turi būti 1,5 karto didesnis už
      didžiausią darbo slėgį (DDS).
      III SKIRSNIS. GAISRINĖ SAUGA [7.3.3]
      29. Pastato vandentiekiui, kaip statinio daliai (inžinerinei sistemai) taikomas šis gaisrinės
      saugos reikalavimas:
      29.1. gaisrinio vandentiekio arba bet kurios kitos paskirties vandentiekio, kuris be
      pagrindinės paskirties taip pat skirtas gaisrui gesinti, statybos produktai turi būti stabilūs gaisro
      metu ir gebantys atlikti savo funkcijas;
      29.2. bet kurios paskirties vandentiekio, tiesiamo patalpose, kurių kategorija pagal
      sprogimo ir gaisro pavojų yra Asg, Bsg ar Cg [7.3.11], vamzdžiai ir armatūra turi būti nedegūs arba
      kitaip apsaugoti nuo užsidegimo;
      29.3. tiesiant stovus montažinėse šachtose, būtina numatyti priemones, neleidžiančias
      gaisro liepsnai plisti jomis.
      IV SKIRSNIS. HIGIENA, SVEIKATA, APLINKOS APSAUGA [7.3.4]
      30. Šis esminis reikalavimas išreiškiamas žemiau išvardytais parametrais ir jų
      reikšmėmis:
      30.1.vandens tinkamumas gerti [7.2.1] – nustatomas Lietuvos higienos norma
      HN 24:1998 [7.4.2].
      30.2. Geriamojo vandens momentinis greitis – ne mažesnis kaip:
      30.2.1.virtuvės kriauklės čiaupe 0,35 m/s;
      30.2.2.praustuvo čiaupe 0,15 m/s;
      30.2.3.vonios čiaupe 0,75 m/s.
      30.3. Tiekiamo vandens kiekis per parą [7.2.1]:
      30.3.1.jei į gyvenamąjį pastatą tiekiamas tik geriamasis vanduo – 200 litrų 1 žmogui;
      30.3.2.jei į gyvenamąjį pastatą tiekiamas geriamasis ir negeriamasis vanduo, geriamojo
      vandens kiekis gali būti sumažintas iki 100 litrų 1 žmogui.
      30.4. Negeriamojo vandens švarumas [7.2.1] – vandenyje neturi būti ligas sukeliančių
      mikroorganizmų.
      31. Nepertraukiamam vandens tiekimui užtikrinti įrengiami atvirieji vandens bakai pagal
      Reglamento XVI skirsnio reikalavimus.
      32. Vandentiekio statybos produktai, kurie liečiasi su vandeniu, turi būti pagaminti iš
      tokių medžiagų, kad į vandenį negalėtų išsiskirti sveikatai kenksmingos medžiagos ir
      kad nebūtų sudarytos sąlygos mikroorganizmams augti vandentiekyje bei nesuteiktų
      vandeniui jokio kvapo ir skonio (žr. Reglamento 30 punktą ).
      33. Statinio projekte, turi būti pateikti tokie vandentiekio (bet kurios paskirties)
      projektiniai sprendiniai ir jo, kaip statinio dalies, A kategorijos techninėse
      specifikacijose nustatyti žemiau išvardinti paskirties ir naudojimo savybių
      reikalavimai, kurie neleistų:
      33.1.sąveikos su nuotekomis (užterštu vandeniu ar dvokiančiu oru) – įrengiant įtaisus,
      sulaikančius grįžtamuosius srautus (įrengiant hidraulines užtvaras ar kitas priemones);
      33.2.sąveikos su išoriniais skystais ir kitokiais teršalais – naudojant statybos produktus,
      kurie turi atitinkamas hidroizoliacines savybes bei vengiant kloti vandentiekį patalpose ar
      statybinėse konstrukcijose (kanaluose, nišose, šachtose ir pan.), kuriose galima tokia tarša;
      33.3.taršos mineraliniais ar organiniais teršalais, išsiskiriančiais vamzdynų ir kitos
      įrangos viduje ar išorėje iš komponentų, sąveikaujančių su vandeniu – naudojant:
      33.3.1.statybos produktus, pagamintus iš tokių medžiagų, kurių savybės nesudaro sąlygų
      teršalų migracijai iš vamzdžių ir kitos įrangos į jų vidų ir atvirkščiai bei sandarias vamzdžių
      ir kitos įrangos jungtis;
      33.3.2.statybos produktus, pagamintus iš ilgaamžių medžiagų (išvengiant senėjimo) ir
      kurios taip pat turi turi antikorodavimo bei antierozavimo savybes;
      33.3.3.mikrobiologinio užterštumo – naudojant chemines medžiagas vandenruošos
      technologijoje (mažinant organinių medžiagų kiekį vandenyje); naudojant statybos
      produktus, pagamintus iš medžiagų, kurios yra atsparios, sąveikaujančių su vandeniu
      mikroorganizmų dauginimuisi šių medžiagų paviršiuje;
      33.4.taršos dėl atvirkštinio tekėjimo, įmontuojant šaltojo vandens tiekimo linijoje į
      tūrinius vandens šildytuvus hidraulinio saugumo ir plėtros grupės [7.6.1], valdančias ir
      ribojančias slėgį šildytuvuose, leidžiančias šildomam vandeniui išsiplėsti, neleidžiančias
      šildytam vandeniui grįžti į šaltąjį vandentiekį ir apsaugančios šildytuvų vandenį, kai vanduo
      išleidžiamas.
      34. Statinio projekto geriamajam vandentiekiui be projektinių sprendinių ir reikalavimų,
      nurodytų 33 punkte, turi būti, numatytos priemonės išvengti geriamos kokybės
      vandens sąveikos su tos kokybės neatitinkančiu negeriamuoju vandeniu – nejungiant
      geriamojo vandentiekio su kitos paskirties vandentiekiais (arba jungiant juos
      pertraukiant srovę tam skirtais įtaisais), kuriais tiekiamos vanduo neatitinka geriamojo
      vandens reikalavimų. Kiekvienas negeriamojo vandens čiaupas turi būti atitinkamai
      paženklintas.
      35. Kad būtų įvykdyti A kategorijos techninių specifikacijų reikalavimai, projektiniuose
      sprendiniuose turi būti naudojami žemiau išvardinti statybos produktai, kurių B
      kategorijos techninėse specifikacijose nustatyti šie rodikliai:
      35.1.grįžtamojo srauto įtaisams – efektyvumas, slėgio kritimas, mechaninis stiprumas;
      35.2.vamzdžiams, armatūrai, jungliams – atsparumas korozijai, dilimui, pralaidumas;
      35.3.visoms su vandeniu sąveikaujančioms medžiagoms – atsparumas teršalų
      migracijai ir mikroorganizmų dauginimuisi (priklausomai nuo statybos
      produktų geometrinės formos)
      35.4.visoms su vandeniu sąveikaujančioms medžiagoms – atsparumas korozijai,
      dilimui;
      35.5.rezervuarams, cisternoms, vamzdžiams, armatūrai ir jungliams – geometrinė
      forma, sandarumas.
      V SKIRSNIS. SAUGUS NAUDOJIMAS [7.3.5]
      36. Pastato vandentiekio saugus naudojimas išreiškiamas šiomis nuostatomis:
      36.1.pastate talpinami baseinai, rezervuarai, skirti maudytis, plaukioti, vandens atsargai
      laikyti turi būti suprojektuoti taip, kad vaikai būtų pakankamai apsaugoti nuo
      nelaimingų atsitikimų rizikos:
      36.1.1.baseinų išleistuvų angos turi būti suprojektuotos taip, kad būtų sumažinta žmonių
      sužalojimo rizika (įrengiant ant angos grotas ar pan.);
      36.1.2.apie baseiną, rezervuarą turi būti įrengtas ne mažiau, kaip 0,9 m aukščio aptvaras,
      pritvirtintas prie grindų taip, kad vaikai negalėtų po juo šliaužti ir ant jo nebūtų galima
      užlipti. Jei aptvare yra varteliai, jie turi būti su apsauginiu įtaisu, neleidžiančių vartelių
      lengvai atidaryti;
      36.2. draudžiama talpinti pneumatinius vandens bakus patalpose, jei arti jų (patalpose
      greta jų, virš jų, žemiau jų) vienu metu gali būti daugiau kaip 50 žmonių;
      36.2.1.pneumatiniai vandens bakai turi būti projektuojami, vadovaujantis saugos
      reikalavimais, nustatytais indams su slėgiu [7.5.1], [7.5.2];
      36.3.vandens slėgis pastato vandentiekyje neturi būti aukštesnis už pavojingą žmogui
      slėgio dydį:
      36.3.1. prie žemiausiai patalpinto ėmimo taško (išskyrus gaisrinius čiaupus) – 0,6 MPa;
      36.3.2. prie žemiausiai patalpinto gaisrinio čiaupo – 1,0 MPa.
      VI SKIRSNIS. APSAUGA NUO TRIUKŠMO [7.3.6]
      37. Apsaugos nuo pastato vandentiekio sukeliamo triukšmo projekto sprendiniai priimami
      vadovaujantis STR 2.01.05:2003 [7.3.8] ir HN [7.4.2].
      38. Tiesiant stovus montažinėse šachtose, būtina numatyti priemones, neleidžiančias
      garsui plisti jomis.
      VII SKIRSNIS. ENERGIJOS TAUPYMAS IR ŠILUMOS
      IŠSAUGOJIMAS [7.3.7]
      39. Reikalavimas Energijos taupymas ir išsaugojimas vandentiekiui išreiškiamas šiomis
      nuostatomis:
      39.1. jei vandentiekis montuojamas patalpose, kuriose oro temperatūra žemesnė nei
      +20C, taip pat patalpose, kuriose oro temperatūra trumpam gali nukristi iki 0
      0C ir žemiau, o taip pat
      patalpose, į kurias gali įsiskverbti išorės oras (įėjimai, vartai), statybos produktai turi būti su
      šilumos izoliacija; šilumos izoliacijos statybos produktai turi neteršti aplinkos kenksmingomis
      sveikatai dulkėmis, cheminėmis medžiagomis bei neskleisti nemalonių kvapų;
      39.2. jei vandentiekis numatomas naudoti tik šiltuoju metu laiku ir montuojamas
      neapšildomose patalpose, jis privalo turėti įtaisus, leidžiančius vandentiekį atjungti nuo jį
      maitinančių linijų, šaltuoju metų periodu. Šie įtaisai turi būti įrengti apšildomose patalpose ar
      vandentiekio šulinyje, kurio gylys turi būti nemažesnis, kaip 2,2 m (iki vamzdžio) viršaus išorinės
      sienelės. Grunte tiesiamos vamzdyno dalys turi būti paklotos žemiau įšalo gylio arba patikimai
      apšiltintos. Iš neužšąlančio gylio kylantieji vamzdžiai turi būti apšiltinti bent iki įšalo gylio.
      Kai kiti apsaugos nuo užšalimo būdai netinka (pvz., vamzdynas nešildomoje pastogėje ir
      pastatas gali būti visą žiemą nešildomas, o vamzdyną ištuštinti neparanku), vandentiekis gali būti
      šildomas, kontroliuojant šildymą termostatu;
      39.3. kai įvadas į pastatą įeina žemiau apskaitos mazgo grindų, statmenoji įvado dalis turi
      būti atitraukta nuo pamato į vidaus pusę ne mažiau kaip 0,2 m ir apšiltinta nuo įšalo gylio bent iki
      grindų lygio;
      39.4. kad vandentiekis neužšaltų, reikia vengti jį tiesti: lauke virš grunto; nešildomoje
      pastogėje; nešildomame rūsyje arba pogrindyje; bet kokioje nešildomoje pastato dalyje,
      nešildomoje laiptinėje, ūkiniame pastate ar garaže; prie langų, vėdinimo angų, laukujų durų ir kitų
      vietų, kuriose tikėtina šalčio grėsmė; išorės sienų kanaluose kitapus šiltalo. Kai negalima išvengti
      vamzdyno tiesimo lauke virš grunto, vamzdžiai turi būti apšiltinti ir apdengti hidroizoliacija.
      V SKYRIUS. PASTATO VANDENTIEKIS. SAUGOS IR PASKIRTIES
      REIKALAVIMAI
      VIII SKIRSNIS. PASTATO VANDENTIEKIŲ KLASIFIKAVIMAS. BENDRIEJI
      REIKALAVIMAI
      40. Pastato vandentiekis turi būti suprojektuotas taip, kad vanduo būtų tiekiamas į
      visus ėmimo taškus, atsižvelgiant į slėgį, debitą, vartojamo vandens savybes ir pastato
      naudojimo paskirtį. Kai ėmimo taškuose vartojamo vandens parametrams keliami skirtingi
      reikalavimai, į juos vanduo gali būti tiekiamas savarankiškais vamzdynais arba vandentiekiais,
      aprūpinamais reikiamų savybių vandeniu iš atitinkamų lauko vandentiekių arba tinkamai
      paruošiančiais vandenį.
      41. Vandentiekiai parenkami atsižvelgiant į techninį tikslingumą, gaisrinės saugos ir
      visuomenės sveikatos priežiūros teisės aktuose nustatytus reikalavimus, gamybos technologijos
      poreikius, esamus lauko vandentiekius bei jų techninius parametrus.
      42. Pagal vandens paskirtį pastatų vandentiekiai skirstomi į geriamuosius, gamybinius,
      gaisrinius ir specialiuosius. Jie gali būti savarankiški arba, kai įmanoma pagal tiekiamo vandens
      savybes, jungtiniai (tiekiantieji vandenį kelioms reikmėms).
      43. Gyvenamuosiuose ir viešojo naudojimo pastatuose [7.1.1] gali būti įrengti:
      jungtinis geriamasis – gaisrinis (tiekiantis geriamąjį vandenį abiem reikmėms), atskiri
      geriamasis ir gaisrinis vandentiekiai arba tik vienas iš jų. Specializuotose gydymo įstaigose,
      maudymosi baseinuose dar įrengiami specialieji vandentiekiai mineraliniam arba jūros
      vandeniui tiekti, gydomajam purvui ruošti ir tiekti.
      44. Gamybiniuose pastatuose gali būti įrengti: jungtinis geriamasis – gamybinis –
      gaisrinis arba jungtinis geriamasis – gamybinis, jungtinis geriamasis – gaisrinis arba
      gamybinis – gaisrinis ir atskiri įvairios paskirties (taip pat ir specialieji) vandentiekiai.
      45. Pagal slėgio palaikymo būdą gali būti įrengiami dviejų tipų pastatų
      vandentiekiai: uždarieji (A tipo) – veikiantieji lauko vandentiekio ar papildomojo kėlimo
      siurblio slėgiu ir atvirieji (B tipo) – kuriuose slėgį palaiko atvirasis vandens bakas. Gali būti
      ir sudėtinis, A ir B tipų, vandentiekis.
      46. Daugiaaukščių pastatų vandentiekiai suskirstomi į slėgio zonas, kurių
      kiekvienoje slėgis palaikomas savarankiška A arba B tipo įranga.
      47. Vandentiekis turi būti suprojektuotas taip, kad įranga būtų prieinama ir galima būtų
      atlikti eksploatacinius veiksmus. Vandentiekis turi būti suprojektuotas taip, kad būtų išvengta
      vandens eikvojimo ir neracionalaus vartojimo, pernelyg didelio vandens greičio, oro kaupimosi
      pripildant ar oro kamščių eksploatuojant, gedimo (pvz., kalkėjimo, korodavimo, irimo).
      48. Vamzdžiai, armatūra, įrengimai ir medžiagos, naudojamos pastato geriamajam
      vandentiekiui įrengti, turi atitikti Reglamento, normatyvinių statybos techninių dokumentų ir
      normatyvinių statinio saugos ir paskirties dokumentų [7.3.1], priimtų naudojimui Lietuvos
      Respublikoje, reikalavimus.
      49. Vandentiekis turi būti būti taip suprojektuotas ir padarytas, kad vanduo jame
      neužsistovėtų. Reikia numatyti galimybę ištuštinti ir išplauti retai naudojamus ar trumpam
      14įjungiamus vamzdžius. Ilgą laiką nenaudojami vamzdynai turi būti atjungti nuo geriamojo vandens
      vandentiekio.
      50. Geriamojo vandentiekio schema parenkama priklausomai nuo garantuoto slėgio lauko
      vandentiekyje ir reikalingo slėgio pastate, nuo pastato aukščio ir jo paskirties. Schemų tipai ir
      taikymo sritys nurodytos 1 priede.
      51. Geriamieji vandentiekiai turi būti apsaugoti nuo taršos dėl atvirkštinio tekėjimo iš
      vandens imtuvų taip, kaip nustatyta standarto [7.6.1]. Apsaugos įtaisai turi būti montuojami tokiose
      vietose, kad būtų galima prie jų prieiti apžiūrėti ir patikrinti jų veiksmingumą.
      52. Vandentiekio vamzdynas turi būti saugomas nuo įšilimo ir tiesiamas pakankamai toli
      nuo šilumos šaltinių arba šiltinamas.
      53. Projektuojant vandentiekį, maitinamą geriamojo ir kitokios kokybės vandens mišiniu,
      geriamasis vandentiekis turi būti apsaugotas nuo taršos oro tarpu. Negeriamo ar įtartinos kokybės
      vandens vamzdynas turi būti atskirtas nuo geriamojo taip, kaip nustatyta standarto [7.6.1], ir visa
      įranga pažymėta (pvz., skirtinga spalva).
      54. Prie geriamojo vandentiekio prijungiami grindų plovimo ir žaliųjų plotų apie pastatą
      laistymo bei šaligatvių plovimo čiaupai.
      55. Pramonės įmonėse, kuriose technologijai reikia daug skirtingos kokybės vandens ar
      vandenį reikia tiekti įvairiais slėgiais, įrengiami keli gamybiniai vandentiekiai.
      56. Kai vartojamo vandens kiekiai dideli, aukšta vandens kaina ir leidžia technologija,
      rekomenduojama įrengti apytakinę arba pakartotinio naudojimo gamybinį vandentiekį.
      57. Gaisrinį pastatų vandentiekį – kaip atskirą, taip ir jungtinį su kitais vandentiekiais –
      reikia įrengti pagal specialius reikalavimus [7.3.12] ir [7.3.13].
      58. Kai įrengiamas jungtinis geriamasis – gaisrinis arba jungtinis geriamasis – gamybinis
      – gaisrinis vandentiekis, gaisrinis vandentiekis turi būti atskirtas nuo geriamojo vandentiekio taip,
      kaip reikalauja standartas [7.6.1].
      59. Parenkant vamzdžius specialiesiems vandentiekiams įrengti būtina atsižvelgti į
      tiekiamo vandens cheminę sudėtį ir naudoti tik atsparius konkrečiam cheminiam poveikiui.
      60. Specialioji įranga, įlajos bei vandens ėmimo armatūra turi būti parinkti tokie, kad
      būtų užtikrintos technologinės funkcijos ir sanitariniai (sterilumo) reikalavimai pagal pastato
      paskirtį.
      IX SKIRSNIS. PASTATO VANDENTIEKIO DALIŲ KLASFIKAVIMAS. BENDRIEJI
      REIKALAVIMAI PASTATO VANDENTIEKIO DALIMS
      61. Pastato vandentiekis yra inžinerinė sistema, paprastai susidedanti iš įvado,
      vandens apskaitos mazgo ir tiekiamojo vamzdyno su ėmimo, uždarymo ir reguliavimo
      čiaupais; pagal aplinkybes, joje dar gali būti vandens slėgio didinimo bei palaikymo
      įrenginiai (siurbliai, bakai), atsargos bakai, vandens savybių keitimo įrenginiai, įrenginių
      valdymo aparatūra. Pastato vandentiekis turi būti sudaromas tik iš elementų, reikalingų
      normaliam visų ėmimo čiaupų ir vandens imtuvų veikimui.
      62. Vamzdžiai ir jungliai turi būti parenkami tokie, kad projektuojamas vandentiekis
      galėtų veikti 50 metų, atsižvelgiant į tinkamą priežiūrą ir savitas veikimo sąlygas.
      X SKIRSNIS. VANDENTIEKIO ĮVADAI
      63. Įvadų skaičius priklauso nuo pastato dydžio, paskirties ir vandens tiekimo
      patikimumo reikalavimų. Į ne aukštesnius kaip 16 a. gyvenamuosius pastatus, nedidelius
      viešuosius pastatus ir gamybinius pastatus, kuriems leistinas laikinas vandens tiekimo nutraukimas
      (kol bus pašalintas sutrikimas), gali būti tiesiamas vienas įvadas. Pastatai, kuriuose vandens
      tiekimo nutraukimas neleistinas, turi būti aprūpinami vandeniu ne mažiau kaip dviem įvadais,
      įrengiamais pagal Reglamento 127 p.
      64. Vandentiekio įvadas prie lauko vandentiekio linijos jungiamas trišakiu arba
      balnu. Įvado prijungimo vietoje gali būti statomas šulinys, kuriame įrengiamas čiaupas ir kiti
      numatyti prietaisai (pvz., vandens apskaitos mazgas). Kai pasirenkama požeminės konstrukcijos
      uždaromoji armatūra (požeminė sklendė arba požeminis balnas su įtaisytu uždoriu) ir įvado
      prijungimo vietoje kitokių prietaisų nėra, šulinio statyti nereikia.
      65. Vandentiekio įvado trasa parenkama atsižvelgiant į vandens ėmimo čiaupų ir laiptinių
      išdėstymą; rekomenduojama įvesti ten, kur sutelkta daugiausia ėmimo čiaupų ir vandens imtuvų.
      Įvadas turi trumpiausiu keliu sujungti pastato ir lauko vandentiekius, statmenai kirsdamas pastato
      išorinę sieną. Įvadas turi būti tiesiamas nuolaidžiai (pakankamas nuolydis 0,003) link lauko
      vandentiekio linijos ir laikantis Reglamento 39 p. reikalavimų.
      66. Geriamojo vandens vartotojams priklausančių pastatų vandentiekio įvaduose
      (paprastai vandens apskaitos mazguose) reikia įrengti čiaupus vandens mėginiams imti.
      67. Kai pastate yra keli įvadai, juose būtina įrengti atbulinius vožtuvus. Tokio
      vandentiekio sistemoje įrengiant ir slėgio didinimo siurblius, įvadai sujungiami prieš siurblius ir
      juos jungiančiame vamzdyje įmontuojamas čiaupas. Jeigu kiekviename įvade įrengiami atskiri
      siurbliai, įvadų sujungti nereikia.
      XI SKIRSNIS. VANDENS APSKAITOS MAZGAS
      68. Vartotojų imamo iš viešojo vandentiekio vandens kiekiui matuoti kiekviename
      vandentiekio įvade turi būti įrengiamas vandens apskaitos mazgas (VAM).
      69. VAM gali būti įrengtas pastate, kuriam tiekiamas vanduo, arba už pastato ribų (pvz.,
      vandentiekio šulinyje). Pastato įvadinis VAM turi būti įrengiamas specialiai tam skirtoje, esančioje
      prie artimiausios lauko vandentiekiui išorinės sienos ir lengvai prieinamoje patalpoje, kurioje oro
      temperatūra būtų ne žemesnė kaip +5°C. Vandentiekio šuliniuose įrengiamų VAM skaitiklių
      rodmenys turi būti perduodami į antžeminį skaitymo punktą. Šuliniai su VAM ir rodmenų
      skaitymo punktai turi būti įrengiami viešoje (ne privačioje) teritorijoje, ties užstatymo linija.
      70. Kai pastato patalpos priklauso skirtingiems savininkams arba naudojamos skirtingų
      nuomininkų, kiekvienam savininkui arba naudotojui gali būti įrengti papildomieji VAM.
      71. Papildomieji VAM arba jų skaitiklių rodmenų skaitymo punktai turi būti įrengiami
      bendrojo naudojimo patalpose arba vandens apskaitai turi būti naudojami skaitikliai su nuotolinio
      duomenų perdavimo įtaisais.
      72. VAM turi būti įrengti taip, kad jų skaitikliai būtų apsaugoti nuo užšalimo ir
      sugadinimo. Skaitikliai arba jų rodmenų skaitymo punktai turi būti įrengiami tokioje vietoje ir
      tokiame aukštyje, kad būtų patogu skaityti rodmenis.
      73. VAM turi būti čiaupai abipus skaitiklio ir kontrolinis ėmimo čiaupas, statomas
      pasroviui nuo skaitiklio, skirtas vandens tiekimui tikrinti ir pastato vandentiekiui ištuštinti. VAM
      matmenys ir atstumai tarp elementų turi atitikti gamintojo reikalavimus. Vandens apskaitos mazgas
      turi būti taip sumontuotas, kad skaitiklio ar kurios kitos mazgo dalies keitimas kuo mažiau
      paveiktų likusį vamzdyną.
      74. Vandens skaitikliai turi būti parenkami atsižvelgiant į debitų kitimo ribas. Ypač
      svarbu, kad skaitiklio jautrumo riba būtų ne aukštesnė už minimalų debitą. Kai VAM įrengiami
      įvaduose, aprūpinančiuose vandeniu ne daugiau kaip 2 vartojimo vienetus (žr. Reglamento
      2 priedą), jų skaitikliai turi būti ne stambesnės kaip C klasės, su jautrumo riba, ne didesne kaip
      8 l/h, arba mažiausiu matuojamu (5% tikslumu) debitu, ne didesniu kaip 15 l/h.
      75. Pastatų, kuriuose pagal [7.3.12] arba [7.3.13] reikia įrengti gaisrinį vandentiekį,
      įvadinių VAM skaitikliai turi būti parenkami atsižvelgiant į vandens poreikį gaisrams gesinti,
      išskyrus šio Reglamento 163 punkte nurodytą atvejį. Skaitiklio matavimo sritis privalo aprėpti visą
      debitų kitimo diapazoną.
      XII SKIRSNIS. TIEKIAMASIS VAMZDYNAS
      76. Pastato vandentiekio tiekiamąjį vamzdyną sudaro: magistralės, kuriomis
      vanduo iš VAM tiekiamas į atskiras pastato dalis (iki stovų); stovai, tiekiantys vandenį į
      skirtingus pastato aukštus; aukštų įvadai, tiekiantieji vandenį iš stovų į jungiamuosius
      vamzdžius, ir jungiamieji ėmimo taškų vamzdžiai.
      77. Gyvenamuosiuose ir viešuosiuose pastatuose magistraliniai vamzdynai tiesiami
      rūsiuose, techniniuose aukštuose, pastogėse, laikantis Reglamento 39 p. reikalavimų. Jei tokių
      patalpų nėra, magistrales galima tiesti pogrindžio kanaluose kartu su šildymo, karšto vandentiekio
      vamzdynais, laikantis Reglamento 52 p. reikalavimų. Armatūros statymo vietose kanalų denginyje
      įrengiamos angos su dangčiais. Po žemutinio aukšto arba rūsio grindimis, grindų, sienų
      konstrukcijose metalinio vamzdyno be apsauginių vamzdžių ar izoliacinio apvalkalo tiesti
      neleidžiama, jeigu nesudaryta galimybė juos apžiūrėti bei keisti.
      78. Pogrindžio kanalų negalima įrengti šlapiose patalpose.
      79. Gamybinėse patalpose magistralės tiesiamos atvirai prie sienų, kolonų, palubėje,
      santvarose. Leidžiama tiesti bendruose kanaluose kartu su kitos paskirties (išskyrus degių,
      nuodingų skysčių ir dujų) vamzdynais.
      80. Geriamąjį vandentiekį kartu su nuotakais leidžiama kloti tik pereinamuose kanaluose.
      81. Šaltojo vandens magistralė visada turi būti žemiau karštesnių vamzdžių arba šalia jų.
      82. Magistralės tiesiamos ne mažesniu kaip 0,002 nuolydžiu į išleidimo čiaupo pusę, ne
      arčiau kaip 0,6 m nuo stovų.
      83. Apšiltinamas magistrales po lygaus paviršiaus lubomis (rūsių, techninių ar viršutinių
      aukštų) rekomenduojama tiesti ne mažesniu kaip 250 mm atstumu nuo lubų iki vamzdžio ašies.
      84. Vandentiekio stovai tiesiami atvirai sienomis arba slėptai šachtose, mūro sienų
      vagose. Neleidžiama stovų ir kitų vamzdyno elementų tiesti naudojamuose dūmtraukiuose,
      vėdinimo arba keltuvų šachtose, šiukšliavamzdžiuose.
      85. Šaltojo vandentiekio stovas vedamas dešiniau karštojo, ne arčiau kaip
      80±5 mm nuo jo (tarp ašių). Montavimo patogumui, stovas atitraukiamas nuo patalpos kampo ne
      mažiau kaip 100±10 mm.
      86. Atvirai nutiesto stovo ašis turi būti ne arčiau kaip 35 mm nuo tinko ir apdailos
      plytelių paviršiaus, kai stovas iki 32 mm skersmens, ir ne arčiau kaip
      50 mm, kai stovas 40–50 mm skersmens; nuokrypa turi neviršyti +5 mm.
      87. Slėptai įrengti stovai turi būti prieinami čiaupų įmontavimo ir srieginių sujungimų
      vietose; ten įrengiamos durelės, landos.
      88. Nustatant atstumo nuo sienų, vagų, angų dydžius, būtina įvertinti temperatūrinius
      vamzdyno ilgio pokyčius.
      89. Šaltojo vandentiekio stovai, tiesiami greta karštojo vandens ar šilumos tiekimo stovų,
      turi būti apšiltinti – rasojimui ir vandens įšilimui išvengti; šilumos izoliacijos statybos produktai
      turi neteršti aplinkos kenksmingomis sveikatai dulkėmis, cheminėmis medžiagomis bei neskleisti
      nemalonių kvapų.
      90. Stovus reikia tiesti arčiau vandens ėmimo taškų, kad aukštų įvadai būtų kuo
      trumpesni.
      91. Stovai neturi kirsti laikančiųjų pastato konstrukcijų (sijų, santvarų ir pan.). Stovai turi
      būti tiesiami prie sienų, pertvarų, kolonų, prie kurių juos galima tvirtinti.
      92. Vamzdyną reikia tvirtinti prie konstrukcijų taip, kad nebūtų tiesioginio sąlyčio su
      konstrukcijomis. Vamzdyno negalima tvirtinti prie kitokio vamzdyno arba panaudoti kitam
      vamzdynui atremti.
      93. Reikia vengti stovų kilpų, nes čia gali susidaryti oro kamščiai.
      94. Aukštų įvadai gali būti tiesiami atvirai prausyklų, dušinių, virtuvių ir kt. patalpų
      sienomis arba slėptai, žemiau sanitarinių prietaisų arba aukščiau jų, patogiame čiaupams prijungti
      aukštyje.
      95. Šaltojo vandentiekio jungiamasis vamzdis jungiamas prie maišomojo čiaupo
      dešiniojo atvamzdžio, o karštojo – prie kairiojo.
      96. Gyvenamųjų namų vandens ėmimo čiaupus bei imtuvus leidžiama prijungti prie
      aukšto įvade įrengtos skirstyklės lanksčiais plastikiniais, įvilktais į šiltinantį apvalkalą arba kitaip
      apsaugančiais pratekančio vandens temperatūrą nuo neleistinų pokyčių, jungiamaisiais vamzdžiais,
      įklotais grindyse
      97. Gamybinių pastatų aukštų įvadai ir jungiamieji vamzdžiai, kuriais tiekiamas vanduo
      technologiniams įrenginiams, stovintiems atokiai nuo sienų ar kolonų, įklojami grindyse arba po
      grindimis.
      XIII SKIRSNIS. ČIAUPAI
      98. Pastato vandentiekyje įrengiami čiaupai, skirti vamzdyno ruožams atjungti,
      vandens srauto debitui, slėgiui, tėkmės krypčiai reguliuoti, sistemai apsaugoti ir pan.
      99. Tiekiamasis vamzdynas turi būti įrengtas ir aprūpintas čiaupais taip, kad būtų
      galimybė atjungti ir ištuštinti jo linijas.
      100. Geriamojo vandentiekio čiaupų darbinis slėgis gali būti ne didesnis kaip 0,6 MPa,
      gaisrinio ir jungtinio geriamojo – gaisrinio vandentiekio čiaupų – ne didesnis kaip 1,0 MPa.
      Gamybinio vandentiekio čiaupų darbinis slėgis imamas pagal technologinius reikalavimus.
      101. Uždarymo čiaupai tiekiamajame vamzdyne įrengiami atskiroms dalims atjungti
      apžiūros, remonto, plovimo metu, atsižvelgiant į tai, kad kuo mažiau vartotojų netektų galimybės
      naudotis vandentiekiu. Uždarymo čiaupai įrengiami įvaduose į kiekvieną butą, viešbučio numerį,
      laistymo čiaupą; aukštų įvaduose, tiekiančiuose vandenį į 5 ir daugiau ėmimo taškų; prieš
      kiekvieną vandens imtuvą; prie vandens bakų; abipus vandens skaitiklio ir siurblio; aplinkinėse
      linijose; žiedinėse magistralėse, kad būtų galima išjungti remontui atskirus jų ruožus, tačiau ne
      daugiau kaip pusžiedį; žiediniame gamybiniame vandentiekyje, kad būtų garantuotas vandens
      tiekimas aparatams, kuriems nuolatos reikalingas vanduo.
      102. Slėgio nuostoliai ir tėkmės keliamas triukšmas bus mažesni naudojant tėkmės
      nevaržančius uždarymo čiaupus (pvz., rutulinius čiaupus arba sklendes). Turi būti nepažeisti
      normatyvinių dokumentų [7.4.2], [7.3.6] ir [7.3.8] reikalavimai. Žiediniame tinkle turi būti
      montuojami tik abiem kryptim praleidžiantieji vandenį čiaupai (ventilių statyti negalima).
      103. Magistralinio vamzdyno ir stovų uždarymo čiaupų įrengimo vietos turi būti lengvai
      prieinamos.
      104. Optimaliam vandentiekio veikimui garantuoti gali būti įrengiami debito ir slėgio
      reguliavimo čiaupai.
      105. Vandentiekiuose ar jų dalyse, kuriose darbinis tiekiamo vandens slėgis gali būti
      didesnis už vardinį slėgį, įrengiami slėgio mažikliai. Slėgio mažikliai įrengtini, kai: statinis slėgis
      vandens ėmimo taškuose viršija 0,5 MPa; reikia apriboti slėgį tiekimo linijoje, nes jis gali pasiekti
      ir viršyti didžiausią leistiną reikšmę arba prijungtieji prietaisai bei įrengimai skirti veikti esant
      mažesniam slėgiui; reikia suvienodinti šaltojo ir karštojo vandentiekių slėgius; daugiaaukščiame
      pastate su keliomis slėgio zonomis vanduo spaudžiamas vienu kėlimu. Gaisriniuose
      vandentiekiuose slėgio mažikliai paprastai nestatomi.
      106. Slėgio mažikliai turi būti įrengiami laikantis gamintojo nurodymų. Abipus slėgio
      mažiklio reikia įrengti uždarymo čiaupus ir atšakas slėgmačiams. Priešslėgiui išvengti, mažiklio
      pasrovyje reikia palikti bent penkiagubo vidaus skersmens ilgio tiesų vamzdžio ruožą. Kai slėgio
      mažikliu reguliuojamoje vandentiekio dalyje slėgis, neužsidarius mažiklio vožtuvui, gali pakilti
      aukščiau leistino dydžio, turi būti įmontuojamas apsaugos vožtuvas. Slėgio mažiklio palaikomas
      slėgis turi būti bent 20% mažesnis už apsaugos vožtuvo atsivėrimo slėgį. Standartai apie slėgio
      mažiklius ir debito reguliatorius nurodyti Reglamento 22 priede.
      107. Tose vandentiekio vietose, kuriomis vanduo turi tekėti tik viena kryptimi (pvz.,
      siurblių slėgvamzdžiuose ir aplinkinėse linijose, įvaduose, jei jų yra keli arba pastate yra vandens
      bakas), būtina įmontuoti atbulinius vožtuvus.
      108. Aukščiausiuose tiekiamojo vamzdyno taškuose įrengiami orlaidžiai.
      109. Žemiausiose vamzdyno vietose įrengiami išleidimo čiaupai vamzdynui ištuštinti. Jie
      turi būti įrengti virš nuotako arba aprūpinti galimybe išleisti vandenį į artimiausią nutekėjimo vietą.
      110. Vandeniui imti gali būti naudojami pavieniai (vien šaltajam vandeniui) ir maišomieji
      (šaltojo ir karštojo vandens mišiniui) čiaupai. Maišomieji čiaupai gali būti mechaniniai ir
      termostatiniai.
      111. Standartai apie čiaupų hidraulines, mechanines ir akustines savybes nurodyti
      Reglamento 22 priede.
      112. Neleistina įrengti geriamojo vandens ėmimo čiaupų ar taškų gale ilgos linijos, iš
      kurios imama mažai vandens arba vanduo imamas retai.
      XIV SKIRSNIS. VANDENRUOŠOS ĮRENGINIAI
      113. Komunalinio vandentiekio vartotojo pageidavimu gali būti keičiama vandens
      kokybė, atsižvelgiant į vandens drumzlumą, korozingumą, polinkį sukelti kalkėjimą, organines ir
      neorganines mikropriemaišas.
      114. Vandens ruošimo įrenginiai turi būti jungiami prie geriamojo vandentiekio taip, kad
      būtų išvengta atvirkštinės tėkmės. Apsaugos priemonės turi atitikti standarto [7.6.1] reikalavimus.
      115. Pastatų vandens ruošimo įrenginiai turi būti parenkami, projektuojami ir
      eksploatuojami vamzdyno medžiagos pasroviui. Įrengimų konstrukcinės medžiagos turi būti
      atsparios fiziniam, cheminiam, mikrobiologiniam ir koroziniam vandens ir jo apdorojimo vyksmų
      poveikiui.
      116. Vandenruošos įrenginių našumas parenkamas pagal vandens poreikį ir turi būti
      pakankamas didžiausio poreikio debitams praleisti, tuo metu neviršijant slėgio kritimo, priimtino
      atsižvelgiant į turimą slėgį.
      117. Kai vandenruošos įrenginiai neveikia arba išjungti, turi būti garantuotas reikiamas
      vandens tiekimas.
      118. Vandenruošos įrenginių priešsrovyje ir pasrovyje, taip pat kitose jų veikimui
      būdingose vietose, turi būti įrengti čiaupai vandens bandiniams imti.
      119. Pastato vandenruošos įrenginiai turi veikti skaičiuotiniu našumu nekeldami
      trikdančio triukšmo ir nesukurdami neleistinų slėgio smūgių.
      120. Hidrostatinio slėgio veikiamos vandenruošos įrenginių dalys turi būti apskaičiuotos
      atlaikyti bandomąjį vandentiekio slėgį.
      121. Pastato vandenruošos įrenginiai neturi smarkiai padidinti vandens vartojimo arba
      nuotekų išleidimo.
      122. Antikorozinės arba stabilizacinės vandenruošos įrenginiai neturi būti įrengiami
      blogos vandentiekio schemos ar netinkamų medžiagų padariniams kompensuoti. Pirmiausia reikia
      pasitikrinti, ar nereikia pakeisti netinkamų medžiagų arba patobulinti vandentiekio schemos.
      123. Vandenruošos aparatai, kurių veikime yra paplavų nuleidimo fazė arba juose yra
      nupiltuvai, turi turėti srauto pertraukiklį su oro tarpu, atitinkantį standarto [7.6.1] reikalavimus.
      124. Reikia numatyti talpyklas, leidžiančias nutekėti didžiausiam vandens debitui,
      susidarančiam valant, plaunant, ištuštinant įrengimus arba nusipilant iš jų vandeniui.
      XV SKIRSNIS. PASTATO VANDENTIEKIO HIDRAULIKA
      125. Esminiai parametrai:
      125.1. Pastatų vandentiekiai gali būti trijų darbinio slėgio klasių. Slėgio klasės ir jų
      didžiausi leistinieji slėgiai (PDL) nurodyti 1 lentelėje. Vamzdžiai ir jų jungliai turi būti parenkami
      atsižvelgiant į vandentiekio slėgio klasę.
      1 lentelė. Darbinio slėgio klasės
      Slėgio klasė
      Didžiausias leistinas
      darbinis slėgis, MPa
      PDL 1,0 1
      PDL 0,6 0,6
      PDL 0,25 0,25
      125.2. Vandens greitis vandentiekio vamzdyne turi būti toks, kad kuo geriau
      būtų išnaudotas slėgis įvade, tačiau turi neviršyti 2 m/s įvaduose, magistralėse ir stovuose, 4
      m/s – jungiamuosiuose vamzdžiuose.
      125.3. Vandentiekio pajėgumas nusakomas didžiausiais tiekiamo vandens sekundės,
      valandos ir paros debitais.
      126. Apskaičiavimo principai:
      126.1. Vamzdyno apskaičiavimo tikslas – parinkti vamzdžių skersmenis ir nustatyti
      hidraulinius slėgio nuostolius tinkle, kai juo teka skaičiuotiniai sekundės debitai. Remiantis
      hidrauliniais nuostoliais, geodeziniu vandens tiekimo aukščiu ir vardiniais slėgiais ėmimo taškuose
      apskaičiuojami būtinieji slėgiai vandentiekyje, nustatomas slėgio didinimo arba mažinimo įtaisų
      poreikis.
      126.2. Hidrauliniai nuostoliai nustatomi skaičiuojamojoje trasoje, t.y. tinklo dalyje,
      jungiančioje lauko vandentiekį su tolimiausiu ir aukščiausiai įrengtu vandens ėmimo tašku.
      Įvertinami slėgio nuostoliai dėl trinties ir dėl vietinių kliūčių. Hidraulinio pasipriešinimo
      koeficientai imami pagal vamzdžių gamintojų duomenis, atsižvelgiant į vamzdžių medžiagą.
      126.3. Skaičiuotiniai sekundės debitai gali būti apskaičiuojami detaliai arba
      supaprastintai. Apskaičiuojant detaliai, skaičiuotiniai sekundės debitai nustatomi atsižvelgiant į
      vandentiekio paskirtį. Atskiro geriamojo vandentiekio apskaičiavimo metodika ir skaičiuotiniai
      parametrai nurodyti Reglamento 3 priede.
      126.4. Jungtinių vandentiekių skaičiuotiniai debitai nustatomi sumuojant atskiroms
      reikmėms tiekiamus vandens kiekius.
      126.5. Atskirojo gamybinio vandentiekio skaičiuotiniai debitai nustatomi tiesiogiai
      (neatsižvelgiant į galimą veikimo nesutapimą) sumuojant debitus tų vandens imtuvų, į kuriuos teka
      vanduo skaičiuojamuoju vamzdyno ruožu.
      126.7. Supaprastintas vamzdyno apskaičiavimas remiasi vandens ėmimo čiaupų ir imtuvų
      įvertinimu vartojimo vienetais. Sąlygos, kuriomis jis gali būti taikomas, ėmimo taškų vertės
      vartojimo vienetais ir įvairių medžiagų vamzdyno pralaidumas nurodytas Reglamento
      2 priede.
      126.8. Reikalingas slėgis nustatomas įvertinant geometrinį vandens pakėlimo aukštį,
      slėgio nuostolių skaičiuojamojoje trasoje sumą, slėgio nuostolius vandens skaitiklyje, slėgio
      nuostolius įrengimuose (pvz., koštuvuose, ruošimo įrenginiuose) ir laisvąjį slėgį nepatogiausiame
      ėmimo taške. Pastarasis nustatomas pagal pastate projektuojamų čiaupų gamintojo reikalavimus.
      XVI SKIRSNIS. VANDENS TIEKIMO UŽTIKRINIMAS
      127. Pastatai, kuriuose vandens tiekimo nutraukimas neleistinas (pvz., aukštesni
      kaip 16 a. gyvenamieji pastatai, pramoniniai pastatai su tam tikrais gamybos ypatumais),
      turi būti aprūpinami vandeniu ne mažiau kaip dviem įvadais. Įvadai tiesiami iš skirtingų
      lauko vandentiekio linijų. Nesant tokios galimybės, tarp prijungimo vietų įrengiamas
      čiaupas.
      128. Pastatų, kuriuose vandens tiekimo nutraukimas neleistinas, tiekiamojo vamzdyno
      magistralės daromos žiedinės arba sujungtos su dviem ar daugiau tarpusavyje sujungtų įvadų.
      129. Kai mažiausiasis normalus slėgis įvade negali aprūpinti kurio nors ėmimo taško
      reikalingu jo veikimui slėgiu, įrengiama papildomojo kėlimo siurblinė.
      130. Siurbliu keliamo vandens kiekis ir slėgis turi būti mažinamas, kiek įmanoma daugiau
      panaudojant įvado slėgį. Reikia nustatyti, ar siurbliu turi būti tiekiamas vanduo visam pastatui, ar
      tik aukštams, kuriuos negalima normaliai aprūpinti vandeniu įvado slėgiu. Kai nuspręsti sunku,
      siurbliu aprūpinamą dalį reikia nustatyti apskaičiavus kelis tiekimo variantus. Reikia atsižvelgti į
      energijos taupymą.
      131. Papildomojo kėlimo siurblinės turi būti įrengtos ir prižiūrimos taip, kad nesutriktų
      vandens tiekimo nenutrūkstamumas ir nebūtų pakenkta viešajam vandens tiekimui arba kitoms
      sistemoms. Turi būti išvengta geriamojo vandens kokybės pablogėjimo.
      132. Papildomojo kėlimo siurbliai gali imti vandenį tiesiog iš pastato vandentiekio
      magistralės arba iš tarpinio atvirojo bako, pripildomo iš magistralės. Geriamajame vandentiekyje
      pirmenybę reikia teikti tiesioginio ėmimo schemai, nes ji nekelia sveikatai pavojingo užteršimo
      grėsmės.
      133. Viešojo vandens tiekimo trikdymams išvengti, tiesioginio siurbimo schema gali būti
      taikoma, kai vandens tekėjimo greitis įvade ir siurbimo magistralėje įjungus ar sustabdžius kurį
      nors siurblį arba darinėjant kurį nors siurblinės čiaupą pasikeičia mažiau kaip per 0,15 m/s, o dėl
      energijos netekimo sustojus visai siurblinei pakinta ne daugiau kaip 0,5 m/s; arba kai įjungus
      siurblius įvado slėgis sumažėja ne daugiau kaip 50% ir lieka ne mažesnis kaip 0,1 MPa, o išjungus
      siurblius slėgis vartotojo pusėje nepašoksta daugiau kaip per 0,1 MPa virš įvado slėgio, esančio
      neveikiant siurbliams.
      134. Savarankiškai veikiančių siurblių slėgio aukštis apskaičiuojamas kaip reikalingojo
      slėgio (siurblio slėgvamzdyje arba pastato vandentiekio įvado prijungimo taške) didžiausios
      reikmės metu ir mažiausio normalaus slėgio įvade (arba siurblio siurbvamzdyje). Kai
      vandentiekyje įrengti ir atvirieji bakai, apskaičiuojant reikalingąjį slėgį nepatogiausiu tašku
      laikomas vandens bako plūdinis čiaupas.
      135. Jei projektuojami uždari (slėginiai) vandens bakai, siurblio slėgis nustatomas dviem
      atvejais: esant didžiausiam ir mažiausiam slėgiui bake; siurblio našumas turi atitikti didžiausią
      slėgį.
      136. Geriamojo vandens papildomojo kėlimo siurblinė turi būti įrengiama sausoje,
      neužšąlančioje, vėdinamoje, užrakinamoje ir kitkam nenaudojamoje patalpoje. Neturi būti
      galimybių kenksmingoms dujoms prasiskverbti į ją.
      137. Slėginiai bakai turi būti įrengti taip, kad būtų galima prieiti prie jų iš visų pusių ir
      vidaus.
      138. Ūkinių siurblių (tiekiančių vandenį buities ar gamybos reikmėms) našumas, jei
      sistemoje nėra vandens bakų, turi būti ne mažesnis už skaičiuotinį debitą, nustatytą skaičiuojant
      tinklus. Sistemoje su vandens bakais jų našumas turi atitikti didžiausias vandens sąnaudas per
      valandą. Nerekomenduojama projektuoti ilgą laiką arba nuolatos veikiančių siurblių. Jų veikimą
      būtina automatizuoti. Siurblių įsijungimo dažnumas neturi būti didesnis, negu nurodo siurblio
      gamintojas.
      139. Ūkiniai ir apytakiniai siurbliai gali būti montuojami šilumos punktuose, pastato
      rūsyje ar techniniame aukšte. Pramoniniuose pastatuose ūkiniai siurbliai gali būti statomi ceche,
      kuriame vartojamas vanduo.
      140. Pastato siurblinės darbo patikimumui užtikrinti įrengiamas atsarginis siurblys.
      141. Vandens tiekimui suvienodinti, kai vartojimas labai netolygus, ir vandens atsargoms
      kaupti arba laikyti gali būti įrengiami atvirieji bakai.
      142. Geriamajame vandentiekyje atvirieji bakai įrengiami laikantis šių reikalavimų: bake
      negali pablogėti vandens fizikinės, cheminės ir bakteriolginės savybės; bakas turi būti
      uždengtas standžiu, gerai priderintu ir patikimai pritvirtintu dangčiu, nebūtinai sandariu, tačiau
      nepraleidžiančiu šviesos ir vabzdžių, gerai prigludusiu prie vėdinimo vamzdžio, padarytu iš
      nedūžtančių ir lūžtant nesubyrančių medžiagų, negalinčių užteršti ant jų susikondesuojančio
      vandens; bakai turi būti apšiltinti, saugant nuo šalčio ir karščio poveikio; metalinių bakų vidus ir
      išorė turi būti padengti drėgmei atspariomis, nekenksmingomis (sąlytyje su geriamuoju vandeniu)
      medžiagomis; talpesni už 1000 litrų bakai turi turėti uždaromą landą apžiūrėjimui iš vidaus ir
      valymui; vandens tiekimo vamzdžio uždarymo čiaupas turi būti prieinamas nenukeliant dangčio;
      bakas statomas ant tvirto pagrindo, atlaikančio pilno bako svorį, plastikiniai bakai turi būti statomi
      ant ištisinio pagrindo.
      143. Atvirajame vandens bake reikia įrengti: vandens tiekimo vamzdį su vienu ar keliais
      plūdiniais čiaupais ir prieš kiekvieną jų įmontuoti uždarymo čiaupą; vandens ėmimo vamzdį su
      uždarymo čiaupu; signalinį vamzdelį arba vandens lygio jutiklį; perpylimo vamzdį; bako
      ištuštinimo vamzdį su čiaupu.
      144. Plūdiniu čiaupu reguliuojamas vandens lygis atvirajame bake (kai čiaupas turi
      užsidaryti) turi būti ne mažiau kaip 25 mm žemesnis už avarinio lygio relės arba signalinio
      vamzdelio prijungimo angos apačią, o kai tokio vamzdelio nėra, – ne mažiau kaip 50 mm žemesnis
      už perpylimo angos apačią. Lygio jutiklio valdomu siurbliu pripildomuose atviruosiuose vandens
      bakuose plūdiniai čiaupai neįrengiami.
      145. Vandens ėmimo vamzdis įjungiamas į baką žemiausiame jo taške. Kai iš bako
      vanduo tiekiamas ir į vandens šildytuvus, šildytino vandens ėmimo vamzdis turi būti įrengtas bent
      25 mm aukščiau ir prie jo neturi būti jungiami jokie kiti vandens imtuvai.
      146. Signaliniai vamzdeliai gali būti įrengiami iš lauko vandentiekio prisipildančiuose
      bakuose. Pro juos pradeda lietis vanduo, kai jo lygis bake pakyla virš nustatyto. Vanduo turi lietis
      gerai matomoje vietoje, jei galima, – lauke. Vamzdelio vidaus skersmuo turi būti ne mažesnis kaip
      19 mm. Iki 1000 litrų talpos (skaičiuojant iki nusipylimo lygio) bakų signaliniai vamzdeliai daromi
      kaip persipylimo vamzdžiai. Siurbliu pripildomuose bakuose signaliniai vamzdeliai neįrengiami;
      juos pakeičia avarinio lygio relės, įtaisomos 25 mm aukščiau nustatyto normalaus lygio.
      147. Perpylimo vamzdžiai įrengiami (viršus) 10 cm žemiau bako viršaus. Kad spėtų
      nutekėti vanduo, jo žiočių skersmuo turi būti dvigubai didesnis už tiekiamojo vamzdžio skermenį.
      Žiočių apačia daroma bent 50 mm aukščiau nustatyto normalaus lygio bake. Kai nusiliejantis
      vanduo pilasi į nuotakyną, perpylimo vamzdis turi turėti srauto pertraukiklį su oro tarpu, atitinkantį
      standarto [7.6.1] reikalavimus. Perpylimo vamzdis turi būti daromas iš standžių vamzdžių;
      lanksčių žarnų naudoti neleistina.
      148. Signaliniai vamzdeliai ir perpylimo vamzdžiai turi būti įrengti taip, kad pro juos į
      baką nepatektų vabzdžiai.
      149. Atvirieji bakai iškeliami į tokį aukštį, kad normaliai veiktų visi čiaupai. Bakų
      patalpos laikančiosios konstrukcijos turi būti nedegios, o patalpa tinkama sanitariniu ir patogi
      eksploataciniu požiūriu.
      150. Bakų talpa turi būti tokia, kad sutilptų vandens kiekis vartojimo ir tiekimo
      nesutapimams išlyginti ir atsarga (pvz., avarinė, gaisrinė). Minimalios vienetinės kai kurių viešųjų
      pastatų vandentiekio bakų talpos nurodytos Reglamento 4 priede.
      151. Atvirieji vandens bakai, prisipildantieji tiesiog iš lauko vandentiekio pakankamo
      slėgio valandomis, daromi tokio dydžio, kad juose sutilptų 30–80 % (priklausomai nuo
      nepakankamo slėgio trukmės) pastate per parą suvartojamo vandens. Periodiškai prisipildančio
      bako talpa pakankama, jei vienam gyventojui tenka 130 litrų. Gyvenamųjų namų vandentiekių,
      nuolatos ir pakankamu slėgiu aprūpinamų geriamuoju vandeniu, bakų talpa neturėtų viršyti
      80 litrų vienam asmeniui.
      152. Siurbliais pripildomų vandens bakų reguliuojančioji talpa W (m3
      ) gali būti
      apskaičiuojama taip:
      n
      Q
      W
      9 srb. 0,
       , (m
      3
      ),
      kai n – didžiausias (gamintojo duomenimis) siurblio įjungimų skaičius per
      valandą ir Qsrb – siurblio našumas, m
      3
      /h.
      153. Uždarieji (pneumatiniai) vandens bakai įrengiami sistemose su siurbliais, bet
      kokiame pastato aukšte, tam tinkančioje patalpoje. Gali būti pastovaus ir kintamo slėgio uždarieji
      vandens bakai. Energetiniu požiūriu ekonomiškesni kintamo slėgio bakai. Mažiausias jų slėgis turi
      garantuoti normalų visų pastate įrengtų vandens ėmimo taškų veikimą.
      154. Uždarajame (pneumatiniame) bake reikia įrengti: vandens tiekimo – ėmimo vamzdį
      su uždarymo čiaupu; ištuštinimo atvamzdį su išleidimo čiaupu; apsauginį vožtuvą; manometrą;
      slėgio jutiklį; oro papildymo įtaisą.
      155. Kintamo slėgio uždarąjį baką pripildančio siurblio apskaičiavimo tvarka pateikta
      Reglamento 5 priede.
      XVII SKIRSNIS. DAUGIAAUKŠČIO PASTATO VANDENTIEKIO INŽINERINĖS
      SISTEMOS YPATUMAI
      156. Tais atvejais, kai daugiaaukščių pastatų vandentiekiuose reikalingas slėgis viršija
      leistiną vardinį slėgį vandens ėmimo taškuose, vandentiekį reikia suskirstyti į slėgio zonas.
      157. Pirmoji (apatinė) zona įrengiama išnaudojant garantuotą lauko vandentiekio slėgį.
      Antrosios ir aukščiau esančių (slėgio zonų skaičius priklauso nuo pastato aukščio) dydis
      nustatomas atsižvelgiant į leistiną maksimalų vardinį slėgį pastato vandentiekio aukštų įvaduose.
      158. Kai pastate yra tik dvi slėgio zonos, antroji zona aprūpinama vandeniu siurbliais ir
      atviraisiais arba uždaraisiais bakais.
      159. Pastatuose su daugiau kaip dviem slėgio zonomis, jos gali būti aprūpinamos
      vandeniu taikant kurią nors iš šių trijų tiekimo schemų: kiekvienai zonai vanduo tiekiamas atskirais
      papildomojo kėlimo siurbliais; vanduo tiekiamas viena papildomojo kėlimo siurbline su joje
      įrengtais kiekvienos zonos slėgio mažikliais; vanduo tiekiamas viena papildomojo kėlimo siurbline
      ir slėgio mažikliai įrengti žemutinių aukštų įvaduose.
      160. Daugiaaukščiuose gyvenamuosiuose pastatuose, kuriuose būtinas gaisrinis
      vandentiekis [7.3.13], gali būti taikoma schema, kai vandens tiekimui į antrąją zoną išnaudojami
      gaisriniai stovai. Vanduo ūkiniais siurbliais ir gaisriniais stovais tiekiamas į antrosios zonos
      skirstomąją magistralę. Gaisro metu įsijungus gaisriniams siurbliams slėgis pakyla, todėl
      skirstomųjų stovų apsaugai nuo viršslėgio įrengiami slėgio mažikliai.
      161. Į pastatus su zoniniu vandentiekiu vanduo tiekiamas ne mažiau kaip dviem įvadais.
      XVIII SKIRSNIS. VANDENTIEKIO SAVININKO AR SAVIVALDYBĖS
      NORMUOJAMOS SRITYS
      162. Vandens vartotojas prijungiamas prie vandentiekio tinklo Vandentvarkos ūkio naudojimo
      taisyklėmis nustatyta tvarka, laikantis Reglamento 163–170 punktuose nurodytų principų.
      163. Kai savivaldybė yra nusprendusi nemokamai tiekti vandenį vidaus gaisrams gesinti,
      pastatų su gaisriniais vandentiekiais įvadiniai VAM įrengiami taip, kad vanduo gesinimui būtų
      tiekiamas ne pro VAM.
      164. Prijungti objektus vien tik prie vandentiekio tinklo, kai šalia yra lauko nuotakynas,
      neleidžiama; tokiu atveju objektai turi būti prijungiami kaip prie vandentiekio, taip ir prie nuotakyno.
      165. Abonentas, rekonstruodamas objektą arba keisdamas jo paskirtį, privalo gauti ir
      įvykdyti naujas technines sąlygas.
      166. Pastatytą arba rekonstruotą pastato vandentiekį prie veikiančio tinklo prijungia
      darbus vykdanti organizacija, gavusi vandens tiekėjo leidimą ir jam dalyvaujant.
      167. Draudžiama jungti objektus prie vandentiekio, neįrengus vandens apsakaitos mazgo.
      168. Abonentas privalo reguliariai apžiūrėti nuosavą vandentiekio tinklą ir įrenginius bei
      ne rečiau kaip kartą per metus išplauti vamzdyną, pažymėdamas pastato techniniame pase.
      169. Abonentui draudžiama prijungti gamybinį, apytakinį, karštąjį vandentiekį prie
      geriamojo vandentiekio.
      170. Abonentui leidžiama siurbti vandenį iš įvado tik su geriamojo vandens tiekėju
      suderinta tvarka.

      Apvalios medienos ženklinimas ir klasifikavimas

      LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTRAS
      ĮSAKYMAS


      DĖL APVALIOSIOS MEDIENOS KLASIFIKAVIMO IR ŽENKLINIMO TAISYKLIŲ PATVIRTINIMO


      2001 m. liepos 5 d. Nr. 358
      Vilnius


      Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (Žin., 1994, Nr. 96-1872; 1996, Nr. 110-2507; 1997, Nr. 96-2426; 1998, Nr. 56-1542; 1999, Nr. 110-3203; 2000, Nr. 111-3566; 2001, Nr. 35-1161) 9 straipsniu,
      1. Tvirtinu Apvaliosios medienos klasifikavimo ir ženklinimo taisykles (pridedama).
      2. Aplinkos ministerijos informacijos kompiuterinėje sistemoje vadovautis reikšminiu žodžiu „miškai“.


      L. E. APLINKOS MINISTRO PAREIGAS HENRIKAS ŽUKAUSKAS
      ______________


      PATVIRTINTA
      aplinkos ministro 
      2001 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. 358


      APVALIOSIOS MEDIENOS KLASIFIKAVIMO IR ŽENKLINIMO TAISYKLĖS

      BENDROSIOS NUOSTATOS

      1. Šios taisyklės privalomos miškų urėdijoms ir nacionalinių parkų direkcijoms, gaminant ir parduodant apvaliąją medieną. Jos nustato pagrindinius apvaliosios medienos klasifikavimo pagal medžių rūšis, sortimentus (paskirtį), matmenis ir kokybę reikalavimus bei jos ženklinimo tvarką.
      2. Privačių miškų savininkams, taip pat juridiniams ir fiziniams asmenims, pirkusiems nenukirstą valstybinį mišką ir gaminantiems apvaliąją medieną pardavimui, rekomenduojama naudotis šiomis taisyklėmis.
      3. NETEKO GALIOS:
      2007 07 13 įsakymu Nr. D1-410 (nuo 2007 07 22)
      (Žin., 2007, Nr. 81-3335)


      TERMINAI IR APIBRĖŽIMAI

      4. Apvalioji mediena – nukirstas ir nugenėtas medis be viršūnės, kuris gali būti skersai supjaustytas arba ne.
      5. Rąstas – skersai atpjauta apvaliosios medienos dalis.
      6. Sortimentas – nustatytos paskirties apvalioji mediena.
      7. Trumpa apvalioji mediena – iki 3 metrų ilgio apvalioji mediena, kurios tūris paprastai skaičiuojamas erdmetriais.
      8. Ilga apvalioji mediena – apvalioji mediena, kurios ilgis 3 metrai ir daugiau, o tūris paprastai skaičiuojamas kietmetriais.
      9. Kietmetris – vieno kubinio metro erdvinės apimties medienos masė be tuščių erdvės tarpų (ktm arba m3).
      10. Erdmetris – vieno kubinio metro erdvinės apimties medienos masė, įskaitant tarp medienos esančius tuščius erdvės tarpus (erdm).
      11. Pjautinasis rąstas – rąstas pjautinei medienai gaminti.
      12. Kartis – iki 14 cm skersmens su žieve 1 m atstumu nuo storgalio ir ne mažiau kaip 3 cm skersmens be žievės laibgalyje ilgos apvaliosios medienos sortimentas.
      13. Popiermedis – apvalioji mediena, skirta mechaniniam ir galbūt cheminiam perdirbimui, gaminant plaušieną ar medienos plokštes.
      14. Plokščių mediena – apvalioji mediena plokštėms gaminti.
      15. Stulpų rąstas – apvalioji mediena stulpams gaminti.
      16. Pabėgių rąstas – apvalioji mediena pabėgiams ir iešminiams tašams gaminti.
      17. Fanermedis – rąstas fanerai gaminti.
      18. Malkos – apvalioji mediena, skirta kurui.
      19. Stiebas – antžeminė medžio dalis be šakų.
      20. NETEKO GALIOS: 
      2004 11 22 įsakymu Nr. D1-601 (nuo 2005 01 01)
      (Žin., 2004, Nr. 174-6454)

      21. Kietųjų lapuočių mediena – ąžuolo, uosio, klevo, skroblo, guobinių mediena.
      22. Minkštųjų lapuočių mediena – tuopos (drebulės), beržo, gluosnio, liepos, alksnių mediena.


      APVALIOSIOS MEDIENOS KLASIFIKAVIMAS

      23. Apvalioji mediena klasifikuojama pagal medžių rūšis, sortimentus (paskirtį), matmenis ir kokybę.
      24. Pagal medžių rūšis apvalioji mediena klasifikuojama priklausomai nuo to, iš kokių medžių rūšių ji pagaminta. Gali būti klasifikuojama ir pagal medžių rūšių grupes: spygliuočių, lapuočių, kietųjų lapuočių, minkštųjų lapuočių, alksnių (juodalksnių ir baltalksnių), guobinių (guobos, skirpsto, vinkšnos) mediena ir pan.
      25. Klasifikuojant pagal medžių rūšis, vartojamos tokios medžių rūšių ar jų grupių pavadinimų santrumpos:


      P – pušis

      B – beržas

      M – maumedis

      E – eglė

      D – drebulė

      L – liepa

      Ą – ąžuolas

      J – juodalksnis
      Sp – spygliuočiai

      U – uosis

      Bt – baltalksnis

      Lp – lapuočiai

      K – klevas

      Gl – gluosnis

      Mn – minkštieji lapuočiai

      G – guobiniai

      Sb – skroblas

      Kt – kietieji lapuočiai















      26.
      KEISTA:
      2004 11 22 įsakymu Nr. D1-601 (nuo 2005 01 01)
      (Žin., 2004, Nr. 174-6454)


      Pagal sortimentus (paskirtį) apvalioji mediena klasifikuojama, kai jos naudojimo paskirtis žinoma. Tai stulpų rąstai, pabėgių rąstai, popiermedžiai, plokščių mediena, malkos ir kt.
      Vartojamos tokios sortimentų pavadinimų santrumpos:


      PJ – pjautinieji rąstai

      SB – stiebai

      ST – stulpų rąstai

      KL – kietųjų lapuočių trumpuoliai

      PB – pabėgių rąstai

      ML – malkos

      KR – kartys

      MLI – pirmos kaitrumo grupės malkos

      PP – popiermedžiai

      MLII – antros kaitrumo grupės malkos

      FN – fanermedžiai

      MLII – trečios kaitrumo grupės malkos

      PM – plokščių mediena

       
















      27. Pagal matmenis apvalioji mediena klasifikuojama priklausomai nuo rąstų skersmens ir ilgio.
      28.
      KEISTA:
      2004 11 22 įsakymu Nr. D1-601 (nuo 2005 01 01)
      (Žin., 2004, Nr. 174-6454)


      Apvalioji mediena, kuri matuojama vienetiniu metodu, nepriklausomai nuo jos ilgio klasifikuojama pagal rąsto vidurio skersmenį be žievės į šias stambumo klases:

      stambumo klasė

      vidurio skersmuo, cm

      D0

      < 10

      D1a

      10–14

      D1 b

      15–19

      D2a1

      20–22

      D2a2

      23–24

      D2 b

      25–29

      D3 a

      30–34

      D3 b

      35–39

      D4

      40–49

      D5

      50–59

      D6

      ³ 60

      Kitos klasės, tolesnės už šeštąją, gali būti pridedamos naudojant tą pačią gradaciją.
      Į poklasius „a“ ir „b“ gali būti skirstomos arba neskirstomos visos klasės.
      Skersmens matavimo duomenys apvalinami atmetant centimetro dalis.
      29.
      KEISTA:
      2004 11 22 įsakymu Nr. D1-601 (nuo 2005 01 01)
      (Žin., 2004, Nr. 174-6454)


      Ilga apvalioji mediena klasifikuojama į stambumo klasių grupes:

      stambumo klasių grupė

      santrumpa

      stambumo klasė

      vidurio skersmuo, cm

      smulki mediena

      Sm

      D0
      D1 a
      D1 b
      D2 a1


      22

      vidutinio stambumo mediena

      Vd

      D2 a2
      D2 b
      D3 a


      23–34

      stambi mediena

      St

      D3 b
      D4
      D5
      D6


      35

      30. Rąsto vidurio skersmuo, jeigu sunku išmatuoti, apvaliosios medienos klasifikavimui gali būti nustatomas pagal laibgalio skersmenį ir vidutinį nuolaibį – 1 cm/m.
      31. Apvalioji mediena, kuri matuojama grupiniu metodu, pagal stambumą (plongalio skersmenį su žieve) klasifikuojama į šias klases:


      stambumo klasė

      plongalio skersmuo su žieve, cm

      S 1

      3 iki 6

      S 2

      7 iki 13

      S 3

      14

      Jeigu mediena be žievės (nulupta žieve), nurodyti skersmenys mažinami 1 cm.
      32. Spygliuočių rąstai pagal ilgį skirstomi į 4 klases:


      ilgio klasė

      ilgis, m

      L 1

      3

      L 2

      > 3 ir ≤ 6

      L3

      > 6 ir ≤ 13,5

      L4

      > 13,5

      33. Ilga mediena (stiebai) pagal matmenis klasifikuojama, atsižvelgiant į mažiausią ilgį ir mažiausią plongalio skersmenį be žievės, į šias klases:

      klasė

      minimalus ilgis, m

      minimalus plongalio skersmuo, cm

      H1

      8

      10

      H2

      10

      12

      H3

      14

      14

      H4

      16

      17

      H5

      18

      22

      H6

      18

      30

      34. Pagal kokybę apvalioji mediena klasifikuojama, atsižvelgiant į šias ydas ir defektus: kreivumą, įvijumą, nuolaibį, šakas (atvirąsias, apaugusias, sveikąsias, pūvančiąsias), šerdies poslinkį, reaktingąją medieną, paviršiaus nelygumus, plyšius, nusispalvinimą, puvinius, vabzdžių pažaidas. Ji skirstoma į 4 klases:
      A klasė – aukščiausios kokybės apvalioji mediena, be ydų arba tik su nereikšmingomis ydomis, kurios neturi įtakos jos panaudojimui. Paprastai tai kambliniai rąstai;
      B klasė – normalios kokybės, įskaitant sausuolių, apvalioji mediena, kuri turi vieną ar kelias iš šių ydų: nedidelį kreivumą, įvijumą ir nuolaibį, smulkias ar vidutinio dydžio sveikas šakas, šiek tiek smulkių pūvančiųjų šakų, nežymų šerdies poslinkį, keletą paviršiaus nelygumų ar kitų atskirų ydų, kurias kompensuoja bendra gera kokybė;
      C klasė – apvalioji mediena, kurios dėl ydų negalima priskirti A ir B klasėms, tačiau ją galima naudoti pramonėje. Tai mediena su stambiomis šakomis, dideliais nelygumais, stipriai nulaibėjusi, didelio įvijumo, su giliomis pūvančiomis šakomis, dideliais puvinio plotais bei kitaip stipriai pažeista;
      D klasė – blogos kokybės mediena, kurios negalima priskirti A, B ir C klasėms, tačiau daugiau kaip 40% jos tūrio tinka panaudoti pramoniniam apdirbimui ar perdirbimui.
      35. Apvaliosios medienos ydų ir defektų dydžiai, jų matavimas, skaičius bei papildomi reikalavimai, klasifikuojant ją pagal kokybę, nurodomi nustatytąja tvarka taikomuose standartuose, šalims susitarus kitaip – pirkimo-pardavimo sutartyse.
      36. Atskirų apvaliosios medienos sortimentų klasifikavimo ir matavimo reikalavimai pateikti šių taisyklių 1 priede, kainų grupavimo – 2 priede. Parduodant apvaliąją medieną, kainos gali būti daugiau diferencijuojamos nei pateikta 2 priede (nesujungiant skirtingų klasių ar grupių).
      37. Apskaitoje apvaliosios medienos klasifikavimo požymiai rašomi tokia eilės tvarka: sortimento pavadinimas, medžių rūšis, kokybės klasė (rūšis), stambumo klasė (grupė) arba skersmuo cm, ilgio klasė arba ilgis m. Santrumpos atskiriamos brūkšneliu.


      Pavyzdžiai:

      1. PJ – P – B – Vd – L2 = pjautinieji pušies, B kokybės klasės, vidutinio stambumo, 3–6 m ilgio rąstai;
      2. PB – Sp = spygliuočių pabėgių rąstai.


      APVALIOSIOS MEDIENOS ŽENKLINIMAS

      38.
      KEISTA:
      2004 11 22 įsakymu Nr. D1-601 (nuo 2005 01 01)
      (Žin., 2004, Nr. 174-6454)


      Privaloma ženklinti skirtą parduoti apvaliąją medieną, kuri klasifikuojama kokybės klasėmis ir jos tūriui nustatyti taikomas vienetinis matavimo metodas. Mediena ženklinama ją priimant arba parduodant.
      39. Apvalioji mediena ženklinama, pažymint kokybės klasę ir užrašant rąstų plongalio be žievės, o stiebų – 1,2 m atstumu nuo storgalio skersmens su žieve paskutinį matmens skaitmenį. Rąstai ženklinami plongalyje, stiebai – storgalyje. Užrašomi ženklai turi būti gerai matomi ir išlikti, iki mediena bus perduota pirkėjui. Skaitmenų ir raidžių aukštis – 30–80 mm.
      40. Kokybės klasė pažymima vienu iš šių būdų:
      1) užrašant kokybės klasės raidę;
      2) spalvotais taškais: A – raudonos, B – žalios, C – mėlynos, D – juodos spalvos;
      3) vienos spalvos taškais: A – keturiais taškais, B – trimis taškais, C – dviem taškais, D – vienu tašku.
      41. Kokybės klasės žymėjimo būdas nurodomas apvaliosios medienos pirkimo-pardavimo sutartyse.
      42. Kai apvalioji mediena pagal taikomą standartą (sutartį) skirstoma kokybės rūšimis, vietoj kokybės klasės raidės rašomas (įmušamas) rūšies romėniškasis skaitmuo.
      43. Apvalioji mediena gali būti ženklinama numeriais arba identifikavimo kodais. Ženklinant apvaliąją medieną numeriais (užrašant, įmušant, plastikinėmis arba metalinėmis plokštelėmis) ar kodais, turi būti rašomas žiniaraštis arba sudaroma kompiuterinių duomenų bazė, kur nurodoma kiekvieno atskiru numeriu paženklinto rąsto ilgis, storis, tūris, medžių rūšis, kokybės klasė (rūšis), sortimento pavadinimas, standarto žymuo. Kai ženklinama numeriais ar identifikavimo kodais, žymėti kokybės klasę (rūšį) ir skersmenį nebūtina.
      44. Kokybės klasė (rūšis) gali būti pakeista Aplinkos ministerijos nustatytąja tvarka.
      45. Miškų urėdijų ir nacionalinių parkų direkcijų nuožiūra apvalioji mediena gali būti ženklinama spaudais.
      46. Apvaliosios medienos ženklinimo būdas nurodomas pirkimo-pardavimo sutartyje.
      ______________


      1 priedas

      NAUJA REDAKCIJA nuo 2005 01 01)
      (Žin., 2004, Nr. 174-6454)


      Apvaliosios medienos sortimentų klasifikavimas ir matavimas

      Sortimentai

        Skirstymas klasėmis

      Matavimo metodas

      pavadinimas

      santrumpa

      kokybės

      stambumo

      ilgio

      Pjautinieji rąstai

      PJ

      A, B, C, D
      Sm – matuojamiems grupiniu metodu – neskirstoma


      D0, D1a, D1b, D2a1, D2a2, D2b, D3a, D3b, D4, D5, D6
      arba
      D0, D1, D2, D3, D4, D5, D6
      arba
      Sm, Vd, St


      spygliuočių:
      L1, L2, L3, L4


      Sm – grupinis arba vienetinis
      Vd ir St – vienetinis


      Stulpų rąstai

      ST

      neskirstoma

      neskirstoma

      neskirstoma

      vienetinis

      Pabėgių rąstai

      PB

      neskirstoma

      neskirstoma

      neskirstoma

      vienetinis

      Fanermedžiai

      FN

      A, B, C

      neskirstoma

      neskirstoma

      vienetinis

      Kartys

      KR

      neskirstoma

      neskirstoma

      neskirstoma

      vienetinis arba grupinis

      Plokščių mediena

      PM

      pagal taikomą standartą

      neskirstoma arba S1, S2, S3

      neskirstoma

      grupinis

      Popiermedžiai

      PP

      pagal taikomą standartą

      neskirstoma arba S1, S2, S3

      neskirstoma

      grupinis

      Stiebai

      SB

      pagal taikomą standartą

      H1, H2, H3, H4, H5, H6

      H1, H2, H3, H4, H5, H6

      vienetinis

      Kietųjų lapuočių trumpuoliai

      KL

      neskirstoma

      neskirstoma arba S1, S2, S3

      neskirstoma

      grupinis arba vienetinis

      Malkos

      ML

      neskirstoma

      neskirstoma arba S1, S2, S3

      neskirstoma

      grupinis

      Pastabos.
      Pagal taikomą standartą malkos gali būti skirstomos į kaitrumo grupes. 
      Susitarus grupinis matavimo metodas gali būti keičiamas vienetiniu. 
      Smulkių pjautinųjų rąstų tūriui nustatyti taikomas grupinis matavimo metodas, kai rietuvėje nėra stambių rąstų, o vidutinio stambumo yra ne daugiau kaip 10 % rietuvės tūrio. 
      ______________


      2 priedas

      NAUJA REDAKCIJA nuo 2005 01 01)
      (Žin., 2004, Nr. 174-6454)


      Apvaliosios medienos sortimentų kainų grupavimas

      Sortimentai ir medžių rūšys

      Kaina Lt/m3

      Kainos, Lt/m3 pagal medienos kokybę ir stambumą

       
      A

      B

      C

      D

      Sm

      Vd

      St

      Sm

      Vd

      St

      Sm

      Vd

      St

      Sm

      Vd

      St

      PJ–P

      x

                             
      PJ–P–Sm

        x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      E

      x

                             
      PJ–E–Sm

        x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      Ą

      x

      x

      x

      I –
      II -


      x

      x

      I –
      II -


      x

      x

      I –
      II -


      x

      x

      I –
      II -


      U

      x

                             
      PJ–U–Sm

        x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      K

      x

                             
      G

      x

                             
      B

      x

                             
      PJ–B–Sm

        x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      D

      x

                             
      PJ–D–Sm

        x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      J

      x

                             
      PJ–J–Sm

        x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      Bt

      x

                             
      PJ–Bt–Sm

        x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      Sb

      x

                             
      PJ–Sb–Sm

        x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      FN–B

      x

      x

        x

      x

        x

      x

        x

      x

        x

      J

      x

      x

        x

      x

        x

      x

        x

      x

        x

      ST–Sp

        x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      PB–Sp

        x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      KR–Sp

        x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      PM–Sp

        x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      Lp

        x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      PP–P

        x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      E

        x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      B

        x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      J

        x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      Bt

        x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      D

        x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      KL–Ą

        x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      U

        x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      K

        x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      SB–Sp

        x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      ML I

        x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      ML II

        x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      ML III

        x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      x

      Pastabos.
      Fanermedžių kainos pagal medienos stambumą neskirstomos. 
      Stambių ąžuolo pjautinųjų rąstų kainos skirstomos į 2 grupes: I – 35–49 cm, II – > 50 cm storio.
      Minkštųjų lapuočių smulkūs pjautinieji rąstai, matuojami grupiniu būdu, gali būti neskirstomi pagal medžių rūšis.


      Krovinių išdėstymas ir tvirtinimas transporto priemonėje

      LIETUVOS RESPUBLIKOS SUSISIEKIMO MINISTRO

      Į S A K Y M A S

       

      DĖL KROVINIŲ, VEŽAMŲ KELIŲ TRANSPORTO PRIEMONĖMIS, IŠDĖSTYMO IR TVIRTINIMO TAISYKLIŲ PATVIRTINIMO

       

      2008 m. vasario 21 d. Nr. 3‑56

      Vilnius

      SUSISIEKIMO MINISTRAS                                                 ALGIRDAS BUTKEVIČIUS

      ______________

      PATVIRTINTA

      Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro

      2008 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. 3-56

       

      KROVINIŲ, VEŽAMŲ KELIŲ TRANSPORTO PRIEMONĖMIS, IŠDĖSTYMO IR TVIRTINIMO TAISYKLĖS

       

      I. BENDROSIOS NUOSTATOS

       

                  1. Krovinių, vežamų kelių transporto priemonėmis (toliau – transporto priemonėmis), išdėstymo ir tvirtinimo taisyklės (toliau vadinama – taisyklės) parengtos atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos kelių transporto kodeksą (Žin., 1996, Nr. 119-2772) ir Kelių eismo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 „Dėl Kelių eismo taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 7-263).

                  2. Šios taisyklės reglamentuoja tinkamą krovinių išdėstymą bei tvirtinimą ir yra privalomos  krovinių vežėjams  ir siuntėjams.

                  3. Krovinių vežėjai ir siuntėjai  privalo užtikrinti  tinkamą krovinių tvirtinimą bei išdėstymą  ir kitais, šių taisyklių nenustatytais, atvejais.

                  4. Šiose taisyklėse vartojamos sąvokos:

                  Birus krovinys – krovinys, susidedantis iš atskirų didesnių ar mažesnių vienarūšių dalelių (pvz., grūdų, smėlio, statybinių atliekų ir pan.) ir sudarantis vieną birų krovinį su pastoviomis arba dėsningai ir nuolat kintančiomis fizinėmis ir mechaninėmis savybėmis.

                  Konteineris – standartinė tara prekėms ar kitiems kroviniams gabenti, kurią galima nuimti nuo transporto priemonės bei transportuoti įvairiomis transporto priemonėmis. ISO konteinerį galima transportuoti tik specialius tvirtinimo įtaisus turinčiomis transporto priemonėmis (1 priedo 29 pav.).

                  Krovinio vežėjas – fizinis ar juridinis asmuo, vežantis krovinius.

                  Tempimo jėga LC – (Lashing Capacity – diržo pasipriešinimo krovinio judėjimui jėga, kuri nurodoma ant diržo etiketės daN vienetais) maksimali jėga, kurią leidžiama perduoti į tvirtinimo priemonę.

      Tiesioginis tvirtinimas – krovinio tvirtinimo tipas, kurį naudojant tvirtinimo priemonės sutvirtina krovinį savo tempimo jėga LC  (1 priedo 2 pav.).

                  Įstrižas tvirtinimas – tiesioginio tvirtinimo tipas, kurį naudojant tvirtinimo priemonės kabinamos tiesiogiai už krovinio tvirtinimo taškų (1 priedo 3 pav.).

                  Svorio jėga – jėga, kuria krovinys spaudžiamas į krovinių platformą (1 kg krovinio masė atitinka 1 daN (dekaniutono) svorio jėgą).

                  Trinties jėga – jėga, kuri trukdo kroviniui slysti dėl šiurkštaus paviršiaus.

                  Tvirtinimo jėga – jėga, perduodama iš tvirtinimo priemonių siekiant pakankamai pritvirtinti krovinį.

                  Tvirtinimo priemonės – visos priemonės kroviniui tvirtinti: tvirtinimo diržai, tvirtinimo grandinės (fiksuojamosios, užpildančios), tinklai ir brezentai, slydimą mažinančios medžiagos ir kt.

                  Kitos vartojamos sąvokos atitinka Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekse (Žin., 1996, Nr. 119-2772) bei Kelių eismo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 „Dėl Kelių eismo taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 7-263), vartojamas sąvokas.

       

      II. BENDRIEJI KROVINIŲ IŠDĖSTYMO IR TVIRTINIMO REIKALAVIMAI

       

                  5. Krovinio siuntėjas parenka transporto priemonę, krovinio išdėstymo ir tvirtinimo būdą, atitinkantį gamintojo reikalavimus.

                  6. Krovinio vežėjas yra atsakingas už tai, kad transporto priemonė būtų tvarkinga, o tvirtinimo įranga – tinkama.

                  7. Krovinio siuntėjas pakrauna krovinį į transporto priemonę ir jį pritvirtina.

                  8. Krovinio siuntėjas privalo išdėstyti ir pritvirtinti krovinį transporto priemonėje taip, kad būtų garantuotas saugus jo vežimas. Vežamo krovinio masė ir apkrovos pasiskirstymas į ašis turi neviršyti nustatytų normų.

                  9. Krovinio vežėjas privalo kontroliuoti krovinio išdėstymą ir tvirtinimą, kad būtų laikomasi nustatytų transporto priemonės pakrovimo normų.

                  10. Vairuotojas, pradėdamas važiuoti, privalo patikrinti, ar krovinys išdėstytas ir pritvirtintas pagal Kelių eismo taisyklių ir šių taisyklių reikalavimus. Apie pastebėtą neatitiktį vairuotojas privalo pranešti krovinio siuntėjui, kuris privalo ją pašalinti. Neįvykdžius šio reikalavimo, važiuoti draudžiama.

                  10.1. Vairuotojas privalo reguliariai tikrinti krovinio tvirtinimą kelionės metu. Papildomai tvirtinimas turi būti tikrinamas po krovinio dalies iškrovimo, staigaus stabdymo ar kitos ekstremalios situacijos važiavimo metu.

                  10.2. Vairuotojas privalo važiuoti saugiai – pasirinkti greitį pagal aplinkybes, kad išvengtų staigaus krypties keitimo ir stabdymo.

                  11. Racionali krovinio išdėstymo schema parenkama kiekvienu konkrečiu atveju priklausomai nuo krovinio tipo, taros ir kėbulo gabaritinių matmenų.

                  11.1. Krovinys turi būti išdėstomas krovinių skyriuje pagal šiuos reikalavimus:

                  11.1.1. Krovinys turi būti padedamas kiek galima tolygiau per visą krovinio skyriaus grindų plotą.

                  11.1.2. Krovinys turi būti padedamas kiek galima žemiau. Krovinio svorio centras turi būti kiek galima arčiau krovinių skyriaus išilginės simetrijos ašies linijos.

                  11.1.3. Krovinys turi būti atremiamas į krovinių skyriaus priekinį bortą arba kabinos apsauginę konstrukciją, taip pat į krovinių skyriaus šoninius bortus.

                  11.1.4. Kroviniai, turintys aštrius galus, išdėstomi aštriuoju galu į galinį bortą.

                  11.2. Krovinys tvirtinamas taip, kad transporto priemonei judant, jis negalėtų atsilaisvinti veikiant šioms jėgoms (1 priedo 1 pav.):

                  11.2.1. judėjimo kryptimi nukreiptai inercijos jėgai, kurios dydis lygus 0,8 FG;

                  11.2.2. į šonus ir atgal nukreiptai inercijos jėgai, kurios dydis lygus 0,5 FG.

                  11.3. Tvirtinant krovinį atsižvelgiama į stabdymo metu jį veikiančią trinties jėgą. Šių taisyklių 2 priede nurodyti įvairių medžiagų slydimo trinties koeficientai, kurie naudojami apskaičiuoti krovinio tvirtinimą pagal supaprastintą formulę:

       

       

      čia  – tvirtinimo jėga (visų tempimo elementų apspaudimo jėga, tempianti tiesiai, kuri reikalinga visam kroviniui tvirtinti);  – tvirtinimo veiksnys (krovinio šonų ir galinės pusės tvirtinimo veiksnys 0,5 FG, atitinkamai priekinės pusės – 0,8 FG);  – trinties koeficientas;  – krovinio svoris, daN.

                  Skaičiavimo pavyzdys:

      FG = 3000 daN  f = 0,8   m = 0,2  Fv = 4500 daN (be neslystančio demblio)

      FG = 3000 daN  f = 0,8   m = 0,6  Fv =   500 daN (su neslystančiu dembliu)

                  Pastaba. Tempimo jėga LC turi būti lygi tvirtinimo jėgai Fv arba didesnė už ją.

                  12. Krovinys gali būti tvirtinamas įvairiais būdais (prirakinimas, blokavimas, pririšimas, aukštį reguliuojantis pririšimas ir jų kombinacijos).

                  12.1. Tvirtinimo diržai, kurie laiko krovinį, kad jis nejudėtų išilgai transporto priemonės, išdėstomi abiejose krovinio pusėse. Tvirtinimo diržų tempimo jėgų suma yra:

                  12.1.1. ne mažesnė kaip 0,8 krovinio svorio (diržai, kurie laiko krovinį transporto priemonės judėjimo kryptimi);

                  12.1.2. ne mažesnė kaip 0,5 krovinio svorio (diržai, kurie laiko krovinį kryptimi, priešinga transporto priemonės judėjimo krypčiai, ir skersai).

                  12.2. Tvirtinimo diržų maksimalią tempimo jėgų sumą leidžiama sumažinti, jei:

                  12.2.1. naudojama krovinio atrama;

                  12.2.2. atsižvelgiama į trintį tarp krovinio ir krovinių skyriaus grindų (3 priedas);

                  12.2.3. tai leidžia krovinio rūšis (1 priedo 2 pav.).

                  13. Sutraukimo mechanizmas ir diržai išdėstomi taip, kad nepadidintų transporto priemonės pločio.

                  14. Diržų tvirtinimo vietos turi išlaikyti krovinio sukeltas apkrovas.

                  15. Diržai, kurie saugo krovinį nuo pasislinkimo išilgai, išdėstomi kiek galima horizontaliau, neviršijant 60 laipsnių kampo krovinių skyriaus grindų atžvilgiu (1 priedo 3 pav.).

                  16. Tvirtinimo diržų techninės charakteristikos nurodytos 4 priede.

                  17. Krovinio tvirtinimo diržus ir sutraukimo mechanizmus reikia reguliariai tikrinti (pagal gamintojo nurodytus terminus). Draudžiama naudoti susidėvėjusius ir neatitinkančius gamintojo reikalavimų diržus. Tvirtinimo diržai yra susidėvėję:

      17.1. nutrūkus arba įplyšus siūlams, kai suardyta daugiau kaip 10 % audinio;

      17.2. pažeidus pagrindines (laikančiąsias) siūles, kintant diržo formai dėl šilumos poveikio;

      17.3. atsiradus kitokiems apgadinimams dėl chemikalų poveikio;

      17.4. kai techninių charakteristikų nėra arba jos neįskaitomos;

      17.5. kai yra įtrūkimų, diržas labai deformavęsis arba yra pavojingų korozijos požymių reketo mechanizme (terkšlėje) ar sujungimo elementuose;

      17.6. kai sagties (kabliuko) kilpos išsiplėtusios daugiau kaip 5 % arba kai pastebima deformacija.

       

      III. KROVINIŲ PADĖKLŲ IR RITINIŲ IŠDĖSTYMAS IR TVIRTINIMAS

       

                  18. Padėklai ir ritiniai krovinių skyriuje išdėstomi glaudžiai. Jei krovinių skyrius yra uždaras arba jis turi gamintojo reikalavimus atitinkančius bortus, krovinio papildomai tvirtinti nereikia (1 priedo 4 pav.).

                  19. Padėklai ir ritiniai atremiami į krovinių skyriaus priekinį bortą. Jei krovinių skyrius neturi priekinio borto, krovinys išdėstomas taip, kad jį būtų galima pritvirtinti su tvirtinimo įtaisais (1 priedo 5 pav.).

                  20. Viršutinės eilės pirmas ir paskutinis ritiniai tvirtinami prie krovinių skyriaus krovinio tvirtinimo vietų. Apatinės eilės paskutinis ritinys atremiamas į atitinkamo dydžio specialų padėklą (1 priedo 6 pav.).

                  21. Ritinius galima pritvirtinti, jei apatinė eilė atremiama į bortus. Visi viršutiniai ritiniai tvirtinami prie krovinių skyriaus krovinio tvirtinimo vietų (1 priedo 7 pav.).

                  22. Į krovinių skyriaus priekinį bortą neatremtų ritinių judėjimas apribojamas atitinkamo dydžio specialiais padėklais ir minėti ritiniai tvirtinami diržais. Diržais tvirtinamas kiekvienas ritinys atskirai arba visi ritiniai kartu nuo priekio iki galo (1 priedo 8 pav.).

                  23. Ritiniai gali būti tvirtinami diržais ir padėklais arba tik diržais. Jei ritiniai tvirtinami tik diržais, kiekvienas ritinys turi būti pritvirtintas dviem diržais.

                  24. Ritinius skersai galima tvirtinti diržais. Diržus tvirtinti prie ritinių reikia kiek galima aukščiau (1 priedo 8 pav.).

                  25. Ritinių riedėjimą apribojančio tvirtinimo stiprumas turi atitikti ritinių svorį.

                  26. Stačiai pastatytų ritinių pirma eilė atremiama į krovinių skyriaus priekinį bortą, kitos – į krovinių skyriaus šoninius ir galinį bortus. Ritiniai surišami į paketus (1 priedo 9 pav.).

                  27. Jei ritinių aukštis neviršija krovinių skyriaus bortų aukščio daugiau kaip 1/5 ritinio aukščio ir bortų stiprumas atitinka ritinių svorį, tai ritinių papildomai tvirtinti nebūtina.

                  28. Jei ritinių aukštis viršija krovinių skyriaus bortų aukštį daugiau kaip 1/5 ritinio aukščio, tai ritinius reikia papildomai tvirtinti apdengiant juos tvirtinimo tinklu arba kita pagalbine krovinio tvirtinimo priemone.

                  29. Dideli ritiniai (skersmuo didesnis kaip 0,5 L) atremiami į krovinių skyriaus bortus (1 priedo 10 pav.).

       

      IV. VAMZDŽIŲ TVIRTINIMAS

       

                  30. Vamzdžiams vežti naudojamos transporto priemonės, kurių krovinių skyrius turi bortus arba kuriose yra platformos tipo krovinių skyrius su šoninėmis atramomis. Transporto priemonėmis, kurios neturi priekinio borto, išilgai sukrautus vamzdžius vežti draudžiama.

                  31. Vamzdžiai atremiami į krovinių skyriaus priekinį arba šoninį bortą. Viršutinis vamzdis turi remtis į krovinių skyriaus bortą ne mažiau kaip 1/5 vamzdžio skersmens (1 priedo 
      11 pav.).

                  32. Lengvų vamzdžių judėjimas į priekį apribojamas juos tvirtinant prie krovinio skyriaus ne mažiau kaip dviem diržais (1 priedo 11 pav.). Diržų skaičius parenkamas priklausomai nuo vamzdžių ilgio ir kitų parametrų.

                  33. Tvirtinant turi būti naudojamos specialios vamzdžių skersmenį atitinkančios profiliuotos medžio tarpinės (1 priedo 12 pav.).

       

      V. VEŽAMŲ AUTOMOBILIŲ IR TRAKTORIŲ TVIRTINIMAS

       

                  34. Vežant automobilius reikia laikytis šių reikalavimų:

                  34.1. Vežamuose automobiliuose turi būti įjungtas stovėjimo stabdys arba pavara turi būti perjungta į automobiliui stovėti skirtą padėtį.

                  34.2. Po vežamo automobilio vienos ašies ratais dedamos atsparos (1 priedo 13 pav.).

                  34.3. Ne mažiau kaip viena automobilio ašis tvirtinama diržu arba šonine atrama.

                  34.4. Atramos ir atsparos gali būti pakeistos vežamo automobilio ratų dydį atitinkančiais įdubimais krovinių skyriaus grindyse (1 priedo 13 pav.).

                  34.5. Vežant automobilius ant horizontalios arba nuožulnios platformos, jie turi būti pritvirtinti pagal 1 priedo 14 pav. schemą.

                  35. Traktoriai tvirtinami laikantis šių reikalavimų:

                  35.1. Turi būti įjungtas vežamo traktoriaus rankinis stabdys ir žemiausia pavara arba pavara turi būti perjungta į traktoriui stovėti skirtą padėtį.

                  35.2. Vežamas traktorius turi remtis į krovinių skyriaus priekinį bortą arba kabinos apsauginę konstrukciją.

                  35.3. Po vežamo traktoriaus sunkesnio tilto ratais dedamos atsparos. Jei traktorius remiasi į krovinių skyriaus priekinį bortą arba kabinos apsauginę konstrukciją, atsparos dedamos tik už ratų (1 priedo 15 pav.).

                  35.4. Vežamas traktorius atremiamas į šonines atramas arba tvirtinamas diržais.

                  36. Ant krovinių platformos traktoriai tvirtinami laikantis šių reikalavimų:

                  36.1. Tvirtinama nelanksti ašis.

                  36.2. Tvirtinamas sunkesnis tiltas (1 priedo 16 pav.).

                  36.3. Tvirtinimo diržai tvirtinami prie traktoriaus nejudrių dalių.

                  36.4. Vienu metu vežant du traktorius, pirmasis traktorius atremiamas į krovinių skyriaus priekinį bortą, o antrasis – į pirmąjį traktorių. Antrasis traktorius tvirtinamas diržais 
      (1 priedo 17 pav.). Jei krovinių skyriuje nėra šoninių atramų, abu traktoriai tvirtinami diržais.

                  37. Specializuota technika (su kaušu ir panašia įranga) tvirtinama kiek įmanoma žemiau (1 priedo 18 pav.).

                  38. Į krovinių skyriaus priekinį bortą neatremtas traktorius tvirtinamas nuo priekio galo link. Tvirtinimo diržai tvirtinami prie ašies arba kitos nejudrios dalies, o jei tai neįmanoma, tvirtinami ratai (1 priedo 19 pav.).

                  39. Tvirtinant įrenginius turi būti laikomasi gamintojo nurodymų dėl tvirtinimo diržų išdėstymo vietų.

       

      VI. MAIŠŲ IŠDĖSTYMAS IR TVIRTINIMAS

       

                  40. Maišams vežti naudojamos transporto priemonės, kuriose yra krovinių skyrius su atitinkamo stiprumo bortais arba platforma su priekiniu bortu, arba kabinos apsauginė konstrukcija. Nepakankamo stiprumo bortai per krovinį turi būti sutvirtinti tarpusavyje.

                  41. Jei sukrautų maišų aukštis neviršija krovinių skyriaus bortų aukščio, jie netvirtinami.

                  42. Be papildomo tvirtinimo galima vežti į paketą surištus maišus, jei paketo aukštis neviršija krovinių skyriaus bortų aukščio daugiau kaip 1/3 bortų aukščio (1 priedo 20 pav.).

                  43. Krovinys apdengiamas tinklu, apdangalu arba kita tvirtinimo medžiaga, jei krovinio aukštis viršija krovinių skyriaus bortų aukštį daugiau kaip 1/3 bortų aukščio (1 priedo 
      21 pav.).

       

      VII. PLYTŲ IŠDĖSTYMAS IR TVIRTINIMAS

       

                  44. Plytoms vežti naudojamos transporto priemonės, kurių krovinių skyrius turi atitinkamo tvirtumo ir aukščio bortus.

                  45. Padėklai su plytomis išdėstomi prie pat krovinių skyriaus priekinio borto. Krovinys iš šonų atremiamas į krovinių skyriaus bortus (1 priedo 22 pav.).

                  46. Krovinys išdėstomas pagal leistiną transporto priemonės ašių apkrovą. Jei krovinio negalima išdėstyti prie krovinių skyriaus priekinio borto, prie jo dedami du padėklai su plytomis, už šių padėklų išdėstoma atraminė konstrukcija, o už jos dedami padėklai su plytomis, kurie tvirtinami šoninėmis atramomis (1 priedo 23 pav.).

                  47. Jei krovinio aukštis viršija krovinių skyriaus bortų aukštį, tačiau ne daugiau kaip 1/3 bortų aukščio, nepritvirtintas krovinys apdengiamas tinklu, apdangalu ar kita tvirtinimo medžiaga (1 priedo 24 pav.).

       

      VIII. SIJŲ IR KITŲ GELŽBETONIO GAMINIŲ TVIRTINIMAS

       

                  48. Sijos atremiamos į krovinių skyriaus priekinį bortą (jei šis yra atitinkamai tvirtas) arba į kabinos apsauginę konstrukciją. Krovinys tvirtinamas ne mažiau kaip dviem diržais (1 priedo 25 pav.).

                  49. Jei krovinio pasislinkimo į priekį neapriboja krovinių skyriaus priekinis bortas arba kita šios paskirties konstrukcija, tai krovinys tvirtinamas ne mažiau kaip dviem diržais. Priekinis diržas dedamas įstrižai (1 priedo 26 pav.).

       

      IX. SUNKIASVORIŲ IR DIDŽIAGABARIČIŲ KROVINIŲ

      IŠDĖSTYMAS IR TVIRTINIMAS

       

                  50. Sunkiasvoriai ir didžiagabaričiai kroviniai, kurie keliami specialiais mechanizmais, krovinių skyriuje išdėstomi atsižvelgiant į transporto priemonės leidžiamą ašies apkrovą. Krovinys atremiamas į krovinių skyriaus priekinį bortą arba kabinos apsauginę konstrukciją, o jei tai neįmanoma, naudojamas specialus atraminis įtaisas arba įstrižai dedamas tvirtinimo diržas (1 priedo 27 pav.).

                  51. Sunkiasvorių ir didžiagabaričių krovinių pasislinkimo skersai padeda išvengti tvirtinimas tvirtinimo diržais (1 priedo 28 pav.).

       

      X. KONTEINERIŲ TVIRTINIMAS

       

                  52. Krovinių konteinerius, pagamintus pagal ISO 1496 standartą, kurių ilgis 6 m, 9 m, 12 m ar daugiau, galima gabenti tik specialiomis transporto priemonėmis, kurios skirtos konteineriams gabenti ir turi atitinkamus tvirtinimo įtaisus (1 priedo 29 pav.).

       

      XI. BIRIŲ KROVINIŲ VEŽIMO KELIŲ TRANSPORTU REIKALAVIMAI

       

                  53. Vežant birius krovinius turi būti užtikrinama, kad kelias nebūtų teršiamas vežamais kroviniais (naudojami sandarūs kėbulai ir tentai, kėbulai ir ratai turi būti švarūs).

                  54. Iškrovus birius krovinius, vairuotojas privalo transporto priemonę išvalyti.

       

      XII. MEDIENOS VEŽIMO KELIŲ TRANSPORTU REIKALAVIMAI

       

                  55. Medienos vežimo kelių transportu reikalavimai yra patvirtinti Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2004 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 3-183 „Dėl medienos vežimo kelių transportu reikalavimų patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 67-2357).

       

      XIII. REIKALAVIMAI DĖL TRANSPORTO PRIEMONIŲ RATŲ NUPLOVIMO PRIEŠ IŠVAŽIUOJANT Į KELIUS IR GATVES

       

                  56. Transporto priemonių, išvažiuojančių į gatves ir kelius, ratai turi būti švarūs ir neteršti kelio dangos.

       

      XIV. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

       

                  57. Vežėjas, veždamas taisyklėse išvardintus krovinius, gali naudoti daugiau saugos priemonių bei taikyti griežtesnius, negu nurodyta šiose taisyklėse, reikalavimus, siekdamas užtikrinti saugų eismą.

                  58. Valstybinės kelių transporto inspekcijos pareigūnai turi teisę uždrausti vežti krovinius transporto priemonėmis, jei nesilaikoma šiose taisyklėse nurodytų reikalavimų.

                  59. Asmenys, pažeidę šių taisyklių reikalavimus, atsako Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.

      _______________

       




      Krovinių, vežamų

      kelių transporto priemonėmis,

      išdėstymo ir tvirtinimo taisyklių

      1 priedas

       

       

      KROVINIŲ TVIRTINIMO BŪDAI

       

       

      1 pav. Jėgos, veikiančios krovinį

       

       

      2 pav. Krovinio tvirtinimas diržais

       

       

      3 pav. Diržų išdėstymas

       

       

      4 pav. Krovinio išdėstymas be sutvirtinimų

       

      5 pav. Ritinių ir padėklų išdėstymas ir tvirtinimas

       

       

      6 pav. Ritinių tvirtinimas, juos vežant sudėtus keliomis eilėmis

       

       

      7 pav. Ritinių tvirtinimas

       

       

      8 pav. Ritinių tvirtinimas

       

       

      9 pav. Ritinių išdėstymas ir tvirtinimas, juos vežant stačius

       

      10 pav. Didelių ritinių išdėstymas

       

       

      11 pav. Vamzdžių tvirtinimas

       

       

      12 pav. Vamzdžių tvirtinimas ant platformos tipo krovinių skyriaus

       

       

      13 pav. Ratų blokavimo įrenginys

       

      b)

       

      14 pav. Automobilių tvirtinimas:

      a) ant horizontalios platformos; b) ant nuožulnios platformos

       

      15 pav. Traktoriaus apsauga nuo judėjimo krovinių skyriuje su bortais

       

       

      16 pav. Traktoriaus tvirtinimas ant krovininės platformos

       

       

      17 pav. Dviejų traktorių tvirtinimas transporto priemonėje su šoniniais bortais arba atramomis

       

       

      18 pav. Specializuotų traktorių tvirtinimas

       

       

      19 pav. Traktorių tvirtinimas

       

      20 pav. Maišų gabenimas

       

       

      21 pav. Maišų tvirtinimas

       

       

      22 pav. Padėklų išdėstymas ir tvirtinimas

       

       

      23 pav. Padėklų išdėstymo ir tvirtinimo variantai

       

       

      24 pav. Ant padėklų sutvirtintų plytų gabenimas

       

       

      25 pav. Sijų išdėstymas ir tvirtinimas

       

       

      26 pav. Sijų tvirtinimas, kai nėra priekinės atramos

       

       

      27 pav. Sunkiasvorių krovinių išdėstymas ir tvirtinimas

       

       

      28 pav. Sunkiasvorių krovinių tvirtinimas skersai

       

       

      29 pav. Konteinerių tvirtinimas tvirtinimo įtaisais

       


      Krovinių, vežamų

      kelių transporto priemonėmis,

      išdėstymo ir tvirtinimo taisyklių

      2 priedas

       

      ĮVAIRIŲ MEDŽIAGŲ PORŲ SLYDIMO TRINTIES KOEFICIENTAI m, NAUDOJAMI APSKAIČIUOTI KROVINIŲ TVIRTINIMĄ TRANSPORTO PRIEMONĖJE

       

      Transporto priemonės krovinių skyriaus grindys

      Krovinys

      sausas

      šlapias

      tepaluotas

      Medis/medis

      0,20–0,50

      0,20–0,25

      0,05–0,15

      Metalas/medis

      0,20–0,50

      0,20–0,25

      0,02–0,10

      Metalas/metalas

      0,10–0,25

      0,10–0,20

      0,01–0,10

      Betonas/medis

      0,30–0,60

      0,30–0,50

      0,10–0,20

      _________________

       

      Krovinių, vežamų

      kelių transporto priemonėmis,

      išdėstymo ir tvirtinimo taisyklių

      3 priedas

       

      REIKALINGA TEMPIMO JĖGA LC, daN

      Krovinio masė, kg

      Trinties koeficientas 

      0,1

      0,2

      0,3

      0,4

      0,5

      0,6

      50 000

      20 000

      16 000

      10 000

      48 000

      16 000

      16 000

      6 300

      46 000

      16 000

      10 000

      6 300

      44 000

      16 000

      10 000

      6 300

      42 000

      16 000

      10 000

      6 300

      40 000

      20 000

      16 000

      10 000

      6 300

      35 000

      20 000

      16 000

      10 000

      6 300

      30 000

      16 000

      10 000

      10 000

      4 000

      28 000

      20 000

      16 000

      10 000

      6 300

      4 000

      26 000

      20 000

      16 000

      10 000

      6 300

      4 000

      24 000

      20 000

      16 000

      10 000

      6 300

      4 000

      22 000

      16 000

      16 000

      10 000

      6 300

      4 000

      20 000

      16 000

      10 000

      10 000

      6 300

      4 000

      18 000

      20 000

      16 000

      10 000

      6 300

      4 000

      2 500

      16 000

      20 000

      16 000

      10 000

      6 300

      4 000

      2 500

      14 000

      16 000

      10 000

      10 000

      6 300

      4 000

      2 000

      12 000

      16 000

      10 000

      6 300

      4 000

      4 000

      2 000

      10 000

      16 000

      10 000

      6 300

      4 000

      2 500

      1 500

      9 000

      10 000

      10 000

      6 300

      4 000

      2 000

      1 500

      8 000

      10 000

      6 300

      4 000

      4 000

      2 000

      1 500

      7 000

      10 000

      6 300

      4 000

      2 500

      2 000

      1 000

      6 000

      10 000

      6 300

      4 000

      2 000

      1 500

      1 000

      5 000

      6 300

      4 000

      2 500

      2 000

      1 500

      750

      4 000

      6 300

      4 000

      2 000

      1 500

      1 000

      750

      3 000

      4 000

      2 500

      1 500

      1 000

      750

      500

      2 500

      4 000

      2 000

      1 500

      1 000

      750

      500

      2 000

      2 500

      1 500

      1 000

      750

      500

      500

      1 500

      2 000

      1 500

      750

      500

      500

      250

      1 000

      1 500

      750

      500

      500

      250

      250

      500

      750

      500

      250

      250

      250

      250

      250

      500

      250

      250

      250

      250

      250

      ________________

       

       

      Krovinių, vežamų

      kelių transporto priemonėmis,

      išdėstymo ir tvirtinimo taisyklių

      4 priedas

       

      TVIRTINIMO DIRŽŲ TECHNINĖS CHARAKTERISTIKOS

      Tipas, markė

      Krovinio masė, kg

      LC, daN (kg)

      Nutraukimo jėga, daN (kg)

      Standartinis ilgis, m

      ABT-1500

      -          kroviniams tvirtinti mikroautobusuose

      -          standartiniai kabliai – vieliniai kabliai

      -          diržo plotis 35 mm

      -          medžiaga 100 % poliesteris

      1 500

      1 000

      2 500

      6,0

       

      5,5 + 0,5

      (2 dalys)

      ABT-9000

      -          ypač sunkiems kroviniams/įrenginiams tvirtinti

      -          standartiniai kabliai – lieto plieno kabliai

      -          diržo plotis 100 mm

      -          diržo medžiaga 100 % poliesteris

      9 000

      6 000

      12 000

      6,0

       

      5,5 + 0,5

      (2 dalys)

      ABT-15000/2000

      -          ypač sunkiems kroviniams/įrenginiams tvirtinti

      -          standartiniai kabliai – lieto plieno kabliai

      -          diržo plotis 60 mm

      -          diržo medžiaga 100 % poliesteris

      7 500

       

       

      10 000

      5 000

       

       

      6 700

      15 000

       

       

      20 000

      2,0 + 0,5

      (2 dalys)

       

      2,0 + 0,5

      (2 dalys)

      LIETUVOS RESPUBLIKOS SUSISIEKIMO MINISTRO

      Į S A K Y M A S

       

      DĖL KROVINIŲ, VEŽAMŲ KELIŲ TRANSPORTO PRIEMONĖMIS, IŠDĖSTYMO IR TVIRTINIMO TAISYKLIŲ PATVIRTINIMO

       

      2008 m. vasario 21 d. Nr. 3 56

      Vilnius

       

      Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 4 straipsnio 2 dalimi (Žin., 1996, Nr. 119 2772; 2002, Nr. 37 1342) ir siekdamas gerinti eismo saugumą, užtikrinti saugų krovinių vežimą:

      1. T v i r t i n u Krovinių, vežamų kelių transporto priemonėmis, išdėstymo ir tvirtinimo taisykles (pridedama).

      2. Šis įsakymas įsigalioja nuo 2008 m. gegužės 1 d.

       

      Susisiekimo ministras Algirdas Butkevičius

      ______________

       

      PATVIRTINTA

      Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro

      2008 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. 3-56

       

      Krovinių, vežamų kelių transporto priemonėmis, išdėstymo ir tvirtinimo taisyklės

       

      I. BENDROSIOS NUOSTATOS

       

      1. Krovinių, vežamų kelių transporto priemonėmis (toliau – transporto priemonėmis), išdėstymo ir tvirtinimo taisyklės (toliau vadinama – taisyklės) parengtos atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos kelių transporto kodeksą (Žin., 1996, Nr. 119-2772) ir Kelių eismo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 „Dėl Kelių eismo taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 7-263).

      2. Šios taisyklės reglamentuoja tinkamą krovinių išdėstymą bei tvirtinimą ir yra privalomos krovinių vežėjams ir siuntėjams.

      3. Krovinių vežėjai ir siuntėjai privalo užtikrinti tinkamą krovinių tvirtinimą bei išdėstymą ir kitais, šių taisyklių nenustatytais, atvejais.

      4. Šiose taisyklėse vartojamos sąvokos:

      Birus krovinys – krovinys, susidedantis iš atskirų didesnių ar mažesnių vienarūšių dalelių (pvz., grūdų, smėlio, statybinių atliekų ir pan.) ir sudarantis vieną birų krovinį su pastoviomis arba dėsningai ir nuolat kintančiomis fizinėmis ir mechaninėmis savybėmis.

      Konteineris – standartinė tara prekėms ar kitiems kroviniams gabenti, kurią galima nuimti nuo transporto priemonės bei transportuoti įvairiomis transporto priemonėmis. ISO konteinerį galima transportuoti tik specialius tvirtinimo įtaisus turinčiomis transporto priemonėmis (1 priedo 29 pav.).

      Krovinio vežėjas – fizinis ar juridinis asmuo, vežantis krovinius.

        Tempimo jėga LC – (Lashing Capacity – diržo pasipriešinimo krovinio judėjimui jėga, kuri nurodoma ant diržo etiketės daN vienetais) maksimali jėga, kurią leidžiama perduoti į tvirtinimo priemonę.

      Tiesioginis tvirtinimas – krovinio tvirtinimo tipas, kurį naudojant tvirtinimo priemonės sutvirtina krovinį savo tempimo jėga LC (1 priedo 2 pav.).

      Įstrižas tvirtinimas – tiesioginio tvirtinimo tipas, kurį naudojant tvirtinimo priemonės kabinamos tiesiogiai už krovinio tvirtinimo taškų (1 priedo 3 pav.).

      Svorio jėga – jėga, kuria krovinys spaudžiamas į krovinių platformą (1 kg krovinio masė atitinka 1 daN (dekaniutono) svorio jėgą).

      Trinties jėga – jėga, kuri trukdo kroviniui slysti dėl šiurkštaus paviršiaus.

      Tvirtinimo jėga – jėga, perduodama iš tvirtinimo priemonių siekiant pakankamai pritvirtinti krovinį.

      Tvirtinimo priemonės – visos priemonės kroviniui tvirtinti: tvirtinimo diržai, tvirtinimo grandinės (fiksuojamosios, užpildančios), tinklai ir brezentai, slydimą mažinančios medžiagos ir kt.

      Kitos vartojamos sąvokos atitinka Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekse (Žin., 1996, Nr. 119-2772) bei Kelių eismo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 „Dėl Kelių eismo taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 7-263), vartojamas sąvokas.

       

      II. BENDRIEJI KROVINIŲ IŠDĖSTYMO IR TVIRTINIMO REIKALAVIMAI

       

      5. Krovinio siuntėjas parenka transporto priemonę, krovinio išdėstymo ir tvirtinimo būdą, atitinkantį gamintojo reikalavimus.

      6. Krovinio vežėjas yra atsakingas už tai, kad transporto priemonė būtų tvarkinga, o tvirtinimo įranga – tinkama.

      7. Krovinio siuntėjas pakrauna krovinį į transporto priemonę ir jį pritvirtina.

      8. Krovinio siuntėjas privalo išdėstyti ir pritvirtinti krovinį transporto priemonėje taip, kad būtų garantuotas saugus jo vežimas. Vežamo krovinio masė ir apkrovos pasiskirstymas į ašis turi neviršyti nustatytų normų.

      9. Krovinio vežėjas privalo kontroliuoti krovinio išdėstymą ir tvirtinimą, kad būtų laikomasi nustatytų transporto priemonės pakrovimo normų.

      10. Vairuotojas, pradėdamas važiuoti, privalo patikrinti, ar krovinys išdėstytas ir pritvirtintas pagal Kelių eismo taisyklių ir šių taisyklių reikalavimus. Apie pastebėtą neatitiktį vairuotojas privalo pranešti krovinio siuntėjui, kuris privalo ją pašalinti. Neįvykdžius šio reikalavimo, važiuoti draudžiama.

      10.1. Vairuotojas privalo reguliariai tikrinti krovinio tvirtinimą kelionės metu. Papildomai tvirtinimas turi būti tikrinamas po krovinio dalies iškrovimo, staigaus stabdymo ar kitos ekstremalios situacijos važiavimo metu.

      10.2. Vairuotojas privalo važiuoti saugiai – pasirinkti greitį pagal aplinkybes, kad išvengtų staigaus krypties keitimo ir stabdymo.

      11. Racionali krovinio išdėstymo schema parenkama kiekvienu konkrečiu atveju priklausomai nuo krovinio tipo, taros ir kėbulo gabaritinių matmenų.

      11.1. Krovinys turi būti išdėstomas krovinių skyriuje pagal šiuos reikalavimus:

      11.1.1. Krovinys turi būti padedamas kiek galima tolygiau per visą krovinio skyriaus grindų plotą.

      11.1.2. Krovinys turi būti padedamas kiek galima žemiau. Krovinio svorio centras turi būti kiek galima arčiau krovinių skyriaus išilginės simetrijos ašies linijos.

      11.1.3. Krovinys turi būti atremiamas į krovinių skyriaus priekinį bortą arba kabinos apsauginę konstrukciją, taip pat į krovinių skyriaus šoninius bortus.

      11.1.4. Kroviniai, turintys aštrius galus, išdėstomi aštriuoju galu į galinį bortą.

      11.2. Krovinys tvirtinamas taip, kad transporto priemonei judant, jis negalėtų atsilaisvinti veikiant šioms jėgoms (1 priedo 1 pav.):

      11.2.1. judėjimo kryptimi nukreiptai inercijos jėgai, kurios dydis lygus 0,8 FG;

      11.2.2. į šonus ir atgal nukreiptai inercijos jėgai, kurios dydis lygus 0,5 FG.

      11.3. Tvirtinant krovinį atsižvelgiama į stabdymo metu jį veikiančią trinties jėgą. Šių taisyklių 2 priede nurodyti įvairių medžiagų slydimo trinties koeficientai, kurie naudojami apskaičiuoti krovinio tvirtinimą pagal supaprastintą formulę:

       

       

       

      čia – tvirtinimo jėga (visų tempimo elementų apspaudimo jėga, tempianti tiesiai, kuri reikalinga visam kroviniui tvirtinti); – tvirtinimo veiksnys (krovinio šonų ir galinės pusės tvirtinimo veiksnys 0,5 FG, atitinkamai priekinės pusės – 0,8 FG); – trinties koeficientas; – krovinio svoris, daN.

      Skaičiavimo pavyzdys:

      FG = 3000 daN f = 0,8 = 0,2 Fv = 4500 daN (be neslystančio demblio)

      FG = 3000 daN f = 0,8 = 0,6 Fv = 500 daN (su neslystančiu dembliu)

      Pastaba. Tempimo jėga LC turi būti lygi tvirtinimo jėgai Fv arba didesnė už ją.

      12. Krovinys gali būti tvirtinamas įvairiais būdais (prirakinimas, blokavimas, pririšimas, aukštį reguliuojantis pririšimas ir jų kombinacijos).

      12.1. Tvirtinimo diržai, kurie laiko krovinį, kad jis nejudėtų išilgai transporto priemonės, išdėstomi abiejose krovinio pusėse. Tvirtinimo diržų tempimo jėgų suma yra:

      12.1.1. ne mažesnė kaip 0,8 krovinio svorio (diržai, kurie laiko krovinį transporto priemonės judėjimo kryptimi);

      12.1.2. ne mažesnė kaip 0,5 krovinio svorio (diržai, kurie laiko krovinį kryptimi, priešinga transporto priemonės judėjimo krypčiai, ir skersai).

      12.2. Tvirtinimo diržų maksimalią tempimo jėgų sumą leidžiama sumažinti, jei:

      12.2.1. naudojama krovinio atrama;

      12.2.2. atsižvelgiama į trintį tarp krovinio ir krovinių skyriaus grindų (3 priedas);

      12.2.3. tai leidžia krovinio rūšis (1 priedo 2 pav.).

      13. Sutraukimo mechanizmas ir diržai išdėstomi taip, kad nepadidintų transporto priemonės pločio.

      14. Diržų tvirtinimo vietos turi išlaikyti krovinio sukeltas apkrovas.

      15. Diržai, kurie saugo krovinį nuo pasislinkimo išilgai, išdėstomi kiek galima horizontaliau, neviršijant 60 laipsnių kampo krovinių skyriaus grindų atžvilgiu (1 priedo 3 pav.).

      16. Tvirtinimo diržų techninės charakteristikos nurodytos 4 priede.

      17. Krovinio tvirtinimo diržus ir sutraukimo mechanizmus reikia reguliariai tikrinti (pagal gamintojo nurodytus terminus). Draudžiama naudoti susidėvėjusius ir neatitinkančius gamintojo reikalavimų diržus. Tvirtinimo diržai yra susidėvėję:

      17.1. nutrūkus arba įplyšus siūlams, kai suardyta daugiau kaip 10  audinio;

      17.2. pažeidus pagrindines (laikančiąsias) siūles, kintant diržo formai dėl šilumos poveikio;

      17.3. atsiradus kitokiems apgadinimams dėl chemikalų poveikio;

      17.4. kai techninių charakteristikų nėra arba jos neįskaitomos;

      17.5. kai yra įtrūkimų, diržas labai deformavęsis arba yra pavojingų korozijos požymių reketo mechanizme (terkšlėje) ar sujungimo elementuose;

      17.6. kai sagties (kabliuko) kilpos išsiplėtusios daugiau kaip 5  arba kai pastebima deformacija.

       

      III. KROVINIŲ PADĖKLŲ IR RITINIŲ IŠDĖSTYMAS IR TVIRTINIMAS

       

      18. Padėklai ir ritiniai krovinių skyriuje išdėstomi glaudžiai. Jei krovinių skyrius yra uždaras arba jis turi gamintojo reikalavimus atitinkančius bortus, krovinio papildomai tvirtinti nereikia (1 priedo 4 pav.).

      19. Padėklai ir ritiniai atremiami į krovinių skyriaus priekinį bortą. Jei krovinių skyrius neturi priekinio borto, krovinys išdėstomas taip, kad jį būtų galima pritvirtinti su tvirtinimo įtaisais (1 priedo 5 pav.).

      20. Viršutinės eilės pirmas ir paskutinis ritiniai tvirtinami prie krovinių skyriaus krovinio tvirtinimo vietų. Apatinės eilės paskutinis ritinys atremiamas į atitinkamo dydžio specialų padėklą (1 priedo 6 pav.).

      21. Ritinius galima pritvirtinti, jei apatinė eilė atremiama į bortus. Visi viršutiniai ritiniai tvirtinami prie krovinių skyriaus krovinio tvirtinimo vietų (1 priedo 7 pav.).

      22. Į krovinių skyriaus priekinį bortą neatremtų ritinių judėjimas apribojamas atitinkamo dydžio specialiais padėklais ir minėti ritiniai tvirtinami diržais. Diržais tvirtinamas kiekvienas ritinys atskirai arba visi ritiniai kartu nuo priekio iki galo (1 priedo 8 pav.).

      23. Ritiniai gali būti tvirtinami diržais ir padėklais arba tik diržais. Jei ritiniai tvirtinami tik diržais, kiekvienas ritinys turi būti pritvirtintas dviem diržais.

      24. Ritinius skersai galima tvirtinti diržais. Diržus tvirtinti prie ritinių reikia kiek galima aukščiau (1 priedo 8 pav.).

      25. Ritinių riedėjimą apribojančio tvirtinimo stiprumas turi atitikti ritinių svorį.

      26. Stačiai pastatytų ritinių pirma eilė atremiama į krovinių skyriaus priekinį bortą, kitos – į krovinių skyriaus šoninius ir galinį bortus. Ritiniai surišami į paketus (1 priedo 9 pav.).

      27. Jei ritinių aukštis neviršija krovinių skyriaus bortų aukščio daugiau kaip 1/5 ritinio aukščio ir bortų stiprumas atitinka ritinių svorį, tai ritinių papildomai tvirtinti nebūtina.

      28. Jei ritinių aukštis viršija krovinių skyriaus bortų aukštį daugiau kaip 1/5 ritinio aukščio, tai ritinius reikia papildomai tvirtinti apdengiant juos tvirtinimo tinklu arba kita pagalbine krovinio tvirtinimo priemone.

      29. Dideli ritiniai (skersmuo didesnis kaip 0,5 L) atremiami į krovinių skyriaus bortus (1 priedo 10 pav.).

       

      IV. VAMZDŽIŲ TVIRTINIMAS

       

      30. Vamzdžiams vežti naudojamos transporto priemonės, kurių krovinių skyrius turi bortus arba kuriose yra platformos tipo krovinių skyrius su šoninėmis atramomis. Transporto priemonėmis, kurios neturi priekinio borto, išilgai sukrautus vamzdžius vežti draudžiama.

      31. Vamzdžiai atremiami į krovinių skyriaus priekinį arba šoninį bortą. Viršutinis vamzdis turi remtis į krovinių skyriaus bortą ne mažiau kaip 1/5 vamzdžio skersmens (1 priedo
      11 pav.).

      32. Lengvų vamzdžių judėjimas į priekį apribojamas juos tvirtinant prie krovinio skyriaus ne mažiau kaip dviem diržais (1 priedo 11 pav.). Diržų skaičius parenkamas priklausomai nuo vamzdžių ilgio ir kitų parametrų.

      33. Tvirtinant turi būti naudojamos specialios vamzdžių skersmenį atitinkančios profiliuotos medžio tarpinės (1 priedo 12 pav.).

       

      V. VEŽAMŲ AUTOMOBILIŲ IR TRAKTORIŲ TVIRTINIMAS

       

      34. Vežant automobilius reikia laikytis šių reikalavimų:

      34.1. Vežamuose automobiliuose turi būti įjungtas stovėjimo stabdys arba pavara turi būti perjungta į automobiliui stovėti skirtą padėtį.

      34.2. Po vežamo automobilio vienos ašies ratais dedamos atsparos (1 priedo 13 pav.).

      34.3. Ne mažiau kaip viena automobilio ašis tvirtinama diržu arba šonine atrama.

      34.4. Atramos ir atsparos gali būti pakeistos vežamo automobilio ratų dydį atitinkančiais įdubimais krovinių skyriaus grindyse (1 priedo 13 pav.).

      34.5. Vežant automobilius ant horizontalios arba nuožulnios platformos, jie turi būti pritvirtinti pagal 1 priedo 14 pav. schemą.

      35. Traktoriai tvirtinami laikantis šių reikalavimų:

      35.1. Turi būti įjungtas vežamo traktoriaus rankinis stabdys ir žemiausia pavara arba pavara turi būti perjungta į traktoriui stovėti skirtą padėtį.

      35.2. Vežamas traktorius turi remtis į krovinių skyriaus priekinį bortą arba kabinos apsauginę konstrukciją.

      35.3. Po vežamo traktoriaus sunkesnio tilto ratais dedamos atsparos. Jei traktorius remiasi į krovinių skyriaus priekinį bortą arba kabinos apsauginę konstrukciją, atsparos dedamos tik už ratų (1 priedo 15 pav.).

      35.4. Vežamas traktorius atremiamas į šonines atramas arba tvirtinamas diržais.

      36. Ant krovinių platformos traktoriai tvirtinami laikantis šių reikalavimų:

      36.1. Tvirtinama nelanksti ašis.

      36.2. Tvirtinamas sunkesnis tiltas (1 priedo 16 pav.).

      36.3. Tvirtinimo diržai tvirtinami prie traktoriaus nejudrių dalių.

      36.4. Vienu metu vežant du traktorius, pirmasis traktorius atremiamas į krovinių skyriaus priekinį bortą, o antrasis – į pirmąjį traktorių. Antrasis traktorius tvirtinamas diržais
      (1 priedo 17 pav.). Jei krovinių skyriuje nėra šoninių atramų, abu traktoriai tvirtinami diržais.

      37. Specializuota technika (su kaušu ir panašia įranga) tvirtinama kiek įmanoma žemiau (1 priedo 18 pav.).

      38. Į krovinių skyriaus priekinį bortą neatremtas traktorius tvirtinamas nuo priekio galo link. Tvirtinimo diržai tvirtinami prie ašies arba kitos nejudrios dalies, o jei tai neįmanoma, tvirtinami ratai (1 priedo 19 pav.).

      39. Tvirtinant įrenginius turi būti laikomasi gamintojo nurodymų dėl tvirtinimo diržų išdėstymo vietų.

       

      VI. MAIŠŲ IŠDĖSTYMAS IR TVIRTINIMAS

       

      40. Maišams vežti naudojamos transporto priemonės, kuriose yra krovinių skyrius su atitinkamo stiprumo bortais arba platforma su priekiniu bortu, arba kabinos apsauginė konstrukcija. Nepakankamo stiprumo bortai per krovinį turi būti sutvirtinti tarpusavyje.

      41. Jei sukrautų maišų aukštis neviršija krovinių skyriaus bortų aukščio, jie netvirtinami.

      42. Be papildomo tvirtinimo galima vežti į paketą surištus maišus, jei paketo aukštis neviršija krovinių skyriaus bortų aukščio daugiau kaip 1/3 bortų aukščio (1 priedo 20 pav.).

      43. Krovinys apdengiamas tinklu, apdangalu arba kita tvirtinimo medžiaga, jei krovinio aukštis viršija krovinių skyriaus bortų aukštį daugiau kaip 1/3 bortų aukščio (1 priedo
      21 pav.).

       

      VII. PLYTŲ IŠDĖSTYMAS IR TVIRTINIMAS

       

      44. Plytoms vežti naudojamos transporto priemonės, kurių krovinių skyrius turi atitinkamo tvirtumo ir aukščio bortus.

      45. Padėklai su plytomis išdėstomi prie pat krovinių skyriaus priekinio borto. Krovinys iš šonų atremiamas į krovinių skyriaus bortus (1 priedo 22 pav.).

      46. Krovinys išdėstomas pagal leistiną transporto priemonės ašių apkrovą. Jei krovinio negalima išdėstyti prie krovinių skyriaus priekinio borto, prie jo dedami du padėklai su plytomis, už šių padėklų išdėstoma atraminė konstrukcija, o už jos dedami padėklai su plytomis, kurie tvirtinami šoninėmis atramomis (1 priedo 23 pav.).

      47. Jei krovinio aukštis viršija krovinių skyriaus bortų aukštį, tačiau ne daugiau kaip 1/3 bortų aukščio, nepritvirtintas krovinys apdengiamas tinklu, apdangalu ar kita tvirtinimo medžiaga (1 priedo 24 pav.).

       

      VIII. SIJŲ IR KITŲ GELŽBETONIO GAMINIŲ TVIRTINIMAS

       

      48. Sijos atremiamos į krovinių skyriaus priekinį bortą (jei šis yra atitinkamai tvirtas) arba į kabinos apsauginę konstrukciją. Krovinys tvirtinamas ne mažiau kaip dviem diržais (1 priedo 25 pav.).

      49. Jei krovinio pasislinkimo į priekį neapriboja krovinių skyriaus priekinis bortas arba kita šios paskirties konstrukcija, tai krovinys tvirtinamas ne mažiau kaip dviem diržais. Priekinis diržas dedamas įstrižai (1 priedo 26 pav.).

       

      IX. SUNKIASVORIŲ IR DIDŽIAGABARIČIŲ KROVINIŲ

      IŠDĖSTYMAS IR TVIRTINIMAS

       

      50. Sunkiasvoriai ir didžiagabaričiai kroviniai, kurie keliami specialiais mechanizmais, krovinių skyriuje išdėstomi atsižvelgiant į transporto priemonės leidžiamą ašies apkrovą. Krovinys atremiamas į krovinių skyriaus priekinį bortą arba kabinos apsauginę konstrukciją, o jei tai neįmanoma, naudojamas specialus atraminis įtaisas arba įstrižai dedamas tvirtinimo diržas (1 priedo 27 pav.).

      51. Sunkiasvorių ir didžiagabaričių krovinių pasislinkimo skersai padeda išvengti tvirtinimas tvirtinimo diržais (1 priedo 28 pav.).

       

      X. KONTEINERIŲ TVIRTINIMAS

       

      52. Krovinių konteinerius, pagamintus pagal ISO 1496 standartą, kurių ilgis 6 m, 9 m, 12 m ar daugiau, galima gabenti tik specialiomis transporto priemonėmis, kurios skirtos konteineriams gabenti ir turi atitinkamus tvirtinimo įtaisus (1 priedo 29 pav.).

       

      XI. BIRIŲ KROVINIŲ VEŽIMO KELIŲ TRANSPORTU REIKALAVIMAI

       

      53. Vežant birius krovinius turi būti užtikrinama, kad kelias nebūtų teršiamas vežamais kroviniais (naudojami sandarūs kėbulai ir tentai, kėbulai ir ratai turi būti švarūs).

      54. Iškrovus birius krovinius, vairuotojas privalo transporto priemonę išvalyti.

       

      XII. MEDIENOS VEŽIMO KELIŲ TRANSPORTU REIKALAVIMAI

       

      55. Medienos vežimo kelių transportu reikalavimai yra patvirtinti Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2004 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 3-183 „Dėl medienos vežimo kelių transportu reikalavimų patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 67-2357).

       

      XIII. REIKALAVIMAI DĖL TRANSPORTO PRIEMONIŲ RATŲ NUPLOVIMO PRIEŠ IŠVAŽIUOJANT Į KELIUS IR GATVES

       

      56. Transporto priemonių, išvažiuojančių į gatves ir kelius, ratai turi būti švarūs ir neteršti kelio dangos.

       

      XIV. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

       

      57. Vežėjas, veždamas taisyklėse išvardintus krovinius, gali naudoti daugiau saugos priemonių bei taikyti griežtesnius, negu nurodyta šiose taisyklėse, reikalavimus, siekdamas užtikrinti saugų eismą.

      58. Valstybinės kelių transporto inspekcijos pareigūnai turi teisę uždrausti vežti krovinius transporto priemonėmis, jei nesilaikoma šiose taisyklėse nurodytų reikalavimų.

      59. Asmenys, pažeidę šių taisyklių reikalavimus, atsako Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.

      _______________

       

       

      Krovinių, vežamų

      kelių transporto priemonėmis,

      išdėstymo ir tvirtinimo taisyklių

      1 priedas

       

       

      KROVINIŲ TVIRTINIMO BŪDAI

       

       

       

      1 pav. Jėgos, veikiančios krovinį

       

       

       

      2 pav. Krovinio tvirtinimas diržais

       

       

       

      3 pav. Diržų išdėstymas

       

       

       

      4 pav. Krovinio išdėstymas be sutvirtinimų

       

       

      5 pav. Ritinių ir padėklų išdėstymas ir tvirtinimas

       

       

       

      6 pav. Ritinių tvirtinimas, juos vežant sudėtus keliomis eilėmis

       

       

       

      7 pav. Ritinių tvirtinimas

       

       

       

      8 pav. Ritinių tvirtinimas

       

       

       

      9 pav. Ritinių išdėstymas ir tvirtinimas, juos vežant stačius

       

       

      10 pav. Didelių ritinių išdėstymas

       

       

       

      11 pav. Vamzdžių tvirtinimas

       

       

       

      12 pav. Vamzdžių tvirtinimas ant platformos tipo krovinių skyriaus

       

       

       

      13 pav. Ratų blokavimo įrenginys

       

       

      a)

       

      b)

       

      14 pav. Automobilių tvirtinimas:

      a) ant horizontalios platformos; b) ant nuožulnios platformos

       

       

      15 pav. Traktoriaus apsauga nuo judėjimo krovinių skyriuje su bortais

       

       

       

      16 pav. Traktoriaus tvirtinimas ant krovininės platformos

       

       

       

      17 pav. Dviejų traktorių tvirtinimas transporto priemonėje su šoniniais bortais arba atramomis

       

       

       

      18 pav. Specializuotų traktorių tvirtinimas

       

       

       

      19 pav. Traktorių tvirtinimas

       

       

      20 pav. Maišų gabenimas

       

       

       

      21 pav. Maišų tvirtinimas

       

       

       

      22 pav. Padėklų išdėstymas ir tvirtinimas

       

       

       

      23 pav. Padėklų išdėstymo ir tvirtinimo variantai

       

       

       

      24 pav. Ant padėklų sutvirtintų plytų gabenimas

       

       

       

      25 pav. Sijų išdėstymas ir tvirtinimas

       

       

       

      26 pav. Sijų tvirtinimas, kai nėra priekinės atramos

       

       

       

      27 pav. Sunkiasvorių krovinių išdėstymas ir tvirtinimas

       

       

       

      28 pav. Sunkiasvorių krovinių tvirtinimas skersai

       

       

       

      29 pav. Konteinerių tvirtinimas tvirtinimo įtaisais

       

      Krovinių, vežamų

      kelių transporto priemonėmis,

      išdėstymo ir tvirtinimo taisyklių

      2 priedas

       

      ĮVAIRIŲ MEDŽIAGŲ PORŲ SLYDIMO TRINTIES KOEFICIENTAI , NAUDOJAMI APSKAIČIUOTI KROVINIŲ TVIRTINIMĄ TRANSPORTO PRIEMONĖJE

       

      Transporto priemonės krovinių skyriaus grindys

      Krovinys

      sausas

      šlapias

      tepaluotas

      Medis/medis

      0,20–0,50

      0,20–0,25

      0,05–0,15

      Metalas/medis

      0,20–0,50

      0,20–0,25

      0,02–0,10

      Metalas/metalas

      0,10–0,25

      0,10–0,20

      0,01–0,10

      Betonas/medis

      0,30–0,60

      0,30–0,50

      0,10–0,20

      _________________

       

      Krovinių, vežamų

      kelių transporto priemonėmis,

      išdėstymo ir tvirtinimo taisyklių

      3 priedas

       

      REIKALINGA TEMPIMO JĖGA LC, daN

      Krovinio masė, kg

      Trinties koeficientas

      0,1

      0,2

      0,3

      0,4

      0,5

      0,6

      50 000

      20 000

      16 000

      10 000

      48 000

      16 000

      16 000

      6 300

      46 000

      16 000

      10 000

      6 300

      44 000

      16 000

      10 000

      6 300

      42 000

      16 000

      10 000

      6 300

      40 000

      20 000

      16 000

      10 000

      6 300

      35 000

      20 000

      16 000

      10 000

      6 300

      30 000

      16 000

      10 000

      10 000

      4 000

      28 000

      20 000

      16 000

      10 000

      6 300

      4 000

      26 000

      20 000

      16 000

      10 000

      6 300

      4 000

      24 000

      20 000

      16 000

      10 000

      6 300

      4 000

      22 000

      16 000

      16 000

      10 000

      6 300

      4 000

      20 000

      16 000

      10 000

      10 000

      6 300

      4 000

      18 000

      20 000

      16 000

      10 000

      6 300

      4 000

      2 500

      16 000

      20 000

      16 000

      10 000

      6 300

      4 000

      2 500

      14 000

      16 000

      10 000

      10 000

      6 300

      4 000

      2 000

      12 000

      16 000

      10 000

      6 300

      4 000

      4 000

      2 000

      10 000

      16 000

      10 000

      6 300

      4 000

      2 500

      1 500

      9 000

      10 000

      10 000

      6 300

      4 000

      2 000

      1 500

      8 000

      10 000

      6 300

      4 000

      4 000

      2 000

      1 500

      7 000

      10 000

      6 300

      4 000

      2 500

      2 000

      1 000

      6 000

      10 000

      6 300

      4 000

      2 000

      1 500

      1 000

      5 000

      6 300

      4 000

      2 500

      2 000

      1 500

      750

      4 000

      6 300

      4 000

      2 000

      1 500

      1 000

      750

      3 000

      4 000

      2 500

      1 500

      1 000

      750

      500

      2 500

      4 000

      2 000

      1 500

      1 000

      750

      500

      2 000

      2 500

      1 500

      1 000

      750

      500

      500

      1 500

      2 000

      1 500

      750

      500

      500

      250

      1 000

      1 500

      750

      500

      500

      250

      250

      500

      750

      500

      250

      250

      250

      250

      250

      500

      250

      250

      250

      250

      250

      ________________

       

       

      Krovinių, vežamų

      kelių transporto priemonėmis,

      išdėstymo ir tvirtinimo taisyklių

      4 priedas

       

      TVIRTINIMO DIRŽŲ TECHNINĖS CHARAKTERISTIKOS

      Tipas, markė

      Krovinio masė, kg

      LC, daN (kg)

      Nutraukimo jėga, daN (kg)

      Standartinis ilgis, m

      ABT-1500

      • kroviniams tvirtinti mikroautobusuose

      • standartiniai kabliai – vieliniai kabliai

      • diržo plotis 35 mm

      • medžiaga 100 poliesteris

      1 500

      1 000

      2 500

      6,0

       

      5,5  0,5

      (2 dalys)

      ABT-9000

      • ypač sunkiems kroviniams/įrenginiams tvirtinti

      • standartiniai kabliai – lieto plieno kabliai

      • diržo plotis 100 mm

      • diržo medžiaga 100 poliesteris

      9 000

      6 000

      12 000

      6,0

       

      5,5  0,5

      (2 dalys)

      ABT-15000/2000

      • ypač sunkiems kroviniams/įrenginiams tvirtinti

      • standartiniai kabliai – lieto plieno kabliai

      • diržo plotis 60 mm

      • diržo medžiaga 100 poliesteris

      7 500

       

       

      10 000

      5 000

       

       

      6 700

      15 000

       

       

      20 000

      2,0  0,5

      (2 dalys)

       

      2,0  0,5

      (2 dalys)

       

      Elektros įrenginių įrengimo bendrosios taisyklės

      PATVIRTINTA
      Lietuvos Respublikos ūkio ministro
      2007 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. 4-40
      ELEKTROS ĮRENGINIŲ ĮRENGIMO BENDROSIOS TAISYKLĖS


      I. BENDROSIOS NUOSTATOS

      1. Elektros įrenginių įrengimo bendrosios taisyklės (toliau - Taisyklės) parengtos vadovaujantis Lietuvos Respublikos energetikos įstatymu (Žin., 2002, Nr. 56-2224) (toliau - Energetikos įstatymas). Taisyklių reikalavimai yra privalomi elektros energijos gamintojams, visuomeniniams elektros energijos tiekėjams, perdavimo ir skirstomojo tinklo operatoriams, elektros energijos vartotojams, t. y. visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, įrengiantiems naujus, rekonstruojantiems arba kapitališkai remontuojantiems kintamosios ir nuolatinės srovės iki 400 kV įtampos elektros įrenginius.

      2. Taisyklės nustato elektros inžinerinių tinklų, visų tipų laidininkų, elektros aparatų parinkimo, elektros apskaitos ir elektrinių dydžių matavimo, elektros įrenginių įžeminimo ir apsaugos nuo viršįtampių ir įrenginių, pripažįstamų tinkamais naudoti, bandymų bendruosius reikalavimus.

      3. Taisyklėse neminimų specialiosios paskirties elektros įrenginių įrengimas turi būti reglamentuojamas kitais šiems įrenginiams skirtais norminiais teisės aktais.

      4. Rengiant taisykles atsižvelgta į Tarptautinės elektrotechnikos komisijos (IEC), Tarptautinės standartizacijos organizacijos (ISO), Europos standartizacijos komiteto (CEN), Europos elektrotechnikos standartizacijos komiteto (CENELEC), Vokietijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Didžiosios Britanijos, Danijos, Lenkijos ir kitų šalių standartus ir teisės aktus.

      5. Taisyklėse vartojamos sąvokos ir santrumpos:

      Aktyvioji dalis - laidi elektros įrenginio dalis, kuria normaliomis darbo sąlygomis teka srovė arba kuri turi tik įtampą; nulinis laidininkas.

      Apkrovos koeficientas - vidutinės faktinės apkrovos per apibrėžtą laiko intervalą ir maksimaliosios (vardinės) apkrovos santykis.

      Apsauginis įžeminimas - pasyviųjų elektros įrenginio dalių įžeminimas žmonėms apsaugoti nuo pavojingo elektros srovės poveikio.

      Apsauginis laidininkas (PE) - laidininkas (laidas, šyna), jungiantis iki 1000 V įtampos įrenginių pasyviąsias dalis su trifazio generatoriaus arba transformatoriaus tiesiogiai įžeminta neutrale, o nuolatinės srovės tinkle - su šaltinio tiesiogiai įžemintu poliumi.

      Apsauginis nulinis laidininkas (PEN) - laidininkas (laidas, šyna), vienu metu atliekantis ir apsauginio laidininko (PE), ir nulinio laidininko (N) funkcijas.

      Apsaugos įtaisas - įtaisas, automatiškai išjungiantis saugomą elektros grandinę, atsiradus trumpajam jungimui ar kitam nenormaliam režimui.

      Atitvara - perdanga, išorinė ar vidaus siena, pertvara, skirianti statinio dalis arba besiribojanti su išorine aplinka.

      Atvadas - elektros inžinerinio tinklo dalis nuo laidų arba kabelio gnybtų oro linijos atramoje ar kabelio gnybtų kabelių spintoje iki įvadinės apskaitos spintos (skydo) arba įvadinės apskaitos skirstomosios spintos (skydo).

      Atviroji instaliacija - instaliacija ant pastatų ir kitų statinių sienų, lubų, kitų statybinių konstrukcijų, atramų ir pan. Atviroji instaliacija naudojama stacionarioji ir nestacionarioji.

      Chemiškai arba organiškai aktyvios aplinkos patalpa - patalpa, kurioje nuolat arba dažnai būna chemiškai aktyvių garų, dujų, skysčių arba susidaro nuosėdų ar pelėsių, ardančių elektros įrenginių izoliaciją ir srovines dalis.

      Darbinis įžeminimas - tam tikro elektros grandinės taško įžeminimas numatytam darbo režimui palaikyti.

      Degi zona - erdvė patalpoje ar lauke, kurioje normalaus technologinio proceso metu arba jam sutrikus nuolat arba periodiškai atsiranda degiųjų medžiagų.

      Drėgna patalpa - patalpa, kurioje santykinis oro drėgnumas yra 60-75 proc.

      Dulkėta patalpa - patalpa, kurioje gamybos proceso metu išsiskiria technologinių dulkių, nusėdančių ant laidų ir galinčių prasiskverbti į įrenginių ar mechanizmų vidų. Skiriamos patalpos, kuriose yra elektrai laidžių dulkių, ir patalpos, kuriose yra elektrai nelaidžių dulkių.

      Dvifazis trumpasis jungimas su žeme - trumpasis jungimas tarp dviejų fazinių laidų ir žemės tiesiogiai įžemintos neutralės tinkle.

      Dvigubasis įžemėjimas - trumpasis jungimas tarp dviejų fazinių laidų ir žemės dviejose skirtingose vietose izoliuotosios neutralės (arba įžemintos per kompensavimo ritę) tinkle.

      Dviguboji izoliacija - pagrindinės ir papildomosios izoliacijos visuma.

      Elektrodinaminis (mechaninis) atsparumas trumpojo jungimo srovėms - įrenginio geba išlikti nesugadintam (elektriškai, mechaniškai arba kitaip) ir nesideformuoti tiek, kad dėl jėgų, sukeliamų smūginių trumpojo jungimo srovių poveikio, sutriktų jo normalus veikimas.

      Elektros apskaitos prietaisas (toliau - skaitiklis) - elektros energijos kiekio apskaitos prietaisas ir juos valdantis laikrodis.

      Elektros energijos šaltinis - elektrinė, transformatorių pastotė, skirstomasis punktas, transformatorinė ar atskiras elektros generatorius, iš kurių elektros energija persiunčiama vartotojų elektros imtuvams.

      Elektros imtuvas - aparatas, mechanizmas arba prietaisas, kuriame elektra keičiama į kitos rūšies energiją.

      Elektros instaliacija (toliau - instaliacija) - elektros inžinerinis tinklas arba elektros inžinerinė sistema, kurią sudaro laidų, kabelių ir jų tvirtinimo elementų, laikančiųjų apsauginių konstrukcijų ir detalių visuma.

      Elektros inžinerinis tinklas (elektros tinklas) - tarpusavyje sujungtų oro ir kabelių elektros linijų, transformatorių pastočių, skirstyklų, skirstomųjų punktų ir transformatorinių, skirtų elektrai perduoti ir skirstyti, visuma.

      Elektros įrenginys - techninė konstrukcija (mechanizmas, mašina, aparatas, elektros inžinerinis tinklas, statinio elektros inžinerinė sistema, jų pagalbiniai įtaisai ir pan.), skirta elektros energijai gaminti, perduoti, keisti (transformuoti), skirstyti ir (arba) vartoti.

      Elektros įrenginio patikimo veikimo būklė - elektros įrenginio būklė, kai jis gali atlikti visas jam paskirtas funkcijas, išlaikydamas norminiuose arba konstravimo (projektavimo) dokumentuose nurodytus naudojimo parametrus.

      Elektros įrenginys nesusilpninta izoliacija - elektros įrenginys, kurio srovinių dalių izoliacija skirta pagrindinei apsaugai nuo elektros smūgio ir kurį gali veikti atmosferiniai viršįtampiai.

      Elektros įrenginys susilpninta izoliacija - elektros įrenginys, kurio srovinių dalių izoliacija (atitinkanti konkrečiam įrenginiui keliamus reikalavimus) apsaugo nuo elektros smūgio ir kurio apsaugai nuo atmosferinių viršįtampių turi būti naudojamos specialios priemonės.

      Elektros įrenginių įrengtoji galia - prie elektros tinklo prijungtų vartotojo galios transformatorių ir elektros imtuvų (variklių, elektrodinių katilų ir pan.) galia, kai vartotojo elektros įrenginiai prijungti prie 1000 V arba aukštesnės įtampos. Kai vartotojo elektros įrenginiai prijungti prie žemesnės negu 1000 V įtampos elektros tinklo, tai elektros įrenginių įrengtoji galia yra visų vartotojo elektros tinkle prijungtų elektros imtuvų galia.

      Elektros įrenginių įtampos klasė - elektros įrenginių vardinė įtampa, kuriai esant elektros įrenginys skirtas eksploatuoti.

      Elektros skydinė - patalpa su elektros įrenginių (skydų, spintų) su komutavimo ir apsaugos aparatais ir elektros matavimo prietaisais visuma, skirta elektrai paskirstyti.

      Elektros tinklo operatorius (toliau - operatorius) - juridinis asmuo, valdantis perdavimo arba skirstomuosius tinklus jo licencijoje nurodytoje teritorijoje ir atliekantis gamybos ir vartojimo balansavimą.

      Įnulinimas - iki 1000 V įtampos tinkluose - pasyviųjų įrenginio dalių tikslinis sujungimas su tiesiogiai įžeminta trifazio maitinimo šaltinio (transformatoriaus, generatoriaus) neutrale, vienfazio maitinimo šaltinio apvijos tiesiogiai įžemintu tašku arba įžemintu nuolatinės srovės šaltinio poliumi.

      Išlyginamasis tinklas - tinklas iš laidininkų, prijungtų prie kitų įžemintuvo elementų, skirtas potencialui išlyginti.

      Išorinė temperatūra - laidininką ar įrenginį supančios aplinkos temperatūra, kai per jį neteka darbo srovė.

      Izoliuotosios neutralės tinklas - elektros tinklas, kurio neutralė neįžeminta.

      Jungiamieji laidininkai - laidininkai, jungiantys elektrodus.

      Jungtis - dvi elektros sistemos savarankiškas dalis jungianti grandis.

      Įvadinė apskaitos spinta - spinta (skydelis), skirta įrengti elektros apskaitos prietaisus ir elektros apskaitos schemos elementus.

      Įvadinė apskaitos skirstomoji spinta - spinta (skydas), skirta įrengti elektros apskaitos prietaisus ir elektros apskaitos schemos elementus, vartotojo elektros įrenginius prijungti prie operatoriaus elektros tinklų, elektrai apskaityti ir jai paskirstyti vartotojų grupei arba jų elektros imtuvams.

      Įžemėjimas - izoliuotosios arba kompensuotosios neutralės tinklų elektros įrenginio aktyviųjų dalių atsitiktinis susijungimas su įžemintomis įrenginio dalimis arba su žeme.

      Įžemėjimo srovė - įžemėjimo vietoje į žemę tekanti srovė.

      Įžemiklis (įžeminimo elektrodas) - grunte esantis laidininkas, per kurį, įvykus gedimui, teka didžiausia įžemėjimo srovės dalis.

      Įžeminimas - elektros įrenginio pasyviųjų dalių sujungimas su įžeminimo įrenginiu.

      Įžeminimo (įnulinimo) magistralė - laidininkas, jungiantis du ar daugiau įrenginių su įžemintuvu arba neutraliuoju šaltinio tašku.

      Įžeminimo įrenginio įtampa - įtampa tarp srovės įtekėjimo į įžeminimo įrenginį vietos ir neutralios žemės, kai juo teka srovė.

      Įžeminimo įrenginys - įžemintuvo ir įžeminimo laidininkų visuma.

      Įžeminimo laidininkas - laidininkas, jungiantis įžeminamą įrenginį su įžemintuvu arba įžeminimo magistrale.

      Įžeminimo varža - varža tarp įžeminimo įrenginio ir neutralios žemės.

      Įžemintuvas - grunte esančių elektrodų, jungiamųjų laidininkų ir išlyginamojo tinklo visuma.

      Karšta aplinka - patalpų aplinka, kurioje oro temperatūra nuolatos arba periodiškai (daugiau kaip 1 parą) yra aukštesnė
      nei +35 oC.

      Keitiklinis agregatas - įrenginių komplektas, susidedantis iš vieno ar kelių puslaidininkinių keitiklių, transformatoriaus ir turintis agregatui įjungti ir veikti reikalingus aparatus ir prietaisus.

      Kilnojamasis elektros imtuvas - elektros imtuvas, kurį veikiantį galima perkelti iš vienos vietos į kitą.

      Komercinė apskaitos spinta - spinta (skydas) su įrengtais joje įvadiniais komutavimo ir apsaugos aparatais elektros energijos apskaitos prietaisais ir pagalbiniais įrenginiais bei įtaisais, naudojama elektros energijos (pagamintos ar tiekiamos) komerciniam skaičiavimui.

      Komercinė elektros apskaita - elektros energijos apskaitos prietaisų ir jų schemose naudojamų pagalbinių įrenginių ir įtaisų visuma, naudojama elektros energijos (pagamintos, tiekiamos ar vartojamos) komerciniam skaičiavimui.

      Kompensuotosios neutralės tinklas - elektros tinklas, kurio vienas arba keletas neutralės taškų įžeminti induktyviosiomis varžomis.

      Kompleksiniai bandymai - elektros įrenginio bandymų ir matavimų apimtis nustatoma specializuotose programose.

      Kontrolinė elektros apskaita - elektros energijos apskaitos prietaisų ir jų schemose naudojamų įrenginių ir įtaisų visuma, naudojama elektros energijos (pagamintos, tiekiamos ar vartojamos) kontroliniam skaičiavimui.

      Labai drėgna patalpa - patalpa, kurios santykinis oro drėgnumas 75-90 proc.

      Labai pavojinga patalpa - šlapia patalpa ar patalpa, kurioje chemiškai ir organiškai aktyvi aplinka arba kuri pasižymi dviem ar daugiau pavojingoms patalpoms būdingais požymiais.

      Leistinoji ilgalaikė srovė - didžiausia per laidininką tekančios ilgalaikės srovės vertė, kuriai tekant laidininkas įšyla iki didžiausios (esamomis aušinimo sąlygomis) jo izoliacijai arba laidininkui ir laidininko sujungimo vietai leistinos temperatūros.

      Leistinoji naudoti galia - didžiausia galia, kuri vartotojui tiekiama iš operatoriaus ar tiekėjo tinklo bet kuriuo metu ir kuri nurodoma vartotojams išduotame techninių sąlygų apraše.

      Lentyna - atvira konstrukcija laidams ir kabeliams tiesti, neapsauganti jų nuo mechaninių pažeidimų. Lentynos gaminamos iš nedegiųjų statybos produktų vientisos, perforuotos ar grotelių pavidalo; naudojamos ir patalpose, ir lauko įrenginiuose.

      Lynas - daugiavielis plieninis laikantysis instaliacijos elementas, ištemptas ore ir skirtas laidams ir kabeliams tvirtinti.

      Lovys - uždara stačiakampio ar kitokio skerspjūvio tuščiavidurė konstrukcija laidams ir kabeliams tiesti, turinti apsaugoti juos nuo mechaninių pažeidimų. Loviai gaminami uždari arba su nuimamaisiais dangčiais. Lovių su nuimamaisiais dangčiais sienelės ir dangčiai gaminami vientiso metalo ar perforuoti. Uždarų lovių sienelės turi būti vientisos. Loviai naudojami ir patalpoje, ir lauke.

      Natūralusis įžemintuvas - grunte esantys įvairios paskirties metaliniai laidininkai, kurie panaudojami elektros įrenginiams įžeminti.

      Nenormalus režimas - įrenginio darbinio režimo pagrindinių dydžių nukrypimas už nustatytų ribų, pavyzdžiui, perkrova (srovės padidėjimas), įtampos sumažėjimas ar padidėjimas ir t. t.

      Nestacionarusis įrenginys - elektros įrenginys, įrengtas ant judamųjų aikštelių, platformų arba transporto priemonių.

      Neutrali žemė - grunto nulinio potencialo zona.

      Normali (nepavojinga) patalpa - sausa, nedulkėta, chemiškai ir organiškai neaktyvi patalpa, kurioje temperatūra ne aukštesnė kaip +35 oC.

      Nulinis laidininkas N - laidininkas (laidas, šyna), iki 1000 V įtampos elektros trifaziuose tinkluose sujungtas su generatoriaus ar transformatoriaus tiesiogiai įžeminta neutrale, vienfaziuose tinkluose - su įžemintu apvijos tašku, o nuolatinės srovės tinkluose - su įžemintu viduriniu šaltinio poliumi.

      Objektas (elektros sistemos) - pastotė, linija, transformatorinė ir t. t.

      Pagrindinė izoliacija - srovinių dalių izoliacija, skirta pagrindinei apsaugai nuo tiesioginio prisilietimo prie srovinių dalių.

      Papildomoji izoliacija - nepriklausoma izoliacija, skirta apsaugai nuo tiesioginio prisilietimo prie srovinių dalių ir apsauganti nuo pavojingo elektros srovės poveikio, kai pažeidžiama pagrindinė izoliacija.

      Pasyvioji dalis - laidi elektros įrenginio dalis, normaliomis veikimo sąlygomis neturinti įtampos, tačiau įtampa joje gali atsirasti pablogėjus izoliacijai.

      Paslėptoji instaliacija - instaliacija sienose, pertvarose, grindyse, perdangose ir kitų statybinių konstrukcijų viduje.

      Pašalinės laidžiosios dalys - ne elektros įrenginio laidžiosios dalys, kurios gali gauti potencialą atitinkamomis sąlygomis.

      Patalpa - pastato dalis, atribota nuo jo likusios dalies atitvaromis iš visų pusių, turinti išėjimą į lauką arba kitas patalpas.

      Elektros srovės pavojingumo atžvilgiu patalpos skirstomos į normalias, pavojingas ir labai pavojingas.

      Pavojinga elektros patalpa - patalpa, kurioje santykinis oro drėgnumas viršija 75 proc. arba yra elektrai laidžių dulkių; arba yra laidžios grindys (metalinės, gelžbetoninės, plytų, žemės ir pan.); arba vidutinė paros temperatūra yra aukštesnė nei +35 oC; arba yra galimybė vienu metu prisiliesti prie srovei laidžių neįžemintų elektros įrenginių korpusų ir prie srovei laidžių konstrukcijų, turinčių kontaktą su žeme.

      Perdavimo sistemos operatorius - juridinis asmuo, nuosavybės ar kita teise valdantis perdavimo tinklus, atliekantis nacionalinę balansavimo ir sisteminių paslaugų teikimo funkcijas.

      Potencialo išlyginimas - žemės paviršiaus potencialo keitimas srovės nuotėkio į neutralią žemę zonoje specialiais elektrodais arba išlyginamuoju tinklu.

      Potencialų suvienodinimas - potencialų skirtumo tarp pasyviosios dalies, pašalinių laidžiųjų dalių, įžeminimo ir apsauginių laidininkų (PE), taip pat apsauginių nulinių laidininkų (PEN), prie kurių įmanoma vienu metu prisiliesti, sumažinimas, šias dalis elektriškai sujungiant tarpusavyje.

      Prisilietimo įtampa - žmogui tenkanti įžeminimo įrenginio įtampos dalis, kai srovė žmogaus kūnu teka iš rankos į ranką arba iš rankos į kojas, prisilietus prie dviejų grandinės taškų (horizontalusis atstumas tarp liečiamų vietų - 1 m).

      Rezervavimas - objekto patikimumo laidavimas, naudojant papildomus elementus ir ryšius.

      Rezervinė linija - linija, skirta pagrindinėms linijos funkcijoms atlikti, sugedus pastarajai.

      Ribinė leistinoji parametro vertė - didžiausia ar mažiausia parametro vertė, kuriai esant leidžiama eksploatuoti elektros įrenginius.

      Sausa patalpa - patalpa, kurioje santykinis oro drėgnumas ne didesnis kaip 60 proc.

      Savitoji grunto varža - vieno kubinio metro grunto varža, matuojama tarp dviejų viena prieš kitą esančių kubo sienelių.

      Skaičiuojamoji trumpojo jungimo srovė - trumpojo jungimo srovės, kuriai tikrinamas terminis arba mechaninis elektros įrenginio atsparumas, vertė.

      Skiriamasis saugos transformatorius - specialus transformatorius, kurio įėjimo apvija atskirta elektriškai nuo išėjimo apvijos izoliacija, lygiaverte mažiausiai dvigubai izoliacijai arba sustiprintajai izoliacijai, ir kuris skirtas prietaisui arba grandinei saugia žemiausiąja įtampa maitinti.

      Skirstymas - elektros energijos persiuntimas skirstomaisiais tinklais.

      Skirstykla - elektros įrenginys, skirtas elektrai priimti ir skirstyti, turintis komutavimo aparatus, renkamąsias ir jungiamąsias šynas, pagalbinius įrenginius (kompresorius, akumuliatorius ir kt.), taip pat apsaugos ir automatikos įtaisus ir matavimo prietaisus.

      Skirstomasis punktas (6-10 kV) - statinyje įrengti pirminės ir antrinės komutacijos įrenginiai, skirti 6-10 kV įtampos elektrai skirstyti tam tikroje teritorijoje su dviem ar daugiau šynų sekcijomis, dviem ar daugiau įvadinėmis linijomis, relinės apsaugos ir automatikos įtaisais, savųjų reikmių arba 6-10 kV galios transformatoriais. Bent viena iš įvadinių linijų yra iš 35-110 kV transformatorių pastočių ar skirstomųjų punktų. Įvadinėms ir išeinančioms linijoms komutuoti naudojami 6-10 kV jungtuvai.

      Skirstomasis tinklas - elektros energetikos sistemos dalis, kuria elektra persiunčiama vartotojų elektros įrenginiams.

      Skirstomoji spinta - spinta su joje įrengtais komutavimo ir apsaugos aparatais, skirta elektros imtuvams prijungti.

      Skirstomųjų tinklų operatorius - juridinis asmuo, nuosavybės ar kita teise valdantis, eksploatuojantis, prižiūrintis ir plėtojantis skirstomuosius tinklus, esančius jo veiklos licencijoje nurodytoje teritorijoje, pagal skirstomųjų tinklų naudotojų poreikius.

      Smūginė trumpojo jungimo srovė - maksimalios trumpojo jungimo srovės, sukeliančios didžiausias mechanines jėgas tarp srovinių įrenginių dalių, vertė.

      Sprogi zona - erdvė, kurioje sprogi aplinka yra arba tikėtina tokiu laipsniu, kad reikia imtis ypatingo atsargumo gaminant, įrengiant ir naudojant elektros įrenginius.

      Srovės nuotėkio zona - žemės plotas, kuriame, įžemintuvu tekant srovei, atsiranda potencialas.

      Srovės skirtuminė apsauga - įrenginys, atjungiantis elektros srovės grandinę, kai skirtuminė srovė, tekanti per diferencialinį jo elementą, pasiekia srovės nuostatos vertę.

      Sunkiai prieinama vietovė - vietovė, į kurią negali įvažiuoti transporto priemonės ir žemės ūkio mašinos.

      Sustiprintoji izoliacija - srovinių dalių izoliacija, užtikrinanti tokią pat kaip ir dviguba izoliacija apsaugą nuo tiesioginio prisilietimo prie srovinių dalių.

      Šlapia patalpa - patalpa, kurioje santykinis oro drėgnumas yra 90-100 proc., lubos, sienos, grindys ir daiktai aprasoja.

      Tarpfazis trumpasis jungimas - trumpasis jungimas tarp dviejų ar trijų fazių.

      Terminis atsparumas trumpojo jungimo srovėms - įrenginio srovinių dalių geba neįkaisti aukščiau nei numatyta temperatūra, per srovines dalis tekant nustatytos vertės trumpojo jungimo srovei.

      Tiesiogiai įžemintos neutralės tinklas - elektros tinklas, kuriame neutralė tiesiogiai sujungta su įžemintuvu.

      Tinklų priežiūros darbai - tinklų įrenginių veikimo stabilumą, patikimumą ir kokybę užtikrinantys veiksmai.

      Transformatorių pastotė (toliau - pastotė) - 35 kV ir aukštesnės įtampos elektros tinklo dalis, užimanti tam tikrą teritoriją arba patalpą, apimanti transformatorius, skirstyklą ir kitus įrenginius ir statinius.

      Transformatorinė - 6-10 kV įtampos stacionarioji, betoninė, modulinė, komplektinė, požeminė ar stulpinė transformatorinė, jų 6-10 kV įtampos elektros įrenginiai, 6-10 kV galios transformatoriai ir žemosios įtampos elektros įrenginiai.

      Trosas (žaibosaugos lynas) - daugiavielis laidas su jame sumontuotu optiniu kabeliu arba be jo oro linijai nuo tiesioginio žaibo smūgio apsaugoti. Trosu taip pat perduodami ir ryšio signalai.

      Trumpasis jungimas - įtampą turinčios elektros grandinės fazių (polių) susijungimas tarpusavyje, tarpusavyje ir su žeme arba tik su žeme tiesiogiai įžemintos neutralės (įžeminto vidurinio taško) tinkle.

      Trumpojo jungimo srovė - srovė, tekanti trumpojo jungimo metu.

      Vardinis parametras - gamintojo nurodyta elektrotechninio įrenginio parametro vertė.

      Varža įžemintos neutralės tinklas - elektros tinklas, kurio neutralė įžeminta didele varža.

      Ventilinis iškroviklis (toliau - iškroviklis) - elektros aparatas su nuosekliai sujungtais nelinijiniais rezistoriais ir kibirkštiniais tarpais, saugantis įrenginius nuo atmosferos viršįtampių.

      Vidaus pastotė - pastato viduje esanti pastotė.

      Vienfazis įžemėjimas - nesukeliantis didelių srovių trumpasis jungimas tarp fazinio laido ir žemės izoliuotosios (arba įžemintos per kompensacinę ritę) neutralės tinkle.

      Vienfazis trumpasis jungimas - trumpasis jungimas tarp fazinio laido ir žemės tiesiogiai įžemintos neutralės tinkle.

      Viršįtampių ribotuvas - elektros aparatas su nuosekliai sujungtais nelinijiniais metalo oksido rezistoriais be kibirkštinių tarpų, saugantis įrenginius nuo atmosferos ir vidinių viršįtampių.

      Žemės paviršiaus potencialas - žemės paviršiaus taško potencialas neutralios žemės atžvilgiu.

      Kitos Taisyklėse vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos Energetikos įstatyme, Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatyme (Žin., 2000, Nr. 66-1984; 2004, Nr. 107-3964) ir Elektros tinklų kodekse, patvirtintame Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 398 (Žin., 2002, Nr. 3-88).

      II. ELEKTROS ĮRENGINIŲ ĮRENGIMO BENDRIEJI REIKALAVIMAI

      6. Naudojami elektros įrenginiai ir statybos produktai turi atitikti jiems taikomų techninių reglamentų ir Lietuvoje galiojančių standartų ir norminių teisės aktų reikalavimus.

      7. Naudojamų kabelių, laidų, mašinų, aparatų, prietaisų ir kitų elektros įrenginių konstrukcija, įrengimo būdas ir izoliacijos klasė turi atitikti elektros tinklo arba elektros įrenginio parametrus, aplinkos sąlygas ir teisės aktų reikalavimus. Elektros instaliacijai turi būti naudojami elektrotechnikos gaminiai pagaminti pagal Elektrotechninių gaminių saugos techninį reglamentą, patvirtintą ūkio ministro ir Lietuvos standartizacijos departamento direktoriaus 1999 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 351/61 (Žin., 1999, Nr. 90-2663; 2001, Nr. 54-1932) kintamosios srovės įtampai nuo 50 V iki 1000 V ir nuolatinės srovės įtampai nuo 75 V iki 1500 V.

      8. Naudojamų elektros įrenginių ir statybos produktų charakteristikos turi atitikti nustatytas darbo sąlygas.

      Elektros įrenginiai ir konstrukcijos turi būti atsparūs aplinkos poveikiui (arba turi būti apsaugoti nuo šio poveikio).

      9. Elektros įrenginių statybinė ir techninė dalis turi atitikti statybos techninių dokumentų ir šių Taisyklių reikalavimus.

      10. Įrengiant elektros įrenginius, būtina atsižvelgti į norminių teisės aktų, reglamentuojančių aplinkos taršos, triukšmo, vibracijos, elektros laukų ir kt. kenksmingą poveikį turinčių veiksnių, reikalavimus.

      11. Teritorijose ir patalpose, kuriose numatyta eksploatuoti elektros įrenginius, turi būti pasirūpinta cheminių medžiagų, alyvos, techninio vandens, šiukšlių, kitų atliekų surinkimu ir pašalinimu, kad jos nepatektų į vandens telkinius, lietaus vandens nuotekų sistemas ir t. t.

      12. Elektros įrenginių schemų ir konstrukcijų parinkimas ir komponavimas projektiniuose sprendiniuose turi būti pagrįstas techniniais ir ekonominiais skaičiavimais.

      13. Jei esama statinių, įrenginių, vamzdynų ar kitų komunikacijų korozijos pavojaus, turi būti numatytos naudoti atitinkamos apsaugos priemonės.

      14. Elektros įrenginių schemos turi būti paprastos ir vaizdžios. Įrenginių išdėstymas, ženklinimas, spalvinis žymėjimas ir užrašai turi būti aiškūs ir suprantami.

      15. Tų pačių fazių šynų raidinis arba skaitmeninis ir spalvinis žymėjimas visuose elektros įrenginiuose turi būti vienodas.

      Šynos turi būti žymimos:

      15.1. esant kintamajai trifazei srovei: L1 fazės šyna - geltona spalva, L2 fazės - žalia, L3 fazės - raudona, nulinė šyna N - mėlyna spalva; ta pati šyna, naudojama kaip apsauginė PE ir apsauginė nulinė PEN, - geltonos ir žalios spalvos juostomis;

      15.2. esant kintamajai vienfazei srovei: šyna, prijungta prie maitinimo šaltinio apvijos pradžios L1, - geltona spalva, o prijungta prie apvijos galo L2 - raudona;

      15.3. vienfazės srovės šynos, atsišakojančios nuo trifazės sistemos šynų, žymimos kaip atitinkamos trifazės srovės šynos;

      15.4. esant nuolatinei srovei: teigiamoji šyna (+) - raudona spalva, neigiamoji (minus) - mėlyna, iš vidurinio taško tiesiama šyna M - mėlyna.

      Esant pagrindines šynas rezervuojančiai šynai: jei rezervinė šyna gali pakeisti bet kurią iš pagrindinių, tai ji žymima skersinėmis pagrindinių šynų spalvos juostomis.

      Nebūtina žymėti šynas per visą jų ilgį, spalvinis arba raidinis skaitmeninis žymėjimas (arba abu kartu) būtini tik šynų prijungimo vietose.

      Per visą savo ilgį šyna dažoma tik tuo atveju, jei tai naudojama kaip antikorozinė apsauga arba pagerina aušinimą, kitais atvejais šynos žymimos panaudojant ir kitas medžiagas.

      Jei neizoliuotos šynos esant įtampai nėra prieinamos apžiūrėti, jų žymėti nėra būtina, tačiau tokiu atveju kitomis priemonėmis būtina užtikrinti reikiamą elektros įrenginio priežiūros vaizdumo ir saugos lygį.

      16. Išdėstant šynas skirstomuosiuose įrenginiuose (išskyrus gamyklose pagamintus komplektinius skirstomuosius įrenginius) turi būti laikomasi šių reikalavimų:

      16.1. uždaruosiuose kintamosios trifazės srovės skirstomuosiuose įrenginiuose renkamosios ir apylankos šynos ir visų rūšių sekcinės šynos išdėstomos iš viršaus žemyn L1-L2-L3 vertikaliai arba nuožulniai ar trikampiu, išdėstant horizontaliai (labiausiai nuo priežiūros koridoriaus nutolusi šyna - L1, vidurinė - L2, arčiausiai priežiūros koridoriaus - L3), o atšakos nuo renkamųjų šynų išdėstomos iš kairės į dešinę L1-L2-L3 (žiūrint iš priežiūros koridoriaus, esant trims koridoriams - iš centrinio);

      16.2. atviruosiuose kintamosios trifazės srovės skirstomuosiuose įrenginiuose renkamosios ir apeinamosios šynos, taip pat visų rūšių sekcinės šynos, šuntuojamosios jungtys žiedinėse, pusantrinėse ir panašiose schemose išdėstomos tokia tvarka, kad aukščiausios įtampos šyna L1 būtų arčiausia pagrindinių transformatorių;

      16.3. atviruosiuose kintamosios trifazės srovės skirstomuosiuose įrenginiuose atšakos nuo renkamųjų šynų turi būti įrengtos taip, kad prijungtų šynų išdėstymas iš kairės į dešinę būtų L1-L2-L3 į transformatorių pusę;

      16.4. nuolatinės srovės įrenginiuose išdėstant vertikaliai: viršutinė - M, vidurinė - L-, apatinė - L+; o išdėstant horizontaliai: labiausia nutolusi - M, vidurinė - L- ir artimiausia - L+ (žiūrint iš priežiūros koridoriaus), atšakos nuo renkamųjų šynų išdėstomos: kairioji šyna - M, vidurinė - L- ir dešinioji - L+ (nuo priežiūros koridoriaus).

      Tais atvejais, kai elektros įrenginių išdėstymas yra komplikuotas (pavyzdžiui, prie pastotės būtina įrengti specialias atramas oro linijų laidų transpozicijai) arba kai yra du ar daugiau transformavimo laiptų, šynos išdėstomos ir kitokia tvarka.

      Atšakų šynų išdėstymas narveliuose turi būti vienodas.

      17. Turi būti numatytos įrengti atitinkamos apsaugos nuo neigiamo elektros įrenginių poveikio radijo, laidinio ryšio, geležinkelio signalizacijos ir telemechanikos įrenginiams priemonės.

      18. Įrengiant elektros įrenginius, būtina užtikrinti elektrotechnikos darbuotojų saugumą.

      Pagrindinės tam naudojamos priemonės yra:

      18.1. atitinkamos izoliacijos (tam tikrais atvejais sustiprintosios arba dvigubosios) naudojimas;

      18.2. atitinkamų atstumų iki srovinių dalių laikymasis arba srovinių dalių izoliavimas (uždengiant ar atitveriant);

      18.3. aparatų ir aptvarų blokuotė (užkertanti kelią klaidingoms operacijoms ir neleidžianti prisiliesti prie srovinių dalių);

      18.4. patikimas automatinis elektros įrenginio dalių, kuriose atsitiktinai atsirado įtampa, ir pažeistų tinklo ruožų išjungimas (įskaitant ir apsauginį);

      18.5. elektros įrenginių ir jų elementų korpusų, kuriuose pažeidus izoliaciją gali atsirasti įtampa, įžeminimas arba įnulinimas;

      18.6. potencialų išlyginimas;

      18.7. skiriamųjų transformatorių naudojimas;

      18.8. skirtuminės srovės apsaugos naudojimas;

      18.9. saugios 50 Hz dažnio kintamosios srovės ir nuolatinės srovės įtampos naudojimas;

      18.10. įspėjamoji signalizacija, užrašai, ženklai;

      18.11. priemonės, mažinančios elektrinių laukų stiprį;

      18.12. apsauginės priemonės ir įrangos apsauga nuo elektrinio lauko poveikio elektros įrenginiuose, kuriuose jo stipris viršija leistinąsias normas.

      19. Elektrotechnikos ir gamybos patalpose apsauginė danga, sauganti nuo atsitiktinio prisilietimo prie įtampą turinčių srovinių dalių, naudojama tinklinė arba perforuota. Kitose patalpose ji turi būti aklina.

      Apsauginė danga ir aptvaros, išskyrus barjerus transformatorinėse, turi būti tokios, kad jos būtų išardomos arba atidaromos tiktai naudojant įrankius.

      20. Visos aptvaros ir apsauginė danga mechaniškai turi būti tvirtos. Esant aukštesnei kaip 1000 V įtampai, metalinės apsaugos dangos storis turi būti ne mažesnis kaip 1 mm. Apsauginė laidų danga turi patikimai jungtis su mašinų, aparatų ir prietaisų korpusais.

      21. Elektros įrenginių, turinčių alyvinių aparatų ir kabelių, taip pat elektros įrenginių, padengtų arba įmirkytų alyvoje, lake, bitume ir pan., priešgaisrinė sauga ir sauga nuo sprogimo turi būti užtikrinama įgyvendinant atitinkamus šių ir priešgaisrinę saugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus.

      22. Prijungiami elektros įrenginiai turi atitikti jiems taikomų statybos techninių reglamentų ir (arba) standartų reikalavimus.

      23. Įrenginių gamybos organizavimo kokybės rodikliai apibūdinami ISO-9000 kokybės sertifikate.

      24. Pripažįstant tinkamais naudoti naujus, rekonstruotus ar kapitališkai suremontuotus elektros įrenginius, prieš tai būtina juos išbandyti, atlikti matavimus arba patikrinti.

      25. Nauji, rekonstruoti ir kapitališkai suremontuoti elektros įrenginiai pradedami naudoti tik jeigu jie tenkina statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka", patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 242 (Žin., 2002, Nr. 60-2475), nustatytus reikalavimus.

      26. Pradedant naudoti elektros įrenginius, objektai turi būti aprūpinti gaisro gesinimo įrenginiais ir priemonėmis.

      III. APRŪPINIMAS ELEKTRA

      I. TAIKYMO SRITIS

      27. Šis Taisyklių skyrius taikomas visai elektros sistemai. Elektros tiekimo požeminiai, traukos ir kiti specialieji įrenginiai, be šio Taisyklių skyriaus reikalavimų, turi atitikti ir kitų teisės aktų reikalavimus.

      II. BENDRIEJI REIKALAVIMAI

      28. Projektuojant elektros inžinerinius tinklus, būtina įvertinti:

      28.1. elektros energetikos sistemos ne mažiau kaip 10 metų plėtros perspektyvas, racionalų esamų ir įrengiamų kitų įtampų elektros tinklų sistemų derinimą;

      28.2. ateityje galimus trumpojo jungimo srovių lygmenis;

      28.3. elektros nuostolių mažinimo galimybes.

      Išorinio ir vidinio elektros inžinerinio tinklo plėtros klausimai turi būti nagrinėjami kompleksiškai, įvertinus ekonominio ir technologinio rezervavimo tikslingumą.

      29. Planuojant elektros tinklo plėtrą, būtina numatyti elektros tinklo išjungimo remonto laikotarpiui galimybę, avarinius ir veikimo režimus po avarijos.

      30. Parenkant atskirus elektros šaltinius, būtina įvertinti galimą trumpalaikį įtampos lygio sumažėjimą arba visišką įtampos dingimą, automatiškai suveikus relinei apsaugai, įvykus gedimui elektros energetikos sistemoje arba dėl sisteminės avarijos dingus įtampai elektros šaltiniuose.

      31. Alternatyvūs elektros tinklų plėtros variantai turi būti panašaus patikimumo lygio. Jų pranašumas nustatomas techniniais ir ekonominiais skaičiavimais.

      32. Jei žemesnės įtampos tinklo pranašumas nežymus, pirmenybė visada turi būti teikiama aukštesnės įtampos tinklui.

      33. Kraštovaizdžio, aplinkos apsaugos ir ūkinės veiklos gerinimo sumetimais pirmenybė turi būti teikiama 0,4-35 kV įtampos požeminėms kabelių linijoms, o miestuose ir 110 kV įtampos kabelių linijoms.

      Tiesiant naujas elektros linijas, 110 kV ir aukštesnės įtampos kabelių linijos turi būti naudojamos vietoje oro linijų tik nesant galimybių nutiesti oro linijų.

      34. Tiesiant elektros linijas per miškus ir vertingus želdinius (parkus), pirmenybė turi būti teikiama oro linijoms izoliuotais laidais, oro ir požeminiams kabeliams.

      35. 6-10 kV įtampos išvadams, einantiems viena kryptimi iš 35-110 kV pastočių, turi būti tiesiamos daugiagrandės oro linijos arba klojami kabeliai.

      36. Įvadiniai ir tranzitiniai skydai turi būti pritaikyti priežiūros darbams neišjungus įtampos.

      37. Magistraliniuose 0,4-20 kV įtampos elektros tinklų ruožuose laidų ir kabelių skerspjūviai turi būti parinkti įvertinant galimą kitų linijų ir transformatorinių rezervavimą per juos.

      38. Magistraliniuose 0,4-20 kV įtampos kabelinių elektros tinklų ruožuose miestų rajonuose kur didelis apkrovų tankis, per kuriuos esamose perspektyvinėse schemose numatomas kitų linijų ir transformatorinių rezervavimas, turi būti naudojami tokių skerspjūvių kabeliai:

      38.1. 0,4 kV įtampos požeminiai kabeliai - 95, 120, 150 ir 240 mm2;

      38.1.2. 6-10 kV įtampos požeminiai kabeliai - 95, 120, 150, 240 ir 500 mm2;

      38.1.3. 0,4-10 kV įtampos oro kabeliai - 70 ir 120 mm2.

      39. 6-35 kV įtampos elektros tinklo veikimo režimas - su izoliuota arba įžeminta per talpinės įžemėjimo srovės kompensavimo įrenginius neutrale.

      40. Didesnės kaip 10 A talpinės įžemėjimo srovės 6-35 kV įtampos elektros tinkluose turi būti kompensuojamos. Kompensavimo lygis ir kompensatorių išdėstymas tinkle turi būti pagrįstas techniniais ir ekonominiais skaičiavimais.

      41. 6-20 kV įtampos generatoriaus transformatoriaus blokų schemose įžemėjimo srovės, didesnės kaip 5 A, turi būti kompensuojamos.

      42. 6-35 kV įtampos elektros tinklų įžemėjimo srovei kompensuoti turi būti naudojamos automatiškai reguliuojamos kompensacinės ritės.

      43. Pastotėse būtina įrengti automatinį 6-35 kV įžemėjusių oro linijų išjungimą arba įžemėjimo signalizaciją, informuojančią budinčiuosius darbuotojus.

      III. ELEKTROS IMTUVŲ APRŪPINIMO ELEKTRA REIKALAVIMAI

      44. Asmenys, turintys jiems priklausančius ar jų naudojamus elektros imtuvus, įsirengdami savo vidaus elektros tinklą ir įrenginius, privalo atsižvelgti į elektros imtuvams keliamus reikalavimus.

      45. Asmenims priklausantys arba jų naudojami elektros imtuvai pagal imtuvams keliamus reikalavimus skirstomi į tris grupes:

      45.1. pirmai (I) grupei priskiriami elektros imtuvai, kuriems nutraukus aprūpinimą elektra, kyla grėsmė žmonių gyvybei arba aplinkos užteršimui, sutrinka svarbūs miestų ūkio veiklos procesai;

      45.2. antrai (II) grupei priskiriami elektros imtuvai, kuriems nutraukus aprūpinimą elektra, patiriama didelių materialinių nuostolių, sutrinka sudėtingi vartotojo technologiniai procesai, susidaro masinės darbuotojų, mechanizmų ir pramonės transporto prastovos, neišvengiama žymios gyventojų dalies normalios veiklos sutrikimų;

      45.3. trečiai (III) grupei priskiriami visi kiti elektros imtuvai, nepriklausantys I ir II imtuvų grupėms.

      46. Elektros imtuvams aprūpinimo elektra reikalavimai įrengiant elektros įrenginius turi būti užtikrinti taip:

      46.1. pirmos (I) grupės elektros imtuvams elektra aprūpinti įrengiami įrenginiai turi būti maitinami iš ne mažiau kaip dviejų nepriklausomų elektros šaltinių su perjungimo nuo vieno šaltinio prie kito automatika. Šios grupės elektros imtuvams elektra aprūpinti avarijų atveju turi būti įrengti papildomi autonominiai elektros šaltiniai (vietinė elektros jėgainė, elektros generatorius, akumuliatorių baterija ir pan.) su tinkamai veikiančia automatika, kuri prijungtų atjungtą pirmos grupės elektros imtuvą prie šio rezervinio maitinimo šaltinio;

      46.2. antros (II) grupės elektros imtuvams aprūpinti elektra turi būti įrengiami du elektros šaltiniai. Šiuo atveju elektros šaltinių perjungimui nuo vieno šaltinio prie kito automatikos įrengti nereikalaujama;

      46.3. trečios (III) grupės elektros imtuvams aprūpinti elektra įrengiamas vienas šaltinis.

      47. Nepriklausomais elektros šaltiniais laikoma:

      47.1. ne mažiau kaip dvi atskiros elektrinės arba pastotės;

      47.2. ne mažiau kaip dvi atskiros elektrinių arba pastočių šynų sekcijos arba šynų sistemos, jeigu jos savo ruožtu maitinamos iš ne mažiau kaip dviejų elektros šaltinių, persiunčiančių elektrą vartotojų įrenginiams ne mažiau kaip dviem atskiromis elektros linijomis;

      47.3. dvi sujungtos šynų sekcijos arba šynų sistemos, automatiškai atsijungiančios, sutrikus vienos iš jų normaliam veikimui, jeigu jos maitinamos iš dviejų nepriklausomų elektros šaltinių.

      Du kabeliai, nutiesti bendrame kabelių įrenginyje, nenaudojant specialių priemonių apsaugai nuo gedimo išplitimo, arba dvigrandė oro linija nelaikomi nepriklausomais elektros šaltiniais.

      48. Elektros imtuvų savininkai ir naudotojai, vadovaudamiesi iš operatoriaus gautais techninių sąlygų aprašais, elektros energijos aprūpinimo patikimumo sąlygomis, privalo pasirinkti atskiriems imtuvams vidaus tinklų elektros aprūpinimo schemas, numatyti ir įgyvendinti priemones galimiems nuostoliams dėl aprūpinimo elektra nutrūkimo išvengti ar juos sumažinti.

      49. Elektros persiuntimo sąlygas ir vartotojo santykius su tiekėjais ir operatoriais reglamentuoja Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 (Žin., 2005, Nr. 120-4328), ir dvišalės sutartys.

      IV. ĮTAMPOS LYGIAI IR JŲ REGULIAVIMAS. REAKTYVIOSIOS GALIOS REGULIAVIMAS

      50. Elektrinėse ir elektros tinkluose turi būti įrengtos techninės priemonės, turinčios užtikrinti Lietuvos standarto LST EN 50160:2001 „Bendrųjų skirstomųjų elektros tinklų įtampos charakteristikos" reglamentuojamą elektros kokybę.

      51. Tam reikalinga naudoti atitinkamą įtampos reguliavimą arba įtampos stabilizavimo priemones.

      52. Reaktyviosios galios šaltinių ir šuntuojančiųjų reaktorių išdėstymas sistemoje turi būti grindžiamas techniniais ir ekonominiais skaičiavimais, įvertinus įtampų reguliavimo sistemos mazginėse pastotėse poreikius.

      53. Reaktyvioji galia turi būti perduodama vartotojams iš energetikos sistemos reaktyviosios galios šaltinių. Vartotojas, suderinęs su elektros tinklo operatoriumi, turi teisę įrengti reaktyviosios galios šaltinius.

      IV. Laidininkų parinkimas

      I. TAIKYMO SRITIS

      54. Šis Taisyklių skyrius taikomas elektros laidininkų (izoliuotų ir neizoliuotų laidų, kabelių, šynų) skerspjūvių plotams (toliau - skerspjūviai) parinkti, atsižvelgiant į laidininkų įšilimą, vainikinį išlydį, terminį ir elektrodinaminį atsparumą trumpojo jungimo srovėms, mechaninį atsparumą, srovės perkrovas, įtampos nuostolius ir nuokrypius ir ekonomiškumą. Turi būti parenkamas didžiausias visas išvardytas sąlygas tenkinantis laidininko skerspjūvis.

      55. Leistinosios ilgalaikių srovių vertės, perkrovos ir pataisos koeficientai pagamintiems pagal GOST standartus eksploatuojamiems kabeliams ir izoliuotiems laidams pateikiami Taisyklių 1 priedo 1-26 lentelėse.

      Leistinosios ilgalaikės srovių vertės, perkrovos ir pataisos koeficientai kabeliams ir izoliuotiems laidams pagal Lietuvos standartą LST HD 384.5.523 S2:2003 ,,Elektriniai pastatų įrenginiai. 5 dalis. Elektrinių įrenginių parinkimas ir įrengimas. 523 podalis. Kabelių ir laidų sistemų srovinės apkrovos geba (IEC 60364-5-523:1999, modifikuotas)" pateikiami Taisyklių 2 priedo 1-16 lentelėse.

      Leistinosios ilgalaikės srovių vertės pagal GOST standartus pagamintiems eksploatuojamiems neizoliuotiems laidams ir šynoms pateikiamos Taisyklių 2 priedo 17-27 lentelėse.
      II. LAIDININKŲ SKERSPJŪVIŲ PARINKIMAS ĮŠILIMUI
      56. Bet kurios paskirties laidininkai turi atitikti jų ribinio leistino įšilimo reikalavimus, veikdami ne tik įprastiniu, bet ir remonto režimu ar po avarijos (esant galimam netolygiam elektros srovių pasiskirstymui tarp linijų, šynų sekcijų ir pan.). Laidininkų įšilimas turi būti tikrinamas pagal didžiausią vidutinę pusvalandžio trukmės srovę.

      57. Esant trumpalaikiam kartotiniam ir trumpalaikiam elektros imtuvų veikimo režimams (jei bendra ciklo trukmė - iki 10 minučių, o veikimo periodo trukmė - ne didesnė kaip 4 minutės), skaičiuojamąja srove, parenkant laidininkų skerspjūvį įšilimui, reikia laikyti ilgalaikio veikimo režimo srovę. Šiuo atveju:

      57.1. variniams iki 6 mm2 skerspjūvio ir aliumininiams iki 10 mm2 skerspjūvio laidininkams skaičiuojamosios srovės parenkamos kaip ilgalaikio veikimo režimo įrenginiams;

      57.2. variniams didesnio nei 6 mm2 ir aliumininiams didesnio nei 10 mm2 skerspjūvio laidininkams skaičiuojamosios srovės nustatomos pagal formulę:

      ; (1)

      čia: Iil - leistinoji ilgalaikė srovė;

      Tįj - veikimo trukmė santykiniais vienetais viso periodo trukmės atžvilgiu (prijungimo trukmės ir viso ciklo trukmės santykis).

      58. Esant trumpalaikiam veikimo režimui, kai darbo trukmė ne ilgesnė kaip 4 minutės ir pertraukos tarp įjungimų yra pakankamos, kad laidininkai atauštų iki aplinkos temperatūros, didžiausias leistinąsias sroves reikia pasirinkti kaip trumpalaikiam kartotiniam veikimo režimui (Taisyklių 57 punktas). Kai veikimo trukmė ilgesnė nei 4 minutės ir pertraukos tarp įjungimų nėra ilgos, didžiausias leistinąsias sroves reikia pasirinkti kaip ilgalaikio veikimo režimo įrenginiams.

      59. 10 kV ir žemesnės įtampos kabeliams įmirkyta popierine izoliacija, esant mažesnei už vardinę apkrovai, galima trumpalaikė perkrova (Taisyklių 1 priedo 1 lentelė).

      60. Veikiant režimu po avarijos ne daugiau kaip 5 paras iš eilės (ne ilgiau kaip 6 valandas per parą) kabeliai polietilenine izoliacija neturi būti perkraunami daugiau kaip 10 proc., o polivinilchloridinės izoliacijos kabeliai iki 15 proc. didžiausių apkrovų, jei kitu paros metu apkrovos neviršija vardinės apkrovos.

      Iki 10 kV įtampos kabelius įmirkyta popierine izoliacija, veikiant režimu po avarijos ne daugiau kaip 5 paras iš eilės, neturi būti perkraunami daugiau, nei nurodyta Taisyklių 1 priedo 2 lentelėje.

      Kabelių linijoms, eksploatuojamoms ilgiau kaip 15 metų, perkrovas būtina sumažinti 10 proc.

      61. Kabelių jungtys ir galūnės turi būti parinktos ne mažesnėms kaip kabelių leistinosioms ilgalaikėms srovėms. Jų perkrovai keliami tokie pat reikalavimai kaip ir kabelių perkrovai veikimo po avarijos režimais.

      62. Esant vienfazei apkrovai, vienfazių dvilaidžių ir trilaidžių linijų, trifazių keturlaidžių ir penkialaidžių linijų nulinių (N) laidininkų skerspjūvis turi būti lygus fazinių laidų skerspjūviui.

      Esant trifazei simetrinei apkrovai, trifazių keturlaidžių ir penkialaidžių linijų nulinių (N) laidininkų skerspjūvis turi būti lygus fazinių laidininkų skerspjūviui, jei fazinių varinių laidininkų skerspjūvis yra iki 16 mm², o aliumininių - iki 25 mm². Jei skerspjūviai didesni, tai nulinių laidininkų skerspjūvis turi būti ne mažesnis kaip 50 proc. fazinių laidininkų skerspjūvio.

      Apsauginių nulinių (PEN) laidininkų skerspjūvis turi būti ne mažesnis kaip nulinių (N) laidininkų (Taisyklių 229 punktas).

      63. Kabelių, izoliuotų ir neizoliuotų laidų, standžiųjų ir lanksčiųjų šynų faktinė leistinoji ilgalaikė srovė apskaičiuojama koreguojant lentelėse pateiktas srovių vertes priklausomai nuo faktinės vietos aplinkos temperatūros, lygiagrečiai nutiestų grandinių skaičiaus ir jų skerspjūvių ir juos supančios aplinkos šilumos laidumo. Leistinoji ilgalaikė srovė (Il) apskaičiuojama:

      Il = k1×k2×k3×k4×I ; (2)

      čia: k1 - pataisos koeficientas, įvertinantis faktinę aplinkos temperatūrą;

      k2 - pataisos koeficientas, įvertinantis lygiagrečiai einančių grandžių skaičių ir atstumus tarp jų;

      k3 - pataisos koeficientas, įvertinantis supančios aplinkos šilumos laidumą;

      k4 - pataisos koeficientas, įvertinantis lygiagrečiai nutiestų grandinių skirtingą įšilimą ir skerspjūvius;

      I - leistinoji ilgalaikė srovė, esant vienai viengyslių kabelių (laidų) grandžiai arba vienam daugiagysliam kabeliui, bazinei aplinkos temperatūrai ir baziniam supančios aplinkos šilumos laidumui.

      64. Nustatant kabelių, izoliuotų ir neizoliuotų laidų, standžių ir lanksčių šynų leistinąsias ilgalaikes sroves, esant kitokiai nei Taisyklių 1 priedo 4-11, 13-25 ir 27-29 lentelėse nurodytai oro ir žemės temperatūrai, pateiktos leistinosios ilgalaikės srovės turi būti koreguojamos dauginant jas iš Taisyklių 1 priedo 3 lentelėje nurodytų pataisos koeficientų.

      65. Kabelių ir izoliuotų laidininkų leistinosios ilgalaikės srovės apskaičiuojamos naudojantis dokumentu IEC 60287-1-1 ,,Electric cables - Calculation of the current rating - Part 1-1: Current rating equations (100 percent load factor) and calculation of losses - General standarte" pateikta metodika.

      III. laidų ir kabelių gumine ir plastmasine izoliacija leistinoji ilgalaikė srovė

      66. Laidų guminės arba polivinilchloridinės izoliacijos ir kabelių guminės arba plastmasinės izoliacijos švininiais, polivinilchloridiniais ir guminiais apvalkalais leistinoji ilgalaikė srovė, esant +65 oC gyslos įšilimo temperatūrai, +25 oC oro ir +15 oC žemės temperatūrai, nurodyta Taisyklių 1 priedo 4-11 lentelėse.

      Nustatant laidų, tiesiamų viename vamzdyje (arba daugiagyslio laidininko gyslų), kiekį, keturių arba penkių laidų trifazio elektros tinklo sistemose N ir PEN laidininkai neskaičiuojami.

      Leistinoji ilgalaikė srovė, nurodyta Taisyklių 1 priedo 4 ir 5 lentelėse, taikoma nepriklausomai nuo vamzdžių skaičiaus ir vamzdžių paklojimo vietos (ore, perdangose, pamatuose).

      Laidų, pluoštais nutiestų loviuose, leistinoji ilgalaikė srovė nustatoma kaip atskirų laidų, nutiestų vamzdžiuose (Taisyklių 1 priedo 4 ir 5 lentelės), o pluoštais loviuose nutiestų kabelių - kaip ore nutiestų laidų (Taisyklių 1 priedo 6-8 lentelės).

      Jei vamzdžiuose arba loviuose pluoštais nutiesta daugiau kaip po 4 laidininkus, leistinoji ilgalaikė srovė nustatoma iš Taisyklių 1 priedo 4 ir 5 lentelių - kaip ore nutiestų laidų; jei nutiesti 5-6 laidai - taikomas pataisos koeficientas 0,68; jei 7-9 - pataisos koeficientas 0,63; jei nutiesta 10-12 laidų - pataisos koeficientas 0,6. Antrinių grandinių laidams pataisos koeficientas netaikomas.

      67. Laidų, vienu sluoksniu (ne pluoštu) nutiestų loviuose, leistinoji ilgalaikė srovė skaičiuojama kaip ir ore nutiestų laidų.

      Loviuose nutiestų laidų ir kabelių leistinoji ilgalaikė srovė nustatoma iš Taisyklių 1 priedo 4-7 lentelių - kaip pavienių ore nutiestų laidų ir kabelių, taikant Taisyklių 1 priedo 12 lentelėje nurodytą pataisos koeficientą.

      Parenkant pataisos koeficientą, į kontrolinius ir rezervinius laidus ir kabelius neatsižvelgiama.

      IV. KABELIŲ ĮMIRKYTA POPIERINE IZOLIACIJA

      LEISTINOJI ILGALAIKĖ SROVĖ

      68. Iki 35 kV įtampos kabelių įmirkyta popierine izoliacija švininiame, aliumininiame arba polivinilchloridiniame apvalkale leistinoji ilgalaikė srovė nustatoma pagal leistinąją kabelių įšilimo temperatūrą: iki 3 kV įtampos kabelių leistinoji įšilimo temperatūra yra +80 oC, 6 kV kabelių - +65 oC, 10 kV kabelių - +60 oC ir 20 ir 35 kV kabelių - +50 oC.

      69. Žemėje paklotų kabelių leistinoji ilgalaikė srovė nurodyta Taisyklių 1 priedo 13, 16, 19-22 lentelėse. Ji taikoma kabeliams, paklotiems 0,7-1,0 m gylio tranšėjoje, esant +15 oC žemės temperatūrai ir 1, 2 K·m/W savitajai šiluminei žemės varžai. Esant kitokiai savitajai šiluminei žemės varžai, taikytini Taisyklių 1 priedo 23 lentelėje pateikti pataisos koeficientai.

      70. Vandenyje nutiestų kabelių leistinoji ilgalaikė srovė, esant +15 oC vandens temperatūrai, nurodyta Taisyklių 1 priedo 14, 17, 21 ir 22 lentelėse.

      71. Ore, pastatų išorėje ir viduje nutiestų kabelių leistinoji ilgalaikė srovė, esant +25 oC oro temperatūrai, nurodyta Taisyklių 1 priedo 15, 18, 24 ir 25 lentelėse (nepriklausomai nuo kabelių skaičiaus).

      72. pavienių kabelių, paklotų žemėje vamzdžiuose, leistinoji ilgalaikė srovė nustatoma kaip kabelių, nutiestų ore (oro temperatūra šiuo atveju prilyginama žemės temperatūrai).

      73. Kai kabelių linijų trasos ruožuose aušinimo sąlygos nėra vienodos, leistinoji ilgalaikė srovė nustatoma pagal blogiausiomis aušinimo sąlygomis pasižymintį trasos ruožą, jei jis nėra trumpesnis kaip 10 m.

      74. Klojant žemėje keletą kabelių (įskaitant klojamus vamzdžiuose), leistinoji ilgalaikė srovė turi būti sumažinama pagal Taisyklių 1 priedo 26 lentelėje pateiktus pataisos koeficientus (į rezervinius kabelius neatsižvelgiama). Daugiagysliai kabeliai vienas nuo kito klojami ne mažesniu kaip 100 mm atstumu.

      V. ORO KABELIŲ IR ORO LINIJŲ IZOLIUOTŲ LAIDŲ LEISTINOJI ILGALAIKĖ SROVĖ IR ELEKTRINIAI PARAMETRAI

      75. 0,6/1 kV įtampos oro kabelių ir 12 kV, 24 kV ir 36 kV įtampos oro kabelių leistinoji ilgalaikė apkrovos srovė ir elektriniai parametrai pateikiami Taisyklių 1 priedo 27-29 lentelėse.

      76. Aukštesnės kaip 1000 V įtampos oro linijų izoliuotų laidų leistinoji ilgalaikės apkrovos srovė ir elektriniai parametrai pateikiami Taisyklių 1 priedo 30 lentelėje.


      VI. IKI 1000 V ĮTAMPOS KINTAMOSIOS IR IKI 1500 V ĮTAMPOS NUOLATINĖS SROVĖS IZOLIUOTŲ LAIDŲ IR KABELIŲ LEISTINOJI ILGALAIKĖ SROVĖ

      77. Izoliuotų laidininkų leistinoji ilgalaikė srovė turi būti tokia, kad jų gyslų (metalinio apvalkalo) įšilimo temperatūra normalaus ilgalaikio eksploatavimo sąlygomis neviršytų šių verčių:

      77.1. naudojant polivinilchloridinę ir etilpropileninę-guminę izoliaciją +70 oC (laidininko);

      77.2. naudojant polietileninę (toliau - PE) izoliaciją +70 oC (laidininko);

      77.3. naudojant neorganinę izoliaciją (polivinilchloridinė išorinė danga arba visai be dangos) +70 oC (apvalkalo);

      77.4. naudojant neorganinę izoliaciją (be išorinės dangos, neturi būti tiesiamos ant degiųjų medžiagų) +105 oC (apvalkalo).

      Tuo atveju, kai laidininko temperatūra viršija +70 oC, turi būti patikrinta įrenginio prijungimo, esant tokiai temperatūrai, laidininko galimybė.

      77.5. Įšilimo temperatūros nurodomos pagal standartus ir normatyvus:

      77.5.1. Lietuvos standartą LST EN 60702-1:2003 ,,Ne didesnės kaip 750 V vardinės įtampos kabeliai su mineraline izoliacija ir jų galų paruošimas. 1 dalis. Kabeliai (IEC 60702-1:2002)";

      77.5.2. Lietuvos standartą LST EN 60702-2:2003 ,,Ne didesnės kaip 750 V vardinės įtampos kabeliai su mineraline izoliacija ir jų galų paruošimas. 2 dalis. Galų paruošimas (IEC 60702-2:2002)".

      78. Taisyklių 2 priedo 1 lentelėje pateikiama izoliuotų laidų ir kabelių instaliacijos būdų klasifikacija, jų sutartinis žymuo ir nuorodos, kuriose lentelėse ir kur tose jų grafose nurodyta leistinoji ilgalaikė šių instaliacijos būdų srovė. Taisyklių 2 priedo 2 lentelėje pateikiamas instaliacijos būdų sąrašas, jų charakteristika ir nuorodos, kurioms pagrindinių instaliacijos būdų grupėms, pateiktoms Taisyklių 2 priedo 1 lentelėje, jie priskiriami.

      Instaliacijos būdų klasifikacija ir žymėjimas parengti pagal Lietuvos standartą LST HD 384.5.523 S2:2003.

      79. Izoliuotų laidų ir daugiagyslių ir viengyslių kabelių varinėmis ir aliumininėmis gyslomis ore, daugiagyslių ir viengyslių kabelių žemėje arba žemėje vamzdžiuose, dviejų ir trijų apkrautų gyslų polivinilchloridine (toliau - PVC) ir vulkanizuoto polietileno/etileno propileno gumine (toliau - XLPE/EPR) izoliacija, esant vienai viengyslių kabelių arba izoliuotų laidų grandžiai ar vienam daugiagysliam kabeliui, leistinoji ilgalaikė srovė nurodoma Taisyklių 2 priedo 3 ir 4 lentelėse. Ji nurodoma A1, A2, B1, B2, C ir D instaliacijos būdams, esant +30 oC oro, +20 oC žemės temperatūrai ir 2,5 K·m/W žemės savitajai šiluminei varžai.

      80. Daugiagyslių ir viengyslių kabelių variniu apvalkalu ir varinėmis neorganine izoliacija izoliuotomis gyslomis, išorine PVC danga ar be jos leistinoji ilgalaikė srovė, esant vienai viengyslių kabelių grandžiai arba vienam daugiagysliam kabeliui, kai apvalkalo įšilimo temperatūra +70 oC ir +105 oC, pateikiama Taisyklių 2 priedo 5 lentelėje. Vertikalioje ir horizontalioje plokštumoje be tarpų ir dobilo lapo forma išdėstytų viengyslių kabelių srovės apskaičiuotos pagal C instaliacijos būdą, esant +30 oC oro temperatūrai.

      81. Daugiagyslių ir viengyslių kabelių variniu apvalkalu ir varinėmis neorganine izoliacija izoliuotomis gyslomis, išorine PVC danga ar be jos leistinoji ilgalaikė srovė, esant vienai viengyslių kabelių ar izoliuotų laidų grandžiai arba vienam daugiagysliam kabeliui, kai apvalkalo įšilimo temperatūra +70 oC ir +105 oC, pateikiama Taisyklių 2 priedo 6 lentelėje. Pateikiamos srovės nustatytos vertikalioje ir horizontalioje be tarpų ir su tarpais ir dobilo lapo forma išdėstytų viengyslių kabelių ir vieno daugiagyslio kabelio E, F ir G instaliacijos būdams, esant +30 oC oro temperatūrai.

      82. Daugiagyslių ir viengyslių kabelių varinėmis ir aliumininėmis PVC izoliacija izoliuotomis gyslomis leistinoji ilgalaikė srovė, esant vienai viengyslių kabelių ar izoliuotų laidų grandžiai arba vienam daugiagysliam kabeliui, pateikiama Taisyklių 2 priedo 7 lentelėje. Pateikta srovė nustatyta vertikalioje ir horizontalioje plokštumoje be tarpų ir su tarpais ir dobilo lapo forma išdėstytų viengyslių kabelių ir vieno daugiagyslio kabelio E, F ir G instaliacijos būdams, esant +30 oC oro temperatūrai.

      83. Daugiagyslių ir viengyslių kabelių varinėmis ir aliumininėmis XLPE/EPR izoliacija izoliuotomis gyslomis leistinoji ilgalaikė srovė, esant vienai viengyslių kabelių arba izoliuotų laidų grandžiai ar vienam daugiagysliam kabeliui, pateikiama Taisyklių 2 priedo 8 lentelėje. Srovė nustatyta vertikalioje ir horizontalioje plokštumoje be tarpų ir su tarpais ir dobilo lapo forma išdėstytų viengyslių kabelių ir vieno daugiagyslio kabelio E, F ir G instaliacijos būdams, esant +30 oC oro temperatūrai.

      84. Kabelių PVC, XLPE, EPR ir neorganine izoliacija, tiesiamų ore, leistinosios ilgalaikės srovės pataisos koeficientai, esant kitokiai nei +30 oC oro temperatūrai, žemėje arba žemėje vamzdžiuose tiesiamų kabelių leistinosios ilgalaikės srovės pataisos koeficientai, esant kitokiai nei +20 oC žemės temperatūrai, pateikiami Taisyklių 2 priedo 9 ir 10 lentelėse.

      85. Kabelių PVC, XLPE ir EPR izoliacija, klojamų žemėje (žemėje vamzdžiuose), 0,8 m ir didesniame gylyje, leistinosios ilgalaikės srovės pataisos koeficientai, esant kitokiai nei 2,5 K·m/W žemės savitajai šiluminei varžai, pateikiami Taisyklių 2 priedo 11 lentelėje.

      86. Ore tiesiamų kabelių leistinosios ilgalaikės srovės pataisos koeficientai, esant daugiau kaip vienai grandžiai viengyslių kabelių arba vienam daugiagysliam kabeliui grupėje ir kitokiai nei +30 oC oro temperatūrai, pateikiami Taisyklių 2 priedo 12-16 lentelėse.

      87. Taisyklių 1 ir 2 priedo lentelėse pateikiama leistinoji ilgalaikė srovė netaikoma šarvuotiems kabeliams.

      VII. NEIZOLIUOTŲ LAIDŲ IR ŠYNŲ LEISTINOJI ILGALAIKĖ SROVĖ

      88. Neizoliuotų šynų ilgalaikė įšilimo temperatūra turi neviršyti:

      88.1. virintinių varinių ir aliumininių +100 oC;

      88.2. sujungtų varžtais arba presuotų varinių +85 oC;

      88.3. sujungtų varžtais arba presuotų aliumininių +70 oC.

      Neizoliuotų plieninių aliumininių, varinių ir aliumininių laidų ilgalaikė įšilimo temperatūra lauke turi neviršyti +80 oC.

      89. Neizoliuotų laidų ir dažytų šynų leistinoji ilgalaikė srovė nurodyta Taisyklių 2 priedo 17-26 lentelėse, kai leistinoji jų įšilimo temperatūra +70 oC ir oro temperatūra +25 oC.

      Išdėstant stačiakampio skerspjūvio šynas plokščiuoju šonu, Taisyklių 2 priedo 21 ir 22 lentelėse nurodyta srovė šynoms, kurių juostos plotis iki 60 mm, turi būti sumažinta 5 proc., o šynoms, kurių juostos platesnės kaip 60 mm - 8 proc.

      90. Parenkant didelių skerspjūvių šynas, reikia numatyti ekonomiškiausius konstrukcijos sprendinius pagal jų laidumo sąlygas, užtikrinančias geriausią aušinimą ir mažiausius papildomus nuostolius dėl paviršiaus ir artumo efektų (juostų skaičiaus sumažinimas pakete, racionali paketo konstrukcija, profilinių šynų panaudojimas ir pan.).

      VIII. LAIDININKŲ SKERSPJŪVIŲ EKONOMINIS PARINKIMAS

      91. 35-110 kV oro linijoms, 04-10 kV oro ir oro kabelių linijoms ir požeminiams kabeliams parenkamų laidų ekonomiškumas turi būti patikrinamas techniniais ir ekonominiais skaičiavimais.

      Ekonomiškiems laidininkų skerspjūvių dydžiams apskaičiuoti naudojami ekonomiškų srovių tankio intervalai, kuriais laidininkų skerspjūvis S, mm², nustatomas pagal išraišką:

      ; (3)

      čia: I - skaičiuojamoji linijos srovė, A;

      Jek - normuotos ekonomiško srovės tankio intervalo vertės, A/mm², parenkamos pagal Taisyklių 2 priedo 28 lentelę.

      92. Ekonomiško srovių tankio intervalai, keičiantis ekonominiams rodikliams, turi būti tikslinami.

      Skaičiuojant ekonomišką laidų skerspjūvį, apkrovos srove laikoma didžiausioji normalaus veikimo režimo srovė, o tų objektų, kurių apkrovos srovė natūraliai auga, turi būti įvertintas ir jos didėjimas.

      93. Nuolatinės ir kintamosios srovės 330 kV ir aukštesnės įtampos linijoms, sisteminių ryšių linijoms, taip pat didelio skerspjūvio standiesiems ir lankstiesiems srovėlaidžiams laidų skerspjūvis parenkamas techniniais ir ekonominiais skaičiavimais, neatsižvelgiant į ekonomiško srovių tankio intervalus.

      94. Jeigu reikia linijų arba grandžių skaičių padidinti daugiau, negu tai būtina elektros tiekimo patikimumui užtikrinti, vadovaujamasi techniniais ir ekonominiais skaičiavimais.

      Šiais reikalavimais vadovaujamasi, kai, didėjant apkrovoms, esamus laidus numatoma keisti didesnio skerspjūvio laidais arba ketinama tiesti papildomas linijas. Šiuo atveju būtina užtikrinti ekonomiškus srovės tankius, kurie turėtų būti numatomi dvigubai didesni. Atliekant ekonominius skaičiavimus taip pat turi būti įvertinama visų linijos įrenginių įrengimo ir išmontavimo darbų vertė, įskaitant aparatų ir statybos produktų kainas.

      95. Pagal ekonomiško srovių tankio intervalus netikrinama:

      95.1. iki 1000 V įtampos statinių elektros inžinerinės sistemos;

      95.2. 35-110 kV įtampos rezervinės linijos;

      95.3. atšakos į atskirus iki 1000 V įtampos elektros imtuvus, gatvių apšvietimo, gyvenamosios ir visuomeninės paskirties pastatų apšvietimo inžinerinės sistemos;

      95.4. visų įtampų elektros įrenginių renkamosios šynos atvirosiose ir uždarosiose skirstyklose;

      95.5. paleidimo varžos, paleidžiamieji aparatai ir panašūs jungiamieji laidininkai;

      95.6. laikinųjų statinių elektros inžinerinės sistemos;

      95.7. 16 mm² ir mažesnio skerspjūvio laidininkai, kuriais maitinami pavieniai elektros imtuvai arba jų grupės.

      96. Linijose su atšakomis laidininkų skerspjūvis parenkamas atliekant techninius ir ekonominius skaičiavimus kiekvienai linijos atkarpai (remiantis jos skaičiuojamąja srove). Linijų atšakoms ekonominis laidininkų skerspjūvis parenkamas pagal skaičiuojamąją šios atšakos srovę.

      97. 0,4-10 kV linijų laidininkų ekonomiški skerspjūviai turi būti ne mažesni už skerspjūvius, kurie užtikrina ant elektros imtuvų gnybtų leistinuosius įtampos nuokrypius.



      IX. Laidininkų skerspJūvių tikrinimas pagal vainikINIO IŠLYDŽIO ir radijo trikdžių POVEIKį

      98. 110 kV ir aukštesnės įtampos laidai turi būti tikrinami pagal vainikinio išlydžio poveikį, atsižvelgiant į vidutinį metinį oro tankį ir temperatūrą, įrenginio įrengimo aukštį, laidų ekvivalentinį skersmenį, taip pat laido nelygumo koeficientą.

      Laidai turi būti tikrinami pagal vainikinio išlydžio sukeltų radijo trikdžių poveikį.


      X. ORO LINIJŲ LAIDŲ SKERSPJŪVIŲ MECHANINIO ATSPARUMO REIKALAVIMAI

      99. Oro linijų laidų mechaninis atsparumas turi tenkinti Elektros linijų ir instaliacijos įrengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymu, reikalavimus.

      V. ELEKTROS APARATŲ IR ELEKTROS LINIJŲ LAIDININKŲ PARINKIMAS
      PAGAL TRUMPOJO JUNGIMO SROVĖS POVEIKIO SĄLYGAS

      I. TAIKYMO SRITIS

      100. Šio Taisyklių skyriaus reikalavimai taikomi visų įtampų elektros aparatų ir elektros linijų laidininkams parinkti (pagal trumpojo jungimo srovę) kintamosios srovės 50 Hz dažnio elektros įrenginiuose.

      II. BENDRIEJI REIKALAVIMAI

      101. Aukštesnės kaip 1000 V įtampos elektros įrenginiuose: pagal trumpojo jungimo srovės poveikio sąlygas tikrinami:

      101.1. elektros aparatai, srovėlaidžiai, kabeliai ir kiti laidininkai, taip pat konstrukcijos, prie kurių jie tvirtinami;

      101.2. oro linijos, esant 50 kA ir didesnei smūginei trumpojo jungimo srovei, siekiant išvengti laidų susijungimo, mechaniškai veikiant trumpojo jungimo srovėms.

      Linijose su išskaidytais laidais fazėse turi būti tikrinami atstumai tarp spyrių, siekiant išvengti laidų susijungimo ir galimo jų ir spyrių sugadinimo.

      Linijose, kuriose naudojamas automatinis kartotinis įjungimas, tikrinamas ir terminis trumpojo jungimo srovių poveikis laidams.

      102. Iki 1000 V įtampos elektros įrenginiuose gamintojų turi būti tikrinami trumpojo jungimo srovės poveikis skirstomiesiems skydams, spintoms ir srovėlaidžiams. Trumpojo jungimo srovės poveikis srovės transformatoriams netikrinamas.

      Aparatai, skirti trumpojo jungimo srovėms išjungti, privalo gebėti jungti trumpai sujungtą grandinę elektriškai, mechaniškai ar kitaip, tų aparatų nesugadindami ar nedeformuodami.

      Atsparūs skaičiuotinoms trumpojo jungimo srovėms yra tie aparatai ir laidininkai, kurie elektriškai, mechaniškai ar kaip kitaip nesugadinami ir kurie nėra deformuojami tiek, kad jie toliau negalėtų normaliai veikti.

      103. Pagal trumpojo jungimo srovių poveikio sąlygas netikrinami šie aukštesnės kaip 1000 V įtampos įrenginiai:

      103.1. aparatų ir laidininkų, saugomų iki 63 A vardinės srovės lydžiaisiais saugikliais, - mechaninis atsparumas;

      103.2. aparatų ir laidininkų, saugomų lydžiaisiais saugikliais, nepriklausomai nuo jų vardinės srovės - terminis atsparumas;

      103.3. laidininkai, maitinantys individualius elektros imtuvus, tarp jų ir iki 2,5 MVA galios iki 10 kV įtampos transformatorius, jeigu elektrotechnikos arba technologijos dalyje nustatytas reikiamas rezervavimas ir tokių imtuvų jungimas nesutrikdo technologinio proceso, laidininko sugadinimas trumpojo jungimo metu nesukelia sprogimo arba gaisro, sugadintas laidininkas nesunkiai pakeičiamas;

      103.4. laidininkai, maitinantys individualius elektros imtuvus, nurodytus Taisyklių 103.3 punkte, taip pat nedidelius skirstomuosius punktus, jeigu šie imtuvai ir skirstomieji punktai nėra tokie svarbūs ir jeigu jie atitinka Taisyklių 103.3 punkto sąlygas;

      103.5. iki 10 kV įtampos srovės transformatoriai, esantys grandinėse, maitinančiose galios transformatorius arba per reaktorius prijungtas linijas, tuo atveju, kai pagal trumpojo jungimo sroves parinkti srovės transformatoriai negali užtikrinti prijungtų matavimo prietaisų (pavyzdžiui, komercinių skaitiklių) tikslumo klasės;

      103.6. oro linijų laidai (išimtis - Taisyklių 103.1 punkto sąlyga);

      103.7. aparatai ir šynos įtampos transformatorių grandinėse, jeigu jie įrengti atskiroje kameroje arba prijungti per rezistorių.

      104. Apskaičiuojant trumpojo jungimo srovę reikia vadovautis normalia eksploatavimui būdinga objekto schema. Į trumpalaikius schemos pakeitimus neatsižvelgiama. Poavariniai ir remonto režimai trumpalaikiais schemos pakeitimais nelaikomi.

      105. Skaičiuojamąja trumpojo jungimo srove laikoma:

      105.1. nustatant elektros aparatų ir standžių šynų ir jų tvirtinimo konstrukcijų mechaninį atsparumą - trifazio trumpojo jungimo srovė;

      105.2. nustatant elektros aparatų ir laidininkų terminį atsparumą trumpojo jungimo srovei - trifazio trumpojo jungimo srovė, o elektrinėse generatoriaus įtampos pusėje - trifazio arba dvifazio trumpojo jungimo srovė (priklausomai nuo to, dėl kurios iš jų aparatai ar laidininkai įšyla daugiau);

      105.3. parenkant aparatus pagal komutacinę galią - didesnioji trifazio arba vienfazio trumpojo jungimo su žeme srovė (tinkluose su įžeminta neutrale); jeigu jungtuvo komutacinė galia apibūdinama dviem dydžiais - trifazio ir vienfazio trumpojo jungimo su žeme srovė.

      106. Skaičiuojamąja trumpojo jungimo srove laikoma tokiame nagrinėjamos grandinės taške apskaičiuota srovė, kuriame, įvykus trumpajam jungimui, aparatams ir laidininkams būtų sunkiausios sąlygos (išimtys - Taisyklių 108 ir 118 punktų sąlygos). Nevertintini atvejai, kai skirtingos fazės vienu metu įžemėja dviejose skirtingose vietose.

      107. Uždarosiose skirstyklose per reaktorius prijungtų linijų grandinėse prieš reaktorių įrengiami aparatai ir laidininkai turi būti parenkami pagal trumpojo jungimo srovę už reaktoriaus, jeigu jie skiriamosiomis lentynomis, perdangomis ir pan. atskirti nuo maitinančiųjų šynų (linijų atšakose - nuo pagrindinių grandžių elementų) ir jeigu reaktorius, esantis tame pačiame pastate, yra prijungtas šynomis.

      108. Tikrinant laidininkų terminį atsparumą trumpojo jungimo srovės tekėjimo trukme laikoma artimiausio nuo trumpojo jungimo vietos jungtuvo pagrindinės apsaugos poveikio trukmės (įvertinant ir automatinio kartotinio jungimo poveikio trukmę) ir šio jungtuvo išjungimo trukmės (įvertinant elektros lanko degimo trukmę - 0,03-0,05 sekundės) suma.

      Jeigu pagrindinė apsauga turi nejautros zoną (srovės, įtampos ir pan. atžvilgiu), tai terminiam atsparumui papildomai turi būti patikrinama apsauga, reaguojanti į gedimą šioje zonoje. Skaičiuojamąja srove reikia laikyti trumpojo jungimo srovę nagrinėjamame taške.

      60 MVA ir didesnės galios generatorių grandinėse ir tokios pat galios generatorių transformatorių blokų grandinėse esantys aparatai ir srovėlaidžiai turi būti tikrinami pagal 4 sekundžių trukmės trumpojo jungimo srovės terminio poveikio sąlygas.

      III. APARATŲ IR LAIDININKŲ PARINKIMAS PAGAL TRUMPOJO JUNGIMO SROVES

      109. Visų įtampų elektros įrenginiuose aparatų, laidininkų ir laikančiųjų konstrukcijų trumpojo jungimo srovė skaičiuojama įvertinus šias sąlygas:

      109.1. visi šaltiniai, maitinantys skaičiuojamąjį trumpojo jungimo tašką, veikia vienu metu vardine galia;

      109.2. sinchroninės mašinos turi automatinius įtampos reguliatorius ir žadinimo forsavimo įtaisus;

      109.3. trumpasis jungimas vyksta tuo momentu, kai jo srovė yra didžiausia;

      109.4. visų maitinimo šaltinių elektrovaros jėgų fazės sutampa;

      109.5. kiekvienos įtampos tinkle laipto skaičiuojamoji įtampa yra 5 proc. didesnė už vardinę;

      109.6. visi prie tinklo prijungti sinchroniniai kompensatoriai, sinchroniniai ir asinchroniniai varikliai maitina trumpojo jungimo tašką. Nevertintini iki 100 kW galios elektros varikliai, jeigu jie nuo trumpojo jungimo taško atskirti vienu transformavimo laiptu, ir bet kokios galios varikliai, jeigu jie nuo trumpojo jungimo taškų atskirti dviem (ir daugiau) transformavimo laiptais. Nevertintini ir tokie varikliai, kurių srovė į trumpojo jungimo tašką teka per didelę varžą turinčius grandinės elementus (ilgas linijas, transformatorius ir pan.), per kuriuos teka pagrindinis trumpojo jungimo srovės srautas.

      110. Skaičiuojant trumpojo jungimo sroves aukštesnės kaip 1000 V įtampos elektros įrenginiuose, vertinamos reaktyviosios elektros mašinų, galios transformatorių ir autotransformatorių, reaktorių, oro ir kabelių linijų ir srovėlaidžių varžos. Aktyviosios varžos vertintinos tik ilgose mažų skerspjūvių kabelių linijose.

      111. Skaičiuojant trumpojo jungimo srovę iki 1000 V įtampos elektros įrenginiuose, vertinamos induktyviosios ir aktyviosios visų tinklo elementų varžos ir aktyviosios pereinamųjų kontaktų varžos.

      112. Skaičiuojant trumpojo jungimo srovę iki 1000 V įtampos elektros tinkluose, būtina įvertinti tai, kad jų pirminės transformatorių apvijos įtampa yra vardinė.

      113. Tikrinamas elektros grandinių elementų, saugomų srovę ribojančių lydžiųjų saugiklių, mechaninis atsparumas pagal didžiausią momentinę saugikliui leistinąją trumpojo jungimo srovę.

      IV. LAIDININKŲ IR IZOLIATORIŲ PARINKIMAS. LAIKANČIŲJŲ KONSTRUKCIJŲ ATSPARUMAS MECHANINIAM TRUMPOJO JUNGIMO SROVĖS POVEIKIUI

      114. Jėgas, veikiančias standžias šynas, jas laikančius izoliatorius ir kitas standžias konstrukcijas, reikia skaičiuoti pagal didžiausią trifazio trumpojo jungimo srovę, įvertinant skirtumą srovių fazėse. Šynų ir jų konstrukcijų mechaniniai svyravimai vertinami tik tam tikrais atvejais, pavyzdžiui, skaičiuojant ribinius įtempimus.

      Jėgų impulsai, veikiantys lanksčius laidininkus ir juos laikančius izoliatorius, įvadus ir konstrukcijas, skaičiuojami pagal dvifazio trumpojo jungimo tarp gretimų fazių vidutinę kvadratinę srovę. Jei fazė išskaidyta, trumpojo jungimo srovių sąveika tos pačios fazės laiduose nustatoma pagal efektinę trifazio trumpojo jungimo srovę. Lankstūs laidininkai turi nesusijungti esant trumpajam jungimui.

      115. Pagal Taisyklių 114 punkto reikalavimus apskaičiuoti trumpojo jungimo srovių mechaniniai įtempimai standžiose šynose, veikiantys laikančiuosius atraminius ir pereinamuosius izoliatorius, turi būti ne didesni kaip 60 proc. jų ribinių ardančiųjų įtempimų - viengubiems izoliatoriams ir 100 proc. vieno izoliatoriaus ribinių ardančiųjų įtempimų - dviem izoliatoriams.

      Naudojant šynų paketus, mechaniniai įtempimai nustatomi sudedant nuo kitų fazių sąveikos ir dėl tos pačios fazės kitų paketo šynų sąveikos atsirandančius įtempimus.

      Didžiausi mechaniniai įtempimai šynose turi neviršyti 70 proc. ribinių trūkio įtempimų, leidžiamų šynoms.

      V. LAIDININKŲ PARINKIMAS PAGAL JŲ TERMINĮ ATSPARUMĄ TRUMPOJO JUNGIMO SROVEI

      116. Laidininkų įšilimo temperatūra trumpojo jungimo metu turi būti ne didesnė kaip:

      116.1. varinių šynų - +300 oC;

      116.2. aliumininių šynų - +200 oC;

      116.3. plieninių šynų, tiesiogiai nesujungtų su aparatais, - +400 oC;

      116.4. plieninių šynų, sujungtų su aparatais, - +300 oC;

      116.5. iki 10 kV įtampos kabelių įmirkyta popierine izoliacija - +200 oC;

      116.6. 35-220 kV įtampos kabelių - +125 oC;

      116.7. kabelių ir izoliuotų laidų su varinėmis ir aliumininėmis gyslomis polietilenine izoliacija - +105 oC;

      116.8. kabelių ir izoliuotų laidų su varinėmis ir aliumininėmis gyslomis polivinilchloridine ir gumine izoliacija - +120 oC;

      116.9. kabelių ir izoliuotų laidų su varinėmis ir aliumininėmis gyslomis vulkanizuoto polietileno (XLPE) izoliacija - +250 oC;

      116.10. varinių neizoliuotų laidų, kai jų įtempimas mažesnis kaip 20 N/mm2, - +250 oC;

      116.11. varinių neizoliuotų laidų, kai jų įtempimas 20 N/mm2 ir didesnis, - +200 oC;

      116.12. aliumininių neizoliuotų laidų, kai jų įtempimas iki 10 N/mm2, - +200 oC;

      116.13. aliumininių neizoliuotų laidų, kai jų įtempimas 10 N/mm2 ir didesnis, - +160 oC;

      116.14. plieninių aliumininių laidų - +200 oC.

      117. Pagal Taisyklių 101 ir 102 punktų reikalavimus tikrinant kabelių terminį atsparumą, trumpojo jungimo srovė apskaičiuojama:

      117.1. pavienių vieno statybinio ilgio kabelių - kabelio pradžioje;

      117.2. pavienių laiptuoto skerspjūvio kabelių linijų - kiekvieno skirtingo skerspjūvio kabelio ruožo pradžioje;

      117.3. lygiagrečiai sujungtų kabelių pluošto - artimiausiame taške už kabelių pluošto.

      118. Tikrinant aparatų ir laidininkų terminį atsparumą trumpojo jungimo srovių poveikiui linijose, turinčiose automatinio kartotinio įjungimo įtaisus, būtina įvertinti suminę trumpojo jungimo srovės tekėjimo trukmę.

      VI. KABELIŲ PARINKIMAS PAGAL ATSPARUMĄ UGNIAI

      119. Elektros instaliacija priešgaisrinės saugos atžvilgiu turi būti įrengiama taip, kad:

      119.1. nesukeltų gaisro;

      119.2. aktyviai neskatintų gaisro;

      119.3. ribotų gaisro plitimą;

      119.4. kilus gaisrui, būtų galimybė imtis veiksmingų gaisro gesinimo priemonių ir atlikti gelbėjimo darbus.

      120. Kabeliai pagal atsparumą ugniai turi būti parenkami atsižvelgiant į statinio paskirtį.

      Savaime gęstančių (nepalaikančių degimo) ir ugniai atsparių kabelių kategorijos pateiktos Lietuvos standarte LST EN 60332 ,,Elektros ir optinių skaidulinių kabelių gaisriniai bandymai".

      VII. APARATŲ PARINKIMAS PAGAL KOMUTACINĘ GALIĄ

      121. Aukštesnės kaip 1000 V įtampos jungtuvai turi būti parenkami:

      121.1. pagal išjungiamąją galią, įvertinant atsikuriančios įtampos parametrus;

      121.2. pagal įjungiamąją galią. Tikrinamas tik generatorių jungtuvų generatoriaus įtampos pusėje nesinchroninis įjungimas.

      122. Saugikliai turi būti parenkami pagal išjungiamąją galią. Skaičiuojamąja srove reikia įvertinti efektinę periodinės trumpojo jungimo srovės vertę, nevertinant saugikliu ribojamos srovės.

      123. Galios skyrikliai ir trumpikliai turi būti parenkami pagal ribinę trumpojo jungimo srovę.

      124. Tikrinti skyriklių ir skirtuvų komutacinę galią trumpojo jungimo atveju nereikalaujama, jeigu skyrikliai ir skirtuvai naudojami neapkrautų linijų, transformatorių arba lygiagrečių grandžių išlyginamajai srovei įjungti ir išjungti.

      VI. ELEKTROS ENERGIJOS APSKAITA

      I. TAIKYMO SRITIS

      125. Šiame Taisyklių skyriuje išdėstyti pagrindiniai komercinės ir kontrolinės elektros energijos apskaitos reikalavimai.

      Papildomi komercinės elektros energijos apskaitos reikalavimai pateikti Elektros tinklų kodekse ir Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 (Žin., 2005, Nr. 120-4328).

      II. BENDRIEJI REIKALAVIMAI

      126. Elektros energijos apskaita turi būti įrengta:

      126.1. elektrinėse generatorių pagamintai elektros energijai apskaičiuoti;

      126.2. elektrinėse, transformatorių pastotėse ir skirstomuosiuose punktuose savosioms reikmėms suvartotai elektros energijai apskaičiuoti;

      126.3. elektrinių perduotai į tinklų operatorių elektros tinklus arba persiunčiamai tiesiogiai prijungtiems vartotojų (tarp jų ir laisvųjų) įrenginiams elektros energijai apskaičiuoti;

      126.4. persiųstai iš vieno operatoriaus elektros tinklo kito operatoriaus elektros tinklui elektros energijai apskaičiuoti;

      126.5. kitoms energetikos sistemoms perduotai (eksportuojamai) arba iš jų gaunamai (importuojamai) elektros energijai apskaičiuoti;

      126.6. iš perdavimo ar skirstomojo tinklo operatorių elektros tinklų vartotojams (tarp jų ir laisviesiems) persiųstai elektros energijai apskaičiuoti.

      127. Aktyvioji elektros energija dar turi būti apskaičiuojama:

      127.1. perdavimo ar skirstomojo tinklo operatorių pastočių 6 kV ir aukštesnės įtampos išeinančiose elektros persiuntimo linijose;

      127.2. kiekvienos perdavimo ar skirstomojo tinklo operatorių pastočių 6 kV ir aukštesnės įtampos apeinančiose šynų sistemose;

      127.3. tiekiama vartotojams, kai reikia kontroliuoti jų įrenginiams nustatytų elektros energijos vartojimo režimų laikymąsi.

      III. KOMERCINIŲ SKAITIKLIŲ ĮRENGIMO VIETOS

      128. Aktyviosios ir reaktyviosios elektros energijos komerciniai skaitikliai vartotojams turi būti įrengti ties operatoriaus ar elektrinės (jei ji persiunčia elektros energiją tiesiogiai prijungtiems vartotojų įrenginiams) ir vartotojo elektros tinklo nuosavybės riba arba, jei tai techniškai sudėtinga ar ekonomiškai netikslinga, kitoje nuo jos artimiausioje vietoje.

      129. Abiejų krypčių (vartojimo ir generavimo) aktyviosios ir reaktyviosios elektros energijos komerciniai skaitikliai elektrinėse, kai techniškai įmanoma, turi būti įrengti ties elektrinės ir operatoriaus nuosavybės riba. Jei tokios galimybės nėra, tai komerciniai skaitikliai turi būti įrengti:

      129.1. kiekvienam generatoriui;

      129.2. visose generatoriaus įtampos linijose;

      129.3. visų įtampų linijų prijunginiuose;

      129.4. savųjų reikmių galios transformatorių prijunginiuose;

      129.5. kiekvienam apeinamajam arba šyniniam (sekciniam) jungtuvui.

      Jei elektrinėse įrengta centralizuota informacijos surinkimo ir apdorojimo sistema, ji naudojama tiek komercinei, tiek kontrolinei elektros energijos apskaitai.

      130. Abiejų krypčių (vartojimo ir generavimo) aktyviosios ir reaktyviosios elektros energijos komerciniai skaitikliai operatoriaus transformatorių pastotėse, transformatorinėse ir 6-10 kV skirstomuosiuose punktuose (toliau - SP) turi būti įrengti:

      130.1. kiekviename kito operatoriaus elektros linijos prijunginyje;

      130.2. elektros perdavimo linijų į kitas energetikos sistemas prijunginiuose;

      130.3. kitų operatorių ar vartotojų savųjų reikmių skirstomųjų įrenginių ar galios transformatorių prijunginiuose;

      130.4. apeinamiesiems arba šyniniams (sekciniams) jungtuvams, jei per apeinamąsias šynas yra galimybė persiųsti elektrą į vartotojų, kitų operatorių ar kitos energetikos sistemos elektros tinklą;

      130.5. kiekviename elektros vartotojo elektros linijos prijunginyje;

      130.6. vartotojų ar kitų tinklų operatorių įžemėjimo srovių kompensavimo ir kitiems tinklo režimo ar elektros energijos kokybę gerinantiems įrenginiams.

      Jei pagal teisės aktus ar elektros persiuntimo paslaugos sutartis šiame punkte nurodytuose prijunginiuose generuojamos aktyviosios elektros energijos, reaktyviosios elektros energijos ir (ar) galios nereikia skaičiuoti ar kontroliuoti, tai šiuose prijunginiuose generuojamos aktyviosios ir (ar) reaktyviosios elektros energijos komercinių skaitiklių įrengti nebūtina.

      131. Įrengiant komercinius skaitiklius, kai elektrinių ar operatoriaus transformatorių pastočių, skirstomųjų punktų ar transformatorinių srovės transformatoriai, parinkti pagal trumpojo jungimo sroves arba pagal šynų diferencinės apsaugos charakteristikas, neužtikrina elektros energijos apskaitos tikslumui keliamų reikalavimų, esami srovės transformatoriai turi būti keičiami į transformatorius, turinčius kelias skirtingų transformacijos koeficientų antrines apvijas.

      132. Vartotojui ar kitam operatoriui persiųstai elektrai apskaičiuoti komerciniai elektros energijos skaitikliai turi būti įrengti:

      132.1. vartotojo ar kito operatoriaus pastotę, SP ar transformatorinę maitinančios elektros linijos prijunginyje (linijos į vartotojo ar kito operatoriaus transformatorių pastotės, SP ar transformatorinės pusę gale) su sąlyga, kad per šią liniją nėra ryšio su kito operatoriaus transformatorių pastote, SP ar kito vartotojo pastote ir transformatorine;

      132.2. kai per vartotojo ar kito operatoriaus transformatorių pastotę ar transformatorinę yra ryšys su operatorių ar kitų vartotojų transformatorių pastote, SP ar transformatorine, tai skaitikliai įrengiami vartotojo ar kito operatoriaus transformatorių pastotės ar transformatorinės aukštesnės ar žemesnės įtampos pusėje priklausomai nuo tokio ryšio prijunginio.

      Pastočių, transformatorinių ar SP žemesnės įtampos pusėje komerciniai skaitikliai taip pat įrengiami dar ir tada, kai šiuose įrenginiuose aukštesnės įtampos pusėje įrengti srovės ir įtampos transformatorių techniškai neįmanoma ar ekonomiškai netikslinga arba nėra galimybės įrengti papildomų srovės transformatorių (atvirieji ir uždarieji komplektiniai skirstomieji įrenginiai su ištraukiamaisiais vežimėliais ir pan.);

      132.3. vartotojo ar kito operatoriaus savųjų reikmių galios transformatoriams ar savųjų reikmių skirstomųjų įrenginių prijunginiuose, jeigu jiems tiekiama elektra nefiksuojama kitais komerciniais skaitikliais.

      Skirtingų grupių vartotojams pagal poreikį komerciniai skaitikliai įrengiami kartu arba atskirai.

      133. Jei komercinio skaitiklio įrengimo vietoje (elektros tinklo taške) prijunginio įrengtoji galia sudaro 5 MVA ir daugiau, tai šiame taške turi būti papildomai įrengtas dubliuojantysis skaitiklis, kurio įrengimui taikomi tokie patys teisės aktuose ir norminiuose dokumentuose ar sutartą atsiskaitymo už elektrą tvarką nustatyti reikalavimai. Dubliuojančiojo skaitiklio rodmenys taikomi atsiskaitymui sutrikus komerciniam skaitikliui.

      IV. REIKALAVIMAI KOMERCINIAMS IR KONTROLINIAMS SKAITIKLIAMS

      134. Elektros apskaitai vienos fazės elektros tinkle reikia įrengti vienos fazės skaitiklius.

      Trijų fazių elektros tinkle aktyvioji ir reaktyvioji elektra turi būti apskaičiuojama trifaziais elektros skaitikliais.

      Priklausomai nuo reikalavimų elektros apskaitai ir privalomų pateikti duomenų (informacijos) apimties elektros apskaitai taip pat naudojami indukciniai, elektroniniai ir kombinuotojo veikimo elektros skaitikliai.

      Elektros skaitikliai turi atitikti standartų reikalavimus.

      135. Elektros skaitikliai pagal įrengimo tipą turi būti skirti veikti uždaruose IP44 ir aukštesnio apsaugos laipsnio skyduose, vidutinei darbo temperatūrai esant nuo - 25 °C iki +55 °C.

      136. Tiesioginio jungimo elektros skaitiklių vardiniai parametrai (Uv (V), Iv ir Imax (A) parenkami pagal elektros skaitiklių įrengimo vietos prijunginio parametrus. Elektros skaitiklių vardinis dažnis - 50 Hz.

      137. Jungiant elektros skaitiklius per matavimo transformatorius, reikia parinkti šių parametrų elektros skaitiklius:

      137.1. vardinė srovė (Iv) - 1 arba 5 A;

      137.2. maksimali ilgalaikė srovė (Imax) - 1,2 Iv (1,25 Iv), 1,5 Iv arba 2 Iv;

      137.3. vardinė įtampa: 100, 230, 400 V ar 230/400, 57,7/100 V.

      138. Elektros skaitiklių korpusai ir gnybtų dangteliai turi būti pagaminti iš dielektrinės medžiagos. Gnybtų dangteliai turi būti atskirti nuo elektros skaitiklių gaubtų.

      Elektros skaitiklių korpusai turi būti sandarūs dulkėms ir turi turėti plombavimo galimybę. Gnybtų dangteliai turi visiškai dengti elektros skaitiklių gnybtų trinkeles, gnybtų varžtus ir prijungiamų laidų kontaktines vietas ir turėti plombavimo galimybę.

      139. Visi skaitiklio gaubto tvirtinamieji varžtai privalo būti plombuojami. Ant vieno iš šių varžtų turi būti metrologinę patikrą atlikusios įmonės žymenys, ant likusių varžtų - gamintojo (skaitiklio remontą atlikusios įmonės) žymenys, o ant gnybtų dangtelio - elektros apskaitą prižiūrinčio operatoriaus (visuomeninio tiekėjo) žymuo.

      Elektros skaitikliai metrologiškai tikrinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos metrologijos įstatymu (Žin., 1996, Nr. 74-1768; 2006, Nr. 77-2966) ir valstybės institucijų parengtų įstatymo lydimųjų teisės aktų reikalavimais.

      Įrengiamiems komerciniams elektros skaitikliams metrologinė patikra turi būti atlikta: elektroniniams ar kombinuotojo veikimo skaitikliams - ne vėliau kaip prieš 12 mėnesių iki jų įrengimo, o visiems indukciniams skaitikliams - ne vėliau kaip prieš 24 mėnesius iki jų įrengimo.

      Jei operatoriai pageidauja atlikti skaitiklių žinybinę patikrą, tai jie turi teisę ant skaitiklio gaubto tvirtinamųjų varžtų, be minėtų žymenų, uždėti savo žymenį.

      140. Komercinių aktyviosios energijos skaitiklių leistinoji tikslumo klasė nurodyta Taisyklių 141 punkte.

      Kontrolinių aktyviosios energijos ir komercinių reaktyviosios energijos skaitiklių leistinoji tikslumo klasė naudojama ta pati arba viena klase žemesnė už komercinių aktyviosios energijos skaitiklių.

      Kitus reikalavimus elektros skaitikliams nustato elektros apskaitą prižiūrintis operatorius.

      141. Galios generatoriams, 1 MVA ir didesnės vardinės galios visų įtampų galios transformatoriams, visų įtampų tarpsisteminėms perdavimo linijoms, vartotojų tinklo prijungimo prie operatoriaus elektros tinklo taškuose, kai juose leistinoji naudoti galia yra 1 MW ir didesnė, įrengiamų komercinių aktyviosios elektros skaitiklių tikslumo klasė turi būti ne žemesnė kaip 0,5 s, kitiems įrenginiams - ne žemesnė kaip 2,0.

      16,0 MVA ir didesnės vardinės galios 330 kV įtampos galios transformatoriams, 330 kV įtampos tarpsisteminėms perdavimo linijoms, vartotojų tinklo prijungimo prie elektros tinklo taškuose, kai juose leistinoji galia yra 3 MW ir didesnė, 0,2 s tikslumo klasės aktyviosios energijos skaitikliai įrengiami atlikus techninį ir ekonominį įvertinimą.

      V. ELEKTROS APSKAITA NAUDOJANT MATAVIMO TRANSFORMATORIUS

      142. Elektros apskaitoje naudojamų skaitiklių vardiniai parametrai (srovė, įtampa) yra ribojami. Šioms riboms praplėsti naudojami srovės ir įtampos matavimo transformatoriai (toliau - srovės ir įtampos transformatoriai).

      Parenkant matavimo transformatorius, būtina atsižvelgti į jų įrengimo sąlygas (vidaus, lauko, aplinkos oro temperatūra, vibracija, įrengimo aukštis, oro sąlygos, vidutinis santykinis drėgnumas, užterštumo laipsnis ir pan.).

      143. Srovės transformatorių apvijų, prie kurių bus jungiami komerciniai ir (ar) kontroliniai elektros skaitikliai, parametrai (transformacijos koeficientai - pirminės srovės ir antrinės srovės santykis), vardinė apkrova, atsparumas trumpojo jungimo srovei ir kt. turi būti apskaičiuoti projektavimo metu.

      Skaičiuojant aukščiau nurodytus srovės transformatorių parametrus būtina atsižvelgti į elektros tinklo, kuriame srovės transformatoriai bus įrengiami, veikimo režimus (atliktas dinaminio ir terminio atsparumo trumpajam jungimui skaičiavimas), į esamą ir numatomą prijunginio ir prie antrinių apvijų jungiamas apkrovas ir kt.

      Srovės transformatorių antrinių apvijų, prie kurių jungiami komerciniai ar kontroliniai elektros skaitikliai, vardinės srovės (Iv) turi būti 1 ar 5 A, vardinis dažnis - 50 Hz.

      Parenkant srovės transformatorius komercinei apskaitai, būtina sąlyga, kad apskaičiuoti antrinių apvijų srovės parametrai esant maksimaliai prijunginio apkrovai būtų ne mažesni kaip 40 proc. ir ne didesni kaip 120 proc., o esant minimaliai prijunginio apkrovai - ne mažesni kaip 1 proc. (0,5 tikslumo klasės srovės transformatoriams - ne mažesni kaip 5 proc.) elektros skaitiklio vardinės srovės. Jei parenkant srovės transformatorius pagal atliktus veikimo režimų skaičiavimus (dinaminio ir terminio atsparumo trumpajam jungimui) minėtų sąlygų išlaikyti nėra galimybės, tuomet komercinei elektros apskaitai tinka didesnių matavimo apvijų transformacijos koeficientų srovės transformatoriai su sąlyga, kad apskaičiuoti srovės parametrai esant maksimaliai ir minimaliai prijunginio apkrovai būtų ir mažesni kaip 40 proc., tačiau būtų ne mažesni kaip 1 proc. (0,5 tikslumo klasės srovės transformatoriams - ne mažesni kaip 5 proc.) elektros skaitiklio vardinės srovės.

      Kontroliniai elektros skaitikliai jungiami prie srovės transformatorių antrinių apvijų, kurių apskaičiuoti srovės parametrai esant prijunginio apkrovai yra ne mažesni kaip 1 proc. (0,5 tikslumo klasės srovės transformatoriams - ne mažesni kaip 5 proc.) ir ne didesni kaip 120 proc. elektros skaitiklio vardinės srovės.

      144. Srovės transformatoriai turi būti su atskiromis apvijomis, iš kurių prie vienos jungiami tik komerciniai elektros skaitikliai.

      Dubliuojantys elektros skaitikliai jungiami kartu su komerciniais elektros skaitikliais arba prie kitų apvijų kartu su matavimo, relinės apsaugos ir automatikos įrenginiais, jeigu nėra galimybių arba ekonomiškai netikslinga papildomai įrengti srovės transformatorius.

      Kontroliniai elektros skaitikliai taip pat jungiami prie atskirų srovės transformatorių apvijų. Bet jeigu jungiant kontrolinius elektros skaitiklius atskirai reikia papildomai įrengti srovės transformatorius, jie jungiami kartu su matavimo, relinės apsaugos ir automatikos įrenginiais.

      Jungiant dubliuojančius ir kontrolinius elektros skaitiklius bendrai su kitais aukščiau nurodytais įrenginiais, neturi pablogėti srovės transformatorių apvijų tikslumo klasė, elektros apskaitos grandinių patikimumas, taip pat turi būti užtikrinamos reikiamos matavimų, relinės apsaugos įrenginių ir automatikos charakteristikos.

      Srovės transformatorių, naudojamų komercinei ir kontrolinei elektros apskaitai, apsaugos koeficientas (FS) (vardinės ribinės pirminės srovės ir vardinės pirminės srovės santykis) turi būti ne didesnis kaip 5.

      145. Elektros apskaitai prijungti naudojami vienfaziai ir trifaziai įtampos transformatoriai. Vardinis dažnis - 50 Hz.

      Įtampos transformatorių apvijų, prie kurių bus jungiami komerciniai ir (ar) kontroliniai elektros skaitikliai, parametrai (vardinė apkrova, atsparumas trumpojo jungimo srovei ir kt.) turi būti apskaičiuoti projektavimo metu. Skaičiuojant įtampos transformatorių parametrus būtina atsižvelgti į elektros tinklo, kuriame įtampos transformatoriai bus įrengiami, veikimo režimus, į esamą ir numatomą prie apvijų prijungti apkrovą ir kt. Vardiniai transformacijos koeficientai (vardinės pirminės įtampos ir vardinės antrinės įtampos santykis) turi būti parinkti priklausomai nuo elektros tinklo, kuriame įrengiami įtampos transformatoriai, vardinės įtampos ir elektros skaitiklio vardinės įtampos.

      Antrinių apvijų, prie kurių bus jungiami elektros skaitikliai, įtampa turi būti:

      145.1. 100 V vienfaziams įtampos transformatoriams, jungiamiems tarp atskirų fazių;

      145.2. 100/Ö3 vienfaziams įtampos transformatoriams, jungiamiems tarp fazės ir įtampos transformatorių sujungimo schemos įžeminto taško;

      145.3. 100 V trifaziams įtampos transformatoriams.

      146. Naujai įrengiami (keičiami) įtampos transformatoriai turi būti su atskira matavimo apvija, prie kurios būtų jungiami komerciniai elektros skaitikliai.

      Jei pagal naujo energetikos objekto įrengimo, rekonstravimo ar kapitalinio remonto projektą ir dėl riboto gaminamų įtampos transformatorių konstrukcijų galimybių atskirų apvijų komercinei elektros apskaitai išskirti nėra galimybės, o jungiant komercinius elektros skaitiklius atskirai tektų papildomai įrengti įtampos transformatorius, komerciniai elektros skaitikliai jungiami prie įtampos transformatorių apvijų kartu su matavimo, relinės apsaugos ir automatikos įrenginiais.

      Jei jungiant dubliuojančius ir kontrolinius elektros skaitiklius atskirai reikia papildomai įrengti įtampos transformatorius, jie jungiami prie tų pačių įtampos transformatorių apvijų, prie kurių prijungti komerciniai elektros skaitikliai.

      Jungiant komercinius elektros skaitiklius ir (ar) dubliuojančius ir kontrolinius elektros skaitiklius bendrai su matavimo, relinės apsaugos ir automatikos įrenginiais, neturi pablogėti įtampos transformatorių matavimo apvijų tikslumo klasė, elektros apskaitos grandinių patikimumas, taip pat turi būti užtikrinamos reikiamos matavimų, relinės apsaugos įrenginių ir automatikos charakteristikos ir neviršytos įtampos transformatorių vardinės apkrovos.

      147. Ant komercinei elektros apskaitai naudojamų srovės ir įtampos transformatorių korpusų turi būti nustatyto pavyzdžio metrologinės patikros žymuo ir (arba) kiekvienam srovės transformatoriui turi būti išrašytas nustatyto pavyzdžio metrologinės patikros liudijimas. Srovės ir įtampos transformatorių antriniai gnybtai, prie kurių jungiami elektros skaitikliai, turi būti plombuojami.

      Elektros apskaitos schemose naudoti tarpinius srovės ir įtampos transformatorius draudžiama.

      148. Matavimo transformatorių, skirtų prijungti elektros skaitiklius, antrinių apvijų faktinės apkrovos turi būti ne mažesnės kaip 25 proc. ir ne didesnės kaip 100 proc. vardinės antrinių apvijų apkrovos.

      Komercinėse elektros apskaitos schemose naudojamų matavimo transformatorių apvijų, prie kurių jungiami komerciniai ir kontroliniai elektros skaitikliai, leistinosios tikslumo klasės:

      galios generatoriams, 1 MVA ir didesnės vardinės galios visų įtampų galios transformatoriams, visų įtampų tarpvalstybinėms perdavimo linijoms elektros apskaitos schemose įrengtų matavimo srovės transformatorių apvijų leistinoji tikslumo klasė turi būti ne žemesnė kaip 0,2s; įtampos transformatoriams - ne žemesnė kaip 0,2; kitiems įrenginiams srovės transformatorių apvijų leistinoji tikslumo klasė ne žemesnė kaip 0,5s ir įtampos transformatoriams - ne žemesnė kaip 0,5.

      Kontroliniai elektros skaitikliai jungiami prie 0,5s arba prie 0,5 tikslumo klasės srovės ir įtampos transformatorių.

      Kai artimiausiu metu numatoma atlikti ar neseniai buvo atliktas elektros įrenginių, transformatorių pastotės, skirstomojo punkto ir pan. rekonstravimas, elektros skaitikliai jungiami prie ne žemesnės kaip 0,5 leistinosios tikslumo klasės srovės transformatorių apvijų.

      Kai rekonstruojant elektros apskaitas energetikos objekte jau yra įrengti įtampos transformatoriai, kurių matavimo apvijų leistinoji tikslumo klasė ne žemesnė kaip 0,5, ir rekonstravimo metu nenumatoma juos keisti, prie jų yra galimybė prijungti komercinius ir kontrolinius elektros skaitiklius su sąlyga, kad nepablogės apvijos tikslumo klasė ir elektros apskaitos grandinių patikimumas, bus užtikrinamos reikiamos matavimų charakteristikos ir nebus viršytos apvijų vardinės apkrovos.

      149. Elektros skaitiklių įtampos grandinėse jungiamųjų laidininkų skerspjūvis ir ilgis turi būti parenkami taip, kad įtampos nuostoliai šiose grandinėse būtų ne didesni kaip 0,25 proc. vardinių, kai įtampos transformatorių tikslumo klasė ne žemesnė kaip 0,5.

      150. Elektros apskaitose su matavimo transformatoriais antrinėse grandinėse prieš elektros skaitiklį turi būti įrengti specialūs bandymų blokai (gnybtynai).

      Elektros skaitiklių prijungimo grandinėse visos naudojamos gnybtų rinklės, komutavimo aparatai, jų gnybtai ir bandymų blokai (gnybtynai) turi būti įrengti taip, kad operatorius galėtų juos plombuoti.

      151. Kai elektros apskaitos grandinėse yra įrengti automatiniai jungikliai, būtina numatyti jų plombavimo galimybę.

      Saugikliai, apsaugantys įtampos transformatorius aukštesnės įtampos pusėje, turi būti įrengti taip, kad operatorius galėtų juos plombuoti. Saugikliai turi būti aptverti tinkline aptvara, o durelės pritaikytos patogiai plombuoti. Turi būti plombuojamos įtampos transformatorių skyriklių pavarų rankenos.

      Kai elektros skaitikliai jungiami prie įtampos transformatorių, sumontuotų kartu su aukštesnėje pusėje įrengtais saugikliais narveliuose su ištraukiamaisiais vežimėliais, turi būti įrengti specialūs įtaisai šiems vežimėliams plombuoti.

      Turi būti įrengta elektros apskaitai naudojamų įtampos transformatorių antrinėse grandinėse įrengtų apsaugos aparatų kontaktų ir aukštesnės įtampos pusėje įrengtų saugiklių lydukų būklės kontrolė.

      Elektros apskaitai naudojamų įtampos transformatorių antrinėse grandinėse apsaugos klausimai turi būti sprendžiami projektuojant.

      VI. ELEKTROS SKAITIKLIŲ ĮRENGIMAS IR PRIJUNGIMAS

      152. Visi elektros skaitikliai turi būti įrengiami operatoriui lengvai prieinamose apžiūrėti ir nuskaityti rodmenis vietose.

      Komerciniai elektros skaitikliai turi būti įrengiami transformatorių pastočių ir skirstomųjų punktų narvelių žemosios įtampos dalyje, rakinamose komercinės apskaitos spintose (toliau - KAS), įvadinėse apskaitos spintose (toliau - ĮAS) arba įvadinėse apskaitos skirstomosiose spintose (toliau - ĮASS).

      Kontroliniai elektros skaitikliai turi būti įrengiami transformatorių pastočių ir skirstomųjų punktų narvelių žemosios įtampos dalyje ir kontrolinės (technologinės) apskaitos spintose (toliau - TAS). TAS įrengiamos operatoriaus ir įmonių technologų iš anksčiau parinktoje vietoje.

      153. KAS, ĮAS ar ĮASS įrengiamos lauke (transformatorių pastočių atvirųjų skirstyklų teritorijose, ant uždarųjų skirstyklų ir kitos paskirties pastatų sienų, ant oro linijų atramų ir pan.), uždarose patalpose (transformatorių pastočių uždarųjų skirstyklų teritorijose, valdymo pultuose, savųjų reikmių skirstyklose, pastatų bendrojo naudojimo koridoriuose, gyvenamųjų namų laiptinių aikštelėse ir pan.). Tiksli KAS, ĮAS ar ĮASS įrengimo vieta nurodoma elektros įrenginių prijungimo prie operatoriaus elektros tinklo techninėse sąlygose.

      KAS, ĮAS ar ĮASS parinkta konstrukcija turi būti tokia, kad joje galėtų sutilpti vieno ar kelių prijunginių komerciniai (prireikus ir dubliuojantieji) elektros skaitikliai. Jei elektros skaitikliai jungiami per matavimo transformatorius, tarp jų ir elektros skaitiklių turi būti įrengti bandymų gnybtynai (blokai).

      KAS, ĮAS ar ĮASS viduje įrengtų elektros apskaitos schemos elementų ir prietaisų apsaugai nuo tyčinių jų gadinimo, falsifikavimo, savavališko apskaitos schemos keitimo, atjungimo ir pan. operatoriaus reikalavimu turi būti įrengtos specialios plombavimui pritaikytos permatomos durelės (dangčiai). Jei plombavimui pritaikytos durelės nepermatomos, tai rodmenims nuskaityti minėtose durelėse (dangčiuose) skaitiklių skalių aukštyje turi būti įrengti langeliai su permatomais įdėklais, įtvirtintais iš durelių (dangčių) vidinės pusės.

      Visais atvejais KAS, ĮAS ar ĮASS išorinės durelės turi būti gaminamos be angų.

      TAS konstrukcijai taikomi tie patys reikalavimai kaip ir KAS, ĮAS ar ĮASS. Tikslius reikalavimus TAS nustato operatorius.

      154. Įrengiant elektros skaitiklius, nuo grindų (žemės paviršiaus, stacionariųjų pastovų, aikštelių ir pan.) iki elektros skaitiklio gnybtų aukštis turi būti 0,8-1,7 m. Pastotėse, skirstomuosiuose punktuose ir transformatorinėse skaitikliai turi būti įrengiami ne aukščiau kaip 2,5 m. Tokių elektros skaitiklių priežiūrai elektros įrenginiuose turi būti sumontuoti specialūs kilnojamieji pastovai.

      Indukciniai elektros skaitikliai KAS, ĮAS ar ĮASS turi būti įrengiami taip, kad jų pasvirimas bet kuria kryptimi būtų ne didesnis kaip 1°.

      155. KAS, ĮAS ar ĮASS turi būti konstruktyviai įrengtos taip, kad jų priežiūra būtų atliekama tik iš fasadinės pusės. Elektros skaitikliai ir bandymo gnybtynai (blokai) KAS, ĮAS ar ĮASS viduje turi būti įrengiami ant plokščių ar montavimo bėgelių ir turėti galimybę juos plombuoti uždengus skydų (skydelių) gaubtais. Elektros skaitiklių laikiklių konstrukcija turi būti universali, su slankiomis metalinėmis veržlėmis.

      KAS, ĮAS ar ĮASS konstrukcija ir matmenys parenkami taip, kad elektros skaitiklius ir kitus elektros apskaitos schemos elementus būtų patogu įrengti, keisti, nebūtų sudėtinga prie jų jungti laidus. Elektros skaitiklių ir elektros apskaitos schemos elementų tvirtinimo ir laidų prijungimo varžtai ar kiti įtaisai turi būti priekinėje spintos pusėje.

      156. Elektros apskaitos schemose visi naudojami kabeliai ir laidininkai turi tenkinti šių Taisyklių reikalavimus. Laidininkų gyslos turi būti izoliuotos, vienvielės, varinės, neturi būti lituojamų laidininkų jungčių. Laidininkų gyslų skerspjūvis turi būti ne mažesnis kaip:

      156.1. 1,5 mm² - įtampos grandinėms;

      156.2. 2,5 mm² - srovės grandinėms.

      Elektros apskaitos antrinių grandinių jungiamųjų kabelių ir laidininkų gyslų skerspjūvį naudoti ne didesnį kaip 4 mm², jei jiems prijungti naudojami kontaktai taip pat yra pritaikyti šiam skerspjūviui.

      Prijungiant tiesioginio jungimo komercinius skaitiklius, atsargai turi būti palikti ne trumpesni kaip 120 mm laidininkų galai. Nulinio laido arba jo apvalkalo ir fazių laidų spalva iki skaitiklių turi skirtis ne mažiau kaip 100 mm ilgyje.

      157. Elektros skaitiklių priežiūrai turi būti numatyta jų atjungimo galimybė, kad būtų išjungiama įtampa visose fazėse.

      Prijungiant elektros skaitiklius prie matavimo transformatorių antrinėse grandinėse prieš elektros skaitiklius turi būti įrengti specialūs bandymų blokai (gnybtynai). Įrengiant tiesioginio jungimo skaitiklius prieš juos (ne didesniu kaip 10 m atstumu), ĮAS, ĮAAS ar kitose vietose turi būti įrengti automatiniai jungikliai. Automatinių jungiklių vardinė srovė turi būti apskaičiuota pagal prijunginiams leistinąją naudoti galią.

      158. KAS, ĮAS ar ĮASS ir matavimo transformatoriai turi būti įžeminami (įnulinami) pagal Taisyklių aštuntojo skyriaus reikalavimus.

      Apsauginis laidas (PE) ir apsauginiai nuliniai laidininkai (PEN) turi būti variniai.

      Kai yra keli prijunginiai su atskirai įrengtais komerciniais skaitikliais, ant kiekvienos spintos (skydo) ar jos (jo) viduje turi būti užrašyti prijunginių pavadinimai.

      VII. KONTROLINĖ ELEKTROS APSKAITA

      159. Elektrinių ir transformatorių pastočių techniniams ir ekonominiams rodikliams ir savoms reikmėms apskaičiuoti turi būti įrengti kontroliniai skaitikliai.

      Kontroliniai skaitikliai įrengiami:

      159.1. elektrinėse, kur neįrengti komerciniai elektros skaitikliai, t. y. kiekvienam generatoriui, generatoriaus įtampos linijose, visų įtampų linijų prijunginiuose, savųjų reikmių galios transformatorių prijunginiuose, kiekvienam apeinamajam arba šyniniam (sekciniam) jungtuvui, kiekvienam aukštesnės kaip 1000 V įtampos elektros variklio, maitinamo nuo savųjų reikmių skirstyklų pagrindinės įtampos šynų, prijunginiui ir visų galios transformatorių, maitinamų nuo jų, grandinėse;

      159.2. 35 kV ir aukštesnės įtampos pastotėse galios transformatorių aukštesnės ir žemesnės įtampų pusėse; kiekviename 6 kV ir aukštesnės įtampos operatoriui ar vartotojui priklausančiame elektros linijos prijunginyje;

      159.3. įmonių gamybos pastatų, technologinių procesų, daug energijos vartojančių agregatų ir pan. elektros suvartojimui ir lyginamosioms sąnaudoms produkcijos vienetui nustatyti vartotojai gali įrengti kontrolinius skaitiklius. Kai su vartotoju atsiskaitoma pagal elektrinėje arba operatoriaus transformatorių pastotėje ar transformatorinėje įrengtus komercinius skaitiklius, kontroliniai skaitikliai įrengiami ir vartotojo elektros įrenginiuose;

      159.4. vartotojų ar operatorių elektros įrenginiuose įrengtiems įžemėjimo srovių kompensavimo ir kitiems pastarųjų tinklo režimą ar elektros kokybę gerinantiems įrenginiams;

      159.5. šuntų reaktorių ir kitų įrenginių prijunginiuose prie pastotės šynų sistemų.

      Įrengiant, keičiant ir išmontuojant vartotojo elektros įrenginiuose šiame punkte nurodytus kontrolinius skaitiklius, operatoriaus leidimo nereikia.

      Kontrolinių skaitiklių, jiems prijungti naudojamų matavimo transformatorių ir kitų elektros apskaitos schemos elementų plombavimo būtinumą nustato kontrolinę elektros apskaitą prižiūrintis vartotojas ar operatorius.

      Aktyviosios elektros kontrolinių skaitiklių tikslumo klasė turi atitikti Taisyklių 140 punkto reikalavimus.

      VII. ELEKTROS DYDŽIŲ MATAVIMAI

      I. TAIKYMO SRITIS

      160. Šis Taisyklių skyrius taikomas stacionariosiomis matavimo priemonėmis (rodomosiomis, registruojamosiomis, fiksuojamosiomis ir kt.) atliekamiems elektros dydžių, išskyrus elektros apskaitą, matavimams.

      Taisyklės netaikomos laboratoriniams matavimams, taip pat kilnojamaisiais matavimo prietaisais atliekamiems matavimams.

      Kitų dydžių (ne elektros) matavimai, taip pat kitų elektros dydžių, nereglamentuojamų šiomis Taisyklėmis, matavimai, būtini elektros įrenginių eksploatavimo kontrolei ir valdymui, atliekami pagal tų įrenginių gamintojų techninius arba normatyvinius dokumentus.

       

      II. BENDRIEJI REIKALAVIMAI

      161. Elektros dydžių matavimo priemonės turi tenkinti šiuos pagrindinius reikalavimus:

      161.1. matavimo prietaisų tikslumo klasė turi būti ne žemesnė kaip 1,5;

      161.2. šuntų, papildomų rezistorių, matavimo transformatorių ir keitiklių tikslumo klasės priklausomai nuo skydinio matavimo prietaiso tikslumo klasės turi būti ne žemesnės, kaip nurodytos Taisyklių 3 priedo 1 lentelėje;

      161.3. matavimo ribos turi būti parenkamos įvertinus didžiausius ilgalaikius matuojamų dydžių nuokrypius nuo jų vardinių verčių;

      161.4. kompiuterizuotų matavimo priemonių pirminių matavimo keitiklių tikslumo klasė turi būti ne žemesnė kaip 0,5, matavimo keitiklių „analogas-kodas" - ne žemesnis kaip 0,2;

      161.5. dispečeriniam valdymui (telematavimams) naudojamų matavimo keitiklių (srovės, įtampos, galios, dažnio, sumuojamųjų) tikslumo klasė turi būti ne žemesnė kaip 1,0, keitiklių „analogas-kodas" - ne žemesnis kaip 0,2.

      Naudojamos matavimo priemonės prižiūrimos ir tikrinamos (kalibruojamos) Lietuvos Respublikos metrologijos įstatymo ir (arba) objekto savininko nustatyta tvarka, užtikrinant jų susietumą su etalonais.

      162. Skydiniai matavimo prietaisai turi būti įrengti valdymo pultuose.

      163. 110 kV ir aukštesnės įtampos elektros perdavimo linijose, taip pat elektrinių generatoriuose ir transformatoriuose matavimai turi būti atliekami nenutrūkstamai.

      164. Jeigu registruojamieji matavimo prietaisai nenutrūkstamam matavimui įrengiami valdymo pulto operatyviniame kontūre, tuomet įrengti tų pačių dydžių rodomųjų skydinių prietaisų nėra būtina.

      III. SROVĖS MATAVIMAS

      165. Srovė turi būti matuojama visų įtampų grandinėse, kur yra būtina sistemingai kontroliuoti technologinį procesą ar įrenginius.

      166. Nuolatinė srovė turi būti matuojama šiose grandinėse:

      166.1. nuolatinės srovės generatorių ir galios keitiklių;

      166.2. akumuliatorių baterijų, įkrovimo, palaikomojo įkrovimo ir iškrovimo įtaisų;

      166.3. sinchroninių generatorių žadinimo, taip pat elektros variklių su reguliuojamu žadinimu.

      Nuolatinės srovės ampermetrai turi būti su dvipuse skale, jeigu galimas srovės krypties pasikeitimas.

      167. Kintamosios trifazės srovės grandinėse būtina matuoti vienos fazės srovę. Kiekvienos fazės srovė turi būti matuojama:

      167.1. 12 MW ir didesnės galios sinchroninių turbogeneratorių;

      167.2. atskiro fazių valdymo elektros linijų, linijų su išilgine kompensacija ir linijų, kurioms numatomas ilgalaikis veikimas ne visomis fazėmis arba įrengtas 330 kV įtampos trifazio valdymo elektros perdavimo linijų kiekvienos fazės srovės matavimas.

      IV. ĮTAMPOS MATAVIMAS

      168. Įtampa turi būti matuojama:

      168.1. nuolatinės ir kintamosios srovės renkamųjų šynų sekcijose. Pastotėse matuojama įtampa žemesnės įtampos pusėje, jeigu aukštesnės įtampos pusėje nėra įrengti įtampos transformatoriai kitiems tikslams;

      168.2. nuolatinės ir kintamosios srovės generatorių grandinėse, taip pat tam tikrais atvejais specialiosios paskirties agregatų grandinėse. Automatiškai paleidžiamuose generatoriuose ar kituose agregatuose įrengti nenutrūkstamo įtampos matavimo prietaisų nebūtina;

      168.3. 1 MW ir didesnės galios sinchroninių mašinų sužadinimo grandinėse;

      168.4. galios keitiklių, akumuliatorių baterijų, įkrovimo ir papildomo įkrovimo įrenginių grandinėse.

      169. Trifaziuose tinkluose pakanka matuoti vieną tarpfazę įtampą.

      170. Turi būti registruojamos vienos tarpfazės įtampos vertės (arba nuokrypiai nuo nustatytos vertės) 110 kV ir aukštesnės įtampos elektrinių ir pastočių renkamosiose šynose, pagal kurių įtampą valdomas sistemos režimas.

      V. IZOLIACIJOS KONTROLĖ

      171. Aukštesnės kaip 1000 V įtampos kintamosios srovės tinkluose su izoliuota arba įžeminta per lanką, gesinantį rezistorių, neutrale, taip pat žemesnės kaip 1000 V įtampos kintamosios srovės tinkluose su izoliuota neutrale ir nuolatinės srovės tinkluose su izoliuotais poliais arba su izoliuotu viduriniu tašku turi būti atliekama automatinė izoliacijos kontrolė, signalizuojanti apie sumažėjusią izoliacijos varžą vienoje iš fazių (arba polių), kai ji nukrinta žemiau, nei nustatyta vertė. Vėliau rodomuoju prietaisu (su perjungikliu) matuojama įtampos asimetrija.

      Izoliacijos būklė kontroliuojama periodiškai matuojant įtampas, vizualiai stebint įtampos asimetriją ir kitais būdais.

      VI. GALIOS MATAVIMAS

      172. Galia turi būti matuojama šiose grandinėse:

      172.1. generatorių - aktyvioji ir reaktyvioji galia. 200 MW ir didesnės galios elektrinėse taip pat turi būti matuojama ir suminė aktyvioji galia. Suminė aktyvioji galia matuojama ir mažesnės kaip 200 MW galios elektrinėse, jei šis parametras automatiškai perduodamas į aukštesnįjį operatyvinio valdymo lygį. 100 MW ir didesnės galios generatorių galiai matuoti įrengiamų skydinių rodomųjų matavimo prietaisų tikslumo klasė turi būti ne žemesnė kaip 1,0;

      172.2. 25 Mvar ir didesnės galios kondensatorių baterijų - reaktyvioji galia;

      172.3. 6 kV ir aukštesnės įtampos elektrinių savųjų reikmių transformatorių ir linijų - aktyvioji galia;

      172.4. elektrinių dviejų apvijų aukštinamųjų transformatorių - aktyvioji ir reaktyvioji galia. Trijų apvijų aukštinamųjų transformatorių grandinėse (arba autotransformatorių, naudojant žemesnės įtampos apviją) aktyvioji ir reaktyvioji galia turi būti matuojama vidutinės ir žemesnės įtampos pusėse. Transformatoriaus, generatoriaus bloko žemesnės įtampos pusės galia matuojama generatoriaus grandinėje;

      172.5. 110 kV įtampos žeminamųjų transformatorių aktyvioji galia;

      172.6. 330 kV įtampos žeminamųjų transformatorių - aktyvioji ir reaktyvioji galia. Dviejų apvijų žeminamųjų transformatorių galia turi būti matuojama žemesniosios įtampos pusėje, o trijų apvijų žeminamųjų transformatorių galia - vidutinės ir žemesniosios įtampų pusėse;

      172.7. 110 kV ir aukštesnės įtampos linijų, kurios maitinamos iš dviejų pusių, taip pat apeinamųjų jungtuvų - aktyvioji ir reaktyvioji galios.

      173. Grandinėse, kuriose galios kryptis gali keistis, įrengiami skydiniai rodomieji prietaisai turi būti su dvipuse skale.

      174. Matavimo rezultatai turi būti registruojami:

      174.1. 60 MW ir didesnės galios turbogeneratorių aktyvioji galia;

      174.2. 100 MW ir didesnės galios elektrinių - suminė galia.

      VII. DAŽNIO MATAVIMAS

      175. Dažnis turi būti matuojamas:

      175.1. kiekvienoje generatoriaus įtampos šynų sekcijoje;

      175.2. kiekvieno blokinio šiluminės arba atominės elektrinės generatoriaus;

      175.3. kiekvienoje elektrinės aukštesniosios įtampos šynų sistemoje (sekcijoje).

      176. Dažnio matavimo prietaisų paklaida neturi viršyti ±0,1 Hz.



      VIII. MATAVIMAI SINCHRONIZUOJANT

      177. Tiksliai sinchronizuojant (rankiniu ar pusiau automatiniu būdu) matavimams turi būti naudojami du voltmetrai, du dažnimačiai, sinchronoskopas.

      IX. ELEKTROS DYDŽIŲ REGISTRAVIMAS VEIKIANT AVARINIU REŽIMU

      178. Energetikos sistemos avariniams procesams registruoti turi būti naudojami automatiniai registratoriai ar kiti šiam tikslui skirti prietaisai. Registratoriais naudojami atskiri arba integruoti į relinės apsaugos įrangą prietaisai.

      179. Registratoriai įrengiami, taip pat registruojami elektros parametrai parenkami pagal Taisyklių 3 priedo 2 ir 3 lentelėse nurodytas rekomendacijas.

      180. Vartotojams priklausančiose elektrinėse, turinčiose ryšį su perdavimo ar skirstomaisiais tinklais, avarinių procesų registratoriai turi būti įrengti kiekvienam aukštesnės kaip 1000 V įtampos prijunginiui. Šie registratoriai turi registruoti atitinkamų šynų sistemų fazines įtampas ir elektrinės su sistema jungiančių elektros linijų ar transformatorių fazių sroves. Kiti registratoriai įrengiami vartotojo nuožiūra.

      181. Priešavarinės ir kitos automatikos priemonių veikimas turi būti registruojamas avarinių procesų registratoriais, įvykių registratoriais ar valdymo ir kontrolės sistemomis.

      182. 110 kV ir aukštesnės įtampos ilgesnėse negu 20 km oro linijose pažeidimo vietoms nustatyti turi būti įrengti specialūs pažeidimo lokatoriai. Ten, kur dažni OL atjungimai, lokatorius reikia įrengti ir 10 ir 35 kV linijose.

      VIII. ELEKTROS ĮRENGINIŲ ĮŽEMINIMAS IR APSAUGA NUO VIRŠĮTAMPIŲ

      183. Šio skyriaus reikalavimai taikomi visų įtampų gamybos, perdavimo, skirstymo ir vartotojų kintamosios ir nuolatinės srovės elektros įrenginiams. Taisyklėse pateikti bendrieji elektros įrenginių įžeminimo, žmonių apsaugos nuo elektros srovės ir įrenginių apsaugos nuo viršįtampių reikalavimai.

      Kranams, liftams, karjerų elektros įrenginiams, įrenginiams degiose ir sprogiose zonose ir kitiems specialiems įrenginiams turi būti nustatytos papildomos sąlygos.

      Papildomi reikalavimai pateikiami Galios elektros įrenginių įrengimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 (Žin., 2004, Nr. 107-4006), Apšvietimo elektros įrenginių įrengimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-257 (Žin., 2004, Nr. 107-4005), ir Specialiųjų patalpų ir technologinių procesų elektros įrenginių įrengimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 4-140/D1-232 (Žin., 2004, Nr. 84-3051).

      II. BENDRIEJI REIKALAVIMAI

      184. Elektros įrenginiai pagal įtampą ir srovės rūšį skirstomi į šiuos įrenginius:

      184.1. iki 50 V įtampos kintamosios srovės ir iki 75 V įtampos nuolatinės srovės;

      184.2. aukštesnės kaip 50 V įtampos ir iki 1000 V įtampos kintamosios srovės ir aukštesnės kaip 75 V įtampos ir iki 1500 V įtampos nuolatinės srovės;

      184.3. aukštesnės kaip 1000 V įtampos kintamosios srovės ir aukštesnės kaip 1500 V įtampos nuolatinės srovės.

      Tolesniame Taisyklių tekste ši klasifikacija nurodoma tiktai pagal kintamąją srovę.

      185. Kintamosios srovės elektros tinklai pagal neutralės įžeminimą skirstomi į šiuos tinklus:

      185.1. tiesiogiai įžemintos neutralės;

      185.2. varža įžemintos neutralės;

      185.3. kompensuotosios neutralės;

      185.4. izoliuotosios neutralės.

      186. Nuolatinės srovės tinklai skirstomi į tinklus su:

      186.1. izoliuotais šaltinio poliais;

      186.2. įžemintu viduriniu šaltinio poliumi arba dvilaidėje sistemoje - su vienu įžemintu šaltinio poliumi.

      187. Žmonėms apsaugoti nuo elektros srovės, kai pažeidžiama izoliacija, būtina naudoti bent vieną iš šių priemonių: įžeminimą, įnulinimą, apsauginį atjungimą, skiriamąjį transformatorių, saugią įtampą, saugią žemiausios įtampos sistemą, dvigubąją izoliaciją, potencialo išlyginimą, potencialų suvienodinimą, izoliuotas aikšteles.

      188. Įžeminti arba įnulinti būtina:

      188.1. visus 400 V ir aukštesnės įtampos kintamosios srovės ir 440 V ir aukštesnės įtampos nuolatinės srovės įrenginius;

      188.2. aukštesnės kaip 50 V įtampos kintamosios srovės ir aukštesnės kaip 75 V įtampos nuolatinės srovės įrenginius pavojingose ir labai pavojingose patalpose, taip pat lauke esančius įrenginius.

      Iki 50 V įtampos kintamosios srovės ir iki 75 V įtampos nuolatinės srovės įrenginių, išskyrus esančius sprogimui pavojingose zonose, suvirinimo įrenginius, nurodytus Taisyklių 201.6 punkte, taip pat kitų specialiųjų įrenginių įžeminti arba įnulinti nereikia.

      189. Trifaziuose iki 1000 V įtampos tiesiogiai įžemintos neutralės tinkluose ir vienfaziuose su įžemintu vienu srovės šaltinio tašku tinkluose turi būti įnulinti oro linijų atramose įrengti elektros įrenginiai.

      190. Elektros įrenginiams įžeminti pirmiausia turi būti panaudoti natūralieji įžemintuvai. Jeigu juos naudojant įžeminimo įrenginio varža arba prisilietimo įtampa yra leistina ir leistinoji įžeminimo įrenginio įtampa neviršija normuotos įtampos, dirbtinio įžemintuvo įrengti nebūtina.

      191. Greta esantiems įvairių įtampų ir skirtingos paskirties įrenginiams įžeminti, išskyrus specialiosios paskirties įrenginius, reikia naudoti bendrą įžeminimo įrenginį. Šis bendras įžeminimo įrenginys turi atitikti visus apsauginiam, darbiniam ir apsaugos nuo viršįtampių įžemintuvams keliamus reikalavimus ir įvairių įtampų ir skirtingos paskirties įrenginiams įžeminti keliamus reikalavimus.

      192. Šiame skyriuje pateiktos įžeminimo įrenginių varžos ir prisilietimo įtampos turi būti užtikrinamos, kai sąlygos yra nepalankiausios ir didžiausia savitoji grunto varža.

      193. Iki 1000 V įtampos elektros tinkluose naudojamos šios elektros tinklų sistemos:

      193.1. TN sistema - elektros tinklo sistema, kurioje vienas šaltinio taškas (neutralė trifaziame tinkle) yra tiesiogiai įžemintas, o pasyviosios įrenginių dalys, prie kurių yra galimybė prisiliesti, su neutrale sujungtos apsauginiais laidininkais PE ir (arba) pakartotinai įžemintais apsauginiais nuliniais laidininkais PEN. Ši sistema skirstoma į TN-S tinklo posistemę (Taisyklių 4 priedo 1a paveikslas) - kai yra atskiras nulinis laidas N ir atskiras apsauginis laidas PE; TN-C tinklo posistemę (Taisyklių 1 priedo 1b paveikslas) - kai nulinio laido ir apsauginio laido funkcijas atlieka vienas laidas PEN, ir TN-C-S tinklo posistemę (Taisyklių 1 priedo 1c paveikslas) - kai vienoje elektros tinklo sistemos dalyje nulinio laido ir apsauginio laido funkcijas atlieka vienas laidas PEN, o kitoje elektros tinklo sistemos dalyje bendras laidas PEN išsišakoja į nulinį laidą N ir apsauginį laidą PE. Turi būti užtikrintas apsauginio nulinio (PEN) ir apsauginio (N) laidininko vientisumas, išskyrus Taisyklių 232 punkte nurodytą atvejį;

      193.2. TT sistema - elektros tinklo sistema (Taisyklių 4 priedo 2 paveikslas), kurioje vienas šaltinio taškas (šaltinio neutralė) yra tiesiogiai įžemintas, o elektros įrenginių pasyviosios dalys sujungtos su vietiniu įžeminimo įrenginiu;

      193.3. IT sistema - elektros tinklo sistema (Taisyklių 4 priedo 3 paveikslas), kurios maitinimo tinklas ir elektros įrenginių aktyviosios dalys neturi tiesioginio ryšio su žeme, o elektros įrenginių pasyviosios dalys yra sujungtos su vietiniu įžeminimo įrenginiu.

      Galvaniniu būdu sujungtuose skirstomuosiuose iki 1000 V įtampos elektros tinkluose kartu su prijungtomis instaliacijomis naudojamos viena iš šių sistemų: TN, TT ar IT.

      194. TN-S tinklo posistemėje apsauginį nulinį laidą PEN išskirstant į nulinį N ir apsauginį PE laidus, toliau nuo šio taško sujungti juos vieną su kitu arba nulinis laidas N neturi būti įžeminamas.

      Šalutinės laidžios elektrai konstrukcijos, įskaitant statinių metalines ir gelžbetonines konstrukcijas, neturi būti panaudotos kaip vieninteliai PEN laidininkai.

      PEN laidininko grandinėje įrengiant jungiklius, jie vienu metu turi atjungti ir PEN laidininką, ir visus kitus turinčius įtampą laidininkus.

      TN sistemoje pažeistam tinklui automatiškai atjungti panaudojama elektros grandinių trumpojo jungimo srovių apsauga ir srovės skirtuminė apsauga.

      Pažeistą tinklą apsauga turi atjungti per tokį laiką, kad įtampa, atsirandanti pasyviųjų elektros įrenginių dalyse, būtų ne didesnė kaip leistinoji prisilietimo įtampa. Trumpojo jungimo srovių apsaugos atjungimo sąlyga yra:

      ZS × IA £ U ; (4)

      čia: ZS - grandinės „fazė nulis" varža;

      IA - apsaugos aparato suveikimo srovė;

      U - tinklo vardinė fazinė įtampa.

      Kilnojamųjų imtuvų, prijungtų prie ne didesnės kaip 32 A srovės kištukinių lizdų, ribinė atjungimo trukmė turi būti t £ 0,2 sekundės. Stacionariųjų imtuvų ribinė atjungimo trukmė turi būti taip pat t £ 0,2 sekundės, tačiau jeigu jų priežiūros zonoje esančių pasyviųjų dalių potencialas yra suvienodintas arba jie eksploatuojami išlyginto potencialo zonoje, tai jų ribinė atjungimo trukmė padidinama iki 5 sekundžių.

      Elektros linijos fazinių laidų sąlyčio su žeme atveju apsauginių arba apsauginių nulinių laidininkų ir kitų su jais sujungtų įrenginių pasyviųjų dalių įtampa neutralios žemės atžvilgiu turi neviršyti saugios įtampos. Tai užtikrinama patenkinus nelygybę:

      ; (5)

      čia: RA - visų lygiagrečiai sujungtų įžemintuvų atstojamoji varža;

      RB - mažiausia pašalinių laidžiųjų dalių, nesujungtų su apsauginiu laidininku ir fazinio laidininko su žeme grandinėje, varža;

      UL - saugi įtampa.

      Naudojant skirtuminės srovės apsaugą atjungimo sąlyga yra:

      ZS × IN £ UL; (6)

      čia: ZS - grandinės „fazė nulis" pilnutinė varža;

      IN - skirtuminės srovės apsaugos suveikimo srovė;

      UL - saugi įtampa.

      TN sistemoje vartotojų įvadinių spintų laidūs korpusai turi būti sujungti su pakartotinai įžemintu apsauginiu nuliniu laidu PEN ar apsauginiu laidu PE arba įžeminti atskiru įžeminimo įrenginiu ar neizoliuotu laidininku (šyna), nutiestu žemėje ir prijungtu prie linijos atramos įžemintuvo.

      Jei įvadinė spinta įžeminta atskiru įžemintuvu, tai apsauginis nulinis laidas PEN arba apsauginis laidas PE jungiamas prie spintos laidaus korpuso.

      Pavieniams įrenginiams skirtuminės srovės apsaugos suveikimo srovė turi būti ne didesnė kaip 30 mA.

      195. TT sistema naudojama tinkluose, maitinančiuose telekomunikacinius ir nuolatinės srovės įrenginius, įrenginius pavojingose ir labai pavojingose patalpose ir lauke, kai turi būti užtikrinta saugi prisilietimo įtampa.

      TT sistemoje pažeistam tinklui atjungti panaudojama trumpojo jungimo srovių apsauga arba srovės skirtuminė apsauga.

      Naudojant trumpojo jungimo srovių apsaugą atjungimo sąlyga yra:

      (7)

      čia: RA - vietinio įžeminimo įrenginio, prie kurio jungiamos visų įžeminamų įrenginių pasyviosios dalys, varža;

      IA - trumpojo jungimo srovės apsaugos aparato suveikimo srovė, kuriai esant grandinė automatiškai atjungiama per 5 sekundes arba greičiau;

      UL - saugi įtampa.

      TT sistemoje trumpojo jungimo srovių apsauga naudotina tik esant vietiniams natūraliesiems mažos varžos įžemintuvams.

      Naudojant srovės skirtuminę apsaugą atjungimo sąlyga yra:

      (8)

      čia: RA - vietinio įžeminimo įrenginio varža;

      IN - srovės skirtuminės apsaugos suveikimo srovė;

      UL - saugi įtampa.

      TT sistemoje vartotojų įvadinių spintų laidūs korpusai turi būti sujungti su vietiniu įžeminimo įrenginiu. Vartotojų įrenginių pasyviosios dalys prie vietinio įžeminimo įrenginio prijungiamos apsauginiu laidininku (šyna) PE.

      Įžeminimo įrenginio prie maitinimo šaltinio varža turi atitikti Taisyklių 215 punkto reikalavimus.

      196. IT sistemą tikslinga naudoti durpynuose, karjeruose ir kituose objektuose, kur ypač dideli saugos reikalavimai, ir objektuose, kuriuose neleistina nutraukti maitinimo, įvykus vienos fazės įžemėjimui.

      IT sistemoje pažeistam tinklui atjungti panaudojama trumpojo jungimo srovių apsauga, srovės skirtuminė apsauga ir izoliacijos kontrolės priemonės, signalizuojančios akustiniu arba optiniu būdu ir atjungiančios įžemėjusį tinklą.

      Esant vienos fazės įžemėjimui ir įžemėjus kitai fazei, trumpojo jungimo srovės apsauga turi atjungti liniją. Apsaugos atjungimo sąlyga yra:

      (9)

      čia: ZA - grandinės vienos fazės, vietinio įžemintuvo ir kitos fazės suminė pilnoji varža;

      IA - apsaugos aparato suveikimo srovė, kuriai tekant grandinė automatiškai atjungiama per 5 sekundes arba greičiau;

      UT - įtampa tarp įžemėjusių laidų (linijinė).

      Saugumo sąlyga po pirmo įžemėjimo yra:

      (10)

      čia: RA - vietinio įžeminimo įrenginio varža;

      INS - visų prie vietinio įžemintuvo prijungtų įrenginių suminė nuotėkio srovė, įvykus pirmajam įžemėjimui tarp išorinio fazinio laido ir apsauginio laido PE arba su juo sujungtų įrenginių pasyviųjų dalių;

      UL - saugi įtampa.

      Įvykus pirmajam įžemėjimui ir suveikus izoliacijos kontrolės sistemai, gedimas turi būti pašalintas kuo greičiau.

      Srovės skirtuminės apsaugos atjungimo sąlyga yra:

      (11)

      čia: RA - vietinio įžeminimo įrenginio varža;

      IN - srovės skirtuminės apsaugos suveikimo srovė;

      UL - saugi įtampa.

      197. Visi aukštesnės kaip 1000 V įtampos izoliuotosios neutralės tinklų įrenginiai turi būti įžeminti. Šiuose tinkluose turi būti įrengtos įžemėjimą nustatančios arba apie laido nutrūkimą signalizuojančios priemonės. Apsaugos nuo įžemėjimo priemonės turi būti įrengiamos pagal Lietuvos Respublikos ūkio ministro patvirtintų Elektros įrenginių relinės apsaugos ir automatikos įrengimo taisyklių reikalavimus.

      198. Iki 1000 V įtampos trifaziame izoliuotosios neutralės arba vienfaziame izoliuotame tinkle, transformatoriumi sujungtame su aukštesnės kaip 1000 V įtampos tinklu, turi būti įrengtas įtampos ribotuvas - apsaugai nuo aukštesnės įtampos, galinčios atsirasti pažeidus izoliaciją tarp aukštesnės ir žemesnės įtampos apvijų.

      199. Iki 1000 V įtampos elektros įrenginiuose saugai naudojamų skiriamųjų transformatorių antrinė įtampa turi būti ne aukštesnė kaip 400 V, o žeminamųjų transformatorių - ne aukštesnė kaip 50 V.

      Skiriamieji transformatoriai privalo turėti:

      199.1. pirminėje jo apvijos pusėje įrengtus saugiklį arba automatinį jungiklį;

      199.2. neįžemintą antrinę apviją, kurią įžeminti draudžiama.

      Transformatoriaus korpusas, atsižvelgiant į pirminę apviją maitinančio tinklo neutralės veikimo režimą, turi būti įžemintas arba įnulintas. Prie skiriamųjų transformatorių prijungtų įrenginių pasyviųjų dalių įžeminti nereikia.

      Žeminamieji transformatoriai, kurių antrinė įtampa ne aukštesnė kaip 50 V, naudojami kaip skiriamieji, jeigu jie atitinka minėtas sąlygas. Jeigu žeminamieji transformatoriai neturi būti naudojami kaip skiriamieji transformatoriai, tai, atsižvelgiant į juos maitinančio tinklo neutralės veikimo režimą, reikia įžeminti arba įnulinti transformatoriaus korpusą, taip pat vieną antrinės apvijos galą arba neutralę (vidurinį apvijos tašką).

      200. Kai nėra galimybės įrenginių įžeminti, įnulinti ar panaudoti apsauginio atjungimo arba kai šias saugos priemones sudėtinga įrengti techniškai, elektros įrenginiams eksploatuoti įrengiamos izoliuotos aikštelės. Jos turi būti įrengtos taip, kad būtų dirbama prie pavojingų neįžemintų arba neįnulintų įrenginių dalių, neliečiant kitų įžemintų įrenginių ar pastato konstrukcijų.

      201. Įžeminti arba įnulinti reikia šias įrenginių dalis:

      201.1. elektros mašinų, transformatorių, aparatų, šviestuvų ir pan. korpusus, išskyrus Taisyklių 199, 200 ir 203 punktuose nurodytus atvejus;

      201.2. elektros aparatų pavaras;

      201.3. antrines matavimo transformatorių apvijas;

      201.4. metalinius skirstomųjų ir valdymo skydų, skydelių ir spintų korpusus, taip pat išardomąsias ir atidaromąsias jų dalis, ant kurių įrengti aukštesnės kaip 50 V įtampos kintamosios srovės ar aukštesnės kaip 75 V įtampos nuolatinės srovės įrenginiai (zonose, kuriose galimi sprogimai, - neatsižvelgiant į įtampą);

      201.5. skirstyklų metalines konstrukcijas, metalines kabelių movas, metalinius galios ir kontrolinių kabelių apvalkalus ir šarvus, metalinius laidų apvalkalus, metalinius elektros instaliacijos vamzdžius, metalinius šynų gaubtus ir atramines konstrukcijas, metalines lentynas, lovius, juostas ir lynus, prie kurių tvirtinami kabeliai ir laidai (išskyrus juostas ir lynus, prie kurių tvirtinami kabeliai įžemintu arba įnulintu metaliniu apvalkalu ar šarvu), taip pat kitas metalines konstrukcijas, ant kurių įrengiami elektros įrenginiai;

      201.6. iki 50 V įtampos kintamosios srovės ir iki 75 V įtampos nuolatinės srovės kontrolinių ir galios kabelių ir laidų metalinius apvalkalus ir šarvus kartu su kabeliais ir laidais, kurie turi būti įžeminami arba įnulinami, nutiesti ant bendrų metalinių konstrukcijų, bendruose metaliniuose vamzdžiuose, loviuose, ant lentynų ir pan.;

      201.7. metalinius kilnojamųjų elektros imtuvų korpusus;

      201.8. elektros įrenginius, įrengtus ant staklių, mašinų ir mechanizmų judamųjų dalių;

      201.9. metalinę skardą, kuriomis padengtos 10 kV įtampos skirstyklų, valdymo pultų ir kitų pastatų išorinės sienos, ant kurių yra sumontuoti elektros įrenginiai.

      202. Patalpose ir lauke, kur naudojami įžeminti arba įnulinti elektros įrenginiai, potencialams išlyginti turi būti įžemintos arba įnulintos ir visos statybinės ir technologinės konstrukcijos, visi stacionarieji metaliniai vamzdynai, gamybinių įrenginių korpusai, kranų ir geležinkelių bėgiai ir pan. Sustiprinti šių įrenginių natūralių jungčių nereikalaujama.

      203. Atskirai įžeminti ar įnulinti nereikia:

      203.1. elektros įrenginių ir aparatų korpusų, kabelių apvalkalų ir šarvų ir kitų elektros konstrukcijų, įrengtų ant įžemintų (įnulintų) metalinių konstrukcijų, skirstomųjų įrenginių, spintų, skydų, skydelių, staklių, mašinų ir mechanizmų stovų, jeigu užtikrintas reikiamas elektrinis kontaktas su įžemintu arba įnulintu pagrindu, išskyrus zonas, kuriose galimi sprogimai. Taip įžeminti ar įnulinti įrenginiai neturi būti panaudoti kitiems ant jų esantiems įrenginiams įžeminti ar įnulinti;

      203.2. visų tipų izoliatorių armatūrą, atotampas, šviestuvų korpusų ir jų tvirtinimo armatūrą, įrengtų ant medinių elektros tinklų konstrukcijų, neįžemintų apsaugai nuo atmosferinių viršįtampių. Tvirtinamo prie medinės konstrukcijos kabelio metalinis apvalkalas turi būti įžemintas arba įnulintas;

      203.3. skirstomųjų ir valdymo skydų, skydelių ir spintų išardomų ir atidaromų dalių, jeigu ant jų neįrengti aukštesnės kaip 50 V įtampos kintamosios srovės ar aukštesnės kaip 75 V įtampos nuolatinės srovės įrenginiai;

      203.4. dvigubosios izoliacijos elektros imtuvų korpusų;

      203.5. ant sienų, pertvarų, perdangų ir kitų statybinių konstrukcijų tiesiamų kabelių ir izoliuotų laidų tvirtinimo ir mechaninės apsaugos metalinių dalių, taip pat iki 100 cm2 ploto jungiamųjų ir atšakos dėžučių.

      204. Įžeminimo įrenginio įtampa, tekant įžemėjimo srovei, turi būti ne aukštesnė kaip 10 kV. Esant aukštesnei kaip 10 kV įtampai, potencialas neturi atsirasti už pastato arba išorinės elektros įrenginio aptvaros ribų.

      205. Įžeminimo varža, vertinant ir natūraliųjų įžemintuvų varžas, bet kokiu metų laiku turi būti ne didesnė kaip 0,5 W.

      Elektros įrenginiams prijungti prie įžemintuvo ir potencialui išlyginti šių įrenginių teritorijoje reikia įrengti išlyginamąjį tinklą.

      Išlyginamojo tinklo laidininkus reikia tiesti išilgai įrenginių išdėstymo eilių jų priežiūros pusėje, 0,5-0,7 m gylyje ir 0,8-1,0 m atstumu nuo įrenginių pamato arba pagrindo. Jeigu gretimos įrenginių eilės yra prižiūrimos iš tos pačios perėjos ir atstumas tarp gretimų įrenginių pamatų arba pagrindų ne didesnis kaip 3 m, tai abiem įrenginių eilėms per perėjos vidurį turi būti tiesiamas tiktai vienas išlyginamojo tinklo laidininkas.

      Skersiniai įžeminimo laidininkai turi būti klojami 0,5-0,7 m gylyje patogiose vietose tarp įrenginių. Atstumai tarp šių laidininkų nuo įžeminimo tinklo krašto einant į centrą turi didėti, bet neviršyti atitinkamai 4; 5; 6; 7,5; 9; 11; 13,5; 16 ir 20 m. Galios transformatorių neutralės ir trumpiklių prijungimo prie įžemintuvo vietose metalinio įžeminimo tinklo akys turi būti ne didesnės kaip 6x6 m.

      Įžeminimo įrenginio teritorijos kraštuose jungiamieji laidininkai turi sudaryti uždarą kontūrą.

      Jeigu įžeminimo įrenginys yra elektros įrenginių teritorijoje, tai prie įėjimų ir įvažiavimų į šią teritoriją būtina išlyginti potencialą. Tam reikia įkalti į gruntą du vertikaliuosius elektrodus, sujungtus su kraštiniu horizontaliuoju įžeminimo laidininku. Jie turi būti ne trumpesni kaip 3 m ilgio ir įrengti iš abiejų įėjimo ar įvažiavimo pusių.

      206. Įžeminimo įrenginys, projektuojamas vertinant prisilietimo įtampą, turi būti įrengtas taip, kad srovei tekant įžeminimo įrenginiu bet kuriuo metų laiku nebūtų viršijama leistinoji prisilietimo įtampa. Įžeminimo varža šiuo atveju nustatoma pagal įžeminimo įrenginio įtampą, leistinąją prisilietimo įtampą ir įžemėjimo srovę.

      Nustatant leistinąją prisilietimo įtampą (Taisyklių 4 priedo 1 lentelė), skaičiuojamojo poveikio trukmė nustatoma susumavus pagrindinės apsaugos suveikimo ir jungtuvo išjungimo trukmes. Nustatant leistinąsias prisilietimo įtampas tose vietose, kuriose atliekant įrenginių operatyviuosius perjungimus gali įvykti trumpasis jungimas ir prie įrenginių gali prisiliesti perjungimus atliekantys darbuotojai, reikia įvertinti rezervinės apsaugos suveikimo trukmę.

      Išilginiai ir skersiniai horizontalieji įžemintuvo jungiamieji laidininkai turi būti išdėstyti taip, kad prisilietimo įtampa neviršytų leistinosios ir kad būtų patogu prijungti įžeminamuosius įrenginius. Atstumas tarp gretimų išilginių ir tarp gretimų skersinių įžeminimo laidininkų turi būti ne didesnis kaip 30 m. Įžeminimo laidininkai turi būti tiesiami ne mažesniame kaip 0,3 m gylyje.

      Darbo vietose įžeminimo laidininkai tiesiami ne taip giliai tik pagrindus skaičiavimais, jei tai nesumažina įžeminimo laidininkų ilgaamžiškumo ir netrukdo eksploatuoti įrenginių.

      207. Įrengiant įžeminimo įrenginį pagal Taisyklių 205 ir 206 punktų reikalavimus, įžeminimo laidininkai, jungiantys įrenginius ar konstrukcijas su įžemintuvu, turi būti tiesiami ne mažesniame kaip 0,3 m gylyje.

      Šalia galios transformatorių neutralių ir trumpiklių įžeminimo vietų keturiomis kryptimis būtina nutiesti išilginius ir skersinius horizontaliuosius įžeminimo laidininkus.

      Įžeminimo įrenginio dalis, esanti už elektros įrenginių teritorijos, turi būti nutiesta ne mažesniame kaip 1 m gylyje ir sudaryti uždarą kontūrą.

      208. Jeigu prie pastotės prijungtos 110 kV ar aukštesnės įtampos linijos, tai aptvara turi būti įžeminta pagal visą jos perimetrą, kas 20-50 m ties aptvaros stulpeliais į gruntą įkalant ne trumpesnius kaip 2 m ilgio vertikaliuosius elektrodus. Tokio įžeminimo įrenginio nereikia, jei aptvaros stulpeliai yra metaliniai ar gelžbetoniniai, o jų armatūra elektrai laidžiu ryšiu sujungta su metalinėmis aptvaros dalimis.

      Elektros įrenginių įžeminimo įrenginio elementai, nutiesti išilgai aptvaros iš bet kurios pusės, turi būti ne arčiau kaip 2 m nuo aptvaros, kad būtų išvengta tiesioginio laidžiojo ryšio tarp aptvaros ir įžeminimo įrenginio.

      Už aptvaros ribų klojami metaliniai vamzdžiai, kabeliai metaliniu apvalkalu, horizontalieji įžeminimo laidininkai ir kitos metalinės komunikacijos turi būti ne mažesniame kaip 0,5 m gylyje - per vidurį tarp aptvaros stulpelių. Tose vietose, kur aptvara priartėja prie pastatų ar statinių, arba tose vietose, kur metalinė vidaus užtvara priartėja prie aptvaros, turi būti įrengti ne trumpesni kaip 1 m elektrai nelaidžių statybos produktų arba mediniai aptvaros intarpai.

      Jei iki 1000 V įtampos elektros imtuvus reikia įrengti ant aptvaros, jie turi būti prijungti skiriamaisiais transformatoriais. Ant aptvaros šie transformatoriai neturi būti įrengiami. Linija, jungianti skiriamojo transformatoriaus antrinę apviją su elektros imtuvu, įrengtu ant aptvaros, turi būti izoliuota nuo žemės, o šios linijos izoliacijos atsparumas elektrai turi būti parinktas pagal įžeminimo įrenginio įtampą.

      Jeigu bent vienas iš nurodytų reikalavimų neįvykdomas, tai metalines aptvaros dalis būtina sujungti su įžeminimo įrenginiu - išlyginant potencialą taip, kad prisilietimo įtampa tiek iš išorinės, tiek iš vidinės aptvaros pusės neviršytų leistinosios. Jei įžeminimo įrenginys įrengtas pagal leistinąją varžą, tai potencialui išlyginti aptvaros išorėje 1 m atstumu nuo jos (1 m gylyje) turi būti nutiestas horizontalusis įžeminimo laidininkas. Šis laidininkas ne mažiau kaip keturiuose taškuose turi būti prijungtas prie aptvaros ir įžemintuvo.

      209. Jeigu prie aukštesnės kaip 1000 V įtampos tiesiogiai įžemintos neutralės tinklo elektros įrenginio įžemintuvo izoliuotu laidininku prijungiamas kito elektros įrenginio įžemintuvas, tai aplink šį elektros įrenginį arba pastatą, kuriame jis yra, reikia papildomai išlyginti potencialą, o jeigu įžemintuvai sujungti neizoliuotu laidininku arba metalinį apvalkalą, šarvą turinčiu kabeliu, tai potencialą reikia išlyginti ir šio ryšio laidininko trasoje. Potencialui išlyginti naudojami žemėje nutiesti laidininkai, esamos metalinės konstrukcijos ir gelžbetoniniai pamatai, sujungti su įžemintuvu ir užtikrinantys reikiamą potencialo išlyginimą. Potencialo išlyginti nereikia, jeigu įvažiavimai, įėjimai ir teritorija aplink pastatus asfaltuota.

      210. Iki 1000 V įtampos imtuvai, esantys už 110 kV ir aukštesnės įtampos pastotės įžeminimo įrenginio ribų, neturi būti maitinami iš pastotės teritorijoje esančio transformatoriaus, kurio neutralė yra tiesiogiai įžeminta, kad neatsirastų potencialas už pastotės ribų. Šiuos imtuvus kabeliais be metalinio apvalkalo ar šarvo arba oro linijomis maitinami iš izoliuotosios neutralės transformatoriaus. Tokie elektros imtuvai maitinami ir per skiriamuosius transformatorius, tačiau paties skiriamojo transformatoriaus ir prie jo antrinės apvijos prijungtų linijų, einančių per 110 kV ir aukštesnės įtampos įrenginių įžemintuvo įrengimo vietą, izoliacijos lygis turi atitikti įžeminimo įrenginio įtampą. Jei nurodytų sąlygų neįmanoma įvykdyti, tai elektros imtuvų išdėstymo teritorijoje reikia išlyginti potencialą.

      211. Aukštesnės kaip 1000 V įtampos elektros įrenginių įžemintuvų varža, izoliuotosios neutralės tinkluose, apskaičiuojama pagal formulę:

      (12)

      čia: U - leistinoji įžeminimo įrenginio įtampa, voltais. Aukštesnės kaip 1000 V įtampos įrenginiams U = 125 V. Jeigu prie įžeminimo įrenginio jungiami žemesnės kaip 1000 V ir aukštesnės kaip 1000 V įtampos elektros įrenginiai, tai U = 50 V;

      I - skaičiuojamoji įžemėjimo srovė, amperais.

      Skaičiuojamąja įžemėjimo srove turi būti laikoma:

      211.1. izoliuotosios neutralės tinklo įžemėjimo srovė;

      211.2. 100 proc. kompensavimo įrenginių vardinės srovės tiems įžeminimo įrenginiams, prie kurių jungiami kompensavimo aparatai, kompensuotosios neutralės tinkle;

      211.3. liekamoji įžemėjimo srovė, kai išjungtas galingiausias kompensavimo įrenginys arba atjungta labiausiai išsišakojusi tinklo dalis tiems įžeminimo įrenginiams, prie kurių nejungiami kompensavimo įrenginiai, kompensuotosios neutralės tinkle.

      Aukštesnės kaip 1000 V įtampos įrenginių įžeminimo varža turi būti ne didesnė kaip 10 W, išskyrus elektros įrenginių, įrengtų ant oro linijų atramų, įžemintuvų varžas. Didžiausios leistinosios elektros įrenginių, įrengtų ant oro linijų atramų, įžemintuvų varžos pateiktos Taisyklių 4 priedo 6 lentelėje. Jungiant prie to paties įžeminimo įrenginio aukštesnės kaip 1000 V ir žemesnės kaip 1000 V įtampos įrenginius, įžeminimo įrenginio varža turi atitikti Taisyklių 215 ir 218 punktų reikalavimus. Šiuo atveju formulė (12) netaikoma.

      Skaičiuojamąja įžemėjimo srove laikoma saugiklio lyduko vardinė srovė arba vienfazio įžemėjimo ir tarpfazių trumpųjų jungimų relinės apsaugos suveikimo srovė.

      Skaičiuojant įžeminimo įrenginius pagal leistinąją prisilietimo įtampą, ši įtampa turi būti ne aukštesnė, kaip nurodyta Taisyklių 4 priedo 1 lentelėje, o jeigu įtampa išlieka ilgą laiką, tai ji turi būti ne aukštesnė kaip 50 V.

      Didelės savitosios varžos gruntuose nurodytas pavienių įžemintuvų leistinosios varžos padidinamos pagal Taisyklių 220 punkto nurodymus.

      212. Aplink atvirų aukštesnės kaip 1000 V įtampos izoliuotosios neutralės elektros įrenginių teritoriją ne mažesniame kaip 0,5 m gylyje turi būti įrengtas uždaro kontūro įžemintuvas.

      213. Generatoriaus ir transformatoriaus neutralės turi būti įžemintos.

      Įžemintuvas turi būti įrengtas kuo arčiau generatoriaus ar transformatoriaus. Pastatuose įrengiamų pastočių įžemintuvai įrengiami viduje arba išorėje šalia pastatų.

      214. Generatoriaus ar transformatoriaus neutralę su skirstyklos skydu jungiantis nulinis laidininkas turi būti šyna, įrengta ant izoliatorių, jeigu fazių laidininkai yra šynos. Jeigu jungiama kabeliu, tai nulinis laidininkas turi būti ketvirtoji kabelio gysla arba kabelio aliumininis apvalkalas.

      Nulinio laidininko, jungiančio generatoriaus ir transformatoriaus neutralę su skirstyklomis, laidumas turi būti toks pats kaip ir fazinio laidininko laidumas.

      Nuliniu laidininku, jungiančiu generatoriaus arba transformatoriaus neutralę su skirstyklos skydu, skirstyklos skydas neturi būti įnulinamas.

      215. Įžeminimo įrenginių, prie kurių jungiamos generatorių ar transformatorių iki 1000 V įtampos apvijų neutralės arba vienfazių šaltinių apvijų taškai, varžos turi būti ne didesnės kaip 10 W. TN sistemos tinkle generatorių ir transformatorių ir visų pakartotinių nulinio laido įžeminimo įrenginių atstojamoji varža turi būti ne didesnė kaip 2,5 W. TT sistemos tinkle įžeminimo įrenginių varža turi būti nustatoma pagal Taisyklių 195 punkto reikalavimus.

      Jei savitoji grunto varža r didesnė kaip 100 Wm, nurodytoji pavienių įžemintuvų leistinoji varža padidinama 0,01r karto, bet ne daugiau kaip 10 kartų.

      216. Įrenginiams įnulinti taip pat naudojamas kabelių arba elektros oro linijų apsauginis nulinis laidas, nutiestas ant tų pačių atramų kaip ir faziniai laidai.

      TN tinklų sistemoje apsauginis nulinis laidas turi būti pakartotinai įžemintas oro linijų, požeminių ir oro kabelių linijų ir ilgesnių kaip 200 m atšakų galuose. Šis laidas taip pat turi būti pakartotinai įžeminamas oro ir oro kabelių linijų atramose, prie kurių jungiami atvadai, arba įvadinėje spintoje, jeigu vartotojų įrenginiai įnulinami apsauginiu laidininku PE. Pakartotinai įžeminant nulinį laidą taip pat panaudojamas ir vartotojo įžemintuvas. Vartotojo įžeminimo įrenginių varža turi būti ne didesnė kaip 10 W.

      Apsauginio nulinio laido pakartotinio įžeminimo įrenginio varža turi būti ne didesnė kaip 30 W.

      Kiekvienos oro ir kabelių linijų apsauginio nulinio laido pakartotinių įžeminimo įrenginių atstojamoji varža turi būti ne didesnė kaip 10 W.

      Įrenginiams įžeminti pirmiausia turi būti panaudoti visi natūralieji įžemintuvai ir įžeminimo įrenginiai, skirti apsaugai nuo atmosferinių viršįtampių.

      Nuolatinės srovės tinkluose nulinio (neigiamo) poliaus laidui pakartotinai įžeminti turi būti naudojami tik dirbtiniai įžeminimo įrenginiai, nesujungti su kitos paskirties metaliniais požeminiais vamzdynais. Šiam tikslui taip pat naudojami įžeminimo įrenginiai, skirti apsaugai nuo atmosferinių viršįtampių.

      Jei savitoji grunto varža r didesnė kaip 100 Wm, nurodytos pavienių įžemintuvų leistinosios varžos padidinamos 0,01r karto, bet ne daugiau kaip 10 kartų.

      217. Laidininkai, naudojami apsauginiam nuliniam laidui pakartotinai įžeminti, turi būti parinkti ne mažesnei kaip 25 A dydžio ilgalaikei srovei.

      Leistinoji prisilietimo įtampa eksploatuojant elektros įrenginius turi būti ne aukštesnė kaip nurodyta Taisyklių 4 priedo 1 lentelėje, o jeigu įtampa išlieka ilgą laiką, tai ji turi būti ne aukštesnė kaip 50 V, esant kintamosios ir 75 V nuolatinės srovės įtampai.

      VII. IKI 1000 V ĮTAMPOS ELEKTROS ĮRENGINIŲ ĮŽEMINIMAS IZOLIUOTOSIOS NEUTRALĖS TINKLUOSE

      218. Iki 1000 V įtampos izoliuotosios neutralės tinkluose elektros įrenginiai turi būti įžeminti. Įžeminimo įrenginio varža nustatoma pagal Taisyklių 196 punkto reikalavimus.

      219. Aukštesnės kaip 1000 V įtampos tiesiogiai įžemintos neutralės tinkluose įžeminimo įrenginiai didelės savitosios varžos grunte įrengiami atsižvelgiant į prisilietimo įtampos reikalavimus.

      220. Didelės savitosios varžos grunte naudojami dirbtiniai įžemintuvai:

      220.1. giluminiai įžemintuvai, jeigu giliau savitoji grunto varža mažesnė;

      220.2. nutolusieji įžemintuvai, jei toliau nuo elektros įrenginio yra mažesnės savitosios varžos gruntas;

      220.3. horizontalieji įžemintuvai, užpylus tranšėjas drėgnu moliu, jį suspaudus ir užpylus skalda.

      Savitajai grunto varžai sumažinti atitinkamai apdorojamas gruntas, jeigu kiti būdai nenaudojami arba neduoda reikiamo efekto.

      221. Aukštesnės kaip 1000 V įtampos elektros įrenginiuose, taip pat iki 1000 V įtampos izoliuotosios neutralės elektros įrenginiuose įžeminimo leistinosios varžos padidinamos 0,002r karto, jeigu savitoji grunto varža r > 500 Wm ir jeigu įgyvendinus Taisyklių 219 ir 220 punktuose nurodytas priemones nėra galimybės įrengti ekonomiškai priimtinų įžemintuvų. Tačiau šiame skirsnyje nurodomos įžeminimo įrenginių varžos neturi padidėti daugiau kaip 10 kartų, o prisilietimo įtampa turi neviršyti leistinųjų dydžių.

      222. Natūralieji įžemintuvai yra:

      222.1. vandentiekio ir kiti metaliniai vamzdynai, nutiesti žemėje, išskyrus degių skysčių, dujų ir sprogių statybos produktų vamzdynus;

      222.2. apsauginiai gręžinių vamzdynai;

      222.3. reikiamą sąlytį su žeme turinčios metalinės ir gelžbetoninės statinių konstrukcijos;

      222.4. metalinės hidrotechninių statinių ir įrenginių konstrukcijos;

      222.5. ne mažiau kaip dviejų grunte nutiestų kabelių švininiai apvalkalai (aliumininiai kabelių apvalkalai neturi būti natūraliais įžemintuvais);

      222.6. oro linijų atramų įžeminimo įrenginiai, kurie prie kitų įrenginių įžemintuvų prijungti įžemintais linijų apsaugos nuo viršįtampių trosais;

      222.7. ne mažiau kaip dviejų iki 1000 V įtampos oro linijų pakartotinai įžeminti apsauginiai nuliniai laidai;

      222.8. neelektrifikuotų geležinkelių bėgiai, jeigu jie sujungti reikiamo elektrinio laidumo jungtimis.

      223. Įžemintuvai su įžeminimo magistralėmis skirtingose vietose turi būti sujungti ne mažiau kaip dviem laidininkais. Šis reikalavimas netaikomas įžeminant oro linijų atramas, apsauginius nulinius laidus ir metalinius kabelių apvalkalus.

      224. Dirbtiniai įžemintuvai turi būti variniai, plieniniai arba gelžbetoniniai - nedažyti. Plieniniai įžemintuvai padengiami arba nepadengiami laidžia antikorozine danga. Jų skerspjūvis parenkamas pagal didžiausią įžemėjimo srovę, neatsižvelgiant į prijungtų įžeminimo įrenginių skaičių. Mažiausi įžemintuvų įžeminimo ir apsauginių laidininkų matmenys pateikti Taisyklių 4 priedo 2 lentelėje.

      Esant korozijos pavojui, įrenginiams įžeminti turi būti naudojami atsparūs korozijai laidininkai arba turi būti įrengta elektrinė apsauga nuo korozijos.

      Visi įžeminimo įrenginių laidininkai turi būti termiškai atsparūs. Neizoliuoto varinio, plieninio ir cinkuoto laidininko leistinoji trumpalaikė įšilimo temperatūra yra +300 oC, o kabelio švino apvalkalo - +150 oC.

      Įžemintuvai neturi būti įrengiami virš žemėje esančių inžinerinių komunikacijos tinklų. Įžeminimo įrenginiai neturi būti įrengti tose vietose, kur gruntą gali išdžiovinti šilumos vamzdynai ar kiti šalutiniai šilumos šaltiniai.

      Tranšėjose nutiesti įžeminimo laidininkai turi būti užpilti vienalyčiu, smulkiu ir rišliu gruntu.

      225. TN sistemos tinkle įrenginiams įnulinti naudojami apsauginiai nuliniai (PEN) arba apsauginiai (PE) laidininkai.

      Įžeminimui ir įnulinimui naudojami elektros grandinę užtikrinantys laidininkai ir konstrukcijos:

      225.1. papildomi (penktasis - trifazėje sistemoje, trečiasis - vienfazėje sistemoje) izoliuoti laidininkai;

      225.2. specialiai nutiesti neizoliuoti metaliniai laidininkai;

      225.3. metalinės pastatų konstrukcijos (fermos, kolonos ir pan.);

      225.4. metalinės konstrukcijos, ant kurių įrengti technologiniai įrenginiai;

      225.5. metaliniai elektros instaliacijos vamzdžiai;

      225.6. metalinės šynų konstrukcijos, metaliniai elektros instaliacijos loviai ir lentynos;

      225.7. metaliniai technologiniai ir kiti atvirai nutiesti stacionarieji vamzdynai, išskyrus Taisyklių 222 punkte nurodytus atvejus;

      225.8. aliumininiai kabelių apvalkalai;

      225.9. specialieji instaliacijai naudojami lynai (oro kabelių ir pan. mechaniškai sustiprinti apsauginiai nuliniai laidai);

      225.10. gelžbetoninių konstrukcijų ir pamatų armatūra.

      Įžeminimui ir įnulinimui naudojami elementai turi būti patikimai sujungti. Metalinės jungiamosios movos ir dėžutės ir movų gaubtai prie kabelių metalinių apvalkalų ir šarvų turi būti prilituoti arba kitaip patikimai prijungti.

      Įžeminimo ir įnulinimo laidininkai turi būti apsaugoti nuo korozijos.

      226. Plieniniai instaliacijos lynai, metaliniai instaliaciniai vamzdeliai ir laidų apvalkalai, kabelių ir laidų šarvai ir švininiai apvalkalai neturi būti naudojami kaip įžeminimo ir apsauginiai laidininkai.

      Atvirai įrengtos įžeminimo arba įnulinimo magistralės ir jų atšakos turi būti lengvai prieinamos apžiūrėti. Elektros įrenginiams įžeminti ir įnulinti naudojami kabelių apvalkalai, jų nulinės gyslos, gelžbetoninių konstrukcijų armatūra ir laidai, nutiesti vamzdžiuose ir loviuose arba statybinėse konstrukcijose, neapžiūrimi.

      Iki 1000 V įtampos elektros tinkluose atšakas nuo įžeminimo arba įnulinimo magistralės iki imtuvų įrengiamos ir sienose, pertvarose, po grindimis ir pan., apsaugant jas nuo šalutinio poveikio. Šios atšakos turi būti ištisinės.

      Elektros įrenginių, įrengtų lauke, įžeminimo, apsauginiai laidininkai ir apsauginiai nuliniai laidininkai tiesiami grunte, grindyse, technologinių įrenginių pamatų ir aikštelių pakraščiais.

      Neizoliuoti aliumininiai įžeminimo, apsauginiai laidininkai ir apsauginiai nuliniai laidininkai neturi būti tiesiami žemėje.

      Degiųjų ir sprogiųjų medžiagų ir jų mišinių, nuotekų šalintuvai ir šildymo vamzdynai neturi būti naudojami įrenginiams įžeminti ar įnulinti.

      227. Aukštesnės kaip 1000 V įtampos tiesiogiai įžemintos neutralės elektros tinklo įžeminimo laidininkai turi būti termiškai atsparūs (leistinoji trumpalaikė įšilimo temperatūra +300 oC).

      228. Izoliuotosios neutralės tinklų elektros įrenginiuose įžeminimo laidininkų laidumas turi būti ne mažesnis kaip 33 proc. fazinių laidų laidumo. Gamybos patalpose plieninės įžeminimo magistralės skerspjūvis turi būti ne mažesnis kaip 100 mm2.

      229. Iki 1000 V įtampos įžemintos neutralės tinklų elektros įrenginiuose fazinių ir apsauginio arba apsauginio nulinio laidų skerspjūviai turi būti tokie, kad vienfazio trumpojo jungimo srovė užtikrintų automatinį pažeisto elemento atjungimą ir leistiną prisilietimo įtampą.

      Jeigu įprastinėmis apsaugomis nepasiekiamas reikiamas jautrumas, reikia naudoti specialiąsias apsaugas arba tinklą skaidyti sekcijomis.

      Apsauginių nulinių (PEN) laidininkų skerspjūvis turi būti ne mažesnis kaip nulinių (N) laidininkų skerspjūvis (Taisyklių 62 punktas).

      Apsauginių (PE) laidininkų skerspjūvis turi būti lygus:

      229.1. fazinių laidų skerspjūviui, kai šių skerspjūvis yra mažesnis kaip 16 mm²;

      229.2. 16 mm², kai fazinių laidų skerspjūvis yra nuo 16 iki 35 mm²;

      229.3. 50 proc. fazinių laidų skerspjūvio, kai fazinių laidų skerspjūvis didesnis kaip 35 mm2.

      Apsauginių laidininkų, neįeinančių į kabelio sudėtį, skerspjūvis turi būti ne mažesnis kaip 2,5 mm2, kai yra mechaninė apsauga, ir 4 mm2 - kai jos nėra.

      230. Iki 1000 V įtampos įžemintos neutralės tinklų elektros įrenginiuose apsauginiai laidininkai turi būti tiesiami greta fazinių.

      231. Nuliniai laidininkai turi būti parinkti atsižvelgiant į ilgalaikį įšilimą. Nulinių ir fazinių laidininkų izoliacijos lygis turi būti vienodas. Oro kabelių apsauginis nulinis laidininkas naudojamas izoliuotas arba neizoliuotas. Komplektinių šynų gaubtai ir kitos metalinės konstrukcijos, skirstyklų šynų ir kabelių metaliniai apvalkalai ir ekranai naudojami kaip apsauginiai arba kaip apsauginiai nuliniai laidininkai. Kabelių švininiai apvalkalai tam tikslui naudojami tiktai rekonstruojamose kabelių linijose.

      232. Linijos, maitinančios vienfazius, trifazius ir nuolatinės srovės kilnojamuosius imtuvus, nulinis laidininkas neturi būti apsauginiu laidininku. Šiems imtuvams įnulinti turi būti panaudotas papildomas laidininkas, sujungtas su maitinimo skydo ar rinklės apsauginiu laidininku.

      233. Įžeminimo ir apsauginių laidininkų grandinėse neturi būti įrengiami saugikliai ir kiti valdymo aparatai.

      Vienpolis jungiklis turi būti įrengtas fazinio, o ne apsauginio nulinio laidininko grandinėje. Apsauginio nulinio laidininko grandinėje įrengiant valdymo aparatus sprogiose zonose, jie turi kartu išjungti ir fazinius laidininkus.

      234. Linijos apsauginio nulinio laidininkas neturi būti naudojamas įrenginiams, maitinamiems iš kitų linijų, įnulinti.

      Įrenginiai įnulinami nuliniu apšvietimo linijos laidininku, jeigu įrenginius ir apšvietimą maitinančios linijos prijungtos prie to paties transformatoriaus, o nulinių laidininkų skerspjūviai yra pakankami ir jie neturi būti išjungiami. Tokie laidininkai grandinėse neturi būti naudojami išjungiant nulinius ir fazinius laidininkus vienu metu.

      235. Nepavojingose patalpose įžeminimo ir apsauginiai laidininkai tiesiami ir prie sienų ar pertvarų. Chemiškai aktyvioje aplinkoje ir drėgnose patalpose jie turi būti nuo sienų ar pertvarų ne mažiau kaip 10 mm.

      236. Įžeminimo ir apsauginiai laidininkai turi būti apsaugoti nuo cheminio poveikio.

      Įžeminimo ir apsauginiai laidininkai sankirtose su kabeliais, vamzdynais ar kitais tiesiniais, taip pat įvadų į pastatus ir patalpas vietose, kur yra galimybė mechaniškai juos pažeisti, turi būti apsaugoti.

      237. Įžeminimo ir apsauginių laidininkų perėjimo per sienas, pertvaras ir perdangas vietas reikia sandarinti A1 degumo klasės statybos produktais. Šiose vietose neturi būti atšakų ir jungčių.

      238. Įžeminimo laidininko įvado į pastatus vieta, įžeminimo laidininko prijungimo prie įrenginio gnybtas ir pan. turi būti paženklinti apsauginio įžeminimo ženklu . Neturi būti ženklinama lipniais ženklais.

      Nuliniai laidininkai elektros instaliacijoje, įrenginiuose ir kabeliuose žymimi mėlyna spalva.

      Apsauginio įžeminimo ir įnulinimo laidininkai turi būti pažymėti žalia ir geltona spalvomis. Apsauginio įžeminimo šynos turi būti dažomos suglaustomis nuo 15 iki 100 mm lygaus pločio žalios ir geltonos spalvų skersinėmis juostelėmis per visą ilgį arba apsauginio įžeminimo laidininkai pažymimi nuo 15 iki 100 mm vienodo pločio žalios ir geltonos spalvų skersinių juostelių deriniu. Šiam tikslui naudojamas ir termiškai susitraukiantis vamzdelis su žalios ir geltonos spalvų išilginių juostelių deriniu.

      Specialiai įrengtus apsauginius laidininkus draudžiama naudoti kitiems tikslams.

      239. Įžeminimo ir apsauginiai laidininkai, nutiesti grunte, turi būti sujungiami suvirinant. Patalpose arba lauke, kur aplinka chemiškai neaktyvi, nutiesti laidininkai sujungiami varžtais, jungėmis ir pan. Įžemintuvų iš spalvotųjų arba jais padengtų metalų požeminiams elementams sujungti naudojamos specialios jungės. Jungties kontaktai turi būti apsaugoti nuo korozijos ir atsipalaidavimo.

      240. Kaip įžeminimo arba apsauginiai laidininkai naudojami elektros instaliacijos plieniniai vamzdžiai ir kitos konstrukcijos turi būti patikimai sujungtos. Plieniniai elektros instaliacijos vamzdžiai turi būti patikimai sujungti su įrenginių korpusais ir metalinėmis skirstomosiomis dėžutėmis.

      241. Įžeminimo laidininkai ir natūralieji įžemintuvai turi būti sujungiami taip, kad, remontuojant natūraliuosius įžemintuvus, būtų užtikrinta leistinoji įžeminimo varža. Jeigu remonto metu įžeminimo laidininkai nutraukiami, nutraukimo vietą būtina šuntuoti.

      242. Įžeminimo ir apsauginiai laidininkai prie įžeminamų ar įnulinamų įrenginių dalių matomose ir apžiūrėti prieinamose vietose turi būti prijungti varžtais. Varžtais sujungti kontaktai turi būti apsaugoti nuo korozijos ir atsipalaidavimo.

      Dažnai išmontuojami, ant judamųjų dalių esantys ir vibruojantys įrenginiai turi būti įžeminti arba įnulinti lanksčiaisiais laidininkais.

      243. Visi įžeminami ar įnulinami elektros įrenginiai ar jų dalys prie įžeminimo ar įnulinimo magistralės turi būti prijungti atskirais laidininkais. Kelių elektros įrenginių įžeminimo laidininkai neturi būti jungiami nuosekliai.

      XII. KILNOJAMIEJI ELEKTROS IMTUVAI

      244. Visų įtampų kilnojamųjų elektros imtuvų, turinčių specialųjį įžeminimo gnybtą (šakutę su trim gnybtais), esančių nepavojingose patalpose, korpusus tikslinga įžeminti arba įnulinti. Pavieniams kilnojamiesiems elektros imtuvams srovės skirtuminė apsauga naudojama vadovaujantis normatyvais. Suveikimo srovė ne didesnė kaip 10 mA. Nereikia įžeminti arba įnulinti imtuvų, turinčių dvigubą ar sustiprintą izoliaciją arba prijungtų skiriamaisiais transformatoriais.

      245. Kilnojamieji elektros imtuvai įžeminami arba įnulinami specialiu laidininku. Tam naudojama atskira maitinančiojo kabelio gysla. Šios gyslos skerspjūvis turi būti toks pats kaip ir fazinių laidų.

      Kilnojamuosius imtuvus maitinančių linijų reikalavimai pateikti Taisyklių 231 punkte.

      246. Kilnojamieji elektros įrenginiai, naudojami bandymams, turi būti įžeminti stacionariaisiais arba atskirais kilnojamaisiais įžeminimo laidininkais.

      Kilnojamųjų imtuvų prijungimo laidininkų šakutės turi būti prijungtos iš elektros imtuvo pusės, o šakutės lizdas - iš elektros šaltinio pusės.

      Metalinį šakutės lizdo korpusą reikia įnulinti (įžeminti).

      247. Kilnojamųjų elektros imtuvų apsauginio įžeminimo ir įnulinimo laidininkai turi būti pažymėti geltonos ir žalios spalvos deriniu.



      248. Nestacionariųjų įrenginių elektros imtuvai maitinami iš stacionariųjų arba kilnojamųjų tiesiogiai įžemintos arba izoliuotosios neutralės elektros šaltinių.

      249. Prie kilnojamųjų šaltinių prijungiami stacionariųjų ir nestacionariųjų elektros įrenginių imtuvai.

      250. Jei stacionarieji elektros imtuvai maitinami autonominių kilnojamųjų elektros šaltinių, pastarųjų neutralės būsena ir saugos priemonės turi atitikti stacionariųjų elektros imtuvų tinklų reikalavimus.

      251. Jei nestacionarieji įrenginiai maitinami stacionariųjų arba kilnojamųjų izoliuotosios neutralės šaltinių, elektros šaltinio ir įrenginio korpusai nesujungiami, jeigu jie turi atskirus įžeminimo įrenginius, užtikrinančius leistinąją prisilietimo įtampą, kai į skirtingų įrenginių korpusus įžemėja skirtingos fazės.

      252. Jei nestacionarieji elektros imtuvai maitinami kilnojamųjų autonominių šaltinių, tai trifazio trilaidžio arba keturlaidžio tinklo neutralė ir vienfazio dvilaidžio tinklo įvadai turi būti izoliuoti. Šiuo atveju pakanka elektros šaltinį įžeminti, o imtuvus įžeminti įrenginių korpusus jungiančiais metalinio ryšio laidininkais.

      253. Jei nestacionarieji elektros įrenginiai maitinami kilnojamųjų autonominių izoliuotosios neutralės šaltinių, įžeminimo įrenginys turi atitikti įžeminimo varžos arba prisilietimo įtampos, įvykus vienfaziam susijungimui su korpusu, reikalavimus.

      Projektuojamo įžeminimo įrenginio varža turi būti ne didesnė kaip 25 W.

      Projektuojamo pagal prisilietimo įtampą įžeminimo įrenginio varža nereglamentuojama.

      254. Nestacionariųjų elektros įrenginių, maitinamų kilnojamųjų autonominių izoliuotosios neutralės šaltiniai neįžeminami, jeigu:

      254.1. maitinimo šaltinis ir elektros imtuvai yra įrengti tame pačiame kilnojamajame įrenginyje ir jų korpusai sujungti laidininkais; nuo to paties šaltinio kiti elektros įrenginiai nemaitinami;

      254.2. vienas arba du įrenginiai prijungti prie specialaus, tik jiems skirto elektros šaltinio, ir nutolę nuo jo ne daugiau kaip 50 m, o šaltinio ir imtuvų korpusai sujungti laidininkais. Maitinamų įrenginių skaičius ir maitinimo kabelių ilgis leistinas toks, kad vienfazio įžemėjimo atveju prisilietimo įtampa neviršytų leistinosios;

      254.3. įžeminimo įrenginio varža, apskaičiuota pagal prisilietimo įtampą, įvykus fazės susijungimui su korpusu, didesnė kaip nuolatinės izoliacijos kontrolės įrenginio darbinio įžeminimo varža.

      255. Kilnojamųjų autonominių izoliuotosios neutralės elektros šaltinių izoliacijos varža neutralios žemės atžvilgiu turi būti matuojama nuolat prijungtais kontrolės prietaisais.

      256. Elektros imtuvų, įrengtų ant nestacionariojo įrenginio, korpusai turi turėti patikimą metalinį ryšį su šio įrenginio korpusu. Šiuo atveju specialiųjų laidininkų nereikia, jeigu įvykdyti Taisyklių 203.1 punkto reikalavimai.

      257. Kilnojamieji šaltiniai ir nestacionariųjų elektros imtuvų korpusai sujungiami šiais laidininkais:

      267.1. trifazio tinklo, naudojant nulinį laidą, kabelio papildoma penktąja gysla;

      257.2. trifazio tinklo, nenaudojant nulinio laido, kabelio papildoma ketvirtąja gysla;

      257.3. vienfazio tinklo kabelio papildoma trečiąja gysla.

      Fazinių laidininkų ir šaltinio ir elektros imtuvų korpusų jungties laidininkų laidumas turi atitikti Taisyklių 228 punkto reikalavimus.

      258. Įrenginių korpusams įžeminti ir įnulinti ir jiems sujungti reikia naudoti lanksčius varinius laidininkus. Jie turi būti bendrame apvalkale ir tokio paties kaip faziniai laidininkai skerspjūvio.

      Izoliuotosios neutralės tinkluose įrenginių korpusai jungiami atskiru variniu laidininku, kurio skerspjūvis ne mažesnis kaip 2,5 mm2.

      259. Nulinis laidininkas, jungiantis kilnojamojo autonominio trifazio generatoriaus neutralę su skirstomuoju skydu, naudojamas kaip ir įžeminimo laidininkas.

      260. Nestacionariųjų įrenginių, turinčių kilnojamuosius autonominius šaltinius, elektros tinklo laiduose ir korpusus jungiančiuose laidininkuose įrengiama ir valdymo aparatūra, jeigu ji atjungia visus fazinius ir nulinį laidininką anksčiau arba vienu metu su apsauginiais laidininkais.

      261. Jei naudojamas nestacionariojo įrenginio apsauginis atjungimas, komutavimo aparatas turi būti įrengtas prieš nestacionariojo įrenginio įvadą.

      262. Metaliniai kabelių apvalkalai, šarvai ir konstrukcijos, kuriomis tiesiami kabeliai, turi būti įžeminti arba įnulinti. Kabelių linijų apsauginio ir apsauginio nulinio laido pakartotinio įžeminimo reikalavimai pateikti Taisyklių 216 punkte.

      263. Įžeminamas arba įnulinamas metalinis galios kabelio apvalkalas ir šarvas tarpusavyje turi būti sujungti lanksčiu variniu laidininku ir prijungti prie movos korpuso ir galūnės. Įvertinus movų konstrukciją ir naudojamas jų montavimo technologijas, visi metaliniai apvalkalai, ekranai ir šarvai įžeminami bendru laidininku, jeigu nenumatoma kabeliams įrengti antikorozinę apsaugą. Antikorozine apsauga saugomų kabelių įžeminami elementai turi būti įžeminti atskirais laidininkais.

      Nereikalaujama naudoti įžeminimo arba apsauginio laidininkų, kurių laidumas didesnis už kabelio apvalkalo laidumą. Visais atvejais laidininkų skerspjūvis turi būti ne mažesnis kaip 6 mm2.

      Kontrolinių kabelių apvalkalai naudojami kaip įžeminamieji laidininkai neprieštaraujant Taisyklių 226 punkto reikalavimams.

      Jeigu oro linijos atramoje įrengta kabelio mova ir viršįtampių ribotuvai, tai kabelio mova, apvalkalas ir šarvas turi būti prijungti prie ribotuvų įžeminimo įrenginio. Šiuo atveju kabelio švininis apvalkalas naudojamas tik kaip papildomas įžemintuvas.

      Kabelių estakados ir galerijos turi būti apsaugotos žaibolaidžių.

      264. Žemo slėgio alyvinių kabelių linijose turi būti įžeminamos jungiamosios, užtveriamosios ir galinės movos.

      Alyvos tiekimo įrenginiai prie kabelių aliumininių apvalkalų turi būti prijungti izoliaciniais intarpais. Kabelių galūnių korpusai turi būti izoliuoti nuo kabelių apvalkalų. To nereikia daryti, jeigu kabeliai tiesiog prijungti prie transformatorių.

      Kiekviename kabelių šulinyje žemo slėgio alyvinių kabelių šarvai iš abiejų movos pusių turi būti suvirinti ir įžeminti.

      265. Aukšto slėgio alyvinių kabelių linijų plieniniai vamzdžiai, nutiesti grunte, turi būti įžeminti galuose, visuose kabelių šuliniuose ir apsaugoti nuo korozijos. Jeigu būtina, reikia įrengti antikorozinės dangos elektrinę varžą kontroliuojantį prietaisą.

      266. Jeigu kabelio linijos perėjimo į oro liniją atrama yra be įžemintuvo, tai kabelio galūnė įžeminama prijungiant ją prie aliumininio kabelio apvalkalo tiktai tuo atveju, kai kita kabelio galūnė yra prijungta prie įžemintuvo arba kabelio apvalkalo, o įžeminimo varža atitinka šio skyriaus reikalavi

      XV. VIELINIŲ APTVARŲ IR METALINIŲ TVORŲ ĮŽEMINIMAS

      267. Oro linijų apsaugos zonose vielinėms aptvaroms ir metalinėms tvoroms įrengti turi būti gautas šias linijas eksploatuojančių operatorių raštiškas sutikimas ir įrengimo sąlygos.

      268. Vielinių aptvarų arba metalinių tvorų ir aukštesnės kaip 1000 V įtampos oro linijos sankirtose abiejose oro linijos pusėse 15-20 m atstumu nuo kraštinių laidų vertikaliųjų projekcijų vielinėje aptvaroje ir metalinėje tvoroje turi būti įrengiamas 0,25 m oro tarpas. Metalinės tvoros arba vielinės aptvaros ir iki 1000 V įtampos oro linijos sankirtoje tarpų tvoroje arba aptvaroje įrengti nebūtina, o reikia ją tik įžeminti.

      269. Vielinių aptvarų ir metalinių tvorų dalis po oro linija turi būti įžeminta ne didesne kaip 30 W varža. Vielinės aptvaros ir metalinės tvoros, esančios už įrengtų tarpų 15-20 m atstumu, turi būti pakartotinai įžemintos. Įžeminimo varža nereglamentuojama.

      270. Įrengiant vielines aptvaras ir metalines tvoras lygiagrečiai 110 kV ir aukštesnės įtampos oro linijoms už jų apsaugos zonų, vielinių aptvarų ir metalinių tvorų įžeminimo reikalingumas turi būti nustatytas projekte. Bet kuriame aptvaros arba tvoros taške, esančiame oro linijos elektromagnetinės įtakos zonoje, indukuota įtampa žemės atžvilgiu turi būti ne aukštesnė kaip 25 V.



      XVI. IKI 1000 V ĮTAMPOS ORO LINIJŲ ĮŽEMINIMAS IR APSAUGA NUO VIRŠĮTAMPIŲ

      271. Įrenginiams apsaugoti nuo vidinių ir atmosferinių viršįtampių turi būti naudojamos apsaugos nuo viršįtampių priemonės. Transformatorinių žemosios įtampos elektros skydai ir oro linijos kabelių intarpai turi būti apsaugoti nuo viršįtampių. Kitų iki 1000 V įtampos elektros įrenginių (atvadų į pastatus, ĮAS, ĮASS ir pan.) apsaugos nuo viršįtampių priemonių reikalingumas nustatomas projektiniuose sprendiniuose, atsižvelgiant į įrangos ir elektros imtuvų apsaugos nuo atmosferinių viršįtampių reikalavimus. Viršįtampių ribotuvai įrengiami oro ar oro kabelių linijų atramose arba ĮAS, ĮASS.

      Transformatorinių žemosios įtampos elektros skydai ir oro linijos kabelių intarpai iš abiejų pusių turi būti apsaugoti nuo viršįtampių.

      272. Iki 1000 V įtampos izoliuotosios neutralės tinklų gelžbetoninių atramų fazinių laidų smeigės, atramų metalinės konstrukcijos ir atotampos turi būti įžemintos. Įžeminimo varža turi būti ne didesnė kaip 50 W. Jeigu atramų atotampose yra tempiamųjų izoliatorių, atotampų įžeminti nereikia.

      Iki 1000 V įtampos tiesiogiai įžemintos neutralės tinklų gelžbetoninių atramų fazinių laidų smeigės, atramų metalinės konstrukcijos ir atotampos turi būti sujungtos su apsauginiu arba apsauginiu nuliniu laidu.

      Linijų medinių atramų izoliatorių smeigės ir kabliai neįžeminami, išskyrus atramas, kuriose apsauginis arba apsauginis nulinis laidas yra pakartotinai įžemintas apsaugai nuo atmosferinių viršįtampių.

      273. Vieno aukšto ir dviaukščių namų gyvenvietėse oro linijos, neekranuojamos aukštų statinių, medžių ir pan., turi būti apsaugotos nuo atmosferinių viršįtampių. Oro linijose įžeminimo įrenginiai apsaugai nuo atmosferinių viršįtampių turi būti įrengti ne rečiau kaip kas 200 m, o oro kabelių linijose - ne rečiau kaip kas 120 m. Atstumas nuo linijos galinės atramos įžeminimo įrenginio iki artimiausio įžeminimo įrenginio linijoje turi būti ne didesnis kaip 100 m, o oro kabelių linijose - ne didesnis kaip 50 m.

      Oro linijų apsaugos nuo viršįtampių įžeminimo varža turi būti ne didesnė kaip 30 W. Prie šių įžeminimo įrenginių turi būti prijungti ir atramų kabliai, smeigės ir metalinės konstrukcijos, taip pat gelžbetoninių atramų armatūra ir atotampos be tempimo izoliatorių. Apsauginis nulinis laidas prijungiamas prie gelžbetoninės atramos armatūros.

      274. Tiesiogiai įžemintos neutralės tinkluose apsaugai nuo atmosferinių viršįtampių tikslinga naudoti įžeminimo įrenginius, skirtus apsauginiam nuliniam laidui pakartotinai įžeminti.

      275. 110-400 kV įtampos oro linijos ištisai turi būti trosų apsaugotos nuo tiesioginių žaibų. Iki 35 kV įtampos oro linijose apsaugos trosais turi būti apsaugotos 35 kV įtampos linijų prieigos prie pastočių.

      276. 6-10 kV įtampos oro linijų izoliuotų laidų, nutiestų užstatytomis vietovėmis, lygiagrečiai keliams ir pėsčiųjų trasoms ir sankirtose su jomis, apsaugos nuo viršįtampių priemonės turi būti įrengtos kas 250-300 m. Nurodytais atstumais magistralinėse linijose apsaugos nuo viršįtampių priemonės įrengiamos abiejose izoliatoriaus pusėse, o atšakoje - tik už izoliatoriaus vartotojo pusėje.

      277. Kai oro linijos apsaugomos nuo tiesioginių žaibų trosais, būtina laikytis šių nurodymų:

      277.1. vienstiebių gelžbetoninių ir metalinių atramų, turinčių vieną trosą, apsaugos kampas turi būti ne didesnis kaip 30°, o turinčių du trosus - ne didesnis kaip 20°;

      277.2. metalinių atramų, kurių laidai išdėstyti horizontaliai ir kurios turi du trosus, apsaugos kampas išorinių laidų atžvilgiu turi būti ne didesnis kaip 20°;

      277.3. gelžbetoninių portalinių atramų išorinių laidų apsaugos kampas turi būti ne didesnis kaip 30°;

      277.4. jei oro linija apsaugoma dviem trosais, atstumas tarp jų turi būti ne didesnis kaip penki vertikalieji atstumai tarp troso ir laido.

      278. Vertikalusis atstumas tarp troso ir oro linijos laidų tarpatramio viduryje, neatsižvelgiant į atlenkimą nuo vėjo, pagal apsaugos nuo atmosferinių viršįtampių sąlygas turi būti ne mažesnis, kaip nurodyta Taisyklių 4 priedo 3 lentelėje, ir ne mažesnis nei vertikalusis atstumas tarp troso ir laido atramoje. Kai tarpatramio ilgiai kiti, atstumai nustatomi interpoliacijos būdu.

      279. Visose 330-400 kV įtampos oro linijų atramose trosai turi būti tvirtinami prie izoliatorių, šuntuotų 40 mm kibirkštiniais tarpeliais. Kai naudojamas žaibosaugos trosas su optiniu kabeliu, trosas turi būti įžemintas visose atramose.

      Visuose iki 10 km ilgio inkariniuose tarpatramiuose trosai turi būti įžeminti vieną kartą, inkarinėje atramoje įrengiant specialias junges. Jei šie tarpatramiai ilgesni, įžeminimo vietų tarpatramyje turi būti tiek, kad linijoje įvykus trumpajam jungimui didžiausia trose indukuota išilginė elektrovaros jėga nepramuštų kibirkštinių tarpelių.

      Tvirtinant trosus prie atramų, tikslinga naudoti stiklinius izoliatorius.

      Jeigu trosas pakabintas naudojant kelis izoliatorius (apšalui nuo troso tirpinti arba ryšiui palaikyti), tai kibirkštinio tarpelio dydis turi būti suderintas su girliandos, kuria trosas tvirtinamas prie atramos, elektriniu atsparumu.

      330-400 kV įtampos oro linijos trosą 2-3 km prieigoje iki pastotės reikia įžeminti kiekvienoje atramoje, jeigu jis nenaudojamas kitiems tikslams.

      110 kV ir žemesnės įtampos oro linijose trosą tvirtinti prie izoliatorių reikia tik inkarinėse metalinėse arba gelžbetoninėse atramose, jeigu troso apšalas netirpinamas.

      280. Oro linijų kabelių intarpai nuo atmosferinių viršįtampių turi būti apsaugoti viršįtampių ribotuvais, įrengtais abiejuose kabelio galuose. Šio ribotuvo įžeminamasis gnybtas, kabelio metalinis apvalkalas, taip pat kabelio galūnė tarpusavyje turi būti sujungti taip, kad jungiamasis laidas būtų trumpiausias. Viršįtampių ribotuvo įžeminimo gnybtas su įžemintuvu turi būti sujungtas atskira junge.

      281. Oro linijų perėjų per upes, vandens telkinius ir pan. atramose, aukštesnėse kaip 40 m, ant kurių nėra apsaugos trosų, turi būti įrengti viršįtampių ribotuvai (Taisyklių 311 punktas).

      282. Oro linijose atstumai tarp įtampą turinčių laidų ir armatūros ir įžemintų atramų dalių turi būti ne mažesni, kaip nurodyta Taisyklių 4 priedo 4 lentelėje.

      283. Atstumai tarp laidų atramoje laidų transpozicijos ir laidų išdėstymo pakeitimo vietose ir oro linijų atšakų prijungimo vietose turi būti ne mažesni, kaip nurodyta Taisyklių 4 priedo 5 lentelėje.

      284. Linijų sankirtose ir suartėjimuose su kitais objektais apsaugai nuo viršįtampių keliami papildomi reikalavimai. Taip pat būtina vadovautis Elektros linijų ir instaliacijos įrengimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymu.

      285. Oro linijose reikia įžeminti:

      285.1. oro linijų su trosais arba su kitomis apsaugos nuo atmosferinių viršįtampių priemonėmis atramas. Atramų įžeminimo varžos turi būti ne didesnės už nurodytas Taisyklių 4 priedo 6 lentelėje;

      285.2. 6-35 kV oro linijų gelžbetonines ir metalines atramas. Užstatytose vietovėse 6-10 kV oro linijų, taip pat visų 35 kV oro linijų įžeminimo varžos turi būti ne didesnės, negu nurodytos Taisyklių 4 priedo 6 lentelėje. Neužstatytose vietovėse, kur savitoji grunto varža r £ 100 Wm, atramų įžeminimo varžos turi būti ne didesnės kaip 30 W. Neužstatytose vietovėse 6-10 kV linijų atramų įžemintuvui naudojamas ir plieninis laidininkas, kurio paviršiaus plotas ne mažesnis kaip 500 cm2;

      285.3. oro linijų atramas, kuriose įrengti matavimo transformatoriai, skyrikliai, saugikliai ir kiti aparatai. 10 kV ir aukštesnės įtampos oro linijų atramų įžeminimo varžos turi būti ne didesnės, negu nurodytos Taisyklių 4 priedo 6 lentelėje;

      285.4. 110-330 kV oro linijų be trosų ir be kitų apsaugos nuo atmosferinių viršįtampių priemonių atramas, jeigu tai būtina patikimam relinės apsaugos ir automatikos įrenginių darbui. Oro linijų atramų įžeminimo varžų dydžiai turi būti nustatomi rengiant projektus.

      286. Trosais apsaugotų oro linijų atramų įžeminimo įrenginių, skirtų apsaugai nuo žaibo, varža nustatoma atjungus trosą, o skirtų kitiems tikslams - jį prijungus.

      Trosais apsaugotuose oro linijų ruožuose aukštesnių kaip 40 m atramų įžeminimo varžos turi būti sumažintos 2 kartus, palyginti su nurodytomis Taisyklių 4 priedo 6 lentelėje.

      Oro linijų įžeminimo varžas tikslinga matuoti vasarą, kai varža didžiausia.

      287. Molio, priemolio, priesmėlio ir kituose gruntuose, kurių savitoji varža r £ 500 Wm, įžemintuvams tikslinga naudoti 110 kV ir aukštesnės įtampos oro linijų atramų gelžbetoninių pamatų ir pakojų armatūrą. Jeigu įžeminimo varža nepakankama, tuomet reikia įrengti ir dirbtinį įžemintuvą. Gruntuose, kurių savitoji varža r > 500 Wm, reikia įrengti dirbtinį įžemintuvą, užtikrinantį reikiamą įžeminimo varžą. Prie dirbtinio įžemintuvo prijungiami ir gelžbetoniniai pamatai, tačiau skaičiuojant jų laidumo nereikia įvertinti.

      Prie 6-35 kV įtampos oro linijų atramų turi būti įrengti tik dirbtiniai įžemintuvai. Natūralieji įžemintuvai panaudojami taip pat, bet skaičiuojant varžą jų nereikia įvertinti.

      288. Oro linijų atramų gelžbetoniniai pamatai naudojami kaip natūralieji įžemintuvai (išimtis nurodyta Taisyklių 287 punkte), jeigu užtikrinamas metalinis ryšys tarp tvirtinimo varžtų ir pamato armatūros. Perėjos per geležinkelį atramos ir pakojų armatūros įžemintuvams neturi būti naudojamos.

      Gelžbetoninių pamatų ir atramų, panaudotų kaip įžeminimo įrenginiai, bituminės dangos nereikia įvertinti.

      Gelžbetoninių pamatų, pakojų ir požeminių atramų dalių varža turi būti matuojama praėjus ne mažiau kaip dviem mėnesiams po jų įrengimo.

      289. Gelžbetoninių atramų įžeminimo laidininkais naudojami ir tarpusavyje sujungti įtemptos ir neįtemptos stiebų armatūros išilginiai strypai, kurie prijungiami prie įžemintuvo. Įžeminimui naudojama armatūra turi būti termiškai atspari ir neįšylanti daugiau kaip +60 oC.

      Gelžbetoninių atramų atotampos turi būti naudojamos kaip papildomi įžeminimo laidininkai. Šiuo atveju laisvasis atotampos galas specialiu gnybtu turi būti sujungtas su atotampos darbo dalimi.

      Gelžbetoninių atramų trosai ir izoliatorių tvirtinimo prie traversų detalės turi būti prijungiamos prie įžeminimo laidininko arba įžemintos armatūros.

      290. Atrama nutiesto įžeminimo laidininko skerspjūvis turi būti ne mažesnis kaip 35 mm2, o viengyslių įžeminimo laidininkų skersmuo turi būti ne mažesnis kaip 10 mm. Turi būti naudojami karštuoju būdu cinkuoti arba padengti aliuminiu cinku plieniniai viengysliai ne mažesnio kaip 6 mm skersmens laidai.

      Oro linijų metalinėse ir gelžbetoninėse atramose įžeminimo laidininkai suvirinami arba sujungiami varžtais.

      291. Oro linijų įžemintuvai turi būti įrengti ne mažesniame kaip 0,5 m gylyje, o ariamoje žemėje - ne mažesniame kaip 1 m gylyje.

      292. Atvirąsias 35-400 kV įtampos pastotes ir skirstyklas būtina apsaugoti nuo tiesioginių žaibų. Nuo tiesioginių žaibų nereikia apsaugoti 35 kV įtampos pastočių, kuriuose yra 1,6 MVA ir mažesnės vienetinės galios transformatorių.

      Uždarųjų skirstyklų ir pastočių pastatus reikia apsaugoti nuo tiesioginių žaibų. Metalinių ir gelžbetoninių konstrukcijų stogai turi būti įžeminti atskiru laidininku. Kitokie stogai turi būti apsaugoti žaibolaidžiais arba ant stogo įrengus įžemintą metalinį tinklelį. Nuo tiesioginių žaibų ir antrinio jų poveikio turi būti apsaugoti pastočių teritorijoje esantys transformatorių, alyvos įrenginių, elektrolizės ir sinchroninių kompensatorių pastatai, taip pat degiųjų skysčių, dujų rezervuarai ir vandenilio balionų saugojimo aikštelės.

      Įrengiant statinių žaibosaugą vadovautis statybos techniniu reglamentu STR 2.01.06:2003 ,,Statinių žaibosauga. Aktyvioji apsauga nuo žaibo", patvirtintu Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. 310 (Žin., 2003, Nr. 63-2857).

      293. Atvirajai 330-400 kV įtampos skirstyklai apsaugoti reikia naudoti strypinius žaibolaidžius, įrengtus ant skirstyklos konstrukcijų. Tam naudojami ir kiti netoli skirstyklų esantys aukšti objektai (oro linijų atramos, apšvietimo bokštai, radijo ryšio bokštai ir pan.). Žaibolaidžiai įrengiami ant netoli transformatorių arba šuntuojamųjų reaktorių esančių portalų tik įvykdžius Taisyklių 294 punkto reikalavimus.

      Strypiniai žaibolaidžiai įrengiami ant 110 kV įtampos atvirųjų skirstyklų konstrukcijų, jeigu perkūnijų sezono metu savitoji grunto varža r £ 1000 Wm.

      Ant 110 kV įtampos atvirųjų skirstyklų statramsčių įrengtų žaibolaidžių konstrukcija turi užtikrinti žaibo srovės nutekėjimą įžeminimo magistralėmis ne mažiau kaip dviem kryptimis. Prie konstrukcijų, ant kurių įrengti žaibolaidžiai, ne arčiau kaip vieno elektrodo ilgio atstumu nuo jų turi būti įrengti du ne trumpesni kaip 3 m elektrodai.

      Strypiniai žaibolaidžiai įrengiami ant 35 kV įtampos atvirųjų skirstyklų konstrukcijų, jeigu perkūnijų sezono metu savitoji grunto varža r £ 500 Wm.

      Žaibolaidžių ant 35 kV įtampos atvirųjų skirstyklų statramsčių konstrukcija turi užtikrinti žaibo srovės nutekėjimą įžeminimo magistralėmis ne mažiau kaip trimis kryptimis. Prie konstrukcijų, ant kurių įrengti žaibolaidžiai, ne arčiau kaip vieno elektrodo ilgio atstumu turi būti įrengti trys ne trumpesni kaip 3 m elektrodai.

      Atvirųjų 35 kV įtampos skirstyklų portalų, ant kurių įrengti strypiniai žaibolaidžiai arba prijungti trosai, ir 35 kV oro linijų, kurių trosas netiesiamas į pastotę, galinių atramų kabamųjų izoliatorių girliandose turi būti dviem izoliatoriais daugiau.

      Atstumas nuo atvirosios skirstyklos konstrukcijų, ant kurių įrengti žaibolaidžiai, iki įtampą turinčių dalių turi būti ne mažesnis kaip girliandos ilgis.

      294. Žaibolaidžiai įrengiami ant portalų ir kitų atvirųjų skirstyklų konstrukcijų, kurios pagal įžeminimo magistrales iki 15 m nutolusios nuo transformatorių arba reaktorių, jei perkūnijų sezono metu savitoji grunto varža r £ 350 Wm ir yra įvykdytos šios sąlygos:

      294.1. prie pat visų 6-35 kV transformatorių įvadų arba ne toliau kaip 5 m pagal šynas nuo jų, įskaitant ir atšakas, įrengti viršįtampių ribotuvai;

      294.2. užtikrintas žaibo srovės nutekėjimas ne mažiau kaip trimis kryptimis;

      294.3. įžeminimo magistralėse, ne arčiau kaip elektrodo ilgio atstumu nuo žaibolaidžio statramsčio, įrengti ne mažiau kaip trys ne trumpesni kaip 3 m vertikalieji elektrodai;

      294.4. ant 35 kV įtampos pastotės transformatorių portalų įrengtų žaibolaidžių įžeminimo varža ne didesnė kaip 4 W, neįvertinant įžemintuvų, esančių už atvirosios skirstyklos ribų;

      294.5. viršįtampių ribotuvo įžeminimo laidininkas prijungtas prie įžemintuvo tarp žaibolaidžio ir transformatoriaus įžeminimo taškų.

      295. Atvirosios skirstyklos, ant kurių konstrukcijų neturi būti įrengiami arba netikslinga įrengti žaibolaidžių, jas reikia apsaugoti atskirais žaibolaidžiais, turinčiais atskirus, ne didesnės kaip 80 W varžos įžemintuvus. Atstumas nuo šių įžemintuvų iki pastotės ar skirstyklos įžeminimo įrenginio turi būti:

      L1 ³ 0,2 × Ri ; (13)

      čia: Ri - impulsinė žaibolaidžio įžeminimo įrenginio varža, omais, kai juo teka 60 kA impulsinė srovė.

      Atstumas nuo atskirai įrengto žaibolaidžio, turinčio atskirą įžemintuvą, iki skirstyklos ar pastotės įtampą turinčių dalių, įžemintų konstrukcijų ir įrenginių turi būti:

      L2 ³ 0,12 × Ri + 0,1 × H ; (14)

      čia: H - žaibolaidžio taško, kurio atžvilgiu nustatomas šis horizontalusis atstumas, aukštis nuo žemės paviršiaus, metrais, bet ne mažesnis kaip 5 m.

      Atskirai įrengtų žaibolaidžių įžemintuvai prijungiami prie atvirosios skirstyklos ar pastotės įžeminimo įrenginio, atsižvelgiant į Taisyklių 293 punkto reikalavimus. Įžeminimo magistralės ilgis tarp atskiro žaibolaidžio įžemintuvo ir transformatoriaus arba reaktoriaus įžeminimo prijungimo prie pastotės įžeminimo įrenginio vietos turi būti ne mažesnis kaip 15 m. Atskiro žaibolaidžio įžemintuvo prijungimo prie atvirosios 35-110 kV įtampos skirstyklos įžeminimo įrenginio vietoje turi būti įrengtos 2-3 kryptimis einančios įžeminimo magistralės.

      Žaibolaidžių, įrengtų ant prožektorių bokštų, įžemintuvai turi būti prijungti prie pastotės įžeminimo įrenginio. Jeigu juos prijungiant neatsižvelgiama į Taisyklių 293 punkte nurodytas sąlygas, tai turi būti įvykdyti dar ir šie reikalavimai:

      295.1. įžeminimo magistralėje 5 m nuo žaibolaidžio atstumu reikia papildomai įrengti ne mažiau kaip tris ir ne trumpesnius kaip 3 m vertikaliuosius elektrodus;

      295.2. prie 35 kV ir žemesnės įtampos transformatorių įvadų turi būti įrengti viršįtampių ribotuvai, jeigu įžeminimo magistralės ilgis nuo žaibolaidžio įžeminimo vietos iki transformatoriaus (reaktoriaus) prijungimo prie įžeminimo įrenginio vietos yra nuo 15 iki 40 m.

      Atstumas nuo atskiro žaibolaidžio, kurio įžemintuvas sujungtas su atvirosios skirstyklos arba pastotės įžeminimo įrenginiu, iki įtampą turinčių dalių turi būti ne mažesnis kaip:

      L3 ³ 0,1 × H + M ; (15)

      čia: H - aukštis nuo žemės iki įtampą turinčių dalių metrais;

      M - izoliatorių girliandos ilgis metrais.

      296. 110 kV ir aukštesnės įtampos oro linijų apsaugos trosai turi būti prijungti prie įžemintų atvirosios skirstyklos arba pastotės konstrukcijų. Prie atvirųjų 110 kV skirstyklų konstrukcijų statramsčių, turinčių prijungtus trosus, 2-3 kryptimis turi būti įrengtos įžeminimo magistralės.

      35 kV įtampos oro linijų apsaugos trosai pastočių prieigose prijungiami prie atvirųjų skirstyklų įžemintų konstrukcijų, jeigu perkūnijų sezono metu savitoji grunto varža r £ 750 Wm.

      Nuo atvirųjų 35 kV įtampos skirstyklų konstrukcijų statramsčių, prie kurių prijungti apsaugos trosai, 2-3 kryptimis turi būti įrengtos įžeminimo magistralės. Ne arčiau kaip vieno elektrodo ilgio atstumu nuo statramsčio, prie kurio prijungtas žaibolaidis, turi būti įrengti ne mažiau kaip trys ir ne trumpesni kaip 3 m vertikalieji elektrodai.

      Arčiausiai prie atvirosios skirstyklos esančios 35 kV įtampos oro linijos atramos įžeminimo įrenginio varža turi būti ne didesnė kaip 10 W.

      35 kV įtampos oro linijų apsaugos trosai prieigose prie atvirųjų skirstyklų, kuriose neįrengiami strypiniai žaibolaidžiai, turi būti nutiesti iki linijos galinės atramos. Linijos dalis be troso nuo galinės atramos iki atvirosios skirstyklos turi būti apsaugota strypiniu žaibolaidžiu, įrengtu ant oro linijos atramų arba šalia oro linijos.

      297. Įžeminimo magistralė tarp strypinių arba trosinių žaibolaidžių ir transformatorių (reaktorių) neutralės prijungimo prie pastotės įžemintuvo įrenginio vietų turi būti ne trumpesnė kaip 15 m.

      298. Žaibolaidžiai neturi būti įrengiami ant atvirosios skirstyklos konstrukcijų, esančių arčiau kaip 15 m atstumu iki transformatorių, prie kurių lanksčiaisiais laidais ir atvirosiomis šynomis prijungtos elektros mašinos. Ne mažesnis atstumas turi būti ir iki šių lanksčiųjų laidų ir atvirųjų šynų ir jų tvirtinimo konstrukcijų.

      Transformatorių portalai, prie kurių tvirtinamos elektros mašinas jungiančios atvirosios standžiosios arba lanksčiosios šynos, turi būti apsaugoti atskirais arba ant kitų konstrukcijų įrengtais žaibolaidžiais.

      299. Kabeliai, tvirtinami prie prožektorių bokštų, naudojamų ir žaibolaidžiams, turi būti metaliniame apvalkale arba metaliniame vamzdyje. Šie kabeliai turi būti nutiesti žemėje ne mažesniu kaip 10 m atstumu iki žaibolaidžio.

      Įvado į kabelių statinį vietoje kabelio metalinis apvalkalas, šarvas ir metalinis vamzdis turi būti prijungtas prie pastotės įžeminimo įrenginio.

      300. Skirstyklų ir pastočių prieigose 35 kV ir aukštesnės įtampos oro linijos nuo tiesioginio žaibo turi būti apsaugotos trosais. Apsaugotų trosais prieigų ilgis, atramų įžeminimo įrenginių varžų vertės, trosų skaičius ir jų apsaugos kampai pateikiami Taisyklių 4 priedo 7 lentelėje.

      Skirstyklos prieigoje oro linijos trosas turi būti prijungtas prie visų prieigoje esančių atramos įžeminimo įrenginių, išskyrus Taisyklių 279 punkte nustatytus atvejus.

      301. 35 kV įtampos linijų prieigos prie pastočių neapsaugomos trosais, jeigu pastotėje yra du iki 1,6 MVA galios transformatoriai arba vienas iki 1,6 MVA ir rezervinis maitinimas žemesnės įtampos pusėje. Tokių linijų atramos turi būti įžemintos ne mažesniu kaip 0,5 km nuo pastotės atstumu. Atramų įžeminimo varžos nurodytos Taisyklių 4 priedo 7 lentelėje.

      Jeigu pastotėje yra vienas iki 1,6 MVA galios transformatorius ir nėra rezervinio maitinimo, tai ne mažesniu kaip 0,5 km nuo pastotės atstumu 35 kV įtampos linija turi būti apsaugota trosu.

      302. Saugomos trosų 35-110 kV įtampos oro linijos, kurios perkūnijų sezono metu iš vieno galo ilgam išjungiamos, išjungtame linijos gale ant įvadinio pastotės portalo arba linijos paskutinės atramos reikia įrengti viršįtampių ribotuvus. Atstumas nuo šių ribotuvų iki komutavimo aparato turi būti ne didesnis kaip 60 m 110 kV įtampos linijose ir ne didesnis kaip 40 m - 35 kV įtampos linijose. Atramos, kuriose įrengti viršįtampių ribotuvai, įžeminimo įrenginio varža turi būti ne didesnė kaip 10 W grunte, kurio savitoji varža r £ 1000 Wm, ir ne didesnė kaip 15 W grunte, kurio savitoji varža r > 1000 Wm, jeigu viršįtampių ribotuvų gamintojų nenurodyta kitaip.

      303. 35 kV ir aukštesnės įtampos skirstyklose, prie kurių prijungtos oro linijos, turi būti įrengiami viršįtampių ribotuvai.

      304. Viršįtampių ribotuvų ir ventilinių iškroviklių apsaugos charakteristikos turi būti parinktos atsižvelgiant į saugomo elektros įrenginio impulsinį izoliacijos atsparumą ir ribotuvų liekamąją įtampą. Įžemėjus vienai tinklo fazei, viršįtampių ribotuvo liekamoji įtampa turi būti mažesnė už saugomo įrenginio izoliacijos impulsinės įtampos lygį. Jei atstumai tarp viršįtampių ribotuvų ir saugomų įrenginių dideli, turi būti panaudoti geresnių techninių charakteristikų ribotuvai.

      305. Viršįtampių ribotuvų skaičius ir jų įrengimo vieta turi būti parinkti įvertinant pastotės išplėtimą. Didžiausi atstumai tarp viršįtampių ribotuvų ir saugomų įrenginių turi būti nustatomi įvertinant objekto statybos montavimo etapus. Avariniai ir remonto režimai nevertinami.

      306. Komutavimo aparatai grandinėje tarp viršįtampių ribotuvų ir galios transformatorių (autotransformatorių, šuntuojamųjų reaktorių) neįrengiami, jei jie saugo:

      306.1. per autotransformatorių ryšį turinčių galios transformatorių apvijas;

      306.2. 330 kV įtampos galios transformatorių apvijas.

      307. Galios transformatoriaus kabelio prijungimo prie 110 kV ir aukštesnės įtampos skirstyklos šynų vietoje turi būti įrengti viršįtampių ribotuvai.

      Keletą transformatorių jungiant kabeliais prie skirstyklos šynų, skirstykloje įrengiamas vienas viršįtampių ribotuvų komplektas. Šių ribotuvų įrengimo vietą reikia parinkti kuo arčiau tų vietų, kuriose kabeliai prijungiami prie šynų.

      308. Nenaudojamos transformatorių (autotransformatorių) žemiausios ir vidutinės įtampų apvijos turi būti sujungtos žvaigžde arba trikampiu ir apsaugotos viršįtampių ribotuvais, įrengtais tarp kiekvienos fazės ir žemės. Nepanaudota žemiausios įtampos apvija, esanti arčiausiai magnetolaidžio, apsaugoma įžeminus neutralę, vieną trikampio viršūnę, vieną žvaigždės šaką arba įrengus atitinkamos įtampos viršįtampių ribotuvus kiekvienoje fazėje.

      Nepanaudotos apvijos įžeminti nereikia, jeigu prie jos nuolat yra prijungtas ilgesnis kaip 30 m kabelis su įžemintu apvalkalu arba šarvu.

      309. 110 kV įtampos galios transformatorių neutralėje reikia įrengti viršįtampių ribotuvą apvijai apsaugoti, jeigu apvijos neutralės izoliacijos lygis yra žemesnis už linijinio apvijos galo izoliaciją, o transformatorius gali veikti esant neįžemintai neutralei. Transformatoriaus neutralėje neturi būti įrengiamas skyriklis, jeigu transformatorius dėl nepakankamos apvijų neutralės izoliacijos negali veikti esant izoliuotajai neutralei.

      310. 6-10 kV įtampos skirstyklos, prie kurių prijungtos oro linijos, turi būti apsaugotos viršįtampių ribotuvais, prijungtais prie šynų.

      Jeigu transformatoriai prie 6-10 kV įtampos skirstyklos šynų prijungti kabeliais, tai atstumas tarp viršįtampių ribotuvų ir transformatorių ir kitų aparatų neribojamas (išimtys nurodytos Taisyklių 294 punkte). Jeigu transformatoriai prie skirstyklos šynų prijungti oro linijomis, tai atstumas tarp viršįtampių ribotuvų ir transformatorių turi būti ne didesnis kaip 90 m.

      Transformatorinių 6-10 kV ir iki 1000 V įtampos grandines turi saugoti viršįtampių ribotuvai, jeigu transformatorinės prijungtos prie 6-10 kV įtampos oro linijų.

      Viršįtampių ribotuvas jungiamas prieš saugiklį, jeigu ribotuvas ir įtampos transformatorius įrengti viename narvelyje.

      Viršįtampių ribotuvų įžeminimo varža turi būti ne didesnė, negu nurodyta Taisyklių 302 punkte.

      311. Jeigu 6-35 kV oro linijos prijungtos prie pastočių kabeliais, kabelio prijungimo prie oro linijos vietoje iš oro linijos pusės turi būti įrengti viršįtampių ribotuvai. Jie turi būti prijungti prie įžemintuvo ir trumpiausiu laidininku sujungti su metaliniu kabelio apvalkalu. Įžeminimo varža turi būti ne didesnė kaip 10 W grunte, kurios savitoji varža r mažesnė arba lygi 1000 Wm, ir ne didesnė kaip 15 W didesnės savitosios varžos grunte.

      Prieigose prie 35 kV ir aukštesnės įtampos pastočių 6-10 kV įtampos oro linijų gelžbetoninės atramos 200-300 m ruože nuo pastotės turi būti įžemintos. Įžemintuvų varža turi būti ne didesnė, negu nurodyta Taisyklių 4 priedo 6 lentelėje.

      312. 35-110 kV įtampos pastotę su ne didesnės kaip 40 MVA galios transformatoriais jungiant prie veikiančių oro linijų be saugos trosų atšaka, trumpesne, negu reikalauja jos apsauga nuo žaibų (Taisyklių 4 priedo 7 lentelė), naudoti šią paprastesnę schemą:

      312.1. viršįtampių ribotuvus įrengti ne toliau kaip 10 m nuo transformatorių;

      312.2. visoje atšakoje nutiesti trosą. Jeigu atšaka trumpesnė kaip 150 m, tai į abi linijos puses nuo atšakos papildomai trosu arba strypiniais žaibolaidžiais reikia apsaugoti po vieną veikiančios oro linijos tarpatramį.

      Pastotę, kurioje atstumas tarp viršįtampių ribotuvų ir transformatoriaus didesnis kaip 10 m, reikia apsaugoti pagal Taisyklių 300 punkto reikalavimus (išimtis taikoma, kai veikianti linija nutraukiama ir iš tos vietos abu jos galai tiesiami į naujai jungiamą pastotę).

      Pastotės, jungiamos prie naujai tiesiamos linijos, turi būti apsaugotos nuo viršįtampių.

      313. Pastotę prijungiant prie veikiančios 35-110 kV įtampos oro linijos atšaka arba įrengiant trumpas tranzitinės linijos atšakas, apsaugai naudojamų viršįtampių ribotuvų įžeminimo varža turi būti ne didesnė kaip 30 W, jei savitoji grunto varža ne mažesnė kaip 1000 Wm. Artimiausio nuo pastotės viršįtampių ribotuvo įžemintuvas turi būti sujungtas su pastotės įžemintuvu.

      314. Iki 110 kV įtampos ne per visą ilgį turinčios trosą oro linijos skyriklį turi saugoti viršįtampių ribotuvas, įrengtas toje pačioje atramoje kaip ir skyriklis. Jeigu skyriklis ilgam atjungiamas, tai atramoje viršįtampių ribotuvai turi būti įrengti iš abiejų skyriklio pusių.

      Jeigu linijoje skyriklis įrengtas ne toliau kaip 25 m nuo linijos prijungimo prie pastotės ar skirstyklos vietos, tai artimiausioje atramoje nereikia įrengti viršįtampių ribotuvų. Jeigu šis skyriklis ilgam išjungiamas, tai atramoje į linijos pusę turi būti įrengti viršįtampių ribotuvai.

      Viršįtampių ribotuvais nereikia apsaugoti iki 10 kV įtampos oro linijos skyriklių, jeigu skyriklių ir oro linijos izoliacijos lygis nesiskiria.

      Trosų saugomos oro linijos prieigoje, vadovaujantis schema, skyrikliai įrengiami artimiausioje nuo pastotės atramoje. Kitose prieigos atramose įrengiami skyrikliai tik tuo atveju, jeigu skyriklių izoliacijos lygis yra ne žemesnis už tos atramos izoliatorių izoliacijos lygį.

      XIX. APSAUGA NUO VIDINIŲ VIRŠĮTAMPIŲ

      315. 6-35 kV įtampos elektros tinkluose, kuriuose turi būti kompensuotos talpinės įžemėjimo srovės, tinklo fazių talpius reikia išlyginti žemės atžvilgiu, atitinkamai išdėstant fazinius laidus. Atskirų fazių talpių asimetrijos laipsnis žemės atžvilgiu turi būti ne didesnis kaip 0,75 proc.

      Kompensacinių ričių įrengimo vietos turi būti parinktos įvertinus tinklo konfigūraciją, galimą tinklo padalijimą, avarinių režimų tikimybę, poveikį ryšio linijoms ir geležinkelio autoblokuočių linijoms.

      Kompensacinė ritė prie transformatoriaus neutralės nejungiama:

      315.1. kai transformatorius prie šynų jungiamas saugikliais;

      315.2. kai transformatorius prie tinklo, kuriame kompensuojamos vienfazio įžemėjimo srovės, yra prijungtas viena linija.

      Kompensacinių ričių galia parenkama pagal tinklo įžemėjimo talpinės srovės dydį, įvertinus dešimties metų perspektyvą.

      316. Nuo savaiminio neutralės poslinkio apsaugoti nereikia 6-35 kV įtampos elektros tinklų, kurių neutralė kompensuota arba prie kurių prijungti generatoriai su vandeniu aušinamomis statoriaus apvijomis.

      6-35 kV tinkluose turi būti įrengtos priemonės, kad būtų išvengta neutralės poslinkio tais atvejais, kai nėra generatorių, kurių statoriaus apvijos aušinamos vandeniu, taip pat 6-35 kV įtampos elektros tinklų dalyse, kurios gali atsiskirti nuo kompensacinių ričių ir nuo minėtų generatorių, suveikus apsaugai ar atliekant operatyviuosius perjungimus. 6-35 kV įtampos elektros tinklų transformatorių antrinės apvijos, sujungtos atviruoju trikampiu ir naudojamos izoliacijai kontroliuoti, išskyrus NAMI tipo įtampos transformatorius, grandinėje turi būti įjungtas 4 A srovės 25 W rezistorius.

      Generatoriaus-transformatoriaus bloko schemose įtampos transformatorių atviruoju trikampiu sujungtos apvijos grandinėje reikia taip pat įrengti nuolat įjungtą 4 A srovės 25 W rezistorių. Šiuo atveju reikia įrengti antrą tokį pat rezistorių, kuris, įvykus ferorezonansui, automatiškai šuntuotų nuolat įjungtą rezistorių.

      6-35 kV įtampos elektros tinkluose, kuriuose fazinės arba nulinės sekos įtampos nematuojamos, naudojami įtampos transformatoriai, kurių pirminės apvijos neturi tiesioginio ryšio su žeme.

      317. 330-400 kV įtampos tinkluose, atsižvelgiant į tinklo schemą, linijų skaičių, jungtuvų tipą, transformatorių galią ir kitus parametrus, reikia numatyti priemones, ribojančias ilgalaikį įtampos padidėjimą ir apsaugančias nuo komutacinių viršįtampių. 330-400 kV įtampos įrenginiams leistinas įtampos padidėjimas turi būti nustatomas atsižvelgiant į jo trukmę.

      318. 330-400 kV įtampos tinkluose komutaciniai viršįtampiai turi būti apriboti iki 2,7 karto vardinės tinklo įtampos.

      Pavojingiems komutaciniams viršįtampiams apriboti oro linijose reikia naudoti viršįtampių ribotuvus, elektromagnetinius įtampos transformatorius ar kitas priemones, ribojančias ilgalaikį įtampos didėjimą.

      6-110 kV įtampos kabelių linijos, kuriose gali pasireikšti išoriniai arba vidiniai viršįtampiai, turi būti apsaugotos viršįtampių ribotuvais.

      Kabeliai įvaduose nuo oro linijų į pastotes ir transformatorines nuo išorinių viršįtampių turi būti apsaugoti viršįtampių ribotuvais oro linijos pusėje.

      319. 330-400 kV įtampos skirstyklose, kuriose yra orinių jungtuvų su talpiniais įtampų dalikliais, reikia numatyti priemones, ribojančias ferorezonansinius viršįtampius, atsirandančius nuosekliai jungiant įtampos transformatorius ir jungtuvų talpinius įtampos daliklius.

      IX. BANDYMAI IR MATAVIMAI PRIEŠ PRIPAŽĮSTANT ELEKTROS ĮRENGINIUS TINKAMAIS NAUDOTI

      320. Prieš pripažįstant iki 400 kV įtampos elektros įrenginius tinkamais naudoti, turi būti atliekami elektros įrenginių bandymai ir matavimai. Bandymai ir matavimai atliekami vadovaujantis normatyviniais dokumentais. Būtina atsižvelgti į gamintojų rekomendacijas ir instrukcijas, kitų norminių teisės aktų reikalavimus. Jeigu gamintojų arba vietos teisės aktuose yra nurodyti kitokie (griežtesni) įrenginių bandymų normų ir apimčių reikalavimai, reikia vadovautis jais.

      321. Pagaminti elektros įrenginiai turi būti išbandyti gamintojo, taikant nurodytus jo techniniuose dokumentuose ar griežtesnius reikalavimus.

      322. Kartu su elektros įrenginiais turi būti pateikta atitikties deklaracija ir sertifikatas ir naudojimo dokumentai su reikalingais parametrais.

      323. Elektros įrenginiai arba statybos produktai (pavyzdžiui, elektros linijos, skirstyklos ir pan.), gauti statybos proceso metu, juos pažeidus transportavimo ir montavimo metu, kilus abejonių, kad gaminio parametrai neatitinka gamintojo naudojimo dokumentuose nurodytų ir pakartotinai naudojamų (išmontuotų), turi būti atliekami jų bandymai ir parametrų matavimai vadovaujantis norminiais dokumentais.

      324. Jei, bandant elektros įrenginį, bandymo ar matavimų rezultatų dydžiai nuo nustatytos normos ribų skiriasi nežymiai (iki 10 proc.), priežastims išaiškinti ir įrenginio ar atskirų dalių būklei tiksliai įvertinti atliekami ir kiti, norminiuose dokumentuose nenumatyti, bandymai ir matavimai, tačiau jų parametrų nuokrypis neturi būti didesnis už numatytąjį normose.

      325. Be numatytų bandymų ir matavimų, turi būti atliekama įrenginių apžiūra ir jų mechaninės dalies patikra.

      326. Visi bandymai ir matavimai turi būti įforminami atitinkamais aktais ar protokolais ir pateikiami pripažinimo tinkamais naudoti komisijai.

      327. Įvertinus bandymų ir matavimų rezultatus, nustatoma elektros įrenginių techninė būklė ir daromos išvados dėl jų tinkamumo naudoti.

      328. Relinės apsaugos, automatikos ir telemechanikos įranga turi būti tikrinama remiantis normų ir bandymo apimčių normatyvais, nustatytais šių įrenginių techniniuose ir norminiuose dokumentuose.

      X. APLINKOS APSAUGA

      329. Įrengiant elektros įrenginius būtina įvertinti, kaip jie veiks aplinką, gamtą ir žmonių sveikatą.

      330. Elektros įrenginių veikimas turi užtikrinti, kad nebūtų teršiamas gruntas ir vandens telkiniai, triukšmo lygis neviršytų sanitarinio normatyvo, elektrinio ir magnetinio lauko intensyvumas neviršytų ribinio leistinojo lygio.

      331. Įvertinant aplinkos apsaugos, higienos ir sveikatos reikalavimus, būtina vadovautis norminiais teisės aktais ir normatyvais.

      XI. PRIEŠGAISRINĖ SAUGA

      332. Pagal atsparumo ugniai kategoriją pastočių statiniai ir įrenginiai turi būti įrengti vadovaujantis statybos techniniu reglamentu STR 2.01.04:2004 „Gaisrinė sauga. Pagrindiniai reikalavimai", patvirtintu Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 704 (Žin., 2004, Nr. 23-720), ir Energetikos objektų priešgaisrinių saugos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 1999 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 80/121 (Žin., 1999,
      Nr. 22-631), reikalavimais.

      333. Priešgaisrinio vandentiekio tinklai ir priešgaisrinės automatikos įrenginiai turi būti įrengti vadovaujantis atitinkamais norminiais teisės aktais ir normatyvais.

      Elektros įrenginių įrengimo bendrųjų taisyklių

      1 priedas

      LEISTINOSIOS ILGALAIKĖS SROVĖS IR PERKROVOS BEI PATAISOS KOEFICIENTAI, TAIKOMI PAGAMINTIEMS PAGAL GOST STANDARTUS KABELIAMS IR IZOLIUOTIEMS LAIDAMS

      1 lentelė. Iki 10 kV įtampos kabelių įmirkyta popierine izoliacija leistinoji trumpalaikė perkrova

      Apkrovos koeficientas Kabelio tiesimo vieta Kabelių perkrova, esant perkrovos trukmei, %
      0,5 val. 1 val. 3 val.
      0,6 žemėje 35 30 15
      ore 25 15 10
      vamzdžiuose (žemėje) 20 10 0
      0,8 žemėje 20 15 10
      ore 15 10 5
      vamzdžiuose (žemėje) 10 5  

      Techniniai reikalavimai kelių transporto priemonėms

                                                              LIETUVOS RESPUBLIKOS SUSISIEKIMO MINISTRO

                                                                                       Į S A K Y M A S

      DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SUSISIEKIMO MINISTRO 2003 M. BALANDŽIO 8 D. ĮSAKYMO NR. 3-241 „DĖL TECHNINIŲ REIKALAVIMŲ NAUDOJAMOMS KELIŲ TRANSPORTO PRIEMONĖMS“ PAKEITIMO

      2006 m. rugpjūčio 23 d. Nr. 3-332

      Vilnius

      1. Pakeičiu Techninius reikalavimus naudojamoms kelių transporto priemonėms, patvirtintus Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2003 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. 3-241 „Dėl techninių reikalavimų naudojamoms kelių transporto priemonėms“ (Žin., 2003, Nr. 43-1991, Nr. 106-4759; 2005, Nr. 61-2169):


      1.1. išdėstau 19.2 punktą taip:

      „19.2. Nedideli trūkumai (toliau vadinama – NT). Šis vertinimo kriterijus reiškia, kad transporto priemonės įrengimo ir techninių savybių nustatytų reikalavimų neatitikimai neturi akivaizdžios neigiamos įtakos eismo saugumui, žmonių sveikatai ir aplinkai. Prie šios grupės taip pat priskiriami neesminiai transporto priemonės identifikavimo nustatytų reikalavimų neatitikimai. Techninės apžiūros rezultatų kortelės (ataskaitoje) koduose 106, 107, 205, 211, 212, pažymėtuose NT, transporto priemonės eksploatacija galima tik pašalinus išvardytus trūkumus. Už šių trūkumų pašalinimą atsako transporto priemonės valdytojas. Pakartotinė apžiūra neprivaloma.“;

      1.2. IV skyriuje „Techniniai reikalavimai ir techninės būklės vertinimo kriterijai“:

      1.2.1. išdėstau 102 kodą taip:

      Kodas

      Valstybinio numerio ženklai

      102

      Techniniai reikalavimai

      1. Turi būti būtinas skaičius.

      2. Turi būti švarūs, be didesnių pažeidimų, neuždengti papildomomis apsauginėmis medžiagomis ir patikimai pritvirtinti tam skirtoje vietoje.

      Kontrolė atliekama apžiūrint.

      Techninės būklės vertinimo kriterijai

      NT

      DT

      DE

      nėra būtino skaičiaus



      X



      nešvarūs, turi didesnių pažeidimų



      X



      uždengti papildomomis medžiagomis



      X



      pritvirtinti nepatikimai arba ne tam skirtoje vietoje



      X



               

      1.2.2. išdėstau 104 kodą taip:


      Kodas

      Spidometras

      104

      Techniniai reikalavimai


      Turi būti įrengtas gamintojo numatytoje vietoje ir veikti.

      Kontrolė atliekama apžiūrint ir tikrinant.

      Techninės būklės vertinimo kriterijai

      NT

      DT

      DE

      įrengtas gamintojo nenumatytoje vietoje



      X



      neveikia



      X



               

      1.2.3. išdėstau 106 kodą taip:

      Kodas

      Pirmosios pagalbos rinkinys

      106

      Techniniai reikalavimai

      Motorinėse transporto priemonėse, skirtose keleiviams vežti ir turinčiose daugiau kaip 8 sėdimas vietas keleiviams ir 1 sėdimą vietą vairuotojui, turi būti ne mažiau kaip du pirmosios pagalbos rinkiniai, visose kitose motorinėse transporto priemonėse, išskyrus motociklus be šoninės priekabos – vienas rinkinys.

      Kontrolė atliekama apžiūrint.
      Techninės būklės vertinimo kriterijai

      NT

      DT

      DE

      nėra pirmosios pagalbos rinkinio (-ių) M1, N1, L2e, L4e, L6e ir L7e klasių transporto priemonėse

      X





      nėra pirmosios pagalbos rinkinių M2, M3, N2 ir N3 klasių transporto priemonėse arba nepakankamas jų skaičius



      X



               

      1.2.4. išdėstau 107 kodą taip:

      Kodas

      Gesintuvai

      107

      Techniniai reikalavimai

      1. Motorinėse transporto priemonėse, skirtose keleiviams vežti ir kuriose yra ne daugiau kaip 8 sėdimos vietos keleiviams ir 1 sėdima vieta vairuotojui, turi būti ne mažiau kaip vienas ir ne mažesnės kaip 2 kg (1) talpos gesintuvas, išskyrus motociklus be šoninės priekabos.

      2. Motorinėse transporto priemonėse, skirtose keleiviams vežti ir kuriose yra daugiau kaip 8 sėdimos vietos keleiviams ir 1 sėdima vieta vairuotojui, bet ne daugiau kaip 16 sėdimų vietų keleiviams ir 1 sėdima vieta vairuotojui, turi būti ne mažiau kaip vienas 2 kg (1) talpos gesintuvas.

      3. Motorinėse transporto priemonėse, skirtose keleiviams vežti ir kuriose yra daugiau kaip 16 sėdimų vietų keleiviams ir 1 sėdima vieta vairuotojui, turi būti ne mažiau kaip du 4 kg (1) talpos gesintuvai.

      4. Motorinėse transporto priemonėse, skirtose vežti krovinius arba atlikti kitas funkcijas ir kurių bendroji masė ne didesnė kaip 3,5 t, turi būti ne mažiau kaip vienas 2 kg talpos gesintuvas sausų miltelių (ar ekvivalentiškas kiekis kito tinkamo gesinančiojo agento).

      5. Motorinėse transporto priemonėse, skirtose vežti krovinius arba atlikti kitas funkcijas ir kurių bendroji masė didesnė kaip 3,5 t, turi būti ne mažiau kaip vienas 4 kg talpos gesintuvas sausų miltelių (ar ekvivalentiškas kiekis kito tinkamo gesinančiojo agento).

      6. Gesintuvai turi būti nepažeisti.

      Kontrolė atliekama apžiūrint.

      Techninės būklės vertinimo kriterijai

      NT

      DT

      DE

      nėra gesintuvo M1 ir N1 klasių transporto priemonėse

      X





      nėra gesintuvų M2, M3, N2, N3 klasės transporto priemonėse, nepakankamas skaičius, nepakankama talpa arba pažeisti (nesandarūs, deformuoti)



      X



               

      1.2.5. išdėstau 110 kodą taip:

      Kodas

      Tachografas

      110

      Techniniai reikalavimai


      1. Transporto priemonėje, kuriai taikomas 2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 561/2006 dėl tam tikrų su kelių transportu susijusių socialinių teisės aktų suderinimo ir iš dalies keičiantis Tarybos reglamentus (EEB) Nr. 3821/85 ir (EB) Nr. 2135/98 bei panaikinantis Reglamentą (EEB) Nr. 3820/85, turi būti įrengtas ir laiku patikrintas tachografas, atitinkantis 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 3821/85 dėl kelių transporto priemonėse naudojamų tachografų reikalavimus.

      2. Transporto priemonėse, pirmą kartą registruotose po 2006 m. gegužės 1 d., turi būti įrengtas skaitmeninis tachografas.

      Kontrolė atliekama apžiūrint.

      PASTABA. Tachografų taikymo išimtys nurodytos 2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 561/2006 dėl tam tikrų su kelių transportu susijusių socialinių teisės aktų suderinimo ir iš dalies keičiantis Tarybos reglamentus (EEB) Nr. 3821/85 ir (EB) Nr. 2135/98 bei panaikinantis Reglamentą (EEB) Nr. 3820/85.
      Techninės būklės vertinimo kriterijai

      NT

      DT

      DE

      nėra



      X



      neatitinka nustatytų reikalavimų



      X



      nustatyta tvarka neužplombuotas, nepatikrintas transporto priemonės gamintojo ar tachografo dirbtuvėje



      X



      neatlikta metrologinė patikra



      X



      transporto priemonėse, pirmą kartą registruotose po 2006 m. gegužės 1 d., nėra įrengtas skaitmeninis tachografas



      X



               

      1.2.6. išdėstau 111 kodą taip:

      Kodas

      Greičio ribojamasis prietaisas

      111

      Techniniai reikalavimai

      1. Greičio ribojamieji prietaisai privalo būti įrengti ir naudojami:

      1.1. M3 klasės motorinėse kelių transporto priemonėse, kurių bendroji masė didesnė kaip 10 t, ir N3 klasės motorinėse kelių transporto priemonėse, pirmą kartą įregistruotose po 1988 m. sausio 1 d.

      1.2. M3 klasės motorinėse kelių transporto priemonėse, kurių bendroji masė didesnė kaip 5 t, bet ne didesnė kaip 10 t, ir N2 klasės motorinėse kelių transporto priemonėse, kurių bendroji masė didesnė kaip 7,5 t, bet ne didesnė kaip 12 t, ne vėliau kaip:

      1.2.1. nuo 2005 m. sausio 1 d. – pirmą kartą įregistruojamose motorinėse kelių transporto priemonėse;

      1.2.2. nuo 2006 m. sausio 1 d. – motorinėse kelių transporto priemonėse, pirmą kartą įregistruotose po 2002 m. sausio 1 d., kai šiomis motorinėmis kelių transporto priemonėmis atliekami tarptautiniai vežimai ir vidaus vežimai;

      1.2.3. nuo 2007 m. sausio 1 d. – motorinėse kelių transporto priemonėse, pirmą kartą įregistruotose po 2002 m. sausio 1 d., kai šiomis motorinėmis kelių transporto priemonėmis atliekami vidaus vežimai.

      1.3. M2 klasės motorinėse kelių transporto priemonėse ir N2 klasės motorinėse kelių transporto priemonėse, kurių bendroji masė didesnė kaip 3,5 t, bet ne didesnė kaip 7,5 t, ne vėliau kaip:

      1.3.1. nuo 2005 m. sausio 1 d. – pirmą kartą įregistruojamose motorinėse kelių transporto priemonėse;

      1.3.2. nuo 2006 m. sausio 1 d. – motorinėse kelių transporto priemonėse, pirmą kartą įregistruotose po 2002 m. sausio 1 d., kai šiomis motorinėmis kelių transporto priemonėmis atliekami tarptautiniai vežimai ir vidaus vežimai;

      1.3.3. nuo 2008 m. sausio 1 d. – motorinėse kelių transporto priemonėse, pirmą kartą įregistruotose po 2002 m. sausio 1 d., kai šiomis motorinėmis kelių transporto priemonėmis atliekami vidaus vežimai.

      2. Vairuotojo kabinoje gerai matomoje vietoje turi būti pritvirtinta plokštelė arba lipdukas, nurodantys autobusui ar automobiliui nustatytą ribojamą greitį.

      3. Turi būti pateikta pažyma apie greičio ribojamojo prietaiso nustatymą. Pažymą išduoda įgaliotos įmonės, kurioms suteikta teisė rengti, remontuoti, reguliuoti ir aptarnauti tachografus. Šios pažymos galiojimo laikas – dveji metai.

      Kontrolė atliekama apžiūrint.

      PASTABA. Greičio ribojamųjų prietaisų įrengimo išimtys nurodytos Greičio ribojamųjų prietaisų įrengimo ir naudojimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2003 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 3-417 (Žin., 2003, Nr. 74-3462).
      Techninės būklės vertinimo kriterijai

      NT

      DT

      DE

      neįrengtas



      X



      nėra nustatytą riboj amą greitį nurodančios plokštelės ar lipduko



      X



               

      1.2.7. išdėstau 112 kodą taip:

      Kodas

      Didžiausi leistini matmenys

      112

      Techniniai reikalavimai

      1. Maksimalūs ilgiai:

      1.1. motorinės transporto priemonės, išskyrus autobusus                                                                         12,00 m;

      1.2. priekabos                                                                                                                                                      12,00 m;

      1.3. sujungtos transporto priemonės (vilkikas su puspriekabe)                                                                 16,50 m;

      1.4. autotraukinio (automobilio su priekaba)                                                                                                 18,75 m;

      1.5. sujungto autobuso                                                                                                                                     18,75 m;

      1.6. dviejų tiltų autobuso                                                                                                                                  13,50 m;

      1.7. autobuso su daugiau nei dviem tiltais                                                                                                     15,00 m;

      1.8 autobuso su priekaba                                                                                                                                  18,75 m;

      1.9. pakrauto autovežio (automobilio su priekaba)                                                                                       20,75 m.

      2. Maksimalūs pločiai:

      2.1. visų kelių transporto priemonių                                                                                                                  2,55 m;

      2.2. refrižeratoriaus su šilumą izoliuojančiomis sienelėmis                                                                             2,60 m.

      3. Maksimalus visų kelių transporto priemonių aukštis         4,00m.                                                                  

      Kontrolė atliekama matuojant*.

      * – čia ir toliau šis kontrolės būdas taikomas tik esant akivaizdžiam nustatytų reikalavimų neatitikimui.

      PASTABA. Kelių transporto priemonių, pagamintų iki 1992 m. sausio 1 d., ilgio ir aukščio parametrai gali skirtis nuo šių reikalavimų. Ilgio, aukščio ir pločio reikalavimai netaikomi, transporto priemonėms, specialiai pagamintoms vežti negabaritinius krovinius (negabaritinius statybinius mechanizmus, statybinę ratinę ir/ar vikšrinę techniką, statybines konstrukcijas ir kt.), taip pat autokranams, autobokšteliams ir autokopėčioms.

      Techninės būklės vertinimo kriterijai

      NT

      DT

      DE

      viršija leistinus matmenis



      X



               

      1.2.8. išdėstau 201 kodą taip:

      Kodas

      Žibintų ir atšvaitų konstrukcija bei techninė būklė

      201

      Techniniai reikalavimai

      1. Žibintai ir jų elementai privalo būti patikimai ir taisyklingai pritvirtinti (užfiksuoti).

      2. Transporto priemonių, įregistruotų pirmą kartą Lietuvoje po 2004 m. gegužės 1 d., apšvietimo ir šviesos signalizacijos prietaisai turi atitikti Pagrindinių techninių reikalavimų kelių transporto priemonėms I arba II dalies I skyriaus reikalavimus. Šių transporto priemonių artimųjų ir tolimųjų šviesų žibintai turi būti pažymėti sertifikavimo ženklais.

      3. Sklaidytuvai turi būti švarūs, be didesnių įtrūkimų ar kitų pažeidimų. Jie neturi būti labai išblukę.

      4. Reflektoriai turi būti nedeformuoti, vidinis paviršius neturi būti pastebimai praradęs atspindinčias savybes arba paveiktas korozijos.

      5. Draudžiamas bet koks sklaidytuvų uždengimas, apdirbimas ir techninių savybių keitimas.

      6. Draudžiama dažyti lemputes.

      7. Posūkių rodikliai ir avarinės signalizacijos žibintai turi mirksėti nustatytu dažniu, visi kiti žibintai – ne.

      8. Draudžiama naudoti nenumatytus arba draudžiamus naudoti apšvietimo ir šviesos signalizacijos prietaisus.

      9. Jeigu tos pačios paskirties žibintų skaičius yra porinis, tos pačios paskirties vienos poros žibintai turi būti vienodi ir simetriškai išdėstyti.

      Kontrolė atliekama apžiūrint ir tikrinant.

      PASTABOS:

      1. Šio kodo reikalavimai taikomi tikrinant transporto priemones pagal 202, 203, 204, 205, 206, 207, 209, 210, 211, 212 ir 213 kodus.

      2. Šio kodo 2 ir 5 punktų reikalavimai netaikomi krašto apsaugos sistemoje naudojamoms transporto priemonėms.

      3. Leidžiama įrengti kitų markių ir modelių transporto priemonių apšvietimo ir šviesos signalizacijos prietaisus. Juos įrengus turi būti atlikta techninė ekspertizė.

      Techninės būklės vertinimo kriterijai

      NT

      DT

      DE

      nepatikimai pritvirtinti žibintai



      X



      sklaidytuvai nešvarūs, pažeisti, labai išblukę



      X



      pažeisti reflektoriai



      X



      sklaidytuvai papildomai uždengti, pakeistos jų techninės savybės



      X



      naudojamos dažytos lemputės



      X



      žibintai, išskyrus posūkių rodiklius, mirksi



      X



      panaudoti nenumatyti arba draudžiami apšvietimo ir šviesos signalizacijos prietaisai



      X



      transporto priemonių, įregistruotų pirmą kartą Lietuvoje po 2004 m. gegužės 1 d., apšvietimo ir šviesos signalizacijos prietaisai neatitinka Pagrindinių techninių reikalavimų kelių transporto priemonėms I arba II dalies I skyriaus reikalavimų. Šių transporto priemonių artimųjų ir tolimųjų šviesų žibintai nepažymėti sertifikavimo ženklais



      X



      nevienodi tos pačios paskirties vienos poros žibintai ar nesimetriškai išdėstyti



      X



               

      1.2.9. išdėstau 204 kodą taip:

      Kodas

      Priekiniai rūko žibintai

      204

      Techniniai reikalavimai


      1. Jei įrengti, privalo įsijungti (išsijungti), įjungus (išjungus) atitinkamą jungiklį, tik esant įjungtiems gabaritiniams žibintams. Privalo išsijungti nepriklausomai nuo kitų žibintų.

      2. Skaičius:

      2.1. L kategorijos transporto priemonėse – 1 arba 2;

      2.2. M ir N kategorijų transporto priemonėse – tik 2 žibintai.

      3. Turi būti įrengti ne žemiau kaip 250 mm nuo kelio paviršiaus, bet ne aukščiau kaip artimųjų šviesų žibintai, o M1 klasės automobiliuose – ne aukščiau kaip 800 mm. M ir N kategorijų transporto priemonėse turi būti vienodu atstumu nuo išilginės transporto priemonės ašies ir ne toliau kaip 400 mm nuo kraštinio gabarito. L kategorijos transporto priemonėse, kai įrengiamas vienas žibintas, jis turi būti simetrijos plokštumoje, o kai yra du žibintai, tai jie turi būti simetriški vertikaliosios simetrijos plokštumos atžvilgiu.

      3. Turi skleisti baltą arba selektyvinę geltoną šviesą.

      4. Skleidžiamo šviesos srauto pokrypis turi būti nuo –1,5 iki –2,5 %.

      5. Privalo atitikti nustatytus konstrukcijos ir techninės būklės reikalavimus (žr. 201 kodą).

      Kontrolė atliekama apžiūrint, tikrinant ir bandant.

      Techninės būklės vertinimo kriterijai

      NT

      DT

      DE

      netaisyklingai įsijungia (išsijungia), nešviečia



      X



      netinkamas įrengtų žibintų skaičius



      X



      netaisyklingai įrengti



      X



      netinkama skleidžiamos šviesos spalva



      X



      netinkamai sureguliuoti, šviesos srauto pokrypis mažesnis negu nustatyta (šviečia per aukštai)



      X



               

      1.2.10. išdėstau 205 kodą taip:

      Kodas

      Gabaritiniai žibintai

       
      205

       
      Techniniai reikalavimai

      1. Įjungus (išjungus) atitinkamą jungiklį, vienu metu privalo įsijungti (išsijungti) visi įrengti gabaritiniai žibintai.

      2. Esant įjungtiems žibintams, turi užsidegti gabaritinių žibintų kontrolinė lemputė arba prietaisų skydelio apšvietimas.

      3. Spalva:

      3.1. priekinių – balta, galinių – raudona, šoninių – geltona;

      3.2. jei paskutiniai šoniniai žibintai sukomponuoti, sujungti ar sugrupuoti su galiniais gabaritiniais žibintais, stabdymo signalo žibintais, galiniais rūko žibintais, gali būti ir raudonos spalvos.

      4. Šoniniai gabaritiniai žibintai:

      4.1. Ant transporto priemonių, kurių gabaritinis ilgis didesnis kaip 6 m (išskyrus krovininius automobilius be kėbulų) ir pagamintų po 1993 metų, abiejuose šonuose privalo būti gabaritiniai žibintai, įsijungiantys kartu su priekiniais ir galiniais žibintais.

      4.2. Turi būti sumontuoti 250–1500 mm aukštyje nuo kelio paviršiaus, o jei dėl konstrukcijos ypatumų to padaryti negalima, tai ne aukščiau kaip 2100 mm. Bent vienas žibintas turi būti viduriniame transporto priemonės ilgio trečdalyje; atstumas nuo priekio iki pirmo žibinto neturi viršyti 3 m (priekaboms į šį atstumą įskaitomas grąžulo ilgis); atstumas tarp gretimų žibintų turi neviršyti 3 m, o išimties atveju gali būti padidintas iki 4 m; atstumas tarp paskutinio šoninio gabaritinio žibinto ir transporto priemonės galo turi neviršyti 1 m.

      5. Privalo atitikti nustatytus konstrukcijos ir techninės būklės reikalavimus (žr. 201 kodą).

      Kontrolė atliekama apžiūrint, tikrinant ir matuojant*.

      Techninės būklės vertinimo kriterijai

      NT

      DT

      DE

      netaisyklingai įsijungia (išsijungia), nešviečia



      X



      nedega kontrolinė lemputė

      X





      nedega kontrolinė lemputė ir prietaisų skydelio apšvietimas



      X



      netinkama skleidžiamos šviesos spalva



      X



      neįrengti, kur numatyta, arba netaisyklingai įrengti šoniniai gabaritiniai žibintai



      X



      nešviečia tik vienas galinis gabaritinis žibintas, jeigu jis yra sujungtas su kitu viename korpuse gabaritiniu žibintu

      X





                 

      1.2.11. išdėstau 207 kodą taip:

      Kodas

      Posūkių rodikliai

      207

      Techniniai reikalavimai

      1. Privalo įsijungti ir išsijungti nepriklausomai nuo kitų žibintų. Vienos pusės posūkių rodikliai privalo įsijungti įjungus atitinkamą jungiklį. Privalo išsijungti perjungus jungiklį į vidurinę padėtį.

      2. Skleidžiama šviesa turi būti:

      2.1. geltonos spalvos – transporto priemonių, įregistruotų pirmą kartą Lietuvoje po 2004 m. gegužės 1 d. (išskyrus transporto priemones, pagamintas iki 1960 m.);

      2.2. geltonos arba kitos gamintojo nustatytos spalvos – transporto priemonių, įregistruotų pirmą kartą Lietuvoj e iki 2004 m. gegužės 1 d.

      3. Privalo mirksėti 90 ± 30 mirksnių per minutę.

      4. Sinchroniškai turi mirksėti kontrolinė posūkių rodiklių lemputė.

      5. Privalo atitikti nustatytus konstrukcijos ir techninės būklės reikalavimus (žr. 201 kodą).

      Kontrolė atliekama apžiūrint, tikrinant ir matuojant*.

      Techninės būklės vertinimo kriterijai

      NT

      DT

      DE

      netaisyklingai įsijungia (išsijungia), nešviečia



      X



      netinkama skleidžiamos šviesos spalva



      X



      netinkamas mirksėjimo dažnis



      X



      neveikia kontrolinė lemputė



      X



               

      1.2.12. išdėstau 211 kodą taip:

      Kodas

      Atbulinės eigos žibintas (-ai)

      211

      Techniniai reikalavimai

      1. Privalo įsijungti (išsijungti), įjungus (išjungus) atbulinės eigos pavarą kai įtaisas varikliui paleisti (užgesinti) yra padėtyje, atitinkančioje variklio darbo režimą; jei bent viena iš sąlygų neįvykdyta, žibintas(-ai) turi neįsijungti.

      2. Skaičius – 1 arba 2.

      3. Skleidžiama spalva – balta.

      4. Papildomai įrengti atbulinės eigos žibintai turi atitikti Pagrindinių techninių reikalavimų kelių transporto priemonėms I skyriaus 2.4 punkto reikalavimus. Šiam tikslui leidžiama naudoti atbulinės eigos. Papildomiems žibintams gali būti įrengtas atskiras jungiklis, kai įvykdomos 1 punkte paminėtos sąlygos.

      5. Privalo atitikti nustatytus konstrukcijos ir techninės būklės reikalavimus (žr. 201 kodą).

      Kontrolė atliekama apžiūrint ir tikrinant.
      Techninės būklės vertinimo kriterijai

      NT

      DT

      DE

      netaisyklingas veikimas



      X



      nešviečia vienas iš dviejų žibintų M1 ir N1 klasių transporto priemonėse

      X





      nešviečia visi žibintai M1, N1 klasės transporto priemonėse arba bent vienas žibintas kitų klasių transporto priemonėse



      X



      netinkamas įrengtų žibintų skaičius



      X



      netinkama skleidžiamos šviesos spalva



      X



      netinkamai įrengti papildomai žibintai



      X



               

      1.2.13. išdėstau 212 kodą taip:

      Kodas

      Valstybinio numerio ženklo apšvietimo žibintas

      212

      Techniniai reikalavimai

      1. Privalo įsijungti (išsijungti), įjungus (išjungus) atitinkamą gabaritinių žibintų jungiklį.

      2. Skleidžiama spalva – balta.

      3. Privalo atitikti nustatytus konstrukcijos ir techninės būklės reikalavimus (žr. 201 kodą).
      Kontrolė atliekama apžiūrint ir tikrinant.

      PASTABA. Šis kodas netaikomas troleibusams, kuriuose nėra gamintojo numatyto valstybinio numerio ženklo tvirtinimo vietos.

      Techninės būklės vertinimo kriterijai

      NT

      DT

      DE

      netaisyklingai įsijungia (išsijungia), nešviečia visi/visos žibintai/lemputės



      X



      netinkama skleidžiamos šviesos spalva



      X



      vienas iš dviejų apšvietimo žibintų arba viena iš žibinto lempučių nešviečia

      X





               

      1.2.14. išdėstau 305 kodą taip:

      Kodas

      Vairo stiprintuvas

      305

      Techniniai reikalavimai

      1. Privalo būti patikimai pritvirtintas.

      2. Turi veikti, kaip nustatyta gamintojo.

      3. Hidraulinės sistemos vamzdeliai ir žarnelės turi būti nepažeisti ir sandarūs.

      Kontrolė atliekama apžiūrint ir tikrinant.
      Techninės būklės vertinimo kriterijai

      NT

      DT

      DE

      nepatikimai pritvirtintas





      X

      neveikia



      X



      pažeisti vamzdeliai ir/ar žarnelės, nesandari sistema



      X



               

      1.2.15. išdėstau 405 kodą taip:

      Stovėjimo (atsarginis) stabdys

      Kodas

      Stovėjimo stabdžio svirtis

      405

      Techniniai reikalavimai

      1. Svirties laikiklis turi būti patikimai pritvirtintas. Svirtis neturi būti nulaužta, deformuota ar turėti kitų didesnių pažeidimų.

      2. Svirtis turi patikimai fiksuotis užtrauktoje (nuspaustoje) padėtyje.

      Kontrolė atliekama apžiūrint ir tikrinant.

      Techninės būklės vertinimo kriterijai

      NT

      DT

      DE

      nepatikimai pritvirtintas laikiklis, svirtis nulaužta, deformuota ar kitaip pažeista



      X



      nepatikimai fiksuojasi užtrauktoje (nuspaustoje) padėtyje



      X



               

      1.2.16. išdėstau 411 kodą taip:

      Kodas

      Inercinis stabdys (priekabose)

      411

      Techniniai reikalavimai

      1. Turi veikti.

      2. Apsauginiai apvalkalai turi būti be didesnių pažeidimų.

      3. Priekabos, kurių bendroji masė yra didesnė nei 1,5 t, turi turėti automatinio stabdymo įrenginį, sukeliantį priekabos stabdymą jai atsikabinus nuo vilkiko.

      Kontrolė atliekama apžiūrint ir bandant.

      Techninės būklės vertinimo kriterijai

      NT

      DT

      DE

      neveikia inercinis stabdys



      X



      nėra ar neveikia automatinio stabdymo įrenginys



      X



      apsauginiai apvalkalai turi didesnių pažeidimų



      X



               

      1.2.17. išdėstau 421 kodą taip:

      Kodas

      Stabdymo jėgų reguliatorius

      421

      Techniniai reikalavimai

      1. Turi būti patikimai pritvirtintas.

      2. Turi būti sandarus.

      3. Neturi būti didesnių pažeidimų.

      Kontrolė atliekama apžiūrint.

      Techninės būklės vertinimo kriterijai

      NT

      DT

      DE

      nėra



      X



      nėra, tačiau galinės ašies stabdymo jėga ne didesnė kaip 80 % priekinės ašies stabdymo jėgos (taikoma tik M1 ir N1 klasių transporto priemonėms)

      X





      nepatikimai pritvirtintas



      X



      nesandarus



      X



      yra didesnių pažeidimų



      X



               

      1.2.18. išdėstau 503 kodą taip:

      Kodas

      Padangų naudojimas

      503

      Techniniai reikalavimai

      1. Turi būti naudojamos transporto priemonės gamintojo numatytos padangos. Neturint šių duomenų padangos ir/ar ratlankiai privalo:

      1.1. neliesti kėbulo ar pakabos detalių;

      1.2. neriboti ratų pasukimo kampų;

      1.3. neišsikišti už kėbulo ribų.

      2. Transporto priemonės vienos ašies ir sudvejinto tilto padangos turi būti vienodos, t. y.:

      2.1. to paties gamintojo;

      2.2. vienodo konstrukcinio tipo;

      2.3. vienodų matmenų;

      2.4. vienodos paskirties;

      2.5. tos pačios keliamosios galios indekso;

      2.6. vienodo leistino greičio indekso.

      3. M1, M2 ir N1 klasių transporto priemonėse, jei galinės ašies ratai nesuporinti, draudžiama kartu naudoti ant priekinės ašies radialines, 0 ant galinės ašies – įstrižų juostų (diagonalinės) padangas.

      4. Automobiliuose ir jų priekabose, kurių bendroji masė ne didesnė kaip 3,5 t, nuo lapkričio 10 d. iki balandžio 1 d. turi būti naudojamos padangos, skirtos važiuoti žiemą (žymimos ženklais „M+S“, „*“ arba užrašu „All seasons“).

      5. Nuo balandžio 10 d. iki lapkričio 1 d. draudžiama naudoti transporto priemones su dygliuotomis padangomis.

      Kontrolė atliekama apžiūrint.

      PASTABA. Vienos ašies suporintų ratų padangos gali būti ne to paties gamintojo, tačiau šiuo atveju padangos turi būti sumontuotos simetriškai transporto priemonės išilginės simetrijos plokštumos atžvilgiu.
      Techninės būklės vertinimo kriterijai

      NT

      DT

      DE

      naudojamos ne transporto priemonės gamintojo nurodytos padangos



      X



      padangos ir/ar ratlankiai liečia kėbulo ir pakabos detales



      X



      padangos ir/ar ratlankiai riboja ratų pasukimo kampą



      X



      padangos ir/ar ratlankiai išsikiša už kėbulo ribų



      X



      naudojamos nevienodos padangos ant vienos ašies ir/ar sudvejinto tilto



      X



      M1, M2 ir N1 klasių transporto priemonėse kartu panaudotos ant priekinės ašies radialinės, 0 ant galinės ašies – įstrižų juostų (diagonalinės) padangos



      X



      automobiliuose ir jų priekabose, kurių bendroji masė ne didesnė kaip 3,5 t, nuo lapkričio 10 d. iki balandžio 1 d. naudojamos vasarinės padangos





      X

               

      1.2.19. išdėstau 606 kodą taip:

      Kodas

      Sukabintuvo/priekabos grąžulo tvirtinimas

      606

      Techniniai reikalavimai

      1. Turi būti patikimas, panaudojant numatytas tvirtinimo detales.

      2. Sujungimuose su rėmu/kėbulu neturi būti didesnio laisvumo.

      3. Priekabų, išskyrus savistabdes iki 1,5 t, sukabinimo įtaisai turi būti dubliuojami apsauginiais lynais arba grandinėmis.

      Kontrolė atliekama apžiūrint ir tikrinant.

      Techninės būklės vertinimo kriterijai

      NT

      DT

      DE

      nepatikimas, panaudotos nenumatytos tvirtinimo detalės



      X

      X

      sujungimuose su rėmu/kėbulu yra didesnis laisvumas



      X



      nėra apsauginių lynų/grandinių, kai tai numatyta gamintojo



      X



               
      1.2.20. išdėstau 611 kodą taip:

      Kodas

      Krovininės platformos grindys, šoniniai ir galiniai bortai, konteinerių tvirtinimo mazgai, jų užraktai

      611

      Techniniai reikalavimai

      1. Turi atitikti gamintojo reikalavimus.

      2. Turi būti be didesnių pažeidimų.

      3. Šoniniai, galiniai bortai ir konteinerio tvirtinimo mazgas turi patikimai fiksuotis.
      Kontrolė atliekama apžiūrint.
      Techninės būklės vertinimo kriterijai

      NT

      DT

      DE

      neatitinka gamintojo reikalavimų



      X



      yra didesnių pažeidimų



      X



      nepatikimai fiksuojasi šoniniai, galiniai bortai ir konteinerio tvirtinimo mazgas



      X



               

      1.2.21. išdėstau 616 kodą taip:

      Kodas

      Stiklai (šviesos laidumas, matomumas)

      616

      Techniniai reikalavimai

      1. Turi būti panaudoti konkrečiam modeliui numatyti ir tinkami stiklai.

      2. Automobilio stiklų, patenkančių į priekinį vairuotojo matomumo lauką 180 laipsnių kampu, šviesos laidumas turi būti ne mažesnis negu:

      – 75 % priekinio stiklo;

      – 70 % priekinių šoninių bei priekinių durų stiklų.

      3. Draudžiamas bet koks 2 punkte nurodytų stiklų papildomas apdorojimas (tamsinimas, šviesinimas, apipurškimas, apklijavimas bet kokia plėvele ir t. t.), išskyrus, kad automobilio priekinio stiklo viršutinė dalis gali būti papildomai užtamsinta (ne plačiau kaip 15 cm).

      4. Neturi būti stiklo defektų (pažeidimų), trukdančių vairuotojui matyti kelią.

      5. Turi būti sertifikuoti ir pažymėti sertifikavimo ženklais.

      Kontrolė atliekama apžiūrint, identifikuojant sertifikavimo ženklus arba matuojant*.

      PASTABA. 2 punkte išvardytus automobilio stiklus papildomai tamsinti leidžiama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka

      Techninės būklės vertinimo kriterijai

      NT

      DT

      DE

      panaudoti nenumatyti ar netinkami konkrečiam modeliui stiklai



      X



      automobilio priekinis stiklas patenkantis į priekinį vairuotojo matomumo lauką 180 laipsnių kampu papildomai apdorotas arba jo šviesos laidumas mažesnis nei 75 % (žymėjimas AS-3, V-VI)



      X



      automobilio priekinis šoninis ar priekinių durų stiklai, patenkantys į priekinį vairuotojo matomumo lauką 180 laipsnių kampu papildomai apdoroti arba jų šviesos laidumas mažesnis nei 70 % (žymėjimas AS-3, V-VI)



      X



      automobilio priekinio stiklo viršutinė dalis užtamsinta plačiau kaip 15 cm



      X



      yra stiklo defektų, trukdančių vairuotojui matyti kelią



      X



      nesertifikuoti ir nepažymėti sertifikavimo ženklais



      X



               

      1.2.22. išdėstau 618 kodą taip:

      Kodas

      Apšildymo ir apipūtimo įrengimai

      618

      Techniniai reikalavimai

      1. Apšildymas turi veikti.

      2. Apipūtimo įrenginys turi veikti bent vienu didesnio našumo režimu.

      Kontrolė atliekama tikrinant.
      Techninės būklės vertinimo kriterijai

      NT

      DT

      DE

      neveikia apšildymas



      X



      apipūtimo įrenginys neveikia nė vienu didesnio našumo režimu



      X



               

      1.2.23. išdėstau 620 kodą taip:

      Kodas

      Sėdynės

      620

      Techniniai reikalavimai

      1. Sėdynės turi būti patikimai pritvirtintos.

      2. Sėdimų vietų skaičius M1 ir N1 klasių transporto priemonėse neturi būti didesnis, nei nurodyta registracijos liudijime.

      3. N2 ir N3 klasių transporto priemonėse sėdimų vietų skaičius turi būti toks, kaip nurodyta registracijos liudijime.

      4. Vairuotojo sėdynės padėties reguliavimo mechanizmas turi veikti bei patikimai fiksuoti sėdynę ir jos atlošą.

      Kontrolė atliekama apžiūrint ir tikrinant.

      Techninės būklės vertinimo kriterijai

      NT

      DT

      DE

      sėdynės nepatikimai pritvirtintos



      X



      sėdimų vietų skaičius M1 ir N1 klasių transporto priemonėse didesnis, nei nurodyta registracijos liudijime



      X



      N2 ir N3 klasių transporto priemonėse sėdimų vietų skaičius kitoks, negu nurodyta registracijos liudijime



      X



      neveikia vairuotojo sėdynės padėties reguliavimo mechanizmas, nepatikimai fiksuoja sėdynę ir jos atlošą



      X



               

      1.2.24. išdėstau 701 kodą taip:

      Kodas

      Išmetimo sistema

      701

      Techniniai reikalavimai

      1. Turi būti patikimai pritvirtinta.

      2. Neturi būti išmetamųjų dujų nuotėkio.

      3. Neturi būti konstrukcinių pakeitimų.

      4. Neturi viršyti leistino transporto priemonės gamintojo reglamentuoto triukšmo lygio.

      5. Neturint gamintojo duomenų, triukšmo lygis neturi viršyti 90 dB(A).

      Kontrolė atliekama apžiūrint, tikrinant arba matuojant*.

      PASTABA. Esant išmetamųjų dujų nuotėkiui, bandymas pagal 702 ir 703 kodus neatliekamas arba bandymų rezultatai anuliuojami.

      Techninės būklės vertinimo kriterijai

      NT

      DT

      DE

      nepatikimai pritvirtinta



      X



      yra dujų nuotėkis



      X



      yra konstrukcinių pakeitimų



      X



      viršytas triukšmo lygis



      X



               

      1.2.25. išdėstau 702 kodą taip:

      Kodas

      Anglies monoksido (CO) kiekis (benzininis variklis)

      702

      Techniniai reikalavimai

      1. Anglies monoksido kiekis išmetamosiose dujose neturi viršyti nurodyto transporto priemonės gamintojo.

      2. Neturint gamintojo duomenų, anglies monoksido kiekis neturi būti didesnis negu:

      2.1. 4 % automobiliams, pagamintiems iki 1986 m. gruodžio 31 d.;

      2.2. 3 % automobiliams, pagamintiems nuo 1987 m. sausio 1 d.;

      2.3. automobiliams, turintiems trijų komponentų išmetamųjų dujų neutralizavimo sistemas:

      2.3.1. 0,5 % esant minimaliam apsisukimų dažniui;

      2.3.2. 0,3 % esant gamintojo nurodytam, tačiau ne mažesniam kaip 2000 min-1 apsisukimų dažniui.

      2.4. automobiliams, įregistruotiems ar pradėtiems eksploatuoti po 2002 m. liepos 1 d.:

      2.4.1. 0,3 % esant minimaliam apsisukimų dažniui;

      2.4.2. 0,2 % esant gamintojo nurodytam, tačiau ne mažesniam kaip 2000 min-1 apsisukimų dažniui.

      3. Varikliui veikiant 2.3.2 ir 2.4.2 punktuose nurodytu režimu, privalomas lambda (X) vertės matavimas turi būti 1 ± 0,03 arba atitikti gamintojo nurodytą.

      Kontrolė atliekama bandant pagal LAND 14-2000 reikalavimus.

      Techninės būklės vertinimo kriterijai

      NT

      DT

      DE

      neatitinka transporto priemonės gamintojo ar nurodytų reikalavimų



      X



               

      1.2.26. išdėstau 703 kodą taip:

      Kodas

      Angliavandenilių (CH) kiekis (benzininis variklis)

      703

      Techniniai reikalavimai

      1. Angliavandenilių kiekis neturi būti didesnis negu:

      1.1. 1200 ppm automobiliams, pagamintiems iki 1986 sausio 31 d., išskyrus nurodytus 2 punkte;

      1.2. 600 ppm automobiliams, pagamintiems nuo 1987 sausio 1 d., išskyrus nurodytus 2 punkte;

      1.3. automobiliams, turintiems trijų komponentų išmetamųjų dujų neutralizavimo sistemas:

      1.3.1. 100 ppm esant minimaliam apsisukimų dažniui;

      1.3.2. 100 ppm esant gamintojo nurodytam, tačiau ne mažesniam kaip 2000 min-1l apsisukimų dažniui.

      2. Krovininių automobilių ir autobusų, kurių bendroji masė yra didesnė kaip 3,5 t, angliavandenilių kiekis neturi būti didesnis negu:

      2.1. 1200 ppm 4 ir mažiau cilindrų varikliuose;

      2.2. 3000 ppm didesniuose kaip 4 cilindrų varikliuose.

      Kontrolė atliekama bandant pagal LAND 14-2000 reikalavimus.

      Techninės būklės vertinimo kriterijai

      NT

      DT

      DE

      neatitinka nurodytų reikalavimų



      X



               
      1.2.27. išdėstau 704 kodą taip:

      Kodas

      Dūmingumas (dyzelinis arba benzininis variklis)

      704

      Techniniai reikalavimai

      1. Didžiausias dūmingumas išmetamosiose dujose neturi viršyti nurodyto transporto priemonės gamintojo.

      2. Neturint šių duomenų, dūmingumo kiekis turi būti:

      2.1. varikliams be turbopripūtimo šviesos absorbcijos koeficientas – neturi būti didesnis negu 2,0 m-1 arba optinis tankis ne didesnis kaip 58%;

      2.2. varikliams su turbopripūtimu šviesos absorbcijos koeficientas – neturi būti didesnis negu 2,5 m arba optinis tankis ne didesnis kaip 66%.

      3. Neturi būti didesnio benzininio variklio dūmingumo dėl variklio netvarkingumo.

      Dyzelinio variklio kontrolė atliekama bandant pagal LAND 15-2000 reikalavimus, benzininio variklio – tikrinant.

      PASTABA. Šio kodo reikalavimai netaikomi transporto priemonėms su dyzeliniais varikliais, pagamintoms iki 1980 m. sausio 1 d.



      Techninės būklės vertinimo kriterijai

      NT

      DT

      DE

      dyzelinio variklio dūmingumas neatitinka transporto priemonės gamintojo nustatytų reikalavimų ar nurodytų reikalavimų



      X



      padidėjęs benzininio variklio dūmingumas



      X



               
      1.2.28. Išdėstau 8 grupės pavadinimą taip:

      „Papildomi reikalavimai autobusams ir troleibusams“

      1.2.29. Išdėstau 803 kodą išdėstau taip:

      Kodas

      Keleivių sėdynės

      803

      Techniniai reikalavimai


      1. Turi būti patikimai pritvirtintos.

      2. M2 ir M3 klasių transporto priemonėse sėdimų vietų skaičius turi būti toks, kaip nurodyta registracijos liudijime.

      3. Turi būti geros būklės ir išvaizdos.

      4. Neturi būti pažeidimų, galinčių kelti pavojų keleiviams.

      Kontrolė atliekama apžiūrint.
      Techninės būklės vertinimo kriterijai

      NT

      DT

      DE

      sėdynės nepatikimai pritvirtintos



      X



      M2 ir M3 klasių transporto priemonėse sėdimų vietų skaičius kitoks, negu nurodyta registracijos liudijime



      X



      blogos būklės ar išvaizdos



      X



      yra pažeidimų, galinčių kelti pavojų keleiviams



      X



               

      1.2.30. Išdėstau 9 grupės pavadinimą taip:

      „Papildomi reikalavimai lengviesiems automobiliams taksi“

      1.2.31. išdėstau 906 kodą taip:

      Kodas

      Valstybinio numerio ženklai

      906

      Techniniai reikalavimai

      Turi būti taksi automobilio valstybinio numerio ženklas.
      Kontrolė atliekama apžiūrint.

      Techninės būklės vertinimo kriterijai

      NT

      DT

      DE

      nėra taksi valstybinio numerio ženklo



      X



               
      1.2.32. išdėstau 10 grupės pavadinimą taip:

      „Papildomi reikalavimai tarptautinių vežimų transporto priemonėms“

      1.2.33. išdėstau 1002 kodą taip:
      Kodas

      Priekinis stiklas

      1002

      Techniniai reikalavimai

      1. Turi būti sertifikuotas ir pažymėtas atitinkamais sertifikavimo ženklais.

      2. Neturi būti pažeistas.

      Kontrolė atliekama apžiūrint.

      Techninės būklės vertinimo kriterijai

      NT

      DT

      DE

      nesertifikuotas



      X



      pažeistas



      X



               

      1.2.34. išdėstau 1003 kodą taip:

      Kodas

      Sukabintuvai

      1003

      Techniniai reikalavimai

      Turi būti sertifikuoti ir pažymėti atitinkamais sertifikavimo ženklais.
      Kontrolė atliekama apžiūrint.

      Techninės būklės vertinimo kriterijai

      NT

      DT

      DE

      nesertifikuoti



      X



               

      1.2.35. išdėstau 1004 kodą taip:

      Kodas

      Apšvietimo ir šviesos signalizacijos prietaisai

      1004

      Techniniai reikalavimai

      1. Turi būti sertifikuoti ir pažymėti atitinkamais sertifikavimo ženklais.

      2. Neturi būti įskilę, išblukę ar kitaip pažeisti.

      Kontrolė atliekama apžiūrint.
      Techninės būklės vertinimo kriterijai

      NT

      DT

      DE

      nesertifikuoti



      X



      įskilę, išblukę ar kitaip pažeisti



      X



               

      1.2.36. išdėstau 1006 kodą taip:

      Kodas

      Padangų naudojimas

      1006

      Techniniai reikalavimai

      Padangos turi atitikti 503 kodo reikalavimus.

      Kontrolė atliekama apžiūrint.
      Techninės būklės vertinimo kriterijai

      NT

      DT

      DE

      naudojamos ne transporto priemonės gamintojo nurodytos padangos



      X



      padangos ir/ar ratlankiai liečia kėbulo ir pakabos detales



      X



      padangos ir/ar ratlankiai riboja ratų pasukimo kampą



      X



      padangos ir/ar ratlankiai išsikiša už kėbulo ribų



      X



      naudojamos nevienodos padangos ant vienos ašies ir/ar sudvejinto tilto



      X



      M2 ir N1 klasių transporto priemonėse kartu panaudotos ant priekinės ašies radialinės, 0 ant galinės ašies – įstrižų juostų (diagonalinės) padangos



      X



      automobiliuose ir jų priekabose, kurių bendroji masė ne didesnė kaip 3,5 t, nuo lapkričio 10 d. iki balandžio 1 d. naudojamos vasarinės padangos





      X

               

      1.2.37. išdėstau 1008 kodą taip:

      Kodas

      Galinė apsauga nuo palindimo po transporto priemone

      1008

      Techniniai reikalavimai

      1. Turi atitikti ir būti įrengta pagal Pagrindinių techninių reikalavimų I dalies XVI skyriaus reikalavimus.

      2. Turi būti be didesnių pažeidimų.

      Kontrolė atliekama apžiūrint ir matuojant*.

      PASTABA. Šio kodo reikalavimai netaikomi bekėbulėms transporto priemonėms (kėbulo kodas BE), tačiau jeigu galinė apsauga nuo palindimo po transporto priemone įrengta, ji privalo atitikti šio kodo 1 ir 2 punkto reikalavimus.

      Techninės būklės vertinimo kriterijai

      NT

      DT

      DE

      nėra



      X



      neatitinka nustatytų reikalavimų



      X



      turi didesnių pažeidimų



      X



               
      1.2.38. išdėstau 1009 kodą taip:

      Kodas

      Šoninė apsauga nuo palindimo po transporto priemone

      1009

      Techniniai reikalavimai

      1. Turi atitikti ir būti įrengta pagal Pagrindinių techninių reikalavimų I dalies XV skyriaus reikalavimus.

      2. Turi būti be didesnių pažeidimų.

      Kontrolė atliekama apžiūrint ir matuojant*.

      PASTABA. Šio kodo reikalavimai netaikomi bekėbulėms transporto priemonėms (kėbulo kodas BE), tačiau jeigu šoninė apsauga nuo palindimo po transporto priemone įrengta, ji privalo atitikti šio kodo 1 ir 2 punkto reikalavimus.

      Techninės būklės vertinimo kriterijai

      NT

      DT

      DE

      nėra



      X



      neatitinka nustatytų reikalavimų



      X



      turi didesnių pažeidimų



      X



               
      1.2.39. išdėstau 12 grupės pavadinimą taip:

      „Papildomi reikalavimai „Euro 4 saugiems“, „Euro 3 saugiems“, „žalesniems ir saugiems“ bei „žaliesiems“ sunkvežimiams ir jų priekaboms“;

      1.2.40. išdėstau 1202 kodą taip:

      Kodas

      Skiriamieji ženklai

      1202

      Techniniai reikalavimai

      1. „Žaliojo“ sunkvežimio priekyje iš dešinės pusės turi būti pritvirtintas apvalus 220 mm skersmens ženklas su raide „U“ arba „E“ jame.

      2. „Žalesnio ir saugaus“ sunkvežimio priekyje iš dešinės pusės turi būti pritvirtintas apvalus 220 mm skersmens ženklas su raide „S“ jame.

      3. „Euro 3 saugaus“ sunkvežimio priekyje iš dešinės pusės turi būti pritvirtintas apvalus 220 mm skersmens ženklas su skaičiumi „3“ jame.

      4. „Euro 4 saugaus“ sunkvežimio priekyje iš dešinės pusės turi būti pritvirtintas apvalus 220 mm skersmens ženklas su skaičiumi „4“ jame.

      5. Ženklai turi būti žalios (fonas) ir baltos (kraštai ir raidė ar skaičius) spalvos.

      Kontrolė atliekama apžiūrint.

      Techninės būklės vertinimo kriterijai

      NT

      DT

      DE

      nėra, neatitinka reikalavimų



      X



               
      1.2.41. išdėstau 1205 kodą taip:

      Kodas

      Stabdžių antiblokavimo sistema (ABS)

      1205

      Techniniai reikalavimai

      1. Turi būti įrengta ABS, atitinkanti Pagrindinių techninių reikalavimų I dalies III skyriaus reikalavimus.

      2. ABS signalinis(-iai) įtaisas(-ai) turi veikti.

      3. Neturi būti gedimų ABS sistemoje.
      Kontrolė atliekama apžiūrint ir tikrinant.

      PASTABA. Šio kodo reikalavimai taikomi „žalesniems ir saugiems“, „Euro 3 saugiems“ ir „Euro 4 saugiems“ sunkvežimiams bei jų velkamoms priekaboms.

      Techninės būklės vertinimo kriterijai

      NT

      DT

      DE

      nėra, neatitinka nustatytų reikalavimų



      X



      signalinis(-iai) įtaisas(-ai) neveikia



      X



      yra gedimų ABS sistemoje



      X



               

      1.2.42. išdėstau 1210 kodą taip:

      Kodas

      Apšvietimas ir šviesos signalizacija

      1210

      Techniniai reikalavimai

      1. „Euro 4 saugiuose“, „Euro 3 saugiuose“ ir „žalesniuose ir saugiuose“ sunkvežimiuose ir jų velkamose priekabose įrengti apšvietimo ir šviesos signalizacijos prietaisai turi atitikti Pagrindinių techninių reikalavimų I dalies I skyriaus reikalavimus.
      2. Neturi būti pažeisti.
      Kontrolė atliekama apžiūrint.

      Techninės būklės vertinimo kriterijai

      NT

      DT

      DE

      neatitinka nustatytų reikalavimų



      X



      pažeisti



      X



               

      1.2.43. išdėstau 1215 kodą taip:

      Kodas

      Galinio vaizdo veidrodžiai

      1215

      Techniniai reikalavimai

      1. „Euro 4 saugiuose“ ir „Euro 3 saugiuose“ sunkvežimiuose įrengti galinio vaizdo veidrodžiai turi atitikti Pagrindinių techninių reikalavimų I dalies IX skyriaus reikalavimus. 2. Turi būti be didesnių pažeidimų.

      Kontrolė atliekama apžiūrint.

      Techninės būklės vertinimo kriterijai

      NT

      DT

      DE

      nėra, neatitinka nustatytų reikalavimų



      X



      turi didesnių pažeidimų



      X



               

      1.2.44. Papildau nauja 13 grupe ir ją išdėstau taip:

      „13 grupė. Papildomi reikalavimai automobilių su dujų įranga maitinimo sistemai“

      1.2.45. išdėstau 1301 kodą taip:

      Kodas

      Įrašai dokumentuose

      1301

      Techniniai reikalavimai


      1. Automobilių registracijos liudijimo grafoje „degalai“ turi būti įrašas „benzinas/dujos“.

      2. Transporto priemonės valdytojas turi pateikti dujų įrangos sumontavimo pažymą kurioje turi būti nurodyta įmonės, sumontavusios dujų įrangą rekvizitai, sumontuotų dujų baliono ir reduktoriaus gamintojas bei sertifikavimo numeriai ir sumontavimo data.

      Kontrolė atliekama apžiūrint.

      PASTABA. 1 punkto reikalavimas taikomas automobiliams, registruotiems Lietuvoje po 2006 m. lapkričio 1 d., kuriuose įrengta dujų įranga.

      Techninės būklės vertinimo kriterijai

      NT

      DT

      DE

      registracijos liudijimo grafoje „degalai“ nėra įrašo „benzinas/dujos“ arba „dujos“



      X



      nepateikta dujų įrangos sumontavimo pažyma



      X



               

      1.2.46. išdėstau 1302 kodą taip:

      Kodas

      Bendras įrengimas ir veikimas

      1302

      Techniniai reikalavimai


      1. Turi būti sumontuoti automobilio ir/arba dujų įrangos gamintojo visi numatyti elementai.

      2. Variklis turi dirbti maitinamas dujomis.

      3. Dujų balionas turi būti užpildytas ne mažiau kaip 50 % tūrio.

      Kontrolė atliekama apžiūrint ir tikrinant.

      Techninės būklės vertinimo kriterijai

      NT

      DT

      DE

      nėra visų numatytų dujinės įrangos elementų



      X



      variklis nedirba maitinamas dujomis



      X



      dujų kiekio rodiklis rodo mažesnį negu 50 % dujų kiekį



      X



               

      1.2.47. išdėstau 1303 kodą taip:

      Kodas

      Dujų balionas

      1303

      Techniniai reikalavimai



      1. Identifikacinė lentelė turi būti pritvirtinta matomoje vietoje.

      2. Identifikacinėje lentelėje nurodytos kitos patikros data turi būti ne vėlesnė negu kita automobilio techninės apžiūros data.

      3. Turi būti patikimai pritvirtintas numatytais tvirtinimo elementais.

      4. Neturi būti didesnių pažeidimų dėl korozijos ar mechaninio poveikio.

      5. Apatinis žemiausias taškas negali būti žemiau kaip 200 mm nuo važiuojamosios dalies paviršiaus.

      6. Negali būti sumontuotas variklio skyriuje.

      7. Du ir daugiau dujų balionai vienoje transporto priemonėje turi būti sujungti lygiagrečiai.

      Kontrolė atliekama apžiūrint ir matuojant*.

      PASTABA. Galima pateikti dujų baliono pasą jeigu nėra galimybės apžiūrėti identifikacinės lentelės.

      Techninės būklės vertinimo kriterijai

      NT

      DT

      DE

      nesimato identifikacinės lentelės



      X



      baliono patikros terminas trumpesnis negu iki kitos techninės apžiūros datos



      X



      nepatikimai/netinkamai pritvirtintas



      X



      yra didesnių pažeidimų dėl korozijos ar mechaninio poveikio



      X



      baliono apatinis žemiausias taškas yra žemiau kaip 200 mm nuo važiuojamosios dalies paviršiaus



      X



      sumontuotas variklio skyriuje



      X



      balionai sumontuoti nuosekliai



      X



               

      1.2.48. išdėstau 1304 kodą taip:

      Kodas

      Dujų įrangos elementų tvirtinimas ir techninė būklė

      1304

      Techniniai reikalavimai


      1. Elementai turi būti patikimai pritvirtinti.

      2. Neturi būti didesnių pažeidimų dėl korozijos, senėjimo, mechaninio ar kito poveikio.

      3. Komponentai negali išsikišti už transporto priemonės gabaritų daugiau kaip 20 mm.

      Kontrolė atliekama apžiūrint ir matuojant*.

      Techninės būklės vertinimo kriterijai

      NT

      DT

      DE

      nepatikimai pritvirtinti įrangos elementai



      X



      yra didesni korozijos, senėjimo, mechaninio ar kito poveikio pažeidimai



      X



      įrangos komponentai išsikiša už transporto priemonės gabaritų daugiau kaip 20 mm



      X



               

      1.2.49. išdėstau 1305 kodą taip:

      Kodas

      Dujų įrangos sandarumas

      1305

      Techniniai reikalavimai



      Neturi būti dujų nuotėkio iš dujinės įrangos elementų arba per jų sujungimus.



      Kontrolė atliekama tikrinant ir/arba apžiūrint, naudojantis prietaisu dujų nuotėkiui nustatyti.



      Techninės būklės vertinimo kriterijai

      NT

      DT

      DE

      yra dujų nuotėkis



      X



               

      1.2.50. išdėstau 1306 kodą taip:

      Kodas

      Anglies monoksido (CO) kiekis (benzininis variklis)

      1306

      Techniniai reikalavimai



      1. Anglies monoksido kiekis išmetamosiose dujose neturi viršyti nurodyto transporto priemonės gamintojo.

      2. Neturint gamintojo duomenų, anglies monoksido kiekis neturi būti didesnis negu:

      2.1. 4 % automobiliams, pagamintiems iki 1986 m. gruodžio 31 d.;

      2.2. 3 % automobiliams, pagamintiems nuo 1987 m. sausio 1 d.;

      2.3. automobiliams, turintiems trijų komponentų išmetamųjų dujų neutralizavimo sistemas:

      2.3.1. 0,5 % esant minimaliam apsisukimų dažniui;

      2.3.2. 0,3 % esant gamintojo nurodytam, tačiau ne mažesniam kaip 2000 min-1, apsisukimų dažniui.

      2.4. automobiliams, įregistruotiems ar pradėtiems eksploatuoti po 2002 m. liepos 1 d.:

      2.4.1. 0,3 % esant minimaliam apsisukimų dažniui;

      2.4.2. 0,2 % esant gamintojo nurodytam, tačiau ne mažesniam kaip 2000 min-1, apsisukimų dažniui;

      3. Varikliui veikiant 2.3.2 ir 2.4.2 punktuose nurodytu režimu, privalomas lambda (La) vertės matavimas turi būti 1 ± 0,03 arba atitikti gamintojo nurodytą.

      Kontrolė atliekama bandant pagal LAND 14-2000 reikalavimus.

      Techninės būklės vertinimo kriterijai

      NT

      DT

      DE

      neatitinka transporto priemonės gamintojo ar nurodytų reikalavimų



      X



               

      1.2.51. išdėstau 1307 kodą taip:

      Kodas

      Angliavandenilių (CH) kiekis (benzininis variklis)

      1307

      Techniniai reikalavimai



      1. Angliavandenilių kiekis neturi būti didesnis negu:

      1.1. 1200 ppm automobiliams, pagamintiems iki 1986 m. sausio 31 d., išskyrus nurodytus 2 punkte;

      1.2. 600 ppm automobiliams, pagamintiems nuo 1987 m. sausio 1 d., išskyrus nurodytus 2 punkte;

      1.3. automobiliams, turintiems trijų komponentų išmetamųjų dujų neutralizavimo sistemas:

      1.3.1. 100 ppm esant minimaliam apsisukimų dažniui;

      1.3.2. 100 ppm esant gamintojo nurodytam, tačiau ne mažesniam kaip 2000 min-1 apsisukimų dažniui.

      2. Krovininių automobilių ir autobusų, kurių bendroji masė yra didesnė kaip 3,5 t, angliavandenilių kiekis neturi būti didesnis negu:

      2.1. 1200 ppm 4 ir mažiau cilindrų varikliuose;

      2.2. 3000 ppm didesniuose kaip 4 cilindrų varikliuose.

      Kontrolė atliekama bandant pagal LAND 14-2000 reikalavimus.

      Techninės būklės vertinimo kriterijai

      NT

      DT

      DE

      neatitinka nurodytų reikalavimų



      X



               

      2. Nustatau, kad:

      2.1. šis įsakymas įsigalioja nuo 2006 m. spalio 1 d., išskyrus 1.2.24, 1.2.31 ir 1.2.45–1.2.51 punktus;

      2.2. šio įsakymo 1.2.24 punkto reikalavimai įsigalioja nuo 2007 m. liepos 1 d.;

      2.3. šio įsakymo 1.2.31 punkto reikalavimai įsigalioja nuo 2007 m. sausio 1 d.;

      2.4. šio įsakymo 1.2.45–1.2.51 punktų reikalavimai įsigalioja nuo 2006 m. lapkričio 1 d.



      SUSISIEKIMO MINISTRAS                                                                    ALGIRDAS BUTKEVIČIUS

      ______________

      Europos krepšinio čempionato Slovėnijoje tvarkaraštis

      Ketvirtfinalis:

      Lietuva – Italija  19d. 22val

      Kroatija – Ukraina   19d. 18.30val

      Slovėnija - Prancūzija  18d. 22val

      Ispanija – Serbija 18d. 18.30val

      Pusfinalis:

      Lietuva/Italija – Ukraina/Kroatija

      Slovėnija/Prancūzija – Ispanija/Serbija

      Italijos komandos žaidėjai:
      Pietro Aradori
      Alessandro Gentile
      Guido Rosselli
      Luca Vitali
      Giuseppe Poeta
      Nicolo Melli
      Marco Belinelli
      Travis Diener
      Marco Cusin
      Luigi Datome
      Daniele Magro
      Andrea Cinciarini

      Lietuvos rinktinės tvarkaraštis:


      Rugsėjo 4 diena

      22 val. Serbija – Lietuva

      Rugsėjo 5 diena

      22 val. Lietuva – Makedonija

      Rugsėjo 6 diena

      18 val. 45 min. Latvija – Lietuva

      Rugsėjo 8 diena

      22 val. Lietuva – Juodkalnija

      Rugsėjo 9 diena

      18 val. 45 min. Lietuva – Bosnija ir Hercegovina

      Europos čempionatas Slovėnijoje vyks rugsėjo 4-22 dienomis.

      Kontrolinės rungtynės:

      Rugpjūčio 6 d. 19 val. 15min. (Kaunas) Lietuva-Belgija

      Rugpjūčio 12 d. 19 val. 15 min. (Panevėžys) Lietuva-Švedija

      Rugpjūčio 14 d. 19 val. 15 min. (Panevėžys) Lietuva-Švedija

      Rugpjūčio 17 d. (Skopjė-Makedonija) Makedonija-Lietuva

      Rugpjūčio 21 d. 19 val. 20 min. (Vilnius) Lietuva-Suomija

      Rugpjūčio 22 d. 19.20 min. (Vilnius) Lietuva-Rusija

      Rugpjūčio 23 d. 19 val. 20 min. (Vilnius) Lietuva- Čekija

      Rugpjūčio 27 d. (Atėnai) Lietuva-Italija

      Rugpjūčio 28 d. (Atėnai) Lietuva-Graikija

      Rugpjūčio 29 d. (Atėnai) Lietuva-Bosnija ir Hercegovina

      Lietuvos rinktinės kandidatai

      Įžaidėjai: Mantas Kalnietis (26 metai, ūgis 195 cm; Krasnodaro „Lokomotiv”, Rusija), Tomas Delininkaitis (31, 190; Čerkasų „Mavpy”, Ukraina), Adas Juškevičius (24, 194; Kauno „Žalgiris”).

      Atakuojantieji gynėjai: Renaldas Seibutis (27, 195; Vilniaus „Lietuvos rytas”), Martynas Gecevičius (25, 193; Pirėjo „Olympiakos”, Graikija), Martynas Pocius (27, 196; Madrido „Real”, Ispanija).

      Lengvieji puolėjai: Jonas Mačiulis (28, 198; Atėnų „Panathinaikos”, Graikija), Mindaugas Kuzminskas (23, 205; Malagos „Unicaja”), Linas Kleiza (28, 203; „Toronto Raptors”, Kanada).

      Sunkieji puolėjai: Kšyštofas Lavrinovičius (33, 210; „Žalgiris”), Donatas Motiejūnas (22, 213; „Houston Rockets”, JAV).

      Vidurio puolėjai: Jonas Valančiūnas (21, 211; „Toronto Raptors”, Kanada), Darjušas Lavrinovičius (33, 212; „Žalgiris”), Robertas Javtokas (33, 211; „Žalgiris”).


      E grupė:

      Lietuva, Serbija, Latvija, Ukraina, Prancūzija , Belgija.

      F grupė:

      Ispanija, Kroatija, Slovėnija, Italija, Suomija, Graikija.

      Į ketvirtfinalį pateks po keturias geriausias grupių komandas

      Vandens kokybės higieniniai reikalavimai

      LIETUVOS RESPUBLIKOS SVEIKATOS APSAUGOS MINISTRO

      Į S A K Y M A S

        DĖL LIETUVOS HIGIENOS NORMOS HN 48:2001

      „ŽMOGAUS VARTOJAMO ŽALIO VANDENS KOKYBĖS HIGIENINIAI REIKALAVIMAI“ PATVIRTINIMO

       2001 m. lapkričio 30 d. Nr. 621

      Vilnius

       Vykdydamas Lietuvos pasirengimo narystei Europos Sąjungoje programą (Nacionalinę ACQUIS priėmimo programą) ir siekdamas užtikrinti Lietuvos higienos normų reikalavimų atitikimą Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimams,

      1. T v i r t i n u pridedamus:

      1.1. Lietuvos higienos normą HN 48:2001 „Žmogaus vartojamo žalio vandens kokybės higieniniai reikalavimai“;

      1.2. Lietuvos higienos normos HN 48:2001 „Žmogaus vartojamo žalio vandens higieniniai reikalavimai“ įgyvendinimo priemonių planą.

      2. Lietuvos higienos normos HN 48:2001 „Žmogaus vartojamo žalio vandens kokybės higieniniai reikalavimai“ įsigaliojimo datą - 2002 m. sausio 1 d.

      3. P a v e d u įsakymo vykdymą kontroliuoti viceministrui Eduardui Bartkevičiui.

       

      SVEIKATOS APSAUGOS Ministras

                                                                                  Konstantinas Romualdas Dobrovolskis

      ______________

      PATVIRTINTA

      Lietuvos Respublikos

      sveikatos apsaugos ministro

      2001 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 621

       ŽMOGAUS VARTOJAMO ŽALIO VANDENS KOKYBĖS

      HIGIENINIAI REIKALAVIMAI

       1. TAIKYMO SRITIS

       1.1. Ši higienos norma nustato žalio vandens, kuris vartojamas žmogaus asmeniniame namų ūkyje arba tiekiamas tolesniam apdorojimui, kokybės higieninius reikalavimus.

      1.2. Higienos norma taikoma žaliam neapdorotam tarpsluoksniniam ar gruntiniam požeminiam vandeniui, kurį iš individualių gręžtinių, šachtinių šulinių ar versmių gėrimui ir maisto gamybai bei buitinėms reikmėms vartoja ne daugiau kaip 50 asmenų, jeigu per dieną vandens suvartojama vidutiniškai ne daugiau kaip 10 m3 ir jeigu tas vanduo nenaudojamas ūkinėje komercinėje veikloje.

      1.3. Higienos norma taip pat taikoma neapdorotam paviršiniam vandeniui, kuris naudojamas geriamam vandeniui ruošti.

      1.4. Ši higienos norma netaikoma mineraliniam geriamajam ir iš vandentiekio skirstomojo tinklo, tankų ar cisternų tiekiamam į rinką bei supilstytam į butelius geriamajam vandeniui.

      1.5. Higienos norma privaloma juridiniams ir fiziniams asmenims, kurių veikla tiesiogiai ar netiesiogiai susieta su vandens tarša, kuri gali turėti neigiamą poveikį žmonių sveikatai.

      Šia higienos norma privalo vadovautis fiziniai asmenys bei organizacijos, tiriančios (žvalgančios), projektuojančios, rekonstruojančios ar kontroliuojančios vandens objektus:

      - tirdamos naujus ir eksploatuojamus požeminio vandens telkinius, diegdamos vandenvietėse dirbtinio požeminio vandens papildymo metodus;

      - rengdamos naujų vandenviečių ir pavienių sodybų (šachtinius bei gręžtinius šulinius) vandens tiekimo sistemų projektus;

      - projektuodamos ir kurdamos naujas rekreacinių, ūkinių bei pramoninių nuotekų technologijas, galinčias daryti neigiamą poveikį gyventojų naudojamam vandeniui;

      - stebėdamos paviršinio ir požeminio vandens kokybę bei vykdydamos vandens būklės kitimo programinę priežiūrą.

       2. NUORODOS

       Šioje higienos normoje pateiktos nuorodos į tokius dokumentus:

      2.1. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymas (Žin., 1992, Nr. 5-75; 1996, Nr. 57-1335; 1997, Nr. 65-1540).

      2.2. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas (Žin., 1993, Nr. 63-1188; 1995, Nr. 60-1502; 2000, Nr. 58-1703).

      2.3. Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymas (Žin., 1996, Nr. 82-1965; 2000, Nr. 39-1092).

      2.4. Lietuvos Respublikos vandens įstatymas (Žin., 1997, Nr. 104-2615; 2000, Nr. 61-1816).

      2.5. Lietuvos Respublikos geriamojo vandens įstatymas (Žin., 2001, Nr. 64-2327).

      2.6. Lietuvos Respublikos statybos įstatymas (Žin., 1996, Nr. 32-788; 2000, Nr. 84-2533).

      2.7. Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymas (Žin., 1995, Nr. 63-1582; 2001, Nr. 35-1164).

      2.8. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimas Nr. 343 „Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ (Žin., 1992, Nr. 22-652; 1993, Nr. 71-1334; 1996, Nr. 2-43; 1997, Nr. 38-940; 1998, Nr. 30-798; 1999, Nr. 104-2995).

      2.9. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymas Nr. 417 „Dėl Lietuvos aplinkos apsaugos normatyvinio dokumento LAND 4-99 tvirtinimo“ (Žin., 1999, Nr. 112-3263).

      2.10. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. sausio 5 d. įsakymas Nr. 10 „Dėl sanitarinių apsaugos zonų nustatymo ir priežiūros tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 2001, Nr. 5-152).

      2.11. Lietuvos higienos norma HN 24:1998 „Geriamasis vanduo. Kokybės reikalavimai ir programinė priežiūra“ (Žin., 1998, Nr. 105-2926).

      2.12. Lietuvos higienos norma HN 44:2000 „Gėlo ir mineralinio požeminio vandens vandenviečių ir vandentiekio vamzdynų sanitarinės apsaugos zonų įrengimo ir priežiūros higienos normos ir taisyklės“ (Žin., 2000, Nr. 20-515).

      2.13. Lietuvos higienos norma HN 73-1997 „Pagrindinės radiacinės saugos normos“, (Žin., 1998, Nr. 1-31).

      2.14. Lietuvos higienos norma HN 72-1997 „Maisto produktų, pašarų, dirvožemio ir vandens bandinių atrinkimo metodai radionuklidų savitajam ir tūriniam aktyvumui nustatyti“.

      2.15. LST ISO 78-2:2001. Chemija. Standartų sandara. 2-oji dalis. Cheminės analizės metodai (tapatus ISO 78-2:1999).

      2.16. LST 1426:1996. Vandens savybės. Terminai ir apibrėžimai.

      2.17. LST EN 25667-1:2001. Vandens kokybė. Mėginių ėmimas. 1-oji dalis. Nurodymai, kaip sudaryti mėginių ėmimo programas (ISO 5667-1:1980).

      2.18. LST EN 25667-2:2001. Vandens kokybė. Mėginių ėmimas. 2-oji dalis. Nurodymai, kaip imti mėginius (ISO 5667-2:1991).

      2.19. LST EN ISO 5667-3:2001. Vandens kokybė. Mėginių ėmimas. 3-ioji dalis. Nurodymai, kaip konservuoti ir gabenti mėginius (ISO 5667-3:1994).

      2.20. LST ISO 7899-2:1998. Vandens kokybė. Fekalinių streptokokų nustatymas ir skaičiavimas. 2-oji dalis. Membraninio filtravimo metodas.

      2.21. LST ISO 9308-1:1998. Vandens kokybė. Koliforminių bakterijų, atsparių šilumai koliforminių bakterijų ir žarninių lazdelių (Escherichia coli) nustatymas ir skaičiavimas. 1-oji dalis. Membraninio filtravimo metodas.

      2.22. LST ISO 9308-2:1998. Vandens kokybė. Koliforminių bakterijų, atsparių šilumai koliforminių bakterijų ir žarninių lazdelių (Escherichia coli) nustatymas ir skaičiavimas. 2-oji dalis. Mėgintuvėlių (labiausiai tikėtino skaičiaus) metodas.

      2.23. LST 1432:1996. Bendrieji salmonelių (Salmonella) išskyrimo metodai.

      2.24. LST EN 27027:1999. Vandens kokybė. Drumstumo nustatymas.

      2.25. LST EN 25813:1999. Vandens kokybė. Ištirpusio deguonies nustatymas. Jodometrinis metodas.

      2.26. LST EN 25814:1999. Vandens kokybė. Ištirpusio deguonies nustatymas. Elektrocheminis metodas.

      2.27. LST ISO 31-9:1996. Dydžiai ir vienetai. 9-oji dalis. Atomo ir branduolio fizika.

      2.28. LST ISO 31-10:1996. Dydžiai ir vienetai. 10-oji dalis. Branduolinės reakcijos ir jonizuojančiosios spinduliuotės.

      2.29. LST ISO 9696:1998. Vandens kokybė. Bendrojo tūrinio alfa aktyvumo matavimai mažai mineralizuotame vandenyje. Storo sluoksnio metodas.

      2.30. LST ISO 9697:1998. Vandens kokybė. Bendrojo tūrinio beta aktyvumo matavimai mažai mineralizuotame vandenyje.

      2.31. LST ISO 9698:1998. Vandens kokybė. Tričio tūrinio aktyvumo nustatymas. Skysto scintiliatoriaus metodas.

       3. TERMINAI, APIBRĖŽIMAI IR SANTRUMPOS

       Šioje higienos normoje pavartoti terminai, apibrėžimai ir santrumpos:

      3.1. požeminis vanduo

      Žemės plutos tuštumas užpildęs vanduo, kurį galima paimti [2.4].

      3.2. paviršinis vanduo

      Žemės paviršiumi tekantis arba žemės paviršiuje stovintis vanduo [2.4].

      3.3. požeminio vandens telkinys

      Sutartinėse žemės gelmių ribose esančios tuštumos, užpildytos vandeniu, kurio kiekis ir kokybė yra ištirti [2.4].

      3.4. paviršinio vandens telkinys

      Reljefo įdauba, nuolat arba laikinai užpildyta tekančiu arba stovinčiu vandeniu. Tai - upės, ežerai, tvenkiniai (išskyrus kūdras), kanalai, rekultivuoti į vandens telkinius, karjerai [2.4].

      3.5. žalias vanduo

      Natūralioje aplinkoje susiformavęs paviršinis arba požeminis vanduo, kurį tiesiogiai savo poreikiams asmeniniame namų ūkyje naudoja gyventojai ar atitinkamai paruoštas tiekiamas vartotojui [B.22].

      3.6. gruntinis vanduo

      Pirmasis nuo žemės paviršiaus nespūdinis vandeningasis sluoksnis [B.22].

      3.7. tarpsluoksninis vanduo

      Gravitacinis, dažniausiai spūdinis, požeminis vanduo, slūgsantis tarp dviejų (viršutinės ir apatinės) vandensparų [B.22].

      3.8. šachtinis šulinys

      Vertikalus kasinys su betoniniais žiedais ar kitomis medžiagomis sutvirtintomis sienelėmis. Vanduo į šulinį priteka per dugną, kuris įgilintas iki gruntinio vandeningojo sluoksnio [B.22].

      3.9. gręžtinis šulinys

      Vertikalus gręžinys, turintis konkrečią tikslinę paskirtį - išgauti iš vandeningojo sluoksnio gėlą vandenį [B.22].

      3.10. versmė

      Iš žemės ištekantis požeminis vanduo [2.14].

      3.11. vandens kokybė

      Vandens savybių ir sudėties charakteristika, rodanti jo tinkamumą konkrečioms vandens naudojimo rūšims [2.4].

      3.12. vandenvietė

      Teritorija, kurioje vandens tiekimo reikalams išgaunamas vanduo [2.10].

      3.13. vandenvietės sanitarinė apsaugos zona

      Saugoma apie vandenvietę teritorija, kuriai nustatytos žemės naudotojų veiklą ribojančios sąlygos [2.4].

      3.14. tarša

      Žmogaus tiesiogiai ar netiesiogiai vykdomas medžiagų ar energijos išleidimas į vandens aplinką, dėl kurio kyla pavojus žmogaus sveikatai arba vandens ištekliams, daroma žala gyvosios gamtos ištekliams ir vandens ekosistemoms, pakenkiama vandens tiekimui ar kitokiam teisėtam jo naudojimui [B.7].

      3.15. mikrobiologinė tarša

      Vandens tarša mikroorganizmais, jų apykaitos produktais, kurie dėl žmogaus veiklos patenka į vandens aplinką ir gali sukelti pavojų žmonių sveikatai [2.10].

      3.16. cheminė tarša

      Vandens teršimas cheminėmis medžiagomis, kurios gali sukelti tam tikrus organizmų gyvybinės veiklos sutrikimus arba taip pakeičia vandens savybes, kad jos tampa nepriimtinos vartotojui.

      3.17. radioaktyvioji tarša

      Vandenyje esantis natūralios ar dirbtinės kilmės radioaktyviųjų medžiagų kiekis, kuris gali turėti neigiamų pasekmių žmogaus sveikatai ir pakenkti vandens saugai [2.13].

      3.18. radionuklidas

      Nestabilus atomas, apibūdinamas tam tikru masės skaičiumi ir atomo numeriu [2.14].

      3.19. aktyvumas

      Per mažą laiko tarpą tam tikrame radionuklido kiekyje iš tam tikros energinės būsenos vykstančių savaiminių branduolinių šuolių vidutinio skaičiaus ir to laiko tarpo santykis [2.28].

      3.20. tūrinis aktyvumas

      Bandinio aktyvumo ir jo tūrio santykis.

      Matavimo vienetas skysčiuose bekerelis litrui (Bq/l) [2.27, B.27].

      3.21. efektinė dozė

      Dozė, pakoreguota atsižvelgiant į žmogaus organų ar audinių jautrį jonizuojančiajai spinduliuotei, t.y. padauginta iš svorinio audinių jautrio daugiklio, apibūdinančio žmogaus organų ar audinių jautrį jonizuojančiajai spinduliuotei [2.13]. Efektinė dozė vertinama matavimo vienetais sivertais (Sv).

      3.22. efektinės dozės riba

      Efektinės dozės dydis, kuris neturi būti viršijamas per metus [2.13].

      3.23. laboratorinis mėginys [ėminys]

      Ėminys, paruoštas siųsti į laboratoriją ir skirtas kontrolei ir tyrimams [2.15].

      3.24. analitė

      Mėginyje nustatomasis komponentas [2.15].

      3.25. DLK - didžiausia leidžiama koncentracija cheminės medžiagos, kuri nekenkia žmogaus sveikatai, veikdama jį neribotą laiką arba net visą gyvenimą, ir neturi įtakos ateinančių kartų paveldimumui.

      3.26. EEB - Europos ekonominė bendrija (dabar ES - Europos Sąjunga) = EEC - European Economic Community (EU - European Union).

      3.27. CAS Nr. - cheminių medžiagų tarnybos (angl. Chemical Abstracts Service) suteiktas medžiagai registracijos numeris. Tarptautinės organizacijos ir kai kurios valstybės šį numerį naudoja kaip tarptautinį cheminės medžiagos kodą.

      3.28. PSO - Pasaulio Sveikatos Organizacija.

       4. BENDROSIOS NUOSTATOS

       4.1. Žalio vandens kokybė priklauso nuo natūraliai susidariusio vandens fizinių savybių, cheminės bei mikrobiologinės jo sudėties ir atropogeninės taršos.

      4.2. Vertinant ir kontroliuojant žalio vandens kokybę, būtina atkreipti dėmesį į aplinkos būklę, į galimybę patekti teršalams į gruntą ir gruntinį vandenį. Svarbiausi vandens teršalai pateikti A priede.

      4.3. Pagrindiniai įrenginiai, kuriais kaimo vietovės, pavienės sodybos, individualūs ir kaimo gyvenviečių namai bei sodų nameliai aprūpinami geriamuoju vandeniu, yra šachtiniai ir gręžtiniai šuliniai, kurių vanduo dėl neapdairios ir netvarkingos žmogaus ūkinės veiklos gali būti užterštas mikroorganizmais, cheminėmis organinėmis ir neorganinėmis bei radioaktyviosiomis medžiagomis.

      4.4. Racionaliai naudoti požeminio ir paviršinio vandens išteklius, gerinti jų būklę, sudaryti sąlygas gyventojų ir ūkių poreikiams tenkinti ir apsaugoti vandens išteklius nuo teršimo įpareigoja Lietuvos Respublikos įstatymai bei teisės aktai [2.1, 2.4, 2.5, 2.7, 2.8, 2.10, 2.12, B.28].

      4.5. Ūkinės veiklos objektų, galinčių daryti poveikį vandens telkiniams, projektavimo, statybos, rekonstravimo bei plėtimo, priėmimo naudoti ir naudojimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos, saugomų teritorijų, planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo, statybos įstatymai bei kiti teisės aktai [2.1, 2.2, 2.3, 2.6, 2.9].

       5. ŽALIO VANDENS KOKYBĖS HIGIENINIAI REIKALAVIMAI

      5.1. Mikrobiologiniai reikalavimai

      5.1.1. Žaliame vandenyje, kuris vartojamas gėrimui ir maisto gamybai bei buitinėms reikmėms, neturi būti ligas sukeliančių mikroorganizmų ir parazitų. Šis reikalavimas laikomas įvykdytu, jeigu 100 ml žalio vandens ėminyje nerandama žarninių lazdelių (E.coli) arba atsparių šilumai koliforminių bakterijų.

      5.1.2. Tiekiamo žalio vandens, iki jo filtravimo ir dezinfekavimo ruošimo įrenginyje, leidžiama mikrobiologinė tarša nurodyta 1 lentelėje.

       1 lentelė. Tiekiamo tolesniam apdorojimui paviršinio vandens kontroliuojami mikroorganizmai ir jų leidžiamas skaičius.

       Mikroorganizmo pavadinimas                                          Ėminio tūris, ml                   Leidžiamas skaičius,

                                                                                                                                                  ne daugiau kaip

       

      1. Koliforminės bakterijos (37 0 C)                                    100                                                   50

      2. Atsparios šilumai koliforminės bakterijos                       100                                                   20

      3. Enterokokai (fekaliniai streptokokai)                           100                                                   20

      4. Salmonelės                                                                      5000                                                 0

       

      5.2. Žalio vandens cheminių medžiagų koncentracijų leidžiamos vertės

      5.2.1. Pavojingų sveikatai cheminių medžiagų analitės ir jų koncentracijų (DLK) leidžiamos vertės nurodytos 2 lentelėje.

      5.2.2. Žalio vandens cheminių medžiagų analitės, kurios nekeldamos grėsmės sveikatai gali pakeisti vandens juslinius rodiklius (spalvą, kvapą, skonį), nurodytos 3 lentelėje.

      2 lentelė. Pavojingų cheminių medžiagų analitės ir jų koncentracijų leidžiamos vertės.

       Analitės pavadinimas                                                                      CAS Nr.   Leidžiama analitės

                                                                                                                                                                      vertė (mg/l),

                                                                                                                                                                      ne daugiau kaip

       

      1. Acetofenonas                                                                                                 98-96-2                                      0,1

      2. Acetoksimas                                                                                                   127-06-0                                    8,0

      3. Acetoncianhidrinas                                                                                       75-86-5                                      0,001

      4. Adipo nitrilas                                                                                                  111-69-3                                    0,1

      5. Akrilamidas                                                                                                     79-06-1                                      0,005

      6. Akrilo rūgštis                                                                                                  79-10-7                                      0,5

      7. Akrilnitrilas                                                                                                     107-13-1                                    2,0

      8. Alavas ir jo junginiai (neorganiniai)*                                                          7440-31-5                                  0,02

      9. Aldikarbas                                                                                                       116-06-3                                    0,01

      10. Aldrinas                                                                                                         309-00-2                                    0,00003

      11. Alilchloridas                                                                                                 107-05-1                                    0,3

      12. Alilcianidas                                                                                                   109-75-1                                    0,1

      Alkoholiai:

      13. butilo (1- butanolis)                                                                                     71-36-3                                      0,1

      14. antr-butilo (2-butanolis)                                                                              78-92-2                                      0,2

      15. tret-butilo (2-metil-2-propanolis)                                                               75-65-0                                      1,0

      16. heksilo (1-heksanolis)                                                                                 111-27-3                                    0,01

      17. heptilo (1-heptanolis)                                                                                  111-70-6                                    0,005

      18. izobutilo (2-metil-1-propanolis)                                                                  78-83-1                                      0,15

      19. metilo (metanolis)                                                                                         67-56-1                                      3,0

      20. nonilo (1-nonanolis)                                                                                    143-08-8                                    0,01

      21. 1-Aminoantrachinonas                                                                               82-45-1                                      10,0

      22. p-Aminobenzoinė rūgštis                                                                           150-13-0                                    0,1

      23. 4-Aminodifenilaminas                                                                                 101-54-2                                    0,005

      24. N-beta-Aminoetilpiperazinas                                                                     140-31-8                                    0,6

      25. Amonio dimetilditiokarbamatas                                                                 3226-36-6                                  0,5

      26. Amonio perchloratas                                                                                   7790-98-9                                  5,0

      27. Amonio persulfatas                                                                                     7727-54-0                                  0,5

      28. Ampicilinas                                                                                                   69-53-4                                      0,02

      29. Anglies tetrachloridas (tetrachlor-

      metanas, perchlormetanas, freonas-10)                                                          56-23-5                                      0,006

      30. Anilinas                                                                                                         62-53-3                                      0,1

      31. Anizidinas                                                                                                     29191-52-4                                0,02

      32. Anizolas (metoksibenzenas)                                                                      100-66-3                                    0,05

      33. Antrachinonas                                                                                             84-65-1                                      10,0

      34. Arsenas ir jo junginiai*                                                                                7440-38-2                                  0,05

      35. Atrazinas                                                                                                       1912-24-9                                  0,002

      36. Baris ir jo junginiai*                                                                                      7440-39-3                                  1,0

      37. Benzenas                                                                                                       71-43-2                                      0,001

      38. Benzilchloridas                                                                                             100-44-7                                    0,001

      39. Benzilpenicilinas                                                                                          61-33-6                                      0,02

      40. Benzo(a)pirenas                                                                                           50-32-8                                      0,00001

      41. N-Benzoil-N-(3,4-dichlorfenil-2-amino-propiono rūgšties                     22212-55-1                                1,0

      etilo esteris (sufiksas)

      42. 2-Benzoksazolinonas                                                                                   59-49-4                                      0,1

      43. Benztriazolas                                                                                                 95-14-7                                      0,1

      44. Benztrifluoridas                                                                                            98-08-8                                      0,1

      45. Berilis ir jo junginiai*                                                                                    7440-41-7                                  0,001

      46. Bismutas ir jo junginiai*                                                                              7440-69-9                                  0,1

      47. Boras ir jo junginiai*                                                                                    7440-42-8                                  1,0

      48. Bromas ir jo junginiai*                                                                                 7726-95-6                                  0,01

      49. 1,4-Butandiolis                                                                                             110-63-4                                    5,0

      50. Butilchloridas                                                                                               109-69-3                                    0,004

      51. 1,4-Butindiolis                                                                                              110-65-6                                    1,0

      52. p-Chinondioksimas                                                                                      105-11-3                                    0,1

      53. Chloralis                                                                                                        75-87-6                                      0,2

      54. 1-Chlorantrachinonas                                                                                  82-44-0                                      3,0

      55. 2-Chlorantrachinonas                                                                                  131-09-9                                    4,0

      56. Chlorbenzenas                                                                                              108-90-7                                    0,02

      57. Chlorcholinchloridas                                                                                   999-81-5                                    0,2

      58. Chlordanas                                                                                                    57-47-9                                      0,0002

      59. 2-Chloretilfosfonio rūgštis                                                                         16672-87-0                                4,0

      60. 3-Chlor-2-metilpropenas                                                                             563-47-3                                    0,01

      61. Chlorprenas                                                                                                  126-99-8                                    0,01

      62. Chlortoluenas                                                                                               25168-05-2                                0,2

      63. Chlortoluronas                                                                                             15545-48-9                                0,03

      64. Chrizanteminė rūgštis                                                                                  10453-89-1                                5,0

      65. Chromas ir jo junginiai*                                                                               7440-47-3                                  0,05

      66. Chromo acetilacetonatas                                                                            21679-31-2                                2,0

      67. Cianidai                                                                                                          -                                                 0,05

      68. Cikloheksanas                                                                                              110-82-7                                    0,1

      69. Cikloheksanolis                                                                                            108-83-0                                    0,5

      70. Cikloheksanonas                                                                                          108-94-1                                    0,2

      71. Cikloheksanonoksimas                                                                               100-64-1                                    1,0

      72. Cikloheksenas                                                                                              110-83-8                                    0,02

      73. Cikloheksilamino karbonatas                                                                     20227-92-3                                0,01

      74. 3-Cikloheksil-5,6-trimetilenuracilas

      (heksiluras)                                                                                                         2164-08-1                                  0,2

      75. Cinkas ir jo junginiai*                                                                                   7440-66-6                                  3,0

      76. DDT (dichlordifeniltrichloretanas)                                                            50-29-3                                      0,001

      77. Dialilaminas                                                                                                   124-02-7                                    0,01

      78. 4,4-Diaminodifenilo eteris                                                                           101-80-4                                    0,03

      79. Dibromchlormetanas                                                                                   124-48-1                                    0,03

      80. 1,2-Dibrom-3-chlorpropanas (DBP)                                                           96-12-8                                      0,001

      81. 1,2-Dibrompropanas                                                                                    78-75-1                                      0,1

      82. 2,3-Dichlorbutadienas-1,3                                                                           1653-19-6                                  0,03

      83. 3,4-Dichlorbutenas-1                                                                                   760-23-6                                    0,2

      84. Dichlordifenilas                                                                                            72-54-8                                      0,001

      85. 4,4-Dichlordifenilsulfonas                                                                          80-07-9                                      0,4

      86. Dichlordifluormetanas (freonas-12)                                                          75-71-8                                      10,0

      87. 1,2-Dichloretanas                                                                                         107-06-2                                    0,003

      88. 1,1-Dichloretilenas                                                                                       75-35-4                                      0,003

      89. N-(3,4-Dichlorfenil)-N’-metoksimetil-

      karbamidas (linuronas, afalonas)                                                                     330-55-2                                    1,0

      90. 2,4-Dichlorfenil-4-nitrofenilo eteris

      (nitrochloras, nitrofenas, tokas)                                                                      1836-75-5                                  4,0

      91. Dichlorfenoksiacto rūgštis                                                                         94-75-7                                      0,1

      92. 2,4-Dichlorfenoksi-alfa-sviesto rūgštis

      (2,4-DM)                                                                                                              94-82-6                                      0,01

      93. Dichlormaleino rūgšties anhidridas                                                          1122-17-4                                  0,1

      94. 2,3-Dichlor-1,4-naftochinonas                                                                   117-80-6                                    0,25

      95. 2,5-Dichlornitrobenzenas                                                                            89-61-2                                      0,1

      96. 2,5-Dichlor-3-nitrobenzoinė rūgštis                                                          88-86-8                                      2,0

      97. 1,2-Dichlorpropanas                                                                                    78-87-5                                      0,02

      98. 1,3-Dichlorpropenas                                                                                    542-75-6                                    0,02

      99. 2,3-Dichlorpropenas                                                                                    78-88-6                                      0,4

      100. Dicikloheksilamino nitritas                                                                       3129-91-7                                  0,01

      101. Dieldrinas                                                                                                    60-57-1                                      0,00003

      102. Dietilaminas                                                                                                109-89-7                                    2,0

      103. Dietilenglikolis                                                                                            111-46-6                                    1,0

      104. Dietilgyvsidabris                                                                                        627-44-1                                    0,0001

      105. Difenamidas                                                                                                957-51-7                                    1,2

      106 Difenolis                                                                                                       108-95-2                                    0,001

      107. Difluorchlormetanas (freonas-22)                                                            75-45-6                                      10,0

      108. Diizopropanolaminas                                                                                 110-97-4                                    0,5

      109. Diizopropilbenzenas                                                                                  25321-09-9                                0,05

      110. N-(beta-O,O-Diizopropilditiofosfor-

      iletil) benzensulfonamidas (prefaras)                                                              741-58-2                                    1,0

      111. Dimetilacetamidas                                                                                      127-19-5                                    0,4

      112. Dimetilaminas                                                                                             124-40-3                                    0,1

      113. N,N-Dimetil-alfa, alfa-difenilaceta-

      midas (difenilamidas, rideonas)                                                                       957-51-7                                    1,0

      114. Dimetilfenilkarbinolis                                                                                 617-94-7                                    0,05

      115. Dimetilftalatas                                                                                             131-11-3                                    0,3

      116. 2,4-Dinitro-6-antr-butil-fenilmetakrila-tas (morocidas)                         485-31-4                                    0,03

      117. Dinitrodietilenglikolis                                                                                693-21-0                                    1,0

      118. 2,4- Dinitrofenolis                                                                                      51-28-5                                      0.03

      119. 2,4-Dinitrotoluenas                                                                                    121-14-2                                    0,5

      120. 1,2-Dioksiantrachinonas (alizarinas)                                                       1324-21-6                                  3,0

      121. Dioksinas (2,3,7,8-tetrachlordibenz-

      [b,e]-1,4-dioksinas)                                                                                            1746-01-6                                  0,000035

      122. Epichlorhidrinas                                                                                         106-89-8                                    0,0001

      123. Etilacetatas                                                                                                  141-78-6                                    0,2

      124. Etilbenzilanilinas                                                                                        92-59-1                                      4,0

      125 Etilenchlorhidrinas                                                                                      107-07-3                                    0,1

      126. Etilendiamino 7-(2-imidazolinil)per-fluor-4,7-dimetil-                            471-46-5                                    1,0

      3,6-dioksaheptilsulfamidas (oksamidas)

      127. Etilenglikolis                                                                                               107-21-1                                    1,0

      128. Etilidendiacetatas                                                                                       542-10-9                                    0,6

      129. Fenoksiacto rūgštis                                                                                   122-59-8                                    1,0

      130. Fenoliai                                                                                                        -                                                 0,005

      131. Fluoras ir jo junginiaii*                                                                              86-73-7                                      1,5

      132. Formaldehidas                                                                                            500-00-0                                    0,05

      133. Fosfatai (pagal P2O5)                                                                                 -                                                 0,7

      134. Furanas                                                                                                        110-00-9                                    0,2

      135. Furilo alkoholis                                                                                           98-00-0                                      0,6

      136. Gyvsidabris ir jo junginiai*                                                                       7439-97-6                                  0,001

      137. Glutaro rūgšties aldehidas                                                                        111-30-8                                    0,07

      138. 1,2,3,4,5,6-Heksachlorcikloheksano

      gama-izomeras (lindanas)                                                                                 58-89-9                                      0,004

      139. Heksachlorbenzenas                                                                                 118-74-1                                    0,001

      140. Heksametilendiaminas                                                                               124-09-4                                    0,01

      141 Heksametilentetraminas (urotropinas)                                                     100-97-0                                    0,5

      142. Heptachloras                                                                                              76-44-8                                      0,00003

      143. Heptachlorepoksidas                                                                                1024-57-3                                  0,00003

      144. Hidrazinas                                                                                                   302-01-2                                    0,01

      145. Indotoluidinas                                                                                            101-15-5                                    1,0

      146. Izobutironitrilas                                                                                          78-82-0                                      0,4

      147. Izopropanolaminas                                                                                    78-96-6                                      0,3

      148. Izopropilaminas                                                                                          75-31-0                                      2,0

      149. Kadmis ir jo junginiai*                                                                               7440-43-9                                  0,005

      150. Kalio persulfatas                                                                                        77-21-1                                      0,5

      151. Kanifolija                                                                                                     8050-09-7                                  3,0

      152. Karbofuranas                                                                                              1563-66-2                                  0,005

      153. Kobaltas ir jo junginiai*                                                                             7440-48-4                                  0,1

      154. Krotonitrilas                                                                                                4786-20-3                                  0,1

      155. Krotono aldehidas                                                                                     4170-30-3                                  0,3

      156. Ksilenas                                                                                                       1330-20-7                                  0,05

      157. Lindanas                                                                                                      58-89-9                                      0,002

      158. Litis ir jo junginiai*                                                                                     7439-93-2                                  0,03

      159. Maleino rūgšties dietilo esteris                                                               141-05-9                                    1,0

      160. Malono rūgšties nitrilas                                                                            109-77-3                                    0,02

      161. Metakrilamidas                                                                                           79-39-0                                      0,1

      162. Metakrilo rūgštis                                                                                        79-41-4                                      1,0

      163. Metanas                                                                                                      74-82-8                                      2,0

      164. Metilacetatas                                                                                              79-20-9                                      0,1

      165. 2-Metil-4-chlorfenoksiacto rūgštis                                                          94-74-6                                      0,003

      166. 2-Metil-4,6-dinitrofenolis                                                                          534-52-1                                    0,05

      167. Metilizobutilkarbinolis                                                                              108-11-2                                    0,15

      168. Metilizobutilketonas                                                                                  108-10-1                                    0,2

      169. Metilmetakrilatas                                                                                        80-62-6                                      0,01

      170. N-Metilsulfamo rūgštis                                                                             4112-03-02                                0,4

      171. Metoksichloras                                                                                          72-43-5                                      0,02

      172. Metolachloras                                                                                            51218-45-2                                0,01

      173. Molibdenas ir jo junginiai*                                                                       7439-98-7                                  0,25

      174. Molinatas                                                                                                    2212-67-1                                  0,006

      175. Monoalilaminas                                                                                          107-11-9                                    0,005

      176. Monochloracetonas                                                                                  78-95-5                                      0,5

      177. Monochloracto rūgštis                                                                             79-11-8                                      0,06

      178. Monoetanolaminas                                                                                    141-43-5                                    0,5

      179. beta-Naftolis                                                                                               135-19-3                                    0,4

      180. Natrio adipatas                                                                                           7486-38-6                                  1,0

      181. Natrio p-chlorbenzensulfonatas                                                              5138-90-9                                  2,0

      182. Natrio chloritas                                                                                           7758-19-2                                  0,2

      183. Natrio monochloracetatas                                                                        3926-62-3                                  0,05

      184. Natrio silikatas /pagal SiO3/                                                                      1344-09-8                                  30,0

      185. Nikelis ir jo junginiai*                                                                                 7440-02-0                                  0,02

      186. Niobis ir jo junginiai*                                                                                 7440-03-1                                  0,01

      187. Nitratai /pagal NO3-/

      (1 ir 2 pastabos)                                                                                                14797-55-8                                50

      188. Nitritai /pagal NO2-/                                                                                   14797-65-0                                0,5

      189. 4-Nitroanilinas                                                                                            100-01-6                                    0,05

      190. Nitrobenzenas                                                                                            98-95-3                                      0,2

      191. 4-Nitrobenzoinė rūgštis                                                                            62-23-7                                      0,1

      192. Nitrocikloheksanas                                                                                    1122-60-7                                  0,1

      193. Nitroetanas                                                                                                 79-24-3                                      1,0

      194. m-Nitrofenolis                                                                                             554-84-7                                    0,06

      195. o-Nitrofenolis                                                                                             88-75-5                                      0,06

      196. p-Nitrofenolis                                                                                             100-02-7                                    0,02

      197. Nitroguanidinas                                                                                         556-88-7                                    0,1

      198. 1-Nitropropanas                                                                                         108-03-2                                    1,0

      199. Oksacilinas                                                                                                  66-79-5                                      0,02

      200. Oksifenilmetilkarbamidas (meturinas)                                                     6263-38-3                                  1,0

      201. Pieno rūgšties etilo esteris                                                                       97-64-3                                      0,4

      202. Pentachlorbifenilas                                                                                    25429-29-2                                0,001

      203. Pentachlorfenolis                                                                                       87-86-5                                      0,01

      204. Pentaetilenglikolis                                                                                      4792-15-8                                  1,0

      205 Perfluorenanto rūgštis                                                                               375-85-9                                    1,0

      206. Perfluorvalerijono rūgštis                                                                         2706-90-3                                  0,7

      207. Permetrinas                                                                                                 52645-53-1                                0,02

      208. alfa-Pikolinas                                                                                              109-06-8                                    0,05

      209. Piperidinas                                                                                                  110-89-4                                    0,06

      210. Piridatas                                                                                                       55512-33-9                                0,1

      211. Poliakrilamidas                                                                                            9003-05-8                                  2,0

      212. Policikliniai aromatiniai angliavandeniliai                                               -                                                 0,0002

      213. Propanilas                                                                                                   709-98-8                                    0,02

      214. Rubidžio chloridas                                                                                     7791-11-9                                  0,1

      215. Selenas ir jo junginiai*                                                                               7782-49-2                                  0,01

      216. Sidabras ir jo junginiai*                                                                             7440-22-4                                  0,01

      217. Silicis ir jo junginiai*                                                                                  7440-21-3                                  10,0

      218. Simazinas                                                                                                     122-34-9                                    0,002

      219. Stibis ir jo junginiai*                                                                                   7440-36-0                                  0,005

      220. Stroncis ir jo junginiai*                                                                              7440-24-6                                  7,0

      221. Sukcinitrilas                                                                                                110-61-2                                    0,2

      222. Švinas ir jo junginiai*

      (2 pastaba)                                                                                                         7439-92-1                                  0,025

      223. Talis ir jo junginiai*                                                                                    7440-28-0                                  0,0001

      224. Telūras ir jo junginiai                                                                                 13494-80-9                                0,01

      225. Tetrachlorbenzenas                                                                                   12408-10-5                                0,01

      226. 1,2,3,4-Tetrachlorbutanas                                                                         3405-32-1                                  0,02

      227. Tetrachloretenas                                                                                        127-18-4                                    0,01

      228. Tetrachlortereftalio rūgšties dimetilo esteris                                         1861-32-1                                  1,0

      229. Tetraetilenglikolis                                                                                      112-60-7                                    1,0

      230. Tetrametiltiuramdisulfidas                                                                        137-26-8                                    1,0

      231. Tiokarbamidas                                                                                            62-56-6                                      0,03

      232. Titanas ir jo junginiai*                                                                               7440-32-6                                  0,1

      233. p-Toluolsulforūgštis                                                                                 104-15-4                                    1,0

      234. Trichlorbenzoinė rūgštis                                                                           1319-85-3                                  1,0

      235. 2,3,4-Trichlorbutenas-1                                                                             2431-50-7                                  0,02

      236. Trichloretenas                                                                                            79-01-6                                      0,01

      237. Trichlormetanas (chloroformas,

      chladonas 20)                                                                                                     67-66-3                                      0,06

      238. Trietilaminas                                                                                               121-44-8                                    2,0

      239. Trietilendiaminas                                                                                        280-57-9                                    6,0

      240. Trifenilfosfitas                                                                                            107-02-0                                    0,01

      241. m-Trifluormetilanilinas                                                                              98-16-8                                      0,02

      242. Triizooktilaminas                                                                                        25549-16-0                                0,025

      243. Triizopropanolaminas                                                                                122-20-3                                    0,5

      244. Uranas ir jo junginiai*                                                                                7440-61-6                                  0,002

      245. Vanadis ir jo junginiai*                                                                              7440-62-2                                  0,1

      246. Varis ir jo junginiai*

      (2 pastaba)                                                                                                         7440-50-8                                  2,0

      247. Vinilacetatas                                                                                               108-05-4                                    0,2

      248. Vinilchloridas                                                                                              75-01-4                                      0,0005

      249. Volframas ir jo junginiai*                                                                           7440-33-7                                  0,05

       

      1 PASTABA. Turi būti užtikrinta sąlyga: [nitratas]/50+[nitritas]/31 (laužtiniuose skliaustuose įrašomos nustatytos analičių vertės, mg/l).

      2 PASTABA. Vandens, skirto kūdikių maistui, leidžiamos analičių vertės sumažinamos: nitratų - iki 10 mg/l, nitritų - iki 0,02 mg/l, švino - iki 0,01 mg/l, vario - iki 0,1 mg/l.

      3 PASTABA. Ženklas „*“ reiškia, kad CAS numeris priklauso tik pagrindinei medžiagai.

      4 PASTABA. Ženklas „-“ reiškia, kad CAS numeris atskirų junginių grupėms nesuteikiamas.

       

      3 lentelė. Žalio vandens cheminės analitės ir jų leidžiamos vertės.

       

      Analitės pavadinimas                                                              CAS Nr.                       Analitės raiškos         Leidžiama analitės

                                                                                                                                                 vienetas    vertė, ne daugiau

                                                                                                                                                                          kaip

       

      1. Aliuminis ir jo junginiai *                                                     7429-90-5                     mg/l                              0,5

      2. Amoniakas (1 pastaba)                                                      7664-41-7                     mg/l                              2,0

      3. Chloridai                                                                                 -                                     mg/l                              350,0

      4. Manganas ir jo junginiai * (2 pastaba)                             7439-96-5                     mg/l                              0,2

      5. Geležis ir jos junginiai * (3 pastaba)                                  7439-89-6                     mg/l                              1,0

      6. Sulfatai, SO42-                                                                         -                                     mg/l                              450,0

      7. Natris ir jo junginiai *                                                            7440-23-5                     mg/l                              200,0

      8. Vandenilio jonų koncentracija, pH                                                                           pH vienetai                 6,0 - 9,0

      9. Permanganato skaičius                                                                                              mg/l O26                       6,5

      10. Savitasis elektros laidis                                                                                           S cm-1 20° C              2500,0

                                                                                                                                                 temperatūroje

      11. Drumstumas                                                                                                              DV pagal                     3,0

                                                                                                                                                 formaziną mg/l            1,74

      12. Spalva (4 pastaba)                                                                                                  mg/lPt                          priimtina vartotojams

                                                                                                                                                 (=436 nm)     ir neturinti nebū-

                                                                                                                                                                      dingų pokyčių

      13. Kvapo slenkstis                                                                                                                                              priimtinas vartoto-

                                                                                                                                                              jams ir neturintis

                                                                                                                                                                                      nebūdingų pokyčių

      14. Skonio slenkstis                                                                                                                                             priimtinas vartoto-

                                                                                                                                                            jams ir neturintis

                                                                                                                                                                                      nebūdingų pokyčių

       

      1 PASTABA. Amoniakas (nejonizuotos NH3 ir jonizuotos NH4+formos) tiesioginės įtakos žmogaus sveikatai neturi, tačiau dėl kvapo ir prieskonio siūloma jo kiekį mažinti iki 0,5 mg/l [B.10].

      2 PASTABA. Kai mangano vandenyje daugiau kaip 0,1 mg/l, pablogėja vandens skonis bei spalva. Atsižvelgiant į vietines gamtines sąlygas, galima mangano koncentracija - iki 0,5 mg/l, kuri tiesioginės įtakos žmogaus sveikatai neturi [B.3].

      3 PASTABA. Pagal PSO rekomendacijas iki 2 mg/l geležies koncentracija geriamame vandenyje nekelia grėsmės žmogaus sveikatai, vandens jusliniai rodikliai blogėja, kai jame yra geležies daugiau kaip 0,2 mg/l.

      4 PASTABA. Vandens spalva tiesioginės įtakos žmogaus sveikatai neturi, rekomenduojama - 30,0-40,0 mg/lPt.

      5 PASTABA. Ženklas „*“ reiškia, kad CAS numeris priklauso tik pagrindinei medžiagai.

      6 PASTABA. Ženklas “-“ reiškia, kad CAS numeris atskirų junginių grupėms nesuteikiamas.

      5.3. Žalio vandens užterštumas radioaktyviosiomis medžiagomis

      5.3.1. Didžiausias leidžiamas žalio vandens užterštumo lygis radionuklidais nurodytas 4 lentelėje.

       4 lentelė. Radionuklidų leidžiamas lygis vartojamame žaliame vandenyje.

       Analitės pavadinimas                                                  Analitės išraiškos vienetas    Leidžiama analitės vertė,

                                                                                                                                                        ne daugiau kaip

       

      1. Tritis (3 H)                                                                  Bq/l                                                        100,0

      2. Bendras tūrinis  aktyvumas                                 Bq/l                                                        0,1

      3. Bendras tūrinis  aktyvumas                                 Bq/l                                                        1,0

      4. Bendra metinė efektinė dozė                                   mSv                                                       0,1

        6. ŽMOGAUS VARTOJAMO ŽALIO VANDENS TYRIMO METODAI

       6.1. Žmogaus vartojamo žalio vandens kokybės tyrimų organizavimas, bandinių ėmimas, atlikimo priemonės bei metodai turi atitikti Lietuvos Respublikos norminių dokumentų reikalavimus [2.11, 2.14, 2.17, 2.18, 2.19].

      6.2. Mikrobiologinės žmogaus vartojamo žalio vandens kokybės analičių vertės nustatomos pagal galiojančius Lietuvos Respublikos standartus [2.20, 2.21, 2.22, 2.23, B.15].

      6.3. Žmogaus vartojamo žalio vandens fizinės savybės, cheminių analičių bei radioaktyvių izotopų vertės nustatomos remiantis nuorodose pateiktais metodais [2.24, 2.25, 2.26, 2.27, 2.28, 2.29, 2.30, B.14, B.18].

      Nustatant chemines medžiagas, be nurodytų metodikų, gali būti naudojami ir kiti atitinkamai įteisinti (atestuoti) analizės metodai, kurie privalo užtikrinti gautų matavimų rezultatų patikimumą ir gauti tyrimų rezultatai būtų ekvivalentiški 2 ir 3 lentelėse pateiktoms analičių vertėms.

      6.4. Matavimo prietaisai, naudojami žmogaus vartojamo žalio vandens kokybės analičių vertėms nustatyti, turi būti metrologiškai atestuoti ir įteisinti atitinkamų Lietuvos Respublikos institucijų nustatyta tvarka.

      ______________

       A PRIEDAS (informacinis)

       PAVOJINGŲ MEDŽIAGŲ KATEGORIJOS IR GRUPĖS, KURIOS

      DARO NEIGIAMĄ POVEIKĮ VANDENS KOKYBEI

       A.1. Šiame priede pateikiami du pavojingų medžiagų ir jų grupių, kurių išleidimas į požeminius vandenis laipsniškai turi būti nutrauktas arba ribojamas, sąrašai pagal [B.8, B.11] dokumentus.

      A.2. Pavojingų medžiagų ir jų grupių, kurių išleidimas į požeminius vandenis turi būti nutrauktas, sąrašas:

      A.2.1. Organiniai halogenų junginiai ir medžiagos, kurios tokius junginius gali sudaryti vandens aplinkoje.

      A.2.2. Organiniai fosforo junginiai.

      A.2.3. Organiniai alavo junginiai.

      A.2.4. Medžiagos, kurios vandens aplinkoje arba dėl vandens aplinkos poveikio turi kancerogeninių, mutageninių ar teratogeninių (toksinių reprodukcijai) savybių.

      A.2.5. Gyvsidabris ir jo junginiai.

      A.2.6. Kadmis ir jo junginiai.

      A.2.7. Naftos produktai ir angliavandeniliai.

      A.2.8. Cianidai.

      A.3. Pavojingų medžiagų, kurių išleidimas į požeminius vandenis turi būti mažinamas, sąrašas:

      A.3.1. Metalai ir metaloidai bei jų junginiai: cinkas, varis, nikelis, chromas, švinas, selenas, arsenas, stibis, molibdenas, titanas, alavas, baris, berilis, boras, uranas, vanadis, kobaltas, talis, telūras, sidabras.

      A.3.2. Biocidai ir jų dariniai.

      A.3.3. Medžiagos, neigiamai veikiančios požeminio vandens skonį ir (ar) kvapą, bei junginiai, sudarantys tokias medžiagas vandenyje, dėl kurių jis tampa netinkamas vartoti.

      A.3.4. Toksiški ir patvarūs organiniai silikono junginiai, taip pat medžiagos, kurios gali sudaryti tokius junginius vandenyje, neįskaitant biologiškai nekenksmingų junginių arba junginių, kurie vandenyje greitai virsta nekenksmingomis medžiagomis.

      A.3.5. Neorganiniai fosforo junginiai ir elementinis fosforas.

      A.3.6. Fluoridai.

      A.3.7. Amoniakas ir nitritai.

      ______________

       B PRIEDAS (informacinis)

       LITERATŪRA

       B.1. Geriamojo vandens kokybės vadovas. Antrasis leidimas. 2 tomas. Sveikatos kriterijai ir kita svarbi informacija. Pasaulio sveikatos organizacija. Ženeva, 1996 = Guidelines for drinking - water quality. Secondary edition. Volume 2. Health criteria and other supporting information. World Health Organization. Geneva, 1996.

      B.2. Geriamojo vandens kokybės vadovas. Antrasis leidimas. 3 tomas. Tiekiamo naudojimui vandens tyrimai ir kontrolė. Pasaulio sveikatos organizacija. Ženeva, 1997 = Guidelines for drinking - water quality. Secondary edition. Volume 3. Surveillance and control of community supplies. World Health Organization. Geneva, 1997.

      B.3. Geriamojo vandens kokybės vadovas. Antrasis leidimas. 1 tomo priedas. Rekomendacijos. Pasaulio sveikatos organizacija. Ženeva, 1998 = Guidelines for drinking - water quality. Secondary edition. Addendum to Volume 1. Recommendations. World Health Organization. Geneva, 1998.

      B.4. Šiuolaikiniai geriamojo vandens standartai. Nacionaliniai pirminiai ir antriniai geriamojo vandens reglamentai. JAV Aplinkos apsaugos agentūra, Gruntinio ir geriamojo vandens tarnyba, antrasis pakeitimas, 2000 m. balandžio 25 d. = Current Drinking Water Standarts. National Primary and Secondary drinking water regulations. United States Environmental Protection Agency Office of Ground Water and Drinking Water, revised April 25, 2000.

      B.5. Tarybos 1975 m. birželio 16 d. direktyva 75/440/EEC dėl paviršinio vandens, skirto geriamam vandeniui imti, kokybės valstybėse narėse = Council Directive 75/440/EEC of 16 June 1975 concerning the quality required of surface water intended for the abstraction of drinking water in the Member States.

      B.6. Tarybos 1976 m. gegužės 4 d. direktyva 76/464/EEB dėl tam tikrų į Bendrijos vandenis išleidžiamų pavojingų medžiagų sukeltos taršos (su pakeitimais) = Council Directive 76/464/EEC of 4 May 1976 on pollution caused by certain dangerous substances discharged into the aquatic environment of the Comunity.

      B.7. Tarybos 1979 m. spalio 9 d. direktyva 79/869/EEB dėl paviršinio vandens, skirto geriamam vandeniui imti valstybėse narėse, matavimo metodų, mėginių ėmimo ir tyrimų dažnumo = Council Directive 79/869/EEC of 9 October 1979 concerning the methods of measurement and frequencies of sampling and analysis of surface water intended for the abstraction of drinking water in the Member States.

      B.8. Tarybos 1979 m. gruodžio 17 d. direktyva 80/68/EEB dėl požeminio vandens apsaugos nuo tam tikrų pavojingų medžiagų keliamos taršos = Council Directive 80/68/EEC of 17 December 1979 on the protection of groundwater against pollution caused by certain dangerous substances.

      B.9. Tarybos 1991 m. gruodžio 12 d. direktyva 91/676/EEB dėl vandenų apsaugos nuo žemės ūkyje naudojamų nitratų taršos = Council Directive 91/676/EEC of 12 December 1991 concerning the protection of water against pollution caused by nitrates from agricultural sources.

      B.10. Tarybos 1998 m. lapkričio 3 d. direktyva 98/83/EEB dėl žmonėms vartoti skirto vandens kokybės = Council Directive 98/83/EC of 3 November 1998 on the quality of water intended for human consumption.

      B.11. Europos Parlamento ir Tarybos 2000 m. spalio 23 d. direktyva 2000/60/EEB, nustatanti Europos Bendrijos šalių veiksmų planą vandens politikos srityje = Directive 2000/60/EC of the European Parliament and of the Council of 23 October 2000 establishing a framework for Community action in the field of water policy.

      B.12. Paviršinio vandens telkinių pakrančių apsaugos juostų ir zonų nustatymo taisyklės (Žin., 2000, Nr. 60-1794).

      B.13. Lietuvos Respublikos normatyvinis dokumentas LAND 10-96 „Nuotekų užterštumo normos“ (Žin., 1997, Nr. 73-1888).

      B.14. Lietuvos Respublikos norminis dokumentas LAND 36-2000. „Aplinkos elementų užterštumo radionuklidais matavimas - mėginių gama spektrinė analizė spektrometru, turinčiu puslaidininkinį detektorių“ (Žin., 2000, Nr. 101-3208).

      B.15. LST ISO 6222:1998. Vandens kokybė. Gyvybingų mikroorganizmų skaičiaus nustatymas. Kolonijų standžioje mitybinėje terpėje skaičiavimas.

      B.16. Lietuvos higienos norma HN 92:1999 „Paplūdimiai ir jų maudyklos“ (Žin., 1999, Nr. 59-1907).

      B.17. Lietuvos higienos norma HN 97:2000 „Pesticidai ir jų koncentracijų leidžiamos vertės aplinkoje“ (Žin., 2000, Nr. 95-2998).

      B.18. Unifikuoti nuotekų ir paviršinių vandenų kokybės tyrimo metodai. I dalis. Cheminiai analizės metodai, Vilnius, 1994.

      B.19. V. Mičiudienė. Gruntinio vandens cheminė sudėtis ir kokybė. Geologijos akiračiai, 1994; 4: 79-83.

      B.20. Š. Kučingis, I. Drulytė. Mūsų geriamasis vanduo higienos gydytojų akimis. Geologijos akiračiai, 1997; 2: 67-73.

      B.21. A. Klimas. Urbanizacijos poveikis gruntiniam vandeniui. Geologijos akiračiai, 1997; 2: 54-60.

      B.22. V. Juodkazis, Š. Kučingis. Geriamojo vandens kokybė ir jos norminimas, Vilnius, 1999.

      B.23. Chemijos terminų aiškinamasis žodynas, Vilnius, 1997.

      B.24. Aplinkos apsaugos terminų žodynas, Vilnius, 2000.

      B.25. HN 48-1994. Kenksmingos medžiagos. Didžiausia leidžiama koncentracija ir laikinai leidžiamas lygis žmogaus vartojamame vandenyje.

      B.26. HN 3-1992. Higienos norma. Bendrieji sudarymo, išdėstymo ir įforminimo reikalavimai.

      B. 27. V. Valiukėnas, E. Makariūnienė, G. Morkūnas. Jonizuojančios spinduliuotės ir radiacinės saugos terminų žodynas, Vilnius, 1999.

      B.28. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. rugsėjo 21 d. įsakymas Nr. 472 „Dėl požeminio vandens apsaugos nuo taršos pavojingomis medžiagomis taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2001, Nr. 83-2906).

      B.29. William E. Wilson ir John E. Moore (redaktoriai). Hidrologijos žinynas. Amerikos geologijos institutas, Aleksandrija, Virdžinijos valstija, 1998. = William E. Wilson and John E. Moore

      Delspinigių dydžio patvirtinimas

      LIETUVOS RESPUBLIKOS SOCIALINĖS APSAUGOS IR DARBO MINISTRO

      Į S A K Y M A S

       DĖL delspinigių dydžio patvirtinimo

       2013 m. sausio 25 d. Nr. A1-25

      Vilnius

       Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo (Žin., 1996, Nr. 20-521; 1997, Nr. 66-1591; 2000, Nr. 64-1921) 2 straipsnio 1 dalimi bei Delspinigių dydžio indeksavimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2001 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. 9 (Žin., 2001, Nr. 5-150), ir atsižvelgdama į tai, kad vartotojų kainų indeksas per 2012 m. (2012 m. gruodžio mėn., palyginti su 2011 m. gruodžio mėn.) sudarė 102,8:

      1. T v i r t i n u delspinigių dydį – 0,07 procento.

      2. N u s t a t a u, kad šis įsakymas įsigalioja 2013 m. vasario 1 d.

       

      Socialinės apsaugos ir

      darbo ministrė                                                                Algimanta Pabedinskienė

       

      Žvejams. Leidimai žvejybai, kainos

      2012-03-30
      Šiandien Lietuvoje įsigaliojo nauja leidimų žūklei išdavimo tvarka ir naujos jų kainos. Mėgėjiškos žūklės leidimus valstybiniuose neišnuomotuose vandens telkiniuose keičia meškeriotojo bilietas. Išnuomotuose vandens telkiniuose mėgėjų žvejybai bus išduodami žūklės leidimai. Licencinės žvejybos pavadinimą keičia limituota žvejyba, o vietoje licencijų neišnuomotuose vandens telkiniuose bus galima įsigyti meškeriotojo kortelę, išnuomotuose vandens telkiniuose – žūklės leidimą limituotai žvejybai.

      Meškeriotojo bilietus ir meškeriotojo korteles, suteikiančias teisę žvejoti neišnuomotuose vandens telkiniuose, bus galima įsigyti elektroniniu būdu – naudojantis elektronine aplinkosaugos leidimų informacine sistema (ALIS). Šios sistemos internetinis adresas – http://alis.am.lt. Meškeriotojo bilietus ir meškeriotojo korteles įsigyti elektroniniu būdu gali bet kuris elektronine bankininkyste besinaudojantis asmuo.

      Jeigu žvejys mėgėjas nesinaudoja elektronine bankininkyste, jis meškeriotojo bilietą gali įsigyti viename iš 1800 „Perlo“ loterijos terminalų prekybos centruose. Jie veikia kasdien nuo 7 iki 22 val., o sekmadieniais nuo 9 iki 20 val. Įsigyjant meškeriotojo bilietą tokiame terminale, reikia žinoti paslaugos kodą – 101081. „Perlo“ terminaluose galima įsigyti ir meškeriotojo kortelę žvejybai Nemuno deltos regioninio parko vandens telkiniuose. Įsigyjant meškeriotojo kortelę paslaugos kodas – 101082. Informacijos, susijusios su meškeriotojo bilietų ir kortelių įsigijimu „Perlo“ terminaluose, reikėtų teirautis tel. (8~5) 2751 751.

      Šiuo metu jau yra pasirašyti ketinimų protokolai, ir vasaros pradžioje meškeriotojo bilietus, meškeriotojo korteles, o galbūt ir žūklės išnuomotuose vandens telkiniuose leidimus bus galima įsigyti pašto skyriuose, taip pat spaudos kioskuose. Po kelių mėnesių leidimus žvejoti bus galima įsigyti ir SMS žinute. Tokia galimybė bus sudaryta, kai tik baigsis užsitęsusios paslaugų viešųjų pirkimų procedūros.
      Nuo šiandien keičiasi ne tik leidimų žūklei išdavimo tvarka, bet ir jų kainos. Jos mūsų šalyje nebuvo didinamos beveik dvidešimt metų ir dabar yra kelis kartus mažesnės nei kitose ES šalyse. Dabar leidimų žūklei kainos Lietuvoje bus panašios kaip Latvijoje ir Estijoje, tačiau dar gerokai mažesnės negu Lenkijoje. Žvejai mėgėjai už metinį meškeriotojo bilietą mokės 50 Lt, mėnesinį – 20 Lt, dviejų parų –5 Lt. Tačiau šis meškeriotojo bilietas nesuteiks teisės žvejoti išnuomotuose valstybiniuose ir privačiuose vandens telkiniuose. Leidimų žūklei išnuomotuose telkiniuose kainas galės nustatyti jų naudotojai, tačiau jos neturi būti didesnės kaip 50 Lt už metinį leidimą, 20 Lt – už mėnesinį, 5 Lt – už dviejų parų.

      Teisę nemokamai žvejoti dabar turi vaikai iki 16 metų, vyresni nei 62 metų asmenys ir neįgalieji. Žūklės ploto naudotojai tokią teisę gali nustatyti ir kitiems asmenims, pavyzdžiui, vietos gyventojams.

      Visos lėšos, gautos už meškeriotojo bilietus ir korteles bus surenkamos į specialią sąskaitą ir naudojamos tik vienam tikslui – žuvų ištekliams gausinti ir saugoti. Informacija apie šių lėšų naudojimą bus skelbiama Aplinkos ministerijos tinklapyje.

      Žvejybos vietoje visi meškeriotojai, tarp jų ir turintieji teisę nemokamai žvejoti, privalo su savimi turėti asmens dokumentą. Ar žvejys yra įsigijęs elektroninį meškeriotojo bilietą ar meškeriotojo kortelę, aplinkosaugos pareigūnai galės patikrinti elektroniniu skaitytuvu – surinkę žvejo vardą, pavardę ir asmens kodą. Todėl tokiems asmenims nėra būtina su savimi nešiotis atspausdintą meškeriotojo bilietą. Jeigu meškeriotojo bilietas įsigytas „Perlo“ terminale, tokiu atveju šį bilietą kartu su asmens tapatybę patvirtinančiu dokumentu būtina turėti žvejybos vietoje.

      Šiandien startavusi naujoji elektroninė aplinkosaugos leidimų sistema sudaro galimybes greitai ir patogiai įgyti ne tik teisę žvejoti, bet ir dar 16 rūšių aplinkosauginius leidimus. Naudodamiesi šia sistema, fiziniai ir juridiniai asmenys gali pateikti prašymus šiems leidimams gauti, su prašymu susijusius dokumentus, taip pat sumokėti už išduotus leidimus, jeigu yra nustatyta valstybės ar kita rinkliava, ir juos gauti.

      Įdiegus trejus metus kurtą naująją elektroninę sistemą, leidimų užsakymo ir išdavimo procesas bus daug paprastesnis, greitesnis, sumažės aplinkosaugininkų finansinės ir laiko sąnaudos, bus užtikrintas efektyvesnis duomenų valdymas, supaprastės leidimų patikrinimo procedūra.


      Aplinkos ministerijos informacija
      2012-03-30

      Apšvietimo normos. Dirbtinis ir natūralus apšvietimas

      LIETUVOS RESPUBLIKOS SVEIKATOS APSAUGOS MINISTRO

      Į S A K Y M A S

       2000 m. gegužės 24 d. Nr. 277

      Vilnius

       DĖL LIETUVOS HIGIENOS NORMOS HN 98 : 2000 “NATŪRALUS IR DIRBTINIS DARBO VIETŲ APŠVIETIMAS. APŠVIETOS RIBINĖS VERTĖS IR BENDRIEJI MATAVIMO REIKALAVIMAI”

       Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1076 “Dėl Lietuvos pasirengimo narystei Europos Sąjungoje programos (Nacionalinė acquis priėmimo programa) teisės derinimo priemonių ir acquis įgyvendinimo priemonių 1999 metų planų patvirtinimo” 1 punktu (Žin., 1999, Nr. 83-2473),

      1. T v i r t i n u Lietuvos higienos normą “Natūralus ir dirbtinis darbo vietų apšvietimas. Apšvietos ribinės vertės ir bendrieji matavimo reikalavimai” (pridedama).

      2. Nustatau higienos normos įsigaliojimo datą - 2000 m. birželio15 d.

      3. Tvirtinu šios higienos normos įgyvendinimo priemonių planą.

      4. Įsakymo vykdymo kontrolę pavedu viceministrui V.Kriauzai.

       SVEIKATOS APSAUGOS MINISTRAS                                                 RAIMUNDAS ALEKNA

      ______________

       PATVIRTINTA

      sveikatos apsaugos ministro

      2000 05 24 įsakymu Nr. 277

       LIETUVOS HIGIENOS NORMA HN 98 : 2000

       NATŪRALUS IR DIRBTINIS DARBO VIETŲ APŠVIETIMAS

      Apšvietos ribinės vertės ir bendrieji matavimo reikalavimai

       I. TAIKYMO SRITIS

       1. Ši higienos norma reglamentuoja natūralaus ir dirbtinio apšvietimo apšvietos mažiausias ribines vertes darbo vietose bei apšvietos matavimo bendruosius reikalavimus.

      2. Ši higienos norma taikoma įrengiant ir įvertinant darbo patalpų ir darbo vietų natūralų, dirbtinį ir mišrų apšvietimą.

      3. Šia higienos norma turi vadovautis juridiniai ir fiziniai asmenys:

      a) projektuojantys, įrengiantys naujas ir naudojantys darbo vietas ir patalpas;

      b) kontroliuojantys darbo sąlygas ir apšvietimo kokybę bei poveikį dirbančiųjų sveikatai.

      4. Į šios higienos normos reikalavimus turi būti atsižvelgta rengiant norminius dokumentus, susijusius su darbo vietų ir darbo patalpų natūraliu ir dirbtiniu apšvietimu.

      5. Ši higienos norma netaikoma:

      a) požeminių kasinėjimų apšvietimui;

      b) jūrų ir upių uostų, oro uostų, geležinkelio stočių ir jų kelių apšvietimui;

      c) žemės ūkio produktų saugojimo patalpų, augalų, gyvulių ir paukščių laikymo ir auginimo patalpų apšvietimui bei specialioms saugos apšvietimo sistemoms.

       II. NUORODOS

       Šioje higienos normoje yra nuorodos į tokius dokumentus.

      6. ISO 8995 : 1989 (E). Principles of visual ergonomics - The lighting of indoor work systems.

      7. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. spalio 27 d. nutarimas Nr. 1277 “Dėl darbo vietų higieninio įvertinimo nuostatų” (Žin., 1998, Nr. 95-2641).

      8. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 1998 m. gegužės 5 d. įsakymas Nr. 85/233 “Dėl darboviečių įrengimo bendrųjų nuostatų” (Žin., 1998, Nr. 44-1224).

      9. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 1998 m. rugsėjo 11 d. įsakymas Nr. 141/173 “Dėl minimalių saugos ir sveikatos darbe reikalavimų išgaunant naudingąsias iškasenas” (Žin., 1998, Nr. 82-2310).

      10. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 1998 m. gruodžio 24 d. įsakymas Nr. 184/282 “Dėl darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatų” (Žin., 1999, Nr. 7-155).

       III. TERMINAI, APIBRĖŽIMAI, ŽYMENYS IR SUTRUMPINIMAI

       Šioje higienos normoje pavartoti tokie terminai, jų apibrėžimai [C.1, C.2, C.3, 6 ], žymenys ir sutrumpinimai.

      11. natūralus apšvietimas

      Dangaus skliauto tiesioginė arba atspindėta šviesa, apšviečianti darbo patalpas.

      11.1. šoninis natūralus apšvietimas

      Natūralus darbo patalpų apšvietimas per išorinėse pastato sienose įrengtus langus.

      11.2. viršutinis natūralus apšvietimas

      Natūralus darbo patalpų apšvietimas per stoge, sienose prie lubų įrengtus langus ar peršviečiamas lubas.

      11.3. kombinuotas natūralus apšvietimas

      Bendras viršutinis ir šoninis darbo patalpų natūralus apšvietimas.

      12. dirbtinis apšvietimas

      Elektros techninių įrenginių skleidžiama šviesa darbo patalpose.

      12.1. bendras dirbtinis apšvietimas

      Dirbtinių šviesos šaltinių, galimai tolygiai išdėstytų viršutinėje darbo patalpų zonoje, apšvietimas.

      12.2. vietinis dirbtinis apšvietimas

      Dirbtinio šviesos šaltinio, įrengto tiesiogiai darbo vietoje arba darbo įrenginyje, apšvietimas.

      12.3. kombinuotas dirbtinis apšvietimas

      Suderintas bendras dirbtinis ir vietinis dirbtinis apšvietimas.

      13. mišrus apšvietimas

      Suderintas natūralus ir dirbtinis apšvietimas.

      14. apšvieta

      Kuriame nors paviršiaus taške į paviršiaus elementą krintantis šviesos srautas, padalytas iš to elemento ploto, liuksais (lx).

      15. natūralios apšvietos koeficientas (NAK)

      Tam tikrame patalpos taške ir tuo pačiu metu lauke (esant visiškai atviram dangaus skliautui, ne šešėlyje) natūralaus apšvietimo išmatuotų apšvietos verčių santykis, procentais.

      16. patalpos būdingas pjūvis

      Skersinis pjūvis per patalpos vidurį, kurio plokštuma statmena langų įstiklinimo plokštumai (esant šoniniam apšvietimui) arba statmena išilginei patalpos angų ašiai.

      17. matomas objektas

      Regimas daiktas, atskira jo dalis arba defektas, kuriuos reikia įžiūrėti darbo proceso metu.

      18. paviršiaus atspindžio koeficientas

      Šviesos, atspindimos nuo paviršiaus, santykis su krintančios šviesos kiekiu. Nustatomas ribose nuo 0 iki 1.

      19. fonas

      Paviršius, kuriame reikia įžiūrėti matomą objektą.

      19.1. šviesus fonas

      Fonas, kai paviršiaus atspindžio koeficientas yra didesnis kaip 0,4.

      19.2. vidutinis fonas

      Fonas, kai paviršiaus atspindžio koeficientas yra 0,2-0,4.

      19.3. tamsus fonas

      Fonas, kai paviršiaus atspindžio koeficientas yra mažesnis kaip 0,2.

      20. skaistis

      Kuriame nors paviršiaus taške paviršiaus elemento šviesos pasirinktąja kryptimi stipris, padalytas iš statmenosios to elemento projekcijos į statmeną pasirinktajai krypčiai plokštumą ploto, kandela kvadratiniam metrui (cd×m-2).

      21. matomo objekto ir fono skirtumas (S)

      Objekto ir fono skaisčių skirtumo absoliutaus dydžio ir fono skaisčio santykis.

      21.1. didelis matomo objekto ir fono skirtumas

      Labai didelis objekto ir fono skaisčių skirtumas ir S yra didesnis kaip 0,5.

      21.2. vidutinis matomo objekto ir fono skirtumas

      Vidutinis objekto ir fono skaisčių skirtumas ir S yra 0,2 - 0,5.

      21.3. mažas matomo objekto ir fono skirtumas

      Nedidelis objekto ir fono skaisčių skirtumas ir S yra mažesnis kaip 0,2.

      22. atspindėtas blizgesys

      Šviesos srauto atspindys nuo darbo paviršiaus nukreiptas dirbančiajam į akis ir bloginantis matomumą dėl darbo paviršiaus padidėjusio skaisčio ir tušuojančio poveikio, mažinančio matomo objekto ir fono skirtumtą.

      23. akinimas

      Reiškinys, sukeliantis matomumo pablogėjimą, kada regėjimo lauke atsiranda pernelyg ryškių objektų, prie kurių akys nėra prisitaikiusios.

      24. darbo paviršius

      Paviršius, ant kurio dirbama ir matuojama apšvieta.

      25. santykinis darbo paviršius

      Santykinė horizontalioji plokštuma, esanti 0,85 m aukštyje nuo grindų.

      26. apšvietos ribinė vertė

      Tai tokia apšvieta, kurios sąlygomis dirbant nustatytą laiką (bet ne ilgiau kaip 40 val. per savaitę) visą profesinio darbo laikotarpį nekyla nemalonių regėjimo pojūčių ir nepakenkiama darbuotojo regėjimui bei sveikatai.

       IV. BENDRIEJI HIGIENOS REIKALAVIMAI

       27. Pagal galiojančius teisės aktus [7] turi būti atliktas darbo vietų higieninis įvertinimas. Darbo patalpų ir darbo vietų natūralaus ir dirbtinio apšvietimo išmatuotos apšvietos vertės turi būti ne mažesnės kaip natūralaus ir dirbtinio apšvietimo mažiausios apšvietos ribinės vertės, pateiktos šioje higienos normoje.

      28. Darbdavys pagal atlikto darbo vietų higieninio įvertinimo rezultatus turi imtis atitinkamų priemonių, mažinančių nustatytų kenksmingų darbo aplinkos veiksnių, susijusių su natūraliu, dirbtiniu ir mišriu apšvietimu, poveikį darbuotojų darbingumui ir sveikatai.

      29. Lietuvos Respublikos žmonių saugos darbe įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka darbuotojai arba jų atstovai turi būti informuojami ir konsultuojami apie bet kurią priemonę, kurios imtasi pagal šią higienos normą ir su ja susijusiais saugos ir sveikatos klausimais.

       V. DARBO VIETŲ IR DARBO PATALPŲ NATŪRALAUS APŠVIETIMO HIGIENOS REIKALAVIMAI

       30. Darbo patalpų, kuriose nuolat dirbama, kiek įmanoma, turi būti užtikrintas natūralus apšvietimas, atitinkantis darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus [8].

      31. Natūralus apšvietimas pagal langų (šviesos angų) išdėstymą skirstomas į šoninį, viršutinį ir kombinuotą [C.2, C.3].

      32. Darbo patalpų natūralus apšvietimas vertinamas pagal natūralios apšvietos koeficiento (NAK) vertę, procentais [C.2].

      33. NAK vertė nustatoma pagal formulę:

      Nn=Nv×k,

      čia:

      Nv - NAK vertė, procentais, nurodyta A.1 ir A.2 lentelėse (A priedas);

      k - pataisos koeficientas, nurodytas 1 lentelėje.

       1 lentelė. Pataisos koeficiento (k) vertės

      Šviesos angos

      Šviesos angų išdėstymas pagal

      pasaulio šalis

      Pataisos koeficientas, k

       

       

       

      Langai pastatų išorinėse sienose

      Š, ŠR, ŠV, V, R,

      1,1

      PR, PV, P

      1,0

       

      Stačiakampiai ir trapeciniai

      stoglangiai

      Š-P

      1,1

      ŠR-PV, PR-ŠV

      1,2

      R-V

      1,0

       

      “Šedo” tipo stoglangis

      Š

      1,2

       

      Zenitinis stoglangis

      -

      1,2

       Čia: Š - šiaurė, ŠR - šiaurės rytai, ŠV - šiaurės vakarai, V - vakarai, R - rytai, PR - pietryčiai, PV - pietvakariai, P - pietūs.

      34. Gamybinių patalpų darbo vietų natūralaus apšvietimo apšvietos koeficiento (NAK) ribinės vertės, kurios nustatytos darbo patalpos darbo paviršiaus apšvietos mažiausių verčių taškuose, atsižvelgiant į regos darbų charakteristiką, veiklos pobūdį, natūralaus apšvietimo tipą, pateiktos A.1 lentelėje (A priedas) [C.2].

      35. Skirtingam regos darbui ir veiklai, atsižvelgiant į regos darbų charakteristiką, nustatytos atskiros kategorijos ir atitinkamai mažiausios NAK ribinės vertės. A.1 lentelėje (A priedas) pateiktos aštuonios regos darbų kategorijos, kurios priklauso nuo mažiausio matomo objekto dydžio, matomo objekto ir fono skirtumo:

      a) I kategorija, kai atliekami maksimaliai tikslūs regos darbai (mažiausio matomo objekto dydis yra mažesnis kaip 0,15 mm);

      b) II kategorija, kai atliekami labai tikslūs regos darbai (mažiausio matomo objekto dydis yra nuo 0,15 mm iki 0,30 mm);

      c) III kategorija, kai atliekami tikslūs regos darbai (mažiausio matomo objekto dydis yra nuo 0,30 mm iki 0,50 mm);

      d) IV kategorija, kai atliekami vidutiniškai tikslūs regos darbai (mažiausio matomo objekto dydis yra nuo 0,50 mm iki 1,00 mm);

      e) V kategorija, kai atliekami nelabai tikslūs regos darbai (mažiausio matomo objekto dydis yra didesnis kaip 1,00 mm);

      f) VI kategorija, kai atliekami netikslūs (mažiausiai tikslūs) regos darbai (mažiausio matomo objekto dydis yra didesnis kaip 5,00 mm);

      g) VII kategorija, kai atliekami darbai su šviečiančiomis medžiagomis ir gaminiais karštuose gamybos padaliniuose (mažiausio matomo objekto dydis yra didesnis kaip 0,50 mm);

      h) VIII kategorija, kai atliekamas bendras darbo proceso stebėjimas.

      36. Viešųjų, administracinių pastatų ir buitinių patalpų darbo vietų natūralaus apšvietimo apšvietos koeficiento (NAK) ribinės vertės, nustatytos darbo paviršiaus apšvietos mažiausių verčių taškuose, atsižvelgiant į regos darbų charakteristiką, patalpų pobūdį ir natūralaus apšvietimo tipą, pateiktos A.2 lentelėje (A priedas) [C.2].

      37. Skirtingi regos darbai ir patalpos skirstomi į skirtingas regos darbų grupes, kurioms atitinkamai nustatytos NAK mažiausios ribinės vertės. A.2 lentelėje (A priedas) pateiktos šešios regos darbų grupės, atsižvelgiant į mažiausio matomo objekto dydį, patalpos šviesumą:

      a) A grupė, kai atliekami labai tikslūs regos darbai (mažiausio matomo objekto dydis yra nuo 0,15 mm iki 0,30 mm);

      b) B grupė, kai atliekami tikslūs regos darbai (mažiausio matomo objekto dydis yra nuo 0,30 mm iki 0,50 mm);

      c) C grupė, kai atliekami vidutiniškai tikslūs regos darbai (mažiausio matomo objekto dydis yra daugiau kaip 0,50 mm);

      d) D grupė, kai matomas objektas nepriklausomai nuo jo dydžio trumpai išskiriamas labai šviesioje darbo patalpoje (NAK vertė apie 3,0 %);

      e) E grupė, kai matomas objektas nepriklausomai nuo jo dydžio trumpai išskiriamas šviesioje darbo patalpoje (NAK vertė apie 2,5 %);

      f) F grupė, kai matomas objektas nepriklausomai nuo jo dydžio trumpai išskiriamas silpnai apšviestoje darbo patalpoje (NAK vertė apie 2,0 %).

      38. Darbo patalpoje gali būti išskirtos šoninio natūralaus apšvietimo zona (prie lauko sienos su langais) ir viršutinio natūralaus apšvietimo zona. Kiekvienos zonos natūrali apšvieta matuojama ir vertinama atskirai.

       VI. DARBO VIETŲ ir DARBO PATALPŲ DIRBTINIO APŠVIETIMO

      HIGIENOS REIKALAVIMAI

       39. Dirbtinis apšvietimas gali būti bendras, vietinis ir kombinuotas [6, C.3].

      40. Bendras dirbtinis apšvietimas turi būti įrengtas visose darbo patalpose taip pat lauko zonose, kuriose įrengtos darbo vietos [8, 9, 10].

      41. Darbo patalpų nuolatinių darbo vietų bendram dirbtiniam apšvietimui turi būti naudojamos išlydžio lempos. Kaitinimo lempas leidžiama naudoti išimtiniais atvejais, kai dėl technologinio proceso ypatumų arba dėl reikalavimų darbo patalpų vidaus apdailai išlydžio lempų negalima naudoti.

      42. Darbo vietų dirbtiniam vietiniam apšvietimui gali būti naudojamos išlydžio ir kaitinimo, tarp jų ir halogeninės, lempos.

      43. Dirbtinio apšvietimo apšvietos mažiausios ribinės vertės, liuksais, nustatytos darbo patalpos darbo paviršiaus apšvietos mažiausių verčių taškuose, kai šviesos srautas skleidžiamas išlydžio šviesos šaltiniais, pateiktos A.1 ir A.2 lentelėse (A priedas).

      44. Normuojant dirbtinio apšvietimo darbo vietų apšvietą, liuksais, turi būti taikoma apšvietos verčių skalė, kuri pateikta 2 lentelėje [C.2, C.3].

       2 lentelė. Apšvietos verčių skalė

       Padalos vertė, lx

                   20, 30, 50, 75, 100, 150, 200, 300, 400, 500, 600, 750, 1000, 1250, 1500, 2000, 2500,

                                                        3000, 3500, 4000, 4500, 5000

       45. Gamybinių patalpų darbo vietų dirbtinės apšvietos mažiausios ribinės vertės, nurodytos A.1 lentelėje (A priedas), turi būti didinamos viena padala pagal 2 lentelėje pateiktą apšvietos verčių skalę, kai:

      a) I-IV kategorijos regos darbai atliekami daugiau kaip pusę darbo dienos (pamainos) laiko;

      b) dirbami pavojingi darbai (galima susižeisti dirbant su diskiniu pjūklu ir pan.) ir bendro dirbtinio apšvietimo sistemos apšvieta yra ne didesnė kaip 150 lx;

      c) technologiniam procesui (maisto, chemijos, farmacijos įmonės) keliami specialūs higienos reikalavimai ir bendro dirbtinio apšvietimo sistemos apšvieta yra ne didesnė kaip 500 lx;

      d) dirba paaugliai arba vyksta jų gamybinis mokymas ir bendro dirbtinio apšvietimo sistemos apšvieta yra ne didesnė kaip 300 lx;

      e) darbo patalpoje, kurioje nuolat dirbama, nėra natūralaus apšvietimo ir bendro dirbtinio apšvietimo sistemos apšvieta yra ne didesnė kaip 750 lx;

      f) darbo metu stebimos besisukančios (ne mažiau kaip 500 sūkių per minutę, r/m) detalės arba judantys (ne mažesniu kaip 0,025 m/s greičiu) objektai;

      g) nuolat ieškoma matomo objekto ne mažesniame kaip 0,1 m2 plote;

      h) darbo patalpoje dirba didesnioji dalis darbuotojų, vyresnių kaip 40 m.

      45.1. Jeigu yra keli 45 punkte nurodyti požymiai, darbo vietos dirbtinės apšvietos mažiausia ribinė vertė turi būti didinama ne daugiau kaip viena padala pagal 2 lentelėje pateiktą apšvietos verčių skalę.

      46. Darbo patalpoje, kurioje atliekami IV-VI kategorijos regos darbai (pagal 35 punktą) ir darbuotojai patalpoje būna trumpai arba nebūtina nuolatinė įrenginių priežiūra, dirbtinės apšvietos ribinė vertė gali būti mažinama viena padala pagal 1 lentelėje pateiktą apšvietos verčių skalę.

      47. Naudojant darbo patalpų ir darbo vietų dirbtiniam apšvietimui kaitinimo lempas apšvietos ribinės vertės, pateiktos A.1 lentelėje (A priedas), gali būti mažinamos pagal 2 lentelėje nurodytą apšvietos verčių skalę:

      a) viena padala, jeigu, esant kombinuotai dirbtinio apšvietimo sistemai, normuojama apšvietos ribinė vertė yra ne mažesnė kaip750 lx;

      b) viena padala, kai, esant bendrai dirbtinio apšvietimo sistemai, atliekami I-V ir VII kategorijos regos darbai;

      c) dviem padalomis, kai, esant bendrai dirbtinio apšvietimo sistemai, atliekami VI ir VIII kategorijos regos darbai.

      48. Darbo patalpoje, kurioje atliekami 35 punkte nurodyti I-III, IVa-IVc ir Va kategorijų regos darbai, turi būti naudojamas kombinuotas dirbtinis apšvietimas.

      48.1. Darbo patalpoje, kurioje įrengtos darbo ir pagalbinės zonos, turi būti priartintas (lokalizuotas) prie darbo zonos (esant bet kokiai apšvietimo sistemai) bendras dirbtinis apšvietimas ir mažesnio intensyvumo pagalbinių darbo zonų, priskiriamų VIIIa kategorijos regos darbams, dirbtinis apšvietimas.

      49. Esant kombinuotam dirbtiniam apšvietimui, bendro dirbtinio apšvietimo šviestuvų skleidžiama darbo paviršiaus apšvietos vertė turi sudaryti ne mažiau kaip 10 % kombinuoto dirbtinio apšvietimo apšvietos ribinės vertės, nustatytos tiems patiems šviesos šaltiniams, kurie naudojami ir vietiniam apšvietimui. Tokiu atveju darbo vietų dirbtinės apšvietos ribinė vertė turi būti ne mažesnė kaip 200 lx naudojant išlydžio lempas ir ne mažesnė kaip 75 lx naudojant kaitinimo lempas.

      Darbo patalpoje, kurioje nėra natūralaus apšvietimo, esant kombinuotam dirbtiniam apšvietimui, bendro dirbtinio apšvietimo šviestuvų skleidžiama darbo paviršiaus apšvietos ribinė vertė turi būti didinama viena padala pagal 2 lentelėje pateiktą apšvietos verčių skalę.

      50. Darbo paviršiaus didžiausios ir mažiausios dirbtinės apšvietos verčių santykis dirbant I-III kategorijos regos darbus pagal 35 punktą neturi būti didesnis kaip 1,3, kai šviesos šaltiniai yra liuminiscencinės lempos, ir 1,5 - naudojant kitus šviesos šaltinius; dirbant IV-VII kategorijos regos darbus, apšvietos verčių santykis neturi būti didesnis kaip 1,5 ir 2,0.

      Tais atvejais, kai bendro dirbtinio apšvietimo šviestuvai įrengiami tik darbo aikštelėse, ant kolonų ar pastatų sienų, darbo paviršiaus didžiausios ir mažiausios dirbtinės apšvietos verčių santykį leidžiama didinti iki 3,0.

      51. Gamybinių patalpų perėjimų ir vietų, kuriose nedirbama, dirbtinės apšvietos ribinė vertė turi sudaryti ne daugiau kaip 25 % bendro dirbtinio apšvietimo šviestuvams nustatytos apšvietos ribinės vertės, bet būti ne mažesnė kaip 75 lx naudojant išlydžio lempas ir ne mažesnė kaip 30 lx naudojant kaitinimo lempas.

      52. Automatizuoto technologinio proceso įrenginių darbui stebėti turi būti naudojamas bendras dirbtinis apšvietimas. Taip pat turi būti papildomai įjungiami bendro ir vietinio dirbtinio apšvietimo šviestuvai, užtikrinantys reikiamą apšvietą atliekant remonto bei derinimo darbus.

      53. Darbo vietų dirbtiniam vietiniam apšvietimui turi būti naudojami šviestuvai su neperšviečiamais reflektoriais (atšvaitais). Šviestuvai turi būti išdėstyti taip, kad lempų skleidžiamas šviesos srautas neakintų darbuotojų tiek jų darbo vietoje, tiek kitose darbo patalpos vietose.

      54. Darbo paviršiaus skaistis neturi viršyti verčių, nurodytų 3 lentelėje.

       3 lentelė. Leidžiamos darbo paviršiaus skaisčio vertės

       Darbo paviršiaus plotas, m2 Didžiausias leidžiamas skaistis, cd×m-2

      Mažiau kaip 1×10-4

      2000

      1×10-4 - 1×10-3

      1500

      1×10-3 - 1×10-2

      1000

      1×10-2 - 1×10-1

      750

      Daugiau kaip 1×10-1

      500

       55. Darbo paviršių dirbtinė apšvieta, kai darbai atliekami lauke, po pastoge, ant pastolių, turi atitikti A.1 lentelėje (A priedas) nurodytas dirbtinės apšvietos ribines vertes.

      56. Viešųjų pastatų darbo patalpų bendram dirbtiniam apšvietimui turi būti naudojamos išlydžio lempos.

      57. Viešųjų pastatų darbo patalpų darbo vietų dirbtinės apšvietos ribinės vertės, pateiktos A.2 lentelėje (A priedas), turi būti didinamos viena padala pagal 2 lentelėje nurodytą apšvietos verčių skalę, kai:

      a) atliekami A-C grupės regos darbai, nurodyti 37 punkte, kuriems keliami specialūs higienos reikalavimai (pvz., kai kuriose viešojo maitinimo patalpose, prekybos darbo vietose);

      b) darbo patalpoje, kurioje nuolat dirba žmonės, nėra natūralaus apšvietimo;

      c) patalpų apšvietimui keliami specialūs reikalavimai dėl vykdomų D-F grupės regos darbų pagal 37 punktą;

      d) administracinių patalpų apšvietimui (kabinetams, darbo kambariams, skaitykloms ir pan.) naudojamas kombinuotas dirbtinis apšvietimas;

      e) darbo patalpoje dirba didesnioji dalis darbuotojų, vyresnių kaip 40 m.

      58. Darbo vietų dirbtinės apšvietos ribinės vertės, pateiktos A.2 lentelėje (A priedas), gali būti mažinamos pagal 2 lentelėje pateiktą apšvietos verčių skalę:

      a) viena padala, kai, esant liuminiscenciniams šviestuvams, vykdomi D-F grupės regos darbai pagal 37 punktą;

      b) dviem padalomis, kai visų rūšių darbams naudojamos kaitinimo, tarp jų ir halogeninės, lempos.

      59. Viešųjų pastatų darbo patalpose turi būti naudojamas bendras dirbtinis apšvietimas. Patalpose, kuriose atliekami A-C grupės regos darbai pagal 37 punktą (pvz., kabinetuose, darbo kambariuose, bibliotekose skaityklose, archyvuose ir pan.), gali būti naudojamas kombinuotas dirbtinis apšvietimas. Tokiu atveju darbo paviršiaus dirbtinės apšvietos ribinė vertė turi būti didinama pagal 57 punktą, o bendro dirbtinio apšvietimo apšvietos vertė turi būti ne mažesnė kaip 70 % ribinės vertės pagal A.2 lentelę (A priedas).

      60. Buitinio aptarnavimo įmonių darbo patalpose, kuriose atliekami I-IV kategorijos regos darbai pagal 35 punktą (pvz., juvelyriniai ir graviravimo, laikrodžių, televizorių, radijo aparatūros, skaičiavimo mašinėlių taisymo ir pan.), turi būti naudojamas kombinuotas dirbtinis apšvietimas. Kombinuotos dirbtinės apšvietos ribinės vertės nurodytos A.1 lentelėje (A priedas).

       VII. DARBO VIETŲ IR DARBO PATALPŲ MIŠRAUS APŠVIETIMO HIGIENOS REIKALAVIMAI

      61. Mišrus darbo patalpų apšvietimas turi būti, kai:

      a) atliekami I-III kategorijos regos darbai pagal 35 punktą;

      b) dėl technologinių ypatumų, klimato negali būti taikomas natūralus apšvietimas, atitinkantis NAK ribines vertes, nurodytas A.1 lentelėje (A priedas).

      62. Darbo patalpų mišraus apšvietimo NAK mažiausios ribinės vertės pateiktos A.1 lentelėje (A priedas).

      63. Darbo patalpų mišraus apšvietimo NAK vertes galima vertinti pagal 4 lentelėje pateiktas apšvietos NAK ribines vertes, kai:

      a) darbo patalpų su šoniniu natūraliu apšvietimu gylis dėl technologinių sąlygų neleidžia užtikrinti mišraus apšvietimo NAK ribinių verčių, nurodytų A.1 lentelėje;

      b) darbo patalpose atliekami I-III kategorijos regos darbai pagal 35 punktą.

       4 lentelė. Mišraus apšvietimo NAK ribinės vertės, %

       

      Regos darbų kategorija                                    Mišraus apšvietimo NAK mažiausios ribinės vertės, %

                                                                                                                                         viršutinis arba kombinuotas                                                                        šoninis apšvietimas                                      apšvietimas

       

      I                                                                            3,0                                                                    1,2

      II                                                                           2,5                                                                    1,0

      III                                                                         2,0                                                                    0,7

      IV                                                                         1,5                                                                    0,5

      V ir VII                                                                 1,0                                                                    0,3

      VI                                                                         0,7                                                                    0,2

       

      64. Nustatant darbo patalpų mišraus apšvietimo NAK ribines vertes, nurodytas 4 lentelėje, būtina:

      a) bendro dirbtinio apšvietimo apšvietos ribinę vertę didinti viena padala pagal 2 lentelėje pateiktą apšvietos verčių skalę, išskyrus Ib, Ic ir IIb kategorijos regos darbus pagal 35 punktą, jeigu didinti apšvietą nenumatyta pagal šios normos 45 punktą. Bendros dirbtinės apšvietimo sistemos apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx esant išlydžio lempoms, ir ne mažesnė kaip 100 lx - kaitinimo lempoms;

      b) kombinuoto dirbtinio apšvietimo sistemoje bendrojo apšvietimo šviestuvų apšvietos ribinę vertę didinti viena padala pagal 2 lentelėje pateiktą apšvietos verčių skalę, išskyrus Ia, Ib ir IIa kategorijos regos darbus pagal 35 punktą.

      65. Dirbtinis apšvietimas (kai taikomas mišrus) turi atitikti VI skyriaus reikalavimus.

      66. Viešųjų pastatų darbo patalpų mišraus apšvietimo NAK mažiausios ribinės vertės gali sudaryti 60 % ribinės vertės, nurodytos A.2 lentelėje ( A priedas).

       VIII. BENDRIEJI MATAVIMO REIKALAVIMAI

       67. Natūrali ir dirbtinė apšvieta matuojama specialiais prietaisais - liuksmetrais.

      68. Prietaisų matavimo diapazonas ir tikslumas turi atitikti jiems keliamus reikalavimus, apšvietos paklaida gali būti ne didesnė kaip 10 %.

      69. Matavimo prietaisai turi būti nustatyta tvarka periodiškai tikrinami.

      70. Matavimo prietaisai turi būti naudojami pagal prietaiso gamintojo instrukcijas.

      71. Natūrali ir dirbtinė apšvieta turi būti matuojama įprastinio darbo proceso metu, nustatytuose taškuose.

      72. Apšvieta turi būti matuojama darbuotojui dirbant. Matavimo prietaiso jautrusis elementas turi būti orientuotas pagal darbinę plokštumą. Šviesos srautas neturi būti užstotas matavimą atliekančio asmens ar kitų objektų. Matavimo metu negali būti keičiama apšvieta (sumontuojant ar demontuojant šviestuvus).

      73. Vienpuse šonine natūralia šviesa apšviestose nedidelėse darbo patalpose mažiausia NAK vertė matuojama taške, kuris yra būdingo patalpos pjūvio vertikaliosios plokštumos ir santykinio darbo paviršiaus susikirtime, 1 m atstumu nuo sienos, labiausiai nutolusios nuo lango. Jeigu darbo patalpa apšviečiama dvipuse šonine natūralia šviesa, šis taškas yra patalpos viduryje.

      74. Šonine natūralia šviesa apšviestų didelių gamybinių patalpų mažiausia NAK vertė matuojama taške, kuris nuo langų yra:

      a) per 1,5 patalpos aukščio atstumu - I-IV kategorijos regos darbams;

      b) per dvigubą patalpos aukštį atstumu - V-VII kategorijos regos darbams;

      c) per trigubą patalpos aukštį atstumu - VIII kategorijos regos darbams.

      75. Jeigu darbo patalpos natūralus apšvietimas yra viršutinis arba kombinuotas, vidutinė NAK vertė matuojama taškuose, kurie yra charakteringos patalpą kertančios vertikaliosios plokštumos ir santykinio darbo paviršiaus (arba grindų) susikirtime. Pirmasis ir paskutinis taškai nustatomi 1 m atstumu nuo sienų (pertvarų) paviršiaus arba kolonų ašių.

      76. Dirbtinė apšvieta turi būti matuojama įjungus visus dirbtinio apšvietimo šaltinius ir užtamsinus natūralios šviesos šaltinius arba tamsiuoju paros metu.

      77. Detalesniam apšvietos matavimui darbo zona gali būti suskirstyta tinkleliu.

      78. Su gautais rezultatais turi būti pateikiami duomenys apie matavimo prietaisą (tipas, charakteristika, paskutinės metrologinės patikros data ir patikros pažymos numeris).

      79. Gauti natūralios ir dirbtinės apšvietos matavimų rezultatai lyginami su mažiausiomis ribinėmis vertėmis, pateiktomis šios higienos normos A.1 ir A.2 lentelėse (A priedas).

       A PRIEDAS (privalomasis) DIRBTINĖS, NATŪRALIOS IR MIŠRIOS APŠVIETOS MAŽIAUSIOS RIBINĖS VERTĖS

       A.1 lentelė. Darbo vietų dirbtinės, lx, natūralios ir mišrios, NAK, %, apšvietos mažiausios ribinės vertės

      Regos darbų charakteristika

      Mažiausio matomo objekto dydis, mm

      Regos darbų

      katego-

      rija

      Matomo objekto

      ir fono skirtumas (S)

      Fonas

      Dirbtinis apšvietimas

      Natūralus

      apšvietimas, NAK, %

      Mišrus apšvietimas,

      NAK, %

      Apšvieta, lx

      viršutinis arba kombi-nuotas apšvietimas

      šoninis apšvietimas

      viršutinis arba kombinuo-

      tas apšvietimas

      šoninis apšvieti-

      mas

      kombinuotas apšvietimas

      bend-

      ras apšvie-

      timas

      bendras ir vietinis

      iš jų bendras

      1

      2

      3

      4

      5

      6

      7

      8

      9

      10

      11

      12

       

       

       

       

      Maksimaliai tikslūs

       

       

       

       

      mažiau kaip 0,15

      I a

      mažas

      tamsus

      5000

      4500

      500

      500

      -

      -

      -

       

      -

       

      6,0

       

      2,0

       

      I b

      mažas

      vidutinis

      vidutinis

      tamsus

      4000

      3500

      400

      400

      1250

      1000

      I c

      mažas

      vidutinis

      didelis

      šviesus vidutinis

      tamsus

      2500

       

      2500

      300

       

      300

      750

       

      600

      I d

      vidutinis

      didelis

      didelis

      šviesus

      šviesus

      vidutinis

      1500

       

      1250

      200

       

      200

      400

       

      300

       

       

       

       

      Labai tikslūs

       

       

       

       

      0,15-0,30

      II a

      mažas

      tamsus

      4000

      3500

      400

      400

      -

      -

      -

       

      -

       

      4,2

       

      1,5

       

      II b

      mažas

      vidutinis

      vidutinis

      tamsus

      3000

      2500

      300

      300

      750

      600

      II c

      mažas

      vidutinis

      didelis

      šviesus vidutinis

      tamsus

      2000

       

      1500

      200

       

      200

      500

       

      400

      II d

      vidutinis

      didelis

      didelis

      šviesus

      šviesus

      vidutinis

      1000

       

      750

      200

       

      200

      300

       

      200

       

      Tikslūs

       

      0,30-0,50

      III a

      mažas

      tamsus

      2000

      1500

      200

      200

      500

      400

      -

       

      -

       

      3,0

       

      1,2

       

      III b

      mažas

      vidutinis

      vidutinis

      tamsus

      1000

      750

      200

      200

      300

      200

      III c

      mažas

      vidutinis

      didelis

      šviesus vidutinis

      tamsus

      750

       

      600

      200

       

      200

      300

       

      200

       

      Tikslūs

       

      0,30-0,50

      III d

      vidutinis

      didelis

      didelis

      šviesus

      šviesus

      vidutinis

      400

      -

       

      200

       

      200

      -

       

      -

       

      3,0

       

      1,2

       

       

       

       

      Vidutiniškai tikslūs

       

       

       

      0,5-1,0

      IV a

      mažas

      tamsus

      750

      200

      300

      4,0

       

      1,5

       

      2,4

       

      0,9

       

      IV b

      mažas

      vidutinis

      vidutinis

      tamsus

      500

      200

      200

      IV c

      mažas

      vidutinis

      didelis

      šviesus

      vidutinis

      tamsus

       

      400

       

      200

       

      200

      IV d

      vidutinis

      didelis

      didelis

      šviesus

      šviesus

      vidutinis

      -

      -

       

      200

       

       

       

       

      Nelabai

      tikslūs

       

       

       

       

      daugiau kaip 1,0

      V a

      mažas

      tamsus

      400

      200

      300

      3,0

       

      1,0

       

      1,8

       

      0,6

       

      V b

      mažas

      vidutinis

      vidutinis

      tamsus

      -

      -

      200

      V c

      mažas

      vidutinis

      didelis

      šviesus

      vidutinis

      tamsus

      -

      -

      200

      V d

      vidutinis

      didelis

      didelis

      šviesus

      šviesus

      vidutinis

      -

      -

      200

      Netikslūs

      (mažiausiai tikslūs)

      daugiau kaip 5,0

      VI

      fonas ir matomo objekto ir fono skirtumas nesvarbūs

      -

      -

      200

      3,0

      1,0

      1,8

      0,6

      Darbas su šviečiančiomis medžiagomis ir gaminiais karštuose gamybos padaliniuose

      daugiau kaip 0,5

      VII

      fonas ir matomo objekto ir fono skirtumas nesvarbūs

      -

      -

      200

      3,0

      1,0

      1,8

      0,6

      Bendras darbo proceso stebėjimas:

       

      nuolatinis

       

       

       

       

      VIII a

      fonas ir matomo objekto ir fono skirtumas nesvarbūs

       

       

       

      -

       

       

       

      -

       

       

       

      200

       

       

       

      3,0

       

       

       

      1,0

       

       

       

      1,8

       

       

       

      0,6

      ne nuolatinis, nuolat būnant patalpoje

       

       

      VIII b

      fonas ir matomo objekto ir fono skirtumas nesvarbūs

       

      -

       

      -

       

      75

       

      1,0

       

      0,3

       

      0,7

       

      0,2

      ne nuolatinis, ne nuolat būnant patalpoje

       

       

      VIII c

      fonas ir matomo objekto ir fono skirtumas nesvarbūs

       

      -

       

      -

       

      50

       

      0,7

       

      0,2

       

      0,5

       

      0,2

      bendras inžinerinių komunikacijų stebėjimas

       

       

      VIII d

      fonas ir matomo objekto ir fono skirtumas nesvarbūs

       

      -

       

      -

       

      20

       

      0,3

       

      0,1

       

      0,2

       

      0,1

       

      A.2 lentelė. Dirbtinės, lx, ir natūralios, NAK, %, apšvietos mažiausios ribinės vertės

      (viešųjų pastatų darbo vietų A-F grupės regos darbams)

       

      Regos darbų                      Mažiausio      Regos            Regos            Regos darbų santy-  Dirbtinis ap-   Natūralus apšvietimas,

      charakteristika                  matomo ob-  darbų             darbų             kinė trukmė nukrei- švietimas       NAK, %

                                                   jekto dydis,   grupė             pogrupis       pus žvilgsnį į darbo

                                                   mm                                                                paviršių, darbo pa-    darbo pavir-   viršutinis šoninis

                                                                                                                           mainos laiko, %          šiaus bendro                    arba šo-

                                                                                                                                                                 apšvietimo     ninis

                                                                                                                                                                 apšvieta, lx

       

      Labai tikslūs                          0,15-0,30         A                     1                      ne mažiau kaip 70         500                   4,0              1,5

                                                                                                   2                      mažiau kaip 70              400                   3,5              1,2

       

      Tikslūs                                  0,30-0,50         B                      1                      ne mažiau kaip 70         300                   3,0              1,0

                                                                                                   2                      mažiau kaip 70              200                   2,5              0,7

       

      Vidutiniškai tikslūs                daugiau           C                      1                      ne mažiau kaip 70         150                   2,0              0,5

                                                   kaip 0,50                                  2                      mažiau kaip 70              100                   2,0              0,5

       

      Trumpalaikis matomo ob-      nepriklau-                                                        nepriklauso nuo

      jekto išskyrimas darbo          so nuo ma-                                                      regos darbų trukmės

      aplinkoje:                               tomo objek-

                                                   to dydžio

      labai šviesioje patalpoje                                D                      -                                                            300                   3,0              1,0

       

      šviesioje patalpoje                                        E                      -                                                            200                   2,5              0,7

       

      silpnai apšviestoje                                        F                      -                                                            150                   2,0              0,5

      patalpoje                              

       

      PASTABA. Mažiausio matomo objekto dydis ir atitinkamos ji regos darbų grupės nustatomos, kai matomas objektas yra ne daugiau kaip 0,5 m nuo dirbančiojo akių, o matomo objekto ir fono skirtumas vidutinis ir fonas yra šviesus. Padidėjus ar sumažėjus skirtumui apšvietą galima didinti ar mažinti viena padala, pagal apšvietos verčių skalę, pateiktą 1 lentelėje.

      ______________

      B PRIEDAS (informacinis)

       DARBO VIETŲ DIRBTINIO APŠVIETIMO REKOMENDACIJOS IR RIBINĖS VERTĖS

       B. 1 Darbo vietų patalpoje apšvietimas

       Priedas B parengtas pagal ISO 8995 5.2 punktą ir ISO 8995 B priedą (informacinį), kuriame pateikti dirbtinio apšvietimo apšvietos ribinių verčių pavyzdžiai.

      B.1 lentelėje pateiktos dirbtinės apšvietos ribinės vertės įvairioms darbo zonoms, darbams ar veiklai. Dirbtinės apšvietos ribinės vertės nustatytos pagal regos darbų reikalavimus, praktinius eksperimentus bei elektros energijos taupymo sumetimais. Rekomenduojamos dirbtinės apšvietos ribinės vertės leidžia gerai matyti darbo objektą bei užtikrina gerą darbuotojo savijautą.

      Kiekvienam darbo zonos, darbų ar veiklos tipui pateiktos trys dirbtinės apšvietos ribinės vertės. Didžiausios dirbtinės apšvietos ribinės vertės turi būti taikomos, kai:

      a) šviesos atspindėjimas arba matomo objekto ir fono skirtumas yra labai mažas;

      b) klaidų ištaisymas brangiai kainuoja;

      c) regos darbai yra atliekami ypatingomis sąlygomis;

      d) regos darbų tikslumas ar didesnis darbo našumas yra labai svarbūs;

      e) to reikia dėl darbuotojo regos ypatumų.

      Mažiausios dirbtinės apšvietos ribinės vertės turi būti taikomos, kai:

      a) šviesos atspindėjimas ar matomo objekto ir fono skirtumas yra labai didelis;

      b) regos darbų greitis ir tikslumas nėra svarbūs;

      c) regos darbai yra atliekami tik epizodiškai.

       B.1 lentelė. Apšvietos ribinės vertės skirtingoms darbo zonoms, darbams ar veiklai

      Apšvietos ribinės vertės, lx

      Darbo zonų, darbų ar veiklos tipai

       

       

      20 – 30 - 50

      Judėjimas lauke ir darbo zonose

      50 – 100 - 150

      Judėjimo zonos, įprastas stebėjimas ar trumpalaikiai apsilankymai

      100 – 150 - 200

      Patalpos nenaudojamos nuolatiniam darbui

      200 – 300 - 500

      Darbai, kuriems atlikti reikia nedidelio regos tikslumo

      300 – 500 - 750

      Darbai, kuriems atlikti reikia vidutinio regos tikslumo

      500 – 750 - 1000

      Darbai, kuriems atlikti reikia didelio regos tikslumo

      750 – 1000 - 1500

      Darbai, kuriems atlikti reikia labai didelio regos tikslumo

      1000 – 1500 - 2000

      Darbai, kuriems atlikti reikia specialaus regos tikslumo

      daugiau kaip 2000

      Darbai, kuriems atlikti reikia maksimalaus regos tikslumo

       Daugumos darbo patalpų dirbtinis apšvietimas yra blankus, nes apšvieta yra mažesnė kaip 200 lx, todėl darbo vietose, kuriose nuolat dirbama, rekomenduojama mažiausia apšvietos ribinė vertė yra 200 lx nepriklausomai nuo mažo regos darbų sudėtingumo.

      Apšvietimo sistemoje gali būti derinamas bendras ir vietinis apšvietimas, ypač kai reikia didelės apšvietos tam tikriems darbams atlikti. Pvz., kai reikia įžiūrėti ypač smulkias detales arba reikia specialių apšvietimo sąlygų, pvz., į tam tikrą vietą nukreipto apšvietimo. Tokiais atvejais būtinas papildomas vietinis apšvietimas.

      Darbo vietos apšvietos kokybė priklauso nuo šviestuvo akinimo parametrų. Apšvietos kokybė nurodo šviestuvo charakteristikų tinkamumą tam tikram darbui atlikti.

      Skirtingiems darbams ir patalpoms apšvietos kokybė gali būti skirtinga. Nustatytos penkios apšvietos kokybės klasės pateikiamos B.2 lentelėje.

       B.2 lentelė. Apšvietos kokybės klasės pagal darbų pobūdį

      Kokybės klasė

      Darbo pobūdis

       

       

      A - labai aukšta kokybė

      Labai tikslūs regos darbai

      B - aukšta kokybė

      Tikslūs regos darbai

      C - vidutinė kokybė

      Vidutiniškai tikslūs regos darbai

      D - žema kokybė

      Nelabai tikslūs regos darbai

      E - labai žema kokybė

      Patalpos su nenuolatinėmis darbo vietomis ir netiksliais regos darbais

       Skirtingose šalyse rekomenduojamos patalpų skirtingos apšvietos ribinės vertės. B.3 lentelėje pateiktos Tarptautinės standartų organizacijos rekomenduojamos apšvietos ribinės vertės įvairiems darbams.

      Darbo vietos apšvietimas yra vidutinis apšvietimas darbo zonoje dirbtine apšvietimo sistema. Darbo vietos apšvietimas matuojamas horizontaliame darbo paviršiuje, 0,85 m aukštyje virš grindų, jei dėl darbo sąlygų nereikia kitaip. Darbo vietos apšvieta neturi būti mažesnė kaip 0,8 nurodytos B.3 lentelėje apšvietos ribinės vertės. Jokiu atveju darbo vietos apšvieta neturi būti mažesnė kaip 0,6 nurodytos B.3 lentelėje ribinės vertės. Priešingu atveju darbas turėtų būti nutrauktas.

       B.3 lentelė. Rekomenduojamos apšvietos vertės ir apšvietos kokybės klasės

       

      Patalpos, darbo ar veiklos tipas                                           Apšvietos ribinės vertės, lx                             Apšvietos kokybės

                                                                                                                                                                                          klasės

       

      Bendros patalpos

      Judėjimo keliai, koridoriai                                                              50 - 100 - 150                                                         D - E

      Laiptai, eskalatoriai                                                                      100 - 150 - 200                                                       C - D

      Drabužinės, tualetai                                                                     100 - 150 - 200                                                       C - D

      Sandėliai ir saugyklos                                                                  100 - 150 - 200                                                       D - E

       

      Surinkimo darbų dirbtuvės

      Grubus darbas, sunkių mechanizmų surinkimas                         200 - 300 - 500                                                       C - D

      Vidutiniškai tikslus darbas, variklių ir kėbulų surinkimas              300 - 500 - 750                                                       B - C

      Tikslūs darbai, elektronikos ir prietaisų surinkimas                      500 - 750 - 1000                                                     A - B

      Labai tikslūs darbai, įrankių surinkimas                                        1000 - 1500 - 2000                                                 A - B

       

      Chemijos pramonė

      Automatiniai procesai                                                                  50 - 100 - 150                                                         D - E

      Gamybos įrengimai, nereikalaujantys nuolatinės priežiūros        100 - 150 - 200                                                       C - D

      Bendros gamybos patalpos                                                         200 - 300 - 500                                                       C - D

      Pultinės, laboratorijos                                                                   300 - 500 - 750                                                       C - D

       

      Vaistų gamyba                                                                             300 - 500 - 750                                                       C - D

      Tikrinimas                                                                                     500 - 750 - 1000                                                     A - B

      Spalvų derinimas                                                                         750 - 1000 - 1500                                                   A - B

      Padangų gamyba                                                                         300 - 500 - 750                                                       C - D

       

      Siuvimo įmonės

      Siuvimas                                                                                      500 - 750 - 1000                                                     A - B

      Tikrinimas                                                                                     750 - 1000 - 1500                                                   A - B

      Lyginimas                                                                                     300 - 500 - 750                                                       A - B

       

      Elektros pramonė

      Kabelių gamyba                                                                           200 - 300 - 500                                                       B - C

      Telefono aparatų surinkimas                                                       300 - 500 - 750                                                       A - B

      Apvijų vijimas                                                                               500 - 750 - 1000                                                     A - B

      Radijo ir televizorių surinkimas                                                     750 - 1000 - 1500                                                   A - B

      Labai tikslus dalių, elektronikos komponentų surinkimas             1000 - 1500 - 2000                                                 A - B

       

      Maisto pramonė

      Bendros darbo patalpos                                                              200 - 300 - 500                                                       C - D

      Automatiniai procesai                                                                  150 - 200 - 300                                                       D - E

      Rankinis apdirbimas, tikrinimas                                                    300 - 500 - 750                                                       A - B

       

      Liejyklos

      Liejimo barai                                                                                 150 - 200 - 300                                                       D - E

      Grubus liejimas, grubių formų gamyba                                        200 - 300 - 500                                                       C - D

      Tikslus liejimas, formų gamyba, tikrinimas                                    300 - 500 - 750                                                       A - B

       

      Stiklo ir keramikos gamyba

      Krosnių patalpos                                                                          100 - 150 - 200                                                       D - E

      Maišymo, formavimo, liejimo, išdeginimo patalpos                       200 - 300 - 500                                                       C - D

      Užbaigimas, emaliavimas, glazūravimas                                      300 - 500 - 750                                                       B - C

      Spalvinimas, dekoravimas                                                           500 - 750 - 1000                                                     A - B

      Šlifavimas, linzių ir krištolo dirbiniai, tikslūs darbai                       750 - 1000 - 1500                                                   A - B

       

      Ketaus ir plieno darbai

      Produktų, kuriems nereikia rankų darbo, gamyba                        50 - 100 - 150                                                         D - E

      Produktų, kuriems reikia epizodinės priežiūros, gamyba             100 - 150 - 200                                                       D - E

      Nuolatinės darbo vietos gamybos patalpose                               200 - 300 - 500                                                       D - E

      Valdymo pultai ir tikrinimas                                                           300 - 500 - 750                                                       A - B

       

      Odos ir avalynės pramonė

      Bendros darbo patalpos, paruošų gamyba                                 200 - 300 - 500                                                       B - C

      Presavimas, pjovimas, avalynės siuvimas                                  500 - 750 - 1000                                                     A - B

      Rūšiavimas, defektų šalinimas, kokybės kontrolė                        750 - 1000 - 1500                                                   A - B

       

      Mechaninės dirbtuvės

      Bendras darbas                                                                           150 - 200 - 300                                                       D - E

      Grubus rankinis ir mašininis darbas, suvirinimas                        200 - 300 - 500                                                       C - D

      Vidutiniškai tikslus rankinis ir mašininis darbas, paprastos         300 - 500 - 750                                                       B - C

      automatinės staklės

      Tikslus rankinis ir mašininis darbas, tikslios automatinės            500 - 750 - 1000                                                     A - B

      staklės, tikrinimas ir bandymas

      Labai tikslus darbas, sudėtingų smulkių detalių matavimas         1000 - 1500 - 2000                                                 A - B

      ir tikrinimas

       

      Dažymo patalpos ir purškimo kabinos

      Panardinimas ir stambių detalių rupus purškimas                        200 - 300 - 500                                                       D - E

      Paprastas dažymas, purškimas ir dailinimas                               300 - 500 - 750                                                       C - D

      Tikslus dažymas, purškimas ir dailinimas                                    500 - 750 - 1000                                                     A - B

      Retušavimas ir suderinimas                                                         750 - 1000 - 1500                                                   A - B

       

      Popieriaus gamyba

      Popieriaus ir kartono gamyba                                                      200 - 300 - 500                                                       C - D

      Automatiniai procesai                                                                  150 - 200 - 300                                                       D - E

      Tikrinimas, rūšiavimas                                                                  300 - 500 - 750                                                       A - B

       

      Spaustuvės ir knygrišyklos

      Spausdinimo mašinų patalpa                                                       300 - 500 - 750                                                       C - D

      Komponavimo kambariai, bandomasis skaitymas                        500 - 750 - 1000                                                     A - B

      Tikslus tikrinimas, retušavimas, graviravimas                              750 - 1000 - 1500                                                   A - B

      Spalvų reprodukcija ir spausdinimas                                           1000 - 1500 - 2000                                                 A - B

      Plieno ir vario graviravimas                                                          1500 - 2000 - 3000                                                 A - B

      Knygų įrišimas                                                                             300 - 500 - 750                                                       A - B

      Apipavidalinimas, papuošimas reljefu                                          500 - 750 - 1000                                                     A - B

       

      Tekstilės pramonė

      Pakų ardymas, sklaidymas, žaliavos šukavimas                         200 - 300 - 500                                                       D - E

      Verpimas, sukimas, vijimas į rites, derinimas, dažymas              300 - 500 - 750                                                       C - D

      Rūšiavimas, verpimas (labai svarbus), susukimas, audimas      500 - 750 - 1000                                                     A - B

      Siuvimas, mazgų rišimas, tikrinimas                                             750 - 1000 - 1500                                                   A - B

       

      Medienos ir baldų pramonė

      Medienos pjovimas                                                                      150 - 200 - 300                                                       D - E

      Grubus darbas, surinkimas                                                         200 - 300 - 500                                                       C - D

      Medienos mechaninis apdirbimas                                                300 - 500 - 750                                                       B - C

      Dailinimas, galutinis tikrinimas                                                      500 - 750 - 1000                                                     A - B

       

      Įstaigos

      Bendros patalpos, spausdinimo, darbo su kompiuteriu               300 - 500 - 750                                                       A - B

      Didelės kabinetinės patalpos                                                       500 - 750 - 1000                                                     A - B

      Braižymo patalpos                                                                       500 - 750 - 1000                                                     A - B

      Konferencijų patalpos                                                                  300 - 500 - 750                                                       A - B

       

      Ligoninės

      Palatos

            bendras apšvietimas                                                             50 - 100 - 150                                                         A - B

            ligonių apžiūrėjimas                                                               200 - 300 - 500                                                       A - B

            skaitymas                                                                              300 - 500 - 750                                                       A - B

            judėjimas naktį                                                                       3 - 5 - 10                                                                 A - B

       

      Kabinetai

            bendras apšvietimas                                                             300 - 500 - 750                                                       A - B

            vietinis tikrinimas                                                                    750 - 1000 - 1500                                                   A - B

       

      Intensyvi terapija

            lovos galvugalis                                                                     30 - 50 - 100                                                           A - B

            ligonio apžiūrėjimas                                                               200 - 300 - 500                                                       A - B

       

      Seselių postas                                                                             200 - 300 - 500                                                       A - B

       

      Operacinės

            bendras apšvietimas                                                             500 - 750 - 1000                                                     A - B

            vietinis (operacinis stalas)                                                    10000 - 30000 - 100000                                         A - B

       

      Lavoninė, autopsijos kambariai

            bendras apšvietimas                                                             500 - 750 - 1000                                                     A - B

            vietinis                                                                                   5000 - 10000 - 15000                                             A - B

       

      Laboratorijos ir vaistinės

            bendras apšvietimas                                                             300 - 500 - 750                                                       A - B

            vietinis                                                                                   500 - 750 - 1000                                                     A - B

       

      Konsultacijų kabinetai

            bendras apšvietimas                                                             300 - 500 - 750                                                       A - B

            vietinis                                                                                   500 - 750 - 1000                                                     A - B

       

      Parduotuvės ir sandėliai

      Bendras parduotuvių apšvietimas

            dideli verslo prekybos centrai                                               500 - 750                                                                B - C

            kitos parduotuvės                                                                  300 - 500                                                                B - C

            prekybos centrai                                                                   500 - 750                                                                B - C

       

      Mokyklos

      Klasės

            bendras apšvietimas                                                             300 - 500 - 750                                                       A - B

            lenta                                                                                       300 - 500 - 750                                                       A - B

            braižyklos                                                                              500 - 750 - 1000                                                     A - B

       

      Auditorijos

            bendras apšvietimas                                                             300 - 500 - 750                                                       A - B

            lenta                                                                                       500 - 750 - 1000                                                     A - B

            demonstravimo vietos                                                           500 - 750 - 1000                                                     A - B

       

      Laboratorijos                                                                                300 - 500 - 750                                                       A - B

       

      Dailės kabinetai                                                                            300 - 500 - 750                                                       A - B

       

      Dirbtuvės                                                                                     300 - 500 - 750                                                       B - C

       

      Susirinkimų salės                                                                         150 - 200 - 300                                                       C - D

       

      ______________

       

         C PRIEDAS

       LITERATŪRA

        C.1. LST ISO 31-6:1996. Dydžiai ir vienetai. 6-oji dalis. Šviesa ir jai giminiška elektromagnetinė spinduliuotė. 1996.

      Pastatų priešgaisrinė automatika. Reikalavimai ir taisyklės

      LIETUVOS RESPUBLIKOS STATYBOS IR URBANISTIKOS MINISTERIJA

      PASTATŲ IR STATINIŲ PRIEŠGAISRINĖ AUTOMATIKA

      RSN 138-92*

      RESPUBLIKINĖS STATYBOS NORMOS

      Oficialusis leidinys

      Vilnius 1995

      Šios normos taikomos projektuojant ir įrengiant automatinius gaisro gesinimo ir signalizacijos įrenginius Respublikoje. Sąrašas pastatų, statinių ir atskirų patalpų, kuriose būtina įrengti automatinius gaisro gesinimo įrenginius ir signalizaciją, nurodytas 1, 2 prieduose. Unikaliems ir didelę visuomeninę reikšmę turintiems architektūriniams paminklams ir pastatams automatinio gaisro gesinimo ir gaisrinės signalizacijos įrengimas turi būti derinamas su valstybine priešgaisrine priežiūra ruošiant projektinę užduotį arba projekto rengimo metu.

      Šios normos netaikomos:

      pastatams ir statiniams, projektuojamiems pagal projektines užduotis, sude­rintas su Priešgaisrinės apsaugos departamentu;

      technologiniams įrenginiams, esantiems ne pastatuose;

      sandėliams su kilnojamais stelažais;

      sandėliams, kuriuose produkcija saugoma aerozoliniame įpakavime;

      sandėliams, kuriuose saugomi dažai, lakai, dervos, lengvai užsiliepsnojantys (LUS) ir degūs skysčiai (DS), o jų sandėliavimo aukštis didesnis kaip 5,5 m;

      sandėliams, kai juose krovinių sandėliavimo aukštis didesnis kaip 16 m;

      sandėliams virš 10 m aukščio, kai kroviniai sandėliuojami iki 5,5 m.

      Terminai ir apibrėžimai nurodyti 3 priede.

      1. BENDRIEJI REIKALAVIMAI

      1.1. Automatiniai gaisrų gesinimo įrenginiai, išskyrus sprinklerinius, privalo turėti distancinį ir vietinį įjungimą.

      Automatiniai gaisrų gesinimo įrenginiai kartu turi atlikti ir gaisrinės signalizacijos funkcijas.      

      Automatiniai gaisrų gesinimo įrenginiai projektuojami atsižvelgiant į pa-
      statų ir patalpų statybos ypatumus, gesinančios medžiagos galimybes bei gamybos technologinio proceso sąlygas, charakterį ir techninius-ekonominius rodiklius.

      Gaisrų gesinimo įrenginių tipas bei gesinančios medžiagos parenkamos
      atsižvelgiant į gaminamų, saugomų ir naudojamų medžiagų fizines-chemines savybes ir jų pavojingumą gaisro-sprogimo atžvilgiu.

      Automatinių gaisrų gesinimo įrenginių techniniai parametrai nustatomi
      pagal patalpų grupes, pateiktas 4 priede.

      Automatiniai gaisriniai signalizatoriai parenkami pagal 5 priedą.

      Reikalavimai sandėlių patalpoms su stelažais, aukštesniais kaip 5,5 m,
      pateikti 6 priede.

      2. GESINIMO VANDENIU IR PUTOMIS ĮRENGINIAI

      2.1. Gaisrų gesinimo įrenginių parametrai nustatomi pagal patalpų grupes, pateiktas 4 priede, ir 1, 2 lenteles pastatams iki 10 m aukščio, o pastatams, kurių aukštis nuo 10 iki 20 m - pagal 3 lentelę.

      1 lentelė

      Patalpų grupė

      Purškimo intensyvumas, (/ (s·m2), ne mažiau

      Vienu sprinkleriu saugomas arba lengvai besilydančių užraktu kontroliuojamas plotas, m²

      Normatyvi­nis plotas vandens arba putokšlio skiedinio išeigai apskaičiuoti,

      Gesinimo vandeniu įrenginių darbo trukmė, min

      Atstumas tarp sprinkleriu arba lengvai besilydan­čių užraktų, m

      vandeniu

      putokšlio skiediniu

      1

      0,08

      -

      12

      120

      30

      4

      2

      0,12

      0,08

      12

      240

      60

      4

      3

      0,24

      0,12

      12

      240

      60

      4

      4

      0,3

      0.15

      12

      360

      60

      4

      5

      Pagal 2 lentelę

      Pagal 2 lentelę

      9

      180

      60

      3

      6

      Tas pats

      Tas pats

      9

      180

      60

      3

      7

      Tas pats

      Tas pats

      9

      180

      -

      3

      Pastabos:

      Patalpų grupės pateiktos 4 priede.

      Skaičiuojamasis patalpų plotas, kuriame įrengti drenčeriai, bei jiems reikalingas vandens, putokšlio skiedinio kiekis ir vienu metu veikiančių sekcijų skaičius nustatomas pagal technologinius reikalavimus.

      Vienu sieniniu sprinkleriu saugomas plotas -16 m².

      Purškimo intensyvumas ir plotas, pagal kuriuos apskaičiuojama vandens arba putokšlio
      skiedinio išeiga, nurodyti patalpoms, kurių aukštis iki 10 m, taip pat patalpoms su stoglangiais.
      Kai stoglangių plotas didesnis kaip 10% bendro stogo ploto, pastatų aukštis nustatomas iki
      stoglangio denginio.

      2 lentelė

      Sandėliavimo aukštis, m

      Patalpų grupė
       

      5

      6

      7

       

      Purškimo intensyvumas, l/(s·m2), ne mažiau

      vandeniu

      putokšlio skiediniu

      vandeniu

      putokšlio skiediniu

      vandeniu

      putokšlio skiediniu

      Iki 1

      0,08

      0,04

      0,16

      0,08

      -

      0,1

      Virš 1 iki 2

      0,16

      0,08

      0,32

      0.2

      -

      0.2

      Virš 2 iki 3

      0.24

      0,12

      0,4

      0,24

      -

      0.3

      Virš 3 iki 4

      0,32

      0,16

      0,4

      0,32

      -

      0,4

      Virš 4 iki 5,5

      0,4

      0,32

      -

      0,4

      -

      0.4

      Pastaba. Patalpų grupės pateiktos 4 priede.

      3 lentelė

      Patalpos aukštis, m

      Patalpų grupė

       

      1

      2

      3

      4

      1

      2

      3

      4

       

      Purškimo intensyvumas, l/(s·m2), nemažiau

      Normatyvinis plotas vandens arba putokšlio skiedinio išeigai apskaičiuoti, m2

      van­deniu

      van-deniu

      puto­kšlio skie-diniu

      van­deniu

      puto-kšlio skie-diniu

      van­deniu

      puto-kšlio skie-diniu

      Nuo 10 iki 12

      0,09

      0,13

      0,09

      0,26

      0,13

      0,33

      0,17

      132

      264

      264

      396

      Virš 12 iki 14

      0,1

      0,14

      0,1

      0,29

      0,14

      0,36

      0,18

      144

      288

      288

      432

      Virš 14 iki 16

      0,11

      0,16

      0,11

      0,31

      0.16

      0,39

      0.2

      156

      312

      312

      460

      Virš 16 iki 18

      0,12

      0.17

      0.12

      0,34

      0,17

      0,42

      0,21

      166

      336

      336

      504

      Virš 18 iki 20

      0,13

      0,18

      0,13

      0.36

      0,18

      0,45

      0,23

      180

      360

      360

      540

      Pastaba. Patalpų grupės pateiktos 4 priede.

      Sprinkleriniai ir drenčeriniai įrenginiai pagal gesinimo medžiagas skirstomi į vandens, putų ir vandens su papildomais komponentais įrenginius. Gaisrų gesinimo vandeniu su papildomais komponentais įrenginių parametrai nustatomi analogiškai kaip ir gesinimo vandeniu.

      Kai gaisrui gesinti naudojamas vanduo arba putos, o patalpose sumontuoti įrenginiai su atviromis, neizoliuotomis elektros srovei laidžiomis dalimis, turi būti numatytas automatinis elektros energijos išjungimas iki gaisro gesinimo.

      Kiekvienai gaisrų gesinimo įrenginio sekcijai reikia įrengti atskirą valdymo mazgą.

      Kai patalpose yra technologinės aikštelės, įrengimai, horizontaliai arba su nuolydžiu sumontuoti apvalaus arba stačiakampio pjūvio ventiliaciniai ortakiai, kurių skersmuo arba plotis didesnis kaip 0,75 m ir jie įrengti 0,7 m ir didesniame aukštyje nuo grindų, tai po jais papildomai montuojami sprinkleriai arba drenčeriai bei jų sužadinimo sistemos.

      Sprinkleriniai įrenginiai

      2.6. Gaisrui gesinti vandeniu sprinklerinius įrenginius, atsižvelgiant į patalpos temperatūrą, reikia naudoti:

      užpildytus vandeniu - patalpose, kuriose minimali oro temperatūra ne žemesnė kaip +5 °C;

      užpildytus oru - neapšildomose patalpose.

      2.7. Gaisrui gesinti putomis sprinkleriniai įrenginiai naudojami patalpose, ku­riose minimali oro temperatūra ne žemesnė kaip +5 "C.

      2.8. Sandėliuose, kurių stelažai per 5,5 m aukščio, sprinklerinius gaisrų gesinimo įrenginius reikia papildomai įmontuoti aukštuminio sandėliavimo zonoje tarpstelažinėje erdvėje, virš lentynų, taip pat zonose, kuriose yra priimami, pakuo­jami arba išduodami saugomi kroviniai.

      2.9. Sprinklerinius įrenginius reikia projektuoti patalpoms, kurių aukštis iki 20 m, išskyrus tą atvejį, kai jie skirti tik stogo konstrukcinių elementų apsaugai. Kai patalpų aukštis didesnis kaip 20 m, stogo konstrukcijų apsaugai įrenginių parametrai taikomi kaip 1 grupės patalpoms (žiūrėti 1 lentelę).

      2.10. Vienoje sprinklerinio įrenginio sekcijoje turi būti ne daugiau kaip 800 sprinklerių (nepaisant tipo), o tarpstelažinėje erdvėje - ne daugiau kaip 500. Kiekvienos sekcijos vandens arba vandens-oro sistemos bendras vamzdynų tūris turi būti ne didesnis kaip 3 m³.

      2.11. Pastatuose, kuriuose perdangos ir denginiai yra su sijomis (briaunomis), o sijos (briaunos) aukštis didesnis kaip 0,32 m, esant nulinei ugnies plitimo perdangomis ir denginiais ribai (arba didesnis kaip 0,2 m kitais atvejais), sprinklerius reikia montuoti tarp sijų (briaunų), garantuojant tolygų gesinimą.

      2.12. Atstumas tarp sprinklerio rozetės ir perdangos, denginio plokštumos turi būti 0,08-0,4 m.

      Atstumas nuo sprinklerio difuzoriaus apatinės briaunos iki perdangos, dengi­nio plokštumos turi būti ne didesnis kaip 0,5 m. Tarpas nuo sieninio sprinklerio iki perdangos, denginio turi būti 0,07-0,15 m.

      Vidinėse stelažų erdvėse sprinkleriai montuojami po ekranu. Tarpas nuo sprin­klerio rozetės iki ekrano turi būti 0,1-0,25 m. Atstumas nuo sprinklerio rozetės iki saugomų krovinių viršaus turi būti ne mažesnis kaip 0,05 m.

      2.13. Kai šlaitinių stogų nuolydis didesnis kaip 1/3, horizontalus atstumas tarp sprinklerių ir sienų, taip pat atstumas nuo sprinklerių iki stogo kraigo turi būti ne didesnis kaip 1,5 m, kai denginio konstrukcijų ugnies plitimo riba yra nulinė, ir ne didesnis kaip 0,8 m - kitais atvejais.

      2.14. Sprinkleriai turi būti apsaugoti nuo mechaninių pažeidimų pavojaus.

      2.15. Gesinant vandeniu ar jo mišiniais (su papildomais komponentais) nau­dojami šių tipų sprinkleriai:

      SV - montuojami rozete į viršų;

      SP - montuojami rozete į apačią;

      SN - sieniniai.

      Vidinėse stelažų erdvėse SV tipo sprinkleriai montuojami rozete į apačią.

      Gesinant putomis naudojami OPS, OPSR sprinkleriai.

      2.16.           Užpildytuose vandeniu įrenginiuose sprinkleriai montuojami rozetėmis į
      viršų arba į apačią, o užpildytuose oru - rozetėmis į viršų.

      Gaisrų gesinimo vandeniu įrenginiuose sprinkleriai montuojami statmenai per­dangos (denginio) plokštumai, gesinimo putomis įrenginiuose sprinkleriai įrengia­mi difuzoriumi į apačią ir su vertikale turi sudaryti ne didesnį kaip 15° kampą.

      Sieninius sprinklerius galima naudoti užpildytuose vandeniu ir oru įrenginiuose. Jų nukreipiamosios mentelės turi būti lygiagrečios grindų plokštumai.

      Neapšildomuose sandėliuose, kuriuose stelažai aukštesni kaip 5,5 m, vidinėse stelažų erdvėse montuojami sieniniai sprinkleriai.

      2.17.           Sprinkleriai montuojami patalpose arba įrengimuose, kurių maksimali aplinkos temperatūra, °C, yra:

      iki 50           - tirptuko lydymosi temperatūra             72 °C,

      nuo 50 iki 70 - -"-               -'-        -'-                                93 °C.

      nuo 71 iki 100 - -"-             -"-        -"-                                141 °C,

      nuo 101 iki 140 - -"-           -"-        -"-                                182 "C.

      nuo 141 iki 200 - -"-           -"-        -"-                                240 °C

      arba

      iki 50           - stiklinės ampulės su raudonos spalvos skysčiu

      sprogimo temperatūra                                       68 ºC;

      su geltonos spalvos skysčiu sprogimo temperatūra         79 ºC;

      nuo 50 iki 70 -         -"-        su žalios spalvos skysčiu

      sprogimo temperatūra                                       93/100 ºC;

      nuo 71 iki 100 -       -"-        su mėlynos spalvos skysčiu

      sprogimo temperatūra                                       141 °C;

      nuo 101 iki 140 -     -"- su violetinės spalvos skysčiu

      sprogimo temperatūra                                       182 ºC.

      2.18. Vienoje patalpoje montuojami vienodo purškimo angos skersmens sprinkleriai.

      2.19. Atstumas nuo sprinklerių iki sienų (pertvarų), kurių ugnies plitimo riba mažesnė kaip 40 cm, neturi viršyti 1 lentelėje nurodyto pusės atstumo tarp sprinklerių.

      Kai sienų bei pertvarų ugnies plitimo riba nenormuojama, atstumas tarp sprin­klerių neturi viršyti 1,2 m. Gaisrų gesinimo vandeniu įrenginiuose atstumas tarp sprin­klerių, įrengtų po lygiomis perdangomis (denginiais), turi būti ne mažesnis kaip 1,5 m.

      Drenčeriniai įrenginiai

      2.20.           Drenčerinius įrenginius automatiškai įjungia sužadinimo lengvai besilydančiais užraktais, sprinkleriais, automatiniais gaisriniais signalizatoriais ar technologiniais davikliais.

      2.21. Drenčerinėse gesinimo sistemose, užpildytose vandeniu arba putokšlio
      skiediniu, kuriose naudojami BKM, KM, KZS tipo vožtuvai, sužadinimo vamzdyno
      vandens stulpo slėgis (metrais) nuo aukščiausio taško iki vožtuvo (valdymo mazgo)
      negali viršyti 1/4 pastovaus slėgio, esančio vamzdyne po vožtuvu (valdymo mazgu).

      2.22. Vandens tiekimui naudojami DV (montuojami rozete į viršų), DP (montuojami rozete į apačią) ir OE tipo purkštukai.

      Putokšlio skiediniui tiekti ir putoms gauti naudojami OPD, OE, GČS tipo purkštukai.

      Drenčeriai įrengiami atsižvelgiant į jų technines charakteristikas, garantuojančias tolygų saugomo ploto gesinimą.

      2.23. Kelioms drenčerinėms vandens uždangoms leidžiama rengti vieną valdymo mazgą.

      2.24. Atstumas tarp drenčerinių uždangų purkštukų nustatomas pagal vandens arba putokšlio skiedinio išeigą, kuri turi būti ne mažesnė kaip 1 l/s - 1 m angos pločio.

      2.25. Atstumas nuo sužadinimo sistemos lengvai besilydančio užrakto iki perdangos (denginio) plokštumos turi būti 0,08-0,4 m.

      2.26. Patalpos turi būti užpildomos putomis 1 m aukščiau įrenginių paties aukščiausio taško.

      Įrenginių vamzdynai

      2.27. Atitekamuosius (lauko ir vidaus) vamzdynus būtina projektuoti žiedinius. Šakotieji atitekamieji vamzdynai gali turėti ne daugiau kaip tris valdymo mazgus, o išorės atšakos ilgis gali būti ne didesnis kaip 200 m.

      2.28. Žiedinių atitekamųjų vamzdynų sklendės turi būti išdėstytos taip, kad prie vieno atskiro tarpo būtų prijungta ne daugiau trijų valdymo mazgų. Apskaičiuojant žiedinių atitekamųjų vamzdynų skersmenį, neatsižvelgiama į remontui už­ darytą tarpą, tačiau žiedinio vamzdyno skersmuo turi būti ne mažesnis už bet kurios vamzdyno atšakos skersmenį.

      2.29. Atitekamieji (lauko) gaisro gesinimo vandeniu įrenginių vamzdynai dažniausiai yra bendri su priešgaisrinio, buitinio arba gamybinio vandentiekio vamzdynais.

      2.30. Draudžiama jungti gamybinius įrenginius ir sanitarinius prietaisus prie gaisro gesinimo vandeniu įrenginių vamzdynų.

      2.31. Gaisrui pavojingos C gamybos kategorijos patalpose prie sprinklerinių įrenginių, kurių tiekimo vamzdyno skersmuo ne mažesnis kaip 65 mm, išskyrus užpildytus oru, leidžiama prijungti vidaus gaisrinius čiaupus, aprūpintus vandens arba putų švirkštais. Šiuo atveju prie gaisrinių čiaupų nebūtina įrengti distancinius siurblių paleidimo mygtukus.

      2.32. Sprinklerinio įrenginio sekcija, kurioje yra dvylika ir daugiau gaisrinių čiaupų, privalo turėti du įvadus. Dviejų ir daugiau sekcijų sprinteriniuose įrenginiuose antras įvadas su sklende gali būti sujungtas su gretima sekcija. Šiuo atveju virš valdymo mazgų reikia įrengti sklendes, įvado vamzdynas turi būti žiedinis, o tarp šių valdymo mazgų įrengta skiriamoji sklendė.

      2.33. Skirstomojo vamzdyno sistemos vienoje šakoje dažniausiai įrengiama ne daugiau 6 purkštukų, kurių vidinis skersmuo iki 12 mm, ir ne daugiau 4 purkštukų, kurių vidinis skersmuo per 12 mm.

      2.34. Prie sprinklerinių įrenginių tiekimo ir paskirstymo vamzdynų leidžiama prijungti durų ir technologinių angų apsaugai drenčerines uždangas, o prie tiekimo vamzdyno - drenčerinius įrenginius su jų sužadinimo sistema.

      2.35. Drenčerinio įrenginio sužadinimo vamzdyno skersmuo turi būti ne mažesnis kaip 15 mm.

      2.36. Vamzdynus būtina projektuoti iš plieninių vamzdžių, pagal GOST 10704-76, juos suvirinant.

      A ir B kategorijos patalpose vamzdžius sujungti leidžiama flanšu arba sriegiais.

      2.37. Tiekimo ir paskirstymo vamzdynuose draudžiama įrengti uždaromąją armatūrą, išskyrus atvejus, numatytus punktuose 2.31, 2.32, 2.34.

      2.38. Atstumas tarp vamzdynų ir statybinių konstrukcijų turi būti ne mažesnis kaip 0,02 m.

      2.39. Užpildytų oru sprinklerinių įrenginių tiekimo ir paskirstymo vamzdynus būtina tiesti su nuolydžiu valdymo mazgo arba vandens nuleidimo įrenginių kryptimi. Nuolydžio dydis: 0,01 - vamzdžiams, kurių išorinis skersmuo mažesnis kaip 57 mm; 0,005 - vamzdžiams, kurių išorinis skersmuo lygus arba didesnis kaip 57 mm.

      2.40.           Sistemų valdymo mazgus būtina įrengti patalpose, kuriose oro temperatūra ne mažesnė kaip +5 °C. Valdymo mazgai įrengiami siurblinėse, gaisriniuose postuose, saugomoje patalpoje arba prie jos. Valdymo mazgus, įrengtus saugomoje patalpoje, būtina atskirti 0,75 val. atsparumo ugniai priešgaisrinėmis pertvaromis ir perdangomis, o valdymo mazgus, įrengtus nesaugomoje patalpoje - įstiklintomis arba tinklinėmis pertvaromis. Dažniausiai valdymo mazgai įrengiami pirmuose arba cokoliniuose aukštuose, rūsiuose. Būtina garantuoti aptarnaujančiam personalui laisvą priėjimą prie jų ir patogų aptarnavimą.

      2.41. Jei slėgis vandentiekio įvade viršija 1 MPa, tuomet įvado arba gaisrinių siurblių apvedimo vamzdyne reikia pastatyti tiesioginio veikimo slėgio reguliatorių.

      2.42. Vidaus gaisriniai čiaupai, kurie jungiami prie sprinklerinės sistemos tie­ kimo vamzdynų, yra projektuojami pagal RSN 137-92 "Pastatų vidaus priešgaisrinis vandentiekis".

      2.43. Vandens ir putų gaisrų gesinimo sistemų skaičiavimo metodika pateikta šių normų 7 priede.

      Įrenginių aprūpinimas vandeniu

      2.44.           Gaisrų gesinimo vandeniu įrenginiams gali būti naudojami įvairios paskirties vamzdynai.

      Gaisrų gesinimo putomis įrenginių negalima jungti prie geriamo vandens tiekimo vamzdynų. Vandens kokybė turi atitikti putokšlio panaudojimo dokumentų techninius reikalavimus.

      2.45. Gaisrų gesinimo įrenginių vandens atsargas leidžiama saugoti įvairios paskirties rezervuaruose, kuriuose turi būti įrengimai, neleidžiantys šių atsargų panaudoti kitiems tikslams. Iki 1000 m3 vandens atsargą tikslinga saugoti viename rezervuare.

      2.46. Gaisrų gesinimo putomis įrenginiams turi būti dviguba skaičiuojamoji putokšlio atsarga pačiame objekte.

      2.47. Putokšlio skiedinys dažniausiai saugomas dviejuose rezervuaruose.

      2.48. Nustatant gaisrų gesinimo vandeniu įrenginių rezervuaro tūrį, reikia įvertinti jo automatinį vandens papildymą gesinimo metu.

      2.49. Apskaičiuojant putokšlio skiedinio kiekį, reikia papildomai įvertinti sistemos vamzdynų tūrį.

      2.50. Automatinių gaisrų gesinimo įrenginių vandens arba putokšlio skiedinio atsargos atstatymo laikas:

      24 val. - gyvenvietėse ir pramonės įmonėse, kurių gamyba priskiriama
      kategorijai A, B ir C.

      36 val. - pramonės įmonėse, kurių gamyba priskiriama kategorijai D ir E.

      72 val. - kaimo tipo gyvenvietėse ir žemės ūkio įmonėse.

      2.51. Reikiamam slėgiui palaikyti ir valdymo mazgų darbui garantuoti sprinklerinių ir drenčerinių įrenginių vamzdynuose būtina suprojektuoti impulsinį įtaisą - metalinį indą (užpildytą ne mažiau kaip 0,5 m3 vandeniu, putokšlio skiediniu ir suspaustu oru). Virš 30 m aukščio pastatuose, kai prie sprinklerinių įrenginių prijungti gaisriniai čiaupai, vandens arba putokšlio skiedinio kiekis impulsiniame įrenginyje turi būti ne mažesnis kaip 1 m3. Impulsiniu įrenginiu gali būti įvairios paskirties vamzdynai, kuriuose slėgis lygus arba didesnis už apskaičiuotą. Pastatuose, kurių aukštis virš 30 m, impulsinis įrenginys turi būti įrengtas viršutiniuose, techniniuose aukštuose.

      2.52. Priešgaisrinė sistema su siurbliais, paleidžiamais rankiniu būdu, turi garantuoti automatinį vandens arba putokšlio skiedinio tiekimą 10 minučių, kol bus įjungti gaisriniai siurbliai.

      2.53. Įjungus siurblius, automatinis vandens tiektuvas ir impulsinis įrenginys turi automatiškai išsijungti.

      2.54. Siurblinėje būtinai turi būti du gaisriniai siurbliai ir du siurbliai - dozatoriai, vienas iš jų - rezervinis.

      2.55. Putokšlio skiediniui tiekti į rezervuarą reikia suprojektuoti perforuotą vamzdį, nutiestą rezervuaro perimetru 0,1 m žemiau nustatyto jame vandens lygio.

      2.56. Automatinės gaisrų gesinimo įrenginių siurblinės priskiriamos pirmai patikimumo kategorijai.

      2.57. Siurblinės įrengiamos atskirose patalpose, esančiose pirmuose arba cokoliniuose aukštuose bei rūsiuose. Iš siurblinės turi būti atskiras išėjimas į lauką arba laiptinę, turinčią išėjimą į lauką. Siurblines leidžiama rengti atskiruose pastatuose arba priestatuose.

      2.58. Siurblinės nuo kitų patalpų atskiriamos 0,75 val. atsparumo ugniai priešgaisrinėmis pertvaromis ir perdangomis. Siurblinėje oro temperatūra turi būti nuo 5 °C iki 35 °C, santykinis oro drėgnumas, esant 25 °C, neturi viršyti 80%. Patalpose, kuriose pastoviai būna žmonių, turi būti natūralus apšvietimas. Minimalus avarinis apšvietimas turi sudaryti 5% natūralaus darbinio apšvietimo, tačiau negali būti mažesnis kaip 2 lx pastato viduje ir ne mažesnis kaip 1 lx išorėje (teritorijoje).

      Siurblinė turi turėti telefoninį ryšį su gaisriniu postu arba su kitomis patalpomis, kuriose budima ištisą parą. Prie įėjimo į siurblinę turi būti šviesinis tablo "Gesinimo stotis".

      2.59. Siurblinėje įrenginiai montuojami pagal RSN 137-92 "Pastatų vidaus priešgaisrinis vandentiekis" reikalavimus.

      2.60. Siurblys turi būti įrengtas 0,5 m žemiau apskaičiuoto gesinančios medžiagos lygio, kad jis būtų pastoviai užpildytas gesinimo skysčiu.

      Įrenginių elektros maitinimas

      2.61.           Pagal EĮĮT („Elektros įrenginių įrengimo taisyklės“) automatinių gesini­mo ir signalizacijos įrenginių elektros energijos tiekimo patikimumas priskiriamas pirmai kategorijai.

      Kai dėl vietinių sąlygų negalima garantuoti elektros imtuvų maitinimo iš dviejų nepriklausomų elektros šaltinių, suderinus su projektinės dokumentacijos užsako-vu, elektros imtuvus galima maitinti iš vieno šaltinio: iš vienos transformatorinės pastotės skirtingų transformatorių arba iš artimiausių dviejų skirtingų pastočių, prijungtų prie atskirų maitinimo linijų, nutiestų skirtingomis trasomis su automatinio rezervo įjungimo (ARĮ) įrenginiu, dažniausiai žemos įtampos pusėje.

      2.62. Kai yra vienas elektros energijos šaltinis (trečios kategorijos elektros maitinimo patikimumo objektuose), rezerviniai siurbliai sukami vidaus degimo varikliu, kuris paleidžiamas rankiniu būdu. Vidaus degimo varikliui paleisti ir signalizacijos įrenginiams maitinti naudojamos akumuliatorinės baterijos. Akumuliatori­nės baterijos turi garantuoti variklių paleidimą ir signalizacijos įrenginių elektros maitinimą 24 val. budinčiu režimu ir 3 val. - "Aliarmo" režimu.

      2.63. Tiekiant l kategorijos elektros energiją imtuvams, turintiems technologinį
      automatiškai įjungiamą rezervą (esant vienam darbiniam ir vienam rezerviniam
      siurbliui), ARĮ įrengti nebūtina.

      2.64. Jei l kategorijos elektros imtuvai maitinami iš rezervinio įvado, prireikus
      galima šių imtuvų maitinimą garantuoti atjungus objekte esančius II ir III kategorijos elektros imtuvus.

      2.65. Kompresorių, drenažo siurblių, putokšlio skiedinio padavimo į rezervuarus siurblių elektros maitinimas priskiriamas III kategorijai.

      2.66.           Elektros grandinių apsauga turi būti įrengta pagal E||T reikalavimus. Valdymo grandinėse, kurias atjungus gali nutrūkti gesinimo medžiagų tiekimas į gaisro židinį, draudžiama įrengti šiluminę ir maksimalios srovės apsaugą.

      Atsižvelgiant į elektros maitinimo linijų tarpusavio išdėstymą ir paklojimo sąlygas iki nutolusių vartotojų, ARĮ gali būti numatytas centralizuotas - ant įvadų, arba decentralizuotas - prie pirmos kategorijos elektros energijos vartotojų.

      Elektrinis valdymas ir signalizacija. Apsauginis įžeminimas, įnulinimas

      2.67.           įrenginių elektrinis valdymas privalo garantuoti:

      - darbinių siurblių (gaisrinių ir siurblių-dozatorių) automatinį paleidimą;

      - rezervinių siurblių (gaisrinių ir siurblių-dozatorių) automatinį paleidimą;

      - uždarosios armatūros su elektros pavara automatinį įjungimą;

      - drenažinio siurblio automatinį paleidimą ir atjungimą;

      - vietinį, o prireikus ir distancinį siurblių valdymą;

      - įrenginių, garantuojančių ugnį gesinančios medžiagos ir suspausto oro nutekėjimo kompensavimą vamzdynuose ir hidropneumatinėse talpose, vietinį valdymą;

      - dingus įtampai pagrindiniame įvade (išskyrus siurblių vietinio valdymo grandines ir šviesinę signalizaciją apie įtampą elektros įvaduose) valdymo grandinių ir signalizacijos automatinį perjungimą prie rezervinio įvado;

      - automatinio siurblių paleidimo išjungimą;

      - elektros ventilių (vožtuvų), prietaisų, registruojančių valdymo mazgų suvei­kimą, ir prietaisų, formuojančių valdymo impulsą automatiniam gaisrinių siurblių, siurblių-dozatorių paleidimui, elektrinių grandinių automatinę kontrolę (pagal komandą-iškvietimą);

      - avarinio lygio rezervuare, drenažinėje prieduobėje ir putokšlio skiedinio tal­poje, saugant jį atskirai, automatinę kontrolę;

      - garsinės ir šviesos signalizacijos būklės kontrolę;

      - garsinės signalizacijos atjungimą;

      - objekto technologinių ir elektrotechnikų įrenginių bei informuojančių apie gaisrą sistemų valdymo impulsų formavimą (sumontuojant gaisro gesinimo ar signalizacijos aparatūros išėjimuose potencialinius arba bepotencialinius, kontaktinius arba bekontakčius elementus).

      2.68.         Automatinio įrenginių paleidimo impulsas formuojamas:

      - elektrines gaisrinės signalizacijos aparatūra;

      - slėgio signalizatoriais;

      - elektrokorrtaktiniais manometrais;

      - technologiniais davikliais.

      2.69. Įrenginio automatinio paleidimo valdymo impulsas formuojamas dviem slėgio signalizatoriais, dviem elektrokontaktiniais manometrais arba dviem automa­tiniais gaisriniais signalizatoriais.

      2.70. Siurblio-dozatoriaus įjungimo komandinį impulsą formuoja gaisrinio siur­blio paleidimą fiksuojantys elementai.

      2.71. Siurblių vietinio valdymo įrenginiai montuojami siurblinėje. Leidžiama gais­rinius siurblius įjungti arba išjungti iš gaisrinio posto. Kompresoriaus vietinio valdy­mo įrenginiai montuojami siurblinėje, atsižvelgiant į kompresoriaus pastatymo vietą.

      2.72. Įrenginius, skirtus siurblių automatinio ir distancinio valdymo perjungi­mui į vietinį valdymą, reikia montuoti siurblinėje.

      2.73. Gesinimo visame tūryje putomis įrenginiams (sumontuotiems patalpo­se, kuriose gali būti žmonių) būtina numatyti automatinio paleidimo perjungimą į distancinį.

      2.74. Įrenginių atstatymas į automatinį paleidimą turi būti gaisriniame poste arba kitoje patalpoje, kurioje budima ištisą parą.

      2.75. Patalpose, kuriose gesinama visame tūryje putomis, prie įėjimų į jas turi būti įrengta signalizacija (GOST 12.4.009-83), informuojanti apie gesinančios me­džiagos padavimą (tiekimą) ir įrenginio automatinio paleidimo išjungimą.

      Įsijungiant gesinimo įrenginiui automatiškai arba jį įjungiant, ugnį gesinanti medžiaga į saugomą patalpą turi patekti ne anksčiau kaip po 30 sekundžių po signalo evakuotis paskelbimo.

      Gretimose patalpose, turinčiose išėjimą tik per saugomą patalpą, turi būti įrengta analogiška signalizacija.

      2.76.         Gesinimo stotyse (siurblinėse) būtina įrengti šviesos signalizaciją apie:

      - įtampą darbiniame ir rezerviniame elektros tiekimo įvaduose;

      - gaisrinių siurblių, siurblių-dozatorių, drenažinių siurblių automatinio paleidi­mo atjungimą;

      - prietaisų, kurie registruoja valdymo mazgų suveikimą ir įjungia gesinimo sistemą arba uždaromuosius įrenginius, elektrinių grandinių gedimus (pagal komandą-iškvietimą, nurodant kryptį);

      - elektros ventilių (vožtuvų) valdymo grandinių gedimus (pagal komandą-iškvietimą, nurodant kryptį). Galima panaudoti vizualinę indikaciją;

      - elektrifikuotų sklendžių užsikirtimą (pagal komandą-iškvietimą, nurodant kryptį);

      - avarinį lygį gaisriniame rezervuare, talpoje su putokšlio skiediniu, drenažinėje prieduobėje (bendras signalas).

      2.77.         Gaisrinio posto patalpoje arba kitoje patalpoje, kurioje budima ištisą parą, būtina įrengti:

      a)  šviesos ir garsinę signalizaciją apie:

      - gaisro kilimą (iššifruojant kryptis);

      - siurblių paleidimą;

      - įrenginio darbo pradžią, nurodant kryptj, kuria paduodama ugnį gesinanti medžiaga, arba patalpas (iššifruojant kryptis);

      - siurblių automatinio paleidimo atjungimą;

      - įrenginio gedimą: įtampos dingimą pagrindiniame ir rezerviniame elektros tiekimo įvaduose, slėgio kritimą hidropneumatinėje talpoje, gaisrinės signalizacijos elektros maitinimo linijų, įtaisų gedimus (nesant tokios signalizacijos gaisrinės sig­nalizacijos aparatūroje), elektrinių sklendžių užsikirtimą, uždaromosios armatūros elektrinių valdymo grandinių gedimus (bendras signalas);

      - vandens, putokšlio skiedinio, putokšlio avarinį lygį rezervuaruose arba tal­poje, drenažinėje prieduobėje (bendras signalas);

      b) šviesos signalizaciją apie:

      - įtampos buvimą įrenginių elektros tiekimo sistemos įvaduose;

      - garsinės signalizacijos, informuojančios apie gaisrą išjungimą (kai nėra signalizacijos režimo automatinio atstatymo);

      - garsinės signalizacijos, informuojančios apie sistemos gedimus, išjungimą (kai nėra signalizacijos režimo automatinio atstatymo);

      - elektrinių sklendžių padėtį (atidarytos).

      2.78. Garsiniai signalai (sirenos, skambučiai) apie gaisrą, gaisrinių siurblių paleidimą ir gesinimo įrenginių suveikimą pagal garso toną privalo skirtis nuo garsinių signalų apie gedimus (skambučiai).

      2.79. Elektros įrenginių apsauginis įžeminimas ir įnulinimas turi atitikti normų ir taisyklių reikalavimus.

      2.80. Laidai ir kabeliai naudojami ir tiesiami pagal šių normų 4 skyriaus reikalavimus.

      2.81. Įrenginių distancinio valdymo įrenginiai privalo būti apsaugoti ir išdėstyti pagal valstybinio standarto GOST 12.4.009-83 reikalavimus.

      2.82. Visi valdymo pultai privalo turėti apibendrintus šviesos ir garsinės sig­nalizacijos kontrolės įtaisus (mygtukus, jungiklius).

      3. GAISRŲ GESINIMO DUJOMIS ĮRENGINIAI

      3.1.           Gaisrų gesinimo dujomis įrenginiai skirstomi į:

      gesinimo visame tūryje;

      lokalinio gesinimo pagal tūrį;

      lokalinio gesinimo pagal plotą.

      3.2. Gaisrų gesinimo dujomis įrenginiai įjungiami elektriniu arba pneumoelektriniu būdais.

      3.3. Skaičiuojant gesinančios medžiagos kiekį įrenginiui (didžiausiai patalpai) turi būti numatyta 100% dujų atsarga. Įrenginio bandymams gesinančios medžia­gos atsarga skaičiuojama pagal mažiausios patalpos tūrį.

      Gesinimo visame tūryje įrenginiai

      3.4. Gesinimo visame tūryje įrenginiai numatomi patalpoms, kurių pastoviai atvirų angų plotas neviršija 10% jas atitveriančių konstrukcijų plotų sumos.

      3.5. Gesinimo dujomis įrenginiuose naudojamos gesinančios medžiagos:

      anglies dioksidas C02 (žemo slėgio - saugomas izoterminiuose induose, aukšto - balionų baterijose);

      chladonas 114V2 (tetraflordibrometanas C2F4Br2);

      chladonas 13V1 (bromtriflormetanas CF3Br);

      angliarūgštės - chladono mišinys (85% anglies dioksido,

      15% chladono 114V2);

      azotas (N2);

      argonas (Ar).

      Pastaba. Gaisrų gesinimo įrenginiai, kuriuose naudojamas chladonas 13V1, azotas ir argonas, projektuojami atsižvelgiant į degių medžiagų tipą.

      3.6. Ugnį gesinanti medžiaga į saugomą patalpą tiekiama specialiais antgaliais. Vienoje paskirstančio vamzdyno sakoje neturi būti daugiau kaip 6 antgaliai. Atstumas tarp dvisrovių antgalių turi būti ne didesnis kaip 4 m, o nuo antgalių iki sienų - ne didesnis kaip 2 m.

      3.7. Į saugomos patalpos skaičiuotiną tūrį įeina ir joje sumontuotų įrenginių tūris.

      Lokalinio gaisrų gesinimo įrenginiai

      3.8. Lokalinio gaisrų gesinimo pagal tūrį įrenginiai naudojami atskiriems agregatams arba įrenginiams gesinti tuo atveju, kai gesinimo įrenginius visame tūryje naudoti negalima technologiškai arba neekonomiška.

      3.9. Lokalinio gaisrų gesinimo įrenginių skaičiuojamasis tūris yra saugomo agregato arba įrenginio pagrindo ploto ir aukščio sandauga. Visi agregato arba įrenginio gabaritai (ilgis, plotis, aukštis) 1 m didinami.

      3.10. Lokaliniam gesinimui pagal tūrį reikia naudoti C02 - anglies dioksidą arba chladoną 114V2.

      3.11. Lokaliniam gesinimui pagal tūrį privalo būti numatyta normatyvinė gesinančios medžiagos koncentracija:

      6 kg/m3 - C02;      3,5 kg/ m3 - chladono 114V2.

      Gesinama ne ilgiau kaip 30 sekundžių.

      3.12.         Lokalinius gesinimo įrenginius pagal plotą tikslinga įrengti atskiriems židiniams gesinti naudojant žarnas su antgaliais, tačiau gesinimo metu patalpoje neturi susidaryti pavojinga žmonių sveikatai gesinančios medžiagos koncentracija šiuo atveju gesinanti medžiaga - anglies dioksidas.

      3.13.         Lokalinio gesinimo pagal plotą įrenginius patalpoje reikia išdėstyti taip, kad kiekvienas galimas gaisro židinys būtų gesinamas dviem žarnom.

      Įrenginių vamzdynai

      3.14. Magistraliniams ir skirstomiesiems vamzdynams naudojami plieniniai vamzdžiai. Sužadinimo vamzdynams - plieniniai vamzdžiai su 15 mm vidiniu skersmeniu.

      3.15. Vamzdynai sujungiami suvirinant, štuceriniu-torciniu ir flanšiniu būdais. Sužadinimo vamzdynai - suvirinant arba sriegiant.

      Patalpų ventiliacinės sistemos

      3.16. Ventiliacinėse sistemose būtina įrengti sklendes arba vožtuvus, kurie automatiškai įsijungtų ir visiškai užsidarytų per 30 s.

      3.17. Saugomų patalpų ištraukiamoji ventiliacija turi pašalinti dujas iš žemutinės zonos, šiam tikslui leidžiama numatyti ir naudoti kilnojamas ventiliacines sistemas.

      Gaisrų gesinimo stotys

      3.18.      Gaisrų gesinimo dujomis stoties įrengimai turi būti montuojami atskiroje patalpoje, kuri atskirta nuo kitų patalpų 0,75 val. atsparumo ugniai priešgaisri­nėmis perdangomis ir pertvaromis.

      Stoties patalpas draudžiama įrengti po A, B, C kategorijos gamybos patalpo­mis arba virš jų, išskyrus C kategorijos patalpas, kuriose yra įrengtas automatinis gesinimas.

      3.19. Stotis paprastai įrengiama rūsyje arba pirmame aukšte. Esant krovininiam liftui, leidžiama įrengti gaisrų gesinimo stotį virš pirmo aukšto, išskyrus stotį su izoterminiais indais. Išėjimą iš stoties reikia numatyti į lauką į laiptinę, turinčią išėjimą į lauką, vestibiulį arba koridorių taip, kad atstumas nuo išėjimo iš stoties iki laiptinės nebūtų didesnis kaip 25 m ir į šį koridorių nebūtų išėjimo iš A, B ir C kategorijos gamybos patalpų, išskyrus tas, kuriose įrengtas automatinis gesinimas.

      3.20. Stoties patalpų aukštis turi būti ne žemesnis kaip 2,5 m, kai įrenginiai yra su balionais, ir 3,5 m - kai su izoterminiais indais. Patalpose turi būti įrengta pastoviai dirbanti tiekiamoji ištraukiamoji ventiliacija, pakeičianti orą patalpoje du kartus per valandą ir ištraukianti jį iš žemutinės zonos.

      Oro temperatūra patalpoje turi būti nuo 5 iki 35 ºC, santykinis oro drėgnumas, esant 25 °C, neturi viršyti 80%, apšvietimas - ne mažiau kaip 100 lx liuminescenci­nėmis lempomis ir ne mažiau kaip 75 lx kaitinimo lempomis. Minimalus avarinis apšvietimas turi sudaryti ne mažiau kaip 5% normalaus darbinio apšvietimo.

      Stotyje turi būti telefono ryšys su gaisriniu postu arba su kitomis patalpomis, kuriose budima ištisą parą.

      Prie įėjimo į stotį turi būti įrengtas šviesinis tablo "Gesinimo stotis".

      3.21.      Aptarnavimo zonose praėjimai tarp įrenginių, kuriuose yra ugnį gesinanti medžiaga, turi būti ne mažesni kaip 0,7 m. Atstumas tarp aptarnaujamų įrenginių, kuriuose yra ugnį gesinančių medžiagų, ir sienos turi būti ne mažesnis kaip 0,8 m. Praėjimų plotis prie paskirstymo įrenginių vožtuvų turi būti ne mažesnis kaip 0,8 m. Baterijas, užpildytas ugnį gesinančia medžiaga, leidžiama įrengti prie sienos. Atstumas tarp įrenginių ir elektros valdymo spintų turi būti ne mažesnis kaip 2 m.

      3.22. Įrenginiai, kuriuose yra ugnį gesinanti medžiaga ir suspausto oro balionai, turi būti įrengti ne arčiau kaip 1 m atstumu nuo šilumos šaltinio.

      3.23. Skaičiavimo metodika pateikta 8 priede.

      Įrenginių elektros maitinimas

      3.24. Automatinių gesinimo įrenginių elektros maitinimas turi atitikti EĮĮT ir šių normų p. 2.61, p. 2.66 reikalavimus.

      3.25. Kompresorių elektros maitinimo patikimumas priskiriamas III kategorijai.

      Elektrinis valdymas ir signalizacija. Apsauginis įžeminimas ir įnulinimas

      3.26.      Gesinimo įrenginių elektrinis valdymas privalo garantuoti:

      - automatinį įrenginių paleidimą;

      - įrenginių automatinio paleidimo atjungimą ir atstatymą;

      - elektros maitinimo automatinį perjungimą iš darbinio į rezervinį, dingus
      įtampai darbiniame įvade;

      - distancinį įrenginių paleidimą;

      - piropatronų elektros valdymo grandinių nutrūkimų kontrolę;

      - paleidimo balionų ir sužadinimo vamzdynų slėgio kontrolę;

      - šviesos ir garsinės signalizacijos kontrolę (pagal komandą-iškvietimą);

      - garsinės signalizacijos atjungimą;

      - objekto technologinių ir elektrotechnikų įrenginių bei informuojančių apie
      gaisrą sistemų valdymo impulsų formavimą (sumontuojant gaisro gesinimo ar signalizacijos aparatūros išėjimuose potencialinius arba bepotencialinius, kontaktinius arba bekontakčius elementus).

      3.27.      Automatinio įrenginių paleidimo impulsas formuojamas:

      - elektrinės gaisrinės signalizacijos aparatūra;

      - slėgio signalizatoriais;

      - elektrokontaktiniais manometrais;

      - technologiniais davikliais.

      3.28. įrenginio automatinio paleidimo valdymo impulsas formuojamas dviem slėgio signalizatoriais, dviem elektrokontaktiniais manometrais arba dviem automatiniais gaisriniais signalizatoriais.

      3.29. Įsijungiant gesinimo įrenginiui automatiškai arba jį įjungiant, ugnį gesinanti medžiaga į saugomą patalpą turi patekti ne anksčiau kaip per 30 sekundžių po signalo evakuotis paskelbimo.

      3.30. Įrenginių distancinio paleidimo įtaisus būtina sumontuoti prie evakuacinių išėjimų saugomų patalpų išorėje. Tie įtaisai turi būti apsaugoti pagal GOST 12.4.009-83 reikalavimus. Esant būtinumui, šiuos įtaisus galima sumontuoti gaisri­niame poste arba kitoje patalpoje, kur ištisą parą budi žmonės.

      3.31. Ant įėjimo į saugomas patalpas durų konstrukcijų būtina sumontuoti įrenginio automatinio paleidimo atjungimo įtaisus, kurie suveikia atsidarius durims. Nesant galimybės šių įtaisų sumontuoti ant durų arba esant pastoviai atviroms angoms, reikia juos sumontuoti prie įėjimo angų. Išimtiniais atvejais automatinio paleidimo atjungimo įtaisus leidžiama įrengti gaisriniame poste arba patalpoje, kur ištisą parą budi žmonės.

      3.32. Įrenginio automatinio paleidimo atstatymo įtaisai įrengiami gaisriniame poste arba patalpoje, kur ištisą parą budi žmonės.

      3.33. Patalpose, kuriose gesinama visame tūryje dujomis, reikia numatyti signalizaciją pagal šių normų p.2.75 reikalavimus.

      3.34. Prie įėjimo į saugomas patalpas būtina įrengti šviesos signalizaciją apie:

      - gesinančios medžiagos perdavimą į saugomą patalpą pagal GOST 12.4.009-83;

      - įrenginio automatinio paleidimo atjungimą

      3.35.      Gesinimo stotyje būtina įrengti šviesos signalizaciją apie:

      - įtampą darbiniame ir rezerviniame elektros tiekimo įvaduose;

      - slėgio kritimą sužadinimo vamzdyne 0,05 MPa ir paleidimo balionuose 0,2 MPa (bendras signalas);

      - piropatronų valdymo elektrinių grandinių gedimus (pagal komandą-iškvietimą, su krypčių iššifravimu arba numatant vizualinę indikaciją);

      - apie įrenginio paleidimą (bendras signalas).

      3.36.      Gesinimo stotyje arba kitoje patalpoje, kurioje budima ištisą parą, būtina įrengti:

      a)           šviesos ir garsinę signalizaciją apie:

      - gaisro kilimą (iššifruojant kryptis);

      - įrenginio darbo pradžią ir gesinimo medžiagos patekimą į saugomą patalpą (iššifruojant kryptis);

      - įrenginio gedimą: įtampos dingimą elektros tiekimo pagrindiniame ir rezerviniame įvade, gaisrinės signalizacijos elektros maitinimo linijų, įtaisų gedimus (nesant tokios signalizacijos gaisrinės signalizacijos aparatūroje), piropatronų grandi­nių nutrūkimus, oro slėgio sumažėjimą (bendras signalas);

      b)           šviesos signalizaciją apie:

      - įtampos buvimą įrenginių elektros tiekimo sistemos įvaduose;

      - įrenginio automatinio paleidimo atjungimą (iššifruojant kryptis);

      - garsinės signalizacijos, informuojančios apie gaisrą, išjungimą (kai nėra signalizacijos režimo automatinio atstatymo);

      - garsinės signalizacijos, informuojančios apie sistemos gedimus, išjungimą (kai nėra signalizacijos režimo automatinio atstatymo).

      3.37. Garsiniai signalai (sirenos, skambučiai) apie gaisrą, gesinimo įrenginių
      suveikimą pagal garso toną privalo skirtis nuo garsinių signalų apie gedimus (skambučiai).

      3.38. Elektros įrenginių apsauginis įžeminimas ir įnulinimas turi atitikti normų
      ir taisyklių reikalavimus.

      3.39. Laidai ir kabeliai naudojami ir tiesiami pagal šių normų 4 skyriaus reikalavimus.

      4. GAISRINĖ SIGNALIZACIJA

      4.1. Automatinių gaisrinių signalizatorių kiekis nustatomas atsižvelgiant į gaisro fiksavimo būtinumą visame kontroliuojamos patalpos plote (zonose), o šviesinių signalizatorių - ir įrenginiuose.

      Jei gaisrinės signalizacijos įrenginiai skirti valdyti automatines gaisrų gesinimo, dūmų šalinimo, pranešimo apie gaisrą sistemas, tai kiekviena saugomos patalpos vieta privalo būti kontroliuojama ne mažiau kaip dviem automatiniais gaisriniais signalizatoriais.

      4.2. Kai gaisrinės signalizacijos įrenginiai skirti valdyti automatines gaisrų gesinimo, dūmų šalinimo, pranešimo apie gaisrą sistemas, maksimalus atstumas tarp dviejų dubliuojančių dūminių arba šiluminių signalizatorių turi būti lygus pusei normatyvinio atstumo, nustatomo pagal 4 ir 5 lenteles.

      4.3. Dūminiai ir šiluminiai signalizatoriai paprastai montuojami palubėje. Minimalus atstumas nuo sienos iki signalizatorių turi būti ne mažesnis kaip 0,5 m.

      Jeigu tai padaryti negalima, signalizatoriai tvirtinami ant sienų, sijų, kolonų. Pastatuose su stoglangiais signalizatorius leidžiama kabinti po denginiais ant lynų. Šiuo atveju signalizatorius būtina įrengti nutolusius nuo lubų ne didesniu kaip 0,3 m atstumu.

      4.4.        Dūminius ir šiluminius signalizatorius būtina įrengti kiekviename lubų plote, apribotame statybinėmis konstrukcijomis (sijomis, plokščių briaunomis ir t.t.), išsikišančiomis iš lubų plokštumos 0,4 m ir daugiau.

      Jei lubose yra išsikišančių dalių, kurių aukštis nuo 0,08 m iki 0,4 m, signalizatoriaus kontroliuojamas plotas sumažėja 25%.

      Jei kontroliuojamoje patalpoje yra 0,75 m pločio latakų, ištisinių technologinių aikštelių, kurių apatinė dalis nutolusi nuo lubų daugiau kaip 0,4 m, tai po jomis būtina papildomai įrengti gaisrinius signalizatorius.

      4.5. Automatinius gaisrinius signalizatorius reikia įrengti kiekviename patal­pos plote, apribotame stelažais, įrengimais ir statybinėmis konstrukcijomis, kurių viršutinės dalys nuo lubų plokštumos yra nutolusios 0,6 m ir mažiau.

      4.6. Automatiniai gaisriniai signalizatoriai parenkami pagal signalizatorių technines charakteristikas ir standartų reikalavimus.

      4.7. Vieno spindulio gaisrinės signalizacijos automatiniai gaisriniai signaliza­toriai turi kontroliuoti ne daugiau penkių gretimų arba izoliuotų patalpų, esančių viename aukšte ir turinčių išėjimą į bendrą koridorių (patalpą).

      Automatiniais gaisriniais vieno spindulio signalizatoriais visuomeniniuose, gy­venamuosiuose ir pagalbiniuose pastatuose leidžiama kontroliuoti iki 10 patalpų, o kai virš saugomų patalpų durų papildomai įrengiama šviesos signalizacija nuo signalizatorių - iki 20 gretimų arba izoliuotų patalpų, esančių viename aukšte ir turinčių išėjimą į bendrą koridorių (patalpą).

      4.8.        Automatinių gaisrinių signalizatorių kiekis viename spindulyje nustatomas
      atsižvelgiant į technines gaisrinės signalizacijos stoties (centralės, koncentratoriaus)
      charakteristikas.

      4.9.        Vienoje patalpoje reikia įrengti ne mažiau kaip du automatinius gaisrinius signalizatorius.

      Pastaba. Leidžiama vienoje patalpoje įrengti 1 automatini gaisrinį signalizatorių, jei pasta-to automatinės gaisrinės signalizacijos įranga atitinka EN-54 standartų serijos ir patalpų išplanavimo reikalavimus bei yra aprobuota Priešgaisrinės apsaugos departamento bandomojoje prieš-gaisrinėje laboratorijoje.

      4.10.      Gyvenamuosiuose namuose, butuose, ligonių palatose, viešbučių, mo-
      telių, sanatorijų, poilsio ir turizmo įstaigų kambariuose bei kitų visuomenines pa-
      skirties įstaigų patalpose, kuriose nuolat būna (budi) žmones, turi būti įrengiami
      autonominiai dūmų detektoriai.

      Pastabos:

      1. Patalpose, kuriose pagal šių normų 2 priedą, turi būti įrengiama automatinė gaisrinė
      signalizacija, autonominius dūmų detektorius galima jungti į signalizacijos tinklą vietoj automatinių gaisrinių signalizatorių.

      2. Autonominiai dūmų detektoriai turi būti įrengiami pagal Respublikinio Valstybinės prieš-
      gaisrinės priežiūros organo patvirtintą “Autonominių dūmų detektorių įrengimo instrukciją”.

      Dūminiai gaisriniai signalizatoriai

      4.11. Vieno dūminio signalizatoriaus kontroliuojamas plotas, maksimalus atstumas tarp signalizatorių arba atstumas tarp signalizatoriaus ir sienos nustatomas pagal 4 lentelę, tačiau neviršijant dydžių, nurodytų signalizatorių pasuose ir techninėse sąlygose.

      4.12. Ne didesnio kaip 3 m pločio patalpose atstumą tarp signalizatorių leidžiama padidinti iki 15 m.

      4 lentelė

      Signalizatoriaus įrengimo aukštis, m

      Vieno signalizatoriaus kontroliuojamas plotas, m2

      Maksimalus atstumas, m

         

      tarp signalizatorių

      nuo signalizatorių

      iki 3,5

      iki 80

      9,0

      4.5

      nuo 3,5 iki 6

      iki 70

      8.5

      4,0

      nuo 6,0 iki 10,0

      iki 65

      8,0

      4.0

      nuo 10,0 iki 12

      iki 55

      7,5

      3.5

         

      Signalizatoriaus įrengimo aukštis, m

      Vieno signalizatoriaus kontroliuojamas plotas, m2

      Maksimalus atstumas, m

      tarp signalizatorių

      nuo signalizatorių

      iki 3,5

      iki 80

      9,0

      4.5

      nuo 3,5 iki 6

      iki 70

      8.5

      4,0

      nuo 6,0 iki 10,0

      iki 65

      8,0

      4.0

      nuo 10,0 iki 12

      iki 55

      7,5

      3.5

      Šiluminiai gaisriniai signalizatoriai

      4.13. Vieno šiluminio signalizatoriaus kontroliuojamas plotas, taip pat maksi­
      malus atstumas tarp signalizatorių ir atstumas tarp signalizatoriaus ir sienos nustatomas pagal 5 lentelę, tačiau neviršijant dydžių, nurodytų signalizatorių pasuose ir techninėse sąlygose.

      4.14. Ne didesnio kaip 3 m pločio patalpose atstumą tarp signalizatorių lei­džiama padidinti iki 8 m.

      5 lentelė

      Signalizatoriaus įrengimo aukštis, m

      Vieno signalizatoriaus kontroliuojamas plotas, m²

      Maksimalus atstumas, m

         

      tarp signalizatorių

      nuo signalizatorių iki sienos

      iki 3,5

      iki 25

      5.0

      2,5

      nuo 3,5 iki 6

      iki 20

      4,5

      2,0

      nuo 6, iki 8,0

      iki 15

      4.0

      2,0

       

      4.15.      Maksimaliai diferencialinių ir maksimalinių signalizatorių suveikimo temperatūra 20 °C turi viršyti didžiausią leistiną temperatūrą patalpoje.

      Šviesos gaisriniai signalizatoriai

      4.16.      Šviesos signalizatoriai montuojami ant lubų, sienų ir kitų statybinių kon­strukcijų, taip pat ant įrenginių. Kiekvieną saugomo ploto tašką būtina kontroliuoti ne mažiau kaip 2 (dviem) signalizatoriais.

      Rankiniai gaisriniai signalizatoriai

      4.17. Rankiniai signalizatoriai montuojami signalui apie gaisrą perduoti.

      4.18. Signalizatoriai įrengiami pastato viduje bei jo išorėje ant sienų ir konstrukcijų 1,5 m aukštyje nuo grindų arba žemės.

      4.19. Pastato viduje signalizatoriai įrengiami evakuacijos keliuose (koridoriuose, perėjimuose, laiptinėse ir t.t.), o prireikus - atskirose patalpose. Atstumas tarp signalizatorių turi būti ne didesnis kaip 50 m. Signalizatoriai įrengiami po vieną kiekvieno aukšto laiptinių aikštelėse.

      4.20. Pastato išorėje signalizatoriai gali būti nutolę vienas nuo kito ne didesniu kaip 150 m atstumu ir turėti nurodomuosius ženklus. Gaisrinių signalizatorių įrengimo vietos turi būti apšviestos.

      4.21. Signalizatoriai jungiami į atskirą gaisrinės signalizacijos spindulį arba kartu su automatiniais gaisriniais signalizatoriais.

      Aparatūra, įrengimai ir jų išdėstymas

      4.22. Projektuojant ir montuojant gaisrinės signalizacijos stotis ir koncentratorius numatoma ne mažesnė kaip 10% spindulių atsarga.

      4.23. Į neatskiriančius signalų apie gaisrą ir gedimą priėmimo-kontrolinius prietaisus ir koncentratorius galima įjungti ne daugiau kaip 10 gaisrinės signalizacijos spindulių, jeigu jais nevaldomi technologiniai, elektrotechniniai ir kiti įrenginiai, o taip pat automatinio gaisro gesinimo, dūmų šalinimo ir pranešimo apie gaisrą sistemos.

      4.24. Gaisrinės signalizacijos stotys, koncentratoriai, priėmimo-kontroliniai prietaisai montuojami patalpose, kuriose budima ištisą parą.

      4.25. Atskirais atvejais priėmimo kontrolinius prietaisus leidžiama montuoti patalpose, kuriose nėra budinčio personalo, garantuojant signalų apie gaisrą ir apie gedimus perdavimą į gaisrinį postą arba kitą patalpą, turinčią ryšio kanalus pranešti apie gaisrą ir kurioje budima ištisą parą.

      4.26. Patalpose, kuriose nėra budinčio personalo, būtina numatyti priemones, neleidžiančias pašaliniams asmenims patekti prie priėmimo-kontrolinių ir apsauginės-gaisrinės signalizacijos prietaisų.

      4.27. Gaisrinės signalizacijos stotis, koncentratorius, priėmimo-kontrolinius prie­taisus ir  valdymo aparatus draudžiama montuoti sandėliuose. Juos būtina rengti sprogimui ir gaisrui nepavojingose patalpose ant sienų, pertvarų ir konstrukcijų, kurių ugnies plitimo riba yra nulinė. Nurodytą aparatūrą leidžiama įrengti ant degių konstrukcijų, apsaugotų metaline lakštine medžiaga, ne plonesne kaip 1 mm, arba kitokia lakštine nedegia medžiaga, kurios storis ne mažesnis kaip 10 mm. Medžiagos lakštas turi būti 100 mm didesnis už įrenginio gabaritus. Atstumas tarp priėmimo-kontrolinių prietaisų ir degių lubų turi būti ne mažesnis kaip 1 m.

      4.28.      Kai gaisrinės signalizacijos stotys ir priėmimo kontroliniai prietaisai išdėstomi greta vienas kito, atstumas tarp jų turi būti ne mažesnis kaip 50 mm.

      4.29. Įrengimai ir valdymo aparatai montuojami 0,8-1,8 m aukštyje ant stovo arba sienos.

      4.30. Gaisrinio posto patalpos plotas turi būti ne mažesnis kaip 15 m2. Ji turi būti įrengta pirmame arba cokoliniame aukšte ir privalo turėti tiesiogini išėjimą į lauką. Oro temperatūra gaisriniame poste turi būti 18-25 °C, santykinis oro drėgnumas - ne didesnis kaip 80%.

      4.31. Gaisrinis postas arba kita patalpa, kurioje įrengta gaisrinės signalizacijos aparatūra ir budima ištisą parą, turi turėti natūralų apšvietimą, taip pat ne mažesnį kaip 150 lx dienos šviesos lempų, arba 100 lx - kaitinimo lempų apšvietimą. Be darbinio apšvietimo turi būti numatytas avarinis, kuris garantuotų ne mažiau kaip 10% darbinio apšvietimo. Esant nepatikimam kintamos elektros srovės tinklo avariniam apšvietimui, būtina numatyti maitinimą iš akumuliatorių.

      4.32. Patalpose, kuriose nėra budinčio personalo, tačiau įrengti priėmimo-kontroliniai prietaisai, temperatūra ir santykinis oro drėgnumas turi atitikti gaisrinės signalizacijos įrenginių pasų, standartų ir eksploatacinių instrukcijų reikalavimus.

      4.33. Patalpoje, kurioje įrengtos gaisrinės signalizacijos stotys arba koncentratoriai, turi būti telefoninis ryšys su priešgaisrine apsauga.

      Garsiniai signalai apie gaisrą savo tonu turi skirtis nuo garsinių signalų apie gedimą.

      4.34.      Gaisrinio posto patalpoje draudžiama įrengti akumuliatoriaus baterijas.

      Gaisrinės signalizacijos spinduliai, gaisrinės signalizacijos įrenginių sujungimo ir maitinimo linijos

      4.35. Gaisrinės signalizacijos spinduliams ir sujungimo linijoms laidai ir kabe­liai parenkami pagal "Elektros įrenginių įrengimo taisykles" (EĮĮT) bei šio skyriaus ir konkrečios aparatūros techninės dokumentacijos reikalavimus.

      4.36. Gaisrinės signalizacijos spinduliai ir sujungimo linijos turi būti įrengtos taip, kad būtų garantuota visos grandinės vientisumo automatinė kontrolė. Šis reikalavimas netaikomas aparatūrai, kuri pagal veikimo principą neturi automatinės kontrolės.

      4.37. Gaisrinės signalizacijos spinduliams naudojamos atskiros varinių laidų ir kabelių linijos.

      Gaisrinės signalizacijos spinduliams iki 60 V galima naudoti ir ryšių laidus.

      4.38.      Ne didesnės kaip 60 V įtampos sujungimo linijoms būtina naudoti va­rinius kompleksinio ryšio tinklo telefoninius kabelius, išskiriant ryšio kanalus.

      Jei negalima panaudoti kompleksinio ryšio tinklo, tai sujungti linijas leidžiama atskirais varinių gyslų laidais ir ryšio kabeliais.

      4.39. Ryšių kabelių ir laidų varines gyslos skersmuo turi būti ne mažesnis
      kaip 0,4 mm.

      4.40. Gaisrinės signalizacijos stoties ir priėmimo kontrolinių prietaisų elektros maitinimo grandinės, taip pat automatinio gaisrų gesinimo įrenginių valdymo linijos tiesiamos naudojant atskirus laidus ir kabelius. Draudžiama juos tiesti tranzitu per patalpas, kontroliuojamas automatiniais gaisriniais signalizatoriais, išskyrus šilumai atsparius laidus ir kabelius, taip pat jei laidai arba kabeliai nutiesti statybinių konstrukcijų su nuline ugnies plitimo riba kiaurymėse.

      4.41. Laidai ir kabeliai tiesiami pagal EĮĮT technologinio projektavimo normas ir šio skyriaus reikalavimus.

      4.42. Elektros laidus, kabelius, kurių įtampa ne didesnė kaip 60 V ir virš 60 V, tiesti viename vamzdyje, latake, uždarame statybinės konstrukcijos kanale ir kitokiu būdu draudžiama. Minėtas linijas tiesti kartu (viename kanale, latake ir pan.) leidžiama tik jas atskyrus 0,25 val. atsparumo ugniai ištisinėmis nedegiomis pertvaromis.

      4.43. Kibirkščiavimui nepavojingų grandinių laidai ir kabeliai tiesiami pagal EĮĮT ir gaisrinės signalizacijos prietaisų technines sąlygas.

      4.44. Jei gaisrinės signalizacijos spindulių ir sujungimo linijų laidai, kabeliai atvirai nutiesti lygiagrečiai jėgos linijom arba apšvietimo laidams, tai atstumas tarp jų turi būti ne mažesnis kaip 0,5 m.

      Prireikus laidus ir kabelius leidžiama tiesti atstumu, mažesniu kaip 0,5 m nuo jėgos linijų ir apšvietimo laidų, tačiau būtina gaisrinės signalizacijos linijas apsaugoti nuo indukcijos.

      Leidžiama iki 0,25 m sumažinti atstumą tarp neapsaugotų nuo indukcijos gaisrinės signalizacijos laidų bei kabelių spindulių ir pavienių apšvietimo laidų bei kontrolinių kabelių.

      4.45.      Patalpose, kuriose elektromagnetinis laukas ir indukcija viršija leidžiamą
      GOST 23511-79 dydį, gaisrinės signalizacijos spinduliai ir sujungimo linijos turi būti
      apsaugoti nuo jų.

      4.46. Gaisrinės signalizacijos spindulių ir sujungimo linijų apsaugai nuo elektromagnetinės indukcijos naudojami ekranuoti laidai ir kabeliai, o neekranuoti - dedami į metalinius vamzdžius, rankoves ir t.t. Ekranavimo elementai įžeminami.

      4.47. Gaisrinės signalizacijos įrenginių laidus, montuojamus pastatų išorėje, draudžiama tiesti oro linija, išskyrus vieno spindulio priėmimo-kontrolinio prietaiso laidus kaimo gyvenvietėse. Kai laidų ir kabelių negalima nutiesti po žeme, jie pritvirtinami ant lynų, jungiančių atskirus pastatus.

      4.48. Pagrindinės ir rezervinės kabelinės gaisrinės signalizacijos įrenginių maitinimo linijos tiesiamos skirtingomis trasomis.

      Šias linijas viename kabeliniame įrenginyje tiesti draudžiama. Minėtas linijas leidžiama tiesti kartu tik tada, kai viena iš jų yra gaubte, latake, kanale, padarytame iš nedegios 0,75 val. atsparumo ugniai medžiagos.

      4.49.      Sujungimo linijos turi turėti 20% kabelinių gyslų ir telefoninių dėžučių gnybtų atsargą.

      Gaisrinės signalizacijos įrenginių ryšys su technologiniais ir elektrotechniniais įrengimais

      4.50. Signalizacijos įrenginių elektros energijos tiekimo patikimumas priimamas pagal 2.61 punktą. Rezervinis signalizacijos įrenginių elektros maitinimas priimamas pagal 2.62 punktą.

      4.51. Technologinių, elektrotechninių įrengimų ir pranešimo apie gaisrą sistemų valdymui būtina gaisrinės signalizacijos aparatūroje numatyti kontaktinius arba bekontakčius elementus.

      4.52. Gaisrinės signalizacijos įrenginiai turi suformuoti automatinėms gaisrų gesinimo, dūmų šalinimo, įspėjimo apie gaisrą sistemoms valdymo impulsą, suveikus ne mažiau kaip dviem automatiniams gaisriniams signalizatoriams, įrengtiems vienoje kontroliuojamoje patalpoje.

      Technologiniai, elektrotechniniai ir kiti įrengimai, sublokuoti su gaisrinės signalizacijos įrenginiais, gali būti valdomi suveikus vienam gaisriniam signalizatoriui.

      1 priedas būtinas

      AUTOMATINIAI GAISRO GESINIMO [RENGINIAI

      Eil. Nr.

      Patalpų pavadinimas

      Kai plotas ne mažesnis (m²), kiti rodikliai

      Pastabos

      1

      2

      3

      4

      1.

      Gaisro-sprogimo atžvilgiu pavojingos A ir B kategorijų patalpos ir įrenginiai

      750

      2.

      Gaisro atžvilgiu pavojingos C kategorijos patalpos

      1000

      3.

      Sandėliai rūsyje ar cokoliniame aukšte: - degių medžiagų - nedegių (degiame įpakavime) medžiagų

      700 1000

      4.

      Sandėlių patalpos ir stelažai, kai stelažų aukštis ne mažesnis kaip 5,5 m, o sandėliuojamos medžiagos yra degios arba degiame įpakavime

      Nepriklausomai nuo ploto

      5.

      Lengvai užsiliepsnojančių skysčių sandėlių patalpos

      500

      6.

      Kaučiuko, gumos ir šių medžiagų techninių gaminių sandėliai

      750

      7.

      Vaistų ir reaktyvų sandėliai

      750

      8.

      Lengvai užsiliepsnojančių skysčių (dažų, klijų ir kt.) paruošimo patalpos

      100

      9.

      Lengvai užsiliepsnojančių ir degių skysčių siurblinės

      100

      10.

      Dažymo, lakavimo technologiniai įrengimai gamybinėse C, 0 ar E kategorijos patalpose

      Nepriklausomai nuo ploto

      Tik įrenginių gesinimui

      11.

      Bunkerių patalpos, kuriose surenkamos degios atliekos, celiulioido, plunksnų ir kitų lengvai degių medžiagų apdorojimo bei natūralių kailių ir jų gaminių sandėliavimo patalpos

      100

      12.

      Kino studijų filmavimo cechai ir televizijos studijos

      300

      13.

      Degių muziejinių vertybių saugyklos, muziejų fondai

      100

      14.

      Kino teatrų ir klubų su estradomis (esant ardeliams) scenos, kai žiūrovų salė didesnė kaip 700 vietų

      Kai patalpos apšildomos

      15.

      Klubų scenos 12,5x7,5x10,5; 15x7x11,5; 18x9,5x12,5; 21x12x16; kai žiūrovų salė mažesnė kaip 700 vietų

      Drenčerinis įrenginys

      16.

      Klubų scenos 18x9x12; 21x12x16. esant didesnei kaip 700 vietų žiūrovų salai, klubų scenos 18x12x18; 21x15x20 nepaisant žiūrovų salės vietų skaičiaus

      Sprinklerinis ir drenčerinis įrenginys

      17.

      Teatrų scenos, kai žiūrovų salė didesnė kaip 600 vietų, teatrų pastatuose esančios gamybinės patalpos ir sandeliai, kurių plotas didesnis kaip 100 m»

      18.

      Degių medžiagų sandėliai po sportinių statinių atviromis tribūnomis, kai jose yra daugiau kaip 3000 žiūrovų vietų

      200

      19.

      Degių medžiagų sandėliai po degių sportinių sta­tinių tribūnomis, nepaisant žiūrovų vietų skaičiaus

      100

      20.

      Degių medžiagų sandėliai dengtuose sportiniuose pastatuose, talpinančiuose 800 k daugiau žiūrovų

      100

      21.

      Degių ir nedegių degiame įpakavime medžiagų parduotuvės

      1000

      3 ir daugiau aukštų, kurių prekybos salės plotas viename aukšte didesnis kaip 500 m²

      22.

      Požeminės, įrengtos rūsyje arba cokoliniame aukšte, gyvenamuosiuose ir visuomeninės paskirties pastatuose bei 2-jų aukštų  ir aukštesnės autotransporto priemonių laikymo ir aptarnavimo patalpos arba pastatai

      600

      23.

      Elektroninės skaičiavimo (technologinių sistemų) technikos patalpos

      Pagal gamyk­los išleidėjos techninius reikalavimus

      24.

      Elektros stotys, transformatorinės pastotės

      Pagal E||T reikalavimus

      25

      Viešbučių pastatai

      Aukštesni kaip 26,5 m nuo žemiausios žemės paviršiaus altitudės iki viršutinio aukšto grindų lygio

      26

      Administraciniai pastatai

      Aukštesni kaip 16 aukštų

      Pastabos:

      1. Patalpų plotas priimamas tarp priešgaisrinių sienų (ugniasienių), 1-o tipo priešgaisrinių pertvarų bei priešgaisrinių perdangų.

      2. Rengiant automatinį gaisro gesinimą vandeniu ar putomis daugiaaukščiuose pastatuose
      būtina numatyti perdangų hidroizoliaciją ir vandens nutekėjimą.

      3. Boksinio tipo garažuose vietoj bendros automatinės gaisro gesinimo sistemos galima naudoti autonominius automatinius gaisro gesinimo įrenginius.

      4. Jeigu 25 ir 26 eil. Nr. pažymėtų pastatų tūris ar aukštis, vietovės, kurioje jis statomas, ypatumai (kraštovaizdžio išskirtiniai elementai, vietovės užstatymo tankumas ir pan.) ar kitos statinio ypatybės gali itin apsunkinti gelbėjimo ar gaisro gesinimo darbus, prieš išduodant leidimą statyti Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas turi teisę reikalauti, kad pastate būtų įrengta automatinė gaisro gesinimo sistema.

      2 priedas būtinas

      GAISRINĖ SIGNALIZACIJA

      Eil. Nr.

      Patalpų pavadinimas

      Kai plotas ne mažesnis (m2), kiti rodikliai

      Pastabos

      1

      2

      3

      4

      1.

      Gamybinės ir sandėlių patalpos:

      -          A ir B kategorijos

      -          C kategorijos

      100

      200

      Lengvųjų metalinių konstrukcijų pastatams su degia Šilumine izoliacija - nepriklausomai nuo ploto

      2.

      Degių medžiagų sandėliai rūsyje ar cokoliniame aukšte

      50

      3.

      Parduotuvių, visuomeninio maitinimo įstaigų patalpos

      Nepriklausomai nuo ploto

      Išskyrus mėsos, žuvies, daržovių, vaisių (nedegia­me įpakavime ir nedegių statybinių medžiagų)

      4.

      Viešbučiai, moteliai, senelių prieglau­dos, nakvynės namai

      Nepriklausomai nuo vietų skaičiaus

      5.

      Sanatorijos, poilsio ir turizmo įstaigos

      Esant daugiau kaip 40 vietų

      6.

      Archyvai

      Kai dokumentų daugiau kaip 100 tūkst. vnt.

      Valstybinės reikšmės -nepriklausomai nuo ploto

      7.

      Bibliotekos, knygų saugyklos

      Kai knygų daugiau kaip 100 tūkst. vnt.

      8.

      Muziejai, paveikslų galerijos, parodų rūmai

      Nepriklausomai nuo ploto

      9.

      Teatrai, klubų scenos ir sandėliai

      Nepriklausomai nuo ploto

      10.

      Kino studijų filmavimo cechai, televizijos ir radijo studijos (centrai)

      Nepriklausomai nuo ploto

      11.

      Mokslo ir mokymo, gydymo įstaigų degių medžiagų sandėlių ir laboratorijų patalpos

      Nepriklausomai nuo ploto

      12.

      Valdymo, socialinio draudimo ir komunalinių ir kitų paslaugų, bankų pastatai

      2-jų ir daugiau aukštų

      Jei nurodytos įstaigos įrengtos kitos paskirties pastatuose -nepriklausomai nuo ploto ir aukštų skaičiaus

      13.

      Patalpas, kuriose bus 4 ir daugiau kompiuteriai arba kita orgtechnika

      Nepriklausomai nuo ploto

      14.

      Požeminės, įrengtos rūsyje arba

      cokoliniame aukšte, gyvenamuosiuose ir                   Neatsižvelgiant į plotą                   Vienaaukščiuose autotransporto

      visuomeninės paskirties pastatuose bei                       ir visuo-                       priemonių laikymo ir  aptarnavimo

      2 aukštų    ir aukštesnės autotransporto                   pastatuose – nuo 200 m²

      priemonių laikymo ir aptarnavimo patalpos arba pastatai

                          

                        

      Neatsižvelgiant į plotą

      Vienaaukščiuose autotransporto priemonių laikymo ir aptarnavimo pastatuose – nuo 200 m²

      15.

      Elektros stotys, transformatorinės pastotės

      Pagal EĮĮT reikalavimus

      Pastabos:

      1. Gaisrinė signalizacija nerengiama patalpose, kuriose yra automatinės gaisro gesinimo
      sistemos, stambiųjų pašarų ir grūdų laikymo bei paruošimo patalpose ir ten, kur nėra pavojaus
      gaisrui kilti (dušai, tualetai ir kitos panašios patalpos).

      2. Iki 3 gaisrinės signalizacijos spindulių galima įjungti į apsauginės signalizacijos tinklą,
      su sąlyga, kad centralizuoto stebėjimo pulte bus išskirta apsauginė ir gaisrinė signalizacija.

      3. Jei pagal normų reikalavimus visą plotą galima apsaugoti ne daugiau kaip 6 signalizatoriais, juos galima įjungti į apsauginės signalizacijos tinklą be gaisrinės signalizacijos išskyrimo centralizuoto stebėjimo pulte.

      4. Patalpų plotas priimamas tarp priešgaisrinių sienų (ugniasienių), 1-o tipo priešgaisrinių
      pertvarų bei priešgaisrinių perdangų.

      5. Gaisrinės signalizacijos įrengimo būtinumas patalpose, nenurodytose šiame priede, derinamas su valstybinės priešgaisrinės priežiūros organu.

      3 priedas būtinas

      TERMINAI IR APIBRĖŽIMAI

      1. Nustatytas lygis - apskaičiuotas gesinimo medžiagų atsargų lygis rezervuare.

      2. Sužadinimo sistema - užpildytas vandeniu, putokšlio skiediniu, suspaustu oru vamzdynas arba metalinis lynas su lengvai besilydančiais užraktais, automatiniu ir distanciniu būdu įjungiantis drenčerių gesinimo vandeniu ar putomis mechanizmus, taip pat dujomis - pneumoelektrinius įrenginius.

      3. Atitekamasis vamzdynas - vamzdynas, jungiantis siurblius su gesinimo van­
      deniu ir putomis įrenginių mazgais.

      4. Tiekimo vamzdynas - vamzdynas, jungiantis gesinimo vandeniu ir putomis įrenginių valdymo mazgus su skirstomaisiais vamzdynais.

      5. Skirstomasis vamzdynas - vamzdynas su sumontuotais purkštukais, nutiestas saugomoje patalpoje.

      6. Magistralinis vamzdynas - vamzdynas, jungiantis gesinimo dujomis paskirstymo įrenginius su skirstomuoju vamzdynu.

      7.           Automatinis vandens tiektuvas - tiektuvas, aprūpinantis reikiamu kiekiu ir  spaudimu vandens ir putų gesinimo įrenginius iki pagrindinio vandens tiektuvo įsijungimo.

      8.           Pagrindinis vandens tiektuvas - tiektuvas, aprūpinantis reikiamu kiekiu ir
      spaudimu vandens ir putų gesinimo įrenginius normuotam darbo laikui.

      9.           Distancinis įrenginio įjungimas (paleidimas) - įjungimas paleidimo mecha­nizmų, įrengtų saugomoje arba greta esančioje patalpoje, greta, dispečerinėje, priešgaisriniame poste.

      10. Vietinis įrenginio įjungimas - įjungimas paleidimo mechanizmų, įrengtų siurblinėje arba gaisro gesinimo stotyje.

      11. Sandėliavimas aukštuminiuose stelažuose - prekių ir medžiagų laikymas
      lentynose (stelažuose), aukštesnėse kaip 5,5 m.

      12. Vidinė stelažų erdvė - erdvė, apribota lentynų konstrukcijomis.

      13. Valdymo Impulsas - priešgaisrinių įrenginių ir signalizacijos (kontaktinių ir
      bekontakčių) elementų perjungimas aparatūros išėjimuose.

      14. Gaisrines signalizacijos spindulys - laidai arba kabeliai, nutiesti nuo gaisrinių signalizatorių iki sujungimo dėžutes ar kontrolės prietaiso.

      15. Sujungimo linija - laidai arba kabeliai, nutiesti nuo sujungimo dėžutės ar kontrolės prietaiso iki gaisrinės signalizacijos stoties arba tarp stočių.

      4 priedas būtinas

      PATALPŲ (GAMYBINIŲ IR TECHNOLOGINIŲ PROCESŲ)

      GRUPĖS PAGAL GAISRO KILIMO PAVOJAUS LAIPSNĮ,

      ATSIŽVELGIANT Į JŲ FUNKCINĘ PASKIRTI IR DEGIŲ

      MEDŽIAGŲ GAISRINĘ APKROVĄ

      Patalpos grupė

      Gamybos technologiniams procesams charakteringų patalpų sąrašas

      1.

      Knygų saugyklų patalpos, bibliotekos, cirkai, degių muziejinių vertybių saugyklos, fondų saugyklos, muziejai ir parodos, paveikslų galerijos, koncertinės ir kino-koncertinės salės, skaičiavimo mašinų, parduotuvių, valgyklų patalpos, viešbučiai, ligoninės (gaisrinė apkrova iki 200 MJ/m2).

      2.

      Dažymo, impregnavimo, nuriebinimo, konservavimo ir iškonservavimo, tirpalų paruošimo, detalių plovimo naudojant LUS ir DS patalpos; medžio apdirbimo, tekstilės, trikotažo, tekstilės-galanterijos gamybos patalpos; vatos gamybos, siuvimo, avalynės, odos ir kailių gamybos patalpos; dirbtinio pluošto, celiuliozės, popieriaus ir spaustuvės patalpos; techninės patalpos, kuriose gamybai naudojami gumos gaminiai, automobilių aptarnavimo įmonės (gaisrinė apkrova nuo 200 iki 2000 MJ/m2).

      3.

      Techninės gumos gaminių gamybos patalpos.

      4.

      Degių natūralių ir sintetinių pluoštų gamybos patalpos, kino juostų su nitropagrindu gamybos ir perdirbimo patalpos; dažymo ir džiovinimo kameros, atviro dažymo ir džiovinimo vietos; dažų, lako, klijų paruošimo patalpos, panaudojant LUS ir DS; kompresorinių stočių mašinų salės, regeneracijos stotys, hidracijos, ekstrakcijos ir kitokios gamybos patalpos, kuriose perdirbamos degios dujos, benzinas, spiritas, eteriai ir kiti LUS ir DS (gaisrinė apkrova daugiau kaip 2000 MJ/m2).

      5.

      Nedegių medžiagų su degiu įpakavimu sandėliai.

      6.

      Kietų degių medžiagų sandėliai.

      7.

      Lako, dažų, LUS, DS. plastmasės, gumos, techninės gumos gaminių, kaučiuko, dervos sandėliai.

      Pastabos:

      1. Patalpų grupės nustatomos pagal funkcinę paskirtį. Tais atvejais, kai neįmanoma pasi-
      rinkti analogiškos gamybos, patalpos grupė nustatoma pagal gaisrinės apkrovos dydį.

      2. Gaisrinė apkrova nustatoma pagal ST SEV 446-77 (be koeficientų a, b, c).

      3. Pirmos grupės patalpose įrengtų sandėlių vandens ir putų gaisrų gesinimo įrengimų
      parametrai nustatomi kaip 2 grupės patalpoms.

      4. LUS - lengvai užsiliepsnojantys skysčiai.

      5. DS - degūs skysčiai.

      5 priedas rekomenduotinas

      AUTOMATINIŲ GAISRINIŲ SIGNALIZATORIŲ PRITAIKYMAS PAGAL PATALPOS PASKIRTI

      Eil. Nr.

      Automatinis gaisrinis signalizatorius

      Gamybos technologiniams procesams charakteringų patalpų sąrašas

      1

      2

      3

      A. Gamybiniai pastatai

      I. Gamybos ir saugojimo:

      1.

      Šiluminis arba dūminis

      Gaminių iš medžio, sintetinės dervos, sintetinio pluoš-to, polimerinių medžiagų, tekstilės, trikotažo, tekstilės-galanterijos, siuvimo, avalynės, odos, tabako, kailių, celiuliozės-popieriaus gaminių, celiulioido, gumos, techninės gumos gaminių, sintetinio kaučiuko, degių rentgeno ir kino juostų, medvilnės.

      2.

      Šiluminis arba šviesos

      Lakų, dažų, tirpiklių, LUS. DS. tepalų,cheminių reak­tyvų, spirito-degtinės produkcijos.

      3.

      šviesos

      šarminių metalų, metalo miltelių, natūralaus kaučiuko.

      4.

      šiluminis

      Mirtų, kombinuotų pašarų ir kitų produktų ir medžiagų, išskiriančių dulkes.

      II. Gamybos:

      5.

      šiluminis arba dūminis

      Popieriaus, kartono, tapetų, gyvulininkystės ir paukš­tininkystės produkcijos.

      III. Saugojimo:

      6.

      Šiluminis arba dūminis

      Nedegių medžiagų su degiu įpakavimu, degių kietų medžiagų.

      B. Specialūs statiniai

      7.

      Šiluminis arba dūminis

      Patalpos (statiniai) kabelių tiesimui, paskirstymo ir sky­diniams įrenginiams, transformatorinės.

      8.

      Dūminis

      Skaičiavimo technikos, elektroninių reguliatorių, valdy­mo mašinų, ATS, radioaparatinių patalpos.

      g.

      šiluminis arba šviesos

      Degių skysčių ir tepalų persiurbimo įrenginių ir vamz­dynų patalpos, vidaus degimo variklių ir kuro aparatū­ros išbandymo patalpos balionu užpildymo degiomis dujomis patalpos.

      10.

      šiluminis arba dūminis

      įstaigų, aptarnaujančių automobilius, patalpos.

      C. Visuomeniniai pastatai Ir statiniai

      11.

      Dūminis

      Žiūrovų, repeticijų, paskaitų, skaityklų ir konferencijų sales, artistų, kuluarų, kostiuminės patalpos, restauracinės dirbtuvės, kino-šviesos projekcinės, aparatinės, fojė, holai, koridoriai, rūbinės, knygų saugyklos, archyvai.

      12.

      Šiluminis arba dūminis

      Dekoracijų sandėliai, butaforijos ir rekvizitai, administracinės, buitinės patalpos, mašinų skaičiavimo stotys, valdymo pultai

      13.

      šiluminis

      Gyvenamosios patalpos, prekybos įstaigų, visuome

      14.

      Dūminis arba šviesos

      Muziejų ir parodų patalpos

      Pastaba. Būtinumas vienoje patalpoje įrengti automatinius gaisrinius signalizatorius, reaguojančius į skirtingus degimo produktus, nustatomas techniškai pagrindus.

      6 priedas būtinas

      REIKALAVIMAI PATALPOMS IR SANDĖLIAMS RENGIANT AUKŠTUMINIUS STELAŽUS SANDĖLIAVIMUI

      1. Stelažuose, kas 4 m jų aukščio, turi būti įrengti horizontalūs ekranai.

      2. Ekranai turi būti padaryti iš nedegios medžiagos.

      3. Ekranai privalo perdengti visus horizontalius stelažo pjūvius, kartu ir tarpus tarp sudvigubintų stelažų.

      Ekranai, taros ir padėklų dugnas turi turėti 10 mm skersmens tolygiai išdėstytas kiaurymes.

      4. Stelažuose kas 40 m turi būti numatyti skersiniai praėjimai, kurių aukštis ne mažesnis kaip 2 m, o plotis ne mažesnis kaip 1,5 m. Stelažų ribose praėjimus nuo stelažo konstrukcijų būtina atskirti priešgaisrinėmis per­tvaromis.

      5. Dūmų šalinimo šachtas (liukus) reikia išdėstyti tarp stelažų.

      6. Ekranai neturi trukdyti pakrovimo ir iškrovimo darbų.

      7. Tuščiavidurės laikančiosios stelažų konstrukcijos gali būti panaudotos ugnį gesinančių medžiagų transportavimui, jei tos konstrukcijos yra tvirtos, hermetiškos ir garantuoja reikiamą pralaidumą.

      7 priedas rekomenduotinas

      GESINIMO VANDENIU IR PUTOMIS ĮRENGINIŲ SKAIČIAVIMO METODIKA

      1. Įrenginių parametrų skaičiavimo pradiniai duomenys pateikti 2.1 punkte.

      2. Sandelių su aukštuminiu stelažiniu sandėliavimu patalpose, kai jų aukštis nuo 10 iki 20 m, krovinių priėmimo, įpakavimo ir išvežimo zonose purškimo intensyvumas bei vandens arba putokšlio skiedinio išeigai apskaičiuoti būtinas plotas 5, 6 ir 7 grupės patalpoms nustatomi pagal 2.1 punktą, padidinant juos 20% kiekvieniems 2 m aukščio.

      3. Gesinimo įrenginių vamzdynų skersmenys nustatomi naudojantis hidrauli­niais skaičiavimais. Vandens bei putokšlio skiedinio tekėjimo greitis vamzdyne turi būti ne didesnis kaip 10 m/s.

      4. Vidinėse stelažų erdvėse sumontuotų sprinklerinių įrenginių parametrai turi būti nustatomi pagal 1 lentelę.

      1 lentelė

      Sandėliuojamų vertybių sąrašas

      Purškimo vandeniu intensyvumas,

      l /(s·m²)

      Maksimalus atstumas tarp sprinklerinių purkštukų, m

      Įrenginio darbo laikas, min

      Nedegios medžiagos su degiu įpakavimu

      0,40

      2

      60

      Kietos degios medžiagos

      0,45

      2

      60

      Techninės gumos gaminiai

      0,50

      1.5

      60

      Pastaba. Techninės gumos gaminius saugoti leidžiama tik uždaroje metalinėje taroje.

      5. Vamzdynų hidraulinis skaičiavimas atliekamas atsižvelgiant į tai, kad siste­ma aprūpinama vandeniu tik iš pagrindinio vandens šaltinio.

      6. Slėgis prie valdymo mazgo turi būti ne didesnis kaip 1 MPa.

      7. Vandens ir putokšlio emulsijos išeiga Qd. l/s, nustatoma pagal formulę

      Qd=k· (1)

      kur k - purkštuko (generatoriaus) našumo koeficientas, nustatomas pagal 2 lentelę.

      H - laisvasis slėgis prieš purkštukus (generatorius), m.

      2 lentelė

      Purkštukas (generatorius)

      Koeficiento k reikime

      Minimalus laisvasis slėgis, m

      Maksimalus leistinas slėgis, m

      1

      2

      3

      4

      Sprinklerinis ir drenčerinis vandens purkštukas, kurio skersmuo, mm:

      8

      0,20

      5

      100

      10

      0,31

      5

      100

      12

      0,45

      5

      100

      15

      0.71

      10

      100

      20

      1.25

      10

      100

      Evalventiniai:

      OE-16

      0.27

      15

      80

      OE-25

      0.66

      15

      80

      OE-50

      2.73

      15

      80

      Putų generatorius: GČS, GČSm

      1.48

      15

      45

      Putų su rozetėmis (OPSR, OPDR), kurių skersmuo, mm:

      10

      0.31

      15

      100

      15

      0.71

      15

      100

      Putų (OPS, OPD)

      0,55

      15

      80

      Pastaba. Laisvasis slėgis prieš sprinklerinius purkštukus, įrengtus tarpstelažinėje erdvėje, turi būti ne mažesnis kaip 10 m.

      8.    Vandens arba putokšlio skiedinio išeigai nustatyti reikia pasinaudoti normatyvinio purškimo intensyvumo ir ploto sandauga.

      Vandens arba putokšlio skiedinio išeiga vidaus priešgaisriniam vandentiekiui turi būti sumuojama su ugnį gesinančios medžiagos išeiga automatiniams gaisrų gesinimo įrenginiams.

      Vandens arba putokšlio skiedinio išeigos sumavimo būtinybę sprinkleriniams ir drenčeriniams įrenginiams nustato technologiniai reikalavimai.

      9.    Sprinklerinių įrenginių, sumontuotų stelažų vidinėse erdvėse, vandens arba
      putokšlio skiedinio išeiga nustatoma pagal formulę

      Q=abnqn,,  (2)

      kur              a - vienu metu nupurškiamas stelažo dalies ilgis, skaičiuojamas 15 m;

      b - sutapatintų stelažų didžiausias plotis, m;

      n - ekranų skaičius;

      qn - purškimo intensyvumas, nustatomas pagal 1 lentelę.

      10. Jei sprinklerinis įrenginys sumontuotas po perdangomis stelažinio sandė­liavimo zonoje, tuomet purškimo intensyvumas turi būti ne mažesnis kaip 0,12 l/(s-m2), vandens arba putokšlio skiedinio išeigos apskaičiavimui priimamas plotas - 180 m², įrenginio darbo laikas nustatomas pagal 1 lentelę.

      11. Bendrą vandens arba putokšlio skiedinio išeigą vidaus gaisrų gesinimui sandėliuose su aukštuminiu stelažiniu sandėliavimu reikia skaičiuoti kartu su ben­dra didžiausia išeiga sprinklerinių įrenginių, sumontuotų stelažinio sandėliavimo zonoje, stelažų vidinėse erdvėse, krovinių priėmimo, įpakavimo ir išvežimo zonose bei gaisrinių čiaupų, įrengtų objekte.

      12. Slėgio nuostoliai H, vamzdžio ilgyje nustatomi pagal formulę

      H1   =   ,   (3)

      kur              Q - vandens arba putų skiedinio išeiga skaičiuojamame vamzdžio ilgyje, l/s;

      B - vamzdžio charakteristika, nustatoma pagal formulę

      B = ,      (4)

      kur              k , - koeficientas, nustatomas pagal 3 lentelę;

      l - apskaičiuojamos dalies vamzdžio ilgis, m.

      Slėgio nuostoliai H2. m, sistemos valdymo mazguose nustatomi pagal formulę

      H = ε·Q2(5)

      kur              ε - slėgio nuostolių koeficientas valdymo mazge, nustatomas pagal 4 lentelę;

      Q - valdymo mazgui apskaičiuota vandens arba putų skiedinio išeiga, l/s.

      3 lentelė

      Vamzdžiai

      Vidinis vamzdžio skersmuo, mm

      Išorinis skersmuo, mm

      Sienelės

      storis, rnm

      Koeficiento k reikime

      1

      2

      3

      4

      5

      Plieniniai (GOST 10704-76)

      15

      18

      2,0

      0,0755

      20

      25

      2,0

      0,75

      25

      32

      2,2

      3,44

      32

      40

      2,2

      13,97

      40

      45

      2,2

      28,7

      50

      57

      2,5

      110

      65

      76

      2,8

      572

      80

      89

      2,8

      1429

      100

      108

      2,8

      4322

      100

      108

      3,0

      4 231

      100

      114

      2,8

      5 872

      100

      114*

      3,0*

      5 757

      125

      133

      3,2

      13530

      125

      133*

      3,5*

      13190

      125

      140

      3,2

      18070

      150

      152

      3,2

      28690

      150

      159

      3,2

      36920

      150

      159*

      4,0*

      34880

      200

      219*

      4,0*

      209900

      250

      273*

      4,0*

      711300

      300

      325*

      4,0*

      1856000

      350

      377*

      5,0*

      4062000

      Plieniniai (GOST 3262-75)

      15

      21,3

      2,5

      0,18

      20

      26,8

      2,5

      0,926

      25

      33,5

      2,8

      3,65

      32

      42,3

      2,8

      16,5

      40

      48

      3,0

      34,5

      50

      60

      3,0

      135

      65

      75,5

      3,2

      517

      80

      88,5

      3,5

      1262

      90

      101

      3,5

      2725

      100

      114

      4,0

      5205

      125

      140

      4,0

      16940

      150

      165

      4,0

      43000

       

       

       

      .

       

      Pastaba: vamzdžiai, pažymėti ženklu * naudojami išorinio vandentiekio tinkluose.

       

      4 lentelė

      Valdymo mazgai

      Vožtuvo tipas

      Vožtuvo skersmuo, mm

      Slėgio nuostolių koeficientas, ε

      1

      2

      3

      4

      Užpildytų vandeniu sprinklerinių įrenginių

      VS

      100

      150

      3,02·10

      8.68·10

      Tas pats, užpildytų oru

      VS.GD

      100

      150

      9,36·10

      2,27·10

      Sprinklerinių ir drenčerinių įrenginių

      BKM.KM

      100

      150

      200

      2.35· 10

      7,7·10

      1.98·10

      Drenčerinių įrenginių

      GD

      65

      100

      150

      4.8·10

      6.34·10

      1.4·10

      Tas pats

      KTPA

      25

      2.47·10

      32

      8,65· 10

      40

      5,04·10

      50

      1,83·10

      65

      5,34·10

      Drenčerinių įrenginių

      KZS

      65

      1.78·10

      100

      3.11·10

      150

      7.83·10

      13. Putokšlio skiedinio tūris, m3, sunaudojamas tūriniam gaisrų gesinimui, nustatomas pagal formulę                                       V = ,                                       (6)

      kur              k2 - putų suirimo koeficientas, nustatomas pagal 5 lentelę;

      V – saugomas patalpos tūris, m3;

      k - putų kartotinumas.

      5 lentelė

      Saugomos degios medžiagos

      Putų suirimo koeficientas, k2

      įrenginio darbo trukmės laikas, min

      Kietos

      3

      25

      Skystos

      4

      15

      Vienu metu dirbančių putų generatorių skaičius n nustatomas:

                                                             n = ,                              (7)

      kur              Qd - vieno putų generatoriaus našumas, m³/min;

      t – įrenginio darbo trukmė naudojant vidutinio kartotinumo putas nustatoma pagal 5 lentelę.

      14.  įrenginio darbo trukmė naudojant žemo kartotinumo putas nustatoma:
         15 min - patalpoms, kuriose yra degių kietų medžiagų daugiau kaip 200 kg/m2, arba degių skystų medžiagų, kurių garų užsiliepsnojimo temperatūra ne didesnė kaip 28 "C.

         10 min - patalpoms, kuriose yra degių kietų medžiagų ne daugiau kaip 200 kg/m², arba degių skystų medžiagų, kurių garų užsiliepsno­jimo temperatūra didesnė kaip 28 °C.

      15.  Gaisrinių čiaupų, prijungtų prie sprinklerinės sistemos tiekimo vamzdyno,
      darbo trukmė turi būti lygi sprinklerinės sistemos darbo laikui. Gaisrinių čiaupų su
      putų švirkštais, maitinamų iš savarankiškų įvadų, darbo trukmė turi būti lygi 1
      valandai.

      8 priedas rekomenduotinas

      GESINIMO DUJOMIS ĮRENGINIŲ SKAIČIAVIMO METODIKA

      Gesinimo visame tūryje chladoninių įrenginių skaičiavimas

      1. Chladono 114V2 atsargos masė m, kg, nustatoma pagal formulę

      m=Vq k+m ζ+m +m        ,                       (1)

      kur              V - apsaugomas patalpos tūris, m3;

      qn - normatyvinė ugnį gesinančios medžiagos koncentracija:

      0,37 kg/m3 - A ir B gamybos kategorijos patalpoms,

      0,22 kg/m3 - C gamybos kategorijos patalpoms;

      k - koeficientas, įvertinantis chladono nuostolius, susidarančius dėl jo likučio vamzdynuose ir nutekėjimo iš apsaugomos patalpos (k=1,2 - patalpoms, 1,1 - požemiams);

      m - chladono likutis balione, kg;

      ζ - balionų skaičius;

      m2 - chladono likučio masė paskirstymo vamzdynuose (tik kabelinėms šachtoms), kg;

      m3 - chladono likučio masė kolektoriuje, kg.

      Pastaba. Kai patalpoje esančių pastoviai atvirų angų plotas sudaro nuo 1 iki 10% atribojančių patalpą konstrukcijų ploto, būtina numatyti papildomą chladono išeigą 2 kg/m2 angos ploto. 2, 3, 4, 6 ir 7 grupės patalpoms apskaičiuotas chladono padavimo laikas turi būti ne didesnis kaip 60 s, o 1 ir 5 grupės patalpoms - ne didesnis kaip 120 s. Chladono išeiga Q , m³/s, nustatoma pagal formulę

      Q=μA ,                    (2)

      kur              µ - antgalio išeigos koeficientas (dvisroviams antgaliams µ=0,6);

      A - antgalių išpurškimo angų bendras plotas, m2;

      g - laisvo kritimo pagreitis, m/s2;

      H - slėgis prieš purkštuką m (prie labiausiai nutolusio nuo stoties purkštuko įrenginio darbo pabaigoje H -15 m).

      4. Slėgio nuostoliai ∆H, m, vamzdyno atkarpoje:

      H = ,                        (3)

      kur               - trinties koeficientas, nustatomas pagal 6 punktą;

      l - vamzdyno ilgis, m;

      v - chladono srauto greitis, m/s, nustatomas pagal 5 punktą;

      d - vamzdyno vidinis skersmuo, m.

      5.    Chladono srauto greitis v, m/s, nustatomas pagal formule

      v= ,         (4)

      kur              Q - chladono išeiga, m²/s;

      S - vamzdžio skerspjūvio plotas, m².

      6.    Trinties koeficientas  , nustatomas pagal formulę

      ,                                   (5)

      kur              n - ekvivalentinis absoliutus šiurkštumas, m, lygus

      2·10 - vamzdynams ir

      3·10 - sifoniniams balionų vamzdeliams;

       Re - Reinoldso skaičius.

      7. Minimalus slėgis Hmjn , m, balione su chladonu įrenginio darbo pabai­goje nustatomas pagal formulę

      Hmin= H + H +H2+H3 + H ,            (6)

      kur              ∆H - slėgio nuostoliai vamzdynuose, m;

       H - slėgio nuostoliai vamzdynų fasono dalyse, imama 20% nuo ∆H, m.

      H2 - vietiniai nuostoliai įrenginio užtvaros armatūroje, m, nustatomi pagal formulę

      H2= ,                                                                          (7)

      kur               - pasipriešinimo koeficientas imamas 2,64 GZSM galvutėms ir ZK-32

      vožtuvams bei 1,07 GVZ galvutėms ir OK-10 vožtuvams;

      v - chladono srauto greitis, m/s;

      H3 - balionų ir aukščiausiai įrengto purkštuko atžymų geometrinis skirtumas, m;

      H - slėgis prieš labiausiai nutolusį antgalį, m.

      8.    Minimalus slėgis P , MPa, balione baigiantis chladonui nustatomas
      pagal formulę

      P =H ·10                               (8)

      kur  - chladono lyginamasis svoris, N/m3.

      9.    Absoliutus maksimalus suspausto oro (azoto pagal GOST 9293-74) slėgis
      įrenginio balionuose P ,   MPa, nustatomas pagal formulę

                           P =P ,                    (9)

      kur                V – oro tūris balione chladono ištekėjimo pradžioje, m³;

                           V – baliono ir vamzdyno tūris iki artimiausio purkštuko, m³.

      10. Apskaičiuotas chladono padavimo laikas t, s, nustatomas pagal formulę

      t= (10)

      kur k – laidumo koeficientas, nustatomas pagal formulę

      k = ,                                                         (11)

      kur Q – minimali chladono išeiga, m³/s.

      Gesinimo anglies dioksidu įrenginių skaičiavimas

      11. Pagrindinė anglies dioksido atsargos masė m , kg, nustatoma pagal formulę

                         m=1,1k ,                             (12)

      kur              1,1 – koeficientas, įvertinantis anglies dioksido nutekėjimą pro nesandarumus užtvarinėje armatūroje;

                         k – koeficientas, įvertinantis degios medžiagos tipą (pagal 1 lentelę);

                         k – koeficientas, įvertinantis anglies dioksido nutekėjimą pro atitveriančių konstrukcijų nesandarumus, lygus 0,2 kg/m²;

                         A – apsaugomos patalpos atitveriančių konstrukcijų bendras plotas, m²;

                         A – pastoviai atvirų angų bendras plotas, m², nustatomas pagal 1 brėžinį;

                         0,7 – normatyvinė ugnį gesinančios medžiagos koncentracija, kg/m³

                         V – apsaugomas patalpos tūris, m³.

      1 lentelė

      Degios medžiagos

      Koeficientas k2

      Skystų degių medžiagų grupė

      acetonas

      1.0

      acetilenas

      2,5

      benzolas

      1.1

      vandenilis

      3.15

      dyzelinis kuras

      1,0

      žibalas

      1.0

      hidraulinė alyva

      1.0

      hidruotas tepalas

      1.0

      anglies oksidas

      2.4

      etileno oksidas

      1.75

      metanas

      1.1

      nafta

      1.0

      metilo spiritas

      1.6

      etilo spiritas

      1.3

      etanas

      1.2

      etilenas

      1.55

      etilendichloridas

      1.0

      etilo eteris

      1,45

      transformatorinė alyva

      1.0

      Kietų degių medžiagų grupė

      celiuliozės turinčios medžiagos

      2.25

      rudos anglies dulkės

      1.5

      akmens anglies dulkės

      1.5

      medvilnė

      2.0

      popierius, gofruotas popierius

      2.25

      plastmasės milteliai

      2,0

      kaučiuko dulkės

      1.5

      medžio dulkės

      1,5

      polistirolas

      1.0

      poliuretanas

      1.0

      12. Apskaičiuojant įrenginio balionų skaičių atsižvelgiama, kad į 40 litrų ba­lioną telpa 25 kg anglies dioksido.

      13. Vidutinis slėgis (darbo laiku) izoterminiame inde P ,  MPa, nustatomas pagal formulę

      Pm =0,5 ,              (13)

      kur              P - slėgis balione su anglies dioksidu (saugojamu) MPa;

      P2 - slėgis balione apskaičiuoto anglies dioksido kiekio išleidimo pabaigoje, MPa, nustatomas pagal 2 brėžinį.

      14.    Anglies dioksido vidutinė išeiga Qm. kg/s, nustatoma pagal formulę

      Q = ,                             (14)

      kur              m - pagrindinė anglies dioksido atsarga, kg;

      t - anglies dioksido padavimo laikas, s, imamas pagal 21 punktą.

      15.    Magistralinio vamzdyno vidinis diametras d , m, nustatomas pagal for­mulę

      d =9,6·10 ,           (15)

      kur              k4 - daugiklis, nustatomas pagal 2 lentelę;

      Qm - anglies dioksido vidutinė išeiga, kg/s;

      l - magistralinio vamzdyno ilgis pagal projektą, m.

      Saugant anglies dioksidą balionuose k =1,4.

      Pastaba. Santykinė anglies dioksido masė m4 nustatoma pagal formulę

                                     m = ,

      kur m5 - pradinė anglies dioksido balione masė, kg.


       

       

      16. Magistralinio vamzdyno vidutinis slėgis įvado į apsaugomą patalpą taške P , MPa, labiausiai nuo gesinimo stoties nutolusiame taške P4, MPa, o taip pat slėgis bet kuriame magistralinio vamzdyno taške nustatomas pagal formulę

                                                 P (P ) = 2+0,568ln ,                (16)

      kur l2 - ekvivalentinis vamzdyno ilgis nuo izoterminio indo (baliono) iki taško, kuriame nustatomas slėgis, m:

      l = l +69 ,      (17)

      kur  - vamzdyno fasoninių dalių pasipriešinimo koeficientų suma.

      17.  Vidutinis magistralinio vamzdyno, įrengto apsaugomoje patalpoje, pa­skirstančio vamzdyno ribose, slėgis P'm , MPa, nustatomas. pagal formulę

      P'm,=0,5 ,     (18)

      kur              P - slėgis magistralinio vamzdyno įvado į apsaugomą patalpą taške, MPa;

      P4 - slėgis magistralinio vamzdyno gale, MPa.

      18.  Vidutinė išeiga per antgalį Q'm, kg/s, nustatoma pagal formulę

      Q'm =4,1· ,              (19)

      kur               - išeigos per antgalius koeficientas;

      A - antgalio purškimo angos plotas, m2;

      k - koeficientas, nustatomas pagal formulę

      k =0,93+ ,                 (20)

      19. Antgalių kiekis  nustatomas pagal formulę

        = ,                                     (21)

      20. Skirstomojo vamzdyno vidinis skersmuo  , m, apskaičiuojamas iš sąlygos

      ,       (22)

      kur              d – antgalio purškimo angos skersmuo, m;

       - antgalių skaičius skirstančio vamzdyno vienoje šakoje.

      21.  Anglies dioksido padavimo į saugomą patalpą laikas priklauso nuo atitveriančių konstrukcijų ir atvirų angų ploto santykio:

      jei  – ne daugiau kaip 120 s,

      jei          “- "  60 s.

      Gesinimo angliarūgštės-chladono mišiniu įrenginių apskaičiavimas

      22.  Angliarūgštės-chladono mišinio apskaičiuota masė md , kg, skirta patal­poms gesinti visame tūryje, nustatoma pagal formulę:

      = ,                            (23)

      kur              k6 - nenumatyto angliarūgštės-chladono mišinio nuotėkio kompensacijos koeficientas, nustatomas pagal 3 lentelę;

      qd - normatyvinė angliarūgštės-chladono koncentracija, priimama 0,27 kg/m3, kai patalpos užpildymo laikas 30 s, ir 0,4 kg/m3, kai patalpos užpildymo laikas 60 s;

      V - apsaugomos patalpos tūris, m3.

      3 lentelė

      Patalpa

      Koeficiento k6 reikšmė

      Su durimis ir langais

      1,13-1,25

      Be langų

      1,07-1.15

      Pastaba. Didesni dydžiai priimami tada, kai durų ir langų angos įrengtos apsaugotos patalpos žemutinėje dalyje.

      23. Kai atvirų angų plotas patalpoje pastoviai sudaro nuo 1 iki 10% atitveriančių patalpą konstrukcijų ploto, būtina papildomai skirti 5 kg angliarūgštės-chladono mišinio 1 m2 angų ploto.

      24. Balionų skaičius 2 nustatomas remiantis tuo, kad 40 litrų balione telpa 25 kg angliarūgštės-chladono mišinio.

      25. Magistralinio vamzdyno vidinis skersmuo dt , mm, nustatomas pagal formulę

      ,                           (24)

      kur                         - baliono stoninio vamzdelio skersmuo;

       - vienu metu naudojamų balionų skaičius.

      26. Magistralinio vamzdyno ekvivalentinis ilgis 12 , m, nustatomas pagal for­mulę

      ,                                  (25)

      kur                         - vamzdžio ilgio padidėjimo koeficientas nenumatytiems vietiniams nuostoliams kompensuoti, nustatomas pagal 4 lentelę;

      l - vamzdyno ilgis, m (pagal projektą).

      4 lentelė

      Magistralinio vamzdyno skersmuo, mm

      Koeficiento  reikšmė

      iki 35

      1.2

      nuo 35 iki 50

      1.1

      nuo 50

      1,05

      27. Purkštuko purškimo angos skerspjūvio plotas , mm2, nustatomas pa­gal formulę

       ,                                            (26)

      kur              S - magistralinio vamzdyno skerspjūvio plotas, rnm2;

       - purkštukų skaičius.

      57


       

      28. Angliarūgštės-chladono mišinio išeiga Q, kg/s, atsižvelgiant į vamzdyno ekvivalentinį ilgį ir skersmenį, nustatoma pagal 3 brėžinį.

      3 brėžinys. Grafikas angliarūgštės-chladono mišinio išeigai nustatyti.

      Pastaba. Kai vamzdyno skersmuo didesnis nei 35 rnm, išeiga apskaičiuojama tokiu būdu:

      1. Išeiga Q,, kg/s, pagal užduotą vamzdyno ilgį nustatoma vamzdžiui, kurio skersmuo 35 mm.

      2. Nustatoma lyginamoji angliarūgštės-chladono išeiga q , kg/(s·cm )

                                                  .

      3.       Nustatoma angliarūgštės-chladono išeiga

       ,

      kur S = 0,785 d2 - vamzdyno skerspjūvio plotas, cm2 (d - vamzdyno skersmuo).

      29. Angliarūgštės-chladono mišinio padavimo laikas t nustatomas pagal formulę


       

       ,                             (27)


      (27)


       

      kur                md - angliarūgštės-chladono mišinio apskaičiuota masė, kg;

      Q - angliarūgštės-chladono mišinio išeiga, kg/s.

      Pastaba. Jeigu angliarūgštės-chladono mišinio apskaičiuotos padavimo laikas viršija duotą, leidžiama padidinti magistralinio vamzdyno skersmenį iki 13%, lyginant su nustatytu jo dydžiu.

      30. Pagrindinės angliarūgštės-chladono mišinio atsargos masė m, kg, nustatoma pagal formulę

       
      (28)
       

      čia                         – koeficientas, įvertinantis angliarūgštės–chladono mišinio likutį balionuose ir vamzdynuose, priimamas pagal 5 lentelę;

                                   – priimamas pagal 3 lentelę.

      5 lentelė

      Sifoninio vamzdelio skersmuo, mm

      Koeficiento kg reikšmė, kai vamzdyno

       ilgis pagal projektą, m

      iki 100

      nuo 101 iki 200

      virš 200

      10

      0.2

      0,23

      0,25

      12

      0,2

      0,25

      0,28

      9 priedas

      būtinas

      PAVADINIMŲ SANTRUMPŲ SĄRAŠAS

      SV - sprinklennis vandens purkštukas su įgaubta rozete.

      SP - sprinklennis vandens purkštukas su plokščia rozete.

      SN - sprinklennis vandens purkštukas, įrengiamas ant sienos.

      OPS - sprinklennis putų purkštukas.

      OPSR - sprinklerinis putų rozetinis purkštukas.

      BKM - membraninis greito veikimo vožtuvas.

      KM - membraninis vožtuvas.

      KZS - užtvaros signalinis vožtuvas.

      DV - drenčerinis vandens purkštukas su įgaubta rozete.

      DP - drenčerinis vandens purkštukas su plokščia rozete.

      OE - evalventinis purkštukas.

      OPD - drenčerinis putų purkštukas.

      OPDR - drenčerinis putų rozetinis purkštukas.

      GČS - keturių srovių generatorius.

      GČSm - keturių srovių generatorius modernizuotas.

      VS - vandens signalinis vožtuvas.

      GD - grupinio veikimo vožtuvas.

      KTPA - lyninis sužadinimo vožtuvas.

      GZSM - užtveriančioji galvutė.

      GAVZ - automatinė užpildo išleidimo galvutė.

      ZK-32 - užtvaros vožtuvas.

      OK-10 - atbulinis vožtuvas.

      LŪS - lengvai užsiliepsnojantys skysčiai.

      DS - degūs skysčiai.


      9 prieda

       

      10 priedas

      STATYBOS NORMŲ PUNKTŲ IR PRIEDŲ, NETEKUSIŲ GALIOS, SĄRAŠAS

      1. SNiP 2.08.02-89 "Visuomeniniai pastatai ir statiniai": 3.52 punkto antra pastraipa; 9, 10 priedai.

      2. SNiP 2.1101-85 "Sandėliai": punktas 2.19.

      3. VSN 01-89 "Automobilių aptarnavimo įmonių žinybinės statybos normos": punktai 6.1, 6.2, 6.3.

      Mūro darbai. Sąlygos, reikalavimai, kontrolė

      ST 121895674.06:2009  "Mūro darbai"
      Rengė:  dr. Martynas Malakauskas, inž. Kęstutis Malakauskas.
      Recenzavo:  inž. Robertas Dargis, inž. Algimantas Jarašiūnas, inž. Julius Jauniškis, inž. Kęstutis Grimalis, inž. Lionginas Sakalauskas.
      © LIETUVOS STATYBININKŲ ASOCIACIJA   Reg. Nr. 2012-03-07.
      Įsakymo Nr. 7


      I SKYRIUS. BENDROSIOS NUOSTATOS

      1.        Lietuvos statybininkų asociacijos statybos taisyklės ST 121895674.06:2009 „Mūro darbai“ parengtos laikantis STR 1.01.05:2002 „Normatyviniai statybos techniniai dokumentai“ [5.2]. Statybos taisyklės yra normatyvinių statybos techninių dokumentų sistemos dalis, priklausanti savanoriškai taikomų normatyvinių statybos techninių dokumentų sričiai. Rengiant Taisykles vadovautasi galiojančiais normatyviniais dokumentais, bei sertifikuotų Lietuvoje medžiagų, gaminių ir konstrukcijų gamintojų rekomendacijomis.
      2.        Šios statybos taisyklės reglamentuoja atliekamų statybos darbų būdus, kokybės reikalavimus ir taikomos vykdant mūro darbus.
      3.        Statybos taisyklėse technologinių procesų kokybės ir kontrolės valdymo sistema, paremta bendraisiais vidaus kokybės vadybos principais, aprašytais LST EN ISO 9001:2001.
      4.        Statybos taisyklių reikalavimai yra privalomi visiems statybininkų asociacijos narių bei elektroninės Statybos taisyklių sistemos „STATAI“ narių sąraše esančių įmonių darbuotojams. Techniniai reikalavimai ir darbų kontrolė pateikti šių Taisyklių III skyriuje.
       

      II SKYRIUS. NUORODOS

      5.        Statybos taisyklės parengtos laikantis tokių galiojančių normatyvinių dokumentų bei standartų:
      5.1.            Lietuvos Respublikos Statybos įstatymas (Žin.,1996, Nr. 32-778; 2001, Nr. 101-3597);
      5.2.            STR 1.01.05:2002 „Normatyviniai statybos techniniai dokumentai“ (Žin., 2002, Nr. 42-1586. Pakeitimai: Žin., 2003, Nr. 37-1634, Žin., 2004, Nr. 25-780, Žin., 2004, Nr. 56-1952, Žin., 2004, Nr. 90-3332);
      5.3.            STR 1.08.02:2002 „Statybos darbai“ (Žin., 2002, Nr. 54-2150. Pakeitimai: Žin., 2002, Nr. 91-3907, Žin., 2003, Nr. 33-1392);
      5.4.            STR 2.01.01(1):2005 “Esminis statinio reikalavimas. “Mechaninis atsparumas ir pastovumas” (Žin., 2005, Nr. 115-4195);
      5.5.            LST 1346:2005 „Statybinis skiedinys. Klasifikacija ir techniniai reikalavimai“;
      5.6.            LST EN 998-2:2003 Techniniai mūro skiedinio reikalavimai. 2 dalis. Mūro skiedinys;
      5.7.            LST EN 771-1 Mūro gaminių techniniai reikalavimai. 1 dalis. Keraminiai mūro gaminiai;
      5.8.            LST EN 771-2 Mūro gaminių techniniai reikalavimai. 2 dalis. Silikatiniai mūro gaminiai;
      5.9.            LST EN 771-3 Mūro gaminių techniniai reikalavimai. 3 dalis. Užpildų betono mūro gaminiai;
      5.10.        LST EN 771-4 Mūro gaminių techniniai reikalavimai. 4 dalis. Autoklavinio akytojo betono mūro gaminiai;
      5.11.        RSN 139-92 Pastatų ir statinių žaibosauga (SUM 1992 08 24 įsakymas Nr. 148);
      5.12.        LST 1346:1997 Statybinis skiedinys. Bendrieji techniniai reikalavimai;
      5.13.        www.statybostaisyklės.lt naudojimosi taisyklės.
       

      III SKYRIUS. MŪRO DARBAI

      Bendrieji reikalavimai

      6.        Reikalavimai taikomi, kai iš keraminių ar silikatinių plytų, įvairaus tipo blokelių mūrijamos vienasluoksnės ir daugiasluoksnės atitvaros, kolonos ir kitokios konstrukcijos. Atliekant darbus turi būti laikomasi projekto autorių pasiūlytų sprendinių, naudojamasi detalėmis, pateiktomis įmonių gamintojų kataloguose ir specialiojoje literatūroje.
      7.        Medžiagos ir gaminiai mūro darbams priimami tik su atitikties dokumentais, o iškilus abejonėms kokybė tikrinama papildomai.
      8.        Plytos, įvairių tipų keraminiai, silikatiniai, akyto betono blokeliai ir skiediniai, skirti mūro darbams, turi atitikti stiprio gniuždant, atsparumo šalčiui, tankio ir kt. reikalavimus. Bendrieji reikalavimai šioms medžiagoms pateikti standartuose: LST EN 771-2 “Mūro gaminių techniniai reikalavimai. 2 dalis. Silikatiniai mūro gaminiai”, [5.8], LST EN 771-1 “Mūro gaminių techniniai reikalavimai. 1 dalis. Keraminiai mūro gaminiai” [5.7], LST EN 771-4 “Mūro gaminių techniniai reikalavimai. Autoklavinio akytojo betono mūro gaminiai [5.10] LST EN 771-3 “Mūro gaminių techniniai reikalavimai. 3 dalis. Užpildų betono mūro gaminiai” [5.9]. LST EN-998-2:2003 Techniniai mūro skiedinio reikalavimai. 2 dalis. Mūro skiedinys” [5.6], LST L 1346:2005 “ Statybinis skiedinys. Klasifikacija ir techniniai reikalavimai ” [5.5].
      9.        Mūro darbai pradedami atlikus požeminės statinio dalies ašių ir altitudžių geodezinę kontrolę, įrengus horizontaliąją hidroizoliaciją, surašius paslėptųjų darbų aktus ir techniniam prižiūrėtojui priėmus darbus.
      10.    Tuo atveju, kai medžiagos ir gaminiai į darbo vietas tiekiami keliamaisiais mechanizmais, ruošiamas SDTP, nurodant kranų darbo schemas, medžiagų sandėliavimo vietas, transporto judėjimo kelius, sprendžiamas energetinis aprūpinimas.
      11.    Mūro stiprumas priklauso nuo plytų bei akmenų kokybės, skiedinio savybių, rišimo būdo. Plytas arba akmenis mūrinyje reikia išdėstyti taip, kad surišti skiediniu jie sudarytų monolitą. Tam:
               -       mūrinys turi būti mūrijamas eilėmis, statmenomis jėgos veikimo krypčiai;
               -       plytų arba akmenų plokštumos turi būti statmenos arba lygiagrečios plytų arba akmenų
                       paklotui;
               -       kiekviena plyta arba akmenų eilė turi perdengti žemiau esančias vertikalias siūles.
      12.    Plytų mūro horizontalių siūlių vidutinis storis turi būti   10-12 mm,  vertikalių - 10 mm. Vertikalios ir horizontalios siūlės turi būti užpildytos skiediniu, išskyrus tinkuojamą mūrinį, kurių neužpildytų siūlių gylis turi būti ne didesnis kaip  15 mm,  o kolonų vertikalių siūlų - 10 mm.
      Mūro iš silikatinių blokų ARKO M horizontaliųjų siūlių vidutinis storis, mūrijant su cementine pasta, gali būti 1-3 mm, mūrijant su skiediniu 10 mm. Vertikaliosios siūlės neužpildomos skiediniu, nes blokai turi specialią formą – įlaidą ir iškišą.
      13.    Silikatinės plytos  pagal paskirtį skirstomos į paprastąsias (SP) ir apdailos (SA).  Paprastosios silikatinės plytos būna pilnavidurės arba su technologinėmis tuštymėmis. ARKO S plyta turi tris tuštymes (1 pav.) Tokias plytas galima naudoti laikančioms sienoms, pertvaroms mūryti bei apdailos sienų mūrui.

      image

                                                  1 pav.    Silikatinė plyta ARCOS (250x120x88)
       
      Apdailos plytų paviršius būna lygus, gruoblėtas arba reljefinis. Apdailos plytos gali būti baltos ir spalvotos.
      14.    Plytų ir blokų gamintojas privalo deklaruoti vidutinį gniuždomąjį stiprį. Pagal stiprumą plytos gaminamos 300, 250, 200, 175, 150, 125, 100 ir 75 markių. ARKO S plytos gaminamos 175, 150, 125 ir 100 stiprio markių.
      Blokai ARKO M8, M12 skirti pertvaroms mūryti gali būti 125, 100 ir 75 stiprio markių. Blokai ARKO M15, M18, M24, skirti mūryti laikančiąsias atitvaras, gali būti 175, 150, 125 ir 100 stiprio markių.
      15.    Pagal atsparumą šalčiui silikatinės paprastosios ir apdailos plytos, blokai turi būti 50 markės
      16.    Plytų ((250x120x88mm) perskaičiavimo į sąlygines (matmenys 250x120x65 mm) koeficientas – 1,354. Apdailos plytos “Vilnius” (matmenys 250x70x50mm) perskaičiavimo į sąlygines koeficientas – 3,017.
      Pagal mechaninį stiprumą keraminės plytos gali būti M300, M250, M200, M175, M150, M125, M100, M75, M50, M35 ir M25
      Apdailos plytos turi būti ne žemesnės kaip M100, o kaminų – ne žemesnės kaip M125 markės.
      Pagal atsparumą šalčiui keraminės plytos gali būti 15, 25, 35, 50, 75 ir 100 ir didesnės markės.
      17.    Mūrijimo skiediniai, paruošti gamyklose ar statybvietėse, turi atitikti LST 1346:1997 [5.12] reikalavimus. 
      Pagrindiniai mūrijimo skiedinių kokybės rodikliai yra stipris gniuždant, atsparumas šalčiui, tankis.
      Skiedinių stiprio gniuždant markės: M0,4; M1; M2,5; M5; M7,5; M10; M12,5; M15 ir M20.
      Skiedinių atsparumo šalčiui markės: F10; F15; F25; F35; F50; F75 ir F100.
      Atsparumas šalčiui nustatomas, jeigu skiedinys naudojamas drėgnomis sąlygomis ir besikaitaliojant teigiamai ir neigiamai temperatūrai.     
      Mūrui  gali  būti  naudojami  sunkieji  (tankis ≥ 1500 kg/m³) ir lengvieji skiediniai (tankis < 1500 kg/m³). Sunkieji mūrijimo skiediniai gali būti cementiniai, mišrieji ir cemento pastos. Cemento pasta naudojama mūrui, kurio horizontaliųjų siūlių storis yra 1-3 mm.
      Skiedinio reikalingo tankio nuokrypis turi būti ne didesnis kaip 10%.
      18.    Pilnavidurių plytų mūrijimui naudojami Sk3  konsistencijos markės skiedinių mišiniai (kūgio įsmigimo gylis daugiau kaip  10 cm), skylėtų plytų - Sk2 ( kūgio įsmigimo gylis-  5-10 cm), pleištinių sąramų mūrijimui - Sk1 (kūgio įsmigimo gylis iki 5 cm) - LST 1346:2005 [5.5].
      Mūro darbams skiediniai gaminami statybvietėse arba naudojami prekiniai:
               -       sausieji skiedinių mišiniai, kurie susideda iš rišamosios medžiagos, reikiamos
                       granuliometrijos užpildų ir, jei reikia, priedų. Naudojimo vietoje jie sumaišomi su reikiamu
                       kiekiu vandens;
               -       nevisiškai paruošti skiedinių mišiniai, susidedantys iš orinių kalkių, užpildų ir nedaug
                       vandens. Statybvietėje jie koreguojami pridedant cemento, jei reikia užpildų, priedų;
               -       šlapieji - rišamosios medžiagos, užpildų, priedų ir vandens skiedinių mišiniai.
      19.    Skiedinių mišinių savybės gerinamos įvairiais priedais [5.5]. Pridėjus pagal firmų - gamintojų rekomendacijas priedų (pvz. Rebmix,  D.H., REBA - Mortarplast  ir kt.) pagerėja mūro skiedinių klojumas, sumažėja vandens kiekis mišinyje, pagerėja vandens sulaikymo savybė. Maišant cementinius skiedinius su tokiais priedais į struktūrą įtraukiamas oras ir susidarę sferoidai padidina sukietėjusio skiedinio atsparumą šalčiui.
      20.    Mūro konstrukcijose deformacinės siūlės daromos laikantis projekto sprendinių.
      21.    Kai mūrijama su pertraukomis, nutrauktą mūrijimą galima vertikaliu arba nuožulniu nuobėgiu. Jei mūrinys nutraukiamas vertikaliu nuobėgiu, tai jo siūles ne rečiau kaip kas 1,50 m pagal aukštį ir kiekvienos perdangos lygyje turi būti įdėti armatūros tinkliukai, kuriuose išilginių strypų turi būti ne mažiau kaip trys, o jų skersmuo ne mažesnis kaip 6,0 mm,  skersinių strypų skersmuo ne mažesnis kaip 3,0 mm. Kai siena yra 12 cm  storio, išilginių strypų turi būti ne mažiau kai du.
      22.    Laisvai stovinčių, nesustiprintų perdangomis sienų aukštis ribojamas atsižvelgiant į mūrinio masę ir vėjo slėgį (greitį). Maksimalus leistinas mūrijamos sienos aukštis (neįrengiant perdangų) pateiktas 1 lentelėje.
       
      1 lentelė.    Maksimalus leistinas mūrijamos sienos aukštis
      Sienos storis cm
      Mūro tankis kg/m³
      Leistinas laisvai stovinčių sienų aukštis (H) m, kai vėjo slėgis N/m² (vėjo greitis m/s)
       
       
      150 (15)
      270 (21)
      450 (27)
      1000 (40)
       
      25
      daugiau kaip 1600
      1300 – 1600
      1000 - 1300
      3,80
      2,30
      3,0
      2,60
      1,60
      2,10
      1,60
      1,30
      1,40
      -
      -
      -
       
      38
      daugiau kaip 1600
      1300 – 1600
      1000 – 1300
      5,20
      4,50
      4,80
      4,70
      4,0
      4,30
      4,0
      2,40
      3,10
      1,70
      1,30
      1,50
       
      51
      daugiau kaip 1600
      1300 – 1600
      1000 - 1300
      6,50
      6,0
      6,30
      6,30
      5,70
      6,0
      6,0
      4,30
      5,60
      3,10
      2,0
      2,50
       
      64
      daugiau kaip 1600
      1300 – 1600
      1000 - 1300
      7,70
      7,0
      7,40
      7,40
      6,60
      7,0
      7,0
      6,0
      6,50
      4,30
      2,70
      3,50
              
      23.    Vienu metu mūrijant išilgines ir skersines sienas, kai atstumas tarp skersinių sienų ne didesnis kaip 3,50 H, jų aukštį galima didinti 15%,  kai atstumas ne didesnis kaip 2,50 H - 25%, o kai atstumas ne didesnis kaip 1,50 H – 40%.
      24.    Laisvai stovinčių, nesutvirtintų laikinais ryšiais arba perdangomis nearmuotų mūrinių pertvarų aukštis turi būti ne didesnis kaip 1,50 m, esant pertvaros storiui 9 cm (88 mm) ir 1,80 m – esant pertvaros storiui 12 cm.
      Išmūrijus 0,50-0,60 m aukščio klodą, tikrinamas mūrinio horizontalumas, kampų vertikalumas. Leistinieji nuokrypių dydžiai surašyti 2 lentelėje.
       
      2 lentelė.    Leistinieji mūro nuokrypiai
       
      Leistinieji nuokrypiai, mm
       
      plytų, keraminių ir kitų taisyklingos formos blokelių bei stambių blokų
       
      akmens ir akmenbetonio
       
      sienų
      stulpų
      pamatų
      sienų
      stulpų
      1. Storis
      +/- 15
      +/-10
      +/-30
      +/-20
      +/-20
      2. Atraminių paviršių altitudė
      -10
      -10
      -25
      -15
      -15
      3. Tarpuangių plotis
      -15
      -
      -
      -20
      -
      4. Angų plotis
      +15
      -
      -
      +20
      -
      5. Langų angų kraštų nuokrypiai nuo vertikalės
       
      20
       
      -
       
      -
       
      20
       
      -
      6. Konstrukcijos ašių nuokrypiai nuo nuo projektinių
       
      10
       
      10
       
      20
       
      15
       
      10
      7. Mūro kampų ir paviršių nuokrypiai nuo vertikalės:
         vieno aukšto
         viso pastato (dviejų ir daugiau aukštų)
       
       
      10
      30
       
       
      10
      30
       
       
      -
      30
       
       
      20
      30
       
       
      -
      30
      8. Mūro siūlių storis:
          horizontalių
          vertikalių
       
      -2; +3
      -2; +2
       
      -2; +3
      -2; +2
       
      -
      -
       
      -
      -
       
      -
      -
      9. Mūro eilių nuokrypiai nuo
      horizontalės 10 m ilgio ruože
       
      15
       
      -
       
      30
       
      20
       
      -
      10.Vertikalių sienos paviršių  nelygumai pridėtos 2 metrų ilgio liniuotės ruože:
          netinkuojamo paviršiaus
          tinkuojamo paviršiaus
       
       
      5
      10
       
       
      5
      5
       
       
      -
      -
       
       
      15
      15
       
       
      15
      15
      11.Vėdinimo kanalų skerspjūvio
       matmenys
       
      +/-5
       
      -
       
      -
       
      -
       
      -
       
       Mūrijimas

      25.    MŪRAS IŠ SILIKATINIŲ IR KERAMINIŲ BLOKŲ
      25.1.        Visi konstrukciniai (perdangų atrėmimas ant silikatinių blokų atitvarų ir pan.) sprendiniai turi būti pateikti statinio projekte.
      25.2.        Viengubų atitvarų, sumūrytų iš silikatinių blokų ir tinkuotų 10 mm storio tinku, vidutinės tariamojo garso izoliavimo rodiklio vertės pateiktos 3 lentelėje.
      3 lentelė.    Silikatinių blokų mūro atitvarų garso izoliavimo rodikliai
      Atitvaros storis, mm
      80
      120
      150
      180
      240
      Rw  (dB)
      45
      49
      51
      53
      56
       
      25.3.        Mūrijant atitvaras iš silikatinių blokų darbai vykdomi vadovaujantis įmonių gamintojų instrukcijomis ir konstrukcinių sprendinių rekomendacijomis.
      25.4.        Svarbiausieji keraminių blokų ypatumai yra:
                      -       nedidelis tankis;
                      -       dideli matmenys, matmenų įvairovė ir tarpusavio suderinamumas, vertikalus blokų
                              sujungimas, nenaudojant skiedinio;
                      -       šilumos izoliacija ir akumuliacija;
                      -       mechaninis stiprumas;
                      -       garso izoliacija ir atsparumas ugniai.
      25.5.        Keraminiai blokeliai yra ne tik konstrukciniai bet termoizoliaciniai gaminiai. Bloko šiluminė varža priklauso nuo tankio, kurį lemia gaminio tuštymėtumas ir keraminės šukės akytumas. Šiluminėms savybėms įtakos turi tuštymių išdėstymas. Keraminiuose blokeliuose tuštymės orientuotos statmenai šilumos srautui, praeinančiam per keraminių blokelių mūrą. Tokiu atveju šilumos srauto kelias tarp išorinio ir vidinio bloko paviršiaus žymiai ilgesnis, ir šilumos perdavimas per bloką sumažėja.
      25.6.        Norint nepabloginti keraminių blokų mūro termoizoliacines savybes reikia:
                      -       neviršyti 12 mm siūlės storio;
                      -       teisingai ir tiksliai sujungti blokus įlaidomis (rievėmis), juos gerai suglaudžiant ir
                              nenaudojant skiedinio;
                      -       naudoti skiedinį, kurio šilumos izoliavimo savybės geresnės, išlaikant stiprumo
                              reikalavimus;
                      -       nenaudoti skysto skiedinio, kurio didelė dalis nuteka į blokų kiaurymes ir užpildo jas,
                              sumažindama blokų šiluminė varžą;
                      -       vengti kombinacijų su paprastomis plytomis (ypač pilnavidurėmis), nes jų šiluminė
                              varža yra žemesnė;
                      -       tinkamai panaudoti sąramas virš langų, teisingai prijungti perdengimų konstrukcijas;
                      -       blokus sandėliuoti taip, kad jie nesudrėktų.
       
      26.    MŪRAS IŠ KERAMINIŲ IR SILIKATINIŲ PLYTŲ
      26.1.        Plytų mūrinys gali būti vientisinis, palengvintas, su apdaila, armuotas, o pagal rišimo sistemą -  dvieilis ir daugiaeilis.
      26.2.        Trumpainių eilės mūre mūrijamos tik iš sveikų plytų. Mūrinio pirmoji ir paskutinė eilės mūrijamos trumpainiais. Mūrijant daugiaeile perrišimo sistema, po sijų atramomis, murločiais, perdangų plokštėmis bei kitomis surenkamosiomis konstrukcijomis turi būti trumpainių eilės.  Mūrijant vienaeile perrišimo sistema, surenkamosios konstrukcijos gali būti remiamos į ilgainių eilės plytas. 
      26.3.        Stulpai, 2,5 plytos storio ir plonesni tarpusieniai ir tarplangiai, mūrinės sąramos ir karnizai mūrijami trumpainių eilėmis tik iš sveikų plytų.  
      Pusines plytas ir plytų gabalus galima naudoti tik mūro užpildui ir mažai apkrautoms konstrukcijoms (pvz., sienų dalims po langais ir kt.) mūryti. Tokių plytų mūre gali būti ne daugiau kaip 10% bendro plytų kiekio.
      26.4.        Pastatų cokoliai mūrijami vienodos rūšies, neskaldytomis pilnavidurėmis plytomis. Cokolio viršutinė dalis išlyginama smulkiagrūdžiu betono mišiniu arba cementiniu skiediniu.
      26.5.        Plytų mūro horizontalių siūlių vidutinis storis turi būti 10-12 mm,  vertikalių - 10 mm. Vertikalios ir horizontalios siūlės turi būti užpildytos skiediniu, išskyrus tinkuojamą mūrinį, kurių neužpildytų siūlių gylis turi būti ne didesnis kaip  15 mm,  o kolonų vertikalių siūlų - 10 mm.
      26.6.        Mūrijant sienas tenka įrengti karnizus, kaminų dūmtakius, vėdinimo kanalus, sąramas ir kitokius konstrukcinius elementus.
       
      27.    KARNIZŲ MŪRIJIMAS
      Karnizai iš plytų mūrijami iškišant iš fasado plokštumos kiekvieną plytų eilę ne daugiau kaip 1/3 plytos ilgio, tačiau karnizas neturi išsikišti daugiau kaip ½ sienos storio. Karnizai, išsikišantys daugiau kaip 1/2  sienos storio armuojami arba  daromi iš plokščių, inkarais įtvirtintų mūre.
       
      28.    KAMINŲ IR VENTILIACIJOS KANALŲ MŪRIJIMAS
      28.1.        Kaminai iki pastogės perdangos mūrijami iš pilnavidurių  M>75,  o virš pastogės perdangos - iš M>100 keraminių plytų. Ventiliacijos kanalai mūrijami iš keraminių arba silikatinių plytų. Kanalų vidaus paviršiai turi būti lygūs. Kanalų matmenys turi būti nurodyti projekte.
      28.2.        Ventiliacijos kanalus galima įrengti iš keraminių blokų. AB “Rokų keramika” rekomenduojamų ventiliacijos kanalų  blokų panaudojimo schemos pateiktos 2 pav.

      image

                                            2 pav.    Ventiliacijos kanalai iš keraminių blokų
       
      28.3.        Mūrijant aukštuminius kaminus prieš pradedant  darbus turi būti, surašytas reikiamos formos aktas, priimti jų pamatai. Prie akto pridedama:
                      -       paslėptų darbų aktai;
                      -       geodezinės išpildomosios nuotraukos;
                      -       laboratorinių tyrimų aktai.
      28.4.        Prieš mūro projektinės altitudės užpilti pamatai ir kiti požeminiai įrenginiai;
                      -       paruošta vieta medžiagų sandėliavimui;
                      -       pagal SDTP atlikti visi paruošiamieji darbai, sumontuoti kėlimo mechanizmai, parengta
                              mūro darbams vykdyti reikalinga įranga, sukomplektuoti instrumentai, išspręstas                         elektros energijos ir vandens tiekimas, įrengti privažiavimo keliai;
                      -       įrengtas žaibosaugos sistemos įžeminimo kontūras, apšviesta darbų vykdymo zona;
      28.5.        Vykdant kaminų mūro darbus naudojami inventoriniai pastoliai.
      28.6.        Kaminų mūro medžiagos ir gaminiai turi būti sertifikuoti ir atitikti projekto sprendinius.
      Medžiagos ir gaminiai transportuojant ir sandėliuojant turi būti apsaugoti nuo neigiamo atmosferinio poveikio, užteršimo ir pan.
      28.7.        Kaminai mūrijami projekte nurodytos grupės, stiprio ir konsistencijos skiediniu. Mūro vertikalios ir horizontalios siūlės turi būti gerai užpildytos skiediniu. Mūro išorinės siūlės rievėjamos, vidinės – užtrinamos. Mūro darbus vykdant vasarą plytos sudrėkinamos.
      Siūlių storis neturi būti didesnis kaip 12 mm.
      28.8.        Kaminų cokoliai, kurių skersmuo yra iki 5 m mūrijami trumpainių eilėmis, o kai skersmuo didesnis kaip 5 m – galima mūryti ir ilgainiais.
      Mūro eilės turi būti horizontalios  arba jos gali turėti nuolydį, lygų kamino išorinio paviršiaus nuolydžiui.
      Mūro eilių nuolydis kontroliuojamas specialiai tokiai kontrolei sureguliuotu gulsčiuku.
      28.9.        Kaminų, kurių aukštis yra iki 100 m  nuokrypis nuo vertikalės gali būti ne didesnis kaip 0,002 kamino aukščio, bet ne daugiau kaip 150 mm, o aukštesnių kaminų, atitinkamai 0,0015 kamino aukščio , bet ne daugiau kaip 200 mm.
      28.10.    Nuokrypis nuo projektinio kamino skersmens bet kuriame pjūvyje  ir paviršiaus nelygumai (iškilimai  ir įdubimai) neturi viršyti 1% kamino skersmens.
      Kamino vertikalumo kontrolei pamato centre įbetonuojamas metalinis strypas.
      28.11.    Vertikaliosios armatūros strypų ilgis turi būti ne mažesnis kaip 3 m. Strypai dedami mūro vertikaliosiose siūlėse.  Vertikaliosios armatūros strypai suduriami užleidžiant ilgiu ne mažesniu  kaip 30 strypų skersmenų. Strypų sandūros kamino skerspjūvyje išdėstomos tolygiai
      28.12.    Plytų kaminai futeruojami pagrindinių mūro darbų metu. Futeruotės siūlės užtrinamos. Oro tarpas tarp futeruotės ir kamino apsaugomas, kad nepatektų skiedinio ir plytų nuolaužų.
      Futeruotės siūlių storis, kai ji daroma iš molio ir diatomitinių plytų turi būti ne didesnis kaip 8 mm, o kai futeruojama šamotinėmis, rūgštims atspariomis ar sunkiai lydžiomis plytomis – 4 mm.
      28.13.    Oro tarpų tarp kamino ir futeruotės matmenys ir izoliacijos dėjimas proceso metu pastoviai turi būti kontroliuojamas. Mineralinės vatos demblius keisti biria termoizoliacine medžiaga neleistina.
      28.14.    Visos kaminų plieninės detalės (laiptai, žaibosaugos sistemos elementai, sąvaržos) turi būti apsaugotos nuo korozijos prieš jas sumontuojant kaminuose.
      28.15.    Žaibosaugos sistemos turi būti įrengtos vadovaujantis RSN 139-92 [5.11].
       
      29.    SĄRAMŲ MŪRIJIMAS
      29.1.        Angos mūrinėse atitvarose dažniausiai perdengiamos surenkamomis gelžbetoninėmis, o kartais ir mūrinėmis ribotos angos sąramomis. Mūrinės sąramos gali būti gulstinės, pleištinės arba arkinės.
      29.2.        Mūrinės sąramos mūrijamos tik iš kokybiškų plytų. Prieš mūrijant gulstinę sąramą, ant klojinio klojamas 2-3 cm storio skiedinio sluoksnis ir dedami ne mažiau kaip trys armatūros strypai. Tikslus strypų skersmuo ir skaičius nurodomas projekte.
      Angos mūrinėse sienose ir pertvarose gali būti perdengiamos ir U formos keraminių blokų sąramomis.
      29.3.        Pleištinės bei arkinės sąramos mūrijamos iš pleištinės formos arba paprastų plytų. Mūrijant iš paprastų plytų daromos pleišto formos siūlės. Siūlių storis sąramos apačioje turi būti ne mažesnis kaip 5 mm, o viršuje ne didesnis kaip 25 mm. Tokios sąramos pradedamos mūryti nuo abiejų atramų (tarplangių) į angos vidurį, klojant plytas ant atitinkamos formos klojinio.
      29.4.        Gulstinių, pleištinių bei arkinių  sąramų klojiniai ardomi, kai sąramos mūras pasiekia reikiamą stiprumą. Trukmė, po kurios galima ardyti sąramų klojinius, pateikta 4 lentelėje.
       
      4 lentelė.    Trukmė, po kurios galima ardyti klojinius
      Sąramos
      Aplinkos temperatūra C°
      Skiedinio stiprio markė
      Išlaikymo klojiniuose trukmė paromis
       
       
      Gulstinės
      iki 5
      iki 10
      iki 15
      iki 20
      daugiau kaip 20
       
       
      S 2,5 ir aukštesnė
      24
      18
      12
      8
      5
       
      Pleištinės ir arkinės
      iki5
      iki10
      daugiau kaip 10
       
      S 2,5 ir aukštesnė
      10
      8
      5
       
      30.    MŪRO ARMAVIMAS
      30.1.        Mūras armuojamas skersine (tinkleliais) arba išilgine armatūra.
      30.2.        Armuotajam mūrui armuoti turi būti naudojama nerūdijanti armatūra arba ji turi būti apsaugota nuo agresyvios aplinkos poveikio cinkuojant ar atitinkamo storio kitais apsauginiais sluoksniais.
      30.3.        Horizontaliąsias mūro siūles armuoti tinklais galima tik tuo atveju, kai plytų, blokelių bei skiedinio stiprio didinimas neužtikrina reikalaujamo mūro stiprio ir elemento  skerspjūvio didinti negalima.
      30.4.        Mūro konstrukcijos armuojamos sienų horizontaliosiose siūlėse, tam, kad padidėtų sienų stipris. Šios armatūros kiekis turi būti ne mažesnis kaip 0,1% konstrukcijos skerspjūvio ploto. Kai armatūra naudojama norint padidinti atsparumą pleišėjimui bei standumą, armatūros kiekis turi būti ne mažesnis kaip 0,03% konstrukcijos skerspjūvio ploto.
      30.5.        Armatūros tinklus reikia dėti ne rečiau kaip kas penkias paprastų plytų mūro eiles, kaip kas keturias modulinių plytų eiles, kas tris keraminių blokelių mūro eiles ir kas tris keturias silikatinių blokelių mūro eiles.
      30.6.        Tinklų armatūros skersmuo turi būti ne mažesnis kaip 3 mm. Armatūros skersmuo horizontaliosiose mūro siūlėse neturi viršyti:
                      -       susikertant armatūros strypams         6 mm;
                      -       armatūrai nesusikertant siūlėse         8 mm;
                      -       atstumas tarp tinklo strypų turi būti ne didesnis kaip 120 mm ir ne mažesnis kaip 30
                              mm. Siūlės storis turi viršyti armatūros skersmenį ne mažiau kaip 4 mm.
      30.7.        Stulpų ir tarpuangių skersinio armavimo tinklai gaminami ir dedami į mūrą taip, kad ne mažiau kaip du strypai būtų 2-3 mm išsikišę iš tarpuangio vidinio mūro paviršiaus ar dviejų stulpo pusių. Armuojant mūrą išilgai, išilginiai armatūros strypai tarpusavyje suvirinami. Sujungiant išilginius strypus ne suvirinimo būdu lygaus paviršiaus armatūros strypų galai turi baigtis kabliais. Surišant tokius strypus viela sandūros ilgis turi būti ne trumpesnis kaip 20 strypų skersmenų.
      30.8.        Mūrijant su plonasluoksniu skiediniu rekomenduojama naudoti armatūros tinklelius, kurių strypų skersmuo 1,50 mm.  
       
      31.    DEFORMACINĖS SIŪLĖS
      31.1.        Temperatūrinės ir susitraukimo deformacinės siūlės mūrinių pastatų sienose turi būti įrengiamos vietose, kuriose galima temperatūrinių ir susitraukimo deformacijų sutelktis, galinti sukelti neleistiną mūro pleišėjimą, mūro poslinkius per siūles. Atstumas tarp temperatūrinių ir susitraukimo siūlių nustatomas skaičiavimais.
      31.2.        Deformacinės siūlės sienose, sujungtose su gelžbetoninėmis ar plieninėmis konstrukcijomis, turi sutapti su siūlėmis šiose konstrukcijose. Prireikus, atsižvelgiant į statinio konstrukcinę schemą, mūro sienose reikia įrengti papildomas temperatūrines siūles, neįrengiant šiose vietose siūlių gelžbetoninėse ar plieninėse konstrukcijose.
      31.3.        Nuosėdžių siūlės turi būti įrengiamos visais atvejais, kai galimi nevienodi statinio pamatų nuosėdžiai.
      31.4.        Deformacinių siūlių konstrukcijos turi būti pateiktos projetiniuose sprendiniuose.
       
      32.    MŪRO APDAILA
      32.1.        Apdailinant statinius apdailos plytomis, jos turi būti sujungtos su pagrindiniu mūru. Pastatams iki penkių aukštų pagrindiniam mūrui galima naudoti  88 mm , o apdailiniam - 65 mm storio plytas. Dviejų aukštų pastatuose apdailos plytų sluoksnį su pagrindiniu mūru galima sujungti lanksčiais armatūros ryšiais. Apdailos plytų drėgnumas negali būti didesnis kaip 6%. Statybvietėje apdailos plytas reikia apsaugoti, kad nesudrėktų, o lietingu metu uždengti.
      32.2.        Keraminių apdailos plytų atsparumo šalčiui markė turi būti ne mažesnė kaip F50. Apdailos mūrui turi būti naudojami SIII grupės [5.5] skiediniai, kurių  stiprio markė turi būti ne mažesnė kaip S5, konsistencijos markė – Sk2 (kūgio įsmigimo gylis 5-10 cm).
      Apdailinis išorės mūro sluoksnis turi būti mūrijamas kartu su visa siena.  
      32.3.        Keramines apdailos plytas draudžiama naudoti:
                      -       drėgno režimo pastatų fasadų apdailai;
                      -       kolonoms ir stulpams, laisvai drėkinamiems atmosferos kritulių;
                      -       sienų plotams, kuriuos veikia ventiliatorių išpučiamas šiltas ir drėgnas oras.
      32.4.        Standžiai sujungtam su pagrindiniu mūru apdailos sluoksniui rekomenduojama naudoti vienodų matmenų ir vienodo stiprio apdailos ir pagrindines plytas. Kai apdailos ir pagrindinės plytos yra skirtingo aukščio, apdailos plytų stiprio markė turi būti vienu laipsniu aukštesnė už pagrindinio mūro plytų stiprio markę.
      65 mm storio apdailos plytas jungiant su 88 mm storio pagrindinio mūro plytomis, jos kas 6 eilės turi būti perrištos su pagrindiniu mūru.
      32.5.        Pagrindines silikatinių plytų sienas, apdailintas keraminėmis plytomis, leidžiama mūryti iki 5 aukštų. Tokie patys reikalavimai taikomi pagrindines keraminių plytų sienas apdailinant spalvotomis arba paprastomis bei skeltomis silikatinėmis plytomis.
      32.6.        Apdailintą sieną armuojant armatūros tinkleliai turi būti dedami ant sienos, įskaitant ir apdailos sluoksnį.
      32.7.        Apdailinant mūrą U formos įvairių medžiagų plokštėmis jungiamoji dalis į pagrindinį mūrą įleidžiama ne mažiau kaip 75 mm, kiekviename aukšte paliekama pagal projektą įrengta sėdimo kompensacinė siūlė. Tokiose sienose armatūra rekomenduojama dėti tose siūlėse, kur apdailos plokštės įleidžiamos į mūrą arba viena plytų eile žemiau.
      32.8.        Dolomito plokštės prie sienos tvirtinamos skiediniu ir armatūros kabėmis. 10 mm storio plokštes pirmame aukšte iki 5 metrų galima priklijuoti tik skiediniu [5.5].
      Cokolyje ir kas antrame aukšte dolomitines apdailos plokštes reikia atremti į pagrindiniame mūre esančią atraminę juostą, kuri turi būti išsikišusi iš pagrindinio mūro per dolomitinės apdailos storį. Juosta mūrijant sienas gali būti daroma iš dolomito plytų. Po atramine juosta paliekama 20-25 mm aukščio horizontali sėdimo siūlė, kurios gylis lygus dolomito plokštės storiui. Siūlė užpildoma elastinga medžiaga.
       
      33.    MŪRAS IŠ TAISYKLINGOS FORMOS DIRBTINIŲ BLOKŲ IR GAMTINIŲ AKMENŲ
      33.1.        Dirbtiniai ir taisyklingos formos gamtiniai akmenys mūrijami pagal tas pačias taisykles, kaip ir plytų mūras. Blokai klojami, paeiliui dedant trumpainių ir ilgainių eiles, ir visos skersinės vertikalios siūlės perrišamos ½ arba ¼ bloko. Blokai mūrijami skiediniu, kurio konsistencijos markė Sk2 (kūgio įsmigimo gylis nuo 5 iki 10 cm. Horizontaliosioms siūlėms reikėtų naudoti ne tokį slankų skiedinį, vertikaliosioms – slankesnį skiedinį.
      33.2.        Kai mūras mūrijamas iš taisyklingos formos dirbtinių blokelių vidutinis horizontaliųjų siūlių storis – 12 mm, vertikaliųjų – 10 mm. Kai mūras mūrijamas iš taisyklingos formos gamtinių akmenų, horizontaliųjų ir vertikaliųjų siūlių vidutinis storis 15 mm. 
      33.3.        Mūrijant atitvaras iš keraminių, silikatinių  (pvz., “Silka”) ir pan. blokelių darbai vykdomi vadovaujantis įmonių gamintojų instrukcijomis.
      33.4.        Mūro konstrukcijų iš taisyklingos formos dirbtinių ir gamtinių akmenų leistini matmenų nuokrypiai surašyti 2 lentelėje.
       
      34.    ARKŲ IR SKLIAUTŲ MŪRAS
      34.1.        Arkos, skliautai mūrijami laikantis projekto iš taisyklingos formos plytų ar akmenų su cementiniu ar mišriuoju skiediniu.
      34.2.        Arkų ir skliautų mūrą reikia mūryti vienu metu iš abiejų pusių nuo padų iki spynos. Mūro siūlės pilnai užpildomos skiediniu.  1/4 plytos storio dvigubo kreivumo skliautų viršutinį paviršių mūrijant reikia užtrinti cementiniu skiediniu. Didesnio storio skliautų iš plytų ar akmenų mūro siūles būtina papildomai užpilti skystu skiediniu.
      34.3.        Dvigubo kreivumo skliautų mūrą  galima pradėti mūryti, jei išorės temperatūra yra aukštesnė už +10° C, ne anksčiau kaip po 7 parų baigus įrengti jų padus. Jei oro temperatūra yra nuo +10 iki +5° C, mūro darbų pradžios terminas pailgėja 1,5 karto, o esant temperatūrai nuo +5 iki +1° C – du kartus.
      Skliautų mūrą su templėmis, kurių paduose įstatyti surenkamieji gelžbetonio elementai ar plieno karkasai, galima pradėti mūryti iš karto įrengus padus.
      34.4.        Dvigubo kreivumo skliautų gretimų bangų sujungimo briaunos klojinyje turi būti išlaikytos ne mažiau kaip 12 valandų, jei išorės temperatūra yra aukštesnė už  +10 °C. Jei oro temperatūra yra nuo +10 iki +5° C, šis terminas pailgėja 1,5 karto, o kai temperatūra yra nuo +5 iki  +1° C – du kartus.
      34.5.        Apkrauti arkas ir skliautus išardžius klojinius, kai oro temperatūra yra aukštesnė už +10° C, leidžiama ne anksčiau kaip po 7 parų. Jei oro temperatūra yra nuo +10 iki +5° C, šis terminas pailgėja  1,5 karto, o kai oro temperatūra yra nuo +5 iki +1° C – du kartus.
      34.6.        Šiluminę izoliaciją skliautuose reikia kloti simetriškai nuo atramų iki spynos, tolygiai apkraunant skliautus.
      34.7.        Arkose ir skliautuose temples reikia įtempti iš karto užbaigus mūro darbus.
      34.8.        Žiemą arkas ir skliautus, naudojant skiedinius su prieššaltiniais priedais, leidžiama mūryti, jei vidutinė paros temperatūra yra ne žemesnė kaip ­15° C. Skliautų bangos, mūrytos esant neigiamai temperatūrai, turi būti išlaikytos klojiniuose ne mažiau kaip 3 paras.
       

      Kompleksinių atitvarų įrengimas

      35.    Kompleksinės 2-3-4 s1uoksnių atitvaros įrengiamos pagal projekto sprendimus arba naudojamasi detalėmis-sprendimais (jeigu jie nustatyta tvarka įteisinti) pateikiamais firmų kataloguose (pvz., AB „Silikatas”) bei specialiojoje literatūroje.
      Projektuojant ir statant tokias kompleksines atitvaras būtina:
                      -       įvertinti šilumos, drėgmės bei oro judėjimą ir siekti, kad šilumos nuostoliai būtų kiek
                              galima mažesni, kad konstrukciniai elementai ir atitvarų medžiagos nedrėktų;
                      -       teisingai suderinti jas sudarančių sluoksnių ir medžiagų savybes, konstrukcijų
                              mazgus, kad kompleksinė atitvara atlaikytų destruktyvius aplinkos veiksnius, būtų
                              ekonomiška;
                      -       įvertinti kompleksinę atitvaros sluoksnių vėdinimą bei apsaugą nuo garo
                              prasiskverbimo konstrukcija, būtinybe.
      36.    Šiluma medžiagoje perduodama šilumos laidumu, konvekcija ir spinduliavimu. Tankiose medžiagose spinduliavimo ir konvekcijos būdais perduodamos šilumos kiekis yra mažas, todėl statybinėse medžiagose šiluma sklinda šilumos laidumo būdu, t.y. kai energija tiesiogiai pernešama nuo šiltesnių kūno dalių šaltesnėms.
      37.    Svarbiausias medžiagos rodiklis, apibūdinantis medžiagos sugebėjimą praleisti šilumos srautą, yra šilumos laidumo koeficientas (l). Šilumos laidumo koeficientas yra lygus šilumos srautui, kuris perduodamas per medžiagą, esant nusistovėjusiam ant medžiagos paviršių 1°C temperatūrų skirtumui. Projektuojant ir statant pastatus sienų šiluminė varža apskaičiuojama naudojant projektinę šilumos laidumo dydžio vertę (R=d/l). Projektinė šilumos laidumo dydžio vertė nustatoma įvertinus statybinės medžiagos ar gaminio eksploatavimo sąlygas.
      38.    Tos pačios mineralines sudėties statybinių medžiagų šilumos laidumas labiausiai priklauso nuo jų tankio ir drėgnumo. Šilumos laidumas taip pat priklauso ir nuo medžiagos temperatūros.
      39.    Didėjant tos pačios mineralines sudėties medžiagos tankiui, didėja jos šilumos laidumas. Didėjant tankui mažėja medžiagos struktūroje oru užpildytų porų kiekis. 0,1-2,0 mm dydžio porose esančio oro šilumos laidumo koeficientas 0.024-0.030 W/(m2.K). o tankaus mineralinės kilmės karkaso šilumos laidumo koeficientas yra apie 100-300 kartų didesnis. Statybinių medžiagų šilumos laidumas priklauso nuo abiejų dedamųjų savybių.
      40.    Šilumos laidumo koeficientui įtakos turi chemine-mineraline medžiagos karkaso sudėtis. Kristalinių medžiagų šilumos laidumo koeficientas yra didesnis už vienodo tankio amorfinių medžiagų šilumos laidumo koeficientą Pvz., trepelio (amorfinės struktūros medžiaga) šilumos laidumo koeficientas yra 6,5 karto mažesnis už kvarco (kristalinės struktūros medžiaga).
      41.    Labai akytų medžiagų (tankis 15-30 kg/m3) šilumos laidumo koeficientas kartais didėja mažėjant jos tankiui. Tai priklauso nuo padidėjusio šilumos perdavimo konvekcijos būdu.
      42.    Vandens šilumos laidumo koeficientas yra apie 20 kartų didesnis už oro, o ledo šilumos laidumo koeficientas - apie 4 kartus didesnis negu vandens. Medžiagai sudrėkus, drėgmė išstumia iš porų orą ir jas užpildo vanduo, dėl to padidėja medžiagos šilumos laidumo koeficientas. Šilumos laidumo koeficiento padidėjimas priklauso nuo drėgmės, ledo ar šerkšno kiekio.
      Visa tai reikia įvertinti projektuojant ir įrengiant kompleksines atitvaras.
       
      43.    PALENGVINTAS MŪRAS SU STANDŽIAIS RYŠIAIS
      43.1.        Tokios kompleksinės atitvaros taikomos statant gyvenamuosius ir visuomeninius pastatus iki 5 aukštų ir kai tokių pastatų patalpų santykinis drėgnumas yra nedidesnis kaip 60%. Palengvinto mūro konstrukcijos netaikomos cokolio ir rūsio sienoms bei padidinto drėgnumo vietose.
      43.2.        Kompleksinė atitvara susideda iš dviejų išilginių (išorės ir vidaus) sienelių. Standų ryšį tarp jų sudaro skersine sienele (diafragma), mūrijama iš keraminių ar silikatinių plytų. Nepatartina standžių ryšių daryti trisluoksnėse 1, 2, 3 aukštų pastatuose, taip pat trisluoksnėse stambiaplokštėse ir mono1itinse sienose.
      43.3.        Sluoksniuotų sienų laikantįjį sluoksnį rekomenduojama įrengti vidinėje atitvaros pusėje, o šilumai nelaidų sluoksnį - arčiau išorinės atitvaros pusės. Kitaip sluoksnius galima išdėstyti tuomet, kai nėra techninių galimybių šilumai nelaidų sluoksnį įrengti išorinėje atitvaros pusėje arba patalpų oras yra sausas ar normaliai drėgnas o vidaus paviršiuose įrengta reikalinga garo izoliacija.
      43.4.        Palengvinto mūro su standžiais ryšiais sienų tarplangiai ir kampai konstruktyviai armuojami armatūros tinklais. Armatūra dedama horizontaliose mūro siūlėse perdangos lygyje, kampuose bei išilginių sienų susikirtimuose, tarplangnių viršuje ir apačioje.
      43.5.        Palengvinto mūro standūs ryšiai yra svarbūs elementai. Jie sujungia mūro išorinį ir vidinį sluoksnius, kad kartu atlaikytų apkrovas ir temperatūros pokyčių poveikius. Ryšiai mūrijami ištisai per vis pastato aukštį. Juos nutraukti galima tik save laikančiose ir mažiau kaip 50% apkrautose sienose. Diafragmų žingsnis nustatomas skaičiavimais.
      Mūras su standžiais ryšiais turi būti mūrijamas su vienos rūšies plytomis.
      43.6.        Kai į mūrą su standžiais ryšiais remiamos sijos, montuojamos sąramos, ryšiai daromi tiesiog po jomis. Jeigu reikia, tokiose vietose numatomi piliastrai, ryšiai armuojami. Armatūra apšiltinimo sluoksnyje apsaugoma S10 stiprio markės cementinio skiedinio 30 mm storio sluoksniu.
      43.7.        Tarp standžių ryšių dedamas šilumą izoliuojantis sluoksnis, kuris turi užpildyti tarpą tarp diafragmų ir išorinio bei vidinio mūro sluoksnių. Jeigu šilumą izoliuojantis sluoksnis yra plonesnis už tarpą tarp mūro, tai izoliacija prispaudžiama ir fiksatoriais pritvirtinama prie vidinio mūro sluoksnio. Taip prie išorinio mūro sluoksnio suformuojamas oro tarpas, apsaugantis šilumos izoliaciją nuo galimo sudrėkimo.
       
      44.    PALENGVINTAS MŪRAS SU LANKSČIAIS RYŠIAIS
      44.1.        Kompleksinių sienų lankstūs ryšiai daromi iš nekoroduojančio plieno, stikloplastinės armatūros, armatūrinio plieno su cinko ar aliuminio antikorozine danga.
      44.2.        Trisluoksnių pytų mūro sienų su lanksčiais ryšiais schemos pateiktos 3 pav.

      image

                                                       3 pav.    Trisluoksnių sienų schemos
       
      44.3.        Kompleksine atitvara  panaudojant silikatinius blokus pavaizduota 4 pav.

      image

                                          4 pav.    Kompleksinė atitvara su silikatiniais blokais
       
      44.4.        Ryšys tarp apkrautos ir neapkrautos mūro dalių užtikrinamas dedant armatūros tinklus arba armatūros ryšius.
      Armatūros tinklai dedami ne rečiau kaip kas 1 m pagal sienos aukštį kampuose, sienų sankirtose ir perdenginių lygyje. Kompleksinės sienos sluoksniai tarpusavyje sujungiami lanksčiais 6 mm skersmens armatūrinio plieno ryšiais. Ryšiai dedami ne didesniais kaip 1 m atstumais pagal sienos ilgį ir kas 0,6 m — pagal sienos aukštį
      Lanksčių ryšių skerspjūvio plotas turi būti ne mažesnis kaip 0,4 cm2 vieno kvadratinio metro sienos paviršiaus.
      Lankstus ryšiai sienos ilgio atžvilgiu išdėstomi šachmatine tvarka.
       
      45.    NEARMUOTŲJŲ IR ARMUOTŲJŲ MŪRINIŲ KONSTRUKCIJŲ DARBO   BRĖŽINIŲ NURODYMAI
      45.1.        Darbo brėžiniuose turi būti nurodyta:
                      -       plytų, blokelių, apdailos medžiagų ir betono, naudojamo mūrui ir stambioms plokštėms
                              gaminti, rūšis su nuorodomis į atitinkamus standartus arba technines specifikacijas,
                              nurodant projektines stiprio ir reikiamas atsparumo šalčiui markes; betono su
                              poringaisiais užpildais, taip pat akytojo ir poringojo betono nurodomos tankio markės;
                      -       skiedinių ir rišiklių, naudojamų montavimo siūlėms, taip pat stambiosioms plokštėms ir
                              blokams gaminti ištisus metus, rūšys;
                      -       armatūros, juostinio ir profilinio plieno klasės ir markės;
                      -       sienų konstrukcija, siūlių perrišos sistema, o palengvintajam mūrui – šiltalo rūšis ir
                              storis;
                      -       mūro, mūrijamo esant neigiamai temperatūrai – mūrijimo būdas ir papildomos
                              priemonės, garantuojančios stiprumą ir stabilumą statant ir naudojant.
      45.2.        Brėžiniuose, pagal kuriuos bus mūrijama esant neigiamoms temperatūroms, turi būti įrašai:
                      -       apie konstrukcijų stiprumo patikrinimą ir galimybes statyti žiemą;
                      -       konstrukcijų, kurių laikomoji galia išnaudojama daugiau kaip 80 %, plytų (blokelių) ir
                              skiedinio stiprio sisteminės kontrolės statybvietėje reikalavimai. Tokios konstrukcijos
                              turi būti nurodytos darbo brėžiniuose;
                      -       apie darbų tvarką, laikinuosius stiprinimus, laikinųjų ramsčių įrengimą ir kitas
                              priemones, užtikrinančias statomų konstrukcijų stiprumą ir stabilumą bei skiedinio stiprį,
                              kuriam esant mūras gali būti apkraunamas.
       

      Mūrijimas neigiamoje temperatūroje

      46.    Užšąlant skiediniui, laisvasis vanduo virsta ledu (susidaro vidinės, viršijančios skiedinio stiprumą jėgos) ir ardo pradinių cementuojančių junginių struktūrą. Žinant neigiamų temperatūrų įtaką mūriniams, būtina parinkti teisingus ir ekonomiškus mūrijimo žiemos metu metodus. Pasirinktas mūrijimo būdas esant minusinei temperatūrai turi užtikrinti konstrukcijų stabilumą, tvirtumą ir jų statybos periodu, ir vėliau naudojant.
      47.    Mūrinius neigiamoje temperatūroje galima mūryti:
               -       neužšąlančiais, ne žemesnės kaip S5 stiprio markės skiediniais, kurie turi šalčiui  atsparių
                       cheminių priedų, nesukeliančių mūrijimo medžiagų korozijos (potašas, natrio nitritas,
                       sumaišyti papildai ir pan.), kietėjančiais šaltyje nešildant;
               -       paprastais skiediniais, mūrinį dirbtinai šildant;
               -       užšaldymo būdu naudojant paprastus ne žemesnės kaip S1 markės skiedinius be cheminių
                       priedų. Konstrukcijos elementai privalo būti pakankamai stabilūs ir tvirti
               -       pirmojo mūro atitirpimo laikotarpiu (esant atitirpstančio skiedinio mažiausiam stipriui) ir
                       tolesnio pastato naudojimo periodu.
      Mūrinių konstrukcijų, statomų užšaldymo būdu, aukštis iki 15 m.
      Mūro darbams vykdyti žiemos metu keliami aukštesni organizaciniai techniniai reikalavimai, sugriežtinama proceso kokybės kontrolė sudaroma atskira statybos darbų technologijos projekto dalis, numatomos papildomos darbų organizavimo priemonės.
      48.    Priemonės, garantuojančios būtiną galutinį žieminio mūro stiprį (skiedinių markių didinimas, didesnio atsparumo plytų ir kitų dirbinių taikymas ar kai kuriais atvejais armavimas), turi būti nurodytos darbo brėžiniuose:
               -       mūrijant skiediniais su šalčiui atspariais priedais, nurodyti mūrijimo būdai naudojami mūro
                       elementams, kurių laikomoji galia išnaudojama daugiau nei 90 %;
               -       mūrijant užšaldymo būdu, elementams, kurių laikomoji galia išnaudojama daugiau nei 70 %.
      Daugiaaukščių pastatų (9 aukštų ir aukštesnių), statomų žiemą su šalčiui atsparių priedų turinčiais skiediniais, darbo brėžiniuose reikia nurodyti reikalaujamus tarpinius skiedinio stiprius skirtingoms statinio užbaigtumo pagal aukštus stadijoms.
      Naudojami prieššaltiniai priedai pažemina vandens užšalimo temperatūrą ir sudaro sąlygas skiediniui kietėti neigiamoje temperatūroje.
      49.     Žiemą naudojamų mišinių temperatūra, jeigu nenaudojama specialių prieššaltinių priedų, turi būti ne žemesnė kaip +5° C. SI, SII, ir SIII grupių mišiniams (rišamoji medžiaga, (SI) kalkės, (SII) kalkės ir cementas, (SIII) cementas) gaminti galima naudoti vandenį, ne karštesnį kaip +80° C (LST 1346:1997 [5.12]).
      Cheminiai priedai - natrio nitritas (NaNO2), kalcio nitritas (Ca(NO2)2, potašas (K2CO3), kalcio chloridas (CaCI2), natrio chloridas (NaCI) ir kt. pridedami ruošiant skiedinių mišinius specializuotuose cechuose, nes juos reikia tiksliai dozuoti.
      Kalcio chloridas ir natrio chloridas didina mūrinio higroskopinę drėgmę ir jų paviršiuje išsiskyrus druskoms gali atsirasti baltų dėmių. Todėl kalcio ir natrio chloridai naudojami mūrijant pastatų požemines dalis (pamatus, atramines sienutes). Druskų tokiuose skiediniuose gali būti iki 4-7 % vandens masės. Mišinius su potašo arba natrio nitrito priedais leidžiama naudoti mūro darbuose (išskyrus apdailos mūra) su cementiniais (skiedinio grupė SIII) ir cementiniais-kalkių (kai kalkių tešlos ne daugiau kaip 0,30% cemento tūrio) mišiniais. Taip sumūrytas sienas galima tinkuoti.
      Skiediniai su natrio nitritu gali kietėti iki -15°C, o su potašu priedu iki 25-30° C temperatūroje.
      Mišiniai su potašu, ypač jei jo yra daugiau, greitai kietėja. Kietėjimo intensyvumui sulėtinti į skiedinį reikėtų pridėti kietėjimo lėtiklių (pvz.. sulfitinio mielių raugo (SMR) 0,30- 1 ,0% cemento masės).
      Skiediniams šalčiui atsparų priedą natrio nitritą galima naudoti:
               -       statant drėgnus cechus, pirtis, skalbyklas ir kitas patalpas su didesniu oro drėgnumu, taip
                       pat patalpas, kuriose oro temperatūra > 40 0C;
               -       statant konstrukcijas, esančias kintamojo vandens lygio zonoje ar po vandeniu, kur nėra                  hidroizoliacijos.
      50.    Neleidžiamas skiedinių su natrio nitrito, potašo priedais sąlytis su cinkuotomis ir aliumininėmis įdėtinėmis detalėmis be išankstinės antikorozinės apsaugos.
      Skiediniai su potašo priedais negali būti naudojami sienoms iš silikatinių plytų žemesnės nei 100 markės  ir žemesnės kaip F25 atsparumo šalčiui markės.
      51.    Jeigu, esant šaltam orui, mūro darbų išvengti negalima, patogiau naudoti skiedinius su prieššaltiniais priedais arba taikyti kitokias (sudarančios sąlygas skiedinių kietėjimo procesui) priemones.
      52.    Neigiamoje temperatūroje mūro konstrukcijas galima šildyti elektra, į horizontalias siūles įtaisant elektrodus (4-6 mm skersmens armatūrinio plieno strypus). Elektrodai prijungiami prie skirtingų 220-380 V įtampos kintamosios srovės fazių šildoma 30-35° C temperatūroje, kol skiedinys sukietėja iki 20% projektinio stiprumo.
      Šildant būtina vėdinti pastato patalpas, kad oro drėgme jose būtų ne didesnė kaip 70%. Pastato šildomų išorinių mūro sienų temperatūra pastato viduje, 0,50 m aukščiau grindų, turi būti ne žemesnė kaip +10° C.
      53.    Mūrijant užšaldymo metodu skiedinys turi turėti tiek šilumos, kad jos pakaktų, kol skiedinys bus paklotas, apspaustas plytomis ir suformuotos normalaus storio siūlės.
      Sušalusių, o po to atšildytų skiedinių mūro darbams naudoti neleidžiama.
      Užšaldymo būdu draudžiama mūryti necentriškai gniuždomas konstrukcijas, konstrukcijas, kurios atšilimo metu bus veikiamos dinaminių apkrovų, kevalų, sienų ir stulpų iš laukakmenio betono, pamatų iš lauko akmenų.
      54.    Užsaldimo metodu išmūrytas mūrinys atšilimo metu turi būti stebimas ir imamasi priemonių mūrinių konstrukcijų stiprumui ir stabilumui palaikyti.
       

      Mūro konstrukcijų sustiprinimas rekonstruojamuose pastatuose

      55.    Mūro konstrukcijų sustiprinimo darbai rekonstruojamuose pastatuose vykdomi pagal projektą ir SDTP.
      56.    Prieš sustiprinant mūrines konstrukcijas nuvalomas senas tinkas, pašalinami suirusio mūro sluoksniai.
      57.    Norint padidinti mūro konstrukcijos laikančiąją galią ar stiprinant labai pažeistas konstrukcijas naudojamas injektavimo būdas. Mūro konstrukcijos injektuojamos cementiniu arba cemento — polimeriniu skiediniu. Tokiems skiediniams naudojamas CEM I 42,5 arba CEM II 52,5 portlandcementai.
      Cementinių ir cementinių — polimerinių skiedinių plastiškumas turi atitikti naudojamos injektavimo technologijos įrenginių darbo parametrams, jie turi gerai sulaikyti vandenį.
      58.    Mūro konstrukcijos stiprinamos plieninėmis apkabomis (kampuočiais su sąvaržomis). Tokį sustiprinimą galima atlikti dviem būdais:
      1) ant stiprinamos mūro konstrukcijos kampuočių ir sąvaržų zonose klojamas ne žemesnės kaip S10 stiprio gniuždant markės cementinio skiedinio sluoksnis. Po to sustatomi kampuočiai su sąvaržomis ir sąvaržose sudaromas 10-15 kN išankstinis įtempimas;
      2) kampuočiai su sąvaržomis montuojami be skiedinio su 15...20 mm tarpu nuo mūro, užfiksuojant juos plieniniais ar mediniais pleištais ir sąvaržose sudaromas 10-15 kN tempimas. Tarpas užpildomas standžiu cementiniu skiediniu ir, jam sukietėjus, pašalinami pleištai ir sąvaržose sudaromas 30-40 kN įtempimas.
      59.    Stiprinant mūro konstrukcijas gelžbetonio arba armuoto skiedinio apkabomis, laikomasi tokių taisyklių:
               -       mūras armuojamas surištais armatūros strypynais, kurie projektinėje padėtyje fiksuojami
                       kabėmis kalamomis į mūro siūles kas 0,8...1,0 m šachmatine tvarka. Jungti plokščius
                       strypynus į erdvinius suvirinant taškiniu būdu neleidžiama;
               -       klojinių skydai tarp savęs jungiami standžiai, kad konstrukcija būtų stipri ir nesideformuotų
                       betonavimo metu;
               -       reikiamo slankumo (standartinio kūgio nuoslūgis 5...6 cm) betono mišinys klojamas lygiais
                       sluoksniais ir tankinamas vibruojant; 
               -       klojiniai ardomi betonui pasiekus ne mažiau kaip 50% projektinio stiprumo.
      60.    Sustiprinant tinkuotas mūro sienas plieninėmis juostomis, tinke padaromos horizontalios vagos, kurių gylis lygus tinko sluoksnio storiui, o plotis - plieninių juostų pločiui.
      61.    Sustiprinant mūro sienas plieninėmis juostomis ir įtemptomis sąvaržomis, tempimai kontroliuojami dinamometriniu raktu arba matuojant deformacijas laikrodinio tipo 0,001 mm padalos vertės indikatoriais.
      62.    Montuojant juostas ir sąvaržas žiemos metu nešildomose patalpose, vasara, įvertinant temperatūrines deformacijas, koreguojamas įtempimas.
      63.    Tarpangių ir mūro kolonų keitimas pradedamas pastatant laikinas atramas pagal projekto sprendimus.
      64.    Mūrijant šalia seno mūro tarpas tarp naujo ir seno mūro turi būti 3-4 cm. Tarpas gerai užpildomas ne žemesnės kaip SI10 stiprio gniuždant markės skiediniu.
      65.    Laikinus tvirtinimus galima nuimti, kai naujas mūras pasiekia ne mažesnį kaip 50% projektinį stiprumą.
      66.    Stiprinant mūro konstrukcijas reikia kontroliuoti:
               -       mūro paviršiaus paruošimo kokybę;
               -       sustiprinimo atitikimą projektui;
               -       tvirtinimo detalių suvirinimo kokybę po įtempiamų elementų tempimo;
               -       sustiprinimo konstrukcijų antikorozinę apsaugą.
       

      Kokybė ir kontrolė

      67.    Vykdant mūro darbus pastoviai kontroliuojamos proceso operacijos ir surašomi dengtų darbų aktai:
               -       hidroizoliacijai;
               -       detalių ir konstrukcijų (jei numatyta projekte) suvirinimo darbams;
               -       detalėms ir detalių  antikorozinei apsaugai;
               -       sienų ir perdangų garo ir šilumos izoliacijai;
               -       deformacinių ir temperatūrinių siūlių rengimui ir izoliavimui;
               -       pertvarų tarp butų konstrukcijoms;
               -       surenkamųjų gaminių atramoms;
               -       dūmtraukių ir vedinimo kanalų įrengimui.
      68.    Išorės mūro sienų įrengimo proceso kontrolė surašyta 5 lentelėje.
       
      5 lentelė.    Mūro darbų kokybės kontrolė
      KONTROLIUOJAMA OPERACIJA
      K* ir A*
      KONTROLĖS BŪDAI
      D*
      1.PARUOŠIAMIEJI DARBAI
       
       
       
      -medžiagų priėmimas, kokybės kontrolė, sandėliavimas
      SV
      vizualiai
      VAK
      -sienų, angų, tarpuangių nužymėjimas, aukščių kontrolė
      SV
      geodeziniais prietaisais
      G
      2. MŪRO DARBAI
       
       
       
      -mūrinio matmenų kontrolė
      SV
      ruletė
      TP
      mūrinio vertikalumo, horizontalumo, siūlių storio ir užpildymo kontrolė
      SV
      matvimo prietaisais
      TP
      -perdangų montavimo horizonto kontrolė
      SV
      vizualiai
      TP
      -sąramų, sijų, laiptų ir kt. konstrukcijų atraminių paviršių paruošimas, atrėmimas
      SV
      geodeziniais prietaisais
      G
      -garo, šilumos izoliacijos įrengimo kontrolė
      SV
      vizualiai
      TP
      -mūro sluoksnių sujungimas
      SV
      vizualiai
      TP
      -dūmtraukių, vėdinimo kanalų įrengimo kontrolė
      SV
      vizualiai
      TP
      *K – kontroliuoja, *A – atsako, *D - dalyvauja
       

      Mūro darbų priėmimas

      69.    Priimant mūro darbus surašomi priėmimo aktai, prie kurių pridedama:
               -       darbo brėžiniai;
               -       paslėptų darbų aktai;
               -       išpildomosios geodezinės nuotraukos;
               -       laboratorinių tyrimų aktai;
               -       panaudotų medžiagų ir gaminių sertifikatai;
               -       statybos darbų žurnalas.
       
      IV SKYRIUS. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

      70.    Šios Lietuvos statybininkų asociacijos patvirtintos Statybos taisyklės įsigalioja įmonei tapus Lietuvos statybininkų asociacijos arba Statybos taisyklių elektroninės sistemos „STATAI“ nare ir Statybos taisykles patvirtinus įmonės vadovo tvarkomuoju dokumentu. Jos yra privalomas minimalius reikalavimus nustatantis dokumentas, vykdant šiose Taisyklėse aprašytus statybos darbus. Įmonės vadovas gali patvirtinti elektroninę arba popierinę Statybos taisyklių versiją.
      Elektroninės Statybos taisyklių sistemos naudojimosi tvarka nustatyta „STATAI“ naudojimosi taisyklėse [5.13].
      Įmonė gali pasitvirtinti ir griežtesnius nei nustatyta šiose Statybos taisyklėse reikalavimus.
      71.    Galiojančia elektroninės Statybos taisyklių sistemos dokumento versija pagal nutylėjimą laikoma sutarties su Užsakovu pasirašymo metu galiojanti naujausia STATAI sistemoje patvirtinta elektroninė Taisyklių versija, nebent kitaip būtų nurodyta sutartyje. Galiojančia popierine Taisyklių versija laikoma konkreti vadovo patvirtinta versija.
      72.    Visi ginčai tarp Rangovų ir Užsakovų dėl šių taisyklių taikymo sprendžiami Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.
      73.    Išimties atvejais, atsižvelgiant į statybos darbų vykdymo ypatumus ir naudojamas medžiagas, gaminius bei konstrukcijas, suderinus su techninės priežiūros tarnyba ir projekto autoriais, gali būti pasirinkta kita atskirų darbų technologija negu pateikta šiose taisyklėse, bet nepabloginant produkto ir nepažeidžiant jam keliamų reikalavimų.
       

      Akcinių bendrovių įstatymas. Steigimas, valdymas

      LIETUVOS RESPUBLIKOS

      AKCINIŲ BENDROVIŲ

      ĮSTATYMAS

      2000 m. liepos 13 d. Nr. VIII-1835
      Vilnius

      Pirmasis skirsnis

      BENDROSIOS NUOSTATOS

      1 straipsnis. Įstatymo paskirtis

      Šis įstatymas reglamentuoja akcinių bendrovių ir uždarųjų akcinių bendrovių steigimą, reorganizavimą ir likvidavimą, valdymą ir veiklą, akcininkų teises ir pareigas. Kai šio įstatymo normos taikomos ir akcinei bendrovei, ir uždarajai akcinei bendrovei, vartojamas žodis „bendrovė“.

      2 straipsnis. Akcinė bendrovė ir uždaroji akcinė bendrovė

      1. Bendrovė yra įmonė, kurios įstatinis kapitalas padalytas į dalis, vadinamas akcijomis. Ji gali būti įsteigta Lietuvos Respublikos įstatymų nedraudžiamai ūkinei veiklai.

      2. Bendrovė yra ribotos turtinės atsakomybės juridinis asmuo.

      3. Bendrovės turtas yra atskirtas nuo akcininkų turto. Pagal savo prievoles ji atsako tik savo turtu. Akcininkai pagal bendrovės prievoles atsako tik ta suma, kurią privalo įmokėti už akcijas.

      4. Akcinės bendrovės įstatinis kapitalas negali būti mažesnis kaip 150000 litų. Jos akcijos gali būti platinamos bei jomis prekiaujama viešai, vadovaujantis vertybinių popierių viešąją apyvartą reglamentuojančiais teisės aktais.

      5. Uždarosios akcinės bendrovės įstatinis kapitalas negali būti mažesnis kaip 10000 litų. Joje negali būti daugiau kaip 100 akcininkų. Uždarosios akcinės bendrovės akcijos negali būti platinamos bei jomis prekiaujama viešai, jei kituose įstatymuose nenustatyta kitaip.

      6. Bendrovė privalo turėti savo pavadinimą, kuriame privalomi žodžiai „akcinė bendrovė“ arba „uždaroji akcinė bendrovė“, arba atitinkamos šių žodžių santrumpos - „AB“, „UAB“.

      7. Bendrovė privalo turėti bent vieną sąskaitą Lietuvos Respublikoje įregistruotame banke ir savo antspaudą.

      8. Bendrovės buveinė turi būti Lietuvos Respublikoje.

      9. Bendrovė gali būti steigiama ribotam arba neribotam laikui. Jei bendrovės įstatuose nenurodytas laikotarpis, kuriam ji įsteigta, laikoma, kad ji įsteigta neribotam laikui. Bendrovės veiklos laiką galima pratęsti atitinkamai keičiant jos įstatus.

      3 straipsnis. Steigėjai

      Bendrovės steigėjai yra Lietuvos Respublikos ir kitų valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys, valstybė ar savivaldybė, šio įstatymo nustatyta tvarka sudarę bendrovės steigimo sutartį (aktą). Akcinės bendrovės steigėjų skaičius neribojamas. Uždarojoje akcinėje bendrovėje steigėjų negali būti daugiau kaip 100. Kiekvienas bendrovės steigėjas turi įsigyti bendrovės akcijų ir tapti jos akcininku. 

      4 straipsnis. Akcininkai

      1. Akcininkai yra Lietuvos Respublikos ar kitų valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys, taip pat juridinio asmens teisių neturinčios įmonės, valstybė ar savivaldybė, kurie įstatymų nustatyta tvarka turi įsigiję bent po vieną bendrovės akciją. Šiame įstatyme Lietuvos juridiniams asmenims priskiriama ir Lietuvos valstybė bei savivaldybės.

      2. Kiekvienas akcininkas bendrovėje turi tokias teises, kokias suteikia jam nuosavybės teise priklausančios bendrovės akcijos. Esant toms pačioms aplinkybėms visi akcininkai turi vienodas teises ir pareigas.

      3. Jeigu bendrovės visų akcijų savininkas yra vienas asmuo, jo raštiški sprendimai prilygsta visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimams.

      5 straipsnis. Bendrovės įstatai

      1. Įstatai yra teisinis dokumentas, kuriuo vadovaujasi bendrovė savo veikloje.

      2. Įstatuose turi būti nurodyta:

      1) bendrovės pavadinimas;

      2) bendrovės buveinė;

      3) bendrovės veiklos tikslai ir ūkinės veiklos pobūdis;

      4) įstatinio kapitalo dydis;

      5) akcijų skaičius pagal rūšis ir klases, jų nominali vertė ir suteikiamos teisės;

      6) visuotinio akcininkų susirinkimo kompetencija, jo šaukimo bei balsavimo jame tvarka;

      7) stebėtojų tarybos, valdybos narių, administracijos vadovo rinkimo ir atšaukimo tvarka, šių valdymo organų kompetencija;

      8) bendrovės pranešimų skelbimo tvarka;

      9) bendrovės dokumentų ir kitos informacijos pateikimo akcininkams tvarka;

      10) sprendimų dėl bendrovės filialų ir atstovybių steigimo bei jų veiklos nutraukimo priėmimo tvarka.

      3. Įstatuose gali būti ir kitų nuostatų, neprieštaraujančių Lietuvos Respublikos įstatymams.

      4. Jeigu bendrovės įstatuose numatytą ūkinę veiklą reglamentuoja kiti Lietuvos Respublikos įstatymai, rengiant ir keičiant bendrovės įstatus šių įstatymų privalu laikytis.

      5. Steigiamos bendrovės įstatai iki steigiamojo susirinkimo turi būti visų steigėjų ar jų atstovų pasirašyti. Fizinio asmens parašo tikrumas turi būti paliudytas notaro, o juridinio asmens vadovo ar įgalioto asmens parašas tvirtinamas antspaudu. Neturinčiam antspaudo užsienio juridiniam asmeniui taikoma fiziniams asmenims nustatyta parašų tvirtinimo tvarka.

      6. Bendrovės įstatai bei jų pakeitimai galioja tik juos įregistravus įstatymų nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos įmonių rejestre.

      6 straipsnis. Bendrovės filialas ir atstovybė

      1. Bendrovė turi teisę steigti filialus ir atstovybes Lietuvos Respublikoje ir užsienio valstybėse.

      2. Bendrovė atsako už filialo ar atstovybės prievoles visu savo turtu.

      7 straipsnis. Patronuojanti ir dukterinė bendrovės

      1. Bendrovė yra patronuojanti, jei kitoje bendrovėje, kuri yra dukterinė, ji tiesiogiai ar netiesiogiai turi balsų daugumą arba tiesiogiai ar netiesiogiai gali daryti lemiamą įtaką kitai bendrovei.

      2. Bendrovė tiesiogiai turi balsų daugumą kitoje bendrovėje, kai turi įgijusi kitos bendrovės akcijų, visuotiniame akcininkų susirinkime suteikiančių daugiau kaip 50 procentų balsų.

      3. Bendrovė netiesiogiai turi balsų daugumą trečiojoje bendrovėje, kai ji tiesiogiai turi balsų daugumą kitoje bendrovėje, kuri tiesiogiai ar netiesiogiai turi balsų daugumą trečiojoje bendrovėje.

      4. Bendrovė šio įstatymo prasme gali tiesiogiai daryti lemiamą įtaką kitai bendrovei, tik atitinkanti bent vieną iš šių sąlygų:

      1) turi teisę rinkti ar atšaukti kitos bendrovės administracijos vadovą, daugumą valdybos ar stebėtojų tarybos narių ir tuo pačiu metu yra šios kitos bendrovės akcininkė;

      2) yra kitos bendrovės akcininkė ir pagal susitarimus, sudarytus su kitais šios kitos bendrovės akcininkais, gali spręsti, kaip panaudoti daugiau kaip pusę šios kitos bendrovės akcijų teikiamų balsų. Įgaliojimas, suteikiantis bendrovei teisę atstovauti kitam akcininkui ir už jį balsuoti bei priimti sprendimus, yra pakankamas tokio susitarimo įrodymas.

      5. Bendrovė gali netiesiogiai daryti lemiamą įtaką trečiajai bendrovei, tik atitinkanti bent vieną iš šių sąlygų:

      1) gali tiesiogiai daryti lemiamą įtaką kitai bendrovei, tiesiogiai ar netiesiogiai turinčiai balsų daugumą trečiojoje bendrovėje arba galinčiai tiesiogiai ar netiesiogiai daryti lemiamą įtaką trečiajai bendrovei;

      2) tiesiogiai ar netiesiogiai turi balsų daugumą kitoje bendrovėje, galinčioje tiesiogiai ar netiesiogiai daryti lemiamą įtaką trečiajai bendrovei;

      3) kartu su kitomis bendrovėmis, kuriose tiesiogiai ar netiesiogiai turi balsų daugumą arba kurioms gali tiesiogiai ar netiesiogiai daryti lemiamą įtaką, arba šios kitos bendrovės kartu turi trečiosios bendrovės akcijų, kurios visuotiniame akcininkų susirinkime suteikia daugiau kaip 50 procentų balsų, arba tenkina šio straipsnio 4 dalyje išvardytas sąlygas.

      8 straipsnis. Bendrovės finansiniai metai

      Bendrovės finansiniais metais yra laikomi kalendoriniai metai. Jos įstatuose gali būti nustatomi ir kiti 12 mėnesių trukmės finansinių metų pradžios ir pabaigos terminai. Jei bendrovė buvo įregistruota finansiniams metams prasidėjus, tai pirmųjų finansinių metų pabaiga laikoma įstatuose numatyta bendrovės finansinių metų pabaigos diena. Jei bendrovė išregistruojama nepasibaigus finansiniams metams, paskutiniai finansiniai metai baigiasi:

      1) likvidavimo atveju - likvidavimo akto surašymo dieną;

      2) reorganizavimo atveju - turto perdavimo akto surašymo dieną.

       Antrasis skirsnis

      BENDROVĖS STEIGIMAS

       9 straipsnis. Bendrovės steigimo sutartis

      1. Bendrovės steigėjai sudaro bendrovės steigimo sutartį. Jeigu bendrovę steigia vienas asmuo, vietoj steigimo sutarties steigėjas pasirašo bendrovės steigimo aktą, kuriam taikomi steigimo sutarties reikalavimai, išskyrus šio straipsnio 3 dalies 3, 10 ir 12 punktų reikalavimus.

      2. Bendrovės steigimo sutartis yra viešas dokumentas.

      3. Steigimo sutartyje turi būti nurodyta:

      1) steigėjai (fizinių asmenų vardai, pavardės, asmens kodai ir adresai; juridinių asmenų pavadinimai, kodai, buveinių adresai ir šių asmenų atstovų vardai bei pavardės);

      2) bendrovės pavadinimas;

      3) steigėjų įgalinimai ir įsipareigojimai steigiant bendrovę bei atsakomybė už įsipareigojimų nevykdymą;

      4) asmenys (steigėjai ir kiti asmenys), kurie gali atstovauti steigiamai bendrovei, bei jų įgalinimai;

      5) bendrovės įstatinio kapitalo dydis, akcijų nominali vertė, emisijos kaina;

      6) kiekvieno steigėjo įsigyjamų akcijų skaičius, iš jų - skaičius pagal rūšis ir klases;

      7) steigėjų įsigyjamų akcijų suteikiamos teisės;

      8) akcijų apmokėjimo tvarka ir terminai, iš jų - pradinių įnašų įmokėjimo tvarka ir terminai, delspinigiai už laiku neapmokėtas akcijas. Delspinigiai negali būti mažesni kaip 0,05 procento neįmokėtos sumos už kiekvieną praleisto termino dieną;

      9) steigiamojo susirinkimo sušaukimo tvarka;

      10) steigiamos bendrovės dokumentų, taip pat informacijos, susijusios su steigiamuoju susirinkimu, pateikimo steigėjams tvarka;

      11) steigimo išlaidų kompensavimas ir atlyginimas už steigimą;

      12) ginčų tarp steigėjų sprendimo tvarka;

      13) steigimo sutarties sudarymo data.

      4. Steigimo sutartyje gali būti ir kitų nuostatų, neprieštaraujančių Lietuvos Respublikos įstatymams.

      5. Steigimo sutartį pasirašo visi steigėjai arba jų atstovai. Jeigu bent vienas steigėjas yra fizinis asmuo, sutartis turi būti patvirtinta notaro. Jeigu visi steigėjai yra juridiniai asmenys, jų vadovų arba įgaliotų asmenų parašai tvirtinami antspaudais. Neturinčiam antspaudo užsienio juridiniam asmeniui taikoma fiziniams asmenims nustatyta parašų tvirtinimo tvarka.

      6. Bendrovės steigimo sutartis, sudaryta šio straipsnio nustatyta tvarka, suteikia teisę atidaryti kaupiamąją steigiamos bendrovės sąskaitą Lietuvos Respublikoje įregistruotame banke ir, steigiant akcinę bendrovę, registruoti akcijas Vertybinių popierių komisijoje.

       10 straipsnis. Steigiamos bendrovės akcijų pasirašymas ir apmokėjimas

      1. Steigiamos bendrovės akcijas pasirašo bendrovės steigėjai. Akcijų pasirašymo sutarties sąlygos nustatomos steigimo sutartyje.

      2. Steigiant akcinę bendrovę, steigimo sutarties sąlygos, nustatytos pagal šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 6, 7 ir 8 punktų reikalavimus, įsigalioja tik po to, kai akcijos yra įregistruotos Vertybinių popierių komisijoje.

      3. Steigiamos bendrovės akcijos turi būti visiškai apmokėtos per steigimo sutartyje nustatytą laiką, kuris negali būti ilgesnis kaip 12 mėnesių nuo steigimo sutarties sudarymo dienos.

      4. Steigiamos bendrovės akcijų apmokėjimui taikomos šio įstatymo 48 straipsnio 1, 2, 7, 8 ir 9 dalys.

      5. Steigiant bendrovę, pradiniai įnašai už pasirašytas akcijas mokami tik pinigais per steigimo sutartyje nustatytus terminus į kaupiamąją steigiamos bendrovės sąskaitą. Šioje sąskaitoje esančias lėšas bendrovė gali naudoti tik po jos įregistravimo. Kiekvieno steigėjo pradinis įnašas negali būti mažesnis kaip visų jo pasirašytų akcijų 1/4 nominalios vertės ir viso nominalios vertės perviršio suma, o visų iki steigiamojo susirinkimo surinktų pradinių įnašų suma turi būti ne mažesnė už šio įstatymo 2 straipsnyje nustatytą bendrovės minimalų įstatinį kapitalą.

      6. Jei steigėjas akcijas iš dalies apmoka nepiniginiu įnašu, turtas, kuriuo apmokama, ir jo vertė turi būti nurodyti bendrovės steigimo sutartyje. Nepiniginis įnašas iki bendrovės steigimo sutarties pasirašymo turi būti įvertintas turto vertintojo Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių turto vertinimą, nustatyta tvarka.

      7. Turto vertintojai, vertinantys nepiniginius įnašus už akcijas, turi parengti vertinimo ataskaitą, kurioje, be kitos informacijos, turi būti:

      1) nurodytas asmuo, kurio turtas įvertintas;

      2) kiekvieno iš įvertinto turto elementų aprašymas;

      3) panaudotų vertinimo metodų aprašymas;

      4) nurodyta įsigyjamų už nepiniginį įnašą akcijų nominali vertė;

      5) išvada dėl nustatytos nepiniginio įnašo vertės atitikimo akcijų, išleidžiamų už jį, skaičiui ir emisijos kainai.

      8. Turto vertintojų, vertinančių nepiniginius įnašus už steigiamos akcinės bendrovės akcijas, ataskaita turi būti atskleista įstatymų nustatyta tvarka.

       Teisė veikti steigiamos bendrovės vardu

      11 straipsnis.               

      1. Iki bendrovės įregistravimo steigimo sutartyje nurodyti asmenys turi teisę steigiamos bendrovės vardu sudaryti sandorius. Toks sandoris bendrovei sukuria prievoles po to, kai visuotinis akcininkų susirinkimas jį patvirtina. Jeigu susirinkimas šio sandorio nepatvirtina, už juo pagrįstas prievoles solidariai atsako sandorį sudarę asmenys.

      2. Atlyginimą už bendrovės steigimą ar steigimo išlaidų kompensaciją iš bendrovės gali gauti jos steigėjai arba kiti steigimo sutartyje nurodyti asmenys, jei steigimo išlaidos yra pagrįstos dokumentais. Steigėjų ir kitų steigimo sutartyje nurodytų asmenų ginčus dėl steigimo išlaidų kompensavimo ir atlyginimo už steigimą sprendžia teismas.

      3. Akcininkai ar bendrovė turi teisę reikalauti, kad steigėjai ar kiti steigimo sutartyje nurodyti asmenys atlygintų nuostolius, bendrovės patirtus iki jos įregistravimo dienos dėl pareigų nevykdymo, nesąžiningo bendrovės steigimo reikalų tvarkymo. Akcininkai ar bendrovė negali reikalauti atlyginti nuostolių, patirtų dėl sandorių, kuriems pritarė visuotinis akcininkų susirinkimas. Ginčus dėl nuostolių atlyginimo sprendžia teismas.

       12 straipsnis. Akcinės bendrovės steigimo ataskaita

      1. Kai visi pradiniai įnašai už akcijas yra įmokėti, akcinės bendrovės steigėjai, likus ne mažiau kaip 15 dienų iki steigiamojo susirinkimo, privalo parengti steigimo ataskaitą, kurioje turi būti nurodyta:

      1) steigimo išlaidos;

      2) apmokėtas įstatinis kapitalas (apmokėta akcijų nominali vertė);

      3) už akcijas gautų pinigų suma;

      4) numatomi nepiniginiai įnašai už pasirašytas akcijas, šių įnašų vertė ir nuorodos į turto vertintojų, įvertinusių nepiniginius įnašus, ataskaitas;

      5) akcijų, kurias kiekvienas steigėjas pasirašė ir įmokėjo pradinius įnašus, skaičius, taip pat jų skaičius pagal rūšis ir klases;

      6) kompensuojamos steigimo išlaidos, atlyginimas už steigimą.

      2. Kiekvienas steigėjas turi teisę susipažinti su steigimo ataskaita ir gauti jos kopiją.

       13 straipsnis. Steigiamasis susirinkimas

      1. Kai visi pradiniai įnašai yra įmokėti, steigėjai iki bendrovės įregistravimo privalo sušaukti steigiamąjį susirinkimą.

      2. Steigiamajam susirinkimui taikomos šio įstatymo visuotiniam akcininkų susirinkimui nustatytos nuostatos, išskyrus šio įstatymo 24 straipsnio 1 dalies, 26 straipsnio, 27 straipsnio 1 dalies ir 28 straipsnio reikalavimus. Balsavimo teisę steigiamajame susirinkime turi steigėjai. Jeigu kvorumo nėra, steigiamasis susirinkimas šaukiamas pakartotinai. Steigiamojo susirinkimo darbotvarkę rengia steigimo sutartyje steigėjų įgaliotas asmuo.

      3. Steigiamasis susirinkimas tvirtina akcinės bendrovės steigimo ataskaitą, renka audito įmonę, renka bendrovės valdymo organų narius, sprendžia kitus visuotinio akcininkų susirinkimo kompetencijos klausimus.

      4. Jei steigiamajame susirinkime nebuvo patvirtinta akcinės bendrovės steigimo ataskaita ar nebuvo išrinkti pagal bendrovės įstatus visuotinio akcininkų susirinkimo renkami bendrovės valdymo organo nariai, turi būti šaukiamas pakartotinis steigiamasis susirinkimas.

       14 straipsnis. Bendrovės registravimas

      1. Bendrovė turi būti įregistruota Lietuvos Respublikos įmonių rejestre. Nuo bendrovės įregistravimo dienos bendrovė laikoma įsteigta ir įgyja juridinio asmens teises.

      2. Bendrovė įregistruojama po to, kai visi pradiniai įnašai už pasirašytas akcijas yra įmokėti, įvyko steigiamasis susirinkimas, kuriame buvo patvirtinta akcinės bendrovės steigimo ataskaita ir išrinkti pagal bendrovės įstatus visuotinio akcininkų susirinkimo renkami bendrovės valdymo organo nariai.

      3. Jei per 4 mėnesius nuo steigimo sutarties sudarymo dienos bendrovė nebuvo įregistruota, ji laikoma neįsteigta, o šiam terminui pasibaigus įmokėti įnašai už pasirašytas akcijas grąžinami.

      4. Steigėjai per 7 dienas nuo bendrovės įregistravimo dienos privalo perduoti dokumentus bendrovei (valdybai, o jei ji nesudaryta, - administracijos vadovui), surašydami perdavimo aktą.

       15 straipsnis. Turto įsigijimas iš akcinės bendrovės steigėjo

      1. Dvejus metus nuo akcinės bendrovės įregistravimo kiekvienas jos sandoris dėl turto įsigijimo iš bendrovės steigėjo, kai tokio sandorio arba bendra tokių sandorių suma yra ne mažesnė kaip 1/10 bendrovės įstatinio kapitalo, įsigalioja tik įsigyjamą turtą Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių turto vertinimą, nustatyta tvarka įvertinus valdybos paskirtam turto vertintojui, šį sandorį (šiuos sandorius) ne mažiau kaip 2/3 balsų dauguma patvirtinus visuotiniam akcininkų susirinkimui ir įstatymų nustatyta tvarka atskleidus turto vertinimo ataskaitą.

      2. Turto vertinimo ataskaitoje, be kitos, turi būti nurodyta informacija, nustatyta šio įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 1, 2, 3 punktuose, ir išvada, ar įsigyjamo turto vertė atitinka mokamą už jį sumą.

      3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalys netaikomos, kai turtas įsigyjamas vykdant įprastą akcinės bendrovės ūkinę veiklą, taip pat sandoriams, sudaromiems vertybinių popierių biržos centrinėje rinkoje.

      Trečiasis skirsnis

      BENDROVĖS BEI AKCININKŲ TEISĖS IR PAREIGOS

       16 straipsnis. Bendrovės teisės ir pareigos

      1. Bendrovė gali sudaryti sutartis, prisiimti įsipareigojimus ir turėti kitų teisių bei pareigų, jeigu jos neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams.

      2. Bendrovė turi teisę skolinti ir skolintis pinigų. Bendrovė negali verstis kredito įstaigos veikla. Bendrovės fiziniams bei juridiniams asmenims paskolintų lėšų suma negali viršyti jos nuosavo kapitalo.

      3. Bendrovė turi teisę įstatymų nustatytais būdais skolintis iš savo akcininkų tiek juridinių, tiek ir fizinių asmenų. Bendrovė, skolindamasi iš savo akcininkų, neturi teisės įkeisti akcininkams savo turtą. Bendrovei skolinantis iš akcininko pagal paskolos sutartį, metinė paskolos palūkanų norma negali būti didesnė už praėjusį kalendorinį ketvirtį aukciono būdu išleistų litais Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinį vidurkį, kurį „Valstybės žiniose“ skelbia Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.

      4. Bendrovė neturi teisės tiesiogiai ar netiesiogiai mokėti avansu, duoti paskolą ar užtikrinti prievolių įvykdymą, jeigu šiais veiksmais siekiama sudaryti sąlygas kitiems asmenims įsigyti tos bendrovės akcijų.

      5. Jei bendrovė yra per nustatytus terminus neatsiskaičiusi su kreditoriais ir bendras įsiskolinimas šiems kreditoriams yra didesnis kaip 1/20 dalis bendrovės įstatinio kapitalo, ji prieš investuodama turtą į kitą įmonę privalo gauti šių kreditorių raštišką sutikimą.

      17 straipsnis. Informacija bendrovės laiškuose ir dokumentuose

      1. Bendrovės dokumentuose, kuriais pateikiami užsakymai, taip pat laiškuose turi būti nurodyti:

      1) rejestras, kuriame bendrovė yra įregistruota, rejestro tvarkytojas ir jo adresas;

      2) bendrovės kodas;

      3) bendrovės pavadinimas pagal bendrovės įregistravimo pažymėjimą;

      4) bendrovės buveinės adresas pagal bendrovės įregistravimo pažymėjimą;

      5) jei bendrovė yra likviduojama, prieš bendrovės pavadinimą turi būti žodis „likviduojama“.

      2. Kai bendrovės laiškuose ir dokumentuose minimas bendrovės kapitalas, turi būti nurodomas įstatinio kapitalo dydis ir apmokėto įstatinio kapitalo dydis.

      3. Bendrovės filialo dokumentuose, kuriais pateikiami užsakymai, taip pat laiškuose turi būti visa šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta informacija apie bendrovę ir rejestras, kuriame filialas yra įregistruotas, rejestro tvarkytojas ir jo adresas, filialo pavadinimas, kodas ir adresas.

       18 straipsnis. Akcininkų teisės ir pareigos

      1. Akcininkų turtines ir neturtines teises bei pareigas nustato šis ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai, bendrovės įstatai. Šio įstatymo 19 ir 20 straipsniuose nurodytos akcininkų turtinės ir neturtinės teisės negali būti apribotos, išskyrus įstatymų nustatytais atvejais ar teismo sprendimu.

      2. Akcininkai neturi jokių turtinių įsipareigojimų bendrovei, išskyrus įsipareigojimą nustatyta tvarka apmokėti visas pasirašytas akcijas emisijos kaina. Visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimas, įpareigojantis visus arba dalį akcininkų mokėti papildomus įnašus, negalioja, jeigu bent vienas iš jų su šiuo nutarimu nesutinka.

      3. Akcija į dalis nedalijama. Jei viena akcija priklauso keliems savininkams, tai visi jos savininkai laikomi vienu akcininku. Akcijos suteikiamomis teisėmis naudojasi vienas iš savininkų pagal visų susitarimą, patvirtintą notariškai. Už akcininkų prievoles akcijos savininkai atsako solidariai.

      4. Kad būtų įgyvendintos turtinės ir neturtinės teisės, du ar daugiau akcininkų gali sudaryti akcininkų sutartį. Šioje sutartyje turi būti nurodyta:

      1) akcininkai (fizinių asmenų vardai, pavardės, asmens kodai ir adresai; juridinių asmenų pavadinimai, kodai ir buveinių adresai);

      2) bendrovės pavadinimas;

      3) sutartį sudariusių akcininkų įsipareigojimai dėl balsavimo visais ar atskirais visuotinio akcininkų susirinkimo darbotvarkės klausimais, dėl susirinkimo sprendimų ar neturtinių teisių įgyvendinimo;

      4) atsakomybė už prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą;

      5) ginčų tarp sutartį sudariusių akcininkų sprendimo tvarka;

      6) sutarties galiojimo trukmė.

      5. Asmuo, įsigijęs visas bendrovės akcijas, arba šios bendrovės visų akcijų savininkas, perleidęs dalį bendrovės akcijų kitam asmeniui, apie akcijų įsigijimą ar perleidimą per 15 dienų turi pranešti bendrovės administracijos vadovui. Pranešdamas apie visų akcijų įsigijimą, fizinis asmuo turi pranešti savo vardą, pavardę, asmens kodą ir adresą, juridinis asmuo - pavadinimą, kodą ir buveinės adresą. Kai visas bendrovės akcijas įsigyja vienas asmuo arba bendrovės visų akcijų savininkas perleidžia visas ar dalį bendrovės akcijų kitiems asmenims, bendrovė apie tai per 15 dienų nuo dienos, kai ji tai sužinojo ar turėjo sužinoti, praneša įmonių rejestro tvarkytojui.

                   19 straipsnis. Turtinės akcininkų teisės

      Akcininkai turi šias turtines teises:

      1) gauti bendrovės pelno dalį (dividendą);

      2) gauti likviduojamos bendrovės turto dalį;

      3) nemokamai gauti akcijų, jei įstatinis kapitalas didinamas iš bendrovės lėšų, išskyrus šio įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje nustatytas išimtis;

      4) pirmumo teise įsigyti bendrovės išleidžiamų akcijų ar konvertuojamųjų obligacijų, išskyrus atvejį, kai visuotinis akcininkų susirinkimas šio įstatymo nustatyta tvarka nusprendžia šią teisę visiems akcininkams atšaukti;

      5) palikti testamentu visas ar dalį akcijų vienam ar keliems asmenims;

      6) perleisti visas ar dalį akcijų kitų asmenų nuosavybėn. Uždarojoje akcinėje bendrovėje ši teisė ribojama šio įstatymo 49 straipsnio nustatyta tvarka;

      7) kitas įstatymų ar bendrovės įstatų numatytas turtines teises.

       20 straipsnis. Neturtinės akcininkų teisės

      1. Akcininkai turi šias neturtines teises:

      1) dalyvauti visuotiniuose akcininkų susirinkimuose;

      2) gauti informaciją apie bendrovės ūkinę veiklą;

      3) apskųsti teismui visuotinio akcininkų susirinkimo, stebėtojų tarybos, valdybos bei administracijos vadovo sprendimus ar veiksmus. Vienas ar keli akcininkai be atskiro įgaliojimo turi teisę reikalauti akcininkams padarytos žalos atlyginimo;

      4) sudaryti sutartį su audito įmone bendrovės veiklai ir dokumentams patikrinti, kaip nustatyta šio įstatymo 60 straipsnio 3 dalyje;

      5) kitas įstatymų ar bendrovės įstatų numatytas neturtines teises.

      2. Jei visos bendrovės akcijos, suteikiančios balsavimo teisę, yra vienodos nominalios vertės, kiekviena akcija, išskyrus specialiąsias akcijas, kurių statusas reglamentuotas šio įstatymo 46 straipsnyje, visuotiniame akcininkų susirinkime suteikia po vieną balsą.

      3. Bendrovės įstatuose gali būti nustatyta, kad kai kurių klasių akcijoms balsavimo teisė nesuteikiama.

      4. Akcininkas, išskyrus atvejus, kai jis įsigijęs visas bendrovės akcijas, neturi teisės balsuoti:

      1) tvirtinant jo su bendrove sudaromus sandorius, kai tokio tvirtinimo reikalauja įstatymai ar bendrovės įstatai;

      2) priimant nutarimą dėl pirmumo teisės įsigyti bendrovės išleidžiamų akcijų ar konvertuojamųjų obligacijų atšaukimo, jei šiuo nutarimu teisė įsigyti šių vertybinių popierių suteikiama jam, jo sutuoktiniui, tėvams (įtėviams) bei vaikams (įvaikiams);

      3) kai bendrovė dirba nuostolingai dėl pažeistų šio įstatymo 22 straipsnio 8 dalies nuostatų, visuotiniame akcininkų susirinkime svarstant, ar stebėtojų tarybos, valdybos nariai arba administracijos vadovas tinka eiti pareigas, jeigu svarstomas asmuo yra jis pats.

      5. Jeigu akcijos, suteikiančios balsavimo teisę, yra skirtingos nominalios vertės, tai viena mažiausios nominalios vertės akcija jos savininkui suteikia vieną balsą. Kitų akcijų suteikiamų balsų skaičius yra lygus jų nominaliai vertei, padalintai iš mažiausios nominalios akcijos vertės. Balsų skaičius suteikiamas ir tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais atvejais teisė balsuoti suteikiama akcijų, nesuteikiančių balsavimo teisės, savininkams. Bendrovės įstatuose gali būti numatoma ir kitokia balsų skaičiaus nustatymo tvarka, tačiau akcijos suteikiamų balsų skaičius turi būti proporcingas jos nominaliai vertei.

      6. Balsavimo teisę visuotiniuose akcininkų susirinkimuose, vykstančiuose iki pirmosios akcijų laidos apmokėjimo termino, nurodyto steigimo sutartyje, pabaigos, suteikia akcijos, už kurias įmokėti pradiniai įnašai, o vykstančiuose po pirmosios akcijų laidos apmokėjimo termino pabaigos - tik visiškai apmokėtos akcijos.

      7. Akcininkui raštu pareikalavus, bendrovė ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo reikalavimo gavimo dienos privalo pateikti akcininkui susipažinti ir(ar) kopijuoti metinės bei tarpinės finansinės atskaitomybės dokumentus, bendrovės veiklos ataskaitas, visuotinių akcininkų susirinkimų protokolus, akcininkų sąrašą, o pateikusiems bendrovės nustatytą raštišką įsipareigojimą neplatinti komercinės paslapties - ir stebėtojų tarybos bei valdybos posėdžių protokolus, jei šiuose protokoluose nėra viešai neskelbtinos informacijos apie akcinės bendrovės esminius įvykius. Komercinė paslaptis yra informacija (išskyrus Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytą viešąją informaciją), kuriai šį statusą savo sprendimu suteikia bendrovės valdyba. Akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo sudarančios bendros nominalios vertės akcijos, arba akcininkų, kuriems nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo sudarančios bendros nominalios vertės akcijos, atstovas, pateikę raštišką įsipareigojimą neplatinti komercinės paslapties, turi teisę susipažinti su visais stebėtojų tarybos ar valdybos protokolais, bendrovės sudarytais sandoriais, taip pat suteiktais laidavimais, garantijomis, ilgalaikio materialaus turto įkeitimų ir mainų sutartimis. Akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklauso akcijos, suteikiančios daugiau kaip 1/2 visų balsų, turi teisę susipažinti su visais bendrovės dokumentais. Už komercinės paslapties atskleidimą akcininkas arba akcininkų atstovas atsako įstatymų nustatyta tvarka. Atsisakymas pateikti prašomus dokumentus turi būti įforminamas raštu, jeigu to reikalauja akcininkas. Ginčus dėl akcininko teisės į informaciją sprendžia teismas.

      8. Bendrovės dokumentai ar kita informacija akcininkams turi būti pateikiama nemokamai, jei ko kita nenumato bendrovės įstatai. Įstatuose nustatytas mokestis negali viršyti šių dokumentų ir kitos informacijos pateikimo sąnaudų.

      9. Akcininkams pateikiamame bendrovės akcininkų sąraše turi būti nurodyti akcininkų vardai, pavardės (juridinių asmenų pavadinimai), akcininkams nuosavybės teise priklausančių bendrovės vardinių akcijų skaičius, akcininkų adresai korespondencijai pagal paskutinius bendrovės turimus duomenis.

       21 straipsnis. Įgaliotiniai

      1. Akcininkas turi teisę įgalioti kitą asmenį balsuoti už jį visuotiniame akcininkų susirinkime ar atlikti kitus teisinius veiksmus. Akcininko fizinio asmens įgaliojimas turi būti patvirtintas notaro, o akcininko juridinio asmens - jo vadovo parašu ir antspaudu. Neturinčiam antspaudo užsienio juridiniam asmeniui taikoma fiziniams asmenims nustatyta parašų tvirtinimo tvarka. Akcininkas paprastu raštišku įgaliojimu turi teisę įgalioti vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininką, kuris tvarko jo asmeninę bendrovės vertybinių popierių sąskaitą.

      2. Akcininko įgaliotinis, atvykęs į visuotinį akcininkų susirinkimą ir pasirašydamas akcininkų registravimo sąraše, privalo asmeniui, atsakingam už susirinkimo dalyvių registravimą, pateikti įgaliojimo originalą arba notaro patvirtintą įgaliojimo kopiją. Registravimo sąraše užrašoma, kieno ir kada įgaliojimas duotas, jo numeris ir galiojimo laikas.

      3. Akcininkas gali įgaliojimą atšaukti. Apie įgaliojimo atšaukimą jis turi pranešti bendrovei raštu.

      4. Jeigu įgaliotinis akcininko vardu užpildo bendrąjį balsavimo biuletenį ir jį pateikia bendrovei anksčiau, negu gaunamas akcininko pranešimas apie įgaliojimo atšaukimą, bendrasis balsavimo biuletenis laikomas galiojančiu ir akcininkas neturi teisės balsuoti tame akcininkų susirinkime, išskyrus atvejį, kai akcininkas įrodo, kad įgaliotinis apie įgaliojimo atšaukimą žinojo ar turėjo žinoti iki bendrojo balsavimo biuletenio pateikimo bendrovei.

      5. Jeigu akcijos parduodamos ar kitaip perleidžiamos bankui depozitoriumui (vertybinių popierių apskaitos, operacijų su jais organizavimo bei kontrolės institucijai), o šis toliau jas konvertuoja išduodamas banko depozitoriumo pakvitavimus ar naudodamasis kitomis finansinėmis priemonėmis, tai tokio banko depozitoriumo įgaliotas atstovas visuotiniame akcininkų susirinkime balsuoja pagal akcininkų nurodymus raštu arba pagal akcininkų sutartį.

      Ketvirtasis skirsnis

      BENDROVĖS VALDYMAS

       22 straipsnis. Valdymo organai

      1. Bendrovės valdymo organai yra visuotinis akcininkų susirinkimas, stebėtojų taryba, valdyba ir administracijos vadovas.

      2. Akcinėje bendrovėje privalomi valdymo organai yra visuotinis akcininkų susirinkimas, administracijos vadovas ir ne mažiau kaip vienas kolegialus valdymo organas - stebėtojų taryba ar valdyba.

      3. Uždarojoje akcinėje bendrovėje privalomi valdymo organai yra visuotinis akcininkų susirinkimas ir administracijos vadovas. Stebėtojų taryba ir valdyba uždarojoje akcinėje bendrovėje gali būti nesudaromos.

      4. Jeigu bendrovėje nesudaroma stebėtojų taryba, jos funkcijos kitiems bendrovės valdymo organams nepriskiriamos.

      5. Jeigu bendrovėje nesudaroma valdyba, šio įstatymo nustatytas jos funkcijas, teises, pareigas ir atsakomybę perima administracijos vadovas, išskyrus tas funkcijas, teises ir pareigas, kurias pagal šį įstatymą perima stebėtojų taryba ar visuotinis akcininkų susirinkimas.

      6. Tuo atveju, kai visuotinis akcininkų susirinkimas priima įstatų pakeitimus dėl stebėtojų tarybos ar valdybos narių skaičiaus ar naujo valdymo organo, naujai išrinkti šio valdymo organo nariai savo veiklą gali pradėti ne anksčiau kaip nuo įstatų pakeitimų įregistravimo Lietuvos Respublikos įmonių rejestre dienos.

      7. Visuotinis akcininkų susirinkimas neturi teisės pavesti kitiems valdymo organams spręsti jo kompetencijai priklausančių klausimų. Visuotinis akcininkų susirinkimas turi teisę įpareigoti spręsti bendrovės stebėtojų tarybos, valdybos ar administracijos kompetencijai priklausančius klausimus.

      8. Bendrovės valdymo organai privalo veikti tik bendrovės ir jos akcininkų naudai. Bendrovės valdymo organai neturi teisės priimti sprendimų ar atlikti kitų veiksmų, kurie pažeidžia bendrovės įstatus ar yra priešingi įstatuose nurodytiems bendrovės veiklos tikslams, akivaizdžiai viršija normalią gamybinę-ūkinę riziką, yra akivaizdžiai nuostolingi (prekių, paslaugų ar darbų pirkimas didesnėmis arba jų pardavimas mažesnėmis negu rinkos kainomis, bendrovės turto švaistymas) ar akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingi.

       23 straipsnis. Valdymo organų narių teisių apribojimai

      1. Stebėtojų tarybos, valdybos narys, administracijos vadovas, negavęs jį išrinkusio valdymo organo leidimo, negali būti kitos panašia ūkine veikla besiverčiančios įmonės arba įmonės, tęsiančios bendrovės gamybos ar paslaugų procesą ir produkcijos realizavimą, stebėtojų tarybos ar valdybos (ar jas atitinkančių organų) nariu ar administracijos vadovu. Administracijos vadovas, negavęs jį išrinkusio valdymo organo leidimo, negali būti jokios kitos įmonės administracijos vadovu.

      2. Jeigu bendrovės stebėtojų tarybos, valdybos narys ar administracijos vadovas pažeidė šio straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, jis privalo atsistatydinti iš tos įmonės arba bendrovės valdymo organų ir atsako įstatymų nustatyta tvarka.

      3. Kiekvienas kandidatas į bendrovės valdymo organų narius privalo informuoti jį renkantį valdymo organą, kur ir kokias pareigas jis eina, kaip jo kita veikla susijusi su bendrove ir jos patronuojančiomis ar dukterinėmis bendrovėmis.

      4. Kiekvienas kandidatas į bendrovės valdymo organų narius ar bendrovės valdymo organo narys turi informuoti jį renkantį ar išrinkusį valdymo organą, jei jis nuosavybės teise turi 1/4 ar daugiau kitos panašia ūkine veikla besiverčiančios įmonės arba įmonės, tęsiančios bendrovės gamybos ar paslaugų procesą ir produkcijos realizavimą, įstatinio kapitalo sudarančių akcijų.

      5. Jei bendrovės valdymo organo narys pažeidė šio straipsnio reikalavimus, kiekvienas bendrovės akcininkas per 90 dienų nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie valdymo organo nario padarytus pažeidimus, turi teisę kreiptis į teismą, kad būtų atlyginta bendrovei padaryta žala.

       24 straipsnis. Visuotinis akcininkų susirinkimas

      1. Visuotinis akcininkų susirinkimas yra aukščiausias bendrovės valdymo organas. Bendrovės visuotiniame akcininkų susirinkime turi teisę dalyvauti visi asmenys, susirinkimo dieną esantys bendrovės akcininkais, nesvarbu, kiek ir kokios klasės akcijų jiems nuosavybės teise priklauso, jei akcinės bendrovės įstatai nenumato, kad visuotiniame akcininkų susirinkime (taip pat ir pakartotiniame susirinkime) turi teisę dalyvauti asmenys, buvę akcinės bendrovės akcininkais visuotinio akcininkų susirinkimo akcininkų apskaitos dienos pabaigoje. Visuotinio akcininkų susirinkimo akcininkų apskaitos diena turi būti ne ankstesnė kaip likus 30 dienų ir ne vėlesnė kaip likus 10 dienų iki visuotinio akcininkų susirinkimo, dėl kurio ji nustatoma, ir ne ankstesnė kaip dešimta diena po šią dieną nustačiusio valdybos posėdžio. Dalyvauti visuotiniame akcininkų susirinkime ir pasisakyti gali valdybos ir stebėtojų tarybos nariai bei administracijos vadovas, nors jie ir nėra akcininkai. Kiekvienas visuotinis akcininkų susirinkimas išrenka susirinkimo pirmininką ir sekretorių, išskyrus šio straipsnio 7 dalyje nustatytu atveju.

      2. Tik visuotinis akcininkų susirinkimas turi teisę:

      1) keisti ir papildyti bendrovės įstatus (išskyrus šio įstatymo 39 straipsnio 6 dalyje, 51 straipsnio 5 dalyje, 52 straipsnio 3 dalyje ir 55 straipsnio 6 dalyje numatytus atvejus);

      2) rinkti audito įmonę, stebėtojų tarybos narius, jeigu stebėtojų taryba nesudaroma, - valdybos narius, o jeigu nesudaroma valdyba, - administracijos vadovą;

      3) atšaukti audito įmonę, stebėtojų tarybos narius, visuotinio akcininkų susirinkimo išrinktus valdybos narius, administracijos vadovą. Jei bendrovė dirba nuostolingai, visuotinis akcininkų susirinkimas privalo svarstyti, ar stebėtojų tarybos, valdybos nariai arba administracijos vadovas tinka eiti pareigas;

      4) nustatyti audito paslaugų apmokėjimo sąlygas, metines išmokas (tantjemas) iš grynojo pelno valdybos ir stebėtojų tarybos nariams atsižvelgiant į šio įstatymo 61 straipsnio nuostatas;

      5) tvirtinti metinę finansinę atskaitomybę, valdybos (jei ji nėra sudaryta, - administracijos vadovo) pateiktą bendrovės veiklos ataskaitą;

      6) priimti nutarimą padidinti įstatinį kapitalą;

      7) nustatyti bendrovės išleidžiamų akcijų rūšį, klasę, skaičių ir minimalią emisijos kainą;

      8) priimti nutarimą atšaukti visiems akcininkams pirmumo teisę įsigyti bendrovės išleidžiamų akcijų ar konvertuojamųjų obligacijų konkrečios akcijų ar konvertuojamųjų obligacijų emisijos;

      9) priimti nutarimą sumažinti įstatinį kapitalą (išskyrus šio įstatymo 39 straipsnio 5, 6 dalyse ir 55 straipsnio 6 dalyje numatytus atvejus);

      10) priimti nutarimą išleisti konvertuojamąsias obligacijas;

      11) priimti nutarimą keisti vienos rūšies ar klasės bendrovės akcijas į kitos, tvirtinti akcijų keitimo tvarką;

      12) priimti nutarimą akcinei bendrovei įsigyti savo akcijų;

      13) priimti nutarimą likviduoti bendrovę ar atšaukti bendrovės likvidavimą (išskyrus šio įstatymo 75 straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose numatytus atvejus);

      14) rinkti bei atšaukti bendrovės likvidatorių (išskyrus šio įstatymo 75 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 punktuose ir 76 straipsnio 1 dalyje numatytus atvejus);

      15) priimti nutarimą reorganizuoti bendrovę ir tvirtinti reorganizavimo projektą (išskyrus šio įstatymo 73 straipsnyje numatytą atvejį);

      16) dvejus metus nuo akcinės bendrovės įregistravimo tvirtinti bendrovės sandorius dėl turto įsigijimo iš bendrovės steigėjo, kai atskiro sandorio arba bendra sandorių suma yra ne mažesnė kaip 1/10 bendrovės įstatinio kapitalo;

      17) priimti nutarimą dėl pelno paskirstymo (išskyrus šio įstatymo 61 straipsnio 8 dalyje numatytą atvejį);

      18) priimti nutarimą sudaryti rezervus, išskyrus perkainojimo rezervą;

      19) priimti nutarimą dėl ilgalaikio turto, kurio vertė didesnė kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, perleidimo, nuomos ar įkeitimo, taip pat dėl kitų subjektų prievolių, kurių dydis didesnis kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, įvykdymo laidavimo ar garantavimo.

      3. Visuotinis akcininkų susirinkimas gali priimti ir kitus nutarimus, pagal šį įstatymą nenumatytus kitiems bendrovės valdymo organams.

      4. Asmuo, nurodytas visuotinio akcininkų susirinkimo dienos ar akcinės bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo akcininkų apskaitos dienos vardinių akcijų savininkų sąraše, gali pats dalyvauti visuotiniame akcininkų susirinkime, pateikdamas asmens tapatybę liudijantį dokumentą. Pareikštinių akcijų savininkas gali pats dalyvauti visuotiniame akcininkų susirinkime, pateikęs vertybinių popierių sąskaitos tvarkytojo išduotą išrašą iš sąskaitos apie jam nuosavybės teise priklausančias ar visuotinio akcininkų susirinkimo apskaitos dienos pabaigoje priklausiusias pareikštines akcijas.

      5. Visuotiniame akcininkų susirinkime dalyvaujantys akcininkai (jų įgaliotiniai) registruojami pasirašytinai akcininkų registravimo sąraše. Akcininkų registravimo sąraše turi būti nurodytas kiekvieno akcininko turimų balsų skaičius. Šį sąrašą pasirašo susirinkimo pirmininkas ir sekretorius. Registravimo sąraše turi būti nurodyti akcininkai, jau balsavę bendruoju balsavimo biuleteniu.

      6. Visuotinio akcininkų susirinkimo protokolą ne vėliau kaip per 3 darbo dienas pasirašo susirinkimo pirmininkas, sekretorius ir nors vienas susirinkimo įgaliotas akcininkas. Akcininkai, visuotiniame akcininkų susirinkime turintys ne mažiau kaip 1/20 balsų, turi teisę papildomai paskirti savo atstovą visuotinio akcininkų susirinkimo protokolui pasirašyti. Tam jie turi pateikti susirinkimo pirmininkui akcininkų pasirašytą pareiškimą. Įgaliotas (paskirtas) pasirašyti protokolą asmuo turi teisę raštu pateikti savo pastabas ar nuomonę dėl protokole išdėstytų faktų.

      7. Visuotinis akcininkų susirinkimas nerenka susirinkimo pirmininko ir sekretoriaus, jei į jį atvyko mažiau kaip trys akcininkai. Šiuo atveju akcininkų registravimo sąrašą ir visuotinio akcininkų susirinkimo protokolą pasirašo kiekvienas į visuotinį akcininkų susirinkimą atvykęs akcininkas.

      8. Ginčus dėl visuotinio akcininkų susirinkimo protokolo arba protokolo dalių negaliojimo sprendžia teismas. Prie visuotinio akcininkų susirinkimo protokolo turi būti pridedamas susirinkime dalyvavusių akcininkų registravimo sąrašas, įgaliojimai ir iš anksto raštu balsavusių akcininkų bendrieji balsavimo biuleteniai bei dokumentai, įrodantys, kad akcininkai yra informuoti apie visuotinio akcininkų susirinkimo sušaukimą. Visuotinio akcininkų susirinkimo, kuriame buvo priimti nutarimai, keičiantys Lietuvos Respublikos įmonių rejestro duomenis apie bendrovę, protokolas (jo nuorašas) su priedais (jų nuorašais) per 10 dienų nuo šio susirinkimo turi būti pateikiamas įmonių rejestro tvarkytojui. Visuotinių akcininkų susirinkimų protokolai yra oficialūs dokumentai. Jie saugomi ir tvarkomi Lietuvos Respublikos archyvų įstatymo nustatyta tvarka. Šių protokolų klastojimas baudžiamas įstatymų nustatyta tvarka.

       25 straipsnis. Visuotinio akcininkų susirinkimo inspektorius

      1. Bendrovės visuotinis akcininkų susirinkimas gali išrinkti visuotinio akcininkų susirinkimo inspektorių būsimam visuotiniam akcininkų susirinkimui. Visuotinio akcininkų susirinkimo inspektorius yra bendrovės akcininkas.

      2. Jeigu visuotinis akcininkų susirinkimas neišrenka inspektoriaus būsimam visuotiniam akcininkų susirinkimui arba jei išrinktas susirinkimo inspektorius negali atlikti savo pareigų, jį iki susirinkimo paskiria valdyba, jei inspektoriaus rinkimas yra numatytas bendrovės įstatuose.

      3. Visuotinio akcininkų susirinkimo inspektorius nustato:

      1) kiek akcijų susirinkime suteikia balsavimo teisę iš viso;

      2) kiek yra pateikta galiojančių ir negaliojančių iš anksto užpildytų bendrųjų balsavimo biuletenių;

      3) kiek yra pateikta galiojančių ir negaliojančių įgaliojimų;

      4) kokiam balsavimo teisę suteikiančių akcijų skaičiui susirinkime yra atstovaujama (ir asmeniškai, ir įgaliotinių, ir iš anksto užpildžius bendruosius balsavimo biuletenius);

      5) ar yra susirinkimo kvorumas;

      6) balsavimų susirinkime rezultatus.

       26 straipsnis. Visuotinio akcininkų susirinkimo sušaukimas

      1. Visuotinio akcininkų susirinkimo sušaukimo iniciatyvos teisę turi stebėtojų taryba, valdyba bei akcininkai, turintys ne mažiau kaip 1/10 visų balsų, jeigu įstatai nenumato mažesnio balsų skaičiaus, taip pat specialiąsias akcijas valdanti institucija.

      2. Visuotinis akcininkų susirinkimas šaukiamas valdybos sprendimu. Jeigu bendrovėje valdyba nesudaryta arba bendrovės valdybos narių yra ne daugiau kaip pusė įstatuose nurodyto jų skaičiaus, visuotinis akcininkų susirinkimas šaukiamas administracijos vadovo sprendimu. Visuotinis akcininkų susirinkimas turi būti šaukiamas administracijos vadovo sprendimu, jeigu bendrovės valdyba šio įstatymo numatytais atvejais ir terminais nesušaukia susirinkimo. Visuotinis akcininkų susirinkimas gali būti šaukiamas akcininkų, turinčių daugiau kaip 1/2 visų balsų arba valdančių specialiąsias akcijas, sprendimu, jei susirinkimo sušaukimo iniciatoriai negavo teigiamo bendrovės valdybos ar administracijos vadovo sprendimo dėl visuotinio akcininkų susirinkimo sušaukimo.

      3. Visuotinis akcininkų susirinkimas gali būti šaukiamas teismo sprendimu, jeigu:

      1) susirinkimas nebuvo sušauktas per 4 mėnesius nuo finansinių metų pabaigos ir dėl to į teismą kreipėsi bent vienas bendrovės akcininkas;

      2) į teismą kreipėsi visuotinio akcininkų susirinkimo iniciatoriai, kad valdyba ar administracijos vadovas nesušaukė visuotinio akcininkų susirinkimo, kaip reikalaujama šio straipsnio 6 dalyje;

      3) į teismą kreipėsi bendrovės kreditoriai dėl to, kad neeilinis akcininkų susirinkimas nebuvo sušauktas šio straipsnio 5 dalies 1 punkte nurodytu atveju.

      4. Eilinį visuotinį akcininkų susirinkimą valdyba privalo sušaukti kasmet per 4 mėnesius nuo finansinių metų pabaigos.

      5. Neeilinis visuotinis akcininkų susirinkimas turi būti sušauktas, jeigu:

      1) bendrovės nuosavas kapitalas tampa mažesnis kaip 3/4 įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo;

      2) stebėtojų tarybos, valdybos narių lieka (dėl atsistatydinimo ar negalėjimo toliau eiti pareigų) mažiau kaip 2/3 įstatuose nurodyto jų skaičiaus arba jų skaičius tampa mažesnis už šiame įstatyme nustatytą minimalų;

      3) uždarojoje akcinėje bendrovėje atsistatydina ar negali toliau eiti pareigų visuotinio akcininkų susirinkimo išrinktas administracijos vadovas;

      4) audito įmonė nutraukia sutartį su bendrove ar dėl kitų priežasčių negali patikrinti bendrovės metinės finansinės atskaitomybės dokumentų;

      5) to reikalauja iniciatyvos teisę turintys akcininkai, stebėtojų taryba arba valdyba;

      6) baigiasi įstatuose nurodytas bendrovės veiklos terminas;

      7) to reikia pagal kitus įstatymus ar bendrovės įstatus.

      6. Visuotinio akcininkų susirinkimo sušaukimo iniciatoriai valdybai (jei valdyba nesudaroma ar valdybos narių yra ne daugiau kaip pusė įstatuose nurodyto jų skaičiaus, - administracijos vadovui) pateikia paraišką, kurioje nurodomos susirinkimo sušaukimo priežastys ir tikslai, siūlomų nutarimų projektai, pasiūlymai dėl susirinkimo datos ir vietos. Jeigu valdyba (ar administracijos vadovas) nesusitaria su susirinkimo iniciatoriais išspręsti susirinkimui siūlomų klausimų kitais būdais, ji privalo per 40 dienų nuo paraiškos gavimo sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą.

      7. Šio straipsnio 5 dalies 6 punkte numatytu atveju neeilinis visuotinis akcininkų susirinkimas turi būti sušauktas likus ne mažiau kaip 30 dienų iki įstatuose nustatyto bendrovės veiklos termino pasibaigimo. Šiame susirinkime gali būti pratęstas bendrovės veiklos terminas keičiant bendrovės įstatus arba išrenkamas bendrovės likvidatorius.

      8. Visuotinio akcininkų susirinkimo vieta turi būti savivaldybės teritorijoje, kurioje yra bendrovės buveinė. Kai akcinės bendrovės akcijos yra įtrauktos į Lietuvos Respublikoje įregistruotos vertybinių popierių biržos oficialųjį vertybinių popierių prekybos sąrašą, visuotinio akcininkų susirinkimo vieta gali būti savivaldybės teritorijoje, kurioje yra šios biržos buveinė.

       27 straipsnis. Visuotinio akcininkų susirinkimo darbotvarkė

      1. Visuotinio akcininkų susirinkimo darbotvarkę rengia bendrovės valdymo organas ar institucija, priėmę sprendimą sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą. Į susirinkimo darbotvarkę privaloma įtraukti susirinkimo iniciatorių siūlomus klausimus.

      2. Visuotinio akcininkų susirinkimo darbotvarkė gali būti pildoma stebėtojų tarybos, valdybos (kai valdyba nesudaroma, - administracijos vadovo), specialiąsias akcijas valdančios institucijos ar akcininkų, turinčių ne mažiau kaip 1/20 visų balsų, siūlymu įtraukti naujus klausimus. Siūlymas papildyti darbotvarkę gali būti pateiktas ne vėliau kaip prieš 15 dienų iki visuotinio akcininkų susirinkimo. Šioje dalyje nurodyti bendrovės valdymo organai ir asmenys taip pat gali siūlyti naujus nutarimų projektus, papildomus kandidatus į bendrovės valdymo organus, audito įmonę. Įstatuose gali būti numatomas ir mažesnis balsų skaičius, suteikiantis akcininkams teisę pildyti susirinkimo darbotvarkę, siūlyti naujus nutarimų projektus, papildomus kandidatus į visuotinio akcininkų susirinkimo renkamų bendrovės valdymo organų narius, audito įmonę.

      3. Jeigu susirinkimo darbotvarkė, nurodyta pranešime apie šaukiamą susirinkimą, buvo pakeista, apie darbotvarkės pasikeitimus akcininkams turi būti pranešta tokia pat tvarka kaip apie visuotinio akcininkų susirinkimo sušaukimą, ne vėliau kaip prieš 10 dienų iki susirinkimo.

      4. Jeigu visuotinio akcininkų susirinkimo darbotvarkėje numatyta atšaukti bendrovės valdymo organų narius ar audito įmonę, į ją atitinkamai turi būti įtraukti naujų narių į šiuos valdymo organus ar naujos audito įmonės rinkimo klausimai.

      5. Visuotinis akcininkų susirinkimas neturi teisės priimti nutarimų darbotvarkėje nepaskelbtais klausimais, jeigu jame dalyvauja ne visi turintys balsavimo teisę bendrovės akcininkai.

      6. Pakartotiniame visuotiniame akcininkų susirinkime galioja tik neįvykusiojo susirinkimo darbotvarkė.

       28 straipsnis. Informavimas apie šaukiamą visuotinį akcininkų susirinkimą

      1. Bendrovės valdymo organas ar institucija, priėmusi sprendimą sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą, administracijos vadovui pateikia informaciją ir dokumentus, reikalingus pranešimui apie visuotinio akcininkų susirinkimo sušaukimą. Pranešimą apie visuotinio akcininkų susirinkimo sušaukimą administracijos vadovas privalo paskelbti įstatuose nurodytoje periodinėje spaudoje arba kiekvienam akcininkui įteikti pasirašytinai ar išsiųsti registruotu laišku likus ne mažiau kaip 30 dienų iki susirinkimo dienos. Visuotinis akcininkų susirinkimas gali būti šaukiamas nesilaikant šių terminų, jeigu visi balsavimo teisę turintys akcininkai arba jų įgalioti atstovai su tuo raštiškai sutinka. Uždarosios akcinės bendrovės akcininkams visais atvejais pranešimai įteikiami pasirašytinai arba registruotais laiškais. Apie dokumentus, įrodančius, kad akcininkams buvo pranešta, jog šaukiamas visuotinis akcininkų susirinkimas, administracijos vadovas privalo informuoti akcininkus susirinkimo pradžioje. Šie dokumentai turi būti pridėti prie visuotinio akcininkų susirinkimo protokolo.

      2. Jeigu šaukiamas pakartotinis susirinkimas, akcininkams turi būti pranešta šio straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Šiuo atveju turi būti pranešta likus ne mažiau kaip 10 dienų iki šio susirinkimo.

      3. Pranešime apie visuotinio akcininkų susirinkimo sušaukimą turi būti nurodyta:

      1) bendrovės pavadinimas ir buveinės adresas;

      2) susirinkimo data, laikas ir vieta;

      3) susirinkimo darbotvarkė;

      4) bendrovės valdymo organas ar institucija, priėmusi sprendimą sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą, ir neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo iniciatoriai;

      5) kai į susirinkimo darbotvarkę įtrauktas nutarimo dėl įstatinio kapitalo sumažinimo priėmimas, - kapitalo mažinimo tikslas ir numatomas būdas.

      4. Iki visuotinio akcininkų susirinkimo likus ne mažiau kaip 30 dienų, akcininkams turi būti sudaryta galimybė susipažinti su bendrovės turimais dokumentais, susijusiais su susirinkimo darbotvarke, įskaitant ir nutarimų projektus bei visuotinio akcininkų susirinkimo sušaukimo iniciatorių valdybai (ar administracijos vadovui) pateiktą paraišką. Jeigu akcininkas raštu pageidauja, administracijos vadovas ne vėliau kaip per 3 dienas nuo raštiško prašymo gavimo

      visus susirinkimo nutarimų projektus įteikia akcininkui pasirašytinai ar išsiunčia registruotu laišku. Prie nutarimų projektų turi būti nurodyta, kieno iniciatyva jie yra įtraukti. Jei nutarimo projekto iniciatorius pateikė nutarimo projekto paaiškinimus, šie turi būti pridėti prie nutarimo projekto.

       29 straipsnis. Visuotinio akcininkų susirinkimo kvorumas ir nutarimų priėmimas

      1. Visuotinis akcininkų susirinkimas gali priimti nutarimus, kai jame dalyvauja akcininkai, kuriems priklausančios akcijos suteikia daugiau kaip 1/2 visų balsų. Nustačius, kad kvorumas yra, laikoma, kad kvorumas yra viso susirinkimo metu. Jei kvorumo nėra, per 15 dienų turi būti sušauktas pakartotinis susirinkimas, kuris turi teisę priimti nutarimus pagal darbotvarkę, nesvarbu, kiek akcininkų susirinktų. Jeigu nutarimui priimti reikia kurios nors rūšies ar klasės akcijų savininkų sutikimo, dėl šio sutikimo nutarimą gali priimti atitinkamos rūšies ar klasės akcijų savininkų susirinkimas, kuriame dalyvauja akcininkai, kuriems nuosavybės teise priklauso daugiau kaip 1/2 visų šios rūšies ar klasės akcijų. Šiam susirinkimui sušaukti galioja visuotinio akcininkų susirinkimo šaukimo tvarka.

      2. Nustatant bendrą bendrovės akcijų teikiamų balsų skaičių ir visuotinio akcininkų susirinkimo kvorumą, akcijos, kurių teikiama balsavimo teise uždrausta naudotis pagal šio įstatymo 55 straipsnio 7 dalį, pagal kitus įstatymus ir remiantis teismo sprendimu, yra laikomos nesuteikiančiomis balsų.

      3. Bendrovės įstatuose gali būti numatyta galimybė balsuoti iš anksto. Šiuo atveju akcininkas, turintis balsavimo teisę, susipažinęs su darbotvarke bei nutarimų projektais, gali iš anksto raštu (užpildydamas bendrąjį balsavimo biuletenį) pranešti visuotiniam akcininkų susirinkimui savo valią „už“ ar „prieš“ atskirai dėl kiekvieno nutarimo. Išankstinis balsavimas biuleteniu įskaitomas į susirinkimo kvorumą ir balsavimo rezultatus. Pakartotiniuose susirinkimuose galioja neįvykusių susirinkimų bendrieji balsavimo biuleteniai. Akcininkas už nutarimą, dėl kurio iš anksto pareiškė savo valią raštu, neturi teisės balsuoti pačiame visuotiniame akcininkų susirinkime.

      4. Balsavimas visuotiniame akcininkų susirinkime yra atviras. Dėl klausimų, dėl kurių nors vienas akcininkas pageidauja slapto balsavimo ir jeigu tam pritaria ne mažiau kaip 1/10 balsų visuotiniame akcininkų susirinkime turintys akcininkai, slaptas balsavimas yra privalomas visiems akcininkams.

      5. Visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimai priimami paprasta dalyvaujančių susirinkime akcininkų balsų dauguma, išskyrus šiuos atvejus:

      1) kai renkama stebėtojų taryba arba valdyba pagal šio įstatymo 32 straipsnio 3 dalies taisykles;

      2) kai dėl šio įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 1, 6, 7, 9, 10, 11, 13, 15, 16, 17, 18 ir 19 punktuose nurodytų klausimų priimami nutarimai, kuriems priimti reikia 2/3 susirinkime dalyvaujančių balsų daugumos;

      3) kai priimamas šio įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 8 punkte nurodytas nutarimas, kuriam priimti reikia 3/4 susirinkime dalyvaujančių balsų daugumos;

      4) kai nutarimams priimti reikalingas atskirų rūšių ar klasių akcijų savininkų sutikimas.

      6. Bendrovės įstatai gali numatyti ir didesnę nei 2/3 balsų daugumą, reikalingą šio straipsnio 5 dalies 2 punkte nurodytiems nutarimams priimti, bei didesnę nei 3/4 balsų daugumą, reikalingą šio straipsnio 5 dalies 3 punkte nurodytam nutarimui priimti.

      7. Jei šio įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje nurodytais atvejais akcininkas negali balsuoti, balsavimo rezultatai nustatomi pagal susirinkime dalyvaujančių ir galinčių balsuoti sprendžiant šį klausimą akcininkų balsų skaičių.

      30 straipsnis. Bendrasis balsavimo biuletenis

      1. Jei bendrovės įstatuose numatyta galimybė balsuoti iš anksto, bendrovė išankstiniam balsavimui turi parengti bendruosius balsavimo biuletenius. Biuletenyje turi būti nurodyta:

      1) nutarimų, už kuriuos bus siūloma balsuoti visuotiniame akcininkų susirinkime, projektai. Jie turi būti suformuluoti taip, kad akcininkas galėtų balsuoti už ar prieš nutarimą;

      2) kandidatai į visuotinio akcininkų susirinkimo renkamų bendrovės valdymo organų narius, įmonė kandidatė į renkamą audito įmonę. Jie turi būti nurodyti taip, kad akcininkas galėtų pažymėti, už kurį kandidatą balsuoja ar kiek balsų skiria kiekvienam kandidatui į stebėtojų tarybos (jei ji nesudaroma, - valdybos) narius.

      2. Visi nutarimų projektai ir kandidatai į visuotinio akcininkų susirinkimo renkamų bendrovės valdymo organų narius, įmonės kandidatės į renkamą audito įmonę, pasiūlyti susirinkimo iniciatorių ir bendrovės valdymo organų ar asmenų, nurodytų šio įstatymo 27 straipsnio 2 dalyje, ne vėliau kaip prieš 15 dienų iki visuotinio akcininkų susirinkimo turi būti įtraukti į bendrąjį balsavimo biuletenį.

      3. Bendrovė bendruosius balsavimo biuletenius privalo ne anksčiau kaip prieš 15 dienų ir ne vėliau kaip prieš 10 dienų iki visuotinio akcininkų susirinkimo išsiųsti registruotu laišku ar įteikti asmeniškai pasirašytinai balsavimo teisę turintiems akcininkams, jei šie akcininkai to raštu pareikalauja.

      4. Išsiuntus ar įteikus bendrąjį balsavimo biuletenį akcininkui, biuletenis negali būti keičiamas. Bendrovės įstatuose gali būti numatyta, kad po bendrojo balsavimo biuletenio išsiuntimo ar įteikimo akcininkui negali būti siūlomi nauji nutarimų projektai ir kandidatai į visuotinio akcininkų susirinkimo renkamus valdymo organus, renkamą audito įmonę.

      5. Bendrajame balsavimo biuletenyje turi būti nurodytas akcininko vardas, pavardė ir asmens kodas (juridinio asmens pavadinimas ir kodas).

      6. Akcininko (jo įgaliotinio) pasirašytas bendrasis balsavimo biuletenis laikomas galiojančiu, jei turi šio straipsnio 5 dalyje nustatytus rekvizitus ir yra įteiktas bendrovei ne vėliau kaip prieš vieną dieną iki visuotinio akcininkų susirinkimo. Akcininko (jo įgaliotinio) pasirašytas ir bendrovei įteiktas bendrasis balsavimo biuletenis negali būti atšauktas, išskyrus šio įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje nustatytą išimtį.

      31 straipsnis. Visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimų negaliojimas

      1. Visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimas suinteresuotų asmenų pareiškimu teismine tvarka pripažįstamas negaliojančiu, jeigu:

      1) klausimas, dėl kurio buvo priimtas nutarimas, įstatymo nustatyta tvarka nebuvo įrašytas į susirinkimo darbotvarkę;

      2) įstatymų numatytais atvejais ir terminais susirinkimo nutarimu pakeisti registravimo dokumentai ir duomenys nebuvo įregistruoti Lietuvos Respublikos įmonių rejestre;

      3) buvo pažeista susirinkimo sušaukimo arba darbotvarkės sudarymo tvarka, nustatyta šio įstatymo 26, 27 ir 28 straipsniuose;

      4) bendrovė neparengė ir (ar) neišsiuntė (ar neįteikė) šio įstatymo nustatyta tvarka parengtų bendrųjų balsavimo biuletenių, kai bendrovės įstatuose numatyta išankstinio balsavimo galimybė, šių biuletenių pareikalavusiems akcininkams, išskyrus atvejus, kai tai neturėjo lemiamos įtakos susirinkimo kvorumui, nutarimo priėmimui ar nepriėmimui;

      5) akcininkui visuotiniame akcininkų susirinkime atstovavo asmuo, neturintis akcininko įgaliojimo, akcininko įgaliotinis susirinkime balsavo viršydamas įgaliojimus, buvo balsuojama akcijomis, nesuteikiančiomis balsavimo teisės, išskyrus atvejus, kai tai neturėjo lemiamos įtakos susirinkimo kvorumui, nutarimo priėmimui ar nepriėmimui;

      6) nutarimas prieštarauja bendrovės įstatams, šiam ar kitiems Lietuvos Respublikos įstatymams;

      7) nutarimas yra žalingas bendrovei.

      2. Visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimas gali būti apskųstas teismui ne vėliau kaip per 30 dienų nuo dienos, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo priėmimą.

       32 straipsnis. Stebėtojų tarybos sudarymas

      1. Stebėtojų taryba yra kolegialus bendrovės veiklos priežiūrą atliekantis organas, kurio veiklai vadovauja jos pirmininkas.

      2. Stebėtojų tarybos narių skaičių nustato bendrovės įstatai; narių turi būti ne mažiau kaip 3 ir ne daugiau kaip 15.

      3. Stebėtojų tarybą renka visuotinis akcininkų susirinkimas. Renkant tarybos narius, kiekvienas akcininkas turi tokį balsų skaičių, kuris lygus jo akcijų balsų skaičiaus, nustatyto pagal šio įstatymo 20 straipsnį, ir renkamų stebėtojų tarybos narių skaičiaus sandaugai. Šiuos balsus akcininkas skirsto savo nuožiūra - už vieną ar kelis kandidatus. Išrenkami daugiau balsų surinkę kandidatai. Jei kandidatų, surinkusių po lygiai balsų, yra daugiau nei laisvų vietų stebėtojų taryboje, rengiamas pakartotinis balsavimas, kuriame kiekvienas akcininkas gali balsuoti tik už vieną iš lygų balsų skaičių surinkusių kandidatų.

      4. Stebėtojų taryba renkama ne daugiau kaip 4 metams. Stebėtojų tarybos nario kadencijų skaičius neribojamas.

      5. Stebėtojų taryba iš savo narių renka stebėtojų tarybos pirmininką.

      6. Stebėtojų tarybos nariu gali būti tik veiksnus fizinis asmuo. Stebėtojų tarybos nariu negali būti:

      1) bendrovės valdybos narys;

      2) bendrovės administracijos vadovas;

      3) asmuo, nurodytas šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje;

      4) asmuo, kuris pagal Lietuvos Respublikos įstatymus neturi teisės eiti šių pareigų.

      7. Visuotinis akcininkų susirinkimas gali atšaukti visą stebėtojų tarybą arba pavienius jos narius nesibaigus jų kadencijai.

      8. Stebėtojų tarybos narys gali atsistatydinti iš pareigų kadencijai nesibaigus, apie tai raštu įspėjęs stebėtojų tarybą ne vėliau kaip prieš 14 kalendorinių dienų.

      9. Jeigu stebėtojų tarybos narys atšaukiamas, atsistatydina ar dėl kitų priežasčių nustoja eiti pareigas ir ne mažiau kaip 1/20 visų balsų bendrovėje turintys akcininkai pavienių stebėtojų tarybos narių rinkimui prieštarauja, turi būti atšaukiama veikianti stebėtojų taryba ir naujai renkama visa stebėtojų taryba. Jeigu renkami pavieniai stebėtojų tarybos nariai, jie renkami tik iki veikiančios stebėtojų tarybos kadencijos pabaigos.

      10. Už veiklą stebėtojų taryboje jos nariams visuotinis akcininkų susirinkimas gali atlyginti (mokėti tantjemas) tik iš grynojo pelno, atsižvelgdamas į šio įstatymo 61 straipsnio nuostatas.

       33 straipsnis. Stebėtojų tarybos įgaliojimai ir atsakomybė

      1. Stebėtojų taryba:

      1) renka valdybos narius (jei valdyba nesudaroma, - administracijos vadovą) ir atšaukia juos iš pareigų. Jei bendrovė dirba nuostolingai, stebėtojų taryba privalo svarstyti, ar valdybos nariai (jei valdyba nesudaroma, - administracijos vadovas) tinka eiti pareigas;

      2) analizuoja valdybos ir administracijos vadovo veiklą, finansinių išteklių naudojimą, gamybos ir valdymo organizavimą, kapitalo rentabilumą, darbo apmokėjimą, amortizacinių atskaitymų teisingumą, bendrovės finansinės būklės perspektyvą;

       3) pateikia visuotiniam akcininkų susirinkimui pasiūlymus ir atsiliepimus apie bendrovės metinę finansinę atskaitomybę, pelno paskirstymo projektą ir valdybos (administracijos vadovo) parengtą bendrovės veiklos ataskaitą;

       4) atstovauja bendrovei teisme nagrinėjant ginčus tarp bendrovės ir jos valdybos nario, administracijos vadovo arba jo pavaduotojo;

       5) teikia siūlymus valdybai ir administracijos vadovui atšaukti jų sprendimus, kurie prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams, bendrovės įstatams ar visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimams;

       6) sprendžia kitus įstatuose, taip pat visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimuose numatytus klausimus.

       2. Stebėtojų taryba neturi teisės pavesti ar perduoti vykdyti savo funkcijų valdybai ar administracijos vadovui.

       3. Stebėtojų taryba turi teisę skirti audito įmonę patikrinti ir įvertinti bendrovės buhalterinę apskaitą bei finansinę atskaitomybę. Visuotinis akcininkų susirinkimas gali nustatyti limitą lėšų, kurias galima skirti audito įmonės paslaugoms apmokėti.

       4. Stebėtojų tarybos prašomi bendrovės administracijos vadovas ir valdyba privalo jai pateikti su bendrovės veikla susijusius dokumentus, taip pat sudaryti sąlygas patikrinti turtą. Stebėtojų tarybos nariai privalo saugoti komercines paslaptis, kurias sužinojo būdami stebėtojų tarybos nariais.

       5. Stebėtojų taryba savo veiklą pradeda pasibaigus ją išrinkusiam visuotiniam akcininkų susirinkimui, išskyrus šio įstatymo 22 straipsnio 6 dalyje numatytą išimtį.

       6. Stebėtojų tarybos darbo tvarką nustato jos priimtas stebėtojų tarybos darbo reglamentas.

       7. Stebėtojų tarybos posėdžiai turi būti rengiami ne rečiau kaip kartą per ketvirtį. Eilinius stebėtojų tarybos posėdžius pagal grafiką šaukia įstatų nustatyta tvarka stebėtojų tarybos pirmininkas, o kai jo nėra, - pirmininko pavaduotojas. Neeiliniai posėdžiai šaukiami, kai to reikalauja ne mažiau kaip 1/3 stebėtojų tarybos narių. Posėdžių skelbimo tvarka nustatoma stebėtojų tarybos darbo reglamente.

       8. Stebėtojų tarybos nariai turi lygias teises. Balsavimo metu kiekvienas narys turi vieną balsą. Balsams pasiskirsčius po lygiai, lemia pirmininko balsas.

       9. Jeigu stebėtojų tarybos narys negali atvykti į posėdį, savo valią - už ar prieš balsuojamą nutarimą, su kurio projektu jis susipažinęs, gali pranešti raštu.

       10. Stebėtojų taryba gali priimti nutarimus, kai jos posėdyje dalyvauja daugiau kaip pusė narių. Į kvorumą įskaičiuojami ir iš anksto balsavę stebėtojų tarybos nariai. Stebėtojų tarybos nutarimai priimami paprasta posėdyje dalyvaujančių stebėtojų tarybos narių (įskaitant iš anksto raštu balsavusius narius) balsų dauguma, išskyrus nutarimus dėl valdybos narių atšaukimo. Tokie nutarimai priimami 2/3 posėdyje dalyvaujančių stebėtojų tarybos narių (įskaitant iš anksto raštu balsavusius narius) balsų.

       11. Stebėtojų tarybos nariai įstatymų nustatyta tvarka atsako už bendrovės ūkinės veiklos pažeidimų slėpimą, blogą ūkinės veiklos kontrolę, jei tai sudarė sąlygas valdybai ar administracijos vadovui nesilaikyti Lietuvos Respublikos įstatymų ar bendrovės įstatų.

        34 straipsnis. Valdybos sudarymas

       1. Valdyba yra kolegialus organas, kurio veiklai vadovauja jos pirmininkas.

       2. Valdybos narių skaičių, kuris negali būti mažesnis kaip 3, nustato bendrovės įstatai.

       3. Valdybos narius ne daugiau kaip 4 metams renka stebėtojų taryba, o kai jos nėra, valdybos narius renka visuotinis akcininkų susirinkimas šio įstatymo 32 straipsnio stebėtojų tarybos rinkimams nustatyta tvarka. Valdyba iš savo narių renka valdybos pirmininką. Specialiąsias akcijas valdanti institucija į valdybą turi teisę skirti vieną valdybos narį. Valdybos nario kadencijų skaičius neribojamas.

       4. Valdybos nariu gali būti renkamas (skiriamas) tik veiksnus fizinis asmuo. Bendrovės valdybos nariu negali būti:

       1) bendrovės arba Lietuvos Respublikoje įregistruotos ją patronuojančios bendrovės stebėtojų tarybos narys;

       2) asmuo, nurodytas šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje;

       3) asmuo, kuris pagal Lietuvos Respublikos įstatymus neturi teisės eiti šių pareigų.

       5. Stebėtojų taryba (jei stebėtojų taryba nesudaroma, - visuotinis akcininkų susirinkimas) gali atšaukti visą valdybą arba pavienius jos narius nesibaigus jų kadencijai.

       6. Valdybos narys gali atsistatydinti iš pareigų kadencijai nesibaigus, apie tai raštu įspėjęs valdybą ne vėliau kaip prieš 14 kalendorinių dienų.

       7. Už veiklą valdyboje jos nariams visuotinis akcininkų susirinkimas gali atlyginti (mokėti tantjemas) tik iš grynojo pelno, atsižvelgdamas į šio įstatymo 61 straipsnio nuostatas.

        35 straipsnis. Valdybos įgaliojimai ir atsakomybė

       1. Valdyba svarsto ir tvirtina:

       1) bendrovės valdymo struktūrą ir pareigybes;

       2) pareigas, į kurias darbuotojai priimami konkurso tvarka;

       3) administracijos vadovo ir jo pavaduotojų atlyginimus;

       4) administracijos vadovo ir jo pavaduotojų pareiginius nuostatus, bendrovės filialų nuostatus.

       2. Valdyba renka ir atšaukia administracijos vadovą. Valdyba pritaria administracijos vadovo pasiūlytoms jo pavaduotojų kandidatūroms bei kandidatūroms į pareigas, į kurias darbuotojai priimami konkurso tvarka.

       3. Valdyba analizuoja ir vertina administracijos vadovo pateiktą medžiagą apie:

       1) gamybinės, techninės, mokslinių tyrimų, konstravimo ir eksperimentinių darbų bei kitos ūkinės veiklos strategiją;

       2) gamybos ir valdymo organizavimą;

       3) finansinių išteklių kaupimo šaltinius ir naudojimo būdus;

       4) bendrovės sandorius;

       5) bendrovės finansinę padėtį;

       6) ūkinės veiklos rezultatus, pajamų ir išlaidų sąmatas, inventorizacijos ir kitus vertybių apskaitos duomenis.

       4. Valdyba analizuoja, vertina administracijos vadovo pateiktus bendrovės metinės finansinės atskaitomybės projektą ir pelno paskirstymo projektą ir, šiems projektams pritarusi, teikia juos visuotiniam akcininkų susirinkimui. Valdyba nustato bendrovėje taikomą turto nusidėvėjimo skaičiavimo metodą ir normatyvus.

       5. Valdyba privalo laiku rengti visuotinius akcininkų susirinkimus, užtikrinti vardinių akcijų savininkų sąrašų parengimą, sudaryti visuotinių akcininkų susirinkimų darbotvarkes, pateikti akcininkams bendrovės metinę finansinę atskaitomybę, pelno paskirstymo projektą, bendrovės veiklos ataskaitą bei kitą reikiamą informaciją darbotvarkės klausimams svarstyti.

       6. Valdyba priima:

       1) sprendimus bendrovei tapti kitų įmonių steigėja, nare;

       2) sprendimus perleisti, išnuomoti ar įkeisti didesnės kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo vertės ilgalaikio turto dalį, taip pat laiduoti ar garantuoti kitų subjektų prievolių, didesnių kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, įvykdymą;

       3) sprendimus įsigyti ilgalaikio turto už kainą, didesnę kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo;

       4) kitus bendrovės įstatuose ar visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimuose valdybos kompetencijai priskirtus sprendimus.

       7. Kiekvienam šio straipsnio 6 dalies 2 punkte nustatytam valdybos sprendimui priimti reikalingas visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimas, priimamas ne mažiau kaip 2/3 balsų dauguma. Be visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimo sudarytais sandoriais perleidžiamo, nuomojamo ar įkeičiamo ilgalaikio turto suminės balansinės vertės ir laiduojamų ar garantuojamų kitų subjektų prievolių dydžio suma per finansinius metus negali viršyti 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo. Bendrovės įstatuose gali būti numatyta ir kitų atvejų, kai valdybos sprendimams reikalingas visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimas.

       8. Valdyba savo funkcijas atlieka įstatuose nustatytą laiką arba iki bus išrinkta ir pradės dirbti nauja valdyba.

       9. Valdybos darbo tvarką nustato jos priimtas valdybos darbo reglamentas.

       10. Valdybos posėdžio šaukimo iniciatyvos teisę turi kiekvienas valdybos narys. Valdybos priimti sprendimai yra teisėti, kai už juos balsavo daugiau kaip pusė visų valdybos narių. Bendrovės įstatai gali nustatyti didesnę balsų daugumą, reikalingą sprendimams priimti. Valdybos narys, kurį paskyrė specialiosioms akcijoms atstovaujanti institucija, turi veto teisę balsuojant dėl atskirų klausimų, kai tai numato Lietuvos Respublikos įstatymai. Balsuojant dėl kitų klausimų, valdybos narys, kurį paskyrė specialiosioms akcijoms atstovaujanti institucija, balsavimo teisės neturi. Valdybos narys neturi teisės balsuoti, kai valdybos posėdis sprendžia jo materialinės atsakomybės ar personalinius jo darbo bendrovėje klausimus.

       11. Valdyba privalo kviesti į kiekvieną savo posėdį bendrovės administracijos vadovą, jei jis nėra valdybos narys, ir sudaryti jam galimybes susipažinti su informacija darbotvarkės klausimais.

       12. Valdybai draudžiama riboti auditoriaus įgaliojimus ar kitaip trukdyti jo darbą.

      13. Valdybos nariai privalo saugoti bendrovės komercines paslaptis.

      14. Valdybos pirmininkas ir nariai privalo solidariai atlyginti bendrovei nuostolius, padarytus dėl valdybos sprendimų, priimtų pažeidžiant bendrovės įstatus, šį ir kitus Lietuvos Respublikos įstatymus. Nuo pareigos atlyginti nuostolius atleidžiami tie asmenys, kurie balsavo prieš tokį sprendimą arba nedalyvavo posėdyje jį priimant ir per 7 dienas po to, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie tokį nutarimą, įteikė posėdžio pirmininkui rašytinį protestą. Valdybos nario atsistatydinimas ar atšaukimas iš pareigų neatleidžia jo nuo padarytų dėl jo kaltės nuostolių atlyginimo. Valdybos narys gali būti atleidžiamas nuo atlyginimo nuostolių, kuriuos jis padarė eidamas savo pareigas, jeigu jis rėmėsi bendrovės dokumentais ir kita informacija, kurios tikrumu nebuvo pagrindo abejoti, arba veikė neviršydamas normalios gamybinės ar ūkinės rizikos laipsnio. Ginčus dėl nuostolių atlyginimo sprendžia teismas.

        36 straipsnis. Bendrovės veiklos ataskaita

       1. Likus ne mažiau kaip 10 dienų iki eilinio visuotinio akcininkų susirinkimo, valdyba privalo parengti bendrovės veiklos ataskaitą. Šioje ataskaitoje turi būti:

       1) bendrovės veiklos per finansinius metus apžvalga;

       2) bendrovės dukterinių bendrovių pavadinimai, šių bendrovių akcijų, kurias turi įsigijusi bendrovė, skaičius, bendra nominali vertė bei šių akcijų atstovaujama įstatinio kapitalo dalis šiose bendrovėse, naudos, kurią bendrovė turi turėdama balsų daugumą ar naudodamasi lemiama įtaka šiose bendrovėse, įvertinimas;

       3) per finansinius metus įsigytų ar perleistų savų akcijų bei kitų bendrovių akcijų skaičius bei šių įsigijimų ar perleidimų pagrindimas;

       4) informacija apie bendrovės filialus;

       5) svarbiausi įvykiai bendrovėje finansiniams metams pasibaigus;

       6) bendrovės veiklos planai ir prognozės.

       2. Dėl bendrovės veiklos ataskaitos bendrovės įstatuose gali būti nustatyta ir daugiau reikalavimų.

      3. Jei bendrovėje valdyba nesudaroma, bendrovės veiklos ataskaitą, atitinkančią šio straipsnio reikalavimus, privalo parengti administracijos vadovas.

       4. Akcinių bendrovių ir šio įstatymo 60 straipsnio 2 dalyje nurodytų uždarųjų akcinių bendrovių veiklos ataskaitos iki eilinio visuotinio akcininkų susirinkimo turi būti patikrintos auditoriaus. Šių bendrovių veiklos ataskaitos turi būti viešos: kiekvienam suinteresuotam asmeniui pareikalavus, bendrovė turi sudaryti sąlygas bendrovės buveinėje susipažinti su ataskaita ir auditoriaus išvada dėl ataskaitos ar pateikti šių dokumentų ar jų dalies kopiją.

       5. Jeigu visuotinis akcininkų susirinkimas nepatvirtina bendrovės veiklos ataskaitos arba bendrovės veiklą įvertina neigiamai, valdyba (jei valdyba nesudaroma, - administracijos vadovas) netenka savo įgaliojimų. Valdyba (administracijos vadovas) savo funkcijas vykdo, iki bus išrinkta nauja valdyba (administracijos vadovas). Nepatvirtinus bendrovės veiklos ataskaitos, administracijos vadovas arba valdyba, jei ji yra išrinkta visuotinio akcininkų susirinkimo, privalo nedelsdama sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą naujam administracijos vadovui arba valdybai išrinkti.
                     37 straipsnis. Bendrovės revizorius

       1. Bendrovės įstatuose gali būti numatyta, kad bendrovės finansinę veiklą kontroliuoja bendrovės revizorius.

       2. Revizorių renka visuotinis akcininkų susirinkimas bendrovės įstatuose nustatytam laikui.

      3. Revizoriaus darbo tvarką nustato jo darbo reglamentas, kurį tvirtina visuotinis akcininkų susirinkimas.

       4. Bendrovės administracija ir valdyba privalo pateikti revizoriui jo reikalaujamus buhalterinius-finansinius dokumentus.

       5. Už darbą revizoriui bendrovė moka atlyginimą. Jo dydį ar darbo apmokėjimo sąlygas nustato visuotinis akcininkų susirinkimas.

       6. Revizorius privalo saugoti bendrovės komercines paslaptis, kurias sužino kontroliuodamas bendrovės finansinę veiklą.

       7. Kvalifikacinius reikalavimus revizoriui nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.

       38 straipsnis. Administracijos vadovas ir administracija

       1. Bendrovėje turi būti administracijos vadovas (prezidentas, generalinis direktorius, direktorius).

       2. Administracijos vadovas vadovauja administracijai, kuri organizuoja ir vykdo bendrovės ūkinę veiklą. Administracijos vadovas tvirtina administracijos darbo reglamentą, priima į darbą ir atleidžia administracijos darbuotojus, sudaro su jais darbo sutartis.

       3. Bendrovės administracijos vadovas atstovauja bendrovei esant santykiams su trečiaisiais asmenimis ir teisme bei arbitraže. Administracijos vadovas įgyja teisę atstovauti bendrovei nuo dienos, nustatytos darbo sutartyje.

       4. Šio įstatymo 35 straipsnio 6 dalyje nustatytus sandorius administracijos vadovas gali sudaryti tik remdamasis valdybos sprendimais. Bendrovės įstatuose gali būti nustatyta ir kitų atvejų, kai administracijos vadovas gali sudaryti sandorius su trečiaisiais asmenimis tik turėdamas visuotinio akcininkų susirinkimo ar valdybos sutikimą. Bendrovė negali prieš trečiuosius asmenis remtis administracijos vadovo galių ribojimu, nustatytu įstatais, net jei įstatai buvo atskleisti įstatymų nustatyta tvarka.

       5. Administracijos vadovas turi teikti valdybai medžiagą, nustatytą šio įstatymo 35 straipsnio 3 ir 4 dalyse.

       6. Bendrovės administracijos vadovas savo veikloje vadovaujasi bendrovės įstatais, visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimais, valdybos sprendimais ir administracijos darbo reglamentu.

       7. Administracijos vadovas gali turėti pavaduotojų. Bendrovės įstatuose gali būti nustatytos veiklos sritys, kuriose administracijos vadovo pavaduotojai turi teisę savarankiškai veikti ir sudaryti bendrovės sandorius. Prieš trečiuosius asmenis administracijos vadovo pavaduotojų galių ribomis bendrovė gali remtis tik nuo įstatų atskleidimo įstatymų nustatyta tvarka dienos.

       8. Administracijos vadovą renka ir atšaukia bendrovės valdyba (jei valdyba nesudaroma, - stebėtojų taryba, o jei nesudaroma ir stebėtojų taryba, - visuotinis akcininkų susirinkimas). Administracijos vadovui parinkti gali būti organizuojamas konkursas. Apie administracijos vadovo išrinkimą ar atšaukimą bendrovės valdyba (jei valdyba nesudaroma, - stebėtojų taryba, o jei nesudaroma ir stebėtojų taryba, - visuotinio akcininkų susirinkimo įgaliotas asmuo) ne vėliau kaip per 2 darbo dienas privalo raštiškai informuoti įmonių rejestro tvarkytoją.

       9. Administracijos vadovu gali būti veiksnus fizinis asmuo, su kuriuo sudaroma darbo sutartis. Administracijos vadovu negali būti skiriamas asmuo, kuris pagal Lietuvos Respublikos įstatymus neturi teisės eiti tokių pareigų.

       10. Darbo sutartį su administracijos vadovu pasirašo valdybos pirmininkas (jei valdyba nesudaroma, - stebėtojų tarybos pirmininkas, o jei nesudaroma ir stebėtojų taryba, - visuotinio akcininkų susirinkimo įgaliotas asmuo). Darbo sutartį su administracijos vadovu, kuris yra bendrovės valdybos narys, pasirašo stebėtojų tarybos pirmininkas (jei stebėtojų taryba nesudaroma, - visuotinio akcininkų susirinkimo įgaliotas asmuo).

       11. Administracijos vadovas dalyvauja bendrovės valdybos posėdžiuose patariamojo balso teise, jeigu jis nėra valdybos narys.

       12. Jei administracijos vadovas ar jo pavaduotojas sudarė sandorį viršydamas savo kompetenciją, normalią ūkinę riziką ar atliko kitus neteisėtus veiksmus ir tuo bendrovei padarė žalos (įskaitant ir negautą pelną) arba dėl to šie asmenys gauna tiesioginės ar netiesioginės naudos bendrovės ar jos akcininkų sąskaita, bendrovė ir bendrovės akcininkas ar akcininkai turi teisę teismine tvarka reikalauti atlyginti dėl tokio sandorio arba tokių veiksmų patirtą žalą (įskaitant ir negautą pelną).

       13. Administracijos vadovas, sudaręs sandorį viršydamas savo kompetenciją, yra subsidiariai atsakingas, jei trečiojo asmens reikalavimas nebūna visiškai patenkinamas iš bendrovės.

         Penktasis skirsnis

      BENDROVĖS KAPITALAS

      39 straipsnis. Kapitalo sudėtis

       1. Bendrovės kapitalas skirstomas į nuosavą ir skolintą. Nuosavas kapitalas sudaromas iš akcijų emisijos kainos ir bendrovės pelno. Skolintas kapitalas susidaro platinant išleistas obligacijas, imant kreditus ir kitaip skolinantis lėšų.

       2. Nuosavą bendrovės kapitalą sudaro:

       1) įstatinis kapitalas;

       2) akcijų priedai (nominalios vertės perviršijimas);

       3) perkainojimo rezervas;

      4) privalomasis rezervas;

      5) rezervas savoms akcijoms įsigyti (akcinėse bendrovėse);

       6) įstatuose nurodyti rezervai;

      7) kiti rezervai;

       8) nepaskirstytasis pelnas (nuostolis);

      9) dotacijos ir negrąžintos subsidijos;

       10) atidėtosios išlaidos (einamojo laikotarpio sąnaudų didinimo arba pajamų mažinimo būdu susidarančios išlaidos, numatomos ateinantiems laikotarpiams tam, kad būtų teisingai parodyti tų laikotarpių veiklos rezultatai).

       3. Įstatinio kapitalo dydis yra lygus visų bendrovės pasirašytų akcijų nominalių verčių sumai.

       4. Jeigu bendrovės nuosavas kapitalas tapo mažesnis kaip 3/4 įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo, valdyba privalo sušaukti neeilinį visuotinį akcininkų susirinkimą. Šiame susirinkime gali būti priimtas nutarimas sumažinti bendrovės įstatinį kapitalą dydžiu, ne mažesniu nei skirtumas tarp nuosavo kapitalo ir įstatinio kapitalo, ar likviduoti bendrovę. Akcininkai taip pat gali nutarti padengti šį skirtumą papildomais įnašais.

       5. Jeigu visuotinis akcininkų susirinkimas nepriėmė šio straipsnio 4 dalyje numatytų nutarimų ir nuosavo kapitalo bei įstatinio kapitalo skirtumas nebuvo padengtas papildomais įnašais, valdyba per 15 dienų nuo visuotinio akcininkų susirinkimo, bet ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo to momento, kai sužinojo ar turėjo sužinoti, kad nuosavas kapitalas tapo mažesnis kaip 3/4 įstatinio kapitalo, privalo kreiptis į teismą dėl bendrovės įstatinio kapitalo sumažinimo suma, kuria nuosavas kapitalas tapo mažesnis už įstatinį kapitalą.

       6. Įsiteisėjus teismo sprendimui sumažinti bendrovės įstatinį kapitalą, bendrovės valdyba privalo atitinkamai pakoreguoti bendrovės įstatinio kapitalo dydį, pirmiausia anuliuodama bendrovės įsigytas savas akcijas ir, jei to nepakanka, sumažindama likusių akcijų nominalias vertes ar anuliuodama akcijas, akcijų skaičių visiems akcininkams mažindama proporcingai jiems nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų skaičiui, bei padaryti atitinkamas bendrovės įstatų pataisas. Pakeisti bendrovės įstatai turi būti pateikti registruoti Lietuvos Respublikos įmonių rejestre per 15 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo.

       7. Šio straipsnio 4, 5 ir 6 dalys netaikomos, kol nėra pasibaigęs bendrovės išleistų paskutinės emisijos akcijų apmokėjimo terminas.

        40 straipsnis. Rezervai ir jų sudėtis

       1. Perkainojimo rezervas - tai ilgalaikio materialiojo ir finansinio turto vertės padidėjimo suma, gauta perkainojus turtą. Perkainojimo rezervas mažinamas, kai perkainotas turtas nurašomas, nudėvimas, nukainojamas ar perleidžiamas valstybei, savivaldybei ar kitų asmenų nuosavybėn. Perkainojimo rezervu negalima mažinti nuostolių. Perkainojimo rezervu gali būti didinamas įstatinis kapitalas šio įstatymo 53 straipsnyje nustatyta tvarka.

       2. Privalomasis rezervas sudaromas iš grynojo pelno atskaitymų šio įstatymo 61 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka ir naudojamas nuostoliams padengti. Mažinant įstatinį kapitalą, privalomasis rezervas gali būti sumažintas išlaikant šio įstatymo 61 straipsnio 4 dalyje nurodytą santykį. Privalomojo rezervo skirtumas mažinant įstatinį kapitalą priskiriamas prie ataskaitinio laikotarpio paskirstytinojo rezultato.

       3. Rezervas savoms akcijoms įsigyti sudaromas akcinės bendrovės savų akcijų įsigijimo vertei padengti. Šis rezervas negali būti mažesnis už akcinės bendrovės įsigytų savų akcijų verčių sumą.

       4. Įstatuose nurodytus rezervus ir kitus rezervus sudaro nepaskirstytinieji ir paskirstytinieji rezervai.

       5. Nepaskirstytinieji rezervai sudaromi įstatymo ir bendrovės įstatų nustatyta tvarka konkretiems tikslams įgyvendinti pervedant dalį ataskaitinio laikotarpio grynojo pelno. Nepaskirstytinieji rezervai sudaromi, mažinami ir naikinami visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimu ne mažiau kaip 2/3 balsų dauguma. Kai nepaskirstytinieji rezervai mažinami ar naikinami, atitinkamu dydžiu didinamas įstatinis kapitalas ir proporcingai akcininkams nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominaliai vertei didinama akcijų nominali vertė arba išleidžiamos naujos akcijos.

       6. Paskirstytinieji rezervai sudaromi ir naudojami tik bendrovės įstatuose nustatyta tvarka.

       7. Šio straipsnio 3 ir 4 dalyse numatyti rezervai gali būti sudaromi tik po to, kai yra sudarytas šio straipsnio 2 dalyje nustatytas privalomasis rezervas.

       41 straipsnis. Akcijos

       1. Akcijos yra nuosavybės vertybiniai popieriai, pažymintys jų savininkų dalį bendrovės įstatiniame kapitale ir suteikiantys jiems turtines bei neturtines teises. Uždarųjų akcinių bendrovių akcijos gali būti materialios (pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus reikalavimus atspausdinti dokumentai) arba nematerialios (įrašai vertybinių popierių sąskaitose). Akcinių bendrovių akcijos turi būti nematerialios. Akcinių bendrovių akcijos turi būti įregistruotos Vertybinių popierių komisijoje.

       2. Akcijos nominali vertė turi būti nurodyta litais be centų.

       3. Akcijos skirstomos į rūšis:

       1) pagal disponavimo būdą - į vardines ir pareikštines;

       2) pagal suteikiamas teises - į paprastąsias ir privilegijuotąsias.

       4. Vienos rūšies akcijos pagal jų savininkams suteikiamas teises skirstomos į klases. Skirtingų klasių akcijų suteikiamos teisės turi būti nurodytos bendrovės įstatuose. Visų tos pačios klasės akcijų nominalios vertės turi būti vienodos.

       5. Nematerialios akcijos yra pažymimos įrašais vertybinių popierių sąskaitose. Uždarųjų akcinių bendrovių nematerialių akcijų sąskaitas tvarko jas išleidusi uždaroji akcinė bendrovė, o akcinių bendrovių akcijų sąskaitas tvarko Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatyme nustatyti subjektai (toliau - sąskaitų tvarkytojai).

       6. Sąskaitų tvarkytojas, kuris yra atidaręs akcininko vertybinių popierių sąskaitą, akcininko pageidavimu turi išduoti išrašą iš šios sąskaitos, rodantį akcijų skaičių bei kitą teisės aktuose nustatytą informaciją apie į sąskaitą įrašytas akcijas.

       7. Informaciją, kuri turi būti pateikta apie nematerialias akcijas vertybinių popierių sąskaitose, nustato norminiai aktai, reglamentuojantys vertybinių popierių ir jų apyvartos apskaitą.

       8. Materialioje akcijoje turi būti nurodyta:

       1) pavadinimas „Akcija“ ir akcijos rūšis;

       2) uždarosios akcinės bendrovės kodas ir pavadinimas;

       3) nominali akcijos vertė;

       4) numeris;

       5) privilegijuotųjų akcijų dividendo dydis ir balsavimo teisė;

       6) išleidimo į apyvartą data;

       7) akcijos savininko vardas, pavardė ir asmens kodas (juridinio asmens pavadinimas ir kodas);

       8) valdybos pirmininko (jei valdyba nesudaroma, - administracijos vadovo) parašas, patvirtintas uždarosios akcinės bendrovės antspaudu.

       9. Akcijos į antrinę apyvartą gali būti išleidžiamos įregistravus bendrovę ar padidinus jos įstatinį kapitalą ir visiškai apmokėjus šias akcijas emisijos kaina.

       10. Bendrovei draudžiama išleisti akcijas, kurias galima keisti į obligacijas bei kitokias šiame įstatyme nenumatytų rūšių akcijas.

        42 straipsnis. Nevisiškai apmokėtos akcijos

      1. Nevisiškai apmokėtos materialios akcijos pažymimos laikinaisiais išrašais iš akcininkų sąrašo (akcininkų registro). Šiuose išrašuose turi būti nurodytas akcininkas, jo pasirašytų akcijų kiekis ir už jas sumokėta pinigų suma ar nepiniginio įnašo vertė, iki visiško jos apmokėjimo trūkstama pinigų suma ir mokėjimo termino pabaiga. Sumokėjus visą akcijų emisijos kainą, laikinieji išrašai turi būti pakeisti į materialias akcijas.

       2. Nevisiškai apmokėtos nematerialios akcijos pažymimos įrašu šias akcijas pasirašiusio asmens vertybinių popierių sąskaitoje - nurodama už šias akcijas sumokėta suma, iki visiško jos apmokėjimo trūkstama suma ir mokėjimo termino pabaiga. Šie duomenys taip pat nurodomi akcininkui išduodamame jo vertybinių popierių sąskaitos išraše.

        43 straipsnis. Vardinės ir pareikštinės akcijos

       1. Materialios vardinės akcijos savininkas (akcininkas) yra tas asmuo, kuris yra nurodytas akcijoje. Šie asmenys turi būti registruojami uždarosios akcinės bendrovės akcininkų registre. Akcininkų registre turi būti įrašyti šie akcininko duomenys: vardas, pavardė, asmens kodas ir adresas (juridinio asmens pavadinimas, kodas ir buveinės adresas), akcininkui nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų skaičius, akcijų nominali vertė.

       2. Nematerialios vardinės arba pareikštinės akcijos savininkas yra asmuo, kurio vardu atidaryta vertybinių popierių sąskaita. Šioje sąskaitoje įrašytos šiam asmeniui nuosavybės teise priklausančios akcijos.

       3. Uždarosios akcinės bendrovės akcijos gali būti tik vardinės.

       4. Akcinės bendrovės turi teisę vertybinių popierių ir jų apyvartos apskaitą reglamentuojančių norminių aktų nustatyta tvarka gauti iš sąskaitų tvarkytojų informaciją apie jų tvarkomose sąskaitose įrašytas tos bendrovės vardines akcijas, akcininkų sąrašus ir duomenis apie juos.

       5. Akcinės bendrovės neturi teisės reikalauti iš sąskaitų tvarkytojų pranešti, kas yra šių bendrovių pareikštinių akcijų savininkai, ir teikti duomenis apie juos.

       6. Akcinės bendrovės vardinės akcijos gali būti pakeistos į pareikštines arba pareikštinės - į vardines visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimu, priimtu balsuojant atskirai vardinių ir pareikštinių akcijų savininkams ne mažesne kaip 2/3 kiekvienos rūšies akcijų savininkų, dalyvavusių susirinkime, balsų dauguma.

        44 straipsnis. Paprastosios ir privilegijuotosios akcijos

       1. Paprastosios akcijos sudaro pagrindinę bendrovės akcijų dalį. Privilegijuotųjų akcijų nominali vertė negali būti didesnė kaip 1/3 įstatinio kapitalo. Visų paprastųjų akcijų nominalios vertės turi būti vienodos.

       2. Paprastųjų akcijų savininkų turtinės teisės į dividendą ir likviduojamos bendrovės turto dalį gali būti įgyvendintos tik po to, kai yra įgyvendintos privilegijuotųjų akcijų savininkų turtinės teisės. Tik paprastųjų akcijų savininkai turi teisę gauti naujų akcijų, kurios išleidžiamos, kai iš bendrovės nepaskirstytojo pelno ar nepaskirstytinųjų rezervų padidinamas įstatinis kapitalas. Jeigu įstatinis kapitalas padidinamas iš akcijų priedų ar perkainojimo rezervo, privilegijuotųjų ir paprastųjų akcijų savininkai turi lygias teises gauti naujų akcijų.

       3. Keisti (konvertuoti) paprastąsias akcijas į privilegijuotąsias yra draudžiama.

       4. Bendrovės privilegijuotosios akcijos gali būti pakeistos į paprastąsias visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimu, priimtu balsuojant atskirai privilegijuotųjų ir paprastųjų akcijų savininkams ne mažesne kaip 2/3 kiekvienos rūšies akcijų savininkų, dalyvavusių susirinkime, balsų dauguma. Keisdama (konvertuodama) privilegijuotąsias su kaupiamuoju dividendu akcijas į paprastąsias, bendrovė turi visiškai atsiskaityti su privilegijuotųjų akcijų savininkais arba įsipareigoti įsiskolinimą padengti kitais finansiniais metais.

       5. Bendrovės įstatuose ar akcijų pasirašymo sutartyje paprastųjų akcijų savininkams nustatyti dividendo dydį draudžiama.

       6. Privilegijuotųjų akcijų suteikiamos turtinės ir neturtinės teisės, taip pat jų pakeitimo tvarka turi būti nustatyta iš anksto, iki jas išleidžiant, ir įrašyta bendrovės įstatuose. Dividendo dydis nustatomas procentais, skaičiuojant nuo akcijos nominalios vertės. Bendrovės įstatuose turi būti nustatytas konkretus (nekintamas) privilegijuotųjų akcijų dividendo dydis procentais, skaičiuojant nuo akcijos nominalios vertės. Privilegijuotųjų akcijų dividendas negali viršyti didesnio iš šių dydžių: praėjusį kalendorinį ketvirtį aukciono būdu išleistų litais Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinio vidurkio, kurį „Valstybės žiniose“ skelbia Vyriausybė arba jos įgaliota institucija, trigubo dydžio arba paprastųjų akcijų dvigubo dividendo, buvusių visuotinio akcininkų susirinkimo, priėmusio bendrovės įstatus ar jų pataisas, kuriose nustatytos šių privilegijuotųjų akcijų turtinės ir neturtinės teisės, dieną.

       7. Jeigu privilegijuotosiose akcijose nurodytam dividendui išmokėti pelno nepakanka, visos privilegijuotosios akcijos su skirtingomis dividendo normomis gauna proporcingai mažesnio dydžio dividendą.

       8. Privilegijuotosios akcijos gali būti su kaupiamuoju arba nekaupiamuoju dividendu. Tai nustatoma bendrovės įstatuose iš anksto, prieš išleidžiant akcijas.

       9. Privilegijuotųjų akcijų su kaupiamuoju dividendu savininkui garantuojama teisė į šiose akcijose nurodyto dydžio dividendą. Jei pelno nepakanka visam dividendui išmokėti, tai neišmokėta suma turi būti perkelta į kitus finansinius metus.

       10. Privilegijuotųjų akcijų su nekaupiamuoju dividendu savininkams neišmokėtas dividendas ar jo dalis negali būti perkelta į kitus finansinius metus.

       11. Įstatuose gali būti nustatoma, jog privilegijuotųjų akcijų savininkai neturi balsavimo teisės. Jeigu per dvejus finansinius metus iš eilės bendrovė neišmoka privilegijuotųjų akcijų su kaupiamuoju dividendu be balsavimo teisės savininkams viso nustatyto dividendo, jie įgyja balsavimo teisę. Šią teisę akcininkai turi iki tų finansinių metų, kuriais buvo visiškai atsiskaityta su jais, pabaigos.

      45 straipsnis. Darbuotojų akcijos

      1. Darbuotojų akcijos yra bendrovės darbuotojams lengvatinėmis sąlygomis parduotos ar kitaip perduotos vardinės akcijos. Jos gali būti išleidžiamos po to, kai apmokėtos visos akcijos, pasirašytos bendrovės steigimo metu.

      2. Darbuotojų akcijų perleidimą bendrovės įstatai gali apriboti, bet ne ilgesniam kaip 3 metų terminui, skaičiuojant nuo jų išleidimo į apyvartą dienos. Kartu nustatoma, jog darbuotojų akcijos savininkas neturi teisės perleisti šios akcijos kito asmens, neturinčio teisės ją įsigyti, nuosavybėn. Pasibaigus perleidimo apribojimo laikui, akcija netenka darbuotojų akcijos statuso ir yra pakeičiama paprastąja vardine akcija. Darbuotojo akciją paveldėjus, kol pasibaigs perleidimo apribojimo laikas, šios akcijos statusas nesikeičia.

      3. Darbuotojų akcijos gali būti apmokamos, išskyrus pradinius įnašus už jas, atskaitant iš darbuotojo atlyginimo (darbo užmokesčio), jei šie atskaitymai darbuotojo pageidavimu kaupiami specialiame fonde. Draudžiama versti darbuotoją pirkti bendrovės akcijų, taip pat neleidžiami atskaitymai iš darbo užmokesčio apmokėti toms akcijoms, kurių jis nepasirašęs.

       46 straipsnis. Specialiosios akcijos

      1. Specialiosios akcijos yra paprastosios vardinės akcijos, suteikiančios valstybei ar savivaldybei papildomų neturtinių teisių. Specialiųjų akcijų statusas gali būti suteiktas valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančiai akcijai (akcijoms) visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimu, jei tenkinamos šios sąlygos:

      1) valstybė ar savivaldybė atsisako jos turimų 2/3 ar daugiau balsų bendrovės visuotiniame akcininkų susirinkime parduodama ar kitaip perleisdama dalį valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų;

      2) bendrovės pagrindinė veikla yra transporto, energetikos, naftos ūkio, ryšių ar komunalinio ūkio srityje.

      2. Specialioji akcija suteikia šias papildomas teises:

      1) vetuoti visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimus dėl bendrovės reorganizavimo, likvidavimo, specialios akcijos statuso atšaukimo, taip pat kitus nutarimus, kuriuos vetuoti specialios akcijos savininkui teisė suteikiama transporto, energetikos, naftos ūkio, ryšių ar komunalinio ūkio sritis reglamentuojančiuose įstatymuose;

      2) pasisakyti kiekvienu visuotiniame akcininkų susirinkime svarstomu klausimu;

      3) šaukti visuotinius akcininkų susirinkimus ir siūlyti susirinkimo darbotvarkės klausimus bei nutarimų projektus.

      3. Specialioji akcija netenka specialiosios akcijos statuso, kai:

      1) valstybė ar savivaldybė perleidžia šią akciją kito asmens nuosavybėn;

      2) nutarimą dėl specialiosios akcijos statuso atšaukimo priima visuotinis akcininkų susirinkimas.

                   47 straipsnis. Akcijų pasirašymas

      1. Akcijos pasirašomos bendrovei ir fiziniam ar juridiniam asmeniui sudarant akcijų pasirašymo sutartį, išskyrus bendrovės steigimo atveju. Akcijų pasirašymo sutartimi viena šalis įsipareigoja pateikti tam tikrą skaičių naujų akcijų, o kita šalis - apmokėti visą pasirašytų akcijų emisijos kainą. Akcinių bendrovių akcijų, išleidžiamų didinant įstatinį kapitalą ir platinamų per Lietuvos Respublikoje įregistruotą vertybinių popierių biržą, pasirašymo, kainos nustatymo ir apmokėjimo tvarką nustato Vertybinių popierių komisija.

      2. Bendrovės akcijų pasirašymo sutartyje turi būti nurodyta:

      1) bendrovės pavadinimas ir buveinės adresas;

      2) įstatinio kapitalo dydis ir įstatinio kapitalo padidinimo suma;

      3) visuotinio akcininkų susirinkimo, priėmusio nutarimą padidinti įstatinį kapitalą, data;

      4) akcinės bendrovės akcijų įregistravimo data bei numeris;

      5) akcijų nominalios vertės ir emisijos kainos, išleidžiamų kiekvienos rūšies ir klasės akcijų skaičius ir jų suteikiamos teisės;

      6) akcinės bendrovės akcijų platinimo terminai;

      7) akcijų apmokėjimo tvarka, terminai ir delspinigiai už laiku neapmokėtas akcijas. Delspinigiai negali būti mažesni kaip 0,05 procento nuo neįmokėtos sumos už kiekvieną termino praleidimo dieną;

      8) akcijų skirstymo jas pasirašiusiems asmenims tvarka, jeigu akcijų bus pasirašyta daugiau negu numatyta išleisti;

      9) bendrovės įstatinio kapitalo padidinimo (bendrovės įstatų pakeitimo ir registravimo, kaip yra nustatyta šio įstatymo 51 straipsnio 5 dalyje) galimybė ir tvarka, jei būtų išplatintos ne visos akcijos;

      10) pasirašančiojo akciją vardas, pavardė, asmens kodas ir adresas (juridinio asmens pavadinimas, kodas, buveinės adresas ir jo atstovo vardas bei pavardė);

      11) pasirašomų akcijų skaičius pagal rūšis ir klases.

      3. Už akcijų pasirašymo sutarties projekto parengimą ir duomenų teisingumą atsako administracijos vadovas.

      4. Kai iki bendrovės įregistravimo arba iki bendrovės įstatų, kuriuose nurodytas padidintas bendrovės įstatinis kapitalas, įregistravimo akciją pasirašęs asmuo reikalauja, bendrovė (kai bendrovė steigiama, - jos steigėjai) per 15 dienų nuo raštiško pareikalavimo dienos privalo sugrąžinti jo įnašus be jokių atskaitymų, jeigu:

      1) bendrovė steigiama pažeidžiant Lietuvos Respublikos įstatymus;

      2) įstatinis kapitalas didinamas pažeidžiant šį įstatymą;

      3) akcijų pasirašymo sutartyje buvo pateikti neteisingi ar ne visi šio straipsnio 2 dalies 1-9 punktuose nustatyti duomenys.

      5. Bendrovė negali pati pasirašyti savų akcijų.

      6. Bendrovės valdymo organo nariai, priėmę sprendimą pasirašyti akcijas pažeidžiant šio straipsnio 5 dalį, turi šias akcijas apmokėti patys. Apmokėjusieji akcijas įgyja į jas nuosavybės teisę.

       48 straipsnis. Akcijų apmokėjimas

      1. Akcijų apmokėjimas yra jų emisijos kainos apmokėjimas pinigais arba padengimas nepiniginiais akcijas pasirašiusių asmenų įnašais. Nepiniginiais įnašais gali būti tik turtas, įskaitant ir turtines teises, kuris gali būti civilinės apyvartos objektu ir gali būti ekonomiškai įvertintas. Įnašais negali būti darbai ir paslaugos.

      2. Akcijos emisijos kaina turi būti ne mažesnė už jos nominalią vertę.

      3. Bendrovės išleistos akcijos turi būti visiškai apmokėtos per akcijų pasirašymo sutartyje nustatytą laiką, kuris negali būti ilgesnis kaip 12 mėnesių nuo sutarties sudarymo dienos. Akcijų pasirašymo sutartyje turi būti nurodyti akcijų apmokėjimo terminai, tarp jų ir pradinio įnašo.

      4. Kiekvieno akcijas pasirašiusio asmens pradinis įnašas pinigais turi būti ne mažesnis kaip 1/4 jo pasirašytų akcijų nominalios vertės ir viso emisijos kainos nominalios vertės perviršio suma. Jeigu didinant įstatinį kapitalą pradiniai įnašai nemokami pinigais, visa akcijų kaina nepiniginiais įnašais turi būti padengta iš karto per pradinių įnašų mokėjimo terminą.

      5. Jei didinant bendrovės įstatinį kapitalą akcijos visiškai ar iš dalies apmokamos nepiniginiu įnašu, turtas, kuriuo apmokama, jį perduodantis asmuo ir šio įnašo vertė turi būti nustatyta visuotinio akcininkų susirinkimo nutarime dėl įstatinio kapitalo didinimo.

      6. Nepiniginis įnašas iki visuotinio akcininkų susirinkimo, kuriame numatyta didinti įstatinį kapitalą išleidžiant akcijas už šį įnašą, turi būti Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių turto vertinimą, nustatyta tvarka įvertintas turto vertintojo. Turto vertinimo ataskaitos reikalavimai nustatyti šio įstatymo 10 straipsnio 7 dalyje. Turto vertintojų, vertinančių nepiniginius įnašus už akcinės bendrovės akcijas, ataskaita turi būti atskleista įstatymų nustatyta tvarka.

      7. Bendrovė negali atleisti akcijas pasirašiusio asmens nuo jo įsipareigojimų bendrovei apmokėti pasirašytas akcijas, išskyrus šio įstatymo 54 straipsnio 14 dalyje ir 76 straipsnio 5 dalyje numatytus atvejus.

      8. Akcijos laikomos apmokėtomis, kai jas pasirašęs asmuo įmoka paskutinį piniginį įnašą ir perduoda visą akcijų pasirašymo sutartyje numatytą turtą (paskutinę nepiniginio įnašo dalį) bendrovės nuosavybėn.

      9. Jeigu akcijas pasirašęs asmuo per nustatytą terminą neįmoka įnašų už pasirašytas akcijas, bendrovė turi teisę:

      1) parduoti įsiskolinusio asmens pasirašytas akcijas. Jei akcijos parduotos už mažesnę kainą, nei asmuo, pasirašęs akcijas, yra įsiskolinęs bendrovei, bendrovė turi teisę pareikalauti iš jo apmokėti skirtumą. Jeigu buvo gauta didesnė suma negu įsiskolinimas, skirtumas turi būti grąžintas įsiskolinusiam asmeniui. Akcijų pardavimo išlaidas turi padengti akcijų neapmokėjęs asmuo;

      2) pareikalauti iš akcijas pasirašiusio asmens mokėti akcijų pasirašymo sutartyje numatytus delspinigius ir nesumokėtas sumas išieškoti teismine tvarka.

       49 straipsnis. Akcijų perleidimas

      1. Materialios vardinės akcijos perleidžiamos kitų asmenų nuosavybėn padarant atitinkamą įrašą akcijoje - indosamentą. Indosamento formai ir vardinių akcijų savininko identifikavimui taikomos Lietuvos Respublikos vekselių įstatymo nuostatos.

      2. Nematerialių akcijų perleidimas pažymimas debeto įrašu jų perleidėjo vertybinių popierių sąskaitoje ir kredito įrašu jų įgijėjo sąskaitoje.

      3. Sudarydamos sandorį dėl nematerialių akcijų perleidimo, sandorio šalys jų sąskaitų tvarkytojams turi pateikti raštu sudarytą sutartį, kurioje, be kitų sutarties sąlygų, turi būti nurodyta:

      1) bendrovės kodas ir pavadinimas;

      2) perleidžiamų akcijų nominali vertė ir skaičius pagal rūšis ir klases;

      3) akcinių bendrovių akcijoms - Lietuvos centrinio vertybinių popierių depozitoriumo suteiktas akcijų emisijos kodas;

      4) privilegijuotųjų akcijų dividendo dydis ir balsavimo teisė.

      4. Sąskaitų tvarkytojai neturi teisės daryti įrašo pagal sutartį, kurioje nėra bent vieno iš šio straipsnio 3 dalyje numatytų duomenų.

      5. Šio straipsnio 3 ir 4 dalių reikalavimai netaikomi akcijų perleidimo sutartims, kurios sudaromos vertybinių popierių biržoje.

      6. Iki steigiamos bendrovės įregistravimo arba jos įstatų pakeitimo dėl įstatinio kapitalo padidinimo įregistravimo akcijas pasirašęs asmuo neturi teisės perleisti savo pasirašytų akcijų kitiems asmenims.

      7. Akcininkas negali perleisti nevisiškai apmokėtų akcijų kitiems asmenims.

      8. Akcinėms bendrovėms draudžiama varžyti akcijų savininkų teisę šio įstatymo nustatyta tvarka perleisti visiškai apmokėtas akcijas kito asmens nuosavybėn, išskyrus šio įstatymo 45 straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį. Uždarosioms akcinėms bendrovėms draudžiama varžyti akcijų savininkų teisę perleisti akcijas kito asmens nuosavybėn daugiau, negu nustatyta šio straipsnio 9, 10, 11 ir 12 dalyse.

      9. Apie ketinimą perleisti visas ar dalį uždarosios akcinės bendrovės akcijų akcininkas privalo raštu pranešti uždarosios akcinės bendrovės administracijos vadovui, nurodydamas perleidžiamų akcijų skaičių pagal rūšis ir klases, perleidimo būdą ir pardavimo atveju - pardavimo kainą. Apie ketinimą perleisti akcijas pranešti nereikia, jei akcininkas akcijas perleidžia kitam uždarosios akcinės bendrovės akcininkui.

      10. Uždarosios akcinės bendrovės akcininkui negali būti duodamas sutikimas perleisti jo akcijas kitam asmeniui ar asmenims, kurie nėra šios uždarosios akcinės bendrovės akcininkai, tik jei dėl akcijų perleidimo akcininkų skaičius uždarojoje akcinėje bendrovėje taptų didesnis, nei nustatyta šio įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje. Apie sutikimą ar draudimą perleisti uždarosios akcinės bendrovės akcijas administracijos vadovas turi pranešti akcininkui per 5 dienas nuo akcininko pranešimo gavimo dienos, išskyrus akcijų pardavimo atvejį.

      11. Pirmenybę įsigyti visas parduodamas uždarosios akcinės bendrovės akcijas turi esami uždarosios akcinės bendrovės akcininkai. Uždarosios akcinės bendrovės administracijos vadovas per 5 dienas nuo akcininko pranešimo apie ketinimą parduoti akcijas asmeniui, kuris nėra bendrovės akcininkas, gavimo privalo kiekvienam bendrovės akcininkui pranešti pasirašytinai arba išsiųsti registruotu laišku pranešimą, nurodydamas parduodamų akcijų klasę, skaičių, kainą ir terminą, per kurį akcininkas gali pranešti bendrovei apie pageidavimą pirkti parduodamų akcijų. Terminas negali būti trumpesnis nei 15 dienų ir ilgesnis nei 30 dienų nuo pranešimo ar laiško išsiuntimo dienos. Per 45 dienas nuo akcininko pranešimo gavimo dienos administracijos vadovas akcininkui turi pranešti apie sutikimą ar draudimą parduoti akcijas, apie kitų akcininkų pageidavimą pirkti visas jo parduodamas akcijas. Jei vienas ar keli uždarosios akcinės bendrovės akcininkai pareiškė pageidavimą pirkti visas akcininko parduodamas uždarosios akcinės bendrovės akcijas, akcininkas šias akcijas privalo parduoti pageidavimą pareiškusiems akcininkams (vienam iš jų ar keliems), o pageidavimą pareiškęs akcininkas (akcininkai) visas šias akcijas už kainą, ne mažesnę, nei buvo nurodyta pranešime, privalo nupirkti, apmokant ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo pranešimo apie ketinimą parduoti akcijas pateikimo uždarosios akcinės bendrovės administracijos vadovui dienos, jei su akcijas parduodančiu akcininku nesusitariama kitaip.

      12. Jei per šio straipsnio 10 ir 11 dalyse nustatytus terminus akcininkui nebuvo pranešta, akcininkas įgyja teisę akcijas perleisti, pardavimo atveju - parduoti už kainą, ne mažesnę, nei buvo nurodyta šiame pranešime.

      13. Jei uždarosios akcinės bendrovės akcijos perleidžiamos pagal kitus įstatymus arba vykdant teismo sprendimą, sutikimo dėl akcijų perleidimo nereikia.

      14. Jei šio straipsnio 13 dalies ar uždarosios akcinės bendrovės akcijų paveldėjimo atveju akcininkų skaičius uždarojoje akcinėje bendrovėje tampa didesnis, nei nustatyta šio įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje, ir per 12 mėnesių nesumažėja iki nustatytos ribos, uždaroji akcinė bendrovė turi būti reorganizuojama į akcinę bendrovę arba likviduojama.

       50 straipsnis. Bendrovės išleistų akcijų negaliojimas

      1. Akcijos yra negaliojančios ir nesuteikia jų savininkams turtinių ar neturtinių teisių, jeigu:

      1) buvo išleistos į antrinę apyvartą pažeidžiant 41 straipsnio 9 dalies reikalavimus;

      2) akcinių bendrovių akcijos nebuvo įregistruotos Vertybinių popierių komisijoje arba akcijos yra išregistruotos (panaikintas jų įregistravimas) įstatymų nustatyta tvarka.

      2. Jeigu uždaroji akcinė bendrovė pakeitė pavadinimą, vienos rūšies akcijas į kitos, sumažino materialių akcijų nominalias vertes ar privilegijuotųjų akcijų savininkų teises, ji privalo pakeisti ir akcininkų turimas materialias akcijas arba padaryti jose atitinkamus įrašus. Jeigu per 3 mėnesius nuo akcininko informavimo pasirašytinai ar registruotu laišku akcininkas uždarosios akcinės bendrovės valdybai (jei valdyba nesudaroma, - administracijos vadovui) nepateikia materialių akcijų, šios akcijos tampa negaliojančiomis, o naujos materialios akcijos yra uždarosios akcinės bendrovės saugomos iki jų atsiėmimo.

      3. Apie akcijų negaliojimą bendrovė privalo paskelbti įstatuose nurodytoje periodinėje spaudoje.

      4. Jeigu uždarosios akcinės bendrovės išleista materiali akcija yra sugadinta ir apyvartai netinka, tačiau ją galima identifikuoti, savininkui pareikalavus, bendrovė privalo ją pakeisti. Išlaidas, susidariusias dėl materialių akcijų keitimo, padengia šių akcijų savininkas.

      5. Vietoj pamestų, sunaikintų ar prarastų materialių akcijų uždaroji akcinė bendrovė išduoda kitas materialias akcijas Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.

       51 straipsnis. Įstatinio kapitalo didinimas

      1. Bendrovės įstatinis kapitalas didinamas išleidžiant naujas akcijas arba padidinant išleistų akcijų nominalią vertę ir atitinkamai pakeičiant įstatus.

      2. Bendrovės įstatinis kapitalas didinamas visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimu, priimtu ne mažiau kaip 2/3 balsų dauguma. Kai yra keletas akcijų rūšių ar klasių, nutarimas dėl įstatinio kapitalo didinimo priimamas, jeigu jam balsuodami atskirai ne mažiau kaip 2/3 balsų dauguma pritaria kiekvienos rūšies ar klasės akcininkai. Nutarimui didinti įstatinį kapitalą papildomais įnašais išleidžiant privilegijuotąsias akcijas priimti būtinas ir nesuteikiančių balsavimo teisės privilegijuotųjų akcijų klasių akcininkų sutikimas, priimtas ne mažiau kaip 2/3 balsų dauguma.

      3. Išleisti naujas akcijas arba didinti akcijų nominalią vertę bendrovė gali tik tuomet, kai visiškai apmokėtas jos įstatinis kapitalas (paskutinės laidos akcijų emisijos kaina).

      4. Akcinės bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimas didinti įstatinį kapitalą turi būti atskleistas įstatymų nustatyta tvarka.

      5. Bendrovės įstatų pakeitimai dėl įstatinio kapitalo padidinimo registruojami Lietuvos Respublikos įmonių rejestre po to, kai pasirašytos akcijos ir surinkti pradiniai įnašai. Jeigu per akcijoms pasirašyti skirtą laiką išplatintos ne visos akcijos, įstatinis kapitalas gali būti padidintas pasirašytų akcijų nominalių verčių suma tik tuo atveju, jeigu tai buvo numatyta visuotinio akcininkų susirinkimo, priėmusio nutarimą dėl įstatinio kapitalo didinimo, nutarime. Remiantis šiuo nutarimu teisę koreguoti įstatinio kapitalo dydį ir atitinkamai pakeisti įstatus turi bendrovės valdyba. Šiuo atveju įstatinio kapitalo padidėjimas gali būti ne didesnis kaip išplatintų akcijų nominali vertė.

      6. Įstatinis kapitalas laikomas padidintu tik įregistravus bendrovės įstatų pakeitimus Lietuvos Respublikos įmonių rejestre.

       52 straipsnis. Įstatinio kapitalo didinimas papildomais įnašais

      1.Padidinti bendrovės įstatinį kapitalą papildomais akcininkų ir kitų asmenų įnašais galima tik išleidžiant naujas akcijas.

      2. Nemokiai akcinei bendrovei draudžiama didinti įstatinį kapitalą papildomais įnašais viešai platinant akcijas. Šias akcijas ji gali platinti tik savo akcininkams, darbuotojams ir kreditoriams.

      3. Jeigu akcinė bendrovė išleido konvertuojamąsias obligacijas, jos įstatinis kapitalas gali būti didinamas išleidžiant naujas (konvertuojamųjų obligacijų išleidimo nutarime nurodytos nominalios vertės, rūšies ir klasės) akcijas, į kurias turi būti keičiamos konvertuojamosios obligacijos, jei jų savininkas per nutarime išleisti konvertuojamąsias obligacijas nustatytą terminą pareiškė norą keisti šias obligacijas į akcijas. Akcijos už konvertuojamąsias obligacijas suteikiamos pasibaigus nutarime išleisti konvertuojamąsias obligacijas nustatytam terminui, po kurio atitinkamai už konvertuojamąsias obligacijas išplatintai akcijų emisijai valdyba pakoreguoja įstatinio kapitalo dydį ir pakeičia akcinės bendrovės įstatus bei pateikia juos įregistruoti. Šiuo atveju šio straipsnio 4 dalis netaikoma. Apmokėjimas už konvertuojamąsias obligacijas laikomas apmokėjimu už akcijas, į kurias konvertuojamos šios obligacijos.

      4. Jeigu per 6 mėnesius nuo visuotinio akcininkų susirinkimo, priėmusio nutarimą padidinti įstatinį kapitalą už papildomus įnašus, dienos bendrovės įstatų pakeitimai dėl įstatinio kapitalo padidinimo Lietuvos Respublikos įmonių rejestre nebuvo įregistruoti, tai įstatinis kapitalas laikomas nepadidintu. Šiuo atveju įnašai už pasirašytas akcijas nedelsiant turi būti grąžinti.

       53 straipsnis. Įstatinio kapitalo didinimas iš bendrovės lėšų

      1. Įstatinis kapitalas gali būti didinamas visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimu iš nepaskirstytojo pelno, akcijų priedų ar rezervų (išskyrus savų akcijų įsigijimo ir paskirstytinuosius rezervus) išleidžiant naujas akcijas, kurios nemokamai perduodamos akcininkams, arba padidinant anksčiau išleistų akcijų nominalias vertes.

      2. Padidinti įstatinį kapitalą visuotinis akcininkų susirinkimas nutaria vadovaudamasis bendrovės finansine atskaitomybe, sudaryta ne anksčiau kaip prieš 30 dienų. Jei nutarimas didinti įstatinį kapitalą priimamas eiliniame visuotiniame akcininkų susirinkime, gali būti vadovaujamasi metine finansine atskaitomybe.

      3. Iš nepaskirstytojo pelno, akcijų priedų ar rezervų draudžiama didinti bendrovės įstatinį kapitalą, kol nepadengti finansinėje atskaitomybėje įrašyti bendrovės nuostoliai.

      4. Bendrovės įstatų pakeitimai dėl įstatinio kapitalo padidinimo iš bendrovės lėšų registruojami Lietuvos Respublikos įmonių rejestre. Kartu su kitais dokumentais įmonių rejestro tvarkytojui pateikiama ir bendrovės finansinė atskaitomybė, kurios pagrindu priimtas nutarimas didinti įstatinį kapitalą.

      5. Kai bendrovė iš nepaskirstytojo pelno, akcijų priedų ar rezervų didina įstatinį kapitalą, akcininkai turi teisę nemokamai gauti naujų paprastųjų akcijų, kurių skaičius būtų proporcingas jiems visuotinio akcininkų susirinkimo, priėmusio nutarimą didinti įstatinį kapitalą, dieną nuosavybės teise priklausančių akcijų nominaliai vertei, išskyrus šio įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje ir šio straipsnio 6 dalyje numatytus atvejus.

      6. Kai bendrovė iš nepaskirstytojo pelno, akcijų priedų ar rezervų didina įstatinį kapitalą, vykdydama visuotinio akcininkų susirinkimo ar teismo sprendimą ištaisyti įstatinio kapitalo sudarymo ar didinimo metu padarytus pažeidimus, proporcingai nuosavybės teise priklausiusioms akcijoms naujų akcijų nemokamai pirmiausia gauna tie akcininkai, kurių turtinės teisės buvo pažeistos. Visuotinis akcininkų susirinkimas gali priimti nutarimą perskirstant akcijas ištaisyti įstatinio kapitalo sudarymo ar didinimo metu padarytus pažeidimus, jei akcininkams, kuriems po padaryto pažeidimo nuosavybės teise priklausė daugiau ar didesnės nominalios vertės akcijų, nei turėjo priklausyti, visuotinio akcininkų susirinkimo dieną (kai priimamas nutarimas ištaisyti pažeidimą) nuosavybės teise priklauso ne mažiau ar ne mažesnės nominalios vertės akcijų, nei reikia pažeidimams ištaisyti, ir jei šie akcininkai raštiškai su tokiu nutarimu sutinka.

      7. Įstatų pakeitimus dėl įstatinio kapitalo padidinimo įregistravus Lietuvos Respublikos įmonių rejestre, valdyba įstatuose nustatyta tvarka praneša akcininkams apie naujų akcijų atsiėmimo tvarką. Neatsiimtas akcijas bendrovė saugo iki atsiėmimo. Jei akcijos nematerialios, naujos akcijos įrašomos į vertybinių popierių sąskaitas jas kredituojant.

      8. Jeigu per 3 mėnesius nuo visuotinio akcininkų susirinkimo, priėmusio nutarimą didinti įstatinį kapitalą iš bendrovės lėšų, dienos bendrovės įstatų pakeitimai dėl įstatinio kapitalo padidinimo Lietuvos Respublikos įmonių rejestre nebuvo įregistruoti, tai įstatinis kapitalas laikomas nepadidintu.

      9. Naujos akcijos suteikia akcininkams lygias teises su kitais tos pačios klasės akcijų savininkais gauti dividendą už tuos finansinius metus, kuriais buvo išleistos naujos akcijos.

       54 straipsnis. Įstatinio kapitalo mažinimas

      1. Įstatinis kapitalas gali būti mažinamas:

      1) kad būtų laisvos bendrovės lėšos visiems akcininkams išmokėtos proporcingai nuosavybės teise jiems priklausančių akcijų nominaliai vertei;

      2) kad būtų panaikinti bendrovės balanse įrašyti nuostoliai;

      3) kad būtų anuliuotos bendrovės akcijos, įsigytos pačios bendrovės ar jos dukterinės bendrovės pažeidžiant šio įstatymo 55 straipsnio nuostatas;

      4) kitais šio įstatymo numatytais atvejais.

      2. Įstatinis kapitalas gali būti sumažinamas tik šiais būdais:

      1) sumažinant akcijų nominalias vertes;

      2) anuliuojant akcijas.

      3. Įstatinis kapitalas gali būti sumažinamas visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimu, priimtu ne mažiau kaip 2/3 balsų dauguma, arba teismo sprendimu šio įstatymo 39 straipsnio 6 dalyje ir 55 straipsnio 6 dalyje numatytais atvejais. Kai bendrovė turi išleidusi skirtingų rūšių ir klasių akcijas, visuotinis akcininkų susirinkimas gali sumažinti įstatinį kapitalą, jeigu tam balsuodami atskirai pritaria atskirų rūšių ir klasių akcijų savininkai (taip pat ir akcijų, nesuteikiančių balsavimo teisės, savininkai) ne mažiau kaip 2/3 tos rūšies ar klasės akcijų savininkų, dalyvavusių susirinkime, balsų dauguma. Sumažintas įstatinis kapitalas negali būti mažesnis už šio įstatymo 2 straipsnyje nustatytą bendrovės minimalaus įstatinio kapitalo dydį.

      4. Jeigu bendrovė mažina įstatinį kapitalą šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu atveju, tame pačiame visuotiniame akcininkų susirinkime galima nutarti didinti bendrovės įstatinį kapitalą papildomais įnašais, išleidžiant naujas akcijas, kurias įsigis bendrovės kreditoriai.

      5. Bendrovė, mažindama įstatinį kapitalą, pirmiausia turi anuliuoti akcijas, įsigytas savo pačios ir dukterinės bendrovės. Visų po bendrovės ir jos dukterinių bendrovių įsigytų bendrovės akcijų anuliavimo likusių akcijų nominali vertė ar akcijų skaičius visiems akcininkams mažinamas proporcingai, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą atvejį.

      6. Apie nutarimą sumažinti bendrovės įstatinį kapitalą turi būti pranešta kiekvienam bendrovės kreditoriui pasirašytinai ar registruotu laišku. Be to, nutarimas sumažinti bendrovės įstatinį kapitalą turi būti paskelbtas įstatuose nurodytoje periodinėje spaudoje arba apie jį pranešta kiekvienam bendrovės akcininkui pasirašytinai ar registruotu laišku. Nutarimas sumažinti bendrovės įstatinį kapitalą, nurodžius būdą, kuriuo kapitalas bus mažinamas, turi būti atskleistas įstatymų nustatyta tvarka.

      7. Mažindama įstatinį kapitalą, bendrovė privalo savo prievolių įvykdymą papildomai užtikrinti kiekvienam to pareikalavusiam savo kreditoriui, išskyrus šio straipsnio 9 dalyje numatytus atvejus.

      8. Prievolių įvykdymo papildomo užtikrinimo gali reikalauti kreditorius, kurio teisės atsirado iki nutarimo dėl bendrovės įstatinio kapitalo mažinimo atskleidimo dienos. Bendrovės kreditorius savo reikalavimus gali pateikti per 2 mėnesius nuo pranešimo kreditoriui apie nutarimą sumažinti bendrovės įstatinį kapitalą ar registruoto laiško išsiuntimo dienos.

      9. Bendrovė gali neteikti kreditoriams prievolių įvykdymo papildomo užtikrinimo, jei tenkinama bent viena iš šių sąlygų:

      1) kreditorių reikalavimų suma neviršija 1/2 bendrovės nuosavo kapitalo dydžio po įstatinio kapitalo sumažinimo;

      2) kreditoriaus reikalavimai yra pakankamai užtikrinti neabejotino patikimumo apsaugos priemonėmis - įkeitimu, laidavimu ar garantija. Ginčus dėl prievolių įvykdymo papildomo užtikrinimo šiais atvejais sprendžia teismas;

      3) įstatinis kapitalas mažinamas tam, kad būtų panaikinti bendrovės balanse įrašyti nuostoliai.

      10. Bendrovės įstatų pakeitimai dėl įstatinio kapitalo sumažinimo pateikiami įmonių rejestro tvarkytojui registruoti ne anksčiau kaip praėjus 3 mėnesiams po to, kai buvo įvykdyti visi šio straipsnio 6 dalyje nustatyti veiksmai, taip pat suteikus prievolių įvykdymo papildomą užtikrinimą jo pareikalavusiems kreditoriams arba įsiteisėjus teismo sprendimui, kad kreditorių reikalavimai neturi būti patenkinti. Jei bendrovės įstatinis kapitalas mažinamas, kad būtų panaikinti bendrovės balanse įrašyti nuostoliai, bendrovės įstatų pakeitimai gali būti pateikiami įmonių rejestro tvarkytojui registruoti iš karto po visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimo priėmimo.

      11. Įstatinis kapitalas laikomas sumažintu tik įstatų pakeitimus įregistravus Lietuvos Respublikos įmonių rejestre.

      12. Jei bendrovės įstatų pakeitimai dėl įstatinio kapitalo mažinimo buvo įregistruoti bendrovei pažeidus šio straipsnio reikalavimus dėl prievolių įvykdymo papildomo užtikrinimo kreditoriams, įstatinio kapitalo mažinimas teismo sprendimu pripažįstamas negaliojančiu.

      13. Jeigu akcininkai visuotinio akcininkų susirinkimo nustatytu laiku nepristato bendrovės valdybai akcijų išimti iš apyvartos ir anuliuoti, tai bendrovės valdyba viešai paskelbia jas negaliojančiomis.

      14. Bendrovė, šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu atveju mažindama savo įstatinį kapitalą, gali akcininkams grąžinti jų įnašų dalį arba atleisti nuo dar neįmokėtų įnašų už pasirašytas akcijas dalies, kuri atitinka jiems išmokėtinas sumas, jei akcijos būtų visiškai apmokėtos. Sumažinus įstatinį kapitalą, akcininkams gali būti išmokama tik pinigais, jeigu bendrovės įstatuose ar akcijų pasirašymo sutartyje nenustatyta kita tvarka.

       55 straipsnis. Bendrovės teisė įsigyti savo akcijas

      1. Akcinė bendrovė, kurios akcijos yra įtrauktos į Lietuvos Respublikoje įregistruotos vertybinių popierių biržos oficialųjį arba einamąjį vertybinių popierių prekybos sąrašą, turi teisę įsigyti savo akcijas. Šie sandoriai turi būti sudaromi vertybinių popierių biržos centrinėje rinkoje.

      2. Savo akcijas galima įsigyti priėmus visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimą. Visuotinis akcininkų susirinkimas savo nutarimu turi apibrėžti:

      1) akcijų įsigijimo tikslą;

      2) maksimalų leidžiamų įsigyti akcijų skaičių;

      3) laikotarpį, per kurį akcinė bendrovė gali įsigyti savo akcijas, ne ilgesnį kaip 18 mėnesių;

      4) maksimalią ir minimalią įsigyjamų akcijų kainą.

      3. Akcinės bendrovės įsigyjamų savų akcijų nominali vertė kartu su kitomis jau turimomis savomis akcijomis negali būti didesnė kaip 1/10 įstatinio kapitalo.

      4. Akcinei bendrovei draudžiama įsigyti savas akcijas, jeigu nuosavas kapitalas taptų mažesnis už įstatinio kapitalo ir rezervų, kurių pagal šio įstatymo 62 straipsnio 3 dalį negalima paskirstyti, sumą.

      5. Bendrovės akcijos, įsigytos pažeidžiant šio straipsnio nuostatas, turi būti perleistos kito asmens nuosavybėn per 12 mėnesių nuo jų įsigijimo.

      6. Jei akcijos neperleidžiamos per šio straipsnio 5 dalyje nustatytą laiką, jos turi būti anuliuotos ir turi būti atitinkamai sumažintas įstatinis kapitalas. Jei bendrovė akcijų neanuliuoja, akcijos anuliuojamos bei atitinkamai sumažinamas įstatinis kapitalas teismo sprendimu. Teisę kreiptis į teismą turi bendrovės valdymo organai, akcininkai ir kreditoriai. Teismui priėmus sprendimą sumažinti bendrovės įstatinį kapitalą, bendrovės valdyba privalo atitinkamai pakoreguoti bendrovės įstatinio kapitalo dydį anuliuodama bendrovės savas akcijas, įsigytas pažeidžiant šio straipsnio reikalavimus, ir padaryti atitinkamas bendrovės įstatų pataisas. Bendrovės įstatų pakeitimai turi būti pateikti registruoti per 15 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo.

      7. Akcinė bendrovė, įsigijusi savų akcijų, neturi teisės naudotis šių akcijų suteikiamomis turtinėmis ir neturtinėmis teisėmis.

      8. Akcinei bendrovei draudžiama įsigyti savas akcijas, kurios nėra visiškai apmokėtos.

      9. Akcinė bendrovė gali įsigyti savas akcijas tik turėdama ar sudarydama rezervą savoms akcijoms įsigyti, kurio dydis yra ne mažesnis už įsigyjamų savų akcijų kartu su jau turimomis savomis akcijomis vertę.

      10. Už šio straipsnio 3, 4, 7, 8, 9 ir 14 dalyse nurodytų sąlygų laikymąsi įgyvendinant sprendimą įsigyti bendrovės savas akcijas yra atsakingas administracijos vadovas.

      11. Bendrovės sutikimas priimti savas akcijas prievolės įvykdymui užtikrinti yra tapatus savų akcijų įsigijimui ir jam turi būti taikomos šio straipsnio nuostatos.

      12. Kai bendrovės akcijas pasirašo ar įsigyja jos dukterinė bendrovė, laikoma, kad akcijas pasirašo ar įsigyja pati bendrovė, kurios akcijos pasirašomos ar įsigyjamos. Tokiam akcijų pasirašymui taikomos šio įstatymo 47 straipsnio 5 ir 6 dalių nuostatos, o akcijų įsigijimui - šio straipsnio nuostatos.

      13. Šio straipsnio 12 dalis turi būti taikoma ir tada, kai bendrovė ar bendrovės, kuriose bendrovė, kurios akcijos yra įgyjamos, turi balsų daugumą ar kuri gali daryti lemiamą įtaką, kaip yra apibrėžta šio įstatymo 7 straipsnyje, yra įsteigtos pagal užsienio šalies įstatymus ir yra teisinės formos, atitinkančios akcinę bendrovę ar uždarąją akcinę bendrovę.

      14. Uždarajai akcinei bendrovei ir akcinei bendrovei, kurios akcijos neįtrauktos į Lietuvos Respublikos įregistruotos vertybinių popierių biržos oficialųjį arba einamąjį vertybinių popierių prekybos sąrašą, draudžiama įsigyti savo akcijas.

       56 straipsnis. Obligacijos

      1. Akcinės bendrovės obligacija yra terminuotas skolos vertybinis popierius, pagal kurį akcinė bendrovė, išleidžianti obligacijas, tampa obligacijos savininko skolininke ir prisiima įsipareigojimus obligacijos savininko naudai. Šie įsipareigojimai nurodomi nutarime išleisti obligacijas ir obligacijų pasirašymo sutartyje.

      2. Akcinės bendrovės įsipareigojimai, nustatyti šio straipsnio 1 dalyje, yra palūkanų mokėjimas ir obligacijos išpirkimas arba vien tik obligacijos išpirkimas, taip pat teisės iškeisti obligacijas į jas išleidusios akcinės bendrovės akcijas suteikimas.

      3. Tos pačios emisijos obligacijos jų savininkams suteikia vienodas teises.

      4. Nutarimą išleisti obligacijas gali priimti akcinės bendrovės visuotinis akcininkų susirinkimas paprasta balsų dauguma arba valdyba, jei tai numatyta įstatuose. Ši nuostata netaikoma nutarimo išleisti konvertuojamąsias obligacijas priėmimui.

      5. Akcinė bendrovė nutarime išleisti obligacijas ir obligacijų pasirašymo sutartyje turi nurodyti fiksuotą obligacijos išpirkimo datą, nuo kurios obligacijos savininkas įgyja teisę gauti iš akcinės bendrovės pinigų sumą, lygią obligacijos nominaliai vertei. Obligacijų savininkas turi tokias pat teises kaip ir kiti akcinės bendrovės kreditoriai.

      6. Akcinė bendrovė prieš išleisdama viešai platinamas obligacijas gali sudaryti sutartį su Lietuvos Respublikoje įregistruotu banku arba finansų maklerio įmone (apie tai pažymėdama obligacijų prospekte). Šia sutartimi bankas arba finansų maklerio įmonė įsipareigotų ginti tam tikros emisijos obligacijų savininkų interesus esant santykiams su akcine bendrove, o akcinė bendrovė įsipareigotų jam už tai mokėti atlyginimą. Bankas arba finansų maklerio įmonė privalo taip ginti obligacijų savininkų teises ir teisėtus interesus, kaip jie gintų savo teises ir teisėtus interesus būdami visų šios emisijos obligacijų savininkais. Bankas arba finansų maklerio įmonė turi teisę kreiptis su pareiškimu į teismą, kad būtų apgintos obligacijų savininkų teisės.

      7. Daugiau kaip 1/2 vienos konkrečios emisijos obligacijų turintys obligacijų savininkai turi teisę:

      1) nušalinti jų interesus ginantį banką arba finansų maklerio įmonę ir reikalauti, kad akcinė bendrovė sudarytų sutartį su jų siūlomu banku ar finansų maklerio įmone;

      2) nurodyti jų interesus ginančiam bankui arba finansų maklerio įmonei, kad akcinės bendrovės padarytas pažeidimas, susijęs su viešai platinama konkrečia obligacijų emisija, yra neesminis ir todėl nereikia tam tikrų veiksmų jų interesams ginti (ši nuostata netaikoma akcinės bendrovės padarytiems pažeidimams, susijusiems su obligacijų išpirkimu ir palūkanų mokėjimu).

      8. Tais atvejais, kai akcinės bendrovės išleidžiamos obligacijos yra užtikrintos turto įkeitimu, įkaito turėtoju yra laikomas bankas arba finansų maklerio įmonė. Jis įgyvendina įkaito turėtojo teises visų obligacijų savininkų naudai. Tretieji asmenys gali laiduoti ar garantuoti bankui ar finansų maklerio įmonei už akcinės bendrovės prievolių, atsirandančių dėl obligacijų išleidimo, įvykdymą. Šių prievolių ar jų dalies neįvykdžius, gautas iš trečiųjų asmenų lėšas bankas ar finansų maklerio įmonė privalo perduoti obligacijų savininkams.

      9. Jeigu obligacijos savininkas nepateikia obligacijos išpirkti ar nepareikalauja palūkanų per 3 metus nuo obligacijos išpirkimo dienos, jis praranda šių reikalavimų teisę.

      10. Obligacijos yra nematerialios ir pažymimos įrašais jų savininkų vertybinių popierių sąskaitose. Obligacijų ir jų apyvartos apskaitai taikomi nematerialioms akcijoms nustatyti reikalavimai.

      11. Uždarosioms akcinėms bendrovėms obligacijas leisti draudžiama.

       57 straipsnis. Konvertuojamosios obligacijos

      1. Akcinė bendrovė gali leisti konvertuojamąsias obligacijas, kurios gali būti pakeistos į jos akcijas.

      2. Nutarimą išleisti konvertuojamąsias obligacijas gali priimti akcinės bendrovės visuotinis akcininkų susirinkimas ne mažiau kaip 2/3 balsų dauguma. Kai yra keletas akcijų klasių, nutarimas išleisti konvertuojamąsias obligacijas priimamas, jeigu jam, balsuodami atskirai, ne mažiau kaip 2/3 balsų dauguma pritaria kiekvienos klasės akcininkai. Jei nutarime išleisti konvertuojamąsias obligacijas nurodoma, kad išleidžiamos konvertuojamosios obligacijos gali būti konvertuojamos į privilegijuotąsias akcijas, šiam nutarimui priimti būtinas ir nesuteikiančių balsavimo teisės privilegijuotųjų akcijų savininkų sutikimas, priimtas ne mažiau kaip 2/3 balsų dauguma.

      3. Visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimas išleisti konvertuojamąsias obligacijas yra kartu ir nutarimas didinti akcinės bendrovės įstatinį kapitalą suma, lygia akcijų, kurios gali būti keičiamos už konvertuojamąsias obligacijas, nominalių verčių sumai.

      4. Nutarime išleisti konvertuojamąsias obligacijas ir šių obligacijų pasirašymo sutartyje turi būti nurodyta:

      1) akcijų, į kurias gali būti keičiamos konvertuojamosios obligacijos, rūšis, klasė, nominali vertė;

      2) santykis, kuriuo konvertuojamosios obligacijos keičiamos į akcijas;

      3) terminas, iki kurio konvertuojamųjų obligacijų savininkas turi teisę pareikalauti pakeisti konvertuojamąsias obligacijas į akcijas.

      5. Akcinės bendrovės, kurių įstatinis kapitalas nevisiškai apmokėtas, neturi teisės leisti konvertuojamųjų obligacijų.

      6. Nutarimas išleisti konvertuojamąsias obligacijas turi būti atskleistas įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymų nustatyta tvarka turi būti atskleistas ir akcinės bendrovės valdybos sudarytas pranešimas apie konvertuojamųjų obligacijų išleidimo rezultatus.

       58 straipsnis. Bendrovės išleidžiamų akcijų ar konvertuojamųjų obligacijų įsigijimas pasinaudojant pirmumo teise

      1. Pirmumo teise įsigyti bendrovės išleidžiamų akcijų ar konvertuojamųjų obligacijų gali bendrovės akcininkai proporcingai nominaliai vertei akcijų, kurios jiems nuosavybės teise priklausė visuotinio akcininkų susirinkimo, priėmusio nutarimą įstatinį kapitalą didinti papildomais įnašais, dieną.

      2. Pasiūlymas įsigyti akcinės bendrovės akcijų ar konvertuojamųjų obligacijų pasinaudojant pirmumo teise ir terminas, per kurį šia teise gali būti pasinaudota, turi būti atskleisti įstatymų nustatyta tvarka. Kiekvienas uždarosios akcinės bendrovės akcininkas apie galimybę pasinaudojant pirmumo teise pasirašyti bendrovės išleidžiamų akcijų turi būti informuojamas pranešant pasirašytinai ar registruotu laišku.

      3. Terminas, per kurį akcininkas gali pasinaudodamas pirmumo teise įsigyti akcijų ar konvertuojamųjų obligacijų, negali būti trumpesnis kaip 30 dienų nuo pasiūlymo akcinės bendrovės akcininkams atskleidimo dienos ar nuo pranešimo ar registruoto laiško išsiuntimo uždarosios akcinės bendrovės akcininkui dienos.

      4. Akcinės bendrovės akcininkai turi teisę Vertybinių popierių komisijos nustatyta tvarka perleisti kitiems asmenims pirmumo teisę įsigyti akcinės bendrovės išleidžiamų akcijų.

      5. Akcininkų pirmumo teisė įsigyti bendrovės išleidžiamų akcijų ar konvertuojamųjų obligacijų gali būti atšaukta visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimu, priimtu ne mažiau kaip 3/4 balsų dauguma. Jei visuotiniam akcininkų susirinkimui priimant tokį nutarimą yra žinomas asmuo ar asmenys, kuriems suteikiama teisė įsigyti šiuos bendrovės išleidžiamus vertybinius popierius, nutarime turi būti nurodyti šie asmenys bei akcijų ar konvertuojamųjų obligacijų, kurias kiekvienas iš šių asmenų gali įsigyti, skaičius.

      6. Visuotiniam akcininkų susirinkimui, kuriame numatoma svarstyti akcininkų pirmumo teisės atšaukimą, bendrovės valdyba turi pateikti raštišką pranešimą. Šiame pranešime turi būti nurodyta:

      1) pirmumo teisės atšaukimo priežastys;

      2) išleidžiamų vertybinių popierių emisijos kainos pagrindimas;

      3) asmuo ar asmenys, kuriems siūloma suteikti teisę juos įsigyti, bei išleidžiamų vertybinių popierių, kuriuos kiekvienas iš šių asmenų gali įsigyti, skaičius.

      7. Akcinės bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimas dėl akcininkų pirmumo teisės įsigyti bendrovės išleidžiamų akcijų ar dėl konvertuojamųjų obligacijų atšaukimo turi būti atskleistas įstatymų nustatyta tvarka. Uždaroji akcinė bendrovė apie tokį nutarimą kiekvienam akcininkui turi pranešti pasirašytinai ar išsiųsti pranešimą registruotu laišku.

      8. Pirmumo teisė įsigyti bendrovės išleidžiamų akcijų ar konvertuojamųjų obligacijų negali būti atšaukta daliai akcininkų.

      9. Pirmumo teisės atšaukimas nepanaikina akcininkų teisės įsigyti bendrovės išleidžiamų akcijų ar konvertuojamųjų obligacijų.

       Šeštasis skirsnis

      FINANSAI IR PELNO PASKIRSTYMAS

      59 straipsnis. Bendrovės finansiniai ištekliai

      Bendrovės finansiniai ištekliai sudaromi iš vidinių ir išorinių šaltinių. Vidinis finansavimo šaltinis yra pelnas, išoriniai šaltiniai - įnašai už akcijas, įplaukos už obligacijas, dotacijos ir subsidijos, skolintos ir kitos joms prilygstančios lėšos.

       60 straipsnis. Bendrovės auditas

      1. Finansiniams metams pasibaigus, iki eilinio visuotinio akcininkų susirinkimo visose akcinėse bendrovėse visuotinio akcininkų susirinkimo išrinkta audito įmonė turi patikrinti finansinę atskaitomybę.

      2. Šio straipsnio 1 dalis turi būti taikoma uždarosioms akcinėms bendrovėms, kai šios tenkina ne mažiau kaip dvi iš šių sąlygų:

      1) pardavimų pajamos viršija 5 000 000 litų per ataskaitinius finansinius metus;

      2) vidutinis sąrašinis darbuotojų skaičius per ataskaitinius finansinius metus yra ne mažesnis kaip 50;

      3) balanse pateikta turto suma viršija 2 500 000 litų.

      3. Kiekvienas bendrovės akcininkas ar akcininkų grupė turi teisę sudaryti sutartį su pasirinkta audito įmone dėl bendrovės veiklos ir apskaitos dokumentų patikrinimo, nustatymo, ar nėra nemokumo ar tyčinio bankroto požymių, ar nešvaistomas bendrovės turtas, nesudaromi nuostolingi sandoriai, nepažeidžiamos akcininkų teisės, įskaitant ir nepagrįstą darbo užmokesčio išmokėjimą ar nuolaidų ir lengvatų taikymą (kai dėl to sumažėjo bendrovės pelnas ar ji patyrė nuostolių). Šio patikrinimo išlaidas apmoka akcininkai, sudarę sutartį su audito įmone. Jei auditorius patvirtino akcininkų pareiškime nurodytus faktus, bendrovė privalo akcininkams grąžinti tikrinimo išlaidas, bet ne daugiau kaip 1/4 bendrovei ar jos akcininkams padarytos žalos. Pakartotinio audito tuo pačiu klausimu išlaidos akcininkams nekompensuojamos. Bendrovės valdyba ir administracijos vadovas privalo užtikrinti, kad auditoriui būtų pateikti visi sutartyje su audito įmone nurodytam patikrinimui reikalingi bendrovės dokumentai.

      4. Auditas atliekamas pagal auditą ir auditorių darbą reglamentuojančius teisės aktus.

       61 straipsnis. Pelno (nuostolio) paskirstymas

      1. Per finansinius metus uždirbtas grynasis pelnas (nuostolis), likęs atskaičius visus mokesčius, turi būti paskirstytas eilinio visuotinio akcininkų susirinkimo, kai tvirtinama metinė finansinė atskaitomybė. Susirinkimo patvirtintą pelno (nuostolio) paskirstymą iki kito eilinio visuotinio akcininkų susirinkimo keisti (perpaskirstyti pelną (nuostolį) draudžiama.

      2. Visuotinis akcininkų susirinkimas, skirstydamas pelną, paskirsto paskirstytinojo rezultato (pelno arba nuostolio), pervedamų sumų iš rezervų, atsižvelgiant į šio įstatymo kitų straipsnių nuostatas, ir akcininkų įnašų nuostoliams padengti sumą. Jei ši suma yra teigiama, iš jos pirmiausiai atimama atskaitymo į privalomąjį rezervą suma pagal šio straipsnio 4 dalį, o likusią dalį visuotinis akcininkų susirinkimas gali paskirstyti šio straipsnio 3 dalyje 7, 8, 9 ir 10 punktuose numatytiems tikslams ir privalomajam rezervui papildyti. Jei šios dalies pirmajame sakinyje nurodyta suma yra neigiama, ji, kaip nepaskirstytinasis rezultatas, perkeliama į kitus metus arba mažinamas bendrovės įstatinis kapitalas.

      3. Nutarime dėl grynojo pelno (nuostolio) paskirstymo turi būti nurodyta:

      1) nepaskirstytasis pelnas (nuostolis) finansinių metų pradžioje;

      2) grynasis finansinių metų rezultatas (pelnas arba nuostolis);

      3) paskirstytinasis rezultatas (pelnas arba nuostolis);

      4) pervedimai iš rezervų;

      5) akcininkų įnašai nuostoliams padengti (jeigu visą ar dalį paskirstytinojo rezultato (nuostolio) nusprendė padengti akcininkai);

      6) pelno paskirstymas į privalomąjį rezervą;

      7) pelno paskirstymas į kitus rezervus;

      8) pelno paskirstymas dividendams išmokėti;

      9) kiti pelno paskirstymo atvejai: metinės išmokos (tantjemos) valdybos ir stebėtojų tarybos nariams, pelno panaudojimas darbuotojų premijoms ir kitiems tikslams;

      10) nepaskirstytasis rezultatas, perkeliamas į kitus finansinius metus.

      4. Jei privalomojo rezervo ir akcijų priedų dydžių suma yra mažesnė kaip 1/10 įstatinio kapitalo, atskaitymai į privalomąjį rezervą yra privalomi ir negali būti mažesni kaip 1/20 paskirstytinojo pelno arba tokie, kurie leistų pasiekti 1/10 įstatinio kapitalo privalomojo rezervo dydį.

      5. Metinėms išmokoms (tantjemoms) valdybos ir stebėtojų tarybos nariams, darbuotojų premijoms ir kitiems tikslams (šio straipsnio 3 dalies 9 punktas) gali būti skirta ne daugiau kaip 1/5 grynojo pelno. Metinėms išmokoms (tantjemoms) valdybos ir stebėtojų tarybos nariams bei darbuotojų premijoms gali būti skirta ne didesnė pelno dalis, negu skirta dividendams.

      6. Premijos darbuotojams iš pelno gali būti išmokamos avansu kiekvieną ketvirtį, jei remiantis einamaisiais ūkinės veiklos rezultatais numatoma gauti pakankamai pelno. Tantjemas stebėtojų tarybos ir valdybos nariams mokėti avansu draudžiama.

      7. Mokėti dividendus, metines išmokas (tantjemas) valdybos ir stebėtojų tarybos nariams ir darbuotojams premijas draudžiama, jeigu per nustatytus terminus bendrovė nesumoka įstatymų nustatytų mokesčių ar neatsiskaito su žemės ūkio gamintojais už parduotą produkciją per finansinius metus, kurių pelnas skirstomas.

      8. Jei eilinis visuotinis akcininkų susirinkimas atsisako paskirstyti pelną ar nepriima nutarimo dėl pelno paskirstymo, bendrovės valdyba ne vėliau kaip per 30 dienų po susirinkimo turi paskirstyti pelną pagal šias taisykles:

      1) į privalomąjį rezervą, kitus rezervus paskiriama pelno dalis, kuri buvo panaudota ilgalaikiam materialiajam ir finansiniam turtui įsigyti tais finansiniais metais, kurių pelnas yra skirstomas;

      2) likęs paskirstytinasis pelnas skirstomas į dvi lygias dalis: vieną - dividendams, kitą - naujiems finansiniams metams.

       62 straipsnis. Dividendai

      1. Dividendas yra akcininkui paskirta pelno dalis, proporcinga jam nuosavybės teise priklausančių akcijų nominaliai vertei. Jeigu akcija nevisiškai apmokėta, tai akcininko dividendas mažinamas proporcingai neapmokėtos akcijos kainos daliai. Jeigu akcija nevisiškai apmokėta ir apmokėjimo terminas yra pasibaigęs, dividendas nemokamas. Įstatuose gali būti nustatoma, jog mažinamas ir apmokėtų akcijų dividendas, jeigu už jas baigta mokėti tais finansiniams metais, už kuriuos skiriamas dividendas.

      2. Visuotinio akcininkų susirinkimo paskelbti dividendai yra bendrovės įsipareigojimas akcininkams. Akcininkas turi teisę dividendą išreikalauti iš bendrovės kaip jos kreditorius. Akcininkui išmokėtą dividendą bendrovė gali išieškoti, jeigu akcininkas žinojo ar turėjo žinoti, kad dividendas yra neteisėtas.

      3. Visuotiniam akcininkų susirinkimui draudžiama skelbti ir išmokėti dividendus, jei bendrovės nuosavas kapitalas yra mažesnis ar po dividendų išmokėjimo taptų mažesnis už įstatinio kapitalo, rezervų, kurių negalima paskirstyti, ir atidėtųjų išlaidų sumą, arba jei bendrovė yra nemoki ar išmokėjusi dividendus taptų nemokia. Rezervus, kurių negalima paskirstyti, sudaro privalomojo rezervo ir akcijų priedų suma iki 1/10 įstatinio kapitalo dydžio, nepaskirstytinieji kiti rezervai, perkainojimo rezervas ir rezervo savoms akcijoms įsigyti dalis, lygi įsigytų savų akcijų verčių sumai.

      4. Jei bendrovės balanse yra įrašyti nuostoliai, tai visuotinis akcininkų susirinkimas neturi teisės skelbti ir išmokėti dividendų, kol jie nebus padengti ar dėl to nebus sumažintas įstatinis kapitalas. Nutarimai dėl nuostolių padengimo ar įstatinio kapitalo sumažinimo nuostolių dydžiu ir dividendų skelbimo bei išmokėjimo gali būti priimti tame pačiame susirinkime. Dividendai akcininkams gali būti išmokami tik padengus nuostolius ar sumažinus įstatinį kapitalą nuostolių dydžiu.

      5. Bendrovė privalo išmokėti dividendus ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo nutarimo dėl pelno paskirstymo priėmimo dienos, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje numatytą atvejį. Dividendus mokėti avansu draudžiama.

      6. Dividendus bendrovė išmoka pinigais.

      7. Dividendus turi teisę gauti tie asmenys, kurie visuotinio akcininkų susirinkimo, paskelbusio dividendus, dieną buvo bendrovės akcininkai.

       Septintasis skirsnis

      BENDROVėS REORGANIZAVIMAS

      63 straipsnis. Bendrovės reorganizavimas

      1. Bendrovės gali būti reorganizuojamos jas jungiant, skaidant ar pertvarkant.

      2. Bendroves jungti galima šiais būdais:

      1) prijungimo - prie bendrovės, kuri tęsia veiklą, prijungiamos kitos (viena ar kelios) bendrovės, kurios kaip juridiniai asmenys po reorganizavimo pasibaigia;

      2) sujungimo - iš bendrovių, kurios kaip juridiniai asmenys po reorganizavimo pasibaigia, sukuriama nauja bendrovė.

      3. Bendroves skaidyti galima šiais būdais:

      1) išdalijimo - bendrovė, kuri po reorganizavimo pasibaigia, išdalijama kitoms bendrovėms, kurios tęsia veiklą;

      2) išskaidymo - iš bendrovės, kuri po reorganizavimo pasibaigia, sukuriamos naujos bendrovės;

      3) atskyrimo - iš bendrovės, kuri tęsia veiklą, atskiriama dalis, iš kurios sukuriama nauja bendrovė.

      4. Bendrovę pertvarkyti galima šiais būdais:

      1) uždarosios akcinės bendrovės pertvarkymo į akcinę bendrovę - keičiami bendrovės įstatai ir akcijos įregistruojamos Vertybinių popierių komisijoje;

      2) akcinės bendrovės pertvarkymo į uždarąją akcinę bendrovę - keičiami bendrovės įstatai ir panaikinamas akcijų įregistravimas Vertybinių popierių komisijoje.

      5. Reorganizuoti bendrovę galima tik tuomet, kai visiškai apmokėtas jos įstatinis kapitalas (paskutinės laidos akcijų emisijos kaina).

      6. Likviduojama bendrovė negali būti reorganizuojama.

      7. Bendrovėms, kurios po reorganizavimo pasibaigia, likvidavimo procedūros netaikomos.

      64 straipsnis. Akcijų keitimas reorganizuojant bendroves

      1. Reorganizuojant bendroves jungimo ar skaidymo būdu, pasibaigiančių bendrovių akcijos turi būti keičiamos į po reorganizavimo veiksiančių bendrovių akcijas, išskyrus šio straipsnio 4 dalyje numatytus atvejus. Reorganizuojant bendrovę atskyrimo būdu, į naujai sukuriamos bendrovės akcijas keičiama dalis skaidomos bendrovės akcijų.

      2. Po reorganizavimo veiksiančių bendrovių akcijos po reorganizavimo pasibaigiančių bendrovių akcininkams gali būti skirstomos proporcingai arba neproporcingai reorganizuojamų bendrovių įstatiniam kapitalui.

      3. Kai skaidant bendrovę po reorganizavimo veiksiančių bendrovių akcijos skaidomos bendrovės akcininkams skirstomos neproporcingai skaidomos bendrovės įstatinio kapitalo dalims, kurioms jie atstovauja, mažumą sudarantys akcininkai (priimant nutarimą reorganizuoti bendrovę balsavę prieš ar nebalsavę) per 45 dienas po reorganizavimo projekto patvirtinimo visuotiniame akcininkų susirinkime turi teisę pareikalauti, kad jų akcijas iki reorganizavimo pabaigos išpirktų skaidoma bendrovė. Tokiam akcijų išpirkimui netaikomos šio įstatymo 55 straipsnio nuostatos. Išpirktoms akcijoms taikoma šio straipsnio 4 dalis. Išperkamų akcijų apmokėjimo kaina turi atitikti akcininkui priklausiusių skaidomoje bendrovėje akcijų kainą. Ši kaina nustatoma atsižvelgiant į vidutinę paskutinių 6 mėnesių iki reorganizavimo projekto patvirtinimo šių akcijų rinkos kainą arba, kai skaidoma uždaroji akcinė bendrovė, taip pat akcinė bendrovė, kurios akcijomis per paskutinius 6 mėnesius iki reorganizavimo projekto patvirtinimo nebuvo prekiaujama viešai, pagal skaidomos bendrovės turto įvertinimo rezultatus. Ginčus dėl atlyginimo už akcijas dydžio šiais atvejais sprendžia teismas. Jei reikalaujamų išpirkti akcijų nominali vertė viršija 1/10 skaidomos bendrovės įstatinio kapitalo, toliau pagal patvirtintą reorganizavimo projektą bendrovė negali būti reorganizuojama.

      4. Po reorganizavimo pasibaigiančios bendrovės ar atskyrimo būdu reorganizuojamos bendrovės akcijos negali būti keičiamos į po reorganizavimo veiksiančios bendrovės akcijas, jei jos yra įsigytos:

      1) pačios po reorganizavimo pasibaigiančios ar atskyrimo būdu reorganizuojamos bendrovės;

      2) po reorganizavimo veiksiančios bendrovės.

      5. Keičiant akcijas į naujas po reorganizavimo veiksiančių bendrovių akcijas, po reorganizavimo pasibaigiančių bendrovių ar atskyrimo būdu skaidomos bendrovės akcininkams akcijų kainos skirtumas gali būti išmokamas pinigais. Išmokos pinigais negali būti didesnės kaip 10 procentų akcininkų gaunamų po reorganizavimo veiksiančių bendrovių naujų akcijų nominalios vertės.

      65 straipsnis. Reorganizuojamų bendrovių turto, teisių ir prievolių perėmimas

      1. Reorganizuotų bendrovių viso turto, teisių ir prievolių perėmėjai yra reorganizuojant sukurtos naujos ir po reorganizavimo tęsiančios veiklą bendrovės. Turtas, teisės ir prievolės bendrovėms priskiriamos pagal reorganizavimo projektą, kartu nurodant jų perėmimo terminus.

      2. Jei skaidomos bendrovės koks nors turtas pagal reorganizavimo projektą nėra priskirtas kuriai nors iš bendrovių, veiksiančių po reorganizavimo, šį turtą ar lėšas, gautas jį pardavus, perima visos po reorganizavimo veiksiančios bendrovės proporcingai nuosavo kapitalo, priskirto kiekvienai iš tų bendrovių pagal reorganizavimo projektą, daliai.

      3. Jei skaidomos bendrovės kokia nors prievolė pagal reorganizavimo projektą nėra priskirta kuriai nors iš bendrovių, veiksiančių po reorganizavimo, už ją solidariai atsako visos po reorganizavimo veiksiančios bendrovės. Kiekvienos iš šių bendrovių atsakomybę už šią prievolę riboja nuosavo kapitalo, priskirto kiekvienai iš jų pagal reorganizavimo projektą, dydis.

      4. Kai skaidomos bendrovės kokia nors prievolė pagal reorganizavimo projektą yra priskirta vienai iš po reorganizavimo veiksiančių bendrovių, už šią prievolę pirmiausia atsako ta bendrovė. Jei ji šios prievolės ar jos dalies neįvykdo, už ją (ar neįvykdytą jos dalį) solidariai atsako visos kitos po reorganizavimo veiksiančios bendrovės. Kiekvienos iš šių bendrovių atsakomybę riboja nuosavo kapitalo, paskirto kiekvienai iš jų pagal reorganizavimo projektą, dydis.

      5. Jei po reorganizavimo pasibaigianti akcinė bendrovė yra išleidusi obligacijų, kurių išpirkimo terminas nesibaigia iki reorganizavimo baigimo dienos, šios obligacijos turi būti pakeistos į reorganizavimo projekte nustatytų po reorganizavimo veiksiančių akcinių bendrovių obligacijas. Šios obligacijos jų savininkams turi suteikti ne mažesnes teises, negu jie turėjo iki akcinės bendrovės reorganizavimo. Jei keičiama į obligacijas, suteikiančias jų savininkams mažiau teisių, akcinė bendrovė, į kurios obligacijas keičiama, turi iš obligacijų savininkų, pareiškusių norą, kad jų obligacijos būtų išpirktos, obligacijas išpirkti. Obligacijos turi būti išperkamos, jei to pareikalauja obligacijų savininkų interesams atstovaujantis bankas ar finansų maklerio įmonė. Obligacijos turi būti išpirktos per 2 mėnesius nuo reorganizavimo užbaigimo, bet ne vėliau kaip iki nutarime išleisti obligacijas nustatyto jų išpirkimo termino.

      66 straipsnis. Reorganizavimo projektas

      1. Bendrovė gali būti reorganizuojama tik pagal bendrovės reorganizavimo projektą. Jame turi būti nurodyta:

      1) reorganizavimo būdas;

      2) kiekvienos reorganizuojamos bendrovės ir reorganizuojant sukuriamos naujos bendrovės pavadinimas, rūšis, buveinė;

      3) reorganizuojamų bendrovių akcijų keitimo į naujas, atsižvelgiant į jų kainos skirtumą, santykis, jo pagrindimas, naujų akcijų skaičius pagal rūšis ir klases bei jų nominali vertė;

      4) po reorganizavimo veiksiančių bendrovių akcijų skirstymo reorganizuojamų bendrovių akcininkams taisyklės;

      5) naujų akcijų išdavimo tvarka ir terminai;

      6) akcininkams priklausančių ir gaunamų po reorganizavimo akcijų kainos skirtumas, išmokamas pinigais;

      7) data, nuo kurios po reorganizavimo pasibaigiančios bendrovės akcininkams suteikiama teisė į po reorganizavimo veiksiančios bendrovės pelną, ir visos su šios teisės suteikimu susijusios sąlygos;

      8) data, nuo kurios po reorganizavimo pasibaigiančios bendrovės sandoriai apskaitoje laikomi po reorganizavimo veiksiančios bendrovės sandoriais;

      9) teisės, kurias po reorganizavimo veiksianti bendrovė suteikia atskirų klasių akcijų bei obligacijų savininkams, kitos priemonės, numatytos šiems asmenims;

      10) skaidymo atveju - tikslus skaidomos bendrovės turto, teisių ir prievolių aprašymas ir jų paskirstymas po reorganizavimo veiksiančioms bendrovėms;

      11) specialios teisės, jei tokios yra numatomos, suteikiamos reorganizuojant dalyvaujantiems reorganizuojamų bendrovių valdymo organų nariams;

      12) sąlygos, kurias patenkinus, reorganizavimas gali būti baigiamas (reorganizuojamos bendrovės ir reorganizuojant sukuriamos naujos bendrovės gali perduoti rejestro tvarkytojui dokumentus, reikalingus įregistruoti reorganizuotų bendrovių pakeistus įstatus, išregistruoti po reorganizavimo pasibaigiančias bendroves, įregistruoti naujai sukuriamas bendroves);

      13) po reorganizavimo veiksiančių bendrovių pirmųjų visuotinių akcininkų susirinkimų sušaukimo tvarka;

      14) po reorganizavimo veiksiančių bendrovių laukiami ūkinės veiklos rodikliai.

      2. Bendrovių jungimo ir skaidymo atvejais reorganizavimo projektas gali būti parengtas tik po to, kai yra turto vertintojų įvertintas reorganizuojamų bendrovių turtas ir sudarytos šio turto vertinimo ataskaitos. Akcinės bendrovės turto vertinimo ataskaita ne vėliau kaip likus 30 dienų iki visuotinio akcininkų susirinkimo, kurio darbotvarkėje numatyta svarstyti bendrovės reorganizavimą, turi būti atskleista įstatymų nustatyta tvarka.

      3. Kartu su reorganizavimo projektu turi būti parengti kiekvienos po reorganizavimo veiksiančios bendrovės įstatai, kurie yra reorganizavimo projekto dalis.

      4. Reorganizavimo projektą siūlyti ir reorganizavimo procedūrą inicijuoti bendrovėje gali akcininkai, kuriems nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominali vertė ne mažesnė kaip 1/3 įstatinio kapitalo, stebėtojų taryba ir valdyba.

      67 straipsnis. Reorganizavimo projekto vertinimas

      1. Reorganizavimo projektas turi būti įvertintas. Reorganizavimo projektą vertina audito įmonė, su kuria bendrovės valdyba sudaro reorganizavimo projekto vertinimo sutartį.

      2. Reorganizuojamos bendrovės turi pateikti audito įmonei visą informaciją ir dokumentus, taip pat teikti audito įmonės reikalaujamus skaičiavimus ir paaiškinimus, kurie būtini reorganizavimo projektui įvertinti.

      3. Audito įmonė turi parengti reorganizavimo projekto vertinimo ataskaitą, kurioje turi būti:

      1) išvados dėl akcijų keitimo santykio teisingumo ir pagrįstumo;

      2) metodai, panaudoti akcijų keitimo santykiui nustatyti, ir išvados dėl šių metodų tinkamumo bei įtakos nustatant vertę;

      3) iškilusių vertinimo sunkumų aprašymas.

      4. Reorganizavimo projekto vertinimo ataskaita turi būti parengta ir pateikta bendrovei likus ne mažiau kaip 30 dienų iki visuotinio akcininkų susirinkimo, kurio darbotvarkėje numatyta svarstyti bendrovės reorganizavimą.

      68 straipsnis. Valdybos ataskaita

      Kiekvienos reorganizuojamos bendrovės valdyba ne vėliau kaip prieš 30 dienų iki visuotinio akcininkų susirinkimo, pagal darbotvarkę numatančio svarstyti bendrovės reorganizavimą, turi parengti ataskaitą, kurioje paaiškinamos reorganizavimo projekte nustatytos reorganizavimo sąlygos ir pateikiamas jų, ypač akcijų keitimo santykio ir akcijų paskirstymo taisyklių, teisinis ir ekonominis pagrindimas. Valdybos ataskaitoje turi būti aprašyti iškilę turto vertinimo sunkumai. Ataskaitoje turi būti pateikta informacija apie ataskaitų, nustatytų šio įstatymo 66 straipsnio 2 dalyje, parengimą ir įmonių rejestro tvarkytojus bei bylas, kuriose tokios ataskaitos saugomos.

      69 straipsnis. Informavimas apie numatomą reorganizavimą

      1. Kiekviena reorganizuojama bendrovė apie numatomą reorganizavimą privalo pranešti kiekvienam bendrovės kreditoriui pasirašytinai ar registruotu laišku. Be to, kiekviena reorganizuojama bendrovė apie numatomą reorganizavimą privalo paskelbti įstatuose nurodytoje periodinėje spaudoje arba kiekvienam jos akcininkui pranešti pasirašytinai ar registruotu laišku. Įstatymų nustatyta tvarka turi būti atskleistas bendrovės reorganizavimo projektas. Visa tai turi būti atlikta ne vėliau kaip prieš 30 dienų iki visuotinio akcininkų susirinkimo, kurio darbotvarkėje numatyta svarstyti bendrovės reorganizavimą.

      2. Ne vėliau kaip per 30 dienų iki visuotinio akcininkų susirinkimo, kurio darbotvarkėje numatyta tvirtinti bendrovės reorganizavimo projektą, kiekvienam akcininkui turi būti sudaryta galimybė kiekvienos reorganizuojamos bendrovės buveinėje susipažinti su:

      1) reorganizavimo projektu;

      2) reorganizuojamų bendrovių trejų paskutinių metų metine finansine atskaitomybe;

      3) reorganizuojamų akcinių bendrovių finansine atskaitomybe, sudaryta ne ankstesniais kaip trečiojo mėnesio iki visuotinio akcininkų susirinkimo, kurio darbotvarkėje numatyta svarstyti akcinės bendrovės reorganizavimą, pirmosios dienos duomenimis, jei paskutinė metinė finansinė atskaitomybė sudaryta finansiniams metams, kurie baigėsi daugiau kaip prieš 6 mėnesius iki šio susirinkimo;

      4) ataskaitomis, nustatytomis šio įstatymo 66 straipsnio 2 dalyje ir 67 straipsnyje;

      5) reorganizuojamų bendrovių valdybų parengtomis ataskaitomis, nustatytomis šio įstatymo 68 straipsnyje.

      3. Šio straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodyta finansinė atskaitomybė turi būti sudaryta pagal tą pačią metodiką, kaip ir sudarant paskutinę metinę finansinę atskaitomybę.

      4. Akcininko reikalavimu, bendrovė privalo pateikti šio straipsnio 2 dalyje nustatytų dokumentų kopijas, nereikalaudama užmokesčio už jas.

      5. Reorganizuojamos bendrovės valdyba turi informuoti visuotinį akcininkų susirinkimą apie esminius turto, teisių ir prievolių pasikeitimus laikotarpiu tarp reorganizavimo projekto parengimo ir visuotinio akcininkų susirinkimo. Kiekvienos reorganizuojamos bendrovės valdyba apie esminius turto, teisių ir prievolių pasikeitimus bendrovėje turi informuoti kitų reorganizuojamų bendrovių valdybas, kad šios apie tai galėtų informuoti šių bendrovių visuotinius akcininkų susirinkimus.

       70 straipsnis. Nutarimo reorganizuoti bendrovę priėmimas ir paskelbimas

      1. Patvirtinti reorganizavimo projektą ir priimti nutarimą reorganizuoti bendrovę gali visuotinis akcininkų susirinkimas ne mažiau kaip 2/3 balsų dauguma. Kai yra keletas akcijų rūšių ir klasių, reorganizavimo projektas tvirtinamas ir nutarimas dėl bendrovės reorganizavimo priimamas, jei jam, balsuodami atskirai, ne mažiau kaip 2/3 balsų dauguma pritaria kiekvienos rūšies ir klasės akcijų savininkai (taip pat ir akcijų, nesuteikiančių balsavimo teisės, savininkai).

      2. Kiekvienos reorganizuojamos bendrovės patvirtintas reorganizavimo projektas turi būti pateiktas Lietuvos Respublikos įmonių rejestro tvarkytojui ne vėliau kaip per 10 dienų nuo susirinkimo, patvirtinusio projektą, dienos.

      3. Nutarimas reorganizuoti bendrovę atskleidžiamas įstatymų nustatyta tvarka.

      71 straipsnis. Prievolių įvykdymo papildomas užtikrinimas reorganizuojamų bendrovių kreditoriams

      1. Reorganizavimo metu kiekviena reorganizuojama bendrovė privalo papildomai užtikrinti prievolių įvykdymą kiekvienam to pareikalavusiam jos kreditoriui, kurio teisės atsirado iki reorganizuojamos bendrovės reorganizavimo projekto atskleidimo.

      2. Bendrovės kreditoriai savo reikalavimus gali pateikti per 2 mėnesius nuo nutarimo reorganizuoti bendrovę atskleidimo.

      3. Bendrovė gali neteikti prievolių įvykdymo papildomo užtikrinimo, jei jos įsipareigojimų kreditoriui įvykdymas yra pakankamai užtikrintas neabejotino patikimumo apsaugos priemonėmis - įkeitimu, laidavimu ar garantija. Ginčus dėl prievolių įvykdymo papildomo užtikrinimo šiais atvejais sprendžia teismas.

      4. Negali būti teikiami įmonių rejestro tvarkytojui dokumentai dėl po reorganizavimo veiksiančių bendrovių ar jų įstatų įregistravimo bei dokumentai dėl po reorganizavimo pasibaigiančių bendrovių išregistravimo, kol nėra papildomai užtikrintas prievolių įvykdymas to pareikalavusiems kreditoriams arba kol neįsiteisėjo teismo sprendimas, kad kreditorių reikalavimai dėl prievolių įvykdymo papildomo užtikrinimo neturi būti patenkinti.

      72 straipsnis. Reorganizavimo užbaigimas

      1. Kiekvienos po reorganizavimo veiksiančios bendrovės įstatai pateikiami įmonių rejestro tvarkytojui po pirmojo visuotinio akcininkų susirinkimo, bet ne anksčiau kaip po 3 mėnesių nuo nutarimo reorganizuoti bendrovę atskleidimo. Bendrovės ar jos įstatams registruoti po reorganizavimo vietoj steigimo sutarties pateikiamas visuotinio akcininkų susirinkimo, patvirtinusio reorganizavimo projektą, protokolas (ar šių susirinkimų protokolai).

      2. Pirmajame po reorganizavimo veiksiančios bendrovės visuotiniame akcininkų susirinkime gali dalyvauti ir turi balsavimo teisę tiek šios bendrovės esantys akcininkai, tiek reorganizuotos bendrovės akcininkai, kuriems pagal reorganizavimo projektą priskirtos šios bendrovės akcijos.

      3. Pirmasis po reorganizavimo veiksiančios bendrovės visuotinis akcininkų susirinkimas gali keisti ar pildyti bendrovės įstatus bei spręsti kitus visuotinio akcininkų susirinkimo kompetencijai priskirtus klausimus. Reorganizuojant sukuriamos naujos bendrovės visuotinis akcininkų susirinkimas turi išrinkti bendrovės valdymo organus.

      4. Bendrovės, reorganizuotos iš uždarosios akcinės bendrovės į akcinę bendrovę, įstatų pakeitimus tvirtinančio visuotinio akcininkų susirinkimo protokole, taip pat turi būti pateikta ši informacija:

      1) apmokėtas kapitalas iki šio visuotinio akcininkų susirinkimo dienos;

      2) jei nuo uždarosios akcinės bendrovės įsteigimo iki reorganizavimo į akcinę bendrovę yra praėję ne daugiau kaip 5 metai, uždarosios akcinės bendrovės steigimo išlaidos.

      5. Jungimosi atveju po reorganizavimo veiksiančios bendrovės įstatai gali būti įregistruoti tik po to, kai visos po reorganizavimo pasibaigiančios bendrovės įmonių rejestro tvarkytojui yra pateikusios dokumentus, reikalingus šioms bendrovėms išregistruoti iš Lietuvos Respublikos įmonių rejestro. Šiuo atveju Lietuvos Respublikos įmonių rejestre pažymima, kad po reorganizavimo pasibaigiančios bendrovės bus išregistruotos nuo tos dienos, kai bus įregistruoti po reorganizavimo veiksiančios bendrovės įstatai. Nuo šios dienos reorganizavimas jungiant bendroves laikomas baigtu.

      6. Skaidymo atveju, išskyrus, kai skaidoma atskyrimo būdu, po reorganizavimo pasibaigianti bendrovė gali būti išregistruota iš Lietuvos Respublikos įmonių rejestro tik po to, kai įmonių rejestro tvarkytojui yra pateikti visų po reorganizavimo veiksiančių bendrovių įstatai ir kiti dokumentai, reikalingi šioms bendrovėms ir (ar) jų įstatams įregistruoti, ir kai kiekvienos iš šių bendrovių rejestro tvarkytojas pažymi, kad bendrovė ir (ar) jos įstatai gali būti įregistruoti. Šiuo atveju Lietuvos Respublikos įmonių rejestre pažymima, kad po reorganizavimo veiksiančių bendrovių ir (ar) jų įstatų įregistravimas įsigalioja nuo skaidomos bendrovės išregistravimo iš Lietuvos Respublikos įmonių rejestro dienos. Nuo šios dienos reorganizavimas skaidant bendroves laikomas baigtu.

      7. Skaidymo atskyrimo būdu atveju skaidomos bendrovės įstatų pakeitimai gali būti įregistruoti tik po to, kai įmonių rejestro tvarkytojui yra pateikti naujai sukurtos bendrovės įstatai ir kiti dokumentai, reikalingi šiai bendrovei įregistruoti. Šiuo atveju Lietuvos Respublikos įmonių rejestre pažymima, kad naujai sukurtos bendrovės ir jos įstatų įregistravimas įsigalioja nuo skaidomos bendrovės įstatų pakeitimų įregistravimo Lietuvos Respublikos įmonių rejestre dienos. Nuo šios dienos reorganizavimas skaidant bendroves atskyrimo būdu laikomas baigtu.

      8. Reorganizavimas pertvarkant bendrovę laikomas baigtu nuo pakeistų bendrovės įstatų įregistravimo dienos.

      9. Nuo reorganizavimo užbaigimo dienos visas baigiančių veiklą bendrovių turtas, teisės ir pareigos yra po reorganizavimo veiksiančių bendrovių turtas, teisės ir pareigos.

      10. Apie kiekvienos bendrovės reorganizavimo užbaigimą ir reorganizuojant naujos bendrovės sukūrimą viešai skelbiama įstatymų nustatyta tvarka.

      11. Reorganizuojamos bendrovės valdymo organų nariai ir reorganizavimo projektą vertinusi audito įmonė įstatymų nustatyta tvarka turi atlyginti dėl jų kaltės reorganizavimo metu padarytą žalą reorganizuojamos bendrovės akcininkams ir kreditoriams.

      12. Jei remiantis šio įstatymo 31 straipsnio nuostatomis visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimas reorganizuoti bendrovę yra apskųstas teismui, reorganizavimas turi būti sustabdytas ir negali būti užbaigiamas iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Jei teismas pripažįsta visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimą reorganizuoti bendrovę negaliojančiu, šiam teismo sprendimui įsiteisėjus reorganizavimas nutraukiamas.

      13. Reorganizavimą užbaigus, jis negali būti pripažįstamas negaliojančiu.

       73 straipsnis. Prijungimas prie bendrovės, kuriai nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 90 procentų prijungiamos bendrovės akcijų

      1. Prijungimui, kai po reorganizavimo tęsianti veiklą bendrovė yra visų prijungiamos bendrovės akcijų savininkė, netaikomi šio įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 3-8 punktai ir 2 dalis, 67 ir 68 straipsniai, 69 straipsnio 2 dalies 4 ir 5 punktai ir 70 straipsnio 1 dalis.

      2. Prijungimui, kai po reorganizavimo tęsianti veiklą bendrovė yra ne mažiau kaip 90 procentų, bet ne visų prijungiamos bendrovės akcijų, savininkė, netaikomi šio įstatymo 67 ir 68 straipsniai, 69 straipsnio 2 dalies 4 ir 5 punktai ir 70 straipsnio 1 dalis. Šiuo atveju, jeigu kiti prijungiamos bendrovės akcininkai pareikalauja, bendrovė iki reorganizavimo užbaigimo privalo jų akcijas išpirkti. Akcijų išpirkimui taikomos šio įstatymo 64 straipsnio 3 dalies nuostatos.

      3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytais reorganizavimo atvejais nutarimą reorganizuoti po reorganizavimo tęsiančią veiklą bendrovę ir prijungiamą bendrovę gali priimti po reorganizavimo tęsiančios veiklą bendrovės visuotinis akcininkų susirinkimas paprasta balsų dauguma. Apie kiekvienos prijungiamos bendrovės reorganizavimą turi būti paskelbta, kaip nustatyta šio įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje, ne vėliau kaip prieš 30 dienų iki minėto visuotinio akcininkų susirinkimo.

      74 straipsnis. Bendrovės pertvarkymas

      1. Bendrovei pertvarkyti netaikomi šio įstatymo 64 straipsnis, 66 straipsnio 1 dalies 3-8 punktai, 68 ir 71 straipsniai.

      2. Pertvarkant bendrovę, reorganizavimo projektą vertinti nėra privaloma, jeigu to nereikalauja akcininkai paprasta balsų dauguma.

      3. Pertvarkant bendrovę, nutarimą dėl bendrovės reorganizavimo priimantis visuotinis akcininkų susirinkimas yra ir pirmasis po reorganizavimo veiksiančios bendrovės visuotinis akcininkų susirinkimas.

      4. Pertvarkant uždarąją akcinę bendrovę į akcinę bendrovę, jos įstatinis kapitalas turi būti ne mažesnis, nei nustatytas akcinėms bendrovėms šio įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje.

      5. Pertvarkant akcinę bendrovę į uždarąją akcinę bendrovę, jos akcininkų skaičius negali būti didesnis, nei nustatytas uždarosioms akcinėms bendrovėms šio įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje.

      6. Uždaroji akcinė bendrovė gali būti pertvarkyta į akcinę bendrovę, jeigu Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių turto vertinimą, nustatyta tvarka yra įvertinti nepiniginiai įnašai už akcijas, bendrovės gauti per 5 metus iki šio nutarimo priėmimo, ir yra parengtos vertinimo ataskaitos. Turto vertinimo ataskaitoms keliami šio įstatymo 10 straipsnio 7 dalyje nustatyti reikalavimai.

      7. Kai nuo uždarosios akcinės bendrovės įsteigimo yra praėję ne daugiau kaip 5 metai, uždaroji akcinė bendrovė gali būti pertvarkyta į akcinę bendrovę, jeigu jos per tą laikotarpį įsigytas steigėjams priklausęs turtas, kai atskiro sandorio suma yra ne mažesnė kaip 1/10 minimalaus šio įstatymo nustatyto akcinės bendrovės įstatinio kapitalo dydžio ir ne mažesnė kaip 1/10 bendrovės įstatinio kapitalo dydžio, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių turto vertinimą, nustatyta tvarka yra įvertintas ir yra parengtos jo vertinimo ataskaitos. Turto vertinimo ataskaitoms keliami šio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nustatyti reikalavimai.

      8. Šio straipsnio 6 ir 7 dalyse numatytoms ataskaitoms atskleisti turi būti taikoma įstatymų nustatyta akcinėms bendrovėms sudarytų atitinkamų ataskaitų atskleidimo tvarka.

      9. Jei akcinė bendrovė, pertvarkoma į uždarąją akcinę bendrovę, yra išleidusi obligacijų, kurių išpirkimo terminas nesibaigia iki pertvarkymo baigimo dienos, šios obligacijos turi būti išpirktos. Obligacijas po pertvarkymo veiksianti uždaroji akcinė bendrovė turi išpirkti per 2 mėnesius nuo pertvarkymo užbaigimo, bet ne vėliau, negu nutarime išleisti obligacijas yra nustatytas jų išpirkimo terminas.

       Aštuntasis skirsnis

      BENDROVėS LIKVIDAVIMAS

      75 straipsnis. Bendrovės likvidavimo pagrindai

      1. Bendrovės likvidavimo pagrindai yra:

      1) pasibaigęs įstatuose nurodytas bendrovės veiklos terminas;

      2) teismo ar kreditorių susirinkimo sprendimas likviduoti bankrutavusią bendrovę. Šiuo atveju bendrovė likviduojama Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka;

      3) teismo sprendimas likviduoti bendrovę už Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytus teisės pažeidimus;

      4) teismo sprendimas pripažinti bendrovę neteisėtai įsteigta;

      5) visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimas likviduoti bendrovę.

      2. Bendrovė gali būti pripažįstama neteisėtai įsteigta, jei:

      1) visi steigėjai bendrovės steigimo metu buvo neveiksnūs;

      2) buvo pažeistos šio įstatymo nustatytos imperatyvios juridinio asmens steigimo taisyklės;

      3) įstatuose nurodyti bendrovės veiklos tikslai yra neteisėti arba prieštarauja viešajai tvarkai;

      4) šio įstatymo nustatyta tvarka ir terminais nebuvo sudarytas minimalus bendrovės įstatinis kapitalas;

      5) steigimo sutartyje ar įstatuose nenurodytas bendrovės pavadinimas, įstatinio kapitalo dydis, įstatuose nenurodyti bendrovės veiklos tikslai.

      3. Bendrovės pripažinimas neteisėtai įsteigta neturi įtakos jos sudarytų sandorių galiojimui.

      4. Teismas, nustatęs šio straipsnio 2 dalyje nurodytus pažeidimus, nutartimi gali nustatyti terminą pažeidimams pašalinti. Per nustatytą terminą pažeidimų nepašalinus, bendrovė teismo sprendimu likviduojama.

      5. Visuotinis akcininkų susirinkimas negali priimti nutarimo likviduoti nemokią bendrovę.

       76 straipsnis. Bendrovės likvidavimas

      1. Visuotinis akcininkų susirinkimas ar teismas, šio įstatymo nustatyta tvarka nutarę likviduoti bendrovę, renka (skiria) ar atšaukia (atleidžia) jos likvidatorių. Jei šio įstatymo 75 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu atveju visuotinis akcininkų susirinkimas likvidatoriaus neišrenka iki įstatuose nustatyto bendrovės veiklos termino pasibaigimo, likvidatorius skiriamas teismo sprendimu. Šiuo atveju teisę kreiptis į teismą turi bendrovės akcininkai. Jei per 6 mėnesius nuo įstatuose nustatyto bendrovės veiklos termino pasibaigimo akcininkai į teismą nesikreipė, laikoma, kad bendrovė įsteigta neribotam laikui.

      2. Jei bendrovė likviduojama šio įstatymo nustatyta tvarka, likvidatorius nuo paskyrimo dienos įgyja savo teises ir pareigas, o bendrovės valdymo organai, išskyrus visuotinį akcininkų susirinkimą, netenka įgaliojimų valdyti bendrovę. Visuotinį akcininkų susirinkimą turi teisę sušaukti likvidatorius, teismas ar daugiau kaip 1/2 visų balsų turintys akcininkai šio įstatymo 26, 27 ir 28 straipsniuose nustatyta tvarka.

      3. Likvidatorius praneša įmonių rejestro tvarkytojui apie nutarimą likviduoti bendrovę ir savo duomenis. Prieš likviduojamos įmonės statusą įgijusios bendrovės pavadinimą rašomas žodis „likviduojama“.

      4. Apie bendrovės likvidavimą turi būti pranešta kiekvienam bendrovės kreditoriui pasirašytinai ar registruotu laišku. Be to, apie bendrovės likvidavimą turi būti paskelbta įstatuose nurodytoje periodinėje spaudoje arba pranešta kiekvienam bendrovės akcininkui pasirašytinai ar registruotu laišku. Nutarimas likviduoti bendrovę turi būti atskleistas įstatymų nustatyta tvarka.

      5. Likviduojant bendrovę, akcijas pasirašę, bet jų neapmokėję asmenys turi jas apmokėti akcijų pasirašymo sutartyje nustatyta tvarka. Kai likviduojama teismo pripažinta neteisėtai įsteigta bendrovė, jei ji gali patenkinti prisiimtus įsipareigojimus kreditoriams, akcijas pasirašę asmenys gali būti atleisti nuo dar neįmokėtų įnašų tokios dalies, kurią jie atgautų skirstant likviduojamos bendrovės turtą.

      6. Iki likviduojamos bendrovės išregistravimo pirmiausia turi būti sumokami privalomi mokesčiai į biudžetus ir fondus bei atsiskaitoma su bendrovės kreditoriais ir darbuotojais, laikantis įstatymų nustatytos reikalavimų tenkinimo eilės, po to išmokamas sukauptas dividendas privilegijuotųjų akcijų su kaupiamuoju dividendu savininkams. Likęs likviduojamos bendrovės turtas iki bendrovės išregistravimo padalijamas akcininkams proporcingai jiems nuosavybės teise priklausančių akcijų nominaliai vertei. Analogiškai dalijamas ir vėliau išaiškėjęs bendrovės turtas. Jei bendrovės akcijos suteikia nevienodas teises, dalijant turtą į jas turi būti atsižvelgta.

      7. Bendrovės turtas akcininkams gali būti dalijamas ne anksčiau kaip praėjus 2 mėnesiams po to, kai buvo atlikti visi šio straipsnio 4 dalyje nustatyti veiksmai.

      8. Jeigu dėl bendrovės skolų mokėjimo kyla ginčų, bendrovės turtas negali būti dalijamas akcininkams tol, kol teismas neišspręs šių ginčų ir nebus atsiskaityta su kreditoriais.

      9. Likvidatoriui atsiskaičius bent su vienu akcininku (paskyrus ir perdavus akcininkui likusio bendrovės turto dalį), likviduojamos bendrovės visuotinis akcininkų susirinkimas netenka teisės nutraukti bendrovės likvidavimą.

       77 straipsnis. Likvidatoriaus įgaliojimai

      1. Likvidatorius turi bendrovės valdybos ir administracijos vadovo teises ir pareigas. Jis atstovauja likviduojamai bendrovei teisme, esant santykiams su valstybės valdžios ir valdymo institucijomis, kitais juridiniais ir fiziniais asmenimis. Likvidatoriui keliami tie patys reikalavimai kaip ir administracijos vadovui.

      2. Bendrovės likvidatorius:

      1) atlieka materialinių, finansinių vertybių inventorizaciją ir surašo jų priėmimo aktą, sudaro likvidavimo laikotarpio pradžios bendrovės finansinę atskaitomybę (likvidavimo balansą);

      2) baigia vykdyti prievoles pagal anksčiau sudarytus sandorius ir pagal savo kompetenciją sudaro naujus sandorius. Visuotinis akcininkų susirinkimas ar teismas, išrinkę (paskyrę) likvidatorių, gali nustatyti su likvidavimu nesusijusius sandorius, kuriuos gali sudaryti likvidatorius;

      3) baigia sandorius su bendrovės kreditoriais ir skolininkais;

      4) parduoda bendrovės turtą;

      5) nutraukia darbo sutartis su bendrovės darbuotojais ir atsiskaito su jais;

      6) paskirsto akcininkams likusį bendrovės turtą;

      7) sudaro bendrovės likvidavimo aktą;

      8) jei likviduojama akcinė bendrovė, kreipiasi į Vertybinių popierių komisiją, kad ši išregistruotų akcijas (panaikintų akcijų įregistravimą);

      9) perduoda likviduotos bendrovės dokumentus saugoti Archyvų įstatymo nustatyta tvarka;

      10) pateikia Įmonių rejestro tvarkytojui dokumentus, reikalingus likviduotą bendrovę išregistruoti iš Lietuvos Respublikos įmonių rejestro.

      3. Jei bendrovės likvidavimas trunka keletą metų, po kiekvienų finansinių metų pabaigos per 3 mėnesius likvidatorius sudaro metinę finansinę atskaitomybę ir likvidavimo ataskaitą. Ataskaitą tvirtina visuotinis akcininkų susirinkimas. Su šiais dokumentais turi teisę susipažinti visi akcininkai ir kreditoriai.

      4. Likvidatorius yra atsakingas bendrovei, akcininkams ir tretiesiems asmenims už nuostolius, kurie atsirado dėl jo kaltės.

      5. Akcininkai, nuosavybės teise turintys akcijų, kurių nominali vertė sudaro ne mažiau kaip 1/10 įstatinio kapitalo, turi teisę kreiptis į teismą, kad pakeistų likvidatorių.

      6. Nutarimą dėl likvidatoriaus laikino pavadavimo jo atostogų ar laikino nedarbingumo metu priima visuotinis akcininkų susirinkimas ar teismas , šio įstatymo nustatyta tvarka nutarę likviduoti bendrovę. Asmeniui, pavaduojančiam likvidatorių, keliami tie patys reikalavimai kaip ir likvidatoriui.

       Devintasis skirsnis

      BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

       78 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas

      1. Šis įstatymas įsigalioja nuo 2001 m. sausio 1 d.

      2. Nuo šio įstatymo įsigaliojimo Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas (Žin., 1994, Nr.55-1046, Nr.102-2050; 1995, Nr.21-492, Nr.41-993,
      Nr.107-2393; 1996, Nr.1-4, Nr.100-2257, Nr.126-2947; 1997, Nr.69-1739; 1998,
      Nr.36-961, Nr.115-3246; 1999, Nr.86-2562; 2000, Nr.28-760) taikomas tik:

      1) steigti toms bendrovėms, kurių steigimo sutartys yra sudarytos iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos;

      2) bendrovių įstatiniam kapitalui didinti, mažinti, taip pat bendrovėms reorganizuoti ir likviduoti toms bendrovėms, dėl kurių įstatinio kapitalo didinimo, mažinimo, bendrovės reorganizavimo ir likvidavimo nutarimai priimti iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos.

       79 straipsnis. Baigiamosios nuostatos

      1. Akcinės bendrovės ir uždarosios akcinės bendrovės turi pakeisti savo įstatus pagal šį įstatymą ir įregistruoti juos Įmonių rejestro įstatymo nustatyta tvarka per 24 mėnesius nuo šio įstatymo įsigaliojimo. Nurodytas laikas bendrovėms, kuriose vykdoma bankroto teisminė ar neteisminė procedūra, skaičiuojamas nuo bankroto bylos nutraukimo arba nuo bankroto neteisminės procedūros užbaigimo.

      2. Akcinės bendrovės, kurių įstatinis kapitalas mažesnis už šio įstatymo nustatytą minimalų, per 24 mėnesius nuo šio įstatymo įsigaliojimo turi atitinkamai padidinti įstatinį kapitalą. Akcinės bendrovės, neįvykdžiusios šio reikalavimo, turi būti reorganizuotos arba likviduotos Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.

      3. Nuo šio įstatymo įsigaliojimo buvusios žemės ūkio produkcijos gamintojų akcijos laikomos paprastosiomis vardinėmis akcijomis.

      4. Nuo šio įstatymo įsigaliojimo negali būti naujai suteikiamas specialiųjų akcijų statusas valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančiai akcijai (akcijoms), išskyrus atvejus, kai specialiųjų akcijų statuso suteikimas iki šio įstatymo įsigaliojimo paskelbtas privatizavimo programoje.

      5. Bendrovė, norėdama išvengti bankroto bylos iškėlimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka turi teisę siūlyti už įsiskolinimus valstybės, savivaldybės ar valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetams atsiskaityti akcijomis ir turtu. Vyriausybė, savivaldybė ar valstybinio socialinio draudimo valdyba atsiskaitymo akcijomis ir turtu klausimą turi teisę spręsti iki 2001 m. gruodžio 31 d.

      6. Iki 2001 m. gruodžio 31 d. bendrovė gali mažinti įstatinį kapitalą, kad būtų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka ištaisytos įstatinio kapitalo sudarymo ar didinimo metu padarytos klaidos (jei akcininkai, kurių akcijų skaičius mažinamas, su tuo raštiškai sutinka), taip pat kad gamybinės ir inžinerinės infrastruktūros objektai, socialiniai objektai, pastatai (jų dalys) būtų perduoti valstybės ar savivaldybių nuosavybėn jų funkcijoms vykdyti. Tokiu atveju atitinkamai sumažinamas valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančių akcijų skaičius, išskyrus, jei, sumažinus įstatinį kapitalą, valstybei ar savivaldybei, turėjusiai daugiau kaip 1/2 visų balsų, liktų 1/2 ar mažiau kaip 1/2 visų balsų. Šiuo atveju šio įstatymo 54 straipsnio 5 dalis netaikoma.

      7. Vertybinių popierių komisija turi teisę priimti teisės aktus, detalizuojančius akcinių bendrovių obligacijų išleidimo, platinimo ir išpirkimo tvarką, nustatančius papildomus reikalavimus obligacijų savininkų interesus atstovaujančiam bankui ar finansų maklerio įmonei, taip pat papildomai reglamentuojančius konvertuojamųjų obligacijų ir obligacijų, suteikiančių teises jas iškeisti į kitus akcinės bendrovės vertybinius popierius, išleidimo sąlygas.

        80 straipsnis. Pasiūlymai Vyriausybei

      1. Vyriausybė iki 2001 m. sausio 1 d.:

      1) pateikia Seimui įstatymo projektą, kuriame būtų bendrovėms numatyta atsakomybė už reikalavimų, nustatytų šio įstatymo 79 straipsnio 1 ir 2 dalyse, pažeidimus;

      2) nustato atstovavimo akcijoms, kurios nuosavybės teise priklauso valstybei, tvarką.

      2. Vyriausybė ar jos įgaliota institucija iki 2000 m. gruodžio 1 d. nustato akcijų apskaitos uždarosiose akcinėse bendrovėse tvarką.

       

      Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą.

       
      RESPUBLIKOS PREZIDENTAS                                                                             VALDAS ADAMKUS


      Viešųjų įstaigų įstatymas. Steigimas, turtas, veikla

      LIETUVOS RESPUBLIKOS

      VIEŠŲJŲ ĮSTAIGŲ

      ĮSTATYMAS

      1996 m. liepos 3 d. Nr. I-1428

      Vilnius

                 1 straipsnis. Įstatymo paskirtis

      1. Šis Įstatymas reglamentuoja viešųjų įstaigų steigimą, valdymą, veiklą, reorganizavimą, pertvarkymą ir likvidavimą.

      2. Šio Įstatymo nuostatos valstybinėms mokslo ir studijų institucijoms, kurių teisinė forma yra viešoji įstaiga, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymui.

      Straipsnio pakeitimai:

      Nr. XI-243, 2009-04-30, Žin., 2009, Nr. 54-2141 (2009-05-12)

      2 straipsnis. Viešosios įstaigos samprata

      1. Viešoji įstaiga − tai pagal šį ir kitus įstatymus įsteigtas pelno nesiekiantis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas − tenkinti viešuosius interesus vykdant švietimo, mokymo ir mokslinę, kultūrinę, sveikatos priežiūros, aplinkos apsaugos, sporto plėtojimo, socialinės ar teisinės pagalbos teikimo, taip pat kitokią visuomenei naudingą veiklą.

      2. Viešoji įstaiga turi turėti bent vieną sąskaitą banke.

      3. Viešosios įstaigos buveinė turi būti Lietuvos Respublikoje.

      4. Viešoji įstaiga savo veikloje vadovaujasi savo įstatais, Civiliniu kodeksu, šiuo ir kitais įstatymais bei kitais teisės aktais.

      Straipsnio pakeitimai:

      Nr. X-1048, 2007-01-18, Žin., 2007, Nr. 17-631 (2007-02-08)

      3 straipsnis. Viešosios įstaigos teisės ir pareigos

      1. Viešoji įstaiga gali turėti ir įgyti tik tokias civilines teises ir pareigas, kurios neprieštarauja įstatymams, viešosios įstaigos įstatams ir veiklos tikslams.

      2. Viešajai įstaigai neleidžiama:

      1) gauto pelno skirti kitiems veiklos tikslams, negu nustatyta viešosios įstaigos įstatuose;

      2) neatlygintinai perduoti viešosios įstaigos turtą nuosavybėn, pagal patikėjimo ar panaudos sutartį viešosios įstaigos dalininkui ar su juo susijusiam asmeniui, išskyrus šio Įstatymo 17 straipsnio 9 dalyje numatytą atvejį;

      3) skolintis pinigų už palūkanas iš savo dalininko ar su juo susijusio asmens;

      4) užtikrinti kitų asmenų prievolių įvykdymą.

      3. Šio straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytas su dalininku susijęs asmuo yra:

      1) dalininko fizinio asmens artimasis giminaitis, sutuoktinis, sutuoktinio artimasis giminaitis, dalininko sugyventinis, kai partnerystė įregistruota įstatymų nustatyta tvarka;

      2) juridinis asmuo, kuris turi daugiau kaip pusę balsų viešosios įstaigos dalininko juridinio asmens dalyvių susirinkime;

      3) juridinis asmuo, kurio dalyvių susirinkime daugiau kaip pusę balsų turi viešosios įstaigos dalininkas, šios dalies 1 ir 2 punktuose nurodyti asmenys atskirai ar kartu.

      4. Viešoji įstaiga turi teisę verstis įstatymų nedraudžiama ūkine komercine veikla, kuri yra neatsiejamai susijusi su jos veiklos tikslais.

      5. Viešoji įstaiga turi teisę steigti filialus ir atstovybes Lietuvos Respublikoje ir užsienio valstybėse. Viešosios įstaigos filialų ir atstovybių skaičius neribojamas.

      4 straipsnis. Viešosios įstaigos steigimas

      1. Viešosios įstaigos steigėjai gali būti valstybė, savivaldybės ir kiti iš įstaigos veiklos nesiekiantys sau naudos asmenys, sudarę viešosios įstaigos steigimo sutartį. Steigėjų skaičius neribojamas.

      2. Viešosios įstaigos steigimo teisinis pagrindas yra šio Įstatymo nustatyta tvarka steigėjų sudaryta viešosios įstaigos steigimo sutartis.

      3. Viešosios įstaigos steigimo sutartį pasirašo visi steigėjai.

      4. Jeigu steigėjas yra vienas asmuo, vietoj steigimo sutarties jis surašo ir pasirašo steigimo aktą. Jeigu steigėjas yra valstybė ar savivaldybė, Vyriausybė ar savivaldybės taryba priima sprendimą steigti viešąją įstaigą.

      5. Jeigu viešosios įstaigos steigėjas ar bent vienas iš steigėjų yra valstybė ar savivaldybė, sprendimą dėl viešosios įstaigos steigimo ir valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto investavimo priima atitinkamai Vyriausybė ar savivaldybės taryba. Šiame sprendime taip pat turi būti nurodyta valstybės ar savivaldybės institucija, kuriai pavedama atstovauti steigėjui, bei valstybės ar savivaldybės institucija, kuriai pavedama įgyvendinti valstybės ar savivaldybės, kaip viešosios įstaigos savininko ar dalininko, teises ir pareigas.

      6. Asmenys, kurie turi teisę atstovauti steigiamai viešajai įstaigai, gali steigiamos viešosios įstaigos vardu ir dėl jos interesų sudaryti sandorius. Pagal šiuos sandorius viešajai įstaigai prievolės atsiranda tuomet, kai juos po viešosios įstaigos įsteigimo patvirtina viešosios įstaigos vadovas ar įstatuose nustatytas kitas organas. Jeigu viešosios įstaigos organas šių sandorių nepatvirtina, už šiais sandoriais pagrįstas prievoles juos sudarę asmenys atsako solidariai.

      7. Iki viešosios įstaigos įregistravimo turi būti sušauktas steigiamasis susirinkimas. Jis turi paskirti viešosios įstaigos vadovą, taip pat sudaryti kolegialius organus, jeigu jie yra numatyti viešosios įstaigos įstatuose. Steigiamajame susirinkime turi teisę balsuoti visi viešosios įstaigos steigėjai. Vienas steigėjas steigiamajame susirinkime turi vieną balsą, jei viešosios įstaigos steigimo sutartyje nenustatyta kitaip. Kai steigėjas yra vienas asmuo, jo raštiški sprendimai prilyginami steigiamojo susirinkimo sprendimams.

      Straipsnio pakeitimai:

      Nr. X-1048, 2007-01-18, Žin., 2007, Nr. 17-631 (2007-02-08)

      5 straipsnis. Viešosios įstaigos steigimo sutartis

      1. Viešosios įstaigos steigimo sutartyje turi būti nurodyta:

      1) steigėjai (fizinių asmenų vardai, pavardės, asmens kodai ir adresai; juridinių asmenų pavadinimai, buveinės, kodai, jų atstovų vardai ir pavardės). Jeigu steigėjas yra valstybė ar savivaldybė, turi būti nurodyta valstybės ar savivaldybės institucija, kuriai pavedama atstovauti steigėjui;

      2) viešosios įstaigos pavadinimas ir buveinė;

      3) viešosios įstaigos veiklos sritis (sritys) ir tikslai;

      4) steigėjų turtiniai ir neturtiniai įsipareigojimai, jų vykdymo tvarka ir terminai;

      5) steigimo išlaidų kompensavimo tvarka;

      6) ginčų tarp steigėjų sprendimo tvarka;

      7) asmenys, kurie turi teisę atstovauti steigiamai viešajai įstaigai, jų teisės ir įgaliojimai;

      8) steigiamojo susirinkimo sušaukimo ir sprendimų priėmimo jame tvarka;

      9) steigimo sutarties sudarymo data.

      2. Viešosios įstaigos steigimo sutartyje gali būti ir kitų šiam ir kitiems įstatymams neprieštaraujančių nuostatų.

      3. Steigimo aktui taikomi steigimo sutarties reikalavimai, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 6 ir 8 punktuose nurodytus reikalavimus.

      Straipsnio pakeitimai:

      Nr. X-1048, 2007-01-18, Žin., 2007, Nr. 17-631 (2007-02-08)

      Nr. XI-606, 2009-12-22, Žin., 2010, Nr. 1-17 (2010-01-05)

      6 straipsnis. Viešosios įstaigos įstatai

      1. Įstatai yra steigimo dokumentas, kuriuo viešoji įstaiga vadovaujasi savo veikloje.

      2. Viešosios įstaigos įstatuose turi būti nurodyta:

      1) viešosios įstaigos pavadinimas;

      2) teisinė forma;

      3) (neteko galios nuo 2010 m. sausio 5 d.);

      4) veiklos laikotarpis, jeigu jis ribotas;

      5) veiklos tikslai (jie turi būti apibūdinti aiškiai ir išsamiai, nurodant veiklos sritis bei rūšis);

      6) naujų dalininkų priėmimo tvarka;

      7) dalininko teisių perleidimo kitiems asmenims tvarka;

      8) dalininkų įnašų perdavimo viešajai įstaigai tvarka;

      9) visuotinio dalininkų susirinkimo kompetencija, sušaukimo tvarka, sprendimų priėmimo tvarka;

      10) kolegialių organų, jei tokie organai sudaromi, kompetencija, jų sudarymo ir atšaukimo tvarka;

      11) viešosios įstaigos vadovo skyrimo ir atleidimo tvarka, jo kompetencija;

      12) įstatų keitimo tvarka;

      13) filialų ir atstovybių steigimo bei jų veiklos nutraukimo tvarka;

      14) dokumentų ir kitos informacijos apie viešosios įstaigos veiklą pateikimo dalininkams tvarka;

      15) pranešimų ir skelbimų paskelbimo tvarka; leidinys, kuriame skelbiama vieša informacija;

      16) informacijos apie viešosios įstaigos veiklą pateikimo visuomenei tvarka.

      3. Viešosios įstaigos visuotinio dalininkų susirinkimo kompetencijos ir šaukimo tvarkos, vadovo skyrimo ir atleidimo tvarkos ir jo kompetencijos, įstatų keitimo tvarkos nurodyti nereikia, jeigu tai nesiskiria nuo šiame Įstatyme nustatytųjų ir apie tai nurodoma pačiuose įstatuose. Įstatuose gali būti ir kitų šiam ir kitiems įstatymams neprieštaraujančių nuostatų. Paaiškėjus, kad įstatuose yra nuostatų, prieštaraujančių šiam ir kitiems įstatymams, įstatai turi būti pakeisti.

      4. Viešosios įstaigos įstatus iki steigiamojo susirinkimo turi pasirašyti visi steigėjai. Pakeistus viešosios įstaigos įstatus pasirašo visuotinio dalininkų susirinkimo, priėmusio sprendimą pakeisti įstatus, įgaliotas asmuo.

      5. Steigiamos viešosios įstaigos įstatai netenka galios, jeigu jie nebuvo pateikti juridinių asmenų registrui per šešis mėnesius nuo jų pasirašymo dienos.

      6. Viešosios įstaigos įstatus pasirašiusių fizinių asmenų parašų tikrumas notaro netvirtinamas.

      Straipsnio pakeitimai:

      Nr. XI-606, 2009-12-22, Žin., 2010, Nr. 1-17 (2010-01-05)

      7 straipsnis. Viešosios įstaigos dalininkai

      1. Viešosios įstaigos dalininkas yra fizinis ar juridinis asmuo, kuris šio Įstatymo ir įstatų nustatyta tvarka yra perdavęs viešajai įstaigai įnašą ir turi šio Įstatymo ir įstatų nustatytas dalininko teises, taip pat asmuo, kuriam dalininko teisės yra perleistos įstatų ar įstatymų nustatyta tvarka.

      2. Viešosios įstaigos steigėjai, šio Įstatymo ir įstatų nustatyta tvarka perdavę viešajai įstaigai įnašą, tampa jos dalininkais.

      3. Jeigu viešosios įstaigos dalininkas yra vienas asmuo, jis vadinamas viešosios įstaigos savininku. Šio Įstatymo nuostatos, kurios taikomos dalininkams, taikomos ir savininkui.

      4. Viešosios įstaigos dalininkas turi teisę gauti likviduojamos viešosios įstaigos turto dalį šio Įstatymo 17 straipsnio 9 dalyje nustatyta tvarka.

      5. Viešosios įstaigos dalininkas turi šias neturtines teises:

      1) dalyvauti ir balsuoti viešosios įstaigos visuotiniuose dalininkų susirinkimuose;

      2) susipažinti su viešosios įstaigos dokumentais ir gauti viešosios įstaigos turimą informaciją apie jos veiklą;

      3) kreiptis į teismą su ieškiniu prašydamas panaikinti viešosios įstaigos visuotinio dalininkų susirinkimo ir kitų viešosios įstaigos organų sprendimus, taip pat pripažinti negaliojančiais valdymo organų sudarytus sandorius, jeigu jie prieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, viešosios įstaigos įstatams arba protingumo ar sąžiningumo principams;

      4) kreiptis į teismą su ieškiniu prašydamas uždrausti viešosios įstaigos valdymo organams ateityje sudaryti sandorius, prieštaraujančius viešosios įstaigos veiklos tikslams ar pažeidžiančius viešosios įstaigos valdymo organo kompetenciją;

      5) kitas įstatymuose ir įstatuose nustatytas neturtines teises.

      6. Viešosios įstaigos dalininkas turi teisę įstatų ir įstatymų nustatyta tvarka perleisti kitam asmeniui dalininko teises, išskyrus atvejus, kai dalininkas yra valstybė ar savivaldybė. Valstybės ar savivaldybės viešosios įstaigos dalininko teisės gali būti perduotos kitiems juridiniams asmenims šio Įstatymo ir įstatymų, reglamentuojančių valstybės ir savivaldybių turto valdymą, naudojimą ir disponavimą juo, nustatytais atvejais ir būdais.

      Straipsnio pakeitimai:

      Nr. X-1048, 2007-01-18, Žin., 2007, Nr. 17-631 (2007-02-08)

      8 straipsnis. Viešosios įstaigos registravimas ir juridinių asmenų registro duomenys

      1. Viešoji įstaiga turi būti įregistruota juridinių asmenų registre.

      2. Viešajai įstaigai įregistruoti juridinių asmenų registrui turi būti pateikta steigimo sutartis, įstatai ir kiti viešajai įstaigai įregistruoti įstatymų nustatyti dokumentai.

      3. Įregistruojant viešąją įstaigą įregistruojami ir jos įstatai.

      4. Nuo įregistravimo juridinių asmenų registre viešoji įstaiga laikoma įsteigta.

      5. Be Civilinio kodekso 2.66 straipsnyje išvardytų duomenų, juridinių asmenų registre nurodomas viešosios įstaigos veiklos laikotarpis, jei jis yra ribotas.

      Straipsnio pakeitimai:

      Nr. XI-606, 2009-12-22, Žin., 2010, Nr. 1-17 (2010-01-05)

      9 straipsnis. Viešosios įstaigos organai

      1. Viešoji įstaiga įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo valdymo organus.

      2. Viešoji įstaiga negali įgyti civilinių teisių ir pareigų per savo dalininkus.

      3. Viešoji įstaiga turi turėti organą – visuotinį dalininkų susirinkimą ir vienasmenį valdymo organą − viešosios įstaigos vadovą.

      4. Viešosios įstaigos vadovas organizuoja viešosios įstaigos veiklą ir veikia viešosios įstaigos vardu santykiuose su kitais asmenimis, sudaro ir nutraukia darbo sutartis su viešosios įstaigos darbuotojais. Viešosios įstaigos vadovas atsako už finansinės atskaitomybės sudarymą, visuotinio dalininkų susirinkimo sušaukimą, duomenų ir dokumentų pateikimą juridinių asmenų registrui, pranešimą dalininkams apie įvykius, turinčius esminės reikšmės viešosios įstaigos veiklai, viešosios įstaigos dalininkų registravimą, informacijos apie viešosios įstaigos veiklą pateikimą visuomenei, viešos informacijos paskelbimą, kitus veiksmus, kurie yra vadovui numatyti teisės aktuose bei viešosios įstaigos įstatuose.

      5. Visuotinio dalininkų susirinkimo įgaliotas asmuo viešosios įstaigos vardu sudaro darbo sutartį su viešosios įstaigos vadovu ir ją nutraukia. Su viešosios įstaigos vadovu gali būti sudaryta jo visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Darbo ginčai tarp viešosios įstaigos vadovo ir viešosios įstaigos nagrinėjami teisme.

      6. Viešosios įstaigos įstatuose gali būti numatytas ir kolegialus viešosios įstaigos valdymo organas, taip pat kiti kolegialūs organai. Kolegialių viešosios įstaigos organų narių skaičius, kompetencija, šių organų sudarymo ir atšaukimo tvarka nustatoma viešosios įstaigos įstatuose. Kolegialūs viešosios įstaigos organai veikia pagal jų patvirtintus darbo reglamentus. Už veiklą viešosios įstaigos kolegialiuose organuose šių organų nariams neatlyginama, jei viešosios įstaigos įstatuose nenustatyta kitaip.

      7. Viešosios įstaigos įstatuose gali būti nustatytas kiekybinis atstovavimas. Šiuo atveju, laikantis Civilinio kodekso nuostatų, reglamentuojančių kiekybinį atstovavimą, įstatuose turi būti nustatytos konkrečios tokio atstovavimo taisyklės, tačiau visais atvejais viešosios įstaigos vardu turi veikti ir viešosios įstaigos vadovas.

      Straipsnio pakeitimai:

      Nr. X-1048, 2007-01-18, Žin., 2007, Nr. 17-631 (2007-02-08)

      10 straipsnis. Viešosios įstaigos visuotinis dalininkų susirinkimas

      1. Visuotinis dalininkų susirinkimas:

      1) keičia viešosios įstaigos įstatus;

      2) priima sprendimą pakeisti viešosios įstaigos buveinę;

      3) nustato paslaugų, darbų bei produkcijos kainas ir tarifus ar jų nustatymo taisykles;

      4) skiria ir atleidžia viešosios įstaigos vadovą, nustato jo darbo sutarties sąlygas;

      5) sudaro kolegialius organus, jei tokie numatyti viešosios įstaigos įstatuose;

      6) tvirtina metinę finansinę atskaitomybę;

      7) nustato informaciją, kuri pateikiama visuomenei apie viešosios įstaigos veiklą;

      8) priima sprendimą dėl viešajai įstaigai nuosavybės teise priklausančio ilgalaikio turto perleidimo, nuomos, perdavimo pagal panaudos sutartį ar įkeitimo;

      9) priima sprendimą dėl viešosios įstaigos reorganizavimo ir reorganizavimo sąlygų tvirtinimo;

      10) priima sprendimą pertvarkyti viešąją įstaigą;

      11) priima sprendimą likviduoti viešąją įstaigą ar atšaukti jos likvidavimą;

      12) skiria ir atleidžia likvidatorių, kai šio Įstatymo nustatytais atvejais sprendimą likviduoti viešąją įstaigą priima visuotinis dalininkų susirinkimas;

      13) nustato viešosios įstaigos vidaus kontrolės tvarką;

      14) priima sprendimą dėl viešosios įstaigos audito ir renka audito įmonę;

      15) sprendžia kitus šiame Įstatyme ir viešosios įstaigos įstatuose visuotinio dalininkų susirinkimo kompetencijai priskirtus klausimus.

      2. Visuotinio dalininkų susirinkimo sprendimai priimami paprasta visų susirinkime dalyvaujančių dalininkų balsų dauguma, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 8, 9 ir 10 punktuose nurodytus sprendimus, kurie priimami kvalifikuota balsų dauguma. Ją nustato viešosios įstaigos įstatai ir ji negali būti mažesnė kaip 2/3 visų susirinkime dalyvaujančių dalininkų balsų.

      3. Visuotiniame dalininkų susirinkime sprendžiamojo balso teisę turi visi viešosios įstaigos dalininkai. Vienas dalininkas visuotiniame dalininkų susirinkime turi vieną balsą, jei viešosios įstaigos įstatuose nenustatyta kitaip. Viešosios įstaigos vadovas ir kitų organų nariai, jeigu jie nėra dalininkai, gali dalyvauti visuotiniame dalininkų susirinkime be balso teisės. Visuotiniame dalininkų susirinkime dalininkų pritarimu gali dalyvauti ir kiti asmenys.

      4. Visuotinis dalininkų susirinkimas šaukiamas viešosios įstaigos įstatų nustatyta tvarka.

      5. Kasmet per keturis mėnesius nuo viešosios įstaigos finansinių metų pabaigos turi įvykti eilinis visuotinis dalininkų susirinkimas. Viešosios įstaigos vadovas eiliniam visuotiniam dalininkų susirinkimui privalo pateikti viešosios įstaigos metinę finansinę atskaitomybę ir praėjusių finansinių metų viešosios įstaigos veiklos ataskaitą.

      6. Viešosios įstaigos visuotinis dalininkų susirinkimas gali būti šaukiamas teismo sprendimu, jei jis nebuvo sušauktas šio Įstatymo ir viešosios įstaigos įstatų nustatyta tvarka ir dėl to į teismą kreipėsi viešosios įstaigos dalininkas ar organo narys.

      7. Visuotiniai dalininkų susirinkimai turi būti protokoluojami.

      8. Viešosios įstaigos savininko raštiški sprendimai prilyginami visuotinio dalininkų susirinkimo sprendimams.

      Straipsnio pakeitimai:

      Nr. X-1048, 2007-01-18, Žin., 2007, Nr. 17-631 (2007-02-08)

      Nr. XI-606, 2009-12-22, Žin., 2010, Nr. 1-17 (2010-01-05)

      11 straipsnis. Viešosios įstaigos buhalterinė apskaita, finansinė atskaitomybė ir auditas

      1. Viešosios įstaigos buhalterinę apskaitą, jos organizavimą bei tvarkymą ir finansinės atskaitomybės sudarymą nustato įstatymai ir kiti teisės aktai.

      2. Viešosios įstaigos auditas atliekamas, kai visuotinis dalininkų susirinkimas priima sprendimą atlikti auditą ir išrenka audito įmonę. Auditas atliekamas teisės aktų, reglamentuojančių auditą, nustatytais atvejais ir tvarka.

      3. Valstybės ir savivaldybių kontrolės institucijos turi teisę įstatymų nustatyta tvarka tikrinti viešosios įstaigos veiklą.

      4. Viešosios įstaigos vidaus kontrolės tvarką nustato visuotinis dalininkų susirinkimas.

      12 straipsnis. Viešosios įstaigos veiklos ataskaita

      1. Viešosios įstaigos vadovas turi parengti ir pateikti eiliniam visuotiniam dalininkų susirinkimui praėjusių finansinių metų viešosios įstaigos veiklos ataskaitą. Ši ataskaita yra vieša. Bet kurio fizinio ar juridinio asmens reikalavimu viešoji įstaiga turi sudaryti sąlygas jos buveinėje ar kitais įstatuose nurodytais būdais su šia ataskaita susipažinti.

      2. Viešosios įstaigos veiklos ataskaitoje turi būti nurodyta:

      1) informacija apie viešosios įstaigos veiklą įgyvendinant jos įstatuose nustatytus veiklos tikslus;

      2) viešosios įstaigos dalininkai finansinių metų pradžioje ir pabaigoje;

      3) viešosios įstaigos gautos lėšos ir jų šaltiniai per finansinius metus;

      4) informacija apie viešosios įstaigos įsigytą ir perleistą ilgalaikį turtą per finansinius metus;

      5) viešosios įstaigos išlaidos per finansinius metus;

      6) viešosios įstaigos darbuotojų skaičius finansinių metų pradžioje ir pabaigoje.

      2 dalies redakcija nuo 2011 m. lapkričio 1 d.:

      2. Viešosios įstaigos veiklos ataskaitoje turi būti nurodyta:

      1) informacija apie viešosios įstaigos veiklos tikslus, pobūdį ir veiklos rezultatus per finansinius metus;

      2) viešosios įstaigos dalininkai ir kiekvieno jų įnašų vertė finansinių metų pradžioje ir pabaigoje;

      3) viešosios įstaigos gautos lėšos ir jų šaltiniai per finansinius metus ir šių lėšų panaudojimas pagal išlaidų rūšis;

      4) informacija apie viešosios įstaigos įsigytą ir perleistą ilgalaikį turtą per finansinius metus;

      5) viešosios įstaigos sąnaudos per finansinius metus, iš jų – išlaidos darbo užmokesčiui;

      6) viešosios įstaigos darbuotojų skaičius finansinių metų pradžioje ir pabaigoje;

      7) viešosios įstaigos sąnaudos valdymo išlaidoms;

      8) duomenys apie viešosios įstaigos vadovą, įstaigos išlaidos vadovo darbo užmokesčiui ir kitoms viešosios įstaigos vadovo išmokoms;

      9) viešosios įstaigos išlaidos kolegialių organų kiekvieno nario darbo užmokesčiui ir kitoms įstaigos kolegialių organų narių išmokoms;

      10) viešosios įstaigos išlaidos išmokoms su viešosios įstaigos dalininku susijusiems asmenims, nurodytiems šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje.

      3. Viešosios įstaigos veiklos ataskaitoje gali būti ir kita informacija, kurią nustato visuotinis dalininkų susirinkimas.

      Straipsnis papildomas 4 dalimi nuo 2011 m. lapkričio 1 d.:

      4. Viešosios įstaigos veiklos ataskaita yra viešas dokumentas. Ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo eilinio visuotinio dalininkų susirinkimo viešosios įstaigos veiklos ataskaita turi būti pateikta Juridinių asmenų registrui ir paskelbta viešosios įstaigos interneto svetainėje. Jeigu viešoji įstaiga interneto svetainės neturi, tretiesiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos su šia ataskaita susipažinti viešosios įstaigos buveinėje.

      Straipsnio pakeitimai:

      Nr. XI-1446, 2011-06-16, Žin., 2011, Nr. 78-3794 (2011-06-30)

      13 straipsnis. Viešosios įstaigos nuosavas kapitalas ir negrąžintinai gautos lėšos

      1. Viešosios įstaigos nuosavą kapitalą sudaro:

      1) dalininkų kapitalas;

      2) pelnas (nuostolis);

      3) perkainojimo rezervas;

      4)  rezervai iš pelno.

      2. Viešosios įstaigos dalininkų kapitalas yra lygus dalininkų įnašų vertei. Viešosios įstaigos dalininkai ir jų įnašų vertė yra įrašomi viešosios įstaigos dokumentuose, o dalininkui išduodamas jo įnašų vertę patvirtinantis dokumentas. Jeigu dalininkas papildomai perduoda viešajai įstaigai įnašus, parduoda ar kitaip perleidžia dalininko teises kitam asmeniui, turi būti atitinkamai pakeičiami įrašai viešosios įstaigos dokumentuose ir pakeičiami įnašų vertę patvirtinantys dokumentai.

      3. Dalininkų įnašai gali būti pinigai, taip pat pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą įvertintas materialusis ir nematerialusis turtas.

      4. Dalininkų kapitalas gali būti didinamas tik dalininkų įnašais.

      5. Viešojoje įstaigoje gali būti sudaromi rezervai iš pelno, gauto iš ūkinės komercinės veiklos, susietos su įstaigos įstatuose nustatytais veiklos tikslais, taip pat perkainojimo rezervas.

      6. Rezervai iš pelno sudaromi, keičiami, naudojami ir panaikinami visuotinio dalininkų susirinkimo sprendimu.

      7. Iš perkainojimo rezervo negali būti mažinami viešosios įstaigos nuostoliai.

      8. Viešoji įstaiga lėšas, gautas kaip paramą, taip pat kitas negrąžintinai gautas lėšas naudoja jas perdavusio asmens nurodytiems (jei perduodamas šias lėšas asmuo davė tokius nurodymus) tikslams. Viešoji įstaiga tokias lėšas privalo laikyti atskiroje sąskaitoje ir sudaryti išlaidų sąmatą, jei tai numatyta teisės aktuose arba lėšas perdavęs asmuo to reikalauja. Viešoji įstaiga negali priimti lėšų, jei jas perduodantis asmuo nurodo šias lėšas naudoti kitiems tikslams, negu nustatyta viešosios įstaigos įstatuose.

      Straipsnio pakeitimai:

      Nr. X-1048, 2007-01-18, Žin., 2007, Nr. 17-631 (2007-02-08)

      14 straipsnis. Viešosios įstaigos pelno naudojimas

      1. Viešosios įstaigos gautas pelnas gali būti naudojamas tik viešosios įstaigos įstatuose nustatytiems viešosios įstaigos veiklos tikslams siekti.

      2. Viešosios įstaigos pelnas negali būti skiriamas dalininkams, viešosios įstaigos organų nariams, darbuotojų premijoms.

      15 straipsnis. Viešosios įstaigos reorganizavimas

      1. Viešosios įstaigos gali būti reorganizuojamos Civilinio kodekso nustatytais jungimo ir skaidymo būdais.

      2. Visų reorganizavime dalyvaujančių viešųjų įstaigų vadovai arba kiti valdymo organai privalo parengti viešosios įstaigos reorganizavimo sąlygas, kuriose turi būti numatyta:

      1) kiekvienos reorganizavime dalyvaujančios viešosios įstaigos pavadinimas, buveinė, kodas, registras, kuriame kaupiami ir saugomi duomenys apie šias viešąsias įstaigas;

      2) reorganizavimo būdas, pasibaigiančios viešosios įstaigos, po reorganizavimo tęsiančios veiklą viešosios įstaigos, kuriamos naujos viešosios įstaigos;

      3) pasibaigiančios viešosios įstaigos dalininko tapimo po reorganizavimo veiksiančios viešosios įstaigos dalininku tvarka, sąlygos ir terminai;

      4) momentas, nuo kurio pasibaigiančios viešosios įstaigos teisės ir pareigos pereina po reorganizavimo veiksiančiai viešajai įstaigai;

      5) asmenys, kurie turi teisę veikti kuriamų naujų viešųjų įstaigų vardu. Kuriamų naujų viešųjų įstaigų vardu gali būti atliekami tik su viešosios įstaigos registravimu susiję veiksmai;

      6) asmenys, kurie turi pasirašyti po reorganizavimo veiksiančių viešųjų įstaigų įstatus;

      7) viešosios įstaigos vadovui ir kitiems organams reorganizavimo metu suteikiamos papildomos teisės.

      3. Apie parengtas reorganizavimo sąlygas turi būti paskelbta visų reorganizavime dalyvaujančių viešųjų įstaigų įstatuose nurodytuose leidiniuose tris kartus ne mažesniais kaip trisdešimties dienų intervalais arba paskelbta vieną kartą ne vėliau kaip prieš trisdešimt dienų iki visuotinio dalininkų susirinkimo, kurio darbotvarkėje numatyta priimti sprendimą dėl reorganizavimo, ir pranešta raštu visiems viešosios įstaigos kreditoriams. Pranešime turi būti nurodyta:

      1) šio straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktuose nurodyta informacija;

      2) kur ir nuo kada galima susipažinti su reorganizavimo sąlygomis, po reorganizavimo veiksiančių viešųjų įstaigų įstatų projektais ir reorganizavime dalyvaujančių viešųjų įstaigų praėjusių trejų finansinių metų metinėmis finansinėmis atskaitomybėmis.

      4. Reorganizavimo sąlygos ne vėliau kaip pirmą viešo paskelbimo dieną turi būti pateiktos juridinių asmenų registrui.

      5. Ne vėliau kaip likus trisdešimčiai dienų iki visuotinio dalininkų susirinkimo, kurio darbotvarkėje numatyta priimti sprendimą dėl reorganizavimo, reorganizavime dalyvaujančių viešųjų įstaigų dalininkai turi teisę susipažinti su reorganizavimo sąlygomis, po reorganizavimo veiksiančių viešųjų įstaigų įstatų projektais, taip pat visų reorganizavime dalyvaujančių viešųjų įstaigų praėjusių trejų finansinių metų metinėmis finansinėmis atskaitomybėmis. Kiekvienas viešosios įstaigos dalininkas turi teisę gauti visų šioje dalyje išvardytų dokumentų kopijas.

      6. Reorganizuojamos viešosios įstaigos kreditorius turi teisę reikalauti prievolę nutraukti ar įvykdyti prieš terminą, taip pat atlyginti nuostolius, jei tai numatyta sandoryje ar yra pagrindas manyti, kad prievolės įvykdymas dėl reorganizavimo pasunkės, ir jei kreditoriaus reikalavimu viešoji įstaiga nesuteikė papildomo prievolių įvykdymo užtikrinimo. Reorganizuojamos viešosios įstaigos kreditorius savo reikalavimus gali pateikti ne vėliau kaip per du mėnesius nuo viešo paskelbimo apie viešosios įstaigos reorganizavimo sąlygų parengimą pirmos dienos. Reorganizuojamos viešosios įstaigos kreditoriai turi teisę susipažinti su šio straipsnio 5 dalyje nurodytais dokumentais ir gauti jų kopijas.

      7. Sprendimą dėl viešosios įstaigos reorganizavimo priima ir kartu reorganizavimo sąlygas tvirtina bei priima po reorganizavimo veiksiančių viešųjų įstaigų įstatus kiekvienos reorganizavime dalyvaujančios viešosios įstaigos visuotinis dalininkų susirinkimas kvalifikuota balsų dauguma. Įstatus turi pasirašyti reorganizavimo sąlygose nurodyti asmenys. Šių asmenų parašų tikrumas notaro netvirtinamas.

      8. Sprendimo dėl viešosios įstaigos reorganizavimo priėmimą patvirtinantis dokumentas turi būti pateiktas juridinių asmenų registrui. Juridinių asmenų registro tvarkytojas apie sprendimą dėl viešosios įstaigos reorganizavimo turi paskelbti teisės aktų nustatyta tvarka.

      9. Reorganizavimas laikomas baigtu, kai juridinių asmenų registre įregistruojamos po reorganizavimo sukurtos naujos viešosios įstaigos ir jų įstatai ar įregistruojami tęsiančių veiklą viešųjų įstaigų pakeisti įstatai.

      Straipsnio pakeitimai:

      Nr. XI-606, 2009-12-22, Žin., 2010, Nr. 1-17 (2010-01-05)

      16 straipsnis. Viešosios įstaigos pertvarkymas

      1. Viešoji įstaiga gali būti pertvarkoma į biudžetinę įstaigą, taip pat labdaros ir paramos fondą Civilinio kodekso, šio Įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Į labdaros ir paramos fondą negali būti pertvarkoma viešoji įstaiga, kurios dalininkas arba savininkas yra valstybė ar savivaldybė. Po pertvarkymo veiksiančiam viešajam juridiniam asmeniui pereina visos pertvarkomos viešosios įstaigos teisės ir pareigos.

      2. Viešoji įstaiga gali būti pertvarkoma į biudžetinę įstaigą, kai viešosios įstaigos savininkas yra valstybė arba savivaldybė, jeigu po pertvarkymo veiksianti valstybės ar savivaldybės biudžetinė įstaiga gali įgyvendinti pertvarkytosios viešosios įstaigos įstatuose nurodytus tikslus ir įgyti civilines teises ir pareigas, atitinkančias Biudžetinių įstaigų įstatymo reikalavimus.

      3. Sprendimas pertvarkyti viešąją įstaigą į biudžetinę įstaigą, išlaikomą iš Lietuvos valstybės biudžeto, turi būti suderintas su Finansų ministerija.

      4. Sprendimą pertvarkyti viešąją įstaigą ir kartu po pertvarkymo veiksiančio juridinio asmens steigimo dokumentus priima visuotinis dalininkų susirinkimas kvalifikuota balsų dauguma.

      5. Apie sprendimą pertvarkyti viešąją įstaigą turi būti paskelbta viešai teisės aktų ir įstatų nustatyta tvarka ir įstatuose nurodytame leidinyje tris kartus ne mažesniais kaip trisdešimties dienų intervalais arba paskelbta vieną kartą ir pranešta raštu visiems kreditoriams. Pranešime turi būti nurodyta:

      1) viešosios įstaigos pavadinimas;

      2) viešosios įstaigos buveinė;

      3) viešosios įstaigos kodas;

      4) registras, kuriame kaupiami ir saugomi duomenys apie pertvarkomą viešąją įstaigą;

      5) juridinio asmens, į kurį pertvarkoma viešoji įstaiga, teisinė forma;

      6) pertvarkomos viešosios įstaigos dalininko tapimo po pertvarkymo tęsiančio veiklą juridinio asmens dalyviu tvarka, sąlygos ir terminai;

      7) kur ir nuo kada galima susipažinti su veiksiančių po pertvarkymo juridinių asmenų steigimo dokumentais.

      6. Sprendimą pertvarkyti viešąją įstaigą patvirtinantis dokumentas turi būti pateiktas juridinių asmenų registrui. Juridinių asmenų registro tvarkytojas apie sprendimą pertvarkyti viešąją įstaigą turi paskelbti teisės aktų nustatyta tvarka.

      7. Pertvarkymas laikomas baigtu nuo veiksiančio po pertvarkymo juridinio asmens steigimo dokumentų įregistravimo juridinių asmenų registre.

      8. Steigimo dokumentai netenka galios, jeigu jie nebuvo pateikti juridinių asmenų registrui per šešis mėnesius nuo sprendimo dėl viešosios įstaigos pertvarkymo priėmimo.

      9. Vienu metu viešoji įstaiga negali būti ir reorganizuojama, ir pertvarkoma.

      Straipsnio pakeitimai:

      Nr. X-1048, 2007-01-18, Žin., 2007, Nr. 17-631 (2007-02-08)

      17 straipsnis. Viešosios įstaigos likvidavimas

      1. Viešoji įstaiga gali būti likviduojama Civilinio kodekso nustatytais juridinių asmenų likvidavimo pagrindais.

      2. Visuotinis dalininkų susirinkimas ar teismas, priėmę sprendimą likviduoti viešąją įstaigą, arba juridinių asmenų registro tvarkytojas, kai jo iniciatyva teismas priima sprendimą likviduoti viešąją įstaigą, privalo paskirti likvidatorių.

      3. Jei likvidavimo pagrindas yra laikotarpio, kuriam buvo įsteigta viešoji įstaiga, pabaiga, likus ne mažiau kaip trims mėnesiams iki šio laikotarpio pabaigos, visuotinis dalininkų susirinkimas privalo paskirti likvidatorių arba priimti sprendimą pratęsti veiklos laikotarpį ir pakeisti viešosios įstaigos įstatus. Šiuo atveju priėmus nutarimą dėl likvidavimo, viešoji įstaiga įgyja likviduojamos viešosios įstaigos statusą ir likvidatorius įgyja valdymo organų teises ir pareigas ne vėliau kaip pirmą dieną po įstatuose nustatyto veiklos laikotarpio pabaigos. Jei visuotinis dalininkų susirinkimas nepriima sprendimo pratęsti viešosios įstaigos veiklos laikotarpį ir nepaskiria likvidatoriaus, bet kuris viešosios įstaigos dalininkas, taip pat juridinių asmenų registro tvarkytojas turi teisę kreiptis į teismą, kad šis paskirtų likvidatorių.

      4. Jei likvidavimo pagrindas yra teismo ar kreditorių susirinkimo sprendimas likviduoti bankrutavusią viešąją įstaigą, ji likviduojama Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka.

      5. Nuo likvidatoriaus paskyrimo dienos viešosios įstaigos valdymo organai netenka įgaliojimų. Visuotinis dalininkų susirinkimas gali būti sušauktas įstatuose nustatyta tvarka.

      6. Viešosios įstaigos visuotinis dalininkų susirinkimas gali pakeisti likvidatorių ar atšaukti viešosios įstaigos likvidavimą, kai viešoji įstaiga likviduojama visuotinio dalininkų susirinkimo sprendimu ar pasibaigus laikotarpiui, kuriam ji buvo įsteigta.

      7. Apie viešosios įstaigos likvidavimą turi būti paskelbta teisės aktų ir įstatų nustatyta tvarka įstatuose nurodytame leidinyje tris kartus ne mažesniais kaip trisdešimties dienų intervalais arba paskelbta vieną kartą ir pranešta visiems viešosios įstaigos kreditoriams raštu. Pranešime turi būti nurodyta:

      1) viešosios įstaigos pavadinimas;

      2) viešosios įstaigos buveinė;

      3) viešosios įstaigos kodas;

      4) registras, kuriame kaupiami ir saugomi duomenys apie likviduojamą viešąją įstaigą;

      5) sprendimo likviduoti viešąją įstaigą priėmimo data.

      8. Likvidatorius turi pateikti juridinių asmenų registrui sprendimą likviduoti viešąją įstaigą patvirtinantį dokumentą ir duomenis apie save. Juridinių asmenų registro tvarkytojas apie šį nutarimą turi paskelbti teisės aktų nustatyta tvarka.

      9. Likviduojamos viešosios įstaigos kreditorių reikalavimai tenkinami įstatymų nustatyta tvarka. Patenkinus visus kreditorių reikalavimus, iš likusio viešosios įstaigos turto dalininkams grąžinamas turtas, kurio bendra vertė negali būti didesnė nei dalininkų kapitalas. Dalininkams grąžinamas turtas paskirstomas proporcingai jų įnašų vertei. Likus nepaskirstyto turto, jis perduodamas kitiems juridinių asmenų registre įregistruotiems viešiesiems juridiniams asmenims, kuriuos nustato visuotinis dalininkų susirinkimas ar teismas, priėmę sprendimą likviduoti viešąją įstaigą. Jeigu viešosios įstaigos dalininkas yra valstybė ir (ar) savivaldybė, likusi nepaskirstyta turto dalis, proporcinga valstybės ir (ar) savivaldybės įnašo vertei, likvidavus viešąją įstaigą, atitenka valstybei ir (ar) savivaldybei.

      10. Priimtas sprendimas dėl viešosios įstaigos likvidavimo negali būti atšauktas, jei bent vienas dalininkas gavo dalį likviduojamos viešosios įstaigos turto.

      18 straipsnis. Likvidatoriaus kompetencija

      1. Likvidatorius turi viešosios įstaigos vadovo ir kito valdymo organo, jei šis sudaromas, teises ir pareigas. Likvidatoriui keliami tie patys reikalavimai kaip ir viešosios įstaigos vadovui.

      2. Be kitų šiame Įstatyme ir Civiliniame kodekse nustatytų pareigų, viešosios įstaigos likvidatoriui priskiriamos šios pareigos:

      1) pranešti juridinių asmenų registrui apie sprendimą likviduoti viešąją įstaigą ir duomenis apie likvidatorių;

      2) paskelbti šio Įstatymo 17 straipsnio 7 dalyje nurodytą informaciją;

      3) sudaryti likvidavimo laikotarpio pradžios viešosios įstaigos balansą;

      4) baigti vykdyti viešosios įstaigos prievoles, atsiskaityti su viešosios įstaigos kreditoriais;

      5) pareikšti reikalavimus viešosios įstaigos skolininkams;

      6) perduoti likusį viešosios įstaigos turtą šio Įstatymo nustatyta tvarka;

      7) sudaryti viešosios įstaigos likvidavimo aktą;

      8) perduoti dokumentus saugoti Archyvų įstatymo nustatyta tvarka;

      9) pateikti juridinių asmenų registrui viešosios įstaigos likvidavimo aktą bei kitus dokumentus, kurių reikia likviduotai viešajai įstaigai išregistruoti.

      Individualių įmonių įstatymas. Samprata, turtas, valdymas

      LIETUVOS RESPUBLIKOS

      INDIVIDUALIŲ ĮMONIŲ

      ĮSTATYMAS

      2003 m. lapkričio 6 d. Nr. IX-1805
      Vilnius

      1 straipsnis. Įstatymo paskirtis

      Šis Įstatymas reglamentuoja įmonių, kurių teisinė forma yra individuali įmonė, steigimą, valdymą, veiklą, pertvarkymą, likvidavimą, šių įmonių savininkų teises ir pareigas.

      2 straipsnis. Individualios įmonės samprata

      1. Individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo.

      2. Individualios įmonės pavadinime turi būti jos teisinę formą nusakantys žodžiai „individuali įmonė“ arba šių žodžių santrumpa „IĮ“.

      3. Individualios įmonės buveinė turi būti Lietuvos Respublikoje.

      3 straipsnis. Individualios įmonės steigimas

      1. Individualios įmonės steigėju gali būti tik veiksnus fizinis asmuo.

      2. Individualią įmonę steigia vienas fizinis asmuo.

      3. Individuali įmonė laikoma įsteigta nuo jos įregistravimo juridinių asmenų registre.

      4. Individuali įmonė įregistruojama po to, kai yra paskirtas individualios įmonės vadovas, jei jis nėra individualios įmonės savininkas, ir juridinių asmenų registrui yra pateikti Civiliniame kodekse nurodyti įmonei įregistruoti reikalingi dokumentai.

      5. Individualios įmonės steigėjas nuo įmonės įregistravimo laikomas individualios įmonės savininku.

      4 straipsnis. Individualios įmonės nuostatai

      1. Individualios įmonės nuostatai yra steigimo dokumentas, kuriuo vadovaujasi individuali įmonė. Individualios įmonės steigimo dokumentas kartu yra ir jos steigimo sandoris.

      2. Individualios įmonės nuostatuose turi būti nurodyta:

      1) individualios įmonės pavadinimas;

      2) teisinė forma;

      3) (neteko galios nuo 2010 m.sausio 5 d.);

      4) individualios įmonės veiklos tikslai, nurodant veiklos sritis;

      5) individualios įmonės savininko kompetencija (teisės ir pareigos);

      6) individualios įmonės vadovo, jei jis nėra individualios įmonės savininkas, skyrimo ir atšaukimo tvarka, jo kompetencija;

      7) ar individuali įmonė sudaro finansinių ataskaitų rinkinį;

      8) Lietuvos Respublikos dienraštis, kuriame skelbiami vieši pranešimai, kai to reikalaujama pagal Civilinį kodeksą ir šį Įstatymą;

      9) individualios įmonės nuostatų keitimo tvarka;

      10) individualios įmonės veiklos laikotarpis, jei jis yra ribotas;

      11) individualios įmonės nuostatų parengimo data.

      3. Individualios įmonės nuostatuose gali būti ir kitų nuostatų, neprieštaraujančių šiam ir kitiems įstatymams.

      4. Individualios įmonės savininko kompetencijos, vadovo skyrimo ir atšaukimo tvarkos ir kompetencijos, nuostatų keitimo tvarkos individualios įmonės nuostatuose nurodyti nebūtina, jeigu tai nesiskiria nuo šiame Įstatyme nustatytųjų ir apie tai nurodoma pačiuose nuostatuose.

      5. Individualios įmonės nuostatai gali būti sudaromi vadovaujantis individualios įmonės pavyzdiniais nuostatais. Individualios įmonės pavyzdinius nuostatus tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

      6. Steigiamos individualios įmonės nuostatus pasirašo individualios įmonės steigėjas. Pakeistus individualios įmonės nuostatus pasirašo individualios įmonės savininkas. Steigiamos individualios įmonės nuostatus ir pakeistus individualios įmonės nuostatus pasirašiusio asmens parašo tikrumas notaro netvirtinamas.

      7. Jeigu individualios įmonės nuostatai yra keičiami, kartu su teisės aktų nustatytais dokumentais juridinių asmenų registrui turi būti pateikti pakeisti individualios įmonės nuostatai ir individualios įmonės nuostatų pakeitimai.

      8. Individualios įmonės nuostatai, taip pat pakeisti individualios įmonės nuostatai įsigalioja nuo jų įregistravimo juridinių asmenų registre.

      Straipsnio pakeitimai:

      Nr. XI-350, 2009-07-15, Žin., 2009, Nr. 89-3806 (2009-07-28)

      Nr. XI-614, 2009-12-22, Žin., 2010, Nr. 1-25 (2010-01-05)

      5 straipsnis. Juridinių asmenų registro duomenys

      Be Civilinio kodekso 2.66 straipsnyje išvardytų duomenų, juridinių asmenų registre nurodomi šie duomenys:

      1) įregistravimo data;

      2) individualios įmonės savininko duomenys (vardas, pavardė, asmens kodas, gyvenamoji vieta);

      3) veiklos laikotarpis, jeigu jis yra ribotas;

      4) (neteko galios nuo 2010 m.sausio 5 d.);

      5) išregistravimo data.

      Straipsnio pakeitimai:

      Nr. XI-614, 2009-12-22, Žin., 2010, Nr. 1-25 (2010-01-05)

      6 straipsnis. Individualios įmonės savininkas

      1. Individualioje įmonėje yra vienas savininkas.

      2. Individualios įmonės savininku gali būti tik fizinis asmuo.

      3. Individualios įmonės savininkas negali būti kitos individualios įmonės savininku.

      4. Individualios įmonės savininko teises ir pareigas nustato Civilinis kodeksas, šis bei kiti įstatymai, individualios įmonės nuostatai.

      5. Individualios įmonės savininkas priima šiuos sprendimus:

      1) keisti individualios įmonės nuostatus;

      2) pakeisti individualios įmonės buveinę;

      3) paskirti individualios įmonės vadovu kitą asmenį, jei tai nustatyta individualios įmonės nuostatuose, jį atšaukti, individualios įmonės vardu sudaryti su juo darbo ar civilinę sutartį;

      4) tvirtinti metinių finansinių ataskaitų rinkinį, jeigu finansinių ataskaitų rinkinio sudarymas yra nustatytas individualios įmonės nuostatuose ir individualios įmonės vadovu yra paskirtas kitas asmuo;

      5) steigti filialus ir atstovybes, nutraukti jų veiklą ir tvirtinti filialų bei atstovybių nuostatus;

      6) pertvarkyti individualią įmonę;

      7) reorganizuoti individualią įmonę, kai ji remiantis šiuo Įstatymu gali būti reorganizuojama;

      8) likviduoti individualią įmonę.

      6. Individualios įmonės savininkas turi šias teises:

      1) gauti individualios įmonės pelną;

      2) paimti įmonės kasoje esančius pinigus, kaip avansu išmokamą pelną, savo asmeniniams poreikiams;

      3) paimti iš individualios įmonės turtą;

      4) gauti likviduojamos individualios įmonės turtą, likusį atsiskaičius su individualios įmonės kreditoriais;

      5) gauti visą informaciją apie individualios įmonės veiklą ir susipažinti su visais individualios įmonės dokumentais, jeigu individualios įmonės vadovu paskirtas kitas asmuo;

      6) kitas įstatymuose ir individualios įmonės nuostatuose nustatytas teises.

      7. Tuo atveju, kai individualios įmonės savininkas tampa neveiksniu ar ribotai veiksniu, teismas savo nutartimi paskiria individualios įmonės turto administratorių. Individualios įmonės turto administratoriumi gali būti skiriamas individualios įmonės savininko globėjas (rūpintojas) arba kitas asmuo. Individualios įmonės turto administratorius įgyja individualios įmonės savininko teises ir pareigas nuo jo paskyrimo dienos.

      Straipsnio pakeitimai:

      Nr. XI-350, 2009-07-15, Žin., 2009, Nr. 89-3806 (2009-07-28)

      Nr. XI-614, 2009-12-22, Žin., 2010, Nr. 1-25 (2010-01-05)

      7 straipsnis. Individualios įmonės valdymas

      1. Individuali įmonė turi vienasmenį valdymo organą – individualios įmonės vadovą. Individualios įmonės savininkas kartu yra ir vienasmenis individualios įmonės valdymo organas – įmonės vadovas, jeigu individualios įmonės nuostatai nenustato kitaip.

      2. Kai individualios įmonės savininkas kartu yra įmonės vadovas, jam priskiriama individualios įmonės vadovo kompetencija.

      3. Individualios įmonės savininkas gali individualios įmonės vadovu paskirti kitą asmenį, jei tai nustatyta individualios įmonės nuostatuose. Apie individualios įmonės vadovo paskyrimą arba su juo sudarytos darbo ar civilinės sutarties pasibaigimą ne vėliau kaip per penkias dienas turi būti pranešta juridinių asmenų registrui. Kai individuali įmonė steigiama, individualios įmonės vadovu paskirtas asmuo pradeda eiti vadovo pareigas nuo individualios įmonės įregistravimo juridinių asmenų registre dienos.

      4. Kai individualios įmonės vadovu savininkas paskiria kitą asmenį, su individualios įmonės vadovu sudaroma darbo ar civilinė sutartis. Sutartį su individualios įmonės vadovu individualios įmonės vardu pasirašo individualios įmonės savininkas. Individualios įmonės vadovas pradeda eiti pareigas nuo sutarties sudarymo, jeigu su juo sudarytoje sutartyje nenustatyta kitaip. Kai su individualios įmonės vadovu sudaroma darbo sutartis, gali būti sudaryta jo visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Individualios įmonės savininkui priėmus sprendimą atšaukti vadovą, su juo sudaryta darbo ar civilinė sutartis nutraukiama. Darbo ginčai tarp individualios įmonės vadovo ir individualios įmonės savininko nagrinėjami teisme.

      5. Individualios įmonės vadovas vienvaldiškai veikia individualios įmonės vardu, jeigu individualios įmonės nuostatai nenustato kitaip, ir atsako už individualios įmonės veiklos organizavimą, dokumentų ir kitos informacijos apie individualios įmonės turtą bei veiklą saugojimą, metinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą, jeigu individualios įmonės finansinių ataskaitų rinkinio sudarymas nustatytas individualios įmonės nuostatuose, individualios įmonės dokumentų ir duomenų pateikimą juridinių asmenų registrui. Individualios įmonės vadovas taip pat turi ir kitas Civiliniame kodekse, šiame ir kituose įstatymuose, individualios įmonės nuostatuose nustatytas teises ir pareigas.

      Straipsnio pakeitimai:

      Nr. XI-350, 2009-07-15, Žin., 2009, Nr. 89-3806 (2009-07-28)

      8 straipsnis. Individualios įmonės turtas

      1. Turtas individualiai įmonei priklauso nuosavybės teise.

      2. Individualios įmonės turtas yra individualios įmonės nuosavybėn perduotas individualios įmonės savininkui asmeninės nuosavybės teise priklausęs turtas, taip pat turtas, įgytas individualios įmonės vardu.

      3. Perduodamas individualiai įmonei arba paimdamas iš individualios įmonės pinigus ar kitą turtą individualios įmonės savininkas surašo ir pasirašo pinigų ar kito turto perdavimo (ar paėmimo) dokumentus. Pinigų įnešimo ir pinigų paėmimo dokumentai įforminami teisės aktų nustatyta tvarka. Kito turto perdavimo ar paėmimo dokumentai turi turėti šiuos privalomus rekvizitus: dokumento pavadinimą, dokumento surašymo datą, individualios įmonės pavadinimą, kodą, individualios įmonės savininko vardą, pavardę ir asmens kodą, perduodamo (ar paimamo) turto pavadinimus, kiekius, matavimo vienetus, vertes ir bendrą sumą. Tuo atveju, kai individualiai įmonei perduodamas (ar iš jos paimamas) turtas registruojamas viešajame registre, turto perdavimo (ar paėmimo) dokumentuose turi būti nurodytas turto kodas ar unikalus numeris viešajame registre.

      4. Individualios įmonės savininkui ir jo sutuoktiniui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas perduodamas individualiai įmonei patikėjimo teise, jeigu sutuoktiniai nesusitaria kitaip.

      9 straipsnis. Individualios įmonės buhalterinė apskaita ir finansinių ataskaitų rinkinys

      1. Individualios įmonės buhalterinė apskaita tvarkoma buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka.

      2. Individuali įmonė įstatymų nustatyta tvarka sudaro finansinių ataskaitų rinkinį, jeigu tai yra nustatyta individualios įmonės nuostatuose. Pasibaigus individualios įmonės finansiniams metams, individualios įmonės metinių finansinių ataskaitų rinkinys ne vėliau kaip per tris mėnesius turi būti patvirtintas individualios įmonės savininko, išskyrus atvejus, kai savininkas vykdo individualios įmonės vadovo kompetencijai priskirtas funkcijas, ir pateiktas juridinių asmenų registrui.

      Straipsnio pakeitimai:

      Nr. XI-350, 2009-07-15, Žin., 2009, Nr. 89-3806 (2009-07-28)

      10 straipsnis. Individualios įmonės paveldėjimo ypatumai

      1. Individuali įmonė paveldima Civilinio kodekso nustatyta tvarka.

      2. Jeigu individualią įmonę paveldi asmuo, kuris pagal įstatymus negali būti individualios įmonės savininku, jis per 6 mėnesius nuo palikimo priėmimo dienos turi individualią įmonę perleisti kito fizinio asmens nuosavybėn, ją reorganizuoti, pertvarkyti ar likviduoti.

      3. Individualios įmonės savininkui mirus, suinteresuoti asmenys gali kreiptis į teismą su prašymu, kad iki to laiko, kol mirusio savininko įpėdiniai pasidalins palikimą, būtų paskirtas individualios įmonės palikimo administratorius. Individualios įmonės palikimo administratorius turi individualios įmonės savininko bei vadovo teises ir pareigas.

      4. Teismas, paskyręs individualios įmonės palikimo administratorių, įsiteisėjusio teismo sprendimo nuorašą per 3 dienas turi išsiųsti juridinių asmenų registrui.

      11 straipsnis. Individualios įmonės pertvarkymas

      1. Individuali įmonė gali būti pertvarkoma į akcinę bendrovę, uždarąją akcinę bendrovę, taip pat į viešąją įstaigą.

      2. Kai individualios įmonės savininkas priima sprendimą pertvarkyti įmonę, kartu turi būti priimami naujos teisinės formos juridinio asmens steigimo dokumentai, kurie turi atitikti šio juridinio asmens teisinę formą nustatančių įstatymų reikalavimus.

      3. Nuo sprendimo pertvarkyti individualią įmonę priėmimo dienos individuali įmonė įgyja pertvarkomos individualios įmonės statusą. Sprendimo pertvarkyti individualią įmonę priėmimą patvirtinantis dokumentas turi būti pateiktas juridinių asmenų registrui ne vėliau kaip pirmą viešo paskelbimo apie individualios įmonės pertvarkymą dieną.

      4. Apie sprendimą pertvarkyti individualią įmonę turi būti viešai paskelbta individualios įmonės nuostatuose nurodytame dienraštyje tris kartus ne mažesniais kaip 30 dienų intervalais arba viešai paskelbta individualios įmonės nuostatuose nurodytame dienraštyje vieną kartą ir pranešta visiems individualios įmonės kreditoriams raštu. Pranešime turi būti pateikta visa Civilinio kodekso 2.44 straipsnyje nurodyta informacija apie individualią įmonę, taip pat juridinio asmens, į kurį pertvarkoma individuali įmonė, teisinė forma, kur ir nuo kada galima susipažinti su naujos teisinės formos juridinio asmens steigimo dokumentais.

      5. Individuali įmonė pertvarkoma į akcinę bendrovę arba uždarąją akcinę bendrovę vadovaujantis Akcinių bendrovių įstatymo nuostatomis dėl kitos teisinės formos juridinio asmens pertvarkymo į bendrovę.

      6. Naujos teisinės formos juridinio asmens steigimo dokumentai įregistruojami juridinių asmenų registre ir pakeičiami juridinių asmenų registro duomenys po to, kai yra išrinkti (sudaryti) naujos teisinės formos juridinio asmens valdymo organai, sudarytas pertvarkomos individualios įmonės balansas, įvykdytos šiame Įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytos su pertvarkymu į naujos teisinės formos juridinį asmenį susijusios sąlygos, taip pat juridinių asmenų registrui pateikti teisės aktuose nustatyti dokumentai.

      7. Pertvarkymas laikomas baigtu nuo naujos teisinės formos juridinio asmens steigimo dokumentų įregistravimo juridinių asmenų registre.

      Straipsnio pakeitimai:

      Nr. XI-350, 2009-07-15, Žin., 2009, Nr. 89-3806 (2009-07-28)

      12 straipsnis. Individualios įmonės reorganizavimas

      1. Individuali įmonė negali būti reorganizuojama, išskyrus šiame Įstatyme nurodytus atvejus.

      2. Jeigu individualią įmonę paveldi asmuo, kuris yra kitos individualios įmonės savininkas, jam priklausančios individualios įmonės gali būti reorganizuotos jungimo būdu Civilinio kodekso nustatyta tvarka.

      13 straipsnis. Individualios įmonės likvidavimas

      1. Individuali įmonė gali būti likviduojama Civilinio kodekso nustatytais juridinių asmenų likvidavimo pagrindais ir tvarka.

      2. Nuo sprendimo likviduoti individualią įmonę priėmimo dienos individuali įmonė įgyja likviduojamos individualios įmonės statusą.

      3. Individualios įmonės likvidatorius įgyja individualios įmonės vadovo teises ir pareigas nuo jo paskyrimo dienos, išskyrus Civiliniame kodekse nustatytus atvejus.

      4. Be kitų šiame Įstatyme ir Civiliniame kodekse nustatytų pareigų, individualios įmonės likvidatorius privalo:

      1) pranešti juridinių asmenų registrui apie sprendimą likviduoti individualią įmonę, pateikti sprendimą patvirtinantį dokumentą ir pranešti duomenis apie save (vardą, pavardę, asmens kodą, gyvenamąją vietą) ne vėliau kaip pirmą viešo paskelbimo apie individualios įmonės likvidavimą dieną;

      2) sudaryti likvidavimo laikotarpio pradžios individualios įmonės balansą;

      3) baigti vykdyti individualios įmonės prievoles, atsiskaityti su likviduojamos individualios įmonės kreditoriais;

      4) pareikšti reikalavimus individualios įmonės skolininkams;

      5) perduoti individualios įmonės savininkui individualios įmonės turtą, likusį atsiskaičius su likviduojamos individualios įmonės kreditoriais, ir surašyti to turto perdavimo aktą;

      6) perduoti individualios įmonės dokumentus saugoti Lietuvos Respublikos archyvų įstatymo nustatyta tvarka;

      7) sudaryti individualios įmonės likvidavimo aktą. Individualios įmonės likvidavimo akte nurodomi kreditoriai ir debitoriai, pateikiama informacija apie atsiskaitymą su kreditoriais ir kitų prievolių įvykdymą, likusį turtą ir jo perdavimą savininkui ir patvirtinama, kad yra atlikti visi su individualios įmonės likvidavimu susiję veiksmai;

      8) pateikti juridinių asmenų registrui individualios įmonės likvidavimo aktą ir kitus dokumentus, reikalingus individualiai įmonei išregistruoti.

      5. Jeigu sprendimas likviduoti individualią įmonę atšaukiamas, dokumentas, patvirtinantis likvidavimo atšaukimą, turi būti pateiktas juridinių asmenų registrui.

      14 straipsnis. Baigiamosios nuostatos

      1. Šis Įstatymas įsigalioja nuo 2004 m. sausio 1 d.

      2. Individualios (personalinės) įmonės, įsteigtos iki šio Įstatymo įsigaliojimo, kurių pavadinime yra žodžiai „personalinė įmonė“, šių žodžių santrumpa „PĮ“, taip pat individualios įmonės, kurių pavadinimuose nenurodyta teisinė forma, įsigaliojus šiam Įstatymui laikomos individualiomis įmonėmis.

      3. Pasikeitus iki šio Įstatymo įsigaliojimo įsteigtų individualių įmonių duomenims, nustatytiems Civilinio kodekso 2.66 straipsnyje ir šio Įstatymo 5 straipsnyje, individualių įmonių vadovai kartu su teisės aktų nustatytais dokumentais, reikalingais pakeistiems duomenims įregistruoti, juridinių asmenų registrui turi pateikti pagal šį Įstatymą sudarytus individualios įmonės nuostatus, išskyrus atvejus, kai pateikiami su reorganizavimu ar likvidavimu susiję dokumentai.

      4. Iki juridinių asmenų registro veiklos pradžios individualios įmonės registruojamos Lietuvos Respublikos įmonių rejestre ir jų duomenys bei dokumentai teikiami įstatymų bei kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Nuo juridinių asmenų registro veiklos pradžios šios įmonės laikomos įregistruotomis juridinių asmenų registre.

      5. Individualių įmonių savininkai, turintys dvi ir daugiau individualių įmonių, per 24 mėnesius nuo šio Įstatymo įsigaliojimo Civiliniame kodekse nustatytu jungimo būdu turi šias įmones reorganizuoti į vieną individualią įmonę arba, palikdami tik vieną individualią įmonę, kitas pertvarkyti, perleisti arba likviduoti.

      6. Individualios įmonės, kurių savininkai yra negamybinės organizacijos, laikomos įsteigtomis laikotarpiui iki 2004 m. gruodžio 31 d. ir iki nurodytos datos gali būti šio Įstatymo nustatyta tvarka pertvarkytos, likviduotos ar perleistos kitiems asmenims. Jeigu iki 2004 m. gruodžio 31 d. individuali įmonė, kurios savininkas yra negamybinė organizacija, neįgyja pertvarkomos ar likviduojamos įmonės statuso, taip pat jos neperleidžia kitiems asmenims, nuo 2005 m. sausio 1 d. jos valdymo organai, taip pat juridinių asmenų registro tvarkytojas dėl individualios įmonės likvidatoriaus paskyrimo turi teisę kreiptis į teismą.

      7. Individuali įmonė, kurios pavadinime kaip savininkai yra nurodyti abu sutuoktiniai, per 12 mėnesių nuo šio Įstatymo įsigaliojimo turi priimti sprendimą dėl įmonės savininko arba individualią įmonę pertvarkyti į šio Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nurodytos teisinės formos juridinį asmenį ar į ūkinę bendriją, reorganizuoti padalijimo būdu į dvi individualias įmones, perleisti individualią įmonę ar ją likviduoti.

      Prekių ženklai. Registracija ir apsauga

      LIETUVOS RESPUBLIKOS

      PREKIŲ ŽENKLŲ

      ĮSTATYMAS

      2000 m. spalio 10 d. Nr. VIII-1981
      Vilnius

      PIRMASIS SKIRSNIS

      BENDROSIOS NUOSTATOS

       1 straipsnis. Įstatymo paskirtis

      1. Šis įstatymas nustato prekių ženklų teisinę apsaugą, registraciją ir naudojimą Lietuvos Respublikoje, Lietuvos Respublikos prekių ženklų registro tvarkymą.

      2. Šio įstatymo nuostatos yra suderintos su Europos Sąjungos teisės aktais, nurodytais šio įstatymo priede.

      Straipsnio pakeitimai:

      Nr. IX-1150, 2002-10-22, Žin., 2002, Nr. 106-4744 (2002-11-08)

      2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos

      1. Prekių ženklas (toliau – ženklas) – bet koks žymuo, kurio paskirtis – atskirti vieno asmens prekes arba paslaugas nuo kito asmens prekių arba paslaugų ir kurį galima pavaizduoti grafiškai. Šiame įstatyme prekių ženklui prilyginamas ir ženklas, skirtas paslaugoms žymėti.

      2. Asmuo – fizinis arba juridinis asmuo.

      3. Kolektyvinis ženklas – ženklas, kurio savininkas yra asmenų sąjunga (asociacija, susivienijimas, konsorciumas ir pan.).

      4. Geografinė nuoroda – vietovardis ar kitas žodis arba žymuo, pagal kurį galima tiesiogiai arba netiesiogiai nustatyti, kad prekė yra kilusi iš tam tikros teritorijos, regiono ar vietovės, ir kuris sieja tos prekės kokybę, reputaciją ar kitas esmines savybes su jos geografine kilme.

      5. Geografinė kilmė – šalis, teritorija, regionas ar vietovė, pagal kurią galima nustatyti prekės ar paslaugos tikrąją kilmės vietą.

      6. Paraiška – visuma dokumentų, kuriuos šio įstatymo nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos valstybiniam patentų biurui (toliau – Valstybinis patentų biuras) turi pateikti pareiškėjas, norintis įregistruoti ženklą.

      7. Pareiškėjas – asmuo arba asmenų grupė, padavę paraišką įregistruoti ženklą.

      8. Patentinis patikėtinis – fizinis asmuo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų Patentinių patikėtinių nuostatų nustatyta tvarka įrašytas į Lietuvos Respublikos patentinių patikėtinių registrą.

      9. Ženklo savininkas – šio įstatymo nustatyta tvarka Lietuvos Respublikoje saugomo ženklo savininkas.

      10. Licencija – ženklo savininko (licenciaro) leidimas kitam asmeniui (licenciatui) naudoti ženklą licencinėje sutartyje nustatytomis sąlygomis.

      11. Sublicencija – licenciato leidimas kitam asmeniui naudoti ženklą sublicencinėje sutartyje nustatytomis sąlygomis

      12. Tarptautinė paroda – oficiali ar pripažinta oficialia tarptautinė paroda pagal Konvenciją dėl tarptautinių parodų, priimtą Paryžiuje 1928 m. lapkričio 22 d., paskutinį kartą peržiūrėtą 1972 m. lapkričio 30 d.

      13. Tarptautinė ženklo registracija – ženklo įregistravimas Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos Tarptautinio biuro (toliau – Tarptautinis biuras) tarptautiniame registre pagal Madrido sutarties dėl tarptautinės ženklų registracijos protokolą (toliau – Madrido protokolas), priimtą Madride 1989 m. birželio 27 d.

      14. Tarptautinė paraiška – tarptautinės ženklo registracijos pagal Madrido protokolą paraiška, paduota Tarptautiniam biurui per Valstybinį patentų biurą ar kitą Madrido protokolo susitariančiosios šalies tarnybą.

      15. Paryžiaus konvencija – 1883 m. kovo 20 d. Paryžiaus konvencija dėl pramoninės nuosavybės apsaugos, peržiūrėta Stokholme 1967 m. liepos 14 d. ir papildyta 1979 m. rugsėjo 28 d.

      16. Nicos klasifikacija – tarptautinė prekių ir paslaugų klasifikacija, patvirtinta 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutartimi dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti, peržiūrėta Stokholme 1967 m. liepos 14 d., Ženevoje 1977 m. gegužės 13 d. ir pataisyta Ženevoje 1979 m. spalio 2 d.

      17. Valstybinio patentų biuro oficialus biuletenis – periodinis leidinys, kuriame Valstybinis patentų biuras, remdamasis šiuo įstatymu ir Lietuvos Respublikos prekių ženklų registro nuostatais, oficialiai skelbia duomenis apie ženklus.

      18. Tarptautinio biuro tarptautinių ženklų biuletenis – Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos Tarptautinio biuro periodinis leidinys „WIPO Gazette of International Marks“, kuriame Tarptautinis biuras skelbia tarptautinės ženklų registracijos duomenis.

      19. Taisyklės – Valstybinio patentų biuro direktoriaus patvirtintos Prekių ženklų registracijos taisyklės.

      20. Komercializavimas – prekių naudojimas siekiant gauti pelną.

      21. Juridinio asmens pavadinimas – juridinio asmens, jo filialo arba atstovybės pavadinimas.

       2 straipsnis papildomas 22 ir 23 dalimis nuo Lietuvos Respublikos įstojimo į Europos Sąjungą dienos:

      22. Bendrijos prekių ženklasženklas, pareikštas registruoti arba įregistruotas pagal Reglamentą dėl Bendrijos prekių ženklo.

      23. Reglamentas dėl Bendrijos prekių ženklo1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo.

      Straipsnio pakeitimai:

      Nr. IX-2033, 2004-02-19, Žin., 2004, Nr. 39-1272 (2004-03-13)

       3 straipsnis. Įstatymo taikymo sritis

      1. Šis įstatymas taikomas kiekvienam prekėms ir (ar) paslaugoms žymėti skirtam ženklui, kuris yra arba Valstybiniam patentų biurui paduotos paraiškos registruoti ženklą objektas, arba yra įregistruotas šio įstatymo nustatyta tvarka, arba yra Lietuvos Respublikoje galiojančios tarptautinės ženklo registracijos objektas.

      2. Šis įstatymas taikomas ir tiems ženklams, kurie Lietuvos Respublikoje pripažinti plačiai žinomais.

      3. Jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys nustato kitokius reikalavimus negu šis įstatymas, taikomi tarptautinių sutarčių reikalavimai.

      4. Užsienio valstybių asmenys naudojasi visomis šiame įstatyme ir jo taikymą reglamentuojančiuose teisės aktuose nurodytomis teisėmis.

       4 straipsnis. Ženklo savininko teisių apsaugos žymuo

      Ženklo savininkas gali informuoti visuomenę apie savo teises į tą ženklą savininko teisių apsaugos žymeniu, kurį sudaro raidė R apskritime ir kuris dedamas ženklui iš dešinės (viršuje arba apačioje).

       ANTRASIS SKIRSNIS

      ŽENKLO APSAUGA

       5 straipsnis. Žymenys, galintys sudaryti ženklą

      Ženklai, kuriems taikoma šio įstatymo nustatyta teisinė apsauga, gali būti sudaryti iš šių žymenų:

      1) žodžių, asmenų pavardžių, vardų, meninių pseudonimų, juridinių asmenų pavadinimų, šūkių;

      2) raidžių, skaitmenų;

      3) piešinių, emblemų;

      4) erdvinių formų (gaminių išorinio vaizdo, jų pakuotės ar talpyklos);

      5) spalvos ar spalvų derinio, jų kompozicijos;

      6) bet kokio šio straipsnio 1–5 punkte nurodytų žymenų derinio.

      Straipsnio pakeitimai:

      Nr. IX-2033, 2004-02-19, Žin., 2004, Nr. 39-1272 (2004-03-13)

       6 straipsnis. Absoliutūs atsisakymo registruoti ženklą arba jo registracijos pripažinimo negaliojančia pagrindai

      1. Žymuo nepripažįstamas ženklu ir neregistruojamas arba įregistruoto ženklo registracija pripažįstama negaliojančia, jeigu jis :

      1) negali sudaryti ženklo pagal šio įstatymo 5 straipsnį;

      2) neturi jokio skiriamojo požymio;

      3) dabartinėje kalboje ar sąžiningoje ir nusistovėjusioje veikloje arba prekybos praktikoje yra tapęs bendriniu;

      4) žymi arba nurodo tik prekių rūšį, kiekį, kokybę, paskirtį, vertę, geografinę kilmę, prekių pagaminimo ar paslaugų teikimo laiką, pagaminimo būdą arba kitas prekių ir (ar) paslaugų charakteristikas;

      5) gali suklaidinti visuomenę, pavyzdžiui, dėl prekių ir (ar) paslaugų rūšies, kokybės ar geografinės kilmės;

      6) prieštarauja moralei ar viešajai tvarkai, etinėms visuomenės normoms, žmoniškumo principams;

      7) yra arba vien forma, kurią lemia pačių prekių rūšis, arba forma, būtina techniniam rezultatui gauti, arba forma, suteikianti prekėms esminę vertę;

      8) yra sudarytas iš Lietuvos Respublikos oficialiojo ar tradicinio (trumpojo) valstybės pavadinimo, herbo, vėliavos ar kitų valstybės heraldikos objektų ar juos mėgdžiojantis, taip pat garantinių ir prabos ženklų, antspaudų, pasižymėjimo ar apdovanojimo ženklų, jeigu nėra Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka išduoto leidimo naudoti juos ženkle;

      9) sudarytas iš žymenų, kuriems registruoti nėra gauta kitų valstybių ar tarptautinių organizacijų kompetentingų institucijų sutikimo ir kuriuos turi būti atsisakyta registruoti arba kurių registracija turi būti pripažinta negaliojančia pagal Paryžiaus konvencijos 6(ter) straipsnį;

      10) yra didelės vertės simbolis, ypač religinis simbolis;

      11) sudarytas iš geografinės nuorodos arba turi geografinę nuorodą, skirtą žymėti prekėms, kilusioms iš kitos nei nurodytoji kilmės vieta, jeigu šios nuorodos naudojimas tokių prekių ženkle Lietuvos Respublikoje gali klaidinti visuomenę dėl tikrosios prekių kilmės vietos. Ši nuostata taikoma ir ženklams su geografine nuoroda, kuri, nors ir teisingai nurodo prekių kilmės vietą, tačiau gali klaidinti visuomenę neteisingai informuodama, kad prekės kilusios iš kitos vietos;

      12) sudarytas iš geografinės nuorodos arba turi geografinę nuorodą, skirtą žymėti vynui ar stipriems alkoholiniams gėrimams, kilusiems iš kitos nei nurodytoji kilmės vieta, net ir tada, kai jis nurodo tikrąją prekių kilmės vietą, arba kai ta geografinė nuoroda pateikiama išversta į kitą kalbą, ar kai ji vartojama su papildomais apibūdinamaisiais žodžiais, pavyzdžiui, „rūšis“, „tipas“, „stilius“, „imitacija“ ar panašiai.

      2. Šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ar 4 punktuose numatytais atvejais žymuo gali būti pripažintas ženklu ir jo registracija negali būti paskelbta negaliojančia, jeigu iki paraiškos padavimo datos, po paraiškos padavimo ar ženklo registracijos datos ženklas dėl naudojimo yra įgijęs skiriamąjį požymį.

       7 straipsnis. Kiti ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia pagrindai

      1. Ženklo registracija pripažįstama negaliojančia, jeigu jis yra:

      1) tapatus įregistruotam ar pareikštam registruoti ankstesniam ženklui tapačioms prekėms ir (ar) paslaugoms;

      2) tapatus įregistruotam ar pareikštam registruoti ankstesniam ženklui tapačioms ar panašioms prekėms ir (ar) paslaugoms arba klaidinamai į jį panašus ir dėl to yra galimybė suklaidinti visuomenę, įskaitant ir klaidinamą asociaciją su ankstesniu ženklu;

      3) tapatus šio įstatymo 9 straipsnio nustatyta tvarka Lietuvos Respublikoje pripažintam plačiai žinomu ženklui, priklausančiam kitam asmeniui, arba klaidinamai į jį panašus;

      4) tapatus juridinio asmens pavadinimui arba klaidinamai panašus į juridinio asmens pavadinimą, priklausantį kitam asmeniui, kuris teisę į tą pavadinimą Lietuvos Respublikoje įgijo iki paraiškos įregistruoti ženklą padavimo arba prioriteto datos, jeigu datoje nurodytą dieną juridinis asmuo turėjo teisę į tą pačią ar panašią veiklą, kuriai gali būti priskiriamos įregistruotu ženklu žymimos prekės ir (ar) paslaugos;

      5) tapatus Lietuvos Respublikoje saugomai geografinei nuorodai arba klaidinamai į ją panašus, išskyrus tokią nuorodą, kuri kaip nesaugomas elementas įtraukta į ženklą, registruojamą asmens, turinčio teisę naudoti tą geografinę nuorodą;

      6) tapatus saugomam pramoniniam dizainui ar kitam pramoninės nuosavybės objektui, autorių teisių saugomam literatūros, mokslo, meno kūriniui, žinomo asmens pavardei ar vardui, meniniam pseudonimui ar kito asmens portretui arba yra klaidinamai į jį panašus, išskyrus atvejus, kai šių teisių savininkas ar jo teisių perėmėjas yra davęs sutikimą.

      1 dalis papildoma 7 punktu nuo Lietuvos Respublikos įstojimo į Europos Sąjungą dienos:

      7) tapatus ankstesniam Bendrijos prekių ženklui arba klaidinamai į jį panašus, jeigu vėlesnis ženklas pareikštas registruoti ar įregistruotas prekėms ir (ar) paslaugoms, kurios nėra panašios į prekes ir (ar) paslaugas, kurioms registruotas ankstesnis Bendrijos prekių ženklas, jeigu ankstesnis Bendrijos prekių ženklas turi reputaciją Europos Bendrijoje ir jeigu dėl neteisėto vėlesnio ženklo naudojimo gali atsirasti galimybė nesąžiningai įgyti pranašumą arba pažeisti ankstesnio Bendrijos prekių ženklo skiriamąjį požymį, arba pakenkti jo reputacijai.

       2 dalies redakcija iki Lietuvos Respublikos įstojimo į Europos Sąjungą dienos:

      2. Šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytas ankstesnis ženklas yra:

      1) ženklas, kurio paraiškos padavimo Lietuvos Respublikoje data yra ankstesnė už šio straipsnio 1 dalyje nurodyto ženklo paraiškos padavimo datą, prireikus atsižvelgiant į prašomą suteikti ar suteiktą prioritetą;

      2) ženklas, kurio įregistravimo data Lietuvos Respublikai pagal Madrido protokolą yra ankstesnė už šio straipsnio 1 dalyje nurodyto ženklo paraiškos padavimo datą, prireikus atsižvelgiant į prašomą suteikti ar suteiktą prioritetą;

      3) ženklas, kuris šio straipsnio 1 dalyje nurodyto ženklo paraiškos padavimo datą, prireikus atsižvelgiant į prašomą suteikti ar suteiktą prioritetą, šio įstatymo 9 straipsnio nustatyta tvarka yra pripažintas plačiai žinomu Lietuvos Respublikoje.

      2 dalies redakcija nuo Lietuvos Respublikos įstojimo į Europos Sąjungą dienos:

      2. Šio straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 7 punktuose nurodytas ankstesnis ženklas yra:

      1) ženklas, kurio paraiškos padavimo Lietuvos Respublikoje data yra ankstesnė už šio straipsnio 1 dalyje nurodyto ženklo paraiškos padavimo datą, prireikus atsižvelgiant į prašomą suteikti ar suteiktą prioritetą;

      2) ženklas, kurio įregistravimo data Lietuvos Respublikai pagal Madrido protokolą yra ankstesnė už šio straipsnio 1 dalyje nurodyto ženklo paraiškos padavimo datą, prireikus atsižvelgiant į prašomą suteikti ar suteiktą prioritetą;

      3) ženklas, kuris šio straipsnio 1 dalyje nurodyto ženklo paraiškos padavimo datai, prireikus atsižvelgiant į prašomą suteikti ar suteiktą prioritetą, šio įstatymo 9 straipsnio nustatyta tvarka yra pripažintas plačiai žinomu Lietuvos Respublikoje;

      4) Bendrijos prekių ženklas, kurio paraiškos padavimo data pagal Reglamentą dėl Bendrijos prekių ženklo yra ankstesnė už šio straipsnio 1 dalyje nurodyto ženklo paraiškos padavimo datą, prireikus atsižvelgiant į prašomą suteikti ar suteiktą prioritetą;

      5) Bendrijos prekių ženklas, kuriam Reglamento dėl Bendrijos prekių ženklo nustatyta tvarka prašoma suteikti pirmenybę šio straipsnio 2 dalies 1 ar 2 punkte nurodyto ženklo pagrindu, net jeigu pastarojo buvo atsisakyta arba leista pasibaigti jo galiojimo terminui.

       3. Ženklo registracija gali būti pripažinta negaliojančia, jeigu paaiškėja, kad pareiškėjas padavė paraišką įregistruoti ženklą turėdamas nesąžiningų ketinimų.

      Straipsnio pakeitimai:

      Nr. IX-2033, 2004-02-19, Žin., 2004, Nr. 39-1272 (2004-03-13)

       8 straipsnis. Nesaugomi ženklo elementai

      1. Ženklas neturi būti sudarytas iš elementų, kurie negalėtų būti registruojami kaip atskiri (savarankiški) ženklai.

      2. Jeigu ženkle yra šio straipsnio 1 dalyje nurodytų elementų ir jeigu yra pagrindas manyti, kad tokio ženklo registracija gali sukelti abejonių dėl ženklo suteikiamos apsaugos apimties, tokie elementai pareiškėjo arba ženklo savininko prašymu, Valstybinio patentų biuro arba teismo sprendimu gali būti pripažinti nesaugomais ženklo elementais.

      3. Jeigu išnyksta aplinkybės, dėl kurių ženklo elementai buvo pripažinti nesaugomais, dėl šių elementų ar tokių elementų turinčio ženklo gali būti paduota nauja paraiška įregistruoti ženklą netaikant šio straipsnio 2 dalyje nurodytų apribojimų.

      4. Nesaugomi ženklo elementai nesuteikia ženklo savininkui išimtinių teisių į juos.

      Straipsnio pakeitimai:

      Nr. IX-2033, 2004-02-19, Žin., 2004, Nr. 39-1272 (2004-03-13)

       9 straipsnis. Plačiai žinomo ženklo apsauga

      1. Ženklas Lietuvos Respublikoje gali būti pripažintas plačiai žinomu, jeigu jo naudojimo ar reklamavimo rezultatai rodo, kad jis yra gerai žinomas tam tikrame visuomenės sluoksnyje.

      2. Ženklas, Lietuvos Respublikoje pripažintas plačiai žinomu, saugomas ir neįregistruotas.

      3. Ženklas plačiai žinomu Lietuvos Respublikoje pripažįstamas teismo tvarka.

      4. Be šio įstatymo 38 straipsnyje nustatytų teisių, Lietuvos Respublikoje pripažinto plačiai žinomu ženklo savininkas turi ir teisę uždrausti kitiems asmenims be jo sutikimo naudoti pramoninėje ar komercinėje veikloje bet kurį žymenį, kurį galima palaikyti plačiai žinomo ženklo atgaminiu, imitacija ar vertimu ir kuris gali suklaidinti dėl tapačių ir (ar) panašių prekių, kurioms plačiai žinomas ženklas naudojamas.

      5. Be šio įstatymo 38 straipsnyje nustatytų teisių, pripažinto plačiai žinomu Lietuvos Respublikoje įregistruoto ženklo savininkas turi ir teisę uždrausti kitiems asmenims be jo sutikimo pramoninėje ar komercinėje veikloje naudoti bet kurį žymenį, kurį galima palaikyti plačiai žinomo ženklo atgaminiu, imitacija ar vertimu ir kuris gali suklaidinti, nes tuo žymeniu pažymėtas netapačias ir nepanašias prekes ir (ar) paslaugas galima susieti su tomis prekėmis ir (ar) paslaugomis, kurios žymimos plačiai žinomu ženklu, ir dėl to gali būti pažeistos registruoto plačiai žinomo ženklo savininko teisės.

       10 straipsnis. Prioritetas

      1. Paraiškoje gali būti prašymas suteikti prioriteto datą vienos ar daugiau pirmųjų paraiškų, paduotų valstybėje, kuri yra Paryžiaus konvencijos narė arba Pasaulinės prekybos organizacijos narė, pagrindu tam pačiam ženklui įregistruoti, jeigu pareiškėjas ar jo teisių perėmėjas paduoda paraišką Valstybiniam patentų biurui per 6 mėnesius nuo pirmosios paraiškos ar paraiškų padavimo datos.

      2. Paraiškoje gali būti prašymas suteikti prioriteto datą, kurią šiuo ženklu pažymėtos prekės ir (ar) paslaugos buvo eksponuojamos oficialioje arba pripažintoje oficialia tarptautinėje parodoje, jeigu paraiška paduodama Valstybiniam patentų biurui per 6 mėnesius nuo pirmojo šiuo ženklu pažymėtų prekių ir (ar) paslaugų eksponavimo parodoje dienos.

      3. Pareiškėjas, norintis pasinaudoti šio straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, privalo pateikti Valstybiniam patentų biurui patvirtintą pirmosios paraiškos (paraiškų) kopiją arba tarptautinės parodos, kurioje pirmą kartą buvo eksponuojamos šiuo ženklu pažymėtos prekės ir (ar) paslaugos, administracijos pažymą. Šie dokumentai gali būti pateikti kartu su kitais paraiškos dokumentais arba per 3 mėnesius nuo paraiškos padavimo datos.

      4. Valstybinis patentų biuras, nustatęs, kad pareiškėjas neįvykdė šio straipsnio 3 dalies reikalavimų, pripažįsta, kad šio straipsnio 1 ar 2 dalyse nurodyti prašymai nebuvo paduoti.

       TREČIASIS SKIRSNIS

      ŽENKLO REGISTRACIJA

       11 straipsnis. Paraiškos padavimas

      1. Pareiškėjas, norintis įregistruoti ženklą, turi paduoti Valstybiniam patentų biurui paraišką.

       2 dalies redakcija iki Lietuvos Respublikos įstojimo į Europos Sąjungą dienos:

      2. Paraišką pareiškėjo vardu gali paduoti ir jo atstovas. Užsienio valstybių fiziniai asmenys, nuolat negyvenantys Lietuvos Respublikoje, ir užsienio valstybių juridiniai asmenys, neturintys Lietuvos Respublikoje įregistruoto filialo arba atstovybės, paraiškas Valstybiniam patentų biurui paduoda ir visus su ženklo registracija susijusius veiksmus Valstybiniame patentų biure, įskaitant ir atstovavimą Apeliaciniame skyriuje, atlieka per Lietuvos Respublikos patentinį patikėtinį.

      2 dalies redakcija nuo Lietuvos Respublikos įstojimo į Europos Sąjungą dienos:

      2. Paraišką pareiškėjo vardu gali paduoti ir jo atstovas. Užsienio valstybių fiziniai asmenys, nuolat negyvenantys Lietuvos Respublikoje arba kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, ir užsienio valstybių juridiniai asmenys, neturintys Lietuvos Respublikoje įregistruoto filialo arba atstovybės arba kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje savo buveinės, filialo arba atstovybės, paraiškas Valstybiniam patentų biurui paduoda ir visus su ženklo registracija susijusius veiksmus Valstybiniame patentų biure, įskaitant atstovavimą Apeliaciniame skyriuje, atlieka per Lietuvos Respublikos patentinį patikėtinį.

       3. Vienam ženklui įregistruoti paduodama viena paraiška.

      4. Paraišką įregistruoti ženklą sudaro:

      1) prašymas įregistruoti ženklą ir išduoti prekių ženklo liudijimą, pasirašytas pareiškėjo ar jo atstovo;

      2) dokumentas, patvirtinantis, kad sumokėtas nustatytas mokestis;

      3) pareiškėjo įgaliojimas asmeniui, jeigu paraišką paduoda įgaliotas asmuo;

      4) prašymas suteikti prioritetą (jei reikia);

      5) kompetentingų institucijų pagal šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus išduotas leidimas (jei reikia);

      6) kolektyvinio ženklo naudojimo nuostatai (jei reikia);

      7) teisių savininko sutikimas pagal šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 6 punktą (jei reikia).

      5. Prašyme įregistruoti ženklą ir išduoti prekių ženklo liudijimą nurodoma:

      1) pareiškėją ir jo atstovą identifikuojantys duomenys;

      2) pareikšto registruoti ženklo vaizdas ir jo aprašas;

      3) prekių ir (ar) paslaugų, kurioms žymėti pareikštas registruoti ženklas, pavadinimai, suskirstyti pagal paraiškos padavimo dieną galiojančią Nicos klasifikaciją;

      4) nuoroda, kad ženklas, kurį norima įregistruoti, yra erdvinis ženklas, (jei reikia);

      5) nuoroda, kad spalva ar spalvų derinys, kompozicija yra laikomi skiriamuoju ženklo požymiu, (jei reikia);

      6) nuoroda, kurie ženklo elementai yra nesaugomi, (jei reikia);

      7) nuoroda, kad ženklas registruojamas ir skelbiamas standartiniais Valstybinio patentų biuro rašmenimis, (jei reikia);

      8) ženklo ar jo žodinių elementų transliteracija, taip pat vertimas į lietuvių kalbą (jei reikia);

      9) nuoroda, kad ženklas, kuriam įregistruoti paduodama paraiška, yra kolektyvinis ženklas.

      6. Paraiškoje gali būti prašoma įregistruoti ženklą vienai ar daugiau prekių ir (ar) paslaugų klasių. Už daugiau nei vieną paraiškoje nurodytą prekių ir (ar) paslaugų klasę mokamas nustatytas papildomas mokestis.

      Straipsnio pakeitimai:

      Nr. IX-2033, 2004-02-19, Žin., 2004, Nr. 39-1272 (2004-03-13)

       12 straipsnis. Paraiškos padavimo data

      1. Paraiškos padavimo data laikoma ta diena, kai Valstybinis patentų biuras gauna šio įstatymo 11 straipsnio 4 dalies 1 ir 2 punktuose išvardytus dokumentus.

      2. Nepateikus nors vieno iš šio įstatymo 11 straipsnio 4 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų dokumentų, padavimo data paraiškai nesuteikiama ir paraiškos dokumentai grąžinami pareiškėjui, nurodant paraiškos nepriėmimo motyvus.

      3. Nuo paraiškos padavimo datos, prireikus atsižvelgiant į prašomą suteikti ar suteiktą prioritetą, pareiškėjas įgyja pirmumo teisę į ženklą. Nuo šios datos iki ženklo registracijos liudijimo išdavimo datos ženklui suteikiama laikina teisinė apsauga, kuri suteikia teisę reikšti pretenzijas kitam asmeniui įspėjant dėl teisių, numatytų šio įstatymo 38 straipsnyje, galimo pažeidimo.

      4. Jeigu pareiškėjas atšaukė savo paraišką, ženklas neįregistruojamas, išregistruojamas ženklo savininko prašymu arba jo registraciją nuginčija kitas asmuo, laikoma, kad šio straipsnio 3 dalyje numatyta laikina teisinė apsauga ženklui nebuvo suteikta.

      Straipsnio pakeitimai:

      Nr. IX-2033, 2004-02-19, Žin., 2004, Nr. 39-1272 (2004-03-13)

       13 straipsnis. Paraiškos ekspertizė

      1. Valstybinis patentų biuras per 1 mėnesį nuo paraiškos gavimo dienos atlieka formalią paraiškos dokumentų ekspertizę: patikrina, ar pateikti ir ar tinkamai įforminti šio įstatymo 11 straipsnio 4 dalies 1 ir 2 punktuose nurodyti dokumentai.

      2. Valstybinis patentų biuras paraišką pripažįsta paduota ir suteikia jai padavimo datą bei numerį, jeigu pateikti ir tinkamai įforminti šio įstatymo 11 straipsnio 4 dalies 1 ir 2 punktuose nurodyti dokumentai.

      3. Atlikęs šio straipsnio 2 dalyje numatytus veiksmus, Valstybinis patentų biuras išsiunčia pareiškėjui ar jo atstovui paraiškos priėmimo pažymą, kurioje nurodoma paraiškos padavimo data ir paraiškai suteiktas numeris.

      4. Suteikęs paraiškai padavimo datą, Valstybinis patentų biuras patikrina, ar pateikti visi šio įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje nurodyti dokumentai, ar jie atitinka šio įstatymo ir Taisyklių reikalavimus, ar prekės ir (ar) paslaugos, kurioms pareikštas ženklas registruoti, atitinka Nicos klasifikacijos reikalavimus.

      5. Nustatęs, kad pateikti ne visi šio įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje nurodyti dokumentai arba kad jie neatitinka šio įstatymo ir Taisyklių reikalavimų, Valstybinis patentų biuras apie tai raštu praneša pareiškėjui arba jo atstovui, nurodydamas trūkumus ir reikalingas pataisas. Jeigu per 3 mėnesius nuo šio pranešimo išsiuntimo dienos paraiška nepataisoma, Valstybinis patentų biuras ją pripažįsta nepaduota ir apie tai raštu praneša pareiškėjui ar jo atstovui.

      6. Nustatęs, kad prekės ir (ar) paslaugos neatitinka Nicos klasifikacijos, Valstybinis patentų biuras išsiunčia pareiškėjui ar jo atstovui pranešimą, kuriame nurodo trūkumus ir ką būtina pataisyti. Jeigu per 3 mėnesius nuo šio pranešimo išsiuntimo dienos nurodyti trūkumai neištaisomi arba jeigu pareiškėjas ar jo atstovas nesutinka su Valstybinio patentų biuro nurodymais, Valstybinis patentų biuras atmeta visą paraišką arba tą jos dalį, kuri skirta toms prekėms ir (ar) paslaugoms, su kurių klasifikavimu nesutiko pareiškėjas ar jo atstovas, ir apie tai raštu praneša pareiškėjui ar jo atstovui.

       14 straipsnis. Ženklo ekspertizė

      1. Atlikęs paraiškos ekspertizę, Valstybinis patentų biuras atlieka ženklo ekspertizę nustatyti, ar jis atitinka šio įstatymo 6 straipsnio reikalavimus.

      2. Jeigu ženklas neatitinka šio įstatymo 6 straipsnyje nustatytų reikalavimų, Valstybinis patentų biuras priima sprendimą neregistruoti ženklo visoms arba daliai prekių ir (ar) paslaugų. Sprendimas, kuriame turi būti nurodyti atsisakymo registruoti ženklą pagrindai ir motyvai, ne vėliau kaip per 10 dienų nuo jo priėmimo išsiunčiamas pareiškėjui ar jo atstovui.

      3. Pareiškėjas ar jo atstovas turi teisę per 3 mėnesius nuo sprendimo neregistruoti ženklo išsiuntimo dienos raštu pateikti Valstybiniam patentų biurui prašymą atlikti pakartotinę ekspertizę.

      4. Gavęs prašymą atlikti pakartotinę ekspertizę ir išnagrinėjęs pareiškėjo pateiktus argumentus, Valstybinis patentų biuras atlieka pakartotinę ekspertizę ir priima vieną iš šių sprendimų:

      1) ankstesnį sprendimą neregistruoti ženklo pripažinti netekusiu galios ir įregistruoti ženklą visoms arba daliai prekių ir (ar) paslaugų;

      2) sprendimą neregistruoti ženklo palikti galioti.

      5. Valstybinis patentų biuras priimtą sprendimą ne vėliau kaip per 10 dienų nuo jo priėmimo išsiunčia pareiškėjui ar jo atstovui.

       15 straipsnis. Apeliacijos pareiškimas

      1. Pareiškėjas ar jo atstovas, nesutinkantis su pakartotinės ekspertizės metu Valstybinio patentų biuro priimtu sprendimu, turi teisę per 3 mėnesius nuo šio sprendimo išsiuntimo dienos paduoti Valstybinio patentų biuro Apeliaciniam skyriui (toliau – Apeliacinis skyrius) rašytinę apeliaciją su motyvuotu prašymu peržiūrėti ekspertizės išvadas ir dokumentą, kad nustatytas mokestis sumokėtas.

      2. Išnagrinėjęs apeliaciją, Apeliacinis skyrius priima vieną iš šių sprendimų:

      1) apeliaciją patenkinti ir priimti sprendimą įregistruoti ženklą visoms arba daliai prekių ir (ar) paslaugų;

      2) apeliaciją atmesti ir palikti galioti sprendimą neregistruoti ženklo.

      3. Jeigu pareiškėjas ar jo atstovas nesutinka su Apeliacinio skyriaus sprendimu, jis turi teisę per 6 mėnesius nuo Apeliacinio skyriaus sprendimo priėmimo dienos apskųsti Apeliacinio skyriaus sprendimą Vilniaus apygardos teismui.

       16 straipsnis. Ženklo įregistravimas

      1. Nustatęs, kad ženklas atitinka 6 straipsnio reikalavimus, Valstybinis patentų biuras priima sprendimą ženklą įregistruoti ir ne vėliau kaip per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos išsiunčia pareiškėjui ar jo atstovui šį sprendimą ir nurodymą sumokėti nustatytą mokestį.

      2. Šio įstatymo 15 straipsnio nustatyta tvarka apeliaciją patenkinus, Valstybinis patentų biuras toliau atlieka veiksmus šio straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka.

      3. Pareiškėjui ar jo atstovui pristačius dokumentą, patvirtinantį, kad mokestis sumokėtas, ženklas įrašomas į Lietuvos Respublikos prekių ženklų registrą. Duomenys apie įrašytą ženklą skelbiami Valstybinio patentų biuro oficialiame biuletenyje.

       17 straipsnis. Paraiškos atšaukimas

      1. Jeigu pareiškėjas ar jo atstovas per 3 mėnesius nuo sprendimo įregistruoti ženklą išsiuntimo dienos mokesčio nesumoka, Valstybinio patentų biuro sprendimu paraiška pripažįstama atšaukta.

      2. Valstybinis patentų biuras ne vėliau kaip per 10 dienų nuo sprendimo pripažinti paraišką atšaukta priėmimo dienos išsiunčia šį sprendimą pareiškėjui ar jo atstovui.

      3. Pareiškėjas ar jo atstovas savo iniciatyva turi teisę bet kurioje paraiškos ar ženklo ekspertizės stadijoje atšaukti savo paraišką arba sumažinti joje nurodytų prekių ir (ar) paslaugų sąrašą.

       18 straipsnis. Ženklo registracijos užprotestavimas

      1. Suinteresuoti asmenys per 3 mėnesius nuo įregistruoto ženklo paskelbimo Valstybinio patentų biuro oficialiame biuletenyje dienos, remdamiesi šio įstatymo 6 ir (ar) 7 straipsniais, gali užprotestuoti ženklo registraciją paduodami motyvuotą rašytinį protestą Apeliaciniam skyriui.

      2. Už protesto padavimą turi būti sumokėtas nustatytas mokestis.

      3. Apeliacinis skyrius per 14 dienų nuo protesto gavimo dienos patikrina, ar protestas atitinka šio straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus. Jeigu protestas pateiktas laikantis šiame įstatyme ir Taisyklėse nustatytos tvarkos ir atitinka reikalavimus, Apeliacinis skyrius priima protestą ir užprotestuoto ženklo savininkui ar jo atstovui išsiunčia vieną protesto egzempliorių.

      4. Užprotestuoto ženklo savininkas ar jo atstovas per 3 mėnesius nuo protesto išsiuntimo dienos privalo pateikti motyvuotą atsakymą į protestą. Motyvuoto atsakymo į protestą nepateikimas laikomas atsisakymu dalyvauti protesto nagrinėjime ir neužkerta kelio Apeliaciniam skyriui nagrinėti protestą užprotestuoto ženklo savininkui ar jo atstovui nedalyvaujant.

      5. Išnagrinėjęs protestą, Apeliacinis skyrius priima vieną iš šių sprendimų:

      1) patenkinti protestą ir ženklo registraciją pripažinti negaliojančia visoms ar daliai prekių ir (ar) paslaugų;

      2) atmesti protestą ir ženklo registraciją palikti galioti.

      6. Užprotestuoto ženklo savininkui ar jo atstovui, protestą padavusiam asmeniui ar jo atstovui, nedalyvavusiems nagrinėjant protestą, apie priimtą sprendimą per 1 mėnesį nuo sprendimo priėmimo dienos pranešama raštu, pridėjus sprendimo nuorašą.

      7. Apeliacinio skyriaus priimtas sprendimas per 6 mėnesius nuo priėmimo dienos gali būti apskųstas Vilniaus apygardos teismui.

      8. Apeliacinio skyriaus priimti sprendimai skelbiami Valstybinio patentų biuro oficialiame biuletenyje.

      Straipsnio pakeitimai:

      Nr. IX-1150, 2002-10-22, Žin., 2002, Nr. 106-4744 (2002-11-08)

       19 straipsnis. Apeliacijų ir protestų nagrinėjimo Valstybiniame patentų biure tvarka

      1. Apeliacinio skyriaus posėdžiai, kurių metu nagrinėjamos apeliacijos ar protestai, yra vieši.

      2. Pareiškėjas, suinteresuotas asmuo, užprotestuoto ženklo savininkas ar jų atstovai turi teisę dalyvauti Apeliacinio skyriaus posėdyje nagrinėjant apeliaciją ar protestą.

      3. Apeliacijų ir protestų nagrinėjimo tvarką nustato Valstybinio patentų biuro direktoriaus tvirtinamos apeliacijų ir protestų nagrinėjimo taisyklės.

       20 straipsnis. Ženklo registracijos liudijimas

      1. Valstybinis patentų biuras įregistruoto ženklo savininkui ar jo atstovui išduoda ženklo registracijos liudijimą, jeigu šio įstatymo 18 straipsnio nustatyta tvarka nebuvo pareikštas protestas arba jeigu protestas vadovaujantis šio įstatymo 18 straipsnio 5 dalimi buvo atmestas ar patenkintas iš dalies. Jeigu ženklo savininkas ar jo atstovas per 1 mėnesį nuo ženklo registracijos liudijimo išdavimo dienos nepasiima liudijimo, šis liudijimas jam išsiunčiamas paštu.

      2. Ženklo registracijos liudijimo formą ir jame įrašytinus duomenis nustato Valstybinis patentų biuras.

      3. Ženklo registracijos liudijimas yra teisinis dokumentas, patvirtinantis ženklo įrašymą Lietuvos Respublikos prekių ženklų registre ir ženklo savininko išimtines teises į įregistruotą ženklą.

      4. Jeigu ženklo savininkas ženklo registracijos liudijimą praranda, jam išduodamas liudijimo dublikatas.

       21 straipsnis. Lietuvos Respublikos prekių ženklų registras

      1. Lietuvos Respublikos prekių ženklų registras yra valstybės registras. Jį tvarko Valstybinis patentų biuras.

      2. Prekių ženklų dokumentų ir duomenų kaupimo, tvarkymo, saugojimo bei naudojimo tvarką nustato Vyriausybės tvirtinami Lietuvos Respublikos prekių ženklų registro nuostatai.

       22 straipsnis. Lietuvos Respublikos prekių ženklų registro duomenys

      1. Lietuvos Respublikos prekių ženklų registre registruojami ir kaupiami šie duomenys:

      1) ženklo vaizdas;

      2) prekių ir (ar) paslaugų, kurioms žymėti pareikštas registruoti ženklas, pavadinimai, suskirstyti pagal paraiškos padavimo dieną galiojančią Nicos klasifikaciją;

      3) paraiškos padavimo data ir numeris;

      4) ženklo įregistravimo data ir numeris;

      5) pareiškėjo pavadinimas arba vardas, pavardė ir adresas (buveinė);

      6) ženklo savininko pavadinimas arba vardas, pavardė ir adresas (buveinė);

      7) registracijos galiojimo termino pasibaigimo data;

      8) prioriteto data, pirmosios paraiškos numeris, valstybės kodas, jei pagal šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalį suteiktas prioritetas;

      9) parodos pavadinimas, prekių ir (ar) paslaugų eksponavimo data, jei pagal šio įstatymo 10 straipsnio 2 dalį suteiktas prioritetas;

      10) atstovo (jei jis yra) vardas, pavardė, adresas (buveinė);

      11) nuoroda, kad ženklas yra kolektyvinis, erdvinis ar kad spalva yra skiriamasis ženklo požymis;

      12) kiti duomenys, susiję su ženklo registracija, naudojimu ir apsauga;

      13) duomenų keitimo pagrindai ir data.

      2. Lietuvos Respublikos prekių ženklų registro nuostatų nustatyta tvarka naudotis Lietuvos Respublikos prekių ženklų registro duomenimis turi teisę visi fiziniai ir juridiniai asmenys.

      3. Bet kurių asmenų, sumokėjusių nustatytą mokestį, prašymu Valstybinis patentų biuras išduoda išrašą iš Lietuvos Respublikos prekių ženklų registro.

       23 straipsnis. Pakeitimų paraiškoje ir Lietuvos Respublikos prekių ženklų registre įrašymas

      1. Pareiškėjas, ženklo savininkas ar jų atstovas privalo pranešti Valstybiniam patentų biurui, kad:

      1) pasikeitė pareiškėjo ar ženklo savininko pavadinimas arba vardas, pavardė, arba adresas (buveinė);

      2) pasikeitė pareiškėjo ar ženklo savininko atstovas arba jo adresas (buveinė);

      3) pasikeitė pareikšto registruoti ar įregistruoto ženklo vaizdas, jeigu, Valstybinio patentų biuro nuomone, šis pasikeitimas nėra susijęs su skiriamuoju ženklo požymiu;

      4) trumpinamas prekių ir (ar) paslaugų sąrašas;

      5) visiškai arba iš dalies pasikeitė pareiškėjas arba ženklo savininkas;

      6) reikia ištaisyti technines klaidas.

      2. Pareiškėjas, ženklo savininkas ar jų atstovas, prašydami įrašyti pakeitimą paraiškoje ar Lietuvos Respublikos prekių ženklų registre, turi pateikti šiuos dokumentus:

      1) prašymą įrašyti pakeitimą paraiškoje ar Lietuvos Respublikos prekių ženklų registre;

      2) prašymą pagrindžiančius dokumentus, jeigu prašoma įrašyti šio straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktuose nurodytus pakeitimus;

      3) dokumentą, patvirtinantį, kad sumokėtas nustatytas mokestis.

      3. Gavęs šio straipsnio 2 dalyje nurodytus dokumentus, Valstybinis patentų biuras per 1 mėnesį nuo gavimo dienos juos patikrina ir, jeigu jie atitinka šio įstatymo bei Taisyklių reikalavimus, įrašo pakeitimą į paraišką ar Lietuvos Respublikos prekių ženklų registrą.

      4. Pakeitimas įsigalioja nuo jo įrašymo dienos. Apie pakeitimą Lietuvos Respublikos prekių ženklų registre skelbiama Valstybinio patentų biuro oficialiame biuletenyje.

      5. Valstybinio patentų biuro padarytos techninės klaidos ištaisomos be mokesčio.

       24 straipsnis. Ženklo išregistravimas

      1. Ženklas išregistruojamas iš Lietuvos Respublikos prekių ženklų registro, jeigu:

      1) Apeliacinis skyrius šio įstatymo 18 straipsnio nustatyta tvarka ženklo registraciją pripažino negaliojančia;

      2) teismo sprendimu ženklo registracija pripažinta negaliojančia ar panaikinta;

      3) ženklo registracijos galiojimo terminas nebuvo pratęstas šio įstatymo 36 straipsnyje nustatyta tvarka;

      4) ženklo savininkas prašo išregistruoti ženklą.

      2. Valstybinis patentų biuras išregistruoja ženklą iš Lietuvos Respublikos prekių ženklų registro gavęs vieną iš šių dokumentų:

      1) įsiteisėjusį teismo sprendimą ženklo registraciją pripažinti negaliojančia ar ją panaikinti;

      2) raštišką ženklo savininko prašymą.

      3. Apeliaciniam skyriui priėmus sprendimą ženklo registraciją pripažinti negaliojančia ar ženklo registracijos galiojimo nepratęsus šio įstatymo 36 straipsnyje nustatyta tvarka, ženklas išregistruojamas Valstybinio patentų biuro iniciatyva.

      4. Apie ženklo išregistravimą skelbiama Valstybinio patentų biuro oficialiame biuletenyje.

      25 straipsnis. Valstybiniam patentų biurui pateikiamų dokumentų reikalavimai

      1. Valstybiniam patentų biurui pateikiami dokumentai turi būti valstybine kalba. Pateikęs dokumentus, išskyrus prašymą įregistruoti ženklą ir išduoti prekių ženklo liudijimą, ne valstybine kalba, pareiškėjas, ženklo savininkas ar jo atstovas per 3 mėnesius nuo dokumentų pateikimo dienos privalo pristatyti jų vertimą į valstybinę kalbą.

      2. Įgaliojimas atstovauti pareiškėjui ar ženklo savininkui sudaromas paprasta rašytine forma. Jeigu prašymą įregistruoti ženklą ir išduoti prekių ženklo liudijimą paduoda atstovas, bet kartu su šio įstatymo 11 straipsnio 4 dalies 1 ir 2 punktuose išvardytais dokumentais nepateikia įgaliojimo, jis turi būti pateiktas per 3 mėnesius nuo paraiškos padavimo datos.

      3. Valstybiniam patentų biurui pateikiamų dokumentų legalizuoti nereikia.

      4. Paraiškos ir kitų dokumentų konkrečius reikalavimus nustato Taisyklės.

      5. Dokumentas pripažįstamas nepaduotu ir veiksmas pripažįstamas neatliktu, jeigu pareiškėjas, ženklo savininkas ar jo atstovas per šiame įstatyme nustatytus terminus nepateikia dokumentų ar jie įforminti ne pagal reikalavimus.

       26 straipsnis. Terminai

      1. Pareiškėjui, ženklo ar tarptautinės registracijos savininkui arba jo atstovui pateikus prašymą raštu ir sumokėjus nustatytą mokestį, šio įstatymo 13 straipsnio 5 ir 6 dalyse,
      14 straipsnio 3 dalyje, 15 straipsnio 1 dalyje, 17 straipsnio 1 dalyje, 18 straipsnio 4 dalyje,
      25 straipsnio 1 dalyje, 34 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse numatyti terminai gali būti pratęsti vieną kartą, bet ne ilgiau kaip 2 mėnesiams nuo pirmojo termino pasibaigimo dienos.

      2. Pareiškėjas, ženklo ar tarptautinės registracijos savininkas arba jo atstovas ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo pirmojo termino pasibaigimo dienos gali pateikti prašymą pratęsti terminą. Terminas pratęsiamas Valstybinio patentų biuro sprendimu.

      3. Pareiškėjo praleistas terminas, nustatytas 17 straipsnio 1 dalyje, gali būti atkurtas pateikus šiuos dokumentus:

      1) motyvuotą prašymą atkurti praleistą terminą;

      2) praleidimo priežastis pagrindžiantį dokumentą;

      3) dokumentą, patvirtinantį, kad sumokėtas nustatytas mokestis.

      4. Šio straipsnio 3 dalyje nurodytas terminas atkuriamas Valstybinio patentų biuro direktoriaus sprendimu.

      5. Atsisakymas pratęsti ar atkurti terminą gali būti skundžiamas teismui įstatymų nustatyta tvarka.

      Straipsnio pakeitimai:

      Nr. IX-1150, 2002-10-22, Žin., 2002, Nr. 106-4744 (2002-11-08)

       27 straipsnis. Mokesčiai

      1. Už paraiškos padavimą ir kitus šiame įstatyme numatytus veiksmus turi būti sumokėtas nustatytas mokestis.

      2. Mokesčių dydį, konkrečius veiksmus, už kuriuos turi būti sumokėti mokesčiai, mokesčių mokėjimo tvarką nustato šis įstatymas ir kiti Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymai.

      KETVIRTASIS SKIRSNIS

      KOLEKTYVINIAI ŽENKLAI

       28 straipsnis. Teisė į kolektyvinį ženklą

      1. Asmenų sąjunga (asociacija, susivienijimas, konsorciumas ir pan.) turi teisę paduoti paraišką registruoti kolektyvinį ženklą.

      2. Kolektyviniam ženklui taikomos visos šio įstatymo nuostatos, išskyrus 43 ir 44 straipsnių.

       29 straipsnis. Kolektyvinio ženklo registracija ir jo naudojimas

      1. Kolektyvinis ženklas registruojamas asmenų sąjungos vardu ir tik tada, kai kartu su paraiška pateikiami sąjungos patvirtinti jo naudojimo nuostatai. Nuostatuose turi būti šie duomenys:

      1) asmenų sąjungos, kurios vardu paduota paraiška kolektyviniam ženklui registruoti, pavadinimas ir buveinė;

      2) asmenų sąjungos tikslai ir atstovavimo tvarka;

      3) narystės sąlygos;

      4) informacija apie kolektyvo narius, turinčius teisę naudoti kolektyvinį ženklą;

      5) kolektyvinio ženklo naudojimo sąlygos;

      6) kolektyvo narių teisės ir pareigos kolektyvinio ženklo naudojimo sąlygų nesilaikymo ir teisių į jį pažeidimo atvejais.

      2. Kolektyvinį ženklą galima perduoti tiktai visų asmenų, kurie yra kolektyvinį ženklą įregistravusio kolektyvo nariai, sutikimu.

      3. Kolektyvinį ženklą gali sudaryti tokie žymenys arba nuorodos, kuriais prekyboje galima nurodyti geografinę prekių ir (ar) paslaugų kilmę, tačiau šis ženklas nesuteikia jo savininkui teisės uždrausti trečiajai šaliai, turinčiai teisę prekyboje vartoti tos geografinės vietovės pavadinimą, naudoti tokius žymenis arba nuorodas, su sąlyga, kad tai bus daroma laikantis sąžiningos pramoninės ir komercinės veiklos principų.

      4. Kolektyvinis ženklas laikomas naudojamu, jeigu jį naudoja bent vienas kolektyvo narys.

      5. Asmuo, turintis teisę naudoti kolektyvinį ženklą, gali kreiptis į teismą su ieškiniu dėl teisės į kolektyvinį ženklą pažeidimo tik gavęs šio ženklo savininko sutikimą, jeigu kolektyvinio ženklo naudojimo nuostatuose nenustatyta kitaip.

      6. Kolektyvinio ženklo savininkas turi pateikti Valstybiniam patentų biurui kiekvieną kolektyvinio ženklo naudojimo nuostatų pakeitimą ar papildymą.

      7. Valstybinis patentų biuras atsisako registruoti kolektyvinį ženklą, jeigu jo naudojimo nuostatai neatitinka šio straipsnio 1 dalies reikalavimų arba jeigu jie prieštarauja viešajai tvarkai ar pripažintiems moralės principams. Kolektyvinio ženklo pareiškėjui trūkumus ištaisius, kolektyvinis ženklas gali būti registruojamas šio įstatymo nustatyta tvarka.

      8. Suinteresuoti asmenys, pateikę prašymą ir sumokėję nustatytą mokestį, Valstybiniame patentų biure gali susipažinti su kolektyvinio ženklo naudojimo nuostatais.

       PENKTASIS SKIRSNIS

      TARPTAUTINĖ ŽENKLO REGISTRACIJA

       30 straipsnis. Tarptautinės ženklo registracijos galiojimas

      1. Nuo tarptautinės ženklo registracijos, kurioje nurodoma Lietuvos Respublika, datos pagal Madrido protokolo 3 straipsnio 4 dalį arba teritorinio išplėtimo po tarptautinės registracijos (toliau – vėlesnis teritorinis išplėtimas) datos pagal Madrido protokolo 3(ter) straipsnio 2 dalį, tarptautinės registracijos ženklas turi tokią pačią teisinę apsaugą kaip ir šio įstatymo nustatyta tvarka pareikštas registruoti ženklas.

      2. Nuo šio straipsnio 1 dalyje nurodytos datos tarptautinės registracijos ženklas turi tokią pačią teisinę apsaugą kaip ir ženklas, kuris būtų įregistruotas vadovaujantis šio įstatymo nuostatomis, jeigu vadovaujantis Madrido protokolo 5 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis tarptautinės registracijos ženklui nebuvo atsisakyta suteikti apsaugą Lietuvos Respublikoje arba jeigu toks atsisakymas vėliau buvo atšauktas.

      3. Tarptautinės ženklo registracijos duomenys skelbiami Tarptautinio biuro tarptautinių ženklų biuletenyje.

      4. Valstybinis patentų biuras duomenis apie tarptautinę ženklo registraciją, išplėstą Lietuvos Respublikoje, įrašo į Lietuvos Respublikos prekių ženklų registrą.

      Straipsnio pakeitimai:

      Nr. IX-2033, 2004-02-19, Žin., 2004, Nr. 39-1272 (2004-03-13)

       31 straipsnis. Tarptautinės ženklo registracijos negaliojimas

      1. Jeigu tarptautinės registracijos ženklas neatitinka šio įstatymo 6 straipsnio reikalavimų arba jeigu šio įstatymo nustatyta tvarka yra paduotas protestas dėl ženklo registracijos, Valstybinis patentų biuras Madrido protokolo nustatytais terminais informuoja Tarptautinį biurą, kad tokio ženklo apsauga Lietuvos Respublikoje visiškai ar iš dalies negali būti suteikta.

      2. Tarptautinė ženklo registracija Lietuvos Respublikoje negalioja nuo jos pripažinimo negaliojančia Lietuvos Respublikoje dienos.

      3. Jeigu tarptautinė ženklo registracija kilmės šalies tarnybos prašymu panaikinama arba jeigu Madrido protokolo susitariančioji šalis denonsuoja šį protokolą, ženklo savininkas šio įstatymo nustatyta tvarka gali paduoti paraišką ženklą registruoti Lietuvos Respublikoje.

      4. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta paraiška laikoma paduota tarptautinės ženklo registracijos ar vėlesnio teritorinio išplėtimo dieną, prireikus atsižvelgiant į suteiktą prioriteto datą, jeigu laikomasi šių sąlygų:

      1) paraiška paduodama per tris mėnesius nuo tarptautinės ženklo registracijos pabaigos šio straipsnio 3 dalyje numatytais pagrindais;

      2) paraiškoje nėra nurodyta kitokių prekių ir (ar) paslaugų negu tarptautinėje ženklo registracijoje;

      3) paraiška atitinka šio įstatymo reikalavimus ir pareiškėjas sumoka nustatytus mokesčius.

       32 straipsnis. Tarptautinės paraiškos ar vėlesnio teritorinio išplėtimo prašymo

      padavimas paraiškos ar registracijos Lietuvos Respublikoje pagrindu

      1. Pareiškėjas ar ženklo savininkas, atitinkantis Madrido protokolo 2 straipsnio 1 dalies i papunkčio reikalavimus, tarptautinę paraišką turi paduoti per Valstybinį patentų biurą. Vėlesnio teritorinio išplėtimo prašymas gali būti paduodamas per Valstybinį patentų biurą arba siunčiamas Tarptautiniam biurui tiesiogiai.

      2. Paduodant tarptautinę paraišką ar vėlesnio teritorinio išplėtimo prašymą gali būti prašoma suteikti prioritetą pagal Paryžiaus konvencijos nuostatas.

      3. Tarptautinė paraiška ir vėlesnio teritorinio išplėtimo prašymas turi atitikti Madrido protokolo ir Madrido sutarties dėl tarptautinės ženklų registracijos ir su ja susijusio protokolo bendrosiose taisyklėse (toliau – Madrido protokolo bendrosios taisyklės) patvirtintą formą ir reikalavimus.

      4. Tarptautinės paraiškos bei vėlesnio teritorinio išplėtimo prašymo padavimo ir nagrinėjimo tvarką Valstybiniame patentų biure nustato Valstybinio patentų biuro direktoriaus patvirtinta Madrido protokolo įgyvendinimo tvarka.

      5. Už tarptautinės paraiškos nagrinėjimą Valstybiniame patentų biure pareiškėjas turi sumokėti nustatytą mokestį. Jeigu pareiškėjas nepateikia dokumento, patvirtinančio nustatyto mokesčio sumokėjimą, Valstybinis patentų biuras tarptautinę paraišką grąžina.

      6. Madrido protokolo bendrosiose taisyklėse numatytus mokesčius pareiškėjas turi mokėti tiesiai Tarptautiniam biurui.

      Straipsnio pakeitimai:

      Nr. IX-1150, 2002-10-22, Žin., 2002, Nr. 106-4744 (2002-11-08)

       33 straipsnis. Nacionalinės ženklo registracijos pakeitimas tarptautine ženklo registracija

      1. Kai ženklo savininko iniciatyva Lietuvos Respublikoje įregistruotas ženklas yra ir tarptautinės ženklo registracijos objektas, tarptautinė ženklo registracija gali atstoti Lietuvos Respublikoje galiojančią nacionalinę registraciją, jeigu:

      1) tarptautinė registracija yra išplėsta Lietuvos Respublikoje;

      2) visos nacionalinėje registracijoje išvardytos prekės ir (ar) paslaugos yra išvardytos ir tarptautinėje registracijoje;

      3) tarptautinė registracija išplėsta Lietuvos Respublikoje po to, kai remiantis šio įstatymo 11 straipsniu paraiška paduodama Valstybiniam patentų biurui.

      2. Sumokėjusio nustatytą mokestį ženklo savininko prašymu Valstybinis patentų biuras nacionalinės registracijos pakeitimo tarptautine registracija duomenis įrašo į Lietuvos Respublikos prekių ženklų registrą ir paskelbia Valstybinio patentų biuro oficialiame biuletenyje.

       34 straipsnis. Specialios nuostatos, taikomos tarptautinei ženklo registracijai

      1. Jeigu tarptautinės ženklo registracijos savininkas nesutinka su Valstybinio patentų biuro sprendimu atsisakyti suteikti apsaugą dėl to, kad ženklas neatitinka šio įstatymo 6 straipsnio reikalavimų, jis turi teisę per 5 mėnesius nuo to sprendimo priėmimo dienos paprašyti atlikti pakartotinę ekspertizę. Nepateikus prašymo per nustatytą terminą, Valstybinio patentų biuro sprendimas laikomas galutiniu.

      2. Jeigu tarptautinės ženklo registracijos savininkas nesutinka su pakartotinės ekspertizės metu Valstybinio patentų biuro priimtu sprendimu, jis turi teisę per 3 mėnesius nuo šio sprendimo išsiuntimo dienos paduoti Apeliaciniam skyriui apeliaciją šio įstatymo 15 straipsnio nustatyta tvarka.

      3. Suinteresuoti asmenys ar jų atstovai protestą dėl tarptautinės ženklo registracijos turi paduoti per 3 mėnesius nuo duomenų apie tarptautinę ženklo registraciją paskelbimo Tarptautinio biuro tarptautinių ženklų biuletenyje dienos. Protestas turi atitikti šio įstatymo 18 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus.

      4. Užprotestuotos tarptautinės ženklo registracijos savininkas per 5 mėnesius nuo pranešime Tarptautiniam biurui apie atsisakymą suteikti apsaugą nurodytos datos privalo paskirti atstovą šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka ir pateikti motyvuotą atsakymą į protestą. Motyvuoto atsakymo nepateikimas į protestą laikomas atsisakymu dalyvauti protesto nagrinėjime ir neužkerta kelio Apeliaciniam skyriui nagrinėti protestą užprotestuotos tarptautinės ženklo registracijos savininkui ar jo atstovui nedalyvaujant. Jeigu užprotestuotos tarptautinės ženklo registracijos savininkas nepaskyrė atstovo, Apeliacinio skyriaus priimtas sprendimas tarptautinės ženklo registracijos savininkui nesiunčiamas.

      5. Tarptautinės ženklo registracijos savininko suteikta licencija negalioja Lietuvos Respublikoje tretiesiems asmenims, jeigu duomenys apie licencinę sutartį neįrašyti šio įstatymo
      44 straipsnio nustatyta tvarka.

      6. Tarptautinėms kolektyvinio ženklo registracijoms netaikomi šio įstatymo 29 straipsnio reikalavimai.

      7. Tarptautinės ženklo registracijos galiojimo termino pratęsimą ir kitus šiame įstatyme neaptartus klausimus, susijusius su tarptautine ženklo registracija, reglamentuoja Madrido protokolas, Madrido protokolo bendrosios taisyklės ir Madrido protokolo įgyvendinimo tvarka.

      ŠEŠTASIS SKIRSNIS

      ŽENKLO REGISTRACIJOS GALIOJIMAS

       35 straipsnis. Ženklo registracijos galiojimo terminas

      Pradinis ženklo registracijos galiojimo terminas yra 10 metų nuo paraiškos padavimo dienos.

       36 straipsnis. Ženklo registracijos galiojimo pratęsimas

      1. Pasibaigus šio įstatymo 35 straipsnyje nustatytam terminui, ženklo registracijos galiojimas gali būti pratęsiamas visoms arba daliai prekių ir (ar) paslaugų kiekvieną kartą ne ilgiau kaip 10 metų.

      2. Ženklo registracijos galiojimas pratęsiamas Valstybinio patentų biuro sprendimu, jeigu Valstybiniam patentų biurui pateikiami šie dokumentai:

      1) prašymas pratęsti ženklo registracijos galiojimą visoms arba daliai prekių ir (ar) paslaugų;

      2) dokumentas, patvirtinantis, kad sumokėtas nustatytas mokestis.

      3. Šio straipsnio 2 dalyje nurodytus dokumentus ženklo savininkas ar jo atstovas turi pateikti ne vėliau kaip paskutiniais ženklo registracijos galiojimo metais.

      4. Sumokėjęs mokesčio už ženklo registracijos galiojimo termino pratęsimą 50 procentų priemoką, ženklo savininkas ar jo atstovas per 6 mėnesius nuo įregistruoto ženklo registracijos galiojimo pasibaigimo dienos gali paduoti prašymą registraciją pratęsti.

      5. Duomenys apie ženklo registracijos galiojimo pratęsimą įrašomi į Lietuvos Respublikos prekių ženklų registrą ir skelbiami Valstybinio patentų biuro oficialiame biuletenyje.

      6. Jeigu ženklo savininkas ar jo atstovas per šio straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytus terminus nesumoka nustatyto mokesčio, ženklo galiojimas nepratęsiamas ir šio įstatymo 24 straipsnyje nustatyta tvarka ženklas išregistruojamas iš Lietuvos Respublikos prekių ženklų registro.

      SEPTINTASIS SKIRSNIS
      ŽENKLO REGISTRACIJOS SUTEIKIAMOS TEISĖS

       37 straipsnis. Ženklo apsaugos apimtis

      1. Įregistruotas ženklas Lietuvos Respublikoje galioja tik toms prekėms ir (ar) paslaugoms, kurios yra nurodytos ženklo registracijos liudijime.

      2. Papildyti prekių ir (ar) paslaugų, kurioms žymėti įregistruotas ženklas, sąrašą ženklo savininkas gali tik šio įstatymo nustatyta tvarka padavęs naują paraišką.

       38 straipsnis. Ženklo savininko teisės

      1. Įregistruoto ženklo savininkas turi išimtinę teisę uždrausti kitiems asmenims be jo sutikimo komercinėje veikloje naudoti bet kokį žymenį, kuris yra:

      1) tapatus įregistruotam ženklui tapačioms prekėms ir (ar) paslaugoms;

      2) tapatus įregistruotam ženklui tapačioms ar panašioms prekėms ir (ar) paslaugoms ar klaidinamai į jį panašus ir dėl to yra galimybė suklaidinti visuomenę, įskaitant ir klaidinamą asocijavimą su įregistruotu ženklu;

      3) tapatus įregistruotam ženklui nepanašioms prekėms ir (ar) paslaugoms ar klaidinamai panašus į jį, jeigu įregistruotasis ženklas Lietuvos Respublikoje turi reputaciją ir jeigu dėl neteisėto tokio žymens vartojimo įgyjamas nesąžiningas pranašumas arba pažeidžiamas to ženklo skiriamasis požymis, arba pakenkiama jo reputacijai.

      2. Ženklo savininkas, vadovaudamasis šio straipsnio 1 dalies nuostatomis, gali uždrausti:

      1) tokiu žymeniu žymėti prekes ar jų pakuotę;

      2) siūlyti tokiu žymeniu pažymėtas prekes, išleisti jas į rinką arba tuo tikslu jas sandėliuoti, nuomoti, skolinti ar kitaip jomis disponuoti, taip pat siūlyti bei teikti juo pažymėtas paslaugas;

      3) importuoti ar eksportuoti tokiu žymeniu pažymėtas prekes;

      4) naudoti tokį žymenį komercinės veiklos dokumentuose arba reklamoje;

      5) gaminti tokį žymenį arba laikyti jo pavyzdžius turint tikslą atlikti bet kuriuos šio straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose nurodytus veiksmus.

      3. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu skiriamojo ženklo požymio pažeidimu, be to, pripažįstami atvejai, kai:

      1) žymuo naudojamas kaip juridinio asmens pavadinimas ir toks jo naudojimas klaidina visuomenę dėl savo panašumo į įregistruotą ženklą bei prekes ir (ar) paslaugas, kurioms šis ženklas įregistruotas;

      2) skelbimuose ar kitose visuomenės informavimo priemonėse žymuo atgaminamas arba nurodomas taip, kad gali susidaryti įspūdis, jog atitinkamas ženklas yra tapęs bendriniu tam tikrų prekių ir (ar) paslaugų pavadinimu.

      Straipsnio pakeitimai:

      Nr. IX-1150, 2002-10-22, Žin., 2002, Nr. 106-4744 (2002-11-08)

      Nr. IX-2033, 2004-02-19, Žin., 2004, Nr. 39-1272 (2004-03-13)

       39 straipsnis. Ženklo savininko teisių apribojimas

      1. Šio įstatymo 38 straipsnio nuostatos nesuteikia ženklo savininkui teisės uždrausti kitiems asmenims savo ūkinėje ar komercinėje veikloje naudoti kaip žymenį:

      1) savo vardą, pavardę ir (ar) adresą;

      2) prekių ir (ar) teikiamų paslaugų rūšies, kiekio, kokybės, paskirties, vertės, geografinės kilmės, prekių pagaminimo ir (ar) paslaugų teikimo laiko nuorodas arba kitas prekių ir (ar) paslaugų charakteristikas;

      3) ženklą, kai būtina nurodyti prekių ir (ar) paslaugų, pavyzdžiui, priedų ar atsarginių dalių, paskirtį;

      4) ženklą lyginamojoje reklamoje, jei tokia reklama yra leidžiama.

      2. Šio straipsnio 1 dalies nuostatos gali būti taikomos tik tada, kai nurodyti naudojimo atvejai neprieštarauja sąžiningos ūkinės ar komercinės veiklos praktikai.

       40 straipsnis. Ženklo savininko teisių pasibaigimas

       1 dalies redakcija iki Lietuvos Respublikos įstojimo į Europos Sąjungą dienos:

      1. Ženklo registracija nesuteikia jo savininkui teisės uždrausti kitam asmeniui žymėti juo prekes, kurios paties ženklo savininko arba jo sutikimu yra pažymėtos ir išleistos į Lietuvos Respublikos ar bet kurios kitos valstybės, su kuria Lietuvos Respublika dėl šių prekių yra sudariusi dvišales ar daugiašales bendros rinkos, muitų sąjungos ar panašias tarptautines sutartis, rinką.

      1 dalies redakcija nuo Lietuvos Respublikos įstojimo į Europos Sąjungą dienos:

      1. Ženklo registracija nesuteikia jo savininkui teisės uždrausti kitam asmeniui žymėti juo prekes, kurios paties ženklo savininko arba jo sutikimu yra pažymėtos ir išleistos į Europos Bendrijos rinką.

       2. Šio straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos, jeigu yra pagrįstų priežasčių, dėl kurių ženklo savininkas gali nesutikti su tolesniu prekių komercializavimu, ypač jeigu pažymėtų tokiu ženklu ir išleistų į rinką prekių kokybė pasikeitė ar pablogėjo.

      Straipsnio pakeitimai:

      Nr. IX-2033, 2004-02-19, Žin., 2004, Nr. 39-1272 (2004-03-13)

       41 straipsnis. Ženklo registracija be ženklo savininko sutikimo

      1. Ženklo savininkas turi teisę užginčyti ženklo registraciją ir pareikalauti tokio ženklo registraciją panaikinti arba ženklą perregistruoti savo naudai, jeigu be jo sutikimo savininko atstovas ar kitas asmuo savo vardu padavė paraišką ženklui įregistruoti ir nepateikė tokius veiksmus pateisinančių įrodymų.

      2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju ženklo savininkas turi teisę pareikšti ieškinį teisme dėl to, kad jo atstovas arba kitas asmuo naudojasi ženklu be jo sutikimo.

      3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytomis teisėmis ženklo savininkas gali pasinaudoti ne vėliau kaip per 3 metus nuo tos dienos, kurią jis sužinojo apie tokio ženklo įregistravimą.

       42 straipsnis. Ženklo atgaminimas žodynuose ar kituose panašiuose leidiniuose

      1. Jeigu įregistruotas ir galiojantis ženklas atgaminamas žodynuose, enciklopedijose, knygose ir kituose profesinio pobūdžio leidiniuose ir yra tikimybė, kad tai sudarys įspūdį, jog šis ženklas yra prekių ar paslaugų bendrinis pavadinimas ar terminas, ženklo savininko prašymu autorius, leidėjas ar redaktorius turi užtikrinti, kad šiuose leidiniuose ženklas būtų atgamintas su nuoroda, kad tai – įregistruotas ženklas.

      2. Šio straipsnio 1 dalies nuostatos taikomos ir elektroniniams leidiniams.

       AŠTUNTASIS SKIRSNIS

      TEISĖS Į ŽENKLĄ PERDAVIMAS, LICENCIJAVIMAS IR ĮKEITIMAS

       43 straipsnis. Teisės į pareikštą registruoti ar įregistruotą ženklą perdavimas

      1. Teisė į pareikštą registruoti ar įregistruotą ženklą gali būti perduota pagal sutartį visai ar iš dalies, kartu su kitomis teisėmis, susijusiomis su juridinio asmens veikla, arba atskirai. Teisė į ženklą pereina kartu su juridiniu asmeniu, jeigu sutartyje nenumatyta kitaip.

      2. Teisė į pareikštą registruoti ar įregistruotą ženklą gali būti perduota visoms arba daliai prekių ir (ar) paslaugų žymėti.

      3. Teisės į pareikštą registruoti ar įregistruotą ženklą perdavimas įrašomas į Lietuvos Respublikos prekių ženklų registrą vienos iš teisės perdavimo šalių prašymu, jeigu Valstybiniam patentų biurui pateikiami šie dokumentai:

      1) prašymas įrašyti teisės perdavimą;

      2) teisės perdavimą patvirtinantis dokumentas;

      3) dokumentas, patvirtinantis, kad sumokėtas nustatytas mokestis;

      4) įgaliojimas atstovui (jeigu reikia).

      4. Valstybinis patentų biuras per 1 mėnesį nuo šio straipsnio 2 dalyje nurodytų dokumentų gavimo dienos patikrina gautus dokumentus ir, jeigu dokumentai atitinka šio straipsnio reikalavimus, teisės į pareikštą registruoti ar įregistruotą ženklą perdavimo duomenis įrašo į Lietuvos Respublikos prekių ženklų registrą.

      5. Teisės į pareikštą registruoti ar įregistruotą ženklą perdavimas negalioja, jeigu perdavimo duomenys neįrašyti į Lietuvos Respublikos prekių ženklų registrą.

      6. Teisės į pareikštą registruoti ar įregistruotą ženklą perdavimas įsigalioja nuo perdavimo duomenų įrašymo į Lietuvos Respublikos prekių ženklų registrą dienos. Teisės į įregistruotą ženklą perdavimo duomenys skelbiami Valstybinio patentų biuro oficialiame biuletenyje.

      Straipsnio pakeitimai:

      Nr. IX-1150, 2002-10-22, Žin., 2002, Nr. 106-4744 (2002-11-08)

      Nr. IX-2033, 2004-02-19, Žin., 2004, Nr. 39-1272 (2004-03-13)

       44 straipsnis. Licencijos suteikimas

      1. Ženklo savininkas turi teisę suteikti kitam asmeniui savanorišką išimtinę ar neišimtinę licenciją visoms arba daliai prekių ir (ar) paslaugų žymėti visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje arba tam tikroje jos dalyje.

      2. Licencinės sutarties duomenys įrašomi į Lietuvos Respublikos prekių ženklų registrą vienos iš licencinės sutarties šalių prašymu. Kartu su prašymu Valstybiniam patentų biurui pateikiami šie dokumentai:

      1) abiejų šalių pasirašytas licencinės sutarties sudarymą patvirtinantis dokumentas ar notaro patvirtintas išrašas iš licencinės sutarties;

      2) dokumentas, patvirtinantis, kad sumokėtas nustatytas mokestis;

      3) įgaliojimas atstovui (jeigu reikia).

      3. Licencinės sutarties sudarymą patvirtinančiame dokumente arba išraše iš licencinės sutarties turi būti nurodyta:

      1) ženklo savininko pavadinimas arba vardas, pavardė ir adresas (buveinė);

      2) licencijos gavėjo pavadinimas arba vardas, pavardė ir adresas (buveinė);

      3) ženklo, kuriam naudoti suteikiama licencija, registracijos numeris;

      4) licencijos rūšis;

      5) nuoroda, kokioms prekėms ir (ar) paslaugoms žymėti suteikiama licencija;

      6) licencijos galiojimo terminas;

      7) licencijos galiojimo teritorija.

      4. Valstybinis patentų biuras per 1 mėnesį nuo šio straipsnio 2 dalyje nurodytų dokumentų gavimo dienos patikrina gautus dokumentus ir, jeigu dokumentai atitinka šio straipsnio reikalavimus, licencinės sutarties sudarymo duomenis įrašo į Lietuvos Respublikos prekių ženklų registrą.

      5. Licencinė sutartis tretiesiems asmenims įsigalioja nuo jos įrašymo į Lietuvos Respublikos prekių ženklų registrą dienos. Licencinės sutarties įrašymo duomenys skelbiami Valstybinio patentų biuro oficialiame biuletenyje.

      6. Ženklo savininkas gali panaudoti šio įstatymo 38 straipsnyje numatytas teises prieš licenciatą, jeigu šis nevykdo kurios nors licencinėje sutartyje numatytos sąlygos – dėl jos trukmės, registruoto ženklo naudojimo formos, prekių ir (ar) paslaugų, dėl kurių suteikta licencija, apimties (kiekio, rūšies, kilmės), teritorijos, kurioje gali būti naudojamas ženklas, arba dėl licenciato gaminamų prekių ir (ar) teikiamų paslaugų kokybės.

      7. Šio straipsnio 1–6 dalių nuostatos taikomos ir sublicencinei sutarčiai.

      Straipsnio pakeitimai:

      Nr. IX-1150, 2002-10-22, Žin., 2002, Nr. 106-4744 (2002-11-08)

       45 straipsnis. Teisės į ženklą įkeitimas ar areštas

      1. Teisė į ženklą gali būti įkeista ar areštuota (laikinai apribota teisė naudoti, valdyti ženklą arba juo disponuoti) Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.

      2. Gavęs hipotekos ar turto arešto aktų registro tvarkytojo pranešimą apie įkeistą ar areštuotą teisę į ženklą, Valstybinis patentų biuras teisės į ženklą įkeitimo ar arešto duomenis įrašo į Lietuvos Respublikos prekių ženklų registrą ir apie tai paskelbia Valstybinio patentų biuro oficialiame biuletenyje.

      Straipsnio pakeitimai:

      Nr. IX-2033, 2004-02-19, Žin., 2004, Nr. 39-1272 (2004-03-13)

      DEVINTASIS SKIRSNIS

      ŽENKLO REGISTRACIJOS PRIPAŽINIMAS NEGALIOJANČIA IR PANAIKINIMAS

       46 straipsnis. Ženklo registracijos pripažinimas negaliojančia

      1. Bet kurio suinteresuoto asmens prašymu teismas, remdamasis tuo, kad ženklas neatitinka šio įstatymo 6 ir (ar) 7 straipsnių nuostatų, gali pripažinti ženklo registraciją negaliojančia.

      2. Teismas, priėmęs sprendimą pripažinti ženklo registraciją negaliojančia, išsiunčia įsiteisėjusio sprendimo nuorašą Valstybiniam patentų biurui, o šis išregistruoja ženklą šio įstatymo 24 straipsnio nustatyta tvarka.

      3. Ženklo registracija negali būti pripažinta negaliojančia dėl to, kad kyla konfliktas tarp jo ir ankstesnio ženklo, neatitinkančio šio įstatymo 47 straipsnio 2 dalies reikalavimų.

      4. Ženklo registracija negali būti pripažinta negaliojančia arba panaikinta, jeigu ankstesnio įregistruoto ženklo savininkas penkerius metus akivaizdžiai toleravo vėlesnio ženklo naudojimą, pagrįstą sąžiningais ketinimais paduota paraiška, išskyrus atvejus, kai lygiagretus jų naudojimas gali klaidinti visuomenę arba prieštarauti viešajai tvarkai.

      5. Ženklo registraciją pripažinus negaliojančia ar ją panaikinus, netenka galios ir išduotas registracijos liudijimas.

      46 straipsnis papi1domas 6 dalimi nuo Lietuvos Respublikos įstojimo į Europos Sąjungą dienos:

      6. Ankstesnio ženklo, saugomo pagal šį įstatymą, kurio pagrindu buvo siekiama Bendrijos prekių ženklui pirmenybės, registracija gali būti pripažinta negaliojančia arba panaikinta a posteriori (remiantis vėlesnėmis aplinkybėmis) net ir tuo atveju, kai jau yra pasibaigęs šio ženklo registracijos galiojimo terminas arba kai ženklo savininko prašymu šis ženklas jau yra išregistruotas.

      Straipsnio pakeitimai:

      Nr. IX-1150, 2002-10-22, Žin., 2002, Nr. 106-4744 (2002-11-08)

      Nr. IX-2033, 2004-02-19, Žin., 2004, Nr. 39-1272 (2004-03-13)

       47 straipsnis. Ženklo registracijos panaikinimas

      1. Bet kurio suinteresuoto asmens prašymu teismas ženklo registraciją gali panaikinti, jeigu po ženklo įregistravimo datos:

      1) dėl savininko veiksmų ar nepakankamo aktyvumo toje prekybos ar verslo srityje, kur prekiaujama prekėmis ir (ar) teikiamos paslaugos, kurioms ženklas buvo įregistruotas, ženklas tapo bendriniu pavadinimu arba jį ėmė taip traktuoti kiti;

      2) pats ženklo savininkas arba jo sutikimu kitas asmuo žymėjo ženklu prekes ir (ar) paslaugas, kurioms jis buvo įregistruotas, taip, kad galėjo klaidinti visuomenę dėl tų prekių ir (ar) paslaugų rūšies, kokybės ar geografinės kilmės.

      2. Ženklo registracija gali būti panaikinta, jeigu per penkerius metus po ženklo registracijos liudijimo išdavimo dienos ženklo savininkas Lietuvos Respublikoje nepradėjo naudoti ženklo ar rimtai nesirengė juo žymėti prekes ir (ar) paslaugas, kurioms tas ženklas buvo įregistruotas, arba jeigu ženklas nebuvo naudojamas penkerius metus iš eilės, išskyrus atvejus, kai naudoti ženklą sutrukdė rimtos priežastys, pavyzdžiui, importo suvaržymas ar kitos nuo ženklo savininko valios nepriklausančios aplinkybės.

      3. Pagal šio straipsnio 2 dalį naudojimu taip pat laikoma:

      1) ženklo naudojimas tokia forma, kuri skiriasi savo elementais, bet nepakeičia skiriamųjų ženklo požymių, įrašytų Lietuvos Respublikos prekių ženklų registre;

      2) ženklo naudojimas prekėms ar jų pakuotėms žymėti Lietuvos Respublikoje išimtinai eksporto tikslais.

      4. Ženklas laikomas naudojamu jo savininko, jeigu jį naudoja kitas asmuo, turintis ženklo savininko sutikimą.

      5. Negalima reikalauti, kad šio straipsnio 2 dalyje numatytais pagrindais ženklo registracija būtų panaikinta, jeigu tarp penkerių metų jo nenaudojimo laikotarpio pabaigos ir prašymo panaikinti ženklo registraciją pateikimo teismui dienos iš tikrųjų buvo imta arba iš naujo pradėta ženklą naudoti, išskyrus šio straipsnio 6 dalyje numatytą atvejį.

      6. Priimant sprendimą dėl registracijos panaikinimo, neturi būti atsižvelgiama nė į vieną iš šių aplinkybių:

      1) ženklas buvo pradėtas naudoti ar jo naudojimas buvo atnaujintas per tris mėnesius iki prašymo panaikinti ženklo registraciją padavimo teismui dienos;

      2) ženklas pradėtas naudoti iš karto pasibaigus nepertraukiamam penkerių metų nenaudojimo laikotarpiui;

      3) savininkas pradėjo ženklą naudoti ar atnaujino jo naudojimą po to, kai sužinojo, kad gali būti paduotas ar yra paduotas prašymas teismui dėl registracijos panaikinimo.

      7. Panaikinus ženklo registraciją šiame straipsnyje numatytais pagrindais, registracijos panaikinimas įsigalioja nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

       48 straipsnis. Sprendimas neregistruoti ženklo, registracijos pripažinimas negaliojančia ar panaikinimas tik tam tikroms prekėms ir (ar) paslaugoms

      Šio įstatymo numatytais atvejais priėmus sprendimą neregistruoti ženklo, registraciją pripažinus negaliojančia ar ją panaikinus tik daliai prekių ir (ar) paslaugų, sprendimas neregistruoti ženklo, registracijos pripažinimas negaliojančia arba panaikinimas taikomas tik toms prekėms ir (ar) paslaugoms.

      DEŠIMTASIS SKIRSNIS

      GINČŲ NAGRINĖJIMAS. TEISIŲ GYNIMAS

       49 straipsnis. Ginčus dėl ženklų nagrinėjančios institucijos

      1. Valstybinio patentų biuro Apeliacinis skyrius nagrinėja ginčus, numatytus šio įstatymo 18 straipsnyje.

      2. Vilniaus apygardos teismas nagrinėja ginčus dėl:

      1) Valstybinio patentų biuro Apeliacinio skyriaus sprendimų;

      2) ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia;

      3) ženklo registracijos panaikinimo;

      4) ženklo savininko teisių gynimo;

      5) ženklo pripažinimo plačiai žinomu Lietuvos Respublikoje.

      2 dalis papi1doma 6 punktu nuo Lietuvos Respublikos įstojimo į Europos Sąjungą dienos:

      6) Bendrijos prekių ženklų pagal Reglamento dėl Bendrijos prekių ženklo 90–101 straipsnių nuostatas.

      Straipsnio pakeitimai:

      Nr. IX-2033, 2004-02-19, Žin., 2004, Nr. 39-1272 (2004-03-13)

       50 straipsnis. Teisių gynimas

      1. Ženklo savininkas, gindamas savo pažeistas teises, turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, o šis gali priimti sprendimą dėl:

      1) teisių pripažinimo;

      2) įpareigojimo nutraukti visus veiksmus, pažeidžiančius arba galinčius pažeisti 38 straipsnyje nurodytas teises;

      3) nuostolių ar žalos (įskaitant ir neturtinę), padarytos ženklo savininkui veiksmais, pažeidusiais 38 straipsnyje nurodytas teises, atlyginimo, įskaitant negautas pajamas ir kitas turėtas išlaidas;

      4) kompensacijos išmokėjimo;

      5) padėties, kuri buvo iki teisės pažeidimo, atkūrimo;

      6) neteisėtai naudojamų ženklų bei priemonių ar įrenginių jiems gaminti ir prekių, jei neteisėtai pažymėto svetimo ženklo nuo jų negalima pašalinti, taip pat kitų šiame įstatyme nustatytų teisių pažeidimams panaudotų priemonių ir įrangos konfiskavimo, o prireikus – ir sunaikinimo.

      2. Teisę pareikšti ieškinį dėl teisės į ženklą pažeidimo turi ženklo savininkas. Jeigu jis nepasinaudoja šia teise, ieškinį gali pareikšti licenciatas, jei licencinėje sutartyje nebuvo numatyta kitaip.

      3. Išimtinės licencijos turėtojas turi teisę pareikšti ieškinį, net jeigu sutartyje numatyta kitaip, su sąlyga, kad ženklo savininkas po pranešimo apie tokio licenciato teisių pažeidimą per nustatytą terminą nepareiškia ieškinio.

      4. Ženklo savininkas turi teisę prašyti teismo pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

      5. Teismas ženklo savininko prašymu gali įpareigoti atsakovą pateikti informaciją apie gaminių, pažeidžiančių ženklo savininko teises, kilmę bei jų platinimo būdus.

      6. Nagrinėjant ženklo savininko teisių pažeidimo bylą, atsakovas turi teisę pareikšti priešieškinį dėl ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia.

      50 straipsnis papi1domas 7 dalimi nuo Lietuvos Respublikos įstojimo į Europos Sąjungą dienos:

      7. Ženklo savininkas turi teisę kreiptis į teismą prašydamas uždrausti Lietuvos Respublikos teritorijoje naudoti Bendrijos prekių ženklą pagal 2003 m. balandžio 16 d. Belgijos Karalystės, Danijos Karalystės, Vokietijos Federacinės Respublikos, Graikijos Respublikos, Ispanijos Karalystės, Prancūzijos Respublikos, Airijos, Italijos Respublikos, Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės, Nyderlandų Karalystės, Austrijos Respublikos, Portugalijos Respublikos, Suomijos Respublikos, Švedijos Karalystės, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės (Europos Sąjungos valstybių narių) ir Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos, Slovakijos Respublikos sutarties dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo į Europos Sąjungą akto dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo sąlygų ir sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų II priedo „Stojimo akto 20 straipsnyje nurodytas sąrašas. 4. Bendrovių teisė. C. Pramoninės nuosavybės teisės“ nuostatas dėl Bendrijos prekių ženklo.

      Straipsnio pakeitimai:

      Nr. IX-2033, 2004-02-19, Žin., 2004, Nr. 39-1272 (2004-03-13)

       51 straipsnis. Nuostolių ir žalos atlyginimas. Kompensacija

      1. Nuostolių ir žalos atlyginimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas ir šio įstatymo normos.

      2. Nustatydamas nuostolių dydį, teismas atsižvelgia į pažeidimo esmę, padarytos žalos dydį, ženklo savininko negautas pajamas ir kitas išlaidas. Neteisėtai pažymėtos prekės teismo sprendimu gali būti perduotos ženklo savininkui jo prašymu.

      3. Vietoj nuostolių atlyginimo ženklo savininkas gali reikalauti kompensacijos. Jos dydis apskaičiuojamas pagal atitinkamos prekės ar paslaugos teisėto pardavimo kainą: ji gali būti padidinta iki 200 procentų, o esant pažeidėjo tyčiai – iki 300 procentų.

       52 straipsnis. Muitinės priežiūros priemonių taikymas

      Neteisėtai prekių ženklu pažymėtoms prekėms, kurios importuojamos į Lietuvos Respubliką arba eksportuojamos iš jos, taikomos Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytos muitinės priežiūros priemonės.

       53 straipsnis. Baudžiamoji atsakomybė už ženklo savininko teisių pažeidimą

      Baudžiamąją atsakomybę už ženklo savininko teisių pažeidimą nustato Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas.

       VIENUOLIKTASIS SKIRSNIS

      BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

       54 straipsnis. Pereinamojo laikotarpio nuostatos

      1. Ženklai, kuriems registruoti paraiškos buvo paduotos iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, registruojami pagal 1993 m. birželio 3 d. Lietuvos Respublikos prekių ir paslaugų ženklų įstatymą Nr. I-173 (Žin., 1993, Nr. 21-507; 1994, Nr. 89-1722; 1997, Nr. 108-2733).

      2. Ženklų, įregistruotų iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, savininko teisės ginamos pagal šio įstatymo nuostatas.

       55 straipsnis. Pasiūlymas Vyriausybei

      Vyriausybė iki 2001 m. sausio 1 d. suderina teisės aktus, susijusius su šio įstatymo nuostatomis.

       Įstatymas papildomas 55(1) straipsniu nuo Lietuvos Respublikos įstojimo į Europos Sąjungą dienos:

      55(1) straipsnis. Reglamento dėl Bendrijos prekių ženklo taikymas

      1. Valstybinis patentų biuras yra centrinė pramoninės nuosavybės tarnyba pagal Reglamentą dėl Bendrijos prekių ženklo.

      2. Valstybinis patentų biuras patvirtina reikalingus teisės aktus, susijusius su Reglamento dėl Bendrijos prekių ženklo taikymu.

      3. Mokesčiai už Valstybinio patentų biuro atliekamus veiksmus padavus per Valstybinį patentų biurą paraišką Bendrijos prekių ženklui registruoti mokami Lietuvos Respublikos mokesčių už pramoninės nuosavybės objektų registravimą įstatymo ir Reglamento dėl Bendrijos prekių ženklo nustatyta tvarka.

      Įstatymas papildytas straipsniu:

      Nr. IX-2033, 2004-02-19, Žin., 2004, Nr. 39-1272 (2004-03-13)

       56 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas

      1. Šis įstatymas, išskyrus 55 straipsnį, įsigalioja nuo 2001 m. sausio 1 d.

      2. Įsigaliojus šiam įstatymui, netenka galios:

      1) Lietuvos Respublikos prekių ir paslaugų ženklų įstatymas (Žin., 1993, Nr. 21-507);

      2) Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos prekių ir paslaugų ženklų įstatymo pakeitimo“ (Žin., 1994, Nr. 89-1722);

      3) Lietuvos Respublikos prekių ir paslaugų ženklų įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymas (Žin., 1997, Nr. 108-2733).

       

      Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą.

       

      RESPUBLIKOS PREZIDENTAS                   VALDAS ADAMKUS

       

      Šildymas, vėdinimas, kondicionavimas. STR

      LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTRO

      Į S A K Y M A S

      DĖL STATYBOS TECHNINIO REGLAMENTO STR 2.09.02:2005 „ŠILDYMAS, VĖDINIMAS IR ORO KONDICIONAVIMAS“ PATVIRTINIMO

       2005 m. birželio 9 d. Nr. D1-289

      Vilnius

       Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (Žin., 1996, Nr. 32-788; 2001, Nr. 101-3597; 2004, Nr. 73-2545) 8 straipsnio 5 dalimi ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 280 „Dėl Lietuvos Respublikos statybos įstatymo įgyvendinimo“ (Žin., 2002, Nr. 22-819) 1.2 punktu,

      1. T v i r t i n u statybos techninį reglamentą STR 2.09.02:2005 „Šildymas, vėdinimas ir oro kondicionavimas“ (pridedama).

      2. N u s t a t a u, kad šio įsakymo 1 punkte nurodyto statybos techninio reglamento nuostatos privalomos projektuojant statinius, kuriems projektavimo sąlygų sąvadas patvirtintas po šio įsakymo įsigaliojimo.  Statinio rekonstrukcijos atveju, Reglamento reikalavimai taikomi tik rekonstruojamoms patalpoms.

      3. L a i k a u netekusiais galios:

      3.1. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. sausio 18 d. įsakymo Nr. 19 „Dėl STR 2.09.02:1998 „Šildymas, vėdinimas ir oro kondicionavimas“ patvirtinimo ir 1998-08-31 įsakymo Nr. 162 dalinio pakeitimo“ (Žin., 1999, Nr. 13-333) 1 punktą;

      3.2. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 4 d. įsakymo Nr. 151 „Dėl statybos techninio reglamento STR 2.09.02:1998 „Šildymas, vėdinimas ir oro kondicionavimas“ ir statybos taisyklių ST 8860237.02:1998 „Kietojo kuro šildymo krosnių pastatuose įrengimo taisyklės“ dalinio pakeitimo“ (Žin., 2002, Nr. 39-1446) 1 punktą.

       

      Aplinkos ministras Arūnas Kundrotas

      ______________

       

      PATVIRTINTA

      Lietuvos Respublikos aplinkos ministro

      2005 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. D1-289

       

      STATYBOS TECHNINIS REGLAMENTAS

      STR 2.09.02:2005

      Šildymas, vėdinimas ir oro kondicionavimas

       I SKYRIUS. bendrosios nuostatos

       1. Šis statybos techninis reglamentas (toliau – Reglamentas) taikomas projektuojant ir įrengiant pastatų ir inžinerinių statinių patalpų šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo (ŠV ir OK) sistemas, išskyrus mažos (lauko sienų šilumos inercijos koeficientas D < 1,5) ir ypač didelės (lauko sienų šilumos inercijos koeficientas D > 7) šilumos inercijos atitvarų pastatus ir inžinerinių statinių patalpas, taip pat pastatus ir inžinerinius statinius, susijusius su radioaktyviųjų ir sprogstamųjų medžiagų vartojimu ir gamyba, technologines sistemas ir įrengimus. Pastato ir inžinerinio statinio rekonstravimo atveju Reglamento reikalavimai privalomi tik rekonstruojamoms pastato dalims ar inžinerinio statinio patalpoms.

      2. Reglamentas yra suderintas su Europos Tarybos direktyvos 89/106/EEC ir jos aiškinamųjų dokumentų nustatytais esminiais statinio reikalavimais bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/91/EB 2002-12-16 dėl pastatų energinio naudingumo nuostatomis.

      3. Reglamente išdėstyti pagrindiniai reikalavimai ŠV ir OK sistemoms projektuoti ir įrengti. Reikalavimai konkrečios paskirties pastatams ar inžineriniams statiniams pateikiami atitinkamuose statybos techniniuose reglamentuose.

      4. Reglamento nuostatos yra privalomos visiems statybos dalyviams, viešojo administravimo subjektams, šilumos tiekėjams ir vartotojams, taip pat kitiems juridiniams ir fiziniams asmenims, kurių veiklos principus statybos srityje nustato Statybos įstatymas [5.1].

       II SKYRIUS. NUORODOS

       5. Reglamente pateikiamos nuorodos į šiuos dokumentus:

      5.1. Lietuvos Respublikos statybos įstatymą (Žin., 1996, Nr. 32-788; 2000, Nr. 84-2533; 2001, Nr. 101-3597);

      5.2. Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymą (Žin., 2003, Nr. 51-2254);

      5.3. Lietuvos respublikos teritorijų planavimo įstatymą (Žin., 1995, Nr. 107-2391; 2004, Nr. 21-617);

      5.4. statybos techninį reglamentą STR 2.01.01(1):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Mechaninis patvarumas ir pastovumas“ (Žin., 1999, Nr. 112-3260);

      5.5. statybos techninį reglamentą STR 2.01.01(2):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Gaisrinė sauga“ (Žin., 2000, Nr. 17-424);

      5.6. statybos techninį reglamentą STR 2.01.01(3):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Higiena, sveikata, aplinkos apsauga“ (Žin., 2000, Nr. 8-215);

      5.7. statybos techninį reglamentą STR 2.01.01(4):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Naudojimo sauga“ (Žin., 2000, Nr. 8-216);

      5.8. statybos techninį reglamentą STR 2.01.01(5):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Apsauga nuo triukšmo“ (Žin., 2000, Nr. 8-216);

      5.9. statybos techninį reglamentą STR 2.01.01(6):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Energijos taupymas ir šilumos išsaugojimas“ (Žin., 1999, Nr. 107-3120);

      5.10. statybos techninį reglamentą STR 2.01.04:2004 „Gaisrinė sauga. Pagrindiniai reikalavimai“ (Žin., 2004, Nr. 23-720);

      5.11. statybos techninį reglamentą STR 2.05.01:2005 „Pastatų atitvarų šiluminė technika“ (aplinkos ministro 2005-03-18 įsakymas Nr. D1-156);

      5.12. statybos techninį reglamentą STR 2.08.01:2004 „Dujų sistemos pastatuose (Žin., 2004, Nr. 21-653);

      5.13. statybos techninį reglamentą STR 2.09.03:1999 „Šilumos tiekimo tinklų šiluminė izoliacija“ (Žin., 1999, Nr. 98-2833);

      5.14. statybos techninį reglamentą STR 2.09.04:2002Pastato šildymo sistemos galia. Energijos sąnaudos šildymui“ (Žin., 2002, Nr. 118-5326);

      5.15. statybos techninį reglamentą STR 2.02.02:2004 „Visuomeninės paskirties statiniai“ (Žin., 2004, Nr. 54-1851);

      5.16. Įrangos ir apsaugos sistemų, naudojamų potencialiai sprogioje aplinkoje, techninį reglamentą (Žin., 2000, Nr.7-198; 2002, Nr. 56-2279);

      5.17. respublikines statybos normas RSN 156-94 „Statybinė klimatologija“ (Žin.,1994, Nr. 24-394);

      5.18. higienos normą HN 23:2001 „Kenksmingų cheminių medžiagų koncentracijų ribinės vertės darbo aplinkos ore. Bendrieji reikalavimai“ (Žin.,2001, Nr. 110-4008);

      5.19. higienos normą HN 33-1:2003Akustinis triukšmas. Leidžiami lygiai gyvenamojoje ir darbo aplinkoje. Matavimo metodikos bendrieji reikalavimai“ (Žin., 2003, Nr. 87-3957);

      5.20. higienos normą HN 35:2002 „Gyvenamosios aplinkos orą teršiančių medžiagų koncentracijų ribinės vertės“ (Žin., 2002, Nr. 105-4726);

      5.21. higienos normą HN 42:2004 „Gyvenamųjų ir viešojo naudojimo pastatų mikroklimatas“ (Žin., 2004, Nr. 105-3911);

      5.22. higienos normą HN 50:2003 „Visą žmogaus kūną veikianti vibracija: didžiausi leidžiami dydžiai ir matavimo reikalavimai gyvenamuosiuose bei visuomeniniuose pastatuose“ (Žin., 2004, Nr. 45-1490);

      5.23. higienos normą HN 51:2003 „Visa žmogaus kūną veikianti vibracija: didžiausi leidžiami dydžiai ir matavimo reikalavimai darbo vietose“ (Žin., 2004, Nr. 45-1490);

      5.24. higienos normą HN 69:2003 „Šiluminis komfortas ir pakankama šiluminė aplinka darbo patalpose. Parametrų norminės vertės ir matavimo reikalavimai“ (Žin., 2004, Nr. 45-1485);

      5.25. Lietuvos standartą LST EN 832+AC:2000 „Šiluminės pastatų charakteristikos. Energijos sąnaudų šildymui apskaičiavimas. Gyvenamieji pastatai“;

      5.26. Lietuvos standartą LST EN 1264-2:2002Grindų šildymas. Sistemos ir sudedamosios dalys. 2 dalis. Šiluminės galios nustatymas“;

      5.27. Lietuvos standartą LST EN 1363-1:2002 „Atsparumo ugniai bandymai. Bendrieji reikalavimai“;

      5.28. Lietuvos standartą LST EN 1366-1:2000 „Pagalbinių įrenginių atsparumo ugniai bandymai. 1 dalis. Kanalai“;

      5.29. Lietuvos standartą LST EN 1366-2:2000 „Pagalbinių įrenginių atsparumo ugniai bandymai. 2 dalis. Priešgaisrinės sklendės“;

      5.30. Lietuvos standartą LST 1678:2001 „Pastatų vėdinimas. Patalpos vidaus aplinkos projektavimo reikalavimai“;

      5.31. Lietuvos standartą LST EN ISO 7726:2002 „Šiluminės aplinkos ergonomika. Fizinių dydžių matavimo priemonės“;

      5.32. Lietuvos standartą LST EN 12101-3:2002Dūmų ir šilumos kontrolės sistemos. 3 dalis. Dūmų ir šilumos ištraukiamųjų ventiliatorių techniniai reikalavimai“;

      5.33. Lietuvos standartą LST L ENV 12097:2001 „Pastatų vėdinimas. Ortakių tinklas. Ortakių tinklo komponentams keliami reikalavimai, siekiant palengvinti tokių tinklų priežiūrą“;

      5.34. Lietuvos standartą LST EN 12599:2001/AC:2002 „Pastatų vėdinimas. Atiduodamų naudoti sumontuotų vėdinimo ir oro kondicionavimo sistemų bandymo metodikos ir matavimo metodai“;

      5.35. Lietuvos standartą LST EN 13501-1:2002Statybos gaminių ir statinio elementų klasifikavimas pagal degumą. 1 dalis. Klasifikacija pagal degumo bandymų duomenis“;

      5.36. Lietuvos standartą LST EN 13779:2004 „Negyvenamųjų pastatų vėdinimas. Vėdinimo ir patalpų oro kondicionavimo sistemų eksploatacinių charakteristikų reikalavimai“;

      5.37. Lietuvos standartą LST EN 14336:2004 „Pastatų šildymo sistemos. Vandeninių šildymo sistemų įrengimas ir priėmimas eksploatuoti“;

      5.38. Lietuvos standartą LST EN 26184-1:2000 Apsaugos nuo sprogimo sistemos. 1 dalis. Degiųjų dulkių sprogumo ore rodiklių nustatymas“ (ISO 6184-1:1985);

      5.39. Lietuvos standartą LST EN 26184-2:2000Apsaugos nuo sprogimo sistemos. 2 dalis. Degiųjų dujų sprogumo ore rodiklių nustatymas“ (ISO 6184-2:1985);

      5.40. Lietuvos standartą LST EN 26184-3:2000 „Apsaugos nuo sprogimo sistemos. 3 dalis. Degalų ir oro mišinių, išskyrus dulkių ir oro bei dujų ir oro mišinius, sprogumo rodiklių nustatymas“ (ISO 6184-3:1985);

      5.41. Lietuvos standartą LST EN 26184-4:2000 „Apsaugos nuo sprogimo sistemos. 4 dalis. Sprogimo slopinimo sistemų veiksmingumo nustatymas“ (ISO 6184-4:1985);

      5.42. statybos taisykles ST 8860237.02:1998 „Kieto kuro šildymo krosnių pastatuose įrengimo taisyklės“ (Žin., 1998, Nr. 78-2212);

      5.43. „Šilumos energijos ir šilumnešio kiekio apskaitos taisykles“ (Žin., 1999, Nr. 112-3270);

      5.44. „Bendrąsias priešgaisrinės saugos taisykles“ (Žin., 2005, Nr. 26-852);

      5.45. „Įrenginių šilumos izoliacijos įrengimo taisykles (Žin., 2005, Nr. 9-299).

       III skyrius. PAGRINDINĖS SĄVOKOS

       6. Reglamente vartojamos sąvokos:

      6.1. darbo zona – veiklos zona darbo patalpose;

      6.2. dūmų išsiurbiamasis įtaisas – anga ortakyje (kanale, šachtoje) su įtaisytu joje arba ortakyje gaisro metu atsidarančiu vožtuvu, per kurią dūmai išsiurbiami ventiliatoriumi arba pašalinami natūraliai;

      6.3. energijos poreikis – numatomas, apskaičiuotas reikiamos energijos kiekis per pasirinktą laiko tarpą;

      6.4. energijos sąnaudos – išmatuotas panaudotos energijos kiekis;

      6.5. jaučiamoji oro kokybė – subjektyvus oro kokybės pojūtis. Jaučiamoji oro kokybė vertinama pagal tai, kiek nuošimčių žmonių gali būti nepatenkintų patalpos oro kokybe;

      6.6. jaučiamoji temperatūra – tokia tolygios temperatūrinės aplinkos temperatūra, kai žmogaus šilumos mainai spinduliavimu ir konvekcija yra tokie patys kaip realioje nevienodos temperatūros aplinkoje;

      6.7. kintamo oro tūrio sistema – sistema, kurios debitas yra keičiamas pagal šilumos, aušinimo ar švaraus oro poreikį;

      6.8. kolektorius – vienodo skerspjūvio ortakio dalis, prie kurios jungiamos atšakos;

      6.9. masinio žmonių rinkimosi vieta – patalpa, kurioje vienu metu būna daugiau kaip 50 žmonių.

      6.10. mechaninis vėdinimas – vėdinimas, naudojant ventiliatorius;

      6.11. natūraliai apšviestos patalpos – patalpos, kurios apšviečiamos per išorinėse atitvarose esančias angas. Tolimiausias patalpos taškas nuo tokios angos turi būti atitolęs ne daugiau kaip 15 m;

      6.12. natūraliai nevėdinamos patalpos – patalpos, kuriose nėra lauko atitvarose atveriamų langų ar kitokių angų, taip pat patalpų, kuriose galimas natūralus vėdinimas, dalis, nutolusi nuo lauko atitvarų toliau kaip per penkis patalpos aukščius;

      6.13. natūralus vėdinimas – vėdinimas, sukeltas vėjo ir gravitacinių jėgų;

      6.14. normalios eksploatacijos sąlygos – sąlygos, atitinkančios technologinių procesų ir pastatų eksploatavimo taisykles;

      6.15. normali veikla – veikla, vykstanti normaliomis naudojimo sąlygomis, pastalpose, kurioms taikomas šis Reglamentas;

      6.16. normalios lauko sąlygos – sąlygos projektinių lauko oro parametrų ribose;

      6.17. nuolatinio žmonių buvimo vieta – patalpa, kur žmogus būna be pertraukos ilgiau kaip dvi valandas;

      6.18. oras:

      6.18.1. lauko įtekantis į sistemą arba tiesiogiai į patalpą neapdorotas pastato aplinkos oras;

      6.18.2. tiekiamas – kokiu nors būdu apdorotas įtekantis į patalpą ar sistemą oras;

      6.18.3. patalpos – oras patalpoje arba jos veiklos zonoje;

      6.18.4. pertekantis – oras iš vienos patalpos į kitą patalpą pertekantis per angas arba tiekiamas vėdinimo sistemomis;

      6.18.5. ištraukiamas – oras, paliekantis patalpą;

      6.18.6. šalinamas – išmetamas į atmosferą oras;

      6.18.7. recirkuliuojantisgražintas į oro apdorojimo įrangą ištrauktas oras;

      6.19. oro kokybės kategorija:

      6.19.1. šalinamo oro išmetamo į atmosferą oro užterštumo apibūdinimas;

      6.19.2. ištraukiamo oro – nevalyto ištraukiamo iš patalpos oro užterštumo apibūdinimas;

      6.19.3. patalpos oro – patalpos oro švarumo apibūdinimas;

      6.20. oro kondicionavimas – oro paruošimo procesas, kai patalpoje automatiškai palaikomi iš anksto numatyti mikroklimato parametrai (oro temperatūra, santykinė drėgmė, judrumas ir kt.);

      6.21. oro užtvara – į patalpą plūstančio lauko oro sulaikymo įranga vėdinimo sistemos pučiamu oru. Užtveriamojo tipo užtvara – sulaikanti lauko orą dinaminiu pučiamo oro poveikiu. Pripildomojo tipo – sulaikanti aukštesniu tambūro oro slėgiu;

      6.23. žemesnės temperatūros palaikymo režimas – patalpos mikroklimato režimas, kai šilumos srautas valdomas taip, kad patalpose būtų palaikoma žemesnė nei norminė vidaus oro temperatūra;

      6.24. šaltasis laikotarpis – šaltesnysis metų laikotarpis, apribotas datomis, kai lauko oro temperatūros metinės eigos kreivė, sudaryta pagal daugiamečių stebėjimų duomenis, pereina per 10 oC vertę;

      6.25. šildymas – teigiamos, aukštesnės už lauko, vidaus temperatūros palaikymas patalpose arba jų atskirose dalyse;

      6.26. šiltasis laikotarpis – šiltesnysis metų laikotarpis, apribotas datomis, kai lauko oro temperatūros metinės eigos kreivė, sudaryta pagal daugiamečių stebėjimų duomenis, pereina per 10 oC vertę;

      6.27. švarus oras – oras, kuris užterštas mažiau nei leidžiama pagal visuomenės sveikatos priežiūros dokumentų reikalavimus;

      6.28. temperatūrinio efektyvumo koeficientas tiekiamo oro temperatūros pokyčio šilumogrąžos įrenginyje santykis su šalinamo ir lauko oro temperatūros skirtumu;

      6.29. tranzitinis ortakis – vėdinimo sistemos ortakio dalis, esanti ne sistemos aptarnaujamoje patalpoje ar jos dalyje;

      6.30. ugnies galios tankis gaisro galia, tenkanti grindų ploto vienetui, kW/m2;

      6.31. ugnies plitimo (užsiliepsnojimo) žemutinė koncentracijos riba (UPŽKR) – mažiausias mišinio su oksiduojama dalimi degios medžiagos kiekis, kai mišinys gali užsiliepsnoti ar sprogti paveiktas uždegimo šaltinio;

      6.32. vėdinimas – patalpų oro kokybės gerinimas ir jos palaikymas keičiant patalpų orą;

      6.33. veiklos zona – patalpos dalis, skirta normaliai veiklai ir kurioje turi būti palaikomi reikiami oro parametrai. Jei specialiai nėra numatyta kitaip – erdvė nuo 0,05 iki 1,8 m virš grindų, kurios vertikalios ribos nuo vidinių ir lauko sienų nutolusios 0,5 m, o nuo lauko langų ir durų bei nuo mikroklimato palaikymo įrangos – 1,0 m atstumu;

      6.34. vietinis siurbtuvas – įtaisas teršalų sklidimui lokalizuoti ir nusiurbti susidarymo vietoje (gaubtas, šoninis siurbtuvas ir kt.);

      6.35. žemiausia ir aukščiausia leistinoji temperatūra – atitinkamai apatinė ir viršutinė normuojamo temperatūrų intervalo riba.

       IV skyrius. PROJEKTINĖS SĄLYGOS. MIKROKLIMATAS

       I SKIRSNIS. SVARBIAUSI PATALPOS MIKROKLIMATO PARAMETRAI IR JĮ LEMIANTYS VEIKSNIAI

       7. Pastate turi būti suprojektuotos ir įrengtos tokios mikroklimato bei oro kokybės parametrus palaikančios ir reguliuojančios šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo sistemos, kad normaliai eksploatuojant patalpas normaliomis lauko sąlygomis visose to pastato patalpų veiklos zonose, arba tik numatytose vietose, optimaliai naudojant energiją būtų galima palaikyti norminius mikroklimato bei oro kokybės parametrus. Šios sistemos, būdamos pastato dalimis, turi tenkinti esminius statinio reikalavimus [5.4–5.9].

      7.1. Projektinės patalpos mikroklimato ir oro kokybės sąlygos apsprendžiamos tokiais parametrais: oro, patalpos atitvarų ir jaučiamoji temperatūros; oro santykinė drėgmė; oro greitis ir teršalų koncentracija ore.

      7.2. Mikroklimato ir oro kokybės parametrų palaikymo tikslumas nustatomas pagal aplinkos kokybės patalpoje kategoriją, kuri gali būti aukšta (A), vidutinė (B) arba pakankama (C) [5.30]. Šios kategorijos gali skirtis šiltuoju ir šaltuoju metų laiku.

      7.3. Pastatų, kurių mikroklimatui bei oro kokybei keliami specialūs reikalavimai, projektiniai mikroklimato parametrai priimami pagal atitinkamas tų pastatų higienos, technologijos ir statinių projektavimo normatyvinius dokumentus. Kai tokių dokumentų nėra, arba jose reikiamų mikroklimato ir oro kokybės parametrų bei jų leistino svyravimo projektinių verčių negalima rasti, reikia vadovautis pagal parametro pobūdį – higienos normomis [5.18–5.24], standartu [5.30] bei šio Reglamento 1–6 priedais.

      7.4. Skaičiuojant šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo sistemas, reikia įvertinti:

      7.4.1. pastato padėtį (orientaciją pasaulio šalių atžvilgiu, ar apsaugotas nuo vėjų ir t. t.);

      7.4.2. pastato šilumines, orinio sandarumo, architektūrines ir konstrukcines ypatybes;

      7.4.3. šilumos, drėgmės, teršalų išsiskyrimą patalpoje nuo įrengimų, žmonių ir kt.;

      7.4.4. pastato konstrukcijų ir interjero medžiagas;

      7.4.5. klimatines sąlygas, lauko oro kokybę;

      7.4.6. kitus aplinkos veiksnius (pastato padėtį tarp kitų pastatų ir pan.) ir specifinius pastato paskirties reikalavimus.

      8. ŠV ir OK sistemų našumas ir jų schemos turi būti tokios, kad:

      8.1. parametrai, išvardyti 7.1 p., veiklos zonoje būtų atitinkamų higienos normų nustatytose ribose;

      8.2. mikroklimatas ir oro kokybė kiekvienoje patalpoje būtų tokie, kad nekiltų pavojus sveikatai ir nesusidarytų nepalankios sanitarijos ir higienos sąlygos, gaisro ir sprogimo pavojus;

      8.3. nemalonaus kvapo, kenksmingų ir pavojingų dujų ar kitų, minėtomis savybėmis pasižyminčių medžiagų sklidimas pačioje patalpoje ar į gretimas patalpas būtų apribotas;

      8.4. oras tekėtų tik iš mažiau užterštos patalpos į labiau užterštą, o ne priešingai;

      8.5. išmetamų į aplinką nemalonaus kvapo arba kenksmingų medžiagų koncentracija, skaičiuojant kartu su fonine koncentracija, neviršytų didžiausios atmosferoje leidžiamos koncentracijos;

      8.6. jų sukeliamas triukšmas ir virpesiai veiklos zonoje ir pastato išorėje neviršytų higienos normų leidžiamų verčių [5.19, 5.22, 5.23].

       II SKIRSNIS. TEMPERATŪRA

       9. ŠV ir OK sistemos turi turėti galimybę jas reguliuoti taip, kad patalpos oro ar jos veiklos zonos juntamosios temperatūros svyravimai neturėtų neigiamos įtakos žmogaus komfortui ar jo darbo produktyvumui.

      9.1. Projektinės patalpų temperatūros ir jų svyravimo vertės parenkamos atsižvelgiant į 7.2–7.3 punktus.

      9.2. Mikroklimato parametrai kondicionuojamo oro patalpose turi būti šiluminio komforto ribose [5.21, 5.24]. Pagrįstais atvejais bei gamybos patalpose jie gali būti pakankamos šiluminės aplinkos ribose.

      9.3. Nekondicionuojamo oro patalpose nuolatinio žmonių buvimo vietose projektinė temperatūra turi būti:

      9.3.1. šiltuoju metų laikotarpiu (tl  10°C):

      9.3.1.1. jei reikia šalinti šilumos perteklių – tokia, kad patalpos veiklos zonos temperatūra nebūtų aukštesnė už lauko oro temperatūrą gamybos patalpose – daugiau kaip 5°C, o viešojo naudojimo pastatų patalpose – daugiau kaip 3°C;

      9.3.1.2. jei šilumos pertekliaus nėra – ekonomiškai pagrįsta, pakankamos šiluminės aplinkos ribose [5.21, 5.24];

      9.3.2. šaltuoju metų laikotarpiu (tl < 10°C) projektinė temperatūra turi būti šiluminio komforto ribose [5.21, 5.24]. Pagrįstais atvejais bei gamybos patalpose ji gali būti pakankamos šiluminės aplinkos ribose.

      9.4. Šiltuoju metų laikotarpiu mikroklimato parametrai nenormuojami gyvenamosiose patalpose, o taip pat – gamybos ir pramonės paskirties bei viešojo naudojimo pastatų patalpose ne darbo metu, jei tai nenumatyta tų patalpų projektavimo normose.

      9.5. Nenuolatinėse darbo vietose, jei darbai be pertraukos tęsis ilgiau nei 2 valandas, reikia numatyti priemones palaikyti temperatūrą šiltuoju metų laiku – pagal 9.3.1 punkto reikalavimus, o šaltuoju – ne žemesnę kaip 16°C.

      9.6. Projektinė temperatūra gamybos patalpose, kuriose žmonės be pertraukos būna ne ilgiau kaip 2 valandas, o technologiniam procesui nereikia specifinių sąlygų, šiltuoju metų laiku turi tenkinti 9.3.1 punkto reikalavimus, o šaltuoju –  turi būti ne žemesnė kaip 10°C. Jeigu nėra specialių technologijos reikalavimų, santykinė drėgmė ir oro judrumas tokios rūšies patalpose nenormuojami.

      9.7. Darbo vietose su oro dušais – oro temperatūros ir greičiai turi būti tokie:

      9.7.1. kai šilumos srautas yra 140 W/m2 ir didesnis – kaip nurodyta Reglamento 4 priede;

      9.7.2. kai iš technologijos įrengimų išsiskiria kenksmingos medžiagos – kaip nurodyta higienos normoje [5.24].

      9.8. Viešojo naudojimo, gamybos ir pramonės paskirties pastatuose šildymo sistemos turi būti suprojektuotos ir įrengtos taip, kad ne darbo metu galėtų veikti mažesne, nei normali tomis sąlygomis, galia [5.15]. Silpnesnio šildymo režimu veikianti šildymo sistema turi palaikyti patalpoje ne žemesnę kaip 5°C oro temperatūrą (jeigu nėra technologinių reikalavimų palaikyti kitokią oro temperatūrą) ir darbo pradžiai ją vėl pakelti iki projektinės. Gyvenamuosiuose pastatuose turi būti numatyta galimybė reguliuoti tiek visos šildymo sistemos, tiek atskirų šildymo prietaisų šilumos srautus.

      9.9. Į veiklos zoną įtekančios vėdinimo srovės ir patalpos tos zonos temperatūros didžiausias leidžiamas skirtumas parenkamas pagal Reglamento 6 priedą, o srovės greitis – pagal 2 priedą.

      10. Mikroklimato parametrų vertės veiklos zonoje turi būti pasirinktos aplinkos kokybės patalpoje kategorijos leidžiamose ribose [5.30].

      10.1. Didžiausias leidžiamas patalpos veiklos zonos oro greitis, kai joje nuolat būna žmonės, parenkamas pagal Reglamento 2 priedą arba standartą [5.30], tačiau nepažeidžiant higienos normų [5.21, 5.24] reikalavimų.

      10.2. Jaučiamoji temperatūra tikrinama skaičiavimais. Jeigu nustatoma, kad ši temperatūra bus nepriimtina, turi būti numatyta galimybė ją pakelti arba pažeminti iki norminės vertės mikroklimato sistemomis arba statybinėmis priemonėmis.

      10.3. Jeigu nuolatinė darbo vieta šildoma arba vėsinama spinduliavimo ar kuriuo kitu nestandartiniu būdu, jaučiamoji temperatūra toje darbo vietoje turi būti tokia pati kaip ir patalpose su įprastomis šildymo ir vėdinimo sistemomis. Šilumos srauto intensyvumas darbo vietoje dėl to neturi viršyti leidžiamų dydžių.

      III SKIRSNIS. ORO ŠVARUMAS

       11. Kenksmingų medžiagų (dujų, aerozolių, kietųjų dalelių) koncentracija ir mikroorganizmų kiekis patalpų ore neturi viršyti ribinių koncentracijų verčių, nustatytų visuomenės sveikatos priežiūros teisės aktais.

      11.1. Teršalų kiekis neturi būti didesnis, nei nurodyta higienos normose [5.18] ir [5.20].

       IV SKIRSNIS. SANTYKINĖ DRĖGMĖ

       12. Santykinė oro drėgmė turi atitikti patalpos paskirties reikalavimus, pagal kuriuos yra suprojektuotos pastato konstrukcijos ir vėdinimo sistemos.

      Kondensacija ant statybinių konstrukcijų ar vėdinimo sistemose neleidžiama, jei tai nėra leistina specifiniuose pastato paskirties reikalavimuose. Jei kondensacija leistina, ji neturi kelti pavojaus sveikatai ir sudaryti palankių sąlygų mikroorganizmams daugintis.

      12.1. Jei kurios nors patalpos projektinis oro drėgnumas yra aukštesnis arba žemesnis nei gretimų patalpų ir tai gali turėti joms neigiamos įtakos, tai oro slėgis tokioje patalpoje lauko oro ir kitų aplinkinių patalpų atžvilgiu turi būti mažesnis.

      12.2. Orą būtina drėkinti tik tada, kai to reikia patalpoje vykdomam technologiniam procesui.

       V SKIRSNIS. PROJEKTINIAI LAUKO ORO PARAMETRAI

       13. Projektiniai lauko oro parametrai, jei nėra specialių statybos ar technologijos normų reikalavimų, turi būti priimti tokie:

      13.1. šiltuoju metu – pagal lauko oro B grupės parametrus;

      Projektuojant oro kondicionavimą, saulės spinduliuotės poveikis negali būti kompensuojamas projektinės lauko oro temperatūros aukštinimu;

      13.2. šaltuoju metu:

      13.2.1. šildymo, mechaninio vėdinimo, oro dušų ir oro kondicionavimo sistemoms – pagal B grupės parametrus;

      13.2.2. natūralaus vėdinimo sistemoms lauko oro temperatūra 5°C;

      13.3. jei neleidžiama, kad patalpų oro parametrai bent trumpą laiko tarpą nukryptų nuo reikiamų, oro kondicionavimo sistemos skaičiuojamos imant šiltuoju periodu aukščiausius, o šaltuoju periodu žemiausius tos vietovės klimato parametrus [5.17].

      14. Lauko oro parametrų grupės:

      14.1. A grupės lauko oro parametrai yra tokie, pagal kuriuos apskaičiuotos ir įrengtos mikroklimato sistemos iki 10% jų eksploatacijos laiko per metus norimų klimatinių sąlygų tose patalpose išlaikyti negalės;

      14.2. B grupės lauko oro parametrai yra tokie, pagal kuriuos apskaičiuotos ir įrengtos mikroklimato sistemos 2 % jų eksploatacijos laiko per metus norimų klimatinių sąlygų tose patalpose išlaikyti negalės;

      14.3. A ir B grupių oro parametrų reikšmės imamos pagal [5.17].

       V SKYRIUS. ŠILDYMAS

       I SKIRSNIS. BENDRIEJI REIKALAVIMAI

       15. Šildymo sistemos turi būti projektuojamos pagal pastato paskirties jame numatomo technologinio proceso reikalavimus. Turi būti įvertintas užsakovo pageidaujamas komforto lygis ir specifiniai reikalavimai. Visais atvejais visi šildymo sistemos komponentai (šildymo prietaisai, vamzdynų medžiaga, išdėstymas, valdomoji ir reguliuojamoji įranga) turi atitikti gaisrinės saugos ir higienos normų reikalavimus.

      15.1. Šildymo sistemos energijos tiekėją pasirenka statinio statytojas (užsakovas), jei pasirinkti galima pagal teritorijų planavimo dokumentus [5.2, 5.3]. Parenkant šildymo sistemą turi būti įvertinta sistemos įrengimo ir naudojimo išlaidos, šildomų patalpų gaisrinės saugos ir higienos reikalavimai. Šildymo būdas ir leidžiama šilumnešio temperatūra nurodyti Reglamento 7 priede.

      15.2. Šildymo sistemos šilumos generatoriuje ir šilumos punkte turi būti numatytos techninės priemonės, garantuojančios pakankamą šilumnešio cirkuliaciją visose šildymo sistemos šakose ir prietaisuose.

      15.3. pastatų, gaunančių šilumą iš šilumos tiekimo tinklų, šilumos punktuose turi būti įrengti suvartojamos šilumos kiekio apskaitos prietaisai, tinkantys komerciniam atsiskaitymui pagal [5.43] reikalavimus.

      Daugiabučių gyvenamųjų pastatų šildymo sistemos projektuojamos taip, kad galima būtų įvertinti šilumos suvartojimą kiekviename bute, nepatenkant į jį.

      15.4. Šildymo sistemos turi būti išbandomos ir priimamos naudoti laikantis [5.37] nurodymų.

      15. 5. Šildomų patalpų oro temperatūra parenkama pagal Reglamento IV skyriaus reikalavimus.

      16. Šildymo sistemos projektinė galia nustatoma pagal patalpų šilumos poreikį esant lauko oro projektinei temperatūrai [5.14].

      16.1. Nustatant šildymo sistemos projektinę galią turi būti įvertinta [5.11, 5.25]:

      16.1.1. pastato šilumos nuostoliai per atitvaras;

      16.1.2. šilumos nuostoliai dėl lauko oro infiltracijos ir natūralaus patalpų vėdinimo;

      16.1.3. šilumos poreikis į šildomas patalpas patenkančioms šaltoms žaliavoms, gaminiams, įrengimams, transporto priemonėms sušildyti;

      16.1.4. nuolatiniai šilumos srautai, sklindantys į šildomas patalpas nuo technologijos įrengimų, šviesos įrangos, inžinerinių komunikacijų, įneštų į patalpą ir joje auštančių žaliavų ar gaminių, žmonių ir kt.;

      16.1.5. pastato atitvarų ir įrangos šilumos akumuliavimo ypatybės, kai naudojamas žemesnės temperatūros palaikymo patalpų šildymo režimas.

      16.2. Patalpų šilumos nuostoliai nustatomi remiantis [5.9, 5.11, 5.25] pagal projektinę patalpos oro temperatūrą.

       II SKIRSNIS. ŠILDYMO PRIETAISAI

       17. Šildymo prietaisų tipas, eksploatacinės savybės, išorinis vaizdas, šildymo paviršiaus temperatūra turi atitikti higienos normų, gaisrinės saugos taisyklių, patalpos paskirties ir joje vyksiančio technologijos proceso reikalavimus.

      17.1. Šildymo prietaisų atiduodamas į patalpą šilumos kiekis turi būti pakankamas patalpų projektinei temperatūrai palaikyti (taikant 16.1 p. išvardytus veiksnius patalpai). Turi būti įvertintas šildomoje patalpoje sumontuotų šildymo sistemos vamzdynų šilumos atidavimas.

      17.2. Kiekvieno šildymo prietaiso arba prietaisų grupių šilumos atidavimas turi būti reguliuojamas pagal kintamus šilumos išskyrimus šildomoje patalpoje arba patalpos naudotojų poreikius.

      17.3. Šildymo prietaisai turi būti prieinami valyti, prižiūrėti ir remontuoti.

      17.4. Šildymo prietaisų apdanga viešojo naudojimo pastatuose, padidinanti šildymo paviršiaus plotą daugiau kaip 10%, turi būti pagrįsta higienos normų reikalavimais.

      17.5. Šildymo prietaisai turi turėti patogų valyti lygų šildymo paviršių:

      17.5.1. pavojingos gamybos Asg ir Bsg kategorijų patalpose (kategorijas žr. [5.10];

      17.5.2. patalpose, kurioms būdingas oro užterštumas dulkėmis;

      17.5.3. negyvenamųjų pastatų patalpose, kuriose technologinio proceso reikalavimai oro švarumui griežtesni nei to reikalauja higienos normos [5.18 arba 5.20];

      17.5.4. gydymo paskirties pastatų patalpose.

      17.6. Patalpose šildymo prietaisai išdėstomi po langais. Gydymo paskirties pastatuose, vaikų darželiuose ir lopšeliuose šildymo prietaisai turi užimti ne mažiau kaip 75% palangės ilgio.

      17.7. Po langais išdėstytų šildymo prietaisų šilumos galia turi padengti šilumos nuostolius per atitvaras iki 4 m aukščio nuo grindų.

      17.8. Laiptinėse šildymo prietaisai turi būti išdėstomi žemutiniuose aukštuose. Daugiabučių gyvenamųjų namų laiptinių tambūruose, turinčiuose lauko duris, šildymo prietaisai nestatomi.

      17.9. Jei patalpos šildomos deginant kurą, neleistina, kad degimo produktai patektų į šildomąją patalpą, išskyrus tas patalpas, kuriose padidinta CO2 koncentracija reikalinga technologiniam procesui. Šiose patalpose turi būti ribojamas į patalpą patenkančių kenksmingų medžiagų kiekis, o jų koncentracija patalpose neturi viršyti IPRV (ilgalaikio poveikio ribinės vertės) [5.18].

      17.10. Kieto kuro uždarojo degimo krosnis leidžiama įrengti iki 250 m2 vieno aukšto visuomeniniuose pastatuose ir gyvenamuosiuose namuose iki 2 aukštų, o atvirojo degimo (židinius) – paslaugų ir viešojo maitinimo pastatuose ir gyvenamuosiuose namuose iki 5 aukštų. Reikalavimai šioms krosnims išdėstyti [5.42].

      Reikalavimai dujiniams šilumos generatoriams (tarp jų dujiniams šildymo konvektoriams) išdėstyti [5.10].

      17.11. Draudžiama krosnimis šildyti Asg, Bsg ir Cg kategorijų patalpas.

      17.12. Panelinio šildymo sistemų su šildomaisiais elementais, įmontuotais į statybines konstrukcijas (grindis, lubas), paviršių temperatūra neturi viršyti [5.24, 5.26]:

      17.12.1. patalpos, kuriose žmonės būna laikinai, grindų – 35°C;

      17.12.2. vonios kambario grindų, taip pat plaukymo baseinų šildomų takelių ir suolų – 33°C;

      17.12.3. šildomos patalpos, kurioje žmonės būna nuolatos, grindų – 29°C;

      17.12.4. lubų, kai patalpos aukštis 4–6 m, – 38°C;

      17.12.5. lubų, kai patalpos aukštis 3,5–4 m, – 36°C;

      17.12.6. lubų, kai patalpos aukštis 3–3,5 m, – 33°C;

      17.12.7. lubų, kai patalpos aukštis 2,8–3 m, – 30°C;

      17.12.8. lubų, kai patalpos aukštis 2,5–2,8 m, – 28°C.

      Be to, gyvenamųjų namų, vaikų darželių ir lopšelių grindų paviršiaus temperatūra šildymo elemento ašyje neturi viršyti 35°C.

      Paviršiaus temperatūra neribojama tais atvejais, kai į grindis ar perdangas įmontuojami pavieniai šildymo sistemos vamzdžiai.

      17.13. Nešildomų patalpų atskiros zonos gali būti šildomos įmontuotais į statybines konstrukcijas šildymo elementais. Šių konstrukcijų paviršiaus temperatūra darbo zonoje neturi viršyti 60°C.

      17.14. Spinduliuojamuoju principu veikiančius šildymo prietaisus, kurių paviršiaus temperatūra didesnė kaip 150°C, reikia montuoti virš darbo zonos taip, kad spinduliavimo intensyvumas darbo zonoje neviršytų leidžiamos vertės [5.21].

       III SKIRSNIS. ŠILDYMO SISTEMOS VAMZDYNAI IR ARMATŪRA

       18. Šildymo sistemose vartojami metaliniai, daugiasluoksniai arba plastmasiniai vamzdžiai normaliomis eksploatacijos sąlygomis turi būti atsparūs šilumnešio temperatūros, slėgio, šilumnešio ir atitvarų medžiagų cheminiam, taip pat išoriniam mechaniniam poveikiui.

      18.1. Šildymo ir šilumos tiekimo vamzdynai pastatuose tiesiami atvirai arba paslėptai – uždarais kanalais, nišomis, inžinerinių komunikacijų šachtomis, tuneliais arba statybinių konstrukcijų viduje, sudarant sąlygas priėjimui prie jų.

      18.2. Statybinėse konstrukcijose nutiestuose vamzdynuose neturi būti išardomų sujungimų.

      18.3. Neleidžiama tiesti šildymo ir šilumos tiekimo tranzitinių vamzdynų per patalpas, kuriose dėl jų trūkimo galėtų kilti gaisro ar sprogimo pavojus arba grėsmė žmonių sveikatai ir gyvybei (elektros skydinės, transformatorinės, slėptuvės ir pan.), taip pat dirbtinai šaldomose (šaldymo kamerų ir pan.) patalpose.

      18.4. Šildymo ir šilumos tiekimo vamzdžiai, kertantys pastato atitvaras, turi būti tiesiami nedegios medžiagos dėkluose.

      19. Šildymo ir šilumos tiekimo sistemų vamzdynų konfigūracija, armatūra ir šildymo prietaisai turi būti tokie, kad sistemos hidraulinis ir šiluminis režimas būtų patikimi visais galimais eksploatavimo režimais: įjungus ar išjungus prietaisus, šilumos vartotojui reguliuojant prietaisų šilumos galią.

      19.1. Turi būti numatyti atskiri šilumos tiekimo vamzdynai nuo pastate esančio šilumos punkto ar katilinės skirstomojo kolektoriaus iki:

      19.1.1 šildymo sistemų su vietiniais šildymo prietaisais;

      19.1.2. nuolatos veikiančių koncentruotų šilumos imtuvų (šildymo oru, vėdinimo ir oro kondicionavimo oro šildytuvai);

      19.1.3. protarpiais veikiančių koncentruotų šilumos imtuvų (oro užtvarų šildytuvai).

      19.2. Šildymo sistemos atšakose ir stovuose turi būti tiek uždaromosios, hidraulinio balansavimo ir reguliuojamosios armatūros, kiek jos reikia sistemai suderinti, paleisti, reguliuoti, patogiai ir taupiai eksploatuoti.

      Sistemos armatūra, kurios valdymas turi įtakos daugiau kaip vienam vartotojui, turi būti bet kuriuo metu prieinamose vietose, jos neleidžiama statyti pogrindiniuose ir nepereinamuose kanaluose.

      19.3. Vandens ir garo šildymo sistemų šilumnešio vamzdynuose leidžiami didžiausi greičiai tokie, kad jais tekančio šilumnešio keliamas triukšmas neviršytų toms patalpoms leistinų triukšmo lygių [5.19].

      19.4. Vandens šildymo sistemų vamzdynų cirkuliacijos žiedų hidraulinio pasipriešinimo nesąryšis leidžiamas (neįskaičiuojant bendrų ruožų pasipriešinimo) 15% – šakotinėje schemoje ir 5% – lygiųjų cirkuliacijos žiedų schemoje.

      19.5. Neįvertinti cirkuliacijos slėgio nuostoliai leidžiami iki 10% nuo maksimalių apskaičiuotų šildymo sistemos cirkuliacijos nuostolių.

      19.6. Šildymo ir šilumos tiekimo vamzdynai pastatuose turi būti klojami su nuolydžiais:

      19.6.1. vandens, garo ir kondensato vamzdžiai – ne mažiau kaip 0,002;

      19.6.2. garo vamzdžiai, garui judant prieš nuolydį – ne mažiau kaip 0,006.

      Leidžiama vamzdžius kloti be nuolydžio, kai vanduo teka juose ne lėčiau kaip 0,25 m/s.

      19.7. Garu šildomos sistemos stovai, kai kondensatas teka prieš garo kryptį, turi būti ne ilgesni kaip 6 m.

      19.8. Šildymo ir šilumos tiekimo vamzdynams turi būti numatyti būdai ir priemonės orui išleisti ir vamzdynams ištuštinti, taip pat įranga šiluminiam plėtimui kompensuoti.

      19.8.1. Orą išleisti numatoma:

      19.8.1.1. vandens (arba visiškai užpildytų kondensato) vamzdynų aukščiausiose vietose ir šildymo prietaisuose, kai iš jų oras negali išeiti per vamzdyną;

      19.8.1.2. iš garinio šildymo sistemų – per savitakio kondensato vamzdyno žemiausius taškus.

      19.8.2. Šilumnešio išleidimo įtaisai turi būti šilumos generatoriaus patalpoje arba šilumos punkte ir atskirose šildymo sistemos dalyse, jeigu jo negalima išleisti šilumos punkte arba šilumos generatoriaus patalpoje. Šilumnešio išleidžiamosios armatūros neleidžiama montuoti pogrindžio kanale.

      19.9. Prie šilumos tiekimo tinklų prijungtų šildymo sistemų šilumos punktuose turi būti galimybė šildymo sistemai ir įvado mazgui praplauti (atvamzdžiai su uždaromąja armatūra skirti plaunamajam vandeniui, laikiniems vamzdžiams, suspaustam orui, vartotam plaunamajam vandeniui išpilti, nuotekų trapas).

      19.10. Šildymo ir šilumos tiekimo vamzdynų šilumos izoliacija turi būti įrengiama vadovaujantis [5.13, 5.37] ir įrenginių šilumos izoliacijos įrengimo taisyklėmis [5.45] ir numatoma:

      19.10.1. tranzitinių vamzdynų ruožams, kai nuo jų išsiskirianti šiluma nevartojama darbo (arba aptarnaujamajai) zonai šildyti;

      19.10.2. vamzdynams, kai nuo jų išsiskirianti šiluma būtų nereikalinga ir perteklinė (šilumos punktai, vėdinimo įrangos patalpos);

      19.10.3. vamzdynams, nutiestiems nešildomose patalpose;

      19.10.4. vamzdyno ruožuose, kur gali kilti šilumnešio užšalimo pavojus;

      19.10.5. žmonių buvimo vietose, kai nuo neizoliuoto vamzdžio galima nusideginti.

      19.11. Šildymo sistemas, kuriose šilumnešis yra 100oC arba aukštesnės temperatūros vanduo, būtina numatyti priemones, apsaugančias nuo jo vandens užvirimo šildymo sistemos viduje.

      19.12. Kolektorinių sistemų vamzdžius grindyse būtina pakloti taip, kad juos būtų galima pakeisti neardant grindų.

       VI. SKYRIUS. VĖDINIMAS, ORO KONDICIONAVIMAS IR ŠILDYMAS ORU

       I SKIRSNIS. PASKIRTIS IR NAUDOJIMO SRITYS

       20. Vėdinimo, oro kondicionavimo ir šildymo oru būdas, taip pat sistemų konstrukcijos turi būti parinktos pagal pastato paskirtį ir jo naudojimo ypatumus taip, kad garantuotų norminį patalpų mikroklimatą ir oro švarumą normaliomis jų naudojimo ir lauko oro sąlygomis.

      20.1. Natūralusis vėdinimas naudojamas tais atvejais, kai tiekiamo ar šalinamo oro nereikia valyti, o naudotojas, nekenkdamas kitiems, gali užtikrinti norminį mikroklimatą ir oro švarumą reguliuodamas tiesiai į patalpą patenkančio oro kiekį, arba kai į patalpą infiltruojasi pakankamai lauko oro.

      20.2. Mechaninis vėdinimas naudojamas tais atvejais, kai nėra natūralaus vėdinimo arba juo neįmanoma patalpoje išlaikyti norminių oro parametrų. Mechaninis ir natūralus vėdinimas gali veikti kartu.

      20.3. Oro kondicionavimas naudojamas tais atvejais, kai reikia išlaikyti pastovią temperatūrą ar santykinę oro drėgmę patalpose arba aušinti tiekiamą orą, arba kai yra specialūs oro švarumo reikalavimai (gydomosios įstaigos, švarios patalpos ir pan.).

      21. ŠV ir OK sistemų veikimas derinamas tarpusavyje.

      21.1. Oro tiekimo sistemos gali būti naudojamos kaip šildymo oru sistemos.

      21.2. Pagrįstais atvejais OK sistemos gali būti naudojamos kaip pagrindinės šildymo sistemos.

      21.3. Veikiant OK sistemoms, patalpa neturi būti natūraliai vėdinama.

      21.4. Užterštam orui šalinti projektuojamos atskiros bendrosios apykaitos ir vietinės sistemos.

       II SKIRSNIS. ORO TIEKIMAS

       22. Į patalpą turi būti tiekiamas toks švaraus oro kiekis, kad patalpos oro kokybė atitiktų sveikatos priežiūros teisės aktų reikalavimus.

      22.1. į patalpą tiekiamo švaraus lauko ir recirkuliuojamo oro kiekis nustatomas toks, kad patalpose oro tarša neviršytų:

      22.1.1. higienos normos [5.18] nustatytos koncentracijos ilgalaikio poveikio ribinės vertės (IPRV), taip pat užtikrinant, kad nebūtų viršijama trumpalaikio poveikio ribinė vertė (TPRV) bei neviršytina ribinė vertė (NRV), o ne darbo aplinkoje neviršytų [5.20] nustatytos didžiausios leistinos koncentracijos (DLK);

      22.1.2. 10 % ugnies plitimo žemutinės koncentracijos ribos (UPŽKR);

      22.1.3. patalpoms keliamų specialių higienos ar technologijos reikalavimų leidžiamo lygio;

      22.1.4. pasirinktos patalpų oro kokybės kategorijos leidžiamo lygio negyvenamosios paskirties patalpose [5.36]:

      22.1.4.1. kategorija IDA 1, aukštas oro kokybės lygis – iki 400 ppm CO2 daugiau negu CO2 koncentracija lauko ore;

      22.1.4.2. kategorija IDA 2, vidutinis oro kokybės lygis – iki 600 ppm CO2 daugiau negu CO2 koncentracija lauko ore;

      22.1.4.3. kategorija IDA 3, pakankamas oro kokybės lygis – iki 800 ppm CO2 daugiau negu CO2 koncentracija lauko ore;

      22.1.4.4. kategorija IDA 4, žemas oro kokybės lygis – per 1000 ppm CO2 daugiau negu CO2 koncentracija lauko ore.

      22.1.5. Viešojo naudojimo pastatų patalpose, kuriose pagrindinis teršalų šaltinis yra žmonių medžiagų apykaitos produktai, oro kokybės kategorija pasirenkama suinteresuotų projekto dalyvių susitarimu. Nesant aiškių kriterijų, pasirenkama vidutinė patalpų oro kokybės kategorija, o CO2 koncentracija lauko ore 400 ppm.

      Gamybos paskirties patalpose, jei nėra specialių reikalavimų, oro kokybės kategorija IDA 4 tenkina higienos normos [5.18] reikalavimus.

      22.1.6. Oro kiekis, atitinkantis vidutinį oro kokybės lygį, nustatomas pagal Reglamento 1 priedą, kitiems lygiams – pagal [5.36, 11 ar 12 lent.]. Bet kuriuo atveju taip pat turi būti patenkinti 22.1 p. reikalavimai.

      22.1.7. Tiekiamo į patalpą lauko oro projektinis kiekis gali būti didesnis už higieniškai minimalų pagal 22.1 p., jei tai būtina:

      22.1.7.1. kompensuojant vietiniais siurbtuvais pašalintą orą;

      22.1.7.2. šalinant perteklinę šilumą ir drėgmę;

      22.1.7.3. dėl deramo oro paruošimo įrangos veikimo;

      22.1.7.4. sukuriant reikiamą oro cirkuliaciją patalpose.

      Jei veikia kartu keli suminėti veiksniai, projektinis oro kiekis yra didžiausias iš kiekvienam jų atskirai apskaičiuoto.

      22.2. Kai žmonės patalpose būna be pertraukos trumpiau nei dvi valandas arba technologiniai procesai vyksta periodiškai, skaičiuojant oro kiekį, įvertinamas kenksmingumų akumuliavimasis patalpos ore.

      22.3. Švarus oras paprastai tiekiamas į tą patalpos dalį, kur oras užterštas mažiausiai, o šalinamas ten, kur teršalai išsiskiria intensyviausiai arba jų koncentracija didžiausia. Įrengiant švaraus oro dušus, vadovaujamasi 25.3 p. nurodymais.

      23. Tiekiamas į patalpą ir iš kitų patalpų atitekantis oras turi būti švaresnis už aptarnaujamos patalpos orą.

      23.1. Tam, kad būtų galima nustatyti reikalingą tiekiamo oro švarumą ir atitinkamai tiekiamo oro valymo laipsnį gamybos ir pramonės paskirties pastatuose, reikia įvertinti išsiskiriančių teršalų kiekį gamybos metu, o viešojo naudojimo pastatuose – įvertinti teršalų kiekį iš atitvarų, vidaus įrangos, žmonių ir kt.

      23.2. Jei patalpoje išsiskiriančių teršalų kiekis nėra patikimai žinomas, tiekiamo oro užterštumas neturi viršyti:

      23.2.1. gamybos, administracinės paskirties ir buitinėse pramonės įmonių patalpose – 30% higienos normos [5.18] nustatytos darbo zonos IPRV;

      23.2.2. gyvenamuosiuose namuose ir viešojo naudojimo pastatuose – paros DLK atmosferos orui, o jos nesant – higienos normos [5.20] vienkartinės DLK arba orientacinio nepavojingo lygio.

      24. Pašalintas iš patalpos oras kompensuojamas švariu, šildymo sezono metu pašildytu, lauko oru.

      24.1. Pašalintas oras kompensuojamas tiesiogiai į aptarnaujamąją patalpą arba gretimas patalpas tiekiamu oru pagal 22 ir 23 p. reikalavimus.

      24.2. Mechaniškai pašalintas oras gali būti nekompensuojamas pašildytu, kai patalpos, kurios plotas iki 50 m2, ištraukiamosios sistemos veikia ne ilgiau kaip 2 val. per darbo dieną, šalindamos per tą laiką oro kiekį, ne didesnį kaip 5 patalpos tūriai:

      24.2.1. gyvenamuosiuose namuose, sandėliavimo, administracinės, prekybos ir pan. paskirties patalpose;

      24.2.2. gamybos paskirties patalpose, jei jose darbas nėra sėdimas.

      24.3. Natūralios traukos sistemomis pašalintas oras gali būti mechaniškai nekompensuojamas, jei tai nesukelia diskomforto ar kitokių kenksmingų padarinių.

      25. Tiekiamas oras vėdinamoje erdvėje turi būti paskirstomas taip, kad bet kuriomis normalios eksploatacijos sąlygomis nesukeltų diskomforto darbo zonoje.

      25.1. Tiekiamo oro skirstytuvai parenkami taip, kad darbo zonoje būtų palaikomi šio Reglamento IV skyriuje nurodyti norminiai parametrai.

      25.2. Projektuojant oro tiekimą neizoterminėmis srovėmis, tikrinamas projektinės oro cirkuliacijos pastovumas.

      25.3. Švaraus oro dušai įrengiami, kai darbo vietos apspinduliavimo intensyvumas viršija 140 W/m2 (4 priedas) arba, išsiskiriant kenksmingoms medžiagoms į darbo zoną, nėra kitų galimybių nuo jų apsaugoti žmogų. Kartu būtina patikrinti, ar dėl dušo oro srauto kenksmingos medžiagos neužterš kitų darbo vietų.

      26. Lauko oro ėmimo angos turi būti įrengtos taip, kad tiekiamas oras būtų kuo švaresnis.

      26.1. Oro imamosios angos vieta parenkama pagal teršalų sklidimo atmosferoje ypatumus, reikalavimus tiekiamo oro švarumui, šalinamo oro kiekį ir jo užterštumą (žr. šio skyriaus V skirsnį).

      27.2. Mažiausias atstumas nuo oro imamosios angos apačios iki žemės arba jos dangos paviršiaus – 2 m, ant vejos leistina 1 m.

      28.3. Oro imamosios angos patalpoms, kurių V ir OK sistemų neleidžiama sujungti, taip pat turi būti atskiros.

       III SKIRSNIS. SAUGUMAS IR PATIKIMUMAS

       29. Visi V ir OK sistemų elementai turi būti sandarūs.

      29.1. Ortakiai skirstomi į A, B, C ir D sandarumo klases [5.36]. Kitos V ir OK įrangos sandarumas turi atitikti ortakių sandarumą.

      29.2. Ortakių sandarumo klasė pasirenkama remiantis tokiais kriterijais:

      29.2.1. A klasė taikoma matomiems ortakiams, esantiems jais vėdinamose patalpose, kai perteklinis slėgis ortakyje patalpos oro atžvilgiu yra iki ± 150 Pa;

      29.2.2. B klasė taikoma visiems slėgiminiams ortakiams, esantiems pastato viduje, tranzitiniams ir uždengtiems ortakiams, o taip pat kai perteklinis slėgis viršija ± 150 Pa;

      29.2.3. C klasė taikoma kai oro nuotėkis gali kelti pavojų patalpų oro kokybei, sistemos valdymui ar nuotėkis (pasiurbimas) viršija priimtiną (žr. 29.2.5 p.) reikšmę;

      29.2.4. D klasė taikoma atvejais, kai patalpoje vykstančio technologinio proceso metu naudojamos ypač pavojingos medžiagos arba patalpos oro švarumui keliami specialūs reikalavimai;

      29.2.5. bendras sistemos oro nuotėkis neturi viršyti 6% projektinio sistemos debito. Ortakyno nuotėkis ar pasiurbimas apskaičiuojamas pagal [5.36].

      29.3. Ortakiai ir kolektoriai turi būti pakankamai standūs ir gerai pritvirtinti, kad liktų sandarūs ir nejudami bet kokiomis sistemos darbo sąlygomis.

      30. Sistemų įranga ir ortakiai neturi būti gaisro ir sprogimo priežastis, sprogių ir kenksmingų medžiagų sklidimo kanalas ar židinys.

      30.1. Prie tos pačios sistemos gali būti jungiamos kelios patalpos arba įrenginiai, jei nėra pavojaus arba numatoma apsauga, kad kenksmingos, degios ir sprogios medžiagos nesklistų į kitas patalpas ar įrenginius, ar joms susimaišius tarpusavyje nesusidarytų toksiškų ar pavojingų aplinkai medžiagų (žr. taip pat VII skyrių).

      30.2. Oro tiekimo sistemų įranga neturi būti toje pačioje patalpoje su ištraukimo sistemų įranga, jei šalinamas oras yra nemalonaus kvapo ar užterštas ligų užkratais, išskyrus agregatus, atgaunančius šalinamo oro šilumą (taip pat žr. 49.2 ir 49.3 p.). Oro tiekimo įrangos patalpose draudžiama kloti srutinių nuotekų vamzdžius.

      30.3. Ortakius gali kirsti tik šalto ir karšto vandentiekio bei žemos temperatūros šildymo sistemų vamzdynai.

      30.4. Vėdinamosios įrangos patalpose užtikrinama natūrali ar mechaninė vienkartinė oro kaita per valandą.

      30.5. Šaldymo įranga įrengiama taip, kad jos keliamas triukšmas ir vibracija aptarnaujamose ir gretimose patalpose neviršytų jose leidžiamo lygio ir nepažeistų priešgaisrinės saugos reikalavimų. Šaldymo įranga gali būti aptarnaujamose patalpose, jei ji yra kondicionierių dalis.

      30.6. V ir OK sistemos turi būti prieinamos išvalyti nuo dulkių ar kitų nuosėdų, jei to reikalauja atitinkamų patalpų projektavimo ar naudojimo norminiai dokumentai [5.33].

      31. Jei esama pavojaus, kad į patalpą staiga gali patekti nuodingos, sprogios ar degios medžiagos, turi būti numatytas avarinis vėdinimas.

      31.1. Avarinis vėdinimas projektuojamas mechaninis.

      31.2. Avarinio vėdinimo našumas nustatomas pagal statinio projekto technologinės dalies duomenis. Jei tokių duomenų nepakanka, avarinis vėdinimas turi užtikrinti ne mažiau kaip 8 h-1 oro apykaitos kartotinumą, o kai patalpa aukštesnė kaip 6 m – ne mažiau kaip 50 m3/h m2 grindų ploto.

      31.3. Avariniam vėdinimui naudojamos pagrindinės sistemos (jei jų našumas pakankamas), specialios avarinės sistemos arba pagrindines sistemas iki reikiamo našumo papildančios avarinės sistemos.

      31.4. Avarinio vėdinimo sistemų pašalintas oras nekompensuojamas pašildytu lauko oru, o tiekiamojo avarinio vėdinimo oras nešildomas.

      31.5. Avarinių sistemų oro išmetamosios angos išdėstomos ne žemiau kaip 3 m virš žemės paviršiaus taip, kad nekiltų pavojus gretimoms patalpoms ar pastatams.

      32. V, ok ir šildymo oru įranga turi veikti patikimai.

      32.1. Medžiagų, įrengimų ir montavimo darbų kokybės kontrolė, pripažįstamų tinkamais naudoti sistemų atskirų mazgų veikimas bei visos sistemos funkcionalumas tikrinamas metodais ir priemonėmis, nurodytomis [5.34].

      32.2. Atliekant funkcinius matavimus, leidžiamas išmatuotų parametrų neapibrėžtumas nurodytas [5.31, 5.34]. Šis neapibrėžtumas neleidžiamas, jei parametrų vertės naudojamos komerciniam atsiskaitymui.

      32.3. Šildymo oru sistemos statomos kelios arba viena su atsarginiu ventiliatoriumi, arba šildymo oru sistemų galingumas derinamas su kitais šildymo būdais taip, kad, sustojus ventiliatoriui, temperatūra patalpoje nebūtų žemesnė kaip 5oC.

      32.4. Patalpų, kuriose išsiskiria kenksmingos medžiagos, nuolat būna žmonės ir kurių negalima natūraliai išvėdinti, bendrosios oro apykaitos sistemos įrengiamos taip, kad ventiliatoriui sustojus, oro apykaita liktų ne mažesnė kaip 50% norminės.

      32.5. Paros ir ištisų metų oro kondicionavimo sistemos turi turėti ne mažiau kaip du kondicionierius, kad, sutrikus vienam kondicionieriui, būtų galima palaikyti 50% norminės oro apykaitos, o šaltuoju metu – norminę patalpos temperatūrą.

      32.6. Šalinant kenksmingas medžiagas, kurių IPRV mažesnis kaip 1 mg/m3, arba sprogias ir degias medžiagas, kai, sustojus ventiliatoriui, negalima stabdyti technologijos įrengimų, sistemos projektuojamos taip, kad, sustojus vienam ventiliatoriui, patalpos oro užterštumas neviršytų higienos ir gaisrinės saugos normų leidžiamo.

      32.7. Įrenginiai ir vamzdynai turi būti apsaugoti nuo vandens užšalimo.

      32.8. Keletas prijungtų prie to paties ortakio ar kolektoriaus vėdinimo agregatų neturi trukdyti vienas kitam. Bendras kolektorius parenkamas taip, kad, sustabdžius bet kurį agregatą, kitų našumas nesikeistų daugiau kaip 3%. Kiekvienam agregatui įrengiamas atbulinis vožtuvas.

      32.9. Mechaninio vėdinimo ir oro kondicionavimo sistemos turi būti automatizuotos (žr. IX skyrių).

      32.10. Vėdinimo įrangos techninių patalpų plotas nustatomas atsižvelgus į priežiūros, remonto ir valymo poreikius. Įėjimas į jas turi būti iš bendro naudojimo patalpų (koridorių, laiptinių ir pan.).

      33. V ir ok įrangos keliamas triukšmas ir vibracija neturi trukdyti ar kenkti.

      33.1. Bendras V ir OK bei kitos įrangos patalpoje keliamo triukšmo ir vibracijos lygis neturi viršyti higienos normų leidžiamo [5.19, 5.22, 5.23]. Avarinių sistemų triukšmo lygis neribojamas.

      33.2. Triukšmo slopinimo priemonės neturi bloginti V ir OK sistemų veikimo.

      33.3. Triukšmo slopintuvai parenkami pagal leidžiamą triukšmo lygį gamybos ir pramonės paskirties pastatuose darbo metu, o gyvenamuosiuose ir viešojo naudojimo pastatuose – atitinkamu paros metu, kaip nustato [5.19].

      34. V ir ok sistemos turi būti suprojektuotos ir įrengtos taip, kad vanduo ar garų kondensacija nepadarytų žalos pastatui, jo įrangai ar žmonėms.

      34.1. Šildant orą garu arba vandeniu, oro tiekimo įrangos patalpoje turi būti trapas, o jei ji yra virš kitų patalpų – ir vandeniui nelaidžios grindys. Šis reikalavimas netaikomas patalpoms, kuriose įrengtų vėdinimo agregatų našumas mažesnis kaip 0,9 m3/s.

      34.2. Vėdinimo įrengimai, jų patalpos ir ortakiai galimose kondensacijos vietose padengiami šilumine izoliacija.

      34.3. Oro imamosios ir išmetamosios angos įrengiamos taip, kad krituliai nepakenktų pačiai vėdinimo sistemai ir statinio konstrukcijoms.

      34.4. Oro drėkintuvai neturi bloginti patalpų oro kokybės. Vandens paruošimas ir temperatūros režimas turi būti tokie, kad neleistų jame daugintis pavojingiems mikroorganizmams.

      34.5. Tiesiogiai su apdorojamu oru susiliečiantis vanduo turi būti geriamasis ir atitikti specifinius naudojamos drėkinimo įrangos reikalavimus.

       IV SKIRSNIS. ORO SLĖGIS PASTATE

       35. Pastate ir vėdinimo sistemose oro slėgis turi pasiskirstyti taip, kad normaliomis pastato naudojimo sąlygomis oras tekėtų iš švaresnių vietų į labiau užterštas.

      35.1. Patalpose, kur išsiskiria daug teršalų ir drėgmės, slėgis palaikomas žemesnis nei gretimų patalpų.

      35.2. Laiptinių, koridorių ir pan. vietų oro slėgis numatomas toks, kad jomis užterštas oras nepertekėtų iš vienų patalpų į kitas.

      35.3. Slėgis pastate laikytinas žemesnis nei aplinkos, nors pagrįstais atvejais (kai durys ar kitokios angos dažnai būna atviros, švariose patalpose) jis gali būti aukštesnis nei aplinkos.

      35.4. Esant normalioms lauko sąlygoms, mechaninių sistemų našumas dėl vėjo poveikio ir natūralios traukos kitimo neturi keistis daugiau kaip 5%.

      35.5. Natūralios traukos kanalai turi būti atskiri iš kiekvienos patalpos. Jei tai nesiderina su pastato planiniu-erdviniu ar konstrukciniu sprendimu, kanalai jungiami taip, kad vėdinimo veiksmingumas nesumažėtų. Šalinamosios angos išdėstomos ir apdengiamos atsižvelgiant į vėjo poveikį.

      35.6. Natūralų vėdinimą leidžiama laikinai suintensyvinti oro šalinamuoju ventiliatoriumi, tačiau tik taip, kad nepasikeistų oro judėjimo kryptis ortakiuose ir dūmų kanaluose ar kitaip nepablogėtų sąlygos patalpose.

       V SKIRSNIS. ORO ŠALINIMAS

       36. Šalinamas oras turi būti išmetamas lauk taip, kad nekeltų pavojaus žmonių sveikatai, gamtai ir statiniams.

      36.1. Šalinamo oro valymo efektyvumas, jo išmetimo vieta ir būdas parenkamas tokie, kad būdinguose aplinkos taškuose oro užterštumas, įvertinus užterštumo fono koncentraciją, neviršytų leistino.

      36.1.1. Būdingieji aplinkos taškai yra šie: tiekiamam vėdinimo orui imti angos vieta, pašalinto oro srauto nusileidimo į pažemę vieta, įmonės sanitarinės apsauginės zonos riba, gretimos įmonei gyvenamosios arba rekreacinės teritorijos riba.

      36.1.2. Leistinas oro užterštumas būdinguose aplinkos taškuose neturi viršyti:

      36.1.2.1. ties gyvenamosios teritorijos riba – vienkartinės atmosferos DLK, nustatytos higienos normos [5.20], jei nėra papildomų oro švarumo reikalavimų;

      36.1.2.2. gamybos ir pramonės paskirties pastatų teritorijose – 30% patalpų darbo zonos IPRV, nustatytos higienos normos [5.18];

      36.1.2.3. ties rekreacinės zonos riba – 0,8 vienkartinės atmosferos DLK;

      36.1.2.4. ties sanitarinės apsaugos zonos riba – vienkartinės atmosferos DLK [5.20].

      36.2. Išmetamų teršalų kiekiui kontroliuoti stambiose vėdinimo sistemose numatomos teršalų pavyzdžių paėmimo pagal aplinkosaugos reikalavimus vietos.

      36.3. Atstumas tarp oro ėmimo ir šalinimo angų nustatomas pagal teršalų pavojingumą ir jų kiekį, šalinamo oro kiekį ir oro ėmimo bei šalinimo angų tarpusavio padėtį.

      36.3.1. Atstumas tarp viešojo naudojimo pastatų oro šalinimo ir ėmimo angų nustatomas pagal Reglamento 8 priedą [5.36], priklausomai nuo šalinamo oro užterštumo kategorijos:

      36.3.1.1. kategorija EHA 1 – mažai užterštas oras (iš patalpų, kuriose nerūkoma ir pagrindinis teršalų šaltinis yra statybinės medžiagos ir žmonių metabolizmas);

      36.3.1.2. kategorija EHA 2 – vidutiniškai užterštas oras (iš patalpų, kuriose rūkoma arba buitiniai procesai neintensyvūs – viešbučių kambariai, valgomosios patalpos ir pan.);

      36.3.1.3. kategorija EHA 3 – žymiai užterštas oras (iš specialių rūkymo patalpų, tualetų, virtuvių, drėgnų patalpų ir pan.);

      36.3.1.4. kategorija EHA 4 – labai užterštas oras, kurio užterštumas viršija daugiau kaip 1,5 karto IPRV arba yra blogo kvapo (iš viešojo maitinimo virtuvių, garažų ir pan.).

      36.4. Atstumas tarp oro ėmimo ir šalinimo angų nustatomas toks, kad būtų patenkinti Reglamento 36.1 arba 36.3.1 p. reikalavimai.

      36.5. Užterštas šalinamasis oras išmetamas vertikaliai aukštyn per ortakius ar šachtas be stogelių:

      36.5.1. bendrosios apykaitos sistemomis – iš Asg ir Bsg kategorijų patalpų, šalinant pavojingas medžiagas, kurių IPRV mažesnis kaip 1 mg/m3, arba nemalonaus kvapo medžiagas;

      36.5.2. vietiniais siurbtuvais – toksiškas, jautrinančias, pavojingas aplinkai, nemalonaus kvapo ar sprogias medžiagas.

      Šalinant EHA 3 ir EHA 4 kategorijos orą teiktinas išmetimas vertikaliai aukštyn be stogelio.

       VII SKYRIUS. GAISRINĖS SAUGOS REIKALAVIMAI

       I SKIRSNIS. ĮRANGA

       37. ŠV ir OK sistemų įrenginiai neturi kelti gaisro ar sprogimo kilimo ir plitimo pavojaus [5.5, 5.44].

      37.1. Asg, Bsg ir Cg kategorijų [5.10] pagal sprogimo ir gaisro pavojų patalpose turi būti projektuojamos šildymo oru sistemos arba kitos sistemos atsižvelgiant į Reglamento 7 priedo reikalavimus. Vandens ir garo sistemos su vietiniais šildymo prietaisais neleidžiamos patalpose, kuriose saugomos ar naudojamos medžiagos, kurios po sąlyčio su vandeniu arba vandens garais, gali sudaryti sprogius mišinius, degti ar sprogti. Asg, Bsg ir Cg kategorijų patalpose įrengti vandens ir garo šildymo sistemų įrenginiai turi būti lygiu paviršiumi, leidžiančiu juos lengvai nuvalyti.

      37.2. Įranga ir apsaugos sistemos, skirtos naudoti potencialiai sprogioje aplinkoje [5.16] projektuojamos:

      37.2.1. Asg ir Bsg kategorijų patalpose ir šių kategorijų patalpų dūmų šalinimo, vėdinimo, kondicionavimo ir orinio šildymo bei kitų šiose patalpose esančių sistemų ortakiuose;

      37.2.2. sprogiuosius mišinius šalinančiose sistemose.

      Sprogimo slopinimo sistemų veiksmingumas nustatomas vadovaujantis atitinkamu Lietuvos standartu [5.41].

      37.3. Įranga, neskirta naudoti potencialiai sprogioje aplinkoje, gali būti naudojama Cg, Dg ir Eg kategorijų patalpų vietinio šalinimo sistemose, šalinančiose garų ar dujų junginius, tik jei vykdant technologinį procesą galinčios įvykti avarijos metu (sutrikus technologiniam procesui) arba įrenginio normalaus darbo režime negali susidaryti sprogi medžiagų koncentracija.

      37.4. Asg ir Bsg kategorijų patalpų tiekiamojo vėdinimo, kondicionavimo ir šildymo oru įranga (be oro recirkuliacijos), taip pat šių patalpų oro šilumos atgaunamoji įranga, esanti vėdinimo įrenginių patalpose ir naudojanti kitų kategorijų patalpų šiltą orą, projektuojama neapsaugota nuo sprogimo, jei yra numatyti nuo sprogimo saugantys atbuliniai vožtuvai (pagal 43.3 p.).

      37.5. Iš sprogiųjų dulkių ir oro mišinių degiosios medžiagos valomos dulkių gaudikliais. Jie turi būti:

      37.5.1. skirti naudoti potencialiai sprogioje aplinkoje – jei valoma sausai;

      37.5.2. skirti naudoti potencialiai sprogioje aplinkoje – jei valymas šlapias (taip pat valant putomis); jeigu projekto technologinėje dalyje nustatoma, kad šlapio valymo metu nesusidaro sprogios mišinių koncentracijos, šis reikalavimas netaikomas.

      37.6. Pastatų pastogėse įrengiant išsiplėtimo indus, jie turi būti apšiltinti ne žemesnės kaip A2-s1, d0 [5.10] degumo klasės statybos produktais. Ne žemesnės kaip K0 [5.10] gaisrinio pavojingumo klasės statinio konstrukcijose įrengtiems šildymo elementams degumo reikalavimai nekeliami.

      37.7. Tiekiamo oro skirstytuvų ir traukos grotelių degumo klasė nereglamentuojama.

      37.8. Šilumos utilizatoriai ir triukšmo slopintuvai turi būti pagaminti iš ne žemesnės kaip A2-s1, d0 degumo klasės statybos produktų. Utilizatorių vidiniai šilumos perduodamieji paviršiai (taip pat ir plastikiniai) gali būti C–s2, d1 [5.10] degumo klasės.

      37.9. Draudžiama naudoti sprogiųjų ir degiųjų dulkių nusodinimo kameras.

      37.10. Šildymas krosnimis projektuojamas ir įrengiamas vadovaujantis taisyklėmis [5.42] ir reglamentu [5.12].

       II SKIRSNIS. VĖDINIMO SISTEMŲ JUNGIMAS

       38. Vėdinimo sistemos privalo būti tokio tipo ir taip išdėstytos, kad būtų maksimaliai ribojamas sprogiųjų ir degiųjų oro mišinių (dujų, garų, aerozolių) plitimas.

      38.1. Kiekvienam gaisriniam skyriui [5.10] (jame esančių patalpų grupei) reikia projektuoti atskiras vėdinimo, oro kondicionavimo ir šildymo oru sistemas. Tos pačios kategorijos pagal sprogimo ir gaisro pavojų patalpos, neatskirtos 2 tipo priešgaisrinėmis pertvaromis ir 3 tipo priešgaisrinėmis perdangomis bei turinčios didesnes nei 1 m2 angas į kitas patalpas, laikomos viena patalpa.

      38.2. Sprogiųjų mišinių vietinio šalinimo sistemos turi būti atskirtos nuo bendrosios apykaitos sistemų, atsižvelgiant į šio skyriaus IV skirsnio reikalavimus.

      38.3. Asg ir Bsg kategorijų patalpų vėdinimo įrangą bei įrangą, šalinančią sprogiuosius ar degiuosius oro mišinius, draudžiama įrengti rūsių patalpose.

      38.4. Asg ir Bsg kategorijų patalpų mechaninės bendrosios apykaitos ištraukiamosios vėdinimo sistemos turi būti su vienu rezerviniu ventiliatoriumi (kiekvienai sistemai arba kelioms sistemoms). Šių sistemų našumas turi būti toks, kad normalios eksploatacijos metu patalpoje degiųjų dujų, garų ir dulkių koncentracija būtų 10 kartų mažesnė nei jų ugnies plitimo žemutinė koncentracijos riba (UPŽKR).

      38.4.1. Rezervinis ventiliatorius nėra būtinas, jei:

      38.4.1.1. sustojus bendrosios apykaitos sistemai, galima atjungti susijusius su ja technologinius įrenginius ir neleisti išsiskirti degiosioms dujoms, garams ir dulkėms;

      38.4.1.2. patalpos avarinis vėdinimas laiduoja tokį oro kiekį, kad patalpoje nesusidarytų degiųjų dujų, garų ir dulkių koncentracija, viršijanti 0,1 UPŽKR.

      38.4.2. Sprogiųjų mišinių vietinio šalinimo sistemose rezervinis ventiliatorius turi būti įrengiamas, kai, sustojus pagrindiniam ventiliatoriui, negalima sustabdyti technologinių įrenginių ir tuo atveju degiųjų dujų, garų ir dulkių koncentracija gali viršyti 0,1 UPŽKR. Kai automatiškai įsijungus avarinės ventiliacijos sistemoms degių medžiagų koncentracija ore sumažinama iki 0,1 UPŽKR, rezervinio ventiliatoriaus gali nebūti.

      Kai nėra rezervinio ventiliatoriaus, būtina numatyti automatinį avarinės signalizacijos įjungimą.

      38.5. Asg ir Bsg kategorijų patalpos privalo turėti mechanines bendrosios apykaitos vėdinimo sistemas. Natūralios traukos sistemas šiose patalpose leidžiama projektuoti tik tuo atveju, jei šiltuoju metų laiku jomis garantuojama reikiama oro apykaita.

      38.6. Bendros kelių patalpų vėdinimo, kondicionavimo ir šildymo oru sistemos leidžiamos:

      38.6.1. gyvenamosiose patalpose;

      38.6.2. negyvenamosiose, išskyrus gamybos patalpas, kuriose bendros sistemos leidžiamos tik esant patalpų Eg kategorijai;

      38.6.3. Asg ar Bsg kategorijai priskiriamose gamybos patalpose, esančiose ne daugiau kaip trijuose gretutiniuose aukštuose;

      38.6.4. Cg, Dg arba Eg kategorijai priskiriamose gamybos patalpose;

      38.6.5. Asg, Bsg ar Cg kategorijai priskiriamose sandėliavimo patalpose, esančiose ne daugiau kaip trijuose gretutiniuose aukštuose;

      38.6.6. vieno aukšto atskirame pastate esančiose Asg, Bsg ir Cg kategorijų patalpose, kurių bendras plotas neviršija 1100 m2 ir iš jų yra durys tiesiai į lauką;

      38.6.7. Dg ir Eg kategorijų gamybos patalpose ir Eg kategorijos sandėliavimo patalpose.

      38.7. Kai prie vienos grupės patalpų vėdinimo sistemų prijungiamos kitos grupės patalpų (ne didesnio kaip 200 m2 bendrojo ploto) sistemos, tuomet į bendrą vėdinimo sistemą leidžiama sujungti šių grupių patalpas:

      38.7.1. gyvenamąsias ir negyvenamąsias, išskyrus gamybos; šiuo atveju, ortakyje, aptarnaujančiame kitos paskirties (kategorijos) patalpų grupę, priešgaisrinėje pertvaroje ar perdangoje ties prisijungimo prie kolektoriaus vieta būtina įrengti ugnies vožtuvą;

      38.7.2. Dg, Eg kategorijų gamybos, administracines ir paslaugų patalpas (išskyrus masinio žmonių rinkimosi patalpas);

      38.7.3. Asg, Bsg arba Cg kategorijų gamybos ir bet kurios kitos kategorijos patalpas (išskyrus gyvenamąsias ir masinio žmonių rinkimosi patalpas), atsižvelgiant į 43.2 p. reikalavimus. Ortakyje, aptarnaujančiame skirtingų kategorijų patalpas, priešgaisrinėje pertvaroje ar perdangoje ties prisijungimo prie kolektoriaus vieta būtina įrengti ugnies vožtuvą.

      38.8. Bendrosios apykaitos vėdinimo sistemos, šalinančios orą 5 m spinduliu aplink Cg, Dg ir Eg kategorijų patalpose esančius įrenginius, kuriuose naudojamos degiosios medžiagos, galinčios šioje zonoje sudaryti sprogiuosius mišinius, projektuojamos atskirtos nuo kitų patalpos sistemų, su apsaugančia nuo sprogimo įranga.

      38.9. Atskiros vietinio šalinimo sistemos projektuojamos medžiagoms, kurios besijungdamos tarpusavyje gali sudaryti sprogiuosius mišinius arba dar pavojingesnes medžiagas, šalinti.

      38.10. Degiųjų medžiagų, galinčių susikaupti ortakiuose ir vėdinimo įrangoje, vietinio šalinimo sistemos projektuojamos atskiros kiekvienai patalpai arba kiekvienam įrenginiui.

      38.11. Asg, Bsg kategorijų sandėliavimo patalpose, kuriose gali kauptis dujos ar garai, turi būti mechaninės bendrosios apykaitos vėdinimo sistemos. Natūralios traukos vėdinimo sistemas leidžiama projektuoti, numatant oro šalinimą tik iš viršutinės zonos, jei galintys kauptis dujos ir garai lengvesni už orą, o reikiama oro apykaita neviršija dviejų kartų per valandą. Didesnių kaip 10 t talpos Asg ir Bsg kategorijų sandėliavimo patalpų reikiamai oro apykaitai užtikrinti būtina įrengti rezervines ištraukiamąsias mechanines vėdinimo sistemas. Jų vietinio valdymo įtaisai montuojami pastato (patalpos) išorėje prie įėjimo durų.

      38.12. Nuolat veikiančios sistemos, tiekiančios orą į vieną arba grupę Asg ir Bsg kategorijų patalpų tambūrus-šliuzus, projektuojamos su rezerviniu ventiliatoriumi, atskiros nuo kitos paskirties sistemų.

      38.13. Orą tiekti į Asg ir Bsg kategorijų patalpų tambūrus-šliuzus leidžiama:

      38.13.1. šių patalpų oro tiekimo sistemomis;

      38.13.2. Cg, Dg ir Eg kategorijų oro tiekimo sistemomis.

      Šiais atvejais būtina numatyti rezervinį ventiliatorių, laiduojantį reikiamą oro apykaitą tambūre-šliuze, ir kilus gaisrui, automatinį oro tiekimo atjungimą į Asg, Bsg, Cg, Dg ir Eg kategorijų patalpas.

      Oro tiekimo į kitos paskirties patalpų bei Cg, Dg ir Eg kategorijų patalpų tambūrus-šliuzus sistemas galima projektuoti bendras su aptarnaujamų patalpų sistemomis.

      38.14. Asg ir Bsg kategorijų pastatuose liftų šachtoje perteklinis oro slėgis turi būti 20 Pa didesnis už šalia esančių patalpų oro slėgį.

       III SKIRSNIS. ŠILDYMO IR VĖDINIMO ĮRENGINIŲ PAVIRŠIŲ TEMPERATŪRA

       39. Šildymo ir vėdinimo įrenginių paviršių temperatūra neturi viršyti saugių ribų. Karšti paviršiai turi būti per saugų atstumą nuo pastato konstrukcijų ir kitų inžinerinių tinklų.

      39.1. Karštus dujų, garų, aerozolių ir dulkių užsiliepsnojimo pavojų keliančių patalpų šildymo ir vėdinimo įrenginių, vamzdynų ir ortakių paviršius reikia izoliuoti šilumą izoliuojančiomis medžiagomis, kurių šiluminė varža užtikrintų, kad šildymo ir vėdinimo įrenginių, vamzdynų ir ortakių paviršiaus temperatūra būtų 20% žemesnė nei dujų, garų, aerozolių ir dulkių savaiminio užsiliepsnojimo temperatūra.

      39.2. Vamzdynų šiluminė izoliacija pagal degumą skirstoma į šias klases: A1L, A2L, BL, CL, DL, EL ir FL [5.10, 5.27]. FL klasės izoliacijai degumo reikalavimai nekeliami.

      39.3. Šildymo sistemos ir prietaisai parenkami pagal Reglamento 7 priedą.

      39.4. Šilumnešio temperatūra turi būti ne mažiau kaip 20% žemesnė nei patalpose esančių medžiagų savaiminio užsiliepsnojimo temperatūra (įvertinant Reglamento 39.1 p. reikalavimus).

      39.5. Šildymas dujomis ir elektra draudžiamas:

      39.5.1. Asg ir Bsg kategorijų patalpose;

      39.5.2. II ir III atsparumo ugniai pastatų [5.10] Cg kategorijos patalpose, kai šilumos atiduodamojo paviršiaus temperatūra viršija 1100C.

      39.6. Spindulinių šildytuvų charakteristikos ir jų įrengimas turi atitikti gamintojo nurodymus bei patalpoje vykstančių procesų gaisrinį pavojingumą, patalpos atitvarų ir joje esančių medžiagų degumą bei išdėstymą, žmonių veiklos patalpoje pobūdį.

      39.7. Jei šilumnešio temperatūra viršija 1050C, atstumas nuo vamzdynų ir ortakių iki konstrukcijų iš žemesnės kaip A2–s1, d0 degumo klasės statybos produktų turi būti ne mažesnis kaip 0,1 m. Jei atstumas mažesnis, vamzdynai ir ortakiai turi būti izoliuojami ne žemesnės kaip A2L degumo klasės statybos produktais taip, kad vamzdynų paviršiaus temperatūra neviršytų 1050C.

      39.8. Asg, Bsg ir Cg kategorijų patalpose šildymo prietaisus būtina įrengti ne mažesniu kaip 0,1 m atstumu nuo sienų. Šildymo prietaisus draudžiama įrengti nišose.

      39.9. Visų paskirčių Asg, Bsg ir Cg kategorijų patalpose šildymo prietaisus reikia atitverti leidžiančiais juos valyti ekranais, įrengtais iš A1 degumo klasės statybos produktų, arba šildymo prietaisus įrengti lygiais paviršiais.

      39.10. Viename kanale draudžiama tiesti šildymo sistemų ir degių skysčių, garų bei dujų, kurių pliūpsnio temperatūra žemesnė kaip 1700C, vamzdynus.

       IV SKIRSNIS. VĖDINIMO ĮRANGOS IŠDĖSTYMAS

       40. Vėdinimo sistemose cirkuliuojančio oro parametrai neturi kelti gaisro ar sprogimo pavojaus.

      40.1. Vietinio šalinimo sistemomis šalinamų degiųjų dujų, garų, aerozolių ir dulkių koncentracija turi būti 50% žemesnė už ugnies plitimo žemutinę koncentracijos ribą.

      40.2. Oro recirkuliacija draudžiama iš:

      40.2.1. Asg ir Bsg kategorijų patalpų (išskyrus oro užtvaras);

      40.2.2. 5 m spindulio zonų nuo Cg, Dg ir Eg kategorijų patalpose esančių įrenginių, jei šiose zonose gali susidaryti degiųjų dujų, garų ir aerozolių sprogiųjų oro mišinių [5.38, 5.39, 5.40];

      40.2.3. sprogiųjų oro mišinių vietinio šalinimo sistemų;

      40.2.4. tambūrų-šliuzų.

      Orą recirkuliuoti nedraudžiama iš dulkių ir oro mišinių vietinio šalinimo sistemų, išvalius iš oro dulkes.

      41. Šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo įranga turi būti išdėstyta taip, kad gaisro ar sprogimo pavojus būtų kuo mažesnis.

      41.1. Vėdinimo sistemų įrenginius, neatitvertus statybinėmis konstruk­cijo­mis, draudžiama statyti Asg, Bsg ir Cg kategorijų sandėliavimo patalpose. Avarinio vėdinimo, oro užtvarų ir vietinio šalinimo sistemų įranga gali būti jų aptarnaujamose patalpose. Cg kategorijos sandėliavimo patalpose ir pastogėse leidžiama statyti sumontuotą sekcijinėse kamerose vėdinimo įrangą, jei kamerų sienučių atsparumas ugniai ne mažesnis kaip EI45, taip pat tenkinami kiti šio Reglamento VII skyriaus reikalavimai.

      41.2. Asg ir Bsg kategorijų patalpų vėdinimo ir sprogiųjų mišinių vietinio šalinimo sistemų įrangą draudžiama įrengti rūsiuose.

      41.3. Dulkių ir oro sprogiųjų mišinių pirminiai sausojo valymo dulkių gaudikliai turi būti įrengti prieš oro šildymo įrenginius, o papildomojo valymo – prieš oro tiekimo į patalpą įtaisus.

      41.4. Dulkių ir oro sprogiųjų mišinių sausojo valymo dulkių gaudikliai turi būti įrengti prieš ventiliatorius. Šis reikalavimas neprivalomas jei ventiliatoriai skirti naudoti potencialiai sprogioje aplinkoje.

      41.5. Dulkių ir oro mišinių sausojo valymo dulkių gaudikliai turi būti išorėje, ne arčiau kaip per 10 m nuo gamybos ir pramonės paskirties pastatų sienų arba atskiruose pastatuose kartu su ventiliatoriais. Leidžiama sprogiųjų dulkių ir oro mišinių sausojo valymo dulkių gaudiklius įrengti prie aklinų ne žemesnio kaip REI-M 120 atsparumo ugniai [5.10] išorinių pastato sienų.

      Dulkių gaudiklius be įrangos sukauptoms dulkėms nepertraukiamai šalinti (jei jų našumas ne daugiau kaip 15 tūkst. m3/h oro, kai dulkių kiekis bunkeriuose ir rezervuaruose iki 60 kg), taip pat dulkių gaudiklius su įranga sukauptoms dulkėms nepertraukiamai šalinti leidžiama rengti gamybos ir pramonės paskirties pastatų (išskyrus rūsius) atskirose vėdinimo įrangos patalpose kartu su ventiliatoriais.

      41.6. Dulkių ir oro mišinių sausojo valymo dulkių gaudiklius reikia įrengti:

      41.6.1. I atsparumo ugniai laipsnio pastatų išorėje, prie sienų, jei per visą pastato aukštį ne mažesniu kaip 2 m horizontaliuoju atstumu nuo dulkių gaudiklių nėra langų arba jei jie yra ne mažesnio kaip EW30 atsparumo ugniai [5.10];

      41.6.2. II ir III atsparumo ugniai laipsnio pastatų išorėje, ne mažesniu kaip 10 m atstumu nuo sienų;

      41.6.3. Leidžiama dulkių ir oro mišinių sausojo valymo dulkių gaudiklius įrengti pastatų viduje (išskyrus rūsius), atskirose vėdinimo įrangos patalpose kartu su ventiliatoriais, kitais dulkių ir oro mišinių dulkių gaudikliais, taip pat gamybos ir pramonės paskirties pastatų viduje (išskyrus Asg ir Bsg kategorijų patalpas), kai vėdinimo įrangos našumas ne didesnis kaip 15 tūkst. m3/h, oro ir dulkių gaudikliai sublokuoti su technologine įranga.

      41.7. Oro tiekimo, kondicionavimo ir šildymo oru sistemų įrangą, skirtą Asg, Bsg ar Cg kategorijų patalpoms aptarnauti, draudžiama įrengti bendroje patalpoje su kitų kategorijų ir administracinių bei paslaugų patalpų vėdinimo sistemų įrenginiais.

      41.8. Asg ir Bsg kategorijų patalpų ištraukiamųjų vėdinimo sistemų įrangą draudžiama rengti bendroje patalpoje su kitų vėdinimo sistemų įrenginiais.

      Asg ir Bsg kategorijų patalpų ištraukiamąsias bendrosios apykaitos vėdinimo sistemas leidžiama įrengti bendrose vėdinimo įrangos patalpose kartu su sprogiųjų mišinių vietinio šalinimo įrenginiais arba su šlapiaisiais dulkių gaudikliais, užtikrinant, kad į ortakius nepatenka ir juose nesikaupia degiosios medžiagos.

      Draudžiama Cg kategorijos patalpų ištraukiamąsias sistemas įrengti bendroje patalpoje su Dg kategorijos patalpų ištraukiamosiomis sistemomis.

      41.9. Sprogiųjų mišinių vietinio šalinimo įrenginių negalima įrengti bendroje patalpoje su kita vėdinimo įranga, išskyrus 41.8 p. nurodytus atvejus.

      41.10. Mažiausias atstumas Iz, m, nuo degiųjų arba sprogiųjų garų, dujų, dulkių ir oro mišinių vietinio šalinimo sistemų išmetamųjų angų iki galimų užsiliepsnojimo šaltinių (kibirkštys, aukštos temperatūros dujos ir t.t.) apskaičiuojamas pagal žemiau pateiktą formulę, tačiau negali būti mažesnis kaip 10 metrų:

      lz = 4 D q/qz,

      čia: D – angos skersmuo, m;

      q – degiųjų dujų, garų, dulkių koncentracija, išmetamojoje angoje, mg/m3;

      qz – degiųjų dujų, garų, dulkių koncentracija, mg/m3, lygi 0,1 UPŽKR.

      42. Vėdinimo ir oro kondicionavimo įrangos patalpos neturi kelti gaisro ar sprogimo išplitimo pavojaus.

      42.1. Ištraukiamųjų sistemų įrenginių patalpos priskiriamos tai pačiai gamybos pavojingumo kategorijai [5.10] kaip ir aptarnaujamos patalpos. keleto skirtingų kategorijų pagal sprogimo ir gaisro pavojų patalpų ištraukiamųjų sistemų vėdinimo įrangos patalpos kategorija nustatoma atsižvelgiant į pavojingiausios aptarnaujamos patalpos kategoriją. Ištraukiamųjų sistemų vėdinimo įrangos patalpos priskiriamos:

      42.1.1. Asg arba Bsg kategorijai, kai vietinio šalinimo sistemos šalina sprogius mišinius iš Cg, Dg ir Eg kategorijų patalpose esančių technologinių įrenginių [5.10];

      42.1.2. Eg kategorijai, kai vietinio šalinimo sistemose, šalinančiose sprogius dulkių ir oro mišinius, yra (prieš ventiliatorius) šlapiojo valymo dulkių gaudikliai;

      42.1.3. Eg kategorijai P.1, P.2, P.3, P.4 paskirties pastatuose [5.10].

      42.2. Tiekiamųjų sistemų vėdinimo įrangos patalpos priskiriamos:

      42.2.1. Cg kategorijai, jei sistema recirkuliuoja orą iš Cg kategorijos patalpų (atvejais, kai recirkuliuojamas oras valomas šlapiais ar putiniais dulkių gaudikliais – Eg kategorijai);

      42.2.2. patalpos kategorijai, jei aptarnaujamos patalpos oro šiluma vartojama oriniuose šilumos utilizatoriuose;

      42.2.3. Eg kategorijai – visais kitais atvejais.

      42.3. Patalpos, kuriose yra šaldymo įrenginiai ir siurbliai su šaldymo agentu chladonu, priskiriamos Eg gamybos pavojingumo kategorijai, o su amoniaku – Bsg kategorijai.

      42.4. Šaldymo įrenginių patalpose turi būti mechaninis bendrosios apykaitos vėdinimas. Skaičiuojamasis oro apykaitos kartotinumas:

      42.4.1. naudojant chladoną – 3h-1, o avarijos atveju – 5h-1;

      42.4.2. naudojant amoniaką – 4h-1, o avarijos atveju – 11h-1.

      42.5. Vėdinimo įrangos patalpas reikia įrengti 1 tipo priešgaisrinių sienų [5.10] ribojamame plote, kuriame yra aptarnaujamos patalpos.

      Vėdinimo įrangos patalpa gali būti už 1 tipo priešgaisrinės sienos arba gaisriniame skyriuje I laipsnio atsparumo ugniai pastatuose. Šiuo atveju patalpa turi būti atskirta 2 tipo priešgaisrinėmis sienomis arba 1 tipo priešgaisrinėmis pertvaromis ir 3 tipo priešgaisrinėmis perdangomis. Patalpa turi šlietis tiesiai prie 1 tipo priešgaisrinės sienos, o ortakiuose, kertančiuose šią sieną, būtini ugnies vožtuvai.

      42.6. Sprogiųjų mišinių vietinio šalinimo sistemų su sausaisiais dulkių gaudikliais vėdinimo įrangos patalpas draudžiama rengti po masinio žmonių rinkimosi patalpomis.

      42.7. Per vėdinimo įrangos patalpas draudžiama tranzitu kloti lengvai užsiliepsnojančių, degiųjų skysčių ir dujų vamzdynus.

       V SKIRSNIS. ORTAKIAI

       43. Vėdinimo sistemų ortakiai, jų įranga ir išdėstymas turi maksimaliai riboti degimo produktų plitimą pastate.

      43.1. Ortakių atsparumas ugniai nustatomas vadovaujantis standartu [5.28], ugnies vožtuvų atsparumas ugniai – vadovaujantis standartu [5.29].

      43.2. Tam, kad būtų ribojamas degimo produktų plitimas, bendrosios apykaitos, šildymo oru ir kondicionavimo sistemų ortakiuose būtina įrengti:

      43.2.1. ortakių iš įvairių aukštų prijungimo prie vertikalaus kolektoriaus vietose P.2, P.3, P.4 [5.10] grupės pastatuose – ugnies vožtuvus;

      43.2.2. ortakių iš įvairių aukštų prijungimo prie horizontalaus kolektoriaus vietose P.1, P.2, P.3, P.4 grupės trijų aukštų ir aukštesnių pastatų ir P5 grupės Dg ir Eg kategorijos patalpose – oro uždorius;

      43.2.3. ortakiuose, skirtuose Asg, Bsg ar Cg kategorijų patalpoms aptarnauti, tose vietose, kur ortakiai kerta artimiausias vėdinamosios patalpos priešgaisrines perdangas ir pertvaras – ugnies vožtuvus;

      43.2.4. kiekviename ortakyje, skirtame aptarnauti vienai iš Asg, Bsg arba Cg kategorijų patalpų grupei (išskyrus sandėliavimo patalpas), kai patalpų grupės bendras plotas ne didesnis kaip 300 m2, o patalpos, įrengtos viename aukšte su durimis į bendrą koridorių, tose vietose, kur ortakis, atsišakodamas į ventiliatorių, kerta priešgaisrines perdangas ar pertvaras – ugnies vožtuvus;

      43.2.5. Asg, Bsg arba Cg kategorijos patalpų pavienių ortakių prijungimo prie horizontalaus arba vertikalaus kolektoriaus vietose – atbulinius vožtuvus.

       Pastabos:

      1. Ugnies vožtuvus reikia tvirtinti pertvaroje arba iš bet kurios pertvaros pusės taip, kad ortakio (nuo pertvaros iki vožtuvo) atsparumas ugniai liktų ne mažesnis kaip pertvaros.

      2. Jei pagal techninius reikalavimus vožtuvų arba oro uždorių įrengti negalima, tai kiekvienai patalpai būtina numatyti atskiras vėdinimo sistemas.

      3. Sprogiųjų ir degiųjų oro junginių vietinio šalinimo sistemų ortakius reikia projektuoti pagal aptarnaujamos zonos kategoriją ir 43.2 p. reikalavimus.

      4. P.1, P.2, P.3, P.4 (išskyrus gydymo paskirties pastatus ir specialiosios paskirties pastatų gydymo patalpų miegamuosius korpusus) pastatų šiltomis pastogėmis leidžiama sujungti bendrosios apykaitos ištraukiamojo vėdinimo ortakius.

       43.3. Asg ir Bsg kategorijų patalpų, taip pat šiose patalpose esančių kitos paskirties patalpų tiekiamųjų sistemų ortakiuose būtini apsaugantys nuo sprogimo atbuliniai vožtuvai. Vožtuvai įrengiami vietose, kur ortakiai kerta vėdinimo įrangos patalpos pertvaras ir perdangas.

      43.4. Ortakiai iš A1 degumo klasės statybos produktų privalomi:

      43.4.1. sprogiųjų ir degiųjų mišinių vietinio šalinimo sistemose;

      43.4.2. avarinėse sistemose;

      43.4.3. sistemose, kuriose transportuojamo oro temperatūra didesnė kaip 800C;

      43.4.4. bendrosios apykaitos ortakių tranzitinėse dalyse, kolektoriuose, oro kondicionavimo, šildymo oru sistemose P.1, P.2, P.3, P.4, P.5.1 grupių pastatuose;

      43.4.5. vėdinimo įrangos patalpose;

      43.4.6. techniniuose aukštuose ir rūsiuose.

      43.5. Ortakiai iš ne žemesnės kaip C–s2, d1 degumo klasės statybos produktų gali būti projektuojami vienaaukščiuose gyvenamuosiuose (P.1 grupė) pastatuose; P.2, P.3, P.4 grupių pastatuose; gamybos ir pramonės paskirties Eg kategorijos pastatuose (išskyrus masinio žmonių rinkimosi patalpas, bei sistemose, nurodytose 43.4.1, 43.4.2, 43.4.3 p.).

      Ortakiai iš žemesnės kaip C–s2, d1 degumo klasės statybos produktų gali būti jais vėdinamoje patalpoje (išskyrus 43.4 p. nurodytų sistemų ortakius).

      43.6. Eg kategorijos patalpų sistemų ortakiuose, esančiuose šiose patalpose, gali būti lankstūs intarpai ir atšakos iš F degumo klasės statybos produktų, jei jie ne ilgesni kaip 10% ortakio iš ne žemesnės kaip C–s2, d1 degumo klasės statybos produktų ilgio arba 5% ortakio, iš ne žemesnės kaip A2–s1, d0 degumo klasės statybos produktų ilgio. Lankstieji intarpai prie ventiliatorių turi būti iš ne žemesnės kaip B–s1, d0 degumo klasės statybos produktų (išskyrus sistemas, nurodytas 43.4.1, 43.4.2, 43.4.3 punktuose).

      43.7. Siekiant apsaugoti ortakius nuo korozijos, leidžiama juos dažyti degiais dažais ne storesniu kaip 0,5 mm sluoksniu.

      43.8. Tranzitinių ortakių ir kolektorių (visu jų ilgiu iki vėdinimo įrangos patalpos), kertančių jais vėdinamos patalpos perdangas, priešgaisrines sienas arba priešgaisrines pertvaras, atsparumas ugniai nustatomas pagal Reglamento 9 priedą.

      43.9. P.2, P.3, P.4 grupės pastatų patalpose, Cg (išskyrus sandėliavimo patalpas), Dg ir Eg kategorijų gamybos patalpose gali būti nenormuojamo atsparumo ugniai tranzitiniai ortakiai iš ne žemesnės kaip A2–s1, d0 degumo klasės statybos produktų, tačiau kiekvienoje susikirtimo su didesnio kaip EI 15 atsparumo ugniai perdanga ir EI 45 atsparumo ugniai pertvara [5.10] vietoje turi būti įrengiami ugnies vožtuvai.

      43.10. Bet kurios paskirties sistemų tranzitiniai ortakiai ir kolektoriai gali būti:

      43.10.1. iš C–s2, d1 [5.10] ir žemesnės degumo klasės statybos produktų, jei kiekvienas ortakis tiesiamas atskiroje šachtoje ar izoliuojamas ne žemesnės kaip A1L degumo klasės statybos produktais, kurio atsparumas ugniai ne mažesnis kaip EI 30;

      43.10.2. iš A2–s1, d0 degumo klasės statybos produktų mažesnio nei normuojamo atsparumo ugniai, tačiau ortakių ir kolektorių (Asg, Bsg ir Cg kategorijų patalpose) atsparumas ugniai turi būti ne mažesnis kaip E15. Ortakiai ir kolektoriai turi būti nutiesti bendroje šachtoje iš ne žemesnės degumo klasės kaip A2–s1, d0 statybos produktų, o šachtos atsparumas ugniai turi būti ne mažesnis kaip EI 30.

      43.11. Vėdinimo įrangos patalpose klojamų ortakių ir kolektorių atsparumas ugniai nenormuojamas, išskyrus tranzitinius ortakius ir kolektorius.

      43.12. Tambūrų-šliuzų prieš Asg ir Bsg kategorijų patalpas bei sprogiųjų mišinių vietinio šalinimo vėdinimo sistemų tranzitinių ortakių atsparumas ugniai turi būti ne mažesnis kaip EI 30.

      43.13. Angose bei ortakiuose, kertančiuose perdangas, sienas ir priešgaisrines pertvaras, ugnies vožtuvų atsparumas ugniai turi būti:

      43.13.1. EI 60, kai priešgaisrinės perdangos, sienos arba priešgaisrinės pertvaros atsparumas ugniai ne mažesnis kaip EI 60 arba REI 60;

      43.13.2. E 30, kai perdangos arba pertvaros atsparumas ugniai ne mažesnis kaip EI 45 arba REI 45;

      43.13.3. E 15, kai perdangos arba pertvaros atsparumas ugniai EI 15 arba REI 15.

      Kitais atvejais ugnies vožtuvo atsparumas ugniai turi būti toks pat kaip ir ortakio, kuriam jis skirtas, bet ne mažesnis kaip E 15.

      EI 60 atsparumo ugniai ugnies vožtuvai visais atvejais turi būti elektromechaniniai.

      43.14. Ortakius leidžiama kloti priešgaisrinėse sienose nesumažinant sienų atsparumo ugniai.

      43.15. Pastato K0 gaisrinio pavojingumo klasės konstrukcijų tuštumomis leidžiama trans­por­tuo­ti orą, kuriame nėra lengvai besikondensuojančių garų. Šiuo atveju konstrukcijos turi būti hermetiškos, lygaus vidinio paviršiaus, o ortakiai įrengiami taip, kad juos būtų galima valyti.

      43.16. Tranzitinius ortakius (išskyrus tiekiamojo priešdūminio vėdinimo) draudžiama tiesti laiptinėse.

      43.17. Asg ir Bsg kategorijų patalpų vėdinimo ir vietinio sprogiųjų mišinių šalinimo sistemų ortakius draudžiama rengti rūsiuose ir pogrindžiuose.

      43.18. Tranzitinių ortakių ir sienų, perdangų, pertvarų susikirtimo vietas būtina užpildyti statybos produktais, nesumažinant kertamos konstrukcijos normuojamo atsparumo ugniai.

      43.19. Ortakius, kuriais transportuojami sprogieji mišiniai, leidžiama kirsti vamzdynais, kai jais tiekiamo šilumnešio temperatūra ne mažiau kaip 20% žemesnė už dujų, garų, dulkių ir aerozolių savaiminio užsiliepsnojimo temperatūrą.

      43.20. Ortakių viduje ir 50 mm atstumu nuo jų sienelių ortakio išorėje draudžiama tiesti degiųjų medžiagų transportavimo vamzdynus, kabelius ir elektros laidus. Šiomis komunikacijomis taip pat draudžiama kirsti ortakius.

      43.21. Tais atvejais, kai šalinamų degiųjų dujų ir oro mišiniai yra lengvesni už orą, bendrosios apykaitos oro šalinimo ir vietinio šalinimo sistemų ortakiai turi būti ne mažesnio kaip 0,005 nuolydžio prieš oro judėjimo kryptį.

      43.22. Ortakiai, kuriuose gali kauptis arba kondensuotis degiosios medžiagos, turi būti ne mažesnio kaip 0,005 nuolydžio oro judėjimo kryptimi. Be to turi būti numatoma galimybė šalinti susikaupusias degiąsias medžiagas.

       VI SKIRSNIS. ORO MAINŲ VYKDYMAS

       44. Oro mainai turi vykti taip, kad patalpoje nesusidarytų pavojinga sprogiųjų ar degiųjų medžiagų koncentracija.

      44.1. Į Asg ir Bsg kategorijos patalpų tambūrus-šliuzus būtina tiekti švarų orą.

      44.2. Tambūruose-šliuzuose oro slėgis turi būti 20 Pa didesnis už vėdinamos patalpos oro slėgį, o oro kiekis – ne mažesnis kaip 250 m3/h kiekvienam tambūrui-šliuzui.

      44.3. Patalpų, kuriose yra dujiniai įrenginiai, ištraukiamųjų sistemų oro šalinimo angose turi būti nepertraukiamos oro kaitos grotelės.

      44.4. Viršutinėje patalpos zonoje ištraukiamosios bendrosios apykaitos vėdinimo angos turi būti:

      44.4.1. ne didesniu kaip 0,4 m atstumu nuo lubų arba denginio paviršiaus iki angos viršaus sprogiesiems dujų, garų, aerozolių ir oro junginiams (išskyrus vandenilio ir oro mišinius) šalinti;

      44.4.2. ne didesniu kaip 0,1 m atstumu iki angos viršaus 4 m aukščio ir žemesnėse patalpose, o aukštesnėse nei 4 m patalpose – ne didesniu kaip 0,4 m atstumu, vandenilio ir oro junginiams šalinti.

      44.5. Avarinio vėdinimo įtaisai (grotelės, atvamzdžiai), šalinantys degiąsias dujas, garus ir aerozolius, turi būti įrengiami:

      44.5.1. darbo zonoje, kai dujų ir garų tankis didesnis už oro;

      44.5.2. viršutinėje zonoje, kai dujų ir garų lyginamasis svoris mažesnis už oro.

       VII SKIRSNIS. PRIEŠDŪMINIS VĖDINIMAS

       45. Priešdūminės vėdinimo (dūmų šalinimo) sistemos privalo garantuoti gaisro metu susidarančių dūmų šalinimą, užtikrinantį saugią žmonių evakuaciją iš pastato patalpų.

      45.1. Mechanines priešdūmines vėdinimo (dūmų šalinimo) sistemas projektuoti privaloma:

      45.1.1. P.1, P.2, P.3, P.4 grupių pastatų visų aukštų koridoriuose arba holuose, kurie yra evakuacijos keliai, jei pastato aukštis (nuo gaisrinių mašinų privažiavimo paviršiaus iki pastato aukščiausio aukšto grindų altitudės) didesnis kaip 26,5 m;

      45.1.2. Asg, Bsg ir Cg kategorijų dviejų ir daugiau aukštų pastatų ilgesniuose kaip 15 m koridoriuose, kuriuose nepatenka natūrali šviesa pro išorinėse pastato konstrukcijose esančius langus, stoglangius ir t. t. (pastato išorinės konstrukcijos tuo pačiu turi būti ir koridoriaus išorinėmis konstrukcijomis);

      45.1.3. kiekvienoje P.5 grupės patalpoje, kurioje yra nuolatinės darbo vietos be natūralios šviesos arba su natūralia šviesa, tačiau joje nėra mechanizuotų įrenginių langams, stoglangiams, vartams ir t. t., esantiems aukščiau nei 2,2 m, atidaryti (atvirų angų plotas turi būti pakankamas dūmams šalinti gaisro metu), jei patalpos skiriamos Asg, Bsg ir Cg kategorijoms, o III laipsnio atsparumo ugniai pastatuose – bet kuriai kategorijai;

      45.1.4. P.2, P.3, P.4 grupės pastatų masinio žmonių rinkimosi patalpose be natūralios šviesos;

      45.1.5. 55 m2 ir didesnio ploto be natūralios šviesos patalpose, kuriose saugomos ir vartojamos degiosios medžiagos ir yra nuolatinės darbo vietos;

      45.1.6. be natūralios šviesos drabužinėse, kurių plotas didesnis nei 200 m2.

      45.2. Mechaninės priešdūminės vėdinimo (dūmų šalinimo) sistemos neprojektuojamos:

      45.2.1. patalpose, kurių uždūminimo laikas ilgesnis už saugios žmonių evakuacijos iš šių patalpų laiką, išskyrus Asg ir Bsg kategorijų patalpas;

      45.2.2. patalpose, kurių plotas mažesnis kaip 200 m2 ir jose įrengta automatinė gaisro gesinimo sistema, išskyrus Asg ir Bsg kategorijų patalpas;

      45.2.3. patalpose, kuriose yra automatiniai gesinimo dujomis įrenginiai, nepriklausomai nuo patalpos ploto;

      45.2.4. koridoriuose ir holuose, kai iš visų patalpų su durimis į šį koridorių dūmai šalinami tiesiogiai į lauką mechaninėmis dūmų šalinimo sistemomis.

       Pastaba. Jei pagrindinės patalpos, kurioje įrengta mechaninė dūmų šalinimo sistema, plote yra kitos mažesnės kaip 50 m2 patalpos, šiose patalpose mechaninės dūmų šalinimo sistemos projektuoti neprivaloma, o šalinamų dūmų kiekis skaičiuojamas pagal visą pagrindinės patalpos plotą. Ne didesnėse kaip 200 m2 ploto gamybos patalpose dūmus galima šalinti per koridorių.

       45.3. Koridorių ir holų dūmų šalinimo sistemos projektuojamos atskirtos nuo kitų vėdinimo sistemų.

      45.4. Dūmų išsiurbiamuosius įtaisus būtina įrengti po koridorių ir holų lubomis, dūmų šachtose. Šiuos įtaisus leidžiama jungti prie dūmų šachtos atšakų. Didžiausias koridoriaus ilgis, kuriame yra vienas dūmų išsiurbiamasis įtaisas, turi būti ne didesnis kaip 30 m. Prie koridoriaus ar holo dūmų šalinimo sistemos leidžiama prijungti ne daugiau kaip du vieno aukšto dūmų išsiurbiamuosius įtaisus.

      45.5. Patalpas, kurių plotas didesnis, kaip nurodyta 10 priede (žr. 5.2 p.), būtina suskirstyti į dūmų zonas, įvertinant, kad gaisras gali kilti vienoje iš jų. Kiekvieną dūmų zoną reikia atskirti stacionariomis arba kilus gaisrui nusileidžiančiomis ištisinėmis nedegiomis, ne mažesnio kaip EI 15 atsparumo ugniai dūmų, užtvaromis. Dūmų užuolaidos aukštis turi būti toks, kad iš suformuoto dūmų rezervuaro priklausomai nuo dūmų šalinimo sistemų parametrų dūmai nesklistų į gretimus dūmų rezervuarus.

      45.6. Dūmų šalinimo sistemų parametrai nustatomi pagal 10 priedą.

      45.7. Dūmai iš vienaaukščių pastatų (išskyrus 45.1 punkte nurodytus) šalinami natūralios traukos sistemomis, naudojant įrengtus dūmų šachtose dūmų vožtuvus arba atidaromus stoglangius.

      45.7.1. Ne toliau kaip iš 15 m pločio prie langų esančios zonos dūmus galima šalinti pro viršlangius, kurių apačia yra ne žemiau kaip 2,2 m nuo grindų.

      45.7.2. 15 m ir aukštesnėse patalpose būtina projektuoti mechanines dūmų šalinimo sistemas. Kiekvienai izoliuotai patalpai galima numatyti atskiras natūralios traukos šachtas.

      45.7.3. Kai pastate įrengta mechaninė dūmų šalinimo sistema, kiekviename aukšte prie vertikaliojo kolektoriaus leidžiama prijungti ne daugiau kaip keturias patalpas arba keturias dūmų zonas.

      45.7.4. Be natūralios šviesos arba 200 m2 ploto ir didesnėse bibliotekų, knygų saugyklų, archyvų, popieriaus sandėliavimo patalpose įrengiamos mechaninės dūmų šalinimo sistemos. Iš mažesnių kaip 200 m2 bibliotekų, knygų saugyklų, archyvų, popieriaus sandėliavimo patalpų dūmus galima šalinti natūralios traukos sistemomis.

      45.8. Gaisro metu lauko oras turi būti tiekiamas į:

      45.8.1. liftų šachtas, jei išėjimuose iš liftų nėra tambūrų-šliuzų (pastatuose su neuždūmijamomis laiptinėmis);

      45.8.2. neuždūmijamas N2 tipo laiptines [5.10];

      45.8.3. N3 tipo neuždūmijamų laiptinių tambūrus-šliuzus;

      45.8.4. rūsyje prieš liftus esančius tambūrus-šliuzus (P.2, P.3, P.4, P.5.1 grupių pastatuose);

      45.8.5. tambūrus-šliuzus prieš laiptines, nusileidžiančias į rūsį, kuriame yra Asg, Bsg ar Cg kategorijos patalpos.

      45.9. Tiekiamoji priešdūminė vėdinimo sistema privalo garantuoti ne mažesnį kaip 20 Pa oro slėgį:

      45.9.1. liftų šachtos apačioje, kai visuose aukštuose, išskyrus apatinį, liftų šachtos durys yra uždaros;

      45.9.2. N2 tipo neuždūmijamų laiptinių apačioje, kai durys iš koridoriaus ir holo aukšte, kuriame kilo gaisras, į laiptinę ir iš pastato yra atviros, o visuose kituose aukštuose uždaros;

      45.9.3. N3 tipo neuždūmijamų laiptinių tambūruose-šliuzuose (tame aukšte, kuriame kilo gaisras), kai vienos tambūro durys atviros į koridorių arba holą;

      45.9.4. rūsio tambūruose-šliuzuose, kai visos durys uždaros.

      46. Priešdūminio vėdinimo sistemų įranga turi patikimai veikti per gaisrą ir neleisti plisti degimo produktams.

      46.1. Dūmų šalinimo sistemose būtina numatyti:

      46.1.1. ventiliatorių su elektros varikliu ant vieno veleno, be minkštų intarpų; šių įrenginių apsauga turi atitikti aptarnaujamų patalpų kategoriją; leidžiama naudoti minkštus ne žemesnės kaip A2-s1, d0 degumo klasės intarpus;

      46.1.2. ortakius ir šachtas iš ne žemesnės kaip A2-s1, d0 degumo klasės statybos produktų, kurių atsparumas ugniai – EI 45, jei dūmai šalinami tiesiogiai iš patalpos; EI 30 – iš koridoriaus ir holų; EI 15 – šalinant dujas po gaisro (iš patalpų su automatinėmis dujų gesinimo sistemomis);

      46.1.3. gaisro metu automatiškai atsidarančius dūmų vožtuvus, kurių atsparumas ugniai – EI 30, šalinant dūmus iš patalpų, koridorių ir holų; EI 15 – šalinant dujas po gaisro (iš patalpų su automatinėmis dujų gesinimo sistemomis);

      46.1.4. dūmų šalinimą į lauką ne arčiau kaip per 2 m nuo FROOF(t1) degumo klasės stogo dangos [5.10, 5.35]; jei stogas apsaugotas ne žemesnės kaip A1 degumo klasės statybos produktais 2 m horizontaliu atstumu nuo išmetamosios angos krašto, dūmų šalinimo aukštis nereglamentuojamas. Virš natūralios traukos sistemų šachtų būtinas deflektorius, o mechaninėse sistemose dūmus būtina šalinti išmetimo ortakiais be stogelių;

      46.1.5. atbulinių vožtuvų prie ventiliatoriaus įrengimą.

      Nenormuojamo atsparumo ugniai dūmų vožtuvus leidžiama naudoti vienai patalpai skirtose sistemose.

      Dūmų išsiurbiamuosius įtaisus reikia išdėstyti tolygiai visoje patalpoje ar dūmų zonoje. Vienam išsiurbiamajam įtaisui tenkantis plotas turi būti ne didesnis kaip 900 m2.

      46.2 Dūmų šalinimo ventiliatoriai yra skirstomi į šias klases: F200, F300, F400, F600, F842 [5.32]. Dūmų šalinimo ventiliatoriaus klasė parenkama atsižvelgiant į šalinamų dūmų temperatūrą.

      46.3. Dūmų šalinimo ventiliatoriai turi būti įrengiami 1-mo tipo priešgaisrinėmis pertvaromis atskirtose (ir nuo kitų sistemų) patalpose [5.10].

      Ištraukiamosios sistemos ventiliatorius gali būti įrengiamas ant stogo arba pastato išorėje. Šiuo atveju dūmų šalinimo ventiliatoriai įrengiami atvirai, neatskiriant jų priešgaisrinėmis pertvaromis.

      46.4. Iš patalpų su automatiniais gesinimo dujomis įrenginiais dūmai ir dujos po gaisro šalinami mechaninėmis ištraukiamosiomis sistemomis, garantuojančiomis oro šalinimą iš apatinės patalpos zonos ir 6 h-1 oro apykaitą.

      Patalpos, kurioje yra automatinė dujų gesinimo sistema, ortakiuose (išskyrus tranzitinius), kertančiuose atitvarines konstrukcijas, turi būti ugnies vožtuvai (atsparumas ugniai – pagal 43.13 p.).

      46.5. Dūmams šalinti per gaisrą ir dujoms po gaisro leidžiama naudoti avarinio ir pagrindinio vėdinimo sistemas, kurios atitinka 45.4–45.8 ir 46.1–46.4 punktų reikalavimus.

      46.6. Priešdūminėse tiekiamosiose vėdinimo sistemose būtina įrengti:

      46.6.1. ventiliatorius (be minkštųjų intarpų) atskirose patalpose, atskirtose 1 tipo piešgaisrinėmis pertvaromis ir 3 tipo priešgaisrinėmis perdangomis; ventiliatorius leidžiama įrengti ant stogo ir pastato išorėje, neatskiriant jų priešgaisrinėmis pertvaromis ir perdangomis;

      46.6.2. ortakius iš nežemesnės kaip A2-s1, d0 degumo klasės statybos produktų, ne mažesnio kaip EI 30 atsparumo ugniai;

      46.6.3. atbulinius vožtuvus prie ventiliatorių;

      46.6.4. lauko oro imamąsias angas, kurios turi būti ne arčiau kaip 5 m nuo dūmų išmetimo angų.

       VIII SKIRSNIS. ELEKTROS TIEKIMAS IR AUTOMATIZACIJA

       47. Elektros tiekimas ir automatizacija turi garantuoti patikimą vėdinimo sistemų darbą.

      47.1. Avarinio ir priešdūminio vėdinimo sistemų elektros imtuvams elektros tiekimas turi būti I kategorijos.

      47.2. Pastatuose ir patalpose, kuriose yra mechaninės dūmų šalinimo sistemos, būtina automatinė gaisro signalizacija. Natūralaus dūmų šalinimo sistemų elektros imtuvai gali būti blokuojami su automatinės gaisro gesinimo sistemos įrenginiais ir šiuo atveju pastatuose ir patalpose nebūtina įrengti automatinę gaisro signalizacijos sistemą.

      47.3. Patalpose, kuriose įrengta automatinė gaisro gesinimo sistema arba automatinė gaisrinė signalizacija, vėdinimo ir dūmų šalinimo sistemų elektros imtuvai (išskyrus elektros imtuvus, prijungtus prie vienfazio šviesos tinklo) yra blokuojami su šiais įrenginiais, kad būtų galima:

      47.3.1. atjungti vėdinimo sistemas (išskyrus oro tiekimo į Asg ir Bsg kategorijų patalpų tambūrus-šliuzus sistemas bei priešdūminio vėdinimo sistemas);

      47.3.2. įjungti priešdūminio vėdinimo sistemas (išskyrus 46.4 p. nurodytą atvejį);

      47.3.3. atidaryti dūmų vožtuvus patalpoje, kurioje kilo gaisras, ir uždaryti elektromechaninius ugnies vožtuvus.

      47.4. Patalpų, kuriose nėra automatinės gaisro signalizacijos, turi būti distancinio vėdinimo sistemų išjungimo galimybė. Šiuo atveju distancinio išjungimo įtaisai turi būti ne aptarnaujamose patalpose. Kai vienu metu būtina išjungti visas vėdinimo sistemas Asg ir Bsg kategorijų patalpose, distanciniai įtaisai turi būti pastato išorėje.

      47.5. Distancinio paleidimo įtaisai Asg, Bsg ir Cg kategorijų pastatuose įrengiami prie evakuacinių išėjimo durų aptarnaujamos patalpos viduje arba išorėje. Kituose pastatuose šie įtaisai turi būti lengvai prieinamose vietose, gaisrinių čiaupų spintelėse.

      47.6. Dūmų vožtuvai, stoglangiai, viršlangiai ir langai dūmams šalinti privalo turėti ir automatinį, ir distancinį, ir rankinį valdymus, o patalpose, kurių uždūminimo laikas ilgesnis už saugios žmonių evakuacijos iš šių patalpų laiką (išskyrus Asg ir Bsg kategorijų patalpas), stoglangiai, viršlangiai ir langai dūmams šalinti gali turėti tik autonominį (nepriklausomą nuo kitų sužadinimo sistemų ar žmogaus tiesioginio įsikišimo) ir rankinį valdymus.

      47.7. Ugnies vožtuvai, įrengti ne mažesnio kaip REI45 atsparumo ugniai priešgaisrinėse sienose ar Cg kategorijos patalpų priešgaisrinėse perdangose bei pastatuose, kurių aukštis (nuo gaisrinių mašinų privažiavimo paviršiaus iki pastato aukščiausio aukšto grindų altitudės) didesnis kaip 26,5 m, ortakių iš įvairių aukštų prijungimo prie vertikalaus kolektoriaus vietose privalo būti elektromechaniniai ir turėti automatinį, rankinį ir distancinį valdymus. Šie vožtuvai turi tenkinti atsparumo ugniai vientisumo ir sandarumo kriterijus EI. Kitais, anksčiau nepaminėtais atvejais, ugnies vožtuvai gali turėti tik autonominį ir rankinį valdymus (išskyrus Asg ir Bsg kategorijos patalpas). Į budėtojo postą turi būti perduoti signalai, informuojantys apie elektromechaninio ugnies vožtuvo padėtį.

      47.8. Asg ir Bsg kategorijų patalpose šildymo, vėdinimo ir sprogiųjų mišinių vietinio šalinimo sistemų įrenginiai, metaliniai vamzdynai ir ortakiai turi būti įžeminti.

      47.9. Signalizaciją apie įrenginių darbą („Įjungta“, „Avarija“) privalo turėti:

      47.9.1. vietinio šalinimo sistemos, šalinančios sprogius mišinius;

      47.9.2. Asg ir Bsg kategorijų patalpų ištraukiamosios vėdinimo sistemos.

      47.10. Pastatuose su neuždūmijamomis laiptinėmis, kilus gaisrui, liftų kabinos turi automatiškai nusileisti į pirmą aukštą ir ten likti atidarytomis durimis (išskyrus liftus skirtus ugniagesiams gelbėtojams).

       VIII SKYRIUS. ENERGIJOS TAUPYMAS

       48. Patalpos turi būti vėdinamos ir šildomos taip, kad norminė oro kokybė būtų palaikoma taupiai naudojant energiją.

      48.1. ŠV ir OK projektiniai sprendiniai priimami pagal pastato, technologijos, patalpų mikroklimato, energijos tiekimo, eksploatacijos režimo ypatumus.

      48.2. ŠV ir OK bei pastato architektūriniai statybiniai sprendiniai derinami tarpusavyje nuo pradinės projektavimo stadijos.

      48.3. Kai vienoje ŠV ar OK sistemoje jungiama kelių tiekėjų įranga, projektuotojas atsako už visos sistemos energetinį veiksmingumą. Energetinius įrangos rodiklius pateikia įrangos tiekėjai.

      48.4. Orą aušinti ar drėkinti privaloma tik esant technologijos, higienos ar darbo saugos reikalavimams.

      48.5. Turi būti teikiama pirmenybė vietinėms vėdinimo sistemoms vietoj bendrosios kaitos sistemų, pagal poreikį valdomoms kintamojo oro tūrio vėdinimo ir oro kondicionavimo sistemoms, jei tai neprieštarauja pastate vykdomo technologinio proceso ir/ar konstrukciniams pastato ar sistemos įrengimo reikalavimams.

      48.6. Projektuojant ŠV ir OK sistemas, jei tai ekonomiškai tikslinga, turi būti numatytas šalinamo oro šilumos panaudojimas (žr. 49.4 p.).

      48.7. Energija turi būti taupoma optimaliu ŠV ir OK sistemų valdymu.

      48.8. ŠV ir OK sistemose įrengiami įjungiamoji, išjungiamoji, reguliavimo ir valdymo įtaisai bei aparatūra, įgalinantys sekti pagrindinius lauko ir patalpų oro, įrangos veikimo, energijos vartojimo rodiklius.

      48.9. Vietinės vėdinimo sistemos blokuojamos su aptarnaujamais įrengimais.

      48.10. Oro šalinimo sistemose, kai ortakio skerspjūvio plotas prie ventiliatoriaus daugiau kaip 0,06 m2, įrengiami ventiliatoriui sustojus automatiškai užsidarantys vožtuvai, jei tai neprieštarauja 32 p.

      48.11. Įrengimai, ortakiai ir vamzdynai padengiami šilumos izoliacija, kai tai naudinga ekonomiškai, daro sistemų valdymą patikimesnį, reikalauja priešgaisrinės saugos normos (žr. VII skyrių) arba vengiama kondensacijos.

      48.12. Savitoji ventiliatoriaus galia turi atitikti nustatytas savitosios galios kategorijas [5.36]:

      48.12.1. kategorija SFP 1 – iki 500 W/(m3/s);

      48.12.2. kategorija SFP 2 – 500–750 W/( m3/s);

      48.12.3. kategorija SFP 3 – 750–1250 W/( m3/s);

      48.12.4. kategorija SFP 4 – 1250–2000 W/( m3/s);

      48.12.5. kategorija SFP 5 – virš 2000 W/( m3/s).

      48.13. Tipiniais atvejais būdinga savitoji ventiliatoriaus galia priimama:

      48.13.1. sudėtingų orinio šildymo, vėdinimo, oro kondicionavimo sistemų – kategorija SFP 3;

      48.13.2. paprastų vėdinimo sistemų – kategorija SFP 2.

      Netipiniais atvejais laikomos sistemos, kuriose greta oro tiekimo/šalinimo agregatuose esančios tipinės oro apdorojimo įrangos, statoma papildoma įranga (pvz., papildomi filtrai ar kt.) ar yra specialūs technologijos reikalavimai.

      49. Šv ir ok sistemos turi vartoti minimalų energijos kiekį, tačiau neleistina taupyti energijos, bloginant patalpų oro kokybę.

      49.1. Su recirkuliuojamu oru neturi sklisti nemalonūs kvapai, didėti užterštumo, gaisro ir sprogimo pavojus.

      49.1.1 Recirkuliuoti draudžiama iš patalpų, kuriose išsiskiria:

      49.1.1.1. ligų užkratai arba nemalonaus kvapo teršalai;

      49.1.1.2. kancerogeninės medžiagos.

      49.1.2. Recirkuliuoti leidžiama tik vienos patalpos ribose:

      49.1.2.1. gydymo paskirties pastatuose;

      49.1.2.2. mokslo paskirties pastatuose;

      49.1.2.3. maitinimo paskirties pastatuose;

      49.1.2.4. specialių higienos reikalavimų patalpose.

      49.1.3. Recirkuliuoti leidžiama ribotai:

      49.1.3.1. gyvenamuosiuose namuose – tik vienos šeimos patalpose, recirkuliuojant tik gyvenamųjų kambarių ir koridorių orą;

      49.1.3.2. iš Asg ir Bsg kategorijų patalpų – tik su priešgaisrinės priežiūros institucijų sutikimu.

      49.1.4. Ištraukto iš patalpos oro tinkamumas pakartotinai jį panaudoti nustatomas pagal ištraukto oro užterštumo lygio kategoriją (žr. 36.3.1 p.) ir panaudojimo aplinkybes:

      49.1.4.1. kategorija EHA 1 – oras tinka recirkuliuoti ir pertekėti į kitas patalpas;

      49.1.4.2. kategorija EHA 2 – oras netinka recirkuliuoti (recirkuliacija leidžiama tik esant nuolatinei oro kokybės kontrolei), bet gali pertekėti į tualetus, garažus ir pan. patalpas;

      49.1.4.3. kategorijos EHA 3 ir EHA 4 – oras netinka recirkuliuoti ar pertekėti į kitas patalpas.

      49.2. Šalinamo oro šilumos atgaunamoji įranga (šilumos utilizatoriai) ir slėgis joje parenkami taip, kad šalinamasis oras nepatektų į tiekiamąjį orą.

      49.3. Regeneraciniai sukamieji šilumokaičiai nenaudojami, kai šalinamame ore yra dvokių medžiagų ar ligų užkratų.

      49.4. Šilumos atgaunamosios įrangos tikslingumas pagrindžiamas, įvertinus:

      49.4.1. šalinamo oro kiekį;

      49.4.2. įrangos darbo trukmę;

      49.4.3. šalinamo oro užterštumą ir jo temperatūrą;

      49.4.4. tiekiamo ir šalinamo oro kiekių santykį;

      49.4.5. kitus antrinės šilumos šaltinius;

      49.4.6. papildomą energijos poreikį šilumogrąžos įrangos veikimui (siurbliams, slėgio nuostoliams šilumokaičiuose nugalėti ir kt.).

      50. Išorės durų ir vartų angos turi būti apsaugotos, kad per jas plūstantis lauko oras neišaušintų patalpų:

      50.1. plūstantis lauko oras sulaikomas statybinėmis (tambūrai, sukamosios durys, vožtuvai ir kt.) ir vėdinimo (oro užtvara) priemonėmis;

      50.2. apsaugos priemonės parenkamos tokios, kad atsidarius išorės durims ar vartams, artimiausiose nuolatinėse darbo vietose, o jei jų nėra – aptarnaujamosiose patalpose (holas, laiptinė) vidutinė temperatūra nekristų žemiau apatinės pakankamos temperatūros ribos;

      50.3. apsaugos priemonės skaičiuojamos pagal lauko oro B grupės parametrus, jei nėra nepalankesnio temperatūros ir vėjo greičio derinio.

      50.4. Oro užtvaros privalomos viešojo naudojimo pastatų vestibiulių tarpduriuose, kai intensyviausias žmonių srautas viršija 400 žmonių per valandą arba yra specialūs reikalavimai pastatams priklausomai nuo jų paskirties.

      50.5. Skaičiuojant laikoma, kad pripildomojo tipo oro užtvara veikia visą darbo dieną, o užtveriamojo – tik kai atvira anga. Oro užtvaros šilumos sąnaudos neįtraukiamos į aptarnaujamos patalpos šilumos balansą.

       IX SKYRIUS. AUTOMATIZAVIMAS

       51. ŠV ir OK sistemų automatizavimas turi užtikrinti patikimą ir energiškai efektyvų sistemų veikimą.

      51.1 Automatizacijos ir valdymo lygis parenkamas pagal pastato ir sistemų paskirtį, pastate/patalpoje vykdomų technologinių procesų reikalavimus bei ekonominį tikslingumą.

      51.2. Automatikos sistemos atlieka šias funkcijas:

      51.2.1. reguliavimo – palaiko reikalaujamas oro parametrų reikšmes;

      51.2.2. saugumo – palaiko tokias parametrų reikšmes, kad ŠV ir OK sistemų įranga veiktų saugiai;

      51.2.3. užtikrina saugią statinio eksploataciją apsaugos nuo gaisro ir sprogimo požiūriu (žr. VII sk.);

      51.2.4. valdymo – paleidžia, stabdo įrengimus nustatyta tvarka, pritaiko jų našumą kintančiai apkrovai, kad ŠV ir OK sistemų veikla būtų ekonomiška ir atitiktų apkrovos ypatumus;

      51.2.5. signalizavimo – informuoja apie ŠVir OK įrangos darbą, veiklos sutrikimus, pasirinktas parametrų reikšmes. Signalizuoti privaloma VII skyriaus VIII skirsnyje nurodytais atvejais ir aptarnaujant patalpas be natūralaus apšvietimo (išskyrus dušų, tualetų, persirengimo kambarių, rūbinių ir kt. pagalbines patalpas).

      51.3. Automatinio reguliavimo tikslumas turi atitikti ŠV ir OK įrangos atsako tikslumą.

      51.4. Tipinės ŠV ir OK įrangos valdymo ir reguliavimo metu atliekama:

      51.4.1. matematinių funkcijų sprendimas ir skaičiavimai;

      51.4.2. šildytuvų, elektros variklių, šaldymo mašinų, apšvietimo ir kt. programų loginis valdymas;

      51.4.3. valdymas pagal išorines laiko programas (dienos, savaitės ar mėnesio, su papildoma programa atostogoms);

      51.4.4. optimalus ŠV ir OK sistemų paleidimas ir stabdymas;

      51.4.5. matavimo ir apibendrintų duomenų kaupimas;

      51.4.6. avarijos signalizavimas;

      51.4.7. saugoma nuo užšalimo ir apšalimo;

      51.4.8. sudaroma galimybė prisijungti prie pastato automatizavimo sistemos;

      51.4.9. saugoma nuo pašalinių asmenų poveikio;

      51.4.10. iš anksto pagal lauko oro parametrus parenkama oro ar vandens temperatūra.

      51.5. Operatorius centriniame valdymo punkte turi turėti galimybę:

      51.5.1. valdyti ŠV ir OK sistemas;

      51.5.2. išjungti, įjungti ir keisti siurblių bei ventiliatorių variklių sūkių dažnį;

      51.5.3. valdyti vožtuvus;

      51.5.4. nustatyti oro valymo įrangos stovį;

      51.5.5. gauti ir registruoti normalaus darbo ir avarijų signalus;

      51.5.6. nuskaityti matuojamųjų parametrų vertes (temperatūra ir kt.);

      51.5.7. keisti pasirinktų reguliuojamųjų parametrų verčių ribas;

      51.5.8. gauti ir registruoti energetinę informaciją, sekti jos kitimo tendencijas;

      51.5.9. valdyti ir reguliuoti galios naudojimą;

      51.5.10. įjungti ir išjungti apšvietimą;

      51.5.11. pareikalavus pateikti informaciją apie ŠV ir OK sistemas ir patalpų mikroklimatą.

       X SKYRIUS. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

       52. Asmenys, pažeidę šio Reglamento reikalavimus, atsako Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.

      Maisto produktų ženklinimas

      LIETUVOS RESPUBLIKOS SVEIKATOS APSAUGOS MINISTRO

      Į S A K Y M A S

      DĖL lietuvos higienos normos HN 119:2002 „MAISTO PRODUKTŲ ŽENKLINIMAS“ TVIRTINIMO

      2002 m. gruodžio 24 d. Nr. 677

      Vilnius

      Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos maisto įstatymo (Žin., 2000, Nr. 32-893) 9 straipsnio 2 dalies 4 punktu ir siekdamas įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 27 d. nutarimu Nr. 300 „Dėl Lietuvos pasirengimo narystei Europos Sąjungoje programos (Nacionalinė ACQUIS priėmimo programa) teisės derinimo priemonių ir ACQUIS įgyvendinimo priemonių 2002 metų planų patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 25-910) patvirtinto Teisės derinimo priemonių 2002 metų plano 3.1.6 – T2 priemonę:

      1. T v i r t i n u Lietuvos higienos normą HN 119:2002 „Maisto produktų ženklinimas“ (pridedama).

      2. N u s t a t a u, kad Lietuvos higienos norma HN 119:2002 „Maisto produktų ženklinimas“ įsigalioja 2003 m. liepos 1 d.

      3. P a v e d u ministerijos sekretoriui Eduardui Bartkevičiui įsakymo vykdymo kontrolę.

        Sveikatos apsaugos ministras

                                                        Konstantinas Romualdas Dobrovolskis

      ______________

       

      PATVIRTINTA

      Lietuvos Respublikos

      sveikatos apsaugos ministro

      2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 677

       LIETUVOS HIGIENOS NORMA HN 119:2002 „MAISTO PRODUKTŲ ŽENKLINIMAS“

       Europos Sąjungos teisės aktai, kurių nuostatos perkeltos į šią higienos normą:

      Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/13/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su maisto produktų ženklinimu, pateikimu ir reklamavimu, derinimo // Directive 2000/13/EC of the European Parliament and of the Council of 20 March 2000 on the approximation of the laws of the Member States relating to the labelling, presentation and advertising of foodstuffs;

      Komisijos direktyva 1999/10/EB, nustatanti Tarybos direktyvos 79/112/EEB dėl maisto produktų ženklinimo etiketėmis 7 straipsnio nuostatų išlygas // Commission Directive 1999/10/EC of 8 March 1999 providing for derogations from the provisions of Article 7 of Council Directive 79/112/EEC as regards the labelling of foodstuffs;

      Tarybos direktyva 90/496/EEB dėl maisto produktų maistingumo ženklinimo // Council Directive 90/496/EEC of 24 September 1990 on nutrition labelling for foodstuffs;

      Tarybos direktyva 89/396/EEB dėl nuorodų arba žymų maisto produkto partijai identifikuoti // Council Directive 89/396/EEC of 14 June 1989 on indications or marks identifying the lot to which a foodstuff belongs;

      Tarybos direktyva 91/238/EEB, papildanti direktyvą 89/396/EEB, dėl nuorodų arba žymų maisto produkto partijai identifikuoti // Council Directive 91/238/EEC of 22 April 1991 amending Directive 89/396/EEC on indications or marks identifying the lot to which a foodstuff belongs;

      Tarybos direktyva 92/11/EEB, papildanti direktyvą 89/396/EEB, dėl nuorodų arba žymų maisto produkto partijai identifikuoti // Council Directive 92/11/EEC of 3 March 1992 amending Directive 89/396/EEC on indications or marks identifying the lot to which a foodstuff belongs.

      I. TAIKYMO SRITIS

       1. Ši higienos norma nustato bendruosius maisto produktų ženklinimo, maistingumo bei partijų žymėjimo reikalavimus.

      2. Ši higienos norma privaloma visiems juridiniams ir fiziniams asmenims, teikiantiems maisto produktus į Lietuvos Respublikos rinką.

      3. Higienos normoje pateikti reikalavimai taip pat taikomi visiems į restoranus, ligonines, valgyklas ir kitas viešojo maitinimo įstaigas (toliau – viešojo maitinimo įstaigos) teikiamiems maisto produktams.

      4. Higienos normos V ir VI skyriuose pateikti reikalavimai netaikomi natūraliam mineraliniam vandeniui [5.1] ir specialios paskirties maisto produktams [5.2].

      II. NUORODOS

       5. Teisės aktai, kurių nuorodos pateiktos šioje higienos normoje:

      5.1. Lietuvos higienos norma HN 28:2001 „Natūralus mineralinis vanduo, šaltinio vanduo ir mineralizuotas geriamasis vanduo. Kokybės reikalavimai ir programinė priežiūra“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 664 (Žin., 2002, Nr. 5-198).

      5.2. Lietuvos higienos norma HN 107:2001 „Specialios paskirties maisto produktai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 666 (Žin., 2002, Nr. 5-199).

      5.3. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gegužės 17 d. įsakymas Nr. 213 „Dėl jonizuojančiąja spinduliuote apdoroto maisto“ (Žin., 2002, Nr. 52-2020).

      5.4. Lietuvos higienos norma HN 53-1:2001 „Leidžiami vartoti maisto priedai. Leidžiamos vartoti kvapiosios medžiagos ir kvapiųjų medžiagų gamybos žaliavos“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 682 (Žin., 2002, Nr. 24-891).

      5.5. Techninis reglamentas dėl alkoholinių gėrimų terminų, apibrėžimų bei procesų apibūdinimo ir prekinio pateikimo nuostatų, patvirtintas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2001 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 222 (Žin., 2001, Nr. 60-2171; 2002, Nr. 3-85).

       III. sąvokos IR JŲ APIBRĖŽIMAI

       6. Šioje higienos normoje vartojamos sąvokos ir jų apibrėžimai:

      6.1. angliavandeniai – angliavandeniai, įskaitant poliolius, metabolizuojami žmogaus organizme;

      6.2. baltymai – baltymų kiekis, apskaičiuotas pagal šią formulę: baltymai= bendras azoto kiekis pagal Kjeldahl’į x 6, 25;

      6.3. cukrūs – visi maiste esantys monosacharidai ir disacharidai, išskyrus poliolius;

      6.4. fasuotas maisto produktas – kiekvienas atskiras galutiniam vartotojui ir viešojo maitinimo įstaigoms pateikiamas prekinis vienetas, susidedantis iš maisto produkto ir pakuotės, į kurią jis buvo įdėtas prieš parduodant ir kuri apgaubia produktą visiškai arba tik iš dalies, bet visada taip, kad pakuotės turinio nebūtų galima pakeisti, jos neatidarius arba nepakeitus;

      6.5. maistingumo ženklinimas – pateikiama etiketėje informacija apie energinę vertę ir šias maistines medžiagas:

      6.5.1. baltymus,

      6.5.2. angliavandenius,

      6.5.3. riebalus,

      6.5.4. skaidulines medžiagas,

      6.5.5. natrį,

      6.5.6. vitaminus ir mineralines medžiagas, išvardytus šios higienos normos 4 priede ir esančius reikšmingais kiekiais. (Nusprendžiant, kas sudaro reikšmingą kiekį, orientuojamasi į 15 % šios higienos normos 4 priede nurodytos rekomenduojamos paros suvartojimo normos 100 g arba 100 ml produkto arba pakuotėje, jei joje yra tik viena porcija.);

      6.6. mitybinis teiginys – bet kuriuo būdu pateikiama informacija, kuria teigiama ar užsimenama, kad maisto produktas turi ypatingų maistinių savybių, suteikiančių energijos (kaloringumo); suteikiančių sumažintą ar padidintą energijos (kaloringumo) kiekį; nesuteikiančių energijos (kaloringumo); informacijoje apie maistines medžiagas: turi maistinių medžiagų; turi jų mažesnį ar didesnį kiekį; jų neturi;

      6.7. mononesočiosios riebalų rūgštys – riebalų rūgštys su viena cis-dviguba jungtimi;

      6.8. parduodamo maisto produkto pavadinimas – tam maisto produktui taikytinuose teisės aktuose įvardytas pavadinimas;

      6.9. partija paprastai vienodomis sąlygomis pagaminto arba supakuoto parduoti skirtų maisto produkto vienetų grupė, kuriai taikomi tie patys produkto saugos ir atitikties reikalavimai;

      6.10. polinesočiosios riebalų rūgštys – riebalų rūgštys su dviem ar daugiau cis-, cis-metileno dvigubomis jungtimis.

      6.11. riebalai – visi (bendrieji) lipidai, įskaitant fosfolipidus;

      6.12. siunta – vieno siuntėjo vienam gavėjui siunčiamos iš vienodų žaliavų pagal vienodą technologiją pagamintos maisto prekės;

      6.13. sočiosios riebalų rūgštys – riebalų rūgštys, neturinčios dvigubų jungčių;

      6.14. sudedamoji dalis bet kuri maisto žaliava, įskaitant maisto priedus, naudojama gaminti maisto produktą ir išliekanti gatavame produkte, nors ir pakitusiu pavidalu. (Jei pati maisto produkto sudedamoji dalis susideda iš kelių sudedamųjų dalių, pastarosios laikomos to maisto produkto sudedamosiomis dalimis.);

      6.15. vidutinė (maistingumo) vertė – vertė, atspindinti konkrečiame maisto produkte esantį maistinės medžiagos kiekį, atsižvelgiant į sezoninius svyravimus, tradicinį vartojimo būdą ir kitus veiksnius, galinčius turėti įtakos realios vertės pokyčiams;

      6.16. ženklinimas – visi su maisto produktu susiję žodžiai, išsami informacija, prekės ženklas, komercinis pavadinimas, paveikslėliai arba simboliai, nurodyti ant pakuotės, dokumente, pastaboje (įspėjime), etiketėje, žiede ar lankelyje.

      IV. BENDROSIOS NUOSTATOS

       7. Ženklinant maisto produktus nė vienam iš jų neturi būti priskiriamos gydomosios ar profilaktinės savybės arba daroma nuoroda į jas.

      8. Jei maisto produktai galutiniam vartotojui arba viešojo maitinimo įstaigoms yra pateikiami nefasuoti arba jei vartotojo prašymu yra pakuojami pardavimo vietoje, arba fasuojami tiesioginiam pardavimui, šios higienos normos 13 ir 29 punktuose nurodyta informacija pateikiama atitiktį patvirtinančiuose dokumentuose. Mažmeninės prekybos įmonėse parduodamiems produktams šiame punkte nurodytais atvejais informacija, nurodyta šios higienos normos 13.1, 13.5 ir 13.7 punktuose, pateikiama kainų etiketėje, kita informacija gali būti pateikiama raštu kitaip.

      9. Ženklinimo informacija turi būti pateikta valstybine kalba. Papildomai ženklinimo informacija gali būti pateikta ir užsienio kalba (kalbomis). Valstybine kalba pateikiama informacija privalo atitikti gamintojo (originalo kalba) pateiktą informaciją.

      10. Įsigaliojus šiai higienos normai, bus draudžiama prekiauti maisto produktais, neatitinkančiais šios higienos normos reikalavimų, tačiau produktais, jau pateiktais į rinką arba paženklintais iki šios higienos normos įsigaliojimo, prekiauti leidžiama, kol baigsis jų atsargos, bet ne ilgiau kaip iki 2004 05 01.

       V. maisto produktų ženklinimas, pateikimas ir reklamavimas

       11. Ženklinimas ir ženklinimo būdai neturi klaidinti pirkėjo, visų pirma dėl:

      11.1. maisto produkto charakteristikų, ypač jo prigimties, tapatybės, savybių, sudėties, kiekio, tinkamumo vartoti termino, kilmės, pagaminimo būdo;

      11.2. maisto produktui priskirto poveikio arba savybių, kurių jis iš tikrųjų neturi;

      11.3. užuominos apie ypatingas maisto produkto savybes, nors tokias savybes turi visi panašūs maisto produktai.

      12. Reikalavimai, nurodyti šios higienos normos 11 punkte, taikomi ir maisto produktų pateikimui, ypač jų formai, išvaizdai, pakuotei, naudojamoms pakavimo medžiagoms, jų išdėstymo tvarkai ir aplinkai, taip pat reklamavimui.

      13. Remiantis šios higienos normos 14–24 punktais ir juose pateiktomis išimtimis, ženklinant maisto produktus būtina nurodyti šią informaciją:

      13.1. parduodamo maisto produkto pavadinimą;

      13.2. sudedamųjų dalių sąrašą;

      13.3. sudedamųjų dalių arba sudedamųjų dalių grupių kiekį pagal šios higienos normos 16 punkte pateiktą tvarką;

      13.4. jei maisto produktai yra fasuoti – grynąjį kiekį;

      13.5. minimalų tinkamumo vartoti terminą, o mikrobiologiniu požiūriu labai greitai gendančių produktų – Tinka vartoti iki… (datą);

      13.6. visas specialias laikymo sąlygas arba vartojimo sąlygas;

      13.7. Lietuvoje arba Europos Sąjungoje įsisteigusio gamintojo pavadinimą ar firmos vardą ir adresą. Lietuvoje pagamintiems produktams nurodomas konkretus maisto produkto gamintojas, t.y. maisto produkto gamybos ar pakavimo įmonė (ar jos padalinys). Europos Sąjungos šalyse pagamintam sviestui leidžiama nurodyti tik jo gamintoją;

      13.8. išsamią informaciją apie kilmės vietą – tuo atveju jei, tokios informacijos nepateikus, pirkėjas būtų klaidinamas dėl tikrosios maisto produkto kilmės;

      13.9. vartojimo instrukciją, jei be jos būtų neįmanoma teisingai vartoti produktą;

      13.10. daugiau kaip 1,2 tūrio proc. alkoholio turinčių gėrimų faktinę alkoholio koncentraciją tūrio procentais.

      14. Kiti teisės aktai gali numatyti, kad ženklinant konkrečius maisto produktus, be šios higienos normos 13 punkte nurodytos informacijos, dar būtų pateikta ir kitokia papildoma informacija.

      15. Maisto produkto pavadinimo pateikimas

      15.1. Jei maisto produktus reglamentuojančiuose teisės aktuose maisto produkto pavadinimas nenurodytas, parduodant produktą vartojamas įprastinis jo pavadinimas arba maisto produkto, prireikus ir jo vartojimo, aprašas, kuris turi būti aiškus, vienareikšmiškai suprantamas, leistų atskirti jį nuo kitų produktų, su kuriais jis gali būti supainiotas.

      15.2. Leidžiama vartoti ir tą maisto produkto pavadinimą, kuriuo jis buvo teisėtai gaminamas ir parduodamas jį pagaminusioje valstybėje. Jeigu, taikant kitas šios higienos normos, visų pirma šios higienos normos, 13 punkto nuostatas, vartotojai negali sužinoti tikrosios maisto produkto prigimties ir atskirti nuo kitų panašių produktų, tai šalia produkto pavadinimo pateikiama ir kitokia aprašomojo pobūdžio informacija.

      15.3. Produktą pagaminusioje valstybėje vartojamas pavadinimas netaikomas, jei, atsižvelgiant į produkto sudėtį arba gamybą, šis pavadinimas skiriasi nuo įprastai šiuo vardu vadinamo produkto.

      15.4. Nei prekės ženklas, nei registruotasis produkto pavadinimas, nei išgalvotas pavadinimas negali būti vartojami vietoj parduodamo maisto produkto pavadinimo.

      15.5. Kartu su parduodamo maisto produkto pavadinimu pateikiama informacija apie maisto produkto pavidalą arba ypatingą jo apdorojimą (pvz.: susmulkintas į miltelius, išdžiovintas šaldant, giliai užšaldytas, koncentruotas, rūkytas) tais atvejais, kai, nepateikus šios informacijos, vartotojui gali būti neaišku.

      15.6. Ant visų jonizuojančiąja spinduliuote apdorotų maisto produktų turi būti nuoroda: „Apšvitinta“ arba „Apdorota jonizuojančiąja spinduliuote“ [5.3].

      16. Sudedamųjų dalių nurodymas

      16.1. Sudedamosios dalys nurodomos remiantis šios higienos normos 16 punkto bei 1, 2 ir 3 priedų nuostatomis.

      16.2. Nebūtina nurodyti sudedamųjų dalių šių maisto produktų:

      16.2.1. neluptų, nepjaustytų arba panašiai neapdorotų šviežių vaisių ir daržovių, įskaitant bulves;

      16.2.2. gazuoto vandens, kurio apraše nurodyta, kad jis yra gazuotas;

      16.2.3. fermentinių actų, gautų tik iš vieno pagrindinio produkto, jei nebuvo pridėta jokių kitų sudedamųjų dalių;

      16.2.4. sūrių, sviesto, rauginto pieno ir grietinėlės, jei į juos nepridėta kitų sudedamųjų dalių, išskyrus pieno produktus, fermentus arba mikroorganizmų kultūras, kurie yra pagrindiniai šio produkto gamybos elementai, arba druskos, kuri yra reikalinga gaminant sūrius, išskyrus šviežius ir lydytus sūrius;

      16.2.5. produktų, sudarytų iš vienos sudedamosios dalies, jei produkto pavadinimas ir sudedamosios dalies pavadinimas sutampa arba produkto pavadinimas leidžia lengvai nustatyti sudedamosios dalies pobūdį.

      16.3. Sudedamųjų dalių nebūtina nurodyti daugiau kaip 1,2 tūrio proc. alkoholio turintiems gėrimams, jeigu kiti teisės aktai nereglamentuoja kitaip.

      16.4. Sudedamosiomis dalimis nelaikoma:

      16.4.1. tos sudedamosios dalies dalys, kurios gamybos procese yra laikinai atskiriamos, o vėliau vėl sudedamos neviršijant pirminio kiekio;

      16.4.2. maisto priedai, kurie:

      16.4.2.1. patenka į konkretų produktą tik kartu su viena arba keliomis šio produkto sudedamosiomis dalimis, tačiau galutiniame produkte neatlieka jokios technologinės funkcijos;

      16.4.2.2. dedami į maisto produktus kaip medžiagos, naudojamos gamybos proceso metu technologiniais tikslais;

      16.4.3. medžiagos, naudojamos tik tokiais kiekiais, kurių reikia, kad jos atliktų tirpiklių arba maisto priedų ar kvapiųjų medžiagų terpės funkcijas.

      16.5. Į sudedamųjų dalių sąrašą įtraukiamos visos naudotos gamyboje maisto produkto sudedamosios dalys mažėjančia pagal kiekį tvarka. Sąrašas vadinamas „Sudėtis“ ir jame:

      16.5.1. įdėtas vanduo ir lakieji produktai išvardijami pagal jų kiekį gatavame produkte; įdėto vandens, kaip maisto produkto sudedamosios dalies, kiekis skaičiuojamas iš viso gatavo produkto kiekio atimant visą kitų panaudotų sudedamųjų dalių kiekį. Į šį kiekį atsižvelgti nebūtina, jei jis nesudaro daugiau kaip 5 proc. viso gatavo produkto kiekio;

      16.5.2. koncentruotos arba dehidratuotos sudedamosios dalys, atgamintos gamybos proceso metu, gali būti išvardytos pagal kiekį, buvusį prieš jas koncentruojant bei dehidratuojant;

      16.5.3. koncentruotų arba dehidratuotų maisto produktų, kuriuos ketinama atgaminti pridedant vandens, sudedamosios dalys gali būti nurodomos pagal proporciją atgamintame produkte, tačiau sudedamųjų dalių sąraše turi būti įrašyti žodžiai „Atgaminto produkto sudedamosios dalys“ arba „Paruošto vartoti produkto sudedamosios dalys“;

      16.5.4. vaisių ir daržovių mišinių, kuriuose nėra vieno pagal svorį vyraujančio vaisiaus ar daržovės, sudedamosios dalys gali būti išvardytos kitokia tvarka ir sudedamųjų dalių sąraše įrašomi žodžiai „įvairiomis proporcijomis“;

      16.5.5. prieskonių ir prieskoninių augalų mišinių, kuriuose pagal svorį neišsiskiria nė vienas prieskonis ar prieskoninis augalas, sudedamosios dalys gali būti nurodomos kitokia tvarka, tokiu atveju sudedamųjų dalių sąraše įrašomi žodžiai „įvairiomis proporcijomis“.

      16.6. Laikantis šios higienos normos 15 punkte nustatytų taisyklių, prireikus nurodomi specifiniai sudedamųjų dalių pavadinimai. Tačiau:

      16.6.1. sudedamosios dalys, kurios yra priskiriamos vienai iš šios higienos normos 1 priede nurodytų grupių ir kurios yra kito maisto produkto sudedamoji dalis, gali būti nurodomos tik pagal grupės pavadinimą, tačiau šalia pavadinimo „krakmolas“, jei ši sudedamoji dalis gali turėti gliteno, visada turi būti nurodyta jo specifinė augalinė kilmė;

      16.6.2. vienai iš šios higienos normos 2 priede išvardytų grupių priskiriamos sudedamosios dalys turi būti nurodomos tos grupės vardu, o šalia nurodomas jos specifinis pavadinimas arba E numeris; jei sudedamoji dalis priklauso daugiau kaip vienai grupei, nurodoma grupė pagal šiame maisto produkte atliekamą funkciją; tačiau šalia pavadinimo „modifikuotas krakmolas“, jei ši sudedamoji dalis gali turėti gliteno, visada turi būti nurodyta jo specifinė augalinė kilmė;

      16.6.3. kvapiosios medžiagos nurodomos šios higienos normos 3 priede pateikta tvarka;

      16.6.4. jonizuojančiąja spinduliuote apdorotos sudedamosios dalys ženklinamos Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka [5.3].

      16.7. Sudėtinė (susidedanti iš kelių sudedamųjų dalių) sudedamoji dalis, atsižvelgiant į jos bendrą svorį, gali būti įtraukiama į sudedamųjų dalių sąrašą jos pačios pavadinimu, bet po šio pavadinimo turi būti nurodytas jos sudedamųjų dalių sąrašas. Toks sąrašas nėra privalomas:

      16.7.1. kai sudėtinė sudedamoji dalis sudaro mažiau kaip 25 proc. gatavo produkto; ši išimtis netaikoma maisto priedams, kuriuos reglamentuoja šios higienos normos 16.4.2 punktas;

      16.7.2. kai sudėtinė sudedamoji dalis yra maisto produktas, kurio sudėties nereikalauja pateikti kiti teisės aktai.

      16.8. Vandens kiekio nurodyti nebūtina:

      16.8.1. kai gamybos procese vanduo yra naudojamas tik atgaminti koncentruotą arba dehidratuotą sudedamąją dalį;

      16.8.2. kai yra skysta terpė, kuri paprastai nesuvartojama.

      17. Kiekybinis sudedamųjų dalių ženklinimas

      17.1. Sudedamosios dalies arba sudedamųjų dalių grupės kiekio nurodymas yra privalomas, kai:

      17.1.1. sudedamoji dalis arba sudedamųjų dalių grupė įeina į pavadinimą, kuriuo maisto produktas yra parduodamas;

      17.1.2. sudedamoji dalis arba sudedamųjų dalių grupė ženklinant yra apibūdinama žodžiais, piešiniais ar grafiniais ženklais;

      17.1.3. sudedamoji dalis arba sudedamųjų dalių grupė labiausiai atspindi maisto produkto charakteristiką ir leidžia atskirti jį nuo kitų produktų, su kuriais jis gali būti supainiotas dėl jo pavadinimo ar išvaizdos.

      17.2. Šios higienos normos 17.1 punkto reikalavimai netaikomi, kai sudedamosios dalies arba sudedamųjų dalių grupės:

      17.2.1. grynasis svoris, jas nusausinus (nufiltravus), nurodomas remiantis šios higienos normos 18.3 punkto nuostatomis;

      17.2.2. kiekius reikalaujama nurodyti remiantis kitais teisės aktais;

      17.2.3. mažais kiekiais naudojamos kaip kvapiosios medžiagos;

      17.2.4. nors ir nurodytos parduodamo produkto pavadinime, tačiau negali nulemti vartotojo pasirinkimo, nes kiekio skirtumai nėra esminis kriterijus, leidžiantis spręsti apie maisto produkto charakteristikas arba atskirti jį nuo kitų panašių maisto produktų;

      17.2.5. kiekis yra tiksliai nustatytas kituose teisės aktuose, bet nenumatyta jo nurodyti ženklinant;

      17.2.6. šios higienos normos 16.5.4 ir 16.5.5 punktuose numatytais atvejais;

      17.2.7. šios higienos normos 17.1.1 ir 17.1.2 punktų reikalavimai netaikomi, kai parduodamo maisto produkto pavadinime yra žodžiai „Su saldikliu (saldikliais)“ arba „Su cukrumi ir saldikliu (saldikliais)“;

      17.2.8. šios higienos normos 17.1.1 ir 17.1.2 punktų reikalavimai netaikomi nuorodoms, susijusioms su papildymu vitaminais ir mineralinėmis medžiagomis, kai jos nurodomos ženklinant maisto produkto maistingumą.

      17.3. Nurodytas kiekis, išreikštas procentais, turi atitikti sudedamosios dalies arba sudedamųjų dalių kiekį jų panaudojimo metu. Tačiau:

      17.3.1. maisto produktų, kurie prarado drėgmę juos termiškai ar kitaip apdorojus, kiekis turi atitikti įdėtą sudedamosios dalies arba sudedamųjų dalių kiekį, siejamą su galutiniu produktu. Kiekis yra išreiškiamas procentais. Kai ženklinimo etiketėje nurodytas sudedamosios dalies kiekis arba visų sudedamųjų dalių visas kiekis viršija 100 proc., procentai keičiami sudedamosios dalies svoriu, sunaudojamu pagaminti 100 g galutinio produkto;

      17.3.2. lakiųjų sudedamųjų dalių kiekis nurodomas pagal jų svorį galutiniame produkte. Sudedamųjų dalių, įdėtų koncentruota ar dehidratuota forma ir atgamintų gamybos metu, kiekis gali būti nurodomas pagal svorį, buvusį prieš jas koncentruojant bei dehidratuojant. Koncentruotų arba dehidratuotų maisto produktų, kuriuos ketinama atgaminti pridedant vandens, sudedamųjų dalių kiekis gali būti nurodomas pagal jų proporciją atgamintame produkte.

      17.4. Šios higienos normos 17.1 punkte reikalaujama informacija pateikiama parduodamo maisto produkto pavadinime, šalia pavadinimo arba sudedamųjų dalių sąraše neatsiejamai su sudedamosios dalies arba sudedamųjų dalių grupės pavadinimu.

      18. Grynojo maisto produktų kiekio nurodymas

      18.1. Fasuotų maisto produktų grynasis kiekis išreiškiamas: skysčių – tūrio vienetais, kitų produktų – masės (svorio) vienetais. Grynasis kiekis nurodomas litrais, centilitrais, mililitrais, kilogramais arba gramais.

      18.2. Grynojo kiekio nurodymas, kai fasuotas vienetas susideda iš kelių pakuočių:

      18.2.1. kai fasuotas vienetas susideda iš dviejų arba daugiau atskirų fasuotų vienetų, kurių kiekviename yra toks pat to paties produkto kiekis, grynasis kiekis nurodomas pažymint bendrą pakuočių skaičių ir kiekvienos grynąjį kiekį. Tačiau tada, kai bendras atskirų pakuočių skaičius yra aiškiai matomas ir lengvai suskaičiuojamas išoriškai ir kai išoriškai yra matoma bent viena nuoroda į atskiros pakuotės grynąjį kiekį, to nurodyti neprivaloma;

      18.2.2. kai fasuotas vienetas susideda iš dviejų arba daugiau atskirų pakuočių, kurios nėra laikomos pardavimui skirtais vienetais, grynasis kiekis nurodomas pateikiant bendrą grynąjį kiekį ir bendrą atskirų pakuočių skaičių.

      18.3. Kai kietas maisto produktas pateikiamas skystoje terpėje, ženklinant nurodomas ir grynasis maisto produkto svoris be skystos terpės. (Skysta terpė – tai vanduo, vandeniniai druskos tirpalai, sūrymas, maistinių rūgščių vandeniniai tirpalai, actas, cukrų vandeniniai tirpalai, kitų saldiklių vandeniniai tirpalai, vaisių ar daržovių sultys su vaisiais ar daržovėmis. Išvardyti skystos terpės produktai gali būti mišinyje, užšaldyti arba greitai užšaldyti. Skystis yra tik pagrindinio produkto priedas ir todėl nėra lemiamas kriterijus perkant).

      18.4. Grynojo kiekio neprivaloma nurodyti maisto produktams:

      18.4.1. kurie praranda daug savo tūrio arba masės ir kurie yra parduodami vienetais arba sveriami pirkėjo akivaizdoje;

      18.4.2. kurių grynasis kiekis sudaro mažiau nei 5 g arba 5 ml, tačiau ši nuostata netaikoma prieskoniams ir prieskoniniams augalams.

      19. Minimalaus tinkamumo vartoti termino nurodymas

      19.1. Minimalus maisto produkto tinkamumo vartoti terminas trunka tol, kol tinkamai laikomas produktas išlaiko savo specifines savybes.

      19.2. Tinkamumo vartoti terminas nurodomas taip:

      19.2.1. „Geriausias iki…“, kai datoje rašoma diena;

      19.2.2. „Geriausias iki … (pabaigos)“ – kitais atvejais;

      19.2.3. šalia šių žodžių užrašoma data arba nuoroda į tai, kurioje pakuotės vietoje ji yra;

      19.2.4. prireikus po šios informacijos aprašomos laikymo sąlygos, kurių būtina laikytis tada, kai produktas laikomas nustatytą laiką.

      19.3. Data susideda iš chronologine tvarka neužkoduota forma užrašytos dienos, mėnesio ir metų.

      19.4. Produktams, kurių tinkamumo vartoti terminas:

      19.4.1. trumpesnis kaip 3 mėn., pakanka nurodyti dieną ir mėnesį;

      19.4.2. 3–18 mėn., pakanka nurodyti mėnesį ir metus;

      19.4.3. ilgesnis kaip 18 mėn., pakanka nurodyti metus.

      19.5. Nereikalaujama nurodyti tinkamumo vartoti termino šių produktų:

      19.5.1. neluptų, nesmulkintų arba panašiai neapdorotų šviežių vaisių ir daržovių, įskaitant bulves. Ši išlyga netaikoma daigintoms sėkloms ir kitiems panašiems produktams, pvz., ankštinių augalų daigams;

      19.5.2. vynų, likerinių, putojančių, aromatizuotų vynų ir panašių fermentuotų produktų, pagamintų ne iš vynuogių (pvz.: sidro, kriaušių sidro, midaus);

      19.5.3. alkoholinių gėrimų, turinčių 10 tūrio proc. arba daugiau alkoholio;

      19.5.4. nealkoholinių gėrimų, vaisių sulčių, vaisių nektarų ir alkoholinių gėrimų, supiltų į atskiras daugiau kaip penkių litrų talpos pakuotes ir skirtų viešajam maitinimui;

      19.5.5. kepinių arba miltinių konditerijos gaminių, kurie įprastai suvartojami per 24 valandas nuo pagaminimo;

      19.5.6. acto;

      19.5.7. valgomosios druskos;

      19.5.8. cukraus;

      19.5.9. konditerijos gaminių, susidedančių beveik vien iš aromatinto ir (arba) dažyto cukraus;

      19.5.10. kramtomosios gumos ir panašių kramtomųjų produktų;

      19.5.11. atskirų valgomųjų ledų porcijų.

      20. Minimalaus tinkamumo vartoti termino nurodymas greitai gendantiems produktams

      20.1. Maisto produktų, kurie mikrobiologiniu atžvilgiu yra greitai gendantys ir dėl to per trumpą laiką gali tapti kenksmingi žmonių sveikatai, minimalus tinkamumo vartoti terminas keičiamas į „Tinka vartoti iki…(data) „ ir nurodomas taip:

      20.1.1. „Tinka vartoti iki…“ ir įrašoma data arba nuoroda į tai, kurioje ženklinimo vietoje ji nurodyta;

      20.1.2. po šios informacijos aprašomos laikymo sąlygos, kurių būtina laikytis.

      20.2. Data rašoma neužkoduota forma šia tvarka: diena, mėnuo ir metai.

      21. Maisto produktų vartojimo instrukcijos rašomos aiškiai, kad kiekvienas vartotojas suprastų vienareikšmiškai.

      22. Faktinė alkoholio koncentracija nurodoma pagal Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus.

      23. Ženklinimo informacijos pateikimas

      23.1. Jei maisto produktai yra fasuojami, šios higienos normos 13 ir 14 punktuose numatyta informacija nurodoma ant pakuotės arba prie jos pritvirtintoje etiketėje.

      23.2. Informaciją, numatytą šios higienos normos 13 ir 14 punktuose, leidžiama nurodyti tik maisto produktų atitiktį patvirtinančiame dokumente, jei galima garantuoti, kad šie dokumentai kartu su visa ženklinimo informacija bus pridėti prie maisto produktų ir išsiųsti anksčiau arba tuo pačiu metu, kaip ir siunta, jei fasuoti maisto produktai yra skirti:

      23.2.1. galutiniam vartotojui, tačiau jais prekiaujama iki parduodant galutiniam vartotojui, išskyrus viešojo maitinimo įstaigas (pvz., didmeninei prekybai);

      23.2.2. parduoti viešojo maitinimo įstaigoms, kur jie bus ruošiami, perdirbami, skirstomi į dalis ar pjaustomi;

      23.2.3. šios higienos normos 23.2.1, 23.2.2 ir 20 punktuose numatytais atvejais, 13.1, 13.5 ir 13.7 punktuose minima informacija nurodoma ir ant bendrosios pakuotės, kurioje maisto produktai pateikiami į rinką.

      23.3. Informacija, minima šios higienos normos 13 ir 14 punktuose, turi būti pateikta gerai matomoje vietoje, kad būtų lengva ją įžiūrėti, perskaityti ir neįmanoma ištrinti. Ji neturi būti paslėpta, neryški arba uždengta kitais įrašais arba piešiniais.

      23.4. Informacija, išvardyta šios higienos normos 13.1, 13.4, 13.5 ir 13.10 punktuose, turi būti pateikta tame pačiame etiketės plote. Šis reikalavimas gali būti taikomas ir šios higienos normos 14 punkte minimai informacijai.

      23.5. Ant pakuočių, kurių didžiausias plotas mažesnis kaip 10 cm2, bei pakartotinai naudojamų stiklinių butelių, neištrinamai paženklintų ir todėl neturinčių etiketės, žiedo ar lankelio, reikia nurodyti tik šios higienos normos 13.1, 13.4 ir 13.5 punktuose minimą informaciją. Šiuo atveju netaikomos šios higienos normos 23.4 punkto nuostatos.

      24. Maisto produktai suvenyrinėse pakuotėse gali būti ženklinami tik šios higienos normos 13.1, 13.4, 13.5, 13.7 punktuose nurodyta informacija.

      25. Šios higienos normos 11–26 punktų reikalavimai netaikomi į ne Europos Sąjungos valstybes nares eksportuojamiems produktams.

      26. Nuo 2004 05 01 taikant kitus maisto produktų ženklinimą reglamentuojančius teisės aktus, neatitinkančius Europos Sąjungos reikalavimų, juridiškai įteisinus, gali būti draudžiama prekyba maisto produktais, paženklintais pagal šios higienos normos reikalavimus, tik remiantis nuostatomis, pagrįstomis:

      26.1. visuomenės sveikatos sauga;

      26.2. sukčiavimo prevencija;

      26.3. pramoninės ir komercinės nuosavybės teisių apsauga, kilmės nuorodomis, registruotos kilmės vietos pavadinimais ir nesąžiningos konkurencijos prevencija.

       VI. maisto produktų maistingumo ženklinimas

       27. Maistingumo ženklinimas yra neprivalomas. Pateikiant mitybinį teiginį etiketėje, pateikiant ar reklamuojant maisto produktus, išskyrus bendrąją reklamą, maistingumo ženklinimas yra privalomas.

      28. Leidžiami tik mitybiniai teiginiai apie energinę vertę bei šios higienos normos 6.5 punkte nurodytas maistines medžiagas ir medžiagas, priklausančias maistinių medžiagų kategorijai. Maistinės medžiagos kokybė ar kiekis nėra mitybinis teiginys tiek, kiek to reikalauja teisės aktai.

      29. Informacijos apie maisto produkto maistingumą pateikimas

      29.1. Maistingumo ženklinimo atvejais informacija pateikiama pagal 1 arba 2 grupės tvarką:

      29.1.1. 1 grupė – energinė vertė, baltymų, angliavandenių ir riebalų kiekiai;

      29.1.2. 2 grupė – energinė vertė, baltymų, angliavandenių, cukrų, riebalų, sočiųjų riebalų rūgščių, skaidulinių medžiagų ir natrio kiekiai.

      29.2. Kai pateikiami mitybiniai teiginiai apie cukrus, sočiąsias riebalų rūgštis, skaidulines medžiagas ar natrį, pateikiama 2 grupės informacija.

      29.3. Ženklinant maistingumą, gali būti nurodyti šių medžiagų kiekiai:

      29.3.1. krakmolo;

      29.3.2. poliolių;

      29.3.3. mononesočiųjų riebalų rūgščių;

      29.3.4. polinesočiųjų riebalų rūgščių;

      29.3.5. cholesterolio;

      29.3.6. bet kurio iš mineralinių medžiagų ar vitaminų, išvardytų šios higienos normos 4 priede ir, kaip nurodyta šios higienos normos 6.3.6 punkte, esančių reikšmingais kiekiais.

      29.4. Kai pateikiami mitybiniai teiginiai, privaloma nurodyti medžiagas, priklausančias vienai iš šios higienos normos 29.1 ir 29.3 punktuose nurodytų maistinių medžiagų kategorijų.

      29.5. Kai yra nurodomas polinesočiųjų ir/ar mononesočiųjų riebalų rūgščių ir/ar cholesterolio kiekis, taip pat pateikiamas ir sočiųjų riebalų rūgščių kiekis, tačiau pastarojo nurodymas šiuo atveju nėra mitybinis teiginys, kaip apibrėžta šios higienos normos 29.2 punkte.

      30. Pateikiama energinė vertė apskaičiuojama taikant tokius konversijos veiksnius:

      30.1. angliavandeniams (išskyrus poliolius) – 4 kcal/g – 17 kJ/g,

      30.2. polioliams – 2, 4 kcal/g – 10 kJ/g,

      30.3. baltymams – 4 kcal/g – 17 kJ/g,

      30.4. riebalams – 9 kcal/g – 37 kJ/g,

      30.5. alkoholiui (etanoliui) – 7 kcal/g – 29 kJ/g,

      30.6. organinėms rūgštims – 3 kcal/g – 13 kJ/g.

      31. Informacijos pateikimas

      31.1. Maistinių medžiagų arba jų sudedamųjų dalių energinė vertė ir maistinių medžiagų kiekis nurodomi skaičiais ir pateikiami:

      31.1.1. energinė vertė – kilodžauliais (kJ) ir kilokalorijomis (kcal);

      31.1.2. baltymai, angliavandeniai, riebalai – gramais (g);

      31.1.3. skaidulinės medžiagos, natris, cholesterolis – miligramais (mg);

      31.1.4. vitaminai ir mineralinės medžiagos – vienetais, nurodytais šios higienos normos 4 priede.

      31.2. Informacija nurodoma 100 g arba 100 ml produkto. Be to, ši informacija gali būti pateikta porcijai, kurios kiekis nurodytas etiketėje, tačiau tuo atveju turi būti nurodytas ir pakuotėje esančių porcijų skaičius.

      31.3. Kiekiai nurodomi parduodamam maistui. Ši informacija gali būti pateikta ir apie gatavą (paruoštą) maistą tuo atveju, kai pateikiama išsami paruošimo instrukcija.

      31.4. Informacijoje apie vitaminus ir mineralines medžiagas taip pat turi būti nurodyta procentais išreikšta rekomenduojama paros norma (RPN), pateikta šios higienos normos 4 priede kiekiams, nurodytiems šios higienos normos 31.2 punkte.

      31.5. Informacija apie cukrus ir/arba poliolius ir/arba krakmolą turi būti nurodoma iškart po angliavandenių kiekio šitokia tvarka: angliavandenių – ….. g, kuriuose cukrų – ….. g; poliolių – ….. g; krakmolo – ….. g.

      31.6. Kai pateikiamas riebalų rūgščių kiekis ir/arba rūšis ir/arba cholesterolio santykis, ši informacija turi būti nurodoma iškart po bendrųjų riebalų šitokia forma:

      riebalų – …g, kuriuose sočiųjų riebalų rūgščių – …g; mononesočiųjų riebalų rūgščių – …g; polinesočiųjų riebalų rūgščių – ... g; cholesterolio – ... mg.

      31.7. Kiekvienu konkrečiu atveju nurodoma vidutinė maistingumo vertė, pagrįsta:

      31.7.1. gamintojo atliktu maisto produkto ištyrimu;

      31.7.2. apskaičiavimu, remiantis žinoma arba faktine panaudotų sudedamųjų dalių vidutine maistingumo verte;

      31.7.3. apskaičiavimu, paremtu patvirtintais duomenimis.

      32. Informacija, apibrėžta šios higienos normos 29–31 punktuose, turi būti pateikiama vienoje vietoje lentelės forma ir sunumeruota, jei pakanka vietos. Jei vietos trūksta, informacija pateikiama eilutėmis. Rašmenys turi būti išspausdinti išsiskiriančioje vietoje, įskaitomi ir neištrinami.

       VII. maisto produktų partijos identifikavimas

       33. Maisto produktu negalima prekiauti, jei jis neturi nuorodos, leidžiančios identifikuoti partiją, kuriai priklauso maisto produktas.

      34. Šios higienos normos 33 punkto reikalavimas netaikomas:

      34.1. žemės ūkio produktams, kurie, išvežus juos iš ūkio:

      34.1.1. parduodami ar pristatomi į laikinas saugyklas, paruošimo ar pakavimo punktus;

      34.1.2. vežami į gamintojų organizacijas;

      34.1.3. surenkami ir nedelsiant paruošiami ar perdirbami;

      34.2. jei maisto produktai pardavimo galutiniam vartotojui vietoje nefasuoti, fasuojami pirkėjui prašant arba fasuojami tiesioginiam pardavimui;

      34.3. pakuotėms ir bendrosioms pakuotėms, kurių didžiausio šono plotas yra mažesnis kaip 10 cm2;

      34.4. atskiroms valgomųjų ledų porcijoms (Užrašas, leidžiantis identifikuoti valgomųjų ledų partiją, turi būti ant bendrosios pakuotės).

      35. Kiekvieną partiją nurodo maisto produkto gamintojas ar pakuotojas arba pirmasis Lietuvoje ar Europos Bendrijoje įsisteigęs jo pardavėjas. Nuorodas apie partijos identifikavimą savo atsakomybe nustato ir pažymi (pritvirtina) vienas ar kitas iš minėtų veiklos vykdytojų. Prieš kiekvieną nuorodą turi būti raidė L, išskyrus tuos atvejus, kai partijos nuoroda aiškiai skiriasi nuo kitų etiketėje esančių nuorodų.

      36. Jei maisto produktai yra fasuoti, partijos identifikavimo nuoroda ir atitinkamais atvejais raidė L pateikiama ant kiekvienos pakuotės arba ant tokios pakuotės pritvirtintoje etiketėje.

      37. Jei maisto produktai nefasuoti, partijos identifikavimo nuoroda ir atitinkamais atvejais raidė L nurodoma ant bendrosios pakuotės arba atitinkamuose prekybos dokumentuose.

      38. Maisto produkto partijos identifikavimo nuoroda turi būti aiškiai matoma, lengvai įskaitoma ir neištrinama.

      39. Jei etiketėje yra nurodyta minimalaus tinkamumo vartoti termino data arba „Tinka vartoti iki…“ (data), partijos identifikavimo nuorodos ant maisto produkto gali nebūti, tačiau tuo atveju data turi būti neužkoduota ir nurodyta tokia tvarka: diena, mėnuo.

      ______________

       

      Lietuvos higienos normos HN 119: 2002

      „Maisto produktų ženklinimas“

      1 priedas

       

      SUDEDAMŲJŲ DALIŲ, KURIOS DAŽNIAU VADINAMOS GRUPĖS

      NEI SAVO SPECIFINIU PAVADINIMU, GRUPĖS

      Sudedamosios dalies apibūdinimas

      Pavadinimas

       

       

      1. Rafinuoti aliejai, išskyrus alyvų aliejų

      „Aliejus“ su:

       

      žodžiu „augalinis“ ar „gyvūninis“ arba

       

      nuoroda į jų konkrečią augalinę ar gyvūninę kilmę.

       

      Nurodant hidrintą aliejų prieš „aliejus“ turi būti

       

      įrašytas žodis „hidrintas“

       

       

      2. Rafinuoti riebalai

      „Riebalai“ su:

       

      žodžiu „augaliniai“ ar „gyvūniniai“ arba

       

      nuoroda į jų konkrečią augalinę ar gyvūninę kilmę.

       

      Nurodant hidrintus riebalus prieš „riebalai“

       

      turi būti įrašytas žodis „hidrinti“

       

       

      3. Dviejų arba daugiau rūšių javų miltų mišiniai

      „Miltai“ ir grūdų, iš kurių jie sumalti, sąrašas pagal

       

      svorį mažėjančia tvarka

       

       

      4. Krakmolai ir fizikiniais būdais arba fermentais modifikuoti krakmolai

      „Krakmolas“

       

       

      5. Visų rūšių žuvys, jei žuvis yra kito maisto produkto sudedamoji dalis ir jei tokio

      „Žuvis“

      maisto produkto pavadinimas bei pateikimo forma nėra susiję su konkrečios

       

      rūšies žuvimi

       

       

       

      6. Visų rūšių sūriai, jei sūris arba sūrių mišinys yra kito maisto produkto

      „Sūris“

      sudedamoji dalis ir jei tokio maisto produkto pavadinimas bei pateikimo

       

      forma nesusiję su konkrečios rūšies sūriu

       

       

       

      7. Visi prieskoniai, jei jie sudaro ne daugiau kaip 2% maisto produkto svorio

      „Prieskonis (prieskoniai)“ arba

       

      „Prieskonių mišiniai“

       

       

      8. Visi prieskoniniai augalai arba jų dalys, jei jie sudaro ne daugiau

      „Prieskoninis augalas (prieskoniniai augalai)“ arba

      kaip 2% maisto produkto svorio

      „Prieskoninių augalų mišiniai“

       

       

      9. Visų rūšių preparatai, vartojami gaminant kramtomosios gumos pagrindą

      „Kramtomosios gumos pagrindas“

       

       

      10. Visų rūšių trapūs kepinti grūdų produktai

      Atitinkamai „…traškučiai“ arba „…džiūvėsiai“

       

       

      11. Visų rūšių sacharozė

      „Cukrus“

       

       

      12. Bevandenė gliukozė arba gliukozės monohidratas

      „Gliukozė“

       

       

      13. Gliukozės sirupas ir bevandenės gliukozės sirupas

      „Gliukozės sirupas“

       

       

      14. Visų rūšių pieno baltymai (kazeinai, kazeinatai ir išrūgų baltymai) ir jų mišiniai

      „Pieno baltymai“

       

       

      15. Presuotas, ekstrahuotas arba rafinuotas kakavos sviestas

      „Kakavos sviestas“

       

       

      16. Visi cukruoti vaisiai, sudarantys ne daugiau kaip 10% maisto produkto svorio

      „Cukruoti vaisiai“

       

       

      17. Daržovių mišiniai, sudarantys ne daugiau kaip 10% maisto produkto svorio

      „Daržovės“

       

       

      18. Visų rūšių vynai, apibūdinti „Techniniame reglamente dėl alkoholinių gėrimų

      „Vynas“

      terminų, apibrėžimų bei procesų apibūdinimo ir prekinio pateikimo nuostatų“ [5.5]

       

       

      ______________

       

      Lietuvos higienos normos HN 119: 2002

      „Maisto produktų ženklinimas“

      2 priedas

       

      SUDEDAMŲJŲ DALIŲ, KURIOS VADINAMOS JŲ GRUPĖS PAVADINIMU

      IR NURODOMAS JŲ SPECIFINIS PAVADINIMAS ARBA E NUMERIS, GRUPIŲ SĄRAŠAS

       

      1. Dažiklis

      2. Konservantas

      3. Antioksidatorius

      4. Emulsiklis

      5. Tirštiklis

      6. Stingdiklis

      7. Stabilizatorius

      8. Aromato ir skonio stipriklis

      9. Rūgštis

      10. Rūgštingumą reguliuojanti medžiaga

      11. Lipnumą reguliuojanti medžiaga

      12. Modifikuotas krakmolas (specifinį pavadinimą arba E numerį nurodyti nebūtina)

      13. Saldiklis

      14. Tešlos kildymo medžiaga

      15. Medžiaga nuo putojimo

      16. Glajinė medžiaga

      17. Emulsinimo druskos (tik lydytam sūriui ir produktams, kurių pagrindinė sudedamoji dalis yra lydytas sūris)

      18. Miltų apdorojimo medžiaga

      19. Kietiklis

      20. Drėgmę išlaikanti medžiaga

      21. Užpildas

      22. Suslėgtosios dujos

      ______________

       

      Lietuvos higienos normos HN 119: 2002

      „Maisto produktų ženklinimas“

      3 priedas

       

      KVAPIŲJŲ MEDŽIAGŲ PAVADINIMŲ NURODYMO SUDEDAMŲJŲ DALIŲ SĄRAŠE TVARKA

       

      1. Kvapiosios medžiagos vadinamos arba žodžiu „kvapioji medžiaga“ („kvapiosios medžiagos“), arba konkrečiu kvapiosios medžiagos pavadinimu, arba jos aprašymu.

      2. Žodis „natūralus“ ar kuris nors kitas tą pačią prasmę turintis žodis gali būti vartojamas nurodyti tik tas kvapiąsias medžiagas, kurios apibrėžtos Lietuvos higienos normos HN 53-1:2001 „Leidžiami vartoti maisto priedai. Leidžiamos vartoti kvapiosios medžiagos ir kvapiųjų medžiagų gamybos žaliavos“ [5.4] 6.2.1 ir 6.3 punktuose.

      3. Jei kvapiosios medžiagos pavadinime yra nuoroda į jį sudarančių medžiagų augalinę arba gyvūninę kilmę, žodis „natūralus“ arba kuris nors kitas tą pačią prasmę turintis žodis negali būti vartojamas, jei kvapiosios medžiagos sudedamoji dalis visiškai arba beveik visiškai nebuvo atskirta nuo maisto produkto arba kvapiosios medžiagos šaltinio taikant atitinkamą fizinį, fermentavimo arba mikrobiologinį procesą arba tradicinį maisto ruošimo procesą.

      ______________

       

      Lietuvos higienos normos HN 119: 2002

      „Maisto produktų ženklinimas“

      4 priedas

      Vitaminai ir mineralinės medžiagos, kuriuos pateikiant turi būti nurodomos

      ir rekomenduojamos jų paros suvartojimo normos

      Pavadinimas

      Rekomenduojama paros suvartojimo norma (RPN)

       

       

      1. Vitaminas A

      800 µg

      2. Vitaminas D

      5 µg

      3. Vitaminas C

      60 mg

      4. Tiaminas

      1,4 mg

      5. Riboflavinas

      1,6 mg

      6. Niacinas

      18 mg

      7. Vitaminas B6

      2 mg

      8. Folacinas

      200 µg

      9. Vitaminas B12

      1 µg

      10. Biotinas

      0,15 mg

      11. Pantoteno rūgštis

      6 mg

      12. Kalcis

      800 mg

      13. Fosforas

      800 mg

      14. Geležis

      14 mg

      15. Magnis

      300 mg

      16. Cinkas

      15 mg

      17. Jodas

      150 µg

      Bendrosios priešgaisrinės saugos taisyklės

      PATVIRTINTA
      Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo
      departamento prie VRM direktoriaus
      2005 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. 64

      BENDROSIOS PRIEŠGAISRINĖS SAUGOS TAISYKLĖS

      I. BENDROSIOS NUOSTATOS

      1. Bendrosios priešgaisrinės saugos taisyklės (toliau vadinama – taisyklės) nustato objektų, neatsižvelgiant į jų nuosavybės formas, bendruosius priešgaisrinės saugos reikalavimus.
      2. Be šių taisyklių, būtina laikytis kitų priešgaisrinę saugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų.
      3. Lietuvos Respublikoje veikiančios įmonės, įstaigos, organizacijos pagal kompetenciją, atsižvelgdamos į savo veiklos specifiką ir nesumažindamos reikalavimų, numatytų šiose taisyklėse bei kituose priešgaisrinę saugą reglamentuojančiuose teisės aktuose, gali parengti ir, suderinusios su Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentu prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas), patvirtinti įmonių, įstaigų, organizacijų priešgaisrinės saugos taisykles.
      4. Šiose taisyklėse minimas statinio atsparumo ugniai laipsnis, statinio konstrukcijų ir statybos produktų degumo klasės, statinio ir jo konstrukcijų gaisrinio pavojingumo klasės, pastatų ir patalpų pavojingumo sprogimo ir gaisro atžvilgiu kategorijos, priešgaisrinių užtvarų (sienų, pertvarų, perdangų, durų, vartų, liukų, vožtuvų) tipai bei atsparumas ugniai nustatomi pagal Statybos techninį reglamentą STR 2.01.04:2004 „Gaisrinė sauga. Pagrindiniai reikalavimai“, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 704 (Žin., 2004, Nr. 23-720).
      5. Elektros įrenginių apsaugos laipsnis nustatomas pagal Elektros įrenginių įrengimo taisykles.
      6. Kiekvienoje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje turi būti parengtos priešgaisrinės saugos instrukcijos (1 priedas).
      7. Valstybės tarnautojų ir darbuotojų veiksmų kilus gaisrui planas įmonėje, įstaigoje, organizacijoje rengiamas pagal 2 priede nurodytus reikalavimus

      II. INSTRUKTAVIMAS, MOKYMAS IR ATESTAVIMAS PRIEŠGAISRINĖS SAUGOS KLAUSIMAIS

      8. Įmonėje, įstaigoje, organizacijoje organizuojami šie valstybės tarnautojų ir darbuotojų instruktavimai priešgaisrinės saugos klausimais:
      8.1. įvadinis (bendras);
      8.2. pirminis darbo vietoje;
      8.3. periodinis darbo vietoje;
      8.4. papildomas darbo vietoje;
      9. Įvadinis (bendras) instruktavimas ir pirminis instruktavimas darbo vietoje turi būti organizuojamas visiems valstybės tarnautojams ir darbuotojams, prieš pradedant jiems eiti pareigas ar dirbti. Įvadinis (bendras) instruktavimas įforminamas įvadinių (bendrų) priešgaisrinės saugos instruktavimų registracijos žurnale (3 priedas).
      10. Periodinis instruktavimas darbo vietoje turi būti organizuojamas ne rečiau kaip kartą per 12 mėnesių.
      11. Papildomai darbo vietoje turi būti instruktuojama iš esmės pakeitus priešgaisrinės saugos instrukciją (išskyrus redakcinio pobūdžio pakeitimus), pakeitus darbo vietą, pasikeitus darbo funkcijoms, pasikeitus gamybos technologiniams procesams, įvykus sprogimui arba kilus gaisrui, paaiškėjus, kad valstybės tarnautojas ar darbuotojas stokoja reikiamų priešgaisrinės saugos žinių.
      12. Instruktavimai darbo vietoje (pirminis, periodinis, papildomas) įforminami priešgaisrinės saugos instruktavimų darbo vietoje registracijos žurnale (4 priedas).
      13. Įmonių, įstaigų, organizacijų valstybės tarnautojų ir darbuotojų mokymą ir atestavimą (žinių tikrinimą) priešgaisrinės saugos klausimais organizuoja įmonių, įstaigų, organizacijų vadovai pagal Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2003 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 112 (Žin., 2003, Nr. 63-2873) patvirtintus Minimalius reikalavimus valstybės tarnautojų ir darbuotojų priešgaisrinės saugos mokymo programoms.

      III. TERITORIJOS PRIEŽIŪRA

      14. Teritorija turi būti nuolat valoma, laiku šienaujama, nupjauta žolė, gamybos atliekos, šiukšlės išgabenamos į specialiai paruoštas vietas.
      15. Privažiavimo keliai ir priėjimai prie statinių, gaisrinių kopėčių, gaisrinio inventoriaus, gaisrinių hidrantų ir vandens telkinių turi būti laisvi, tvarkingi ir tamsiu paros metu apšviesti. Tarpai tarp statinių (minimalūs priešgaisriniai atstumai), nustatyti normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose, turi būti laisvi ir neužkrauti.
      16. Apie kelių remontą arba kitas priežastis, trukdančias gaisriniams automobiliams važiuoti, būtina raštu informuoti artimiausią priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą: nurodyti remonto trukmę, pateikti remontuojamos kelio atkarpos schemą, pastatyti ženklus, nurodančius apylankos kryptį.
      17. Į teritoriją, kurioje gali susikaupti ypač degių, labai degių ir degių skysčių garų arba dujų, transporto priemonėms įvažiuoti draudžiama.
      18. Automatiniai vartai turi turėti įrenginius, leidžiančius vartus atidaryti rankomis bet kuriuo paros metu. Ties pagrindinio įvažiavimo į įmonės teritoriją vieta būtina įrengti pastatų, privažiavimo kelių ir vandens telkinių išdėstymo schemą, kuri turi būti apšviesta tamsiu paros metu.
      19. Šiukšles, augalinės kilmės atliekas leidžiama deginti tik sugrėbtas (surinktas) į krūvas ne arčiau kaip 30 m nuo statinių. Palikti be priežiūros deginamas šiukšles, augalinės kilmės atliekas ir besikūrenančius laužus draudžiama. Smilkstančią ugniavietę būtina užgesinti.
      20. Draudžiama šiukšles, augalinės kilmės atliekas deginti miške, aukštapelkėse, durpingose vietose ir arčiau kaip per 100 m nuo jų, taip pat draudžiama deginti nenupjautą žolę, nendres, javus, ražienas ir kitus pasėlius.
      21. Teritorijoje turi būti nustatytos transporto priemonių stovėjimo, medžiagų laikymo vietos, jos turi būti specialiai ženklinamos.
      22. Gaisro ir sprogimo atžvilgiu pavojingose vietose draudžiama rūkyti bei naudoti atvirą ugnį. Prieigose prie šių vietų turi būti atitinkami įspėjamieji ženklai arba užrašai.
      23. Kanalizacijos tinklai turi būti uždari. Pramoninės kanalizacijos apžiūros šuliniai turi būti išvalyti ir uždengti dangčiais. Pramoninė kanalizacija turi užtikrinti nepertraukiamą nuotekų pašalinimą iš jų susitelkimo vietų.
      24. Į kanalizacijos sistemas ir vandens telkinius draudžiama pilti sprogimo ir gaisro atžvilgiu pavojingus produktus, užterštas gamybines nuotekas. Tam turi būti numatyti specialūs indai.
      25. Teritorijoje turi būti išdėstomos pirminės gaisro gesinimo priemonės (5 priedas).

      IV. STATINIAI IR PATALPOS

      26. Naudojant statinius privaloma laikytis priešgaisrinę saugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų per visą ekonomiškai pagrįstą statinio naudojimo trukmę.
      27. Evakuacijos keliai ir išėjimai turi būti neužkrauti, parengti žmonėms evakuoti. Iš vidaus durys evakuaciniuose išėjimuose turi lengvai atsidaryti bet kuriuo paros metu. Draudžiama jas užkalti ar užrakinti iš lauko.
      28. Kilus gaisrui, naudoti liftus, eskalatorius, travelatorius ir keltuvus žmonėms evakuoti draudžiama, išskyrus atvejus, kada minėti įrenginiai yra pritaikyti žmonėms evakuoti.
      29. Langų ir durų grotos iš vidaus turi būti varstomos, reikalui esant, lengvai ir greitai nuimamos, išskyrus teisės aktų nustatytas išimtis.
      30. Prie įėjimo į gamybines patalpas ir sandėlius turi būti nurodytos jų pavojingumo sprogimo ir gaisro atžvilgiu kategorijos.
      31. Gamybinėse patalpose nuo įrenginių turi būti valomos dulkės, pūkai ir kitos degios atliekos. Valymo terminai nustatomi pagal technologinius reglamentus ir nurodomi priešgaisrinės saugos instrukcijose. Metalo drožlės ir panaudotos valymo medžiagos turi būti dedamos į metalines uždaromas dėžes, o pamainai pasibaigus – išnešamos iš patalpų.
      32. Rūsiuose ir cokoliniuose aukštuose draudžiama laikyti suslėgtųjų dujų balionus, ypač degias, labai degias medžiagas ir preparatus, sprogstamąsias bei kitas pavojingas medžiagas, kurios sprogsta ir dega sąveikaudamos su vandeniu, deguonimi ar viena su kita ir degimo metu išskiria nuodingus produktus.
      33. Palėpėse įrengti sandėlius, gamybines patalpas, išskyrus kūrybines dirbtuves, draudžiama. Jos turi būti užrakintos, langai ir stoglangiai įstiklinti, o raktai – laikomi lengvai prieinamoje vietoje, iš kurios juos galima paimti bet kuriuo paros metu.
      34. Kopėčios, skirtos patekti iš statinio laiptinės ant stogo, turi būti tvarkingos ir pritvirtintos, stogo liukai, durys, langai – uždaryti ir užrakinti, o raktai – laikomi lengvai prieinamoje vietoje, iš kurios juos galima paimti bet kuriuo paros metu.
      35. Asg, Bsg ir didesnėse kaip 50 m2 Cg pavojingumo sprogimo ir gaisro atžvilgiu kategorijų patalpose turi būti pakabintos priešgaisrinės saugos instrukcijos.
      36. Rūkyti galima tik tam tikslui skirtose specialiais ženklais pažymėtose ir tinkamai įrengtose vietose, kuriose yra nedegus indas nuorūkoms.
      37. Iš rūsių langų prieduobių turi būti išvalytos šiukšlės. Draudžiama ant jų įrengti nenuimamas grotas, užmūryti langų angas.
      38. Pastatuose esantys šiukšlėlaidžių vožtuvai turi būti tvarkingi ir sandarūs.
      39. Po laiptais draudžiama įrengti sandėliavimo paskirties patalpas. Sanitarinėse techninėse nišose draudžiama laikyti degias medžiagas ir preparatus.
      40. Rūsių langai turi būti įstiklinti.
      41. Draudžiama naudotis atvira ugnimi rūsiuose, palėpėse ir Asg, Bsg, Cg pavojingumo sprogimo ir gaisro atžvilgiu kategorijų patalpose.
      42. Evakuacijos keliuose grindų danga turi būti pritvirtinta.
      43. Kai kabeliai ir vamzdynai kerta statybines konstrukcijas, angos tarp jų ir konstrukcijų per visą konstrukcijos storį turi būti užsandarinamos užpildu, kurio atsparumas ugniai yra ne žemesnis už pačios kertamos statybinės konstrukcijos atsparumą ugniai. Taip pat turi būti padidintas kabelių atsparumas ugniai ne mažiau kaip 0,3 m į šonus nuo statybinių konstrukcijų.
      44. Pastatuose ir statiniuose įvairių komunikacijų vamzdynus draudžiama atšildyti atvira ugnimi.
      45. Pirčių kaitinimosi patalpų įranga turi būti tikrinama ne rečiau kaip kartą per ketvirtį. Baigus darbą, elektros įrangą reikia išjungti. Medinė apdaila turi būti keičiama ne rečiau kaip kartą per penkerius metus.
      46. Šiukšlinės evakuacijos keliuose, darbuotojų buitinėse patalpose turi būti nedegios.
      47. Vėdinimo įrenginių, elektros skydinių bei kitų techninių patalpų durys turi būti užrakintos, o durys, vedančios ant pastato stogo ir į rūsį, uždarytos, įrengtos priešgaisrinėse sienose bei pertvarose – uždarytos gaisro metu.
      48. Vietose, kuriose gali susidaryti ypač degių, labai degių ir degių medžiagų ir preparatų garai, degios dujos, aerozoliai, dulkės, reikia naudoti kibirkščių nesukeliančią avalynę, įrankius ir statinio elektros krūvio nekaupiančius drabužius.
      49. Plauti ir valyti grindis, sienas, įrenginius, taip pat drabužius leidžiama tik tam tikslui naudoti skirtomis valymo ir skalbimo priemonėmis.
      50. Visuomeninės paskirties pastatų budintis personalas privalo turėti žibintuvėlius, instrukciją, nustatančią jų veiksmus kilus gaisrui ar ištikus avarijai, specialiųjų ar avarinių tarnybų bei atsakingų valstybės tarnautojų ir darbuotojų telefono ryšio numerius.
      51. Drabužiams lyginti, vandeniui ir maistui šildyti pastatuose turi būti įrengtos specialios patalpos.
      52. Koridoriuose, laiptinėse ir ant durų evakuaciniuose išėjimuose turi būti evakuacijos kryptį nurodantys ženklai, kurių bent vienas turi būti gerai matomas iš bet kurio evakuacijos kelio taško.
      53. Virš durų evakuaciniuose išėjimuose iš viešbučių, gydymo įstaigų ir kitų patalpų, kuriose gali tilpti 50 ir daugiau žmonių, bei parduotuvių prekybos salių, kurių plotas 50 m2 ir daugiau, turi būti įrengti šviesiniai išėjimo krypties ženklai, tvirtinami 2 – 2,5 m virš grindų. Šie ženklai, dingus elektros įtampai, turi šviesti ne trumpiau kaip 1 val., o jų akumuliatoriai turi būti tikrinami ne rečiau kaip kartą per metus.
      54. Žmonių evakuacijos planai statiniuose įrengiami pagal 6 priede nurodytus reikalavimus.
      55. Viešbučių, motelių, senelių prieglaudų kambariuose turi būti priešgaisrinės saugos reikalavimų atmintinė (7 priedas).
      56. Penkių aukštų ir aukštesnių viešbučių statinių kambariuose turi būti specialūs gobtuvai nuo dūmų, skirti saugiai žmonėms evakuotis kilus gaisrui.
      57. Viešbučių paskirties pastatų patalpose, maitinimo paskirties pastatų patalpose, kuriose vienu metu gali būti daugiau kaip 50 žmonių, užuolaidos turi būti apdorotos atsparumą ugniai didinančiomis medžiagomis.
      58. Gydymo paskirties pastatų kiekviename aukšte turi būti du durų evakuacijos išėjimuose raktų komplektai (raktų numeriai turi atitikti išėjimų numerius). Vieną raktų komplektą privalo turėti budintis personalas, kitas turi būti laikomas personalui žinomoje vietoje.
      59. Gydymo paskirties pastatuose, kuriose gydomi judėjimo negalią turintys ligoniai, kiekvienam šešetui ligonių turi būti ne mažiau kaip vieneri neštuvai.
      60. Ligonių palatose atstumai tarp lovų turi būti ne mažesni kaip 0,8 m, o pagrindinis takas – ne siauresnis kaip 1,2 m. Spintelės, lovos ir kėdės neturi trukdyti išeiti iš palatos. Draudžiama statyti lovas koridoriuose ir kituose evakuacijos keliuose.
      61. Daugiaaukščiuose gydymo paskirties pastatuose sunkiai sergančių ligonių ir vaikų palatas rekomenduojama įrengti pirmuose aukštuose.
      62. Gydymo paskirties pastatuose tarnybines gyvenamąsias patalpas leidžiama įrengti tik pastato dalyje, atskirtoje nuo pagrindinio pastato pirmo tipo priešgaisrinėmis pertvaromis ir antro tipo priešgaisrinėmis perdangomis bei turinčioje atskirą išėjimą į lauką.
      63. Gydymo paskirties pastatuose draudžiama laikyti deguonies balionus, tiekti dujas guminėmis žarnelėmis ir nesandariais vamzdynais. Nesant centralizuoto deguonies tiekimo į ligonių palatas, deguonies pagalvių naudojimosi tvarką ir deguonies balionų laikymo vietas, suderinęs su valstybinės priešgaisrinės priežiūros pareigūnais, nustato gydymo įstaigos vadovas.
      64. Medicinos instrumentams sterilizuoti galima naudoti elektros šildymo prietaisus tik su uždarais šildymo elementais.
      65. Vaistinėse ypač degių, labai degių ir degių skystų medžiagų kiekis neturi viršyti 100 kg. Spiritas, eteris ir kiti ypač degūs, labai degūs ir degūs skysčiai vaistinėse turi būti laikomi atskirose patalpose arba metalinėse spintose.
      66. Vaistinėse leidžiama naudoti ne daugiau kaip du deguonies balionus, kurie turi būti tvirtai ir vertikaliai pritvirtinti prie specialių stovų. Draudžiama vaistinių sandėliuose laikyti deguonies ir degių dujų balionus. Jie turi būti laikomi specialiai įrengtose patalpose arba metalinėse spintose.
      67. Kiekvienas fizioterapijos kabinetas turi turėti atskirą įvadą nuo magistralinio elektros skydo.
      68. Visi elektriniai gydymo prietaisai turi būti techniškai tvarkingi, patikimai įžeminti.
      69. Sterilizatorių atraminiai paviršiai turi būti nedegūs.
      70. Parafiną ir kitas panašias medžiagas reikia šildyti specialioje patalpoje, šildytuvuose arba vandens voniose. Draudžiama jas šildyti ant atviros ugnies. Stalas, ant kurio statomi šildytuvai, turi būti padengtas ugniai atsparia medžiaga.
      71. Ligoninių, klinikų, sanatorijų, reabilitacijos centrų, medicininės priežiūros įstaigų slaugos namų, vaikų namų, prieglaudų, globos namų budintis personalas, pradėdamas darbą, privalo žinoti patalpose nakčiai likusių ligonių, vaikų ir kitų žmonių skaičių.
      72. Bendrojo lavinimo mokyklų, vaikų darželių, lopšelių pastatuose jaunesniojo amžiaus vaikai turi būti pirmuose aukštuose.
      73. Draudžiama fizikos ir chemijos laboratorijose (kabinetuose) be mokytojo, dėstytojo ar laboranto priežiūros dirbti su reaktyvais, elektriniais ir šildymo prietaisais.
      74. Chemijos laboratorijose ir sandėliuose reaktyvai turi būti laikomi užrakinamose spintose, o spintų raktus privalo turėti mokytojai, dėstytojai ar laborantai. Ypač degias, labai degias ir degias medžiagas ir preparatus leidžiama laikyti specialiose patalpose ar metalinėse spintose, pastatytose ne arčiau kaip 1 m atstumu nuo šildymo prietaisų, ir ne daugiau kaip 3 kg.
      75. Iš dirbtuvių po kiekvienos pamokos būtina išvalyti šiukšles, atliekas ir tepaluotus skudurus. Stalių dirbtuvėse medžiagų atsargų turi būti ne daugiau negu vienos dienos norma.
      76. Draudžiama naudoti lygintuvus ir kitus elektrinius šildymo prietaisus miegamuosiuose, žaidimų kambariuose ir kitose patalpose, kuriose būna vaikai, išskyrus specialiai tam skirtas ir įrengtas vietas (patalpas).
      77. Kilnojamųjų prekystalių, konteinerių, kasos aparatų, technologinių įrenginių išdėstymo tvarka prekybos paskirties pastatuose ir maitinimo paskirties pastatuose neturi trukdyti evakuoti žmones. Draudžiama tambūruose, laiptų aikštelėse ir kituose evakuacijos keliuose įrengti buitinių paslaugų ir nuomos punktus, valiutos keityklas, prekybos vietas ir žaidimų automatus, jeigu susiaurinamas reikalaujamas minimalus norminis evakuacijos kelio plotis.
      78. Prekybos paskirties pastatuose prekės parduoti turi būti ruošiamos (lyginami drabužiai, taisomos nekokybiškos prekės) atskiroje, tam tikslui įrengtoje patalpoje.
      79. Draudžiama aerozolius laikyti vienoje patalpoje su oksidatoriais, degiomis dujomis ir degiomis cheminėmis medžiagomis ir preparatais.
      80. Laikyti aerozolius stoginėse arba atvirose aikštelėse galima tik uždaruose konteineriuose.
      81. Prekybos paskirties pastatų rūsiuose esančių krovininių liftų tambūrų ir šliuzų konstrukcijos ir įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi ir veikiantys.
      82. Draudžiama gaisro atžvilgiu pavojingomis prekėmis (dujų balionais, dažais, tirpikliais, buitinės chemijos ir kt. prekėmis) prekiauti parduotuvėse, įrengtose kitos paskirties pastatuose.
      83. Darbo metu prekės turi būti kraunamos ir iškraunamos taip, kad netrukdytų pirkėjams išeiti iš pastato.
      84. Draudžiama degias medžiagas ir tarą sandėliuoti ant rampų ir prie statinių.
      85. Prekybos ir paslaugų paskirties kilnojamuosius laikinuosius statinius leidžiama įrengti grupėmis, ne daugiau kaip 10 vienoje grupėje. Grupėje esančių prekybos ir paslaugų paskirties konteinerinio tipo statinių bendras plotas neturi viršyti 800 m2, įskaitant ir neužstatytą plotą tarp jų. Atstumai tarp šių statinių grupių ir iki kitų statinių turi būti ne mažesni kaip 15 m.
      86. Teatrų, kultūros namų, klubų scenos šoninėse patalpose gali būti laikomos ne daugiau kaip dviejų spektaklių dekoracijos.
      87. Teatruose dūmų liukai, kad šaltuoju metų laiku neužšaltų, turi būti gerai apšiltinti ir tikrinami ne rečiau kaip kartą per 10 dienų.
      88. Apipavidalinant spektaklius, aplink sceną turi būti paliktas ne siauresnis kaip 1 metro pločio laisvas tarpas. Išėjimai iš scenos turi būti laisvi ir tvarkingi.
      89. Pasibaigus spektakliui, iš scenos turi būti išnešamos visos dekoracijos ir butaforija, o teatro kostiumai iš artistų drabužinių – atiduodami į kostiumų sandėlius.
      90. Dekoracijos sandėliuose turi būti laikomos specialiuose skyriuose, tarp kurių paliekami ne siauresni kaip 1,5 m pločio tarpai.
      91. Draudžiama scenose, butaforijos ir baldų cechuose, dekoracijų sandėliuose ir kitose patalpose įrengti antresoles.
      92. Triumuose, ardeliuose, darbo aikštelėse, pastogėse, po laiptais, taip pat po žiūrovų sale įrengtuose rūsiuose draudžiama laikyti dekoracijas, butaforiją, inventorių ar kitus daiktus.
      93. Darbo aikštelės, triumai, ardeliai visada turi būti laisvi ir tvarkingi. Triumuose draudžiama įrengti bet kokias dirbtuves, sandėlius.
      94. Darbo aikštelėse dekoracijų pakėlimo lynų galai turi būti atskirti vienas nuo kito ir pakabinti ant specialių kablių.
      95. Visos degios dekoracijos, jų medinės konstrukcijos turi būti padengtos jų degumą mažinančiomis medžiagomis ir turėti tai patvirtinančius dokumentus, kuriuose turi būti nurodytas asmuo, padengęs degias dekoracijas, jų medines konstrukcijas degumą mažinančiomis medžiagomis, padengimo degumą mažinančiomis medžiagomis data bei šios medžiagos keitimo ar atnaujinimo periodiškumas.
      96. Parodų, mugių ir kitų panašių renginių organizatoriai su priešgaisrinės saugos reikalavimais privalo supažindinti visus parodos dalyvius.
      97. Parodos įrengimo projektą, kuriame būtų nurodytas stendų, eksponatų, įrenginių, elektros instaliacijos išdėstymas, būtina suderinti su valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcija.
      98. Praėjimų tarp ekspozicijų plotis turi būti ne mažesnis kaip 3 m. Praėjimai turi būti įrengti taip, kad lankytojai galėtų judėti žiedu ir būtų užtikrintas laisvas judėjimas evakuacijos kelių link.
      99. Rengti parodas didesnėse kaip 1000 m2 patalpose, kuriose eksponuojamos ypač degios, labai degios ir degios medžiagos, leidžiama tik esant veikiantiems automatiniams gaisrų gesinimo įrenginiams.
      100. Atsarginiai eksponatai, įrenginiai, tara bei pakuotės medžiagos turi būti sandėliuojamos (laikomos) tam tikslui skirtose vietose ar patalpose.
      101. Po parodos darbo valandų būtina patikrinti patalpų priešgaisrinę būklę. Parodos patalpų patikrinimo tvarką nustato parodos organizatoriai ir su ja oficialiai supažindina parodos dalyvius.
      102. Parodos metu matomoje vietoje turi būti iškabinti žmonių evakuacijos planai ir priešgaisrinės saugos instrukcijos, nustatančios aptarnaujančio personalo veiksmus kilus gaisrui.
      103. Parodų patalpose draudžiama:
      103.1. laiptinėse įrengti sandėlius ir dirbtuves, laikyti įvairias medžiagas ir įrenginius;
      103.2. laikyti ypač degias, labai degias ir degias medžiagas, jei jos nėra eksponatai;
      103.3. demonstruoti eksponatus naudojant atvirą ugnį, ypač degias ir labai degias medžiagas;
      103.4. rakinti darbo metu duris evakuaciniuose išėjimuose;
      103.5. naudoti elektros šviestuvus su degiais gaubtais.
      104. Įrengiant parodų elektrifikuotus stendus, būtina numatyti elektros prietaisų apsaugą. Visus elektros įrenginius būtina patikimai įžeminti.
      105. Parodų salėms apšviesti turi būti naudojami uždaro tipo, ne žemesnio kaip IP 44 apsaugos laipsnio elektros šviestuvai. Atstumas nuo elektros šviestuvų iki eksponatų turi būti ne mažesnis kaip 0,5 m.
      106. Lauko prekybos, turgaus ar mugės vietų išdėstymą būtina suderinti su valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcija.
      107. Kas 30 m tarp prekybos eilių turi būti paliktos ne mažesnės kaip 1,5 m praeigos, kertančios pagrindinius praėjimus.
      108. Pastatuose ir statiniuose įspėjimo apie gaisrą ir evakuacijos valdymo sistemos parenkamos ir įrengiamos pagal teisės aktų reikalavimus.
      109. Priešgaisrinių durų, vartų, liukų sandarumo tarpiklių, savaiminio užsidarymo mechanizmų būklė eksploatavimo metu periodiškai turi būti tikrinama. Jie turi būti veikiantys.
      110. Gaisrinės saugos ženklai turi atitikti teisės aktų reikalavimus.
      111. Evakuacijos krypties (gelbėjimosi) ir informacijos ženklai, nurodantys gesintuvų laikymo vietą ir gaisrinius čiaupus, turi būti išdėstyti taip, kad iš bet kurios patalpos vietos (taško) gerai būtų matomas bent vienas kiekvienos rūšies ženklas.
      112. Statiniuose ir patalpose turi būti pirminių gaisro gesinimo priemonių (5 priedas).

      V. ELEKTROS ĮRENGINIAI, JŲ APSAUGA NUO ŽAIBO
      IR STATINIO ELEKTROS KRŪVIO

      113. Elektros tinklai ir įrenginiai turi būti įrengiami, eksploatuojami ir remontuojami laikantis teisės aktų reikalavimų. Jie turi būti tinkami eksploatuoti, saugūs gaisro ir sprogimo atžvilgiu.
      114. Pastebėjus elektros tinklų ir įrenginių gedimus, sukeliančius kibirkščiavimą, kabelių, laidų ir variklių kaitimą, būtina juos nedelsiant išjungti ir pašalinti gedimus.
      115. Priėjimai prie elektros skydinių ir skirstomųjų spintų turi būti tvarkingi ir neužkrauti. Jose ir 1 m atstumu nuo jų draudžiama laikyti bet kokias medžiagas.
      116. Draudžiama elektros skydines ir skirstomąsias spintas įrengti po laiptais. Elektros skydinių durys turi būti ne mažesnio kaip EI 30 atsparumo ugniai.
      117. Gamybinėse patalpose, kuriose kaupiasi daug dulkių, elektros skirstomųjų spintų ir skydinių durys turi būti sandarios.
      118. Laikiną elektros instaliaciją leidžiama naudoti tik statybos, remonto ar avarijų likvidavimo metu.
      119. Kilnojamieji elektros šviestuvai turi būti su nedegiais gaubtais arba metaliniais tinkleliais. Šiems elektros šviestuvams ir kitiems kilnojamiesiems elektros įrenginiams turi būti naudojami tik lankstūs kabeliai.
      120. Vietose, kuriose gali susidaryti potencialiai sprogi aplinka, elektros prietaisų konstrukcija turi atitikti tai aplinkai nustatytai zonai keliamus saugos reikalavimus.
      121. Gamybinėse ir sandėlių patalpose nuo elektros variklių, šviestuvų, laidų ir kitų elektros įrenginių turi būti nuolat valomos dulkės ir nuosėdos.
      122. Atstumas nuo elektros šviestuvų iki sandėliuojamų degių medžiagų turi būti ne mažesnis kaip 0,5 m.
      123. Elektros šviestuvuose turi būti naudojamos ne didesnės galios elektros lempos, negu nurodyta šviestuvų techninėse charakteristikose.
      124. Eksploatuojant elektros įrenginius, draudžiama:
      124.1. šildyti patalpas nestandartiniais (savos gamybos) elektros prietaisais;
      124.2. naudoti netvarkingus kištukinius lizdus, kištukus, atsišakojimo dėžutes, jungiklius bei kitus elektros aparatus;
      124.3. elektros lempas, šviesos sklaidytuvus, šildytuvus uždengti degiomis medžiagomis;
      124.4. į kištukinius lizdus jungti elektros prietaisus, kurie viršija leistiną galią;
      124.5. vietoj elektros laidų ir kabelių naudoti radijo arba telefono ryšio laidus;
      124.6. naudoti lygintuvus, virykles, virdulius, šildymo ir kitus elektros prietaisus tam tikslui nepritaikytose vietose ir palikti juos įjungtus be priežiūros;
      124.7. kabinti elektros šviestuvus ir kitus daiktus tiesiog ant elektros laidų ir kabelių;
      124.8. Asg, Bsg pavojingumo sprogimo ir gaisro atžvilgiu kategorijų sandėlių patalpose įrengti kištukinius lizdus;
      124.9. naudoti nekalibruotus ir savos gamybos apsaugos aparatus;
      124.10. naudoti elektros šviestuvus su nuimtais apsauginiais gaubtais ir neužsandarinta apšvietimo armatūra Asg, Bsg ir Cg pavojingumo sprogimo ir gaisro atžvilgiu kategorijų patalpose;
      124.11. tiesti tranzitu kabelius ir laidus per sandėliavimo, evakuacinių išėjimų paskirties patalpas;
      124.12. tiesti elektros linijas virš FROOF (t1) degumo) klasės stogų ir po jomis laikyti degias medžiagas;
      124.13. naudoti laidus ir kabelius su pažeista arba eksploatavimo metu dielektrinių savybių netekusia izoliacine medžiaga;
      124.14. tiesiogiai prikalti laidus ir kabelius.
      125. Sandėlių įvadiniai komutavimo aparatai (su užrakinimo įtaisu) turi būti įrengti sandėlio išorėje ant nedegaus pagrindo.
      126. Laidai ir kabeliai turi būti sujungiami presuojant, suvirinant, lituojant arba specialiomis jungtimis.
      127. Skirtingų metalų laidus sujungti leidžiama tik specialiomis jungtimis.
      128. Atvirosios elektros instaliacijos laidai ir kabeliai tose vietose, kuriose galima juos mechaniškai pažeisti, turi būti papildomai apsaugoti (šarvais, plieniniais vamzdžiais, kampuočiu, lovine sija ir pan.). Neapsaugotų izoliuotų laidų ir jų susikirtimo su statybinėmis konstrukcijomis, kurioms nekeliami degumo reikalavimai, vietas būtina papildomai apsaugoti nuo užsidegimo.
      129. Visi elektros įrenginiai turi būti apsaugoti nuo trumpojo laidų jungimo ir kitų nevardinių režimų, galinčių sukelti gaisrą.
      130. Būtina laiku matuoti kabelių ir laidų izoliacijos varžą, o matavimo rezultatus – surašyti į tam tikslui skirtą žurnalą arba į atitinkamos formos aktą. Matavimo periodiškumas nustatytas Elektros įrenginių bandymo normose ir apimtyse, patvirtintose Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. 141 (Žin., 2001, Nr. 54-1930).
      131. Transformatorinės pastotės ir elektros skydinės turi būti švarios, jose draudžiama laikyti kitus įrengimus ar medžiagas.
      132. Eksploatuojant sprogimo atžvilgiu pavojingus technologinius įrenginius, į transformatorinę pastotę, jei ji yra gretimose patalpose, turi būti nuolat tiekiamas oras.
      133. Prie transformatorinių pastočių turi būti įrenginiai, prie kurių gaisro metu būtų galima įžeminti gaisrinius švirkštus.
      134. Pastatų ir įrenginių apsauga nuo žaibo ir statinio elektros krūvio turi atitikti teisės aktų reikalavimus. Įžeminimo kontūrų varža prietaisais turi būti tikrinama ne rečiau kaip kartą per metus.
      135. Apsaugos nuo žaibo įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi ir tikrinami jų įrengimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatyta tvarka.
      136. Visų technologinių įrenginių korpusai turi būti įžeminti, neatsižvelgiant į tai, ar naudojamos kitos apsaugos nuo statinio elektros krūvio priemonės.
      137. Nenaudojama atviroji elektros instaliacija turi būti išmontuota.
      138. Neeksploatuojami elektros įrenginiai turi būti atjungti nuo elektros tinklo.

      VI. ŠILDYMAS

      139. Visi šildymo įrenginiai turi būti įrengti ir eksploatuojami pagal gamintojo instrukcijose ir kituose teisės aktuose nustatytus priešgaisrinės saugos reikalavimus, o prieš šildymo sezono pradžią jie turi būti patikrinti ir suremontuoti.
      140. Gamybinėse patalpose, kuriose yra degių dulkių, nuosėdų, šildymo prietaisų paviršiai turi būti lygūs ir reguliariai valomi.
      141. Smilkstančias anglis ir šlaką galima pilti ne arčiau kaip 15 m nuo pastatų ir statinių.
      142. Katilinėse ir šilumos generatoriaus patalpose draudžiama:
      142.1. kūrenti katilą, kurio kuro purkštukas ir degiklis techniškai netvarkingi ar nesureguliuoti;
      142.2. naudoti kitos rūšies kurą, negu numatyta įrenginio techninėje dokumentacijoje;
      142.3. be priežiūros palikti neautomatinius katilus.
      143. Grindis prie krosnies pakuros nuo užsidegimo būtina apsaugoti pagal Kietojo kuro šildymo krosnių pastatuose įrengimo taisyklių ST 8860237.02:1998, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1998 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 162 (Žin., 1998, Nr. 78-2212) reikalavimus.
      144. Šildymo įrenginiai, dūmtraukiai turi būti techniškai sutvarkyti. Palėpėse ir kitose gaisro atžvilgiu pavojingose patalpose dūmtraukiai ir sienos su dūmų kanalais turi būti išbaltintos.
      145. Eksploatuojant šildymo įrenginius, draudžiama:
      145.1. laikyti kurą prie pakuros;
      145.2. įkurti juos ypač degiais, labai degiais ir degiais skysčiais;
      145.3. kūrenti anglimi, koksu, skystuoju kuru arba dujomis šiam tikslui nepritaikytus šildymo įrenginius;
      145.4. kūrenti esant techniškai netvarkingoms bei atidarytomis pakuros durelėms;
      145.5. kūrenti malkomis, ilgesnėmis už pakurą;
      145.6. naudoti vėdinimo kanalus dūmams šalinti;
      145.7. palikti be priežiūros kūrenamas krosnis, židinius ir leisti juos prižiūrėti mažamečiams vaikams.
      146. Iš dūmtraukių ir krosnių prieš šildymo sezoną, o jo metu ne rečiau kaip kartą per ketvirtį būtina išvalyti suodžius.
      147. Asg, Bsg, Cg pavojingumo sprogimo ir gaisro atžvilgiu kategorijų patalpas šildyti atviro tipo šildymo prietaisais draudžiama.
      148. Draudžiama džiovinti ir laikyti degias medžiagas prie krosnių, katilų ir jų vamzdynų arba ant jų.
      149. Šildymo įrenginių skystojo kuro bakai turi būti eksploatuojami uždengti. Patalpoje turi būti ne daugiau kaip 200 l kuro. Statyti kuro bakus priešais pakurą (purkštuką) draudžiama.
      150. Kurotiekių sandūros, armatūra ir ventiliai turi būti techniškai tvarkingi ir sandarūs.

      VII. VĖDINIMAS

      151. Vėdinimo įrenginiai turi būti įrengti ir eksploatuojami pagal gamintojo instrukcijose ir kituose teisės aktuose nustatytus priešgaisrinės saugos reikalavimus. Personalas, atsakingas už vėdinimo įrenginių priežiūrą, privalo šalinti jų gedimus ir pagal sudarytą grafiką tikrinti ventiliatorių, ortakių, ugnį sulaikančių prietaisų, drėkinimo kamerų, įžeminimo įrenginių techninę būklę.
      152. Sprogimo ir gaisro atžvilgiu pavojingose patalpose sugedus vėdinimo įrenginiams draudžiami bet kokie technologiniai procesai.
      153. Iš vėdinimo kabinų, ciklonų, filtrų, ortakių degios dulkės ir gamybinės atliekos turi būti valomos pagal nustatytą grafiką.
      154. Vėdinimo kamerose draudžiama laikyti nereikalingus įrenginius ir bet kokias medžiagas. Jos turi būti užrakintos.
      155. Eksploatuojant automatinius ugnį sulaikančius įrenginius, būtina kontroliuoti jų techninę būklę ir nuo jautrių valdymo elementų valyti nuosėdas.
      156. Atsiradus gedimams, dėl kurių tiesiogiai ar netiesiogiai gali kilti gaisras, būtina nedelsiant išjungti ventiliatorių ir pašalinti gedimus.
      157. Eksploatuojant vėdinimo ir oro kondicionavimo sistemas, draudžiama išmontuoti ugnį sulaikančius įrenginius arba atskirus jų elementus.
      158. Ištraukiamieji ortakiai (kuriais traukiamos sprogimo ir gaisro atžvilgiu pavojingos medžiagos) turi turėti periodinio valymo įtaisus: liukus, išardomus sujungimo mazgus ir kt. Draudžiama juos valyti išdeginant.
      159. Vietiniai ištrauktuvai, šalinantys gaisro ir sprogimo atžvilgiu pavojingas medžiagas, turi būti su metaliniais tinkleliais, turėti magnetinius gaudytuvus.
      160. Patalpose, kuriose gali būti ypač degių, labai degių ir degių sprogstamųjų medžiagų (dujų, garų, dulkių), ventiliatorių ir kitų vėdinimo įrenginių konstrukcijos ir medžiagos neturi kibirkščiuoti.
      161. Gaisro ir sprogimo atžvilgiu pavojingose patalpose esantys vėdinimo įrenginiai turi būti su automatiniais ir rankiniais išjungimo įrenginiais, kuriais būtų galima pasinaudoti kilus gaisrui ar ištikus avarijai.

      VIII. TECHNOLOGINIAI PROCESAI IR ĮRENGINIAI

      162. Gamybinėse patalpose turi būti parengtos technologinių įrenginių išdėstymo schemos, kuriose būtų pažymėtos įrenginių, darbo ir išėjimų vietos.
      163. Draudžiama dirbti esant netvarkingai automatinei įrangai, įrenginiams, išjungtiems kontroliniams matavimo ir apsaugos prietaisams.
      164. Jei dėl technologiniame įrenginyje prasidėjusios greitėjančios cheminės reakcijos kyla temperatūra ar slėgis, pastarasis automatinėmis apsaugos priemonėmis turi būti tuoj pat sumažintas, visiškai nutrauktas aktyvaus reagento tiekimas ir į technologinio įrenginio vidų patiekta cheminį procesą neutralizuojanti medžiaga ar inhibitorius.
      165. Kiekvieno technologinio reglamento parametrų pažeidimo priežastys turi būti nustatytos ir imtasi priemonių, kad panašių atvejų būtų išvengta.
      166. Vamzdynai, technologiniai įrenginiai, tara, kuriuose yra sprogimo ir gaisro atžvilgiu pavojingų garų, dujų ar dulkių išskiriančių medžiagų, turi būti sandarūs ir nudažyti atitinkama spalva pagal galiojančius standartus. Ant taros turi būti nurodytas laikomų medžiagų pavadinimas, kiekis ir jų pavojingumo charakteristikos.
      167. Vietose, kuriose gali susidaryti potencialiai sprogi aplinka, draudžiama naudoti įrenginius, įrankius bei kitus daiktus, galinčius įskelti kibirkštį.
      168. Draudžiama eksploatuoti įrenginius ir vamzdynus su izoliacija, įmirkusia degiais skysčiais.
      169. Užpildant arba iškraunant technologinį įrenginį bei imant iš jo mėginį, ištraukiamoji vėdinimo sistema iš patalpos turi išsiurbti degias dujas, garus ar dulkes.
      170. Traukos įrenginių elementai turi sulaikyti ortakiuose degias nuosėdas. Susikaupusias degias nuosėdas būtina valyti pagal numatytą technologinį reglamentą.
      171. Kai technologinio proceso metu naudojami atviri indai ir aparatai su ypač degiais, labai degiais ir degiais skysčiais, būtina:
      171.1. darbo vietoje šių medžiagų laikyti ne daugiau, negu reikia vienai pamainai;
      171.2. dirbti tik esant įjungtai ištraukiamajai vėdinimo sistemai;
      171.3. ne darbo metu ir kilus gaisrui atviras vonias bei indus uždengti dangčiais iš nedegių medžiagų;
      171.4. jei yra techninių galimybių, pavojingus gaisro atžvilgiu skysčius pakeisti mažiau pavojingais arba nedegiais.
      172. Įrenginių apsaugos ir kvėpavimo vožtuvai turi būti techniškai tvarkingi.
      173. Planinį remontą būtina atlikti laikantis technologiniame reglamente nustatytų terminų. Sustabdžius įrenginius, būtina sudaryti saugias sąlygas jiems tikrinti ir remontuoti. Draudžiama pradėti gamybą neatlikus visų numatytų darbų.
      174. Ypač degūs, labai degūs ir degūs skysčiai, dujos į patalpas, kuriose jie bus naudojami, turi būti tiekiami ir išduodami darbo vietose pagal technologinių reglamentų reikalavimus. Visais kitais atvejais šias medžiagas būtina gabenti saugioje, specialioje nedūžtančioje taroje.
      175. Asg ir Bsg pavojingumo sprogimo ir gaisro atžvilgiu kategorijų gamybinėse patalpose bei sandėliuose turi būti įrengti automatiniai analizatoriai aplinkos orui kontroliuoti. Jie turi būti nesugedę.
      176. Technologinius įrenginius aptarnaujantis personalas turi būti susipažinęs su vamzdynų technologine schema, sklendžių išdėstymu ir jų paskirtimi, ištikus avarijai mokėti atlikti vamzdynų sklendžių perjungimo, uždarymo ir atidarymo operacijas. Įvadinės sklendės turi būti su užrašais, o jų vietą privalo žinoti ir budintis personalas. Vamzdynų technologinės schemos turi būti pakabintos matomoje vietoje.
      177. Įrenginiai, skirti iš aparato bei indų suskystintoms degioms dujoms, ypač degiems, labai degiems ir degiems skysčiams, garams išleisti, visada turi būti techniškai tvarkingi. Avarinio nuleidimo linijų sklendės turi būti su atpažinimo ženklais ar užrašais, o priėjimas prie jų – laisvas.
      178. Degios dujos ir garai iš technologinio įrenginio turi būti pašalinti per apsaugos vožtuvus, prapūtimo ar rankinio nuleidimo linijas ir utilizuoti, kad nepatektų į gamybines patalpas.
      179. Įkaitę aparatai ir vamzdynai, jei ant jų paviršiaus patenka kitos medžiagos ir susidaro gaisro ar sprogimo pavojus, turi būti izoliuojami, kad temperatūra neviršytų leistinos (ne daugiau kaip 80 % medžiagos užsiliepsnojimo temperatūros).
      180. Įrenginiai gaisro ir sprogimo atžvilgiu pavojingose patalpose turi būti sureguliuoti, sutepti ir kontroliuojama judančių detalių temperatūra, kad ji nepakiltų aukščiau leistinos ribos. Transporto ritinėliai ir traukiamieji būgnai turi lengvai suktis. Nuslydus ar nuslinkus juostoms, lūžus atskiroms detalėms, transporterį būtina tuoj pat išjungti.
      181. Naudojant gaisro ir sprogimo atžvilgiu pavojingas medžiagas, būtina kontroliuoti, kad į judančius mašinų mechanizmus ir aparatus nepatektų pašalinių kietų daiktų (metalo, akmens skeveldrų ir kt.). Draudžiama dirbti su mašinomis ir aparatais, kai išjungti arba sugedę magnetiniai gaudytuvai. Atidarant, uždarant ir perkeliant dangčius arba jų liukus, reikia vengti smūgių, kurie įskeltų kibirkštis.
      182. Ugnies užtvaros turi būti neužterštos ir tikrinamos, kad neužšaltų.
      183. Prieš detalių dažymą degūs skysčiai joms plauti ir riebalams pašalinti gali būti naudojami specialiai tam skirtose ir tinkamai įrengtose vietose.
      184. Ne didesnės kaip 0,5 m3 talpos vonios su ypač degiais, labai degiais ir degiais skysčiais detalėms ir gaminiams plauti, dažyti panardinimo būdu turi būti su nusiurbimo įrenginiais ir sandariais dangčiais. Didesnės kaip 0,5 m3 talpos vonios turi būti įrengtos specialiose kamerose, turinčiose vėdinimo įrenginius.
      185. Draudžiama eksploatuoti dažymo ir džiovinimo spintas, kameras, kabinas esant techniškai nesutvarkytiems jų ištraukiamosios vėdinimo sistemos oro drėkintuvams, vandens filtrams, dažų, lakų gaudikliams, automatinio gesinimo ir kitiems įrenginiams.
      186. Visų rūšių dažai ir lakai turi būti ruošiami tam tikslui skirtose patalpose ir aikštelėse. Paruošimo patalpose ir aikštelėse leidžiama laikyti tokį dažų ir lakų kiekį, koks yra numatytas technologiniame reglamente.
      187. Dažai į dažymo vietą turi būti tiekiami jau paruošti. Lakų ir dažų kiekis gamybinių patalpų sandėlyje neturi viršyti pamainos normos. Kiekvienos medžiagos maksimalus kiekis turi būti nurodytas ant sandėlio durų ir taros.
      188. Naudojant ypač degius, labai degius ir degius skysčius, dažoma, lakuojama ir emaliuojama turi būti specialiai tam įrengtose patalpose.
      189. Dažų paruošimo ir sandėliavimo patalpų, dažymo kamerų, mirkymo vonių, rankinio dažymo postų, džiovinimo kamerų ir panašių įrenginių bei riebalų šalinimo vietų tiekiamoji ir ištraukiamoji vėdinimo sistema visada turi būti techniškai tvarkinga.
      190. Dažymo įrenginiai neturi veikti, kol vėdinimo sistema neįjungta.
      191. Ant grindų išlietas lakas arba dažai turi būti nedelsiant išvalyti. Valyti grindis, sienas ir įrenginius ypač degiais, labai degiais ir degiais skysčiais draudžiama. Panaudotą lako ar dažų tarą būtina sandariai uždaryti ir laikyti specialiai tam skirtose patalpose ar aikštelėse.
      192. Dažant elektrostatiniame lauke, liekamajam potencialui pašalinti įrenginiai turi turėti techniškai tvarkingus automatinius įtampos iškroviklius.
      193. Kiekvieną pamainą iš dažymo, džiovinimo spintų, kamerų ir kabinų turi būti valomos degios nuosėdos. Deginti nuosėdas draudžiama. Jas valant reikia naudoti kibirkšties neskeliančius gremžiklius.
      194. Džiovinimo kamerose draudžiama naudoti atvirus elektros elementus ir kontaktines jungtis. Džiovinimo kamerų kaitinimo elementai neturi liesti gaminių ir kitų degių medžiagų. Ant jų neturi patekti ypač degūs, labai degūs ir degūs skysčiai.
      195. Džiovinimo kamerų šilumos izoliacijai draudžiama naudoti žemesnės kaip A1 degumo klasės statybos produktus.
      196. Džiovinimo kamera turi būti įrengta taip, kad prireikus būtų galima džiovinamas medžiagas lengvai ir greitai pašalinti.
      197. Temperatūros davikliai, prietaisai, signalizuojantys technologinio proceso pažeidimus džiovinimo kameroje ir automatiškai blokuojantys įrenginius, turi būti techniškai tvarkingi.
      198. Medžio apdirbimo patalpose draudžiama laikyti medienos daugiau, negu reikia vienos pamainos darbui.
      199. Baigus darbą, draudžiama darbo vietoje palikti gatavą produkciją, drožles, pjuvenas, tepalą, laką, klijus, kitas degias medžiagas ir skysčius, taip pat neišjungtus elektros prietaisus.
      200. Medžio apdirbimo staklės turi turėti vietinius siurbiklius su užsklandomis atliekoms šalinti. Draudžiama dirbti staklėmis esant išjungtoms vėdinimo ir pneumatinio atliekų pašalinimo transporto sistemoms.
      201. Ciklonų ir dulkių surinkimo kameros turi būti nuolat uždarytos. Susikaupusias medienos atliekas būtina laiku šalinti. Draudžiama perpildyti ciklonų ir dulkių surinkimo kameras.
      202. Nuo technologinių šildymo ir kitų įrenginių bei elektrinių prietaisų būtina valyti dulkes ir kitas degias medžiagas kiekvieną pamainą, o nuo statybinių konstrukcijų ir stogo – ne rečiau kaip kartą per mėnesį.
      203. Klijams šildyti turi būti naudojami garai arba specialios vandeniu šildomos klijų viryklės. Šiam tikslui draudžiama naudoti elektros prietaisus su atviru kaitinimo elementu. Klijų viryklės turi būti izoliuotoje patalpoje arba specialiai tam įrengtoje saugioje vietoje.
      204. Eksploatuojant tepalo pripildomus įrenginius, turi būti naudojamos išsipylusių, nutekėjusių tepalų šalinimo bei konstrukcijų ir degių medžiagų nuo tepalų įsigėrimo apsaugojimo priemonės.
      205. Kiekvienoje džiovykloje turi būti nustatomas leistinas kraunamų medžiagų kiekis ir darbo temperatūros režimas, kuris palaikomas automatiniais temperatūros reguliatoriais.
      206. Jei nepertraukiamo džiovinimo proceso metu sustojo konvejeris, turi būti numatytas automatinis džiovinimo sistemos išjungimas arba sumontuota atitinkama signalizacija.
      207. Amoniakinių šaldymo įrenginių, mašinų ir aparatinių patalpų šaltnešio garų analizatoriai ir jų blokuotė su vėdinimo ir kompresorių išjungimo įrenginiais turi būti veikiantys.
      208. Draudžiama statyti šaldymo agregatus tam tikslui nepritaikytose patalpose ir juos naudoti ne pagal paskirtį.
      209. Pažeistos šiluminės izoliacijos apsauginį sluoksnį būtina nedelsiant sutaisyti.
      210. Draudžiama šildyti balionus su šaltnešiu norint greičiau užpildyti sistemą. Amoniako balionai turi būti laikomi ne arčiau kaip 5 m nuo šildymo įrenginių.
      211. Kompresorinėse laikomas tepalų kiekis neturi viršyti vienos pamainos normos.

      IX. GAISRO IR SPROGIMO ATŽVILGIU PAVOJINGŲ MEDŽIAGŲ TRANSPORTAVIMAS

      212. Kraunant ir pervežant gaisro ir sprogimo atžvilgiu pavojingas medžiagas, būtina vadovautis instrukcijomis ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais pavojingų medžiagų vežimo tvarką.
      213. Transporto priemonės, kuriomis pervežamos gaisro ir sprogimo atžvilgiu pavojingos medžiagos, turi būti su specialiais atpažinimo ženklais.
      214. Gaisro ir sprogimo atžvilgiu pavojingos medžiagos į transporto priemones turi būti kraunamos tik nepažeistoje gamyklos taroje ar pakuotėje. Prieš iškraunant šias medžiagas iš vagono, konteinerio ar automobilio kėbulo, būtina įsitikinti, ar nėra pažeista šių medžiagų pakuotė. Išbirusias ir išsiliejusias medžiagas būtina surinkti.
      215. Draudžiama pilti naftos produktus iš geležinkelio cisternų į automobilines cisternas ne tam skirtose vietose.
      216. Apžiūrint transporto priemones ir jose esančius gaisro ir sprogimo atžvilgiu pavojingus krovinius, galima naudotis tik gaisro ir sprogimo atžvilgiu nepavojingais šviestuvais.
      217. Įvairios talpos indai su ypač degiomis, labai degiomis ir degiomis skystomis medžiagomis ir preparatais turi būti sandarūs.
      218. Kraunant ir iškraunant ypač degias, labai degias ir degias skystas medžiagas ir preparatus bei kitas gaisro ir sprogimo atžvilgiu pavojingas medžiagas, būtina:
      218.1. dangčius ir liukus atidaryti sklandžiai, be smūgių;
      218.2. juos pilant į indus naudoti įtaisus, padedančius išvengti išsiliejimo;
      218.3. naudoti techniškai tvarkingą įrangą;
      218.4. įžeminti įvairius įrenginius, mechanizmus bei talpyklas;
      218.5. saugoti įvairios talpos indus nuo mechaninių pažeidimų;
      218.6. griežtai laikytis ženklinimo reikalavimų;
      218.7. naudoti avalynę, drabužius ir įrankius, neskeliančius kibirkšties.
      219. Perpilti ypač degias, labai degias ir degias skystas bei dujines medžiagas ir preparatus perkūnijos metu draudžiama.
      220. Vamzdynai, kuriais transportuojamos medžiagos, galinčios užsiliepsnoti nuo vandens ar vandens tirpalų poveikio, prieš eksploatavimą turi būti išdžiovinti.
      221. Transporteriai, norijos, pneumatiniai ir savaime tekančių medžiagų vamzdynai turi būti techniškai sutvarkyti.
      222. Pneumatinio transporterio linijos turi būti eksploatuojamos esant įjungtoms ir techniškai tvarkingoms liepsną sulaikančioms automatinėms sklendėms.
      223. Pagal patvirtintą grafiką būtina tikrinti technologinėse kiaurymėse ugnį sulaikančių įrenginių techninę būklę ir jų veikimą.
      224. Automobilinės cisternos, transportuojančios ypač degias, labai degias ir degias skystas bei dujines medžiagas ir preparatus, turi būti įžemintos (vežant, pripylimo ir išpylimo metu), turėti pirminių gaisro gesinimo priemonių. Duslintuvų vamzdžiai turi būti su techniškai tvarkingais kibirkščių gesikliais.
      225. Gaisro ir sprogimo atžvilgiu pavojingų medžiagų išpylimo ir pripylimo vietos turi būti švarios, išlietos ypač degios, labai degios ir degios skystos medžiagos ir preparatai išvalomi, o tos vietos užpilamos smėliu.
      226. Guminės arba kitos iš elektrai nelaidžių medžiagų pagamintos žarnos, naudojamos geležinkelio cisternoms, automobilinėms cisternoms ir aparatams pripildyti, turi būti apvyniotos 2 mm storio varine viela arba 4 mm storio plieniniu lynu su 100 mm vijos žingsniu. Vienas įžeminimo galas turi būti prilituojamas arba pritvirtinamas varžtu prie žarnos antgalio, o kitas – sujungiamas su įžemintu naftos produkto vamzdynu.
      227. Žarnų antgaliai turi būti pagaminti iš vario arba kito metalo, kuris smūgio metu nesukelia kibirkščiavimo.

      X. MEDŽIAGŲ SANDĖLIAVIMAS

      228. Medžiagos turi būti laikomos grupėmis pagal joms gesinti naudojamas medžiagas (vanduo, putos, dujos ir t. t.), taip pat pagal jų fizikines ir chemines bei pavojingumo gaisro atžvilgiu savybes (8 priedas). Be šiame skyriuje išdėstytų reikalavimų, cheminės medžiagos turi būti sandėliuojamos pagal Bendrųjų pavojingųjų cheminių medžiagų ir preparatų sandėliavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1998 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 272 (Žin., 1999, Nr. 31-896), reikalavimus.
      Gaisrų gesinimo medžiagos ir priemonės cheminėms medžiagoms gesinti parenkamos pagal 9 priedą.
      229. Laikymo vietose turi būti medžiagų išdėstymo planas, o ant išorinės sandėlio durų (vartų) pusės – pakabinami ženklai, apibūdinantys laikomų medžiagų ir prekių pavojingumą sprogimo ir gaisro atžvilgiu.
      230. Rūgščių laikymo vietose turi būti ir neutralizuojančių medžiagų (kreidos, kalkių) atsarga. Rūgščių laikymo vietos turi būti pažymėtos. Sandėliuojant azoto ir sieros rūgštis, reikia vengti jų sąlyčio su organinės kilmės medžiagomis (mediena, šiaudai ir t. t.).
      231. Medžiagos, aktyviai reaguojančios su vandeniu (karbidai, šarminiai metalai, bario peroksidas, natrio hidratas ir kt.), turi būti laikomos atskiroje patalpoje, hermetiškoje taroje, ne žemiau kaip 0,15 m virš grindų.
      232. Chemikalai turi būti fasuojami atskirose patalpose. Išsiliejusius ar išbirusius chemikalus būtina nedelsiant išvalyti ir padaryti nekenksmingus. Pakuotę (popierių, drožles, vatą ir t.t.) būtina laikyti atskiroje patalpoje.
      233. Metalo (aliuminio, cinko, nikelio ir kt.) milteliai, galintys savaime užsidegti, turi būti laikomi atskirose patalpose, hermetiškoje taroje ir apsaugoti nuo tiesioginių saulės spindulių.
      234. Amonio salietra nuo kitų mineralinių medžiagų turi būti laikoma patalpoje, atskirtoje pirmo tipo priešgaisrinėmis pertvaromis ir trečio tipo priešgaisrinėmis perdangomis. Sukietėjusią amonio salietrą draudžiama trupinti naudojant sprogstamąsias medžiagas arba kibirkštį skeliančius įrankius.
      235. Prieš kraunant mineralines trąšas, patalpas būtina išvalyti, kad neliktų kitų medžiagų (tepalo, durpių, šieno ir t.t.) likučių.
      236. Sandėlių patalpose draudžiama laikyti elektros ir autokrautuvus bei įkrauti jų akumuliatorius. Pakrovimo ir iškrovimo mechanizmai turi būti techniškai tvarkingi. Savaeigiai mechanizmai ne darbo metu turi būti laikomi jiems skirtose patalpose.
      237. Sandėliuose draudžiama užkrauti langus, duris ir vartus.
      238. Draudžiama sandėlių patalpose rūkyti ir naudoti atvirą ugnį.
      239. Draudžiama įrengti sandėlius Asg, Bsg, Cg pavojingumo sprogimo ir gaisro atžvilgiu kategorijų patalpose, per kurias tranzitu nutiesti elektros kabeliai bei dujų ir degių skysčių vamzdynai.
      240. Medžiagos, laikomos ne lentynose, turi būti sudėtos į rietuves. Šios sandėliavimo vietos turi būti pažymėtos juostomis ant grindų. Ne sandėliavimo vietose laikyti medžiagas draudžiama.
      241. Atvirose aikštelėse įvairias talpyklas su reaktyvais, ypač degiais, labai degiais ir degiais skysčiais reikia sustatyti grupėmis, ne didesnėmis kaip po 100 vienetų, arba laikyti ne daugiau kaip 5 tonas minėtų medžiagų vienoje grupėje. Atstumas tarp šių grupių turi būti ne mažesnis kaip 5 m. Aplink kiekvieną aikštelę, atsižvelgiant į laikomų medžiagų kiekį, reikia įrengti užtvaras, kurios atlaikytų išsiliejusių skysčių iš didžiausios talpyklos hidrostatinį slėgį.
      242. Degių ir nedegių medžiagų su degia pakuote sandėliuose draudžiama naudoti elektros šildytuvus su atvirais kaitinimo elementais, virykles ir kitus buitinius elektros prietaisus.
      243. Sandėlių, kurių plotas didesnis kaip 50 m2, stelažai turi būti pagaminti iš ne žemesnės kaip B-s1, d0 degumo klasės statybos produktų. Praeigos tarp stelažų, rietuvių ir tarpai nuo jų iki sienų labiausiai išsikišusių konstrukcijų turi būti ne siauresni kaip 0,8 m ir neužkrauti.
      244. Sandėliuose, kurių plotas didesnis kaip 200 m2, praeigos tarp stelažų, rietuvių plotis turi būti ne siauresnis kaip 1,2 m, o tarp sienų labiausiai išsikišusių konstrukcijų ir stelažų, rietuvių – ne siauresnis kaip 0,8 m.
      245. Skersinės praeigos tarp stelažų turi būti įrengiamos kas 40 m jų ilgio.
      246. Pluoštinių medžiagų ryšulius draudžiama ardyti sandėlio patalpose.
      247. Sandėliuose draudžiama perpilti naftos produktus.
      248. Sandėliuose laikomų ypač degių, labai degių ir degių skysčių statines būtina krauti kamščiais į viršų. Tuščią tarą laikyti toje pačioje patalpoje draudžiama.
      249. Lakų ir dažų sandėliuose draudžiama:
      249.1. laikyti dažų, lakų ir tirpiklių atsargas pažeistoje ar atviroje taroje;
      249.2. laikyti kitos paskirties medžiagas;
      249.3. perpilti lakus ir dažus iš vienos taros į kitą arba į darbo indus be metalinių padėklų su borteliais.
      250. Ruošiamus išvežti pjautinės medienos ryšulius galima krauti tik vienoje darbo linijos pusėje.
      251. Medienos ir rąstų rietuvės turi būti lengvai prieinamos ir privažiuojamos iš visų pusių.
      252. Vasaros metu miško bei pjautinės miško medžiagos sandėlių teritorija turi būti drėkinama.
      253. Miško medžiaga turi būti kraunama į rietuves pagal iš anksto sudarytą technologinę schemą. Draudžiama užkrauti tarpus tarp rietuvių.
      254. Medienos pjuvenos gali būti sandėliuojamos kieto pagrindo aikštelėse ne mažesniu kaip 15 m atstumu nuo pastatų ir statinių.
      255. Sandėliuojamų anglių aikštelėse turi būti švaru. Jų neturi plauti grunto ir poplūdžio vandenys, galintys nutekėti už sandėlio teritorijos ribų. Aikštelę draudžiama kloti asfaltu ar medžio danga.
      256. Anglių sandėlių negalima rengti ant šilumos šaltinių (garotiekių, karšto vandens vamzdžių ir kt.), virš elektros kabelių tunelių, taip pat po elektros perdavimo linijomis.
      257. Skirtingų rūšių anglys turi būti kraunamos į atskiras krūvas. Atvežtas anglis draudžiama krauti ant senų, jeigu jos laikomos ilgiau kaip 1 mėnesį.
      258. Kai anglių krūvos ne aukštesnės kaip 3 m, tarpai tarp jų turi būti ne mažesni kaip 1 m, kai krūvos aukštesnės – ne mažesni kaip 2 m.
      259. Anglims laikyti patalpos, įrengtos rūsiuose ir pirmuose aukštuose (jeigu virš jų yra kitos patalpos), nuo kitų patalpų turi būti atskirtos ne žemesnio kaip pirmo tipo priešgaisrinėmis pertvaromis ir antro tipo priešgaisrinėmis perdangomis.
      260. Kraunant anglis, reikia atidžiai stebėti, kad į jų rietuves nepatektų medienos atliekų, popieriaus, šieno, skudurų ir kitų pašalinių organinių medžiagų.
      261. Anglių krūvų temperatūrą būtina nuolat kontroliuoti. Pakilus temperatūrai aukščiau kaip 60°C, susidariusią galimo savaiminio užsidegimo židinio vietą reikia suplūkti arba pašalinti įkaitusias anglis. Būtina nedelsiant užpilti tą vietą šviežiomis anglimis ir kruopščiai jas suplūkti.
      262. Išimtas iš krūvos įkaitusias anglis reikia išskleisti atsarginėje aikštelėje ne storesniu kaip 0,5 m sluoksniu ir atvėsinti. Atvėsusias anglis draudžiama krauti į tas pačias krūvas. Draudžiama anglis aušinti vandeniu pačiose rietuvėse.
      263. Draudžiama anglis gabenti, priimti į sandėlį bei tiekti į kuro tiekimo traktą pastebėjus savaiminio įkaitimo židinius.
      264. Atviros naudotų padangų ir gumos atliekų saugojimo aikštelės (toliau šiame skyriuje – aikštelė) savininkas, valdytojas, naudotojas privalo parengti ir su valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcija suderinti padangų, gumos atliekų sandėliavimo schemą.
      265. Saugomų padangų, gumos atliekų rietuvėms išdėstyti taikomi šie reikalavimai:
      265.1. rietuvės ilgis ir plotis turi būti ne didesnis kaip 10 m, aukštis – ne didesnis kaip 3 m;
      265.2. tarpai tarp rietuvių turi būti ne siauresni kaip 10 m, o tarp rietuvių ir tvoros – ne siauresni kaip 5 m.
      266. Aikštelės teritoriją būtina aptverti ne žemesne kaip 2 m aukščio tvora, joje turi būti įrengtos ne mažiau kaip 2 įvažos (priešingose aikštelės pusėse).
      267. Išoriniu aikštelės teritorijos perimetru turi būti įrengta ne siauresnė kaip 1,5 m pločio mineralizuota juosta.
      268. Aikštelės teritorija turi būti laiku nušienauta, o nupjauta žolė – išgabenta iš aikštelės teritorijos.
      269. Aikštelės teritorijoje draudžiama rūkyti, naudoti atvirą ugnį. Joje turi būti gaisrinės saugos ženklai, draudžiantys rūkyti ir naudoti atvirą ugnį.
      270. Apsaugos nuo žaibo įrenginiai aikštelėje įrengiami pagal normatyvinių statybos techninių dokumentų reikalavimus.
      271. Aikštelės teritorijoje turi būti ištisą parą budima, veikti telefono ryšys.
      272. Jei arti aikštelių nėra natūralių gaisrui gesinti pritaikytų vandens šaltinių, būtina įrengti ne mažiau kaip du dirbtinius vandens rezervuarus. Vandens kiekis rezervuaruose turi tenkinti vandens poreikį gaisrui gesinti, apskaičiuotą pagal Respublikinių statybos normų RSN 136-92 „Vandens teikimas. Išoriniai tinklai ir statiniai. Priešgaisriniai reikalavimai“, patvirtintų Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1992 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. 246, 3 lentelę (kaip III atsparumo ugniai Cg gamybos kategorijos pastatams).
      273. Aikštelės teritorijoje gaisrui gesinti turi būti sukaupta smėlio arba žvyro atsarga.

      XI. NAFTOS IR JOS PRODUKTŲ SANDĖLIAVIMAS, TRANSPORTAVIMAS IR PERPYLIMAS

      274. Šiame skyriuje išdėstyti priešgaisrinės saugos reikalavimai privalomi visoms įmonėms, sandėliuojančioms, transportuojančioms ir perpilančioms naftą ir jos produktus.
      275. Įmonės teritorijai apšviesti draudžiama naudoti ugnį. Nesant stacionaraus elektros apšvietimo, sprogimo atžvilgiu pavojingų patalpų, aparatūros ir kitos įrangos laikinam apšvietimui būtina naudoti sprogimo atžvilgiu saugius akumuliatorinius prožektorius. Prožektoriai turi būti įjungiami ir išjungiami už sprogimo atžvilgiu pavojingos zonos ribų.
      276. Įmonės teritorijos laisvose aikštelėse leidžiama sodinti tik lapuočius medžius ir krūmus, kurie pražydėję neišskiria pūkų.
      277. Į įmonės teritoriją draudžiama įvažiuoti transporto priemonėms su netvarkingais kibirkščių gesikliais, neturinčioms įžeminimo įrenginių ir gaisro gesinimo priemonių.
      278. Rūkyti įmonės teritorijoje leidžiama tik specialiai įrengtose ir atitinkamai pažymėtose vietose.
      279. Įmonėje turi būti veikiantis telefono (radijo) ryšys, kuriuo būtų galima laisvai pasinaudoti bet kuriuo paros metu.
      280. Vietose, kur gali susidaryti naftos ir jos produktų garai, būtina naudoti kibirkšties nesukeliančią avalynę, įrankius ir statinio elektros krūvio nesukaupiančius drabužius.
      281. Naftos ir jos produktų siurblinėse turi būti iškabintos technologinių vamzdynų ir armatūros išdėstymo schemos.
      282. Siurbliai ir vamzdynai turi būti sandarūs. Pastebėtą naftos produktų nuotėkį būtina nedelsiant sustabdyti.
      283. Siurblinėje neturi kauptis nafta ir jos produktai. Grindis ir latakus siurblinėje būtina nuolat nuplauti. Hidraulinės užtvaros turi būti techniškai tvarkingos.
      284. Besitrinančios įrenginių dalys turi būti reguliariai sutepamos, siurblių ir riebokšlių temperatūra – nuolat kontroliuojama. Pastebėti gedimai turi būti nedelsiant pašalinti.
      285. Ant naftos ir jos produktų rezervuarų turi būti nurodyta produkto rūšis, rezervuaro tipas ir maksimalus pripylimo lygis. Draudžiama rezervuarus perpildyti.
      286. Tikrinant rezervuarus, būtina naudoti kibirkščių nesukeliančią avalynę, įrankius ir statinio elektros krūvio nesukaupiančius drabužius.
      287. Remontuoti rezervuarus ir vamzdynus leidžiama tik visiškai išpylus iš jų skysčius, išjungus vamzdynus, atidarius visas angas, nuodugniai išvalius (išgarinus ir išplovus) ir įsitikinus, kad juose nėra sprogimo atžvilgiu pavojingos dujų koncentracijos.
      288. Naftos produktų rezervuarus juosiantys pylimėliai ir perėjimo tilteliai turi būti tvarkingi. Pylimėlių apjuostos vietos viduje bei 10 m atstumu apie ją draudžiama laikyti bet kokias medžiagas ir įrenginius. Joje turi būti laiku pjaunama ir šalinama žolė.
      289. Naftos ir jos produktų lygis rezervuaruose matuojamas ir jų mėginiai imami stacionariomis priemonėmis ar rankiniu būdu per matavimo angą.
      290. Lygis matuojamas ir mėginiai imami dažniausiai šviesiu paros metu. Atliekant šiuos darbus naktį, apšvietimui būtina naudoti sprogimo atžvilgiu saugius akumuliatorinius žibintus, kurie įjungiami ir išjungiami tik už sprogimo atžvilgiu pavojingos zonos ribų.
      291. Angos lygiui matuoti ir mėginiams iš rezervuaro imti turi būti sandariai uždarytos.
      292. Ant rezervuaro stogo išsiliejusią naftą ar jos produktus būtina nedelsiant pašalinti, o stogą – sausai nuvalyti. Draudžiama ant rezervuaro palikti valymo reikmenis.
      293. Perkūnijos metu draudžiama matuoti naftos ir jos produktų lygį, imti jų mėginius, atlikti perpylimo darbus.
      294. Šildyti klampius naftos produktus rezervuaruose (iki nustatytos ribos) leidžiama, kai jų lygis virš kaitintuvų yra ne mažesnis kaip 0,5 m.
      295. Draudžiama naftos produktus į rezervuarą pilti krentančia srove. Rezervuaro pripylimo (ištuštinimo) greitis neturi viršyti rezervuare įrengtų alsavimo ir apsauginių vožtuvų suminio pralaidumo galimybių.
      296. Antžeminiuose rezervuaruose nafta ir jos produktai turi būti apsaugoti nuo kaitimo dėl tiesioginių saulės spindulių.
      297. Sankasose esančių kanalizacinių angų, skirtų naftos produktams ir lietaus vandeniui nutekėti, užtvariniai įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi. Normaliomis darbo sąlygomis užsklandos turi būti uždarytos.
      298. Remontuojant vamzdžius, kertančius apsauginį žemės pylimą, jei darbai nevyksta ilgiau kaip 1 parą, vietoj pažeisto žemės pylimo būtina įrengti laikiną.
      299. Aikštelėse naftos produktų perpylimo įrenginiai turi būti taip įrengti, kad avarijos ar išsiliejimo atveju skystis laisvai nutekėtų į latakus ar kanalus, hidraulinėmis užsklandomis sujungtus su gamybine kanalizacija, arba į surinktuvą.
      300. Prie perpylimo estakados dviejų dviašių arba vieno keturašio vagono atstumu turi būti įrengti signaliniai ženklai – kontroliniai stulpeliai, už kurių draudžiama važiuoti šilumvežiams.
      301. Sąstatų įvažiavimą į laisvus geležinkelio kelius ir estakadas naftai perpilti turi kontroliuoti įmonės darbuotojai.
      302. Šilumvežiams draudžiama važiuoti geležinkelio keliais, prie kurių įrengti perpylimo įrenginiai.
      303. Naftos ir jos produktų perpylimo įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi. Naftos ir jos produktų įrenginių gedimus nedelsiant būtina pašalinti, o naftos ir jos produktų tekėjimą – sustabdyti.
      304. Geležinkelio cisternos turi būti skirstomos ir atkabinamos už perpylimo estakados ribų. Perpilant naftą ir jos produktus, kurių garų pliūpsnio temperatūra mažesnė kaip 61oC, estakadoje draudžiama manevruoti. Naudojant hermetinio pylimo įrenginius, perpylimo operacijos metu geležinkelio cisternoms su naftos produktais galima leisti įvažiuoti į laisvus estakados kelius.
      305. Į perpylimo estakadas traukinio cisternų sąstatas turi įvažiuoti lėtai, be trūkčiojimų. Stabdyti estakadose cisternas metaliniais stabdymo įrankiais draudžiama. Šiam tikslui turi būti naudojami mediniai pleištai, trinkelės arba specialūs ratstabdžiai, pagaminti iš kibirkščių nesukeliančių medžiagų.
      306. Uždarant ir atidarant cisternų dangčius bei atjungiant ir prijungiant perpylimo įrenginius prie geležinkelio cisternų, pervežančių ypač degius, labai degius ir degius skysčius, būtina vengti smūgių. Naudojami instrumentai turi būti pagaminti iš kibirkšties nesukeliančių medžiagų. Perpylimo žarnos antgalis turi būti nuleistas iki cisternos dugno. Cisternų angų dangčiai turi būti su tarpikliais.
      307. Perkūnijos metu naftos ir jos produktų darbus būtina nutraukti, geležinkelio cisternų angas – uždaryti.
      308. Ypač degių, labai degių naftos produktų perpylimo estakados tiltelių galai turi būti mediniai, pritvirtinti į duobutes įeinančiais varžtais.
      309. Geležinkelio cisternas galima traukti gervėmis.
      310. Pildyti geležinkelio cisternas leidžiama, jei jos yra techniškai tvarkingos ir ant jų korpuso yra žymos apie atliktą cisternų apžiūrą ir techninius bandymus.
      311. Pradėti perpylimo iš geležinkelio cisternos darbus galima tik tuomet, kai iš šio kelio išvažiuoja šilumvežis, o po cisternos ratais padėti specialūs ratstabdžiai.
      312. Pastebėjus naftos ir jos produktų nuotėkį iš geležinkelio cisternos, pylimo į šią cisterną darbus būtina nedelsiant sustabdyti, kol nebus pašalintas gedimas.
      313. Baigus naftos ir jos produktų perpylimo darbus, visi pylimo įrenginiai turi būti ištuštinti, o cisternų angų dangčiai – sandariai uždaryti.
      314. Geležinkelio cisternų perpylimo įrenginiuose naftą ir jos produktus leidžiama šildyti tik garu arba specialiais tam tikslui naudojamais šildytuvais.
      315. Gariniams gyvatukams, kurie naudojami geležinkelio cisternose klampiems naftos produktams šildyti, garai turi būti tiekiami tik tada, kai jie panardinti į ne mažesnį kaip 0,5 m gylį. Šildymo metu būtina stebėti, kad dėl naftos ir jos produktų kylančios temperatūros ir plėtimosi, pastarieji neišsilietų iš cisternos.
      316. Cisternose šildomo skysčio temperatūra turi būti 15oC žemesnė už šio skysčio garų pliūpsnio temperatūrą. Jei naftai ir jos produktams šildyti naudojami elektriniai šildytuvai, iš cisternų pilti naftą ir jos produktus draudžiama.
      317. Bėgiai, estakados, vamzdynai, teleskopiniai vamzdžiai ir žarnų antgaliai turi būti įžeminti.
      318. Geležinkelio estakadų laiptai turi būti tvarkingi.
      319. Keliai gaisriniams automobiliams važiuoti ir tilteliai turi būti tvarkingi ir laisvi. Perėjimui per vamzdynus turi būti įrengti nedegūs tilteliai.
      320. Krante esantys naftos ar jos produktų vamzdynai turi turėti avarines sklendes, įrengtas 30 m atstumu nuo prieplaukos (kranto).
      321. Kilnojamųjų perpylimo vamzdynų (žarnų) sujungimo movos ir jungės turi būti metalinės, bet nekeliančios kibirkščių arba taip įtaisytos, kad kibirkščių būtų išvengta.
      322. Laivai, kuriuose yra naftos ar ypač degių, labai degių jos produktų, turi būti švartuojami ir prie prieplaukos tvirtinami nemetaliniais lynais. Išimties atveju leidžiama naudoti metalinius švartavimo lynus, tačiau denio darbo vietos ir bortų stulpeliai, prie kurių švartuojami lynai, turi būti padengti medžiaga, nesukeliančia kibirkščių.
      323. Draudžiama naftos produktus pilti į tanklaivį, jeigu jo kapitonas neturi akto, patvirtinančio, kad laivas atitinka priešgaisrinės saugos reikalavimus.
      324. Tanklaiviai iki vamzdynų sujungimo su naftos ar jos produktų perpumpavimo žarnomis turi būti įžeminti. Įžeminimo įrenginiai nuimami tik baigus naftos ir jos produktų perpylimo darbus ir atjungus laivo vamzdynus nuo prieplaukos žarnų.
      325. Žarnos, jungiančios laivo vamzdyną su krante esančiais perpylimo įrenginiais, turi būti tokio ilgio, kad laivas galėtų laisvai plūduriuoti prie prieplaukos.
      326. Žarnos turi būti kabinamos prie lyno arba klojamos ant medinių padėklų. Žarnos turi būti patikimai pakabintos ir pritvirtintos, kad negalėtų nukristi, nutrūkti ir trintis.
      327. Tvirtinant ir ardant sujungimo vamzdynus ir žarnas, jungiančias laivą su kranto įrenginiais, būtina naudoti kibirkščių nesukeliančius įrankius.
      328. Visos grandinės, skrysčiai ir kiti kėlimo įrenginiai turi būti sutepti, o grandinės ir denio lietimosi vietos – uždengtos mediniais skydais.
      329. Naftos ar jos produktų perpylimo metu prieplaukoje turi būti ne mažiau kaip du darbuotojai.
      330. Prieplauką bei laivą aptarnaujantis personalas privalo nuolat stebėti perpylimo darbų eigą ir įrenginių būklę.
      331. Perpilant naftą ir jos produktus, 20 m spinduliu nuo darbo vietos apšvietimui būtina naudoti sprogimo atžvilgiu saugius šviestuvus.
      332. Perpilant naftą ir jos produktus prieplaukose ir arčiau negu 20 m nuo jų draudžiama:
      332.1. atlikti ugnies darbus, rūkyti;
      332.2. naudotis techniškai netvarkingais elektros prietaisais;
      332.3. būti pašaliniams asmenims;
      332.4. pilti produktus, kurių temperatūra didesnė kaip 80oC.
      333. Perkūnijos metu naftos ar jos produktų perpylimo darbai turi būti nutraukti.
      334. Aikštelėse, kuriose įrengti pylimo įrenginiai, turi būti užtikrintas laisvas skysčių nutekėjimas per hidraulinę užtvarą į gamybinę kanalizaciją arba specialų surinktuvą.
      335. Į įmonės teritoriją gali įvažiuoti tiek automobilinių cisternų, kiek jų vienu metu galima aptarnauti pylimo įrenginių aikštelėje.
      336. Draudžiama į pylimo įrenginių aikštelę įvažiuoti techniškai netvarkingoms transporto priemonėms, taip pat ten juos remontuoti.
      337. Automobilinėse cisternose, gabenančiose ypač degius ir labai degius skysčius, turi būti tvarkingi įrenginiai, skirti joms prijungti prie estakados įžeminimo kontūro. Automobilinių cisternų duslintuvai turi būti su techniškai tvarkingais kibirkščių gesikliais, išvestais į priekį. Automobilinėse cisternose turi būti pirminių gaisro gesinimo priemonių.
      338. Važiuojančios automobilinės cisternos turi būti įžeminamos metaline grandine, besiliečiančia su žeme arba kitais su žeme besiliečiančiais elektros krūvio nuvedikliais.
      339. Prieš pildamas naftos produktus į automobilinę cisterną, įmonės personalas turi patikrinti jos techninę būklę ir esamas gaisro gesinimo priemones.
      340. Produktų pylimą į automobilines cisternas turi kontroliuoti operatorius.
      341. Automobilinės cisternos, į kurias pilama nafta ir jos produktai, variklis turi būti išjungtas. Transporto priemonę vairuojantis asmuo privalo stebėti naftos ir jos produktų pylimo procesą. Veikiant automatinei naftos ir jos produktų pylimo sistemai, transporto priemonę vairuojantis asmuo turi vykdyti šios sistemos instrukcijoje nustatytus reikalavimus.
      342. Naftos ir jos produktų pylimo estakadoje turi būti ne mažiau kaip 2 standžios vilktys automobilinėms cisternoms nutempti gaisro atveju.
      343. Baigus pilti naftą ir jos produktus, žarnos ir antgaliai iš angos turi būti ištraukiami tik visiškai išbėgus iš jų naftai ir jos produktams. Automobilinės cisternos angą uždaryti dangčiu reikia atsargiai, be smūgių.
      344. Transporto priemonę vairuojantis asmuo turi laikytis priešgaisrinės saugos reikalavimų, pagal kuriuos nafta ir jos produktai pilami į automobilines cisternas.
      345. Užvesti perpildytų ir naftos produktais aplaistytų automobilinių cisternų, taip pat šalia jų stovinčių transporto priemonių variklius draudžiama.
      346. Naftos bazėse, pylimo ir perpumpavimo stotyse turi būti sudarytos vamzdynų technologinės schemos, kuriose kiekvienas vamzdynas turi būti atskirai pažymėtas, o uždaromoji armatūra – sunumeruota.
      347. Aptarnaujantis personalas turi žinoti vamzdynų technologinę schemą, taip pat sklendžių vietą ir jų paskirtį, mokėti perjungti sklendes avarijų ir gaisrų atveju.
      348. Technologiniai vamzdynai su visa įrengta jų armatūra turi būti sandarūs, prieš eksploatavimą, po kapitalinio remonto ir periodiškai turi būti bandomi.
      349. Draudžiama vamzdynus remontuoti naudojant ugnį, kai juose yra naftos ar jos produktų.
      350. Degalinės teritorija turi būti suplanuota taip, kad avarijos atveju išsilieję naftos produktai nepatektų už jos ribų.
      351. Degalinių apsauga nuo žaibo, įžeminimas ir elektros įranga turi atitikti normatyvinių statybos techninių dokumentų ir Elektros įrenginių įrengimo taisyklių reikalavimus.
      352. Degalinės patalpose draudžiama naudoti laikiną elektros instaliaciją, elektrines ir dujines virykles, negamyklinius šildymo prietaisus, elektrinius prietaisus su atvirais kaitinimo elementais, išskyrus elektrinius prietaisus greitam maistui ruošti tose patalpose, kuriose nuolat būna personalas.
      353. Draudžiama rūkyti, atlikti remonto ir kitus darbus naudojant atvirą ugnį arčiau kaip per 20 m nuo rezervuarų ir degalinės apsauginės zonos ribose. Tai turi nurodyti specialūs ženklai ar užrašai „Rūkyti ir naudoti ugnį draudžiama“.
      354. Pylimo ir matavimo vamzdžių šuliniai turi būti uždengti, o jų dangčiai – sandarūs.
      355. Pilti naftos produktus į degalinės rezervuarus būtina uždaru būdu. Išpylimo žarnų antgaliai neturi kelti kibirkščiavimo.
      356. Automobilinė cisterna išpylimo metu turi būti įžeminta. Kiekviena automobilinio traukinio cisterna turi būti įžeminta atskirai, kol iš jos neišpilti naftos produktai.
      357. Perkūnijos metu pilti naftos produktus į rezervuarus draudžiama.
      358. Naftos produktų cisternos ir degalinės kolonėlės bei jų įrangą turi būti remontuojama kibirkščių nekeliančiais instrumentais.
      359. Degalinėje turi būti vilktis transporto priemonei gaisro atveju nutempti į saugią vietą.
      360. Pilant į transporto priemones degalus, būtina laikytis šių reikalavimų:
      360.1. motociklai ir motoroleriai prie degalų pylimo vietos turi būti pristumti išjungtais varikliais;
      360.2. atsitiktinai išlieti degalai turi būti užpilti smėliu arba specialiu sorbentu, sumirkęs smėlis ir tepaluotos valymo priemonės – sudėtos į sandarias metalines dėžes ir išvežtos iš aikštelės;
      360.3. atstumas tarp pilamo degalų ir už jo stovinčios transporto priemonės turi būti ne mažesnis kaip 3 m, o kiekviena tolesnė transporto priemonė – statoma tokiu atstumu, kad galėtų manevruoti ir išvažiuoti iš degalinės teritorijos;
      360.4. transporto priemonių varikliai turi būti išjungti;
      360.5. keleiviai iš autobusų ir mikroautobusų salonų turi būti išlaipinti;
      360.6. degalų pylimo sistema turi būti sandari, antgaliai degalams pilti – techniškai tvarkingi;
      360.7. degalai turi būti pilami tiesiai į kuro bakus. Kurą taip pat galima pilti į metalinius indus su sandariais kamščiais.
      361. Transporto priemonių dujų balionų pripildymo metu būtina laikytis šių reikalavimų:
      361.1. visi keleiviai iš transporto priemonės privalo išlipti prie pažymėtos pavojingos zonos ribos;
      361.2. degalinės teritorijoje draudžiama rūkyti ir naudoti atvirą ugnį;
      361.3. transporto priemonės už pavojingos zonos ribų statomos tokiu atstumu, kad galėtų manevruoti ir išvažiuoti iš degalinės teritorijos;
      361.4. prieš pradėdamas dujų baliono pripildymą, transporto priemonę vairuojantis asmuo privalo išjungti variklį (degimą), atidaryti kapotą ir bagažinę, kurioje įrengtas dujų lygio matuoklis;
      361.5. prieš pradėdamas pilti dujas, operatorius privalo patikrinti dujų įrangos būklę. Esant gedimams pilti dujas draudžiama;
      361.6. dujų balionas negali būti pildomas daugiau kaip 85 % jo bendro tūrio;
      361.7. draudžiama reguliuoti ir remontuoti transporto priemonės dujinius įrenginius;
      361.8. operatorius privalo užtikrinti, kad dujų pripildytą transporto priemonę vairuojantis asmuo be jo leidimo neįsėstų į transporto priemonę ir neužvestų variklio.
      362. Pildymo metu pastebėjus dujų nuotėkį, pildymo operaciją būtina nedelsiant nutraukti, o transporto priemonę, neužvedant variklio ir neįjungiant žibintų – nustumti į saugią vietą. Kitą transporto priemonę į degalinės teritoriją galima įleisti tik išsipylusioms dujoms išsisklaidžius ir išgaravus.
      363. Dujų automobilinė cisterna, baigus dujų rezervuaro pripildymą, turi būti atjungta nuo rezervuaro. Dujų automobilinėms cisternoms, kurios nepildo dujų rezervuarų, degalinės teritorijoje stovėti draudžiama.
      364. Kilus gaisrui, būtina nedelsiant nutraukti degalų pylimą, iškviesti priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą ir gesinti gaisrą turimomis priemonėmis, tam pasitelkiant ir esančius transporto priemones vairuojančius asmenis.
      365. Transporto priemonę pripildžius dujų, degalinės teritorijoje esančioje transporto priemonėje rankiniu jungikliu keisti kuro rūšį draudžiama.
      366. Jeigu dujų pripildytos transporto priemonės variklis neužsiveda, ji turi būti nustumta nuo pildymo kolonėlės ne mažesniu kaip 15 m atstumu.
      367. Degalinės teritorijoje leidžiama laikyti buitinius dujų balionus ne didesniame kaip 2 m3 konteineryje ir ne arčiau kaip 5 m nuo pildymo kolonėlių ir degalinės pastatų.
      368. Ant konteinerinės degalinės turi būti užrašai „Degalinė“ ir „Ugnis pavojinga“.
      369. Konteinerinės degalinės turi būti patikimai įžemintos.
      370. Konteinerinės degalinės turi būti nudažytos šviesiais dažais arba numatyti kiti būdai, kad saulės spinduliai neįkaitintų degalinės.
      371. Vienoje degalinės teritorijoje esančių konteinerinių degalinių bendras tūris turi būti ne didesnis kaip 30 m3.

      XII. DUJŲ ŪKIS

      372. Dujų tinklai ir kiti dujų ūkio įrenginiai turi būti įrengiami, eksploatuojami ir remontuojami laikantis teisės aktuose nustatytų priešgaisrinės saugos reikalavimų.
      373. Gamybinėse ir sandėlių patalpose, kuriose naudojamos arba laikomos medžiagos ir preparatai, galintys išskirti degių dujų ar garų, turi būti įrengti oro aplinkos dujų signalizatoriai, turintys šviesos ir garso signalų įrenginius. Esant pavojingai dujų koncentracijai, būtina išvėdinti patalpas, surasti dujų nuotėkio priežastį ir ją pašalinti.
      374. Sandėliuojami dujų balionai neturi būti veikiami šilumos ir kritulių. Draudžiama laikyti dujų balionus kitos paskirties sandėliuose.
      375. Į sandėlius, kuriuose laikomi degių dujų balionai, draudžiama įeiti asmenims, dėvintiems avalynę arba drabužius, galinčius sukelti kibirkščiavimą.
      376. Draudžiama dirbti bei liesti deguonies balionų ventilius tepaluotais rūbais, pirštinėmis ar rankomis.
      377. Laikyti dujų balionus grupėmis leidžiama nedegiose vėdinamose spintose ir prie pastatų ne žemesnio kaip REI 45 atsparumo ugniai sienų.
      378. Dujų balionai nuo šildymo prietaisų turi būti laikomi ne mažesniu kaip 1 m atstumu.
      379. Dujų balionų sandėliuose draudžiama laikyti kitas degias medžiagas ir preparatus bei nereikalingus daiktus.
      380. Pripildyti dujų balionai turi būti laikomi ir transportuojami vertikaliai arba horizontaliai su ant antgalių užsuktomis aklėmis. Horizontaliai ant medinių rėmų arba stelažų laikomų balionų rietuvės turi būti ne aukštesnės kaip 1,5 m, o visi ventiliai – nukreipti į vieną pusę.
      381. Aplink degių dujų balionų sandėliavimo vietas mažesniu kaip 10 m atstumu draudžiama laikyti degias medžiagas, dirbti su atvira ugnimi arba rūkyti.
      382. Dujų balionai, kuriuose pastebėtas dujų nuotėkis, turi būti nedelsiant išnešami iš sandėlio.
      383. Degių dujų balionai turi būti laikomi vienaaukščiuose, be palėpių sandėliuose, turinčiuose lengvai numetamas konstrukcijas.
      384. Degių dujų balionai turi būti laikomi atskirai nuo deguonies, suslėgtojo oro, chloro, fluoro ir kitų oksidatorių bei toksinių dujų balionų.
      385. Draudžiama dujų balionus statyti prie evakuacinių išėjimų iš patalpų, pastatų pagrindinių fasadų pusės, prie įvažų.
      386. Dujotiekių vamzdynus draudžiama naudoti įžeminimui.
      387. Techniniai koridoriai, pastatų rūsiai ir kitos patalpos, per kurias nutiesti dujotiekio vamzdynai, turi būti prieinamos aptarnaujančiam personalui bet kuriuo paros metu. Šiose patalpose sandėliuoti medžiagas, organizuoti gamybą draudžiama.
      388. Draudžiama palikti be priežiūros įjungtus neautomatinius dujinius prietaisus.
      389. Patalpose pajutus dujų kvapą, būtina nedelsiant užsukti dujotiekio čiaupą, išvėdinti visas patalpas ir iškviesti avarinę dujų tarnybą. Kol nebus pašalintas gedimas, patalpose draudžiama degti degtukus, rūkyti, naudotis atvira ugnimi, įjungti ir išjungti elektrinius prietaisus.
      390. Aptikus dujų nuotėkį iš dujotiekio ar įrenginio, būtina nedelsiant aptverti avarinę zoną ir pastatyti atitinkamus įspėjamuosius ženklus, atjungti pažeistą vamzdyno atkarpą ar įrenginį.
      391. Draudžiama naudoti atvirą ugnį dujų nuotėkio vietai nustatyti.

      XIII. STATYBOS DARBAI

      392. Statomuose statiniuose draudžiama įrengti laikinus ypač degių, labai degių ir degių skystų medžiagų ir preparatų bei dujų balionų sandėlius. Buitines patalpas leidžiama įrengti pastatų dalyse, atskirtose pirmo tipo priešgaisrinėmis pertvaromis ir trečio tipo priešgaisrinėmis perdangomis.
      393. Naudotis mediniais laikinais laiptais galima tik ne aukštesniuose kaip dviejų aukštų pastatuose.
      394. Statinio projekte numatytos išorinės gaisrinės kopėčios ir apsauginės tvorelės ant statomo pastato stogo turi būti įrengiamos tuoj pat, kai tik sumontuojamos laikančiosios konstrukcijos.
      395. Statant trijų aukštų ir aukštesnius pastatus, turi būti naudojami metaliniai arba padengti degumą mažinančiomis medžiagomis (skiediniais) mediniai pastoliai. Restauruojant architektūrinius paminklus naudoti degius pastolius draudžiama.
      396. Statybiniuose pastoliuose kas 40 m jų perimetro būtina įrengti vienus laiptus arba kopėčias, bet ne mažiau kaip dvejus laiptus (kopėčias) visam pastatui. Nuo pastolių, denginių ir pakylų būtina nuolat valyti statybines šiukšles.
      397. Žmonėms evakuoti iš daugiaaukščių pastatų ir statinių būtina visam statybos laikotarpiui įrengti ne mažiau kaip dvejas kopėčias. Statant aukštesnius kaip 10 m pastatus, laiptus būtina montuoti tuo pačiu metu kaip ir laiptinių aikšteles.
      398. Degių ir sunkiai degių medžiagų klojinius vienu metu leidžiama įrengti ne daugiau kaip per tris aukštus. Betonui sustingus, mediniai klojiniai turi būti nuimami.
      399. Statant pastatą, konstrukcijos turi būti padengiamos statinio projekte numatytomis degumą mažinančiomis ar atsparumą ugniai didinančiomis medžiagomis.
      400. Atliekant darbus, neapsaugotas šiluminės izoliacijos ir hidroizoliacijos plotas neturi būti didesnis kaip 500 m2, kai izoliacijai naudojami Cs2, d1 ir žemesnės degumo klasės statybos produktai, ir 1000 m2 – visais kitais atvejais.
      401. Darbų atlikimo vietoje degių medžiagų kiekis neturi būti didesnis, negu reikia vienai darbo pamainai.
      402. Draudžiama priešgaisrinėse juostose ir zonose palikti neužtaisytas angas (ertmes). Kitoje dalyje pradėti rengti šiluminę izoliaciją galima tik užbaigus ankstesnės dalies priešgaisrinių juostų ir zonų įrengimą.
      403. Įrengiant stogo dangą iš ruloninių medžiagų, jos gali būti šildomos tik pagal normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose nustatytą technologiją. Draudžiama šildymo įrenginiuose naudojamo kuro atsargas ir tuščią tarą laikyti ant stogo dangos.
      404. Laikyti ir ruošti degius skysčius būtina atskirose vėdinamose C0 gaisrinio pavojingumo klasės pastatų patalpose, taip pat specialiai tam skirtuose konteineriuose.
      405. Draudžiama naudoti atvirą ugnį 10 m spinduliu nuo bitumo ir skiediklio (benzino, terpentino ir kt.) maišymo vietos. Karštas bitumas turi būti pilamas į skiediklį ir maišomas mediniais įrankiais.
      406. Katilus bitumams ir dervoms lydyti būtina įrengti tam skirtose aikštelėse, ne arčiau kaip per 10 m nuo I atsparumo ugniai laipsnio pastatų ir 20 m nuo II – III atsparumo ugniai laipsnio pastatų. Draudžiama katilus įrengti ant pastato stogo ir lydyti bitumą bei dervas naudojant atvirą ugnį.
      407. Kiekvienas katilas turi būti techniškai tvarkingas, su sandariu nedegiu dangčiu ir stogeliu, kad užviręs bitumas nepatektų į kūryklą. Katilo priekis (kur yra pakura) turi būti pakeliamas 0,1 m aukščiau negu likusi katilo dalis.
      408. Baigus kūrenti, katilų kūryklos turi būti užgesintos.
      409. Izoliacinės ir bituminės mastikos į katilus turi būti dedama ne daugiau kaip 3/4 jų talpos. Katilas ir į jį dedama medžiaga turi būti sausi.
      410. Bitumo mišinius kaitinti patalpose galima tik statinėse su elektriniu šildytuvu. Šildyti ugnimi draudžiama.
      411. Bitumo virimo atliekų utilizavimo vietose būtina turėti 0,5 m3 talpos dėžes su sausu smėliu, kastuvus ir gesintuvus gaisrui gesinti.
      412. Draudžiama vienu metu toje pačioje patalpoje atlikti suvirinimo ir kitus ugnies bei apdailos darbus naudojant klijus, dažus, dervas ir kitas degias medžiagas.
      413. Baigus darbą, deguonies ir degių dujų balionai turi būti nugabenti į nuolatinę jų laikymo vietą.
      414. Patalpa, kurioje dirbama naudojant klijus, mastiką, lakus ar dažus, turi būti vėdinama.
      415. Degias statybines atliekas, šiukšles iš statybos aikštelės būtina nuolat šalinti į specialiai tam skirtas ir įrengtas vietas.
      416. Baigus degių grindų ir kitų konstrukcijų šlifavimo darbus, nuo agregatų turi būti nuimami ir valomi dulkių surinkimo maišai.
      417. Prieš darbų pradžią statybos aikštelėje būtina įrengti priešgaisrinį vandentiekį arba vandens rezervuarus, joje turi būti pirminių gaisro gesinimo priemonių, sutvarkyti keliai ir prieigos.
      418. Statinio vidaus priešgaisrinis vandentiekis turi būti sumontuotas, išbandytas ir pradėtas eksploatuoti iki apdailos darbų pradžios.

      XIV. UGNIES DARBAI

      419. Prie ugnies darbų priskiriamos gamybinės operacijos, kurių metu naudojama atvira ugnis, gali susidaryti kibirkštys arba įkaitinamos medžiagos iki temperatūros, galinčios sukelti jų užsiliepsnojimą (metalų suvirinimas elektra ir dujomis, darbai su lituojamąja lempa ir t. t.).
      420. Įmonėje, įstaigoje, organizacijoje turi būti įmonės, įstaigos, organizacijos vadovo patvirtinta instrukcija, nustatanti konkrečią ugnies darbų atlikimo tvarką.
      421. Ugnies darbų vietos gali būti nuolatinės ir laikinos.
      422. Nuolatinė ugnies darbų vieta, jei patalpose yra degių medžiagų, turi būti atskirta ištisinėmis K0 gaisrinio pavojingumo klasės konstrukcijomis, ne žemesnėmis kaip 2,5 m. Grindų dangos turi būti įrengiamos iš A1FL degumo klasės statybos produktų.
      423. Laikinas ugnies darbų atlikimo vietas nustato įmonės, įstaigos, organizacijos vadovas.
      424. Ugnies darbams atlikti įmonės, įstaigos, organizacijos vadovas išduoda leidimus (10 priedas). Be leidimo ugnies darbus gali atlikti suvirintojai, stebimi įmonės, įstaigos, organizacijos vadovo, arba aukštos kvalifikacijos suvirintojai, kurių sąrašą sudaro ir tvirtina įmonės, įstaigos, organizacijos vadovas.
      425. Leidimas atlikti ugnies darbus surašomas dviem egzemplioriais konkrečiam laikotarpiui. Pirmas egzempliorius turi būti perduotas atsakingam už ugnies darbų atlikimą asmeniui, o antras egzempliorius – likti įmonėje, įstaigoje, organizacijoje ir baigus darbus 3 dienas dar turi būti saugomas.
      426. Įmonės, įstaigos, organizacijos vadovas leidime nurodo asmenis, atsakingus už vietos paruošimą ugnies darbams ir ugnies darbų atlikimą, taip pat nustato parengiamųjų darbų mastą ir turinį, jų atlikimo seką, šių darbų saugos priemones, aplinkos oro kontrolės tvarką.
      427. Jei atliekant ugnies darbus 5 m spinduliu yra konstrukcijų ar medžiagų, kurios gali užsidegti, jos turi būti pašalintos arba patikimai apsaugotos metaliniais skydais, sudrėkintos vandeniu. Taip pat reikia imtis priemonių, kad kibirkštys nepatektų ant žemiau esančių degių konstrukcijų, aikštelių ir aukštų. Šie reikalavimai netaikomi vykdomame technologiniame procese tuo metu tiesiogiai naudojamoms medžiagoms.
      428. Asmuo, atsakingas už ugnies darbų saugą, turi tikrinti laikiną darbo vietą ne mažiau kaip 4 val. juos baigus.
      429. Atliekant ugnies darbus, draudžiama:
      429.1. dirbti techniškai netvarkinga įranga ir aparatūra;
      429.2. suvirinti, pjauti ar lituoti neseniai nudažytas ir neišdžiūvusias konstrukcijas ir gaminius;
      429.3. naudotis tepaluotais, riebaluotais, benzinuotais ar kitais degiais skysčiais suteptais drabužiais ir pirštinėmis;
      429.4. suvirinimo kabinose laikyti drabužius ir kitus degius daiktus ar medžiagas;
      429.5. remontuoti komunikacijas, aparatus, turinčius slėgio ar elektros įtampos, pripildytus ypač degių, labai degių ir degių skysčių bei toksiškų medžiagų.
      430. Atliekant ugnies darbus, laidai ir kabeliai neturi liestis su dujų balionais ir kita įranga.
      431. Iš ugnies darbų atlikimo vietų turi būti pašalintos, nuo metalo konstrukcijų ir įrenginių nuvalytos galinčios sprogti ar užsidegti medžiagos, derva, dulkės ir t. t. Draudžiama pradėti ugnies darbus, jei nesiimta priešgaisrinę saugą užtikrinančių priemonių.
      432. Aparatai ir kiti įrenginiai, kuriuose bus atliekami ugnies darbai, turi būti sustabdyti ar išjungti, iš jų bei vamzdynų pašalintos galinčios sprogti ar užsidegti medžiagos, atjungti aklėmis nuo veikiančių aparatų ir komunikacijų, išgarinti arba išplauti vandeniu, išvėdinti, iš aparatų ir vamzdynų analizei atlikti paimti oro mėginiai.
      433. Ugnies darbų vieta turi būti vėdinama (natūraliai ar veikiant kilnojamajai vėdinimo sistemai).
      434. Ugnies darbų zonoje aparato arba vamzdyno viduje pastebėjus degių dujų ar skysčių nuotėkį šie darbai turi būti nedelsiant nutraukti. Jie gali būti vykdomi toliau tik išsiaiškinus ir pašalinus degių dujų ar skysčių nuotėkio priežastis.
      435. Kilnojamaisiais acetileno generatoriais leidžiama dirbti tik gerai vėdinamose patalpose. Atstumas nuo suvirinimo vietos iki generatoriaus turi būti ne mažesnis kaip 10 m, o nuo generatoriaus iki deguonies baliono – ne mažesnis kaip 5 m.
      436. Baigus darbus, generatoriuje turi būti sunaudotas visas kalcio karbidas. Kalkių dumblas, šalinamas iš generatorių, turi būti iškraunamas į šiam tikslui skirtą vietą, esančią ne arčiau kaip 10 m nuo pastatų.
      437. Į ugnies darbų vietą dujų balionai turi būti pristatomi specialiomis priemonėmis.
      438. Atstumas nuo degiklių (pagal horizontalę) iki degių dujų ir deguonies balionų turi būti ne mažesnis kaip 5 m.
      439. Draudžiama vienoje patalpoje laikyti deguonies ir degių dujų balionus, taip pat kalcio karbidą.
      440. Atidarytus būgnus su kalcio karbidu būtina sandariai uždengti vandens nepraleidžiančiais dangčiais su užlenktais kraštais. Dangčio kraštelis turi būti ne žemesnis kaip 50 mm.
      441. Acetileno įrenginių patalpose leidžiama laikyti ne daugiau kaip 200 kg kalcio karbido. Atidarytas gali būti tik vienas būgnas.
      442. Draudžiama sandėliuoti kalcio karbidą rūsiuose ir nešildomose, drėgnose, nevėdinamose patalpose.
      443. Atliekant ugnies darbus dujomis, draudžiama:
      443.1. užlaužti, persukti, tarpusavyje keisti ir naudoti ilgesnes kaip 30 m žarnas;
      443.2. didinti kalcio karbido kiekį, norint pakelti acetileno generatoriaus dujų slėgį;
      443.3. naudotis neveikiančiais, techniškai nesutvarkytais suvirinimo įrangos matavimo prietaisais ir apsauginiais slėgio vožtuvais;
      443.4. naudoti nesandarias ir nepatikimai pritvirtintas prie aparatų ir dujų balionų žarnas;
      443.5. laikyti balionus horizontalioje padėtyje;
      443.6. suvirinimo vietoje (patalpoje) turėti daugiau kaip du komplektus balionų;
      443.7. dirbti nesužymėtomis žarnomis.
      444. Elektros suvirinimo aparatų kabeliai turi būti techniškai tvarkingi ir patikimai sujungti, pažeistos elektros kabelių vietos – patikimai izoliuotos.
      445. Atliekant ugnies darbus rezervuare, būtina:
      445.1. rezervuarą, kuriame bus atliekami ugnies darbai, ištuštinti ir aklėmis atjungti nuo visų vamzdynų;
      445.2. sudaryti aklių išdėstymo schemą ir ją pridėti prie leidimo atlikti ugnies darbus;
      445.3. išvalyti naftos produktų atliekas ir nuosėdas;
      445.4. rezervuarą išplauti, išgarinti kaitriuoju garu ir išvėdinti;
      445.5. iš rezervuaro paimti oro mėginius;
      445.6. pylimo viduje sandariai uždaryti kanalizacijos (nuotekų) šulinius, jų dangčius užpilti ne plonesniu kaip 0,1 m smėlio sluoksniu;
      445.7. nutraukti pripildymo operacijas rezervuarų grupėje, esančioje viename pylime;
      445.8. nedegiu audeklu uždengti gretimų rezervuarų ir vamzdynų sklendes, vandentiekio, kanalizacijos šulinius ir sklendžių mazgus (kad neužsidegtų naftos produktų garai).
      446. Oro mėginiai iš rezervuaro turi būti imami po 2–4 val. ir tik iš apatinės jo dalies. Mėginių poėmio taškai turi būti ne arčiau 2 m nuo atidarytų angų, taip pat 2 m atstumu nuo rezervuaro sienelės ir 0,1 m nuo dugno.
      447. Rezervuaruose su pontonu oro mėginiai imami iš oro erdvės virš pontono ir po juo, taip pat iš kiekvieno pontono ertmės.
      448. Atliekant ugnies darbus perpylimo estakadose, būtina:
      448.1. nutraukti perpylimo operacijas ir sandariai uždaryti visas sklendes;
      448.2. iš perpylimo aikštelių arba geležinkelio estakadų pašalinti cisternas;
      448.3. pašalinti ypač degių, labai degių ir degių skysčių nuotėkį, nuvalyti perpylimo aikšteles, geležinkelio estakadas, vamzdynų paviršių, kanalizacijos (nuotekų) latakų ir įlajų paviršių;
      448.4. sandariai uždaryti pramoninės, lietaus kanalizacijos šulinius, įlajas, esančias 20 m spinduliu nuo darbų vietos, o jų dangčius – užpilti ne plonesniu kaip 0,1 m smėlio sluoksniu.
      449. Atlikti ugnies darbus mokslo, gydymo, prekybos paskirties pastatuose galima tik tuo metu, kai juose nėra žmonių.
      450. Draudžiama atlikti ugnies darbus remontuojant transporto priemones, kai jų bakuose yra degalų, karteriuose – tepalų, balionuose – dujų.
      451. Atstumas nuo suvirinimo vietos iki degių dujų balionų turi būti ne mažesnis kaip 10 m, o nuo deguonies baliono iki degių dujų baliono – ne mažesnis kaip 5 m.

      XV. GARAŽŲ PASKIRTIES PASTATAI, TRANSPORTO PRIEMONIŲ TECHNINĖ PRIEŽIŪRA IR STOVĖJIMO AIKŠTELĖS

      452. Transporto priemonės patalpose, stovėjimo aikštelėse (nesant garažų) statomos paliekant tarp lengvųjų automobilių ne mažesnį kaip 0,6 m, tarp krovininių automobilių – 0,8 m atstumą.
      453. Autotransporto įmonėse, transporto priemonių stovėjimo aikštelėse, turinčiose daugiau kaip 25 transporto priemones, turi būti parengtas ir įmonės vadovo patvirtintas transporto priemonių sustatymo planas ir jų evakavimo tvarka kilus gaisrui.
      454. Garažuose draudžiama laikyti krovininius automobilius, pakrautus degių medžiagų.
      455. Specialusis transportas, gabenantis ypač degius, labai degius ir degius skysčius bei degias dujas, turi būti statomas atskirose aikštelėse arba boksuose, įrengtuose pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus.
      456. Transporto priemonių stovėjimo aikštelėse turi būti ne mažiau kaip 1 lynas arba vilktis (viena keturiasdešimčiai automobilių) automobiliams evakuoti.
      457. Garažų teritorijoje gali būti atvirų aikštelių nedideliam transporto priemonių remontui ir techninei priežiūrai. Jose turi būti nedegios dėžės su dangčiais naudotiems kuro ir degalų filtrams, skudurams, šiukšlėms sudėti. Panaudoti naftos produktai turi būti išpilami į metalinius indus ir laikomi tik tam tikslui skirtose vietose. Išlietus ypač degius, labai degius ir degius skysčius būtina užpilti smėliu ar pjuvenomis ir pašalinti į tam skirtą vietą.
      458. Transporto priemonėse privalomų gesintuvų skaičius nustatomas pagal šių taisyklių 5 priedą.
      459. Individualiame garaže (bokse) galima laikyti ne daugiau kaip 40 l automobilių kuro ir ne daugiau kaip 10 l tepalų. Tokį automobilių kuro kiekį leidžiama laikyti sandariai uždarytoje metalinėje taroje, o tepalus – tam skirtoje sandarioje taroje.
      460. Garažuose bei transporto priemonių stovėjimo aikštelėse draudžiama:
      460.1. dirbti kalvystės, terminio apdirbimo, suvirinimo, dažymo, medienos apdirbimo darbus, taip pat plauti detales ypač degiais, labai degiais ir degiais skysčiais. Šie darbai turi būti atliekami tik tam tikslui skirtose patalpose arba atvirose aikštelėse;
      460.2. laikyti transporto priemones neuždengus dangteliais jų degalų bakų;
      460.3. užkrauti vartus ir įvažas arba juos užstatyti transporto priemonėmis;
      460.4. pilti degalus į transporto priemones kuro bakus ir kitas talpyklas;
      460.5. laikyti ir eksploatuoti transporto priemones esant netvarkingai kuro ir elektros sistemai;
      460.6. įkrauti akumuliatorius;
      460.7. šildyti variklius atvira ugnimi (deglais, lituojamosiomis lempomis), atliekant remonto ir kitus darbus, pasišviesti atvirais ugnies šaltiniais;
      460.8. baigus darbą, palikti tepaluotas medžiagas bei išsiliejusius skysčius;
      460.9. sandėliuoti degias medžiagas ir degių dujų balionus.
      461. Transporto priemonių apžiūros duobėje turi būti ne mažiau kaip dvi išlipimo vietos.
      462. Garažuose ir remonto boksuose, kuriuose yra apžiūrų duobės ir rūsiai, draudžiama laikyti automobilius su dujine įranga.
      463. Įrengti vienoje patalpoje agregatų remonto ir akumuliatorių įkrovimo barus draudžiama.
      464. Akumuliatorinės baterijos turi būti įkraunamos tam tikslui skirtose vietose. Tose vietose turi būti mechaninė vėdinimo sistema, įrengta vadovaujantis galiojančiais teisės aktais.
      465. Įrenginių, įkraunančių baterijas elektros srove, blokatoriai, sugedus vėdinimo sistemai, turi išsyk atjungti srovę.
      466. Atskirose natūraliai vėdinamose patalpose galima įkrauti ne daugiau kaip penkių krovininių vežimėlių jėgos baterijas. Bendrose sprogimo ir gaisro atžvilgiu nepavojingose patalpose galima įkrauti ne daugiau kaip dviejų krovininių vežimėlių jėgos baterijas ir tik esant vėdinimo sistemai, įrengtai virš vežimėlių. Baterijos turi būti įkraunamos tam skirtose ir atitvertose vietose, prie išorinių sienų langų. Ruošti ir laikyti elektrolitą galima tik atskirose patalpose.
      467. Ant baterijų įkrovimo stočių durų turi būti užrašas „Įkrovimo stotis“ bei ženklai, draudžiantys naudoti atvirą ugnį.
      468. Įkrovimo patalpose draudžiama:
      468.1. taisyti akumuliatorius ir kitus įrenginius;
      468.2. lituoti, pjaustyti, suvirinti bei dirbti kitus darbus, kurių metu susidaro kibirkštys ar naudojama ugnis;
      468.3. įkrauti baterijas ir akumuliatorius be aptarnaujančio personalo priežiūros ir esant išjungtai vėdinimo sistemai;
      468.4. laikyti sugedusius krovininius vežimėlius.
      469. Atliekant dujų įrangos remonto darbus, būtina nutraukti visas dujų pildymo operacijas, veikiančią įrangą išjungti, išskyrus siurblių ir kompresorių skyriaus ventiliatorius, kurie turi veikti visą remonto darbų laiką.
      470. Akumuliatoriai turi būti eksploatuojami ir įkraunami laikantis nustatytų reikalavimų.
      471. Panaudoti akumuliatoriai turi būti laikomi uždaruose rūgštims ir korozijai atspariuose induose.

      XVI. LABORATORIJOS

      472. Laboratorijų personalas turi būti susipažinęs su naudojamų cheminių medžiagų bei preparatų pavojingumu sprogimo ir gaisro atžvilgiu ir laikytis atitinkamų saugos reikalavimų.
      473. Baldai ir įrenginiai laboratorijose turi būti sustatyti taip, kad netrukdytų žmonių evakuacijai.
      474. Stalų, stelažų, traukos spintų paviršiai, skirti darbui su pavojingomis cheminėmis medžiagomis ir preparatais, turi būti padengti nedegia medžiaga ir turėti bortelius.
      475. Laboratorijose visi darbai, kurių metu gali išsiskirti kenksmingų, gaisro arba sprogimo atžvilgiu pavojingų dujų bei garų, turi būti atliekami techniškai tvarkingose traukos spintose, veikiant vėdinimo sistemai.
      476. Nešti didesnės kaip 5 l talpos stiklinius indus su rūgštimis, šarmais ir kitais gailiaisiais skysčiais galima tik specialiose metalinėse arba medinėse dėžėse.
      477. Šarminius metalus būtina laikyti vandens neturinčiame žibale arba tepaluose sandariai uždarytame (kad nepatektų oras), storomis sienelėmis inde. Stiklainius su šarminiais metalais būtina dėti į sandariai uždaromas metalines dėžes.
      478. Draudžiama naudotis atvira ugnimi dujų nuotėkiui nustatyti vamzdynuose ir prietaisuose.
      479. Suslėgtųjų, suskystintųjų ir ištirpintųjų dujų balionus būtina laikyti metalinėse spintose, ne laboratorijose. Spintose turi būti prapjovos arba vėdinimo įrenginiai.
      480. Galeninių preparatų ruošimo dirbtuvėse, laboratorijose bei patalpose būtina:
      480.1. spirito virimo ir rektifikavimo aparatus, taip pat kompresorius ir karbiuratorinius įrengimus laikyti atskirose patalpose;
      480.2. ypač degias, labai degias ir degias skystas medžiagas ir preparatus laikyti tam tikslui pritaikytose patalpose;
      480.3. ypač degias ir labai degias skystas medžiagas ir preparatus darbo reikalams tiekti vamzdžiais arba specialia uždaroma tara. Laboratorijoje jų neturi būti daugiau, negu reikia vienai darbo pamainai;
      480.4. nenaudoti stiklinių indų benzininiams ir karbiuratoriniams įrenginiams ir guminių žarnelių dujoms tiekti į degiklius.
      481. Koncentruotų mineralinių rūgščių stikliniame inde su tampriaisiais kamščiais leidžiama laikyti ne daugiau kaip 3 kg. Bromas ir chromo anhidridas turi būti laikomi traukos spintose, stikliniuose induose, įstatytuose į metalinius arba fajansinius įdėklus.
      482. Raudonasis fosforas turi būti laikomas sandariai uždarytuose stikliniuose arba metaliniuose induose, vandenilio peroksidas (30% perhidrolis) – tamsiame stikliniame inde su medžio kamščiu, metaliniame konteineryje. Šios medžiagos turi būti laikomos spintoje su neutraliomis druskomis (karbonatais bei sulfatais), toliau nuo lentynų su oksidatoriais, metalų milteliais bei šarminiais metalais.
      483. Reagentai (oksidatoriai) turi būti laikomi stikliniuose induose su tampriaisiais arba plastikiniais užsukamais kamščiais. Šie indai turi būti statomi spintose ant atskirų lentynų.
      484. Reagentus laboratorijose ir jų sandėliuose būtina laikyti rakinamose spintose. Šių spintų raktus privalo turėti laborantas arba kitas atsakingas darbuotojas.
      485. Prieigose prie cheminių medžiagų laikymo vietų turi būti aiškūs užrašai, nurodantys cheminės medžiagos būdingąją savybę: „Ugnis pavojinga“, „Nuodinga“ ir t. t.
      486. Visose laboratorijų patalpose vėdinimo sistema turi būti įjungta 5 min. prieš darbą ir išjungta darbą baigus.
      487. Draudžiama palikti be priežiūros į elektros tinklą įjungtą aparatūrą ir kitus elektros įrenginius.
      488. Ypač degias, labai degias ir degias skystas medžiagas ir preparatus draudžiama pilti į kanalizaciją. Panaudotus skysčius būtina supilti į sandarų indą, o pasibaigus darbo dienai – išnešti iš laboratorijos.
      489. Visiems bandymų įrenginiams, nepaisant jų kategorijos (stendiniai, modeliniai, pusgaminiai, bandomieji, gamybiniai), turi būti parengtos ir patvirtintos priešgaisrinės saugos instrukcijos.
      490. Bandymų įrenginių patalpose turi būti gaisro gesinimo ir neutralizuojančios priemonės pagal naudojamų medžiagų savybes bei technologinių procesų ypatybes.

      XVII. KULTŪROS RENGINIAI

      491. Įmonės, įstaigos, organizacijos vadovas ar asmuo, atsakingas už renginio organizavimą (vakarą, susirinkimą, spektaklį, kino seansą, koncertą ir t. t.), privalo kruopščiai patikrinti patalpų priešgaisrinę būklę: evakuacijos kelius, ryšio priemones, evakuacinį bei avarinį apšvietimą, gaisrinę automatiką, pirmines gaisro gesinimo priemones. Pastebėtus trūkumus būtina pašalinti iki renginio pradžios.
      492. Kultūros renginiuose turi budėti asmenys, supažindinti su priešgaisrinės saugos reikalavimais bei žmonių evakavimo kilus gaisrui tvarka. Vaikų šventėse turi būti budintis personalas. Budintis personalas privalo stebėti, kad renginio metu būtų laikomasi priešgaisrinės saugos reikalavimų.
      493. I atsparumo ugniai laipsnio statiniuose masinius renginius galima organizuoti bet kuriame aukšte, II, III atsparumo ugniai laipsnio statiniuose – tik pirmame aukšte. Patalpos, kuriose organizuojami masiniai renginiai, turi atitikti normatyvinių statybos techninių dokumentų reikalavimus.
      494. Patalpose, kuriose organizuojami masiniai renginiai, turi būti ne mažiau kaip du evakuaciniai išėjimai.
      495. Kultūros renginių patalpose vientisų kėdžių eilių vietų skaičius, atstumai tarp eilių, išėjimų plotis turi atitikti normatyvinių statybos techninių dokumentų reikalavimus. Praėjimai, praeigos, išėjimai turi būti išdėstyti taip, kad nesikirstų žmonių srautai.
      496. Kultūros renginių patalpose kėdės turi būti sujungtos į eiles arba pritvirtintos prie grindų.
      497. Masinių renginių patalpose draudžiama:
      497.1. siaurinti takus tarp kėdžių eilių ir pristatyti papildomas kėdes, fotelius, suolus;
      497.2. užrakinti duris ir uždaryti langines;
      497.3. patalpų sienų, lubų apdailai naudoti medžiagas, neatitinkančias statybos techninių reglamentų reikalavimų;
      497.4. naudoti degias dekoracijas, scenos užuolaidas, drapiruotes ir apipavidalinti sceną ypač degiomis, labai degiomis ir degiomis medžiagomis;
      497.5. laikyti dekoracijas, inventorių po scena ar pakyla;
      497.6. evakuacijos keliuose įrengti veidrodžius, durų imitaciją;
      497.7. įleisti į patalpas daugiau žmonių, negu numatyta technologinėje projekto dalyje;
      497.8. rūkyti, naudoti atvirą ugnį (fakelus, žvakes, bengališkąsias ugneles, žaislinius pistoletų pyškalus);
      497.9. scenos apšvietimo efektams naudoti pavojingas chemines medžiagas ir preparatus.
      498. Rengiant Kalėdų ir Naujųjų metų šventes, eglė turi stovėti ant tvirto pagrindo (stovo ar statinės su smėliu), atokiai nuo durų ir netrukdyti išeiti iš patalpos. Eglės šakos turi būti per metrą nuo lubų ir sienų.
      499. Eglės iliuminacija turi būti įrengta laikantis galiojančių teisės aktų reikalavimų. Girliandų lemputės turi būti ne galingesnės kaip 25 W, laidai – lankstūs, variniai.
      500. Pastebėjus bent mažiausią eglės apšvietimo sutrikimą (įkaitusius laidus, dažnai perdegančias lemputes, kibirkštis ir pan.), apšvietimą būtina išjungti.
      501. Draudžiama egles puošti degiomis medžiagomis, žvakutėmis ir bengališkosiomis ugnelėmis.
      502. Atrakcionų, pramoginių ir kitų masinių renginių bei religinių apeigų palapinių, namelių ir kitų statinių parinkimo vieta turi būti suderinta su valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcija. Minėtų statinių degios konstrukcijos turi būti padengtos degumą mažinančiomis medžiagomis. Šių objektų atsakingi asmenys privalo turėti tai patvirtinančius dokumentus.

      XVIII. GYVENAMIEJI IR KITOS PASKIRTIES PASTATAI

      503. Gyvenamųjų namų, garažų, sodų teritorijose turi būti:
      503.1. reguliariai, ne rečiau kaip kartą per metus, patikrinta teritorijos priešgaisrinė būklė, priešgaisrinis vandentiekis ir tikrinimo rezultatai surašyti į atitinkamos formos aktą;
      503.2. prižiūrimi gyvenamųjų namų, garažų, sodų teritorijoje esantys keliai, laiku nuvalytas sniegas nuo privažiavimo kelių ir skersgatvių, privažiavimo kelių prie vandens telkinių ir gaisrinių hidrantų;
      503.3. kontroliuojama, kad gyvenamųjų namų, garažų, sodų teritorijoje nuolat būtų švaru, iš jos reguliariai būtų šalinamos šiukšlės ir kitos degios atliekos.
      504. Sodų teritorijoje turi būti garso signalai, kurie įspėtų apie kilusį gaisrą, veikiantis telefono ryšys. Prie pagrindinio įvažiavimo į teritoriją turi būti įrengta sodų sklypų, kelių ir vandens telkinių, gaisrinių hidrantų išdėstymo schema.
      505. Daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose draudžiama:
      505.1. užkalti, užgriozdinti ar užkrauti įvairiomis medžiagomis ir įrenginiais balkonus, lodžijas, liukus, angas ir kitus evakuacinius išėjimus, skirtus žmonėms patekti į gretimas namo sekcijas bei aukštus;
      505.2. įstiklinti arba užmūryti oro zonas nuo dūmų apsaugotose laiptinėse;
      505.3. rakinti aukštų holų, bendro naudojimo koridorių ir evakuacinių laiptinių duris, išskyrus duris, turinčias stacionarų atrakinimo iš vidaus įrenginį;
      505.4. gadinti arba ardyti esamus gaisrinės automatikos ir vidaus priešgaisrinio vandentiekio įrenginius;
      505.5. rūsiuose įrengtuose sandėliuose laikyti suslėgtųjų dujų balionus, ypač degius, labai degius ir degius skysčius, sprogstamąsias medžiagas;
      505.6. rūsiuose naudoti atvirą ugnį;
      505.7. savavališkai rūsiuose įrengti sandėlius, užtverti rūsio patalpas ir praėjimus.
      506. Kiekvienoje sodyboje turi būti pristatomosios kopėčios, siekiančios statinio stogą, o ant stogo rekomenduojama įrengti kopėčias, siekiančias stogo kraigą.
      507. Šašlykines, kepsnines, buitines krosneles naudoti leidžiama ne arčiau kaip 6 m nuo statinių ir kitų degių daiktų ar medžiagų. Naudoti atvirą ugnį gyvenamųjų namų balkonuose, lodžijose draudžiama.
      508. Sodybos tipo gyvenamuosiuose namuose, sodo namuose (vasarnamiuose), butuose leidžiama laikyti ne daugiau kaip
      5 l ypač degių, labai degių ir degių skysčių specialiai tam skirtoje taroje.
      509. Gyvenamųjų patalpų savininkai bei nuomininkai privalo:
      509.1. naudotis tik techniškai tvarkingais elektros, šildymo prietaisais, instaliacija, tinkamai juos eksploatuoti;
      509.2. atsargiai elgtis su ugnimi, buitiniais dujų prietaisais, buitinės chemijos gaminiais, laku, dažais ir kitomis medžiagomis;
      509.3. vengti veiksmų ir nesudaryti sąlygų, galinčių sukelti gaisrą.
      510. Gyvenamųjų patalpų valdytojai ir naudotojai gali patys prijungti arba pakeisti suskystintų dujų balionus tik susipažinę su buitinio suskystintų dujų baliono eksploatavimo taisyklėmis, kuriose nurodomos pagrindinės jo transportavimo, keitimo, laikymo ir eksploatavimo sąlygos.

      XIX. ŽEMĖS ŪKIO OBJEKTAI

      511. Fermose, paukštidėse ir kitose gyvulių ir paukščių laikymo patalpų tambūruose bei koridoriuose laikyti pašarus, šiaudus, žemės ūkio techniką, padargus ir pan. draudžiama. Žiemą būtina nuolat valyti sniegą, kad patalpų vartai ir durys lengvai atsidarytų.
      512. Patalpas, kuriose laikomi gyvuliai, galima šildyti tik oru. Paukščių, žindomų galvijų ir paršelių skyrius leidžiama šildyti elektros kaitinimo lempomis.
      513. Fermose stambieji raguočiai turi būti rišami taip, kad būtų galima greitai juos paleisti kilus gaisrui.
      514. Vienos pašarų stirtos pagrindo plotas turi būti ne didesnis kaip 200 m2. Tarp atskirų stirtų turi būti ne mažesni kaip 30 m tarpai. Tarpuose tarp stirtų turi būti ne siauresnė kaip 4 m arimo juosta.
      515. Atstumas nuo lauke laikomų pašarų ir šiaudų kūgio iki elektros tiekimo oro linijos turi būti ne mažesnis kaip 15 m, iki kelių – 20 m.
      516. Traktoriai, kita žemės ūkio technika turi turėti tvarkingus kibirkščių gesiklius ir pirminių gaisro gesinimo priemonių.
      517. Ant biterių, transporterių, kimštuvų, rinktuvų, mazgų, velenų ir kitų kombaino dalių užsivyniojusius šiaudus būtina šalinti ir nuo jų valyti susikaupusias dulkes. Kombainų ir kitų mašinų vidaus degimo variklių, neturinčių gaubtuvų, išmetimo kolektorius būtina uždengti metaliniais skydeliais per visą jų ilgį ir iš šono.
      518. Transportui išvažiuoti iš pašarų saugyklų galima tik apžiūrėjus transporto priemonės laikymo vietą ir pašalinus šieno šapus nuo važiuoklės ir išmetimo vamzdžio.
      519. Elektros ventiliatorių oro įsiurbimo angos turi būti uždengtos tinklu, kad į jas nepatektų pašalinių daiktų ir medžiagų.
      520. Elektros ventiliatorių paleidimo elektros įranga turi būti įrengta ant nedegaus pagrindo arba ant atskiros atramos ne arčiau kaip per 5 m nuo statinio. Įvadinis komutavimo aparatas turi turėti užrakinimo įtaisą.
      521. Palikti be priežiūros veikiančius elektros ventiliatorius draudžiama.
      522. Pašarų saugykloje baigus pašarų džiovinimo ir krovimo darbus, elektros srovė turi būti išjungta, o saugyklos vartai – užrakinti.
      523. Laikinai naudojamų pašarų krovimo mechanizmų elektros maitinimo kabelius būtina tvirtinti ant atramų ne žemiau kaip 2,5 m nuo žemės paviršiaus.
      524. Šieno krovimo mechanizmai bei elektros ventiliatoriai turi būti techniškai tvarkingi ir uždengti, kad ant besisukančių jų dalių neapsivyniotų šienas.
      525. Saugyklose pašarai turi būti sukrauti taip, kad būtų palikti ne siauresni už vartų plotį tarpai transportui įvažiuoti.
      526. Pašarų saugyklose būtina periodiškai matuoti šieno kaitimo temperatūrą: pirmąsias 20 dienų pradėjus krauti šieną, temperatūra turi būti matuojama kasdien. Temperatūrą rekomenduojama matuoti kiekviename prėsle ne mažiau kaip 4-iose vietose. Jeigu šienas nekaista, tai kitas 20 dienų temperatūra turi būti matuojama kartą per savaitę. Baigus šieno dirbtinį džiovinimą, temperatūra turi būti matuojama dar 3 savaites. Temperatūros matavimo rezultatai turi būti registruojami žurnale.
      527. Nuo galinčių užsidegti pastato konstrukcijų kilnojamosios grūdų ir sėklų džiovyklos turi būti statomos ne arčiau kaip 15 m.
      528. Veikiant džiovyklai, būtina kontroliuoti grūdų ir sėklų temperatūrą. Mėginiai turi būti imami kas 2 valandas. Grūdams įkaitus virš nustatytos ribos, būtina sumažinti šilumnešio temperatūrą. Užsidegus grūdams, agregatą būtina sustabdyti, iškrauti grūdus ir juos atvėsinti.
      529. Džiovyklos krovimo mechanizmus būtina reguliariai valyti.
      530. Džiovyklose džiovinant susmulkintą žolę, būtina nuolat kontroliuoti darbo procesą. Pastebėjus, kad produktas dega džiovinimo būgne, būtina užgesinti ugnį, o likusius produktus – sukrauti ne į bendrą sandėlį, bet į atskirą saugią vietą ir juos stebėti ne mažiau kaip 48 valandas.
      531. Pagaminta produkcija, kad atvėstų, turi būti laikoma atskirame sandėlyje ne trumpiau kaip 48 valandas.
      532. Žolės miltai turi būti laikomi maišuose, atskirame sandėlyje arba patalpoje, izoliuotoje nuo kitų priešgaisrinėmis sienomis. Patalpas būtina vėdinti.
      533. Maišai su žolės miltais turi būti kraunami į ne aukštesnes kaip 2 m rietuves po du maišus eilėje. Tarpai tarp eilių turi būti ne siauresni kaip 1 m, o pasieniais – 0,8 m.
      534. Transporto priemonės, įvažiuojančios į linų, kanapių ir kitų techninių augalų apdirbimo punktų teritoriją, turi turėti kibirkščių gesiklius. Nuo stirtų ir pašiūrių sustoti jos turi ne arčiau kaip 5 m, o traktoriai – 10 m. Transporto priemonės turi būti statomos taip, kad jų išmetimo vamzdžiai būtų nukreipti į priešingą pusę nuo minėtų statinių.
      535. Stacionarios džiovyklos, naudojamos linams ir kanapėms džiovinti, turi atitikti šiuos reikalavimus:
      535.1. krosnies skliautas ir pakuros bei ciklono sienelės iš vidaus turi būti išklotos degtomis plytomis. Krosnis turi būti techniškai tvarkinga;
      535.2. ortakiai iš išorės turi būti apsaugoti 50 mm storio šiluminės izoliacijos sluoksniu. Ortakių sujungimo vietose turi būti nedegūs tarpikliai;
      535.3. ventiliatoriaus šilumnešio temperatūros matavimo prietaisai turi veikti;
      535.4. požeminio skirstomojo kanalo pradžioje turi būti įrengtas kibirkščių gesiklis;
      535.5. kanalų sienelės turi būti iš plytų ir viršuje perdengtos gelžbetoninėmis plokštėmis arba kitomis K0 gaisrinio pavojingumo klasės konstrukcijomis.
      536. Krosnys linų stiebeliams džiovinti turi būti įrengtos taip, kad kibirkštys nepatektų į patalpos vidų. Jaujose ir džiovyklose virš krosnių įrengti ardelius linams, kanapėms ir kitiems techniniams augalams draudžiama. Atstumas nuo krosnies iki sienų degių konstrukcijų ir ardelių turi būti ne mažesnis kaip 1 m. Ardeliai iš krosnies pusės turi būti su aptvarais, siekiančiais perdangą.
      537. Džiovyklose ir jaujose būtina laikytis šių reikalavimų:
      537.1. šilumnešio temperatūra džiovinant linų stiebelius turi būti ne aukštesnė kaip 80°C, o džiovinant linų galvenas – ne aukštesnė kaip 50°C;
      537.2. darbo pamainai pasibaigus, išvalyti pelenus iš pakuros, nuosėdų kamerų, ciklono, kibirkščių gesiklių ir maišymo kameros;
      537.3. reguliariai valyti dūmtraukius;
      537.4. prieš kraunant džiovinti šiaudelius, iš latakų ir džiovinimo kamerų išvalyti prikritusius šiaudelius bei kitas atliekas;
      537.5. sukrovus linų šiaudelius į jaują, pašalinti nukritusius ir nukarusius nuo ardelių stiebelius, kruopščiai nuvalyti šiaudelius nuo krosnies sienų ir grindų.
      538. Linų į džiovyklą reikia atsivežti tiek, kiek vienu metu galima džiovinti. Krauti linus patalpų viduje ir prie pastato draudžiama.

      XX. DURPYNŲ PRIEŠGAISRINĖS SAUGOS REIKALAVIMAI

      539. Prie miško esančiu durpyno teritorijos pakraščiu turi būti įrengtas 75 m pločio priešgaisrinis ruožas, kuriame turi būti iškirsti spygliuočiai medžiai, pomiškis, išvalytas trakas ir pašalintos medienos atliekos. Ruožo vidiniu pakraščiu nuo gamybinių laukų pusės turi būti iškastas griovys, kurio dugnas siektų gruntą, arba gaisrams kilti palankiu laikotarpiu (pavasarį ištirpus sniegui ir iki prasidedant lietingiems rudens orams ar iškritus sniegui) jame nuolat būtų vandens. Griovio išoriniu pakraščiu turi būti įrengtas kelias bei pervažos per griovį gaisriniams automobiliams važiuoti.
      540. Durpyne kas 20 m turi būti iškasti bareliniai grioveliai, jungiantys kas 500 m vandens surenkamuosius kanalus. Vandens atsargos, skirtos gaisrams gesinti, kaupiamos vandens surenkamuosiuose kanaluose. Šiuose kanaluose turi būti įrengtos vandenį sulaikančios užtvaros (šliuzai), kurios užtikrina ne mažesnį kaip 0,6 – 0,8 m vandens lygį.
      541. Durpyno teritorijoje turi būti įrengti ne mažesni kaip 1000 m3 talpos vandens priešgaisriniai rezervuarai, išdėstyti ne didesniu kaip 500 m atstumu vienas nuo kito. Prie jų turi būti įrengti kieto pagrindo (sutankinto grunto) privažiavimo keliai ir 12x12 m transporto priemonių stovėjimo aikštelės.
      542. Gaisrams kilti palankiu laikotarpiu durpyne turi būti paskirtas budėtojas, mokantis dirbti su gaisrine ir kita gaisrams gesinti pritaikyta įranga.
      543. Tarp durpių kasimo plotų ir gyvenviečių, esančių arčiau kaip per 1 km, turi būti įrengtas 200 m pločio priešgaisrinis ruožas.
      544. Durpyno teritorijoje draudžiama rūkyti, išskyrus tam tikslui įrengtas vietas. Tai turi nurodyti matomose vietose pastatyti ženklai „Rūkyti draudžiama“.
      545. Durpyne draudžiama kurti laužus, deginti žolę ar samanas. Iškirstus krūmus ir išrautus kelmus privaloma pašalinti iš durpyno.
      546. Eksploatuojamo durpyno teritorijoje turi būti įrengti stebėjimo apžvalgos bokšteliai, pranešimo apie gaisrą įrenginiai (sirena, varpas ar pan.), techniškai tvarkingas telefono ryšys.
      547. Gamybos ir pramonės paskirties pastatų, esančių arčiau kaip per 1 km nuo durpyno, kaminuose turi būti įrengti kibirkščių gesikliai.
      548. Apie durpyno teritorijoje esančius statinius ar įrenginius turi būti įrengta 1,5 m pločio mineralizuota juosta (juosta, kurioje iki mineralinio dirvožemio sluoksnio pašalintos degiosios medžiagos) arba 2 m gylio ir ne siauresnis kaip 0,5 m (apačioje) pločio griovys, iškastas iki vandens arba grunto.
      549. Elektros pastočių, esančių durpyne, teritorija turi būti aptverta tvora, 20 m ruože nuo jos turi būti iškirsti medžiai ir krūmai. Pastotės turi būti statomos ant sausmių arba ant ploniausio durpių klodo, supylus ne plonesnį kaip 0,2 m šlako, žvyro ar žemių sluoksnį.
      550. Įmonės, įstaigos, organizacijos, kurioms priklauso per durpyną nutiestos elektros ir telefono ryšio linijos, privalo kasmet iki gaisrams kilti palankaus laikotarpio pradžios 10 m spinduliu išvalyti iš šių linijų trasų ir apsaugos zonų šiukšles, iškirsti ir pašalinti medžius bei krūmus.
      551. Vidaus degimo variklius turinčias transporto priemones vairuojantys asmenys durpyne privalo:
      551.1. dirbti tik su techniškai tvarkingu transporto priemonės varikliu ir kibirkščių gesikliu;
      551.2. nuolat valyti durpių dulkes nuo variklio ir išmetimo vamzdžio;
      551.3. nedelsiant šalinti pastebėtus gaisro židinius, atsiradusius nuo pravažiavusios transporto priemonės;
      551.4. turėti kibirą, kastuvą ir gesintuvą, turintį ne mažiau kaip 6 kg gesinimo medžiagos.
      552. Draudžiama durpyne išpilti kurą ar tepalą, o jį netyčia išliejus, tą vietą būtina užberti sausu smėliu ar žemėmis.
      553. 30 m pločio ruožas abipus geležinkelio ir 10 m pločio ruožas abipus plento, artėjant gaisrams kilti palankiam laikotarpiui, turi būti gerai išvalytas, pašalintos šiukšlės, medžių ir krūmų kirtimo liekanos.
      554. Durpyne eksploatuojamuose šilumvežiuose ir garvežiuose turi būti įrengti kibirkščių gesikliai.
      555. Durpyno teritorijoje durpes galima krauti ne arčiau kaip 30 m nuo priešgaisrinio ruožo.
      556. Durpių laikymo aikštelės turi būti tvarkingos ir švarios. Jų neturi plauti grunto ir poplūdžio vandenys, galintys nutekėti už aikštelės (sandėlio) ribų. Aikštelę draudžiama kloti asfaltu ar medžio danga.
      557. Durpių sandėlius draudžiama rengti ant šiluminių tinklų (garotiekių, karšto vandens vamzdžių ir kt.) dujotiekių ir naftotiekių, ant elektros kabelių tunelių, po elektros perdavimo linijomis apsauginės zonos ribose.
      558. Skirtingų rūšių durpes būtina krauti į atskiras rietuves.
      559. Durpių rietuvės aukštis neturi viršyti 3 m, pagrindo ilgis – 80 m, o plotis – 15 m. Rietuvės turi būti kraunamos poromis, paliekant 4 m tarpą, o tarpai tarp gretimų porų turi būti ne siauresni kaip 20 m.
      560. Kraunant durpes, būtina atidžiai stebėti, kad į rietuves nepatektų medienos atliekų, popieriaus, šieno, skudurų ir kitų organinių medžiagų.
      561. Durpių temperatūrą rietuvėse būtina nuolat kontroliuoti. Temperatūrai pakilus aukščiau kaip 600C, atsiradusią galimo savaiminio įkaitimo židinio vietą būtina suplūkti arba pašalinti įkaitusias durpes ir nedelsiant ją užpilti šviežiomis durpėmis ir kruopščiai jas suplūkti.
      562. Pastebėjus savaiminio įkaitimo židinius, durpes draudžiama gabenti ir priimti į sandėlius.
      563. Eksploatuojamame durpyne turi būti reikiamas gaisro gesinimo priemonių kiekis (11 priedas).

      XXI. CIVILINĖS PIROTECHNIKOS PRIEMONĖS

      564. Šiame skyriuje išdėstyti pagrindiniai civilinių pirotechnikos priemonių (toliau – pirotechnikos priemonės) laikymo, gabenimo, pakrovimo, iškrovimo, pardavimo, naudojimo priešgaisrinės saugos reikalavimai. Šie reikalavimai taikomi tik toms pirotechnikos priemonėms, kurių apyvartą reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinių pirotechnikos priemonių apyvartos kontrolės įstatymas (Žin., 2004, Nr. 53-1790).
      565. Pirotechnikos priemonių sandėliai pagal laikomų pirotechnikos priemonių pirotechninio mišinio kiekį skirstomi į atskirai stovinčius, įrengtus kitos paskirties pastatuose ir įrengtus specializuotose parduotuvėse. Pirotechnikos priemones laikyti leidžiama ir kilnojamuose sandėliuose (konteineriuose, specialiuose automobiliuose, jų priekabose).
      566. Pirotechnikos priemonių sandėliai turi būti įrengti pagal normatyvinių statybos techninių dokumentų reikalavimus. Draudžiama pirotechnikos priemonių sandėlius įrengti kultūros, mokslo, gydymo įstaigose, viešbučių, poilsio paskirties pastatuose, gyvenamuosiuose pastatuose ir jų rūsiuose bei kituose pastatuose, pavojinguose priešgaisrinės saugos atžvilgiu.
      567. Specializuotose parduotuvėse įrengtuose sandėliuose laikomų pirotechnikos priemonių bendras pirotechninio mišinio kiekis neturi viršyti 60 kg.
      568. Pirotechnikos priemonių sandėliai, kuriuose laikomų pirotechnikos priemonių bendras pirotechninio mišinio kiekis viršija 60 kg, turi būti įrengti tik vienaaukščiuose statiniuose.
      569. Pirotechnikos priemonės, kurių bendras pirotechninio mišinio kiekis viršija 1000 kg, turi būti laikomos atskirai stovinčiuose vienaaukščiuose statiniuose.
      570. Maksimalus leistinas sandėliuose laikyti pirotechnikos priemonių pirotechninio mišinio kiekis nustatomas, atlikus objekto pavojaus ir rizikos analizę. Pirotechnikos priemonių sandėlių, kuriuose laikomų pirotechnikos priemonių bendras pirotechninio mišinio kiekis viršija 1000 kg, tūriniai, planiniai ir inžineriniai sprendimai turi atitikti Asg pavojingumo sprogimo ir gaisro atžvilgiu kategorijos patalpoms keliamus reikalavimus.
      Jei pagal teisės aktų reikalavimus objekto pavojaus ir rizikos analizę atlikti nereikalaujama, maksimalus leistinas sandėliuose laikyti pirotechnikos priemonių pirotechninio mišinio kiekis nustatomas pagal galimo sprogimo poveikį žmonių sveikatai ar gyvybei, turtui ir aplinkai.
      571. Sandėlyje laikyti didesnį nei leistina pirotechnikos priemonių pirotechninio mišinio kiekį draudžiama.
      572. Sandėlio vieta, atsižvelgiant į objekto pavojaus ir rizikos analizę, turi būti parenkama taip, kad greta esantys statiniai būtų apsaugoti nuo gaisro plitimo ir smūgio bangos sprogimo metu.
      573. Specializuotose parduotuvėse pirotechnikos priemonių sandėliai turi būti įrengti atskirose patalpose, turinčiose išėjimą tiesiai į lauką, atitvertose pirmo tipo priešgaisrinėmis pertvaromis ir antro tipo priešgaisrinėmis perdangomis.
      574. Laikinoje pirotechnikos priemonių prekybos vietoje turi būti ne mažesnės kaip 4 kg talpos gesintuvas ir nedegus audeklas.
      575. Pirotechnikos priemonių sandėliuose, neatsižvelgiant į patalpos plotą, pagal normatyvinių statybos techninių dokumentų reikalavimus turi būti sumontuota automatinė gaisrinė signalizacija.
      576. Sandėlių grindys turi būti iš ne žemesnės kaip A1FL degumo klasės statybos produktų ir nesukeliančios kibirkščių.
      577. Sandėliuose pirotechnikos priemonės turi būti apsaugotos nuo tiesioginių saulės spindulių poveikio.
      578. Sandėlių stelažų lentynos turi būti iš ne žemesnės kaip A1 degumo klasės statybos produktų, tvarkingos ir neperkrautos. Stelažo aukštis turi būti ne didesnis kaip 4 m.
      579. Sandėliuose praeigų tarp stelažų plotis turi būti ne siauresnis kaip 1,2 m, o tarp sienų labiausiai išsikišančių konstrukcijų ir stelažų – ne siauresnis kaip 0,8 m. Skersinės praeigos tarp stelažų turi būti įrengiamos kas 40 m.
      580. Rietuvių, kuriose laikomos pirotechnikos priemonių pakuotės, aukštis turi būti ne didesnis kaip 2,5 m, o plotis – ne didesnis kaip 5 m. Tarpai tarp rietuvių turi būti ne mažesni kaip 1,5 m. Skersinės, ne siauresnės kaip 0,8 m, praeigos tarp rietuvių turi būti įrengiamos kas 6 m.
      581. Kiekviename sandėlyje ant išėjimo durų turi būti iškabinta pirotechnikos priemonių sandėliavimo schema, kurioje turi būti nurodytas maksimalus leistinas laikyti pirotechnikos priemonių ir pirotechninio mišinio kiekis bei informacija apie priemones, kurias galima naudoti užsidegus laikomoms pirotechnikos priemonėms gesinti.
      582. Pirotechnikos priemonių sandėliuose turi būti įrengtas tik natūralus vėdinimas.
      583. Sandėliuoti pirotechnikos priemones kartu su kitomis ypač degiomis, labai degiomis ir degiomis medžiagomis ir preparatais draudžiama.
      584. Pirotechnikos priemonės turi būti laikomos ne arčiau kaip 1 m nuo šildymo ir elektros prietaisų.
      585. Draudžiama prekiauti pirotechnikos priemonėmis parduotuvių, prekybos centrų evakuacijos keliuose, tambūruose, koridoriuose, vestibiuliuose, laiptinėse, išėjimų zonose.
      586. Prekybos kioskuose, paviljonuose, parduotuvėse ir prekybos centruose, įrengtose laikinose prekybos vietose, leidžiama prekiauti tik I ir II klasės pirotechnikos priemonėmis. Bendras jų kiekis vienoje prekybos vietoje turi būti ne didesnis kaip 30 kg, o pirotechninio mišinio kiekis – ne didesnis kaip 6 kg.
      587. Specializuotų parduotuvių prekybos salėse leidžiama laikyti ne daugiau kaip 100 kg pirotechnikos priemonių, kurių bendras sudėtinio pirotechninio mišinio kiekis ne didesnis kaip 20 kg.
      588. Parduotuvių ne darbo metu laikinose prekybos vietose pirotechnikos priemonės turi būti laikomos nedegiose spintose arba tam pritaikytose patalpose.
      589. III ir IV klasės pirotechnikos priemonės parduodamos tik specializuotose parduotuvėse arba pirotechnikos priemonių sandėliuose prekybai įrengtose patalpose.
      590. Prekiaujant pirotechnikos priemonėmis būtina laikytis šių reikalavimų:
      590.1. kiekvienoje pirotechnikos priemonės pakuotėje turi būti tiekėjo parengta saugaus naudojimosi instrukcija lietuvių kalba. Pirotechnikos priemonės panaudojimo būdas gali būti pavaizduotas grafiškai;
      590.2. pirotechnikos priemones parduoti pažeistoje pakuotėje draudžiama;
      590.3. rūkyti, naudoti atvirą ugnį, uždegti ir bandyti pirotechnikos priemones prekybos vietoje griežtai draudžiama;
      590.4. prekiauti pirotechnikos priemonėmis savitarnos būdu draudžiama.
      591. Pirotechnikos priemonės turi būti gabenamos laikantis pavojingų krovinių gabenimo taisyklių.
      592. Gabenti pirotechnikos priemones techniškai netvarkinga transporto priemone draudžiama. Transporto priemonėje, gabenančioje pirotechnikos priemones, neturi būti pašalinių daiktų ar kitos produkcijos. Dėžės su pirotechnikos priemonėmis transporto priemonėje turi būti patikimai pritvirtintos.
      593. Draudžiama transporto priemones su pirotechnikos priemonėmis palikti stovėti gyvenamosiose vietovėse, šalia gaisro ar sprogimo atžvilgiu pavojingų objektų.
      594. Perkraunamas pirotechnikos priemones draudžiama mėtyti, vartyti, daužyti vieną į kitą bei į kitus daiktus.
      595. Naudoti pirotechnikos priemones leidžiama tik griežtai laikantis gamintojo instrukcijos reikalavimų.
      596. Naudoti pirotechnikos priemones masinių renginių metu patalpose leidžiama tik rašytiniu įmonės, įstaigos, organizacijos vadovo ir Vyriausiosios valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos ar valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos sutikimu. Masinio renginio organizatoriai privalo ne vėliau kaip prieš penkias dienas atitinkamai Vyriausiajai valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijai ar valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijai pateikti dokumentus apie naudojamas pirotechnikos priemones (pirotechninio mišinio kiekį, naudojimo būdą, instrukcijas, nustatančias atliekamų darbų saugą).
      597. Renginio organizatoriai privalo užtikrinti pirotechnikos priemonių paleidimo aikštelėje esančių žmonių saugą: kiekvieną kartą numatyti gaisro ar sprogimo pavojaus zonos ribas, neįleisti į šią zoną pašalinių asmenų, pasirūpinti, kad būtų naudojami tik tinkamai veikiantys pirotechnikos priemonių paleidimo įrenginiai, o žiūrovai būtų už gaisro ar sprogimo pavojaus zonos ribų.

      XXII. GAISRO GESINIMO ĮRENGINIAI IR PRIEMONĖS

      598. Įmonės, įstaigos, organizacijos teritorijoje ar šalia jos esančios aikštelės ir keliai, skirti gaisriniams automobiliams privažiuoti prie vandens šaltinio (gaisrinių rezervuarų, hidrantų, upės, tvenkinio ir kt.), turi būti laisvi ir tvarkingi.
      599. Gaisrui gesinti skirtus vandens rezervuarus ir kitus vandens šaltinius būtina nuolat valyti (šalinti šiukšles, dumblą ir kitus pašalinius daiktus).
      600. Gaisrui gesinti naudojamuose vandens telkiniuose turi būti pakankamai vandens, kad jį lengvai galėtų paimti gaisriniai automobiliai.
      601. Gaisrinių rezervuarų, hidrantų, vandens šaltinių vietos ir privažiavimo prie jų keliai turi būti pažymėti specialiomis rodyklėmis (ženklais), o ant jų – nurodyta rezervuaro talpa. Rodyklės (ženklai) tamsiu paros metu turi būti apšviestos arba užrašai ant jų – fluorescenciniai.
      602. Gaisriniai hidrantai turi būti tvarkingi, jų šulinių dangčiai turi lengvai atsidaryti bet kuriuo metų laiku.
      603. Draudžiama užstatyti privažiavimo kelius prie gaisrinių hidrantų. Transporto priemonių stovėjimo aikštelėse įrengti gaisriniai hidrantai turi turėti specialius įrenginius, kurie neleistų jų užstatyti transporto priemonėmis, arba jose įrengiami antžeminiai hidrantai.
      604. Kartą per šešis mėnesius būtina patikrinti gaisrinių hidrantų, hidrantų kolonėlių techninę būklę (paleisti vandenį), o patikros rezultatus – surašyti į tam tikslui skirtą žurnalą arba atitinkamos formos aktą.
      605. Žiemą gaisriniai hidrantai turi būti apšiltinami, o nuo šulinių dangčių – valomas ledas ir sniegas.
      606. Prie gaisrinių hidrantų, rezervuarų ir kitų vandens šaltinių, kurių vanduo skirtas elektros stotims ir pastotėms gesinti, esantys įžemikliai turi būti techniškai tvarkingi ir įrengti taip, kad būtų galima greitai ir lengvai prie jų prisijungti. Jų įžeminimo varža turi būti tikrinama ne rečiau kaip kartą per metus.
      607. Vandentiekio tinkluose, prie kurių jungiama priešgaisrinė įranga, turi būti užtikrintas reikiamas slėgis. Jei atjungiama dalis vandentiekio ar sumažinamas vandens slėgis jame, būtina tai pranešti priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai.
      608. Vandentiekio tinklas turi būti techniškai sutvarkytas. Vidaus priešgaisrinį vandentiekį būtina kartą per metus patikrinti: perplauti – nuleisti vandenį iš kiekvieno gaisrinio čiaupo, įsitikinti, ar jie neužrūdiję, sugedusius gaisrinius čiaupus suremontuoti ar pakeisti naujais, gaisrines žarnas perkantuoti, hidrauliškai išbandyti, patikrinti elektrifikuotų sklendžių ir gaisrinių siurblių veikimą. Patikros rezultatai turi būti surašyti į tam tikslui skirtą žurnalą (12 priedas).
      609. Nešildomuose statiniuose šaltuoju metų laiku vidaus priešgaisrinio vandentiekio tinklai turi būti be vandens, o prie gaisrinių čiaupų rodykle ar užrašu turi būti nurodyta sklendės, kurią atidarius vanduo bus tiekiamas į tinklą, vieta. Elektrifikuotos sklendės nuotolinis valdymas turi būti įrengtas prie kiekvieno gaisrinio čiaupo.
      610. Vidaus priešgaisrinio vandentiekio gaisriniai čiaupai turi būti su žarnomis ir švirkštais, kurie turi būti laikomi spintelėse. Gaisrinės žarnos turi būti sausos, susuktos į dvigubą ritę ir prijungtos prie čiaupų ir švirkštų. Gaisrinių čiaupų spintelės turi būti tvarkingos, lengvai atidaromos, ant durelių – aiškiai pažymėtas raidžių indeksas „GČ“ arba grafinis ženklas, jo eilės ir priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos telefono numeris. Priėjimų prie gaisrinių čiaupų vietos turi būti laisvos ir neužkrautos. Gaisrinių čiaupų ir gaisrinių žarnų prijungimo galvutės turi atitikti galiojančio standarto reikalavimus.
      611. Vandentiekio bokštas turi būti tvarkingas ir pritaikytas gaisrinei technikai paimti vandenį.
      612. Draudžiama pirmines gaisro gesinimo priemones ir inventorių naudoti ne pagal paskirtį.
      613. Siurblinės patalpoje matomoje vietoje turi būti pakabinta bendra priešgaisrinio vandentiekio ir siurblių prijungimo schema.
      614. Gaisrinė technika (gaisriniai automobiliai, motosiurbliai) ir priešgaisrinė įranga, pirminės gaisro gesinimo priemonės turi būti prižiūrimos ir nuolat parengtos darbui.
      615. Gesintuvų, kitos priešgaisrinės įrangos paleidimo įtaisai turi būti užplombuoti.
      616. Įmonėse, įstaigose, organizacijose turi būti įrengti specialūs priešgaisriniai skydai, stendai, spintos pirminėms gaisro gesinimo priemonėms sudėti. Ant skydų ir stendų turi būti kompaktiškai sukabinti gesintuvai, kastuvai, laužtuvai, kobiniai, kirviai, kibirai, nedegus audeklo gabalas, dėžėje – supiltas smėlis arba sorbentas (5 priedas).
      617. Priešgaisriniai skydai įmonės, įstaigos, organizacijos teritorijoje turi būti įrengti taip, kad būtų patogu greitai pasinaudoti juose esančiomis gesinimo priemonėmis.
      618. Stendai ir priešgaisriniai skydai turi būti statomi matomose ir patogiose prieiti vietose, kuo arčiau išėjimų.
      619. Statinės turi būti nuolat pripildytos vandens, prie jų laikomi kibirai (išskyrus šaltąjį metų laiką).
      620. Smėlis dėžėje turi būti persijotas ir sausas.
      621. Nedegus audeklas turi būti laikomas futliaruose.
      622. Gesintuvo tipas parenkamas ir jų skaičius nustatomas pagal 5 priedą.
      623. Patalpose, kuriose yra įrengta automatinė gaisro gesinimo sistema, gesintuvų skaičių galima sumažinti 50%.
      624. Objekte turi būti pakabinti užrašai (ženklai), nurodantys gesintuvų laikymo vietą. Tiek patalpoje, tiek lauke gesintuvų laikymo vietą nurodantys užrašai turi būti gerai matomi, įrengti 2 – 2,5 m aukštyje nuo grindų ar žemės paviršiaus.
      625. Gesintuvo korpusas turi būti nudažytas raudonai, o jo ženklinimas turi atitikti LST P 1447:1997 arba lygiaverčio Europos standarto ar kito Europos Sąjungos valstybių narių nacionalinių standartizacijos institucijų patvirtinto normatyvinio dokumento reikalavimus.
      626. Gesintuvai, juose esančių gesinimo medžiagų kiekis ir kokybė tikrinami ne rečiau kaip vieną kartą per metus. Gesintuvų korpusai turi būti hidrauliškai bandomi ne rečiau kaip kartą per penkerius metus. Draudžiama naudoti gesintuvus, kurių gesinimo medžiagos galiojimo laikas yra pasibaigęs.
      627. Gesintuvai turi būti:
      627.1. laikomi lengvai prieinamose ir matomose vietose, apsaugotose nuo tiesioginių saulės spindulių poveikio, ne arčiau kaip per 1 m nuo šildymo prietaisų;
      627.2. kabinami ne aukščiau kaip per 1,5 m nuo grindų iki gesintuvo apačios ir taip, kad atidarytos patalpos durys netrukdytų jo paimti;
      627.3. statomi gaisrinių čiaupų spintelėse arba prie jų, priešgaisriniuose skyduose arba ant grindų, laikomi specialiose spintelėse, dėžėse ar stovuose;
      627.4. laikomi taip, kad matytųsi užrašai.
      628. Gesintuvai, esantys lauke arba nešildomoje patalpoje ir neskirti eksploatuoti esant žemai temperatūrai, šalčių metu turi būti pernešami į šildomas patalpas. Gesintuvų vietoje turi būti paliekamas gaisrinės saugos ženklas „Gesintuvas“ ir aiškiai nurodoma jų laikymo vieta. PRIEŠGAISRINĖS APSAUGOS IR GELBĖJIMO DEPARTAMENTO

      PRIE VIDAUS REIKALŲ MINISTERIJOS DIREKTORIAUS

      Į S A K Y M A S

      DĖL Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2005 m. vasario 18 d. įsakymo Nr. 64 „Dėl bendrųjų priešgaisrinės saugos taisyklių patvirtinimo ir kai kurių Priešgaisrinės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ir Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus įsakymų pripažinimo netekusiais galios“ PAKEITIMO

      2007 m. spalio 22 d. Nr. 1-313

      Vilnius

      Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos priešgaisrinės saugos įstatymo (Žin., 2002, Nr. 123-5518) 7 straipsnio 3 punktu:

      1. P a k e i č i u Bendrąsias priešgaisrinės saugos taisykles, patvirtintas Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2005 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. 64 (Žin., 2005, Nr. 26-852):

      1.1. išdėstau 16 punktą taip:

      „16. Įmonės, asmenys, atliekantys kelių remonto, priežiūros darbus, kurie trukdo gaisriniams automobiliams važiuoti, privalo iš anksto raštu informuoti artimiausią priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą: nurodyti remonto trukmę, pateikti remontuojamos kelio atkarpos schemą, pastatyti ženklus, nurodančius apylankos kryptį.“;

      1.2. išdėstau 43 punktą taip:

      „43. Jei statybos produktų gaisrinis pavojingumas yra mažinamas, panaudojant papildomas atsparumą ugniai didinančias ar degumo grupę aukštinančias dangas ar antipirenus, minėtų dangų ir antipirenų techniniuose reikalavimuose turi būti nurodytas jų keitimo arba atnaujinimo periodiškumas, atsižvelgiant į eksploatavimo sąlygas, bei, joms netekus savo savybių, turi būti nedelsiant keičiamos arba atnaujinamos.“;

      1.3. papildau šiuo XXIII skyriumi:

      „AKTYVIOSIOS GAISRINĖS SAUGOS PRIEMONĖS

      629. Gaisrinės saugos sistemos ir gaisrinės automatikos įrenginiai, mažinantys grėsmę žmonėms ir jų turtui, skirti gaisrui aptikti, pranešti apie jį, gesinti, dūmams ir šilumai šalinti ar kelioms šioms funkcijoms vykdyti (toliau – aktyviosios gaisrinės saugos priemonės), turi būti nuolat veikiantys ir tvarkingi, atitikti statinio projektą.

      630. Statinių savininkai, valdytojai ar naudotojai privalo organizuoti ir (ar) atlikti aktyviųjų gaisrinės saugos priemonių techninę priežiūrą.

      631. Statinio aktyviųjų gaisrinės saugos priemonių išbandymas turi būti atliekamas ne rečiau kaip kartą per metus. Aktyviųjų gaisrinės saugos priemonių techninė priežiūra ir išbandymai atliekami vadovaujantis įmonės gamintojos pateikta technine informacija ir techninės priežiūros įmonės nustatyta tvarka.

      632. Visi statinio aktyviųjų gaisrinės saugos priemonių technines priežiūros ir išbandymų rezultatai turi būti įrašomi į žurnalus.“;

      1.4. išdėstau 5 priedo 15 punktą taip:

      „15. Nedegūs audeklai turi būti ne mažesni kaip 1,5 × 1,5 m. Jie skirti nedideliems plotams gesinti.“

      2. N u s t a t a u, kad šis įsakymas įsigalioja nuo 2007 m. lapkričio 1 d.

      Nuotekų valyklos. Pagrindinės nuostatos

      AKTUALI REDAKCIJA

       

      STATYBOS TECHNINIS REGLAMENTAS

       

      STR 2.02.05:2004

       

      Nuotekų valyklos. Pagrindinės nuostatos

       

      I SKYRIUS. BENDROSIOS NUOSTATOS

       

      1. Šis statybos techninis reglamentas (toliau – Reglamentas) nustato nuotekų valyklų esminius reikalavimus [7.3.1] bei saugos ir paskirties reikalavimus [7.3.2].

      2. Reglamento nustatyti nuotekų valyklų esminiai reikalavimai taikomi buitinių bei komunalinių nuotekų valymo sistemoms.

      3. Reglamentas nenustato esminių reikalavimų bei saugos ir paskirties reikalavimų:

      3.1. pastato inžinerinėms sistemoms – nuotekų šalintuvui (pastato dalims);

      3.2. lauko inžineriniams tinklams – nuotekų šalintuvui (kaip statiniams).

      4. Reglamentas taip pat nenustato gamybinių nuotekų, savo sudėtimi ir savybėmis skirtingų nuo buitinių ir komunalinių nuotekų valyklų, saugos ir paskirties reikalavimų.

      5. Reglamentas privalomas visiems statybos dalyviams, viešojo administravimo subjektams, inžinerinių tinklų bei susisiekimo komunikacijų savininkams (ar naudotojams), kitiems juridiniams ir fiziniams asmenims, susijusiems su šia veikla [7.2.2], [7.2.11].

      6. Pastorintu šriftu atspausdintos esminės Reglamento nuostatos. Nepriklausomai nuo šrifto formos visos Reglamento nuostatos yra privalomos.

      II SKYRIUS. NUORODOS

       

      7. Reglamento nuostatų teisės šaltiniai yra šie teisės aktai:

      7.1. Europos Sąjungos direktyvos:

      7.1.1. Tarybos Direktyva dėl požeminio vandens apsaugos nuo tam tikrų pavojingų medžiagų keliamos taršos 80/68/EEB 1979 m. gruodžio 17 d.;

      7.1.2. Tarybos Direktyva dėl miestų nuotekų valymo 91/27/EEC 1991 m. gegužės 21 d.;

      7.2. LR įstatymai:

      7.2.1. Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas (Žin., 2000, Nr. 74-2262);

      7.2.2. Lietuvos Respublikos statybos įstatymas (Žin., 1996, Nr. 32-788; 2001, Nr. 101-3597; 2002, Nr. 73-3093, Nr. 124-5625);

      7.2.3. Lietuvos Respublikos vandens įstatymo pakeitimo įstatymas (Žin., 2003, Nr. 36-1544);

      7.3. Statybos techniniai reglamentai:

      7.3.1. STR 2.01.01(1):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Mechaninis patvarumas ir pastovumas (Žin., 1999, Nr. 112-3260);

      7.3.2. STR 2.01.01(2):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Gaisrinė sauga“ (Žin., 2000, Nr. 17-424; 2002, Nr. 96-4233);

      7.3.3. STR 2.01.01(3):1999 „Esminiai statinio reikalavimai „Higiena, sveikata, aplinkos apsauga“ (Žin., 2000, Nr. 8-215; 2002, Nr. 106-4776);

      7.3.4. STR 2.01.01(4):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Naudojimo sauga“ (Žin., 2000, Nr. 8-216; 2002, Nr. 96-4232);

      7.3.5. STR 2.01.01(5):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Apsauga nuo triukšmo“ (Žin., 2000, Nr. 8-216; 2002, Nr. 96-4232);

      7.3.6. STR 2.01.01(6):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Energijos taupymas ir šilumos išsaugojimas“ (Žin., 1999, Nr. 107-3120; 2002, Nr. 98-4343);

      7.3.7. STR 1.01.05: 2000 „Normatyviniai statybos techniniai dokumentai“ (Žin., 2002, Nr. 42-1586);

      7.3.8. STR 1.01.09: 2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ (Žin., 2003, Nr. 58-2611);

      7.3.9. STR 2.01.04:2004 „Gaisrinė sauga. Pagrindiniai reikalavimai“ (Žin., 2004, Nr. 23-720);

      7.3.10. STR 2.05.03:2003 „Statybinių konstrukcijų projektavimo pagrindai“ (Žin., 2003, Nr. 59-2682);

      7.3.11. STR 2.05.04:2003 „Poveikiai ir apkrovos“ (Žin., 2003, Nr. 59-2683);

      7.3.12. „Mažų nuotekų kiekių tvarkymo laikinasis reglamentas“ (Žin., 2002, Nr. 115-5159);

      7.4. Higienos normos:

      7.4.1. HN 92: 1999 „Paplūdimiai ir jų maudyklos“ (Žin., 1999, Nr. 58-1907);

      7.4.2. HN 23:2001 „Kenksmingų cheminių medžiagų koncentracijų ribinės vertės darbo aplinkos ore. Bendrieji reikalavimai“ (Žin., 2001, Nr. 110-4008);

      7.4.3. HN 33:2001 „Akustinis triukšmas. Leidžiami lygiai gyvenamojoje ir darbo aplinkoje. Matavimo metodikos bendrieji reikalavimai“ (Žin., 2002, Nr. 8-301, Nr. 59-2401);

      7.4.4. HN 35:2002 „Gyvenamosios aplinkos orą teršiančių medžiagų koncentracijų ribinės vertės“ (Žin., 2002, Nr. 105-4726);

      7.4.5. HN 73:2001 „Pagrindinės radiacinės saugos normos“ (Žin., 2002, Nr. 11-388);

      7.5. Aplinkosaugos normos:

      7.5.1. LAND 2-95 „Tvenkinių naudojimo ir priežiūros tipinės taisyklės“ (Žin., 1997, Nr. 70-1790);

      7.5.2. LAND 20-2001 „Nuotekų dumblo naudojimo tręšimui reikalavimai“ (Žin., 2001, Nr. 61-2196);

      7.5.3. LAND 21-01 „Aplinkosauginės buitinių nuotekų filtravimo įrenginių įrengimo gamtinėmis sąlygomis taisyklės“ (Žin., 2001, Nr. 41-1438);

      7.5.4. LAND 22-97 „Metodiniai nurodymai gamtosauginiam vandens debitui nustatyti“ (Žin., 2000, Nr. 79-2395);

      7.5.5. LAND 32-99 „Gamtos išteklių naudojimo limitų bei leistinos taršos į aplinką normatyvų nustatymo tvarka“ (Žin., 1999, Nr. 106-3087; 2002, Nr. 17-705, Nr. 85-3684, Nr. 81-3497);

      7.5.6. LAND 47-1:2002 „Vandens kokybė. Biocheminio deguonies suvartojimo per n parų (BDSn) nustatymas. 1 dalis. Skiedimo ir sėjimo, pridėjus aliltiokarbamido, metodas (ISO 5815:1989, modifikuotas)“ (Žin., 2002, Nr. 80-3476);

      7.5.7. LAND 47-2:2002 „Vandens kokybė. Biocheminio deguonies suvartojimo per n parų (BDSn) nustatymas. 2 dalis. Neskiestų mėginių metodas (ISO5815:1989, modifikuotas)“ (Žin., 2002, Nr. 80-3476);

      7.6. Statybos normos:

      7.6.1. RSN 139-92 „Pastatų ir statinių žaibosauga“;

      7.6.2. RSN 156-94 „Statybinė klimatologija“ (Žin., 1994, Nr. 27-394; 2000, Nr. 96-423);

      7.7. Standartai:

      7.7.1. LST EN 752-1: 2003 lt. Lauko nuotakynas. 1 dalis. Bendrosios nuostatos;

      7.7.2. LST EN 1085: 2003 lt. Nuotekų valymas. Terminai ir apibrėžimai;

      7.7.3. LST EN 12255-1: 2002 en. Nuotekų valyklos. 1 dalis. Bendrieji statybos principai;

      7.7.4. LST EN 12255-3+AC: 2002 en. Nuotekų valyklos. Parengtinis valymas;

      7.7.5. LST EN 12255-4: 2002 en. Nuotekų valyklos. 4 dalis. Pirminis nusodinimas;

      7.7.6. LST EN 12255-5: 2000 en. Nuotekų valyklos. 5 dalis. Nuotekų tvenkiniai;

      7.7.7. LST EN 12255-6: 2002 en. Nuotekų valyklos. 6 dalis. Veikliojo dumblo procesas;

      7.7.8. LST EN 12255-7: 2002 en. Nuotekų valyklos. 7 dalis. Biologiniai plėveliniai reaktoriai;

      7.7.9. LST EN 12255-8: 2002 en. Nuotekų valyklos. 8 dalis. Dumblo apdorojimas ir sandėliavimas;

      7.8. Įsakymai:

      7.8.1. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. sausio 5 d. įsakymas Nr. 10 „Dėl Sanitarinių apsaugos zonų nustatymo ir priežiūros tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 2001, Nr. 5-152);

      7.8.2. Aplinkosaugos reikalavimai nuotekoms tvarkyti, patvirtinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 495 (Žin., 2001, Nr. 87-3054; 2002, Nr. 62-2533).

       

       

      III SKYRIUS. PAGRINDINĖS SĄVOKOS

       

      8. Šiame skyriuje pateikiamos tik tos Reglamente vartojamos sąvokos, kurios neapibrėžtos Lietuvos Respublikos statybos įstatyme bei Reglamento nuorodų skyriaus 7.2.3–7.3.10 punktuose įvardytuose statybos techniniuose reglamentuose. Kitos Reglamente vartojamos pagrindinės sąvokos pateikiamos suskirstant jas pagal sąvokų apibrėžimus vienijančias prasmines grupes.

      9. Esminiai statinio (jo dalies) reikalavimai:

      konstrukcijų kritinė ribinė būklė [7.3.1] – įvairių konstrukcijų suirimas ar jam artima būklė.

      9.1. Kritinei būklei taip pat priskiriama:

      9.1.1. nepažeistos konstrukcijos ar bet kurios jos dalies laikančiųjų konstrukcijų griūtis;

      9.1.2. griūtis dėl didelių deformacijų ar sėdimų;

      9.1.3. konstrukcinės sistemos virtimas mechanizmu;

      9.1.4. staigi konstrukcijos griūtis;

      9.1.5. konstrukcijos ar bet kurios jos dalies, įskaitant atramas ir pamatus, stabilumo netekimas.

      9.2. Konstrukcijų naudojimo ribinė būklė [7.3.1] konstrukcijos būklė, kai dėl specifinių kriterijų tolesnė konstrukcijų eksploatacija (naudojimas) ar funkcionavimas yra neįmanomas. Ši būklė tai:

      • neleistinos deformacijos ar poslinkiai, kurie trukdo normaliai statinio eksploatacijai (naudojimui) arba sukelia apdailos ar nelaikančiųjų elementų pažeidimus;

      • neleistinos vibracijos, kurios sukelia diskomfortą žmonėms arba pavojų statiniams ar juose esantiems įrenginiams arba riboja jų funkcionalumą;

      • neleistinas supleišėjimas.

      10. Nuotekų valymas:

      10.1. A kategorijos techninės specifikacijos statybos techniniai reglamentai arba standartai, kurie taikomi projektuojant ir statant pastatus ir inžinerinius statinius bei jų dalis arba atskirais šios veiklos atvejais, vadovaujantis SPD (Statybos produktų direktyva) nustatytais statinio esminiais reikalavimais;

      10.2. B kategorijos techninės specifikacijos standartai ir techniniai liudijimai, kurie taikomi tik statybos produktams, įvertinant jų atitiktį ir ženklinant pagal SPD;

      10.3. statybos produktas bet koks pagamintas produktas, numatomas įkonstruoti (įmontuoti, įdėti ar instaliuoti) ilgam laikui į statinį – pastatą ar inžinerinį įrenginį. Šis terminas apibrėžia statybines medžiagas, statybos gaminius ir statybos dirbinius;

      10.4. aeratorius – vandens apdorojimo įrenginys, kuriuo ištirpinama deguonies ir/arba pašalinamos lakiosios priemaišos;

      10.5. aeruotas vanduo – vanduo, kuriame ištirpinta deguonies;

      10.6. dribsniklis (flokuliantas) – medžiaga savo mechaninėmis, cheminėmis arba biologinėmis savybėmis padedanti stambių, lengvai atskiriamų nuo skysčio, drumzlių susidarymui jungiantis smulkioms;

      10.7. krekiklis (koaguliantas) – reagentas, naudojamas skendos arba emulsijos pastovumui pažeisti;

      10.8. kontaktinis nusodintuvas įrenginys, kuriame vanduo skaidrėja veikiamas krekiklio (kontaktinės koaguliacijos);

      10.9. technologiniai parametrai – būdingieji technologijos veiksniai, kurių reikšmės lemia nuotekų ruošimo įrenginių dydį ir eksploatavimo tvarką;

      10.10. technologiniai tyrinėjimai – nuotekų valymo ar dumblo apdorojimo, siekiat pašalinti nepageidaujamas priemaišas ar drėgnumą, būdų veiksmingumo tikrinimas, naudojant tam tikrą įrangą ir metodiką, kurio metu nustatomi technologiniai šalinimo įrenginių parametrai;

      10.11. antrinis valymas – nuotekų valymas, kai išvalytos nuotekos atitinka „Aplinkosaugos reikalavimų nuotekoms tvarkyti“ [7.8.2], reikalavimus;

      10.12. apdorotas dumblas – dumblas, kuris yra biologiškai, chemiškai ar termiškai apdorotas, ilgai laikytas arba kitokiu tinkamu procesu apdorotas taip, kad jo savybė fermentuotis ir keliamas sveikatai pavojus jį naudojant yra gerokai sumažintas;

      10.13. biocheminis deguonies suvartojimas (BDSt) ištirpusio deguonies, suvartojamo tam tikromis sąlygomis (per t parų, esant 20oC temperatūrai) biologiškai skaidant organines ir/arba neorganines nuotekų priemaišas, koncentracija;

      10.14. cheminis deguonies suvartojimas (ChDS) deguonies, suvartojamo nuotekų mėginio priemaišas oksiduojant dichromatu tam tikromis sąlygomis, koncentracija;

      10.15. buitinės nuotekos – nuotekos, kurios susidaro dėl žmogaus medžiagų apykaitos ir buitinės veiklos;

      10.16. debitas – skysčių, dujų, nešmenų ir pan. kiekis, pratekantis tėkmės skerspjūviu (upės vaga, vamzdžiu, porėtos medžiagos sluoksniu) per laiko vienetą. Reiškiamas tūrio vienetais (kubiniais metrais, litrais ir pan.) arba masės vienetais (tonomis, kilogramais ir pan.) per sekundę, minutę, valandą, parą. Labai įvairiai konkretinamas, pvz., maksimalus (vidutinis, projektinis ir t.t.) upės (kanalo, vamzdyno ir t.t.) ir pan. debitas;

      10.17. didelės nuotekų valyklos – valyklos, skirtos daugiau kaip 50000 GE nuotekoms valyti;

      10.18. dumblas – nukenksmintas ar nenukenksmintas vandens ir drumzlių mišinys, išskirtas valant nuotekas;

      10.19. dumblo apdorojimas – nuotekų nuosėdų ir veikliojo dumblo tūrio mažinimas ir (arba) organinių medžiagų skaidymas;

      10.20. dumblo naudojimas – dumblo paskleidimas dirvos paviršiuje ar kitoks įterpimas į dirvožemį arba kitoks naudojimas;

      10.21. dumblo tvarkytojas – juridinis ar fizinis asmuo, kurio ūkinė veikla susijusi su dumblo gavimu, apdorojimu, saugojimu ir realizavimu;

      10.22. fekaliniai streptokokai – įvairios aerobinių ir fakultatyviai anaerobinių streptokokų rūšys, gyvenančios žmonių ir/arba gyvulių storosiose žarnose. Jų buvimas vandenyje (nors ir be E. coli) rodo teršimą fekalijomis;

      10.23. filtracija – skysčių tekėjimas, dujų skverbimasis porėtose, plyšėtose terpėse (žemės padermėse, filtruose, džiovinamų grūdų masėje ir pan.) veikiant skysčių, dujų slėgio/slėgio aukščio gradientui;

      10.24. filtravimo įrenginiai tai kompleksas įrenginių, skirtų nuotekoms valyti. Kartais galutinis nuotekų valymas atliekamas tik šiam tikslui skirtoje vietoje natūralios sanklodos gruntuose ir neturint organizuoto nuotekų išleidimo;

      10.25. filtravimo įrenginių požeminio ir paviršinio vandens monitoringas – sistemingas požeminio ir paviršinio vandens kokybės ją veikiančių veiksnių stebėjimas, poveikio vertinimas ir prognozė;

      10.26. filtravimo įrenginių sanitarinė apsaugos zona (SAZ) – teritorija aplink įrenginius, kurioje pasireiškia arba gali pasireikšti neigiamas FĮ poveikis aplinkai, žmogui. SAZ sudaro dvi juostos (I ir II);

      10.27. filtravimo įrenginių SAZ I juosta teritorija aplink FĮ, kurioje pasireiškia arba gali pasireikšti neigiamas jų poveikis antžeminės ir požeminės aplinkos kokybei (nemalonus kvapas, ligas pernešančių vabzdžių ir parazitų populiacijos padidėjimas ir t.t.);

      10.28. filtravimo įrenginių SAZ II juosta teritorija aplink FĮ, kurioje pasireiškia arba gali pasireikšti neigiamas jų poveikis paviršinio ir požeminio vandens kokybei;

      10.29. filtracijos koeficientas pastovus proporcingumo koeficientas, priklausantis nuo uolienų porų ir plyšių dydžio bei pro juos besifiltruojančio skysčio savybių;

      10.30. filtravimo sistema tai biologinio valymo įrenginių dalis, kurioje nuotekos paskleidžiamos ant įkrovos arba žemės paviršiuje (antžeminio filtravimo sistema), arba podirvyje aukščiau gruntinio vandens paviršiaus (požeminio filtravimo sistema) ir savaiminiu būdu įfiltruojamos į žemės sluoksnius, pasižyminčius natūraliomis valomosiomis savybėmis;

      10.31. gamybinės nuotekos – nuotekos, susidarančios gamybos proceso metu;

      10.32. GE (gyventojų ekvivalentas) – ekvivalentiškas gyventojų skaičius, apskaičiuotas pagal vienetinį nuotekų penkių parų biocheminį deguonies suvartojimą, sąlygiškai atitinkantis vienam gyventojui per parą tenkantį teršalų kiekį (60 g BDS5 per parą);

      10.33. grupinės nuotekų valyklos – valyklos, skirtos grupės namų (11–100 GE) nuotekoms valyti;

      10.34. individualios nuotekų valyklos – valyklos, skirtos vieno namo (iki 10 GE) nuotekoms valyti;

      10.35. komunalinės nuotekos – iš urbanizuotų teritorijų (aglomeracijų) bendra surinkimo sistema sutekančios nuotekos, kurių pagrindas arba viena iš sudedamųjų dalių yra buitinės nuotekos;

      10.36. mažosios nuotekų valyklos – valyklos, skirtos 101–2000 GE nuotekoms valyti;

      10.37. nuotėkis – paviršinio bei požeminio vandens judėjimo gamtinės apytakos procese intensyvumas nagrinėjamais laikotarpiais – per metus, sezonus, mėnesius. Išreiškiamas: 1) nuotekų tūriu; 2) nuotėkio tūrio ir laiko santykiu, t.y. vidutiniu debitu; 3) vidutinio debito ir sutekėjimo baseino ploto santykiu, t.y. nuotėkio moduliu (hidromoduliu) ir 4) nuotėkio tūrio ir sutekėjimo baseino ploto santykiu, t.y. nuotėkio sluoksnio aukščiu;

      10.38. nuotekos – vandeniu organizuotai šalinamos atliekos arba organizuotai šalinamas perteklinis vanduo (išskyrus drenažinį ir paviršinių vandens telkinių vandenį);

      10.39. nuotekų dumblas – likutinis dumblas iš įrenginių, valančių buitines ar komunalines bei kitas, savo sudėtimi panašias nuotekas;

      10.40. nuotekų kaupimo rezervuaras – sandari talpa, skirta nuotekoms kaupti ir po to, jas išsiurbus asenizacine mašina, utilizuoti kitoje tam skirtoje vietoje;

      10.41. nuotekų tvarkymas – nuotekų surinkimas, valymas ir jų išleidimas;

      10.42. nuotekų tvarkymo įrenginiai – inžineriniai įrenginiai nuotekoms tvarkyti (vamzdynai, siurblinės, nuotekų valyklos, nuotekų kaupimo rezervuarai, naftos produktų atskirtuvai ir kt.);

      10.43. nuotekų surinkimo sistema – inžinerinių įrenginių, vamzdynų ir įrangos sistema, skirta nuotekoms surinkti ir transportuoti;

      10.44. nuotekų valyklos inžinerinių įrenginių kompleksas nuotekoms valyti;

      10.45. pirminis valymas – komunalinių nuotekų valymas fiziniu ir (arba) cheminiu būdu, kai įtekančių į valymo įrenginius nuotekų BDS sumažinamas bent 20 %, o bendras skendinčiųjų medžiagų kiekis, buvęs atitekančiame į valymo įrenginius vandenyje, sumažėja bent 50 %;

      10.46. podirvinė drėkinimo sistema viena iš galimų nuotekų tvarkymo sistemų, įrengiant ne žemiau kaip 1 m iki gruntinio vandens lygio požeminius nuotekų drėkintuvus, kai nėra sąlygų išvalytų nuotekų išleisti į paviršinio vandens telkinius;

      10.47. salmonelės – mikroorganizmai, formuojantys tipiškas kolonijas selektyvinėse terpėse ir pasižymintys tipiškomis biocheminėmis bei serologinėmis savybėmis. Salmonelės išskiriamos su išmatomis, todėl jų gali pasitaikyti nuotekose, mėšle ar srutose;

      10.48. slėginė tėkmė – skysčių tėkmė visu iš visų pusių apriboto vandentakio (vamzdžio, tunelio, vandeningo sluoksnio tarp vandensparų) skerspjūviu (be skysčio laisvojo paviršiaus);

      10.49. tinkamas valymas – nuotekų valymas bet kokiu būdu ir (arba) išleidimo sistema, kai, išleidus nuotekas į vandens telkinį (priimtuvą), jame tenkinami vandens kokybės reikalavimai;

      10.50. vandentvarka – gamtosauginių, techninių, teisinių ir kt. priemonių kompleksas subalansuotai vandens objektų būklei užtikrinti;

      10.51. vidutinės nuotekų valyklos – valyklos, skirtos 2001–50000 GE nuotekoms valyti;

      10.52. žarnyno virusai – virusai, galintys daugintis žmonių ir gyvūnų virškinimo trakte.

       

      IV SKYRIUS. Žymenys ir sutrumpinimai

       

      11. Statybos techniniame reglamente vartojami tokie žymenys ir sutrumpinimai:

      11.1. Na2 SO3natrio sulfitas;

      11.2. Na2 SO4natrio sulfatas;

      11.3. C – deguonies koncentracija, mg/l;

      11.4. C*ištirpusio deguonies soties koncentracija, laikui;

      11.5. C0ištirpusio deguonies koncentracija bandymo pradžioje, mg/l;

      11.6. kLtūrinis masės perdavimo koeficientas, l/s;

      11.7. t – laikas, s;

      11.8. temperatūros koreliacijos koeficientas;

      11.9. slėgio koreliacijos koeficientas;

      11.10. VDG – švaraus vandens deguoninimo geba, kg/h;

      11.11.VDN – švaraus vandens deguoninimo našumas, kg/kWh.

       

      V SKYRIUS. NUOTEKŲ VALYKLOS

       

      I SKIRSNIS. NUOTEKŲ VALYKLOS. ESMINIAI REIKALAVIMAI

       

      12. Projektuojant nuotekų valyklas, įvertinama būsima jų įtaka aplinkai ir dėl to nustatomi būtini apribojimai dėl:

      12.1. didžiausio nuotekų valyklos statinių – pastatų ir įrenginių (nusodintuvų, pūdytuvų ir kt.) aukščio;

      12.2. kvapo ir triukšmo sklidimo;

      12.3. gruntinio vandens lygio ir kokybės išsaugojimo;

      12.4. aplinkos išsaugojimo;

      12.5. saugių atstumų tarp pastatų ir tinklų;

      12.6. reikalingų statybų plėtimo;

      12.7. specifinių reikalavimų nuotekų valyklos statybos medžiagoms.

      13. Valykla turi būti suprojektuota ir pastatyta naudojant geriausias technologijas, o nuotekos valomos ir šalinamos taip, kad būtų daroma mažiausia įtaka aplinkai. Nuotekų išleidimo sąlygų nustatymo ir leidimų išdavimo tvarką nustato aplinkos ministras [7.2.3].

      14. Išleidžiamose į paviršinius vandens telkinius nuotekose negali būti viršytos aplinkos ministro patvirtintos ribinės teršalų vertės [7.2.3].

      15. Nuotekų valykla privalo atitikti šiuos reikalavimus:

      15.1. tenkinti šalyje galiojančius reikalavimus dėl nuotekų išleidimo vietos ir kokybės;

      15.2. išleidžiamų valytų nuotekų debitai neturi viršyti nurodytų aplinkosaugos institucijų išduotuose leidimuose;

      15.3. išleidžiamų valytų nuotekų kokybė turi tenkinti galiojančius arba leidimuose nurodytus reikalavimus, esant bet kokiems valomų nuotekų debitams ir nuotekų valyklų krūviams;

      15.4. nuotekų valyklos aptarnaujantis personalas turi turėti saugaus darbo sąlygas;

      15.5. turi būti užtikrintas nuotekų valyklos statinių ilgaamžiškumas;

      15.6. nuotekų valyklos technologinė įranga, talpos, vamzdynai turi būti sandarūs;

      15.7. turi būti sudarytos tinkamos sąlygos aptarnauti ir prižiūrėti nuotekų valyklų technologinę įrangą ir statinius;

      15.8. turi būti įvertintas galimas poreikis išplėsti, modernizuoti nuotekų valyklą;

      15.9. turi būti užtikrintas nuotekų valyklos veikimo patikimumas, o galimų jos sutrikimų pavojus ir poveikis aplinkai turi būti minimalūs;

      15.10. nuotekų valykla turi būti ekonomiška, t.y. jos statybos ir eksploatavimo išlaidos turi būti minimalios;

      15.11. energijos sąnaudos statyti ir eksploatuoti nuotekų valyklą turi būti keik galima mažesnės;

      15.12. iš nuotekų valyklų šalinamų atliekų (teršalų, dumblo) kiekis ir užterštumas turi būti kiek galim mažesnis;

      15.13. turi būti sudaryta galimybė ekonomiškai panaudoti arba saugiai šalinti iš nuotekų valyklos atliekas (teršalus).

      16. Nuotekų valyklų konstrukcijos turi būti:

      16.1. atsparios apkrovoms, galinčioms veikti valyklų statybos ir eksploatavimo metu (vandens slėgiui, statinėms ir dinaminėms apkrovoms nuo veikiančios technologinės įrangos);

      16.2. atsparios nuotekų dumblo, oro ir dujų ardomajam cheminiam ir biologiniam poveikiui, o taip pat dėl temperatūros pokyčių atsirandančioms jėgoms;

      16.3. apsaugotos nuo išplukdymo.

      17. Apskritų gelžbetoninių rezervuarų, kurių viršutine dalimi riedės guminiai ar poliuretaniniai dumblo grandiklių vežimėlių ratai, paviršius (vėžės), turi būti horizontalus ir atsparus šalčiui ir apledėjimui bei prieš apledėjimą naudojamų druskų poveikiui.

      18. Įvertinti galimus netolygius nuosėdžius tarp konstrukcijų, o taip pat tarp konstrukcijų ir technologinės įrangos bei vamzdynų.

      19. Naudoti lanksčius sujungimus tarp statybinių konstrukcijų ir įrangos.

      20. Konstrukcijose skirtingos sudėties metalų sąlyčio vietose numatyti apsaugos nuo korozijos ir galvaninių srovių susidarymo priemones.

      21. Įvertinti orapūčių ir kompresorių keliamą triukšmą ir vibraciją.

      22. Jeigu konstruktyviniai, apkrovų veikiami nuotekų valyklų elementai yra plastikiniai, turi būti įvertinta ardomoji aplinkos įtaka jiems (ultravioletinė radiacija, temperatūros ir kt.).

      23. Nuotekų valyklai reikalingas ypatingas naudojamų medžiagų patvarumas, todėl turi būti naudojamos korozijai atsparios medžiagos arba naudojamos medžiagos turi būti padengiamos antikorozine danga.

      24. Nuotekų valyklos statybai naudojamos medžiagos turi atitikti statybos konkurso sąlygose nurodytus reikalavimus. Specialių savybių medžiagos gali būti naudojamos Statytojo nurodymu.

      25. Įranga ir jungiamosios detalės (varžtai, veržlės, poveržlės), kurios bus koroduojančioje aplinkoje ar veikiamos drėgmės, turi būti iš nerūdijančio plieno.

      26. Nuotekų valyklos statybos vieta parenkama taip, kad valyklos poveikis aplinkai būtų keik galima mažesnis.

      27. Nuotekų valyklos poveikio aplinkai sumažinimui turi būti naudojamos specifinės priemonės (kvapus skleidžiančių įrenginių uždengimas, mažiau kvapų, aerozolių ir triukšmo skleidžiančių valymo technologijų parinkimas, nuotekų valyklų įrengimas toliau nuo gyvenamųjų rajonų ir kt.).

      28. Pastačius nuotekų valyklą, turi būti atliktas jos technologinių talpų sandarumo bandymas.

      29. Gelžbetonio talpos bandomos užpildžius jas darbiniu skysčiu (kuris bus talpose jų eksploatavimo metu) arba vandeniu. Užpildžius atliekama talpų sandarumo vizualinė apžiūra. Po tokios apžiūros atliekamas sandarumo bandymas pagal įprastinius gelžbetonio talpų sandarumo bandymo reikalavimus.

      30. Gruntinių talpų sandarumo bandymas atliekamas pagal įprastinius jų sandarumo bandymo reikalavimus.

      31. Į aeruojamas talpas tiekiamo suspausto oro greitis vamzdžiuose, siekiant išvengti aplinkos taršos triukšmu, neturi viršyti 20 m/s.

      32. Dėl kenksmingo riebalų poveikio nuotekų valymo procesams ir vandens telkiniams jie turi būti išskirti iš nuotekų, o ne ištirpinti ar emulguoti.

      33. Jeigu į buitines ir komunalines nuotekas patenka nuotekos iš restoranų, viešbučių, maisto pramonės įmonių, nuotekų valyklų sudėtyje turi būti riebalų ir alyvos atskyrimo įrenginiai. Vietoje jų gali būti įrengti bendri riebalų, alyvos ir smėlio išskyrimo įrenginiai arba išskyrimas gali būti atliekamas pirminiuose nusodintuvuose.

      34. Iš visuomeninio maitinimo ir panašių įmonių išleidžiamose nuotekose esantys riebalai turi būti išskiriami tose įmonėse riebalų (alyvos) skirtuvuose.

      35. Riebalų ir alyvos skirtuvuose surinkti riebalai ir alyvos šalinami laikantis šiame Reglamente nurodytų saugos reikalavimų.

      36. Lyginamuosiuose rezervuaruose turi būti įrengtos aeravimo sistemos, neleidžiančios susidaryti juose anaerobinėms sąlygoms ir nemaloniems kvapams.

      37. Pirminio nusodinimo įrenginiams taikomi tokie patys esminiai reikalavimai kaip ir antriniams nusodinimo įrenginiams. Reikalavimai antriniams nusodintuvams yra nurodyti skirsnyje „Veikliojo dumblo procesas“.

      38. Technologinių talpų ištuštinimas neturi pakenkti įrenginių stabilumui nepriklausomai nuo gruntinio vandens lygio. Esant būtinumui, numatomos apsaugos prieš galimą įrenginių išplukdymą priemonės:

      38.1. įrenginių apsunkinimas betono balastu;

      38.2. atbulinių vožtuvų įrengimas žemiau įrenginių rezervuarų dugno;

      38.3. gruntinio vandens lygio laikinas pažeminimas

      39. Projektuojant nuotekų valyklas, reikia numatyti triukšmo skleidimą mažinančias priemones nuo veikiančių:

      39.1. orapūčių, triukšmo slopintuvų ir suspausto oro tiekimo vamzdynų;

      39.2. purslinių aeratorių, elektros variklių ir reduktorių.

      40. Naudojant pneumatinę aeracijos sistemą, reikia įvertinti galimybę sumažinti tėkmes greičius ir dinaminius slėgio nuostolius suslėgto oro tiekimo vamzdžiuose.

      41. Reikia numatyti priemones karštų suslėgto oro tiekimo vamzdynų apsaugai.

      42. Daugiausia aeravimo rezervuarai nedengiami, tačiau kai kuriais atvejais aeravimo rezervuarus reikia uždengti (siekiant neleisti aerozolių, kvapų sklidimo, įrengiant nuotekų valyklas netoli gyvenamųjų rajonų ir pan.).

      43. Biologinių plėvelinių reaktorių sienutės ir pagrindas turi atlaikyti vandens slėgį, galintį susidaryti užsikimšus laikmeniui, išskyrus tuos atvejus, kai laikmens užsikimšimas yra negalimas arba kai konstrukcijos nėra laikančios.

      44. Kai laistomųjų reaktorių laikmuo yra sudarytas iš mineralinių medžiagų, reikia įvertinti reaktorių sienučių sezoninio pobūdžio išsiplėtimų ir susitraukimų sukeliamas įražas.

      45. Nardinamieji reaktoriai ir rezervuarai turi būti suprojektuoti taip, kad eksploatavimo metu juose susidarytų minimalus dumblo kiekis, būtų užtikrintas pakankamas jų standumas ir nebūtų pažeista mechaninė įranga. Siekiant išvengti nemalonaus kvapo, vietoje anaerobinių tvenkinių gali būti įrengiami dviaukščiai (pūdomieji) nusodintuvai.

      46. Dėl nemalonaus kvapo skleidimo (pvz., iš biologinių tvenkinių) tvenkiniai gali būti statomi ne arčiau kaip 200 m iki gyvenamųjų namų.

      47. Parenkant tvenkinių statybos vietas, reikia įvertinti vėjų kryptis, reljefą, kraštovaizdžio ypatumus, gruntinio vandens lygį, geologines sąlygas, poplūdžio galimybes.

      48. Nuotekų dezinfekavimo tikslas – pagerinti valytų nuotekų mikrobiologinę kokybę, jeigu tai yra reikalinga dėl jautrių vandens naudotojų, esančių pasroviui nuo valytų nuotekų išleidimo į vandens telkinį (upę) vietos.

      49. Nuotekų valyklos valytų nuotekų dezinfekavimas gali būti reikalingas dėl žmonių apsaugos nuo galimo užkrėtimo patogeniniais mikroorganizmais, kai jos išleidžiamos į:

      49.1. maudymuisi naudojamą vandens telkinį, paplūdimį ar kitas poilsio vietas;

      49.2. vėžiagyvių nerštavietės ir buveines;

      49.3. gamybiniam vandeniui ar nekontroliuojamam drėkinimu naudojamą telkinį arba talpą;

      49.4. vandenis, kurie naudojami kaip geriamojo vandens gavybos šaltiniai.

      50. Organikos pūdymo dujų tiekimo vamzdžiuose prieš dujų naudojimo įrenginius, sieros šalinimo įtaisus ir kompresorius turi būti įranga, neleidžianti plisti ugniai.

      51. Cheminių ir kenksmingų medžiagų laikymas, krovimo ir iškrovimo darbai turi būti atliekami taip, kad transportuojant, pilant, laikant, maišant ir naudojant chemines ir pavojingas medžiagas, nebūtų kenkiama žmonėms ir aplinkai (sklindant dujoms, garams, skysčiams ir dulkėms). Laikantis šio reikalavimo:

      51.1. patalpa, į kurią yra tiekiamos cheminės medžiagos ar vyksta jų paruošimas nuotekų valymo naudojimui, turi būti atitverta ir numatytas atsitiktinai išsiliejusių cheminių medžiagų surinkimas, nesukeliant pavojaus žmonėms ir aplinkai;

      51.2. cheminių medžiagų laikymo talpos turi būti pagamintos iš poveikiui atsparių medžiagų;

      51.3. cheminių medžiagų tiekimo į laikymo talpas ir cheminių medžiagų ėmimo iš jų vamzdynai turi būti sandarūs ir pagaminti iš poveikiui atsparių medžiagų;

      51.4. cheminių medžiagų laikymo talpų pripildymo lygį ir šių medžiagų kokybę turi būti galima kontroliuoti už šių talpų ribų;

      51.5. turi būti numatytos priemonės, neleidžiančios perpildyti cheminių medžiagų laikymo talpų;

      51.6. turi būti numatytos priemonės saugiai surinkti išsiliejusias chemines medžiagas, įrengiant apsaugines sienutes arba cheminių medžiagų laikymo talpas su dvigubomis sienutėmis;

      51.7. turi būti įspėjimo užrašai apie chemines medžiagas ant jų laikymo talpų ir durų į patalpas, kuriose laikomos ir naudojamos cheminės medžiagos;

      51.8. kalkių laikymo talpyklos, jų pripildymo ir kalkių ėmimo įranga turi būti sandari (iš jos negali dulkėti kalkės) ir pažymėta gerai matomais užrašais;

      51.9. kalkių pieno maišymo įranga turi būti sandari, o maišymo stebėjimo angos turi būti įrengtos taip, kad negalėtų atsidaryti maišant kalkių pieną;

      51.10. darbo vietose (laboratorijose, dirbtuvėse) esantis nedidelis degiųjų, degimą palaikančių, koroziją sukeliančių, nuodingų ir kenksmingų medžiagų kiekis turi būti laikomas savaime užsidarančiose ir užsirakinančiose spintose;

      51.11. kenksmingos medžiagos (kalkės, korozinės medžiagos) didelėse saugyklose, kaip ir veikiančiose nuotekų valyklose, turi būti laikomos užrakinamuose sandėliuose, aprūpintuose saugos priemonėmis (ugnies gesinimo ir sprogimų išvengimo, vėdinimo, išsiliejusių cheminių medžiagų surinkimo ir kt.);

      51.12. turi būti numatytos priemonės išvengti poveikio aplinkai dėl cheminių medžiagų išsiliejimo ar protėkio. Tam gali būti įrengtos specialios avarinės talpos (dubliuojantys požeminiai vamzdynai, rezervuarai dvigubomis sienutėmis, apsauginės sienutės, galinčios sulaikyti 110 % didžiausiame cheminių medžiagų rezervuare laikomų medžiagų tūrio;

      51.13. turi būti įrengti jutikliai, signalizuojantys apie protėkį iš cheminių medžiagų laikymo talpų.

      52. Pūdytuve išsiskiriančios dujos turi būti surenkamos ir panaudojamos arba sudeginamos, bet ne išleidžiamos į aplinką.

      53. Nors nuotekų valymo technologijos negali visiškai sustabdyti kvapo atsiradimo nuotekų valykloje, tačiau reikia suprojektuoti, pastatyti ir prižiūrėti nuotekų valyklą taip, kad kvapo atsiradimas būtų minimalus.

      54. Kvapo sumažinimo galimybės turi būti nagrinėjamos planuojant ir projektuojant nuotekų valyklą, o vėliau – eksploatuojant ją.

      55. Kvapui nuotekų valykloje atsiradimui ir sklidimui sumažinti reikia:

      55.1. neleisti nuotekoms tapti pūvančiomis. Tai pirmiausia galima pasiekti sprendžiant nuotekų surinkimo klausimus;

      55.2. parinkti tokius nuotekų valymo procesus, kurie leistų išvengti stipraus kvapo susidarymo ir sklidimo;

      55.3. sumažinti dumblo išbuvimo pirminiuose nusodintuvuose trukmę;

      55.4. naudoti technologinę schemą, kurioje nėra pirminių nusodintuvų (pagrindinio kvapų šaltinio) ir naudoti ilgojo aeravimo procesą;

      55.5. naudoti procesus, neskleidžiančius (arba beveik neskleidžiančius) kvapo;

      55.6. išdėstant nuotekų valyklos įrenginius, stipresnį kvapą skleidžiančius įrenginius statyti keik galima toliau nuo kvapui jautrių aplinkinių rajonų;

      55.7. parenkant nuotekų valyklos statybos vietą ir išdėstant jos įrenginius, įvertinti vyraujančių vėjų kryptis ir jų stiprumą. Nuotekų valyklą tikslinga statyti taip, kad kvapai iš jų nebūtų vyraujančių vėjų nešami į jautrius (gyvenamuosius, ligoninių ir maisto įmonių) rajonus;

      55.8. išdėstyti įrenginius taip, kad būtų patogu surinkti orą iš kelių kvapo sklidimo šaltinių ir valyti orą bendrame valymo įrenginyje;

      55.9. blogą orą (kvapą) surinkti iš vieno šaltinio, išleisti jį į kitą įrenginį, kuriame taip pat susidaro blogas kvapas, o šių kvapų mišinį sudeginti (jei jis degus) arba valyti;

      55.10. numatant valyti išsiskiriantį kvapą (ar jų mišinį), reikia įrengti uždarą ertmę, kurioje kvapai būtų surenkami ir tiekiami į oro valymo įrenginius;

      55.11. kvapo šaltinio uždengimas, vėdinimas ir valymas sprendžiami kompleksiškai.

      56. Nedengta, neuždara jau įrengta nuotekų valykla ar atskiras jos statinys, siekiant slopinti kvapą, gali būti uždengiami jų eksploatavimo eigoje.

      57. Dėl savo specifikos (vykstančių technologinių procesų ir patalpų ypatumų) nuotekų valykla yra padidinto pavojaus joje dirbančiųjų sveikatai ir gyvybei zona (ypač jeigu jose pažeidžiami saugos reikalavimai).

      58. Nuotekų valykla turi būti suprojektuota, pastatyta ir eksploatuojama taip, kad sudarytų minimalų pavojų joje dirbančiųjų sveikatai ir gyvybei.

      59. Nuotekų valykloje padidintas pavojus yra:

      59.1. galimybė paslysti ir susižeisti ar net žūti;

      59.2. įkristi į uždaras ar gilias technologines talpas;

      59.3. uždaros patalpos, į kurias gali patekti pavojingos medžiagos;

      59.4. šuliniai ir kameros;

      59.5. valymo įrenginių aptarnavimo įranga ir priemonės;

      59.6. kėlimo įranga.

      60. Padidinto pavojaus objektai yra ribotos (dengtos, uždaros arba įgilintos) ertmės ir konstrukcijos:

      60.1. atvirieji ir požeminiai nuotekų ir dumblo kanalai, vamzdynai;

      60.2. kabeliai ir laidai;

      60.3. vandentakiai;

      60.4. ortakiai;

      60.5. slėginiai vamzdžiai;

      60.6. nutekamieji vamzdynai;

      60.7. šachtos, apžiūros šuliniai, dumblo ir jo sunkos surinkimo rezervuarai;

      60.8. atviri, dengti ar požeminiai nuotekų rezervuarai;

      60.9. slenksčių kameros;

      60.10. įtakų ir išvadų konstrukcijos;

      60.11. įgilintos arba uždarose patalpose esančios grotos;

      60.12. siurblinės;

      60.13. dumblo talpyklos ir dengti dumblo tirštintuvai;

      60.14. dumblo pūdytuvai;

      60.15. dujų rezervuarai;

      60.16. uždaros (požeminės) nuotekų valyklos.

      61. Nuotekų valykloje pavojų dirbantiems gali sukelti kietosios medžiagos, skysčiai, garai, dujos, bioaerozoliai, mikroorganizmai ir dulkės, ypač esant dideliam jų kiekiui ar koncentracijai.

      62. Nuotekų valyklose pavojų darbuotojams gali sukelti išorės veiksniai arba pavojus gali kilti vietoje, vykstant biologiniams procesams (fermentacijai, puvimui ir kt.) arba cheminėms reakcijoms (pvz., susimaišius įvairių sudėčių nuotekoms).

      63. Reikalingų sanitarinių ir higieninių patogumų pobūdis ir apimtis priklauso nuo nuotekų valyklos dydžio ir vietos.

      64. Nuotekų valykloje pavojų gali kelti:

      64.1. dujos ir garai, kurie gali sukelti gaisrą arba sprogimą;

      64.2. deguonies stygius ir jo išdavoje – uždusimas;

      64.3. toksiškos, koroduojančios, erzinančios, degios arba karštos medžiagos, galinčios kenkti sveikatai dėl kontakto su jomis, sugėrimo per odą arba jos nurijimo, įkvėpus ar patekus į organizmą per žaizdą, įdūrimo vietą;

      64.4. pakilęs vandens lygis upėse po intensyvių liūčių ar potvynių;

      64.5. mikroorganizmai ir jų mitybos produktai, galintys būti infekcijos priežastimi;

      64.6. radioaktyviosios medžiagos.

       

      ii SKIRSNIS. BENDRIEJI DUOMENYS. SAUGOS IR PASKIRTIES REIKALAVIMAI

       

      65. Nuotekų tiekėjas (organizacija ar įmonė) privalo pateikti duomenis apie išleidžiamas nuotekas. Jei jose gali būti kenksmingų, nuodingų ar procesus lėtinančių medžiagų, nurodyti, kokios priemonės naudojamos siekiant išvengti tokių medžiagų išleidimo.

      66. Nuotekų valyklos projektavimui reikalingi šie bendrieji duomenys: nuotakyno, kuriuo nuotekos suteka į valyklą, pagrindinės charakteristikos; duomenys apie aptarnaujamus gyventojus, pramonės ir verslo įmones; apie reikalingą valyti nuotekų kiekius ir nuotekų užterštumą; duomenys apie reikalingą nuotekų išvalymą, nuotekų valykloje išskiriamo dumblo kiekį ir jo apdorojimą bei kiti duomenys.

      67. Duomenys apie nuotakyną, kuriuo sutekančias nuotekas planuojama valyti, yra:

      67.1. atskirosios, pusatskirės ar mišrios nuotakyno sistemos aptarnaujama teritorija;

      67.2. nuotėkiai (nuotekų debitai) ir teršalų krūviai iš atskirosios, pusatskirės ar mišrios nuotakyno sistemos sausmečiu;

      67.3. lietaus vandens kaupimo nuotakyne galimybė;

      67.4. galimybė nuotakyne reguliuoti ar išlyginti nuotekų debitus ir koncentracijas;

      67.5. į nuotakyną įsisunkiančio gruntinio vandens kiekis sausmečiu ir jo sezoniniai svyravimai;

      67.6. nuotekose esančių puvimą ir koroziją skatinančių priemaišų kiekis.

      68. Duomenyse apie nuotekų valyklos aptarnaujamų gyventojų skaičių turi būti nurodyti:

      68.1. šiuo metu nuotakynu besinaudojančių gyventojų skaičius;

      68.2. numatomas nuotakyno aptarnaujamų gyventojų skaičius pastačius (pradedant veikti) projektuojamą nuotekų valyklą;

      68.3. perspektyvoje numatomas nuotekų valyklos aptarnaujamų gyventojų skaičius;

      68.4. nuotekų valyklos aptarnaujamų gyventojų skaičiaus sezoninis kitimas (pvz., vasarą, savaitgaliais, švenčių dienomis);

      68.5. nuotekų valyklos aptarnaujamų gyventojų skaičiaus kitimas per savaitę (pvz., atvažiuojančių iš kitur dirbti žmonių).

      69. Projektinėje dokumentacijoje turi būti pateikti duomenys apie pramonės įmonių, išleidžiančių į nuotakyną didesnį nuotekų kiekį, debitų svyravimus ir jų užterštumą:

      69.1. cheminį deguonies sunaudojimą (ChDS);

      69.2. biocheminį deguonies suvartojimą (BDS5);

      69.3. Kjeldalio azotingumą (KA);

      69.4. amonio azotingumą (NH4-N);

      69.5. nitratų azotingumą (NO3-N);

      69.6. visuminį fosforingumą;

      69.7. druskingumą;

      69.8. visuminę kietųjų medžiagų koncentraciją, druskingumą ir šarmingumą.

      70. Nuotekų valyklos projektavimo bendruosiuose duomenyse turi būti pateikt nuotekų debitai: dabartiniai, numatomi nuotekų valyklos paleidimo metu ir perspektyviniai:

      70.1. didžiausias valandos debitas (m3/h);

      70.2. didžiausias savaitės paros debitas (m3/d);

      70.3. didžiausias vidutinis savaitės debitas (m3/sav.);

      70.4. vidutinis metų debitas (m3/m.).

      71. Verslo ar pramonės įmonių, kuriose yra didelis nuotekų išleidimo sezoniškumas ir teršalų koncentracijų kitimas, duomenyse turi būti pateikta metinė nuotekų debitų ir teršalų koncentracijų kitimo diagrama.

      72. Nuotekų tiekėjas privalo nurodyti, kokios biologiniu būdu lėtai skaidomos medžiagos gali būti jų išleidžiamose į nuotakyną nuotekose.

      73. Projektuojant esamos nuotekų valyklos rekonstrukciją, išplėtimą ar naujos vietoje esamos valyklos statybą, vertingą informaciją galima gauti panaudojus duomenis apie esamą nuotekų valyklą, jos apkrovas, veikimo sąlygas. Tokioje informacijoje gali būti reikalingi duomenys, tarp jų duomenys apie praėjusius metus:

      73.1. metų nuotekų debitas (m3/m.), tarp jų atskirai valytų fizinio, cheminio ir biologinio valymo įrenginiuose;

      73.2. vidutinis išskiriamo dumblo kiekis (m3/d) ir dumblo sudėtis: visuminė kietųjų medžiagų koncentracija (%), takiųjų kietųjų medžiagų kiekis (%) ir sunkiųjų metalų kiekis;

      73.3. vidutinis dumblo sunkos kiekis iš dumblo apdorojimo įrenginių, organinių ir mitybinių druskų kiekis dumble;

      73.4. vidutinis gaunamų dumblo pūdymo dujų kiekis (m3/d);

      73.5. elektros ar šilumos energijos kiekis (kWh/m.), gautas iš dumblo pūdymo dujų;

      73.6. sunaudotos elektros energijos kiekis;

      73.7. praėjusiais metais pritekėjusių nuotekų debitas (m3/d) ir nuotekų valyklos apkrovos pagal ChDS, BDS5, KA, NH3-N, NO3-N, bendrąjį fosforingumą, drumzlinumą, organines drumzles, druskingumą ir šarmingumą;

      73.8. nuotekų temperatūros ir biologinių reaktorių temperatūros kitimai per metus;

      73.9. nuotekų debitų svyravimai sausmečio paroje;

      73.10. maksimalūs valandos debitai liūčių metu (m3/h);

      73.11. nuotekų valyklos papildomi krūviai (dėl atvežamo nuotekų išsėmimo duobių turinio ir pan.);

      73.12. nuotekų valyklos veikimo efektyvumo duomenys (valytų nuotekų rodikliai, kiti techniniai ir ekonominiai rodikliai).

      74. Nuotekų valyklos projektiniai debitai turi būti pagrįsti duomenimis apie projektavimo metu esančius nuotekų debitus ir jų teršalų krūvius, įvertinant numatomą aptarnaujamų gyventojų skaičiaus didėjimą ar mažėjimą, verslo ir pramonės augimą, galimus kitų gyvenviečių, rajonų, verslo ir pramonės įmonių nuotakynų prijungimus.

      75. Be numatomo aptarnauti gyventojų skaičiaus, turi būti nustatyti ir kiti svarbūs projektiniai rodikliai:

      75.1. vieno aptarnaujamo gyventojo buitinių nuotekų kiekis sausmečiu (l/žm.•d);

      75.2. didžiausiojo nuotėkio koeficientas, įvertinantis lietaus vandens pritekėjimą, požeminio vandens įsisunkimą;

      75.3. specifiniai teršalų krūviai nuo nuotakyno aptarnaujamų gyventojų (g/žm.•d) pagal ChDS, BDS5, KA, NH3-N, NO3-N, visuminį fosforingumą (VF), drumzlinumą, visuminę kietųjų medžiagų koncentraciją (KM).

      76. Į nuotekų valyklą pritekančių verslo ir pramonės įmonių nuotekų debitai turi būti matuojami išleidimo į bendrąjį nuotakyną vietoje.

      77. Projekte turi būti pateikti duomenys:

      77.1. maksimalus į nuotekų valyklą pritekančių nuotekų valandos debitas Qmaks (l/s) ir apytikrė maksimalaus debito pritekėjimo trukmė;

      77.2. informacija apie nustatytas lietaus vandens subėgimo į ūkinį nuotakyną, jo valymą (pvz., po pratekėjimo per grotas, sietus, smėliagaudę, pirminius nusodintuvus) ir išleidimo į tvenkinį ar kitą priimtuvą sąlygas;

      77.3. projektinis maksimalus debitas (l/s) po lietaus nuotekų pertekliaus šalinimo per nuleistuvą (mišrioje sistemoje);

      77.4. nuotekų debitų kitimas įprastinę darbo dieną sausmečiu (l/s);

      77.5. projektiniai nuotekų valyklos krūviai kg/h, kg/d, kg/sav. pagal ChDS, BDS5, KA, NH3-N, NO3-N, bendrąjį fosforingumą, bendrąjį drumzlinumą ir organines drumzles ir atitinkami nuotekų debitai;

      77.6. minimalūs ChDS/N ir ChDS/P paros ir savaitės santykiai;

      77.7. pagrindinių parametrų sezoninė kaita – hidraulinių krūvių (m3/d) ir teršalų krūvių (kg/d) svyravimai per metus;

      77.8. nuotekų temperatūros metų sezonais;

      77.9. metų nuotekų kiekis (m3/m.) ir metų teršalų krūviai (kg/metus) pagal ChDS, BDS5, KA, NH4-N, bendrąjį fosforingumą, bendrąjį drumzlinumą ir bendrąjį drumzlinumą pagal organines medžiagas.

      78. Nuotekas išleisti galima tiktai gavus rašytinį leidimą išleisti aplinkosaugos organų sutikimą pilti valytas gamybines, paviršines arba mišrias nuotekas į nuotekų priimtuvą.

      79. Leidime išleisti nuotekas turi būti nurodytas kontrolinių ėminių pobūdis (pvz., vienkartinis ėminys, kas 2 h imtų ėminių sudėtinis ėminys, per 24 h imtų ėminių sudėtinis ėminys) ir leidžiamas valytų nuotekų liekamasis užterštumas (pvz., nurodant kiek kartų per metus leidžiamas nurodyto valytų nuotekų liekamojo užterštumo viršijimas).

      80. Esant mišriai nuotakyno sistemai, turi būti nurodyti specifiniai reikalavimai (jeigu reikalingi).

      81. Leidimuose išleisti nuotekas turi būti nurodyti reikalavimai, kur bus šalinamos parengtiniame nuotekų valyme sulaikytos nuogriebos, organinės priemaišos, smėlis.

      82. Leidimo išleisti nuotekas prašyme turi būti nurodyti nuotekas išleidžiančios organizacijos pageidavimai dėl nuotekų valykloje išskirto dumblo šalinimo (panaudojimas žemės ūkyje, vežimas į sąvartyną, deginimas, deginimas kartu su kitais kuro šaltiniais elektrinėse, panaudojimas pramonėje), o leidime išleisti nuotekas turi būti nurodyti išduodančios institucijos reikalavimai (dumblo stabilizavimo reikalingumas, drėgnumas, kai kurių cheminių medžiagų leistinas (pvz., naudojamų dumblui sausinti) kiekis.

      83. Projektinėje dokumentacijoje turi būti pateiktos nuotekų valyklos teritorijos charakteristikos. Nuotekų valyklos teritorijos planuose turi būti pažymėta:

      83.1. teritorijos altitudės;

      83.2. teritorijos brėžinys su horizontalėmis ir topografiniais duomenimis;

      83.3. sklypo ribos;

      83.4. esami pastatai ir statiniai, įskaitant esamą nuotekų valyklą;

      83.5. lauko komunikacijos;

      83.6. nuotakynai, slėginės linijos, vandentiekis, šilumotiekis, elektros kabeliai, telefono kabeliai, dujotiekis, nurodant šių tinklų charakteristikas (slėgius, įtampą, debitus ir kt.);

      83.7. pravažiavimai (nurodant leidžiamą sunkvežimio svorį) ir pėsčiųjų perėjos;

      83.8. privažiavimai nuo kelių;

      83.9. vieta, kurioje valytos nuotekos išteka iš nuotekų valyklos ir įteka į nuotekų priimtuvą, nurodant aukščiausiąjį 1 % arba 3 % tikimybės vandens lygį (AVL), žemiausiąjį 95 % tikimybės nuotėkio vandens lygį (ŽVL) ir vidutinį vandens lygį (VVL) nuotekų priimtuve.

      84. Projektinėje dokumentacijoje turi būti pateikta detali informacija apie esamą nuotekų valyklą, jos bendrasis planas su statiniais. Turi būti nurodytos kelių dangos, privažiavimų, technologinių, mechaninių ir elektros įrenginių būklė.

      85. Projektinėje dokumentacijoje turi būti pateikti inžinerinės geologijos duomenys, informacija apie klimatą ir duomenys:

      85.1. grunto ir gruntinių vandenų charakteristikos, informacija apie galimą jų užteršimą;

      85.2. brėžiniai su pažymėtais gręžiniais;

      85.3. grunto sudėtis (molis, smėlis, uoliena);

      85.4. maksimalus, minimalus ir gręžimo metu sutiktas gruntinio vandens lygis;

      85.5. oro temperatūros, drėgnumas, vyraujantys vėjai.

      86. Projektavimo eigoje reikia įvertinti nuotekų valyklos statytojo (užsakovo) pageidavimus dėl:

      86.1. minimalaus vieno tipo ar grupės technologinių įrenginių (nusodintuvų, aeravimo rezervuarų) ar jų lygiagrečių sekcijų skaičiaus;

      86.2. technologinių įrenginių (nusodintuvų, aeravimo rezervuarų) ir įrangos (siurblių, orapūčių, centrifugų), aplankos vamzdynų ir kanalų poreikio;

      86.3. atsarginių technologinių įrenginių poreikio;

      86.4. atsarginio elektros energijos šaltinio poreikio;

      86.5. įvairių technologinių parametrų (dumblo amžius, nuotekų išbuvimo valymo įrenginiuose trukmė, apkrovos, nuotėkis, dumblo kiekis ir kt.);

      86.6. valymo valdymą kontrolę ir automatizavimą;

      86.7. įrenginių eksploatacijos projektinę trukmę;

      86.8. transporto svorio apribojimą nuotekų valyklos privažiavimuose;

      86.9. reikalavimus dirbtuvėms, laboratorijoms, sandėliams ir kontoroms;

      86.10. veikimo garantijas:

      86.11. įrenginių veikimo bandymų trukmės ir metų laiko (sezono);

      86.12. numatomo elektros energijos ir cheminių medžiagų poreikio;

      86.13. atskiros technologinės įrangos ir įrenginių (grotų, maišyklių, aeravimo įrenginių, pūdytuvų).

      87. Nuotekų valyklos veikimo bandymams gali tekti įrengti papildomus vamzdynus, matavimo ir stebėjimo įtaisus.

      88. Nuotekų valyklos (statybos, rekonstrukcijos ar išplėtimo) statytojas gali reikalauti iš rangovo (projektavimą ir/ar statybą vykdančios organizacijos):

      88.1. atlikti nuotekų valyklą aptarnaujančio personalo profesinį paruošimą (apmokymą);

      88.2. konsultuoti nuotekų valyklos techninės eksploatacijos ir priežiūros klausimais.

      89. Turi būti numatyta, kas atliks nuotekų valyklos bandymą. Baigus statybą, turi būti atliekamas valyklos veikimo bandymas ir Statytojas gali pageidauti, kad:

      89.1. veikimo bandymą atliktų statytojas ir rangovas kartu;

      89.2. bandymą atliktų kita kvalifikuota organizacija (firma), bendradarbiaudama su Statytoju;

      89.3. bandymą atliktų kita kvalifikuota organizacija (firma), bendradarbiaudama su Rangovu.

      90. Turi būti paruoštas nuotekų valyklos veikimo bandymo grafikas ir bandymų metodika, cheminių analizių atlikimo planas.

      91. Paprastai projektuotojas apskaičiuoja nuotekų valyklos eksploatacines išlaidas, kurios susideda iš:

      91.1. eksploatacinio personalo išlaikymo išlaidų, nurodant darbuotojų kvalifikaciją ir gebėjimą;

      91.2. išlaidų elektros energijai;

      91.3. išlaidų kurui;

      91.4. išlaidų gamtinėms dujoms;

      91.5. išlaidų cheminėms medžiagoms (dumblo sausinimui, fosfatų nusodinimui, denitrifikacijai);

      91.6. atliekų (nuogriebų, smėlio) šalinimo išlaidų;

      91.7. dumblo šalinimo išlaidų.

      92. Nuotekų valyklos projektinė dokumentacija gali būti detalizuojama arba tikslinama, kai:

      92.1. patikslinimo prašo statybos konkursą laimėjęs Rangovas;

      92.2. patikslinimo pageidauja Statytojas;

      93. Projektuotojas gali pateikti kelis nuotekų valyklos projektinių sprendimų variantus su atitinkamais išlaidų skaičiavimais. Tokius sprendinių variantus gali pateikti ir firma, pateikusi kompleksinės rangos siūlymus. Konkretų variantą pasirenka Statytojas.

      94. Projektuotojo ar Rangovo projektiniai sprendiniai turi būti pateikti detaliai pasiūlymų tekste ir brėžiniuose sutarta kalba. Pasiūlymų santrauka pateikiama priimantiems sprendimą šiais klausimais. Turi būti pridėtas santrumpų ir žymėjimų paaiškinimas. Pateikiamas technologinių procesų aprašymas, paaiškinant, kaip vyks procesai.

      95. Projektiniuose sprendiniuose turi būti technologiniai ir hidrauliniai skaičiavimai. Kiekvieno pasiūlyto nuotekų valymo proceso projektiniai parametrai turi būti paremti atitinkama dokumentacija, kad Statytojas galėtų įvertinti pasiūlytą valymo procesą.

      96. Projektiniuose sprendiniuose turi būti aprašyta, kaip turi vykti valymo įrenginių eksploatavimas normaliomis sąlygomis, taip pat sutrikimų, įrenginių gedimo nutrūkus įrenginių veikimui atvejais.

      97. Projekto tekste ir brėžiniuose turi būti pateikta:

      97.1. nuotekų valymo ir dumblo apdorojimo technologijos schema;

      97.2. nuotekų valymo proceso valdymo schema (pvz., valdymo skydai, kompiuterinė kontrolė, pagalbinės kontrolės įtaisai, proceso kontrolės instrumentinis aprūpinimas);

      97.3. elektros energijos tiekimo sistema, įskaitant dumblo pūdymo dujų variklius, transformatorius, kabelius, galios matavimą, kontrolės punktus, maksimalų elektros energijos pareikalavimą;

      97.4. apšvietimo schema, nurodant jos tipus ir apšvietimo stiprumą, kabelių išdėstymą, jungimo įtaisus;

      97.5. vandens tiekimo ir ruošimo schema;

      97.6. bendrasis inžinerinių tinklų planas;

      97.7. teritorijos aukščių ir dangų planai;

      97.8. kontoros, laboratorijos, dirbtuvių ir sandėlių patalpos, įskaitant įrangą ir baldus;

      97.9. eksploatacijos ir priežiūros instrukcijos.

      98. Pateikiamuose projektiniuose sprendiniuose turi būti pateiktos numatytų naudoti statybinių medžiagų ir įrengimų specifikacijos bei jų sąnaudų žiniaraščiai.

      99. Jeigu nenurodyta Statytojo atskirai, projekte pateikiama informacija apie nuotekų valyklos paleidimą ir bandymą.

      100. Įvertinant vietos sąlygas, projekte pateikiami nuotekų valyklos komplekso statybos išlaidų skaičiavimai.

      101. Skaičiuojant statybos išlaidas, jos skirstomos į grupes:

      101.1. statybos (bendrieji statybos darbai);

      101.2. mechaninė įranga ir jos montavimas;

      101.3. šildymo, vėdinimo, vandentiekio ir vietinio nuotakyno įranga ir jos montavimas;

      101.4. elektros įranga ir jos montavimas;

      101.5. procesų valdymo, kontrolės ir signalizacijos įranga ir jos montavimas.

      102. Nuotekų valyklos eksploatacinės išlaidos gali būti skirstomos į :

      102.1. personalo darbo užmokestį, įvertinant kvalifikaciją, darbą pamainose ir įprastiniu laiku;

      102.2. išlaidas elektros energijai:

      102.2.1. nevalytų nuotekų siurbliavimui;

      102.2.2. naudojamai pagrindiniuose valymo procesuose (aeravimui, maišyklėms, nuotekų valyklos siurbliams, dumblo grandikliams);

      102.2.3. tretiniam valymui;

      102.2.4. dumblo apdorojimui, įskaitant siurbliavimą, maišymą, mechaninį sausinimą;

      102.2.5. išlaidas vėdinimui;

      102.2.6. kitas išlaidas (apšvietimui ir kt.);

      102.3. išlaidas šildymui, naudojant įvairius šiluminės energijos šaltinius:

      102.3.1. elektros energijai;

      102.3.2. gamtinėms ir biodujoms;

      102.3.3. termofikaciniam vandeniui;

      102.3.4. skystam kurui;

      102.3.5. kietam kurui.

      102.4. išlaidas cheminėms medžiagoms (nurodomos atskirai pagal naudojimo technologiniams procesams sritį):

      102.4.1. pirminiuose nusodintuvuose nuotekų drumzlių parengtiniam nusodinimui ir/arba dribsniavimuisi;

      102.4.2. biologiniuose reaktoriuose fosforo junginių nusodinimui;

      102.4.3. biologiniuose reaktoriuose denitrifikavimui;

      102.4.4. antriniuose nusodintuvuose arba filtruose fosfatų nusodinimui;

      102.4.5. antriniuose nusodintuvuose arba filtruose drumzlių šalinimui;

      102.4.6. dumblo tirštinimui pagerinti;

      102.4.7. dumblo sausinimui;

      102.5. išlaidos šalinti atliekas ir dumblą (skaičiuojamos pagal atliekų ir dumblo tūrius arba masę):

      102.5.1. nuogriebas;

      102.5.2. smėlį;

      102.5.3. riebalus ir išplūdas;

      102.5.4. dumblą.

      102.6. išlaidas pastatų išlaikymui ir įrangai:

      102.6.1. kontoroms, dirbtuvėms, sandėliams, laboratorijoms ir kitiems netechnologiniams pastatams;

      102.6.2. nuotekų ir dumblo rezervuarams bei kanalams;

      102.6.3. nuotekų, dumblo ir dujų vamzdynams;

      102.6.4. nuotekų, dumblo ir dujų plastikiniams rezervuarams ir vamzdynams;

      102.6.5. mechaninei įrangai, įskaitant jos atsargines dalis ir tepalus;

      102.6.6. katilinėms ir šilumos vamzdynams:

      102.6.7. elektros įrangai, įskaitant instrumentus.

      103. Nuotekų valyklos statytojas gali samdyti konsultantą (firmą) atlikti nurodytų išlaidų skaičiavimus. Konsultantas (firma) turi apskaičiuoti bendras metines eksploatacines išlaidas pagal pasiūlytus alternatyvius sprendinius, o jeigu reikia – ir išlaidas statybai.

       

      iii SKIRSNIS. BENDRIEJI STATYBOS PRINCIPAI. SAUGOS IR PASKIRTIES REIKALAVIMAI

       

      104. Aptarnavimo ir priežiūros reikalaujančios nuotekų valyklų dalys turi būti patogiai prieinamos, net ir esant nepalankiam orui (sningant, apledijus, pučiant stipriam vėjui ir pan.), įvertinant ir galimų paslydimų, griuvimų, suspaudimo ir panašius atvejus.

      105. Reikia numatyti priemones, kad pašaliniai asmenys nepatektų į nuotekų valyklos gamybines patalpas, prie įrenginių, į pavojingas zonas.

      106. Reikia numatyti tinkamą uždarų, ypač drėgnų, patalpų vėdinimą.

      107. Reikia numatyti specialias priemones, apsaugančias konstrukcijas, takus, laiptelius ir pan. nuo apledėjimo.

      108. Laikant arba naudojant skystas chemines medžiagas, turi būti numatytos priemonės likviduoti šių medžiagų išteklius ir žalingą poveikį aplinkai.

      109. Laikant arba naudojant nuotekų valyklose skystas chemines medžiagas, reikia numatyti priemones išvengti arba likviduoti galimą jų žalingą poveikį aplinkai (dvigubos sienos medžiagų laikymo talpose, apie medžiagų nutekėjimą informuojantys jutikliai ir kt.). saugos priemonių pobūdis ir jų apimtis parenkami įvertinant pavojingų medžiagų savybes ir laikomų kiekių.

      110. Laikant kelių tipų chemines medžiagas, kurioms jungiantis gali susidaryti pavojingi junginiai, jos negali būti laikomos gretimose talpose, turinčiose bendrą skiriamąją pertvarą (sieną).

      111. Nuotekų valyklos statyboje įrangos (dumblo grandiklių, konvejerių, grotų, uždorių ir kt.) suvirinimo darbus atliekantys darbininkai privalo turėti atitinkamus kvalifikacijos dokumentus.

      112. Suvirintojai, atliekantys degiųjų arba sprogiųjų medžiagų (degalų, dujų ir pan.) laikymo bei slėginių rezervuarų ir sistemų suvirinimo darbus, privalo turėti atitinkamus kvalifikacijos dokumentus.

      113. Nuotekų valyklos įrangos (pvz., nusodintuvų besisukančių dumblo grandiklių), panertos į nuotekas, dalių apžiūra, remontas ir pakeitimas turi būti atliekami tik ištuštinus talpą, jeigu konstrukcijoje nenumatyta šių dalių iškėlimo galimybė.

       

      Iv SKIRSNIS. PARENGTINIS VALYMAS. SAUGOS IR PASKIRTIES REIKALAVIMAI

       

      114. Būtina numatyti priemones, apsaugančias nuotekų valyklos operatorių sveikatą nuo galimo užsikrėtimo grotų nuogriebų teršalais.

      115. Iš nuotekų išskirtas smėlis turi būti apdorojamas laikantis sanitarijos ir higienos reikalavimų, numatytų šiame Reglamente.

      116. Grotos, filtravimo ir nuogriebų sausinimo įranga, smėliagaudės ir riebalų skirtuvai turi būti įrengti taip, kad juos aptarnaujančių operatorių kontaktas su sulaikomais teršalais (smėliu, nuogriebomis ir kt.) būtų minimalus.

      117. Aeruojamoje smėliagaudėje su spiraline tėkme, esant nuotekų gyliui smėliagaudėje per 1,35 m, per visą smėliagaudės ilgį turi būti įrengiamos gelbėjimosi priemonės (žmogaus įkritimo atvejui) įsikibti į tvirtas gelbėjimosi juostas ir išlipti.

      118. Aeruojamoje smėliagaudėje su horizontalia tėkme avarinio (įkritus žmogui) išlipimo vietos turi būti smėliagaudės sekliausiame gale. Tokios vietos neturi būti ties nusodinamo smėlio bunkeriais.

      119. Gelbėjimosi virvės ir strypai turi būti įrengiami nuotekų srauto paviršiaus lygyje prieš (srauto krypties atžvilgiu) besisukančias įrangos dalis.

      120. Kaip gelbėjimosi priemonės tam gali būti tuo tikslu įrengiami vamzdžiai, porankiai arba įtempti lynai.

      121. Riebalų ir alyvos skirtuvuose išskirti riebalai iš alyvos šalinami laikantis šiame Reglamente nurodytų saugos reikalavimų.

      122. Pagrindiniai buitinių ir komunalinių nuotekų parengtinio valymo įrenginiai:

      122.1. grotos;

      122.2. smėliagaudės;

      122.3. riebalų ar alyvos skirtuvai;

      122.4. lyginamieji rezervuarai ir srauto skirstytuvai.

      123. Parengtinio valymo įrenginiai sudaro sąlygas po jų esančių valymo grandžių (pirminio nusodinimo, antrinio ir tretinio valymo) sėkmingam veikimui.

      124. Parengtinio valymo paskirtis – pašalinti iš nuotekų stambesnes nusėdančias medžiagas ir plūdrenas (smėlį, riebalus ir tepalus). Neefektyvus parengtinio valymo įrenginių veikimas gali sutrukdyti kitų valymo grandžių veikimą. Tai ypač svarbu mažoms nuotekų valykloms.

      125. Parengtinio valymo įrenginių tipas ir dydis priklauso nuo valymo įrenginių komplekso pobūdžio ir valomų nuotekų sudėties.

      126. Nuotekų šalinimo mišrios sistemos pasižymi didesniu nuotekų debitų netolygumu, negu atskirosios sistemos, todėl mišriosioms sistemoms labiau aktualus yra debitų svyravimo mažinimas naudojant lyginamuosius rezervuarus ir lietaus nuotekų atskyrimą.

      127. Smėlio išskyrimas iš nuotekų išsaugo kitų valymo grandžių (pirminių nusodintuvų, biologinių filtrų) ir siurblių gerą veikimą.

      128. Riebalų šalinimas iš nuotekų yra aktualus tais atvejais, kai nuotekose riebalų koncentracija (esant valomose nuotekose gamybinių nuotekų, pvz., iš maisto pramonės įmonių) viršija 150 mg/l.

      129. Parengtinio valymo sistemos projektuojamos įvertinant valomų nuotekų sudėtį, valymo įrenginių projektinį pajėgumą ir parengtinio valymo techninę ir ekonominę pasekmes kitoms valymo grandims.

      130. Parengtinio valymo įrenginių sudėtį, tipus ir kitus pagrindinius jų projektinius sprendinius įtakoja:

      130.1. valomų nuotekų srautų (jų debitų ir teršalų koncentracijų) galima įtaka kitoms valymo grandims;

      130.2. būtinumas apriboti nuotekų pratekėjimo per parengtinio valymo įrenginius trukmę, kad juose nesusidarytų pūvančių nuotekų, nevyktų intensyvus nuotekų organinių priemaišų nusodinimas;

      130.3. numatomų sulaikyti grotose priemaišų stambumas, jų įtaka dumblo apdorojimui ir poreikiui įrengti pirminius nusodintuvus;

      130.4. smėlio nusodinimo klausimų sprendimas, nagrinėjant, ar reikalingas riebalų ir alyvų atskyrimas;

      130.5. numatomas išskirto smėlio šalinimo iš nuotekų valyklos ir tolesnio jo apdorojimo būdas ir su juo susiję reikalavimai išvežamo smėlio kokybei (ar smėlis turi būti praplautas);

      130.6. parenkamo parengtinio valymo proceso patikimumas;

      130.7. vietos sąlygos, nuo kurių priklauso, ar reikalinga numatyti priemones apsaugoti vamzdynus ir įrangą nuo galimo apledėjimo ar užšalimo.

      131. Grotos – įtaisas stambesniems nešmenims iš nuotekų srauto nukošti, kaip antai: rankiniu ar mechaniniu būdu valomi strypai, slankioji juosta, sukamasis skridinys arba būgnas iš plyšėtų (skylėtų) metalinių lakštų arba vielos.

      132. Sietas – įtaisas nešmenims iš nuotekų srauto nukošti, kaip antai: slankioji juosta, sukamasis skridinys arba būgnas iš plyšėtų (skylėtų) metalinių lakštų ar vielinio tinklelio, rankovinis koštuvas. Sietų kiaurymės paprastai yra smulkesnės negu grotų.

      133. Grotų protarpių dydis parenkamas atsižvelgiant į numatomą nuotekų dumblo apdorojimo būdą ir jo sąlygojamus reikalavimus arba į valytų nuotekų išleidimo leidimuose nurodytus reikalavimus.

      134. Stambių grotų, skirtų sulaikyti nuotekų sraute tekančias stambias priemaišas (popierių, plastmases gabalus, skudurus ir pan.), minimalūs protarpiai tarp grotų strypų – nuo 20 iki 50 mm.

      135. Vidutinio stambumo grotų protarpiai – 10 – 20 mm.

      136. Smulkių grotų protarpiai – nuo 2 iki 10 mm.

      137. Grotos gali būti komplektuojamos su nuogriebų praplovimo, sausinimo ir tankinimo įtaisais (mechanizmais).

      138. Pratekant maksimaliems nuotekų srautams, jų tėkmės greitis tarp grotų strypų neturi viršyti 1,2 m/s.

      139. Nuotekų tėkmės greitis kanale prieš grotas, tekant minimaliems srautams, neturi būti mažesnis kaip 0,3 m/s.

      140. Nuogriebos nuo grotų šalinamos ir apdorojamos vadovaujantis vietiniais nuostatais.

      141. Plačiausiai paplitusios yra kelių lygiagrečių kanalų, su aplankos kanalu ir rankiniu nugriebimu grotos.

      142. Turi būti galimybė atjungti atskirai kiekvieną grotų kanalą.

      143. Grotų konstrukcijos turi atlaikyti ne mažesnį kaip 0,5 m virš srauto lygio viršaus hidraulinį slėgį.

      144. Nuotekų paviršiaus lygių skirtumas prieš grotas ir už grotų turi būti apskaičiuotas tam atvejui, kai per grotas prateka maksimalus projektinis nuotekų debitas.

      145. Turi būti numatytas automatizuotas mechanizuotų grotų (su mechaniniu būdu valomais grotų strypais) pavaros veikimas ir galimybė pašalinti stambias priemaišas iš nuotekų srauto.

      146. Grotų nugriebimo ir pavaros mechanizmai turi būti apsaugoti nuo galimų jų mechaninės ar elektrinės dalies perkrovų.

      147. Smėliagaudės išskiriamų dalelių minimalus dydis 0,3 mm, o jų sėdimo greitis 0,03 m/s.

      148. Didžiausias nuotekų tekėjimo smėliagaudėje greitis 0,3 m/s, o minimalus 0,15 m/s. Reikia palaikyti kuo pastovesnį tėkmės greitį smėliagaudėje, taip pat skersinės tėkmės smėlio nusodinimo tvenkinyje.

      149. Iš nuotekų išskirtas smėlis gali būti praplautas, o iš jo išplautos organinės priemaišos išleidžiamos į nuotekų srautą tolesniam valymui.

      150. Įrengiami keli lygiagrečiuose kanaluose išdėstyti smėliagaudės skyriai. Jeigu yra tik vienas smėliagaudės skyrius, turi būti įrengiamas ir aplankos kanalas arba numatyta alternatyvi priemonė.

      151. Turi būti numatyta galimybė atjungti kiekvieną smėliagaudės skyrių atskirai.

      152. Smėlio bunkeris turi būti įrengtas taip, kad jis galėtų veikti esant ūminėms smėlio apkrovoms liūčių metu arba po ilgų sausmečių.

      153. Nuotekų smėlio siurbliai, smėlio grėbtuvai ir jų pavaros turi būti įrengtos įvertinant po liūčių ar pasibaigus ilgiems sausros periodams galimą ženklų išskiriamo smėlio kiekio padidėjimą.

      154. Išskirto smėlio šalinimui naudojami specialūs siurbliai, pritaikyti perpumpuoti abrazyvias priemaišas.

      155. Smėlio šalinimui statomi panardinamo tipo siurbliai. Turi būti numatyta galimybė, siurbliams veikiant, keisti jų panardinimo gylį.

      156. Kai išskirtam smėliui šalinti yra naudojami vandenkėliai (erliftai), turi būti įrengti jų praplovimo įtaisai.

      157. Iš nuotekų išskirti riebalai ir alyvos prieš jų šalinimą turi būti sausinamos.

      158. Į nuotekų valyklą pritekant dideliam nuotekų kiekiui, kurių nuotekų valykla negali priimti (liūčių metu ir pan.), nuotekų perteklius turi būti išleidžiamas į lyginamuosius rezervuarus.

      159. Kadangi nuotekų lyginamųjų rezervuarų įrengimas ir eksploatavimas yra brangus, ypač mažoms nuotekų valykloms reikia nagrinėti alternatyvinius projektinius sprendimus, leidžiančius padidinti nuotekų valyklų pajėgumą esant periodiškoms ūminėms hidraulinėms apkrovoms, nestatant lyginamųjų rezervuarų.

      160. Nuotekų valyklų talpų ištuštinimo ir valymo patogumui reikia numatyti nuotekų srauto paskirstymą, lygiagrečių valymo įrenginių linijų ir sekcijų įrengimą ir lyginamuosius rezervuarus.

      161. Jei yra sudėtinga ar neekonomiška nuotekų valykloje įrengti nuotekų srauto aplankos kanalus, reikia nagrinėti galimybę parinkti valymo įrenginių tipus ir technologinius procesus, leidžiančius padidinti nuotekų valyklos buferiškumą, t. y. jų gebą priimti ir valyti labai netolygiai pritekančius nuotekų srautus.

      162. Įrengiant lyginamuosius rezervuarus, reikia numatyti juose maišymą ar nusodintų priemaišų šalinimą.

       

      v SKIRSNIS. PIRMINIS NUSODINIMAS. SAUGOS IR PASKIRTIES REIKALAVIMAI

       

      163. Pirminiams nusodintuvams taikomi saugos reikalavimai yra tokie patys kaip ir antriniams nusodintuvams. Reikalavimai antriniams nusodintuvams nurodomi skirsnyje „Veikliojo dumblo procesas“.

      164. Pirminio nusodinimo tikslas – išskirti iš nuotekų sėdančiąsias priemaišas (nuosėdas), kurios turi būti nepertraukiamai arba periodiškai šalinamos iš pirminių nusodintuvų.

      165. Pirminiai nusodintuvai nusodinimo rezervuarai, kuriuose iš nevalytų ar parengtinai valytų nuotekų išsiskiria dauguma sėdančiųjų medžiagų.

      166. Pirminio nusodinimo, atliekamo pirminiuose nusodintuvuose, metu taip pat gali būti atskirti ir nuotekose esantys riebalai bei kitos plūduriuojančios priemaišos, kurios kliudytų po nusodinimo esantiems nuotekų valymo procesams. Jeigu nuotekose gali būti didelis riebalų kiekis, prieš pirminio nusodinimo įrenginius statomi riebalų atskyrimo įrenginiai.

      167. Pirminių nusodintuvų tipas ir matmenys parenkami įvertinant nuotekų valyklos projektinį pajėgumą, dumblo apdorojimo galimybes ir valyklos statybos aikštelės grunto savybes.

      168. Pirminiam nusodinimui naudojami pagrindiniai pirminių nusodintuvų tipai:

      168.1. su kylančia (vertikalia) tėkme, įskaitant dviaukščius (pūdomuosius) nusodintuvus.

      168.2. su horizontalia tėkme;

      168.3. kreivinės („Lamellos“) tipo.

      169. Pirminis nusodinimas gali būti nereikalingas, pavyzdžiui, valant nuotekas biologiniuose tvenkiniuose arba (kai kada) naudojant valymą veikliuoju dumblu.

      170. Nuotekų pirminiam nusodinimui gali būti naudojami ir pūdomieji nusodintuvai (septikai), kurie dažniausiai naudojami valyti mažų nuotekų kiekį, kai aptarnaujamų gyventojų ekvivalentas – iki 2000 GE.

      171. Projektuojant pirminius nusodinimo įrenginius, reikia įvertinti:

      171.1. nuotekų teršalų savybes ir kiekį;

      171.2. po pirminio nusodinimo nuotekose liekančių teršalų krūvio poveikio galimas pasekmes tolesnio valymo grandžių veikimui.

      172. Reikalingas nuotekų sėdančiųjų medžiagų išskyrimo laipsnis ir nusodinimo trukmė, tekant maksimaliems ir minimaliems nuotekų debitams, parenkami įvertinant galimą įtaką po nusodinimo sekančioms valymo grandims.

      173. Nuotekos į pirminius nusodintuvus turi patekti tik po įtekančio nuotekų srauto energijos slopinimo ir užtikrinant tolygų nuotekų paskirstymą visoje nusodinimo zonoje. Tolygiam paskirstymui galima naudoti kreivinės plokščių paketus.

      174. Pirminiame nusodintuve valytų nuotekų išleidimas turi būti suprojektuotas taip, kad būtų minimaliai drumsčiama nusodinimo zona ir būtų galima pašalinti išskirtas plūdrenas.

      175. Bendras reikalingas pirminio nusodintuvo tūris parenkamas įvertinant aptarnaujamų gyventojų ekvivalentą ir maksimalų valandos nuotekų debitą sausmečiu.

      176. Pirminiai su kylančia tėkme nusodintuvai gali būti kvadratinės formos arba apvalūs. Kvadratinės formos nusodintuvai paprastai nenaudojami, kai aptarnaujamų gyventojų ekvivalentas per 5000 žmonių.

      177. Projektuojant pirminius su kylančia tėkme nusodintuvus, taip pat dviaukščius nusodintuvus, numatomas, pratekant maksimaliam valandos nuotekų debitui sausmečiu, nuotekų vertikalaus srauto greitis (paviršiaus apkrova) – nuo 1,0 m3/(m2 • h) iki 2,0 m3/(m2 • h).

      178. Pirminio su kylančia tėkme nusodintuvo, skirto aptarnauti nuo 50 iki 1000 GE, vertikalios išorinės sienutės panardintos dalies aukštis iki nuotekų paviršiaus nusodintuve turi būti nuo 0,3 m iki 1,5 m.

      179. Pirminiai nusodintuvai su horizontalia tėkme paprastai yra stačiakampės formos plane su dumblo bunkeriu, įrengtu nusodintuvo pradinėje dalyje.

      180. Reikalavimai dėl pirminio su horizontalia tėkme nusodintuvo matmenų:

      180.1. ne mažesnis kaip1,5 m hidraulinis (nuotekų) gylis nuotekų išleidimo zonoje;

      180.2. nusodintuvo ilgio ir pločio santykis ne mažesnis kaip 3:1;

      180.3. nusodintuvo neužlietas išorinės sienutės aukštis virš nuotekų – 0,3 m (nedengtiems nusodintuvams).

      181. Maksimalus valytų nuotekų persipylimo per nusodintuvo išleidimo slenkstį greitis – ne didesnis 30 m3/(m • h), tekant maksimaliam valandos debitui sausmečiu.

      182. Kreivinės tipo nusodintuvuose (separatoriuose) yra nuožulnios nusodinimo plokštės arba vamzdžiai, paprastai sudarantys priešingų krypčių tėkmių sistemą, kurioje nuotekos teka iš apačios į viršų, o dumblas slenka iš viršaus į apačią. Tarpai tarp kreivinių turi būti tokie, kad jie neužsikimštų dumblu. Tarpų dydis priklauso nuo prieš kreivines esančių grotų ir riebalų skirtuvų veikimo efektyvumo. Kreivinės plokščių (arba vamzdžių) polinkio į horizontą kampas turi būti nuo 550 iki 650.

      183. Tarpas tarp kreivinės plokščių ir nusodintuvo dugno turi būti toks, kad būtų pasiekiamas tolygus nuotekų paskirstymas ir liktų pakankamai vietos (apie 0,3 m) nusodintam dumblui.

      184. Išskirtas nuotekų dumblas kreivinėje kaupiamas viename ar keliuose bunkeriuose, o didelio pajėgumo įrenginiuose gali būti naudojami grėbimo mechanizmai, kurie nustumia dumblą į vieną nusodintuvo galą.

      185. Kreivinės konstrukcija turi būti tokia, kad periodiškai būtų galima patogiai pravalyti nusodinimo plokštes arba vamzdžius.

      186. Nedideliuose nusodintuvuose su kylančia tėkme paprastai nebūna dumblo grėbimo mechanizmų, todėl juose bunkerių sienutės turi būti slidžios. Sienučių nuolydžio kampas (į horizontalinę plokštumą) kūginiuose bunkeriuose turi būti ne mažesnis kaip 500, o piramidės formos bunkeriuose – ne mažesnis kaip 600.

      187. Didesnio pajėgumo nusodintuvuose (aptarnaujančiuose per 1000 gyventojų) bunkeriai su 500–600 polinkio į horizontą kampais dėl reikalingų didelių iškasos gylių būtų nepageidautini. Tais atvejais nusodintuvo dugnas daromas su nedideliu dugno nuolydžiu į nusodintuvo centrą, o nusodintas dumblas nugrėbiamas į nusodintuvo centre įrengiamą bunkerį, iš kurio dumblas šalinamas. Nusodintuvo dugno nuolydis, priklausomai nuo nusodintuvo dydžio, būna nuo 30 iki 300.

      188. Jeigu numatomas nusodinto dumblo šalinimas siurbliais, nusodintuvo dugnas gali būti horizontalus.

      189. Maži nusodintuvai su horizontalia tėkme neturi mechanizuotų grandiklių nusėdusiam dumblui sugrėbti, todėl dugnas turi būti su nuolydžiu, ne mažesniu kaip 1:100, kad būtų galima ištuštinti dumblo bunkerį, įrengiamą nuotekų įtekėjimo į nusodintuvą zonoje. Kad būtų galima šalinti išskirtas nuosėdas, nusodintuvas visiškai ištuštinamas. Nepertraukiamam veikimui užtikrinti statomi ne mažiau kaip du nusodintuvai.

      190. Dideliuose nusodintuvuose su horizontalia tėkme dumblo šalinimui įrengiami grėbimo arba išsiurbimo mechanizmai, o nusodintuvo dugnas daromas horizontalus.

      191. Pirminiuose nusodintuvuose turi būti įrengtos užtvaros (iš dalies panertos lentos ir pan.), skirtos sulaikyti į nuotekų paviršių iškilusias plūdrenas.

      192. Pirminiuose nusodintuvuose turi būti įtaisai pašalinti išplaukusias plūdrenas.

       

      vI SKIRSNIS. VEIKLIOJO DUMBLO PROCESAS. SAUGOS IR PASKIRTIES REIKALAVIMAI

       

      193. Biologinio valymo talpose aeravimo ir maišymo įtaisai turi būti suprojektuoti taip, kad būtų galima saugiai atlikti jų aptarnavimą. Šie reikalavimai yra patenkinami, jei:

      193.1. aerotankuose, kuriuose yra įrengtos pneumatinės aeracijos sistemos, aeravimo įranga ir maišyklės gali būti visai iškeliami iš rezervuaro arba pakeliamos virš veikliojo mišinio lygio ir šarnyrinio sujungimo dėka pasukamos į techniniam aptarnavimui, remontui arba pakeitimui patogią padėtį;

      193.2. aerotankai gali būti ištuštinami apžiūrai ar einamajam remontui.

      194. Pastatytoje ar rekonstruotoje nuotekų valykloje su pneumatinio aeravimo sistema turi būti atlikti jos sandarumo ir aeravimo tolygumo bandymai.

      195. Pursliniai aeratoriai ir mechaninės maišyklės turi turėti avarinius išjungiklius, kurie statomi netoli aeratorių ar maišyklių ir turi būti lengvai pasiekiami.

      196. Priklausomai nuo purslinių aeratorių ir mechaninių maišyklių išdėstymo gali būti įrengti vienas ar keli avariniai išjungikliai.

      197. Skersinio susimaišymo aerotankai, jeigu veikliojo mišinio gylis juose didesnis kaip 1,35 m, turi būti įrengiami turėklai gelbėjimuisi avariniu atveju (įkritus į veiklųjį mišinį). Turėklai įrengiami per visą rezervuaro ilgį toje pusėje, kur veikliojo mišinio tėkmės kryptis – iš viršaus į apačią.

      198. Aerotankuose su horizontaliais rotoriniais aeratoriais, virš veikliojo mišinio lygio, turi būti įrengti gelbėjimosi lynai arba gelbėjimosi strypai.

      199. Aerotankuose turi būti įrengtos išlipimo iš jų avariniu atveju (įkritus į veiklųjį mišinį), priemonės (laipteliai, lipynės ir pan.).

      200. Įrengiant purslinius aeratorius reikia numatyti aplinkosaugos nuo purslų ir aerozolių priemones.

      201. Mechaninis vėdinimas įrengiamas patalpose, kuriose nuotekų valyklos aptarnaujantis personalas dirba kenksmingoje aplinkoje.

      202. Turi būti įrengtas aplankos vamzdynas (kanalas) prie kiekvieno nuotekų valymo tvenkinio.

      203. Nuotekų tvenkinius jungiantys kanalai ar vamzdynai turi būti įrengti taip, kad nebūtų kliūčių privažiuoti prie tvenkinių valant juos nuo kranto ir kad dumblas bei išplūdos iš vieno tvenkinio nepatektų į kitą tvenkinį.

      204. Nuotekų išvadas iš paskutinės talpos turi būti įrengtas taip, kad būtų galimas ištekančių valytų nuotekų debitų matavimas ir nuotekų mėginių analizėms paėmimas.

      205. Valymo veikliuoju dumblu proceso pagrindą sudaro nuotekų biologinis švarinimas, kai nuotekų ir veikliojo dumblo mišinys aerotanke (biologiniame reaktoriuje) yra maišomas ir/ar aeruojamas, o po to antriniame nusodintuve veiklusis dumblas nuo valytų nuotekų atskiriamas ir grąžinamas į vyksmą, o dumblo perteklius pašalinamas.

      206. Nuotekų biologinis valymas ir veikliojo dumblo atskyrimas gali vykti ne atskiruose rezervuaruose (aeravimo ir nusodinimo), bet gali būti atitinkamas periodinių procesų įrenginys viename rezervuare – sekos biologiniame rektoriuje (SBR), jo modifikacijose, pavyzdžiui, periodinio veikimo aerokanaluose.

      207. Projektuojant nuotekų valymą veikliuoju dumblu, reikia nagrinėti ir spręsti šiuos klausimus:

      207.1. parinkti aerotanko pajėgumą ir matmenis;

      207.2. išvengti neveikiančių zonų ir žalingų nusėdusio dumblo krūvų susidarymo aerotanke;

      207.3. numatyti nuotekų valymo įrenginyje kelis skyrius arba kelis įrenginius, kad, sutrikus ar neveikiant vienam ar keliems įrenginiams, būtų galima pasiekti reikalingą nuotekų išvalymą;

      207.4. parinkti aeravimo ir maišymo įrangą;

      207.5. parinkti nusodintuvo (antrinio) paviršiaus plotą, tūrį ir gylį;

      207.6. suprojektuoti dumblo šalinimo iš nusodintuvo sistemą;

      207.7. suprojektuoti veikliojo dumblo grąžinimą iš nusodintuvo į aerotanką, perteklinio veikliojo dumblo šalinimą ir dumblo mišinio grąžinimą;

      207.8. priimti perteklinio veikliojo dumblo apdorojimo ir galutinio šalinimo sprendinius;

      207.9. priimti įvairių technologinių parametrų matavimo ir kontrolės sprendinius;

      207.10. numatyti reikiamus nuotekų valymo įrenginių technologinės grandies išdėstymo aukščių perkryčius.

      208. Reikia numatyti galimybę savitaka arba išpumpuojant ištuštinti nuotekų valymo įrenginių technologines talpas.

      209. Galima dėl ištuštinimo patogumo technologinių talpų dugną daryti su nedideliu nuolydžiu į parinktą žemiausią dugno vietą. Jei numatomas rezervuaro ištuštinimas siurbliu, šioje žemiausioje vietoje reikia įrengti prieduobį.

      210. Jeigu yra numatyta nuotekų valykloje įrengti kelias lygiagrečias technologines linijas (sekcijas), į jas pritekančių nuotekų srautas gali būti skirstomas naudojant tam sklendes ir uždorius. Šie įtaisai gali būti naudojami nuotekų debitams reguliuoti ir atjungti atskiras linijas (sekcijas).

      211. Aerotankų (biologinių reaktorių), kuriuose vyksta pagrindiniai nuotekų biologinio valymo procesai, skaičius gali būti įvairus priklausomai nuo:

      211.1. nuotekų valyklos projektinio pajėgumo;

      211.2. numatyto pasiekti nuotekų išvalymo, (pvz., organinės anglies junginių sumažinimo, nitrifikavimo, denitrifikavimo, fosforo junginių sumažinimo);

      211.3. būtinybės azoto junginiams šalinti skirtis anoksines zonas (skyrius);

      211.4. būtinybės naudoti krekiklius arba įrengti anaerobines zonas (skyrius) fosforo junginiams (fosfatams) šalinti.

      212. Projektiniai hidraulikos srities sprendiniai turi neleisti susidaryti trumpam, nepakankamam nuotekų pratekėjimo aerotanke keliui.

      213. Valomų nuotekų srauto pratekėjimo aerotanke vyraujanti trajektorija priklauso nuo parinktos valymo technologijos. Naudojant laipsniškąjį aeravimą, nuotekų srautų skirstymo įtaisų (sklendžių, uždorių ir kt.) išdėstymas turi sudaryti galimybę keisti nuotekų srautų skirstymo schemą.

      214. Jeigu nuotekų valyklos projekte numatomos trys ar daugiau sekcijų ir techniniam aptarnavimui bus išjungiama viena sekcija, kitų aerotanko sekcijų pajėgumas, vamzdynai ir kanalai turi būti pakankami priimti visas pritekančias nuotekas.

      215. Siekiant sumažinti bakterijų, sukeliančių veikliojo dumblo išsipūtimą ir pagerinti dribsniavimąsi gerinančių bakterijų augimą, gali būti įrengiamas selektorius – grąžinamojo veikliojo dumblo ir į aerotanką įtekančių nuotekų sumaišymo kamera. Veikliojo dumblo ir nuotekų trumpo kontakto selektoriuje metu jų mišinys turi būti intensyviai maišomas.

      216. Nuotekos į aerotanką ir grąžinamasis veiklusis dumblas į selektorių turi būti įleidžiami vienu metu.

      217. Nuotekų valymo aerotanke proceso pagrindiniai rodikliai yra:

      217.1. veikliojo mišinio drumzlinumas (VMDr) arba organinis veikliojo mišinio drumzlinumas (OVMDr);

      217.2. dumblo amžius;

      217.3. dumblo krūvis (DK arba ODK);

      217.4. dumblo tūrio rodiklis (DTR) arba maišomo dumblo tūrio rodiklis (MDTR).

      218. Aerotanke maišymas gali būti atliekamas aeracijos įtaisais (pursliniais, pneumatiniais aeratoriais), atskirais maišymo įtaisais arba abiejų tipų įtaisais.

      219. Turi būti galimybė kiekvieną maišymo įtaisą išimti iš rezervuaro jo netuštinant.

      220. Aerotanke veiklusis mišinys turi būti maišomas tokiu intensyvumu, kad nenusėstų veiklusis dumblas ir ant rezervuaro dugno nesusidarytų žalingos nusėdusio ir pūvančio veikliojo dumblo krūvos.

      221. Jei aerotanke vyksta nenuolatinis (periodiškas) aeravimas, aeracijos įtaisų pajėgumas turi būti pakankamas, kad, vėl įjungus aeracijos įtaisus, visas nusėdęs veiklusis dumblas būtų pakeltas nuo rezervuaro dugno ir būtų pakibusioje būklėje.

      222. Jei aerotanke yra maišyklės, jos turi sumažinti galimybę rezervuare susidaryti pūvančiam dumblui.

      223. Maišyklės turi būti parenkamos įvertinant valomų nuotekų sudėtį ir numatomą palaikyti aerotanke veikliojo dumblo koncentraciją. Didesnės galios maišytuvai įrengiami tais atvejais, kai prieš valymo veikliuoju dumblu įrenginius nėra pirminio nusodinimo įrenginių.

      224. Jeigu aerotanke nestatomos maišyklės, aeravimo įtaisai turi būti pakankamos galios palaikyti veiklųjį dumblą pakibusioje būklėje, gerai maišyti nuotekas, veiklųjį dumblą ir gerai įterpti deguonį.

      225. Aerotankai ir aeravimo įtaisai turi būti suprojektuoti ir įrengti taip, kad būtų užtikrintas tinkamas veikliojo mišinio maišymas ir ekonomiškas elektros energijos naudojimas.

      226. Naudojant veikliojo mišinio aeravimui deguonį, turi būti:

      226.1. numatytos reikalingos saugos priemonės;

      226.2. įrengta sprogiųjų dujų stebėsenos ir saugos nuo galimo sprogimo įranga;

      226.3. įrengti apie galimą pavojų įspėjantys užrašai.

      227. Pagal aeravimo poreikį reikalinga aeracijos įtaisų galia (kW) turi būti ne mažesnė už veikliojo mišinio tinkamam maišymui reikalingą maišymo įtaisų galią (kW).

      228. Į veikliojo dumblo mišinį tiekiamo suspausto oro sklaidytuvai (difuzoriai) aeravimo rezervuaruose turi būti panerti į vienodą gylį.

      229. Aerotankų aeracijos sistemos tiekiamo deguonies turi pakakti oksiduoti teršalų organinius anglies ir azoto junginius ir patenkinti veikliojo dumblo vidinio kvėpavimo poreikius skaičiuojamoms nuotekų valyklos hidraulinėms ir organinėms apkrovoms.

      230. Projektuojant nuotekų valyklų aeracijos sistemas, jų pajėgumas, aeruojant švarų vandenį, turi būti skaičiuojamas maksimalaus ir minimalaus deguonies pareikalavimo atvejams, įvertinant deguonies pernašos faktorių, kurio reikšmė priklauso nuo valomų nuotekų charakteristikų ir numatyto aeracijos sistemos tipo.

      231. Kad aerotanko veikliajame mišinyje būtų palaikoma reikalinga ištirpusio deguonies koncentracija, turi būti numatyta galimybė, kur tai įmanoma, tiekti kintantį deguonies (oro) kiekį, ypač tais atvejais, kai numatomi žymūs deguonies poreikio svyravimai.

      232. Jeigu nėra įrengtas nepertraukiamas automatizuotas veikliajame mišinyje ištirpusio deguonies koncentracijos matavimas ir reguliavimas, aeracijos įtaisai gali veikti pagal nustatytą programą, kurioje yra numatyta: aeracijos intensyvumas, laiko tarpai tarp aeravimo periodų ir aeravimo periodų trukmės.

      233. Kai yra numatyta, kad tame pačiame aerotanke vyks nuotekų organinių teršalų nitrifikavimas ir denitrifikavimas, aeracijos įtaisų oksidacinis pajėgumas parenkamas pagal numatytą šių įtaisų veikimo trukmę.

      234. Projektuojant aeracijos sistemos automatizuotą valdymą, turi būti numatyta galimybė užtikrinti pakankamą aeravimą aeracijos sistemos valdymo įtaisų sutrikimų atvejais.

      235. Turi būti numatytos priemonės, užtikrinančios pakankamą aeracijos sistemos veikimą esant nepalankioms oro sąlygoms (neigiamoms oro temperatūroms, korozinei aplinkai ir kt.).

      236. Įrengiant aeravimo smulkiais oro burbuliukais aeracijos sistemas, tiekiamas suslėgtas oras turi būti filtruojamas šalinant iš jo dulkių ir alyvos daleles, kurios gali užkimšti aeravimo įtaisus (oro sklaidytuvus).

      237. Jeigu, nutrūkus aeravimui, veiklusis mišinys gali patekti į oro sklaidytuvo vidų, neturi būti naudojamas veikliojo mišinio periodiško aeravimo režimas.

      238. Jeigu yra galimybė ant oro sklaidytuvų susidaryti kalcio karbonato nuosėdoms, turi būti numatytos priemonės jas šalinti rūgštimis.

      239. Projektuojant aeracijos sistemas, turi būti numatyti atsarginiai aeravimo įtaisai. Jie gali būti įmontuoti arba laikomi sandėlyje.

      240. Nuotekų valyklose turi būti dokumentai apie aeracijos sistemos veikimo efektyvumo bandymus ir jų rezultatus. Juose turi būti:

      240.1. pateiktos aerotanko ir jame įrengtos aeracijos sistemos techninės charakteristikos, matmenys;

      240.2. atliktų aeravimo sistemos tyrimų metodikos ir eigos aprašymas;

      240.3. aeracijos sistemos bandymų rezultatų protokolas;

      240.4. duomenys apie bandymų metu nustatytą aeracijos sistemos švaraus vandens nominalią deguoninimo gebą;

      240.5. duomenys apie bandymų metu nustatytą aeracijos sistemos švaraus vandens deguoninimo našumą.

      241. Nuotekų biologinio valymo įrenginiai turi būti apsaugoti nuo galimų hidraulinių perkrovų, įrengiant nuotekų nuleistuvus (persipylimo slenksčius) ir/arba atsargines talpas priimti liūčių metu nuotekas, kurių negali priimti nuotekų valykla.

      242. Turi būti numatyta galimybė veikliojo mišinio kiekį aerotanke kontroliuoti stacionariais arba reguliuojamo aukščio nuleistuvais (persipylimo slenksčiais).

      243. Aerotanko išorinės sienutės viršutinės, virš veikliojo dumblo lygio esančios, dalies aukštis turi būti pakankamas, kad, esant normalioms (ne avarinėms) eksploatavimo sąlygoms, per rezervuaro sienutę nesilietų veiklusis mišinys, t. y. 0,5 m.

      244. Aerotanko veikliojo mišinio paviršiuje gali vešėti siūlinės bakterijos. Kad būtų galima kontroliuoti fizinio, cheminio ir biologinio pobūdžio veiksnius, sukeliančius putojimą (t. y. tuos, kurie sukelia lakiųjų riebiųjų rūgščių ir paviršinių aktyviųjų medžiagų susidarymą aeravimo rezervuare), reikia sumažinti vietų, kuriose galėtų kauptis putos, skaičių.

      245. Reikia vengti putojimo metu susidarančių išplūdų. Jų sulaikymui įrengti stacionarius aptvarus ir naudoti laikinai (periodiškai) paneriamas lentas ir patogiai prieinamus plūdrenų šalinimo įtaisus.

      246. Aerotanke turi būti įrengtos susidariusių plūdrenų (putų) šalinimo priemonės.

      247. Siekiant pagerinti veikliojo dumblo atskyrimą antriniuose nusėsdintuvuose nuo aerotankuose (ypač giliuose) valytų nuotekų, tikslinga įrengti aeruoto veikliojo mišinio degazavimą (oro burbuliukų išskyrimą iš dumblo mišinio).

      248. Veikliojo mišinio degazavimo įrenginio reikalingas paviršiaus plotas ir tūris turi būti pakankamas pasiekti efektyvų vandens ir dujų atskyrimą nuo veikliojo dumblo, net ir maksimalaus nuotekų pritekėjimo į nuotekų valyklą metu.

      249. Veikliojo dumblo degazavimo įrenginys turi būti įrengiamas tarp aerotankų ir antrinių nusodintuvų, kiek galima arčiau pastarųjų.

      250. Veikliojo dumblo degazavimas gali būti atliekamas srautų skirstymo kameroje.

      251. Dengiant aerotankus, tam turi būti naudojamos ardomajam aplinkos poveikiui atsparios medžiagos.

      252. Dengiant aerotankus, reikia įvertinti tai, kad aplinkos ardomasis poveikis konstrukcijoms didėja ten, kur rezervuaruose esantis veiklusis mišinys yra labiau septiškas (paveiktas puvimo procesų) ar kur yra daugiau gamybinių nuotekų.

      253. Dengiant aerotankus, reikia nuo aplinkos ardomojo poveikio apsaugoti rezervuarų sienutes, esančias virš veikliojo mišinio lygio rezervuare, taip pat 0,3 m žemiau galimo minimalaus veikliojo mišinio lygio rezervuare.

      254. Tose vietose, kuriose galimas ardomasis aplinkos poveikis statybinėms konstrukcijoms ir įrangai, turi būti įrengiamas mechaninis vėdinimas.

      255. Naudojant veikliojo dumblo aeravimui vertikalius purslinius aeratorius, turi būti numatytos aerotanko dugno paviršiaus apsaugos priemonės išvengti jo ardymo dėl aeratorių sukeliamos kavitacijos.

      256. Antriniai nusodintuvai turi užtikrinti reikiamą veikliojo dumblo išsiskyrimą iš veikliojo mišinio ir sudaryti tirštinimo zoną veikliajam dumblui, iš kurios jis grąžinamas pakartotinam naudojimui į aerotanką. Nuo antrinių nusodintuvų veikimo veiksmingumo priklauso valytų nuotekų kokybė ir grąžinamojo dumblo koncentracija.

      257. Antriniai nusodintuvai gali būti tokių pagrindinių tipų: su kylančia tėkme, su horizontalia tėkme ir kreivinės formos (separatoriaus) tipo.

      258. Naudojant antriniam nusodinimui sekos biologinius reaktorius (SBR), valytų nuotekų atskyrimas nuo veikliojo dumblo atliekamas toje pačioje talpoje – aerotanke.

      259. Kad antrinių nusodintuvų veikimas būtų efektyvus, reikia siekti optimalaus jų paviršiaus krūvio. Antrinių nusodintuvų veikimo efektyvumas priklauso nuo:

      259.1. aktyviojo dumblo nusėdimo savybių, išreiškiamų dumblo tūrio rodikliu;

      259.2. į antrinius nusodintuvus įtekančio dumblo mišinio koncentracijos;

      259.3. reikalingos valytų nuotekų kokybės;

      259.4. paviršiaus krūvio;

      259.5. antrinio nusodintuvo formos ir gylio.

      260. Antrinio nusodintuvo gylis turi būti pakankamas talpinti veiklųjį dumblą esant įvairiems įrenginio hidrauliniams krūviams.

      261. Antriniuose nusodintuvuose yra šios pagrindinės zonos: įtekėjimo, nusodinimo, valytų nuotekų surinkimo, neutralioji ir dumblo surinkimo bei tirštinimo.

      262. Antrinių nusodintuvų įtekėjimo zona turi užtikrinti:

      262.1. dumblo mišinio įtekėjimo srauto energijos išsklaidymą ir sudaryti sąlygas dumblo dribsniavimuisi;

      262.2. tolygų įtekančiojo dumblo mišinio pasiskirstymą antriniame nusodintuve;

      262.3. dumblo mišinio degazavimą.

      263. Nusodinimo zona turi būti suprojektuota taip, kad ji užtikrintų pakankamą paviršiaus plotą ir gylį nusėsti veikliojo dumblo dalelėms ir išvengti jų pratekėjimo nusodinimo zonoje trumpiausiu keliu.

      264. Valytų nuotekų surinkimo zona turi būti suprojektuota taip, kad būtų:

      264.1. tolygus ir lėtas valytų nuotekų surinkimas iš nusodinimo zonos;

      264.2. sulaikomos ir iš surinkimo zonos šalinamas plūdrenos;

      264.3. iš antrinio nusodintuvo būtų išplukdomas minimalus veikliojo dumblo kiekis.

      265. Veikliojo dumblo surinkimas ir tirštinimas antriniuose nusodintuvuose vyksta skirtingai, priklausomai nuo jų dydžio ir tipo.

      266. Antriniuose nusodintuvuose su bunkeriais apatinėje dalyje dugno nuolydis (horizontalios plokštumos atžvilgiu) turi būti ne mažesnis kaip 500 – kūginės formos ir nemažesnis kaip 600 – piramidinės formos bunkeriuose.

      267. Mažuose antriniuose nusodintuvuose veiklusis dumblas taip pat gali būti surenkamas savitaka, darant bunkerius su šlaitu – 500, esant kūginei dugno formai ir 600 – esant piramidinei dugno formai bei darant slidžius dugno paviršius.

      268. Didelių antrinių nusodintuvų dugnai daromi horizontalūs arba su nedideliu nuolydžiu ir juose įrengiami dumblo grėbimo ir šalinimo įtaisai, kurie gali būti:

      268.1. su grėbimo mentėmis, stumiančiomis nusėdusį dumblą į nusodintuvo centrą (apskritimo formos antriniuose nusodintuvuose) arba nusodintuvo gale (stačiakampės formos antriniuose nusodintuvuose);

      268.2. su dumblo siurbtuvais, įtvirtintais prie besisukančių tiltelių panardintų konstrukcijų, kurie išsiurbia nusodintą dumblą nuo antrinio nusodintuvo dugno.

      269. Antriniuose nusodintuvuose nusodinto dumblo grėbimo įtaisai turi būti įrengti taip, kad būtų galima greitai grąžinti dumblą į aerotanką ir jame būtų palaikoma reikiama veikliojo dumblo koncentracija ir būtų išvengta anaerobinių sąlygų susidarymo.

      270. Dumblo grėbimo mechanizmo judėjimo greitis turi būti nedidelis, kad grėbimo zonoje nesusidarytų turbulentinės srovės.

      271. Turi būti įrengtas įtaisas į antrinio nusodintuvo paviršių išplaukusio dumblo ir plūdrenų nugrėbimui.

      272. Grįžtamojo veikliojo dumblo grąžinimo į aerotanką sistema turi veikti taip, kad jame būtų palaikoma nuotekų biologinis valymo proceso vyksmui reikalinga veikliojo dumblo koncentracija.

      273. Grįžtamojo veikliojo dumblo sistema turi būti įrengta taip, kad būtų galima keisti į aerotanką grąžinamo veikliojo dumblo debitą, tačiau debitų pokyčiai nebūtų staigūs.

      274. Jeigu nuotekų valykloje yra įvairių tipų ir dydžių aerotankai, jiems turi būti įrengtos atskiros veikliojo dumblo grąžinimo iš antrinių nusodintuvų sistemos.

      275. Veikliojo dumblo grąžinimui iš antrinių nusodintuvų į aerotankus gali būti naudojami išcentriniai, sraigtiniai siurbliai, vandenkėliai ir kitokie kėlimo įtaisai, galintys tiekti norimą grįžtamojo veikliojo dumblo kiekį.

      276. Jeigu iš antrinių nusodintuvų veiklusis dumblas yra grąžinamas į biologinius reaktorius, kuriuose yra palaikomos anaerobinės arba anoksinės sąlygos, veikliojo dumblo grąžinimo sistemos turi būti įrengtos taip, kad grįžtamasis veiklusis dumblas nebūtų aeruojamas.

      277. Mažose nuotekų valyklose veikliojo dumblo grąžinimo sistemose, kaip atsarginiai, gali būti naudojami kilnojami siurbliai.

      278. Nuotekų biologinio valymo aeravimo rezervuare metu susidarantis veikliojo dumblo perteklius turi būti šalinamas, kad rezervuare būtų palaikoma reikalinga veikliojo dumblo koncentracija.

      279. Iš valymo veikliuoju dumblu sistemos šalinamo perteklinio veikliojo dumblo masė ir tūris priklauso nuo valomų nuotekų sudėties, naudojamų valymo procesų ir reikalingo veikliojo dumblo amžiaus.

      280. Perteklinis veiklusis dumblas gali būti šalinamas, išleidžiant jį iš grįžtamojo veikliojo dumblo linijos arba išleidžiant dalį veikliojo dumblo iš antrinių nusodintuvų.

       

      Vii SKIRSNIS. ŠVARAUS VANDENS DEGUONINIMAS VALYMO VEIKLIUOJU DUMBLU ĮRENGINIUOSE

       

      281. Švaraus vandens deguoninimo valymo veikliuoju dumblu įrenginiuose tikslas yra netiesioginiu būdu nustatyti, kiek deguonies ištirpins įrenginiuose įrengtos aeracijos sistemos veikiant nuotekų valyklai.

      282. Švaraus vandens deguoninimas naudojamas ir kuriant, tobulinant ir tarpusavyje lyginant įvairius aeracijos įtaisus (aeratorius) ir jų sistemas, nustatant jų techninį pajėgumą tirpinti skystyje oro deguonį, reikalingą biologinio proceso vyksmui valant nuotekas veikliuoju dumblu.

      283. Aeracijos sistemos deguoninimo pajėgumas, t. y. pajėgumas tirpinti oro deguonį švariame vandenyje, yra išreiškiamas švaraus vandens deguoninimo geba (VDG), t. y. deguonies mase, kurią aeravimo sistema arba aeratorius gali standartinėmis sąlygomis įterpti per laiko vienetą į švarų vandenį. VDG yra išreiškiama ištirpinamo deguonies mase kg/h arba kg/d.

      284. Švaraus vandens deguoninimo gebos (VDG) bandymas yra atliekamas naudojant įprastinį dujų – skysčio masės perdavimo bandymą.

      285. VDG bandymas yra atliekamas pašalinus iš švaraus vandens deguonį, įdėjus į jį natrio sulfitą. Vandenyje vykstanti reakcija tarp vandens ir natrio sulfito yra suaktyvinama dedant į vandenį kobalto sulfato. Reakcija vyksta taip:

       

                                         2Na2 SO3 + O2Co => 2Na2 SO4                                (1)

       

      286. Pašalinus iš švaraus vandens deguonį, pradedamas vandens aeravimas ir stebimas bei registruojamas deguonies koncentracijos vandenyje didėjimas. Iš jos didėjimo greičio apskaičiuojama švaraus vandens deguoninimo geba (VDG).

      287. Atliekant VDG bandymą, į aeracijos sistemas tiekiamo oro debito matavimo paklaidos neturi viršyti ± 5 %.

      288. VDG bandymas yra atliekamas tokia tvarka:

      288.1. į švariu vandeniu užpildytą bandymo rezervuarą įdedamas kobalto katalizatorius ir rezervuaras aeruojamas per 1 h;

      288.2. kalibruojami deguonies koncentracijos matavimo įtaisai;

      288.3. reguliavimu pasiekiamas norimas suslėgto oro tiekimo debitas;

      288.4. pradedama registruoti bandymo rezervuaro švariame vandenyje ištirpusio deguonies koncentracija;

      288.5. aerotanke paruošiamas natrio sulfato skiedinys;

      288.6. išjungiama orapūtė (orapūtės), tiekianti suslėgtą orą į aerotanką;

      288.7. natrio sulfido skiedinys paskleidžiamas visame aerotanke;

      288.8. 20 sekundžių įjungiama orapūtė, o po to ji išjungiama;

      288.9. kai ištirpusio deguonies (ID) koncentracija švariame vandenyje nukrenta žemiau 0,5 mg/l, įjungiama orapūtė (orapūtės);

      288.10. kai aeruojamame švariame vandenyje ištirpusio deguonies koncentracija pasiekia 98 % soties koncentraciją, bandymas nutraukiamas;

      288.11. imami vandens ėminiai nustatyti visuminę ištirpusių kietųjų medžiagų koncentraciją ir kobalto koncentracijas.

      289. Deguonies perdavimas iš dujinės fazės į skystąją fazę per ribojantįjį sluoksnį yra išreiškiamas lygtimi:

       

      C = C* – (C* – C0) e(-kL at);                                                 (2)

       

      290. kL a reikšmės yra koreguojamos priimant bandymo meto sąlygas esant standartinėmis, o dydžio  (..teta“) dydį priimant lygiu 1,024:

       

      kL a20 = kL a (20-T)                                                                                       (3)

       

      291. Deguonies soties būklės reikšmė yra priimama tokia, kokia yra standartinėse sąlygose, įvertinant temperatūros koreliacijos koeficientą () ir slėgio korekcijos koeficientą ().

       

      C*20 = C* (1/)                                                                     (4)

       

      292. Švaraus vandens deguoninimo geba (VDG) yra apskaičiuojama įvertinant kta20 dydį, pakoreguotą pagal bandymo metu buvusią temperatūrą, pagal temperatūrą ir slėgį pakoreguotą C*20 reikšmę ir įvertinant švaraus vandens bandymo rezervuare tūrį.

       

      VDG = kl a20 (1/h) • C*20 (g/m3) • V (m3)/1000, kg/h                                      (5)

       

      293. Švaraus vandens deguoninimo našumas (VDN) yra apskaičiuojamas:

       

      VDN = VDG (Voro • Moro), kg/kWh                                                                 (6)

       

      294. Į aeracijos sistemos bandymo protokolą turi įeiti šie skyriai:

      294.1. bendroji dalis;

      294.2. bandymo tikslas;

      294.3. bandymo įranga:

      294.3.1. bandymo rezervuaras ir aeravimo sistema;

      294.3.2. švaraus vandens ėmimo šaltinis.

      294.4. tiekiamo suspausto oro matavimas;

      294.5. bandymui naudojamos orapūtės (orapūčių) charakteristika;

      294.6. deguonies koncentracijų matavimas;

      294.7. naudojamos cheminės medžiagos:

      294.7.1. natrio sulfitas;

      294.7.2. kobalto katalizatorius.

      294.8. bandymo sąlygos ir rezultatai;

      294.9. bandymo duomenų analizė;

      294.10. bandyme dalyvavę asmenys;

      294.11. bandymo garantiniai duomenys.

      295. Prie bandymo protokolo pridedami šie priedai:

      295.1. Priedas 1 – aeratorių išdėstymo bandymo rezervuare schema;

      295.2. Priedas 2 – deguonies matavimo įtaisų išdėstymo bandymo rezervuare schema.

      296. Atliekant švaraus vandens deguoninimo bandymą, yra svarbu:

      296.1. tiksliai laikytis turimų bandymo instrukcijų;

      296.2. gerai nuvalyti bandomus aeratorius (difuzorius) prieš jų bandymą;

      296.3. užtikrinti į bandomąją aeravimo sistemą tiekiamo suslėgto oro debitų matavimo paklaidą, neviršijančią ± 5 %;

      296.4. aeravimo bandymo rezervuaras turi būti užpildytas švariu vandeniu, kokybe prilygstančiu geriamajam vandeniui;

      296.5. turi būti gerai kalibruoti ir patikrinti bandymui naudojami matavimo prietaisai;

      296.6. turi būti tiksliai matuojami vandens lygiai po kiekvieno bandymo.

       

      Viii SKIRSNIS. BIOLOGINIAI PLĖVELINIAI REAKTORIAI. SAUGOS IR PASKIRTIES REIKALAVIMAI

       

      297. Pagrindinė biologinių plėvelinių reaktorių paskirtis – valyti buitines ir komunalines nuotekas.

      298. Pagrindiniai biologinių plėvelinių reaktorių tipai: laistomieji reaktoriai, nardinamieji reaktoriai, reaktoriai su panertu fiksuotu laikmeniu, biologiniai filtrai.

      299. Biologiniuose plėveliniuose reaktoriuose gali būti valomos nuotekos:

      299.1. valytos pirminio valymo įrenginiuose;

      299.2. valytos smulkiose grotose arba sietuose;

      299.3. valytos antrinio valymo įrenginiuose.

      300. Biologiniuose plėveliniuose reaktoriuose yra laikmenys. Tai – tam tikro savitojo paviršiaus inertinė medžiaga, ant kurios auga biologinė plėvelė. Jos mikroorganizmai sukelia ištirpusių, koloidinėje ar pakibusioje būklėje esančių nuotekų dalelių dribsniavimąsi ir biologiškai skaido susidariusius teršalų dribsnius.

      301. Biologiniuose plėveliniuose reaktoriuose procesai gali vykti esant aerobinėms ir/arba anoksinėms ar anaerobinėms sąlygoms. Šių procesų eigoje nuotekų teršalai kontaktuoja su biologine plėvele.

      302. Valant nuotekas biologiniuose filtruose, juose lieka nuotekų kietosios medžiagos.

      303. Laistomuosiuose filtruose valomos nuotekos yra paskleidžiamos filtrų paviršiuje ir sunkiasi jame esančiu nejudamu laikmeniu. Nuotekoms sunkiantis, jose esantys teršalai kontaktuoja su biologine plėvele, susidariusia ant laikmens gabaliukų paviršiaus. Tarp laikmens gabaliukų esantys tarpeliai leidžia vykti laikmens natūraliai aeracijai arba laikmenys yra priverstinai vėdinami. Laistomuosiuose filtruose, turi būti sudaromos palankios sąlygos vystytis didesniems organizmams – pirmuonims, makro bestuburiams, kurie lemia laikmens biologinės plėvelės vystymąsi ir sumažina susidarančio perteklinio dumblo kiekį.

      304. Iš laistomojo filtro kartu su valytomis nuotekomis, ištekančioms perteklinio dumblo dalelėms išskirti turi būti statomi plėvelinio dumblo nusodintuvai.

      305. Nardinamieji reaktoriai (biodiskai) susideda iš diskų arba laikmens paketų, kurie yra įtvirtinti ant horizontalaus besisukančio veleno ir iš dalies panardinti į nuotekas. Sukantis velenui, sudaromos palankios sąlygos ant į nuotekas periodiškai panardinamo laikmens dalių susidaryti ir augti biologinei plėvelei.

      306. Sukantis velenui, bet kuri nardinamojo reaktoriaus biologinės plėvelės dalis yra periodiškai panardinama į nuotekas, vėl iškeliama iš jų ir kurį laiką būna kontakte su oru. Laikmenyje esantys biologinės plėvelės mikroorganizmai valo nuotekas.

      307. Nuotekų valyklose su nardinamaisiais reaktoriais gali būti pirminiai ir antriniai nusodintuvai.

      308. Nardinamieji reaktoriai turi būti suprojektuoti taip, kad iš biologinės plėvelės susidarantis dumblas nutekėtų į vietas, iš kurių būtų galima jį patogiai šalinti.

      309. Reaktoriuose su panertu fiksuotu laikmeniu pritekančios nuotekos turi būti tolygiai paskirstytos laikmenyje. Laikmens aeravimui reikalingas oras tiekiamas orapūte ir paskirstomas per aeravimo vamzdyną. Tiekiamas oras turi būti tolygiai paskirstytas visame fiksuotame laikmenyje.

      310. Reaktoriuose su panertu fiksuotu laikmeniu ir nuotekų denitrifikavimu turi būti įrengta dumblo nuosėdų kaupimosi ant reaktoriaus dugno arba kybančiame sluoksnyje kontrolės sistema.

      311. Reaktoriuose su panertu fiksuotu laikmeniu, kuriuose naudojama atviros struktūros laikmena, paprastai nereikalinga įrengti praplovimo atgaliniu srautu įtaisus, kadangi susidarantis dumblo perteklius yra pašalinamas aeravimu.

      312. Reaktoriuose su panertu fiksuotu laikmeniu praplovimas atgaliniu srautu yra reikalingas, jei naudojama granulių pavidalo laikmena.

      313. Reaktoriuose su fiksuota laikmena nuotekose esančių organinių anglies junginių oksidavimas, nitrifikavimas ir denitrifikavimas, taip pat ir drumzlinumo mažinimas gali būti atliekami viename arba keliuose biofiltravimo etapuose.

      314. Biologiniuose filtruose valomų nuotekų tėkmė gali būti kylanti arba krentanti.

      315. Gali būti numatytas biologinių filtrų atjungimas praplovimui arba jų veikimas gali būti nepertraukiamas, jeigu įrengiama atskira jų praplovimo sistema.

      316. Biologiniuose filtruose laikmena gali būti sunkesnė arba lengvesnė už vandenį.

      317. Projektuojant biologinius plėvelinius reaktorius, reikia įvertinti ir nurodyti:

      317.1. valomų nuotekų sudėties ir užterštumo rodiklius;

      317.2. biologinių plėvelinių reaktorių pajėgumą ir matmenis;

      317.3. kaip bus išvengiama neveikliųjų („negyvųjų“) zonų susidarymo ir kenksmingo dumblo nusėdimo biologiniuose reaktoriuose ir kanaluose;

      317.4. ar yra numatyta įrengti lygiagrečias valymo įrenginių grandis bei sekcijas arba kitas priemones, užtikrinančias reikiamą nuotekų išvalymo lygį sutrikus vienai ar kelioms valymo grandims ar sekcijoms;

      317.5. nusodintuvų (jei įrengiami) paviršiaus plotą, tūrį ir gylį;

      317.6. išskiriamo dumblo apdorojimo ir galutinio šalinimo sprendinius;

      317.7. priemones, siekiant sumažinti aukščių perkryčius nuotekoms pratekant per valymo įrenginius;

      317.8. valymo įrenginių veikimo techninių parametrų matavimo ir kontrolės priemones;

      317.9. naudojamų medžiagų charakteristikas.

      318. Projektuojant biologinius plėvelinius reaktorius, reikia nurodyti:

      318.1. tūrio apkrovą (kg/m3•d pagal BDS5, ChDS, NH3-N arba NO3-N);

      318.2. ploto apkrovą (kg/m2•d pagal BDS5, ChDS, NH3-N arba NO3-N);

      318.3. savitąjį laikmenos paviršių (m2/m3);

      318.4. grąžinamojo veikliojo mišinio kiekį;

      318.5. ploto hidraulinę apkrovą (m3/m2•h);

      318.6. laikmenos praplovimo intensyvumą (mm);

      318.7. laiko tarpą tarp biologinių filtrų praplovimų.

      319. Nuotekų valyklų su biologiniais plėveliniais reaktoriais technologinės schemos gali būti:

      319.1. vienalaipsnės, kuriose nuotekos prateka per vieną biologinį plėvelinį reaktorių ir po jo per antrinį nusodintuvą;

      319.2. dvilaipsnės, kuriose nuotekos prateka per du nuosekliai sujungtus biologinius plėvelinius reaktorius, o antriniai nusodintuvai įrengiami po kiekvieno reaktoriaus arba tik po antrojo reaktoriaus;

      319.3. kaitaliojamo dvigubo filtravimo schemą, kurios esmę sudaro tai, kad tam tikrą laiko tarpsnį į pirmąją biologinių filtrų grupę tiekiamos nusodintos nuotekos, o į antrąją biologinių filtrų grupę tuo metu tiekiamos pirmojoje biofiltrų grupėje valytos nuotekos. Po to sekančiame kitame laiko tarpsnyje nusodintos nuotekos tiekiamos į antrąją biofiltrų grupę, o į pirmąją biofiltrų grupę tuo metu tiekiamos antrojoje biofiltrų grupėje valytos nuotekos. Toks valymui tiekiamų skirtingo išvalymo lygio nuotekų kaitaliojimas apriboja perteklinės biologinės plėvelės susidarymą biologinių filtrų laikmenyje, nes, jei nebūtų nurodyto nuotekų tiekimo kaitaliojimo, pirmojoje biologinių filtrų grupėje susidarytų daug biologinės plėvelės, kas ypač nepageidautina valant koncentruotas nuotekas.

      320. Biologiniuose plėveliniuose reaktoriuose gali būti pasiekiamas įvairus nuotekų išvalymas:

      320.1. daugumos organinių anglies junginių oksidavimas;

      320.2. nitrifikavimas, kuris vyksta taikant nedidelius biologinių filtrų organinių teršalų krūvius arba nitrifikavimui skiriant atskirą biologinių filtrų grupę;

      320.3. denitrifikavimas, kuris susidaro naudojant dviejų grandžių biologinius filtrus. Pirmoji biologinių filtrų grandis (grupė biofiltrų) yra skiriama vykti denitrifikavimui, o antroje – (biofiltrų grupėje) vyksta nuotekų BDS mažinimas ir nitrifikavimas. Taikant tokią dvigrandę valymo schemą, reikia dalį antrojoje grandyje valytų nuotekų grąžinti valymui į pirmosios grandies biologinius filtrus. Yra galimas nuotekų nitrifikavimas ir denitrifikavimas vienagrandėje biologinių filtrų sistemoje, taikant atitinkamus aeracinės sistemos projektinius sprendinius. Kad vyktų nuotekų denitrifikavimas, reikia papildomo anglies junginių tiekimo į biologinių filtrų paskutinę grandį;

      320.4. nuotekų valyklose su biofiltrais gali vykti ir nuotekų fosforo junginių šalinimas naudojant chemikalus ir įleidžiant juos į biofiltre valytas nuotekas jų įtekėjimo į antrinį nusodintuvą vietoje.

      321. Nuotekų apytaka naudojama siekiant:

      321.1. išvengti didelio biologinės plėvelės prieaugio biologinių filtrų laikmenos viršutiniuose sluoksniuose ir dėl to praskiedžiant į biologinį filtrą įtekančias nuotekas;

      321.2. padidinti biologinių filtrų hidraulinį krūvį, pagerinti jų laikmens drėkinimą ir skatinti biologinės plėvelės vystymąsi ne vien tiktai laikmens viršutiniuose, bet ir jo apatiniuose sluoksniuose;

      321.3. padidinti biologinių filtrų laikmens praplovimo intensyvumą.

      322. Valomų nuotekų apytaka biologiniuose filtruose vykdoma perpumpuojant valytas nuotekas.

      323. Biologinių plėvelinių reaktorių laikmena turi turėti reikiamą paviršiaus plotą, ant kurio galėtų augti biologinė plėvelė ir gerai vyktų nuotekų valymas.

      324. Biologiniuose plėveliniuose reaktoriuose tarp laikmens grūdelių turi būti pakankami tarpeliai, kad būtų galima nuo jų nuplauti biologinės plėvelės perteklių, per laikmeną galėtų tekėti nuotekos ir oras.

      325. Biologinių plėvelinių reaktorių laikmena gali būti daroma iš:

      325.1. susmulkintos rūšiuotos mineralinės medžiagos;

      325.2. specialiai formuotų arba įvairios formos plastiko grūdelių;

      325.3. lakštų arba vamzdžių modulių (blokų);

      325.4. lengvų plastikinių modulių, sudarytų iš lakštų arba vamzdžių, kuriuose yra apie 90 % ir daugiau tuštumų.

      326. Biologinių plėvelinių reaktorių laikmenos medžiagos turi būti:

      326.1. atsparios dūlėjimui ir saulės šviesos poveikiui;

      326.2. su paviršiumi, tinkamu laikytis biologinei plėvelei;

      326.3. atsparios nuotekose galinčių būti cheminių medžiagų poveikiui;

      326.4. atsparios biologiniam skaidymui.

      327. Reaktorių su panertu fiksuotu laikmeniu ir biologinių filtrų laikmenų medžiagos turi būti atsparios abrazyviniam poveikiui.

      328. Plastikinių laikmenų medžiagos turi būti atsparios deformacijoms nuo galimų konstruktyvinių krūvių.

      329. Biologinių plėvelinių reaktorių, su fiksuotu laikmeniu, kuriuose nėra atvirkštinio praplovimo, savitojo laikmens paviršiaus plotas turi būti parenkamas atsižvelgiant į įrenginio tipą ir norimą pasiekti valymo efektyvumą.

      330. Intensyviai apkrautų laistomųjų reaktorių, intensyviai apkrautųjų reaktorių su panertu fiksuotu laikmeniu, o taip pat reaktorių su panertu fiksuotu laikmeniu pirmųjų sekcijų savitasis laikmens paviršiaus plotas neturi būti didesnis kaip 100 m2/m3.

      331. Nardinamųjų reaktorių pirmųjų intensyviai apkrautųjų sekcijų savitasis laikmens paviršiaus plotas neturi būti didesnis kaip 150 m2/m3.

      332. Laistomųjų reaktorių, skirtų BDS mažinimui ir nitrifikavimu, tik nitrifikavimui skirtų laistomųjų reaktorių, taip pat reaktorių su panertu fiksuotu laikmeniu paskutinių jų sekcijų savitasis laikmens paviršiaus plotas neturi būti didesnis kaip 200 m2/m3.

      333. Nardinamųjų reaktorių savitasis laikmens paviršiaus plotas neturi viršyti 250 m2/m3.

      334. Nardinamųjų reaktorių su panertu fiksuotu laikmeniu savitasis laikmens paviršiaus plotas neturi viršyti 1000 m2/m3.

      335. Projektuojant biologinius plėvelinius reaktorius, jų krūvių dydžiai parenkami įvertinant reaktoriaus procesų ypatumus, valomų nuotekų užterštumą, vietos klimato sąlygas ir reikalingų valytų nuotekų kokybę.

      336. Nuotekų skirstymui laistomųjų reaktorių paviršiuje palengvinti tikslinga reaktorius daryti apvalios formos plane, tačiau, esant labai ribotam teritorijos plotui, gali būti statomi stačiakampės formos plane reaktoriai.

      337. Nuotekų valyklose, išskyrus labai mažas, atsižvelgiant į sutrikimų galimybę, statomi ne mažiau kaip du laistomieji reaktoriai.

      338. Apskritimo formos plane laistomųjų reaktorių skersmuo neturi viršyti 50 m.

      339. Laistomųjų reaktorių laikmenos sluoksnio storis (gylis) parenkamas įvertinant statybos sklypo savybes, galimus nuotekų valyklos technologinės schemos aukščių perkryčius.

      340. Antriniam valymui skirtų laistomųjų reaktorių laikmens sluoksnio storis turi būti ribose nuo 1,8 m iki 7,0 m.

      341. Nuotekų daliniam valymui skirtų intensyviai apkrautų laistomųjų reaktorių, taip pat nuotekų nitrifikavimui skirtų laistomųjų reaktorių laikmens sluoksnio storis gali būti nuo 4,0 iki 7,0 m.

      342. Gamyklinių laistomųjų reaktorių, skirtų aptarnauti mažas nuotekų valyklas (pavyzdžiui, nuo 51 iki 100 gyventojų) laikmenos sluoksnio storis turi būti ne mažesnis kaip 0,6 m.

      343. Nardinamųjų reaktorių diskų skersmenys būna nuo 0,6 m iki 5 m, o reaktorių velenų ilgis iki 10 m.

      344. Nardinamojo reaktoriaus veleno leidžiamas įlinkis, kai reaktorius yra visiškai užkimštas bioplėvele, neturi viršyti 1/300 dalies veleno ilgio.

      345. Nuotekų pratekėjimo nardinamojo reaktoriaus rezervuare trukmė, pratekant numatytam maksimaliam nuotekų debitui, turi būti ne mažesnė kaip 1 h, arba šio rezervuaro tūris turi būti ne mažesnis kaip 4 l/m2 reaktoriaus diskų paviršiaus ploto.

      346. Laistomųjų reaktorių laikmens sluoksnio gylis gali būti nuo 2 m iki 4 m.

      347. Nuotekų paskirstymas biologinių plėvelinių reaktorių paviršiuje turi būti tolygus.

      348. Laistomuosiuose reaktoriuose nuotekos gali būti paskirstomos stacionariais laistytuvais (išpurškimo antgaliais, taškymo skydeliais) arba judamais (sukamaisiais ar slenkamaisiais) taškytuvais.

      349. Apskritos formos laistomuosiuose reaktoriuose nuotekos skirstomos, išliejant jas sukamaisiais laistytuvais, o stačiakampės formos laistomuosiuose reaktoriuose – stacionariais arba slenkamaisiais nuotekų laistytuvais.

      350. Sukamieji nuotekų laistytuvai turi tolygiai drėkinti visą laistomojo reaktoriaus paviršiaus plotą.

      351. Jeigu nuotekos laistomojo reaktoriaus paviršiuje ištaškomos periodiškai, pertrūkiai tarp laistymų, siekiant neleisti išdžiūti laikmenai, neturi viršyti 30 min.

      352. Nardinamuosiuose reaktoriuose valymo nuotekų įtekėjimo ir valytų nuotekų ištekėjimo vietos turi būti priešinguose reaktoriaus galuose.

      353. Aeruojamuose nardinamuosiuose reaktoriuose valomos nuotekos gali pratekėti kylančios arba krentančios tėkmės trajektorija.

      354. Nuotekų valykloje įrengiant kelis nardinamuosius reaktorius, turi būti užtikrintas tinkamas pritekančių nuotekų paskirstymas tarp jų.

      355. Laistomuosiuose reaktoriuose žemiau jų laikmens įrengiama valytų nuotekų surinkimo sistema neturi kliudyti pritekėti orui po reaktoriaus laikmena. Esant reikalui, laikmenoje gali būti įmontuoti vertikalūs vėdinimo vamzdžiai, pagerinantys oro pritekėjimą į laikmenį.

      356. Intensyviai apkraunamuose laistomuosiuose reaktoriuose kvapų sklidimui sumažinti gali būti įrengiami ventiliatoriai, kurie iš uždaroje talpoje įrengiamų reaktorių siurbia orą ir tiekia jį į oro valymo įtaisus.

      357. Nuotekų valymo procesams reikalingas oras į nardinamuosius reaktorius priteka natūralaus vėdinimo būdu. Virš nardinamųjų reaktorių įrengiami apsauginiai gaubtai neturi kliudyti orui patekti į biologinę plėvelę ant laikmens paviršiaus.

      358. Į nardinamuosius ir laistomuosius reaktorius turi patekti tiek oro, kad jo pakaktų ir esant maksimaliems reaktorių krūviams.

      359. Oro pritekėjimo į nardinamuosius ir laistomuosius reaktorius vietų turi būti pakankamai, kad oras būtų tolygiai paskirstomas ir galėtų patekti į bet kurią laikmens vietą.

      360. Gali būti numatytas oro pritekėjimas vienoje vietoje, įrengiant priemones jo paskleidimui visame nardinamųjų ir laistomųjų reaktorių paviršiuje.

      361. Po nardinamųjų reaktorių turi būti ištekio drumzlių nusodinimo įrenginiai – plėvelinio dumblo nusodintuvai.

      362. Po biologinių filtrų, praplaunamų atvirkštinės tėkmės srautais, ištekio drumzlių nusodinimas nereikalingas.

      363. Po biologinių plėvelinių reaktorių statomų plėvelinio dumblo (antrinių) nusodintuvų gylis turi būti pakankamas, kad būtų sulaikomos iš šių reaktorių ištekėjusios drumzlės.

      364. Plėvelinio dumblo nusodintuvuose valomų nuotekų kylančio srauto greitis turi būti mažesnis už nusodinamų drumzlių nusėdimo greitį.

      365. Plėvelinio dumblo nusodintuvas ir nusodintų drumzlių iš jo šalinimo įtaisai turi būti įrengti taip, kad nusėdusios drumzlės nebūtų drumsčiamos ir negalėtų ištekėti su valytomis nuotekomis.

      366. Plėvelinio dumblo atskyrimas gali būti atliekamas ir būgniniuose filtruose, žolių laukeliuose, laistant arba tvenkiniuose.

      367. Biologinių plėvelinių reaktorių praplovimui panaudotos valytos nuotekos gali būti grąžinamos į pirminius nusodintuvus arba valomos atskirai.

      368. Biologiniai plėveliniai reaktoriai turi būti apsaugoti nuo hidraulinių perkrovų, pavyzdžiui, įrengiant nuleistuvus (persipylimo slenksčius), rezervinius lietaus nuotekų rezervuarus.

      369. Nuotekų valyklos su biologiniais plėveliniais reaktoriaus veikimo patikimumas, ypač nuotekų nitrifikavimas, gali būti pagerintas įrengiant įtekio lyginamuosius rezervuarus.

      370. Nuotekų valykloje su biologiniais plėveliniais reaktoriais įrengiamos smulkios grotos apsaugo nuo nuotekų skirstymo įtaisų ir laikmens užsikimšimo.

      371. Reikia, kad biologinių plėvelinių reaktorių laikmenyje nesikauptų dumblas, nes tai:

      371.1. leistų susidaryti pūvančių nuotekų zonoms;

      371.2. pablogintų nuotekų išvalymo efektyvumą;

      371.3. skleistų nemalonų kvapą;

      371.4. perkrautų įrenginių konstrukcijas.

      372. Plėvelinio dumblo nusodintuvų nuotekų įtakos zonos turi būti suprojektuotos taip, kad jose būtų slopinama įtekančio srauto energija ir tolygiai paskirstytas nuotekų srautas.

      373. Plėvelinio dumblo nusodintuvų nusodinimo zonos turi būti suprojektuotos taip, kad jų paviršiaus plotas ir gylis būtų pakankamas sulaikyti dumblą ir būtų išvengiama nuotekų pratekėjimo nusodintuve trumpiausia trajektorija.

      374. Plėvelinio dumblo nusodintuve valytų nuotekų surinkimo zonų projektiniai sprendiniai turi užtikrinti:

      374.1. tolygų ir lėtą valytų nuotekų išleidimą iš nusodinimo zonos;

      374.2. į nusodintuvo paviršių išplaukusio dumblo sulaikymą ir šalinimą;

      374.3. minimalią leidžiamą plėvelinio dumblo koncentraciją valytose nuotekose.

      375. Plėvelinio dumblo surinkimo ir šalinimo projektiniai sprendiniai turi būti priimami atsižvelgiant į nusodintuvo dydį ir tipą.

      376. Plėvelinio dumblo nusodintuvo dugno nuolydžio kampas (horizonto atžvilgiu) nusodintuvuose su kūgio formos dugnu turi būti ne mažesnis kaip 500 ir ne mažesnis kaip 600 nusodintuvuose su piramidės formos dugnu.

      377. Mažuose plėvelinio dumblo nusodintuvuose dumblas gali būti surenkamas gravitaciniu principu arba darant nusodintuvo dugną su dideliu (500–600) nuolydžiu ir kiek galima slidesniu dugno paviršiumi.

      378. Dideliuose plėvelinio dumblo nusodintuvuose dugnas gali būti su nedideliu nuolydžiu ir dumblo sustūmimo bei šalinimo įtaisais. Galimi tokie dumblo sustūmimo ir šalinimo įtaisai:

      378.1. su dumblo gramdymo mentėmis, nustumiant dumblą į nusodintuvo centrą (apskritimo formos nusodintuvuose) arba nustumiant dumblą į nusodintuvo galą (stačiakampio formos nusodintuvuose), įrengiant jame bunkerius;

      378.2. siurbiantys dumblą nuo nusodintuvo dugno sifono pagalba arba siurbliais, pastatytais ant sukamųjų tiltelių.

      379. Nusodinto plėvelinio dumblo šalinimo įtaisai turi būti suprojektuoti taip, kad jie galėtų greitai pašalinti dumblą, neleidžiant jame susidaryti anaerobinėms sąlygoms.

      380. Nusodinto plėvelinio dumblo grandiklių judėjimo greičiai turi būti nedideli, nesukeliantys turbulentiškumo dumblo grandymo zonoje.

      381. Laistomuosiuose reaktoriuose įrengiami nuotekų laistytuvai, skirti nuotekoms vienodai išlaistyti laistomojo reaktoriaus paviršiuje, būna sukamieji arba slenkamieji.

      382. Sukamieji nuotekų laistytuvai gali būti sukami iš jų išsiliejančių nuotekų sudaromos reaktyvinės jėgos arba sukami elektros pavaros pagalba.

      383. Sukamųjų nuotekų laistytuvų skylučių, iš kurių liejasi nuotekos, skersmenys turi būti nemažesni 20 mm, tačiau skylučių skersmenys gali būti ir mažesni, jeigu prieš laistytuvą yra smulkios grotos.

      384. Sukamųjų nuotekų laistytuvų galuose gali būti nuimami dangteliai, kuriuos nuėmus šalinami laistytuvą užkemšantys nuotekų teršalai.

      385. Nardinamųjų sukamųjų reaktorių rotorių agregatai turi būti atsparūs maksimaliems projektiniams krūviams, kai tuštumos tarp rotorių diskų yra užpildytos biologine plėvele. Be to, sukamųjų reaktorių elektros varikliai, reduktoriai ir guoliai turi atlaikyti padidintus krūvių, sudarančius dideles disbalanso jėgas, būdingas tiems atvejams, kai panerti reaktorių rotoriai ilgesnį laiko tarpsnį būna išjungti ir nesisuka.

      386. Nardinamųjų sukamųjų reaktorių rotorių guoliai turi atlaikyti veleno ašių ekscentriškumą iki 5 mm/m veleno.

      387. Nardinamųjų stacionariųjų reaktorių ir biologinių filtrų praplovimas atgaliniu srautu yra atliekamas naudojant valytas nuotekas, kartais ir oru.

      388. Nardinamųjų stacionariųjų reaktorių ir biologinių filtrų praplovimui reikalingos nuotekos laikomos rezervuare.

      389. Nardinamųjų stacionariųjų reaktorių ir biologinių filtrų praplovimas atgaliniu srautu gali būti vykdomas išlaikant nustatytus laiko tarpus tarp praplovimų arba pagal susidarančius hidraulinius pasipriešinimus nuotekų tėkmei.

      390. Kai nardinamųjų stacionariųjų reaktorių praplovimas atliekamas laikantis nustatytų laiko tarpų, praplovimas atgaliniu srautu pradedamas, kai slėgio nuostoliai reaktoriuje pasiekia kritinį lygį.

      391. Išjungus vieną nardinamąjį stacionarųjį reaktorių, kitų nuotekų valyklos nardinamųjų reaktorių pajėgumas turi būti pakankamas valyti visas pritekančias nuotekas.

      392. Jeigu nardinamųjų stacionariųjų reaktorių ir biofiltrų praplovimas yra periodiškas, turi būti įrengtas lyginamasis rezervuaras, skirtas priimti pritekantį plėvelinį dumblą.

      393. Nardinamųjų stacionariųjų reaktorių ir biofiltrų praplovimas gali būti vykdomas atgaliniu vandens srautu ir suspaustu oru atskirai arba kartu, pagal sudarytą praplovimų programą.

      394. Daugiasluoksnių filtrų praplovimas pagal sudarytą programą turi atlikti ne tik pravalymą, bet ir tinkamą filtruojančiųjų sluoksnių išsidėstymą.

      395. Jei valomos nuotekos su plėveliniu dumblu priteka nepertraukiamai, praplovimų programa yra nereikalinga, nes dalis laikmens yra tiekiama į atskirą praplovimo sistemą.

       

      Ix SKIRSNIS. NUOTEKŲ TVENKINIAI. SAUGOS IR PASKIRTIES REIKALAVIMAI

       

      396. Tvenkiniai turi būti aptverti, kad nebūtų galimybės prie tvenkinių prieiti pašaliniams žmonėms.

      397. Gruntiniai nuotekų tvenkiniai turi būti vandeniui nelaidūs arba mažai laidūs.

      398. Gruntiniuose nuotekų tvenkiniuose skvarbis (filtracijos koeficientas) per 0,3 m storio dugno sluoksnį turi būti ne didesnis kaip 10-8 m/s.

      399. Nuotekų baigiamojo švarinimo tvenkiniuose (kai vykdomas antrinio valymo įrenginiuose valytų nuotekų tolesnis valymas), kuriuose nuotekų išbuvimo trukmė neviršija 10 dienų, dugno skvarbis (filtracijos koeficientas) per 0,3 m storio dugno sluoksnį turi būti ne didesnis kaip 10-7 m/s.

      400. Kiekvieno gruntinio nuotekų tvenkinio laidumas vandeniui (skvarbis) prieš užpildant jį nuotekomis turi būti nustatomas laboratoriniais tyrimais ne mažiau kaip 3 kartus.

      401. Nuotekų tvenkiniai naudojami komunalinių ir buitinių nuotekų pirminiam, antriniam arba tretiniam valymui.

      402. Nuotekų tvenkiniai yra tinkami valyti nuotekas, kurių debitai ir teršalų koncentracijos labai svyruoja (mažų gyvenviečių ir pan.).

      403. Biologinis tvenkinynas yra biologinio nuotekų valymo sistema, susidedanti iš kelių tvenkinių, per kuriuos nuotekos prateka nuosekliai. Pirmasis tvenkinys gali veikti kaip nusodinimo tvenkinys arba kaip anaerobinis tvenkinys. Kitas tvenkinys yra iš dalies aerobinis (fakultatyvinis) tvenkinys, kuriame vyksta anglies ir azoto junginių skaidymas. Kiti tvenkiniai yra nuotekų tretinio valymo įrenginiai. Juose vyksta ir patogeninių mikroorganizmų sumažinimas veikiant saulės radiacijai.

      404. Aeruojamieji tvenkiniai susideda iš ne mažiau kaip dviejų tvenkinių. Viename iš jų, naudojant technines priemones, vyksta dirbtinis aeravimas, o kitas tvenkinys veikia kaip nusodinimo tvenkinys.

      405. Baigiamojo švarinimo tvenkiniai naudojami valytų nuotekų drumzlinumo tolesniam mažinimui.

      406. Tvenkiniai gali būti naudojami kartu su kitų tipų valymo įrenginiais (laistomaisiais reaktoriais, nardinamaisiais reaktoriais ir kt.) tais atvejais, kai tvenkiniai yra perkrauti arba yra reikalingas nuotekų tretinis valymas.

      407. Prieš valant nuotekas tvenkiniuose, jos gali būti valomos parengtinio valymo įrenginiuose.

      408. Prieš valant nuotekas aeruojamuose tvenkiniuose, jos turi būti valomos grotose arba sietuose.

      409. Turi būti galimybė mašinoms privažiuoti prie bet kurios tvenkinių vietos atlikti jų krantų priežiūrą, nupjauti žoles, šalinti iš tvenkinių dumblą.

      410. Gruntiniai tvenkiniai turi būti sandarūs ir visiškai užpildyti valomomis nuotekomis iki numatyto lygio.

      411. Projektuojant nuotekų valymo tvenkinius, reikia įvertinti šias sąlygas:

      411.1. ar vietos klimato sąlygos leidžia įrengti kaskadinę nuotekų nuoseklaus valymo biologiniuose tvenkiniuose sistemą – aerobinius tvenkinius, švarinimo tvenkinius;

      411.2. galimybę įrengti ne mažiau kaip 1 m gylio tvenkinius (įvertinant ir nusėdusio dumblo užimamą dalį prieš valant tvenkinį). Tai svarbiausia nusodinimo ir anaerobiniams tvenkiniams;

      411.3. nuotekų įleidimo ir išleidimo vietų išdėstymą įvertinant nusodinto dumblo lygį, priėjimus ir privažiavimus prie tvenkinių dėl jų valymo;

      411.4. dumblo iš tvenkinių šalinimo dažnumą;

      411.5. aeruojamųjų tvenkinių aeravimo įtaisų tipą, kiekį ir pajėgumą, tinkančius numatytam tvenkinio gyliui, įvertinant galimą tvenkinio dugno ardymą;

      411.6. siekiant nuotekų valymo tvenkinio tūrio valomojo pajėgumo maksimalaus išnaudojimo, valomų nuotekų įleidimo ir išleidimo vietos turi būti kuo toliau viena nuo kitos (pavyzdžiui, pratekant nuotekoms stačiakampio formos tvenkinyje įstrižainės trajektorija);

      411.7. parenkant baigiamojo valytų nuotekų švarinimo tvenkinio gylį, reikia panaudoti galimą saulės radiacijos poveikį, kartu įvertinant ir radiacijos sukeliamą intensyvų dumblių vystymąsi bei jų poveikį vandens telkiniams – valytų nuotekų priimtuvams;

      411.8. galimus nuotekų dumblo šalinimo ir apdorojimo būdus;

      411.9. nuotekų debitų padidėjimo liūčių metu poveikį valymo įrenginiams (esant mišriems arba pusatskiriams nuotakynams).

      412. Vandeniui nelaidžios sintetinės plėvelės, kuriomis išklojami nuotekų tvenkiniai, turi būti atsparios trinčiai ir ultravioletinių spindulių poveikiui.

      413. Išklojant tvenkinius sintetine plėvele turi būti numatytos priemonės prieš dujų kaupimąsi po plėvele.

      414. Tvenkinių dugno dangos sintetinių plėvelių storis turi būti ne mažesnis kaip 3 mm.

      415. Tvenkinių dugno hidroizoliavimui naudojant molį, jo sluoksnio storis turi būti ne mažesnis kaip 0,3 m.

      416. Projektuojant tvenkinius, turi būti numatytos priemonės apsaugoti nuo pažeidimo jų dugno hidroizoliacinius sluoksnius tuštinant tvenkinius arba pakilus gruntinio vandens lygiui.

      417. Gruntinių nuotekų tvenkinių šlaitų statumas neturi būti didesnis kaip 1:2, o šlaitai turi būti apsaugoti nuo griuvimo dėl paplovimo.

      418. Aeruojamuosiuose nuotekų tvenkiniuose šlaitai turi būti specialiai apsaugoti tose vietose, kuriose galimas paplovimas dėl aeratorių sukeliamo bangavimo, stiprinant šlaitų viršutines dalis, esančias 0,3 m aukščiau ir 0,3 m žemiau vandens lygio tvenkiniuose.

      419. Molio sluoksniu apsaugotų tvenkinių šlaitų statumas turi būti ne didesnis kaip 1:3, o molio šlaitai apsaugoti nuo sutrūkinėjimo (pvz., išdžiūvus).

      420. Įrengiant kelis tvenkinius, pirmajame (pagal nuotekų pratekėjimo kryptį) tvenkinyje, nuotekų įtekėjimo zonoje, turi būti priemonės sulaikyti ir lengvai pašalinti išplūdas.

       

      x SKIRSNIS. MECHANINIO FILTRAVIMO ĮRENGINIAI

       

      421. Nuotekų mechaninio filtravimo įrenginiai yra:

      421.1. grūdėtos medžiagos filtrai (nejudantys ir judantys);

      421.2. sietai (mikrokoštuvai ir būgniniai filtrai);

      421.3. kylančios tėkmės filtrai (žvyro, tinkliniai, šepetiniai);

      421.4. žolės sklypeliai.

      422. Filtravimo įrenginiuose smulkios nuotekų drumzlės yra sulaikomos vykstant mechaniniam filtravimui (nevykstant biologinio valymo procesams).

      423. Filtravimo įrenginiuose aeravimas yra skirtas oro srautu pašalinti nuotekų priemaišų kietąsias daleles, sulaikytas vykstant filtravimui.

      424. Filtravimo įrenginiai gali būti suprojektuoti ir šalinti iš nuotekų fosfatus.

      425. Grūdėtos medžiagos nejudantys filtrai gali būti su kylančia ar krentančia tėkme.

      426. Grūdėtos medžiagos nejudančiuose filtruose, nuotekoms sunkiantis per filtruojantį sluoksnį, nuotekų kietosios dalelės sulaikomos visame sluoksnyje.

      427. Filtravimosi greitis grūdėtuose nejudančiuose filtruose yra didelis, juose greitai kaupiasi sulaikomos nuotekų kietosios dalelės, didėja pasipriešinimas filtravimuisi (didėja slėgio nuostoliai). Nuotekų tiekimas į filtrus turi būti periodiškai nutraukiamas ir filtrai praplaunami naudojant filtruotas nuotekas, kartais ir oro srautus. Filtrai plaunami kylančiais srautais praplaunant visą filtrą ir tiekiant į juos valytas nuotekas siurbliais arba sifonu.

      428. Nejudančio grūdėto filtro praplovimas gali būti atliekamas ir virš filtro paviršiaus judančiu praplovimo vežimėliu.

      429. Nepertraukiamo veikimo grūdėtos judančios medžiagos filtruose žemyn tekančia arba kylančia kryptimi tiekiamos nuotekos sunkiasi per mineralinės medžiagos sluoksnį, kuriame sulaikomos nuotekų kietosios dalelės. Vandenkėliu (erliftu) filtruojanti užteršta grūdėta medžiaga iš apatinės filtro dalies pakeliama, praplaunama ir išleidžiama ant filtro paviršiaus. praplovimo dėka galimas nepertraukiamas filtro veikimas.

      430. Mikrokoštuvai ir būgniniai filtrai yra ant horizontalios ašies besisukantys cilindrai, kurių filtruojamąjį paviršių sudaro sietas arba audeklas. Filtruojantis cilindras yra patalpintas rezervuare, į kurį tiekiamos valomos nuotekos. Būgniniai filtrai yra iš dalies arba visai panerti į filtruojamas nuotekas, o mikrokoštuvų cilindro panėrimas į nuotekas – apie du trečdaliai cilindro skersmens.

      431. Mikrokoštuvuose valomos nuotekos iš cilindro vidaus teka per filtruojamąjį (košiantįjį) cilindro paviršių, o būgniniuose filtruose valomos nuotekos filtruojasi per išorinį cilindro (būgno) paviršių į cilindro vidų.

      432. Virš mikrokoštuvo cilindro paviršiaus yra įrengti žemyn nukreipti filtruojančiojo cilindro praplovimo antgaliai, iš kurių trykštančios filtruotų nuotekų čiurkšlės išstumia filtruojančiojo cilindro paviršiuje įstrigusias valomų nuotekų kietąsias daleles, kurios kartu su praplovimo vandeniu, nukrenta į besisukančio cilindro viduje įrengtą surinkimo lataką.

      433. Būgninių filtrų viduje esantys filtruojančio cilindro paviršiaus praplovimo antgaliai yra nukreipti horizontalia kryptimi ir išdėstyti arti cilindro audinio paviršiaus. Siurblių į praplovimo antgalius tiekiamos filtruotų nuotekų čiurkšlės išstumia filtruojančiame audinyje sulaikytas teršalų kietąsias daleles į rezervuarą, pripildytą filtruojamų nuotekų, ir taip praplaunamas filtruojantis cilindro audinys. Būgniniai filtrai sukasi ir jų filtruojančio audinio periodiško praplovimo metu.

      434. Kylančios tėkmės filtrai yra negilūs rezervuarai, su filtruojančia medžiaga viduje. Filtruojanti medžiaga yra sudėta į skylėtą padėklą, panertą į nevalytas nuotekas. Nuotekoms tekant kylančia tėkme per filtruojančiąją medžiagą, vyksta nuotekų drumzlių dribsniavimasis. Susidarę dribsniai nusėda ant filtro rezervuaro dugno, esančio žemiau filtracinės medžiagos padėklo, arba sunkiasi per filtruojantįjį sluoksnį ir yra jame sulaikomi.

      435. Kylančios tėkmės filtrai gali būti atskiri filtravimo įrenginiai arba būti, kaip priedas, įmontuoti esamuose antriniuose nusodintuvuose, arti nuotekų paviršiaus ir netoli nusodintuvų nuotekų persipylimo slenksčių.

      436. Kylančios tėkmės filtruose sulaikytos nuotekų kietosios dalelės šalinamos nutraukus nuotekų tiekimą į juos, o po to, pažeminus nuotekų lygį iki filtruojančios medžiagos apačios lygio, valytų nuotekų čiurkšle praplaunant filtro medžiagą ir ją palaikančio padėklo apačią. Iš filtro išplautas dumblas nusėda ant filtro rezervuaro dugno ir yra nugriebiamas arba savitaka nuteka į dumblo kanalą, iš kurio dumblas išleidžiamas arba išsiurbiamas.

      437. Naudojant filtravimui žolės sklypelius, nuotekos teka per turintį nedidelį nuolydį, žole užsėtą sklypelį. Nuotekų kietosios dalelės yra sulaikomos žolėje ir palengva biologiškai suyra arba tampa gruntu.

      438. Projektuojant mechaninius nuotekų filtrus, reikia įvertinti reikalingo ploto dydį, valomų nuotekų charakteristikas, debitus ir jų kitimus, reikalingą valytų nuotekų kokybę, reikalingą filtrų priežiūros apimtį.

      439. Nuotekų mechaninis filtravimas turi būti naudojamas tik kaip antrinio valymo įrenginiuose valytų nuotekų kietųjų dalelių atskyrimo priemonė.

      440. Projektuojant nuotekų valymo mechaninio filtravimo įrenginius, reikia įvertinti:

      440.1. nuotekoms valyti naudojamo antrinio valymo įrenginių tipą ir efektyvumą;

      440.2. reikalingą nuotekų mechaninio filtravimo įrenginių pajėgumą ir matmenis;

      440.3. galimus filtravimo įrenginiuose valytų nuotekų kokybės kitimus, įrenginių hidraulines ir drumzlių apkrovas;

      440.4. neveikiančių zonų filtruose ir kenksmingų nuosėdų susikaupimo rezervuaruose bei kanaluose išvengimo galimybes;

      440.5. būtinumą įrengti keletą to paties tipo įrenginių ar kitų techninių priemonių, kad būtų užtikrinta reikalinga valytų nuotekų kokybė tais atvejais, kai sutrinka ar nutrūksta vieno ar kelių filtravimo įrenginių veikimas;

      440.6. plovimo nuotekų galutinio apdorojimo ir šalinimo galimybes;

      440.7. procesų techninių parametrų matavimo ir kontrolės priemones.

      441. Projektuojant mechaninio filtravimo įrenginius, reikia nagrinėti ir parinkti:

      441.1. filtravimo įrenginių tūrines apkrovas (m3/m2•d);

      441.2. filtravimo įrenginių apkrovas drumzlėmis (kg/m3•d);

      441.3. filtruojančios medžiagos grūdelių ar tuštumų tarp jų dydį;

      441.4. maksimalų nuotekų poreikį filtrų praplovimui, išreiškiamą procentais nuo valomų nuotekų kiekio;

      441.5. filtravimo įrenginių praplovimo periodiškumą, reikalingą normaliam jų veikimui;

      441.6. filtrų praplovimui naudotų nuotekų apdorojimą, užtikrinantį tinkamą sulaikytų kietųjų dalelių šalinimą;

      441.7. tinkamą pritekančių nuotekų apdorojimą tuo metu, kai vyksta filtrų praplovimas.

      442. Filtruojanti medžiaga turi turėti didelį filtravimo paviršių su mažomis akutėmis arba tuštumomis, kuriomis tekės nuotekos ir kuriose bus sulaikomos jų drumzlės.

      443. Filtruojanti medžiaga turi sudaryti kuo mažesnius pasipriešinimus nuotekoms pratekėti.

      444. Turi būti numatytos priemonės praplauti filtravimo paviršius atgaliniais nuotekų srautais arba plautuvu.

      445. Filtravimo įrenginiuose valytose nuotekose kinta koloidinėje ir ne koloidinėje būklėje esančių teršalų santykis. Mikrokoštuvų naudojimas tokiems teršalams šalinti yra mažiau tinkamas, negu kitų tipų filtravimo įrenginių naudojimas.

      446. Parenkant tinkamiausius mechaninio filtravimo procesus, turi būti atlikti įvairių galimų naudoti procesų bandymai ir nustatyta, kokią galima pasiekti valytų nuotekų kokybę.

      447. Parenkant filtruojančiąją medžiagą, reikia įvertinti:

      447.1. galimą jos naudojimo trukmę;

      447.2. valomų nuotekų rodiklius;

      447.3. reikalavimus dėl filtruojančiosios medžiagos pakeitimo;

      447.4. filtruojančiosios medžiagos pakeitimo patogumą;

      447.5. filtruojančiosios medžiagos patvarumą dūlėjimo ir saulės radiacijos poveikio požiūriais;

      447.6. patvarumą veikiant koroduojančioms ir cheminėms medžiagoms;

      447.7. atsparumą biologiniam skaidymuisi;

      447.8. atsparumą nuotekų abrazyvinių dalelių poveikiui filtro atgalinio praplovimo metu;

      447.9. tinkamiausią filtro medžiagos akučių dydį.

      448. Mechaniniams filtrams naudojama grūdėtoji medžiaga gali būti:

      448.1. rūšiuota natūrali mineralinė medžiaga;

      448.2. iš plastikinių tam tikros (taisyklingos) formos gabaliukų;

      448.3. iš plastikinių įvairių (netaisyklingų) formų gabaliukų.

      449. pageidautina, kad filtruojančioji grūdėtoji medžiaga, būtų sferinės formos ir ji būtų sudaryta iš vienodo arba artimo dydžio gabaliukų ir būtų sudarytas didelio poringumo filtruojančios medžiagos sluoksnis su slidžiu dalelių paviršiumi, kurį galima lengviau praplauti.

      450. Filtro grūdėtosios medžiagos grūdelių dydis, grūdelių išsidėstymas pagal dydį ir filtruojančio sluoksnio storis turi būti parenkami įvertinant valomų nuotekų charakteristikas ir reikalavimus valytoms nuotekoms.

      451. Negiliems (0,3–0,5 m gylio) dvisluoksniams grūdėtosios medžiagos filtrams grūdelių dydis yra nuo 0,5 mm iki 0,8 mm (vieno sluoksnio) ir nuo 0,6 mm iki 1,2 mm (kito sluoksnio).

      452. Giliems (nuo 1,6 m iki 3,0 m) dvisluoksniams statiniams ir judančios filtruojančiosios medžiagos filtrams plačiausiai naudojami grūdelių dydžiai yra nuo 1,0 mm – 2,0 mm (vieno sluoksnio) iki 2,0 mm–4,0 mm (kito sluoksnio).

      453. Daugiasluoksniams mechaniniams filtrams naudojamos filtruojančiosios medžiagos turi būti įvairių rūšių ir įvairaus sunkumo, kas sudaro galimybę nuotekų kietosioms dalelėms prasiskverbti tarpeliais tarp grūdelių per visą filtro storį ir tuo padidinti filtravimosi trukmę.

      454. Mikrokoštuvų ir būgninių filtrų filtruojantieji paviršiai gali būti pagaminti iš :

      454.1. nerūdijančio plieno tinklelio;

      454.2. austinio tinklelio, uždėto ant cilindro būgno.

      455. Mikrokoštuvų filtruojančiojo tinklelio akučių dydis yra ribose nuo 65 m iki 15 µm.

      456. Kylančiosios tėkmės filtrų filtruojančiojo sluoksnio storis būna nuo 100 mm iki 300 mm. Projektuojant reikia įvertinti filtro gylio įtaką jo atgaliniam praplovimui.

      457. Kylančios tėkmės filtrams naudojamos medžiagos:

      457.1. žvyras (nuo 6 mm iki 25 mm);

      457.2. pleištinio skerspjūvio vielos tinklelis;

      457.3. plastmasinis/nailoninis tinklelis;

      457.4. poliuretano/putų lakštai.

      458. Mechaniniam filtravimui naudojant žolės sklypelius, tinka bet kurios rūšies žolė.

      459. Vykdant mechaninį filtravimą, filtruose susikaupia sulaikytosios nuotekų kietosios dalelės, kurios užkemša tarp filtro grūdelių esančius tarpelius, didėja hidraulinis pasipriešinimas filtruojamų nuotekų tėkmei, blogėja filtruotų nuotekų kokybė. Filtruojančiąją medžiagą reikia praplauti, atstatant jos pirmykštį filtracinį pajėgumą.

      460. Filtrų praplovimui atgaliniu srautu galima sunaudoti iki 10 % nuotekų vidutinio paros debito, nes didesni nuotekų kiekiai sudarytų ženklią nuotekų valyklos papildomą hidraulinę apkrovą.

      461. Grūdėtosios medžiagos filtrų praplovimas atgaliniu srautu yra atliekamas naudojant tam valytas nuotekas ir (dažnai) orą.

      462. Grūdėtosios medžiagos filtrų praplovimui reikalingos valytos nuotekos turi būti laikomos rezervuare.

      463. Grūdėtosios medžiagos filtrų praplovimas atgaliniu srautu atliekamas nustatytais reguliariais laiko tarpsniais arba reaguojant į iki nustatytos ribos padidėjusį filtro hidraulinį pasipriešinimą valomų nuotekų tėkmei.

      464. Praplaunant grūdėtosios medžiagos filtrą nustatytais reguliariais laiko tarpais, praplovimas turi būti pradėtas, kai slėgio nuostoliai filtre pasiekia nustatytą kritinę ribą, kurią viršijus nuotekos nebūtų išvalomos.

      465. Nuotekų valykla turi būti suprojektuota taip, kad, išjungus vieną grūdėtosios medžiagos filtrą, kiti filtrai galėtų priimti visą nuotekų valyklos apkrovą ir išvalyti nuotekas iki projektinio lygio.

      466. Jeigu grūdėtosios medžiagos filtrų praplovimas vykdomas periodiškai, turi būti įrengtas išlyginamasis rezervuaras iš filtro praplovimo metu šalinamam dumblo vandeniui kaupti.

      467. Nuotekų valykloje turi būti naudojama grūdėtosios medžiagos filtrų praplovimo programa, nes praplovimas nuotekomis ir oru gali vykti atskirai arba vienu metu.

      468. Naudojant daugiasluoksnį grūdėtosios medžiagos filtrą, jo praplovimo programa turi užtikrinti dvi funkcijas – filtro medžiagos valymą ir filtro sluoksnių išdėstymo struktūros palaikymą.

      469. Naudojant judančios grūdėtos medžiagos filtrus (nepertraukiamo veikimo filtrus), jų praplovimo programa yra nereikalinga, nes juose dalis filtruojančios medžiagos yra nuolat praplaunama.

      470. Grūdėtosios medžiagos filtrų su nejudančia ir judančia įkrova praplovimo intensyvumas turi būti pakankamas iki minimumo sumažinti biologinį dumblo formavimąsi ant filtruojančiosios medžiagos paviršiaus, nes tai sumažintų medžiagos savitąjį sunkį ir sudarytų sąlygas filtruojančiajai medžiagai ištekėti iš filtro kartu su filtruotomis nuotekomis.

      471. Projektuojant mikrokoštuvus ir būgninių filtrų praplovimo sistemas, reikia spręsti šiuos klausimus:

      471.1. sudaryti sąlygas optimaliam slėgiui visame filtruojančio sieto ar audinio paviršiuje;

      471.2. siekti kuo mažesnio praplovimui naudojamų nuotekų kiekio;

      471.3. sudaryti mikrokoštuvų ir būgninių filtrų sukimosi greičių ir praplovimo siurblių veikimo kontrolės galimybę;

      471.4. numatyti priemones, apsaugančias nuo būgninių filtrų, praplovimo siurblių ir vamzdynų užsikimšimo;

      471.5. parinkti tinkamą mikrokoštuvo viduje esančio latako, skirto nuo filtruojančio tinklelio nuplautų teršalų surinkimui, nuolydį;

      471.6. parinkti tinkamą įrangą mikrokoštuvo tinklelyje sulaikytų teršalų periodiškam intensyviam šalinimui, numatant galimybę panaudoti tinklelio valymui ir chemikalus bei orą;

      471.7. parinkti geros konstrukcijos neužsikemšančius antgalius, iš kurių praplaunamas filtruojantis audinys ar tinklelis;

      471.8. ar reikalingas švitinimas UV lempomis siekiant išvengti biologinio dumblo susidarymo filtruose;

      471.9. numatyti eksploatacijos techninius rodiklius – pasipriešinimus filtruose, filtrų praplovimui reikalingo vandens kiekį, praplovimų periodiškumą, laiko tarpsnį tarp filtruojančiojo audeklo pakeitimų.

      472. Būgniniuose filtruose, siekiant užtikrinti tinkamą filtravimo efektyvumą, reikia reguliariai keisti filtruojantįjį audinį.

      473. Kai kylančios tėkmės filtre labai padidėja hidrauliniai pasipriešinimai arba pablogėja filtruotų nuotekų kokybė, filtras turi būti išjungtas ir praplautas atgaliniu srautu.

      474. Kylančios tėkmės filtrai praplaunami išleidus iš jų nuotekas žemiau perforuoto padėklo ir praplaunant atgaliniu srautu filtruotų nuotekų čiurkšlėmis filtro išorinius paviršius.

      475. Turi būti numatytos priemonės pašalinti teršalų kietųjų medžiagų daleles, kurios kylančios tėkmės filtruose nusėdo jų apatinėje dalyje. Galimos tokios priemonės ir techniniai sprendiniai:

      475.1. filtrų rezervuarų sienučių nuolydis (horizonto atžvilgiu) turi būti ne mažesnis kaip 550;

      475.2. įrengti dumblo grandiklius;

      475.3. įrengti dumblo surinkimo kanalą;

      475.4. įrengti dumblo siurblį;

      475.5. įrengti vakuuminę dumblo šalinimo sistemą.

      476. Įrengiant mechaniniam filtravimui žolės sklypelius, reikia numatyti tai, kad reikia periodiškai nutraukti nuotekų išleidimą į žolės sklypelius ir sudaryti sąlygas grunto aeravimui, žolės pjovimui ir atžėlimui.

      477. Nupjauta žolė turi būti pašalinta iš žolės sklypelių prieš atnaujinant nuotekų tiekimą į juos.

      478. Grūdėtosios medžiagos filtrai gali būti stačiakampės formos plane arba apskritimo formos.

      479. Stačiakampės formos grūdėtosios medžiagos filtrų kraštinių santykis turi būti ne mažesnis kaip 2:1.

      480. Grūdėtosios medžiagos filtruose filtruojančiosios medžiagos sluoksnio aukštis turi būti nuo 0,3 m iki 0,5 m sekliems filtrams ir nuo 1,0 m iki 3,0 m giliems filtrams.

      481. Grūdėtosios medžiagos filtrai su judančia filtruojančiąja įkrova paprastai yra apskritimo formos plane. Jų skersmenys būna nuo 2 m iki 4 m, o gyliai – nuo 1 m iki 2,5 m.

      482. Grūdėtosios medžiagos rezervuarų sienučių aukštis virš filtruojančiosios medžiagos paviršiaus turi būti toks, kad talpintų ant įkrovos paviršiaus leidžiamų (filtruojamų) nuotekų sluoksnį.

      483. Paprastai įrengiami ne mažiau kaip trys grūdėtosios medžiagos filtrai su nejudančia įkrova. Tai leidžia, išjungus vieną filtrą, kitą filtrą tuo metu naudoti, o trečiąjį filtrą – valyti.

      484. Įrengiant grūdėtosios medžiagos filtrus su judančia filtruojančiąja įkrova, turi būti ne mažiau kaip du filtrai. Vienas iš jų veikiantis, o antrasis – atsarginis.

      485. Mikrokoštuvų ir būgninių filtrų būgnai būna nuo 1 iki 3 m skersmens ir iki 5 m ilgio.

      486. Mikrokoštuvų ir būgninių filtrų sukimosi greitis būna iki 0,5 m/s arba nuo 2 aps./min. iki 4 aps./min.

      487. Turi būti įrengiami ne mažiau kaip du mikrokoštuvai ar būgniniai filtrai. Vienas jų – atsarginis.

      488. Kylančios tėkmės filtruose nuotekos filtruojamos per 100 – 300 mm storio filtruojantįjį sluoksnį.

      489. Turi būti įrengti ne mažiau kaip du kylančios tėkmės filtrai. Vienas jų – atsarginis.

      490. Nuotekų mechaniniam filtravimui naudojant žolės sklypelius, turi būti įrengiami ne mažiau kaip du sklypeliai.

      491. Žolės sklypelių dydžiai turi būti ribose nuo 0,1 ha iki 3 ha. Jų forma priklauso nuo vietos sąlygų. Daugiausia naudojami stačiakampės formos žolės sklypeliai.

      492. Žolės sklypeliai turi būti atskirti vienas nuo kito ne mažiau kaip 0,3 m aukščio sienutėmis arba pylimėliais.

      493. Mechaninio filtravimo įrenginių sėkmingo veikimo sąlyga yra tolygus valomų nuotekų paskleidimas visame įrenginių filtruojančiajame paviršiuje.

      494. Projektuojant mechaninio filtravimo įrenginius su filtruojančiosios medžiagos praplovimu, reikia spręsti:

      494.1. filtruotų nuotekų surinkimo būdo parinkimą, numatant jas naudoti filtro praplovimui;

      494.2. oro , naudojamo filtrui praplauti, tiekimo reikalingumą ir parinkti tam techninius sprendinius;

      494.3. filtro praplovimui panaudotų nuotekų nepertraukiamą grąžinimą į nuotekų valyklą, siekiant kuo mažesnio nuotekų poveikio aplinkai.

      495. Nuotekų tiekimo ir skirstymo grūdėtos filtruojančios medžiagos įrenginiuose tinklas turi būti suprojektuotas taip, kad tiekiamos nuotekos kuo mažiau drumstų filtruojančiosios medžiagos paviršių. Nuotekos gali būti paskirstomos per persipylimo slenksčius ir kanalų tinklą arba įrengiant kiauravamzdžių tinklą.

      496. Grūdėtosios medžiagos filtrai gali būti įrengiami ant sukiaurintų padėklų ir turėti nuotekų skirstymo vamzdyną su nuotekų išleidimo antgaliais (purkštuvais) arba turėti nuotekų skirstymo sistemą su čerpėmis, per kurią nuotekos nuteka į filtruojančiąją medžiagą ir teka ja žemyn arba nuotekos nuteka į kylančios tėkmės filtrus.

      497. Kylančios tėkmės filtruose filtruotos nuotekos gali tekėti filtruojančiosios medžiagos paviršiumi mažu greičiu, kuo mažiau drumsdamos filtruojančiąją medžiagą arba siekiant išvengti filtruojančiosios medžiagos grūdelių išnešimo, filtro paviršiuje yra plūduriuojančios medžiagos (lengvi plastikai ar pan.) sluoksnis, kuris neleidžia išplukdyti iš filtro grūdėtąją filtruojančiąją medžiagą kartu su valytomis nuotekomis.

      498. Būgniniuose filtruose gali būti įranga, skirta surinkti ir šalinti filtruotų nuotekų susidribsniavusias kietųjų medžiagų daleles.

      499. Kylančios tėkmės filtruose valomos nuotekos turi būti tolygiai paskirstytos po filtruojančiosios medžiagos sluoksniu.

      500. Kylančios tėkmės filtruose su žvyro sluoksniu nuotekų įtekėjimo į filtrą vietoje statomi atmušai, nukreipiantys nuotekų tėkmę po žvyro įkrovos sluoksniu. Atmušo apačia turi būti bent 300 mm žemiau sukiaurintų plokščių, ant kurių yra sukrauta filtruojančioji žvyro įkrova. Atmušo viršus turi būti bent 75 mm aukščiau nuotekų ištekėjimo iš filtro slenksčio, o atmušo apačia – ne mažiau kaip 225 mm žemiau šio slenksčio. Tai neleidžia filtro praplovimo metu filtruojančiai medžiagai ištekėti iš filtro. Atmušo galai turi būti įtvirtinti filtro sienučių grioveliuose.

      501. Filtruotų nuotekų ištekėjimo iš kylančios tėkmės filtro slenksčio viršus turi būti apie 300 mm aukščiau filtruojančiosios įkrovos. Toks konstruktyvinis sprendimas neleidžia, pučiant stipriam vėjui, išplauti iš filtruojančiosios medžiagos sulaikytas teršalų kietąsias daleles.

      502. Į žolės sklypelius filtravimui įtekančių nuotekų srautas turi būti kuo tolygiau paskirstytas visame žolės sklypelyje. Tam gali būti įrengiami skirstymo kanalai su slenksčiais arba kiauravamzdžiai (perforuoti vamzdžiai).

      503. Žolės ploteliai turi būti su 1 % – 2 % nuolydžiu.

      504. Molio gruntuose, siekiant išvengti užpelkėjimo ir dėl to blogo žolės augimo, po žolės sklypeliais yra įrengiamas vandentraukis.

      505. Nuo žolės sklypelių nutekančios valytos nuotekos turi būti surenkamos kanalais.

      506. Mechaninio filtravimo įrenginiuose gali susidaryti ženklūs hidrauliniai ir mechaniniai krūviai, ypač ištuštinant arba praplaunant juos.

      507. Mechaninio filtravimo įrenginiuose, siekiant apsaugoti įrenginius nuo galimų hidraulinių ir mechaninių perkrovų, naudojama automatinio atjungimo arba nuotekų srautų nukreipimo įranga.

      508. Mechaninio filtravimo įrenginių konstrukcijų apsaugai nuo galimų hidraulinių perkrovų turi būti įrengtas vandentraukis, veikiantis savitaka arba naudojant siurblius.

      509. Mechaninio filtravimo įrenginių konstrukcijos, kurios yra sąlytyje su nefiltruotomis arba filtruotomis nuotekomis, turi būti iš cheminei ir elektrolitinei korozijai atsparių medžiagų.

      510. Grūdėtos medžiagos filtrų sienos ir pagrindas turi būti vandeniui nelaidūs ir atlaikyti hidraulinius krūvius esant rezervuarams visiškai užpildytiems nuotekomis.

      511. Grūdėtos medžiagos filtrų viršus turi būti atviras arba atidaromas, kad būtų galima juos patogiai apžiūrėti ir patikrinti.

      512. Tikslinga prie grūdėtos medžiagos filtrų įrengti du rezervuarus nuotekoms. Vieną – filtruotų nuotekų laikymui, o kitą – filtrų praplovimui filtruotomis nuotekomis.

      513. Įrengiant mikrokoštuvus ir būgninius filtrus, ypatingą dėmesį reikia skirti įrangos patvarumui, jos techninei priežiūrai ir mazgų bei elementų patogaus pakeitimo galimybei:

      513.1. cilindrų velenų guolių;

      513.2. cilindro galų riebokšlių;

      513.3. cilindrų pavaros mechanizmo;

      513.4. filtruojančio audinio ar sietų plokštės.

      514. Įrengiant mikrokoštuvus, reikia nagrinėti ir priimti dėmesin tokius galimus projektinius sprendinius ir reikalavimus:

      514.1. filtrų praplovimo dumblo surinkimo bunkerių šlaitų statumas turi būti ne mažesnis kaip 550 (horizonto atžvilgiu);

      514.2. filtrų praplovimo purkštuvų antgaliai turi būti neužsikemšantys ir pakeičiami;

      514.3. UV švitinimo lempų, skirtų išvengti mikroorganizmų plėvelės susidarymo ant mikrofiltro filtruojančiojo paviršiaus, įrengimas;

      514.4. įrangos, skirtos tiekti cheminius valiklius į mikrokoštuvo praplovimo antgalius, parinkimas.

      515. Projektuojant būgninius filtrus, reikia kreipti dėmesį į racionalų šių klausimų sprendimą:

      515.1. filtruojančio audinio tvirtinimą;

      515.2. filtro praplovimo siurblių, antgalių ir vamzdynų parinkimą;

      515.3. dumblo nuo būgninio filtro rezervuaro dugno šalinimą.

      516. Projektuojant kylančios tėkmės filtrus, reikia įvertinti krūvius, kurie įrenginio eksploatacijos, ypač jo praplovimo metu, gali veikti filtro skylėtąjį padėklą, ant kurio yra sudėta filtruojančioji medžiaga.

      517. Nuotekų mechaniniam filtravimui naudojami žolės sklypeliai turi būti atskirti vienas nuo kito ne mažesnio kaip 0,3 m aukščio betono plokštėmis arba žemės pylimėliais.

      518. Jei žolių sklypeliai yra atskirti vienas nuo kito žemės pylimėliais, apsaugančiais nuo nuotekų pratekėjimo iš vieno sklypelio į kitą, pylimėlių šlaitų konstrukcijoje turi būti vandeniui nelaidi membrana, kurios apačia yra nuo 0,25 m iki 1,75 m žemiau sklypelio paviršiaus.

      519. Grūdėtosios medžiagos filtrų praplovimo atgaliniu nuotekų srautu debitas turi būti ne mažesnis kaip 30 m3/m2•h ir filtro valymui tiekiamo oro srauto debitas ne mažesnis kaip 0,5 m3/m2•min.

      520. Grūdėtosios medžiagos filtrų praplovimas paprastai būna automatizuotas ir gali būti pradedamas automatiškai, kai pasiekiamas nustatytas filtruojančios medžiagos pasipriešinimas ir atitinkamas nuotekų lygis filtre arba pradedamas periodiškai, praėjus nustatytam laiko tarpsniui.

      521. Mikrokoštuvai ir būgniniai filtrai praplaunami 100 kPa–350 kPa slėgio vandens srautu. Jo slėgis turi būti pakankamas pašalinti mikrokoštuvuose ir būgniniuose filtruose sulaikytas priemaišas, sunaudojant minimalų vandens kiekį.

      522. Mikrokoštuvų būgninių filtrų praplovimo kontrolė grindžiama reagavimu į skirtingus slėgio nuostolius įvairiose besisukančių filtrų cilindrų vietose.

      523. Būgniniuose filtruose jų praplovimo siurblių veikimas kontroliuojamas naudojant skysčio lygio jutiklius.

      524. Mikrokoštuvuose skysčio lygio jutikliu gali būti padidinamas arba sumažinamas mikrokoštuvo cilindro sukimosi greitis.

      525. Kylančios tėkmės filtruose, kad būtų pašalinamos sulaikytos priemaišos, praplovimo vanduo tiekiamas 100 kPa–350 kPa slėgio srautu.

      526. Nuotekų mechaniniam filtravimui skirtuose žolės sklypeliuose naudojamos mašinos turi minimaliai slėgti šių sklypelių paviršių.

      527. Nuotekų mechaninio filtravimo įrenginiuose turi būti stebimi ir matuojami:

      527.1. pritekančių nuotekų kiekis;

      527.2. tyrimui imami pritekančių nuotekų ėminiai;

      527.3. matuojami slėgio nuostoliai;

      527.4. filtravimo įrenginių praplovimo dažnumas.

      528. Reikia laikytis filtravimo įrenginių saugaus eksploatavimo ir priežiūros reikalavimų:

      528.1. užtikrinti patogų priėjimą prie įrenginių;

      528.2. laiku aptarnauti įrenginius.

      529. Turi būti reguliariai apžiūrimos ir aptarnaujamos filtravimo įrenginių dalys, mazgai ir agregatai:

      529.1. filtravimo audinys;

      529.2. praplovimo siurbliai;

      529.3. praplovimo čiurkšlių antgaliai;

      529.4. guoliai;

      529.5. pavaros;

      529.6. būgnų tarpikliai ir riebokšliai.

      530. Filtravimo įrenginiai turi būti apsaugoti nuo per didelių hidraulinių apkrovų. Tam gali būti įrengti nuotekų srauto persipylimo įtaisai.

      531. Filtravimui skirtuose žolės sklypeliuose reikia naikinti piktžoles.

       

      xI SKIRSNIS. CHEMINIS VALYMAS. NUOTEKŲ VALYMAS NUSODINIMO BŪDU

       

      532. Nuotekų cheminiame valyme skiriami du pagrindiniai procesai:

      532.1. reakcijos fazė, kurios metu, veikiant cheminėms medžiagoms, ištirpusioje būklėje esančios dalelės ir koloidinės dalelės sudaro dribsnius;

      532.2. atskyrimo fazė, kurios metu dribsniai atsiskiria nuo nuotekų ir nusėda.

      533. Nuotekų cheminiam valymui naudojami įrenginiai reaktoriai ir dribsnių skirtuvai (nusodinimo rezervuarai, flotatoriai ir kt.) gali būti sujungti su kitais nuotekų valyklos įrenginiais (naudojant parengtinį nusodinimą, simultaninį nusodinimą) arba sudaryti atskirą nuotekų valyklos dalį (naudojant baigiamąjį nusodinimą, tiesioginį nusodinimą).

      534. Nuotekose ištirpusioje ir koloidinėje būklėje esančių teršalų krekėjimui (koaguliacijai) ir nusodinimui pasiekti į nuotekas dedama katijoninė cheminė medžiaga. Dažniausiai ši medžiaga yra aliuminio arba geležies druskos (gali būti naudojamos ir kalkės). Jei siekiama tik krekėjimo (teršalų dalelių pašalinimo), galima naudoti katijoninius polimerus – vien tik juos arba kaip metalų druskų priedus.

      535. Fosforas nuotekose gali būti tokiose formose:

      535.1. organiškai surištas fosforas;

      535.2. neorganinis fosforas:

      535.2.1. polifosfatai;

      535.2.2. ortofosfatai.

      536. Polifosfatai dėl cheminių reakcijų pereina į ortofosfatus, o organiškai surištas fosforas nuotekų biologinio valymo eigoje paverčiamas į ortofosfatus.

      537. Nuotekų pirminio valymo metu su nusėdančiomis priemaišomis išskiriama dalis fosforo – nuo 5 % iki 15 % bendrojo į nuotekų valyklas pritekančiose nuotekose esančio fosforo.

      538. Nuotekų biologinio (antrinio) valymo eigoje dalis fosforo – nuo 10 % iki 30 % į nuotekų valyklas pritekančiose nuotekose esančio fosforo – yra sunaudojama veikliojo dumblo mikroorganizmų naujų ląstelių statybai (sintezei).

      539. Jei nuotekų biologinio valymo proceso metu be aerobinio proceso papildomai vyksta ir anaerobiniai procesai, kurių metu susidaro lakiosios riebalinės rūgštys ir išsiskiria fosfatai, nenaudojant cheminių medžiagų pasiekiamas didesnis visuminio fosforingumo (VF) sumažėjimas – nuo 60 % iki 90 % į nuotekų valyklas pritekančiose nuotekose esančio VF.

      540. Nuotekų priemaišų cheminio nusodinimo metu į nuotekas dedama aliuminio sulfato, geležies sulfato, geležies chlorido ar kalcio hidroksido. Ortofosfatų fosforas nusodinamas kaip metalo ortofosfatas. Aliuminio ir geležies jonai Al3+ ir Fe3+ sudaro koloidinius hidroksidus. Susidarančių nuosėdų tirpumas priklauso nuo aplinkos aktyviosios reakcijos pH.

      541. Koloidinėje ir drumzlių būklėje esančioms nuotekų priemaišoms nusodinti naudojami dribsnikliai (organiniai polielektrolitai).

      542. Cheminis dribsniavimas ir nusodinimas gali būti vykdomas įvairiais būdais, tokiais kaip:

      542.1. tiesioginis nusodinimas;

      542.2. parengtinis nusodinimas;

      542.3. vienalaikis nusodinimas;

      542.4. baigiamasis nusodinimas;

      542.5. daugiataškis nusodinimas;

      542.6. nusodinimas filtruose.

      543. Tiesioginis nusodinimas yra naudojamas nuotekų valyklose, kuriose nėra nuotekų biologinio valymo įrenginių.

      544. Nuotekų valyklose su tiesioginiu nusodinimu dribsnikliai turi būti dedami į nuotekas po jų parengtinio valymo (grotose, smėliagaudėse, pirminiuose nusodintuvuose).

      545. Dribsnikliai į nuotekas turi būti įmaišomi taip, kad jie būtų greitai ir visiškai sumaišyti su nuotekomis.

      546. Po dribsniklio sumaišymo su nuotekomis jų priemaišų dribsniavimasis vyksta rezervuare.

      547. Įmaišyto dribsniklio poveikyje susidarę dribsniai atskiriami nuo valomų nuotekų nusodintuve arba kitokiame dribsnių atskyrimo įrenginyje.

      548. Parengtinis cheminis nusodinimas gali būti naudojamas nuotekų valyklose, kuriose yra mechaninio (pirminio) ir biologinio (antrinio) valymo įrenginiai.

      549. Naudojant parengtinį cheminį nusodinimą, dribsnikliai į nuotekas dedami prieš biologinio (antrinio) valymo įrenginius, dažnai prieš aeruojamas smėliagaudes, pirminius nusodintuvus ar parengtinio aeravimo rezervuarus.

      550. Cheminių reagentų poveikyje susidarę nuotekų dribsniai atskiriami kartu su pirminiu dumblu pirminiuose nusodintuvuose.

      551. Cheminių reagentų poveikyje susidarę nuotekų dribsniai, kurie nenusėda pirminiuose nusodintuvuose, su valomomis nuotekomis patenka į antrinius nusodintuvus ir juose išskiriami kartu su veikliuoju dumblu.

      552. Vienalaikis cheminis nusodinimas gali būti naudojamas taikantis prie nuotekų valyklos technologinės schemos ypatingu laikotarpiu (laikinai padidėjus teršalų) nuotekų valykloje, kurioje yra biologinio valymo veikliuoju dumblu įrenginiai.

      553. Naudojant vienalaikį cheminį nusodinimą, dribsnikliai yra įleidžiami į aeravimo rezervuaro galinę dalį arba tiekiami į aerotanką kartu su grąžinamuoju veikliuoju dumblu.

      554. Veikliojo dumblo ir dribsniklio mišinys yra atskiriamas nuo valytų nuotekų antriniame nusodintuve arba išplukdymo įrenginiuose.

      555. Vienalaikio cheminio nusodinimo įrenginių grąžinamajame dumble, pertekliniame dumble ir veikliojo mišinio drumzlėse neorganinių medžiagų yra daug daugiau kaip valymo veikliuoju dumblu įrenginiuose, kuriuose nenaudojamas cheminis nusodinimas.

      556. Baigiamasis cheminis nusodinimas gali būti naudojamas įvairių tipų biologinio valymo įrenginiuose (valymo veikliuoju dumblu įrenginiuose, biologiniuose filtruose ir kt.).

      557. Baigiamojo cheminio nusodinimo įrenginiuose dribsniklis yra maišomas kameroje su nuotekomis iš antrinių nusodintuvų.

      558. Baigiamojo cheminio nusodinimo įrenginiuose dribsniai susidaro kameroje, o po jo esančiame baigiamojo nusodinimo rezervuare dribsniai nusėda ir šalinami iš jo. Galima valytas nuotekas atskirti nuo dribsnių ir kreivinėse arba išplukdymo rezervuaruose.

      559. Naudojant daugiataškį cheminį nusodinimą, dribsnikliai įleidžiami dviejose ar trijose vietose, pavyzdžiui į smėliagaudę, aeravimo rezervuarą, baigiamąjį smėlio filtrą.

      560. Nusodinimas filtruose yra papildomas valymas po fosforo biologinio šalinimo, po parengtinio nusodinimo arba po vienalaikio nusodinimo.

      561. Naudojant nusodinimą filtruose, dribsniklis yra leidžiamas į kanalą arba vamzdį, kuriuo nuteka į filtrą. Dribsniklis turi būti intensyviai maišomas su valomomis nuotekomis.

      562. Cheminiam nusodinimui dažniausiai naudojamos medžiagos, nurodytos 1 lentelėje:

       

      1 lentelė. Nusodinimui naudojamos cheminės medžiagos

       

      Nusodinimo pobūdis          Aliuminio             Aliuminio            Geležies              Geležies           Kalkės

                                                sulfatas                chloridas            sulfatas                chloridas

       

      Tiesioginis nusodinimas       X                        X                       -                         X                     X

      Parengtinis nusodinimas      X                        X                       X                        X                     X

      Vienalaikis nusodinimas      X                        X                       X                        X                     -

      Baigiamasis nusodinimas     X                        X                       -                         X                     X

      Daugiataškis nusodinimas   X                        X                       (X)                     X                     X

      Nusodinimas filtruose         X                        X                       X                        X                     -

       

      563. Naudojamų chemikalų tipas ir dozės priklauso nuo nuotekų pobūdžio ir jose esančių hidrokarbonatų kiekio.

      564. Nusodinimui reikalingo chemikalo tipas ir dozė parenkami atliekant bandymus.

      565. Reikalingo chemikalo ir jo dozės tam tikram nuotekų srautui parinkimo bandymai gali būti atliekami laboratorijoje, pilotinėje arba veikiančioje nuotekų valykloje.

      566. Sandėliuojant chemikalus, reikia laikytis jų gamintojų instrukcijų.

      567. Sandėliuojant chemikalus, reikia:

      567.1. laikytis chemikalų laikymo ir naudojimo taisyklių (saugos akiniai, respiratoriai, dujokaukės ir kt.);

      567.2. sekti ir neviršyti chemikalų laikymo terminų;

      567.3. naudoti saugos priemones, skirtas išvengti chemikalų nutekėjimo iš rezervuarų.

      568. Nuotekų cheminiam valymui naudojamos aliuminio druskos: aliuminio sulfatas ir polialiuminio chloridas.

      569. Sausas granuliuotas aliuminio sulfatas yra nekoroduojanti medžiaga ir gali būti laikomas kontakte su visomis konstrukcijų medžiagomis. Aliuminio sulfato laikymo bakas turi būti sandarus ir apsaugotas nuo drėgmės. Aliuminio sulfato tirpalai yra rūgštūs ir koroduojantys. Juos laikyti galima plastikinėse arba nerūdijančio plieno talpose.

      570. Polialiuminio chlorido tirpalai yra rūgštūs, todėl jie gali būti laikomi korozijai atspariuose rezervuaruose (plastiknėse arba guma dengtose plieno talpose).

      571. Nuotekų cheminiam valymui naudojamos geležies druskos: geležies sulfatas (monohidratas), geležies sulfatas (heptahidratas) ir geležies chloridas.

      572. Sausas granuliuotas geležies sulfatas (monohidratas) yra koroduojantis. Jo laikymo rezervuarai turi būti sandarūs, kad nepatektų drėgmė. Jo tirpalai yra koroduojantys ir turi būti laikomi nerūdijančio plieno arba plastikinėse talpose.

      573. Geležies sulfatas (heptahidratas) yra žalia kristalinė medžiaga, rūgšti ir koroduojanti. Su juo kontaktuojančios konstruktyvinės medžiagos turi būti atsparios korozijai (nerūdijantis plienas, plastikas arba plastiku apsaugotas betonas). Geležies sulfatas (heptahidratas) nuotekų valykloje dedamas tiesiai į skiedinio ruošimo rezervuarus.

      574. Geležies chloridas yra rūgštus ir laikomas korozijai atspariuose rezervuaruose (guma dengtose plieno arba plastikinėse talpose).

      575. Nuotekų cheminiam valymui naudojami kalcio junginiai – kalcio druskos (negesintos kalkės) ir kalcio hidroksidas (gesintos kalkės). Jos turi būti laikomos sausai. Kalcio hidroksidas gali būti laikomas bunkeriuose (silosuose).

      576. Chemikalų dozavimo įranga turi būti dubliuota atsarginu komplektu, įmontuotu naudojimo vietoje arba laikomu sandėlyje.

      577. kai kurių chemikalų reagavimas su nuotekomis yra labai intensyvus ir greitas, todėl chemikalai turi būti tolygiai paskleisti visame apdorojamų nuotekų tūryje.

      578. Greitam chemikalų sumaišymui su nuotekomis gali būti naudojami sroviniai siurbliai arba įvairios maišymo sistemos.

      579. Projektuojant reikia numatyti galimybę šalinti ant rezervuarų vidaus sienučių susiformavusias nuosėdas.

      580. Aliuminio sulfatas gali būti tiekiamas sausame pavidale, tačiau dažniausiai naudojamas skiestas vandeniu, paprastai jo koncentracija skiedinyje būna nuo 10 % iki 15 %, tačiau, siekiant išvengti metalų hidroksidų nusodinimo, turi būti ne mažesnė kaip 5 %.

      581. Aliuminio sulfato skiedinio tekėjimo greitis, siekiant išvengti chemikalo nuogulų vamzdžių viduje, turi būti ne mažesnis kaip 0,5 m/s.

      582. Techninis polialiuminio chloridas į nuotekas dozuojamas tiesiogiai iš jo laikymo cisternų. Šis chemikalas yra rūgštus, todėl jam tiekti turi būti naudojami korozijai atsparūs siurbliai. Tiekimo vamzdžiai ir sklendės turi būti pagaminti iš guma dengto plieno arba skiedinio poveikiui atsparaus plastiko.

      583. Geležies sulfato (monohidrato) grūdeliai sliekiniu dozatoriumi tiekiami į tirpalo paruošimo talpą.

      584. Geležies sulfatas (heptahidratas) tirpinamas rūgštims atsparios medžiagos (pvz., stiklo pluoštu sustiprinto poliesterio) rezervuare. Galimas geležies sulfato nusėdimas, todėl prieš dozavimą tirpalas filtruojamas. Dozuojant tiekiamas kaip soties būklę pasiekęs tirpalas.

      585. Geležies sulfato tirpalo aerozoliai ardo dantis, todėl įrenginius aptarnaujantis operatorius turi būti su apsaugine kauke, jeigu ruošiamas geležies sulfato tirpalas yra maišomas aeruojant.

      586. Geležies chlorido tirpalas į valomas nuotekas įleidžiamas nepraskiestas, tiesiogiai iš jo laikymo rezervuarų. Tirpalo tiekimo siurbliai turi būti atsparūs korozijai ir pagaminti iš tinkamos plastiko arba guma dengto plieno.

      587. Negesintos kalkės gesinamos kalkių gesintuve. Atskiedžiant vandeniu, paruošiamas kalkių pienas, kuris dozavimo siurbliu tiekiamas į nuotekas.

      588. Gesintos kalkės paimamos iš jų laikymo bunkerio apatinės dalies sraigtiniu siurbliu. Sausos kalkės maišymo rezervuare yra skiedžiamos vandeniu ir dozavimo siurbliu tiekiamos į nuotekas. Kadangi yra galimas tiekimo vamzdžių užsikimšimas, projektuojant reikia numatyti galimybę patogiai pravalyti vamzdžius. Galimi ir kiti projektiniai sprendiniai:

      588.1. numatyti nepertraukiamą kalkių skiedimo cirkuliaciją jų tiekimo vamzdžiuose;

      588.2. periodiškas kalkių tiekimo vamzdynų praplovimas;

      588.3. kalkių pieno tiekimo liniją galima daryti ir iš guminių vamzdžių. Tai sumažina jų užsikimšimo galimybę.

      589. Chemikalų laikymo talpyklos ir rezervuarai turi būti statomi arti chemikalų dozavimo įtaisų.

      590. Chemikalų tiekimo vamzdžiai turi būti kiek galima trumpesni. Vamzdžiuose neturi būti staigių posūkių, zonų, kuriose gali nusėsti chemikalai. Tai ypač svarbu naudojant nuotekų apdorojimui kalkes arba ištirpintus chemikalus (pvz., aliuminio sulfatą).

      591. Chemikalų ar jų skiedinių maišymo su nuotekomis sistemos turi būti pajėgios greitai ir gerai sumaišyti chemikalus su nuotekomis.

      592. Chemikalų maišymo įtaisai turi būti lengvai iškeliami iš rezervuarų, kuriuose jie įmontuoti, netuštinant rezervuarų.

      593. Projektuojant cheminio valymo įrenginius su dribsniavimosi įtaisais, reikia numatyti priemones, neleidžiančias į nuotekas įleidžiamų chemikalų skiedinių pratekėjimo rezervuaruose trumpiausiu keliu.

      594. Atstumai tarp dribsniavimosi talpų ir dribsnių atskyrimo įrenginių (cheminio dumblo nusodintuvų arba išplukdymo rezervuarų) turi būti kiek galima mažesni.

      595. Iš dribsniavimosi įtaisų į cheminio dumblo nusodintuvus tekančių nuotekų tekmės greitis turi neviršyti 0,10 m/s.

      596. Iš dribsniavimosi įtaisų cheminio dumblo nusodintuvų tekančios nuotekos neturi būti veikiamos didesnių šlyties jėgų, kokios buvo dribsniavimosi įtaise, todėl dribsniavimosi įtaisai turi būti įrengiami kuo arčiau cheminio dumblo nusodintuvų arba įrengti juose.

      597. Nusodintuvuose cheminis dumblas turi būti atskirtas nuo chemiškai valytų nuotekų ir sukauptas jų koncentravimo zonoje, iš kurios dumblas šalinamas.

      598. Cheminio dumblo nusodinimo rezervuarai gali būti su vertikalia tėkme, horizontalia tėkme arba kreivinių tipo. Reikalavimai, taikomi projektuojant nusodinimo rezervuarus, yra nurodyti Reglamento skirsnyje „Pirminis nusodinimas“.

      599. Susidarančio cheminio dumblo masė ir tūris priklauso nuo nuotekų valyklose apdorotų teršalų kiekio ir cheminiam valymui naudotų chemikalų tipo.

      600. Cheminio dumblo šalinimas turi būti reguliarus, nes to reikalauja kiti dumblo apdorojimo procesai – jo tankinimas arba tolesnis apdorojimas.

      601. Išplukdymo rezervuaruose oro burbuliukai iškelia į paviršių nuotekų teršalų daleles. Jos nugriebiamos kaip dumblas.

      602. Išplukdymui naudojamas nuotekose ištirpintas oras.

      603. Išplukdytas dumblas nugriebiamas paviršiniu graibytuvu.

      604. Išplukdymo rezervuaruose ant jų dugno nusodintam sunkesniam dumblui šalinti turi būti įrengti jo surinkimo įtaisai.

      605. Fizikinis filtravimas yra naudojamas kaip papildomas valymas po cheminiu būdu valomų nuotekų nusodinimo ir išplukdymo, siekiant mažinti nuotekų drumzlinumą.

      606. Filtravimas gali būti ir savarankiškas nuotekų cheminio valymo procesas.

      607. Jeigu planuojama iš chemikalais apdorotų nuotekų atskirti cheminį dumblą smėlio filtruose, prieš cheminio valymo įrenginius turi būti pirminiai nusodintuvai.

      608. Jeigu nuotekų teršalų nusodinimui naudojamos kalkės, fizinis filtravimas nenaudojamas.

      609. Nuotekų cheminio valymo, naudojant nusodinimui metalų druskas, metu susidaro mišrus fosfato hidroksido cheminis dumblas. Dažniausiai gaunamo cheminio dumblo apytikris kiekis:

      609.1. sunaudojus 1 g Al, susidaro 4 g drumzlių;

      609.2. sunaudojus 1 g Fe, susidaro 2 g drumzlių;

      609.3. sunaudojus 1 g Ca, susidaro 0,7 g drumzlių.

      610. Nuotekų valymo praktikoje susidarančių drumzlių (cheminio dumblo) kiekis gali skirtis nuo aukščiau nurodytų. Jie gali būti patikslinami nusodinimo bandymais.

      611. Nuotekų cheminio valymo išdavoje susidarančio cheminio dumblo dalelės yra trapios struktūros, ypač aliuminio hidroksido ir aliuminio fosfato dumblo dribsniai.

      612. Geležies fosfato dumblas pasižymi geresnėmis nusodinimo ir tankinimo savybėmis negu aliuminio fosfato dumblas ir yra labiau kompaktiškas.

      613. Kalcio fosfato dumblas pasižymi geromis nusodinimo savybėmis ir sudaro taip pat kompaktišką dumblą.

      614. Siekiant pagerinti cheminio dumblo tirštinimo ir sausinimo savybes, į juos gali būti dedama polimerų.

       

      Xii SKIRSNIS. DEZINFEKAVIMAS. SAUGOS IR PASKIRTIES REIKALAVIMAI

       

      615. Nuotekų valyklose valytų nuotekų dezinfekavimas gali būti atliekamas naudojant šiuos principus:

      615.1. mikroorganizmų inaktyvaciją, dėl kurios mikroorganizmai nebetenka reprodukavimo (dauginimosi) gebos;

      615.2. pašalinant mikroorganizmus iš nuotekų (pvz., filtruojant), bet nebūtinai juos inaktyvuojant.

      616. Daugiausia naudojami nuotekų dezinfekavimo mikroorganizmų inaktyvacijos principu būdai yra:

      616.1. švitinimas ultravioletiniais spinduliais;

      616.2. ozonavimas;

      616.3. chloravimas.

      617. Daugiausia naudojami nuotekų dezinfekavimo pašalinant mikroorganizmus iš nuotekų būdai yra:

      617.1. membraninė filtracija;

      617.2. valytų nuotekų baigiamojo švarinimo tvenkiniai;

      617.3. filtravimas grunte.

      618. Jeigu dezinfekavimas yra reikalingas, jis būna paskutiniuoju procesu nuotekų valymo grandyje.

      619. Dezinfekavimo įrenginių efektyvumui kenkia nepatenkinamas prieš dezinfekavimo įrenginius esančių valymo įrenginių veikimas.

      620. Jeigu valytos nuotekos, prieš jas naudojant drėkinimui, yra kaupiamos, jas tikslinga dezinfekuoti po išbuvimo kaupimo rezervuare (tvenkinyje) prieš pat jų naudojimą, nes tai sumažina mikroorganizmų atsigavimo ir dauginimosi pavojų.

      621. Projektuojant dezinfekavimo įrenginius, reikia įvertinti:

      621.1. reikalingą pasiekti nuotekų dezinfekavimo efektyvumą;

      621.2. dezinfekavimo proceso technologiją;

      621.3. eksploatavimo ypatumus ir reikalavimus;

      621.4. būtinas saugos priemones;

      621.5. poveikį aplinkai;

      621.6. poveikį nuotekų kokybei (jų BDS5, ChDS, Dr, P, VF sumažinimui);

      621.7. dezinfekavimo medžiagų atliekų žalą;

      621.8. nuodingų ir galinčių kauptis augaluose ir gyvūnuose šalutinių produktų susidarymą.

      621.9. elektros energijos poreikį.

      622. Nuotekų dezinfekavimas turi sumažinti žmogui pavojingų patogeninių mikroorganizmų kiekį iki tokio lygio, kad dezinfekuotos nuotekos sudarytų minimalų infekcinių ligų sukėlimo pavojų, tačiau dezinfekavimas nėra skirtas sunaikinti visus patogeninius mikroorganizmus;

      623. Reikalingas nuotekų dezinfekavimas ir kiti reikalavimai yra nustatomi Lietuvos higienos normomis ar kitais sveikatos apsaugos norminiais dokumentais.

      624. Nuotekų dezinfekavimo sistema turi būti suprojektuota taip, kad:

      624.1. būtų pasiekiamas viso nuotekų tūrio dezinfekavimas;

      624.2. reikiamas dezinfekavimas būtų pasiekiamas ir esant maksimaliems nuotekų debitams.

      625. Kad būtų pasiekiamas tinkamas nuotekų dezinfekavimas, neturi būti nuotekų pratekėjimo trumpiausia trajektorija dezinfekavimo įrenginiuose, pratekėjimo aplankos vamzdynais ar kanalais.

      626. Ultravioletinis (UV) dezinfekavimas yra atliekamas švitinant nuotekas UV spinduliais, skleidžiamais reaktoriuose įmontuotų UV lempų. Tinkama UV švitinimo dozė visiškai ir negrįžtamai inaktyvuoja mikroorganizmus, nesukeldama jokių kitų pokyčių nuotekose.

      627. UV švitinimo sistemos nuotekoms dezinfekuoti yra skiriamos pagal:

      627.1. UV reaktoriaus tipą (savitakio tėkmės atviruose kanaluose, uždaruose rezervuaruose);

      627.2. UV lempų tipą (žemo slėgio ar vidutinio slėgio gyvsidabrio lempos);

      627.3. UV lempų konfigūraciją (į nuotekas panardintos lempos, įmontuotos kvarcinio stiklo gaubtuose lempos, bekontaktinės sistemos).

      628. UV dezinfekavimo sistemos gali būti sudarytos iš vieno ar kelių UV reaktorių. UV reaktoriai gali būti sujungti nuosekliai arba lygiagrečiai.

      629. Projektuojant UV nuotekų dezinfekavimo sistemas, reikia įvertinti tokius vietinius specifiškus parametrus:

      629.1. minimalią reikalingą UV švitinimo dozę;

      629.2. maksimalų dezinfekuojamų nuotekų debitą;

      629.3. minimalų nuotekų laidumą UV spinduliams.

      630. Minimali UV švitinimo dozė yra UV spinduliavimas, reikalingas sumažinti nuotekų mikroorganizmų kiekį iki reikalingo dezinfekavimo lygio. Minimali UV švitinimo dozė nepriklauso nuo UV švitinimo sistemos, naudojamos nuotekoms dezinfekuoti. Minimali UV švitinimo dozė priklauso nuo reikalingo nuotekų dezinfekavimo, išreiškiamo:

      630.1. atitinkama indikatorinių ir/arba patogeninių organizmų koncentracija;

      630.2. naudojama ėminių ėmimo ir analizių metodika (fotoregeneracijos galimybės);

      630.3. dezinfekavimo lygio statistiniais kriterijais;

      630.4. nuotekų charakteristikomis;

      630.5. drumzlių koncentracija;

      630.6. mikroorganizmų koncentracija prieš UV švitinimą.

      631. Reikalinga UV švitinimo minimali dozė gali būti apskaičiuojama pagal eksperimentus, pagal pilotinių valymo įrenginių tyrimų rezultatus arba kitų nuotekų valyklų patirtį.

      632. Turint nustatytą reikalingą minimalią UV švitinimo dozę, maksimalų debitą ir minimalų nuotekų laidumą UV spinduliams, gali būti suprojektuota UV dezinfekavimo sistema, pajėgi tiekti reikalingą UV švitinimo dozę.

      633. Nuotekų UV dezinfekavimo sistemos projektavimas, jos matmenų ir kitų parametrų parinkimas yra specifiškas uždavinys. Nuotekų valyklos rangovai turi pateikti statytojui galimus patikrinti duomenis apie nuotekų UV švitinimo reikalingos dozės skaičiavimus, paremtus biologiniais tyrimais arba UV intensyvumo paskirstymo skaičiavimais.

      634. Ypatingą reikšmę saugios ir efektyvios nuotekų UV dezinfekavimo sistemos įrengimui turi tinkami hidrauliniai skaičiavimai ir UV lempų efektyvumas.

      635. Rangovas turi pateikti statytojui informaciją apie numatomą įrengti nuotekų UV dezinfekavimo sistemą iš nepriklausomo šaltinio.

      636. Nuotekų UV dezinfekavimo hidrauliniais skaičiavimais turi būti patvirtinta, kad:

      636.1. nėra galimybės nuotekoms pratekėti per aplankos vamzdyną ar aplankos kanalą nedezinfekuotoms;

      636.2. visas nuotekų srauto skerspjūvis UV dezinfekavimo reaktoriuje bus švitinamas UV spinduliais;

      636.3. dezinfekuojamų nuotekų tėkmė UV dezinfekavimo įrenginyje bus artima skersinio susimaišymo tėkmei;

      636.4. UV dezinfekavimo įrenginiuose nuotekų tėkmės pobūdis bus artimas statmenojo susimaišymo tėkmei.

      637. Nuotekų valyklos rangovo nurodytas UV dezinfekavimo sistemos efektyvumas gali būti patikrintas:

      637.1. biologiniais tyrimais;

      637.2. tyrimais analogiškuose pilotiniuose valymo įrenginiuose;

      637.3. gamybiniuose valymo įrenginiuose.

      638. Dezinfekavimo sistemoms su panardinamomis UV lempomis turi būti nustatyta tokių lempų su kvarcinio stiklo gaubtais valymo tvarka.

      639. Dezinfekavimo sistemoms su žemo slėgio gyvsidabrio UV lempomis jų valymo dažnumas turi būti ne rečiau kaip vieną kartą per dvi savaites.

      640. Dezinfekavimo sistemoms su vidutinio slėgio gyvsidabrio UV lempomis gali būti reikalingos didesnis valymo dažnumas.

      641. UV dezinfekavimo lempos turi būti keičiamos vadovaujantis jų gamintojo nurodytais terminais.

      642. Nuotekų dezinfekavimas ozonavimu yra brangus, rečiau naudojamas būdas.

      643. Ozonas yra nuodingos dujos. Ozonavimo eigoje gali susidaryti kiti pašaliniai produktai (chloratas, bromatas ir organinis peroksidas).

      644. Projektuojant nuotekų ozonavimo stotį, turi būti laikomasi visų ozono gavybos ir naudojimo saugos taisyklių.

      645. Dėl ozono nuodingumo jo likučiai nuotekose turi būti sunaikinti.

      646. Visos su ozonu kontaktuojančios ozonavimo įrenginių dalys turi būti uždara sistema, vėdinama per ozoną sunaikinantį įtaisą – destruktorių.

      647. Liekamoji ozono koncentracija išmetamuose dujų likučiuose turi būti stebima ir neviršyti 0,02 mg/m3.

      648. Jeigu liekamoji ozono koncentracija išmetamuose dujų likučiuose viršija 0,02 mg/m3, ozono generatorius turi būti automatiškai išjungiamas.

      649. Liekamosios ozono koncentracijos išmetamuose dujų likučiuose sunaikinimo sistemos būna tokių tipų:

      649.1. terminio ardymo (T > 3500 C, tk > 2s);

      649.2. katalitinio ardymo (pvz., Palladium/CuO-MnO, temperatūra nuo 600 C iki 800 C);

      649.3. aktyviosios anglies (aktyvioji anglis yra oksiduojama ir sunaudojama ozonui ardyti).

      650. Nuotekų dezinfekavimo ozonavimu sistemą sudaro:

      650.1. ozono generatorius;

      650.2. kontaktorius;

      650.3. reaktorius;

      650.4. ozonavimo dujų likučių destruktorius.

      651. Ozonas yra labai intensyviai reaguojančios ir nestabilios dujos, kurių negalima sandėliuoti. Jos turi būti ruošiamos naudojimo vietoje.

      652. Ozonas yra labai koroduojantis. Visos įrengimų dalys, kurios yra kontakte su ozonu, turi būti atsparios ozono poveikiui. Ypatingai atsparūs ozono poveikiui turi būti sujungimų sandarikliai.

      653. Ozonavimo efektyvumui didelės įtakos turi ozono įterpimas į nuotekas. Jis vyksta kontaktoriuose.

      654. Dažniausiai naudojami tokių tipų ozono kontaktoriai:

      654.1. suskaidytų burbuliukų (priešsrovinio ir pasrovinio tekėjimo);

      654.2. įšvirkštimo, esant manometriniam slėgiui;

      654.3. įšvirkštimo, esant mažajam slėgiui (Venturi kontaktorius);

      654.4. mechaninio maišymo;

      654.5. įkrautinės kolonos.

      655. Ozono tiekimo į dezinfekuojamas nuotekas efektyvumas gali būti padidintas naudojant daugialaipsnį kontaktorių, kuriame ozonas ir nuotekos teka priešingomis kryptimis.

      656. Ozonavimo reaktorius turi užtikrinti ozono ir nuotekų sąveikos laiką, pakankamą įvykti dezinfekavimo reakcijoms. Reaktoriuje turi būti palaikomas skersinis susimaišymas, išvengiant nuotekų pratekėjimo trumpiausiu keliu. Kontaktorius ir reaktorius gali būti apjungti viename rezervuare.

      657. Nuotekų dezinfekavimui reikalinga ozono dozė priklauso nuo reikalingo nuotekų dezinfekavimo lygio. Reikalinga ozono dozė priklauso nuo vietos sąlygų ir yra nustatoma bandymų keliu. Reikalingas ozono ir nuotekų kontakto laikas turi būti priimamas naudojant pilotinių bandymų duomenis.

      658. Liekamoji ozono koncentracija nuotekose turi būti ribose nuo 0,1 g/m3 iki 1 g/m3.

      659. Chloravimas dezinfekuojant nuotekas technologiniu požiūriu yra panašus į geriamojo vandens chloravimą.

      660. Nuotekų chloravimo sistema susideda iš:

      660.1. cheminių dezinfekavimo medžiagų sandėlio;

      660.2. dezinfekuojančių skiedinių paruošimo ir dozavimo;

      660.3. nuotekų ir dezinfekuojančio skiedinio maišymo;

      660.4. reakcijos kameros arba kontaktinio rezervuaro, kuriame vyksta dezinfekavimo reakcijos;

      660.5. nuotekų dechloravimo prieš išleidžiant dezinfekuotas nuotekas.

      661. Dezinfekavimui chloravimu naudojamos medžiagos yra nuodingos ir pavojingos. Daugiausia chloravimui naudojamos medžiagos:

      661.1. natrio hipochlorito tirpalas;

      661.2. chloro dujos;

      661.3. chloro dioksidas.

      662. Nuotekų dezinfekavimui naudojamų cheminių medžiagų sandėliavimas, paruošimas ir dozavimas priklauso nuo šių medžiagų rūšies.

      663. Natrio hipochlorito skiedinys (NaOCl) būna parduodamas 5 % – 15 % koncentracijos. Jis gali būti laikomas bakuose ir dozuojamas tūriniais siurbliais.

      664. Reikia įvertinti chloro aktyvumo mažėjimą laikui bėgant. Chloro aktyvumo mažėjimas intensyvėja kylant aplinkos temperatūrai.

      665. Chloro dujos turi būti laikomos hermetiškuose dujų bakuose.

      666. Patalpos, kuriose gali būti chloro dujų nutekėjimai, esant nesandariems dujų bakams (įtrūkimai ir kt.), turi būti kontroliuojamos chloro dujų detektoriais.

      667. Chloro dujos gali būti dozuojamos įleidžiant jas į dezinfekuojamų nuotekų srauto atšaką sroviniais siurbliais. Ši atšaka naudojama kaip hipochlorito rūgšties skiedinio paruošimo ir įleidimo į nuotekas vieta. Tokiose chloravimo vietose turi būti:

      667.1. slėgio/vakuumo reguliatorius;

      667.2. hipochlorito rūgšties skiedinio tiekimo intensyvumo kontrolės įtaisas;

      667.3. sroviniai (Venturi tipo) siurbliai;

      667.4. nuotekų debito matavimo įtaisas.

      668. Chloro dioksidas yra nestabilios dujos, kurios lengvai gali sprogti. Jų negalima kaupti prieš naudojant. Jų reikia gaminti tik tiek, kiek tuo metu reikalinga dezinfekavimui, tačiau 5 % chloro dioksido skiedinio laikymas yra galimas, laikantis atitinkamų gamintojo instrukcijų.

      669. Chloro dioksido skiedinį galima gaminti jo naudojimo vietoje naudojant įvairius būdus ir vykstant reakcijoms tarp:

      669.1. natrio chlorido ir chloro dujų;

      669.2. natrio chlorido ir druskos rūgšties;

      669.3. natrio chlorido, druskos rūgšties ir natrio hipochlorito.

      670. Chloro dioksido reaktoriai turi būti suprojektuoti taip, kad jie:

      670.1. efektyviai gamintų chloro dioksidą iš tam skirtų cheminių medžiagų;

      670.2. tiektų chloro dioksido skiedinį su maža chloro koncentracija.

      671. Chloro dioksidas yra efektyvi baktericidinė medžiaga, veikli didelėse pH ribose ir daugeliu atvejų efektyvesnė už chlorą, tačiau skirtingai nuo chloro chloro dioksidas nereaguoja su amoniaku ir nesudaro chloraminų.

      672. Nuotekų ir dezinfekuojančio skiedinio maišymas turi būti labai intensyvus ir mažai trunkantis.

      673. Dezinfekavimo reakcija vyksta kontaktiniuose bakuose (rezervuaruose), išbūnant nuotekoms kontakte su dezinfekuojančiomis chlorinėmis medžiagomis.

      674. Reikalinga dezinfekuojančio skiedinio dozė priklauso nuo dezinfekuojančios medžiagos rūšies ir vietos sąlygų. Dezinfekuojančios medžiagos dozavimas turi būti reguliuojamas pagal pratekančių dezinfekuojamų nuotekų debitą ir dezinfekuojančios medžiagos sunaudojimo intensyvumą taip, kad nuotekų ir chloro kontakto rezervuare būtų palaikoma pastovi liekamojo chloro koncentracija. Ji turi būti apie 0,2 mg/l laisvo chloro. Esant mažesnei liekamojo laisvojo chloro koncentracijai, gali būti nepakankamas chloro baktericidinis poveikis, o, esant didesnei liekamajai koncentracijai, būtų kenkiama vandens telkinio – nuotekų priimtuvo mikroorganizmams. Be to, vandens telkinyje susidarytų daug nuodingų chloro šalutinių produktų. Nuotekų priimtuvų mikroorganizmams kenkia net mažos 0,050,1 mg/l laisvojo chloro liekamosios koncentracijos valytose nuotekose.

      675. Siekiant išvengti chloruotų nuotekų neigiamo poveikio vandens telkiniams – nuotekų priimtuvams, jos turi būti dechloruotos (iš jų pašalinti chloro likučiai).

      676. Valytoms nuotekoms dezinfekuoti gali būti naudojami membraninės nuotekų filtracijos procesai:

      676.1. ultrafiltracija;

      676.2. mikrofiltracija.

      677. Nuotekas dezinfekuojant ultrafiltracijos arba mikrofiltracijos būdu, naudojamos porėtos membranos, kurios veikia kaip sietai.

      678. Naudojant membraninę filtraciją, nuotekos slėgiu prastumiamos per membranos poras. Slėgį gali sudaryti siurblys, tiekiantis nuotekas į membraną, hidrostatinis slėgis arba vakuumo siurblys. Pastaruoju atveju vakuumas turi būti sudaromas už membranos, o nuotekos priteka vamzdžiais iš kitos membranos pusės (prieš membraną).

      679. Membraninės filtracijos sistemą sudaro šie elementai:

      679.1. moduliai su membranomis, kurios gali būti tuščiaviduris pluoštas, vamzdeliai arba klosčių formos kasetės, plokšti arba spiralės formos lakštai. Moduliuose yra pritekančių nuotekų skirstymo, sulaikytų priemaišų koncentravimo ir per membranas prasisunkusių nuotekų (filtrato) surinkimo sistemos;

      679.2. siurbliai arba vakuumo siurbliai;

      679.3. membranų praplovimo ir/arba membranų praplovimo cheminėmis medžiagomis įtaisai.

      680. Membranose vykstančių procesų pobūdis priklauso nuo:

      680.1. membranų porų dydžio (mikrofiltracija arba ultrafiltracija);

      680.2. membranų medžiagos (organinės arba neorganinės medžiagos);

      680.3. membranų modulių tipo (tuščiaviduris pluoštas, klosčių formos kasetės, plokšti arba spiralės formos lakštai);

      680.4. naudojimo būdo (aklakelio ar skersinės tėkmės);

      680.5. nuotekų būklės (nusodintos nuotekos arba sumaišytos nuotekos).

      681. Projektuojant nuotekų dezinfekavimo membraninės filtracijos metodu sistemas, turi būti įvertinti tokie veiksmai ir aplinkybės:

      681.1. membranų praplovimui ar valymui galimi panaudoti srautai;

      681.2. galimos membranų praplovimo ir valymo operacijos;

      681.3. elektros energijos sąnaudos.

      682. Projektuojant turi būti įvertintos galimybės saugiai šalinti membraninio filtravimo metu sulaikytas priemaišas.

      683. Membraninio filtravimo metu sulaikytos priemaišos gali būti išleidžiamos apdorojimui į antrinio valymo įrenginius. Tai įvertinama projektuojant ir eksploatuojant šiuos įrenginius.

      684. Membranų valymas gali būti atliekamas praplaunant atgaliniu srautu, oro plautuvais, cheminėmis medžiagomis.

      685. Valytų nuotekų biologinis dezinfekavimas gali būti atliekamas baigiamojo švarinimo tvenkiniuose. Reikalinga valomų nuotekų išbuvimo švarinimo tvenkiniuose trukmė – nuo 5 iki 20 d.

      686. Biologiniam dezinfekavimui naudojamuose švarinimo tvenkiniuose nuotekos turi pratekėti kiek galima ilgesnė trajektorija, išvengiant tekėjimo trumpiausiu keliu. Tvenkiniai turi būti ištemptos formos, t.y. ilgi ir siauri plane. Tvenkiniai gali būti ir serpentininės formos.

      687. Rekomenduojama statyti ne vieną, bet kelis pratekamus (nuosekliai sujungtus) nuotekų biologinio dezinfekavimo tvenkinius.

      688. Reikia priimti dėmesin tai, kad, apšviečiant saulei, o taip pat šaltu metų laiku, švarinimo tvenkinių dezinfekcinis poveikis yra mažesnis negu kitų dezinfekavimo būdų.

      689. Projektuojant nuotekų dezinfekavimo filtravimu grunte įrenginius, reikia gerai įvertinti statybos sklypo hidrogeologines sąlygas ir gruntų filtravimo savybes.

      690. Teritorija nuotekų dezinfekavimui filtravimu grunte turi būti nusausinta. Minimalus atstumas tarp filtruojančio grunto sluoksnio apačios ir aukščiausio gruntinio vandens lygio turi būti ne mažesnis kaip 1,2 m.

      691. Dezinfekavimui filtravimu grunte tinkamiausi yra smėlio ir priesmėlio gruntai.

      692. Turi būti atliekama nuotekų dezinfekavimo procesų poveikio aplinkai stebėsena siekiant:

      692.1. išvengti žalingo poveikio žmonių sveikatai dėl nekontroliuojamo dezinfekavimo medžiagų prasisunkimo;

      692.2. išvengti žalos vandens telkiniams – valytų nuotekų priimtuvams dėl dezinfekavimo medžiagų perdozavimo;

      692.3. užtikrinti dezinfekavimo medžiagų dozes, pakankamas dezinfekuoti nuotekas bet kuriuo metu;

      692.4. optimizuoti dezinfekavimo medžiagų dozavimą ir elektros energijos sąnaudas dezinfekavimui.

      693. Patalpose, kuriose laikomos žmonių sveikatai ir saugumui pavojingos cheminės dezinfekavimo medžiagos, turi būti įranga, kuri, esant aplinkoje pavojingai cheminių medžiagų koncentracijai, nutrauktų tų medžiagų tiekimą ir duotų pavojaus signalą.

      694. Cheminių dezinfekavimo medžiagų perdozavimui išvengti turi būti vykdoma automatizuota dozavimo kontrolė ir tikrinama dezinfekavimo medžiagų koncentracija išleidžiamose dezinfekuotuose nuotekose. Tai taikoma naudojant dezinfekavimui chloravimą ir ozonavimą.

      695. Kenksmingų dezinfekavimo medžiagų koncentracijas matuojantys jutikliai turi būti nuolat prižiūrimi ir periodiškai kalibruojami.

      696. Įvertinant galimus gedimus cheminių dezinfekavimo medžiagų automatinėje stebėjimo ir kontrolės sistemoje, turi būti įrengta atsarginė cheminių medžiagų dozavimo sistema, tiekianti dezinfekavimo medžiagas proporcingai pratekančių dezinfekuojamų nuotekų debitams.

      697. Jeigu dezinfekuojančių medžiagų poreikis svyruoja nedidelėse ribose, gali būti įrengta dezinfekuojančios medžiagos dozavimo proporcingai nuotekų debitams principu veikianti sistema.

      698. Jeigu į nuotekų valyklą nuotekos yra perpumpuojamos vienodu intensyvumu, dezinfekavimo medžiagų tiekimas gali būti valdomas rankiniu būdu.

      699. Naudojant nuotekų dezinfekavimui UV švitinimą, jo intensyvumas turi būti reguliuojamas nustatant švitinimo intensyvumą kiekviename UV reaktoriuje. Jei reikiamas UV švitinimo intensyvumas nepasiekiamas, reikia valyti UV lempų gaubtus arba pakeisti lempas naujomis.

      700. Naudojant membraninę filtraciją, reikia stebėti, kad nebūtų prasisunkimo aplenkiant membranas. Iš membraninės filtracijos įtaisų ištekančių nuotekų drumstumo padidėjimo stebėjimas gali būti pakankamas nustatyti esamus nutekėjimus membraninės filtracijos sistemoje.

      701. Nuotekų dezinfekavimui naudojant chemines medžiagas, ekonomiškiausias dezinfekavimo sistemos eksploatavimas pasiekiamas kontroliuojant cheminių medžiagų dozavimą.

      702. UV dezinfekavimo sistemose, kuriose yra keletas UV reaktorių, ekonomiškas eksploatavimas pasiekiamas įjungiant ir išjungiant atskirus UV reaktorius, tačiau reikia priimti dėmesin tai, kad dažnas UV lempų įjungimas ir išjungimas trumpina jų veikimo trukmę.

      703. Nuotekų dezinfekavimo procesai, ypač naudojant dezinfekavimui medžiagas, kurios (arba jų šalutiniai produktai) yra koroduojančios, naudojamos konstrukcijos, medžiagos ir gaminiai turi būti atsparios korozijai.

      704. Dezinfekavimo sistemoje dengtos ertmės (talpos), kuriose gali susikaupti žmogui pavojingos medžiagos, turi turėti tinkamą vėdinimo sistemą.

      705. Nuotekų dezinfekavimo sistemos turi būti suprojektuotos, įrengtos ir eksploatuojamos taip, kad nebūtų pavojaus darbuotojams ir kaimyninėms teritorijoms.

      706. Nuotekų dezinfekavimo sistemas aptarnaujantys darbuotojai turi būti apmokyti saugiai eksploatuoti šias sistemas.

      707. Įvertinant kai kurių dezinfekavimo procesų sudaromą pavojų dirbančiųjų sveikatai ir gyvybei, darbo saugos užtikrinimas yra ypatingai svarbus dėl:

      707.1. žmogui pavojingų medžiagų naudojimo ir susidarymo;

      707.2. UV spinduliavimo;

      707.3. aukštos įtampos elektros srovės;

      707.4. į nuotekas panertų elektros įrenginių.

      708. Dezinfekavimo procesuose naudojamos žmogui ypatingai nuodingos medžiagos:

      708.1. chloro dujos;

      708.2. chloro dioksido dujos;

      708.3. ozono dujos.

      709. Dezinfekavimo procesuose naudojamos arba sukuriamos nuodingosios medžiagos yra labai pavojingos žmogui, nes dėl jų susidaro galimybė:

      709.1. žmogui būti veikiamam nuodingų dujų;

      709.2. žmogaus kontakto su nuodingais ar koroduojančiais skysčiais;

      709.3. sprogimų dėl slėginiuose rezervuaruose laikomų dujų;

      709.4. gaisro ir sprogimų dėl susikaupusių degiųjų dujų;

      709.5. gaisro ir sprogimų dėl stiprių oksidantų ar deguonies laikymo.

      710. Įvertinant galimus dezinfekavimo sistemų pavojus, turi būti laikomasi griežtų darbo saugos reikalavimų.

      711. Nuotekų dezinfekavimo procesai, kurių metu naudojamos arba išsiskiria žmogui labai nuodingos medžiagos, projektavimo stadijoje ir eksploatavimo metu turi būti parinkti ir valdomi taip, kad jų poveikio žmonėms trukmė ir apimtis neviršytų leistinų ribų.

      712. Dezinfekavimo sistemos pastatai, kuriuose laikomos, naudojamos ar išsiskiria žmogui nuodingos medžiagos ir dujos, turi būti reguliariai stebimi, įmontavus juose tinkamą stebėjimo ir signalizavimo aparatūrą.

      713. Nuotekų valyklos teritorijoje, ypač dezinfekavimo sistemos pastatuose, turi būti lengvai pasiekiamos reikiamos saugos priemonės (dujokaukės ir pan.).

      714. Turi būti sudarytas ir reguliariai pratybose tikrinamas žmonių evakuacijos avarijų atvejais planas.

      715. UV spinduliavimas gali erzinti akis ir odą, todėl UV švitinimo sistemos turi būti suprojektuotos taip, kad UV švitinimas negalėtų veikti akis ir odą.

       

      Xiii SKIRSNIS. DUMBLO APDOROJIMAS IR SANDĖLIAVIMAS. SAUGOS IR PASKIRTIES REIKALAVIMAI

       

      716. Dumblo apdorojimo būdas ir procesai priklauso nuo nuotekų valyklos dydžio, dumblo rūšies, jo susidarymo šaltinio ir charakteristikų, numatomo dumblo šalinimo ir galutinio panaudojimo.

      717. Parenkant dumblo apdorojimo būdą ir procesus, pirmenybę reikia teikti tiems būdams ir procesams, kurie sudaro galimybę dumblą panaudoti ne vienoje, bet keliose srityse.

      718. Svarstant dumblo apdorojimo galimybes, reikia panagrinėti centralizuoto apdorojimo įrenginių statybos galimybes, leidžiančias naudoti pažangias technologijas, įrenginius ir įrangą.

      719. Reikia numatyti pakankamo tūrio dumblo laikymo talpas dumblo susidarymo ir apdorojimo vietose, kad būtų galima, susiklosčius bet kurioms aplinkybėms, išvengti dumblo išsiliejimų į aplinką ir jos teršimo.

      720. Projektuojant dumblo apdorojimo ir šalinimo įrenginius, reikia įvertinti daugelį veiksnių, turinčių esminę įtaką projektinių sprendinių techniniam ir ekonominiam efektyvumui:

      720.1. dumblo šalinimo ir naudojimo variantus, galimus transportavimo kelius ir trasas;

      720.2. dumblo sudėties (mitybinių medžiagų kiekį dumble, kenksmingų medžiagų koncentracijas, dumblo šiluminę vertę) charakteristikas;

      720.3. organinių medžiagų kiekius dumble;

      720.4. minimalių ir maksimalių per parą išskiriamo dumblo kiekius (tūrius ir masę);

      720.5. dumblo kiekį pradiniu laikotarpiu ir perspektyvoje;

      720.6. įvairių medžiagų koncentracijų galimų kitimų ribas;

      720.7. dumblo visuminę kietųjų medžiagų koncentraciją ir lakiųjų medžiagų koncentraciją;

      720.8. dumblo fizikines charakteristikas (klampumą, temperatūrą);

      720.9. dumblo biologines charakteristikas (teršalų skaidymosi ir toksines savybes, rodiklius);

      720.10. dumblo agresyvumą ir korozines savybes;

      720.11. biodujų ir kvapų išsiskyrimą iš dumblo;

      720.12. stambių priemaišų, galinčių sukelti užsikimšimus ir sutrikimus, pobūdį, savybes ir kiekį;

      720.13. abrazyvinių ir nusėdančių priemaišų kiekius (smėlį, žvyrą ir pan.);

      720.14. nuotekų valymui naudotus priedus (krekiklius, dribsniklius) ir jų galimą įtaką naudojant apdorotą dumblą;

      720.15. į nuotekų valymo ciklą grąžinamo dumblo sunkos įtaką valymo procesams, pavyzdžiui, dumblo apdorojimo metu išsiskyrusio amoniako ir fosforo junginių ūminių krūvių įtaką;

      720.16. galimą įtaką valymo įrenginių operatorių ir kitų žmonių saugumui ir sveikatai (nuodingų ir sprogiųjų dujų susidarymo galimybes);

      720.17. trukdymų galimybes (kvapų ir regėjimą erzinančių medžiagų susidarymą);

      720.18. įtaką aplinkai (galimą nutekėjimų poveikį ir pan.).

      721. Turi būti numatyta galimybė imti apdorojamo dumblo ėminius prieš ir po kiekvieno technologinio įrenginio.

      722. Dumblo tirštinimas gali būti atliekamas nepertraukiamo ar periodinio veikimo įrenginiuose, naudojant gravitacinius dumblo tirštintuvus, mechaninio tirštinimo įrangą filtrus ir centrifugas arba išplukdymo ištirpintu oru įrangą.

      723. Parenkant dumblo tirštinimo metodus ir projektuojant dumblo tirštinimo įrenginius, reikia įvertinti tokius faktorius:

      723.1. į kiekvieną dumblo apdorojimo grandį tiekiamo dumblo charakteristikas;

      723.2. dumblo kietųjų dalelių išskyrimo iš dumblo būdą;

      723.3. išskirtų iš dumblo fosforo junginių galimą grįžimą su dumblo sunka, naudojant gravitacinį dumblo tankinimą;

      723.4. dumblo išbuvimo tirštintuve trukmę, kuri, prailginus išbuvimą daugiau kaip viena para, gali sukelti putojimą, dumblo išsipūtimą ir pablogėjusį jo sausinimą;

      723.5. dumblo tiekimo į tirštintuvą intensyvumą ir dumblo sunkos šalinimo dažnumą, taip pat jos laikymą ir kontroliuojamą grąžinimą, kai yra reikalingas jos nitrifikavimas ar denitrifikavimas.

      724. Dėl padidinto klampumo sutirštintam dumblui perpumpuoti turi būti naudojami tūriniai siurbliai.

      725. Projektuojant dumblo gravitacinį tirštintuvą, reikia nuspręsti, ar nėra reikalinga atlikti dumblo tyrimus ir analizes.

      726. Gravitacinių dumblo tirštintuvų gylis turi būti ne mažesnis kaip 3 m.

      727. Gravitacinių dumblo tirštintuvų dugno nuolydis turi būti ne mažesnis nei 500 kūginės formos bunkeriams ir ne mažesnis nei 600 piramidės formos bunkeriams.

      728. Darant dumblo tirštintuvą su horizontaliais dugnais, reikia įrengti maišytuvą arba grėbtuvą su prie dugno įrengtais grandikliais.

      729. Projektuojant gravitacinius dumblo tirštintuvus, taip pat turi būti nagrinėjama:

      729.1. išplūdų sulaikymas ir šalinimas;

      729.2. nusistojusio skysčio išleidimo, esant jam įvairiuose lygiuose, galimybė (pvz., naudojant vertikalia kryptimi slankiojančius įtaisus);

      729.3. galimybė stebėti išleidžiamo nusistojusio skysčio kokybę;

      729.4. vėdinimas ir iš dengtų dumblo tirštintuvų ištraukiamo oro kvapo šalinimas.

      730. Gravitacinių dumblo tirštintuvų projektinius sprendinius įtakoja:

      730.1. tirštintuvo ploto hidraulinė apkrova (tirštintuvo paviršiaus krūvis pagal kiekį);

      730.2. tirštintuvo ploto apkrova teršalais (tirštintuvo paviršiaus krūvis pagal masę);

      730.3. kietųjų medžiagų išbuvimo tirštintuve trukmė;

      730.4. bendras dumblo tirštinimo zonos aukštis.

      731. Dumblo mechaniniam tirštinimui daugiausia naudojami:

      731.1. būgniniai filtrai;

      731.2. juostiniai filtrai;

      731.3. centrifugos.

      732. Dumblo mechaninio tirštinimo įrenginiai turi:

      732.1. normaliai veikti automatiniame režime, esant automatinio veikimo kontrolės įtaisams;

      732.2. turėti savo sudėtyje įrengimus ir vietą dribsnikliams (flokuliantams) sandėliuoti, paruošti ir dozuoti;

      732.3. būti dengti arba įrengti gerai vėdinamose patalpose, tuo siekiant sumažinti rūdijimą ir apsaugoti operatorių sveikatą.

      733. Reikalavimai ir pagrindinės mechaninio dumblo tirštinimo nuostatos, yra analogiškos dumblo mechaniniam sausinimui taikomiems reikalavimams ir pagrindinėms nuostatoms.

      734. Perteklinis dumblas ir biologinių filtrų praplovimo vanduo gali būti tirštinamas, naudojant išplukdymą ištirpusio oro burbulėliais.

      735. Projektuojant išplukdymo ištirpusio oro burbulėliais įrenginius, reikia įvertinti:

      735.1. ploto hidraulinį krūvį;

      735.2. ploto krūvį teršalais pagal masę;

      735.3. oro ir kietųjų medžiagų santykį.

      736. Dumblo dezinfekavimas gali būti atliekamas cheminiu būdu arba terminiu būdu.

      737. Dumblo dezinfekavimui gali būti naudojami tokie procesai:

      737.1. aerobinis stabilizavimas;

      737.2. aerobinis stabilizavimas, kaip parengtinis apdorojimas prieš mezofilinį pūdymą;

      737.3. terminiai procesai – šiluminis apdorojimas, džiovinimas;

      737.4. termofilinis pūdymas, kaip parengtinis apdorojimas prieš mezofilinį pūdymą;

      737.5. kompostavimas;

      737.6. kalkių pridėjimas į skystą dumblą ar į sutirštintą dumblą;

      737.7. mezofilinis pūdymas, jungiamas su ilgalaikiu sandėliavimu.

      738. Dumblo stabilizavimas yra lengvai skylančių organinių medžiagų virtimo į mineralines ar lėtai skylančias organines medžiagas procesas.

      739. Dumblo apdorojimas kalkėmis ar dumblo džiovinimas yra vadinamas pseudostabilizavimu.

      740. Dumblo stabilizavimas ir pseudostabilizavimas leidžia išvengti dumblo organinio skaidymo tol, kol palaikomos tam tikros sąlygos (pH ar drėgnumas), bet šie procesai atsinaujina jų nebepalaikant ar pasikeitus sąlygoms.

      741. Pseudostabilizavimo procesai gali būti naudojami siekiant sumažinti kvapo išsiskyrimą iš dumblo jo sandėliavimo metu, palengvinti dumblo pervežimą, o taip pat dezinfekuoti dumblą.

      742. Pseudostabilizavimo procesas yra dumblo apdorojimo alternatyva prieš jo panaudojimą žemės ūkyje, tačiau pseudostabilizavimas nesumažina galimybės perspektyvoje naudoti dumblą dujų gavybai, kuri turi būti analizuojama, jeigu dumblą numatoma gabenti į sąvartyną.

      743. Dalinis dumblo stabilizavimas gali būti pasiekiamas naudojant nuotekoms valyti ilgojo aeravimo procesą.

      744. Projektuojant dumblo pūdymo įrenginius ir svarstant galimybę pūdymui naudoti šildymą, reikia įvertinti tokius faktorius:

      744.1. reikalingų dumblo lakiųjų medžiagų sumažinimą;

      744.2. reikalingą dumblo teršalų skaidymąsi;

      744.3. dumblo pūdymo temperatūrą;

      744.4. dumblo pūdymo temperatūros kontrolės būdus;

      744.5. dumblo hidraulinės tvermės trukmę;

      744.6. vidutinius ir maksimalius dumblo drumzlių krūvius;

      744.7. dumblo pūdytuvo matmenis;

      744.8. vienagrandžio ar dvigrandžio proceso parinkimą;

      744.9. galimų gauti pūdymo dujų kiekį (vidutinį ir maksimalų);

      744.10. dujų laikymą ir naudojimą;

      744.11. dujų išsiskyrimo apribojimus;

      744.12. kvapo išsiskyrimo apribojimus;

      744.13. dumblo tiekimo pūdymui dažnumą;

      744.14. išplūdų ir putų kontrolę ir šalinimą;

      744.15. mikroorganizmų įveisimą;

      744.16. dumblo maišymą;

      744.17. dumblo pratekėjimo jo apdorojimo įrenginiuose trumpiausiu keliu ir neveikiančių zonų išvengimo galimybes;

      744.18. energijos poreikį dumblui maišyti (Wh/m3•d) ir maišymo intensyvumą (W/m3);

      744.19. šiluminės izoliacijos priemones;

      744.20. agresyvių komponentų iš dumblo ir dujų susidarymo galimybes;

      744.21. dumblo apdorojimo įrenginių vidinių paviršių apsaugą nuo biodujų poveikio;

      744.22. dujų rezervuarų apsaugą nuo korozijos;

      744.23. maksimalų hidrostatinį ir galimą maksimalų dujų slėgio poveikį;

      744.24. statinių ir dinaminių krūvių (nuo veikiančių maišyklių, siurblių, grąžinamo dumblo srautų, temperatūros svyravimų ir kt.) poveikį;

      744.25. galimybę atlikti dumblo pūdytuvo remontą ar jo mazgų pakeitimą netuštinant pūdytuvo;

      744.26. stebėjimo lango pūdytuvo viršuje su išoriniu ir vidiniu valytuvais įrengimą;

      744.27. perteklinio slėgio pūdytuve sumažinimo ir medžiagų dozavimo įrangą.

      745. Į pūdytuvą tiekiamo dumblo visuminė sausų kietųjų medžiagų koncentracija neturi viršyti 4 % (pagal masę).

      746. Prie pūdytuvo, žemiau minimalaus galimo dumblo lygio pūdytuve, jungiamų vamzdžių tarpas tarp pūdytuvo ir sklendės turi būti apsaugotas šilumine izoliacija nuo galimo užšalimo.

      747. Tarp pūdytuvų ir dujų rezervuarų įrengiami dujų filtrai, sieros junginių šalinimo įtaisai ir dujų matavimo prietaisai turi turėti aplankos vamzdynus.

      748. Kai dumblas pūdomas šildant, turi būti stebima ir registruojama:

      748.1. pūdymo temperatūra;

      748.2. dumblo lygis;

      748.3. įleidžiamo dumblo ir gaunamų dujų kiekis;

      748.4. dujų tūris dujų rezervuaruose;

      748.5. slėgio nuostoliai dujų gavybos ir laikymo sistemoje.

      749. Turi būti galimybė pastatyti ar nuimti pūdytuvo jutiklius neištuštinant pūdytuvo.

      750. Turi būti numatyta galimybė paimti šviežio dumblo, pūdytuvuose esančio dumblo, pūdyto dumblo ir biodujų ėminius.

      751. Nuotekų valyklų dumblo pūdymas natūraliomis sąlygomis (nekaitinant) gali vykti atviruose pūdytuvuose – dumblo tvenkiniuose, atviruose rezervuaruose, uždaruose rezervuaruose ir dviaukščiuose nusodintuvuose.

      752. Atviri šviežio dumblo pūdytuvai gali būti naudojami tik nuotekų valykloje, aptarnaujančioje iki 1000 GE (gyventojų ekvivalentų), ir jeigu pūdymo metu išskiriantys kvapai ir kitos lakiosios medžiagos, įskaitant metano dujas, yra priimtinos aplinkosauginiu požiūriu.

      753. Naudojant dumblo pūdymą natūraliomis sąlygomis, reikia:

      753.1. įrengti ne mažiau kaip du dumblo tvenkinius arba dumblo rezervuarus;

      753.2. numatyti lygiagretų visų dumblo tvenkinių ar dumblo rezervuarų veikimą;

      753.3. įvertinti pūdyto (stabilizuoto) dumblo panaudojimo galimybes ir būdus;

      753.4. įrengti išplūdų sulaikymo lentas stabilizuoto dumblo išleidimo vietose.

      754. Dumblo pūdymas (stabilizavimas) šildant yra pranašesnis už pūdymą (stabilizavimą) nešildant, nes pūdymo šildant kontrolė ir pūdymo procesas yra labiau patikimi.

      755. Iš kitų objektų (nuotekų duobių, kitų nuotekų valyklų) į nuotekų valyklą atvežtas dumblas turi būti apdorojamas grotose arba smulkinamas ir į nuotekų valyklos šildomus pūdytuvus tiekiamas betarpiškai arba primaišant jį į nuotekų valyklos dumblą.

      756. Projektuojant apdorojimo šildant dumblą įrenginius, reikia įvertinti tokius veiksnius ir sprendinius:

      756.1. šildymo įrenginių išdėstymą už pūdytuvo ribų;

      756.2. galimus kondensato smūgius (jei į pūdytuvus tiekiamas oras);

      756.3. nuosėdų šalinimą;

      756.4. minimalius greičius vamzdžiuose (jei tėkmės greičiai vamzdžiuose mažesni kaip 1 m/s, reikalingas periodiškas vamzdžių praplovimas);

      756.5. slėgio nuostolius vamzdynuose;

      756.6. šiluminę izoliaciją ir šilumos balansą;

      756.7. apdorojimo, šildant dumblą, maišymo įrenginių sistemas;

      756.8. dumblo srautų grąžinimo (išorinio ar vidinio) sistemą;

      756.9. dumblo pūdytuvo dydžius ir formą;

      756.10. kokio tipo numatyti pūdytuvus – visiško sumaišymo pūdytuvus ar pūdytuvus su kartu vykstančiu dumblo tirštinimu ir nusistovėjusio skysčio šalinimu;

      756.11. kaip išvengti neveikiančių zonų ir dumblo pratekėjimo pūdytuve trumpiausia trajektorija.

      757. Kad būtų pasiekiamas veiksmingas dumblo maišymas ir grąžinimas į pūdytuvą, grąžinamo į pūdytuvą dumblo tūris (m3) turi būti ne mažesnis kaip penki dumblo pūdytuvo tūriai per parą.

      758. Išplūdos, putos ir nuogulos ant pūdytuvo dugno sukelia rimtus pūdymo proceso sutrikimus. Kad jų nebūtų, reikia išnagrinėti:

      758.1. kaip išvengti išplūdų sluoksnio ir dumblo nuogulų ant pūdytuvo dugno susidarymo;

      758.2. priemones išplūdoms šalinti neištuštinant pūdytuvo;

      758.3. sveikatos ir saugos priemones eksploatuojant įrenginius;

      758.4. apsaugos priemones išvengti putų patekimo į dujų tinklus, įrengiant putų surinkimo ir šalinimo įtaisus;

      758.5. smėlio iš pūdytuvo šalinimą jam veikiant.

      759. Dumblo aerobinis stabilizavimas įprastai vyksta tam tikrose sąlygose ir uždaruose rezervuaruose. Projektuojant dumblo aerobinio stabilizavimo įrenginius, reikia nagrinėti ir įvertinti:

      759.1. apdorojamo dumblo rūšį ir jo savybes;

      759.2. dumblo kietųjų medžiagų koncentracijas;

      759.3. dumblo klampumą;

      759.4. reikalingą dumblo stabilizavimą;

      759.5. dumblo dezinfekavimo poreikį;

      759.6. dumblo temperatūras ir jų kontrolę;

      759.7. dumblo išbuvimo stabilizavimo įrenginyje trukmę;

      759.8. vidutinius ir maksimalius stabilizavimo įrenginių krūvius;

      759.9. dumblo įleidimo į dumblo stabilizavimo įrenginius dažnumą;

      759.10. dumblo stabilizavimo įrenginių matmenis;

      759.11. šiluminės izoliacijos įrengimą;

      759.12. kokį parinkti dumblo apdorojimo procesą – vienagrandį ar dvigrandį;

      759.13. dumblo maišymo intensyvumą (W/m3);

      759.14. priemones išvengti anaerobinių sąlygų;

      759.15. priemones išvengti nuogulų susidarymo dumblo stabilizavimo įrenginyje;

      759.16. reikalingą švaraus vandens deguoninimo gebą (kg/h) ir švaraus vandens deguoninimo našumą (kg/kWh);

      759.17. putojimo kontrolę ir įrenginių eksploatavimą pasireiškus putojimui;

      759.18. kvapo sklidimo priemones;

      759.19. šilumos regeneravimą ir šilumos balansą;

      759.20. priėjimo prie šilumokaičių jų paviršių mechaniniam valymui galimybę.

      760. Vykdant dumblo aerobinį stabilizavimą ir dezinfekavimą terminėse sąlygose, stabilizavimo įrenginiai turi būti uždari ir padengti šilumine izoliacija.

      761. Kad nebūtų reikalingas papildomas šildymas, į aerobinio stabilizavimo įrenginius tiekiamo dumblo lakiųjų medžiagų koncentracija turi būti ne mažesnė kaip 25 kg/m3.

      762. Dumblo pseudostabilizavimas gali būti atliekamas pridedant chemines medžiagas (pvz., kalkes), pakeliant dumblo pH (pH > 12), tuo nutraukiant dumble mikrobiologinius procesus. Tada įvyksta pageidaujamas dumblo dezinfekavimas.

      763. Šviežio dumblo cheminis apdorojimas gali būti pakankamas apdoroto dumblo naudojimui žemės ūkyje arba gali būti alternatyviu sprendiniu, sutrikus dumblo anaerobinio apdorojimo (pūdymo) įrenginiams.

      764. Naudojant dumblo cheminį apdorojimą, reikia įvertinti šiuos veiksnius:

      764.1. amoniako išsiskyrimą dėl dumblo pH pakėlimo;

      764.2. vėdinimą ir užteršto oro valymą.

      765. Naudojant skysto dumblo dezinfekavimą, reikia nagrinėti ir numatyti:

      765.1. kaip padidinti dumblo pH. Ji turi būti nemažesnė kaip 12 (pH > 12);

      765.2. reikalingą apdoroto dumblo išlaikymo trukmę;

      765.3. daug dumblo sandėliavimo rezervuarų (skyrių);

      765.4. pH dydžio reguliavimą, sandėliuojant (laikant) apdorotą dumblą;

      765.5. kad, prieš apdorojant dumblą kalkėmis, vyks jo sluoksniavimasis, gali reikėti parengtinio paruošimo praleidžiant dumblą per grotas;

      765.6. dumblo maišymą, siekiant išvengti jo nuogulų.

      766. Sausintas dumblas gali būti apdorojamas pridedant negesintų kalkių. Vykstant egzoterminiams procesams, dumblo temperatūra gali pasiekti 550 C. Negesintomis kalkėmis apdorotas sausintas dumblas savo savybėmis (plastine deformacija ir takumu) gali būti tinkamas naudojimui.

      767. Sausintam dumblui dezinfekuoti naudojant negesintas kalkes, reikia tokių sąlygų:

      767.1. numatyti dumblo apdorojimo trukmę ne mažesnę kaip 24 h, esant dumblo temperatūrai 550 C ir jo pH daugiau kaip 12 (pavyzdžiui, laikant su kalkėmis sumaišytą dumblą talpose su šilumine izoliacija);

      767.2. matuoti dumblo temperatūrą netoli jo paviršiaus;

      767.3. dumblo dalelių dydis neturi būti didesnis kaip 10 mm;

      767.4. intensyvaus maišymo;

      767.5. dumblo masės kietėjimo ir kietųjų medžiagų koncentracijos joje didėjimo dėl pridedamų negesintų kalkių.

      768. Cheminių medžiagų laikymui naudojamų talpyklų tūris turi būti ne mažesnis kaip vienos autocisternos talpa. Šios talpyklos turi turėti:

      768.1. patogų priėjimą;

      768.2. izoliuotą cheminių medžiagų tiekimo vamzdį;

      768.3. slėgio apsaugos vožtuvus;

      768.4. ištraukiamo oro valymo filtrus;

      768.5. cheminių medžiagų dozavimo kontrolės įtaisus;

      768.6. blokuotus saugos įtaisus;

      768.7. priemones matuoti cheminių medžiagų kiekį.

      769. Visos talpos ir įrengimai turi būti atsparūs korozijai ir cheminių medžiagų poveikiui.

      770. Turi būti numatytos priemonės prieš galimą abrazyvinių medžiagų poveikį.

      771. Projektuojant sausinto dumblo ir gesintų kalkių maišymo įrenginius, reikia numatyti:

      771.1. nelaidžius dulkėms maišytuvus;

      771.2. išorinius guolius ir velenų riebokšlius;

      771.3. apžiūros angas su blokuotėmis;

      771.4. pastatų vėdinimą;

      771.5. kvapo, dulkių ir kitų išmetalų į orą kontrolės priemones.

      772. Jeigu naudojami organiniai polimerai, reikia nagrinėti ir numatyti:

      772.1. kokius polimerus – skystus ar kietus – tikslinga naudoti;

      772.2. polimerų paruošimą partijomis atskiruose konteineriuose, vėlesnį jų sumaišymą ir galutinį paruošimą;

      772.3. pakankamą ruošiamų polimerinių medžiagų laikymo konteinerių tūrį;

      772.4. polimerų tirpinimui naudojamo švaraus vandens tiekimo šaltinį, reikalingą vandens kiekį ir jo kokybę;

      772.5. priemones išvengti luitų susidarymo;

      772.6. paruoštų polimerų praskiedimą vandeniu prieš sumaišymą su dumblu;

      772.7. būtinumą užtikrinti reikiamą ruošiamo polimerų skiedinio praskiedimo vandeniu santykį, nepriklausomai nuo slėgio svyravimų vandens tiekimo tinkle;

      772.8. būtinumą intensyviai maišyti apdorojamą dumblą su polimerais;

      772.9. vykdyti polimerų dozavimo kontrolę.

      773. Dumblo džiovinimo aikštelės turi būti nemažesnės kaip dviejų skyrių.

      774. Dumblo džiovinimo aikštelės įrengiamos su poringu filtruojančių medžiagų sluoksniu ir drenažo vamzdžiais.

      775. Dumblo džiovinimo aikštelės gali būti įrengiamos iš kelių smėlio ir žvyro sluoksnių, kuriuose dalelių dydis didėja nuo viršaus žemyn.

      776. Dumblo džiovinimo aikštelių viršutinis filtruojantis sluoksnis, sudarytas iš smulkiausių dalelių, yra iš dalies šalinamas kartu su sausintu dumblu ir po kelių dumblo šalinimo kartų turi būti atstatytas.

      777. Dumblo džiovinimo aikštelių viršutinio filtruojančio smėlio sluoksnio storis turi būti nuo 50 mm iki 100 mm, o po juo esančio žvyro sluoksnio storis – nuo 300 mm iki 400 mm.

      778. Dumblo džiovinimo aikštelių filtruojančiame apatiniame žvyro sluoksnyje įrengiamo vandentraukio (drenažo) vamzdžio minimalus skersmuo – 80 mm.

      779. Į dumblo džiovinimo aikšteles išleidžiamo anaerobinėse sąlygose pūdyto dumblo sluoksnio storis neturi viršyti 300 mm, o kitaip apdoroto dumblo – 100 mm.

      780. Iš dumblo pūdytuvų rekomenduojama pūdytą dumblą išleisti iš jo apatinės dalies (nuo dugno).

      781. Išleidus iš pūdytuvo į dumblo džiovinimo aikšteles apdorotą dumblą ir dėl to kritus slėgiui, jame ištirpusios dujos išsiskiria ir išplukdo į dumblo paviršių kietąsias medžiagas, tuo sudarydamos sąlygas dumblo skysčiui greitai patekti į vandentraukio vamzdžius.

      782. Iš dumblo aikštelių sausintas dumblas gali būti šalinamas rankiniu būdu arba naudojant mechanizmus.

      783. Turi būti įrengtas patogus privažiavimas transporto priemonėms prie dumblo džiovinimo aikštelių išvežti sausintą dumblą.

      784. Mechaninis dumblo sausinimas yra atliekamas po dumblo cheminio kondicionavimo (panaudojant kalkes, geležies druskas ar dribsniavimąsi sukeliančius polimerus), tretinio kondicionavimo arba po šaldymo.

      785. Naudojamos dumblo mechaninio sausinimo priemonės:

      785.1. juostiniai filtrpresai;

      785.2. centrifugos;

      785.3. sekcijiniai filtrpresai;

      785.4. membraniniai filtrpresai.

      786. Projektuojant ir išdėstant dumblo sausinimo įrenginius, reikia nagrinėti tokius klausimus:

      786.1. vamzdynų ir gamybinių patalpų apsauga nuo šalčio;

      786.2. gamybinių įrenginių vietinis priverstinis vėdinimas;

      786.3. gamybinių patalpų vėdinimas, tenkinantis minimalios oro taršos darbo vietose ir apsaugos nuo korozijos reikalavimus;

      786.4. patalpų valymas;

      786.5. neslidžios grindys;

      786.6. nesausinto dumblo laikymas, sutrikus sausinimo įrenginiams;

      786.7. dumblo homogenizavimo, jo laikymo rezervuaruose poreikis;

      786.8. dumblo sluoksniavimasis talpose prieš dumblo siurblius;

      786.9. dumblo sunkos apdorojimas;

      786.10. dumblo sunkos laikymas ir jo tėkmės kontrolė, ypač aktualūs tais atvejais, kai dumble yra daug amonio.

      787. Projektuojant ir parenkant dumblo mechaninio sausinimo įrengimus, reikia įvertinti:

      787.1. sausinamo dumblo rūšį ir visuminę kietųjų medžiagų koncentraciją;

      787.2. dumblo sunkos atskyrimo galimus būdus;

      787.3. reikalingas apdoroto dumblo savybes, įvertinant numatomą jo panaudojimą ir galutinį šalinimą;

      787.4. galimybes tiekti dumblo apdorojimui reikalingą vandenį (vandens kokybę, debitus ir slėgį);

      787.5. suspausto oro tiekimo poreikį (reikalingo tiekti oro debitai ir slėgiai);

      787.6. numatomą sausinto dumblo kiekį (sausinto ar džiovinto dumblo masę), įskaitant maksimalų sausinto dumblo kiekį, iš centrifugų gaunamo dumblo kietųjų medžiagų kiekį;

      787.7. maksimalių sausinimui tiekiamo dumblo kiekį (m3/h), jo masę (kg sausos medžiagos/h);

      787.8. polimerų ar kitų medžiagų dumblui kondicionuoti poreikis tiekiamo dumblo masės vienetui;

      787.9. sausinto dumblo masės koncentraciją, esant projektiniam nuotekų valyklos krūviui;

      787.10. dumblo sausos masės išeigą esant projektiniam nuotekų valyklos krūviui;

      787.11. polimerų arba kitų dumblo kondicionavimo medžiagų poreikį, esant projektiniam nuotekų valyklos krūviui;

      787.12. reikalingų mechaninių įrenginių tipus, jų matmenis, visas reikalingas medžiagas ir apsaugos nuo korozijos priemones;

      787.13. numatomą elektros energijos poreikį visiems technologiniams įrengimams, maksimalias ir vidutines elektros energijos sąnaudas;

      787.14. jei tai įmanoma, automatizuotą dumblo apdorojimo stoties veikimą;

      787.15. signalizaciją valdymo skyde apie sutrikimus technologinėje grandinėje;

      787.16. technologinių įrengimų automatinį išjungimą sutrikimų atvejais;

      787.17. technologinės įrangos automatinį paleidimą ir išjungimą;

      787.18. gamybinio ir švaraus vandens sunaudojimą, įskaitant reikalingą paruošti ir praskiesti polimerus ar dumblo kondicionavimo medžiagas;

      787.19. darbo sąnaudas dumblo apdorojimo įrenginiams aptarnauti.

      788. Dumblo kompostavimo tikslai:

      788.1. aerobinių procesų stabilizavimas;

      788.2. dezinfekavimas;

      788.3. sausinimas.

      789. Projektuojant dumblo kompostavimo įrenginius, reikia nagrinėti, įvertinti arba numatyti:

      789.1. teritorijos poreikį;

      789.2. dumblo pylimų supylimą, aeruojamas krūvas arba dumblo laikymo rezervuaruose sistemas;

      789.3. medžiagos poringumą ir jos aeravimą;

      789.4. reikalingų mitybinių druskų sudėtį;

      789.5. maišymo ir užpildų poreikį;

      789.6. galimus kvapus, dulkes, lakius išmetalus ir biologinius kenksmingus išmetalus;

      789.7. vandens poreikį ir sudėtį;

      789.8. temperatūros reguliavimą;

      789.9. komposto laikymą, vandentraukio (drenažo) poreikį, transporto judėjimo kelius;

      789.10. komposto sandėliavimą;

      789.11. apsaugą nuo aplinkos teršimo ruošiant ir sandėliuojant kompostą;

      789.12. komposto užpildų šaltinį, jų gavimo galimybes ir patikimumą.

      790. Užpildai gali būti naudojami siekiant:

      790.1. palaikyti aerobines sąlygas;

      790.2. padidinti kietųjų medžiagų koncentraciją paruoštame komposte;

      790.3. padidinti anglies junginių koncentraciją komposte.

      791. Skystas dumblas laikomas rezervuaruose arba dumblo tvenkiniuose.

      792. Sausintas dumblas laikomas teritorijoje su kietu pagrindu arba dumblo talpyklose.

      793. Projektuojant dumblo pervežimo ir sandėliavimo įrenginius, reikia nagrinėti ir įvertinti:

      793.1. dumblo kiekį;

      793.2. dumblo išleidimo dažnumą;

      793.3. galimus pervežimų į galutinio panaudojimo vietos (į žemės ūkio naudmenų plotus arba sąvartynus) pertrūkius;

      793.4. dumblo sunkos įtaką nuotekų valymui;

      793.5. dumblo reologines charakteristikas;

      793.6. kvapo ir dujų išmetimus;

      793.7. sprogimo pavojų.

      794. Projektuojant skysto dumblo laikymo rezervuarus, reikia numatyti:

      794.1. iš dumblo nusistovėjusio skysčio šalinimą;

      794.2. dumblo maišymo ir grandymo priemones sekliems rezervuarams su nuožulniais dugnais;

      794.3. išplūdų šalinimo priemones.

      795. Projektuojant sausinto dumblo laikymo aikšteles, reikia numatyti:

      795.1. vandeniui nelaidžius pagrindus;

      795.2. stogus virš dumblo laikymo aikštelių;

      795.3. lietaus vandens surinkimą, jo debitų išlyginimą ir nutekėjimą ar pakėlimą į nuotekų valyklą.

      796. Įrengiant sausinto arba džiovinto dumblo talpyklas, reikia numatyti ir įvertinti:

      796.1. vandeniui nelaidžius pagrindus;

      796.2. gaisro pavojų ir laikomo dumblo temperatūros kontrolę;

      796.3. sprogimo dėl susikaupusių dulkių ar biodujų pavojų.

      797. Skysto dumblo ir dumblo sunkos vamzdynuose nepertraukiamos tėkmės greičiai turi būti ne mažesni kaip 1 m/s, jeigu nėra numatyta kitų apsaugos priemonių prieš dumblo nuogulų susidarymą.

      798. Jeigu skystas dumblas ir dumblo sunka teka savitaka, bet tėkmės greitis yra nepakankamas, naudojamas perpumpavimas.

      799. Skysto dumblo ir dumblo sunkos vamzdynai turi būti suprojektuoti taip, kad normalaus eksploatavimo metu nebūtų sujungti atskiri slėginės tėkmės vamzdynų tarpai, nes juose gali susidaryti dujos ir dideli ar pavojingi dujų slėgiai.

      800. Tais atvejais, kai dumblo tiekimo į nuolat užpildytus dumblo rezervuarus vamzdis yra prijungtas žemiau minimalaus dumblo lygio rezervuare ir ant šio vamzdžio yra dažnai atidarinėjama ir uždarinėjama sklendė, vamzdyje tarp šios sklendės ir rezervuaro turi būti kita rankomis uždaroma sklendė.

      801. Dumblo tiekimo į dumblo rezervuarą vamzdžiai ir kita įranga dumblo rezervuaro viduje turi būti atspari korozijai.

      802. Parenkant dumblasiurbes, reikia nagrinėti ir įvertinti:

      802.1. dumblo sluoksnio storį ir jo klampumą;

      802.2. dumble esantį smėlį, žvyrą, skudurus bei kitas stambias priemaišas;

      802.3. ar tikslinga įrengti prieš dumblasiurbes grotas ar smulkintuvus;

      802.4. užsikimšimo pavojų, abrazyvinį poveikį ir kavitaciją;

      802.5. dumblasiurbių susidėvėjimą;

      802.6. elektros energijos naudojimo ekonomiškumą;

      802.7. dumblasiurbės darbo rėžimą, įskaitant siurbimo ir išmetimo slėgius, debitus;

      802.8. vietos ir aptarnavimo sąlygas (atvirai statoma ar panardinama dumblasiurbė, vietos pakankamumas).

      803. Dumblasiurbės turi būti talpinamos patalpose su vėdinimo ir sunkos surinkimo įranga.

      804. Per dumblasiurbių tepamus riebokšlius prasisunkęs vanduo turi būti surenkamas ir šalinamas.

      805. Ekscentriškų sraigtinių siurblių rotorių periferinis sukimosi greitis, vengiant intensyvaus jų susidėvėjimo, darbiniame režime neturi viršyti 2 m/s.

      806. Dumblo pūdytuvai ir žemaslėgiai dujų rezervuarai turi būti aprūpinti saugos įtaisais, kad slėgis juose neviršytų leistino maksimalaus arba nenukristų žemiau leistino minimalaus darbinio slėgio, ir talpos neužšaltų.

      807. Turi būti numatyti ne mažiau kaip du įėjimai (žmogui) į dumblo pūdytuvą. Vienas iš įėjimų turi būti virš žemės paviršiaus lygio, o kitas – pūdytuvo viršuje.

      808. Vieno iš įėjimų į pūdytuvą plotis turi būti ne mažesnis kaip 0,8 m.

      809. Dujų tiekimo iš dumblo pūdytuvų vamzdynai turi būti atsparūs eksploatacijos metu galimam mechaniniam, cheminiam ir šiluminiam poveikiui.

      810. Atsparumo mechaniniam ir cheminiam poveikiui reikalavimą dujų tinklams tenkina nerūdijančio plieno vamzdžiai.

      811. Mechaninių apkrovų dėl žemės paviršiaus nusėdimo, temperatūros pokyčių ir vibracijų poveikis sumažinamas konstruktyvinėmis priemonėmis – įrengiant vamzdynų trasoje kilpas, posūkius, statant kompensatorius.

      812. Pūdytuvo dujų transportavimo vamzdyne, prie pūdytuvo ir prie dujų rezervuaro statoma uždaromoji armatūra (sklendės, ventiliai).

      813. Vamzdyne, kuriuo pūdymo dujos tiekiamos į uždaras patalpas, turi būti uždaromoji armatūra, įrengta saugioje vietoje prieš šias patalpas.

      814. Pūdymo dujų tiekimo vamzdyne turi būti jame galinčio susidaryti kondensato išleidimo armatūra, įrengta saugioje vietoje. Šiam reikalavimui patenkinti naudojami:

      814.1. kondensato automatinio išleidimo įtaisai;

      814.2. uždoriai su dviguba atjungimo armatūra.

      815. Dujų tiekimo vamzdynai turi būti ryškiai pažymėti.

      816. Šalinant sieros junginius iš pūdymo dujų, būtina numatyti priemones, kad:

      816.1. oras negalėtų patekti į pūdymo dujų tiekimo vamzdyną, o pūdymo dujos negalėtų patekti į oro tiekimo vamzdyną;

      816.2. oro patekimas būtų nutrauktas, kol nėra susidaręs sprogus dujų ir oro mišinys;

      816.3. dujų temperatūra sieros junginių šalinimo rezervuare neviršytų 600 C.

      817. Dujų variklių patalpose turi būti įrengtas natūralus arba dirbtinis vėdinimas.

      818. Dujų variklių patalpos ir dujų variklių oro ėmimo vamzdžiai turi būti įrengti taip, kad, veikiant dujų varikliams arba gedimų atveju, dujos negalėtų patekti į patalpas. Šiam reikalavimui patenkinti būtina, kad:

      818.1. sustojus dujų varikliui, dujos negalėtų patekti į variklių patalpas. Siekiant to, įrengiami automatinio dujų tiekimo nutraukimo, nereikalaujančio papildomos kontrolės, įtaisai;

      818.2. dujų variklio karterio vėdinimo vamzdžiai būtų išvedami į orą, kad variklio išmetamos dujos vėl patektų į uždarą sistemą;

      818.3. dujų variklių patalpų vėdinimo angos nebūtų arti variklio karterio vėdinimo vamzdžių arba arti variklio oro siurbimo arba oro išleidimo vamzdžių;

      818.4. dujų variklių oro siurbimo vamzdžiai būtų nutiesti iš lauko;

      818.5. dujų variklių degimo sistema būtų išjungta, kol variklis ir jo dujų išmetimo sistema nėra tinkamai išvalyta oro srautu.

      819. Dujų fakelai įrengiami ir vieta jiems parenkama taip, kad dujos, ugnis ir karštis nesudarytų pavojaus žmonėms.

      820. Dujų fakelams įrengiami automatinio uždegimo įtaisai, liepsnos ribotuvai ir reguliatoriai.

      821. Dumblo sausinimo patalpose, kuriose gali susidaryti didelės nemalonaus kvapo dujų ir garų koncentracijos, turi būti įrengta efektyvi (kokio pasikeitimo) vėdinimo sistema, skirta šioms dujoms ir garams šalinti.

      822. Sausinant dumblą, priklausomai nuo tam naudojamo sausinimo būdo ir technologijos, išsiskiria pavojingos dujos – amoniakas, sieros vandenilis arba metanas.

      823. Pavojingos dujos gali išsiskirti ir iš kondicionuoto dumblo, todėl patalpos, kuriuose jis laikomas, turi būti gerai vėdinamos.

      824. Mechanizuoto dumblo apdorojimo cechuose turi būti įrengtas automatizuotas technologinės įrangos valymas.

      825. Sprendžiant dumblo apdorojimo ir sandėliavimo klausimus, reikia įvertinti nuodingųjų ar sprogiųjų dujų kaupimosi pavojų. Turi būti įrengtas natūralus ar mechaninis vėdinimas, o taip pat parinkta sprogimui atspari įranga.

      826. Uždarosiose pūdymo sistemose turi būti numatyta pūdomo dumblo persiliejimo galimybė.

      827. Dumblo pūdytuve turi būti numatytos priemonės (pav., blokuotės), padedančios išvengti:

      827.1. vakuumo susidarymo;

      827.2. dujų slėgio pūdytuve padidėjimo virš leistinos ribos;

      827.3. dujų nutekėjimo iš pūdytuvo.

      828. Dumblo pūdymo dujų tiekimo sistemos turi būti aprūpintos žaibolaidžiais.

       

      XIv SKIRSNIS. KVAPO SLOPINIMAS IR VĖDINIMAS. SAUGOS IR PASKIRTIES REIKALAVIMAI

       

      829. Nuotekų valymo ar dumblo apdorojimo įrenginiai gali būti dengti, tuomet reikia kruopščiai įvertinti:

      829.1. galimo sprogimo pavojų;

      829.2. galimos korozijos išvengimo priemones;

      829.3. pavojų nuotekų valyklos personalo sveikatai ir saugumui;

      829.4. patogų priėjimą prie priežiūros reikalingų nuotekų valyklų mazgų.

      830. Nuotekų valykloje kvapai susidaro tekinant nuotekas ir jas valant, kuomet mikroorganizmai anaerobinėse sąlygose skaido nuotekose esančius organinius junginius. Gamybinėse nuotekose irgi yra specifiškus kvapus išskiriančių medžiagų. Puvimo procesus pagreitina aukštesnė aplinkos temperatūra, didelė organinių teršalų koncentracija (pagal BDS) ir redukuojančios cheminės medžiagos. Kvapus sukeliančių junginių yra labai daug. Tarp jų:

      830.1. sieros vandenilis;

      830.2. amoniakas;

      830.3. organiniai sieros junginiai;

      830.4. tioliai (pvz., merkaptanas);

      830.5. aminai;

      830.6. lakiosios riebiosios rūgštys.

      831. Kvapo susidarymą skatina tam tikros neretai sutrikimų sukeliamos priežastys:

      831.1. nepalankios sąlygos nuotakyne (ilgas nuotekų išbuvimas tinkluose, prasta priežiūra, iš pramonės įmonių išleidžiamos nuotekos);

      831.2. ilgi slėginiai vamzdynai;

      831.3. kai kurie nuotekų intensyvaus valymo procesai;

      831.4. anaerobiniai tvenkiniai;

      831.5. nuotekų dumblo apdorojimo ir sandėliavimo procesai.

      832. Susidariusieji kvapai kartu su nuotekomis patenka į nuotekų valyklas, sklinda per nuotekų valymo įrenginių technologinę grandinę ir išsiskiria į atmosferą, ypač tose vietose, kuriose yra turbulentiški nuotekų srautai, dideli oro ir nuotekų paviršiaus kontakto plotai. Kvapo sklidimas intensyvėja nuotekoms recirkuliuojant valymo procesų grandyse, ypač dumblo tuštinimo ir sausinimo įrenginiuose.

      833. Ypatingai stipriai kvapas jaučiamas:

      833.1. nuotekų įtekėjimo į nuotekų valyklą vietoje;

      833.2. pirminiuose nusodintuvuose, ypač jei į juos įteka intensyviai kvapus skleidžiančios nuotekos arba jeigu į pirminius nusodintuvus įteka perteklinis veiklusis dumblas, numatant jo akumuliavimąsi pirminiuose nusodintuvuose, ir sukelia puvimą;

      833.3. intensyviai apkraunamuose nuotekų antrinio valymo įrenginiuose arba jeigu į antrinio valymo įrenginius tiekiamos stiprų kvapą skleidžiančios nuotekos iš pirminių nusodintuvų;

      833.4. vietose, iš kurių išvežamas, sandėliuojamas ar apdorojamas dumblas, ypač nestabilizuotas dumblas;

      833.5. vietose, kuriose iš dumblo pūdytuvų į aplinką patenka biodujos, o taip pat ten, kur išleidžiamas pūdytas dumblas.

      834. Kvapo kiekybiniai matavimai atliekami siekiant išaiškinti jų sklidimo priežastis ir vietas, kuriose kvapai susidaro ar sklinda, nustatyti kvapo šaltinio poveikį ir įvertinti kvapo slopinimo įrenginių efektyvumą.

      835. atliekami kvapo kiekybiniai matavimai:

      835.1. odorimetriniai matavimai;

      835.2. specifinių junginių matavimai.

      836. Specifinių kvapniųjų junginių matavimai naudojami parenkant kvapo slopinimo įrenginių tipus ir matmenis.

      837. Sieros vandenilio (H2S) junginių matavimai yra paprasti ir pateikia vertingos informacijos, tačiau kai kada jų rezultatai gali būti klaidingi, pavyzdžiui, tais atvejais, kai kvapo sudėtyje vyrauja ne H2S, bet kiti junginiai (amoniakas ir organiniai sulfitai). Taip pat gali būti, kai kvapo šaltiniai yra:

      837.1. specifiškos gamybinės nuotekos;

      837.2. nuotekų antrinio valymo įrenginiai;

      837.3. dumblo deginimo ar džiovinimo įrenginiai.

      838. Atsakingi žinybų atstovai nustato, kokių oro kvapo rodiklių turi būti laikomasi. Daugeliu atveju, oro valymo gali prireikti, siekiant sumažinti kvapą ypatingai jautriose vietose.

      839. Nuotakyno sistema turi būti suprojektuota taip, kad joje kiek galima mažiau vyktų puvimo procesai.

      840. Projektuojant nuotekų valyklas, reikia įvertinti ir numatyti:

      840.1. stiprų kvapą skleidžiančių gamybinių nuotekų išleidimo kontrolės priemones;

      840.2. nuotekų valyklos statybos vietos tinkamumą kvapo slopinimo požiūriu;

      840.3. galimybes iki minimumo sumažinti nestabilizuoto arba pseudostabilizuoto dumblo atvirą apdorojimą ir sandėliavimą;

      840.4. reikiamas priemones, padedančias išvengti puvimo procesų, mažinant nusėdančio dumblo išbuvimo nusodintuvuose trukmę;

      840.5. tokius technologinius procesus, kurie sumažintų kvapo išsiskyrimą tais atvejais, kai numatomas neišvengiamas stiprų kvapą turinčių nuotekų pritekėjimas;

      840.6. sumažinti labai turbulentiškas nuotekų tėkmės zonas, ypač atvirų srautų ir išleistuvų.

      841. Numatyti kompaktišką nuotekų valyklos įrenginių išdėstymą, jei yra būtina, juos uždengti arba įrengti patalpose.

      842. Išdėstyti pagrindinius kvapo sklidimo šaltinius kuo toliau nuo jautrių vietovės zonų.

      843. Grupuoti pagrindinius kvapo skleidimo objektus, kad būtų galima panaudoti jiems bendras kvapo slopinimo priemones.

      844. Kvapo slopinimui naudojamos priemonės ir sprendiniai:

      844.1. kokybiškas projektas ir racionalus nuotekų valyklos įrenginių išdėstymas;

      844.2. gerai organizuotas nuotekų valyklos aptarnavimas;

      844.3. gamybinių nuotekų kiekio ir kokybės ribojimas ir kontrolė;

      844.4. cheminių medžiagų pridėjimas į nuotekas arba dumblą, siekiant išvengti arba sulėtinti puvimo procesus ir tuo slopinti kvapą;

      844.5. uždengti kvapo sklidimo šaltinius, įrengti jų vėdinimą ir šalinamo oro valymą;

      844.6. naudoti purškimą vandeniu, siekiant sudarytį kliūtį kvapo sklidimui arba naudoti cheminius dezodorantus;

      844.7. naudojant kvapo šalinimui chemines medžiagas, stebėti, ar iš jų nesusidaro kenksmingi junginiai.

      845. Kvapo slopinimui naudojamos cheminės medžiagos skirstomos į :

      845.1. stiprius oksidatorius, pavyzdžiui, vandenilio peroksidą ir natrio hipochloritą, kurie oksiduoja daugelį kvapiųjų junginių;

      845.2. deguonies šaltinius: orą, skystą deguonį ir nitratų druskas. šios medžiagos veikia kaip deguonies šaltiniai, padedantys išvengti puvimo;

      845.3. metalų druskas, dažnai geležies druskas. Jos naudojamos fiksuoti sulfidus ar netirpius metalo sulfidus, neleisti patekti jiems į aplinką;

      845.4. įvairius kvapo modifikatorius, slopinančius kvapą.

      846. Užteršto oro valymui naudojami būdai:

      846.1. biologinis oksidavimas;

      846.2. šlapiasis cheminis valymas;

      846.3. adsorbavimas nejudančiame sluoksnyje, pavyzdžiui, adsorbavimas aktyviąja anglimi;

      846.4. terminis oksidavimas.

      847. Daugelis iš nuotekų susidarančių kvapų gali būti slopinami biologiniu oksidavimu. Jis gali būti atliekamas:

      847.1. kvapo slopinimo biofiltruose;

      847.2. bioskruberiuose;

      847.3. esamose nuotekų antrinio valymo įrenginiuose užterštas oras daugeliu atvejų gali būti naudojamas kaip į difuzorius tiekiamas suslėgtas oras (valant veikliuoju dumblu) arba kaip į aeruojamus laistomuosius reaktorius aeravimui tiekiamas oras.

      848. Abiem pastaraisiais atvejais (tiekiant užterštą orą į valymo veikliuoju dumblu įrenginius ir tiekiant jį į aeruojamus laistomuosius reaktorius) oras gali būti tiekiamas tik į lengvai apkrautus valymo įrenginius, iš kurių neišsiskiria stiprus nemalonus kvapas.

      849. Pagrindiniai kriterijai, kuriais turi būti vadovaujamasi parenkant kvapo slopinimo įrenginius, yra jų statybos ir priežiūros kainos. Joms įvertinti gali būti naudojami duomenys iš panašiose sąlygose veikiančių kitų nuotekų valyklų.

      850. Projektuojant kvapo slopinimo įrenginius, reikia įvertinti jų formą ir galimas nepalankias vietos sąlygas:

      850.1. kvapo slopinimo biofiltrams (pailgos formos įrenginiai) reikalingos nemažos teritorijos;

      850.2. bioskruberių (jiems būdinga bokšto forma) statybai gali būti nepalanki vietovės aukščių schema;

      850.3. nedidelė nuotekų valyklos teritorija ir apsunkintos privažiavimo sąlygos gali riboti kvapo slopinimo biofiltrų ir bioskruberių panaudojimą, nes reikalingas periodiškas adsorbuojančių medžiagų keitimas.

      851. Jeigu yra reikalingas labai stipraus kvapo slopinimas, gali būti naudojamas oro cheminis ir biologinis valymas.

      852. Dauguma naudojamų kvapo slopinimo priemonių yra paremtos pilotinių bandymų išdavomis, patvirtintomis gamybinėse sąlygose. Projektuojant kvapo slopinimo sistemas, gali būti naudojami pilotinio (bandomojo) tipo įrenginiai arba panašiose sąlygose veikiančių kvapo slopinimo sistemų veikimo patirtis.

      853. Kvapo susidarymui trukdančios arba kvapus naikinančios cheminės medžiagos gali būti įleidžiamos į nuotekų srautą nuotakyne arba nuotekų valyklose.

      854. Kvapo slopinimui gali būti naudojami:

      854.1. oksiduojančios medžiagos:

      854.2. oro deguonis;

      854.3. grynas (techninis) deguonis;

      854.4. vandenilio peroksidas;

      854.5. nitratai.

      855. Kvapus surišančios medžiagos:

      855.1. geležies druskos.

      856. Kvapo slopinimo įrenginių pajėgumas yra apibūdinamas valomo oro tėkmės debitais, nurodant ir numatomo valyti oro, o taip pat pageidautinus valyto oro kokybės rodiklius.

      857. Ore esančio kvapo rodikliais gali būti sieros vandenilio koncentracija ir europiniais kvapo vienetais (European Odour Units) – ouE/m3 išreikšta koncentracija. Reikalingas projektinis išleidžiamo valyto oro išmetalų kiekis (išmetamo oro kiekis, padaugintas iš kvapo koncentracijos) gali būti nustatytas modeliavimu, siekiant nustatyti galimą kvapo poveikį.

      858. Projektuojant naujas nuotekų valyklas tik išmetamo valyto oro parametrai gali būti pagrindu projektuoti kvapo slopinimo priemones.

      859. Projektuojant kvapo slopinimui sauso tipo adsorberius, turi būti numatytas minimalus laiko tarpas tarp adsorbuojančios medžiagos pakeitimų.

      860. Projektuojant kvapo slopinimo įrenginių gaubtus, reikia įvertinti:

      860.1. manometrinį ir negatyvinį slėgį po gaubtu;

      860.2. dengiamų įrenginių dydį ir matmenis, didžiausių dengiamų angų plotą;

      860.3. dangų apkrovas nuo sniego ir vėjo;

      860.4. statybos konstrukcijų medžiagas, jų atsparumą korozijai ir saulės šviesai;

      860.5. reikalavimus priėjimui prie įrenginių ir mechanizmų aptarnavimui, priežiūrai, remontui ir pakeitimui.

      861. Oro tūriai po kvapo slopinimo įrenginių dangomis, įskaitant jų priežiūrai ir aptarnavimui reikalingus tūrius, turi būti minimalūs.

      862. Reikia įrengti kuo daugiau angų ir liukų kvapo slopinimo įrenginių aptarnavimui iš išorės.

      863. Nerekomenduojama kvapo slopinimo įrenginius talpinti viename dideliame pastate. Įvertinant oro kokybę pastate, pirmumą reikia teikti decentralizuotiems gaubtams.

      864. Dengtų kvapo slopinimo įrenginių vėdinimo sistemoms keliami reikalavimai:

      864.1. sudaryti negatyvų slėgį, kad būtų sumažintas oro nutekėjimas iš po nesandarių gaubtų arba angų;

      864.2. palaikyti reikiamą oro kokybę po gaubtais, kad nesusidarytų nuodingi, koroduojantys ar sprogūs mišiniai.

      865. Atstumas ir tuo pačiu vėdinama ertmė tarp dangos ir skysčio turi būti minimali. Tai leidžia sumažinti vėdinimo intensyvumą ir išlaidas.

      866. Iš ertmės po danga ištrauktas, nedaug užterštas oras gali būti naudojamas aeruoti laistomuosius reaktorius, veiklųjį dumblą ir deginant dumblą.

      867. Oras, ištrauktas iš lengvai užterštų patalpų, gali būti naudojamas patalpas su aukštesniu oro užteršimo lygiu vėdinimui.

      868. Iš zonų, kuriose išsiskiria žalingos ar pavojingos medžiagos, oras turi būti ištraukiamas nenutrūkstamai ir kuo arčiau vietų, kuriose išsiskiria šios medžiagos.

      869. Projektuojant uždarąsias (patalpose įrengiamas) nuotekų valyklas, ypatingas dėmesys turi būti skiriamas jose dirbančių žmonių sveikatai ir saugumui, o valyklos priskiriamos uždarų gamybinių patalpų kategorijai.

      870. Turi būti galimybė patogiai prieiti prie vietų, kuriose matuojami oro srautų debitai ir greičiai, slėgiai, imami oro ėminiai analizėms.

      871. Turi būti vedamas kvapo slopinimo įrenginių eksploatacijos žurnalas. Juose įrašoma informacija apie ėminių analizėms ėmimą ir analizių rezultatus.

       

      Xv SKIRSNIS. VALDYMAS IR AUTOMATIZAVIMAS

       

      872. Nuotekų valykloje įrengiamų valdymo ir automatizavimo sistemų paskirtis:

      872.1. sudaryti valyklą aptarnaujantiems darbuotojams galimybę palaikyti nuotekų valyklos veikimo efektyvumą ir ekonomiškumą;

      872.2. registruoti valymo procesų vyksmo eigą;

      872.3. stebėti ir registruoti nevalytų ir valytų nuotekų, dumblo charakteristikas ir po to tinkamai organizuoti nuotekų valyklos veikimą.

      873. Reikalingos nuotekų valyklos valdymo ir automatizavimo sistemos turi būti nagrinėjamos ir parenkamos nuotekų valyklos projektavimo pradiniuose etapuose, sprendžiant principinius nuotekų valyklos technologijų, jų sudėties klausimus.

      874. Nuotekų valyklos valdymo ir automatizavimo sistemų klausimai projektavimo stadijoje svarstomi nagrinėjant kelis variantus, įvertinančius reikalingas lėšas investicijoms ir sistemų eksploatavimui.

      875. Parenkant nuotekų valyklos valdymo ir automatizavimo sistemas, reikia įvertinti, kad sudėtingesnėms sistemoms aptarnauti reikia kvalifikuoto ir gerai paruošto personalo.

      876. Sprendžiant galimą valdymą ir automatizavimą, reikia atsižvelgti į nuotekų valyklos dydį. Mažesnėms nuotekų valykloms gali būti pakankamas paprastesnis valdymas ir automatizavimas.

      877. Projektuojant valdymo ir automatizavimo sistemas, reikia numatyti galimybę informuoti nuotekų valyklos vadovaujančius darbuotojus apie valdomos sistemos būklę.

      878. Sėkmingam nuotekų valyklos veikimui pasiekti gali būti tikslinga įrengti ne tik valyklos, bet ir lauko nuotakyno valdymo ir automatizavimo sistemą.

      879. Nuotekų valyklos valdymo ir automatizavimo sistema turi būti parengiama įvertinant numatomus nuotekų valymo ir dumblo apdorojimo procesus, aptarnaujančio personalo darbuotojų skaičių ir jų kvalifikacijas.

      880. Valdymo ir automatizavimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į reikalavimus nuotekų valyklos veikimo patikimumui ir įvertinant galimus nuotekų tvarkymo sistemos veikimo sutrikimus.

      881. Nuotekų valyklų valdymo ir automatizavimo sistemos turi būti įrengiamos kaip kelių savarankiškų posistemių, aptarnaujamų vienos ar kelių centrinių valdymo stočių ir veikiančių kliento – hierarchinių pakopų principu. Tokių tinklų projektavimas turi tenkinti duomenų perdavimo greitį, perdavimų fiksavimą ir posistemių funkcijų poreikius.

      882. Valdymo ir automatizavimo sistemos turi siekti Interneto ryšių naudojimo arba juo remtis.

      883. Reikia tobulinti paprastas nuotekų valyklas, pertvarkant jas į įjungiant jas į sudėtingas ir centralizuoto nuotekų tvarkymo valdymo ir automatizavimo sistemas.

      884. Nuotekų valyklose matuojami ir registruojami šie technologiniai parametrai:

      884.1. nuotekų ir dumblo debitai, jų lygiai, temperatūros ir kt.;

      884.2. cheminiai rodikliai, pvz., pH;

      884.3. ištirpusio deguonies koncentracija, redukcijos – oksidacijos potencialas, drumstumas, savitasis laidumas;

      884.4. sudėtingesnėse valyklose vykdoma nuolatinė amoniako, nitritų, nitratų, fosfatų kiekio stebėsena;

      884.5. veikliojo mišinio drumzlinumas.

      885. Turi būti numatytos galimybės gauti duomenis apie technologinius parametrus, buvusius sutrikus duomenų perdavimo grandžiai.

      886. Nuotekų valyklose turi būti kontroliuojamas ir valdomas aeravimo sistemos veikimas, nitrifikavimo, denitrifikavimo, fosforo šalinimo procesai, dumblo recirkuliavimas ir jo apdorojimas.

      887. Nuotekų papildomo valymo sistemose įrengiamos krekiklių ir dribsniklių dozavimo kontrolės sistemos.

      888. Be pagrindinių valymo procesų valdymo ir automatizavimo reikia nagrinėti ir nuotekų valyklos aptarnavimo bei priežiūros valdymo ir automatizavimo poreikį:

      888.1. elektros energijos tiekimą, avarinį elektros energijos tiekimą, energetinio ūkio sistemą, įskaitant dujinių variklių sukamus generatorius;

      888.2. valdymo patalpų išdėstymo nuotekų valykloje schemos, informacijos apie nuotekų valyklos schemą, įrenginių išdėstymą, pagrindinius įrenginių aptarnavimo reikalavimus;

      888.3. informacijos apie sprogimo požiūriu pavojingas zonas nuotekų valykloje;

      888.4. informacijos apie nuotekų valyklos infrastruktūrą – telefonus, vaizdo kameras, priešgaisrinės apsaugos sistemą;

      888.5. informacijos apie nuotekų valyklos įrenginių aptarnavimo vietas, sujungtas tinklais su valdymo pultu;

      888.6. informacijos apie įrenginių, elektros energijos naudojimo taškų ir parametrų matavimo taškų identifikavimo kodų sistemą;

      888.7. apibrėžtų nuotekų valymo sistemos reikalavimų – ar pakanka paprasčiausių registravimų ar reikia sudėtingesnės kompiuterizuotos sistemos su automatizavimo priemonių tinklu;

      888.8. valdymo pultų patalpų su nuolat budinčiu arba periodiškai budinčiu personalu;

      888.9. signalizacijos sistemos, pateikiančios atitinkamą avarinę informaciją sutrikus nuotekų valyklos mazgams.

      889. Projektuojant nuotekų valyklos automatizavimo sistemą, joje numatoma:

      889.1. išsamus nuotekų valyklos technologinės schemos pateikimas;

      889.2. vamzdynų ir armatūros schema, rodanti ryšį tarp įvairių technologinių grandžių ir jų būklės kontrolę: nuotekų ir dumblo, dujų bei kitų medžiagų srautus, jų debitus, slėgius bei temperatūrą;

      889.3. kokie signalai bus patiekiami apie matuojamų procesų parametrus;

      889.4. nuotekų valyklos valdymo pulto įrenginių išdėstymo schema, darbo vietų išdėstymas, pavojaus signalų pateikimo būdas ir kitos valdymo funkcijos;

      889.5. nuotekų valyklos valdymo strategija, kurioje apibrėžiami aptarnavimo lygiai – vietinis ir vykdomas iš nuotekų valyklos centrinio valdymo pulto.

       

      XvI SKIRSNIS. SAUGOS PRINCIPAI. SAUGOS IR PASKIRTIES REIKALAVIMAI

       

      890. Nuotekų valykloje turi būti sudaryta galimybė nustatyti oro sudėtį ribotoje ertmėje prieš įeinant į ją. Įsitikinus, kad pavojus žmogaus sveikatai toje ertmėje nėra, galima įeiti.

      891. Pavojaus zonų nustatymui gali būti naudojama stacionari ar portatyvi aparatūra, kuria būtų galima pavojų nustatyti būnant saugioje vietoje.

      892. Stacionari stebėsenos aparatūra gali būti naudojama paleisti veikti avarines sistemas (pvz. įjungti vėdinimą). Vėdinimo įjungimą turi rodyti atitinkami signalai.

      893. Stebėsenos įranga, siekiant jos patikimumo, turi būti patikrinta ir apsaugota galimų sprogimų atveju.

      894. Saugos sistemoje turi būti patikimas telefono ar radijo ryšys.

      895. Transporto priemonių pravažiavimo keliai ir pėsčiųjų takai nuotekų teritorijoje pravedami taip, kad būtų patogu aptarnauti valymo įrenginius ir būtų užtikrintas saugus privažiavimas ir priėjimas prie aptarnaujamų objektų.

      896. Privažiavimo keliai ir takai turi būti patogūs ir saugūs žiemos metu esant ledui ir sniegui.

      897. Aptarnavimo saugai būtina, kad:

      897.1. darbo vietos būtų pasiekiamos patogiai ir kuo tiesesniu keliu;

      897.2. priėjimo prie darbo vietų takai būtų lygūs ir neužgriozdinti, kad juose nebūtų valymo įrenginių išsikišančių dalių, vamzdynų, sklendžių ir pan.;

      897.3. priėjimų prie darbo vietų takų nekirstų atviri kanalai, o praėjimui virš konvejerių ar kanalų būtų įrengti tilteliai;

      897.4. patalpų grindys būtų lengvai valomos;

      897.5. patalpų grindų, grotelių, kelių ir takų paviršiai būtų neslidūs ir ant jų nesikauptų vanduo;

      897.6. priėjimo takai būtų padengti medžiagomis, atspariomis susidėvėjimui;

      897.7. privažiavimo kelių ir takų danga būtų lygi, be didelių tarpų tarp dangos plokščių. Dangų paviršiai turi būti neslidūs važiuojant ar einant bet kuria kryptimi ir esant nepalankioms sąlygoms (blogam orui ir kt.);

      897.8. avarinių išėjimų durys turi būti atidaromos į išorę.

      898. Transporto eismo nuotekų valyklos teritorijoje trasos parenkamos taip, kad pavojingų situacijų galimybės būtų minimalios. Dėl to:

      898.1. transporto trasos turi būti atokiau nuo technologinių įrenginių, statinių ir pastatų;

      898.2. atstumai tarp pravažiuojančio transporto kelio ir pastatų durų, išeigų, vartų, praėjimų (klotų), kopėčių turi būti ne mažesni kaip 1,0 m;

      898.3. transporto kelių tinklas turi būti pakankamas (kelių trasos ir plotis toks), kad jais saugiai galėtų naudotis ir transporto priemonės ir pėstieji, o transporto priemonės galėtų patogiai apsisukti;

      898.4. kelių, skirtų motorinėms ar bėginėms transporto priemonėms, plotis turi būti pakankamas, kad užtikrintų minimalius 0,5 m pločio tarpus (abejomis judėjimo kryptimis) tarp transporto priemonės ir kelio krašto;

      898.5. transporto kelių apšvietimo įranga turi būti suprojektuota ir įrengta taip, kad ji negalėtų sukelti avarinių situacijų, o apšvietimo intensyvumas būtų ne mažesnis kaip 5 liuksai;

      898.6. turi būti numatytas transporto judėjimo nuotekų valyklos teritorijoje ribinis greitis.

      899. Praėjimų (koridorių) pėstiesiems plotis turi būti ne mažesnis kaip 0,6 m, o aukštis – 2,0 m.

      900. Jeigu praėjimai pėstiesiems naudojami ir kroviniams gabenti, jų plotis turi būti ne mažesnis kaip 1,2 m, o aukštis – 2,0 m.

      901. Laipteliai ir pandusai įrengiami esant praėjimo takų aukščių skirtumams, didesniems kaip 0,2 m.

      902. Pandusų nuolydis turi būti ne didesnis kaip 1:10, juose nedaromi laipteliai.

      903. Jeigu nėra galimybės įrengti laiptelius ir pandusus, gali būti įrengtos stacionarinės kopėčios, laiptai, lipynės.

      904. Stacionarinės kopėčios, laiptai, šulinių lipynės turi būti neslidžios ir žmogaus pėdai pakankamo pločio.

      905. Jeigu ant kopėčių, laiptų, šulinių lipynių gali patekti vanduo, tepalai ar riebalai, apsaugai nuo galimų paslydimų šioms konstrukcijoms naudojami profiliuoti paviršiai, padengimas šiurkštumą suteikiančiomis medžiagomis.

      906. Tarp kopėčių ir sienų turi būti 150 mm tarpas.

      907. Nuotekų valyklos aptarnavimo zonų vietose, kuriose būtų pavojus kristi iš 3 m aukščio, turi būti saugos priemonės (apsauginiai turėklai, saugos diržai).

      908. Gelbėjimo kabinų negalima įrengti uždarose ertmėse, kuriose kabinos gali kliudyti nukentėjusiųjų žmonių gelbėjimui.

      909. Turi būti įrengtos priemonės įlipimui ir išlipimui iš galimo nelaimingo atsitikimo vietos apribotose ertmėse (šuliniuose, kamerose ir pan.). Tam gali būti :

      909.1. naudojamos rankinės gervės;

      909.2. naudojami porankiai ir turėklai.

      910. Nuotekų valyklose įrengiant įrenginių aptarnavimui laiptus ar stacionarines kopėčias, kurių ilgis didesnis kaip 10 m, numatomos poilsio aikštelės taip, kad atstumai tarp šių aikštelių neviršytų 6 m ir jos nekliudytų gabenti sužeistus žmones, nešti įrankius ir medžiagas.

      911. Laisvas tarpas nuo stacionarių vertikalių kopėčių nuo lipančiojo pusės turi būti ne mažesnis kaip 0,65 m. nuožulnioms (nevertikalioms) kopėčioms šis atstumas turi būti ne mažesnis kaip 1,1 m.

      912. Dengtų šulinių su landomis (apžiūros, aptarnavimo) minimalus skersmuo (arba plotis) – 1000 mm.

      913. Šulinio, esančio važiuojamojoje dalyje, landos vidinis minimalus skersmuo turi būti – 600 mm, o nevažiuojamoje dalyje gali būti 600 ÷1000 mm.

      914. Darbo vietos ir transporto eismo juostos turi būti apsaugotos nuo slenksčių, prieduobių ir panašių pavojingų zonų stacionariais turėklais.

      915. Pavojingos zonos, išskyrus atvirus kanalus, gali būti apsaugotos įtemptomis grandinėmis arba lynais.

      916. Apsaugai nuo galimo kritimo įrengiami ne mažesnio kaip 1,1 m aukščio stacionarūs turėklai arba sienutės.

      917. Apsauginių turėklų su vertikaliais strypais tarpai tarp strypų turi būti ne mažesni kaip 0,18 m.

      918. Įrengiant apsauginius turėklus su horizontaliais strypais, atstumai tarp dangos plokščių ir turėklo, tarp turėklo strypo ir porankio ir tarp gretimų strypų turi būti ne didesni kaip 0,5 m.

      919. Kiekviename technologinės paskirties rezervuare turi būti stacionarinė avarinė išėjimo vieta ar anga.

      920. Kopėčios, šulinių lipynės ir laiptai, kurių apatinė dalis yra panerti (į esantį vandenį arba nuotekas) rezervuare ne mažiau kaip 1 m, žemiau galimo minimalaus vandens lygio rezervuare, gali būti naudojamos kaip avariniai išėjimai.

      921. Atviruose rezervuaruose nuožulniomis sienomis, kurių nuolydis ne didesnis kaip 1:2, kaip avarinės išeigos priemonė išlipimui iš rezervuaro, gali būti įtaisyti lynai.

      922. Nuotekų valyklos darbo vietos, darbo ir techninės priežiūros platformos turi būti įrengtos taip, kad jose nebūtų kliūčių, būtų saugu jose dirbti, net ir esant šlapioms ar apledėjusioms dangoms. Tai pirmiausia priklauso nuo naudojamų medžiagų, jų tūrių ir gabaritų, atsparumo ir stabilumo, paviršių slidumo, apšvietimo ir vėdinimo.

      923. Įvertinant galimus paslydimus, reikia vengti paviršių bei dangų užtvindymo.

      924. Sunkių krovinių gabenimui turi būti naudojamos tinkamos ir pakankamos kėlimo galios priemonės. Šiam reikalavimui tenkinti:

      924.1. įrengiami kėlimo įtaisai;

      924.2. kilnojamieji keltuvai turi būti gerai įtvirtinti;

      924.3. naudojami trikojai ir kilnojami keltuvai, turintys saugos įtaisus, neleidžiančius jų kojoms prasiskėsti ar išsinerti;

      924.4. yra numatomos aikštelės reikiamo dydžio ir kėlimo galios transporto priemonėms su pasukamomis ar teleskopinėmis krano strėlėmis;

      924.5. turi būti galimybė saugiai naudoti plačios paskirties kėlimo įrangą (autokranus, automobilinius keltuvus su šakėmis, hidraulinius ekskavatorius ir kt.).

      925. Nuotekų valyklų ribotose ertmėse, kuriose gali susikaupti didelės koncentracijos sveikatai pavojingų ar sprogių medžiagų, aerozolių, trūkti oro kvėpuoti, turi būti įrengtas tinkamas vėdinimas.

      926. Turi būti galimybė matuoti ribotų ertmių vėdinimo būklę iš saugių vietų.

      927. Natūralus vėdinimas gali būti naudojama, jei vėdinimo angų pakanka tinkamam vėdinimui, neleidžiant susidaryti nevėdinamoms zonoms ir jeigu nėra galimybės vėdinimo angoms užsidaryti.

      928. Vėdinimo angos durų ar langų apačioje ar viršuje nėra pakankamos tinkamam išvėdinimui.

      929. Jei nėra galimybės įrengti tinkamą natūralųjį vėdinimą, įrengiamas priverstinis vėdinimas.

      930. Nuotekų valyklose sprogimo pavojus gali kilti atsitiktinai patekus į jas degiosioms medžiagoms arba vykstant organinių teršalų, dumblo anaerobiniam biologiniam skaidymui (susidarius metano dujoms iš pūdomo dumblo).

      931. Nuotekų valyklų ribotosios ertmės turi būti suprojektuotos ir pastatytos taip, kad būtų išvengta sprogaus mišinio susidarymo ore.

      932. Jeigu nėra galimybės išvengti sprogaus oro – dujų mišinio susidarymo, šio mišinio užsidegimo galima išvengti papildomomis saugos priemonėmis – vėdinimu arba įrengiant nuolat veikiančius įtaisus, įspėjančius apie dujų susidarymą ir tuo sudarančius galimybę imtis atitinkamų avarinių priemonių.

      933. Pastoviai įmontuoti dujų pavojaus įtaisai turi informuoti apie jų išmatuotas dujų koncentracijas, ir pranešti apie tai esant:

      933.1. 20 % apatiniosios sprogimo ribos koncentracijai, parengtiniu pavojaus signalu (įjungiant mechaninį vėdinimą ir atidarant duris);

      933.2. 50 % apatiniosios sprogimo ribos koncentracijai, pradedant avarinės situacijos veiksmus (pvz., išjungiant galimo dujų uždegimo šaltinius).

      934. Vertinimas ar gali susidaryti sprogimo požiūriu pavojinga aplinkos ore dujų koncentracija ir saugos priemonių jai išvengti parinkimas bei jų įgyvendinimas, atliekamas vadovaujantis Europos parlamento ir Europos Tarybos Direktyva Nr. 99/92/EC.

      935. Nuotekų valyklų zonos, kuriose yra sprogimų pavojus, turi būti aiškiai pažymėtos ir uždraustas žmonių patekimas į jas, išskyrus įgaliotus darbuotojus.

      936. Sprogimo rizikai sumažinti gali būti naudojamos konstruktyvinės priemonės. Jų tarpe – dujoms nelaidžios sienos iš nedegiųjų medžiagų, dujų nepraleidžiantys kanalai ir vamzdynai. Iš abiejų pusių tinkuotos plytų ir gelžbetonio sienos yra laikomos dujoms nelaidžiomis.

      937. Antžeminės patalpos, kuriose, esant išimtinėms aplinkybėms, gali susidaryti sprogus oro – dujų mišinys, turi būti izoliuotos nuo gretimų patalpų automatiškai užsidarančiomis, dujoms nelaidžiomis durimis.

      938. Sprogių oro mišinių susidarymo išvengimo galimybės turi būti įvertintos nuotekų valyklų projektavimo pradiniuose etapuose.

      939. Transporto priemonių eismo trasos turi būti už galimo sprogimo pavojaus zonų.

      940. Ženklai ir užrašai apie galimus pavojus turi būti gerai matomose vietose prie įėjimų į padidinto pavojaus zonas, kuriose yra ar gali būti:

      940.1. nutrenkimo elektros srove pavojus;

      940.2. didelis triukšmas;

      940.3. automatiškai veikianti judanti įranga;

      940.4. kenksmingos dujos ir sprogimo pavojus;

      940.5. oro deguonies trūkumas;

      940.6. kenksmingos cheminės medžiagos.

      941. Užrašai apie saugos reikalavimus turi būti prie įėjimų į atitinkamas padidinto pavojaus zonas, pavyzdžiui:

      941.1. „nerūkyti“;

      941.2. „Užsidėti apsauginius akinius“;

      941.3. „Užsidėti apsauginius šalmus“;

      941.4. „Užsidėti ausines“;

      941.5. „Užsidėti gelbėjimosi priemones“;

      941.6. „Užsidėti kvėpavimo aparatą“;

      941.7. „Pateikite leidimą įeiti“.

      942. Informaciniai užrašai, nurodantys saugos ir gesinimo priemonių laikymo vietas, gali būti:

      942.1. „Avarinis išėjimas“;

      942.2. „Gesintuvas“;

      942.3. „Gelbėjimo priemonės“;

      942.4. „Pirmosios pagalbos priemonių spintelės“.

       

      VI SKYRIUS. NUOTEKŲ VALYKLOS, skirtos aptarnauti IKI 50 GE

       

      XVII SKIRSNIS. BENDRIEJI PRINCIPAI

       

      943. Valyklos, skirtos aptarnauti iki 50 gyventojų ekvivalentų, gali susidėti iš nuotekų pirminio valymo, antrinio valymo ir tretinio valymo.

      944. Nuotekų valyklose, skirtose aptarnauti iki 50 gyventojų ekvivalentų, gali būti naudojami procesai:

      944.1. nusodinimas;

      944.2. filtravimas;

      944.3. aerobinis valymas nefiksuotais mikroorganizmais;

      944.4. aerobinis valymas fiksuotais mikroorganizmais;

      944.5. tvenkininis valymas;

      944.6. biologinė nitrifikacija;

      944.7. biologinė denitrifikacija;

      944.8. jonų apykaita;

      944.9. fizinis/cheminis valymas;

      944.10. biologinis valymas;

      944.11. filtravimas/inaktyvacija;

      944.12. mikrofiltravimas;

      944.13. dezinfekavimas;

      944.14. išplukdymas;

      944.15. adsorbavimas.

      945. Nuotekų valyklose, skirtose aptarnauti iki 50 gyventojų ekvivalentų, gali būti įrenginiai:

      945.1. pūdomieji nusodintuvai (septikai);

      945.2. nuotekų mechaniniai filtrai;

      945.3. neužlieti augaliniai filtrai;

      945.4. užlieti augaliniai filtrai;

      945.5. grūdėtų medžiagų (smėlio, žvyro, stiklo grūdelių) filtrai;

      945.6. durpių filtrai;

      945.7. dirbtiniai šlapžemiai;

      945.8. mechaniniai diskiniai filtrai;

      945.9. dirvinis valymas;

      945.10. nuotekų sugerdinimas;

      945.11. ilgasis aeravimas;

      945.12. biologinis valymas plėveliniuose reaktoriuose;

      945.13. sekos biologiniai reaktoriai;

      945.14. sintetinių medžiagų filtrai;

      945.15. putų filtrai;

      945.16. laistomieji reaktoriai;

      945.17. biologiniai plėveliniai – veikliojo dumblo reaktoriai;

      945.18. nardinamieji reaktoriai (biodiskai);

      945.19. fakultatyviniai ir aerobiniai tvenkiniai;

      945.20. anaerobiniai kylančios tėkmės filtrai;

      945.21. anaerobiniai reaktoriai su panardintu laikmeniu;

      945.22. katijonų kaita (amoniako šalinimui);

      945.23. anijonų kaita (nitratų šalinimui);

      945.24. cheminė flokuliacija ir nusodinimas;

      945.25. ultravioletinis švitinimas;

      945.26. dezinfekavimas hipochloritu;

      945.27. riebalų skirtuvai;

      945.28. mechaninis riebalų grėbtuvas;

      945.29. membraninis filtravimas.

      946. Iki 50 gyventojų ekvivalentų aptarnauti skirta nuotekų valykla gali būti:

      946.1. gamyklinė (pagaminta fabrike);

      946.2. statytinė (statoma nuolatinio naudojimo vietoje).

      947. Labiausiai paplitę iki 50 gyventojų aptarnauti skirti valyklų gamykliniai įrenginiai yra:

      947.1. pūdomieji nusodintuvai (septikai);

      947.2. nuotekų mechaniniai filtrai;

      947.3. laistomieji reaktoriai;

      947.4. sekos biologiniai reaktoriai;

      947.5. biologiniai plėveliniai – veikliojo dumblo reaktoriai;

      947.6. nardinamieji reaktoriai (biodiskai);

      947.7. putų filtrai;

      947.8. durpių filtrai;

      947.9. ilgojo aeravimo rezervuarai;

      947.10. anaerobiniai reaktoriai;

      947.11. mikrofiltrai/membraniniai filtrai;

      947.12. kombinuoti įrenginiai, kuriuose gali būti sublokuoti įvairių tipų įrenginiai (pirminiai nusodintuvai, ilgojo aeravimo rezervuarai, antriniai nusodintuvai, pūdomieji nusodintuvai, biologiniai plėveliniai reaktoriai ir kt.).

      948. Nuotekų valykloms, skirtoms aptarnauti iki 50 gyventojų ekvivalentų, nuotekų išvalymui keliami normatyviniai reikalavimai yra tokie patys, kaip ir nuotekų valykloms, valančioms iki 5 m3 nuotekų per parą.

      949. Šios nuotekų valyklos pagal stabiliai pasiekiamą valytų nuotekų kokybę ir siekiant jas tobulinti skirstomos į klases – nuo pirmosios (žemiausios) iki septintosios (aukščiausios) klasės (žr. 1 lentelę).

       

      950. Septintos klasės valyklos nuotekos gali būti naudojamos gaisrų gesinimo atsargų papildymui, tualetų bakelių pripildymui, oro kondicionavimo įrenginiuose, dekoratyviniuose fontanuose, kelių, aikščių, vejų, krūmų laistymui ir pan.

      951. Nedidelio nuotekų kiekio valymui gali būti naudojami ekstensyvaus valymo įrenginiai (augaliniai filtrai, tvenkiniai, sugerdinimas į gruntą ir kt.) ir intensyvaus valymo įrenginiai (sekos biologiniai reaktoriai, laistomieji reaktoriai ir kt.).

      952. Labiausiai šiuo metu paplitusios nedidelės nuotekų valyklos susideda iš dviejų pagrindinių dalių, kurių pirmoji dažniausiai būna pūdomasis nusodintuvas (septikas), o antroji dalis nuotekų sugerdinimo įrenginiai, biologinio valymo arba mechaninio filtravimo įrenginiai.

      953. Jeigu numatoma, kad nuotekų biologinis valymas vyks biologiniame tvenkinyje, prieš jį gali būti neįrengiamas pūdomasis nusodintuvas, o vietoje jo statomos grotos (kai kada ir smėliagaudė).

      954. Siekiant geresnio nuotekų išvalymo, po biologinio tvenkinio, biologinio tvenkinyno (biologinių tvenkinių eilės) arba aeruojamojo tvenkinio gali būti įrengiamas švarinimo tvenkinys (valytų nuotekų baigiamojo švarinimo tvenkinys).

      955. Šiame Statybos techninio reglamento skyriuje nenagrinėjamos visos galimos nuotekų valyklų, skirtų valyti nuotekas nuo ne daugiau kaip 50 gyventojų, technologinės schemos ir įrenginiai, bet pateikiami pagrindiniai reikalavimai, taikomi labiausiai paplitusioms gamyklinėms ir statytinėms nuotekų valykloms.

       

      XVIII SKIRSNIS. PŪDOMIEJI NUSODINTUVAI (septikai)

       

      956. Tradiciniai individualių namų ir jų grupių nuotekų valymo įrenginiai susideda iš dviejų pagrindinių dalių: pirminio valymo įrenginių ir antrinio valymo įrenginių.

      957. Pūdomieji nusodintuvai (septikai) yra pirmoji tradicinės, labiausiai pasaulyje paplitusios, mažų nuotekų kiekių iš individualių namų ir jų grupių valymo sistemos dalis – pirminiai valymo įrenginiai.

      958. Individualių namų ir jų grupių tradicinių valymo įrenginių antroji dalis antrinio valymo sugerdinimu grunte įrenginiai (infiltraciniai įrenginiai).

      959. Pūdomieji nusodintuvai (septikai) yra mažo nuotekų kiekio, paprastai nuo gyvenviečių su gyventojų skaičiumi iki
      1000 žmonių, mechaninio valymo ir dumblo dalinio apdorojimo anaerobinėse sąlygose įrenginiai.

      960. Pūdomieji nusodintuvai atlieka kelias pagrindines funkcijas:

      960.1. išskiria iš nuotekų lengvas, plūdrias priemaišas (riebalus, popierių, pluošto gabaliukus ir pan.) ir sunkesnes, nusėdančias teršalų priemaišas;

      960.2. kaupia nusėdusias teršalų sunkesnes priemaišas ir plūdrenas (plūdrias priemaišas);

      960.3. pūdo dumblo (nusėdusių priemaišų) organinę dalį anaerobinėje aplinkoje. D4l to sumažėja nuosėdų tūris, į aplinką išsiskiria tirpūs junginiai ir dujos (H2, CO2, NH3, H2S ir CH4), sumažėja nuotekų pradinis užterštumas pagal BDS5, ChDS ir kt. rodiklius.

      961. Pūdomuosiuose nusodintuvuose sukauptas, iš dalies perpūdytas dumblas periodiškai (kartą per 0,5 –7 metus) išsiurbiamas ir išvežamas tolesniam apdorojimui arba šalinimui.

      962. Pūdomajame nusodintuve iš dalies (mechaniškai) valytos nuotekos toliau valomos biologinio arba kito tipo valymo įrenginiuose arba infiltruojamos (sugerdinamos) į gruntą. Sugerdinimo metu vyksta nuotekų biologinis valymas.

      963. Siekiant pagreitinti pūdomajame nusodintuve (septike) išskirtų nuotekų priemaišų (plūdrenų ir dumblo) irimą, gavus valstybinių aplinkosauginių institucijų leidimą, į pūdomąjį nusodintuvą (septiką) gali būti dedami neorganiniai junginiai, organiniai tirpikliai ir biologiniai priedai.

      964. Vertinant pūdomajame nusodintuve (septike) sulaikytų priemaišų irimą skatinančių priedų naudojimo galimybę, reikia įvertinti tai, kad priedų panaudojimas gali padidinti mechaniškai valytų nuotekų užterštumą pagal BDS5, drumzlinumą ir tuo sumažinti kitos biologinio valymo grandies efektyvumą, pabloginti valytų nuotekų kokybę, pažeisti nuotekas sugeriančio grunto struktūrą, užteršti gruntinį vandenį.

      965. Kadangi valant nuotekas pūdomuosiuose nusodintuvuose pasiekiamas tik dalinis jų išvalymas, po kurio negalima nuotekas išleisti į vandens telkinius, pūdomieji nusodintuvai paprastai būna tik pirmąja nuotekų valymo grandimi (parengtiniu arba pirminiu valymu), po kurio seka antrinis valymas.

      966. Pūdomieji nusodintuvai gali būti vienos, dviejų, trijų, keturių kamerų. Dviejų ir daugiau kamerų pūdomieji nusodintuvai vadinami daugiakameriniais septikais.

      967. Pūdomojo nusodintuvo bendras darbinis (nuotekomis, o taip pat plūdrenomis ir dumblu) užimamas tūris negali būti mažesnis kaip 2 m3, tačiau kombinuoto tipo gamykliniuose įrenginiuose (pavyzdžiui, pūdomojo nusodintuvo, aeravimo rezervuaro ir antrinio nusodintuvo bloke arba pūdomojo nusodintuvo ir biologinio plėvelinio reaktoriaus bloke) pūdomojo rezervuaro tūris gali būti mažesnis, bet ne mažesnis kaip projektinis vidutinis nuotekų trijų parų debitas (m3).

      968. Pūdomojo nusodintuvo darbinis tūris parenkamas projektuojant pagal norimą pasiekti iš nuotekų išsiskyrusio ir nusėdusio dumblo ir plūdrenų perpūdymą.

      969. Kai siekiama tik išskirti iš nuotekų dumblą bei plūdrenas ir dažnai jas šalinti (ne rečiau kaip vieną kartą per 0,5–1 metus), pūdomojo nusodintuvo darbinis tūris priimamas lygiu 0,3 m3 vienam aptarnaujamam gyventojui, bet ne mažesnis kaip 3 m3.

      970. Kai siekiama geriau perpūdyti išskirtą dumblą ir šalinti jį rečiau (kartą per 1–7 metus), pūdomojo nusodintuvo darbinis tūris priimamas lygiu 1,5 m3 vienam aptarnaujamam gyventojui, bet nemažesnis kaip 6 m3.

      971. Eksploataciniu požiūriu optimalus yra toks pūdomojo nusodintuvo tūris, kuris leidžia dumblą iš pūdomojo nusodintuvo šalinti vieną kartą per 4–5 metus.

      972. Pūdomojo rezervuaro minimalus darbinis gylis ne turi būti mažesnis kaip 1,20 m.

      973. Maksimalus pūdomojo rezervuaro gylis neturi viršyti:

      973.1. 1,9 m – kai jo darbinis tūris – 3÷4 m3;

      973.2. 2,2 m – kai jo darbinis tūris – 4÷10 m3;

      973.3. 2,5 m – kai jo darbinis tūris – 10÷50 m3;

      973.4. 3,0 m – kai jo darbinis tūris – didesnis kaip 50 m3.

      974. Iki 4 m3 talpos pūdomasis nusodintuvas gali būti iš 2 skyrių, o pirmojo skyriaus tūris turi būti ne mažesnis kaip
      2/3 bendrojo darbinio tūrio.

      975. Didesnis kaip 4 m3 darbinio tūrio nusodintuvas turi būti iš 3 skyrių, o pirmojo skyriaus tūris turi būti ne mažesnis kaip 1/2 bendrojo darbinio tūrio.

      976. Pūdomojo nusodintuvo, valytų nuotekų išleistuve turi būti įrengtas nuotekų filtras, skirtas apsaugoti kitus valymo įrenginius (nuotekų sugerdinimo laukelius, smėlio, durpių ar putų filtrus) nuo užkimšimo nuotekose liekančiomis kietosiomis dalelėmis.

      977. Pūdomojo nusodintuvo nuotekų filtras turi būti lengvai išimamas pravalymui ar pakeitimui.

      978. Pūdomieji nusodintuvai turi būti gaminami iš tvirtų, ilgalaikiškų, korozijai atsparių, vandeniui nelaidžių medžiagų (gelžbetonio, stiklopluosčio, plastikų).

      979. Parenkant pūdomųjų nusodintuvų gamybai medžiagą, reikia įvertinti tai, kad polietilenas, bėgant laikui ir veikiant statiniam bei dinaminiam krūviams, deformuojasi.

      980. Pūdomieji nusodintuvai turi būti bandomi vandens nelaidumui. Iš betono (gelžbetonio) pagaminti pūdomieji nusodintuvai bandomi užpildžius juos vandeniu. Po 30 min. vandens tūrio sumažėjimas juose neturi viršyti 0,1 l/m2 vandeniu užpildytos nusodintuvo dalies paviršiaus. Bandant iš kitų medžiagų (stiklopluosčio, plastikų ir kt.) pagamintų pūdomųjų nusodintuvų nelaidumą vandeniui, neturi būti bet kokio vandens lygio pažemėjimo.

      981. Pūdomieji nusodintuvai turi būti sukonstruoti ir pagaminti taip, kad eksploatacijos metu jie atlaikytų krūvius:

      981.1. užpilamo iškasos grunto;

      981.2. vidaus ir išorės hidrostatinius krūvius;

      981.3. dinaminius krūvius;

      981.4. įvairių įrenginio konstruktyvinių bei technologinių elementų ir įrangos, vamzdynų ir kt.

      982. Pūdomojo nusodintuvo naudojimo techninėse charakteristikose turi būti nurodyta:

      982.1. gamintojas;

      982.2. Europos normų, kurias atitinka pūdomasis nusodintuvas, numeris;

      982.3. nominalus nusodintuvo krūvis (kg BDS5/d ar BDS7/d);

      982.4. nominalus nusodintuvo pralaidumas (m3 nuotekų per parą);

      982.5. naudojimo sąlygos (galimi statiniai ir dinaminiai krūviai, leistina nuotekų sudėtis, jų užterštumas ir kt.);

      982.6. pagaminimo data;

      982.7. nusodintuvą bandžiusios įstaigos (laboratorijos) pavadinimas;

      982.8. nusodintuvo bandymo protokolo numeris.

      983. Gamykliniai pūdomieji nusodintuvai turi būti išbandyti sukūrus ir gamintojui pateikus sertifikavimui jų bandomąją partiją, taip pat tikrinami gamykloje jų gaminimo metu.

      984. Bandant gamyklinius pūdomuosius nusodintuvus, turi būti tikrinami:

      984.1. matmenys;

      984.2. nuotekų įlaidai ir išleistuvai, jų sujungimai;

      984.3. galimybės apžiūrėti, tikrinti, aptarnauti bei remontuoti įrenginį;

      984.4. nusodintuvo nelaidumas vandeniui;

      984.5. dumblo laikymo (kaupimo) dalies tūris;

      984.6. konstrukcijų būklė;

      984.7. nuotekų valymo efektyvumas.

      985. Gamyklinių pūdomųjų nusodintuvų kokybė bandoma, vertinama, atestuojama ir kontroliuojama pagal valstybinės sertifikavimo institucijos reikalavimus.

      986. Statytinių pūdomųjų nusodintuvų kokybė vertinama vadovaujantis „Mažų nuotekų kiekių tvarkymo laikinuoju reglamentu“ [7.3.12.].

      987. Gamyklinių ir statytinių pūdomųjų nusodintuvų veikimo efektyvumo kontrolė vykdoma vadovaujantis „Mažų nuotekų kiekių tvarkymo laikinuoju reglamentu“ [7.3.12.].

       

      XIX SKIRSNIS. NUOTEKŲ SUGERDINIMAS

       

      988. Nuotekų sugerdinimo įrenginiai yra labiausiai paplitę vykdant mažo nuotekų kiekio antrinį valymą.

      989. Nuotekų sugerdinimas į gruntą yra atliekamas nesiekiant agrotechninės naudos, kaip vienas nuotekų antrinio ir daugeliu atveju galutinio šalinimo būdų.

      990. Į nuotekų sugerdinimo sistemas valymui išleidžiamos pirminio valymo įrenginiuose (pūdomuosiuose nusodintuvuose, pirminiuose nusodintuvuose ir kt.) valytos nuotekos.

      991. Kai nuotekų pirminis valymas atliekamas pūdomajame nusodintuve, prieš išleidžiant nuotekas į sugerdinimo įrenginius, jos turi būti valomos nuotekų priešfiltryje, kuris gali būti įrengtas pūdomajame nusodintuve (valytų nuotekų išleidimo iš jo vietoje) arba už pūdomojo nusodintuvo statomoje atskiroje kameroje.

      992. Nuotekų sugerdinimas yra atliekamas podirvyje, jame esančiuose vandeniui laidžiuose (smėlio, priesmėlio, kartais priemolio), vandeniu neįsotintuose esamuose podirvio sluoksniuose arba atvežtiniame gerai filtruojančiame grunte (žvyre, smėlyje, skaldoje ir pan.).

      993. Nuotekoms sunkiantis per filtruojančiojo grunto sluoksnius, vyksta jų teršalų skaidymas ir šalinimas, vykstant įvairiems fiziniams, cheminiams ir biocheminiams procesams bei reakcijoms.

      994. Per sugerdinimo sluoksnius prasisunkusios ir juose išvalytos nuotekos patenka į gruntinį vandenį.

      995. Parengtinai valytų nuotekų sugerdinimas vyksta per sugerdinimo įrenginio dugną ir filtruojančiųjų sluoksnių šoninius paviršius.

      996. Valomos nuotekos pasiskleidžia sugerdinimo įrenginio viršutinėje dalyje per sukiaurintų vamzdžių tinklą ir teka į korėtos struktūros medžiagos (žvyro, skaldos) sluoksnį, supantį sukiaurintą vamzdį.

      997. Kad nuotekos būtų gerai išvalomos, jos turi būti tolygiai paskleistos visame sugerdinimo įrenginio paviršiuje.

      998. Į sugerdinimo įrenginį nuotekos gali būti tiekiamos savitaka arba siurbliu. Pirmenybė turi būti tiekiama nuotekų tiekimui į jų paskirstymo vamzdyną siurbliu, nes taip pasiekiamas tolygesnis nuotekų paskirstymas visame sugerdinimo paviršiuje, pasiekiamas geresnis jų išvalymas ir mažesnė gruntinio vandens užteršimo galimybė.

      999. Nuotekų sugerdinimui gali būti naudojami įvairios konfigūracijos ir tipų nuotekų sugerdinimo įrenginiai:

      999.1. sugerdinimo tranšėjos;

      999.2. sugerdinimo laukai;

      999.3. paviršinio sugerdinimo sistemos;

      999.4. sugerdinimo kauburėliai.

      1000. Nuotekų sugerdinimui negali būti naudojami nuotekų sugerdinimo šuliniai, nes jie sudaro didelį gruntinio vandens užteršimo pavojų (nuotekų sugerdinimo šuliniai yra giloki, įvairios formos, be dugnų šuliniai su sukiaurintomis gelžbetonio sienutėmis, per kurias nuotekos filtruojasi į gruntą).

      1001. Nuotekų sugerdinimo įrenginiai negali būti naudojami, kai jų aptarnaujamų gyventojų ekvivalentų skaičius yra didesnis kaip 20 GE.

      1002. Nuotekų sugerdinimo įrenginiai negali būti įrengiami labai smulkaus smėlio ir molio natūraliuose gruntuose.

      1003. Nuotekų sugerdinimo įrenginiai statomi vietovėse, kuriose gruntinio vandens lygis iki sugerdinamojo įrenginio apatinės dalies yra ar gali būti ne mažesnis kaip 0,6 m. Rekomenduojamas lygis – 1,5 m iki sugerdinamojo įrenginio apatinės dalies.

      1004. Rekomenduojama sugerdinimo įrenginius įrengti vietovėse, kurių paviršiaus nuolydis neviršija 20%.

      1005. Sugerdinimo įrenginiai negali būti įrengiami vietovėse, kurių paviršiaus nuolydis viršija 30 %.

      1006. Sugerdinimo įrenginių filtruojantysis paviršius negali būti mažesniame kaip 0,6 m gylyje nuo įšalo paviršiaus.

      1007. Projektuojant nuotekų sugerdinimo įrenginius, reikia numatyti keletą skyrių ir atsarginius skyrius, reikalingus atlikti remontui ir sudaryti galimybę kiekvienam skyriui kurį laiką būti be nuotekų krūvio.

      1008. Esant netolygiam nuotekų pritekėjimui į nuotekų sugerdinimo įrenginius, rekomenduojama nuotekas į sugerdinimo įrenginius tiekti siurbliu, įrengtu dozavimo kameroje (po pūdomojo nusodintuvo).

      1009. Projektuojant reikalingas nuotekų sugerdinimo laukų plotas turi būti apskaičiuojamas įvertinant sugerdinimo sluoksnio grunto pobūdį, jo dalelių stambumą, optimalius hidraulinius (l/m2 • d) ir organinius (kg BDS5/m3 • d) krūvius.

       

      XX SKIRSNIS. FILTRAVIMO ĮRENGINIAI

       

      1010. Filtravimo įrenginiai yra nuotekų antrinio biologinio valymo fiksuotais mikroorganizmais įrenginiai, kuriuose nuotekų valymui naudojama bioplėvelė (mikroorganizmai) yra prisitvirtinusi prie laikmens (filtruojančios medžiagos) – skaldos, plastiko, kitų natūralių ar sintetinių medžiagų.

      1011. Skiriami trys pagrindiniai filtravimo įrenginių tipai:

      1011.1. įrenginiai, kuriuose laikmena yra nejudama ir pro ją sruvena nuotekos (laistomieji reaktoriai, smėlio, durpių, putų ir kt. filtrai);

      1011.2. įrenginiai, kuriuose laikmena juda nuotekų atžvilgiu (nardinamieji reaktoriai);

      1011.3. dvejopo veiksmo įrenginiai, kuriuose yra sujungtas valymas biologine plėvele ir aktyviuoju dumblu.

      1012. Laistomajame reaktoriuje yra stacionari laikmena (skalda, žvyras, plastiko elementai), pro kurią sruvena valomos nuotekos. Deguonis į laikmeną patenka natūraliu arba dirbtinu vėdinimu. Ant laikmenos susidariusi biologinė plėvelė naudoja mitybai į valymo įrenginį pritekančių nuotekų koloidines ir ištirpusias teršalų organines daleles. Priaugančios biologinės plėvelės perteklius pro laikmeną sruvenančių nuotekų yra nuplaunamas nuo laikmenos ir kartu su nuotekomis, nuteka į antrinį nusodintuvą. Jame biologinė plėvelė nusėda ir taip atsiskiria nuo valytų nuotekų, kurios gali būti išleidžiamos į aplinką, grąžinamos pakartotiniam valymui arba nuteka į tolesnio valymo įrenginius.

      1013. Panašūs antrinio biologinio valymo procesai vyksta ir kituose valymo įrenginiuose su nejudama laikmena – smėlio, durpių, putų ir kituose filtruose.

      1014. Nardinamajame reaktoriuje (biodiske) biologinė plėvelė yra prisitvirtinusi prie vertikalių diskų pluošto, užmauto ant horizontalaus veleno, sukamo elektros varikliu. Apatinė diskų dalis yra panardinta į valomas nuotekas. Sukantis velenui, bet kuri biologinės plėvelės dalis yra nepertraukiamai nardinama į nuotekas, iškyla iš jų ir vėl nardinama. Taip bet kuri biologinės plėvelės dalis, būdama panardinta, į nuotekas, gauna mitybai reikalingų organinių medžiagų, o, būdama virš nuotekų lygio reaktoriuje, gauna gyvybinei veiklai, organinių teršalų oksidinimui reikalingą oro deguonį.

      1015. Dvejopo veiksmo įrenginyje vyksta veikliojo dumblo maišymas ir aeravimas, o prie įrenginio viduje esančios laikmenos prisitvirtinusi biologinė plėvelė gauna mitybai teršalų organinės medžiagos ir deguonį iš veikliojo mišinio.

      1016. Filtravimo įrenginiai gali būti gamykliniai arba statytiniai.

      1017. Gamykliniai filtravimo įrenginiai turi būti pagaminti iš nekoroduojančių medžiagų.

      1018. Gamykliniai filtravimo įrenginiai gali būti pastatyti virš žemės paviršiaus (ant gelžbetonio plokštės ir pan.). Priklausomai nuo vietos klimato, gamyklinis antžeminis filtravimo įrenginys gali būti įrengtas patalpoje.

      1019. Gamykliniai filtravimo įrenginiai gali būti įrengti žemiau žemės paviršiaus lygio arba iš dalies įgilinti, sudarant sąlygas patogiam priėjimui jų apžiūrai, aptarnavimui ir remontui.

      1020. Filtravimo įrenginių siurbliai, elektros pavaros mechanizmai, jų mazgai ir detalės turi būti skirtos veikti nepertraukiamai sunkiomis krūvių ir aplinkos sąlygomis.

      1021. Turi būti numatytos galimybės šalinti sutrikimus (užsikimšimus ir kt.) filtravimo įrenginių nuotekų skirstymo ir surinkimo sistemose.

      1022. Filtravimo įrenginiai turi būti aprūpinti signalizacijos sistemomis, informuojančiomis įrenginių savininkus arba juos aptarnaujančius darbuotojus apie sutrikimus įrenginiuose.

      1023. Laistomųjų reaktorių hidraulinė apkrova gali būti ribose nuo 400 iki 1000 l nuotekų 1 m2 laistomojo reaktoriaus paviršiaus per parą.

      1024. Prieš laistomuosius reaktorius ir nardinamuosius reaktorius pirminiam nuotekų valymui turi būti statomi pūdomieji nusodintuvai arba pirminiai nusodintuvai.

       

      VII SKYRIUS. VEIKIANČIŲ NUOTEKŲ VALYKLŲ EFEKTYVUMO VERTINIMO METODAI

       

      XXI SKIRSNIS. BENDRIEJI PRINCIPAI

       

      1025. Veikiančių nuotekų valyklų efektyvumo vertinimo tikslai yra:

      1025.1. sudaryti galimybę savivaldybėms, įmonėms, namų savininkams, visuomenei gauti objektyvią ir profesionalią informaciją apie įvairių nuotekų valymo įrenginių techninį ir ekonominį efektyvumą;

      1025.2. skatinti nuotekų valymo efektyvumo didinimą ir tuo mažinti aplinkos teršimą;

      1025.3. tobulinti esamas ir kurti naujas, efektyvesnes ir ekonomiškesnes nuotekų valymo technologijas, įrenginius ir įrangą;

      1025.4. mažinti nuotekų valymo kainą;

      1025.5. sudaryti sąlygas didinti šalyje gaminamų nuotekų valymo įrenginių ir įrangos konkurencingumą tarptautinėje rinkoje.

      1026. Priklausomai nuo nuotekų valyklos dydžio, reikalingos jų analizės apimties ir detalumo, nuotekų valymo analizės gali būti:

      1026.1. dalinė analizė;

      1026.2. nuotekų valymo lyginamosios savikainos analizė;

      1026.3. detali analizė.

      1027. Dalinė analizė apima tik kai kuriuos pagrindinius lyginamuosius techninius ir ekonominius rodiklius:

      1027.1. valymo įrenginių statybos lyginamąją kainą, Lt vienam gyventojų ekvivalentui;

      1027.2. lyginamąsias elektros energijos sąnaudas, kWh vienam gyventojui per metus (arba per mėnesį).

      1028. Dalinę analizę tikslinga atlikti įmonėms, rengiančioms nuotekų valyklos projektavimo, statybos arba rekonstrukcijos konkursus, taip pat juose dalyvaujančioms projektavimo ir statybos bendrovėms, valyklų gamintojams ir tiekėjams, valyklas eksploatuojančioms įmonėms, rajonų ekologams, aplinkosaugos institucijų darbuotojams, nuotekų valymo srityje dirbantiems specialistams, namų savininkams ir jų bendrijoms.

      1029. Nuotekų valymo lyginamoji savikaina (NVLS) įvertina nuotekų valyklos statybos (arba jų pirkimo bei įrengimo) ir jos eksploatavimo išlaidas, tenkančias vienam gyventojui (arba GE) per tam tikrą laikotarpį (metus arba mėnesį).

      1030. Nuotekų valymo lyginamoji savikaina, išreiškiama Lt vienam gyventojui (arba GE) per metus arba mėnesį. Joje yra tokie pagrindiniai rodikliai:

      1030.1. valymo įrenginių nusidėvėjimo (amortizacijos) atskaitymai;

      1030.2. išlaidos elektros energijai;

      1030.3. išlaidos kitiems energijos šaltiniams;

      1030.4. išlaidos chemikalams įsigyti;

      1030.5. išlaidos dumblui apdoroti ir šalinti;

      1030.6. išlaidos darbininkų atlyginimams;

      1030.7. išlaidos gedimams šalinti, remontui ir kt.

      1031. NVLS yra pagrindinė, dažniausiai taikytina nuotekų valyklų techninės ir ekologinės analizės forma, naudojama kaip esamoms, taip ir projektuojamoms valykloms vertinti.

      1032. Nuotekų valyklų detali analizė yra išsamiausia vertinimo forma. Joje, be NVLS nagrinėjamų rodiklių, yra nagrinėjami papildomi valymo įrenginių rodikliai:

      1032.1. priežiūros ir aptarnavimo darbų apimties ir sudėtingumo vertinimas;

      1032.2. remonto, įrangos arba jos dalių pakeitimo darbų apimtys ir dažnumas bei kaina;

      1032.3. valymo įrenginių poveikis aplinkai, aptarnaujančiam personalui bei jų savininkams;

      1032.4. valymo įrenginių poveikis kraštovaizdžiui, rekreacijos sąlygoms, ekonomikai.

      1033. Detali analizė taikoma vertinti kaip esamus įprastinių tipų, taip ir naujų tipų, eksperimentines technologijas ir įrenginius.

      1034. Nuotekų valyklų techninio ir eksploatacinio efektyvumo vertinimo kriterijai yra:

      1034.1. nuotekų valymo lyginamoji savikaina;

      1034.2. nuotekų išvalymo efektyvumas;

      1034.3. valymo įrenginių techninis patikimumas;

      1034.4. valymo procesų technologinis stabilumas;

      1034.5. valymo įrenginių veikimo kontrolės ir eksploatavimo ypatumai;

      1034.6. valymo įrenginių priežiūros ir einamojo remonto ypatumai;

      1034.7. valymo įrenginių užimamos teritorijos dydis;

      1034.8. valymo įrenginių įtaka aplinkai;

      1034.9. valymo įrenginių statybos trukmė;

      1034.10. reikalinga valymo įrenginių paleidimo ir derinimo trukmė.

      1035. Analizuojant įvairius nuotekų valymo būdus, technologijas, įrenginius bei įrangą, lyginti galima tik tokio pat arba labai artimo pajėgumo valymo įrenginius.

      1036. Gamyklinių šalyje gaminamų ir importuojamų nuotekų valyklų eksperimentinis vertinimas atliekamas siekiant vartotojams patikimą kvalifikuotą informaciją apie valyklų techninius, ekonominius ir kokybinius rodiklius.

      1037. Gamyklinės nuotekų valyklos eksperimentinis vertinimas turi būti atliekamas ne tik laboratorinėmis, bet ir gamybinėmis sąlygomis, tiriant ne mažiau kaip 3 ÷ 4 to paties tipo ir dydžio nuotekų valyklas.

      1038. Ekspertinio gamyklinių nuotekų valymo įrenginių tyrimo gamybinėse sąlygose minimali trukmė – 12 mėnesių, neįskaičiuojant pasiruošimo tyrimams ir jų rezultatų apibendrinimo bei išvadų paruošimo laiko.

      1039. Gamyklinių nuotekų valyklų tyrimai jų sertifikavimo tikslu turi būti atliekami laboratorinėse ir gamybinėse sąlygose pagal valstybinių sertifikavimo institucijų reikalavimus.

      1040. Ekspertinis gamyklinių ir statytinių nuotekų valyklų vertinimas gamybinėse sąlygose atliekamas vadovaujantis „Nuotekų valymo įrenginių technologijų bei projektinių sprendimų ir įrangos vertinimo rekomendacijomis“ (Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija. Vandenų švaros asociacija. Vilnius. 1998).

      1041. Atliekant gamyklinių ir statytinių mažų nuotekų valyklų eksperimentinį vertinimą gamybinėse sąlygose, reikia nagrinėti ir pateikti išvadas ar nuotekų valyklose yra sąlygos užtikrinti šiuos pagrindinius reikalavimus:

      1041.1. be sutrikimų ir kokybiškai valyti nuotekas, esant įprastiniams ir dideliems nuotekų debitų svyravimams;

      1041.2. patogiai šalinti dumblą iš pirminių ir antrinių nusodintuvų;

      1041.3. patogiai šalinti perteklinį dumblą valymo veikliuoju dumblu įrenginiuose;

      1041.4. ar yra galimybė, valant nuotekas veikliuoju dumblu ir naudojant ilgąjį aeravimą, grąžinamojo veikliojo mišinio dalies santykį su valomų nuotekų debitu padidinti iki 3:1;

      1041.5. ar yra tinkamai išspręstas išplaukusių riebalų ir putų šalinimas iš antrinio nusodintuvo;

      1041.6. išvengti dumblo išplukdymo iš antrinių nusodintuvų vykstant denitrifikacijos procesams nusėdusiame dumble;

      1041.7. galimybė išvengti nekontroliuojamo veikliojo dumblo ištekėjimo iš aeravimo rezervuarų dumblo išsipūtimo atvejais;

      1041.8. galimybė palaikyti ir kontroliuoti veikliojo dumblo koncentraciją norimose ribose aeravimo rezervuare;

      1041.9. galimybė kontroliuoti ir ekonomiškai naudoti ištirpintą deguonį aeravimo rezervuaro veikliajame mišinyje.

       

      IX SKYRIUS. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

       

      1042. Ginčai dėl Reglamento taikymo nagrinėjami įstatymų nustatyta tvarka.

      ______________


      Nuotekų valymo

      Valytų nuotekų rodiklis

       

      Kla-sė

       

      Pobūdis

       

      BDS5,

       

       

      mg/l

       

      drumzli-numas,

       

      mg/l

       

      PO4-P,

       

       

      mg/l

       

      NH4-N,

       

       

      mg/l

       

      NO3-N,

       

       

      mg/l

       

      Visuminio azotingumo minimalaus sumažėjimo %

      Fekalinių Koli formos kolonijų kiekis 100ml nuotekų

      1

      pirminis

      1. a)nuotekos
      2. b)filtruotos nuotekos

       

      300

       

      200

       

      300

       

      80

       

      15

       

      15

       

      80

       

      80

       

      NN

       

      NN

       

      NN

       

      NN

       

      10.000.000

       

      10.000.000

       

      2

      antrinis

      30

      30

      15

      10

      NN

      NN

      50.000

      3

      tretinis

      10

      10

      15

      10

      NN

      NN

      10.000

      4

      su mitybinių druskų šalinimu

       

       

       

       

       

       

       

      4N

      su azoto šalinimu

      10

      10

      15

      5

      NN

      50 %

      10.000

      4P

      su fosforo šalinimu

       

      10

       

      10

       

      2

       

      10

       

      NN

       

      25 %

       

      10.000

      4NP

      su azoto ir fosforo šalinimu

       

      10

       

      10

       

      2

       

      5

       

      NN

       

      50 %

       

      10.000

      5

      su dezinfekavimu

      10

      10

      15

      10

      NN

      25 %

      200

      6

      panaudojimui tinkamos nuotekos

       

       

      5

       

       

      5

       

       

      15

       

       

      5

       

       

      NN

       

       

      50 %

       

       

      14

      7

      beveik geriamasis vanduo (nuotekų kokybė artima geriamojo vandens kokybei)

       

       

       

       

      5

       

       

       

       

      5

       

       

       

       

      1

       

       

       

       

      5

       

       

       

       

      10

       

       

       

       

      75 %

      (bendras Koli formų kolonijų skaičius <50/100 ml)

       

      <1

      Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka. Terminai ir apibrėžimai

                                                                                                                                                                                  Galioja nuo 1999-10-09

       

                                                                                                                                                                                                                   PATVIRTINTA                            

                                                                                                                                                                                  Lietuvos Respublikos aplinkos ministro                                                                                                                                                                          1999 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 310                            

                                                                                                                                                                                  (Žin., 1999, Nr. 84-2507)            

       

       

      ORGANIZACINIS TVARKOMASIS STATYBOS TECHNINIS REGLAMENTAS

      STR 1.14.01:1999

      PASTATŲ PLOTŲ IR TŪRIŲ SKAIČIAVIMO TVARKA

       

       

      I. TAIKYMO SRITIS IR BENDROSIOS NUOSTATOS

                            1. Šis reglamentas nustato pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarką juos projektuojant [6.3], [6.4], statant (rekonstruojant, remontuojant) [6.6], priimant naudoti [6.5], renkant jų kadastro duomenis ir registruojant nekilnojamąjį turtą bei teises į jį [6. 2], taip pat skaičiuojant statinių kainas, organizuojant jų priežiūrą ir vykdant statistinę apskaitą Lietuvos Respublikoje.

                            Šio reglamento nustatyta tvarka pastatų plotai gali būti skaičiuojami ir kitoms reikmėms (mokesčių, lengvatų apskaičiavimui ir pan.), jei atitinkamais įstatymais nenumatyta kitaip.

                            2. Pastatų priėmimo naudoti aktuose įrašomi jų kadastro duomenų bylose nurodyti plotai ir tūriai, išmatuoti ir suskaičiuoti prieš pastato (jo dalies) priėmimą naudoti [6.5]. Statistinei apskaitai teikiami duomenys turi atitikti pastatų priėmimo naudoti aktuose įrašytus jų plotus ir tūrius.

                            3. Užsienio šalių firmų suprojektuotų bei Lietuvos Respublikoje statomų pastatų plotai ir tūriai patikslinami (perskaičiuojami) pagal šio reglamento nuostatas.

                            4. Šiame reglamente pateiktos pagrindinės pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo nuostatos. Pastatų kadastro duomenų surinkimo tvarka, matavimų schemos bei paaiškinimai išdėstyti Statinių kadastro matavimų ir apskaitos metodikoje [6.7].

                            5. Normaliu šriftu atspausdintos pagrindinės reglamento nuostatos, kursyvu - kai kurie jų paaiškinimai. Nepriklausomai nuo šrifto visos nuostatos yra privalomos.

                           

                           

      II. NUORODOS

                           

                            6. Šiame reglamente pateikiamos nuorodos į teisės aktus:

                            6.1. Lietuvos Respublikos statybos įstatymas (Žin., 1996, Nr. 32-788; 1997, Nr. 65-1551).

                            6.2. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymas (Žin., 1996, Nr. 100-2261; 1997, Nr. 98-2480).

                            6.3. Organizacinis tvarkomasis statybos techninis reglamentas STR 1.05.03:1997 "Statinių, projektavimo sąlygų nustatymo, statinių projektų derinimo ir jų tvirtinimo tvarka" (Žin., 1997, Nr. 101-2559; 1998, Nr. 34-924).

                            6.4. Organizacinis tvarkomasis statybos techninis reglamentas STR 1.05.01:1997 "Statinio projekto rengimo tvarka" (Žin., 1997, Nr. 32-807; 1997, Nr. 114-2902).

                            6.5. Organizacinis tvarkomasis statybos techninis reglamentas STR 1.11.01:1996 "Statinių priėmimo naudoti tvarka" (Žin., 1996, Nr. 88-2086; 1997, Nr.119-3125; 1998, Nr. 41(1)-1138).

                            6.6. Organizacinis tvarkomasis statybos techninis reglamentas STR 1.07.01:1997 "Leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo tvarka" (Žin., 1997, Nr. 15-316; 1997, Nr. 60-1433).

                            6.7. Statinių kadastro matavimų ir apskaitos metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 08 25 įsakymu Nr.264 (Žin., 1999, Nr.74-2265).

                           

      III. TERMINAI IR APIBRĖŽIMAI

                           

                            7. Šiame reglamente vartojamos pagrindinės sąvokos "statyba", "rekonstravimas", "remontas", "projektavimas", "normatyvinis statybos dokumentas", "statybos techninis reglamentas", "statinio projektas" atitinka jų apibrėžimus Lietuvos Respublikos statybos įstatyme [6.1].

                            Statinys - bendrasis terminas, vartojamas apibrėžti visa tai, kas sukuriama statybos darbais, naudojant statybos produktus, ir yra tvirtai sujungta su žeme. Terminas "statinys" apima pastatus (gyvenamuosius, pramoninius, komercinius, biurų, sveikatos apsaugos, švietimo, poilsio, žemės ūkio ir kt.) ir inžinerinius statinius ar mišrios rūšies statinius (pastatus, sujungtus su inžineriniais statiniais), taip pat statinių priestatus ir anstatus bei jų dalis.

                            Statiniai skirstomi į pastatus ir inžinerinius statinius.

                            Pastatas - stogu apdengtas statinys, kuriame yra vienas ar daugiau kambarių ar kitų patalpų, išdėstytų tarp sienų ir pertvarų ir naudojamų žmonėms gyventi ar žemės ūkio, pramonės, komercijos, kultūros, transporto ir kt. veiklai.

                            Talpos skysčiams, dujoms, biralams laikyti nėra pastatai.

                            Inžineriniai statiniai - bendrasis terminas, kuris apibrėžia susisiekimo komunikacijas, inžinerinius tinklus, kanalus ir pan., taip pat visus kitus statinius, kurie nėra pastatai.

                            Gyvenamasis pastatas (namas) - pastatas, kurio visas naudingasis plotas, didžioji jo dalis ar bent pusė naudingojo ploto yra gyvenamosios patalpos.

                            Gyvenamieji pastatai skirstomi į vieno buto, dviejų butų ir daugiabučius namus.

                            Negyvenamasis pastatas - bet kuris pastatas, kuris nėra gyvenamasis pastatas.

                            Patalpa - pastato dalis, atribota nuo jo likusios dalies atitvaromis iš visų pusių, turinti išėjimą į lauką arba kitas patalpas.

                            Šilta patalpa - "šiltomis" atitvaromis apribotoje erdvėje esanti patalpa nepriklausomai nuo to, ar joje yra šildymo prietaisų, ar jų nėra.

                            Gyvenamosios patalpos - butai gyvenamuosiuose ir negyvenamuosiuose pastatuose; vieno buto namai; atskiri kambariai su bendrojo naudojimo patalpomis.

                            Butas - pastato dalis iš vieno ar kelių kambarių ir kitų pagalbinių patalpų, atskirta atitvaromis nuo bendrojo naudojimo patalpų, kitų butų arba negyvenamosios paskirties patalpų, skirta žmonėms gyventi; vieno buto namas.

                            Butas privalo turėti atskirą išėjimą į lauką arba pastato bendrąją erdvę (laiptinę, koridorių, galeriją ar kitą bendrojo naudojimo patalpą).

                            Kambarys - patalpa, apribota perdangomis (denginiu) ir sienomis (pertvaromis) nuo grindų iki lubų, ne mažesnio kaip 4 m2 grindų ploto (kurioje galima pastatyti lovą), tenkinanti gyvenamosioms patalpoms nustatytus higienos reikalavimus.

                            Prie kambarių priskiriami miegamieji, valgomieji, svetainės, gyvenamieji kambariai, virtuvės ir kitos gyventi tinkančios šiltos patalpos, kurių grindų plotas didesnis kaip 4 m2 (kai kuriems gyvenamųjų pastatų tipams teisės aktais gali būti nustatytas kitoks minimalus kambario grindų plotas).

                            Kontoroms, vertimo-perrašinėjimo biurams, dokumentų dauginimui, smulkiam rankų darbo verslui (mezgimui, pynimui, tapybai ir pan.) naudojamos buto patalpos, kurioms taikomi gyvenamųjų patalpų norminiai reikalavimai, yra kambariai.

                            Virtuvėlė - mažesnio nei 4 m2 ploto valgiui gaminti skirta niša kambaryje arba kitoje patalpoje.

                            Verslo patalpa bute - buto patalpa, kuriai normatyviniais statybos dokumentais nustatyti specialūs (kitokie negu kambariams ir pagalbinėms patalpoms) higienos, priešgaisriniai arba kiti reikalavimai.

                            Buto pagalbinės patalpos - visos buto patalpos, išskyrus kambarius, verslo patalpas, rūsius (pusrūsius) ir garažus.

                            Gyvenamojo pastato negyvenamosios patalpos - dviejų ir daugiau butų namuose kitai paskirčiai (parduotuvėms, paslaugų įmonėms, kontoroms ir pan.) naudojamos patalpos, kurios nekilnojamojo turto registre registruojamos atskiru turto vienetu.

                            Rūsys - ūkinėms ir techninėms reikmėms skirta apatinė pastato dalis, kurioje patalpų grindys iš visų pusių yra žemiau projektinio arba nusistovėjusio žemės paviršiaus ir jose nėra langų, o jei langų yra - pusė arba daugiau grindų ploto įgilinta daugiau kaip 0,9 m nuo projektinio arba nusistovėjusio žemės paviršiaus.

                            Pusrūsis (cokolinis aukštas) - pastato dalis, kurioje visų patalpų arba didesniosios pusrūsio dalies grindys yra žemiau projektinio (nusistovėjusio) žemės paviršiaus, tačiau ne žemiau kaip 0,9 m nuo jo, ir bent iš vienos pusrūsio pusės yra langai.

                            Pogrindis - nenaudojama erdvė po pastato pirmojo aukšto grindimis, kurios aukštis mažesnis kaip 1,8 m.

                            Pastogė (palėpė) - erdvė tarp pastato viršutinio aukšto perdangos, sienų ir stogo.

                            Pastogės patalpos (mansarda, mezoninas) - pastogėje įrengtas aukštas arba jo dalis, kurio (kurios) dalis sienų arba lubų gali būti nuožulnios.

                            Pastogės patalpos aukštis žemiausioje dalyje turi būti ne mažesnis kaip 1,6 m, o 3,5 m-2 ar didesniame patalpos plote - ne mažesnis kaip 2,3 m.

                            Antstatas - pagalbinės patalpos virš viršutinio aukšto (vėdinimo kameros, katilinės, soliariumai ir kt.), turinčios atskirą stogą, kai jų plotas, matuojamas pagal antstato sienų išorės matmenis, yra mažesnis nei pusė viršutiniojo aukšto ploto.

                            Kai antstato plotas didesnis nei pusė aukšto ploto, jis yra eilinis aukštas.

                            Pastato aukštas - erdvė nuo patalpų grindų paviršiaus iki virš jų esančių patalpų grindų paviršiaus (viršutinis aukštas - iki pastogės perdengimo šilumos izoliacijos arba sutapdinto denginio viršaus).

                            Jei aukšto grindys yra ne viename lygyje, aukšto grindų lygiu laikomas žemiausiai esančių grindų lygis.

                            Aukštų skaičius - perdangų (tarp jų - ir viršutinio aukšto perdangos, sutapdintos su stogu) skaičius aukščiau pirmojo aukšto grindų paviršiaus (nulinės altitudės).

                            Rūsiai, pusrūsiai, pastogės patalpos, antstatai prie pastato aukštų skaičiaus nepriskaičiuojami.

                            Priestatas - prie esamo pastato pristatytas statinys, susietas su juo funkcionaliai ir tiesioginiu įėjimu iš pastato į priestatą; gyvenamojo namo šaltos pagalbinės patalpos, pastatytos jo "šiltų" atitvarų išorinėje pusėje.

                            Su negyvenamaisiais pastatais sublokuoti statiniai, kurie turi bent vieną bendrą sieną ir yra tos pačios paskirties, yra negyvenamojo pastato priestatai, nors juose ir nebūtų įėjimų iš vieno į kitą.

                            Uždara veranda - priestatas su stogu arba besiribojanti su išore pastato patalpa su lengvomis "šaltomis" atitvaromis, tinkanti gyventi šiltu metų laiku.

                            Atvira veranda - priestatas su stogu arba erdvė pastato tūryje, iš dviejų ar trijų pusių neatitverta nuo lauko, apdailinta pagal atviroms patalpoms nustatytus reikalavimus.

                            Lodža - prieinama iš pastato vidaus aikštelė su perdanga (denginiu) ir sienomis iš trijų pusių, kuri iš ketvirtos pusės atitvaros neturi arba ji padaryta iš stiklo ar kitos skaidrios medžiagos.

                            Lodža nuo fasado plokštumos gali būti įtraukta į pastato vidų arba išsikišusi į lauką.

                            Galerija - ilgas balkonas prie išorinės arba vidinės pastato sienos, skirtas įeiti į kelis butus arba kitos paskirties patalpas; požeminis koridorius; koridorius erdvėje (ant estakados, santvarų ar sijų), jungiantis tam tikras pastato dalis arba pastatus.

                            Balkonas - prieinama iš pastato vidaus aikštelė su aptvaru žmonių saugai užtikrinti, pritvirtinta prie pastato laikančių konstrukcijų.

                            Atriumas - patalpa su viršutiniu apšvietimu, kuri gali būti per du aukštus ar daugiau.

                            Atriumas paprastai naudojamas poilsiui, žiemos sodui.

                            Antresolė - viršutinėje aukšto dalyje įrengta patalpa, pusaukštis.

                            Prieangis (tambūras) - nešildoma patalpėlė prie išorinių pastato durų, tarnaujanti šliuzu tarp lauko ir šiltų pastato patalpų.

                            Portikas - atviras prieangis su kolonomis, laikančiomis frontoną.

                            Terasa - atvira paaukštinta (kai kada dengta) aikštelė prie pastato.

                            Erkeris - išsikišusi iš fasado plokštumos patalpos dalis, kuri gali būti viename aukšte arba per kelis aukštus.

                            Bendrojo naudojimo patalpos - pastato patalpos, skirtos naudotis visiems ar keliems pastato savininkams arba naudotojams.

                            Patalpos plotas - horizontalus grindų plotas, matuojamas nuo sienų ir pertvarų apdailinto (jeigu apdailos nėra - nuo neapdailinto) paviršiaus.

                            Prie patalpų ploto nepriskaičiuojami plotai:

                            nišų, kurių aukštis žemesnis kaip 1,6 m, ir jose įrengtų spintų;

                            pastogėse įrengtų patalpų plotai ir plotai po laiptais gyvenamosiose patalpose, kur aukštis nuo grindų iki lubų (laiptų apačios) mažesnis kaip 1,6 m;

                            krosnių, židinių, viryklių (skaičiuojant ir vientiso su virykle garų rinktuvo aukštį), aukštesnių kaip 1,3 m;

                            iki 1,5 m pločio angų plotai sienose ir pertvarose.

                            Pagrindinis plotas - negyvenamųjų pastatų pagrindinei paskirčiai (gamybai, komercijai, mokymui ir pan.) naudojamų patalpų plotas.

                            Negyvenamųjų pastatų pagalbinis plotas - visas patalpų plotas, išskyrus pagrindinį.

                            Pastato plotas brutto - visų aukštų, rūsio (pusrūsio) ir pastogės patalpų plotas, suskaičiuotas pagal sienų išorės matmenis.

                            "Šiltos" atitvaros - pastatų atitvaros, kurios turi jų statybos metu galiojusiais normatyviniais dokumentais nustatytą šilumos laidumą.

                            Jei statinio statybos metu atitvarų norminis šilumos laidumas nebuvo nustatytas, "šiltomis" laikomos šildomų pastatų (patalpų) išorinės atitvaros.

                            Statinio užimtas žemės plotas (užstatytas plotas) - statinio pirmojo aukšto horizontalios projekcijos ir už jos ribų esančios rūsio dalies (jei ji yra) horizontalios projekcijos plotų suma.

                            Užstatyta sklypo dalis (sklypo užstatymas) - sklype esančių statinių užimtų žemės plotų sumos santykis su visu sklypo plotu, išreikštas procentais.

                           

                           

      IV. PLOTŲ SKAIČIAVIMAS

                           

                            8. Skaičiuojami šie pastatų patalpų plotai: gyvenamasis, naudingasis, bendrasis, pagrindinis ir pagalbinis.

                            Skaičiuojant šiuos patalpų plotus, atskirai suskaičiuojamos kai kurios jų sudedamosios dalys: verslo plotas bute, buto šiltų pagalbinių patalpų (pagalbinis naudingasis), negyvenamųjų patalpų daugiabučiuose namuose, gyvenamųjų patalpų negyvenamuosiuose pastatuose, rūsių (pusrūsių), garažų plotai.

                            Patalpų plotai skaičiuojami 0,01 m2 (dviejų ženklų po kablelio) tikslumu.

                            Be to, skaičiuojami: pastato plotas brutto, pastato užimtas žemės plotas, statiniais užimta sklypo dalis (sklypo užstatymas).

                            Šie plotai skaičiuojami 1 m2 (vieno kv.metro) tikslumu.

                            9. Gyvenamųjų pastatų skaičiuojami šie patalpų plotai:

                            9.1. buto - gyvenamasis, pagalbinis, verslo, naudingasis ir bendrasis;

                            Atskirai suskaičiuojama buto pagalbinio ploto dalis, esanti "šiltomis" atitvaromis apribotoje buto erdvėje (pagalbinis naudingasis plotas), kuri įskaičiuojama į buto naudingąjį plotą;

                            9.2. gyvenamojo pastato - gyvenamasis, naudingasis, bendrasis ir negyvenamosios paskirties patalpų (jei jų yra) plotai.

                            Atskirai suskaičiuojamos bendrojo ploto sudedamosios dalys - rūsių (pusrūsių) ir garažų plotai.

                            10. Buto gyvenamasis plotas yra visų kambarių ir virtuvės (išskyrus virtuvėlę-nišą) plotų suma.

                            Aukštesnių kaip 1,60 m nišų ir kambariuose bei virtuvėse sumontuotų spintų plotas įskaičiuojamas į gyvenamąjį plotą.

                            11. Verslo plotas yra bute esančių verslo patalpų (jeigu jų yra) plotų suma.

                            12. Buto pagalbinis plotas yra visų buto patalpų, išskyrus kambarius, verslo patalpas, rūsius (pusrūsius) ir garažus, plotų suma.

                            Šaltų pagalbinių patalpų (uždarų lodžų, įstiklintų balkonų, uždarų verandų, oranžerėjų, atriumų, žiemos sodų, priemenių, sandėlių, kitų "šaltas" atitvaras turinčių patalpų) plotai įskaičiuojami tik į buto (vieno buto namo) bendrąjį plotą.

                            13. Buto naudingasis plotas yra visų kambarių, verslo patalpų bute ir šiltų pagalbinių patalpų (pagalbinio naudingojo ploto) plotų suma.

                            14. Buto bendrasis plotas yra visų buto patalpų plotų suma.

                            Rūsio, pusrūsio ar pastogės patalpų, į kurias patenkama tiesiog iš buto, plotas įskaičiuojamas į šio buto bendrąjį plotą.

                            Pusrūsio patalpų plotas skaičiuojamas pagal jų faktišką paskirtį: pusrūsyje įrengtų kambarių plotas įskaičiuojamas į buto gyvenamąjį, pagalbinių patalpų - į pagalbinį, naudojamų tiesioginei rūsio paskirčiai - į rūsio plotą.

                            15. Gyvenamojo pastato gyvenamasis plotas yra visų jo butų gyvenamųjų plotų suma.

                            16. Gyvenamojo pastato negyvenamųjų patalpų plotas yra visų butams nepriklausančių negyvenamųjų patalpų (parduotuvių, kontorų, paslaugų įmonių ir kt.) plotų suma.

                            Šio ploto sudedamosios dalys skaičiuojamos pagal negyvenamųjų pastatų plotų skaičiavimo tvarką.

                            17. Gyvenamojo pastato bendrasis plotas yra visų jame esančių patalpų, tarp jų - ir funkcionaliai susietuose priestatuose, plotų suma.

                            18. Negyvenamųjų pastatų skaičiuojami šie patalpų plotai: pagrindinis, pagalbinis, bendrasis ir gyvenamųjų patalpų (jei jų yra).

                            Gyvenamųjų patalpų negyvenamuosiuose pastatuose plotai skirstomi ir skaičiuojami buto plotų skaičiavimui nustatyta tvarka.

                            19. Pagrindinį plotą sudaro visų pagrindinės paskirties patalpų plotų suma.

                            Į pagrindinį plotą taip pat įskaičiuojami: mokymo įstaigų koridoriai, kurie naudojami kaip rekreacinės patalpos; ligoninių, sanatorijų, poilsio namų, teatrų, kinoteatrų, klubų ir kitų panašių pastatų koridoriai, kurie naudojami kaip laukimo ir poilsio patalpos; balkonai pastatų viduje; pastatuose esančių scenų bei estradų pagalbinės patalpos, kino aparatinės; produkcijos sandėliai.

                            20. Pagalbinis plotas yra koridorių, prieangių, galerijų, ūkio sandėlių, sanitarinių mazgų, inžinerinių tinklų bei įrangos talpinimo (katilinių su jų pagalbinėmis patalpomis, boilerinių, siurblinių, vėdinimo ir kondicionavimo kamerų, valdymo ir apskaitos įrangos patalpų, skydinių, transformatorinių, liftų mechanizmų ) ir kitų pagalbinių patalpų plotų suma.

                            Pagrindinės bei pagalbinės patalpos gali būti ir rūsiuose, pusrūsiuose, funkcionaliai su pastatu susietuose priestatuose, pastogėse, antstatuose bei antresolėse.

                            21. Bendrasis negyvenamojo pastato plotas yra pagrindinio ir pagalbinio plotų suma.

                            22. Pastato plotas brutto yra visų pastato aukštų horizontalių pjūvių plotų, taip pat rūsio (pusrūsio), antstatų, pastogės patalpų ir funkcionaliai susietų priestatų horizontalių pjūvių plotų, skaičiuojamų pagal sienų išorinių paviršių matmenis, suma.

                            23. Pastato (statinio) užimtas žemės plotas skaičiuojamas taip:

                            23.1. suskaičiuojamas pirmojo aukšto horizontalaus pjūvio (projekcijos) plotas.

                            Į šį plotą įskaičiuojami po pastatu padarytų įvažų, erdvių žmonėms praeiti ir kitoms reikmėms, portikų plotai; balkonų, erkerių ir kitų konsolinių pastato dalių plotai neskaičiuojami;

                            23.2. kai pirmojo aukšto horizontali projekcija nesutampa su požeminės pastato dalies, išsikišusios virš žemės paviršiaus, horizontalia projekcija, suskaičiuojamas pastarosios projekcijos dalies, esančios už pirmojo aukšto horizontalios projekcijos ribų, plotas.

                            Į požeminės dalies horizontalios projekcijos plotą įskaičiuojami terasų, įėjimų į pastatą laiptų (aikštelių), įvažiavimų į garažus, šviesduobių, krovinių nuleidimo duobių plotai;

                            23.3. pastato užimtas sklypo plotas yra plotų, suskaičiuotų šio reglamento 23.1 ir 23.2 punktų nustatyta tvarka, suma.

                            24. Užstatytoji sklypo dalis skaičiuojama taip:

                            24.1. suskaičiuojamas kiekvieno sklype esančio statinio užimtas žemės plotas šio reglamento 23 punkto nustatyta tvarka;

                            24.2. susumuojami visų sklype esančių statinių užimti žemės plotai;

                            24.3. apskaičiuojamas užimtų žemės plotų sumos santykis su visu sklypo plotu, šis santykis išreiškiamas procentais (vieno procento tikslumu).

                           

                           

      V. PASTATŲ TŪRIŲ SKAIČIAVIMAS

                           

                            25. Skaičiuojamas pastato antžeminės dalies, požeminės dalies ir viso pastato tūris.

                            Pastato antžeminė dalis yra viršutinė pastato dalis nuo pirmojo aukšto grindų paviršiaus (nulinės altitudės) iki pastato aukščiausios konstrukcijos (neskaitant dūmtraukių, vėdinimo šachtų, antenų, žaibosaugos stiebų) viršaus. Požeminė pastato dalis - nuo nulinės altitudės iki rūsio (pusrūsio) konstrukcijų apačios.

                            26. Pastato (jo dalies) tūris yra horizontalaus pjūvio ploto ir aukščio sandauga.

                            Tūris skaičiuojamas 1 m3 tikslumu.

                            27. Antžeminės dalies horizontalaus pjūvio plotas skaičiuojamas taip:

                            27.1. pirmojo aukšto grindų lygyje (virš pamatų), pagal sienų išorinius paviršius, įskaičiuojant tinko arba kitokios fasadų apdailos (jeigu ji yra) sluoksnio storį;

                            27.2. jeigu kitų aukštų horizontalaus pjūvio plotai skirtingi, analogiškai skaičiuojamas kiekvieno skirtingus gabaritus turinčio aukšto plotas.

                            Aukštų plotai skaičiuojami kvadratiniais metrais, 0,01 m2 (dviejų ženklų po kablelio) tikslumu.

                            28. Pastato antžeminės dalies aukštis matuojamas bei skaičiuojamas taip:

                            28.1. kai aukštų plotai vienodi - nuo pirmojo aukšto grindų paviršiaus (nulinės altitudės) iki karnizo viršaus, o jeigu po šlaitiniu stogu karnizo nėra - iki išorinių sienų viršaus.

                            Jeigu išorinių sienų viršus yra ne viename lygyje, skaičiuojamas jų aukščio vidurkis;

                            28.2. kai aukštų plotai skirtingi - nuo nulinės altitudės iki aukšto, turinčio skirtingą plotą, grindų paviršiaus, nuo šio paviršiaus iki kito aukšto, turinčio dar kitokį plotą, grindų paviršiaus, pagaliau nuo pastarojo paviršiaus iki karnizo (išorinių sienų) viršaus;

                            28.3. kai pastatas su plokščiu (sutapdintu) stogu ir parapetais - nuo nulinės altitudės iki stogo dangos ties parapetu vidutinio lygio;

                            28.4. pastogės patalpų ir antstato - nuo pastato karnizo (išorės sienų, plokščio stogo dangos) viršaus iki apšiltintos perdangos viršaus;

                            28.5. erkerių, konsolinių pastato dalių - nuo apačios iki karnizo viršaus arba iki plokščio stogo dangos žemiausios vietos.

                            Aukštis skaičiuojamas metrais, 0,01 m (dviejų ženklų po kablelio) tikslumu.

                            29. Antžeminės dalies tūris yra:

                            29.1. kai visų aukštų plotai vienodi - pirmojo aukšto horizontalaus pjūvio ploto ir antžeminės dalies aukščio sandauga;

                            29.2. kai aukštų plotai nevienodi - skirtingų aukštų plotų ir jų aukščių sandaugų suma.

                            Iš pastato fasadų plokštumų neišsikišančių lodžų ir kitų nišų tūris iš antžeminės dalies tūrio neatimamas, o iš fasadų plokštumų išsikišančių architektūrinių detalių tūris nepridedamas. Erkerių, iš fasadų plokštumų iškištų kitų pastato dalių (patalpų) tūris įskaičiuojamas į antžeminės dalies tūrį.

                            Įvažų po pastatu, portikų, atvirų verandų ir kitų sienomis neatitvertų erdvių,prie fasadų pristatytų lodžų, įstiklintų ir neįstiklintų balkonų tūriai į pastato tūrį neįskaičiuojami;

                            29.3. pastogės patalpų ir antstatų tūris skaičiuojamas dauginant jų horizontalaus pjūvio plotą, paskaičiuotą pagal sienų išorinius paviršius, iš jų aukščio;

                            29.4. priestatų plotai, aukščiai ir tūriai skaičiuojami ta pačia tvarka kaip pagrindinių pastatų.

                            30. Požeminės pastato dalies (rūsio, pusrūsio) horizontalaus pjūvio plotas matuojamas bei skaičiuojamas po pirmojo aukšto sienų užkarpa, pagal išorės sienų (pamatų) išorinius paviršius, įskaičiuojant tinko arba kitokios apdailos (jeigu ji yra) sluoksnio storį.

                            31. Požeminės pastato dalies aukštis skaičiuojamas nuo rūsio (pusrūsio) grindų paviršiaus iki pirmojo aukšto grindų paviršiaus (nulinės altitudės).

                            32. Požeminės dalies tūris yra jos horizontalaus pjūvio ploto ir aukščio sandauga.

                            Požeminės dalies tūris skaičiuojamas 1 m3 tikslumu.

                            Į jį neįskaičiuojamas šviesduobių, krovinių nuleidimo duobių, atvirų išorės laiptų bei išsikišančių iš pamatų išorės vertikalių plokštumų konstrukcijų tūriai.

                            Baseinų, technologinių duobių ir kitų erdvių, esančių žemiau rūsio (pusrūsio) grindų paviršiaus, tūris (pagal šių erdvių sienų išorės matmenis) įskaičiuojamas į pastato požeminės dalies tūrį. Pogrindžio kanalų tūris neskaičiuojamas.

                            33. Pogrindžio tūris į pastato požeminės dalies tūrį neįskaičiuojamas.

                            34. Pastato dalių, naudojamų skirtingai paskirčiai, tūrio paskaičiavimui atitinkamų dalių horizontalaus pjūvio plotai skaičiuojami pagal jas skiriančių vidaus sienų geometrines ašis; jų aukštis skaičiuojamas šio reglamento 28 ir 31 punktuose nurodyta tvarka.

                           

                           

      VI. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

                           

                            35. Paaiškinimus dėl tūrių ir plotų skaičiavimo tvarkos bei metodų, kai pastatai yra sudėtingos konfigūracijos arba unikalių konstrukcinių sprendimų, vadovaudamasi šio reglamento nuostatomis teikia Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonė.

                            36. Ginčus dėl pastatų tūrių ir plotų kadastrinių matavimų bei skaičiavimo tvarkos sprendžia Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonė, o dėl šio reglamento nuostatų - Aplinkos ministerija.

                            37. Už suskaičiuotų pastatų plotų ir tūrių atitikimą tikrovei juos skaičiavusi institucija atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.

                           

      ______________

       

      Sienų mūrijimas - kokybiškas darbas

      • Prieš pradedant mūryti sieną reikia paruošti nuobliuotą lentą, ant kurios pažymėti blokų aukščio ir ilgio modulius dėl tolimesnės kontrolės. Lentos ilgis turi atitikti būsimos sienos aukštį.
      • Patikrinti mūro pamato lygumą. Jeigu pamatas arba perdengimo konstrukcija nelygūs, juos reikia išlyginti skiediniu.
      • Ant mūrijimui paruošto paviršiaus uždėti izoliacijos juostą, 150 mm platesnę, negu sienos storis.
      • Mūryti reikia esant temperatūrai nuo +5 oC iki +30 oC, prie žemesnės kaip 5 oC temperatūros draudžiama. Mūrijant žiemą, skiediniai turi būti su priedais prieš užšalimą. Be to, skiediniai parenkami tvirtesni.
      •  Užbaigus darbą, mūrą reikia apsaugoti nuo peršalimo ir įmirkimo, uždengiant apklotais ar plokštėmis. Statybos metu sunku išvengti kritulių arba saulės kaitros, todėl blokus tenka pridengti arba juos sudrėkinti. Blokuose esančios tuštumos (kiaurymės) ir nestoros sienelės ne tik neįgeria daug drėgmės, bet ir žymiai greičiau išdžiūsta.
      • Blokai neturi būti apšalę, apdulkėję, riebaluoti ar kitaip užteršti.
      • Pirmiausia blokus kloti ant skiediniu padengtų kampų, išlyginti horizontaliai ir vertikaliai, teisingai juos orientuoti pagal įlaidų išdėstymą. Per sienos ilgį susidariusiam tarpui užpildyti reikia panaudoti pusinius blokus, kuriuos privaloma turėti komplektuojant medžiagas. Jeigu jų nėra, tuomet reikia pjaustyti diskiniais arba grandininiais pjūklais. Atsiradus mažam plyšiui, jį reikia užpildyti termoizoliaciniu skiediniu, kad nesusidarytų šalčio  tiltelis per mūrą. Kapoti blokus nepatartina.
      • Sienų kampų išorinėje pusėje blokus sujungti įtempta statybine virve ir toliau kloti pagal virvę ant šviežio skiedinio, gerai suduriant tarpusavyje. Blokai sukimba įlaidomis be skiedinio. Horizontalios siūlės skiedinio sluoksnis klojamas per visą sienos storį, be pertrūkių. Pagal susitarimą su statybos specialistu galima daryti pertraukiamą sluoksnio padengimą, sutaupant skiedinį ir pagerinant mūro šilumos izoliacines savybes. Taip padengti galima būtų ten, kur statinis mūro paskaičiavimas leidžia tai daryti. Geriausia naudoti termoizoliacinius skiedinius, kurie turi geras šilumines savybes ir pakankamai atsparūs gniuždymui.
      • Blokų eilę išlyginti guminiu plaktuku per visą ilgį. Nutekėjusį skiedinį nuimti statybine mente. Tam, kad sumažėtų lietaus vandens skverbimasis į sienas, reikia naudoti kokybiškus skiedinius. Skiedinio užpildai turi būti ne stambesni kaip 2 mm. Siūlės tarp blokų nuo fasado pusės turi būti sutankinamos (iki 20 mm gylio).
      • Vertikalus plyšys tarp blokų skiediniu nedengiamas. Blokai sujungiami įlaidomis, išvengiant šalčio tiltų.
      Mūrijant trisluoksnę sieną, oro tarpą tarp termoizoliacinės medžiagos ir apdailinio mūro būtina išlaikyti pastovų, ne mažesnį kaip 40 mm. Sienos paviršiai oro tarpe turi būti lygūs. Išlindusį iš siūlių skiedinį reikia pašalinti, nes lietaus vanduo skiedinio tilteliais gali patekti į šilumos izoliaciją. Sienų sluoksniams tarpusavyje sujungti naudoti nuo korozijos apsaugotus metalinius ryšius arba stikloplasčius.
      • Mūrijamas skiedinys turi būti tokios konsistencijos, kad nenutekėtų į blokų kiaurymes. Prieš dengiant kitą skiedinio sluoksnį ant mūro reikia sudrėkinti anksčiau paklotų blokų viršutinę dalį, jeigu jie labai perdžiūvę vasaros karščių metu, tenka sudrėkinti visus blokus, esančius pakete.
      • Blokų sluoksnius mūryti taip, kad vertikalūs plyšiai šachmatų tvarka persidengtų, ne mažiau kaip 95 mm.
      • Mūrijant nuolatos tikrinti, ar teisingai įtempta statybinė virvė. Mūro vertikalumą kontroliuoti gulsčiuku, o sluoksnių aukštį - iš anksto paruošta lenta.
      Blokų mūras mūrijamas pagal 250 mm aukščio modulį, kurį sąlygoja bloko aukštis 238 mm su siūlės tarpo storiu 12 mm. 1 m aukščio sienai reikia sumūryti 4 sluoksnius. Jeigu patalpos aukštis (iki perdengimo) nesutampa su moduliu, tuomet atsiranda  mažesnis ar didesnis tarpas, kurį reikia užpildyti plytų eile, pjaustytais blokais arba užbetonuojant perdangos konstrukcijos uždėjimo vietas.

      Daugiau informacijos rasite Rokų keramika

      LR įstatymų padangoms keliami reikalavimai

      Ištrauka iš LRS įsakymo:

      LR įstatymų padangoms keliami reikalavimai

      Žiemos metu (nuo lapkričio 10 dienos iki balandžio 1 dienos) privaloma važinėti žieminėmis padangomis, protektoriaus gylis negali būti mažesnis kaip 3 milimetrai.
      Vasaros metu (nuo balandžio 10 dienos iki lapkričio 10 dienos) draudžiama važinėti dygiuotomis padangomis, tačiau nedraudžiama važinėti žieminėmis, protektoriaus gylis negali būti mažesnis kaip1,6 milimetro.


      "DĖL TECHNINIŲ REIKALAVIMŲ NAUDOJAMOMS KELIŲ TRANSPORTO PRIEMONĖMS.

      2003 m. balandžio 8 d. Nr. 3-241

      Protektoriaus gylis turi būti ne mažesnis kaip:

      1. motorinių transporto priemonių:
      1.1. M1 klasės - 1,6 mm (nuo lapkričio 10 d. iki balandžio 1 d. - 3,0 mm);
      1.2. M2 klasės - 2,0 mm (nuo lapkričio 10 d. iki balandžio 1 d. - 3,0 mm);
      1.3. M3 klasės - 2,0 mm;
      1.4. N1 klasės - 1,6 mm (nuo lapkričio 10 d. iki balandžio 1 d. - 3,0 mm);
      1.5. N2, N3 klasių - 1,0 mm;
      1.6. L kategorijos - 0,8 mm;
      2. priekabų:
      2.1. O1, O2 klasių - 1,6 mm;
      2.2. O3, O4 klasių - 1,0 mm.
      1. Transporto priemonės ašies nesuporintų ratų padangos turi būti vienodos, t. y.:
      1.1. vienodo konstrukcinio tipo;
      1.2. vienodų matmenų;
      1.3. vienodos paskirties;
      1.4. tos pačios keliamosios galios;
      1.5. vienodo leistino greičio;
      1.6. vienodo protektoriaus rašto.
      2. Ašies suporintų ratų padangos turi būti:
      2.1. vienodų matmenų;
      2.2. vienodo konstrukcinio tipo;
      2.3. vienodo protektoriaus rašto tipo.
      3. Sudvejinto tilto padangos turi būti:
      3.1. vienodų matmenų;
      3.2. vienodo protektoriaus rašto tipo.
      4. M1, M2 ir N1 klasių automobiliuose, jei galinės ašies ratai nesuporinti, draudžiama kartu naudoti ant priekinės ašies radialines, o ant galinės ašies - diagonalines padangas.
      5. Transporto priemonėse, kurių bendroji masė ne didesnė kaip 3,5 t, nuo lapkričio 10 d. iki balandžio 1 d. turi būti naudojamos padangos, skirtos važiuoti žiemą"

      Išskirtiniai medžiai Lietuvoje - ąžuolai, eglės, pušys, liepos, klevai

      Ąžuolai

      Ąžuolas Baublys. Prie Pelos upelio įsikūrę Bijotai istorinių šaltinių minimi jau XVI a. Maždaug 1790 m. šį dvarą nupirko Raseinių apskrities raštininkas ir notaras D. Poška, kuris 1812 m., nupjovęs piemenų išdegintą seną ąžuolą, išskobė kamieno storgalį, uždengė jį šiaudų stogeliu, įstatė du langelius, įsirengė altaną ir pavadino Baubliu. Tai šiame Baublyje D. Poška parašė savo garsųjį „Mužiką žemaičių ir Lietuvos“, čia jis laikė per visą gyvenimą kantriai rinktus ir saugotus, apie lietuvių tautos praeitį bylojančius daiktus. Šiandien Baubliai sutvarkyti, apdengti stikliniu gaubtu, juose veikia muziejus.
      Šventybrasčio ąžuolai. Ypatingą vietą Kėdainių krašte užima Šventybrastis, o šalia kaimo Nevėžio ir Brastos pakrantėse augantys Šventybrasčio ąžuolai – botaninis gamtos paveldo objektas. Gamtos paveldo objektą sudaro keturi ąžuolai. Pirmojo ąžuolo kamieno apimtis 550 cm, aukštis – 24 m, antrojo – 385 cm ir 22 m, trečiojo – 490 cm ir 23 m, o ketvirtojo – 550 cm ir 21 m. Pasakojama, kad dabartinės bažnyčios vietoje buvusi senovės lietuvių šventykla. Apylinkė tuomet buvo apaugusi ąžuolais, kurių penki išlikę iki šių dienų. Tai šie ąžuolai nuo anų laikų likę.
      Šaravų ąžuolas. Kėdainių krašte Skaistgirių girininkijos Šaravų miške, netoli Šventybrasčio, auga 2 m skersmens ir beveik 29 m aukščio Šaravų ąžuolas – botaninis gamtos paveldo abjektas, saugomu paskelbtas 1960 metais. Seniau šis ąžuolas turėjo dvi viršūnes, bet 1981 m. vieną jų vėjas nulaužė. Pasakojama, kad prie jo rinkdavosi 1863 m. sukilėliai - čia įvykęs ir mūšis, kuriame žuvo nemažai sukilėlių, o ant ąžuolo buvo pakarti keturi kunigai. Prie Šventybrasčio kapinių, Brastos upelio pakrantėje palaidoti 75 sukilėliai. 1938 m. jiems pastatytas paminklas.
      Bielinio ąžuolas. Biržų r. Purniškių kaime auga 16 m aukščio ir apie 2 m skersmens Bielinio ąžuolas. Tai istorijos ir kultūros paminklas: po šiuo ąžuolu žymusis knygnešys Jurgis Bielinis, dar vadintas Baltuoju ereliu, buvo įsirengęs slėptuvę slaptai atgabentiems draudžiamiems lietuviškiems raštams slėpti. Iki 2003 m. jis buvo įtrauktas ir į botaninių gamtos paveldo objektų sąrašą, vėliau išbrauktas kaip neatitinkantis kriterijų.
      Mingėlos ąžuolas. Plungės r. Vieštovėnų k. auga 21 m aukščio ir 2,5 m skersmens vienas didingiausių ąžuolų Lietuvoje Mingėlos ąžuolas. Pasakojama, kad senovėje tose vietose gyvenęs išmintingas senolis. Vieną kartą jam pasidarė silpna ir anūkėlis, nenorėjęs, kad senelis numirtų, sugalvojo nueiti į mišką ir atnešęs gilių išvirti arbatos, kad senelis sustiprėtų. Jam beeinant užėjo naktis ir vilkai užpuolė berniuką. Rytą žmonės rado sudraskytą berniuką, o jo saujoje buvo sugniaužta viena ąžuolo gilė. Tą gilę žmonės pasodinę toje vietoje, kur rado sudraskytą berniuką ir iš jos išaugęs didžiulis ąžuolas. Šis ąžuolas be viršūnės, todėl kita legenda byloja, kad šiam ąžuolui viršūnė buvo nukirsta po žemaičių krikšto 1413 m., kai buvo kertami šventieji ąžuolai. Šio medžio ilgai niekas nedrįso paliesti, tačiau už atlygį ąžuolą nukirsti sutiko vietos gyventojas Mingėla. Bet ir tai ne visą medį, o tik jo viršūnę, tačiau vis tiek vėliau jis buvo už tai nubaustas – paskandintas Minijoje.
      Tverečiaus ąžuolas. Ignalinos r. Tverečiaus miestelyje auga 27 m aukščio, 2,5 m skersmens ir 6,85 m apimties Tverečiaus ąžuolas. Tverečiaus ąžuolas auga prie bažnyčios, kuri pastatyta 1501 m. toje vietoje, kur kadaise buvo kūrenama šventa ugnis. Įvedus krikščionybę aukuras buvo suardytas, tačiau seną ąžuolą žmonės gerbę ir jo nenukirtę. Prieš II pasaulinį karą ąžuolo viršūnė vietos klebono įsakymu buvo nupjauta. Nors be viršūnės, bet ąžuolas iki šiol žaliuoja. Pasakojama, kad šioje vietoje senovėje buvusi lietuvių šventykla. Senoliai pasakoja, kad 1387 m., po aukštaičių krikšto, Tverečiuje gyvenęs vaidila. Atėjus krikščionybei į Lietuvos žemę jis užgesinęs pagonių ugnį ir kumščiu į žemę įkalęs ąžuolinę lazdą... Iš tos lazdos ir išaugęs galingas ąžuolas.
      Sandariškių ąžuolas. Vienas seniausių proginių ąžuolų Lietuvoje yra Sandariškių ąžuolas, Nemunėlio Radviliškio apylinkėse. Medžio pavadinimas kildinamas iš legendos, kuri teigia, kad jis buvo pasodintas taikai tarp Lietuvos ir Švedijos užtvirtinti XVI amžiuje. Pagal legendą medis atsirado po vienų lietuvių ir švedų kautynių, kurias laimėjo lietuviai. Tada lietuvių kariuomenės vadas pasiūlęs pasodinti tris ąžuoliukus. Kol išaugę medžiai žaliuos, švedų kariuomenė neturi teisės žygiuoti į Lietuvą. Ilgainiui du ąžuolai nudžiūvo, o vienas tebežaliuoja. Jei legenda teisi, Sandariškių ąžuolui šiuo metu maždaug 350 metų. Nors gerokai jaunesnis nei Stelmužės ar Mingėlos ąžuolai, jis yra palyginti prastos būklės, tačiau vis dar įspūdingas gamtos paminklas.
      Karvelių ąžuolas. Palei Raudondvario dvarą ošiantis 13 ha ploto parkas vienas gražiausių Lietuvoje, o jį tarsi papildo kitame Nemuno šlaite iškilęs vaizdingas Pyplių piliakalnis, kuris kartais tapatinamas su Pilėnais. Prie šio piliakalnio ir auga gamtos paminklas – Karvelių ąžuolas.
      Gargždų Storasis ąžuolas. Gargždų storasis ąžuolas, auga Mažeikių r., Gargždų k., buvusios sodybos ąžuolų ir liepų alėjoje. Jo aukštis 25 m, skersmuo 2,2 m, o kamieno apimtis kiek daugiau nei 7 metrai. Ąžuolas auga atokiau nuo kelių ir, kartu su kitais keturiais ąžuolais, sudaro medžių grupę. Dėl unikalumo, šis ąžuolas 1960 m. buvo paskelbtas gamtos paminklu, o 1987 m. jam suteiktas respublikinės reikšmės saugomo gamtinio objekto statusas. Šis ąžuolas ir visa medžių grupė taip pat yra svarbi gamtinė buveinė. Seni, dideli medžiai, kurie auga atvirose vietose yra ypač vertingi gamtiniu požiūriu. Ant saulės įšildytų medžių kamienų aptinkamos retos ir saugomos grybų ir kerpių rūšys, o drevėse trūnijanti mediena yra maistas saugomoms vabzdžių rūšims.
      Belūnų ąžuolas, Vilniaus r., Sudervės sen., Belūnų miškas
      Meilės ąžuolasDubingiuose. Meilės ąžuolas – tai suaugę du ąžuolai ant Dubingių piliakalnio. Pasakojama, kad šis ąžuolas yra Barboros Radvilaitės ir Radvilos meilės liudininkai.
      Glitiškių ąžuolas auga Vilniaus r., Glitiškių kaime. Tai – botaninis Lietuvos gamtos paveldo objektas, 1960 m. paskelbtas Lietuvos gamtos paveldo paminklu. Ąžuolo kamieno apimtis 1,3 metro aukštyje – 7,4 m, medžio aukštis – 24 m., o lajos aukštis – 20 metrų. Šiuo metu ąžuolas pasiekė gamtinę brandą ir yra degeneracijos fazėje. Pasakojama, kad 1831 m. prie šio ąžuolo rinkdavosi prieš carinę priespaudą rinkdavęsis dvaro jaunimas. Nuo čia jie žygiavo į Vilnių, kur įsijungė į sukilėlių būrius.
      Mickevičiaus ąžuolas. Vienas Trakų r. Aukštadvario dvaro parko ąžuolų vadinamas Mickevičiaus ąžuolu. Tai apie 20 m aukščio 1,3 m skersmens ir 4,4 m apimties gamtos paminklas, primenantis Adomo Mickevičiaus ir filomato P. Malevskio draugystę. Mat pas pastarąjį rašytojas mėgęs leisti laiką ir kurti po senu ąžuolu.
      Rykantų (Bergo) ąžuolas. Vienas žymesnių Vilniaus-Kauno kelio akcentų yra vadinamasis Rykantų ąžuolas, augantis Trakų r. sav. Lentvario sen., Rykantų k., automagistralės Vilnius-Kaunas 23 km. Manoma, kad prie šio ąžuolo 1812 m. buvo susitikę dviejų kariuomenių vadai – Napoleonas Bonapartas ir M. Kutuzovas... Tiesiant Vilniaus-Kauno automagistralę šis ąžuolas atsidūrė už skiriamosios (žaliosios) juostos 3 m ribos. Vykdant darbus reikėjo jį kirsti, tam buvo pasiruošta, bet tuometinis LTSR ministras V. Martinaitis iškvietė Autokelių valdybos viršininką Č. Radzinauską ir kelių statybos tresto vyriausiąjį inžinierių K. Akromą, ir nurodė šioje zonoje skiriamąją juostą išplėsti iki 6 m, pakoreguoti kelio ašį, o ąžuolo nekirsti. Paaiškėjo, kad ministras šiuo klausimu prieš tai kalbėjosi su gamtos apsaugos komiteto pirmininku V. Bergu. Taip ąžuolas išliko iki šiol, o šis ąžuolas pavadints V. Bergo ąžuolu, ir šiuo vardu įtrauktas į valstybės saugomų gamtos paveldo objektų sąrašą.
      Trainiškio ąžuolas, Ignalinos r., Trainiškis Trainiškio ąžuolas auga ant Baluošo ežero kranto įsikūrusiame Trainiškio kaimelyje. Ąžuolui yra beveik 800 metų. Jo kamieno apimtis - 6,1m, o aukštis - 23m. Šis ąžuolas mena pagonybės laikus, kai Lietuvoje ošė ištisos šventų ąžuolų giraitės.
      Žvėrinčiaus ąžuolas. Birštono sen., Žvėrinčiaus miške, dešiniajame Nemuno krante, auga šimtametisŽvėrinčiaus ąžuolas. Ąžuolo skersmuo siekia 2 m, aukštis – virš 15 m. Spėjama, kad ąžuolui daugiau nei 500 metų. Legendos byloja, kad po ąžuolu medžioklių metu yra ilsėjęsis pats Vytautas didysis. 2005 m. . uraganas Ervinas šį ąžuolą nuvertė, tai ąžuolas toje vietoje ilsisi ligi šiol. Senasis Žvėrinčiaus ąžuolas 1968 m. buvo paskelbtas gamtos paminklu, tačiau 2006 m. iš saugomų gamtos objektų sąrašo išbrauktas.
      Varniškių ąžuolas, augantis Tauragnų sen. Varniškių k. Jo skersmuo – 1,8 m, aukštis – 28 m. Tai senųjų ąžuolynų palikuonis, 1960 m. paskelbtas gamtos paminklu, o 1999 m. aplinkos ministro įsakymu paskelbtas saugomu objektu.
      Ąžuolų alėja. Ąžuolų alėja, puošia apie kilometro ilgio senojo Smalininkų – Šilutės kelio atkarpą. Čia iš abiejų kelio pusių auga net 207 galingi ąžuolai! Įspūdį dar sustiprina tai, kad šių ąžuolų šakos virš kelio tarpusavyje susipynusios, todėl, patekęs į šią alėją, jautiesi tarsi tunelyje būtum.

      Eglės

      Medžiotojų eglė. Viena didžiausių Lietuvoje yra Medžiotojų eglė auganti Vyčių miške Kelmės r. Jos aukštis 37 m, apimtis – per 3,3 m.
      Aukščiausia mūsų šalies eglė auga Alytaus miškų urėdijos miškuose, kur Urkupio upelis įteka į Nemuną. Aukščiausios Lietuvos eglės viršūnė iškilus į 44,3 metro aukštį, kamieno apimtis siekia 2,05 metro. Šiai gražuolei apie 90 metų - pati branda.
      Raganų eglė. Bne įspūdingiausia Lietuvoje yra Raganų eglė, auganti Šilutės r. Vilkiškių miške. Iš žemės išdygusi septynių sulipusių kamienų puokštė, pusantro metro aukštyje šakojasi dar į 18 kamienų. Jos kamieno apimtis krūtinės aukštyje siekia 7,5 metro, aukštis irgi solidus - 34 metrai. Tačiau svarbiausia - storas eglės kamienas neaukštai nuo žemės šakojasi į 7 kamienų puokštę, o ši maždaug pusantro metro aukštyje - dar į 17 kamienų. Šie - tarpusavyje susipynę, kai kurie net įaugę vienas į kitą tarsi raganos plaukai. Gal todėl ir žiniuonė E. Šimkūnaitė Didžiąją eglę pavadino Raganos egle. Šis pavadinimas įspūdingam medžiui prigijo...
      Renavo eglė. Storiausioji mūsų krašto eglė žaliuoja Žemaitijoje, Renavo parke, netoli Varduvos upės. Eglės kamieno apimtis - 3,89 metro, aukštis - 36,8 metro. Dabar parke tai vienur, tai kitur teberiogso prieš keletą metų siautėjusio uragano "Ervinas" išversti medžiai, bet storiausioji eglė sveikutėlė - atlaiko ir uraganus, ir kinivarpų atakas. Beje, tik dviem centimetrais plonesnė eglė žaliuoja Žemaitijos nacionalinio parko Plokščių miške. Aukščiu ji Renavo sesę pranoksta beveik 2 metrais.
      Eglė boba. Žemaitijos nacionalinio parko Jerumbavičinės miške, auga Eglė boba. Žmonės ją taip, matyt, pavadino dėl didžiulių ant eglės kamieno pūpsančių gumbų.
      Kurtuvėnų girininkijos Paraudžių miške, Kurtuvėnų regioniniame parke, galima pamatyti į arfą panašią eglę - iš kamieno išsirikiavę jos stiebai primena šio muzikos instrumento stygas. Gaila, iš šešių „stygų“ dvi neatlaikė 1999 metais Lietuvą siaubusio uragano "Anatolijus" jėgos.

      Pušys

      Birštono pušis. Birštone auga ypatinga pušis, kurios aukštis tik 9 m, tačiau jos laja beveik dvigubai platesnė už aukštį.
      Dubravo dvyniai. Kauno r. Dubravos miške auga vadinami Dubravo dvyniai – keistai suaugę, tarsi būtų iš vieno kelmo, pušis ir ąžuolas. Aukščiau kamienai išsiskiria: pušis pasiekė 31,5 m aukštį, ąžuolas išaugo iki 28 metrų.
      Rumšiškių miško pušis. Šalia Kauno, Rumšiškių miške, auga storiausia Lietuvoje pušis. Savo matmenimis ir išvaizda pušis smarkiai išsiskiria iš aplinkinių medžių. Jos aukštis – 30 m, o amžius – apie 300 metų, o įdomiausia tai, kad medžio kamieno apimtis prie žemės yra 4 m, o 2 metrų aukštyje išstorėja iki 5 metrų. Rumšiškių pušis – tai vienintelis regioninio parko objektas, įtrauktas į gamtos paminklų sąrašą. Šiuo metu pušis jau viršijusi gamtinę brandą ir yra stagnacijos fazėje. Yra ertmių kamieno pagrinde ir lajoje, viršūnėje kelios stambios šakos tarpusavyje sujungtos lynais.
      Šuminų pušis. Šuminų k., Tauragnų sen. auganti pušis yra viena didžiausių ir įdomiausių Ignalinos r. Šuminų pušies aukštis – 17 m, skersmuo – 0,9 m, Tai labai sena, apie 200-300 metų, pušis, kuri 1999 m. aplinkos ministro paskelbta saugomu objektu.

      Uosiai

      Platelių uosis. Platelių miestelyje yra buvusios grafų Šuazelių dvaro sodybos liekano ir parkas, kuriame auga 20 m aukščio, per 3 m apimties Platelių uosis.
      Raganos uosis. Platelių parke auga drūtas Raganos uosis - gamtos paminklas. Jo aukštis 34 m, skersmuo per du m, o apimtis net apie 7 metrus. Iš tikrųjų, jį sudaro suaugę keturi medžiai, bet jis atrodo, kaip vienas. Lietuvoje labiausiai žinomas Raganų uosis, augantis Platelių miesto parke. Kaip ir daugelis senų medžių, augančių gyvenvietėse, jis taip pat apipintas legendomis. Pagal vieną jų, ragana iš mergaitės atėmusi duonos kepalą, bet kaip tik tuo momentu užgiedojęs gaidys. Ragana puolusi į uosį kartu su tuo duonos kepalu ir iki šiol ten pasilikusi. Ten kur buvo kepalas duonos, likęs gumbas. Kitas padavimas pasakoja, kad moteriškė juosta aprišo tris užburtus uosius, ant kurių net paukščiai netūpdavo. Bėgant laikui uosiai kamienais suaugo, o juostos mazgo vietoje likęs gumbas. Dabartinė medžio išvaizda jau nebeatitinka šios legendos. 2010 metais praūžusi audra nulaužė vieną iš trijų kamienų.

      Liepos

      Sartai. Beveik visi esame girdėję apie įdomų savo forma, o dar įdomesnį sakraliniu požiūriu Sartų ežerą, apie žirgų lenktynes, kasmet vykstančias ant šio ežero ledo. Dar žinome, kad iš Sartų išteka viena švariausių Lietuvos upių – Šventoji, bet ne visi žino, kad Rokiškio r., Girios miške, esančiame prie Sartų ežero, auga didžiausia Lietuvoje – 34,5 m aukščio ir beveik 2 m skersmens liepa.
      Liepa Motinėlė. Storiausia Lietuvoje yra 26 m aukščio ir beveik 9 m apimties Liepa Motinėlė auganti Braziukų k. Kauno r., kurios amžius per 500 metų. Kaimo bendruomenės skaičiavimais, šiam medžiui ne mažiau nei 400 metų. Kaip ir daugelis senų medžių, liepa motinėlė turi drevių ir kiaurymių. Pasakojama, kad pagrindinėje šio medžio kiaurymėje tilpdavo net 7 žmonės, tačiau vėliau ji užcementuota.
      Storoji liepa. Klaipėdoje auga beveik 130 metų senumo 15 m aukščio ir per 6 m apimties Storoji liepa. Į valstybės saugomų objektų sąrašą medis įtrauktas 1990 m.
      Penkiolikakamienė liepa - Papilė. Akmenės r. Papilės k. parke, auga 28 m aukščio penkiolikos kamienų liepa. Šios liepos kamienai yra 0,3 m. storio ir apie 23 m. aukščio. Manoma, kad ji sodinta apie 1860 metus. Šiuo metu liepa jau sensta, plečiasi keras, o kamienų augimo kampas kasmet didėja, krypsta į šonus. Iki 1982 m. ši liepa turėjo 16 kamienų. Tai medis - gamtos paminklas.
      Antakalnio dešimtkamienė liepa (Grigaliūno liepa). Kaišiadorių r., Rumšiškių sen., Antakalnio k. centre, R. Grigaliūno privačiame sklype auga 20 m aukščio liepa turinti 10 kamienų. Pasirodo, daugiau nei prieš 90 metų šios liepos pagrindinis kamienas buvo nupjautas, tačiau jis išleido 10 kamienų – liepaičių. Ploniausios liepaitės kamieno skersmuo tiktai 18 cm, o storiausias – net 53 cm. Visų dešimties kamienų apimtis sudaro 11,78 m, o jų bendras skersmuo – 375 cm.
      Lampėdžių liepa gražuolė. Šalia Kauno, Lampėdžiuose auganti Lampėdžių liepa tituluojama gražiausiu medžiu šalyje. Jos kamienas šakojasi į keturias dalis ir formuoja įspūdingą lają, kurios aukštis ir plotis siekia maždaug 22 m, kamieno apimtis krūtinės aukštyje - 7 metrai. Tad kamieno apimtimi ši liepa nenusileidžia daugeliui ąžuolų. Spėjama, kad jos amžius yra apie 250 metų.
      Varniškių liepa. Tauragnų sen. Varniškių k. auga 28 m aukščio, 1,2 m skersmens liepa. Ši liepa 1960 m. paskelbta gamtos paminklu, o 1999 m. aplinkos ministro paskelbta saugomu objektu.Pasakojama, kad liepos globėjo V. Kriungiškio tėvai ir seneliai prie liepos sustatydavo net 10 kelminių avilių, kad bitės, liepai žydint, prineštų medaus.
      Liepų pavėsinė. Švintos k. netoli Švenčionių, iš 30 ratu susodintų liepų yra išauginta liepų pavėsinė yra gamtos paminklas. Liepų kamienų apimtis 1,8 – 2,1 m., aukštis 33 – 34 metrai. 1968 m. jų dar buvo 30, šiuo metu auga 20 liepų. Šios liepos buvo pasodintos 1925 – 1926 metais Civinskių Šventos dvare. Jos buvo specialiai lenkiamos į išorinę pusę, tam tikslui prie šakų buvo pririšami sunkūs svarsčiai, dėl kurių svorio keitėsi šakų augimo kryptis. Šioje liepų pavėsinėje dvaro šeimininkė mėgdavo priimti svečius, ilsėtis, gerti arbatą.

      Klevai

      Elvyravo klevas. Žinomiausias Lietuvoje – apie 200 m senumo Elvyravo klevas, augantis Kelmės r., Kražių apylinkių girioje.

      Maumedžiai

      Degsnės maumedžiai. Aukščiausi Lietuvoje medžiai – Degsnės europiniai maumedžiai augantys Prienų rajone. Jų aukštis siekia net 49 metrus, o iki pasaulio rekordo jiems tetrūksta trijų keturių metrų.

      Guobos

      Antavilių guoba. Zarasų raj. Antavilių ežero saloje auga apie 400 metų senumo guoba. Saloje išlikę ir daugiau senų medžių - matyt, kadaise čia buvusi šventoji giraitė – alkvietė.
      Geisčiūnų guoba. Didžiausia Lietuvoje guoba auga Geisčiūnų kaime Alytaus rajone. Ji yra 35 m aukščio ir 2 m skersmens.

      Kadagiai

      14 kadagių grupė. Aukštaitijos nacionaliniame parke, Obelų rage prie Žeimenų ežero, auga 14 kadagių grupė. Aukščiausias jų - 12 m aukščio.
      Pabaluošės kadagynas. Aukštaitijos nacionaliniame parke, netoli Šuminų kaimo ant Baluošo ežero kranto, žaliuoja visa kadagių giraitė. Pabaluošės kadagynas yra vienas iš didžiausių kadagynų Lietuvoje, jo plotas – 4 hektarai.

      Parengė Šarūnas Laužadis

      Informacija panaudota iš  gmu.lt

      Skaičių rašymas ir vartojimas

      Skaičius, žyminčius daiktų kiekį, lietuvių kalboje įprasta rašyti arabiškais skaitmenimis, pvz.: 3 inspektoriai, 12 vnt., 15 puslapis, 10 automobilių.
                   Skaičiai, žymintys daiktų eilę, gali būti rašomi ir romėniškais, ir arabiškais skaitmenimis, pvz.:
      XX amžius, II mėnuo, V dalis; 5 pavyzdys, 4 lentelė, 2003 metai, 25 diena, 10 valanda, Nr. 1.
                   Šimtmečių, dramos veiksmų, knygos skyrių, įvairių masinių renginių, konferencijų eilė paprastai žymima romėniškais skaitmenimis, o metų, dienų, valandų, puslapių, numerių eilė — tik arabiškais skaitmenimis. Arabiškais skaitmenimis žymimi dideli skaičiai.

                   Žymint eilę arabiškais skaitmenimis, prie jų po brūkšnelio gali būti pridedamos kelintinio skaitvardžio galūnės, ypač sakinyje: 1-a, 2-a kategorija; 60-osios metinės, 1-asis asmuo. 
                   Pastabos: 1. Galūnė pridedama kartu su kamiengalio minkštumo ženklu, pvz.: 3-iasis (ne 3-asis).
                                   2. Prie romėniškų skaitmenų galūnės nededamos, todėl negalima rašyti XXI-asis amžius – turi būti XXI amžius.

                   Dideli skaičiai, pradedant tūkstančiu, gali būti žymimi skaitmenimis ir žodžiais arba jų santrumpomis: 17 tūkstančių arba 17 tūkst.; 4 milijonai arba 4 mln. Reikėtų prisiminti dar ir tai, jog dideli skaičiai žymimi grupuojamais skaitmenimis po tris – vienetai, dešimtys, šimtai, paliekant vieno spaudos ženklo tarpą tarp šimtų, tūkstančių ir t. t. Tai gali būti ir tūkstančių ar milijonų vienetai, dešimtys šimtai, pvz.: 3 000, 15 000, 100 000, 1 000 000, 1 000 000 000. Tarp skaitmenų grupių nededamas nei kablelis, nei taškas. 
                   Įsidėmėtina, kad didelių skaičių buhalteriniuose dokumentuose rašomi ir vienetai, kai reikia skaičių (sumą) parašyti žodžiais, pvz.: 1 100 102 Lt (vienas milijonas vienas šimtas tūkstančių vienas šimtas du Lt) ir pan.

                   Procentai sutrumpintai žymimi šitaip: 75%, 4,898% arba 75 proc., 4,898 proc. Žodžiu procentai įvardijami taip:
                  
      4,898 proc. – keturi procentai ir aštuoni šimtai devyniasdešimt aštuonios tūkstantosios dalys,
                   3,06 proc. – trys procentai ir šešios šimtosios dalys arba trys ir šešios šimtosios procento.
                   4,25 proc. – keturi procentai ir dvidešimt penkios šimtosios dalys,
                   0,90 proc. – nulis procentų ir devynios dešimtosios dalys.
                   Pastaba. Tekstiniuose dokumentuose procentams nurodyti vartotina santrumpa
      proc.
                   Dešimtainės ir šimtainės skiriamos kableliais, bet ne taškais, pvz.: 1,5 kg (ne 1.5 kg), 0,25 g (ne 0.25 g).

                   Dokumentų dalys, punktai, numeruojami arabiškais skaitmenimis su taškais. Punktas gali būti pažymėtas skaitmenimis, rodančiais skyrių, poskyrį, punktą ir papunktį, pvz.: 2.4 punktas. Tekste numeris nurodomas priekyje prieš žodį punktas: pripažinti netekusius galios 12.1.3. punktą (skaitmenys rašomi be tarpų, skiriama taškais); Pripažinti netekusiais galios 4 punkto 11 ir 12 papunkčius. 
                   Pastaba. Papunkčiai, kaip ir punktai, raštvedybos dokumentuose numeruojami arabiškais skaitmenimis su taškais. Kitokiuose tekstuose (ne dokumentuose) jie žymimi ir skaitmenimis su skliausteliais arba raidėmis, bet raštvedybos taisyklės tokio žymėjimo nebepripažįsta.

                   Atkreiptinas dėmesys ir į kai kuriuos kitus skaičių vartosenos netikslumus, kurių negalima pagrįsti jokia logika. Dažni atvejai, kai sveikinama sukaktuvių, jubiliejų ir panašiomis progomis, tačiau „pykstamasi“ su skaičiukais ir sveika nuovoka, pvz.: 50-as (50-asis), 90-as (90-asis) jubiliejus ir pan. Pagrįstai kyla klausimas apie metų tarpsnį tarp jubiliejų: penkeri, dešimt metų? Keldami tokį klausimą, turėtume atlikti elementarų daugybos veiksmą, pvz.: 50-asis jubiliejus: 50 turėtume dauginti bent iš 5, būtų lygu 250 (metų?); 50X10=500 (metų?); 90X5=450 (metų?);  90x10=900 (metų?)
                   Logiška paklausti: „Ar tiek metų gali gyventi žmogus?“ Logiška atsakyti: „Nesąmonė!“ Jei nenorime pyktis su logika, turėtume sveikinti 50 (90) metų sukakties, jubiliejaus ar penkiasdešimtmečio (devyniasdešimtmečio) proga ir pan.

                    Jau vienuolika metų vartojame XXI amžiaus metams nusakyti tam tikrus skaičius. Skaičiuodami tuos metus, niekaip neatsimename (gal nesuvokiame?), kada reikia vienaskaitos, o kada – daugiskaitos. Tai prasidėjo nuo nelemtųjų 2000 metų sutikimo pompastikos šalies ir pasaulio spaudoje, renginiuose: sulaukėme du tūkstantis (du tūkstantųjų) metų. Visi ir visur dar gerokai prieš tai trimitavo, pamiršdami, jog tada, kai buvo 1999 metai, dar skyrėme vienaskaitą ir daugiskaitą, kur reikia vartojome linksniuojamą žodį tūkstantis: tūkstantis, tūkstančio, tūkstančiui metų, rublių, hektarų... 
                   Vienas yra vienas, bet du? Du – tikrai ne vienas. Ir vėl pykstamės su logika ir bendrine kalba: jei šimtai linksniavimo sunkumų nesudaro (vienas šimtas, vieno šimto, vienam šimtui...; du šimtai, dviejų šimtų, dviem šimtams...), tai tūkstančiai – nesuvokiamai sunku pavartoti reikiamu skaičiumi ir linksniu, ypač pasakant metus (tik ne pinigų sumas, arus ir hektarus, gramus, kilogramus ir tonas). Juk niekada nesakome: du namas, du namų...; du vaikas, du vaikų...; du tūkstančiais, du tūkstančių Lt... Tai kodėl su jais taikiai sugyvename, o su metų tūkstančiais pykstamės? Kalboje veikia analogijos dėsnis, todėl, nenorėdami „pasiklysti“ tarp vienaskaitos ir daugiskaitos, taikykime jį: 2000 (du tūkstančiai, dviejų tūkstančių,  dviem tūkstančiams, du tūkstančius... ) metų; 2011 (du tūkstančiai vienuolikti metai, reikėjo dviejų tūkstančių vienuolikos metų... Bus dar nemažai tų metų su tais dviem tūkstančiais – kažin ar kuris sulauksime skaičiuoti tris tūkstančius metų? Gal jau tada tikrai kalbos vartotojai taisyklingai vartos daugiskaitą?

                   Telefonų ir faksų numeriai rašomi pagal Nacionalinių ir tarptautinių telefono numerių rašymo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2005 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. IV-1162 (Žin., 2005, Nr. 152-5628). Taisyklėse aptarti vartojami procedūrų simboliai, tarpai ir kitkas, teikiami nacionalinių ir tarptautinių telefonų numerių rašymo būdai.

      Juozas Benecijus Ignatavičius,
      valstybinės kalbos tvarkytojas

      Tauriūjų metalų ir brangakmenių priežiūros įstatymas

      LIETUVOS RESPUBLIKOS

      TAURIŲJŲ METALŲ IR BRANGAKMENIŲ VALSTYBINĖS PRIEŽIŪROS

      ĮSTATYMAS

       

      1995 m. liepos 3 d. Nr. I-996

      Vilnius

       

       

      I. BENDROSIOS NUOSTATOS

       

                  1 straipsnis

                  Šis įstatymas reglamentuoja tauriųjų metalų ir brangakmenių bei jų gaminių prabavimo tvarką, nustato tauriųjų metalų ir brangakmenių bei jų gaminių valstybinės priežiūros institucijų veiklos teisinius pagrindus ir privalomus reikalavimus ūkio subjektams, užsiimantiems komercine-ūkine veikla, susijusia su tauriaisiais metalais ir brangakmeniais.

       

      2 straipsnis

      Šio įstatymo paskirtis – ginti tauriųjų metalų ir brangakmenių vartotojų teises, saugoti jų bei valstybės interesus gaminant, perdirbant, superkant, realizuojant, naudojant, saugant ir pervežant, taip pat išvežant ir įvežant tauriuosius metalus bei brangakmenius.

      Straipsnio pakeitimai:

      Nr. X-114, 2005-02-15, Žin., 2005, Nr. 31-972 (2005-03-05)

       

      3 straipsnis

      Įstatyme vartojamos sąvokos:

      1) taurieji metalai – auksas, sidabras, platinos grupės metalai (rutenis, rodis, paladis, platina, osmis ir iridis) visokio pavidalo: lydiniai, žaliava, pusfabrikačiai, pramoniniai gaminiai, jų laužas bei atliekos ir cheminiai junginiai;

      2) brangakmeniai – natūralūs apdirbti ir neapdirbti brangieji akmenys: deimantai, smaragdai, rubinai, safyrai ir kiti juvelyriniai bei puošnieji akmenys ir organinės kilmės brangakmeniai (išskyrus gintarą) (pagal Juvelyrinių akmenų, sidabro dirbinių, deimantų ir perlų tarptautinės konfederacijos CIBJO patvirtintą klasifikaciją). Brangakmeniais taip pat laikomi deimantų laužas ir atliekos;

      3) tauriųjų metalų laužas – tauriųjų metalų turintys įvairios paskirties gaminiai, pusfabrikačiai, netinkami naudoti pagal ankstesnę tiesioginę paskirtį, taip pat lydiniai, žaliava, įvairaus pavidalo cheminiai junginiai;

      4) brangakmenių laužas – įvairios paskirties gaminiai, turintys brangakmenių ir netinkami naudoti pagal ankstesnę tiesioginę paskirtį;

      5) tauriųjų metalų ir brangakmenių atliekos – technologinių gamybos procesų metu susidarančios atliekos, turinčios tauriųjų metalų ir brangakmenių, tinkamų rekuperacijai;

      6) tauriųjų metalų perdirbimas – tauriųjų metalų išgavimas iš cheminių junginių, koncentratų ir pusfabrikačių, laužo ir atliekų;

      7) tauriųjų metalų ir brangakmenių naudojimas – tauriųjų metalų ir brangakmenių apdirbimas, vartojimas gamybinėms, mokslinėms, socialinėms ir kultūrinėms reikmėms;

      8) prabavimas – tauriųjų metalų, jų lydinių kokybės ir kiekybės, taip pat brangakmenių tapatybės ir charakteristikų nustatymas;

      9) praba – Tarptautinės standartizacijos organizacijos (ISO) arba valstybės nustatytas standartas, kuris rodo lydinio, iš kurio pagamintas gaminys, vertingumą ir santykinį tauriųjų metalų kiekį lydinio masės tūkstantyje dalių. Šio santykio ženklas įspaudžiamas gaminyje;

      10) tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinė priežiūra – organizacinių-techninių ir teisinių priemonių sistema, užtikrinanti tauriųjų metalų ir brangakmenių gamybos, perdirbimo, supirkimo ir realizavimo, naudojimo, saugojimo ir pervežimo, taip pat tauriųjų metalų ir brangakmenių išvežimo ir įvežimo valstybinę kontrolę;

      11) Lietuvos valstybinis kontrolinis prabavimo ženklas Lietuvos Respublikos nustatytas ženklas, kuris patvirtina, kad jį turintis gaminys yra Lietuvos prabavimo rūmų patikrintas ir paženklintas ir atitinka ženkle arabišku skaičiumi išreikštą prabą, rodančią tauriojo metalo dalių skaičių lydinio masės tūkstantyje dalių;

      12) įspaudavimas – prabavimo technologinė operacija, kurios metu tauriųjų metalų gaminiuose įspaudžiamas Lietuvos valstybinis kontrolinis prabavimo ženklas ir praba;

      13) ūkio subjektas – juridinis asmuo, užsienio juridinis asmuo ar organizacija, neturinti juridinio asmens statuso, ir jų filialai, taip pat fizinis asmuo, kurie Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka verčiasi ūkine komercine veikla, susijusia su tauriaisiais metalais ir brangakmeniais;

      14) atsakomybės ženklas – specialus simbolis ar abreviatūra, patvirtinanti asmenį, pateikusį gaminį rinkai;

      15) pagaminimo metų šifras – tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros institucijos nustatytas metų šifras, nurodantis, kada pagamintas gaminys;

      16) tauriųjų metalų ir brangakmenių gaminiai – juvelyriniai gaminiai su brangakmeniais ar be jų, dekoratyviniai ir buities dirbiniai, taip pat gamybai ir mokslui naudojami gaminiai iš aukso, sidabro ir platinos grupės metalų lydinių;

      17) kokybės pažymėjimas – dokumentas, patvirtinantis tauriųjų metalų prabą, masę, kiekį bei brangakmenių tapatybę ir charakteristikas;

      18) bendrasis kontrolės ženklas – ženklas, numatytas Tauriųjų metalų gaminių kontrolės ir prabavimo konvencijoje;

      19) įvežimas – tauriųjų metalų ir brangakmenių gaminių įvežimas į Lietuvos Respubliką;

      20) išvežimas – tauriųjų metalų ir brangakmenių gaminių išvežimas iš Lietuvos Respublikos;

      21) valstybinis kontrolinis prabavimo ženklas – Europos ekonominės erdvės valstybės ir Turkijos nustatytas ženklas, kuris patvirtina, kad jį turintis gaminys yra tos valstybės įgaliotos ir nepriklausomos prabavimo priežiūros institucijos patikrintas ir paženklintas ir atitinka ženkle arabišku skaičiumi išreikštą prabą, rodančią tauriojo metalo dalių skaičių lydinio masės tūkstantyje dalių.

      Straipsnio pakeitimai:

      Nr. VIII-710, 98.04.21, Žin., 1998, Nr.44-1197 (98.05.13)

      Nr. X-114, 2005-02-15, Žin., 2005, Nr. 31-972 (2005-03-05)

      Nr. XI-669, 2010-01-21, Žin., 2010, Nr. 13-625 (2010-02-02)

       

      4 straipsnis

      1. Visi tauriųjų metalų ir brangakmenių gaminiai, skirti realizuoti Lietuvos Respublikoje, taip pat įvežti į Lietuvos Respubliką, turi atitikti šio įstatymo nustatytas prabas. Tauriųjų metalų ir brangakmenių gaminiuose turi būti įspaustas Lietuvos valstybinis kontrolinis prabavimo ženklas ir atsakomybės ženklas, išskyrus šio įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus. Ūkio subjekto pageidavimu gaminiuose gali būti įspaustas ir pagaminimo metų šifras.

      2. Jeigu yra Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis ar susitarimas dėl abipusio įspaudavimo bei kokybės pažymėjimo pripažinimo, tauriųjų metalų ir brangakmenių gaminiai iš susitarusiųjų šalių gali būti išvežami arba į jas įvežami be papildomo kontrolinio įspaudavimo ir kokybės pažymėjimo. Taurieji metalai ir brangakmeniai, kurie yra laikinai įvežti į Lietuvos Respubliką perdirbti ir kuriuos numatoma išvežti pakeitus jų pavidalą, išvežami be papildomo kontrolinio įspaudavimo.

      Straipsnio pakeitimai:

      Nr. VIII-710, 98.04.21, Žin., 1998, Nr.44-1197 (98.05.13)

      Nr. X-114, 2005-02-15, Žin., 2005, Nr. 31-972 (2005-03-05)

      Nr. XI-669, 2010-01-21, Žin., 2010, Nr. 13-625 (2010-02-02)

       

                  5 straipsnis

                  Lietuvos Respublikoje tauriųjų metalų ir brangakmenių bei jų gaminių valstybinę priežiūrą atlieka Lietuvos prabavimo rūmai šio įstatymo nustatyta tvarka.

       

                  6 straipsnis

                  1. Ūkio subjektai gali užsiimti Lietuvos Respublikoje komercine-ūkine veikla, susijusia su tauriaisiais metalais ir brangakmeniais, tik įsiregistravę Lietuvos prabavimo rūmuose. Ūkio subjektų registravimo tvarką nustato Lietuvos prabavimo rūmų steigėjas.

      2. Lietuvos Respublikoje įsteigti ūkio subjektai, pateikiantys rinkai atsakomybės ženklu nepaženklintus tauriųjų metalų ir brangakmenių gaminius, privalo turėti atsakomybės ženklą, kuris registruojamas Lietuvos prabavimo rūmuose, ir šiuo ženklu paženklinti gaminius, skirtus realizuoti Lietuvos Respublikos rinkoje.

      Straipsnio pakeitimai:

      Nr. VIII-710, 98.04.21, Žin., 1998, Nr.44-1197 (98.05.13)

      Nr. X-114, 2005-02-15, Žin., 2005, Nr. 31-972 (2005-03-05)

      Nr. XI-669, 2010-01-21, Žin., 2010, Nr. 13-625 (2010-02-02)

       

      II. PRABOS IR PRABAVIMAS

       

                  7 straipsnis

                  l. Lietuvos Respublikoje nustatomos šios tauriųjų metalų gaminių prabos:

                  l) platinos - 950;

                  2) aukso - 375, 500, 583, 585 ir 750;

                  3) sidabro - 800, 830, 875, 916 ir 925;

                  4) paladžio - 500 ir 850.

                  2. Aukso 500 ir 583 prabos, sidabro 875 ir 916 prabos leidžiamos tik taisant juvelyrinius ir kitus buities gaminius, kurie buvo pagaminti iki 1994 m. sausio l dienos.

      3. Naujiems gaminiams bei skirtiems išvežti, taip pat įvežamiems tauriųjų metalų gaminiams nustatomos šios prabos:

      1) platinos – 850(o), 900(o), 950º, 999(o);

      2) aukso – 375º, 585º, 750º, 916(o), 999(o);

      3) sidabro – 800º, 830º, 925º, 999(o);

      4) paladžio – 500º, 850º, 950(o), 999.(o)

                  4. Plėvelinio aukso ir sidabro gaminiams nustatomos prabos nuo 910 iki 1000, kas 10 vienetų, t.y. 910, 920, 930, 940, 950, 960, 970, 980, 990, 1000.

                  5. Žaliojo plėvelinio aukso gaminiams nustatoma praba 750.

      6. Dantų techninės produkcijos gaminiams nustatomos prabos:

      1) aukso diskų - 900(o), 916(o);

      2) apkabėlių, lydmetalio ir kitų detalių - 750(o).

      Dantų lietų protezų gamybai leidžiama naudoti ne mažesnės kaip 650(o) prabos aukso ir ne mažesnės kaip 750(o) prabos aukso ir platinos grupės metalų lydinius, atitinkančius tarptautinius standartus, suderinus su Lietuvos prabavimo rūmais, ir aprobuotus Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos.

      Straipsnio pakeitimai:

      Nr. VIII-710, 98.04.21, Žin., 1998, Nr.44-1197 (98.05.13)

      Nr. X-114, 2005-02-15, Žin., 2005, Nr. 31-972 (2005-03-05)

       

                  8 straipsnis

                  Lietuvos prabavimo rūmai prabuoja ir įspauduoja tauriųjų metalų ir brangakmenių gaminius bei išduoda kokybės pažymėjimą, jeigu šiuos gaminius pateikia:

                  1) ūkio subjektai;

                  2) valstybės institucijos, realizuojančios konfiskuotus gaminius iš tauriųjų metalų ir brangakmenių bei tauriųjų metalų ir deimantų laužą ir atliekas;

                  3) muziejai ir religinės konfesijos;

                  4) fiziniai asmenys (privačius daiktus).

                 

      9 straipsnis

      Tauriųjų metalų ir brangakmenių gaminiai atitinka prabą, jei santykinis gryno aukso, sidabro, platinos ar paladžio kiekis juose yra ne mažesnis kaip nurodyta praboje. Jei šis kiekis mažesnis, gaminys yra laikomas nustatytos iš eilės einančios žemesnės prabos, kuria ir yra įspauduojamas.

      Straipsnio pakeitimai:

      Nr. VIII-710, 98.04.21, Žin., 1998, Nr.44-1197 (98.05.13)

      Nr. X-114, 2005-02-15, Žin., 2005, Nr. 31-972 (2005-03-05)

       

                  10 straipsnis

                  Lietuvos prabavimo rūmai nustato prabavimo metodus, bandinių parinkimo tvarką bei skaičių ir tai turi garantuoti prabavimo rezultatų patikimumą. Prabavimo, įspaudavimo bei kokybės pažymėjimų išdavimo ir kitų paslaugų mokestį nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

      Straipsnio pakeitimai:

      Nr. VIII-710, 98.04.21, Žin., 1998, Nr.44-1197 (98.05.13)

       

                  11 straipsnis

                  Lietuvos prabavimo rūmams pateikti tauriųjų metalų ir brangakmenių gaminiai, neatitinkantys deklaruojamų prabų, taip pat brangakmeniai, neatitinkantys deklaruojamos kokybės, jeigu pateikėjas sutinka, įspauduojami atitinkama žemesne praba arba išduodamas atitinkamas kokybės pažymėjimas. Lietuvos prabavimo rūmai apie deklaruojamos prabos ar kokybės neatitikimą informuoja gaminius pateikusį ūkio subjektą ar fizinį asmenį, kuris turi teisę per l0 dienų pareikalauti, kad jo lėšomis būtų atliktas pakartotinis prabavimas. Jeigu ūkio subjektas nesutinka gaminio įspauduoti žemesne nei jo deklaruojama praba ar gauti atitinkamą kokybės pažymėjimą arba jei yra neigiami pakartotinio prabavimo rezultatai, gaminiai iš tauriųjų metalų ir brangakmenių grąžinami deformuoti (sulaužyti). Fiziniams asmenims (privatūs daiktai) grąžinami neįspauduoti ir be kokybės pažymėjimo.

      Straipsnio pakeitimai:

      Nr. VIII-710, 98.04.21, Žin., 1998, Nr.44-1197 (98.05.13)

       

                  12 straipsnis

      1. Prabavimo metu leidžiamo išlydyti, iškirpti arba panaudoti kitiems bandymams tauriųjų metalų gaminių kiekio normas bei panaudotų tauriųjų metalų gaminių laužo ir atliekų grąžinimo tvarką tvirtina Lietuvos prabavimo rūmų steigėjas.

                  2. Lietuvos prabavimo rūmai neatlygina žalos, atsiradusios deformavus (sulaužius) žemesnės nei deklaruota prabos ar neatitinkančius kokybės pažymėjimo gaminius.

      Straipsnio pakeitimai:

      Nr. VIII-710, 98.04.21, Žin., 1998, Nr.44-1197 (98.05.13)

       

                  13 straipsnis

                  l. Lietuvos valstybinio kontrolinio prabavimo ženklo pavyzdį tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

                  2. Lietuvos prabavimo rūmai saugo Lietuvos valstybinio kontrolinio prabavimo ženklo ir prabų įspaudų apsaugos laipsnių paslaptis.

                  3. Lietuvos prabavimo rūmai turi išimtinę teisę:

      1) užsakyti pagaminti Lietuvos valstybinį kontrolinį prabavimo ženklą ir prabų įspaudus bei bendrąjį kontrolės ženklą;

      2) įspausti Lietuvos valstybinį kontrolinį prabavimo ženklą ir prabą bei bendrąjį kontrolės ženklą;

                  3) išduoti kokybės pažymėjimą.

      Straipsnio pakeitimai:

      Nr. X-114, 2005-02-15, Žin., 2005, Nr. 31-972 (2005-03-05)

       

                  14 straipsnis

                  Lietuvos valstybinis kontrolinis prabavimo ženklas ir kiti įspaudai įspaudžiami ant tauriųjų metalų ir brangakmenių gaminių taip, kad nesumažėtų jų prekinė, vartojamoji ar meninė vertė. Jeigu nepakanka vietos arba jei tai yra neįmanoma, gaminį apibūdinantis įspaudas įspaudžiamas pritvirtintoje prie gaminio plomboje.

       

                  15 straipsnis

      1. Lietuvos valstybinio kontrolinio prabavimo ženklo ir prabos įspaudai įspaudžiami mechaniniu ar lazeriniu būdu, o atsakomybės ženklai ir pagaminimo metų šifras – mechaniniu, liejimo ar graviravimo būdu. Įspauduose vartojami arabiški skaitmenys. Tarptautinėse sutartyse numatytiems ženklams įspausti naudojami tose sutartyse nustatyti būdai.

      2. Pateikiami prabuoti gaminiai, išskyrus šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nurodytų asmenų pateiktus prabuoti gaminius, privalo būti paženklinti registruotu atsakomybės ženklu. Jeigu ūkio subjektas pageidauja, pateikiami prabuoti gaminiai gali būti paženklinti pagaminimo metų šifru, kurį Lietuvoje pagamintiems gaminiams nustato Lietuvos prabavimo rūmai.

                  3. Brangakmeniams, kai yra nustatyta jų tapatybė ir charakteristikos, išduodami nustatytos formos kokybės pažymėjimai.

                  4. Gaminiai ne iš tauriųjų metalų, o jais tik padengti neįspauduojami.

      Straipsnio pakeitimai:

      Nr. X-114, 2005-02-15, Žin., 2005, Nr. 31-972 (2005-03-05)

      Nr. XI-669, 2010-01-21, Žin., 2010, Nr. 13-625 (2010-02-02)

       

                  16 straipsnis

                  1. Lietuvos valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu gali būti neįspauduojami šie tauriųjų metalų ir brangakmenių gaminiai:

                  1) istorinę, archeologinę ar meninę vertę turintys gaminiai, jeigu įspauduoti jie netektų šios vertės;

                  2) ordinai, medaliai ir monetos;

                  3) smulkios įraižos, įpjovos, tauriųjų metalų inkrustacijos (kai jomis papuoštos dėžutės, vazos ir kiti daiktai);

                  4) prietaisų detalės, laboratoriniai indai ir kiti gaminiai, skirti mokslo, gamybos, medicinos ir kitiems tikslams, dantų protezavimo diskai, kurie tiekiami medicinos įstaigoms tiesiai iš juos gaminančių gamyklų, chirurginiai ir kiti instrumentai, plėvelinis auksas ir sidabras, liejiniai, juostos, lapai, viela ir kiti pusfabrikačiai. Tokiu atveju šie gaminiai privalo turėti prekinio ženklo įspaudą ar atitinkamą etiketę bei sertifikatą, o jų praba turi atitikti šios produkcijos standartų reikalavimus.

      Straipsnio pakeitimai:

      Nr. VIII-710, 98.04.21, Žin., 1998, Nr.44-1197 (98.05.13)

       

      III. TAURIŲJŲ METALŲ IR BRANGAKMENIŲ GAMINIŲ ĮVEŽIMAS IR IŠVEŽIMAS, REALIZAVIMAS BEI PERDIRBIMAS

      Skyriaus pavadinimas keistas:

      Nr. X-114, 2005-02-15, Žin., 2005, Nr. 31-972 (2005-03-05)

       

                  17 straipsnis

      1. Į Lietuvos Respubliką įvežti tauriųjų metalų ir brangakmenių gaminiai turi būti įspauduojami Lietuvos valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu. Turi būti patikrinta brangakmenių gaminių tapatybė ir charakteristikos bei išduoti kokybės pažymėjimai. Įvežantys ūkio subjektai pateikia tauriuosius metalus bei neįtvirtintus brangakmenius Lietuvos prabavimo rūmams kokybės pažymėjimui gauti, o tauriųjų metalų gaminius – prabuoti bei įspauduoti.

      2. Tauriųjų metalų ir brangakmenių gaminiai be Lietuvos prabavimo rūmų kontrolinio įspaudavimo ar kokybės pažymėjimo gali būti realizuojami:

      1) jeigu įvežanti šalis yra pasirašiusi su Lietuvos Respublika tarptautinę sutartį ar susitarimą dėl įspaudavimo ir kokybės pažymėjimo abipusio pripažinimo;

      2) jeigu tauriųjų metalų ir brangakmenių gaminiai, įvežami iš kitos valstybės –Europos ekonominės erdvės valstybės ir Turkijos, kuriose juos leidžiama teikti rinkai, – yra valstybės įgaliotos ir nepriklausomos prabavimo priežiūros institucijos patikrinti ir paženklinti tos valstybės valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu ir turi gaminyje įspaustą toje valstybėje registruotą privalomą atsakomybės ženklą;

      3) jeigu tauriųjų metalų gaminiai paženklinti bendruoju kontrolės ženklu pagal Tauriųjų metalų gaminių kontrolės ir prabavimo konvencijos reikalavimus;

      4) monetos, ordinai, garbės ženklai, prizai, išgraviruotos asmeninės dovanos.

      3. Lietuvos Respublikoje draudžiama realizuoti išvežimui skirtus tauriuosius metalus ir brangakmenius, kurie laikinai įvežti į Lietuvos Respubliką perdirbti ar pavidalui pakeisti.

      Straipsnio pakeitimai:

      Nr. VIII-710, 98.04.21, Žin., 1998, Nr.44-1197 (98.05.13)

      Nr. X-114, 2005-02-15, Žin., 2005, Nr. 31-972 (2005-03-05)

      Nr. XI-669, 2010-01-21, Žin., 2010, Nr. 13-625 (2010-02-02)

       

                  18 straipsnis

      1. Visi įvežami ar išvežami tauriųjų metalų ir brangakmenių gaminiai turi atitikti šio įstatymo reikalavimus.

                  2. Lietuvos prabavimo rūmai gali leisti gaminti gaminius iš užsienio ūkio subjektų pateiktų tauriųjų metalų, kurių prabos neatitinka šio įstatymo 7 straipsnyje nustatytų prabų. Tokie gaminiai Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi būti grąžinami į užsienį. Šios tvarkos laikymąsi kontroliuoja Lietuvos prabavimo rūmai.

      Straipsnio pakeitimai:

      Nr. VIII-710, 98.04.21, Žin., 1998, Nr.44-1197 (98.05.13)

      Nr. X-114, 2005-02-15, Žin., 2005, Nr. 31-972 (2005-03-05)

       

      19 straipsnis

      1. Lietuvos Respublikoje realizuojami tauriųjų metalų ir brangakmenių gaminiai turi atitikti šio įstatymo 7 straipsnyje nustatytas prabas.

      2. Iš netauriųjų metalų pagaminti gaminiai, padengti tauriaisiais metalais, taip pat gaminiai, neatitinkantys žemiausios šio įstatymo 7 straipsnyje nustatytos prabos, Lietuvos Respublikoje negali būti realizuojami kaip tauriųjų metalų gaminiai.

      Straipsnio pakeitimai:

      Nr. XI-669, 2010-01-21, Žin., 2010, Nr. 13-625 (2010-02-02)

       

                  20 straipsnis

                  Ūkio subjektai privalo:

                  1) tvarkyti tikslią tauriųjų metalų ir brangakmenių, taip pat tauriųjų metalų ir brangakmenių gaminių apskaitą, nurodydami prabą, masę ir kiekį;

                  2) nustatyta tvarka teikti statistines ataskaitas apie tauriųjų metalų ir brangakmenių, taip pat tauriųjų metalų ir brangakmenių gaminių įsigijimą, naudojimą bei likučius;

                  3) laikytis tauriųjų metalų ir brangakmenių, taip pat tauriųjų metalų ir brangakmenių gaminių realizavimo, supirkimo, perdirbimo, naudojimo, sandėliavimo, apskaitos, saugojimo ir transportavimo taisyklių , kurias rengia Lietuvos prabavimo rūmai ir tvirtina Lietuvos Respublikos finansų ministerija.

       

      IV. TAURIŲJŲ METALŲ IR BRANGAKMENIŲ VALSTYBINĖS

      PRIEŽIŪROS INSTITUCIJOS

       

                  21 straipsnis

                  Tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros institucija Lietuvos Respublikoje yra Lietuvos prabavimo rūmai, kurių steigėjas yra Lietuvos Respublikos finansų ministerija.

       

                  22 straipsnis

                  1. Lietuvos prabavimo rūmai yra valstybės įmonė, turinti antspaudą su Lietuvos Respublikos herbu.

                  2. Lietuvos prabavimo rūmų įstatus tvirtina steigėjas - Lietuvos Respublikos finansų ministerija.

      Straipsnio pakeitimai:

      Nr. VIII-710, 98.04.21, Žin., 1998, Nr.44-1197 (98.05.13)

      Nr. X-114, 2005-02-15, Žin., 2005, Nr. 31-972 (2005-03-05)

       

                  23 straipsnis

                  Lietuvos prabavimo rūmai:

                  1) kontroliuoja, kad ūkio subjektai laikytųsi šio įstatymo, valstybės standartų ir kitų norminių aktų reikalavimų;

                  2) nustato, ar ūkio subjektų ir fizinių asmenų pateikti taurieji metalai ir brangakmeniai, tauriųjų metalų ir brangakmenių gaminiai atitinka deklaruojamas prabas, brangakmenių tapatybę ir charakteristikas;

                  3) leidžia pagal savo kompetenciją instrukcijas ir kitus norminius aktus, kurie yra privalomi ūkio subjektams, organizuoja ir tikrina jų vykdymą;

                  4) kontroliuoja, kad ūkio subjektai, dirbdami su tauriaisiais metalais ir brangakmeniais, tauriųjų metalų ir brangakmenių gaminiais, laikytųsi valstybės standartų, metrologijos taisyklių ir kitų norminių aktų reikalavimų;

      5) atlieka tauriųjų metalų, brangakmenių, tauriųjų metalų ir brangakmenių gaminių, pagamintų Lietuvoje ar įvežtų į Lietuvos Respubliką, kontrolinę analizę, prabavimą, vertinimą, nustato brangakmenių tapatybę ir charakteristikas;

                  6) atlieka Lietuvos valstybinio kontrolinio prabavimo ženklo ir prabų ženklų įspaudų bei kokybės pažymėjimų ekspertizę;

                  7) registruoja ūkio subjektus, užsiimančius komercine-ūkine veikla, susijusia su tauriaisiais metalais ir brangakmeniais, tvarko tokių ūkio subjektų registrą, registruoja gamintojų ženklus;

                  8) rengia pasiūlymus Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, kaip gerinti tauriųjų metalų ir brangakmenių bei jų gaminių apskaitą ir apsaugą;

                  9) sprendžia kitus jų kompetencijai priskirtus klausimus.

      Straipsnio pakeitimai:

      Nr. VIII-710, 98.04.21, Žin., 1998, Nr.44-1197 (98.05.13)

      Nr. X-114, 2005-02-15, Žin., 2005, Nr. 31-972 (2005-03-05)

       

                  24 straipsnis

                  l. Lietuvos prabavimo rūmų vadovas kartu yra ir Lietuvos Respublikos vyriausiasis tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros inspektorius. Jį skiria pareigoms ir atleidžia iš jų finansų ministras. Lietuvos prabavimo rūmų vadovo pavaduotojas kartu yra Lietuvos Respublikos vyriausiojo tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros inspektoriaus pavaduotojas. Jį skiria pareigoms ir atleidžia iš pareigų Lietuvos prabavimo rūmų vadovas, suderinęs su Finansų ministerija.

      2. Specialistai yra tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros pareigūnai, taip pat tauriųjų metalų ir brangakmenių bei jų gaminių vertintojai.

      Straipsnio pakeitimai:

      Nr. X-114, 2005-02-15, Žin., 2005, Nr. 31-972 (2005-03-05)

       

                  25 straipsnis

                  Tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros pareigūnai pagal savo kompetenciją turi teisę:

                  1) pateikę tarnybinį pažymėjimą, nekliudomai lankytis visų Lietuvos Respublikos ūkio subjektų įmonėse bei organizacijose, taip pat jas kontroliuoti;

                  2) susipažinti su ūkio subjekto tvarkoma apskaita, technine ir kita dokumentacija bei taikomais standartais ir kitais šią veiklą reglamentuojančiais norminiais aktais;

                  3) atrinkti ir paimti produkcijos pavyzdžius, atskirus gaminius ekspertizei, bandymui ar analizei atlikti;

                  4) įstatymų nustatyta tvarka konfiskuoti realizuojamus tauriuosius metalus ir brangakmenius, tauriųjų metalų ir brangakmenių gaminius, kurių praba ar kokybė neatitinka deklaruojamųjų, tauriųjų metalų ir brangakmenių gaminius be prabų ar kokybės pažymėjimo, su padirbtomis (suklastotomis) prabomis arba kokybės pažymėjimais, taip pat tuos, kurie pažeidžiant šio įstatymo 18 straipsnio antrąją dalį nebuvo grąžinti į užsienį;

                  5) sustabdyti tauriųjų metalų ir brangakmenių bei jų gaminių gamybą, perdirbimą, supirkimą, realizavimą, paslaugų teikimą, prekybą ir kitą su tuo susijusią veiklą, jeigu pažeisti šio įstatymo, taip pat kitų norminių aktų nustatyti reikalavimai ir metrologijos taisyklės;

                  6) uždrausti naudoti darbui su tauriaisiais metalais ir brangakmeniais, tauriųjų metalų ir brangakmenių gaminiais matavimo prietaisus, jeigu jie neatestuoti arba pasibaigęs jų patikros laikas;

                  7) uždrausti tauriųjų metalų ir brangakmenių gaminių gamybą, realizavimą, paslaugų teikimą ir kitą su tuo susijusią veiklą, jeigu ūkio subjektai neįsiregistravę Lietuvos prabavimo rūmuose arba pažeidžia šio įstatymo, valstybės standartų ar kitų norminių aktų reikalavimus;

                  8) tikrinti tauriųjų metalų ir brangakmenių, taip pat tauriųjų metalų ir brangakmenių gaminių apskaitą bei apsaugą ir kaip laikomasi šio įstatymo bei kitų norminių aktų;

                  9) duoti privalomus nurodymus ūkio subjektams;

                  10) jei leidimas panaikintas, teikti pasiūlymus iš naujo jį išduoti praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo ankstesnio leidimo panaikinimo;

                  11) įstatymo nustatyta tvarka skirti administracines nuobaudas pareigūnams ir asmenims už šio įstatymo pažeidimus.

      Straipsnio pakeitimai:

      Nr. VIII-710, 98.04.21, Žin., 1998, Nr.44-1197 (98.05.13)

       

      V. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

       

                  26 straipsnis

                  Ūkio subjektų ir fizinių asmenų skundus dėl tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros pareigūnų veiksmų per 15 dienų nuo skundo gavimo dienos išnagrinėja Lietuvos prabavimo rūmų vadovas arba jo nesant - pavaduotojas. Jeigu pareiškėjas nesutinka su Lietuvos prabavimo rūmų vadovo sprendimu, jis turi teisę per 30 dienų po sprendimo gavimo kreiptis į teismą.

      Straipsnio pakeitimai:

      Nr. VIII-710, 98.04.21, Žin., 1998, Nr.44-1197 (98.05.13)

       

                  27 straipsnis

                  Tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros pareigūnai privalo saugoti ūkio subjektų ir fizinių asmenų, naudojančių nuosavas technologijas ir medžiagas, autorinę ir komercinę paslaptį.

       

                  28 straipsnis

                  Tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros pareigūnai, taip pat kiti asmenys ir pareigūnai, pažeidę šio įstatymo reikalavimus, atsako Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.

      Kempingų klasifikavimas

      VALSTYBINIO TURIZMO DEPARTAMENTO
      PRIE LIETUVOS RESPUBLIKO ŪKIO MINISTERIJOS
      DIREKTORIAUS

      ĮSAKYMAS
      DĖL KEMPINGŲ KLASIFIKAVIMO REIKALAVIMŲ
      PATVIRTINIMO

      2003 m. kovo 26 d. Nr. 21-V
      Vilnius

      Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo (Žin., 1998, Nr. 32-852; 2002, Nr. 123-5507) 13 straipsniu:
      t v i r t i n u Kempingų klasifikavimo reikalavimus (pridedama).


      DIREKTORIUS ALVITIS LUKOŠEVIČIUS

      PATVIRTINTA
      Valstybinio turizmo
      departamento prie Ūkio
      ministerijos direktoriaus
      2003 m. kovo 26 d.
      įsakymu Nr. 21-V


      KEMPINGŲ KLASIFIKAVIMO REIKALAVIMAI


      I. KLASIFIKAVIMO SISTEMA

      1. Klasifikavimo objektai yra apgyvendinimo paslaugas teikiantys kempingai. Klasifikavimo reikalavimų sistemą sudaro atitinkami rodikliai (kriterijai) ir keturių žvaigždučių vertinimo skalė: 4*, 3*, 2*, 1*. Aukščiausias kempingo įvertinimas yra 4* (žvaigždutės), žemiausiai klasei suteikiama 1* (žvaigždutė). Klasifikavimą vykdo speciali tarpžinybinė Apgyvendinimo paslaugų klasifikavimo komisija, vadovaudamasi Turizmo įstatymu, šiais reikalavimais ir Apgyvendinimo paslaugų klasifikavimo komisijos nuostatais.
      2. Klasifikavimo reikalavimus sudaro rodikliai (kriterijai) ir atitinkamos jų charakteristikos nustatančios: kempingo teritorijos suplanavimą, priėmimo ir saugumo sąlygas, apgyvendinimo ir poilsio sąlygas ir įrangos kiekį bei kokybę, teikiamų paslaugų pasirinkimą ir aptarnavimo kokybę. Vykdant klasifikavimą yra vadovaujamasi detaliu kempingų klasifikavimo reikalavimų sąrašu, pateiktu šių reikalavimų 1 priede.
      3. Kempingo klasės suteikimo, panaikinimo bei kontrolės tvarką nustato Apgyvendinimo paslaugų klasifikavimo komisijos nuostatai.
      4. Klasifikavimo komisija, taikydama klasifikavimo reikalavimus, gali savo sprendimu daryti kai kurias neesmines išimtis, kurios bendrame kempingo veiklos rezultate, negali sukelti vartotojų nepasitenkinimo dėl teikiamų paslaugų lygio ir jeigu tai yra kompensuojama kitomis paslaugomis ar priemonėmis.

      II. KLASIFIKAVIMO SISTEMOS TAIKYMAS

      5. Klasifikavimas pradedamas kempingo administracijai ar įgaliotam atstovui užpildžius specialią kempingo vertinimo (klasifikavimo) anketą (formą), Apgyvendinimo paslaugų klasifikavimo komisijos parengtą pagal šiuos reikalavimus ir su higienos, priešgaisrės saugos bei įmonės registravimo pažymėjimų kopijomis pateikus paraišką Apgyvendinimo paslaugų klasifikavimo komisijai (Valstybinio turizmo departamento adresu). Paraišką sudaro - prašymas klasifikuoti, pateikiamas įmonės firminiame blanke ir šiame punkte įvardinti priedai.
      6. Kempingo apgyvendinimo paslaugų klasifikavimas atliekamas etapais:
      6.1. pirmas klasifikavimo etapas. Remiantis šiais reikalavimais yra atliekama teritorijos suplanavimo, visų patalpų ir įrangos inventorizacija ir nustatoma ar teritorijos suplanavimas, patalpos ir įranga bei paslaugos atitinka šiuos reikalavimus. Vertinimas fiksuojamas klasifikavimo komisijos patvirtintoje kempingo vertinimo anketoje, pažymint ar klasifikuojamo kempingo charakteristikos (parametrai) atitinka (“taip”) ar neatitinka (“ne”). Šiame etape patalpų ir įrangos bei paslaugų inventorizaciją gali atlikti klasifikuojamo kempingo administracija ar įgalioti atstovai.
      6.2. antras klasifikavimo etapas. Remiantis atlikta inventorizacija ir, vadovaujantis klasifikavimo reikalavimais, įvertinama patalpų ir įrangos bei aptarnavimo kokybė. Šį vertinimą atlieka Apgyvendinimo paslaugų komisijos paskirti ekspertai. Vertinant aptarnavimo bei patalpų ir įrangos kokybę pagrindinis dėmesys skiriamas darbuotojų kvalifikacijai, techninėms galimybėms ir patalpų bei įrangos būklei ir jų kokybės standartams. Jeigu bendra patalpų, įrangos, o taip pat aptarnavimo kokybė priimtina, atitinkamai rodiklių vertinimo skalei pagal žvaigždučių skaičių, suteikiama kempingo įvertinimo klasė. Ją patvirtina išduodamas kempingo klasifikavimo pažymėjimas.
      7. Jei nustatomi tam tikri (nežymūs) įrangos trūkumai ar atskirų paslaugų (aptarnavimo) kokybės lygis neleidžia gauti aukštesnę klasę, apie tai raštu informuojamas kempingo administracijos vadovas (ar savininkas), nurodant minimalų laikotarpį pašalinti nustatytus trūkumus, o jei per nustatytą terminą nurodyti trūkumai nepašalinami ir kokybės pagerinimas nėra įvykdomas, suteikiama žemesnė klasė. Tačiau jeigu faktiniai kempingo rodikliai neatitinka jiems keliamų žemiausios klasės reikalavimų, klasifikavimo komisija kempingo administracijos vadovui (ar savininkui) raštu nurodo trukumus ir minimalų terminą jiems pašalinti ir jeigu tai neįvykdoma ar nėra galimybių tai padaryti, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Turizmo įstatymu siūlo keisti paslaugos tipą, įvardijant tokio kempingo paslaugas turistinės stovyklos paslaugomis.
      8. Klasifikavimo reikalavimuose šiuo “+” ženklu pažymėtas reikalavimas yra taikomas nurodytai kempingo klasei gauti arba yra nurodomas konkretaus reikalavimo rodiklis (charakteristika).

      III. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

      9. Kempingas gali teikti ir reklamuoti savo apgyvendinimo paslaugos tik kai atitinka Turizmo įstatymo bei šiuos klasifikavimo reikalavimus ir turi galiojančius dokumentus dėl atitinkamų higienos normų ir kitais teisės aktais nustatytų reikalavimų įvykdymo.
      10. Kempingo apgyvendinimo paslaugų teikėjas taip pat turi laikytis savivaldybės nustatytų reikalavimų, susijusių su vandens tiekimu ir kanalizacija, atliekų tvarkymu, taip pat reikalavimų priešgaisrinės saugos, pirmosios medicininės pagalbos ir bendru saugumo srityse.
      11. Už paslaugų kokybę atsako paslaugų teikėjas.
      12. Klasifikavimo pažymėjimas turi būti laikomas priėmimo patalpoje, turistams matomoje vietoje.


      Kempingų klasifikavimo reikalavimų
      1 priedas

      KEMPINGŲ KLASIFIKAVIMO REIKALAVIMŲ
      SĄRAŠAS

      Eilės

      Nr.

      Reikalavimai

      Klasės

      1*

      2*

      3*

      4*

       

      Kempingo teritorija

       

       

       

       

      1.

      Teritorijos suplanavimas:

       

       

       

       

      1.1

      mažiausias aikštelių skaičius kempinge

      10

      15

      15

      20

      1.2

      specialiai suplanuotos ir nusausintos (drenuotos) bei paženklintos (sunumeruotos) aikštelės, skirtos palapinėms statyti ir transporto priemonėms laikyti

       

       

      +

       

       

      +

       

       

      +

       

       

      +

       

       

       

       

       

       

      2.

      Aikštelių plotai:

       

       

       

       

      2.1.

      vidutiniškai vienai aikštelei tenka viso kempingo

      teritorijos ploto (įskaitant kelius, takelius, želdinius, bendro naudojimo pastatus ir įrenginius),  kv. m.

       

       

      100

       

       

      120

       

       

      140

       

       

      180

      2.2.

      mažiausias aikštelės plotas:

      - aikštelė su vieta lengvajam automobiliui (kv. m.)

      - aikštelė be vietos lengvajam automobiliui (kv. m.)

       

      60

      50

       

      70

      60

       

      80

      70

       

      100

      90

      2.3.

      mažiausias aikštelių, pritaikytų autopriekaboms (karavanams)

      statyti, skaičius nuo bendro aikštelių skaičiaus (proc.)

       

       

      20

       

      20

       

      30

      2.4.

      aikštelių, skirtų autopriekabų (karavanų) statymui plotas turi užtikrinti ne mažesnį kaip 5 m. atstumą tarp tinkamai aikštelėse pastatytų autopriekabų (karavanų)

       

       

      +

       

       

      +

       

       

      +

       

       

      +

       

       

       

       

       

       

      3.

      3.1.

       

      3.2

      Transporto priemonių stovėjimo vieta:

      vieta, skirta transporto priemonei laikyti aikštelėse ar šalia jų (vienam automobiliui), 10 kv.m.

      specialiai įrengta transporto priemonei pastatyti vieta

       

       

      +

       

       

       

      +

       

       

       

      +

      +

       

       

      +

      +

      3.3.

      papildoma, saugi  automobilių stovėjimo aikštelė vėlyviems svečiams prie įvažiavimo-išvažiavimo posto, leidžianti užtikrinti ramybę nakties metu

       

       

       

       

       

       

      +

       

       

       

       

       

       

      4.

      Privažiavimas ir vidaus keliai:

       

       

       

       

      4.1.

      įrengti kelio ženklai, nukreipiantys į kempingą

      +

      +

      +

      +

      4.2.

       

       

      4.3.

      kempingo vidaus keliai ir bendros aikštelės transportui laikyti:

      - padengti tvirta danga (skalda ar kita mažai dulkanti danga)

      - kieta danga (asfaltbetonis, cementbetonis, grindinys) (proc.)

      minimalus atstumas nuo kelio (transporto magistralės) (metrais)

       

      +

       

      50

       

      +

      50

      50

       

      +

      75

      100

       

      +

      75

      100

       

       

       

       

       

       

      5.

      5.1.

      5.2.

      Teritorijos ribų paženklinimas:

      aptveriant tvora

      tvora ir želdiniais

       

       

      +

       

      +

      +

       

      +

      +

       

       

       

       

       

       

       

      6.

      Inžinerinė įranga

      Vandens tiekimas:

       

       

       

       

      6.1.

      mažiausias geriamo vandens kiekis žmogui per dieną (litrais)

      30

      30

      30

      30

      6.2.

      mažiausias vandentiekio čiaupų skaičius su kanalizacijos įranga:

      - du vandentiekio čiaupai 10 aikštelių

      - trys vandentiekio  čiaupai 10 aikštelių

       

      +

       

       

      +

       

       

       

      +

       

       

      +

       

       

       

       

       

       

      7.

      7.1.

      7.2.

      7.3.

      Kanalizacija:

      vietinė kanalizacija

      tinklai prijungti prie centrinių ar vietinių valymo įrengimų

      panaudoto vandens perpumpavimo sistema

       

      +

       

      +

       

       

      +

       

       

       

      +

      +

       

      Eilės

      Nr.

      Reikalavimai

      Klasės

      1*

      2*

      3*

      4*

      8.

      8.1.

       

      8.2.

      Šiukšlių tvarkymas:

      speciali uždaroma įranga, atitinkanti sanitarinius reikalavimus ir poreikius bei nuolat prižiūrima (konteineriai atliekoms)

      šiukšlės rūšiuojamos (dedamos į skirtingus konteinerius)

       

       

      +

       

       

      +

       

       

      +

       

       

      +

      +

       

       

       

       

       

       

      9.

      9.1

      Elektros instaliacija kempinge pritaikyta svečių poreikiams:

      specialūs elektros įvadai aikštelėse, skirtose autopriekaboms (karavanams) statyti (proc. aikštelių su įranga)

      +

      +

       

      25

      +

       

      30

      +

       

      50

      10.

      10.1.

      10.2.

      Apšvietimas:

      visos bendro naudojimo vietos apšviečiamos tamsiu paros metu

      vidaus kelių apšvietimas

       

      +

       

      +

       

      +

      +

       

      +

      +

       

       

       

       

       

       

      11.

      11.1.

       

      11.2.

      Speciali įranga autopriekaboms (karavanams) prisijungti:

      įvadai prisijungti prie vandens tiekimo, kanalizacijos tinklų, ne mažiau 50 proc. aikštelių

      bendri įvadai prisijungti prie vandens tiekimo, kanalizacijos tinklų

       

       

       

       

       

      +

       

       

      +

       

      +

       

       

      +

       

      +

       

       

       

       

       

       

       

       

      12.

      12.1.

      12.2.

      Patalpos ir bendro naudojimo įrenginiai

       

      Įvažiavimo - išvažiavimo postas

      galimybė uždaryti (kontroliuoti) įvažiavimą

      pastovi administracijos kontrolė arba galimybė patekti į kempingą su svečiams skirta kortele, raktu ir pan.

       

       

      +

      +

       

       

       

       

      +

      +

       

       

      +

      +

       

      +

       

       

      +

      +

       

      +

       

       

       

       

       

       

      13.

      13.1.

       

      13.2.

      13.3.

      13.4.

      Bendro naudojimo patalpos bei įranga, skirtos:

      atvykusiems asmenims priimti ir registruoti bei svečių asmeniniams daiktams saugoti

      paslaugoms ir poilsio veiklai organizuoti

      darbuotojų darbo ir higienos poreikiams tenkinti

      yra nuolat prižiūrimos ir valomos valymas

       

       

      +

       

       

      +

       

       

      +

       

       

      +

       

       

      +

      +

      +

      +

       

       

      +

      +

      +

      +

       

       

       

       

       

       

      14.

      14.1.

      14.2.

      14.3.

       

      14.4.

      Maisto gaminimo patalpa:

      sudarytos sąlygos maistui gaminti

      patalpa su virimo, kepimo įranga bei virtuvės reikmenimis

      pilnai įrengta virtuvė su individualiam naudojimui pritaikytais šaldytuvais, atitinkanti kempingo svečių poreikius

      grindys ir sienos padengtos danga, tinkama valymui

      dezinfekavimo medžiagomis

       

      +

       

       

       

       

      +

       

       

      +

       

       

       

      +

       

       

      +

       

       

       

      +

       

       

       

       

      +

       

      +

       

       

       

       

       

       

      15.

      Sanitarinės higieninės patalpos:

       

       

       

       

      15.1.

      grindys ir sienos padengtos danga, tinkama valymui

      dezinfekavimo medžiagomis

       

      +

       

      +

       

      +

       

      +

      15.2.

      atskiri tualetai (įrengtos kabinos)  moterims ir vyrams:

      - 20 aikštelių - mažiausiai vienas klozetas ir vienas pisuaras ar du klozetai vyrams ir du klozetai moterims

      - kitoms 20 aikštelių ši norma perpus mažesnė

      - 15 aikštelių - mažiausiai vienas klozetas ir vienas pisuaras ar du klozetai vyrams ir du klozetai moterims

      - kitoms 15 aikštelių ši norma perpus mažesnė 

       

       

      +

      +

       

       

      +

      +

       

       

       

       

       

      +

      +

       

       

       

       

       

      +

      +

      15.3.

      tualetinis krepšys, tualetinis šepetys bei tualetinis popierius

      +

      +

      +

      +

      15.4.

      praustuvės:

       

       

       

       

      - 20 aikštelių - mažiausiai trys praustuvės vyrams ir trys praustuvės moterims

      - 15 aikštelių - mažiausiai trys praustuvės vyrams ir trys praustuvės moterims

       

      +

       

       

      +

       

       

       

      +

       

       

       

      +

      15.5.

      veidrodis su tualeto reikmenų lentynėle, elektros įvadas

       

      +

      +

      +

      15.6.

      rankšluostis arba elektrinis džiovintuvas

       

      +

      +

      +

       

       

       

       

       

       

       

      Eilės

      Nr.

      Reikalavimai

      Klasės

      1*

      2*

      3*

      4*

      15.7

       

       

      15.8.

      atskiri dušai moterims ir vyrams:

      - 20 aikštelių - mažiausiai dvi dušo kabinos

      - 15 aikštelių - mažiausiai dvi dušo kabinos

      tiekiamas karštas vanduo:

      - nuolat arba nustatytomis valandomis

      - nuolat

       

       

      +

       

      +

       

       

      +

       

       

      +

       

      +

      +

       

       

       

       

       

       

      16.

      Sandėliavimo patalpos

      +

      +

      +

      +

       

       

       

       

       

       

      17.

      17.1.

      17.2.

      Patalpų vėdinimas:

      natūralus

      natūralus ir mechaninis (virtuvėje, higienos patalpose)

       

      +

       

       

      +

       

       

       

      +

       

       

      +

       

       

       

       

       

       

      18.

      18.1.

       

       

      18.2.

      Poilsio (žaidimų) aikštelės:

      vaikų žaidimo aikštelė:

      - be įrangos

      - su specialia įranga

      bendro naudojimo poilsio (žaidimų) aikštelė:

      - be įrangos

      - su specialia įranga

       

       

      +

       

       

      +

       

       

      +

       

       

      +

       

       

       

      +

       

       

      +

       

       

       

      +

       

       

      +

       

       

       

       

       

       

      19.

      19.1.

      19.2.

       

      19.3.

      19.4

      Nameliai, įrengti nakvynei ir poilsiui:

      mažiausias namelių skaičius (proc. nuo aikštelių skaičiaus)

      ne mažiau kaip 50 proc. namelių:

      - su virtuvės įranga, televizoriais

      - su higienos įranga (dušu, tualetu)

      patalpų (namelių) valymas

       

       

      +

      20

       

       

      +

      +

      +

      30

       

      +

      +

      +

       

       

       

       

       

       

       

      Paslaugos bei saugumas

       

       

       

       

      20.

      20.1.

      20.2.

      Inventoriaus nuoma:

      palapinės, čiužiniai, patalynė, miegmaišiai

      plaukų džiovintuvai, sporto inventorius

       

      +

       

      +

       

      +

       

      +

      +

       

       

       

       

       

       

      21.

      Kempingo svečiams yra rengiamas bent vienas kultūrinis

      renginys per savaitę

       

       

       

      +

       

       

       

       

       

       

      22.

      Prekyba būtiniausiais higienos, buities reikmenimis

       

       

      +

      +

       

       

       

       

       

       

      23.

      Organizuojamas kempingo svečių maitinimas (pagal užsakymus)

       

       

      +

      +

       

       

       

       

       

       

      24.

      Skalbimas, lyginimas

       

       

       

      +

       

       

       

       

       

       

      25.

      Speciali aikštelė ir įranga, skirta autopriekaboms

      (karavanams) plauti

       

       

       

       

       

      +

       

       

       

       

       

       

      26.

      26.1.

      26.2.

      Telefoninis ryšis:

      ryšys, kuriuo gali naudotis visi kempingo svečiai

      faksimilinis ryšys administracijoje

       

       

       

       

       

       

       

      +

       

      +

      +

       

       

       

       

       

       

      27.

      27.1.

      27.2.

      27.3.

       

      Svečių ir jų daiktų saugumas:

      nuolat budintis darbuotojas

      pastovus budėjimas ir speciali apsaugos sistema

      daiktai priimami saugoti tam skirtoje patalpoje arba individualios

      saugojimo kameros

       

      +

       

       

      +

       

      +

       

       

      +

       

       

      +

       

      +

       

       

      +

       

      +

       

       

       

       

       

       

      Eilės

      Nr.

      Reikalavimai

      Klasės

      1*

      2*

      3*

      4*

      28.

      28.1

       

      28.2

       

      28.3

      28.4.

      Informacijos teikimas:

      informacija apie naudojimąsi kempingo paslaugomis ir vidaus tvarką

      kempingo suplanavimo (įrengimo) schema su pateikta informacija apie paslaugas bei kempingo adresu

      informacija užsienio kalbomis (priėmime)

      informacijos paslaugos:

      - informaciją suteikia darbuotojai, yra iškabos

      - informacija apie lankytinas vietas ir ekskursijų paslaugas, informaciniai leidiniai

       

       

      +

       

      +

       

       

      +

       

       

      +

       

      +

       

       

      +

       

       

      +

       

      +

      +

       

      +

       

       

      +

       

      +

      +

       

      +

       

      +

       

       

       

       

       

       

      29.

       

      Pirmos medicinos pagalbos priemonės:

      lengvai prieinamos naudoti svečiams ir darbuotojams

       

      +

       

      +

       

      +

       

      +

       

       

       

       

       

       

      30.

      Priešgaisrinės apsaugos priemonės:

      lengvai prieinamos naudoti

       

      +

       

      +

       

      +

       

      +

       

       

       

       

       

       

      31.

      Speciali saugumo zona (kempinge, kuriame yra 30 ir daugiau aikštelių):

      tarp kempingo kraštinių aikštelių ir kempingo išorinės ribos  arba už kempingo ribos laisva, ne siauresnė kaip 3 m. saugumo zona (gaisrinėms ar kitiems tarnybiniams automobiliams pravažiuoti)

       

       

       

       

      +

       

       

       

       

      +

       

       

       

       

      +

       

       

       

       

      +

       

       

       

       

       

       

       

       

      32.

       

      Darbuotojai

       

      Darbuotojų skaičius:

      pakankamas priėmimo, paslaugų, priežiūros ir saugos funkcijoms vykdyti ir garantuojantis greitą svečių aptarnavimą

       

       

       

       

      +

       

       

       

       

      +

       

       

       

       

      +

       

       

       

       

      +

       

       

       

       

       

       

      33.

      33.1.

      33.2.

      Darbuotojų kvalifikacija:

      paruošti ir apmokyti dirbti

      susipažinę su vidaus darbo taisyklėmis ir pareigybinėmis instrukcijomis

       

      +

       

      +

       

      +

       

      +

       

      +

       

      +

       

      +

       

      +

       

       

       

       

       

       

      Pirmosios pagalbos rinkiniai - vaistinėlės.Įmonės, žygio, dviračio, automobilio, motociklo

      DVIRAČIO PIRMOSIOSPAGALBOS RINKINIO APRAŠYMAS

       

      1. Dviratininkuirekomenduojama turėti pirmosios pagalbos rinkinį.

      2. Dviračiopirmosios pagalbos rinkinį sudaro:

       

      Medicinos pagalbospriemonės pavadinimas                               Kiekis

       

      1. Didelis nuospaudųpleistras                                                   1vnt.

      2. Mažas nuospaudųpleistras                                                    2vnt.

      3. Latekso pirštinės                                                                  2vnt.

      4. Sterilus lipnus žaizdųtvarstis, 10 cm x 6 cm*                          2vnt.

      5. Sterilus lipnus žaizdųtvarstis, 15 cm x 6 cm*                          2vnt.

      6. Sterili permatomaplėvelė-tvarstis, 5 cm x 7 cm*                    2vnt.

      7. Sterilus pirmosiospagalbos tvarstis, 6 cm x 8 cm*                  1vnt.

      8. Speciali antklodėnukentėjusiajam paguldyti ir (ar) apkloti,       1vnt.

      ne mažesnė kaip 210 cm x160 cm

      9. Vienkartinės drėgnosvalomosios servetėlės                           2vnt.

      10. Pirmosios pagalbosteikimo aprašymas                                 1vnt.

      11. Rinkinio aprašas                                                                 1vnt.

       

      * Galima 2 cmpaklaida.

       

      3. Rinkinyje galibūti tik Lietuvos Respublikoje aprobuotų medicinos pagalbos priemonių.

      4. Už rinkiniopriežiūrą ir jo papildymą atsakingas dviračio savininkas.

      5. Rinkinys turibūti nuolat atnaujinamas ir papildomas.

      6. Pasibaigusiogaliojimo laiko ir netinkamos kokybės medicinos pagalbos priemones laikytirinkinyje draudžiama.

      7. Netinkamosvartoti medicinos pagalbos priemonės iš rinkinio turi būti išimtos.

      8. Papildomairekomenduojama turėti:

      8.1. atšvaitinęjuostą;

      8.2. dirbtiniokvėpavimo kaukę.

      ______________

       

      PATVIRTINTA

      Lietuvos Respublikos

      sveikatos apsaugosministro

      2002 m. lapkričio 15d. įsakymu Nr. 550

       

      ĮMONĖS PIRMOSIOSPAGALBOS RINKINIO APRAŠYMAS

       

      1. Įmonėje(įstaigoje, organizacijoje, institucijoje, toliau – įmonė), kurioje nėra darbomedicinos punkto ar sveikatos tarnybos, turi būti pirmosios pagalbos rinkinys.

      2. Pirmosios pagalbosrinkinį sudaro:

       

      Medicinos pagalbospriemonės pavadinimas                     Kiekis                   Paskirtis

       

      1. Didelis sterilustvarstis*, 10 cm x 12 cm                       2vnt.

      2. Karpomaspirmosios pagalbos pleistras*, 10 cm x 6 cm8vnt.

      3. Lipnuspleistras*, 2,5 cm x 5 m                                    1vnt.                    Tvarsčiui pritvirtinti

      4. Neaustinėsmedžiagos servetėlė*, 20 cm x 30 cm         10vnt.

      5. Palaikomasistrikampio formos tvarstis*                       1vnt.                    Pažeistaiviršutinei galūnei parišti

      6. Palaikomasistvarstis*, 6 cm x 4 m                               3vnt.

      7. Palaikomasistvarstis*, 8 cm x 4 m                               3vnt.

      8. Pirmosios pagalbosžirklės                                           1vnt.

      9. Pirmosiospagalbos pleistro juostelės*                           20vnt.

      10. Plastikinismaišelis,* 30 cm x 40 cm                           2vnt.

      11. Sterilus akiųtvarstis*                                                 2vnt.

      12. Sterilusnudegimų tvarstis,* 40 cm x 60 cm                 1vnt.

      13. Sterilusnudegimų tvarstis,* 60 cm x 80 cm                 1vnt.

      14. Sterilus žaizdųtvarstis,* 10 cm x 10 cm                      6vnt.

      15. Specialiantklodė,* ne mažesnė kaip 210 cm x 160 cm1vnt.                    Nukentėjusiajampaguldyti ir (ar)

                                                                                                                        apkloti

      16. Tinkliniscilindrinis* galūnių tvarstis, 4 m                     1vnt.

      17. Vidutinio dydžiosterilus tvarstis*, 8 cm x 10 cm          3vnt.

      18. Vienkartinėspirštinės*                                              4poros

      19. Pirmosiospagalbos teikimo aprašymas                       1vnt.

      20. Rinkinioaprašas*                                                      1vnt.                    Tvirtinamas antdėžutės/spintelės

                                                                                                                        durelių/dangteliovidinės pusės

       

      3. Įmonės vadovas arjo įgaliotas asmuo atsakingas už darbo metu pirmosios pagalbos suteikimą.

      4. Darbuotojai turibūti apmokyti suteikti pirmąją pagalbą nukentėjusiajam. Mokymai turi vyktiperiodiškai (ne rečiau kaip kartą per metus), registruojami specialiamežurnale.

      5. Pirmajai pagalbaiteikti įmonėje turi būti numatytos patalpos, į kurias galima lengvai patekti suneštuvais.

      6. Įmonės pirmosiospagalbos rinkinys turi būti paženklintas, gerai matomoje vietoje, lengvaipasiekiamas.

      7. Įmonės vadovasturi paskirti už rinkinio priežiūrą ir jo papildymą atsakingą asmenį.

      8. Rinkinys turibūti nuolat atnaujinamas ir papildomas.

      9. Rinkinyje galibūti tik Lietuvos Respublikoje aprobuotų medicinos pagalbos priemonių.

      10. Pasibaigusiogaliojimo laiko ir netinkamos kokybės medicinos pagalbos priemones laikytirinkinyje draudžiama.

      11. Netinkamosvartoti medicinos pagalbos priemonės iš rinkinio turi būti išimtos.

      12.* Pirmosiospagalbos rinkinių kiekį (priklausomai nuo darbuotojų skaičiaus, darbo pobūdžio)nustato įmonės vadovas. Rinkiniuose turi būti ne mažiau, nei nurodyta sąraše,medicinos pagalbos priemonių. Gamyklų, fabrikų, stambių statybos įmonių arorganizacijų pirmosios pagalbos rinkinių medicinos pagalbos priemonių turi būtidvigubai daugiau, negu nurodyta sąraše, o kai kurių (pvz., Natrio chlorido 0,9%sterilaus tirpalo vienkartinių 25 ml ar 200 ml pakuočių bei žaizdų tvarsčių) –atsižvelgiant į poreikį.

      13. Darbo patalpose,kuriose darbai vykdomi didesnės rizikos sąlygomis, privalo būti pirmosiospagalbos rinkiniai bei papildomos pirmosios pagalbos priemonės, kuriasreglamentuoja darbo saugos teisės aktai.

      14. Įmonės privaloturėti pirmosios pagalbos rinkinius, kurių kiekį, atsižvelgdamas į poreikiusbei vykdomus technologinius procesus, nustato vadovas.

      15. Rinkinio aprašas(lietuvių kalba) turi būti pritvirtintas ant dėžutės/spintelėsdurelių/dangtelio vidinės pusės.

      16. Papildomairekomenduojama turėti:

      16.1. Ammonii causticum 10% sol. (Amoniakotirpalo);

      16.2. Octenisept (Oktenidino dihidrochloridožaizdų dezinfekavimo tirpalo 50 ml, 250 ml, 450 ml ar 1l) žaizdoms plauti;

      16.3. Natriochlorido 0,9% sterilaus tirpalo (vienkartinių 25 ml ar 200 ml pakuočių)pažeistoms akims arba žaizdoms plauti;

      16.4. steriliųaliuminiu padengtų baktericidinių poliesterio tvarsčių žaizdoms, 20 cm x 20 cm;

      16.5. dirbtiniokvėpavimo kaukę (vienetų skaičių, atsižvelgdamas į poreikius bei vykdomustechnologinius procesus, nustato vadovas).

      17. Galima medicinospagalbos priemonių, kurių dydis nurodytas, 2 cm paklaida.

      ______________

       

      PATVIRTINTA

      Lietuvos Respublikos

      sveikatos apsaugosministro

      2002 m. lapkričio 15d. įsakymu Nr. 550

       

      KELIŲ MOTORINĖS TRANSORTO PRIEMONĖS

      PIRMOSIOS PAGALBOS RINKINIO APRAŠYMAS

       

      1. Visose LietuvosRespublikoje registruotose kelių motorinėse transporto priemonėse (išskyrusmotociklus be šoninės priekabos) bei geležinkelio transporto priemonėse turibūti pirmosios pagalbos rinkinys.

      2. Kelių motoriniųtransporto priemonių (išskyrus motociklus be šoninės priekabos) pirmosiospagalbos rinkinį sudaro:

       

      Medicinos pagalbos priemonės pavadinimas                               Kiekis

       

      1. Didelis sterilustvarstis, 10 cm x 12 cm*                                 1vnt.

      2. Karpomas pirmosiospagalbos pleistras, 10 cm x 6 cm*           8vnt.

      3. Lipnus pleistras, 2,5 cmx 5 m                                               1vnt.

      4. Palaikomasis tvarstis, 6cm x 4 m*                                        2vnt.

      5. Palaikomasis tvarstis, 8cm x 4 m*                                        3vnt.

      6. Palaikomasis trikampioformos tvarstis                                   2vnt.

      7. Pirmosios pagalbosžirklės                                                     1vnt.

      8. Speciali antklodėnukentėjusiajam paguldyti ir (ar) apkloti,       1vnt.

      ne mažesnė kaip 210 cm x160 cm

      9. Sterilus nudegimųtvarstis, 40 cm x 60 cm*                            2vnt.

      10. Sterilus nudegimųtvarstis, 60 cm x 80 cm*                           1vnt.

      11. Sterilus žaizdųtvarstis, 10 cm x 10 cm*                                6vnt.

      12. Vidutinio dydžiosterilus tvarstis, 8 cm x 10 cm*                    3vnt.

      13. Vienkartinės pirštinės                                                          4vnt.

      14. Pirmosios pagalbosteikimo aprašymas                                 1vnt.

      15. Rinkinio aprašas                                                                 1vnt.

       

      *Galima 2 cmpaklaida.

       

      3. Rinkinyje galibūti tik Lietuvos Respublikoje aprobuotų medicinos pagalbos priemonių.

      4. Už rinkiniopriežiūrą ir jo papildymą atsakingas kelių motorinės transporto priemonės(išskyrus motociklus be šoninės priekabos) savininkas, o geležinkelio įmonėje –vadovas ar jo paskirtas asmuo.

      5. Rinkinys turibūti nuolat atnaujinamas ir papildomas.

      6. Pasibaigusiogaliojimo laiko ir netinkamos kokybės medicinos pagalbos priemones laikytirinkinyje draudžiama.

      7. Netinkamosvartoti medicinos pagalbos priemonės iš rinkinio turi būti išimtos.

      8. Kelių motorinėsetransporto priemonėse (išskyrus motociklus be šoninės priekabos), skirtosekeleiviams vežti ir turinčiose daugiau kaip 8 sėdimas vietas (be vairuotojovietos), turi būti ne mažiau kaip 2 pirmosios pagalbos rinkiniai.

      9. 8 punktenenurodytose kelių motorinėse transporto priemonėse (įskaitant traktorius,kitas savaeiges žemės ūkio mašinas ir kt.) turi būti vienas kelių motorinėstransporto priemonės pirmosios pagalbos rinkinys.

      10. Geležinkeliotransporto priemonėse pirmosios pagalbos rinkinių bei rekomenduojamų medicinospagalbos priemonių kiekį nustato geležinkelio įmonės vadovas.

      11. Papildomairekomenduojama turėti:

      11.1. Ammonii causticum 10% sol. (Amoniakotirpalo);

      11.2. atšvaitinęjuostą;

      11.3. Octenisept (Oktenidino dihidrochloridožaizdų dezinfekavimo tirpalo, 50 ml);

      11.4. dirbtiniokvėpavimo kaukę. Jei sėdimų vietų (be vairuotojo vietos) yra daugiau kaip 8,rekomenduojama turėti ne mažiau kaip 2 kaukes;

      11.5. Natriochlorido 0,9% sterilaus tirpalo (vienkartinių 25 ml arba 200 ml pakuočių)pažeistoms akims arba žaizdoms plauti.

      ______________

       

      PATVIRTINTA

      Lietuvos Respublikos

      sveikatos apsaugosministro

      2002 m. lapkričio 15d. įsakymu Nr. 550

       

      KELIONĖS PIRMOSIOSPAGALBOS RINKINIO APRAŠYMAS

       

      1. Keliautojuirekomenduojama turėti pirmosios pagalbos rinkinį.

      2. Kelionėspirmosios pagalbos rinkinį sudaro:

       

      Medicinos pagalbos priemonės pavadinimas            Kiekis              Paskirtis

       

      1. Lipnus pleistras, 2,5 cm x 1m                             1 vnt.               Tvarsčiuipritvirtinti

      2. Palaikomasis tvarstis, 6 cm x 4 m*                     1 vnt.

      3. Palaikomasis tvarstis, 8 cm x 4 m*                     1 vnt.

      4. Pirmosios pagalbos tvarstis, 10 cm x 6 cm*         2 vnt.

      5. Pirmosios pagalbos žirklės                                  1 vnt.

      6. Pleistro juostelės                                               12vnt.

      7. Sterilus žaizdų tvarstis 7,5 cm x 7,5 cm*              2 vnt.

      8. Vidutinio dydžio sterilus tvarstis, 8 cm x 10 cm*  1 vnt.

      9. Vienkartinės pirštinės                                        2vnt.

      10. Pirmosios pagalbos teikimo aprašymas              1 vnt.

      11. Rinkinio aprašas                                              1vnt.

       

      * Galima 2 cm paklaida.

       

      3. Rinkinyje galibūti tik Lietuvos Respublikoje aprobuotų medicinos pagalbos priemonių.

      4. Už rinkinio priežiūrąir jo papildymą atsakingas jos savininkas.

      5. Suvartojusatitinkamas medicinos pagalbos priemones, rinkinys turi būti jomis papildomas.

      6. Pasibaigusiogaliojimo laiko ir netinkamos kokybės medicinos pagalbos priemones laikytirinkinyje draudžiama.

      7. Netinkamosvartoti medicinos pagalbos priemonės iš rinkinio turi būti išimtos.

      8. Papildomairekomenduojama turėti:

      8.1. atšvaitinęjuostą;

      8.2. dirbtiniokvėpavimo kaukę.

      ______________

       

      PATVIRTINTA

      Lietuvos Respublikos

      sveikatos apsaugosministro

      2002 m. lapkričio 15d. įsakymu Nr. 550

       

      MOTOCIKLO PIRMOSIOSPAGALBOS RINKINIO APRAŠYMAS

       

      1. Motociklininkui(išskyrus motociklo su šonine priekaba vairuotojui) rekomenduojama turėtipirmosios pagalbos rinkinį.

      2. Motociklo(išskyrus motociklus su šonine priekaba) pirmosios pagalbos rinkinį sudaro:

       

      Medicinos pagalbospriemonės pavadinimas                                                  Kiekis

       

      1. Karpomas pirmosiospagalbos pleistras, 10 cm x 6 cm*                              8vnt.

      2. Lipnus pleistras, 1,25cm x 5 m                                                                 1vnt.

      3. Pirmosios pagalbosžirklės                                                                        1vnt.

      4. Speciali antklodė nukentėjusiajampaguldyti ir (ar) apkloti,                          1vnt.

      ne mažesnė kaip 210 cm x160 cm

      5. Sterilus nudegimųtvarstis, 60 cm x 80 cm*                                               1vnt.

      6. Vidutinio dydžiosterilus tvarstis, 8 cm x 10 cm*                                        2vnt.

      7. Vienkartinės pirštinės                                                                              4vnt.

      8. Pirmosios pagalbos teikimoaprašymas                                                      1vnt.

      9. Rinkinio aprašas                                                                                      1vnt.

       

      * Galima 2 cmpaklaida.

       

      3. Rinkinyje galibūti tik Lietuvos Respublikoje aprobuotų medicinos pagalbos priemonių.

      4. Už rinkiniopriežiūrą ir jo papildymą atsakingas motociklo savininkas.

      5. Rinkinys turi būtinuolat atnaujinamas ir papildomas.

      6. Pasibaigusiogaliojimo laiko ir netinkamos kokybės medicinos pagalbos priemones laikytirinkinyje draudžiama.

      7. Netinkamosvartoti medicinos pagalbos priemonės iš rinkinio turi būti išimtos.

      8. Papildomairekomenduojama turėti:

      8.1. atšvaitinęjuostą;

      8.2. dirbtiniokvėpavimo kaukę.

      ______________

       

      PATVIRTINTA

      Lietuvos Respublikos

      sveikatos apsaugosministro

      2002 m. lapkričio 15d. įsakymu Nr. 550

       

      RIEDUTININKO PIRMOSIOS PAGALBOS RINKINIO APRAŠYMAS

       

      1. Riedutininkui rekomenduojamaturėti pirmosios pagalbos rinkinį.

      2. Riedutininkopirmosios pagalbos rinkinį sudaro:

       

      Medicinos pagalbos priemonės pavadinimas                               Kiekis

       

      1. Didelis nuospaudų pleistras                                                   1 vnt.

      2. Mažas nuospaudų pleistras                                                    2 vnt.

      3. Latekso pirštinės                                                                  2vnt.

      4. Palaikomasis trikampio formos tvarstis                                   1 vnt.

      5. Sterili permatoma plėvelė-tvarstis, 5 cm x 7 cm*                    1 vnt.

      6. Sterilus lipnus žaizdų tvarstis, 10 cm x 8 cm*                          1 vnt.

      7. Sterilus lipnus žaizdų tvarstis, 10 cm x 6 cm*                          2 vnt.

      8. Vienkartinės drėgnos valomosios servetėlės                           3 vnt.

      9. Pirmosios pagalbos teikimo aprašymas                                   1 vnt.

      10. Rinkinio aprašas                                                                 1vnt.

       

      * Galima 2 cmpaklaida.

       

      3. Rinkinyje galibūti tik Lietuvos Respublikoje aprobuotų medicinos pagalbos priemonių.

      4. Už rinkiniopriežiūrą ir jo papildymą atsakingas riedutininkas.

      5. Rinkinys turibūti nuolat atnaujinamas ir papildomas.

      6. Pasibaigusiogaliojimo laiko ir netinkamos kokybės medicinos pagalbos priemones laikytirinkinyje draudžiama.

      7. Netinkamosvartoti medicinos pagalbos priemonės iš rinkinio turi būti išimtos.

      ______________

       

      PATVIRTINTA

      Lietuvos Respublikos

      sveikatos apsaugosministro

      2002 m. lapkričio 15d. įsakymu Nr. 550

       

      ŽYGIO PIRMOSIOSPAGALBOS RINKINIO APRAŠYMAS

       

      1. Žygeiviuirekomenduojamas pirmosios pagalbos rinkinys.

      2. Žygio pirmosiospagalbos rinkinį sudaro:

       

      Medicinos pagalbos priemonės pavadinimas                                                  Kiekis

       

      1. Didelis nuospaudų pleistras                                                                      2vnt.

      2. Mažas nuospaudų pleistras                                                                       4vnt.

      3. Elastinis krepinis tvarstis su tvirtinamaisiaiskabliukais, 8 cm x 3,5 m*          1 vnt.

      4. Elastinis spaudžiamasis tvarstis, 8 cm x 2 m*                                             1vnt.

      5. Karpomos pleistro juostelės, 1 m x 6 cm*                                                  10vnt.

      6. Lipnus pleistras, 2,5 cm x 5 m                                                                  1vnt.

      7. Palaikomasis trikampio formos tvarstis                                                      1vnt.

      8. Pirmosios pagalbos žirklės                                                                        1vnt.

      9. Pincetas                                                                                                 1vnt.

      10. Sterilus pirmosios pagalbos tvarstis, 8 cm x 10 cm*                                  1 vnt.

      11. Sterili permatoma plėvelė-tvarstis, 5 cm x 7 cm*                                      2 vnt.

      12. Sterilus lipnus žaizdų tvarstis, 15 cm x 8 cm*                                           1vnt.

      13. Sterilus lipnus žaizdų tvarstis, 10 cm x 6 cm*                                           1vnt.

      14. Speciali antklodė nukentėjusiajam paguldyti ir (ar)apkloti,                         1 vnt.

      ne mažesnė kaip 210 cm x 160 cm

      15. Segtukai                                                                                                3vnt.

      16. Švilpukas                                                                                              1vnt.

      17. Vienkartinės drėgnos valomosios servetėlės                                            3vnt.

      18. Vienkartinės pirštinės                                                                             4vnt.

      19. Pirmosios pagalbos teikimo aprašymas                                                    1vnt.

      20. Rinkinio aprašas                                                                                    1vnt.

       

      * Galima 2 cmpaklaida.

       

      3. Rinkinyje galibūti tik Lietuvos Respublikoje aprobuotų medicinos pagalbos priemonių.

      4. Už rinkiniopriežiūrą ir jo papildymą atsakingas jos savininkas.

      5. Rinkinys turibūti nuolat atnaujinamas ir papildomas.

      6. Pasibaigusiogaliojimo laiko ir netinkamos kokybės medicinos pagalbos priemones laikytirinkinyje draudžiama.

      7. Netinkamosvartoti medicinos pagalbos priemonės iš rinkinio turi būti išimtos.

      8. Papildomairekomenduojama turėti:

      8.1. atšvaitinęjuostą;

      8.2. dirbtiniokvėpavimo kaukę.

      Gaisrinė sauga. Gaisro gesinimas, reikalavimai ir įranga

      LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTRO
      Į S A K Y M A S
       
      Dėl reglamento STR 2.01.01(2):1999 "Esminiai statinio reikalavimai. Gaisrinė sauga" patvirtinimo
       
      1999 m. gruodžio 27 d. Nr. 422
      Vilnius
       
      Valstybės žinios,2000, Nr. 17-424
      Aktuali nuo 2002 10 05
       
      Vykdydamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 09 29 nutarimą Nr.1076 “Dėl Lietuvos pasirengimo narystei Europos Sąjungoje programos (Nacionalinė acquis priėmimo programa) teisės derinimo priemonių 1999 metų planų patvirtinimo” (Žin., 1999, Nr.83-2473):
      1. T v i r t i n u statybos techninių reikalavimų reglamentą STR 2.01.01(2):1999 “Esminiai statinio reikalavimai. Gaisrinė sauga” (pridedama).
      2. Nustatau, kad šio įsakymo 1 punkte nurodytas reglamentas įsigaliotų nuo 2000 03 01.
      3. Aplinkos ministerijos informacijos kompiuterinėje sistemoje vadovautis reikšminiais žodžiais “reglamentas”, “statyba”.
       
      Aplinkos Ministras                                                                                    Danius Lygis
      ______________
       
      Patvirtinta
      Lietuvos Respublikos aplinkos ministro
      1999 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 422
       
      Statybos techninių reikalavimų reglamentas
      STR 2.01.01(2):1999 ESMINIAI STATINIO REIKALAVIMAI. GAISRINĖ SAUGA
       
      I SKYRIUS. TAIKYMO SRITIS IR BENDROSIOS NUOSTATOS
       
      1. Šis techninių reikalavimų reglamentas (toliau – Reglamentas) nustato vieną iš šešių esminių statinio reikalavimų – statinio gaisrinės saugos reikalavimus (žr. šio Reglamento 9.6.2 punktą).
      Pakeitimas 2002 09 25. Žin. 2002, Nr. 96-4233. Įsigaliojo 2002 10 05.
       
      2. Reglamentas priklauso techninių reikalavimų reglamentams, kurie nustato pagrindines Lietuvos Respublikos statybos techninio normavimo, projektavimo ir statybos kryptis, suderintas (harmonizuotas) su Europos Ekonominės Bendrijos Tarybos 1988 m. gruodžio 21 d. direktyvos 89/106/EEC “Dėl valstybių narių įstatymų, reglamentų ir administracinių nuostatų, susijusių su statybos produktais, suderinimo” (toliau - SPD; šios raidės reiškia sutrumpintą minėtos Direktyvos pavadinimą - Statybos produktų direktyva), jos priedų ir ją papildančių aiškinamųjų dokumentų (94/C62/01) nuostatomis.
      3. Šio reglamento 2 punkte minėti SPD papildantys aiškinamieji dokumentai yra:
      ID Nr.1 “Mechaninis patvarumas ir pastovumas”;
      ID Nr. 2 “Gaisrinė sauga”;
      ID Nr. 3 “Higiena, sveikata, aplinkos apsauga”;
      ID Nr. 4 “Naudojimo sauga”;
      ID Nr. 5 “Apsauga nuo triukšmo”;
      ID Nr. 6 “Energijos taupymas ir šilumos išsaugojimas”.
      4. SPD ir jos priedai paskelbti oficialiame Europos Sąjungos leidinyje “Official Journal of the European Communities” 1989 02 11 Nr. L 40 (32 tomas); jos priedai, aiškinamieji dokumentai ID (nurodyti šio reglamento 3 p.) - to paties leidinio 1994 02 28 Nr. C 62 (37 tomas).
      5. 5.1. statybos techninis reglamentas STR 1.01.04:2002 „Statybos produktai. Atitikties įvertinimas ir „CE“ ženklinimas“ (Žin., 2002, Nr. 54-2140);
      5.2. statybos techninis reglamentas STR 1.03.02:2002 „Statybos produktų atitikties deklaravimas“ (Žin., 2002, Nr. 54-2142);
      5.3. statybos techninis reglamentas STR 1.03.03:2002 „Techniniai liudijimai. Rengimas ir tvirtinimas“ (Žin., 2002, Nr. 54-2141);
      5.4. statybos techninis reglamentas STR 2.01.01(1):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Mechaninis patvarumas ir pastovumas“ (Žin., 1999, Nr. 112-3260);
      5.5. statybos techninis reglamentas STR 2.01.01(3):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Higiena, sveikata, aplinkos apsauga“ (Žin., 2000, Nr. 8-215);
      5.6. statybos techninis reglamentas STR 2.01.01(4):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Naudojimo sauga“ (Žin., 2000, Nr. 8-216);
      5.7. statybos techninis reglamentas STR 2.01.01(5):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Apsauga nuo triukšmo“ (Žin., 2000, Nr. 8-216);
      5.8. statybos techninis reglamentas STR 2.01.01(6):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Energijos taupymas ir šilumos išsaugojimas“ (Žin., 1999, Nr. 107-3120).
      6. Šio Reglamento tikslas – vadovaujantis SPD ir jos aiškinamuoju dokumentu ID Nr.2, konkretizuoti esminį statinio reikalavimą „Gaisrinė sauga“, kad būtų galima įvertinti, kaip Lietuvos Respublikoje šią sritį reglamentuojantys galiojantys normatyviniai statybos techninių ir statybos specialiųjų reikalavimų dokumentai atitinka SPD; paskelbti netekusiais galios SPD prieštaraujančius normatyvinius statybos techninius dokumentus, parengti naujus (pakeisti, papildyti galiojančius) normatyvinius dokumentus, taip pat darniaisiais Lietuvos standartais perimti darniuosius Europos standartus.
      Pakeitimas 2002 09 25. Žin. 2002, Nr. 96-4233. Įsigaliojo 2002 10 05
       
      7. Šis Reglamentas yra privalomas normatyvinius statybos ir statybos specialiųjų reikalavimų dokumentus rengiantiems juridiniams ir fiziniams asmenims, taip pat statybos dalyviams, valstybinėms statybos ir statybos specialiųjų reikalavimų priežiūros institucijoms, savivaldybėms.
      Pakeitimas 2002 09 25. Žin. 2002, Nr. 96-4233. Įsigaliojo 2002 10 05
       
      8. Šio Reglamento nuostatos ir jo II skirsnyje įrašytos sąvokos bei jų apibrėžimai privalomi rengiant kitus normatyvinius statybos techninius dokumentus ir normatyvinius statybos specialiųjų reikalavimų dokumentus.
      Pakeitimas 2002 09 25. Žin. 2002, Nr. 96-4233. Įsigaliojo 2002 10 05
       
      II SKYRIUS. PAGRINDINĖS SĄVOKOS
       
      9 Šiame Reglamente vartojamos pagrindinės sąvokos yra tos pačios, kurios pateiktos Lietuvos Respublikos statybos įstatyme (Žin., 1996, Nr. 32-788; 2001, Nr. 101-3597). Žemiau pateikiamos tik tiesiogiai su Reglamentu susijusios sąvokos:
      9.1. Statybos specialieji reikalavimai – įstatymų ar kitų teisės aktų įgaliotų valstybinės priežiūros institucijų nustatyti statinių saugos reikalavimai ar atskirų statinių tipų projektavimo, statybos, atidavimo naudoti ir priėmimo bei nugriovimo reikalavimai.
      9.2. Naudojimo savybės – kiekybiniai rodikliai (vertė, laipsniai, klasės arba lygiai), apibūdinantysstatinio, statinio dalies ar produkto esamą būklę, įvertinus dėl statinio ar statinio dalių numatomo naudojimo pagal paskirtį sąlygų arba numatomų produktų naudojimo sąlygų pokyčius.
      9.3. Normalus naudojimas – prevencinių ir kitų priemonių visuma, siekiant užtikrinti statinio naudojimo paskirties reikalavimus per visą jo naudojimo trukmę. Šios priemonės apima valymą, tinkamos būklės palaikymą, atnaujinimą, instaliavimą ir atskirų statinio dalių pakeitimą.
      Normalus naudojimas taip pat apima kontrolines apžiūras, atliekamas tuo atveju, kai reikia įvertinti apskaičiuotų išlaidų santykį su tam tikrų statinio dalių verte.
      9.4. Poveikis – veiksniai, dėl kurių poveikio statiniui ar jo dalims atsirastų nukrypimų nuo esminių reikalavimų. Veiksniai gali būti mechaniniai, cheminiai, biologiniai, šiluminiai ir elektromagnetiniai.
      9.5. Statybos produkto naudojimas pagal paskirtį – statybos produktas privalo būti tokių charakteristikų, kad jį pagal paskirtį įkonstravus į tinkamai suprojektuotą ir pastatytą statinį būtų tenkinami statinio esminiai reikalavimai.
      9.6. Esminiai statinio reikalavimai – statinys (jo dalis) turi būti suprojektuotas ir pastatytas iš tokių statybos produktų, kurių savybės per ekonomiškai pagrįstą statinio naudojimo trukmę užtikrintų šiuos esminius statinio reikalavimus:
      9.6.1. mechaninio atsparumo ir pastovumo, t. y. kad apkrovos, galinčios statinį veikti statybos ir naudojimo metu, nesukeltų šių pasekmių: viso statinio ar jo dalies griūties, didesnių deformacijų nei leistinos, žalos kitoms statinio dalims, įrenginiams ar sumontuotai įrangai; žalos dėl aplinkybių, kurių be didelių sunkumų ir išlaidų galima išvengti ar jas apriboti (sprogimas, smūgis, perkrova, žmonių padarytos klaidos);
      9.6.2. gaisrinės saugos, t. y. kad kilus gaisrui statinio laikančiosios konstrukcijos tam tikrą laiką galėtų išlaikyti jas veikusias ir dėl gaisro atsiradusias apkrovas; būtų apribota: gaisro kilimo galimybė ir ugnies bei dūmų plitimas statinyje, gaisro išplitimas į gretimus statinius; statinyje esantys žmonės galėtų saugiai išeiti iš jo ar būtų galima juos išgelbėti kitomis priemonėmis; veiktų žmonių įspėjimo ir gaisro gesinimo sistemos; gelbėtojai (ugniagesiai) galėtų saugiai dirbti;
      9.6.3. higienos, sveikatos ir aplinkos apsaugos, t. y. kad būtų nepažeistos statinyje ar prie jo esančių žmonių higienos sąlygos ir nekiltų grėsmė žmonių sveikatai dėl šių priežasčių: kenksmingų dujų išsiskyrimo, pavojingų kietųjų dalelių ar dujų atsiradimo ore, pavojingos spinduliuotės, vandens ar dirvožemio taršos, nuotekų, dūmų, kietųjų ar skystųjų atliekų netinkamo šalinimo, statinių konstrukcijų ar statinių vidaus drėgmės;
      9.6.4. saugaus naudojimo, t. y. kad statinį naudojant ar prižiūrint būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (paslydimo, kritimo, susidūrimo, nudegimo, sužeidimo ar sužalojimo elektros srove, sprogimo) rizikos;
      9.6.5. apsaugos nuo triukšmo, t. y. kad statinyje ar prie jo būnančių žmonių girdimas triukšmas nekeltų grėsmės jų sveikatai, leistų miegoti, ilsėtis bei dirbti normaliomis sąlygomis;
      9.6.6. energijos taupymo ir šilumos išsaugojimo, t. y. kad naudojamas šiluminės energijos kiekis, atsižvelgiant į vietovės klimato sąlygas ir gyventojų poreikius, nebūtų didesnis už reikiamą (t. y. apskaičiuotą pagal higienos normų ir pastato ar jo patalpų paskirties reikalavimus).
      9.7. Standartas –sutarimu parengtas ir pripažintos standartizacijos institucijos priimtas dokumentas, kuris nustato bendram ir daugkartiniam naudojimui tinkančias taisykles, bendruosius principus ar charakteristikas ir yra skirtas įvesti optimalią tvarką tam tikroje srityje. Darnusis Lietuvos standartas yra kaip Lietuvos standartas perimtas  darnusis Europos standartas, kurį Europos standartizacijos organizacijos parengia ir priima Europos Komisijos pavedimu.
      9.8. Techninis liudijimas – bet kuris dokumentas, patvirtinantis statybos produkto tinkamumo naudoti techninį įvertinimą pagal statinio, kuriame numatoma šį produktą naudoti, esminius reikalavimus ir nustatantis techninius statybos produkto reikalavimus.
      Techniniai liudijimai yra šie:
      9.8.1. Europos techninis liudijimas, kurį išduoda Europos techninio įteisinimo įstaigos (EOTA) narys pagal SPD reikalavimus;
      9.8.2. nacionalinis techninis liudijimas, kurį išduoda paskirtoji Lietuvos techninio įteisinimo įstaiga.
      PASTABA. Europos techninis liudijimas – dokumentas, kurį išdavė Europos techninio įteisinimo įstaigos (European Organization for Technical Approvals (EOTA)) narys pagal šios organizacijos ir Europos komisijos nustatytą tvarką.
      9.9. Techninė specifikacija – dokumentas (dokumento dalis), kuriame pateiktus techninius reikalavimus turi atitikti apibūdinamas produktas, procesas ar paslauga. Statybos produktų techninės specifikacijos yra standartai ir techniniai liudijimai.
      Techninės specifikacijos yra šių kategorijų:
      - A kategorijos – statybos techniniai reglamentai arba standartai, kurie taikomi projektuojant ir statant pastatus bei inžinerinius statinius ir jų dalis arba atskirais šios veiklos atvejais, vadovaujantis SPD nustatytais statinio esminiais reikalavimais;
      -B kategorijos – standartai ir techniniai liudijimai, kurie taikomi tik statybos produktams, įvertinant jų atitiktį ir ženklinant pagal SPD.
      PASTABOS:
      1. A ir B kategorijų techninėse specifikacijose įrašyti reikalavimai turi būti tarpusavyje suderinti.
      2. B kategorijos techninėse specifikacijose turi būti nurodoma atitinkamų statybos produktų paskirtis.
      Pakeitimas 2002 09 25. Žin. 2002, Nr. 96-4233. Įsigaliojo 2002 10 05
       
      10. Be 9 punkte išvardytų bendrųjų sąvokų, šiame Reglamente taip pat vartojamos tokios sąvokos, kurios rengiant normatyvinius dokumentus nėra privalomos ir gali būti tikslinamos atsižvelgiant į kitus Lietuvos Respublikos teisės aktus arba Europos bei tarptautinius dokumentus:
      Pakeitimas 2002 09 25. Žin. 2002, Nr. 96-4233. Įsigaliojo 2002 10 05
       
      10.1. Aktyvios gaisrinės saugos priemonės - sistemos ir įrenginiai, mažinantys grėsmę žmonėms ir jų turtui, skirti gaisrui aptikti, gesinti, dūmams ir šilumai šalinti ar kelioms šioms funkcijoms vykdyti.
      10.2. Aliarmas - įspėjamasis signalas (veiksmas) žmonėms ar jų turtui apsaugoti.
      10.3. Pastato turinys - viskas, kas yra pastate, išskyrus visus statybos produktus, tokius kaip: sienas, pertvaras, grindis, lubas ir pan.
      10.4. Lubų membrana - pakabintos ar kitaip įtvirtintos lubos, kurios yra atsparios ugniai; aukščiau jos esančių elementų degumas neįvertinamas (žr. taip pat pakabinamosios lubos).
      10.5. Degus - galintis degti.
      10.6. Degimas - medžiagos (statybos produkto) egzoterminė reakcija su oksidantu, paprastai lydima liepsnos ir (arba) rusenimo ir (arba) dūmų išsiskyrimo.
      10.7. Kritiškos sąlygos žmonėms - temperatūros, degimo produktų nuodingos koncentracijos padidėjimas, deguonies sumažėjimas iki ribinių reikšmių, keliančių grėsmę gyvybei.
      10.8. Projektinis gaisro poveikis - šiluminis poveikis ir dėl jo atsiradę mechaninio ir kitokio poveikio parametrai.
      10.9. Kritiška padėtis - neišvengiama rizika ar rimta grėsmė žmonėms ar turtui.
      10.10. Avarinis apšvietimas - apšvietimo sąlygos, sudaromos evakuacijos metu, kai sutrinka normalus apšvietimas.
      10.11. Avarinis energijos tiekimas - sistema, sumontuota nedelsiant automatiškai ir nustatytą laikotarpį tiekti energiją gaisrinės saugos įrenginiams, arba sutrikus normaliam energijos tiekimui ar įvykus tiekimo sistemos elementuose avarijai - paskirstyti ar kontroliuoti tų įtaisų (avarinio apšvietimo, signalizacijos, gaisro aptikimo, gaisro signalo, gaisrinių liftų, ryšių sistemos ir kt.) aprūpinimą energija.
      10.12. Evakuacija - tvarkingas žmonių judėjimas į saugią nuo kilusio gaisro ar kitokios grėsmės vietą.
      10.13. Išėjimo maršrutas - iš anksto numatytas kelias iš bet kurios pastato vietos išėjimo link.
      10.14. Evakuacijos laikas - laikotarpis, per kurį visi pastate ar jo dalyje esantys žmonės, išgirdę evakuacijos signalą, pasiekia galutinį išėjimą.
      10.15. Išėjimas (gaisrinis, avarinis) - išėjimas į išorę ar į nepavojingą vietą, numatytas evakuacijos maršrute.
      10.16. Išėjimo ženklai - ženklai, žymintys išėjimą.
      10.17. Eksponuojamas paviršius - statybos produkto paviršius, kurį veikia gaisras.
      10.18. Fasado apdaila, išorinė apdaila - išorinių pastato paviršių (fasado) apdailos medžiagos. Fasado apdaila gali apimti izoliacinę medžiagą, esančią tarp išorinio ir vidinio fasado sluoksnių.
      10.19. Fasadas, išorinė siena - vertikalus pastato elementas, atskiriantis pastato vidų nuo išorės. Fasadas apima permatomas ir nepermatomas dalis ir jų sutvirtinimus prie statinio konstrukcijų.
      10.20. Gaisras: 1. Degimo procesas, pasižymintis šilumos išskyrimu, lydimas dūmų ir (arba) liepsnos.
                                   2. Laiko ir erdvės atžvilgiu nekontroliuojamas greitas degimas.
      10.21. Gaisro aliarmas - gaisro pavojų skelbiantis signalas(įspėjimas), duodamas asmens arba automatinio įrenginio.
      10.22. Gaisro aliarmo įrenginys - komponentų sistema, duodanti garsinius, vaizdinius ir (arba) kitokius gaisro aliarmo signalus. Sistema taip pat gali atlikti ir kitus veiksmus.
      10.23. Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos komanda - nuolatinės parengties visuomeninė ar privati organizacija, kurios paskirtis - gelbėti žmonių gyvybę ir gesinti gaisrus.
      10.24. Gaisrinis skyrius - uždara pastato erdvė (patalpa ar patalpų grupė), atskirta nuo kitų to paties pastato dalių statinio konstrukcijomis, turinčiomis nustatytą atsparumo ugniai laiką, per kurį gaisras gali būti užgesintas arba išvengta jo plitimo į kitą pastato dalį.
      10.25. Gaisrinis signalizatorius - įtaisas, kuris signalizuoja, reaguodamas į gaisro sukeliamus tam tikrus fizinius ir (arba) cheminius aplinkos pakitimus.
      10.26. Priešgaisrinės durys - pastate sumontuotos durys arba užsklandos (su rėmais ir furnitūra), kurios uždarytos atitinka nustatytus funkcionalumo reikalavimus.
      10.27. Gaisro poveikis - šilumos poveikis statybos produktams.
      10.28. Gaisro pavojus - potenciali gyvybės netekimo (ar sužeidimo) ir (arba) turto sugadinimo (ar sunaikinimo) grėsmė gaisro metu.
      10.29. Gaisro apkrova - energijos kiekis, kuris gali būti išskirtas sudegus visoms gaisro zonoje esančioms degioms medžiagoms, įskaitant sienų, pertvarų, lubų, grindų išorinių paviršių dangas.
      10.30. Gaisro apkrovos tankis (J/m2) - gaisro apkrova grindų ploto vienetui.
      10.31. Gaisrinis stovas (sausas) - stabiliai įrengtas ir standus vamzdis, prie kurio prijungus gaisrines žarnas ir pripildžius jį vandens, naudojamas gaisrui gesinti.
      10.32. Gaisrinis stovas (šlapias) - stacionarus ir standus vamzdis, stabiliai įrengtas pastate, visą laiką pripildytas vandens bei sujungtas su vandens tiekimo sistema ir nustatytose vietose turintis čiaupus.
      10.33. Atsparumas ugniai - pastato konstrukcijos ar elemento (statybos produkto) gebėjimas standartiniu atsparumo ugniai bandymu nustatytą laiko tarpą išlaikyti nustatytas apkrovas ir (arba) šilumos izoliacines savybes ir (arba) išlikti vientisam (sandariam, be plyšių).
      10.34. Atsparumo ugniai klasės - įprastu būdu nustatytos klasės, skirtos klasifikuoti pastatų elementus ir statybos produktus pagal išbandytą atsparumo ugniai trukmę.
      10.35. Gaisro rizika - tikimybė, kad gaisras sukels pavojų gyvybei (ar sužeidimą) ir (arba) žalą turtui.
      10.36. Laikančioji konstrukcija - statinio konstrukcijos, elementai,elementų mazgai, jo mechaniniam atsparumui ir stabilumui užtikrinti.
      10.37. Antipirenas - medžiaga ar medžiagos apdorojimo būdas, taikomas siekiant slopinti, smarkiai sumažinti ar uždelsti degimą.
      10.38. Gaisrinės saugos įranga - įranga, susijusi su priešgaisrinėmis gelbėjimo tarnybomis, gaisro aptikimo, aliarmo sistemomis, evakavimo priemonių įrengimu, gaisro slopinimo ir kita priešgaisrine įranga.
      10.39. Gaisrinės saugos valdymas - visos priemonės, kurių imamasi per statinio normalaus naudojimo laiką, siekiant iki minimumo sumažinti gaisro pavojų.
      10.40. Priešgaisrinė užtvara - nustatyto atsparumo ugniai konstrukcija, neleidžianti gaisrui išplisti į gretimą patalpą (tūrį).
      10.41. Priešgaisrinė siena (ugniasienė) - nedegių medžiagų nustatyto atsparumo statybinė konstrukcija, neleidžianti gaisrui išplisti horizontalia kryptimi už patalpos ribų.
      10.42. Priešgaisrinė pertvara - nedegių medžiagų nustatyto atsparumo ugniai nelaikanti konstrukcija, neleidžianti gaisrui išplisti horizontalia kryptimi už patalpos ribų.
      10.43. Priešgaisrinė perdanga - nedegių medžiagų nustatyto atsparumo ugniai statybinė konstrukcija, neleidžianti gaisrui išplisti vertikalia kryptimi.
      10.44. Gaisro stiprumas - gaisro sukelto šiluminio (šilumos srauto) poveikio pastato elementams, įrenginiams ir kt. lygis.
      10.45. Ugnies plitimas - ugnies išplitimas tiek gaisro kilimo patalpoje, tiek statinyje iš patalpos į patalpą.
      10.46. Atsparus gaisrui kabelis - elektros kabelis, kuris gaisro metu standartinio gaisro bandymu nustatytą laiko tarpą gali atlikti numatytas funkcijas (tiekti energiją ar perduoti signalus).
      10.47. Gaisro bandymas - procedūra, kurios paskirtis - matuoti ar įvertinti statybos produkto (medžiagos, konstrukcijos) ar sistemos pokyčius dėl gaisro poveikio.
      10.48. Liepsną sulaikanti medžiaga - medžiaga, kuria padengiamas ar apdorojamas statybos produktas arba medžiaga, siekiant slopinti, smarkiai sumažinti ar uždelsti jo užsiliepsnojimą.
      10.49. Liepsnos plitimas - liepsnos sklidimas.
      10.50. Užsiliepsnojimas - greitas viso degios medžiagos paviršiaus (apvalkalo) užsiliepsnojimas.
      10.51. Įsiliepsnojęs gaisras - visų esančių degių medžiagų užsiliepsnojimas.
      10.52. Dūmų susidarymas - žr. dūmų išskyrimas.
      10.53. Pavojaus analizė - galimų žūčių ar sužeidimų ir (arba) turto netekimo įvertinimas.
      10.54. Šilumos išskyrimas - degančios medžiagos išskiriama šiluma.
      10.55. Uždegimas - degimo sukėlimas.
      10.56. Uždegimo šaltinis - šilumos šaltinis, galintis uždegti degius produktus (pirminė kibirkštis ar liepsna, taip pat uždegimą sukeliantis objektas).
      10.57. Natūralus gaisras - gaisras, kuriam netaikoma standartinė temperatūros ir laiko kreivė.
      10.58. Natūralaus gaisro kreivė - temperatūros kitimas per laikotarpį:
      a) bandomojo gaisro metu nekontroliuojant ventiliacijos;
      b) prognozuojamas pagal skaičiavimo modelį, atsižvelgiant į gaisro apkrovą, ventiliaciją ir kt.
      10.59. Funkcionalumas - statybos produkto savybės, susietos su jo paskirtimi.
      10.60. Funkcionalumo reikalavimas - naudotojo reikalavimas, išreikštas statybos produkto funkcionalumo terminais.
      10.61. Slėgio skirtumo sudarymas - laiptinėse, fojė, išėjimo maršrutų ar kitose pastato patalpose sudaromas oro slėgis, didesnis už gaisro kilmės patalpoje esantį oro slėgį, siekiant išvengti dūmų prasiskverbimo iš gaisro kilmės patalpos.
      10.62. Šilumingumas - energijos kiekis, išskiriamas per laiko vienetą, produktui degant nustatytomis bandymo sąlygomis.
      10.63. Liepsnos plitimo lygis - dujų atveju: greitis, kuriuo liepsna sklinda dujomis; kietų kūnų atveju: liepsnos plitimo kietojo kūno paviršiumi greitis.
      10.64. Reakcija į ugnį - nustatytomis bandymo sąlygomis statybos produktomedžiagos savybių pokytis dėl gaisro poveikio.
      10.65. Stogo dangos - medžiagos, naudojamos dengti stogus, ribojančios atmosferos poveikį statiniui, įskaitant izoliacinius sluoksnius ir garo barjerus, išskyrus stogo pagrindą.
      10.66. Gaisro kilmės patalpa - patalpa, kurioje kilo gaisras.
      10.67. Atskiri statiniai - statiniai, kuriuos skiria tarp jų esanti laisva erdvė (priešingybė - sujungti statiniai).
      10.68. Atskiriamoji funkcija - elemento gebėjimas tam tikrą laiką neleisti plisti gaisrui ir (arba) dūmams dėl liepsnos ar karštų dujų prasiskverbimo (vientisumas, sandarumas) ar užsidegimo (šiluminė izoliacija) už jo.
      10.69. Dūmai - matoma kietų ir (arba) skystų dalelių suspensija dujose, atsirandanti statybos produktams degant ar vykstant pirolizei.
      10.70. Dūmų ir šilumos vėdinimo įranga - sistema, kurios paskirtis - gerinti gaisro išskiriamų degiųjų dujų ir šilumos šalinimą iš statinio. Dūmai ir šiluma šalinami mechanine vėdinimo įranga ir (arba) natūraliąja konvekcija.
      10.71. Dūmų kontrolė - priemonės gaisro metu dūmų ir degimo dujų plitimui pastate kontroliuoti.
      10.72. Dūmų kontrolės durys - durų kompleksas dūmų plitimui gaisro metu mažinti.
      10.73. Dūmų išskyrimas - dūmų ir (arba) dujų išskyrimas iš medžiagos, kaitinant ugnyje ir (arba) uždegimo šaltiniu.
      10.74. Dūmų užtvaros (užuolaidos), stogo (ar lubų) ekranai - vertikalūs poskyrio elementai, viduje pritvirtinti prie stogo (ar lubų), neleidžiantys patekti dūmams ir degimo dujoms.
      10.75. Dūmų angos, stogo angos - pastato sienų ar stogo angos atidaromos rankiniu būdu ar automatiškai ir skirtos gaisro šilumai ir dūmams išleisti.
      10.76. Sprinkleriniai įrenginiai (automatiniai) - sumontuotų statinyje reikiamo diametro vamzdynų sistema, kurioje tam tikrais atstumais įmontuotos sprinklerių galvutės. Vamzdynas yra sujungtas su valdymo čiaupais su aliarmo įrenginiais ir mechaninio vandens tiekimo sistema.
      10.77. Standartinė gaisro trukmė - gaisro trukmė patalpoje pagal standartinę temperatūros ir laiko kreivę be priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos (toliau - PGT) komandos dalyvavimo. Ši trukmė priklauso nuo gaisro apkrovos tankio.
      10.78. Temperatūros ir laiko kreivė - temperatūros kitimo per gaisro laikotarpį kreivė.
      10.79. Standartinė temperatūros ir laiko kreivė - temperatūros per tam tikrą laikotarpį kitimas, matuojamas specifiniu būdu, standartinio atsparumo ugniai bandymo metu pagal ISO 834.
      10.80. Pakabinamosios lubos - lubos, kurios yra pakabinamos ar kitaip įtvirtintos ir skirtos tik tam tikro statinio elemento (pvz.: grindų, lubų ar stogo) gaisro atsparumui didinti.
      10.81. Šiluminis poveikis - šiluminis poveikis statybos produktams gaisro (natūralaus ar eksperimentinio) metu.
      10.82. Vandens purškimo įrenginiai - vamzdynų sistema, skirta kilus gaisrui pilti vandenį ant statinio konstrukcijos elementų ar kitų statinio dalių.
       
      III SKYRIUS. STATINIO ESMINIO REIKALAVIMO "GAISRINĖ SAUGA" PAAIŠKINIMAS
       
      Gaisrinės saugos esminiai reikalavimai
       
      11. Statinio gaisrinės saugos esminiai reikalavimai apibrėžti SPD I priede
      11.1. Statinys turi būti suprojektuotas ir pastatytas taip, kad kilus gaisrui:
      - statinio laikančiosios konstrukcijos tam tikrą laiką išlaikytų apkrovas;
      - būtų ribojamas ugnies bei dūmų plitimas statinyje;
      - būtų ribojamas gaisro plitimas į gretimus statinius;
      - žmonės galėtų saugiai išeiti iš statinio ar būtų galima juos gelbėti kitomis priemonėmis;
      - pradėtų veikti gaisrinės saugos bei gaisro aptikimo, gesinimo sistemos;
      - ugniagesiai gelbėtojai galėtų saugiai dirbti.
      12. Gaisrinės saugos reikalavimai yra susiję su statinių išdėstymu teritorijose, statinio projektiniais sprendiniais, statybos produktų (medžiagų, konstrukcijų, komunikacijų, statinio inžinerinės, tarp jų gaisrinės įrangos) funkcionalumu (naudojimo savybėmis). Tokie reikalavimai paprastai nustatomi atskirai patalpų grupei (gyvenamosioms patalpoms, viešbučiams, salėms, biurams, gamybinėms patalpoms ir pan.), atsižvelgiant kiekvienu atveju į specifinį pavojų ten esantiems žmonėms ir specifinę gaisro riziką.
       
      Gaisrinės saugos strategija
       
      13. Gaisrinės saugos tikslai yra susiję su gaisrinės saugos esminiais reikalavimais (žr. 11 p.).
      14. Svarbi strategijos sudėtinė dalis yra gaisrų prevencija, tačiau šis reglamentas neapima visų su tuo susijusių veiksmų, pavyzdžiui, gaisrinės saugos valdymo.
      15. Gaisro kilimas ir liepsnos plitimas priklauso nuo keleto veiksnių, tarp jų: nuo gaisro pobūdžio ir plitimo intensyvumo (gaisro apkrovos lygio), oro (oksidanto) patekimo, statinio išorinių sienų termoizoliacinių savybių, ugnies bei dūmų kontrolės ir gaisrinės saugos sistemų veiksmingumo. Šiame dokumente nekalbama apie pastatų turinį, išskyrus patalpų vidaus apdailą (sienų ir lubų paviršiai, grindų danga), kurių savybės gali turėti įtakos gaisro kilimui, ugnies ir dūmų plitimui.
      Žmonių saugai užtikrinti numatomos automatinės gaisro aptikimo ir signalizavimo sistemos bei (arba) gaisro gesinimo sistema.
      16. Gaisro plitimas į gretimas patalpas gali būti stabdomas pastato dalį atskiriant ugnies ir dūmų užtvaromis. Tokia pastato dalis toliau vadinama gaisriniu skyriumi. Gaisrinio skyriaus sienos ir perdangos konstruojamos taip, kad nustatytą laiko tarpą sulaikytų ir užkirstų kelią ugniai ir dūmams plisti statinyje. Durys, laiptai, eskalatoriai ir kt. turi atitikti gaisriniam skyriui nustatytą atsparumo ugniai klasę.
      17. Padalijimo į gaisrinius skyrius išankstinis reikalavimas yra susijęs su pastato konstrukcijų laikomąja galia.
      18. Ugnies plitimo į gretimus (atskirus) statinius ribojimas ar prevencija yra kitas svarbus gaisrinės saugos strategijos etapas.
      19. PGT komandų veiksmai yra labai svarbūs statinių gaisrinės saugos strategijoje. Aprašytos nuostatos ir apsaugos nuo gaisro priemonės iš esmės yra glaudžiai susijusios su PGT komandų atliekamais veiksmais gaisro gesinimo metu.
       
      Gaisrinės saugos inžineriniai aspektai
       
      20. Gaisrinės saugos inžinerija - tai inžinerinių principų taikymas, įvertinant reikiamą gaisrinės saugos lygį ir tuo tikslu planuojant, projektuojant bei skaičiuojant reikiamas priemones.
      21. Vertinant statinių gaisrinę saugą, inžineriniai metodai gali būti taikomi:
      a) gaisro kilimo ir plitimo statiniuose priežastims nustatyti, pavyzdžiui:
      - skaičiuojant gaisro plitimą patalpoje;
      - skaičiuojant gaisro plitimą pastato viduje ir išorėje, taip pat už gaisro židinio patalpos;
      - gaisro pasekmių palyginamieji paskaičiavimai panašiuose statiniuose (pastatuose);
      b) gaisro poveikiui įvertinti, pavyzdžiui:
      - šilumos ir gaisro židinių poveikis žmonėms ir statiniams;
      - mechaninis poveikis statinio konstrukcijoms ir (arba) statiniui;
      c) gaisro veikiamų statybos produktų naudojimo savybėms įvertinti, pavyzdžiui:
      - degumo, liepsnos plitimo, šilumos bei dūmų ir toksiškų dujų išskyrimo kiekio nustatymas;
      - gaisro veikiamų konstrukcijų laikančiosios galios bei izoliacinių savybių nustatymas;
      d) gaisrinės saugos įrangos (įtaisų) savybėms įvertinti, pavyzdžiui:
      - gaisro aptikimo ir pranešimo, gaisro gesinimo sistemų, PGT komandų, žmonių reagavimo į aptiktą gaisrą trukmės (laiko) nustatymas;
      - gaisro ir dūmų kontrolės sistemų efektyvumo (įskaitant gesinimo medžiagas) nustatymas;
      - gaisro aptikimo trukmės, atsižvelgiant į gaisrinių signalizatorių tipą ir jų išdėstymą, nustatymas;
      - gaisro gesinimo ir kitokios gaisrinės įrangos tarpusavio sąveikos įvertinimas;
      e) evakavimo ir gelbėjimo priemonėms įvertinti ir joms projektuoti.
      22. Gaisrinėje saugoje taikant inžinerinius metodus būtinos statybos produktų bei gaisrinės įrangos techninės specifikacijos (standartai, techniniai liudijimai) ir suderinti (harmonizuoti) projektavimo normatyviniai techniniai dokumentai (reglamentai, standartai, taisyklės).
       
      IV SKYRIUS. STATINIO ATITIKIMO ESMINIAM REIKALAVIMUI
      “GAISRINĖ SAUGA” PATVIRTINIMAS
       
      Bendrosios nuostatos
       
      23. Šiame skyriuje pateikiami valstybėse, ES narėse, taikomi statinio atitikimo esminį reikalavimą “Gaisrinė sauga” patvirtinimo principai.
      24. Statinys esminius reikalavimus, jei jam jie taikomi, turi tenkinti per visą ekonomiškai pagrįstą naudojimo trukmę.
      25. Atitikimą esminį reikalavimą lemia tarpusavyje susijusios priemonės, taikomos planuojant, projektuojant, statant ir tinkamai naudojant statinius, nustatant statybos produktų savybes ir jų panaudojimą.
      26. Valstybės, ES narės, pačios nusprendžia, kada, kur ir kokių joms reikia imtis priemonių, susijusių su statinių planavimu, projektavimu ir statyba bei šiame procese dalyvaujančių šalių ir asmenų kvalifikacija.
       
      Poveikiai
       
      27. Šiame reglamente statybos produktų naudojimo savybės (funkcionalumas) siejamos su mechaniniu (pvz.: apkrovomis ir jėgomis, atsirandančiomis dėl medžiagų šiluminio plėtimosi, smūgių), šiluminiu, aplinkos sąlygų sukeliamu poveikiu (atmosferos, drėgmės poveikiu) ar jų deriniu.
      Statinio ir statybos produktų šiluminis poveikis vyksta šilumos spinduliavimu, šilumos konvekcija, šilumos perdavimu (laidumu). Šiluminio poveikio lygis per laiko vienetą apibūdina gaisro plitimo etapą. Įvertinant statybos produkto savybes (funkcionalumą) jo naudojimo sąlygomis gaisro plitimas gali būti imituotas skaičiavimais ar bandymais.
      Išskiriami tokie šiluminio poveikio lygiai nuo:
      - mažas uždegimo šaltinis (pvz., degtukas);
      - pavienio degančio daikto (pvz.: degančio baldo, gamyboje sandėliuojamos medžiagos);
      - pilnai išsivysčiusio gaisro (pvz.: natūralaus gaisro, su standartine temperatūros ir laiko kreive).
      28. Šiluminio poveikio įtaka statybos produkto charakteristikoms (savybėms) priklauso nuo poveikio pobūdžio, intensyvumo ir trukmės. Jis gali būti apibūdinamas tokiais dydžiais:
      - liepsnos dydžiu;
      - spinduliavimo lygiu;
      - konvekcija perduodamos šilumos lygiu (degimo produktų temperatūra, judėjimo greitis).
      29. Gaisro aptikimo įtaisų, dūmų kontrolės ir gaisro gesinimo įtaisų suveikimui įvertinti naudojamas pavienio daikto ar daiktų lokalizuotos grupės degimo imitavimas. Poveikis priklauso nuo eksponavimo pobūdžio, intensyvumo ir trukmės, apibūdinamų tokiais dydžiais:
      - šilumos išsiskyrimo kiekiu;
      - liepsnos aukščiu ir išsiskiriančių dūmų kiekiu;
      - gaisro plotu (degančių paviršių plotu);
      - temperatūros lygiu.
      30. Vertinant konstrukcijų atsparumą ugniai, valstybėse, ES narėse, taikoma:
      30.1. Natūralaus gaisro scenarijaus nagrinėjimas (apibrėžiamas žemiau išvardytais parametrais)
      Gaisro sukelto šiluminio poveikio statiniui (pvz.: patalpai, grupei patalpų, statinio daliai) skaičiavimas turi apimti:
      - gaisro apkrovą (tipą, apimtį ir degimo intensyvumą);
      - oro (oksidanto) patekimą į gaisro vietą;
      - patalpos, kurioje kilo gaisras, geometriją ir dydį bei sienų ir perdangų šilumines savybes.
      Atsižvelgiant į konkrečią gaisrinės saugos strategiją ar inžinerinį aspektą, taip pat gali būti nagrinėjama: gaisro gesinimo įrangos įtaka (pvz., sprinklerių), PGT komandos (kurias gali iškviesti sumontuota gaisro aptikimo įranga) veiksmai.
      30.2. Įprastinio gaisro scenarijaus nagrinėjimas
      Esminis reikalavimas nurodo, kad gaisro plitimas būtų ribojamas, o konstrukcijų geba atlikti joms numatytas funkcijas nustatytą laiko tarpą būtų pakankama. Tokie reikalavimai gali būti tenkinami įrodant pakankamą apkrovas laikančių ir (arba) atskiriančių elementų atsparumą ugniai. Tarptautinėje praktikoje priimta naudoti standartinę temperatūros ir laiko kreivę (žr. ISO 834, 1 dalis) kaip išsivysčiusio gaisro modelį, aprašomą lygtimi:
       
      T = 345 log10 (8t+1) + 20,
       
      čia T - bandymo temperatūra krosnyje (0 C);
      t - šiluminio eksponavimo trukmė gaisrinio bandymo metu (min.).
       
      Standartinė temperatūros ir laiko kreivė yra įprastinis modelis, naudojamas vertinant išsivysčiusio gaisro veikiamų statybos produktų elgsenai įvertinti. Ši temperatūros ir laiko kreivė yra supaprastintas temperatūrinio poveikio vaizdavimas.
      Bandomi statybos produktai turi būti eksponuojami pagal standartinę temperatūros laiko kreivę iki 300, 600 ir 820 0C, likusį laiką išlaikant šių temperatūrų lygius.
      Natūralaus gaisro šiluminis poveikis gali būti didesnis ar mažesnis už poveikį pagal standartinę temperatūros ir laiko kreivę. Šiuo atveju (ypač temperatūrai kylant greičiau) naudojama suderinta (harmonizuota) angliavandenių temperatūros ir laiko kreivė, kurios lygtis:
       
      T = 1080 [1-0,325 exp (-0,167t) - 0,675 exp (-2,5t)] + 20,
       
      čia t - laikas (min.).
       
      Bandymas su lėtesniu temperatūros kilimu negu pagal standartinę temperatūros ir laiko kreivę (t.y. rusenimo kreivę) taikomas, kai aplinkybės, panašios į nurodytas, pvz., 47.4(2) papunktyje, tačiau tik tada, kai tikimasi, kad natūraliai įsiliepsnojančio gaisro veikiamų statybos produktų charakteristikos bus gerokai mažesnės negu statybos produktų, veikiamų pagal standartinę temperatūros ir laiko kreivę.
      Rusenimo kreivė aprašoma formule:
       
      T = 154 (t)0,25 + 20,
       
      čia t - laikas (min.).
       
      Bandinių kaitinimo sąlygos nurodomos bandymo aprašuose.
      Ypač stipraus gaisro scenarijui (pvz.: transporto tunelių, atominės elektrinės ir kt.) gali būti nustatomos griežtesnės kreivės.
      30.3. Atsparumo ugniai skaičiavimas
      Skaičiuojant atsparumą ugniai reikia įvertinti statybos produktų gebą išlaikyti apkrovas, vientisumą bei sandarumą, šilumos izoliacines savybes ir kitas joms numatytas funkcijas. Šiuo atveju statybos produktui gaisro perduodamas šilumos kiekis apskaičiuojamas arba nustatomas eksperimentu.
      Kai naudojama standartinė temperatūros ir laiko kreivė (pagal ISO 834 nustatytą temperatūros ir laiko santykį), reikia parinkti tam tikrus konvekcijos ir šilumos spinduliavimo koeficientus, atitinkančius bandymų sąlygas. Kitokiam gaisro poveikiui (pvz., angliavandenių ir rusenančio gaisro) turi būti naudojami atitinkami šilumos perdavimo koeficientai.
      Įvertinti sandarumą kartais yra sudėtinga, nes tam reikia, pavyzdžiui, informacijos apie plyšių susidarymo statinio konstrukcijose priežastis, o tai dažniausiai galima nustatyti tik atliekant jų atsparumo ugniai bandymus.
      Gaisro apkrovos intensyvumas gali būti nustatomas pagal projektavimo sąlygas atskiriems pastatų tipams, remiantis bendrąja poveikio konstrukcijoms nustatymo koncepcija, arba matuojant faktinę gaisro apkrovą.
       
      Esminio reikalavimo atitikimo tikrinimas
       
      31. Yra įvairių būdų, kuriais remiantis galima patikrinti, ar tenkinamas esminis reikalavimas, ar statybos produktas atitinka suderintas (harmonizuotas) charakteristikas, ar jis atitinka esminio reikalavimo nustatytą lygį. Nė vienas iš būdų negali būti kliūtimi naudoti statybos produktus, kurie atitinka valstybės nustatytas technines specifikacijas.
      Esminio reikalavimo išraiška valstybių norminiuose dokumentuose gali būti formuluojama pagal tris atskirus požymius ar jų derinius:
      31.1. klasifikuojant (nustatant) statinių ir statybos produktų naudojimo savybių minimalius reikalavimus skaitmeninėmis reikšmėmis ar bendrosiomis sąvokomis. Kai tai daroma bendrosiomis sąvokomis, nurodomas ryšys tarp reikalavimų statiniams ir statybos produktų naudojimo savybių;
      Pakeitimas 2002 09 25. Žin. 2002, Nr. 96-4233. Įsigaliojo 2002 10 05
       
      31.2. klasifikuojant (nustatant) statybos produktų minimalius rodiklius gaisro sąlygomis; pvz.: atsparumo ugniai, degumo, kitų naudojimo savybių, tarp jų ir gaisrinės saugos priemonių panaudojimą. Šiuo atveju klasifikacija turi būti grindžiama nuorodomis į technines specifikacijas;
      31.3. klasifikuojant kritinius gaisrinių situacijų lygius, kurie gali turėti poveikį žmonėms, esantiems statiniuose ar greta jų. Tam tikslui turi būti vartojama suderinta terminija.
       
      V SKYRIUS. TECHNINĖS SPECIFIKACIJOS IR NURODYMAI EUROPOS
      TECHNINIAM LIUDIJIMUI GAUTI
       
      TECHNINIŲ SPECIFIKACIJŲ KATEGORIJOS
       
      32. Techninės specifikacijos išdėstytos SPD 4 skyriuje. Nurodymai statybos produktų ar jų grupių Europos techniniam liudijimui gauti išdėstyti SPD 11 skyriuje.
      33. Esminis skirtumas tarp A ir B kategorijų techninių specifikacijų nurodytas 9.9 papunktyje.
      Pakeitimas 2002 09 25. Žin. 2002, Nr. 96-4233. Įsigaliojo 2002 10 05
       
      34. Skirstant technines specifikacijas į A ir B kategorijas, neketinama nustatyti skirtingų dokumentų prioritetų, o siekiama atspindėti valdymo įstaigų atsakomybės, diegiant SPD, skirtumus valstybėse, ES narėse, ir Europos standartizavimo ir techninio aprobavimo įstaigose.
      35. Tam, kad dokumentai kokybiškai atitiktų esminį reikalavimą, šiame reglamente pateiktos specifinės sąlygos, kurios turėtų būti įtrauktos į mandatus atitinkamiems Europos standartams bei nurodymams Europos techniniam liudijimui ruošti.
      36. A kategorijos reglamentų bei standartų ir B kategorijos techninių specifikacijų reikalavimai turi būti tarpusavyje suderinti.
      37. B kategorijos techninės specifikacijos ir nurodymai Europos techniniuose liudijimuose turi nustatyti numatomą statybos produktų paskirtį.
       
      NUOSTATOS, TAIKOMOS STATINIAMS AR JŲ DALIMS
       
      38. Bendrosios nuostatos
      38.1. Statinio savybių atitikimo statinio esminį reikalavimą “Gaisrinė sauga” patikrinimas gali apimti:
      1) gaisro eigos (taip pat ir dūmų bei gaisro padarinius) patalpoje, ugnies ir dūmų plitimo statinyje ir ugnies bei dūmų plitimo į gretimus statinius bei į aplinką įvertinimo būdus;
      2) statinio dalių (konstrukcijų, įrenginių) charakteristikų (pvz.: konstrukcijų, dūmų pašalinimo įrenginių, slėgio sudarymo įrenginių, sprinklerių įrenginių, gaisro aptikimo ir signalizacijos įtaisų atsparumo ugniai) įvertinimo būdus;
      3) gaisro, žmonių, gaisrinės saugos priemonių ir priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos komandų sąveikos įvertinimo būdus.
      38.2. Esminio reikalavimo lygiai gali būti skirstomi pagal: statinių tipą ir paskirtį, statinių išdėstymą, avarinių įrenginių buvimą.
      39. Konstrukcijos geba išlaikyti apkrovas
      39.1. Statinio konstrukcijų mechaninis patvarumas ir stabilumas gaisro metu turi:
      - sudaryti žmonėms saugias sąlygas tą laiko tarpą, per kurį jie priversti būti degančiame statinyje (pastate);
      - padidinti ugniagesių gelbėtojų saugumą;
      - nustatytą laiką apsaugoti pastatą nuo sugriuvimo;
      - garantuoti, kad gaisrinės saugos įranga ir kiti gaisrinei saugai skirti statybos produktai nustatytą laiką galėtų atlikti savo funkcijas.
      Reikiamo patvarumo ir stabilumo laikotarpis išreiškiamas įprastiniais konstrukcijos atsparumo ugniai rodikliais ir priklauso nuo juos reglamentuojančių institucijų keliamų tikslų:
      - nenustatyti konkrečių atsparumo ugniai reikalavimų pastatams su ribotu gaisro apkrovos atsiradimu arba ten, kur konstrukcijų suirimas yra priimtinas;
      - atsparumą ugniai nustatyti tik tą laiko tarpą, kurio reikia tam, kad atvyktų PGT komandos ir būtų evakuoti žmonės;
      - nustatyti tokį laikančiųjų konstrukcijų atsparumą ugniai, kuris, be jokio PGT komandų įsikišimo, užtikrintų jų patvarumą ir pastovumą tol, kol pastate ar tam tikroje jo dalyje visiškai sudega degios medžiagos.
      Statinių mechaninį patvarumą ir pastovumą turi užtikrinti pakankamas konstrukcijų atsparumas ugniai. Laikančiųjų konstrukcijų atsparumas ugniai laikomas patenkinamu, jei tam tikrų jos elementų atsparumas ugniai atitinka nustatytą ir yra vienodas, o mazgai nemažina laikančiųjų konstrukcijų atsparumo ugniai.
      Atkreiptinas dėmesys į netiesioginį gaisro poveikį, kurį sukelia šiluminio plėtimosi pasekmės: konstrukcijos elementų deformacijos ir (arba) suirimas.
      39.2. Nagrinėjamos statinių dalys:
      a) laikančiosios konstrukcijos su gaisro izoliavimo funkcija ir be jos:
      - sienos (vidinės, išorinės);
      - perdangų ir denginių elementai;
      - kolonos, sijos ir santvaros;
      - laiptinių elementai;
      b) dalys, kurios didina atsparumą ugniai:
      pasyvios:
      - pakabinamosios lubos, lubų membrana;
      - vertikalios priešgaisrinės pertvaros;
      - ugniai atspari apdaila ir danga;
      - vandens pripildytos konstrukcijos;
      aktyvios:
      - vandens purškimo įrenginiai (drenčeriniai) konstrukcijoms aušinti.
      40. Gaisro kilimo ir ugnies bei dūmų plitimo ribojimas statiniuose
      40.1.Gaisro kilimo ir ugnies bei dūmų plitimo ribojimo statiniuose tikslai yra:
      - sulėtinti gaisro įsiliepsnojimo greitį ir ugnies bei dūmų plitimą statiniuose, kad žmonės, esantys arčiau ir (arba) toliau nuo gaisro židinio, turėtų pakankamai laiko evakuotis;
      - sudaryti galimybes ugniagesiams gelbėtojams (PGT komandai) kontroliuoti gaisrą, kad jis nesiplėstų.
      Išvardytus tikslus galima pasiekti šiais būdais:
      1) neleidžiant kilti gaisrui;
      2) ribojant ugnies bei dūmų susidarymą ir plitimą gaisro židinio patalpoje;
      3) ribojant ugnies ir dūmų plitimą už gaisro židinio patalpos ribų.
      40.2. Pradinio užsidegimo prevencija
      40.2.1. Pradinio užsidegimo prevencija priklauso nuo viso komplekso panaudotų priešgaisrinių priemonių: instrukcijų įrenginių ir įtaisų naudotojams ir reikalavimų prietaisų ir įrenginių bei statinių naudojimo savybėms laikymosi.
      40.2.2. Nagrinėjami statiniai ar jų dalys (žemiau aprašomos nuostatos, vyraujančios valstybėse, ES narėse):
      a) elektros instaliacija turi būti projektuojama ir įrengiama taip, kad:
      - nesukeltų gaisro;
      - aktyviai neskatintų gaisro;
      - ribotų gaisro plitimą;
      - kilus gaisrui, būtų galima imtis veiksmingų gaisro gesinimo priemonių ir atlikti gelbėjimo darbus;
      b) šildymo įrenginiai ir jų dalys turi būti projektuojami ir montuojami taip, kad:
      - jie nesukeltų gaisro;
      - aktyviai neskatintų gaisro;
      - ribotų gaisro plitimą;
      - ribotų gaisro pavojų gretimiems elementams (grindims, sienoms) ar įrangai (baldams);
      - didelių komponentų ir veikiančių prietaisų paviršiai neįkaistų iki neleistinų ribų;
      - kilus gaisrui, būtų galima imtis veiksmingų gaisro gesinimo priemonių ir atlikti gelbėjimo darbus;
      c) dujiniai įrenginiai, kurių projektavimo ir montavimo klausimai išdėstyti Tarybos direktyvoje 90/396/EEC dėl valstybių narių įstatymų, taikomų degiųjų dujų deginimo prietaisams, suvienodinimo;
      d) žaibosaugos įrenginiai, kurių tikslas yra apsaugoti statinius ir juose esančius žmones nuo žaibo ar kitokių atmosferos elektros iškrovų. Žaibosaugos įrenginiai turi:
      - sudaryti tolygų žaibosaugos įrenginių tinklą, per kurį atmosferos elektros krūviai galėtų saugiai patekti į žaibosaugos sistemą, nepadarydami žalos statiniams;
      - sudaryti vieną ar daugiau mažos varžos kelių, kuriais atmosferos elektros krūvis būtų nuvedamas į žemę be rizikos statiniams ar kitiems statinių įrenginiams;
      - sudaryti tokį žaibosaugos įrengimų tinklą, kad atmosferos elektros krūvis nutekėtų į žemę, nedidindamas instaliacijos elektrinio potencialo;
      - sudaryti atitinkamas jungtis su įžemintomis metalinėmis statinio dalimis;
      - jei reikia, sekti ir (arba) registruoti atskirų žaibo iškrovų skaičių ir (arba) stiprumą.
      Poveikis: projektinė atmosferos elektros iškrova.
      Naudojimo savybės: gebėjimas apsaugoti statinius nuo žaibo ir saugiai nuvesti bet kurią elektros srovę į žemę;
      e) degiųjų dujų aptikimo įtaisai, kurie skirti aptikti degiąsias dujas tol, kol aplinkoje susidarys užsidegimo ar sprogimo koncentracija, sužadinti visas reikiamas saugos priemones (tokias kaip vėdinimo įjungimas ar dujų srauto blokavimas). Tam tikslui reikia:
      - saugomame plote įrengti tinkamus signalizatorius (analizatorius), kad būtų galima pakankamai greitai aptikti degiąsias dujas;
      - įrengti patikimas ryšio tarp signalizatorių (analizatorių) ir centrinio pulto priemones;
      - aprūpinti centrinį pultą priemonėmis, paaiškinančiomis signalizatorių signalus, nustatančiomis vietą, iš kurios ateina kuris nors įspėjimas, atkreipiančiomis dėmesį į gaisro ar sutrikimų įspėjimus ir atliekančiomis kitus reikalingus veiksmus;
      - kad statiniai, kuriuose sumontuoti įtaisai, būtų atsparūs išoriniams poveikiams ir įtaisai galėtų atlikti savo funkcijas nustatytą darbo laiką;
      f) sprogimo (gaisro) slopinimo įrenginiai, kurių paskirtis yra neleisti susidaryti per dideliam slėgiui (sprogimo slėgiui), atsirandančiam uždarame tūryje dėl dujų ar dulkių užsidegimo. Tam reikia nedelsiant nustatyti slėgio padidėjimą ir išpurkšti tolygiai paskirstytą gesinimo medžiagą į saugomą uždarą tūrį per kuo trumpesnį laiką.
      Poveikis: aplinkos parametrai, nustatytos bandymo sąlygos.
      Naudojimo savybės: gebėjimas susižadinti pagal projekto parametrus ir išpurkšti bei sudaryti apskaičiuotą gesinimo priemonės koncentraciją uždarame tūryje per nustatytą laiką;
      g) vėdinimo sistemos, kurios turi būti suprojektuotos ir sumontuotos taip, kad per jas būtų išvengta ugnies ir dūmų plitimo iš patalpos, kurioje kilo gaisras, į kitas patalpas.
      Situacijos, kai turi būti naudojami atsparūs ugniai ortakiai ir (arba) ugnies vožtuvai:
      1 situacija. Kiekvienoje patalpoje turi būti įrengti atskiri tiekimo ir oro šalinimo ortakiai be angų kitose patalpose, per kuriuos jie praeina.
      Galimas sprendinys: vengiant gaisro plitimo, naudoti atsparius ugniai ortakius.
      2 situacija. Skirtingiems gaisriniams skyriams turi būti įrengtas bendras ortakis.
      Galimi trys sprendiniai:
      - ortakiai gali būti neatsparūs ugniai. Ją sulaikantys vožtuvai montuojami kiekviename ortakio susikirtime su ugniai atsparia siena (perdanga). Kai ugnies vožtuvai montuojami atokiai nuo atsparių ugniai sienų (perdangų), ortakis tarp ugnies vožtuvo ir sienų (perdangų) turi būti atsparus ugniai;
      - ortakiai turi būti atsparūs ugniai. Prie kiekvienos angos montuojamas ugnį sulaikantis vožtuvas. Taip pat galima naudoti neatsparius ugniai ortakius, įrengiant juos ugniai atspariose šachtose. Tokiu atveju ugnies vožtuvai turi būti sumontuoti prie kiekvienos šachtos angos;
      - ortakiai turi būti atsparūs ugniai. Oro tiekimo arba šalinimo ventiliatoriai visada turi būti parengti darbui. Tam, kad ugnis nepatektų į tiekiamuosius ortakius ir neplistų per vėdinimo ortakius, būtina sudaryti reikiamą oro srautą ar slėgį.
      3 situacija. Oro tiekimas vyksta per angas su ugnies vožtuvais.
      40.3. Ugnies ir dūmų atsiradimo ir plitimo ribojimas gaisriniame skyriuje
      40.3.1. Valstybėse, ES narėse, norminių dokumentų reikalavimais siekiama riboti greitą statybos produktų degimą pradinėje gaisro stadijoje ir statybos produktų įsiliepsnojimą gaisriniame skyriuje. Taigi tinkami statybos produktai gaisro metu turi turėti tam tikras savybes.
      Tokios savybės yra vertinamos pagal gautus šiluminio poveikio rezultatus. Pradedama nuo mažos liepsnos (pvz., degtuko) poveikio iki šiluminio poveikio pradiniame gaisro (dega pavieniai daiktai, pvz., baldai) ir jau išsivysčiusio gaisro etapuose.
      Pradiniame gaisro etape, kol gaisriniame skyriuje nesusidarė kritiškos sąlygos žmonėms, iš jos dar galima evakuotis. Kritiškos padėties susidarymo laikotarpį mažina ugnies paveiktų paviršių, ugnies ir dūmų nepalanki įtaka (blogas matomumas, nuodingumas).
      Tolesnis gaisro įsiliepsnojimas didina statinio konstrukcijų šiluminį poveikį. Nedidelėje patalpoje įsiliepsnojęs lokalus gaisras gali paveikti gretimus statinio elementus iki įkaitimo sąlygų.
      Norint anksti aptikti gaisrą ir imtis jo likvidavimo priemonių, reikia statinyje įrengti žemiau nurodytas gaisro pavojaus signalizacijos, įspėjimo, gaisro slopinimo bei gesinimo sistemas:
      1) Pirminiai gaisro gesinimo įrenginiai
      Pirminiai gaisro gesinimo įrenginiai yra statiniuose sumontuoti gaisriniai čiaupai (gaisrinės žarnos su švirkštais, kurie sudaro žmonėms galimybę kontroliuoti ir iš arti gesinti kilusį gaisrą).
      Poveikis: aplinkos vidaus ir išorės parametrai; jėga, reikalinga žarnai ištraukti; vandens slėgis.
      Naudojimo savybės: gebėjimas tiekti projektinį vandens debitą (l/s) su projektiniu slėgiu per gaisrinės žarnos ilgį su pakankamo ilgio vandens čiurkšle, leidžiančia žmonėms nedelsiant pradėti pirminį gesinimą.
      2) Gaisro gesinimo sprinkleriniai įrenginiai
      Įrenginių paskirtis yra užtikrinti pradinę reakciją į gaisrą ir išpilti tam tikrą vandens kiekį (litrų) į ploto vienetą per tam tikrą laiką (min.). Sistema taip pat gali atlikti įvairias avarines funkcijas: įspėti gyventojus ir iškviesti PGT komandas.
      Poveikis: vidaus aplinkos parametrai (pvz., temperatūra ir santykinė drėgmė); imituotas ugnies eksponavimas (pvz., karštas oras ar karštas skystis), siekiant įvertinti reakcijos lygį; mechaninis smūgis į skirstomąjį vamzdyną ir kt.
      Naudojimo savybės: gebėjimas automatiškai suveikti ir išpilti tolygiai paskirstytą nustatytą vandens kiekį į nustatytą plotą per tam tikrą laiką.
      Rodikliai: valstybėse, ES narėse, naudojama dimensija - l/m2×min.; maksimalus veikimo plotas; sprinklerinių purkštukų, veikiančių vienu metu, skaičius; įrenginio reagavimo į gaisrą laikas.
      3) Vandens purškimo (drenčeriniai) įrenginiai
      Vandens purškimo sistemos paskirtis:
      - užtikrinti pradinį reagavimą į gaisrą, išpurškiant iš anksto numatytame plote tam tikrą kiekį vandens siekiant kontroliuoti ir (arba) užgesinti gaisrą;
      - aušinti įrenginį, kuris, veikiamas temperatūros (paprastai šiluminio spinduliavimo, bet ne tik), gali apsunkinti situaciją sprogimu, griuvimu, degalų ištekėjimu ar kitaip;
      - sudaryti vandens užtvarą, blokuojančią gaisro plitimą.
      4) Gesinimo putomis įrenginiai
      Stacionarūs gesinimo putomis įrenginiai - tai rankinės ar automatinės sistemos, sumontuotos gesinti degiuosius skysčius ir ne tik juos.
      Išpurkštos gesinimo putos (putų koncentrato ir vandens tirpalas) izoliuoja gaisro paviršiuje esančius garus nuo atmosferos deguonies (oksidanto). Antrinė jų funkcija - degančių medžiagų ataušinimas.
      Nors tokios sistemos gali veikti automatiškai, daugelis jų valdomos rankiniu būdu.
      Poveikis: vidaus aplinkos parametrai.
      Naudojimo savybės: galimybė rankiniu būdu ar automatiškai sužadinti ir išleisti apskaičiuotą aeruotų ar neaeruotų putų ir vandens tirpalo kiekį nustatytu tankiu (kg/m3) virš nurodyto ploto per tam tikrą laiką.
      Rodikliai: putų purškimo intensyvumas ir paviršiaus padengimo laikas.
      5) Gesinimo anglies dioksidu įrenginiai
      Stacionarių CO2 įrenginių paskirtis yra sumažinti deguonies kiekį gaisro vietoje, išstumti (atskiesti) jį CO2 dujomis ir tokiu būdu užgesinti gaisrą; tuo pat metu ar anksčiau sukelti aliarmą, kad būtų galima imtis neatidėliotinų veiksmų: evakuoti personalą, iškviesti PGT komandas ir kt.
      Tai pasiekiama pripildant patalpą CO2 dujų iki nustatytos koncentracijos ar naudojant jas tik lokaliai (projektinė koncentracija pasiekiama tik artimiausioje gaisro aplinkoje).
      Poveikis: vidaus aplinkos parametrai.
      Naudojimo savybės: galimybė rankiniu būdu ar automatiškai sužadinti ir išleisti gesinimo medžiagą, tolygiai paskirstant ją patalpos erdvėje, išlaikyti nustatytą koncentraciją (procentais) nustatytą laiką.
      Rodikliai: CO2 koncentracija patalpoje ir patalpos pripildymo trukmė (išleidimo greitis).
      Pastaba. CO2 projektinė koncentracija sumažina deguonies koncentraciją žemiau lygio, reikiamo žmogaus gyvybei palaikyti, todėl iš patalpos, į kurią turės būti leidžiamos CO2 dujos, būtina evakuoti žmones. Naudojant lokalias sistemas, kai sudaromos specialios sąlygos ir griežtai laikomasi specialių saugos priemonių (personalo mokymas ir kt.), visiška žmonių evakuacija gali būti nereikalinga.
      6) Halogeniniai (ar panašaus tipo) gesinimo įrenginiai
      Stacionari gaisro gesinimo sistema, kuri išleidžia apskaičiuotą dujinio halogeno ar kitos, duodančios panašų efektą, gesinimo priemonės kiekį, kurio pakanka degios medžiagos (degalų) ir deguonies reakcijai užslopinti ir tokiu būdu užgesinti gaisrą; kartu (ar anksčiau) sukelia aliarmą, kad būtų galima imtis reikiamų veiksmų: evakuoti personalą, iškviesti PGT komandas ir kt.
      Sistema naudojama visai patalpai pripildyti iki reikiamos halogeno dujų koncentracijos arba lokaliai (pasiekiant reikiamą koncentraciją tik gaisro aplinkoje).
      Poveikis: aplinkos vidaus parametrai.
      Naudojimo savybės: galimybė rankiniu būdu ar automatiškai sužadinti ir leisti gesinimo medžiagą, tolygiai paskleidžiant patalpoje ar virš nurodyto ploto, norint sudaryti ir išlaikyti projektinę koncentraciją (procentais) nustatytą laiką.
      Rodikliai: halogeno koncentracija ir patalpos pripildymo laikas.
      7) Milteliniai gesinimo įrenginiai
      Stacionarios miltelinio gesinimo sistemos miltelius ant liepsnos išpurškia pradinėje gaisro stadijoje.
      Milteliai, laikomi balionuose, purškiami suslėgtuoju oru per kūginį purkštuką. Jie gali būti tiekiami iš baliono į kūginį purkštuką standžiu ar lanksčiu vamzdynu (žarnos rite), arba kūginis purkštukas gali būti tiesiogiai sujungtas su balionu. Sistema gali būti valdoma rankiniu būdu ar automatiškai.
      Poveikis: vidaus aplinkos parametrai.
      Naudojimo savybės: galimybė rankiniu būdu ar automatiškai sužadinti ir purkšti apskaičiuotą gesinimo medžiagos kiekį (kg/m3) ant nurodyto ploto(m2).
      8) Rankiniai gaisrinės signalizacijos įrenginiai
      Rankinis gaisrinės signalizacijos įrenginys statiniuose sudaro galimybę žmonėms įjungti gaisro aliarmo signalą ir perduoti jį į centrinį pultą, pradėti įvairius veiksmus: evakuoti žmones, iškviesti PGT komandas, paleisti gaisro gesinimo sistemą.
      Poveikis: aplinkos parametrai, atsižvelgiant į naudojimo paskirtį (naudojimas viduje ar lauke).
      Naudojimo savybės: galimybė rankiniu būdu sužadinti ir prireikus perduoti signalą į centrinį signalizacijos ir valdymo pultą.
      9) Automatiniai gaisro aptikimo ir signalizacijos įrenginiai
      Automatiniai gaisro aptikimo ir signalizacijos įrenginiai leidžia aptikti gaisro kilimo vietą kiek įmanoma anksčiau ir perduoti signalą į kontrolės ir indikacijos mazgą, kad būtų galima imtis reikiamų veiksmų: evakuoti žmones, iškviesti PGT komandas, automatiškai leisti gesinimo medžiagą. Aliarmo indikacija įgalina duoti pavojaus signalą.
      Įrenginys leidžia aptikti įvairius gaisro metu atsirandančius reiškinius: šilumą, dujas, dūmus, liepsną ir pasiųsti signalą, kuris suprantamas valdymo centrui (centralei).
      Aptikimo dalis.
      Poveikis: aplinkos parametrai; nurodytas bandomasis gaisras (pavienio degančio daikto).
      Naudojimo savybės: galimybė automatiškai aptikti dūmus, liepsną ir (arba) šilumą (susiejant konkrečiais projektinio gaisro dydžiais ar jo imitacija) bei perduoti signalą į indikacijos ir valdymo centrą (centralę).
      Aliarmo dalis.
      Poveikis: aplinkos parametrai.
      Naudojimo savybės: galimybė automatiškai ar rankiniu būdu sužadinti ir duoti garsinį ir (arba) šviesos pavojaus signalą.
      10) Dūmų ir šilumos šalinimo įranga
      Rankinio ar automatinio valdymo įrangos kartu su dūmų užtvaromis paskirtis yra šalinti gaisro dūmus ir šilumą iš statinių, naudojant natūralųjį ir mechaninį vėdinimą arba jų derinį (tol, kol jie nėra toje pačioje uždūmintoje patalpoje), kad būtų apribotas horizontalus dūmų sklidimas ir sudaryta bedūmė erdvė po pakilusių dūmų sluoksniu.
      Įranga gali turėti papildomą paskirtį:
      - apsaugoti nuo dūmų evakuacijos ir priėjimo kelius;
      - greitinti gaisro gesinimo operacijas, kai sudaromas neuždūmintas sluoksnis;
      - sulėtinti, neleisti plisti liepsnai ar įsiliepsnoti gaisrui;
      - mažinti dūmų ir šilumos karščio sukeliamą žalą;
      - mažinti įtempimus, kurie veikia statinio konstrukcijas, kilus gaisrui.
      40.4. Ugnies ir dūmų plitimo už gaisro patalpos ribojimas
      40.4.1. Ugnies ir dūmų plitimą galima riboti vienu iš nurodytų būdų:
      - įrengiant gaisrą atskiriančius konstrukcinius elementus (sienas, perdangas ir kt.), atsparius šiluminiam poveikiui;
      - uždarant gaisrą atskiriančių konstrukcinių elementų angas;
      - tinkamai projektuojant fasadus, stogus, neleidžiančius ugniai plisti į gretimas to paties statinio dalis;
      - ugnies slopinimo ir gesinimo įrenginiais;
      - pašalinant karštas dujas ir dūmus natūraliomis ar mechaninėmis priemonėmis;
      - įrengiant dūmų užtvaras (pvz., užuolaidas, liukus);
      - įrengiant ugniai atsparius ortakius ir (arba) ugnies vožtuvus;
      - sudarant oro slėgio skirtumus tarp atskirų statinio zonų ir kontroliuojant dūmų judėjimą tarp jų.
      Pastaba. Evakuacijos keliuose neturi susidaryti kritinės, pavojingos žmonių gyvybei sąlygos. Šilumos ir dūmų (ribotas matymas ir nuodingosios dujos) sklidimas už gaisro patalpos gali sutrumpinti laiką, per kurį bus pasiektos kritinės sąlygos.
      Praktiniais sumetimais dūmų atskyrimo ribos dažnai (nors ne visada) sutampa su suskaidymo į gaisrinius skyrius ribomis, tada abi funkcijas galima įvykdyti naudojant tuos pačius atskiriamuosius elementus.
      Paprastai atsparūs ugniai atskiriamieji elementai yra be angų ar plyšių, todėl sudaro pakankamas užtvaras dūmams sklisti. Jiems neturi būti keliami konkretūs reikalavimai.
      Kitiems atskiriamiesiems elementams, pvz., durims, vamzdynų vožtuvams ir angų, per kurias nutiesti elektros kabeliai, užtvaroms, gali prireikti suformuluoti jų savybių išsamius reikalavimus, dėl kurių jie galėtų atlikti dūmų užtvarų funkciją.
      Specialiai nagrinėtinas dūmų plitimo ortakiais, aptarnavimo (apžiūros) kanalais, šachtomis bei jų priežiūros angomis keliamas pavojus.
      40.4.2. Nagrinėjamos statinių dalys:
      a) eksponuojami (poveikio) paviršiai:
      - išorės sienos (fasadai);
      b) dalys (su gaisro atskyrimo funkcijomis):
      - sienos (vidinės),
      - perdangos,
      - stogai,
      - pertvaros ir nelaikančios apkrovų išorinės sienos,
      - lubų membranos,
      - konvejerių ir kanalinių transportavimo sistemų dangčiai (užsklandos),
      - pakeltos grindys,
      - konstrukcijų sandūros,
      - aptarnavimo (apžiūros) kanalai ir šachtos (žr. 47.5 p.).
      Vertinant išorines sienas, reikia atsižvelgti į tai, kad ugnis iš vienos patalpos į kitą gali persimesti:
      - sugedus ugnies atskyrimo elementams tarp gaisrinių skyrių;
      - sugedus sandūroms tarp sienų ir perdangų bei fasado;
      - išplitus ugniai per fasado angas (langus, balkonus, lodžijas);
      - išplitus ugniai per fasado išorinį paviršių.
      Naudojimo savybių vertinimo kriterijai: reakcijos į gaisrą rodikliai; statinio vidaus ir išorės elementų atsparumas ugniai;
      c) konstrukcijos, didinančios atsparumą ugniai:
      - pakabinamosios lubos.
      Pakabinamosios lubos gali būti laikomos didinančiomis aukščiau esančių elementų (pvz., perdangų ar stogo) atsparumą ugniai tik tada, kai, skirtingai nuo lubų membranos (žr.47.5.3 p.), jos pačios yra atsparios ugniai.
      Šiuo atveju reikėtų atsižvelgti į apšvietimo, vėdinimo ir eksploatacinių angų, aptarnavimo įrangos, perdangų ar stogo degių medžiagų daromą įtaką konstrukcijų atsparumui ugniai (žr. 47.4(1) p.);
      d) instaliacija:
      - vėdinimo sistemos (ortakiai ir užtvaros) (žr. 40.2.2(g) p.);
      - automatiniai gaisro aptikimo ir aliarmo įrenginiai (žr. 40.3.1(9) p.);
      - dūmų ir šilumos šalinimo bei vėdinimo įranga (žr. 40.3.1 (10) p.);
      - slėgio sudarymo įrenginiai.
      Slėgio sudarymo įtaisai neleidžia patekti dūmams į evakuacijos kelius ir kitus plotus, palaikydami juose aukštesnį oro slėgį negu gretimose statinio dalyse. Tokios neuždūminamos zonos leidžia:
      - žmones saugiai evakuoti iš pastato;
      - pastate saugiai judėti ugniagesiams gelbėtojams.
      Poveikis: vidaus ir išorės aplinkos parametrai.
      Naudojimo savybės: galimybė sužadinti ir sudaryti projektinį slėgio perteklių patalpoje ar projektinį oro srautą per sienų, lubų angas tam tikrose patalpose. Įtaisas privalo veikti sutrikus pagrindiniam elektros energijos tiekimui.
      41. Gaisro plitimo į gretimus statinius ribojimas
      41.1. Gaisro plitimą į gretimus statinius būtina riboti tam, kad būtų:
      - užtikrinta gretimuose statiniuose esančių žmonių sauga;
      - išvengta užsidegimo ir jo padarinių gyvybiškai svarbiuose statiniuose (pvz.: ligoninėse, ryšių paslaugų objektuose, materialinių atsargų sandėliuose) ir dideliu mastu nesunaikinti pastatai bei juose esanti įranga;
      - sudaryta galimybė ugniagesiams kontroliuoti gaisrą (didelio gaisro sukeltas karštis gali neleisti veikti ugniagesiams gelbėtojams).
      Nagrinėjamos dvi situacijos:
      - gaisro plitimas tarp visai atskirų statinių, pavyzdžiui, pastatuose, esančiuose skirtingose gatvės pusėse;
      -gaisro plitimas iš statinio į statinį, kurie yra sujungti, tačiau tarp jų yra ugniasienė.
      Gaisro plitimą į gretimus statinius galima sumažinti ribojant šilumos spinduliavimą:
      - nustatant saugų atstumą tarp statinių;
      - ribojant neapsaugotų plotų (pvz., langų angų) matmenis;
      - nustatant fasado medžiagų atsparumą ugniai;
      - nustatant fasado įstiklintų ar neįstiklintų dalių atsparumą ugniai;
      - numatant aktyvių saugos priemonių patalpose, tokių kaip vandens purškimo sistemos, įrengimą ir pan.;
      - kontroliuojant užsidegimą ir ugnies plitimą per išorinį stogo konstrukcijos paviršių, taip pat ir per stoglangius;
      - kontroliuojant ugnies išsiveržimą iš statinio;
      - kontroliuojant stogo dangos paviršiaus užsidegimą nuo ugnies apačioje;
      - numatant stogo ar jo dalies konstrukcijai, kuri gali būti veikiama įsiliepsnojusios ugnies iš apačios, ugnies atskyrimo funkciją;
      - naudojant ugniasienes, kurių savybėms gali būti keliami ne tik atsparumo ugniai, bet ir kiti reikalavimai (pvz., atsparumas smūgiams).
      41.2. Nagrinėjamos pastatų dalys:
      1) ugnį atskiriančios dalys:
      - ugniasienės,
      - išorinės sienos ir fasadai (žr. 40.4.2(b) p.),
      - stogo konstrukcijos, dangos, įskaitant stoglangius;
      2) automatiniai vandens purškimo įrenginiai (žr.39.2(b) p.).
      42. Žmonių evakuacija
      42.1. Būtina pasirūpinti pastatuose esančių žmonių evakavimu ir, jei reikia, PGT komandų patekimu į pastatus.
      Kilus gaisrui, saugus žmonių evakavimas gali būti užtikrinamas tokiomis priemonėmis:
      - įrengiant evakuacijos kelius ir juos tinkamai išdėstant;
      - atskiriant evakuacijos kelius nuo aplinkos ugnies ir dūmų atskyrimo priemonėmis;
      - dūmų kontroliavimo priemonėmis;
      - ribojant degių sienų, lubų apmušalų (apdailos) bei grindų dangų panaudojimą siekiant apriboti ugnies ir dūmų susidarymą evakuacijos keliuose.
      Be 39 ir 40 punktuose pateiktų priemonių taikymo, atsižvelgiant į statinių tipą, juose esančius žmones ir statinių paskirtį, papildomai gali būti nagrinėjamos tokios priemonės:
      - gaisro aptikimo ir signalizacijos įranga, įskaitant žmonių įspėjimo apie gaisrą įrenginius;
      - evakuacijos kelių ir išėjimų projektavimas bei išdėstymas ir jų skaičius, atsižvelgiant į evakuojamų žmonių skaičių ir jų mobilumą;
      - priemonės evakuacijos keliuose, kurios apima: avarinį apšvietimą, avarinius išėjimo ženklus, gaisrinės saugos įrenginius aptarnaujančią avarinio elektros energijos tiekimo įrangą, apsauginius įtaisus duryse (panikos strypus ir kt.), avarines nukreipiamąsias sistemas;
      - slėgio sudarymo įrangos ir kitokių dūmų kontrolės sistemų įrengimas;
      - saugių gelbėjimosi vietų statinyje ir už jo ribų įrengimas;
      - įėjimų gelbėjimo komandoms įrengimas: įėjimai į statinius, privažiuojamieji keliai avariniams ir gaisriniams automobiliams, liftai ugniagesiams gelbėtojams;
      - avarinės ryšių sistemos pastatuose įrengimas;
      - avarinio aliarmo, įspėjimo apie gaisrą įrenginių įrengimas;
      - avarinio ryšio įrenginių (taip pat ugniagesiams) įrengimas;
      - avarinių įrenginių gyventojams ar ugniagesiams pirminiam gaisro gesinimui pradžioje įrengimas;
      - gaisrinių čiaupų įrengimas.
      42.2. Nagrinėjamos statinio dalys:
      a) eksponuojami paviršiai:
      - sienos, lubos,
      - perdangos,
      - elektros kabelių gaisrinės saugos sistemos (įskaitant atsparius ugniai kabelius);
      b) statinio dalys su ugnies atskyrimo funkcijomis:
      - sienos ir pertvaros,
      - perdangos (įskaitant pakabinamąsias lubas);
      c) instaliacija:
      1) rankinė gaisrinės signalizacijos įranga (žr. 40.3.1(8) p.);
      2) automatinė gaisro aptikimo ir signalizacijos įranga (žr. 40.3.1(9) p.);
      3) dūmų ir šilumos šalinimo įranga (žr. 40.3.1(10)p.);
      4) slėgio sudarymo įranga (žr. 40.4.2 (d) p.);
      5) degiųjų dujų aptikimo įranga (žr. 40.2.2 (e) p.);
      6) gaisro aliarmo įranga.
      Įspėjimo apie gaisrą sistema statiniuose įrengiama tam, kad būtų galima įjungti garsinius ir (arba) vaizdinius (šviesos) signalus, įspėjančius žmones apie avarinę situaciją ir būtinumą evakuotis.
      Poveikis: aplinkos parametrai.
      Naudojimo savybės: sudaryti žmonėms galimybę rankiniu būdu ar automatiškai sužadinti vaizdinius (šviesos) ar garsinius signalus. Jei nutrūktų pagrindinis elektros energijos tiekimas, įranga privalo atlikti savo funkcijas projekte numatytą laiką (val.). Avarinis elektros energijos tiekimas;
      7) ugniagesių gelbėtojų iškvietimo įranga
      Įrengiama tam, kad automatiškai perduotų gaisro aliarmo signalą PGT komandoms;
      8) avarinio apšvietimo įranga
      Įrengiama tam, kad sutrikus nuolatiniam energijos tiekimui nedelsiant automatiškai ir reikiamu laiku nustatytame plote įsižiebtų apšvietimas. Įrenginių paskirtis:
      - saugiai ir efektyviai vykdyti evakavimo priemones;
      - saugiai nutraukti veiklą itin pavojingose darbo vietose (įrenginiuose);
      - veiksmingai atlikti avarijos (gaisro) likvidavimo veiksmus įvairiose statinio vietose.
      Poveikis: aplinkos parametrai.
      Naudojimo savybės: galimybė tinkamai apšviesti nustatytas statinio vietas, sutrikus pagrindiniam elektros energijos tiekimui, tam, kad būtų galima saugiai evakuoti žmones ir vykdyti kitus darbus;
      9) avarinio išėjimo ženklai
      Avarinio išėjimo ženklai įrengiami statiniuose tam, kad nurodytų žmonėms avarinių išėjimų išdėstymą ir įrengtus kelius, vedančius iš kiekvieno statinio taško išėjimų link (pvz., pažymint kryptį, įskaitant ženklus “neturi būti naudojama kilus gaisrui”).
      Poveikis: aplinkos parametrai; smūgiai.
      Naudojimo savybės: atsparumas smūgiams; suteikti žmonėms aiškias, lengvai pastebimas ir matomas evakuacijos kelių ir išėjimų nuorodas;
      10) pirminio gaisro gesinimo gaisriniai čiaupai (žr. 40.3.1(1) p.);
      11) avarinio elektros energijos tiekimo įrenginys gaisrinės saugos įrenginiams
      Šio įrenginio paskirtis yra nedelsiant, automatiškai ir reikiamą laiką tiekti elektros energiją gaisrinės saugos įrenginiams, kai nutrūksta pagrindinis energijos tiekimas arba sugadinami sistemos elementai, kurių paskirtis yra aprūpinti, paskirstyti ar kontroliuoti energijos tiekimą šiems įrenginiams. Yra gaisrinės saugos įrenginių, kurie turi autonominius avarinius energijos tiekimo šaltinius (akumuliatorius);
      12) vandens tiekimo įrenginiai, skirti gaisro gesinimo įrenginiams
      Įrenginiai turi užtikrinti tinkamą ir patikimą vandens tiekimą (kartais tinkamą vandens šaltinį) ugniagesiams gelbėtojams ir užtikrinti veiksmingą gaisro gesinimo įrenginių veikimą.
      Poveikis: aplinkos parametrai.
      Naudojimo savybės: reikiamas vandens srautas (m3/val.); vandens slėgis (barais); tiekimo laikas (val.).
      43. Ugniagesių gelbėtojų sauga
      43.1. Papildomai, be laikomosios galios (žr. 39 p.), ugnies ir dūmų plitimo ribojimo (žr. 40 p. ir 41 p.) bei gyventojų evakavimo (žr. 42 p.), siekiama:
      - sudaryti gelbėjimo operacijų vykdymo galimybę;
      - sudaryti sąlygas veiksmingai gesinti gaisrą statinio viduje ir išorėje;
      - sudaryti galimai saugias PGT komandų veiklos sąlygas statinyje ir saugų išėjimą iš jo.
      Šie nuostatai apima:
      - gaisro gesinimo įrangą pastato išorėje ir viduje;
      - vandens tiekimo įrenginius, skirtus gaisrinės saugos įrangai;
      - gaisrinius hidrantus;
      - priešgaisrinio vidaus vandentiekio vamzdynus (tam tikrais atvejais - putų);
      - patalpų planus;
      - gaisrinius stovus;
      - gaisrinius laiptus (kopėčias) ir neuždūmijamas laiptines;
      - gaisrinių liftų įrenginius;
      - gaisro gesinimo aikšteles;
      - dūmų ir šilumos šalinimo įrangą;
      - slėgio sudarymo įrangą;
      - avarinį elektros energijos tiekimą įspėjimo apie gaisrą ir jo gesinimo įrenginiams;
      - avarinio apšvietimo įrangą;
      - inžinerinės įrangos (dujų, elektros, vandens ir kt.) ir aktyvių gaisrinės automatikos sistemų valdymą;
      - jungiklius ir vožtuvus (sklendes) komunaliniams tinklams atjungti;
      - avarinio ryšio įrenginius;
      - gaisrinės saugos sistemas elektros kabeliams (įskaitant atsparius ugniai kabelius);
      - pavojingų medžiagų ženklinimą;
      - ugniagesiams gelbėtojams talkinančius ženklus.
      43.2. Nagrinėjamos statinių (pastatų) dalys:
      1) Gaisrinės automatikos sistemų elektros kabeliams sistemos.
      2) Avarinis energijos tiekimas gaisrinės automatikos įrangai (žr. 42.2 (c) 11) p.).
      3) Vandens tiekimo įrenginiai, skirti gaisrų gesinimo įrangai (žr. 42.2 (c) 12) p.).
      4) Dūmų ir šilumos šalinimo (vėdinimo) įranga (žr. 40.3.1(10 ) p.).
      5) Slėgio sudarymo įranga (žr. 40.4.2 (d) p.).
      6) Ugniagesių iškvietimo įranga (žr. 42.2(c)7 p.).
      7) Avarinio apšvietimo įranga (žr. 40.2 (c) 8) p.).
      8) Gaisriniai hidrantai (Įrangos paskirtis - prijungti ugniagesių gaisro gesinimo įrengimus (pvz., gaisrines žarnas) siekiant pripildyti gaisrinius rezervuarus vandeniu ir (arba) tiekti vandenį į gaisrines žarnas.).
      9) Gaisrinių liftų įranga.
      Gaisriniai liftai montuojami statiniuose tam, kad ugniagesiai su įranga greitai ir saugiai galėtų vykti į viršutinius ar apatinius aukštus taip, kad jiems liktų pakankamai fizinių jėgų gaisrui gesinti ir gelbėjimo darbams atlikti.
      Normaliomis sąlygomis liftu gali naudotis gyventojai, tačiau, kilus gaisrui, lifto valdymas turi būti perduotas ugniagesiams gelbėtojams. Tam naudojamas specialus jungiklis, paprastai montuojamas prie lifto taip, kad prie jo galėtų prieiti ugniagesiai gelbėtojai. Kad iki minimumo sumažėtų dūmų ir ugnies patekimo į lifto kabiną ir šachtą galimybė, liftas gali būti įrengtas apsaugotoje nuo gaisro poveikio aikštelėje. Lifto judėjimo greitis turi būti toks, kad bet kuris aukštas būtų pasiekiamas per kuo trumpesnį laiką.
      Kita gaisrinio lifto paskirtis gali būti neįgalių žmonių evakavimas, kilus gaisro pavojui.
      Pageidautina, kad gaisrinis liftas būtų įrengtas greta neuždūmijamos laiptinės, sugedus liftui ugniagesiai gelbėtojai galėtų pasinaudoti laiptine, nepereidami per gyvybei pavojingas zonas. Pvz., liftas ar laiptinė įrengiami apsaugotoje šachtoje su aikštelėmis, atskiriančiomis liftą (laiptinę) nuo patalpų (ugnies ir dūmų zonos) kiekvieno aukšto lygyje.
      Poveikis: padidėjusi temperatūra; nustatytos apkrovos; vandens poveikis elektros įrangai (nuo gaisro slopinimo ir gesinimo).
      Naudojimo savybės: aprūpinti PGT komandas saugiomis ir patikimomis gelbėjimo priemonėmis; galimumas vykdyti funkcijas nutrūkus elektros energijos tiekimui.
      10) Avarinio ryšio įranga.
      Avarinis ryšys montuojamas siekiant statinių viduje sudaryti sąlygas perduoti informaciją ugniagesiams gelbėtojams, statinio naudotojams ar apmokytiems nuomininkams, kurie, kilus gaisrui, atlieka savo pareigas.
       
      NUOSTATOS, TAIKOMOS STATYBOS PRODUKTAMS
       
      44. Esminį reikalavimą galintys atitikti statybos produktai ir jų rodikliai:
      1) B kategorijos Europos techninių specifikacijų mandatai ir Europos techninių liudijimų nurodymai gali būti rengiami žemiau išvardytiems statybos produktams ar statybos produktų grupėms, kurie gali būti pateikiami į rinką ir kurie gali suteikti statiniui ar atskiroms statinio dalims savybes, atitinkančias statinių esminį reikalavimą “Gaisrinė sauga”. Statybos produktų sąrašas neišsamus;
      2) į žemiau nurodytų statybos produktų ar jų grupių charakteristikas, atitinkančias statinių esminį reikalavimą, reikia atsižvelgti ruošiant mandatus Europos standartams bei nurodymus Europos techniniams liudijimams. Šios charakteristikos turi būti aptartos ir žemiau nenurodytų statybos produktų mandatuose;
      3) dėl statinio esminių reikalavimų (9.13 p.) tarpusavio priklausomybės tas pats statybos produktas gali būti pateikiamas Europos techniniam liudijimui daugiau negu vienu aspektu. Įvairūs gaisro scenarijai taip pat gali turėti įtakos statinyje naudojamų statybos produktų būtinosioms savybėms. Todėl tenka nagrinėti statybos produktų naudojimo savybių (charakteristikų) tarpusavio ryšius (įtaką).
      45. Statybos produktų reakcija į gaisrą
      45.1. Statybos produktų reakcijos į gaisrą charakteristikoms (rodikliams) nustatyti reikia sukurti suderintą tyrimų sistemą, paremtą laboratoriniais bandymais, susijusiais su tam tikrais realiais gaisro scenarijais ir realiomis statybos produktų naudojimo sąlygomis.
      45.2. Nagrinėtinos šios statybos produktų naudojimo savybės: degumas, šilumos išskyrimo lygis, ugnies plitimo greitis, dūmų išskyrimo lygis, nuodingųjų dujų ar liepsnojančių lašų (dalelių) susidarymas ir (arba) šių savybių deriniai.
      45.3. Statybos produktai gali būti iš vienos medžiagos (homogeniniai), sudėtinės (kompoziciniai) ar mazgai, pvz.:
      - statybos produktai sienoms, denginiams ir perdangoms, įskaitant jų paviršiaus dangas;
      -pastatų elementai;
      - statybos produktai, esantys pastatų elementų sudėtyje;
      - vamzdžiai ir kanalų elementai (įskaitant izoliaciją);
      - statybos produktai fasadams ir išorinėms sienoms (įskaitant izoliacinius sluoksnius ir kt.).
      46. Stogų statybos produktų gaisriniai reikalavimai
      46.1. Stogai, veikiami vidinio gaisro:
      a) apie stogų, kuriuos veikia apačioje įsiliepsnojęs gaisras, reikiamą atsparumą ugniai žr. 47.3 papunktį;
      b) nustatant stogų, veikiamų apačioje degančių daiktų (žr. IV sk.), naudojimo savybes reikia nagrinėti:
      - stogo suirimą;
      - ugnies prasiskverbimą per stogo konstrukciją ir stogo dangos užsidegimą;
      - gaisro plitimą žemiau stogo ir stogo konstrukcijų vidiniais elementais;
      - krintančius (lekiančius) į atokesnes nuo gaisro vietas liepsnojančius lašus ir daleles.
      46.2. Stogai, veikiami išorinio gaisro
      46.2.1. Stogo dangos ir stoglangių naudojimo savybės (įskaitant šilumos izoliaciją, garo izoliaciją ir kt.) nustatomos bandymais:
      - imituojant krintančių ant stogo nuodėgulių sukeliamus padarinius (be vėjo);
      - nagrinėjant vėjo įtaką stogo dangai ir stoglangiams, kurie užsidegė nuo degančio nuodėgulio.
      46.2.2. Tarp stogo savybių turi būti savybė riboti:
      - ugnies prasiskverbimą į pastatą per stogą ar stoglangius;
      - gaisro plitimą išore ar stogo danga;
      - liepsnojančių lašų ir dalelių susidarymą.
      47. Statybos produktų atsparumo ugniai reikalavimai (klasės)
      47.1. Bendrosios nuostatos
      Europos šalyse nustatyti statybos produktų atsparumą ugniai naudojamas ISO standartinis gaisro modelis. Racionalu šį modelį susieti su vėlesniu įsiliepsnojimu, visiškai išsiplėtus gaisrui statinyje (pastate). Valstybių, ES narių, reikalavimas nustatant produktų atsparumą ugniai naudoti standartinį gaisro modelį atspindi jose laikomus tinkamais gaisro saugos lygius. Tačiau standartinis atsparumo ugniai bandymas neatspindi realių sąlygų (temperatūrų ir įtempimų), kurios gali atsirasti natūraliame gaisre. Standartinis atsparumo ugniai bandymas parodo santykinę statybos produktų (konstrukcijų ir medžiagų) naudojimo savybių vertę, atitinkančią standartinės bandomosios krosnies galimybes ir matmenis. Nustatant būtiną konstrukcijų ir medžiagų atsparumą ugniai reikia atsižvelgti į galimą jų reakciją natūraliame gaisre.
      Natūralaus gaisro scenarijus gali būti naudojamas kaip alternatyva standartiniam gaisrui. Jis yra naudotinas ten, kur neturėtų būti pasiektas įsiliepsnojimas ar kur galima tikėtis labai skirtingo šilumos perdavimo bei kur statinio elementai gali būti nevienodai kaitinami.
      Pagrindiniai kriterijai statybos produktų atsparumui ugniai apibūdinti yra geba išlaikyti:
      - apkrovas,
      - vientisumą (sandarumą),
      - izoliacines savybes.
      Šių kriterijų simboliai:
      R - geba išlaikyti apkrovas,
      E - vientisumas (sandarumas),
      I - izoliacinės savybės.
      Kriterijų simboliai, papildyti bandant pagal standartinę temperatūros ir laiko kreivę nustatytomis funkcionalumo išsaugojimo laiko charakteristikomis (minutėmis), yra statybos produkto atsparumo ugniai klasės žymuo.
      Klasės išreiškiamos taip:
      - apkrovas laikantiems elementams:
      REI - laikas (minimalus laikas, per kurį tenkinami visi reikalavimai (geba išlaikyti apkrovas, vientisumą (sandarumą) ir izoliacines savybes);
      RE - laikas (minimalus laikas, per kurį tenkinamos dvi savybės - geba išlaikyti apkrovas ir vientisumą);
      R - laikas (minimalus laikas, per kurį tenkinama geba išlaikyti apkrovas);
      - apkrovų nelaikantiems elementams:
      EI - laikas (minimalus laikas, per kurį yra tenkinamos dvi savybės - vientisumas (sandarumas) ir izoliacinės savybės);
      E - laikas (minimalus laikas, per kurį tenkinama vientisumo (sandarumo) savybė).
      Gebos išlaikyti funkcionalumą laikas (minutėmis) yra išreiškiamas vienu iš šių skaičių:
      15, 20, 30, 45, 60, 90, 120, 180, 240, 360.
      Klases galima apibrėžti:
      REI 15, REI 30, REI 45,...RE 15, RE 30, ... R 15, R 30, ...  .
      Taigi pastato elementas, kuris geba išlaikyti apkrovas 155 minutes, vientisumą (sandarumą) - 80 minučių ir izoliacines savybes - 42 minutes, priskiriamas R 120/RE 60/REI 30 klasei. O pastato elementas, kuris geba išlaikyti apkrovas - 70 minučių ir vientisumą (sandarumą) - 35 minutes, priskiriamas R 60/RE 30 klasei.
      Statybos produktų klasifikacija gali būti išplečiama tokiomis savybėmis:
      W - spinduliavimo, kai statybos produkto izoliacinės savybės priklauso nuo spinduliavimu perduodamos šilumos;
      M - atsparumo mechaniniam poveikiui, kai nagrinėjamas konkretus mechaninis poveikis;
      C - durims (užsklandoms ir pan.) su savaiminio užsidarymo mechanizmais;
      S - dūmų plitimo ribojimo elementams, skirtiems riboti dūmų plitimą.
      Nesimetriškų savybių ugnį atskiriantiesiems elementams atsparumo ugniai klasifikacija yra grindžiama ugnies poveikio (eksponavimo) į mažiausią atsparumą ugniai turinčią pusę (paviršių) rezultatais, išskyrus atvejus, kai yra žinoma reali ugnies poveikio kryptis.
      Valstybės, ES narės, gali nustatyti papildomus statybos produktų reagavimo į gaisrą savybių reikalavimus.
      47.2. Apkrovas laikančių statinio elementų be gaisro atskyrimo funkcijų (sijos, kolonos) atsparumo ugniai klasifikavimas:
      - vertinant pagal standartinę temperatūros ir laiko kreivę:
      Poveikis: standartinė temperatūros ir laiko kreivė.
      Naudojimo savybės: geba atlaikyti apkrovas (R).
      Klasifikacija: R15, R20, R30, R45, R60, R120, R180, R240;
      - vertinant pagal natūralų gaisrą:
      Poveikis: natūralus gaisras.
      Naudojimo savybės: statybos produktų reikiamų savybių išlikimas nustatytą laiką ar per visą gaisro apkrovą.
      Klasifikacija: išlaiko - neišlaiko.
      47.3. Apkrovas laikančių elementų su ugnies atskyrimo funkcijomis (pvz., sienos, grindys, stogai, įskaitant stiklinius) atsparumo ugniai klasifikavimas.
      Poveikis: taikomas a) ar a) ir b);
      a) standartinė temperatūros ir laiko kreivė;
      b) smūgis, kilus gaisrui, sukeliantis kitų konstrukcijos elementų griūtį (tik konkrečioms sienoms nustatomas bandymu ar skaičiavimais).
      Naudojimo savybės: patvirtinta žemiau nurodytų savybių kombinacijų klasifikacija:
      a) geba išlaikyti apkrovas, vientisumą (sandarumą) ir izoliacines savybes (REI);
      b) geba išlaikyti apkrovas ir vientisumą (sandarumą) (RE);
      c) geba išlaikyti apkrovas (R);
      d) geba išlaikyti apkrovas, vientisumą (sandarumą) ir izoliacines savybes, įskaitant smūgį (REI-M) (M -mechaninis);
      e) įstiklintoms dalims taip pat gali būti taikomas spinduliavimo kriterijus (W).
      Klasifikavimas:
      RE 20, 30, 60, 90, 120, 180, 240;
      REI 15, 20, 30, 45, 60, 90, 120, 180, 240;
      REI-M 30, 60, 90, 120, 180, 240.
      47.4. Statybos produktų ir sistemų, skirtų statinių elementams ar jų dalims apsaugoti, atsparumo ugniai klasifikavimas.
      Šiame papunktyje pateikiami konkretūs apsauginių dangų ir sistemų įtakos statinių konstrukcinėms ir ne - konstrukcinėms dalims (pvz., sienoms, durims, stogams, sijoms, kolonoms) įvertinimo atsparumo ugniai reikalavimai:
      1) Pakabinamosios lubos
      Poveikis: a) standartinė temperatūros ir laiko kreivė;
      b) pavienių degančių daiktų poveikis (žr. IV sk.). (Toks poveikis iš apačios yra galimas tik esant ypatingoms aplinkybėms ir neturėtų būti privalomas visoms pakabinamosioms luboms.).
      Naudojimo savybės: a) tiesiniams elementams:
      - geba išlaikyti apkrovas;
      - vientisumas (sandarumas);
      - izoliacinės savybės;
      b) pakabinamųjų lubų komponentų stabilumas (poveikiui b).
      Klasifikavimas: galioja tik konstrukcijos elementų ir pakabinamųjų lubų deriniui.
      2) Priešgaisrinės dangos, paklotai ir ekranai
      Šie statybos produktai ir sistemos yra naudojamos apkrovas laikantiems statinio elementams ir konstrukcijoms saugoti nuo tiesioginio gaisro poveikio, tokiu būdu didinant jų gebos atlaikyti apkrovas trukmę. Priešgaisrinės dangos gali būti apibūdinamos jų medžiagų savybėmis (šiluminis laidumas, sandarumas, vientisumas, lipnumas ir kt.) temperatūroje, aukštesnėje už temperatūrą, kurioje nustatyta (skaičiavimais ir (arba) pagal bandymų rezultatus) apsaugotų elementų geba atlaikyti apkrovas.
      Poveikis: standartinė temperatūros ir laiko kreivė (žr. IV sk. Statybos produktams, paveikiamiems tik ugnies šilumos srautu.).
      Naudojimo savybės: kaip neapsaugotų apkrovas laikančių elementų pagal 47.2 ir 47.3 punktus.
      Klasifikacija: tokia pati.
      47.5. Statybos produktai apkrovų nelaikantiems statinių elementams ar dalims
      47.5.1. Pertvaros (taip pat įstiklintos)
      Poveikis: a) arba a) ir b)
      a) standartinė temperatūros ir laiko kreivė;
      b) smūgis, kurį sukelia gaisro metu yrančios konstrukcijos (tik tam tikroms sienoms; nustatoma bandymu ar skaičiavimu).
      Naudojimo savybės: (klasifikavimo derinys)
      a) vientisumas (sandarumas) (E);
      b) vientisumas (sandarumas) ir izoliacinės savybės (EI);
      c) vientisumas (sandarumas) ir izoliacinės savybės, taip pat smūgis (EI-M);
      d) įstiklintosioms dalims gali būti papildomai naudojamas spinduliavimo kriterijus (W).
      Klasifikacija: E 20, 30, 60, 90, 120;
      EI 15, 20, 30, 45, 60, 90, 120, 180, 240;
      EI - M 30, 60, 90, 120.
      47.5.2. Fasadai, išorinės sienos (įskaitant įstiklintus elementus)
      Reikia įvertinti du aspektus:
      a) atsparumo ugniai aspektai:
      - ugnis iš patalpos vidaus (žr. 47.5.1 p.),
      -ugnis iš išorės.
      Poveikis: nustatyta temperatūros ir laiko kreivė, kuri tapati standartinei temperatūros ir laiko kreivei bent iki 6000 C, išliekanti šiame lygyje per likusį laiką.
      Naudojimo savybės: a) vientisumas (sandarumas) (E);
      b) vientisumas (sandarumas)+izoliacinės savybės (EI).
      Klasifikacija: E 15, 30, 60, 90;
      EI 15, 30, 60, 90;
      b) ugnies skatinimo aspektai statinio vidinių sienų viršutiniame lygyje arba išilgai išorinių fasadų (žr. 40.4.2(b) p.).
      47.5.3. Lubų membranos
      Lubų membrana - tai lubos, kurios pačios savaime yra atsparios ugniai neatsižvelgiant į aukščiau esančius elementus (skirtingai nuo pakabinamųjų lubų).
      Poveikis: a) standartinė temperatūros ir laiko kreivė (poveikis iš apačios);
      b) ugnies poveikis iš vidaus, nesiekiant virš lubų membranos.
      Naudojimo savybės: vientisumas (sandarumas) ir izoliacinės savybės (EI).
      Klasifikacija: EI 15, 30, 45, 60, 90, 120, 180, 240.
      47.5.4. Pakeltos grindys
      Šis papunktis skirtas grindims, kurios naudojamos kartu su apačioje esančiomis konstrukcijos grindimis.
      Poveikis: ugnies poveikis (turi būti apibrėžtas mandate) iš pakeltų grindų apačios (pvz., tuštymėje).
      Naudojimo savybės: geba išlaikyti apkrovas, vientisumas (sandarumas) ir izoliacinės savybės.
      Klasifikacija: turi būti apibrėžta mandate.
      47.5.5. Priešgaisrinės durys ir užsklandos bei jų uždarymo įtaisai (įskaitant su įstiklinimais bei įranga)
      Šis poskyris skiriamas konkretiems durų, įskaitant jų įstiklinimą, atsparumo ugniai reikalavimams.
      Poveikis: standartinė temperatūros ir laiko kreivė.
      Naudojimo savybės: a) vientisumas (sandarumas) (E);
      b) vientisumas (sandarumas) ir izoliacinės savybės (izoliacinių savybių reikalavimai prie briaunos plyšio gali būti sumažinti iki lygio, kuris leidžia išvengti kitoje pusėje esančios apdailos užsidegimo) (EI);
      c) savaiminis užsidarymas (C);
      d) vientisumas (sandarumas) ir spinduliavimas (tik elementams su nepakankamu I) (EW).
      Klasifikacija: EI 15, 20, 30, 45, 60, 90, 120, 180, 240;
      EW 20, 30, 60;
      E 15, 30, 45, 60, 90,120, 180, 240.
      Prie uždarymo įtaisų priklauso durys ir užsklandos, kurios sudaro nuo gaisro atskiriančių elementų dalį, turi būti savaime užsidarančios kilus gaisrui ir (arba) atsiradus dūmams.
      Durys ir užsklandos yra uždaromos uždarymo įrenginiais po kiekvieno atidarymo arba tik tada, kai kyla gaisras. Uždaromieji įrenginiai, veikiantys tik kilus gaisrui, normaliai turi laikyti atidarytas duris arba sudaryti galimybę jas varstyti. Kilus gaisrui, jie turi užtikrinti patikimą durų ar užsklandų uždarymą net tada, kai nutrūksta elektros energijos tiekimas. Įrenginiai gali būti su papildomu atidarymo įtaisu.
      Uždarymo sistemą gali sudaryti gaisriniai signalizatoriai (temperatūros ir (arba) dūmų), paleidimo mechanizmai, uždarymo ir atvirų durų palaikymo mechanizmai bei energijos tiekimo šaltiniai.
      Paleidimo mechanizmas, kilus gaisrui ar jį įjungus dėl bet kurios kitos priežasties (pvz., rankomis), per nustatytą laiką turi užtikrinti, kad uždaromasis mechanizmas patikimai uždarytų duris ar užsklandas.
      Laisvai švytuojantis durų uždarymo įtaisas leidžia laisvai duris varstyti, kai jos naudojamos įprastai, tačiau kilus gaisrui įtaisas uždaro duris.
      Būtina įvertinti įtaiso patikimo darbo trukmę (ilgaamžiškumą) (žr. VI skyrių).
      Poveikis: aplinkos parametrai.
      Naudojimo savybės: gebėjimas išjungti įtaisus, “laikančius atviras” duris ir užsklandas, bei užtikrinti patikimą durų ir užsklandų uždarymą kilus gaisrui net ir sutrikus elektros energijos tiekimui; įtaiso patikimo tarnavimo laiko (ilgaamžiškumo) įvertinimas; gebėjimas uždaryti duris iš bet kurios kampinės padėties ir įveikti pasipriešinimą.
      47.5.6. Pakeliamosios ir nuleidžiamosios durys (taip pat įstiklintos)
      Poveikis: standartinė temperatūros ir laiko kreivė.
      Naudojimo savybės: a) vientisumas (sandarumas) (E);
      b) vientisumas (sandarumas) ir izoliacinės savybės (izoliacinių savybių reikalavimai prie briaunos plyšio gali būti sumažinti iki lygio, kuris leidžia išvengti bet kurio apdailos degaus paviršiaus užsidegimo neeksponuojamoje pusėje) (EI);
      c) vientisumas (sandarumas) ir spinduliavimas (tik elementams su nepakankamu I) ( EW).
      Klasifikacija: EI 15, 20, 30, 45, 60, 90;
      EW 20, 30, 60;
      E 15, 30, 45, 60, 90.
      47.5.7. Konvejerių ir kanalinių transportavimo sistemų dangčiai (užsklandos)
      Šiame papunktyje aptariami dangčiai (užsklandos), kurie kilus gaisrui uždaro angas ugnį atskiriančiuose elementuose, tokiuose kaip sienos ir perdengimai, per kuriuos praeina konvejerių sistemos. Specialūs įtaisai turi užtikrinti, kad ant konvejerio judančios dalys nesugadins dangčio ar nekliudys dangčiui veiksmingai veikti uždarant angą, ypač tada, kai sutrinka elektros energijos tiekimas.
      Tokios angos saugiai ir veiksmingai uždaromos tik tada, kai gerai koordinuojamas mechaninis ir elektrinis konvejerių sistemos ir komponentų veikimas.
      Poveikis: standartinė temperatūros ir laiko kreivė.
      Naudojimo savybės: a) vientisumas (sandarumas) (I);
      b) vientisumas (sandarumas) ir izoliacinės savybės (izoliacinių savybių reikalavimai prie briaunos plyšio gali būti sumažinti iki tokio lygio, kad būtų išvengta bet kurio apdailos degaus paviršiaus uždegimo kitoje pusėje) (EI);
      c) užsidaromumas (C).
      Klasifikacija: EI 15, 20, 30, 45, 60, 120, 180, 240;
      E 15, 30, 45, 60, 90, 120, 180, 240.
      Reikia įvertinti dangčių (užsklandų) patikimo darbo trukmę (ilgaamžiškumą).
      47.5.8. Kabelių ir vamzdžių įvadų sandarinimas
      Sandarinant kabelių ir vamzdžių įvadus, turi būti įvertinta:
      - tokių įvadų įtaka ugnies atskiriamųjų elementų vientisumui (sandarumui) ir izoliacinėms savybėms;
      - įvadų sandarinimo sistemos vientisumas (sandarumas) ir izoliacinės savybės;
      - įvado komunikacijos izoliacinių savybių ir prireikus komunikacijos vientisumo (sandarumo) charakteristikos.
      Poveikis: a) standartinė temperatūros ir laiko kreivė;
      b) liepsnos veikimas (jei reikia, žr. pastabą žemiau).
      Naudojimo savybės: a) vientisumas (sandarumas) (E);
      b) vientisumas (sandarumas) ir izoliacinės savybės (EI).
      Pastaba. Nustatant naudojimo savybes, reikia nagrinėti šiuos ugnies(įskaitant nedidelę liepsną) perdavimo būdus:
      - ugnies prasiskverbimas per erdves, susidarančias tarp komunikacijų ir sandarinimų, arba tarp sandarinimo ir statinio elemento, per kurį padaryta pralaida, arba per angą, susidariusią pačioje komunikacijoje ar nuo ugnies sandarinančioje medžiagoje;
      - ugnies poveikis, kuris sukelia neeksponuojamo elemento paviršiaus prie įvado neleistiną temperatūros pakilimą;
      - ugnies poveikis, kuris sukelia neleistiną temperatūros pakilimą tos komunikacijos dalies paviršiuje, kuri yra ne gaisro paveiktoje patalpoje, arba įvado sandarinimo sistemos neeksponuojamame paviršiuje.
      Klasifikacija: EI 15, 20, 30, 45, 60, 90, 120, 180, 240;
      E 15, 30, 45, 60, 90, 120, 180, 240.
      47.5.9. Aptarnavimo (apžiūros) kanalai ir šachtos
      Skyriuje nagrinėjamas priežiūros kanalų ir šachtų, įskaitant jų aptarnavimo (apžiūros) angas, atsparumas ugniai. Tai statinių komponentai, kurie yra atskirti nuo kitų konstrukcijų ir skirti komunikacijoms bei priežiūrai. Atsparumas ugniai yra susijęs su gaisro plitimu iš vienos gaisro patalpos į kitą. Bandymų sąlygos turi atitikti praktikoje taikomus statinių komponentus.
      Poveikis: standartinė temperatūros ir laiko kreivė.
      Naudojimo savybės: vientisumas (sandarumas) ir izoliacinės savybės (EI).
      Klasifikacija: EI 15, 20, 30, 45, 60, 90, 120, 180, 240.
      47.5.10. Kaminai ir dūmtakiai (dūmtraukiai)
      Šie statinio elementai skirti degimo produktams (dūmams, dujoms ir dalelėms) pašalinti iš šilumą gaminančių prietaisų ar židinių į išorę taip, kad tai nedarytų įtakos statiniuose ir netoli jų esantiems žmonėms.
      Šių elementų sienomis perduodamos šilumos kiekis neturi kelti gaisro pavojaus gretimose statinio dalyse.
      Poveikis: a) normalios šildymo sąlygos (dujų temperatūra 350 - 5000C);
      b) išdegimo sąlygos (nustatytą laiką), imituojant nuosėdų ant dūmtakio ar kamino vidinių sienelių užsidegimą (10000C).
      Naudojimo savybės: a) izoliacinės savybės (įvairūs kriterijai a) ir b) poveikiams);
      b) prasiskverbimas.
      Klasifikacija: pagal šildymo prietaiso tipą.
      Pastaba. Ugnies prasiskverbimas iš vieno aukšto į kitą yra vertinamas pagal 47.5.8 p. reikalavimus.
      47.6. Vėdinimo sistemos
      47.6.1. Vėdinimo kanalai (ortakiai, kolektoriai)
      Reikalavimai vėdinimo kanalų (ortakių) komponentams susiję su jų paskirtimi: vertikaliems ar horizontaliems ortakiams, atšakoms, sujungimams, oro tiekimo ar šalinimo angoms.
      Poveikis: a) standartinė temperatūros ir laiko kreivė, ugnis iš vidaus;
      b) ugnis iš išorės;
      c) slėgio skirtumas.
      Naudojimo savybės: a) vientisumas (sandarumas) (E);
      b) vientisumas (sandarumas) ir izoliacinės savybės (EI);
      c) dūmų plitimo ribojimas (S).
      Klasifikacija: EI 15, 20, 30, 45, 60, 90, 120, 180, 240;
      E 30, 60.
      Klasifikacijoje turi būti nurodyta, ar naudojimo savybės yra tinkamos ugnies poveikiui iš vidaus, ar iš išorės, ar iš vidaus ir išorės.
      Jei ribojamas dūmų prasiskverbimas, klasifikacijoje turi būti nurodoma S klasifikacija.
      47.6.2. Ugnies vožtuvai
      Reikalavimai taikomi vertikaliems ir horizontaliems ugnies vožtuvams.
      Bandymų sąlygos turi atitikti naudojimo sąlygas, t.y. vožtuvai turi būti bandomi su prijungtais ar be prijungtų ortakių (žr. 40.2.2(g) p.).
      Poveikis: a) standartinė temperatūros ir laiko kreivė;
      b) uždarymo procedūra;
      c) slėgio skirtumas.
      Naudojimo savybės: a) vientisumas (sandarumas) (E);
      b) vientisumas (sandarumas) ir izoliacinės savybės (EI);
      c) dūmų plitimo ribojimas (S).
      Klasifikacija: EI 15, 20, 30, 45, 60, 90, 120, 180, 240;
      E 30, 60, 90, 120.
      Jei ribojamas dūmų plitimas, pridedama S klasifikacija.
      Taip pat turi būti įvertinta darbo trukmė (ilgaamžiškumas), jautrumas ir uždarymo įtaiso patikimumas (žr. VI skyrių).
      48. Inžinerinės įrangos statybos produktai
      48.1. Elektros instaliacija (žr. 40.2.2 (a) p.)
      Naudojami statybos produktai (pvz., skaitikliai, transformatoriai, grandinių pertraukikliai, kabeliai ir kt.) turi atitikti reikalavimus, taikomus jų atsparumui ugniai.
      48.2. Šildymo įranga (žr. 40.2.2 (b) p.)
      Naudojami statybos produktai turi atitikti reikalavimus, taikomus jų atsparumui ugniai.
      48.3. Dujinė įranga (žr. 40.2.2 (c) p.)
      Naudojami statybiniai dirbiniai turi atitikti reikalavimus, taikomus jų atsparumui ugniai.
      48.4. Žaibosaugos įrenginiai (žr. 40.2.2 (d) p.)
      Įrangą sudaro išoriniai žaibo priėmikliai, srovės nuvedikliai, sujungimo elementai ir sujungtos juostos, bandomieji sujungimai ar ryšiai, tvirtinimo detalės ir gnybtai, požeminiai laidininkai ir elektrodai, apsaugos nuo korozijos anodai.
      48.5. Avarinis elektros energijos tiekimas gaisrinei įrangai (žr.42.2(c)11) p.)
      Įrangą sudaro elektros energijos šaltinis, atskiras nuo pagrindinio elektros energijos ar centrinio energijos tiekimo (generatorius ar pakartotinai įkraunamos baterijos su tinkamais krovimo įtaisais), paleidžiamieji įtaisai, šaltinio keitimo (apkrovos perdavimo) ir šaltinio perjungimo įtaisai, elektrinės grandinės su apsauginiais ir valdymo įtaisais, jungiančiais energijos šaltinį su tam tikrais maitinamųjų įtaisų komponentais.
      48.6. Elektros kabelių sistemos gaisrinė sauga
      Tikslas yra užtikrinti patikimą elektros energijos tiekimą gaisriniams įrenginiams.
      Tam elektros grandinės apsaugomos nuo ugnies arba naudojamos atsparios ugniai elektros grandinės.
      a) Poveikis: nustatyta temperatūros ir laiko kreivė, kuri bent pirmąsias 30 minučių tapati standartinei temperatūros kreivei, išliekanti tokio lygio visą bandymo laiką.
      Naudojimo savybės: energijos tiekimo tęstinumas.
      Klasifikacija: PH 15, PH 30, PH 60, PH 90.
      b) Poveikis: standartinė temperatūros ir laiko kreivė.
      Naudojimo savybės: energijos tiekimo tęstinumas.
      Klasifikacija: P 15, P 30, P 60, P 90.
      Pastaba. “a)” poveikis naudotinas kabeliams su laidininkais iki 2,5 mm2, kurie skirti aliarmo, avarinio apšvietimo ir ryšių signalizacijos įrangai.
      48.7. Priešgaisrinio vandentiekio įranga (žr. 42.2 (c)12) p.)
      Vandens tiekimo įrangą sudaro natūralūs ar dirbtiniai vandens šaltiniai (kai tiekimo magistralės nepatenkina vandens poreikių), siurbliai, valdymo įtaisai ir vamzdynai vandeniui paskirstyti į reikiamus taškus ar įrenginius.
      49. Gaisro aptikimo ir signalizacijos įranga
      49.1. Rankinė gaisrinės signalizacijos įranga (žr. 40.3.1(8) p.)
      Įrangą sudaro rankinio iškvietimo taškai, sujungti su valdymo ir indikacijos mazgu (su avariniu elektros energijos tiekimu). Valdymo mazgas, kuris gali būti bendras su automatine gaisro aptikimo sistema, gali sužadinti įvairias avarines ir apsaugos nuo gaisro, gaisrinės automatikos priemones (žmonių įspėjimą, signalą PGT komandai, gesinimo sistemų ir uždarymo įtaisų veikimą ir kt.) bei registruoti bet kurią tokio pobūdžio informaciją.
      49.2. Automatinė gaisro aptikimo ir signalizacijos įranga (žr. 40.3.1(9) p.)
      Įrangos aptikimo dalį sudaro signalizatoriai, sujungti su valdymo mazgu, ir vienas ar du indikacijos mazgai su avariniu energijos tiekimu (pvz., elektros tiekimas iš pagrindinio tinklo ir rezervinių akumuliatorių).
      Įrangos aliarmo dalį sudaro garsiniai ar šviesos signalai, sujungti su valdymo mazgu.
      Įrangos valdymo dalis automatiškai sužadina (įjungia) gaisrinės automatikos įrenginius.
      49.3. Degiųjų dujų aptikimo įranga (žr. 40.2.2 (e) p.)
      Degiųjų dujų aptikimo įrangą sudaro degiųjų dujų signalizatoriai (analizatoriai), ryšio linijos (paprastai elektrinio, tačiau gali būti naudojamas optinis, radijo, pneumatinis ar kitoks tam tinkamas), kurios gali apimti duomenų apdorojimo ir izoliavimo komponentus, valdymo, indikacijos įrenginius, garsines ir vaizdines dėmesio atkreipimo priemones tokias, kaip garsiakalbiai ar mirksinčios šviesos, pagrindinį elektros energijos tiekimą ir avarinį elektros energijos tiekimą, sutrikus pirminiam elektros energijos tiekimui.
      49.4. Gaisro aliarmo įranga (gaisro aliarmo sistemos, avarinės garsinės sistemos) (žr. 42.1(c)6) p.)
      Įrangą sudaro centrinis mazgas su avariniu energijos tiekimu, sujungtu elektros laidais (ar kitokiomis priemonėmis) su garsinio ir (arba) vaizdinio signalo mazgais. Įranga gali būti sužadinama rankiniu būdu ar automatine gaisro aptikimo sistema, ar gaisro kontrolės ir gesinimo sistema.
      49.5. Ugniagesių iškvietimo įrangos paskirtis nurodyta 42.2(c)7 papunktyje.
      50. Gaisro gesinimo (slopinimo) įranga
      50.1. Gaisro gesinimo (sprinkleriniai) įrenginiai (žr. 40.3.1(2) p.)
      Sprinklerinius įrenginius sudaro sprinklerių galvutės, vamzdžiai, armatūra ir pakabinimo įtaisai, valdymo vožtuvai, aliarmo skambučiai, srauto indikatoriai, vandens siurbliai, avarinis energijos tiekimas ir kt.
      Sprinklerių galvučių rodikliai:
      - išpurškiamų vandens lašų apimamas plotas kiekvienai sprinklerio galvutei (l/m2 x min.);
      - sužadinimo temperatūra;
      - reagavimo laikas;
      - mechaniniai smūgiai.
      50.2. Vandens purškimo (drenčeriniai) įrenginiai
      Vandens purškimo įrenginiai aprėpia tokius statybos produktus, kaip daugelio čiurkšlių purkštukai, specialiai suprojektuotos vandens purškimo tūtos vienam ar keliems 40.3.1(3) papunktyje išdėstytiems uždaviniams vykdyti, vandens tiekimo vamzdynai, armatūra ir tvirtinimo detalės, įrenginio valdymo vožtuvai, aliarmo signalas, srauto indikatoriai, vandens siurbliai, avarinis energijos tiekimas ir kt.
      Poveikis: aplinkos parametrai (vidaus ir/ar išorės).
      Naudojimo savybės: gebėjimas rankiniu būdu ir (ar) automatiškai sužadinti ir išpurkšti apskaičiuotą vandens kiekį į plotą ar paviršių.
      50.3.Gesinimo anglies dioksidu įrenginiai (žr. 40.3.1(5) p.)
      CO2 įrenginiai apima rezervuarus su anglies dvideginiu (skysto pavidalo), vožtuvus (įskaitant saugos įtaisus), vamzdynus (standžius ar lanksčius), armatūrą ir tvirtinimo detales, aliarmo sistemą, purkštukus, kuriais CO2 tiekiamas į ugnį dujiniu pavidalu.
      50.4. Halogeniniai gesinimo įrenginiai (žr. 40.3.1(6) p.)
      Halogeniniai įrenginiai apima rezervuarus halogenui (skystu pavidalu), vožtuvus, valdymo įrenginius ir vamzdynus, armatūrą ir pakabinimo įtaisus, aliarmo sistemas ir purkštukus, kuriais halogenas tiekiamas į ugnį dujiniu pavidalu.
      50.5. Gesinimo putomis įranga (žr. 40.3.1(4) p.)
      50.6. Sprogimo (gaisro) slopinimo įranga (žr. 40.2.2(f) p.)
      Įrangą sudaro jutiklių sistemos ir gesinimo sistemos. Jutiklių sistemą sudaro signalizatoriai (šiluminiai, optiniai, slėgio ir jų deriniai), sujungti su valdymo mazgu ar vožtuvu.
      Slopinimo įrangą sudaro slėginiai rezervuarai su gesinimo medžiaga, turintys greito veikimo vožtuvus, sužadinamus signalų iš jutiklių sistemos, ir skirti išpurkšti gesinimo medžiagą per trumpiausią laiką.
      50.7. Milteliniai gesinimo įtaisai (žr. 40.3.1(7) p.)
      51. Dūmų kontrolės įranga ir jos dalys
      51.1. Durys
      Reikalavimai durų sandarumui dūmams, įskaitant įstiklintąsias.
      Poveikis: a) slėgio skirtumas;
      b) temperatūra (aplinkos, medžiagos; aukštos temperatūros).
      Naudojimo savybės: a) dūmų plitimo ribojimas (S);
      b) užsidaromumas (C).
      Klasifikacija: priklauso nuo pralaidumo lygio ir bandymo temperatūros.
      Uždorio mechanizmams - žr. 47.5.5 papunktį; taip pat reikia įvertinti jų darbo trukmę (ilgaamžiškumą).
      51.2. Dūmų ir šilumos šalinimo, vėdinimo įranga (žr. 40.3.1(10) p.)
      Dūmų ir šilumos šalinimo įrangą sudaro kanalai, ištraukiamieji ventiliatoriai, oro tiekimo vožtuvai ir prireikus dūmų užtvarai (užuolaidos), dūmų ar dujų signalizatoriai, sujungti su centriniu pultu dūmų ir šilumos ištraukiamiesiems ventiliatoriams sužadinti, mechaniniai įtaisai vožtuvams atidaryti, energijos tiekimo sistema. Įranga turi būti suprojektuota taip, kad automatinį valdymą būtų galima pakeisti rankiniu.
      a) Kanalai
      Poveikis: standartinė temperatūros ir laiko kreivė; vidinis gaisras (prie kanalo angos).
      Naudojimo savybės: a) mechaninis stabilumas;
      b) skerspjūvio išlaikymas gaisro sąlygomis;
      c) sandarumas;
      d) izoliacinės savybės;
      e) dūmų plitimo ribojimas.
      Klasifikacija: E 30, 60, 90, 120;
      EI 30, 60, 90, 120.
      b) Dūmų ir šilumos šalinimo vožtuvai
      Poveikis: standartinė temperatūros ir laiko kreivė; vidinė ar išorinė ugnis.
      Naudojimo savybės: a) mechaninis stabilumas;
      b) skerspjūvio išlaikymas gaisro sąlygomis;
      c) sandarumas;
      d) termoizoliacija;
      e) dūmų plitimo ribojimas;
      f) patikimumas.
      Klasifikacija: E30, 60, 90, 120;
      EI 30, 60, 90, 120.
      c) Dūmų užtvaros (užuolaidos)
      Poveikis: nustatyta temperatūros ir laiko kreivė, kuri tapati standartinei temperatūros ir laiko kreivei bent iki 6000 C.
      Naudojimo savybės: mechaninis stabilumas ir deformacija.
      Klasifikacija: mechaninio stabilumo laikas.
      d) Mechaninio dūmų ir šilumos šalinimo sistemų ventiliatoriai
      Poveikis: karštų dujų poveikis.
      Naudojimo savybės: a) gebėjimas išlaikyti karšto srauto poveikį;
      b) sužadinimo sistemos patikimumas.
      Klasifikacija: išlaikymas ar sutrikimas, nurodant trukmę.
      e) Natūralaus dūmų ir šilumos šalinimo įranga
      Poveikis: karštų dujų poveikis.
      Naudojimo savybės: a) gebėjimas veikti esant nustatytai dūmų temperatūrai ir (arba) jų tankumui, kai sužadinama nustatytomis sąlygomis;
      b) deformacijų, galinčių sumažinti dūmų judėjimui reikalingą kanalo skerspjūvio plotą, nebuvimas;
      c) dūmų judėjimui reikalingas kanalo skerspjūvio plotas.
      Klasifikacija: veikimas - sutrikimas.
      51.3. Slėgio sudarymo įranga (žr. 40.4.2(d) p.)
      Įrangą sudaro oro tiekimo į slėgio zoną ventiliatoriai, tiekimo ir šalinimo ortakiai, avarinio energijos tiekimo įrenginiai, automatiniai sensoriai (pvz., dūmų signalizatorius) ar rankiniai jungikliai, sužadinantys sistemą, ugnies (dūmų) vožtuvai atšakose iš ortakių, grotelės ir difuzoriai.
      52. Evakavimo įranga ir jos dalys
      52.1. Avarinio apšvietimo įrenginiai (avarinės šviesos, evakuacijos apšvietimo) (žr. 42.2(c)8) p.)
      Avarinį apšvietimą sudaro:
      a) šviestuvai (automatiškai prijungiami prie centrinio avarinio elektros energijos tiekimo šaltinio ar turintys autonominius energijos šaltinius), elektrinės jungtys su valdymo, perjungimo ir saugos elementais (transformatoriai ir jungikliai);
      b) liuminescenciniai ženklai (išėjimo durų ženklai ir evakuacijos kelių ženklinimas), kurie, sutrikus normaliam apšvietimui (pvz., sutrikus energijos tiekimui), suteikia pakankamai šviesos.
      52.2. Avarinio išėjimo ženklai (žr. 42.2(c)9) p.)
      Juos sudaro raidiniai ar simboliniai ženklai. Jie gali būti apšviečiami avarinio apšvietimo šviestuvais (išoriniais ar vidiniais), įmontuotais į tuos ženklus, ar švytinčiomis medžiagomis.
      Naudojimo savybės: ženklai turi būti matomi sutrikus elektros energijos tiekimui.
      52.3. Saugos įtaisai duryse:
      - užrakintos durys evakuacijos kelyje
      Saugos įtaisai turi užtikrinti, kad evakuacijos keliuose esančios durys (pvz., išėjimo durys), kurios gali būti užrakintos naudojant įprastai, būtų laisvai praeinamos, nenaudojant raktų ar kitokių įrankių ir nestabdytų žmonių evakuacijos iš statinio (pastato).
      Uždarymo mechanizmas turi būti atlaisvinamas (išjungiamas) rankiniu būdu ar automatiškai, o sutrikus energijos tiekimui, tai turi būti daroma automatiškai. Automatinis atlaisvinimas turi būti derinamas su automatinio ugnies aptikimo ar automatinio sprinklerių įjungimo įrenginių įjungimu, o atlaisvinant rankomis tai turi būti daroma iš centrinio pulto ir (arba) prie pačių durų;
      - durys, kurios užsidaro ir atsidaro automatiškai
      Saugos įtaisais turi būti užtikrinama, kad automatiškai atsidarančios ir užsidarančios durys, sutrikus energijos tiekimui, būtų lengvai atidaromos rankomis. Taigi žmonės galėtų saugiai palikti statinius. Esant normalioms sąlygoms, durų atsidarymą sužadina šviesos spindulys, slėgiui jautraus kilimėlio įtaiso ir kt. signalai. Kai sutrinka energijos tiekimas atidarymo mechanizmui ar atidarymo signalizacijos įrangai, durys turi atsidaryti automatiškai arba turi būti lengvai atidaromos rankomis, kad žmonės galėtų saugiai išeiti iš statinio (pastato).
      Poveikis: vidaus aplinkos parametrai; jėga, atlaisvinanti durų uždarymo sistemą.
      Naudojimo savybės: gebėjimas evakuacijos keliuose esančias užrakintas ir užblokuotas duris atidaryti rankomis ar automatiškai be raktų ar kitokių įrankių; automatinis užrakintų durų atlaisvinimas sutrikus pagrindiniam elektros energijos tiekimui.
      53. Gaisro gesinimo įranga
      53.1. Pirminio gaisro gesinimo gaisriniai čiaupai (žr. 40.3.1(1) p.)
      Įrangą sudaro stacionarūs mazgai, sumontuoti ant sienų ar spintose, visada sujungti su vandens tiekimo įrenginiais. Stacionarius mazgus sudaro mova, čiaupas su slėgio indikatoriumi, pusiau standžios vandens žarnos ritė ar plokščiai surangyta žarna su atrama ir švirkštu.
      53.2. Priešgaisrinio vandentiekio stovai
      Įrangos tikslas yra statinių gaisro gesinimo spartinimas, galimybė prijungti gaisrines žarnas strateginiuose statinio taškuose, užtikrinant, kad yra patikimas ir pakankamas vandens tiekimas. Gaisrinis čiaupas gali būti nuolat pripildytas vandens (šlapiasis stovas) ar gali būti tuščias (sausasis stovas), kuris vandens pripildomas atvykus ugniagesiams gelbėtojams.
      a) sausasis stovas
      Įrangą sudaro vamzdžiai su atšakomis ir čiaupais su flanšais (jungtimis) nustatytose statinio vietose ir įvade žemės lygyje, kad ugniagesiai galėtų prijungti gaisrinių siurblių sistemas.
      b) šlapiasis stovas
      Įrangą sudaro tie patys komponentai, nurodyti a) punkte. Įranga yra nuolat prijungta tam, kad patikimai būtų tiekiamas pakankamas vandens kiekis, įskaitant siurblius ir kt.
      Poveikis: aplinkos parametrai; vandens slėgis.
      Naudojimo savybės: gebėjimas sudaryti patikimą ir pakankamą vandens tiekimą gaisrui gesinti nustatytuose statinio taškuose su galimybe prijungti gaisrines žarnas.
      53.3. Gaisriniai hidrantai (žr. 43.2(3) p.)
      Įrangą sudaro hidrantai, sujungti su pagrindiniais išorinio vandentiekio vamzdžiais ir išdėstyti atitinkamose vietose. Hidrantai skirstomi į sausuosius ir šlapiuosius.
      Sausieji hidrantai susideda iš tuščios kolonėlės (galvutės), sumontuotos virš žemės lygio ir turinčios prijungimo išėjimus, čiaupo korpuso, sujungimo flanšais prie pagrindinio vandens tiekiamojo vamzdžio, o prireikus - cilindro, kuris jungia galvutę su čiaupo korpusu, valdančiu čiaupą. Šlapieji hidrantai yra nuolat pripildyti vandens; juos sudaro stovas, sujungtas su išvadu, ir uždarymo armatūra su jungiamuoju flanšu.
      Įgilinti hidrantai susideda iš sklendės ir jungiamųjų išvadų požeminėje kameroje su angos liuku paviršiuje.
      53.4. Gaisriniai liftai (žr. 43.2(9) p.)
      Gaisrinio lifto įrangą sudaro lifto kabina, atsparios ugniai lifto įėjimo durys, dūmų kontrolės sistema, pagrindinis energijos šaltinis (elektrinis ar hidraulinis), avarinis energijos tiekimas, naudojamas sutrikus pagrindiniam, galintis varyti liftą nustatytą laiką, kabamieji lynai ar atramos, kreipiamieji bėgiai, valdymo sistema, avarinė ryšio sistema, saugos įtaisai, neleidžiantys liftui kristi, elektros kabeliai ar hidrauliniai vamzdynai ir buferiai.
      53.5. Avarinio ryšio įranga (žr. 43.2(10) p.)
      Avarinio ryšio įrangą sudaro centrinė stotis su elektros avariniu energijos tiekimu, kuris sujungtas su garsiakalbių tinklu, ir kiti įrenginiai.
      Poveikis: standartinė temperatūros ir laiko kreivė.
      Naudojimo savybės: ryšys tarp pasirinktų statinio vietų; funkcionavimas sutrikus pagrindiniam energijos tiekimui.
      54. . Statybos produktų naudojimo savybės:
      1) kai tai praktiškai įmanoma, statybos produktų charakteristikos turi būti naudojimo savybių sąvokomis aprašomos techninėse specifikacijose ir techninių liudijimų nurodymuose. Skaičiavimo, matavimo ir bandymo (jei tai galima) metodai kartu su atitikimo kriterijais turi būti pateikiami reglamentuose, techninėse specifikacijose ar tokių specifikacijų nuorodose;
      2) statybos produktų naudojimo savybių išraiška turi derintis su statinio atitikimo esminio reikalavimo „Gaisrinė sauga“ tikrinimo pagrindiniais principais, kaip nurodyta IV skyriuje bei numatyta A kategorijos standartuose.
      Pakeitimas 2002 09 25. Žin. 2002, Nr. 96-4233. Įsigaliojo 2002 10 05
       
      55.1. Statybos produkto tinkamumo naudoti techninis įvertinimas vykdomas laikantis nuostatų ir procedūrų, numatytų SPD III priedo 13, 14, 15 straipsniuose. Šių nuostatų ir procedūrų tikslas yra su priimta tikimybe garantuoti, kad statybos produkto naudojimo savybės atitinka savybes, nurodytas techninėse specifikacijose.
       
      VI SKYRIUS. ILGAAMŽIŠKUMAS, PATVARUMAS
       
      56. Statinių ilgaamžiškumo (darbo trukmės) traktavimas pagal esminius reikalavimus:
      1) statinių ilgaamžiškumo klausimai priklauso valstybių, ES narių, kompetencijai. Jos (kai joms atrodo, kad to reikia) nusprendžia, koks ilgaamžiškumas kiekvieno tipo statiniams ar statinių dalims yra pagrįstas šio esminio reikalavimo tenkinimo požiūriu;
      2) jei statinių patikimumo (patvarumo) reikalavimai siejami su statinio esminiu reikalavimu “Gaisrinė sauga” ir su statybos produktų naudojimo savybėmis, mandatai ruošti statybos produktų Europos standartus ir Europos techninius liudijimus taip pat turi apimti patikimumo (patvarumo) aspektus.
      57. Statybos produktų naudojimo trukmės traktavimas pagal esminius reikalavimus:
      1) B kategorijos techninės specifikacijos ir nurodymai Europos techniniam liudijimui turi apimti nuorodas dėl statybos produktų naudojimo (darbo) pagal paskirtį trukmės ir jos įvertinimo metodus;
      2) kai bendram naudojimui skirti statybos produktai neturi ilgalaikių (patvarių) gaisrinės saugos reikalavimus atitinkančių savybių, tada:
      - gaminiai būna jautrūs aplinkos poveikiui (atmosferai, cheminiam poveikiui ir kt.);
      - judančios plokštumos (jei jie įprastai naudojant neuždaromi, pavojaus gyvybei gali nebūti, bet ji gali atsirasti, kilus gaisrui), pvz., savaime užsidarančios durys, užtvaros ir vožtuvai.
      Darbo trukmės (ilgaamžiškumo) įvertinimo būdai yra:
      - bandymai trumpalaikiais ir ilgalaikiais atmosferos poveikiais;
      - bandymai plovimo ir valymo procedūromis;
      - mechaniniai bandymai (uždarymo bandymai, virpesiai, smūgių bandymai);
      - korozijos bandymai;
      3) informacija apie statybos produkto ilgaamžiškumą (darbo trukmę) negali būti interpretuojama kaip gamintojo suteikta garantija. Ji tik gali padėti pasirinkti tinkamą statybos produktą pagal laukiamą ekonomiškai pagrįstą statinio naudojimo laiką.

      Orimulsija - gamtinio bitumo ir vandens emulsija

      orimulsijaTai gamtinio bitumo ir vandens emulsija, kurioje vandens yra 30 %. Tai nauja, perspektyvi, sparčiai pasaulyje plintanti kuro rūšis, tinkama naudoti ir elektrinėse, ir vidutinės galios katilinėse.
      Išžvalgytos bitumo atsargos Orinoko upės baseine sudaro apie 65 mlrd. tonų sutartinio kuro, kasmet jo sunaudojama dvigubai daugiau.
      Bitumas išgaunamas Orinoko upės baseine, Rytų Venesueloje. Iš žemės jis išgaunamas į telkinius įpurškiant garą. Orimulsija ganėtinai stabili emulsija, 1-2 metus išlaikanti beveik nepakitusias savybes. Emulgavimo metu orimulsija prisodrinama magnezitu (MgO), dėl to labai sumažėja pelenų rūgštingumas, pažemėja rasos taško temperatūra, dūmuose esantys pelenai tampa purūs, juos efektyviai (iki 98 %) galima sugaudyti elektrostatiniais filtrais. Žymiai sumažėja katilo kaitinimo paviršių korozija.
      Orimulsijos degimo šiluma apie –27 MJ/kg, todėl norint gauti tiek pat šilumos kaip iš
      mazuto, orimulsijos reikia sudeginti beveik pusantro karto daugiau. Iem = 70-85 kgCO2/GJ.
      Orimulsijos sieringumas panašus į mazuto; pelenų ir vanadžio – truputį daugiau. Pagrindinis
      privalumas – nedidelė, panaši į akmens anglių, orimulsijos kaina.

      Triukšmas ir apsauga nuo jo

      triuksmas - www.de2.ltPlečiantis pramonei, augant miestams, gausėjant transportui, vis labiau plečiasi ir akustinio diskomforto zonos. Žmones nuolat veikia mašinų, įrenginių, prietaisų ir pan. triukšmas. Automobilių transportas yra pagrindinis triukšmo šaltinis miestuose. Triukšmas sklindantis nuo gatvių, kelių ir automagistralių, aplinkoje pasiskirstęs panašiai kaip ir kiti transporto taršos produktai, bet jam tenka apie 80% visų atmosferos teršalų.
      Labiausiai triukšmingi yra sunkvežimiai, autobusai, sportiniai automobiliai ir motociklai. Sunkvežimis važiuodamas beveik 90 km/h greičiu sukelia du kartus didesnį triukšmą negu lengvųjų mašinų srautas. Nustatyta, kad kai kuriuose Kauno ir Vilniaus butuose triukšmo lygis viršyja leistiną - 43-50 dB. Be to gyventojus vargina ir triukšmo šaltiniai butuose: sanitariniai techniniai įrenginiai, šaldytuvai, radijo aparatai, televizoriai, magnetafonai, dulkių surbliai, skalbimo mašinos, telefonų aparatai, žadintuvai ir pan. Jų keliami garsai sklinda ir dieną ir naktį.
      Žmogus dirbdamas triukšmingoje aplinkoje išnaudoja daugiau energijos (ypač jei reikia atlikti įtempto dėmesio reikalaujančius darbus), greičiau pavargsta, suserga triukšmalige. Triukšmas mažina jo darbingumą darbo našumą, atidumą, didina traumų tikimybę. Triukšmo poveikis priklauso nuo garso stiprumo, dažnio, ir veikimo trukmės. Taigi triukšmas yra visuotinė, apimanti visas žmogaus gyvenimo ir darbo sritis problema, kuri turi būti sprendžiama įvertinant jo žalą patofiziologiniu, ekonominiu bei sociologiniu aspektais, remiantis naujaisiais mokslo pasiekimais.
      Didžiausią triukšmą uždarose patalpose kelia įvairūs agregatai, staklės, ventiliacijos sistemos ir pan., buityje – radijo aparatai, televizoriai, magnetafonai, šaldytuvai, dulkių siurbliai ir kt. Leistinas triukšmo lygis patalpose nustatomas pagal atiekamų technologinių procesų pobūdį. Tyliausios aplinkos (iki 25 dB) reikalaujama ligoninėse, sanatorijose, operacinėse, didžiausias triukšmo lygis (iki 60 dB) leidžiamas sporto salėse, prekybos patalpose, aerouostų ir geležinkelio stočių keleivių salėse. Triukšmo lygis patalpose yra normuojamas atsižvelgiant į atliekamo darbo specifiką – kuo didesnė protinė ir emocinė įtampa (pvz.: konstruktorių, projektavimo biuruose), tuo tylesnė turi būti darbo vieta. Todėl projektuojant įvairius technologinius procesus, dėstant darbo vietas bei eksploatuojant veikiančius agregatus turi būti siekiama mažinti vidinį triukšmą. Triukšmo neigiamas poveikis šalinamas kuriant ir naudojant netriukšmingą techniką, vartojant kolektyvines apsaugos nuo triukšmo priemones. Svarbiausi išorinio triukšmo šaltiniai - tai įvairios transporto priemonės, statybos technika, pramonės įmonės, komunaliniai statiniai bei įrenginiai. Kaimo vietovėse didelį triukšmą (nuo 40 iki 140 dB) kelia traktoria,i kombainai, ekskavatoriaii ir kita žemės ūkio technika.
      Miestuose labiau triukšmauja aerodromuose kylantys ir tupiantys, virš gyvenamųjų rajonų skrendantys lėktuvai. Oro ir žemės transportas (lėktuvai, automobiliai, traukiniai ir kt) miesto aplinkai yra pats žalingiausias, nes triukšmas sklinda visoje teritorijoje, nors ir nevienodai intensyviai įvairiu paros ar metų laiku.
      Gyventojus nepaprastai vargina ne tik gatvėse bet ir prie gyvenamųjų namų įrengtose stovėjimo aikštelėse automobilių skleidžiamas triukšmas. Skiriami du triukšmo lygiai – foninis ir vietinis.
      Foninio triukšmo intensyvumas priklauso nuo nuo visų garsą skleidžiančių šaltinių, vietinis – tik nuo pavienių. Mažėjant vieitnio triukšmo lygiui, kartu mažėja ir foninis. Pagrindinis projektuotojų uždavinys, tvarkant ir projektuojant miestus, - sumažinti skirtumą tarp foninio ir vietinio triukšmo lygių. Triukšmo poveikis labai priklauso nuo triukšmo šaltinio, triukšmo skidimo zonos ir jo veikiamo subjekto. Norint sumažinti žalingątriukšmo poveikį, būtina pakeisiti triukšmo ir jo sklidimo zonos ypatybes. Kaip žinia triukšmas nuo šaltnio sklinda sklinda į visas puses ir, nesutikdamas savo kelyje kliūčių, palaipsniui slopsta. Kelyje pasitaikiusi kiūtis garso bangą išsklaido į atskiras sudedamąsias dalis, t.y. neapsaugo nuo triukšmo, tik sumažina jo lygį.
      Triukšmu vadinami skirtingi slėgio ir dažnio (16 – 2000 Hz) atsitiktiniai, netvarkingi garsai. Juos skleidžia virpantys kietieji arba dujiniai kūnai.
      Pagal šaltinio rūšį triukšmas skirsomas į:
      1. Mechaninį, atsirandantį judant įvairių mašinų detalėms arba mazgams.
      2. smūginį, kurį skleidžia tam tikri technologiniai procesai
      3. aerodinaminį, atsirandantį judant dujų arba oro srovėms dideliu greičiu
      4. sprogimo impulsinį, atsirandantį dirbant vidaus degimo varikliams ir kt.
      Triukšmą galima išskaidyti į suddėtines skirtingo intensyvumo ir dažnio jo tono dalis. Grafinis tų sudėtinių dalių vaizdas vadinamas spektru. Spektras yra svarbiausia triukšmo charakteristika.
      Žmogaus ausis gali justi tam tikrą, bet gana plataus diapazono slėgį, pavayzdžiui esant vidutiniui garso dažniui,nuo 10-5 iki 102 Nm/m2. Todėl patogiau skaičiuoti matuojant garso slėgį ne absoliučiais, o santykiniais vienetais – belais, decibelais. Belas – logaritiminis energijų arba galios santykio vienetas. 1 belas atitinka tokį energijų santykį, kurio dešimtainis logaritmas lygus vienetui. 0,1 belo dalis vadinama decibelu. Šiais vienetais dažniausiai reiškiamas garso slėgis lygis.
      Akustikoje logaritminis mastelis taikomas ne tik matuojant garso slėgio bet ir jo dažnių juostą, nes žmogaus ausis girdi ne absoliučijo, bet santykinio dažnio garsus. Pavyzdžiui, ar garso dažnis pasikeistų nuo 101 iki 500 Hz, ar nuo 1000 iki 5000 Hz, jaustume tą patį.
      Oktava- tai dažnių intervalas, kurio viršutinio ir apatinio ribinių tarp dažnių santykio dvejetainis logaritmas lygus vienetui, kitaip tariant šio intervalo viršutinis ribinis dažnis yra du kartus didesnis už apatinį ribinį dažnį (50-100, 200 –400 Hz ir pan.).
      Garso slėgis: Lp=20*lg(p/po)dB
      Čia: P- išmatuotas garso slėgis,
      Po – nulinis girdos slenkstis, lygus 2*10-5 N/m2 (girdos slenkstis – mažiausias garso slėgis, kurį jaučia žmogaus ausis).
      Technooginių procesų keliamas triukšmas blogina higienines darbo sąlygas, mažina darbo našumą, dažnai esti gamybinių traumų ir profesinių ligų priežastis.
      Triukšmo poveikį organizmui neretai sustiprina kiti žalingi veiksniai – nepalankus mikroklimatas, toksiškos medžiagos, ultragarsas, virpesiai. Triukšmas blogai veikia visą organizmą, bet labiausiai - klausos analizatorių, centrinę nervų bei širdies kraujagyslių sistemas. Triukšmo poveikis centrinei nervų sistemai greičiau išryškėja ir pasireiškia neuroflesiniais bei neurohumoriniais pokyčiais, kurie sąlygoja centrinės nervų sistemos vidinio slopinimo, paslankumo ir pusiausvyros sutrikimus, pasireiškiančius nuovargiu, nemiga, migreniniais galvos skausmais, įvairiomis psichomotorinėmis ir neurozinėmis reakcijomis. Kadangi dauguma individų sugeba prisitaikyti prie ekstremalių sąlygų, tai ir žmogus, būdamas triukšmingoje aplinkoje, apsipranta ir tarytum jo nejaučia.
      Tačiau dėl to neigiamas triukšmo poveikis nesumažėja. Mokslininkų tyrimais nustatyta, kad dideniam kaip 10 dB triukšmui padidėjus vos 1 dB, darbo našumas krenta 1%, o jei darbo aplinkoje triukšmas didesnis negu negu 80 dB – net 2 %. Klausos jautrumo sumažėjimas iki 15 dB, per 3 minutes atsikuriantis ramioje aplinkoje, vadinamas adaptacija.
      Jei po darbo triukšmingoje aplinkoje žmogaus klausai atsigauti reikia ilgesnio laiko, tai rodo prasidedantį klausos nuovargį. Pastarojo priežastis - per stipriai sudirgintos nervų ląstelės. Kasdien pasikartojantis klausos nuovargis tanmpa progresuojančio klsusos silpnėjimo priežastimi ir baigiasi visišku profesiniu kurtumu. Vidutiniškai tai įvyksta per 10- 15 m. Iš pradžių sunku suvokti tik aukštų dažnių (ypač >4000 Hz), vėliau ir vidutinių bei žemų dažnių garsus. Dar vėliau net nebegirdima aplinkinių kalba. Klausa sutrinka, kai ją nuolat veikia aukšto dažnio didenis kaip 80 – 90 dB triukšmas. Per kiek laiko gaima apkursti priklauso, priklauso nuo triukšmo intensyvumo, kuris savo ruožtu susijęs su garso slėgio lygiu dB, virpesių pobūdžio, spektro, kasdieninio poveikio trukmės ir individualaus žmogaus jautrumo. Įrodyta, kad dirbdami vienodomis sąlygomis vieni žmonės apkursta per 5 kiti per 10 metų. Profesinės etiologijos kurtumas patvirtinamas darbo vietoje nustačius triukšmo veiksnius. Profesionio kurumo priežastis – priimančio aparato pažeidimas.
      Labai didelis triukšmas (> 130 dB) pavyzdžiui sprogimas sukelia traumą, pasireiškiančią staiga atsiradusiu skausmu ausyse, galvos svaigimu, pbjektyviai nustatoma ausioes būgnelio perforacija.Tenka pabrėžti, kad centrinės nervų sistemos, ypač vegetacinės, pakitimai atsiranda ansksčiau, negu sutrinka klausos jautrumas. Veikdamas vegetacinę nervų sistemą, triukšmas sukelia kvėpavimo, širdies ritmo ir kraujospūdžio
      (pakitimus). Žmonės dirbantys triukšmingomis sąlygomis, ypač jei darbe esti emocinė įtampa, dažniau serga hipertonine liga ir ateroskleroze. Triukšmas slopina skarandžio sekreciją ir mažina sulčių rūgštingumą, veikia regos organus, endokrininę sistemą, trikdo medžiagų apykaitos procesus organizme., blaško dėmesį, ypač dirbant protinį darbą. Veikiant triukšmui siplnėja ir organizmo imunologinis atsparumas, didėja bendras dirbančiųjų sergamumas. Pavyzdžiui gamybiniam triukšmui padidėjus 10 dB, dirbančiųjų sergamumas išauga 1,2 – 1,3 karto. Patologinių pakitimų kompleksas sukeliamas veikiant triukšmui vadinamas ) triukšmalige. Triukšmaligė greičiau pasireiškia, jei dirbama ne tik esant didesniam triukšmui, bet ir kai kūnas būna priverstinėje padėtyje, veikia nervinė ir psichinė įtampa, virpesiai, dulkės, nuodijamosios medžiagos. Pagal garso slėgio amplitudžių didžiausias reikšmes skiriamas žemų (<300 Hz), vidutinių (nuo 300 iki 800 Hz) ir aukštų dažnių (>800 Hz triukšmas). Pagal dažnio spektrą triukšmas gali būti toninis ir plačiajuostis (kai jame išsiskiria ir girdimi atskiri tonai), pagal pobūdį – nuolatinis (kai garso slėgio lygis nekinta arba laikui bėgant kinta ne daugiau kaip 3 dB), impulsinis (arba smūginis), sprogimo ir nenutrūkstamas (kai laikui bėgant periodiškai arba neperiodiškai kartojasi). Pagal trukmę skiriamas ilgalaikis ( kai veikia ne trumpiau kaip 4 valandas per parą ir trumpalaikis, kai veikia iki 4 valandų) triukšmas.
      Ribiniai leidžiami garso slėgio lygiai normuojami oktavomis – šiais dažniais: 63, 125, 250, 500, 1000, 2000, 4000, 8000 Hz.
      Higienos norma Hn 33 –1993 leidžiama triukšmo aplinkoje dažninė charakteristika priklauso nuo dažnio, pvz.:, kai dažnis 250 H- apie 60 dB, o kai 8000 hz – apie 40 dB. Triukšmo lygis matuojamas triukšmamačiu, kurį sudaro elektrodinaminis mikrofonas, elektrinis virpesių stirprintuvas, juostiniai filtrai, kvadratinis detektorius ir rodyklinis arba skaitmeninis indikatorius. Mikrofonas garso virpesius verčia elektriniais, šie sustiprinami stiprintuvu, išlyginami detektoriumi.
      Su triukšmu gali būti kovojama – absorbuojant arba izoliuojant garsą.
      Garso absorbcija remiasi medžiagų geba sugerti garsą. Paprastai garso bangų energija večiama šilumos enrgija. Įvairių medžiagų bei konstrukcijų geba sugerti garsą žymima garso absorbcijos koeficientu:
      α=Esug/Ekr
      Čia: Esug – sugertas garso energijos kiekis,
      Ekr – į medžiagą krintančio garso energijos kiekis.
      Įvairių medžiagų garso absorbcijos koeficientai skiriasi ir nustatomi bandant. Jie priklauso nuo garso bangos dažnio ir kritimo kampo. Nuo medžiagos paviršiaus atsispindėjusios garso bangos energijos ir į tą medžiagą krintančios garso bangos energijos santykis vadinamas garso atspindžio koeficientu. Atspindėtas garsas vadinamas aidu. Garso bangos, praėjusios medžiagą energijos ir į tą medžiagą krintančio garso bangos santykis vadinamas garso laidumo koeficientu. Absorbcijos koeficiento, garso atspindžio koeficiento ir garso laidumo koeficiento suma lygi vienetui.
      Garsą absorbuojančios medžiagos skirstmos į 4 grupes:
      1. pluoštinės aktyvios medžiagos: veltinis, vata, stiklo vatos plokštės.Šios medžiagos pritvirtintos prie kieto pagrindo geriausiai sugeria aukštesnių dažnių garso bangas.
      2. Membraniniai garso sugėrikliai turi rėmą prie kurio yra pritvirtinti plonos faneros, metalo, klijuotės lakštai.
      3. Rezonansiniai sugėrikliai.
      4. Kombinuotieji sugėrikliai.
      Garso izoliacija – tai garso, einančio per atitvaras silpnonimas. Atskirų zonų triukšmas mažinamas izoliuojant atskirus triukšmą keliančius šaltinius. Triukšmingoms zonoms nuo netriukšmingų atskirti statomos sienelės – ekranai, įrengiamos kabinos, gaubtai.
      Garso izoliacija priklauso nuo sienelių linijinių matmenų,sluoksnių skaičiaus, masės, dalelių vidinės trinties, tvirtinimo būdo, triukšmo spektro, sienelės savųjų virpesių amplitudės ir pan.
      Atskiri autonominiai triukšmo šaltiniai, pavyzdžiui, trnasformatoriai, kompresoriai, ventiliatoriai ir kt., izoliuojami kabinomis arba gaubatais. Miestuose didžiausią triukšmą kelia transportas, pramonės įmonės, energetikos objektai bei atskiri jų agregatai. Kadangi be jų gyvenimas neįsivaizduojamas, tai siūloma tobulinti pačią techniką, didinti namų sienų ir langų akustinę izoliaciją. Daug vilčių teikia architektūrinės urbanistinės priemonės. Lietuvoje pradėta statyti triukšmą sulaikančius ekranus, įvairios paskirties pastatus. Svarbiausia, kad šie statiniai iš dalies stabdo ir išmetamų dujų, dulkių bei kitų gatvės teršalų sklaidą.
      Kai techninėmis priemonėmis negalima pasiekti higienos normos leistino triukšmo lygio, vartojamos individualios apsaugos priemonės: ausinės, šalmai, įkišami į žmogaus ausį antifonai. Tačiau jos kartais varžo judesius, trukdo dirbti, erzina odą, žmogus labiau prakaituoja.

      Leistinas laikas triukšme - lentelė

      Kietojo kuro šildymo krosnių pastatuose įrengimo taisyklės

      LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTERIJOS

      Į S A K Y M A S

       

      1998 m. rugpjūčio 31 d. Nr. 162

      Vilnius

       

      Dėl statybos taisyklių įregistravimo

       

      Vykdydamas statybos techninio reglamento STR 1.01.01:1996 “Normatyvinių statybos techninių dokumentų sistema, jų rengimas ir tvirtinimas”, patvirtinto Statybos ir urbanistikos ministerijos 1996 09 30 įsakymu Nr.128 (Žin., 1996, Nr.93-2197) nuostatas,

      ĮSAKAU:

      1. Patvirtinti ir įregistruoti kaip laisvai pasirenkamąjį statybos techninį dokumentą “Kietojo kuro šildymo krosnių pastatuose įrengimo taisykles” ST 8860237.02:1998 (pridedama).

      2. Pripažinti netekusiu galios RSN 159-95 “Šildymas, vėdinimas ir oro kondicionavimas”, patvirtinto Statybos ir urbanistikos ministerijos 1995 02 27 įsakymu Nr.54 (Žin., 1995, Nr.21-502) 8 priedą.

       

      Aplinkos Ministras                                                              Algis Čaplikas

      _______________

       

       

      Patvirtinta

      Aplinkos ministerijos

      1998 08 31 įsakymu Nr.162

      Kietojo kuro šildymo krosnių pastatuose įrengimo

      taisyklės

      ST 8860237.02:1998

       

      1. Taikymo sritis ir bendrosios nuostatos

       

      1.1. Pastatams šildyti gali būti naudojamos uždarojo ir atvirojo degimo (židiniai ir pan., t.y. neribojama šildomojo paviršiaus temperatūra) kietojo kuro krosnys. Šildymas kietojo kuro uždarojo degimo krosnimis gali būti numatomas 1 lentelėje išvardytuose pastatuose.

       

      1 lentelė. Pastatai, kuriuose leidžiama įrengti kietojo kuro uždarojo degimo krosnis

       

      Pastatų paskirtis

      Didžiausias aukštų

      Didžiausias vietų

       

      skaičius

      skaičius

       

       

       

      Gyvenamieji namai

      5

      -

       

       

       

      Bendrabučiai, pirtys

      1

      25

       

       

       

      Poliklinikos, buitinio aptarnavimo įmonės, ryšių, sporto

      1

      -

      ir administracijos pastatai

       

       

       

       

       

      Gamybiniai pastatai su D ir E kategorijų patalpomis, kurių

      1

      -

      bendras plotas ne didesnis kaip 500 m2

       

       

       

       

       

      Bendrojo lavinimo mokyklos be miegamųjų korpusų

      1

      80

       

       

       

      Vaikų ikimokyklinės įstaigos, kuriose vaikai būna tik dieną,

      1

      50

      viešojo maitinimo įmonės

       

       

       

       

       

      Patalpų ir pastatų kategorijos nustatomos pagal gaisro ar sprogimo pavojingumą pagal RSN 133-91 3 priedą.

       

       

      Atvirojo degimo kietojo kuro krosnys gali būti rengiamos 2 lentelėje išvardytuose pastatuose.

       

       

       

       

       

       

       

      2 lentelė. Pastatai, kuriuose leidžiama įrengti kietojo kuro atvirojo degimo krosnis

       

       

       

       

      Pastatų paskirtis

      Didžiausias aukštų

      Didžiausias vietų

       

      skaičius

      skaičius

       

       

       

      Gyvenamieji namai

      5

      -

       

       

       

      Pirtys

      1

      25

       

       

       

      Sporto ir administracijos pastatai

      1

      -

       

      1.2. Įrengiant krosnis, taip pat privalu laikytis kitų Lietuvos Respublikoje galiojančių su krosnių įrengimu susijusių gaisrinės saugos, higienos, sveikatos ir aplinkos apsaugos, mechaninio atsparumo ir stabilumo, saugaus eksploatavimo bei energijos taupymo ir šilumos išsaugojimo norminių dokumentų reikalavimų.

       

      2. Nuorodos

       

      [1] STR 2.09 …1998. Šildymas, vėdinimas ir oro kondicionavimas.

      [2] RSN 133-91. Priešgaisrinė sauga. Pagrindiniai reikalavimai.

       

      3. Terminai ir apibrėžimai

       

      3.1. Ardeliai - grotelės pakuroje, ant kurių dega kuras.

      3.2. Atotrauka - erdvė tarp išorinio krosnies arba dūmų kanalo paviršiaus ir degios arba sunkiai degios sienos, pertvaros arba kitos pastato konstrukcijos.

      3.3. Dūmtraukis (kaminas) - dūmų šalinamasis kanalas.

      3.4. Atvirojo degimo krosnis - krosnis, kurios pakuroje degantis kuras tiesiogiai spinduliuoja šilumą į patalpą.

      3.5. Uždarojo degimo krosnis - krosnis, kurios pakura degimo metu sandariai uždaroma.

       4. Pagrindiniai reikalavimai

       4.1. Krosnių šilumos našumas turi kompensuoti skaičiuotinus patalpų šilumos nuostolius:

      periodinio degimo krosnys - kūrenant dukart per parą;

      ilgalaikio degimo krosnys - kūrenant ištisą parą.

      Šildant periodinio kūrenimo krosnimis, patalpų oro temperatūros svyravimas per parą neturi viršyti +3oC patalpos temperatūros [1].

      Čia ir toliau išdėstytuose reikalavimuose nurodoma, kokioms krosnims jie taikomi - uždarojo, atvirojo degimo ar abiejų tipų krosnims, jei tipas neapibrėžtas.

      4.2. Didžiausia uždarojo degimo krosnių paviršiaus temperatūra (išskyrus ketinės dangos, durelių ir kitos metalinės įrangos) neturi viršyti:

      90oC - vaikų ikimokyklinių įstaigų, gydomųjų įstaigų patalpose.

      Kituose pastatuose ir patalpose neturi viršyti:

      110oC (ne daugiau kaip 15% bendrojo krosnies paviršiaus ploto);

      120oC (ne daugiau kaip 5% bendrojo krosnies paviršiaus ploto).

      Patalpose, kuriose žmonės būna laikinai, leidžiama naudotis krosnimis, kurių šildomojo pavir­­šiaus temperatūra aukštesnė negu 120oC, jeigu prie jų yra apsauginiai ekranai.

      4.3. Viena uždarojo degimo krosnimi leidžiama šildyti ne daugiau kaip tris viename aukšte esančias patalpas.

      Dviejų aukštų pastatus leidžiama šildyti dviaukštėmis uždarojo degimo krosnimis su izoliuotomis pakuromis ir dūmtraukiais kiekviename aukšte, o dviaukščius butus - įrengiant vieną pakurą pirmame aukšte.

      Dviaukščių krosnių perdangose draudžiamos degios sijos.

      4.4. Stacionarias krosnis reikia įrengti ant atskiro pamato arba gembių, patikimai įtvirtintų pastato sienoje.

      Krosnys turi būti mūrijamos iš atitinkamo atsparumo ugniai statybinių medžiagų.

      4.5. Bendrojo lavinimo mokyklose, ikimokyklinėse įstaigose, gydymo ir profilaktikos įstaigose, poilsio namuose krosnių pakuros turi būti patalpose arba kori­doriuose, kur yra natūraliosios traukos ištraukiamasis vėdinimas ir langai su orlaidėmis (dar žr. 4.6 p.).

      4.6. Krosnimis šildomuose pastatuose draudžiama:

      a) įrengti oro priverstinio šalinimo vėdinimą, nekompensuojant oro priverstiniu tiekimu;

      b) kreipti dūmus į vėdinimo kanalus ar dūmų kanaluose įrengti vėdinamąsias groteles arba prie jų jungti vėdinimo kanalus.

      4.7. Krosnys statytinos prie nedegių vidinių pertvarų su dūmtraukiais (kaminais).

      Dūmtraukiai (kaminai) leistini nedegiose (kad juose nesikondensuotų drėgmė), iš lauko apšiltintose išorinėse sienose.

      4.8. Degimo produktai turi būti šalinami per dūmtraukį (kaminą).

      Prie vieno dūmtraukio (kamino) galima prijungti dviejų krosnių, sumūrytų to paties aukšto viename bute, dūmų kanalus. Šiuo atveju bendro dūmtraukio (kamino) viduje turi būti ne plonesnė kaip 120 mm storio, 1 m aukščio pertvara, skirianti abiejų krosnių dūmų kanalus. Pertvaros aukštis skaičiuojamas nuo atskirų krosnių dūmų kanalų sujungimo vietos apačios.

      4.9. Dūmtraukių (kaminų) skerspjūviai priklauso nuo uždarojo degimo krosnių šiluminės galios ir turi būti tokie:

      140 x 140 mm - krosnių iki 3,5 kW galios;

      140 x 200 mm - krosnių nuo 3,5 kW iki 5,2 kW galios;

      140 x 270 mm - krosnių nuo 5,2 kW iki 7 kW galios.

      Apvalių dūmtraukių (kaminų) skerspjūvio plotas neturi būti mažesnis už nurodytų stačiakampių dūmtraukių (kaminų) skerspjūvio plotą.

      4.10. Malkomis kūrenamų uždarojo degimo krosnių dūmtraukiuose (kaminuose) būtina įrengti po du sandarius užkaiščius (sklendes), o anglimis ir durpėmis kūrenamų krosnių - po vieną užkaištį su 15 mm skersmens kiauryme.

      4.11. Dūmtraukių (kaminų) aukštis, skaičiuojant nuo krosnies ardelių iki dūmtraukio (kamino) viršaus, turi būti ne mažesnis kaip 5 m. Dūmų traukai padidinti leidžiama naudoti tam tikslui skirtus mechaninius ventiliatorius, kurie įrengiami kamino viršuje.

      Dūmtraukių (kaminų) viršus turi būti:

      a) ne žemiau kaip 0,5 m virš plokščio stogo;

      b) ne žemiau kaip 0,5 m virš stogo kraigo arba parapeto, jeigu atstumas tarp dūmtraukio (kamino) ir kraigo arba parapeto mažesnis kaip 1,5 m;

      c) ne žemiau stogo kraigo arba parapeto, jeigu atstumas tarp dūmtraukio (kamino) ir stogo kraigo arba parapeto yra nuo 1,5 iki 3 m;

      d) ne žemiau linijos, esančios nuo kraigo žemyn 10o kampu horizontalios krypties atžvilgiu, kai dūmtraukis (kaminas) yra daugiau nei per 3 m nuo kraigo.

      Dūmtraukiai (kaminai) turi būti aukštesni už aukščiausio pastato stogą.

      4.12. Dūmtraukiai (kaminai) projektuojami vertikalūs, be pakopų, jų sienelės turi būti ne plonesnės kaip 120 mm iš molio plytų arba 60 mm iš karščiui atsparaus betono.

      Uždarojo degimo krosnių dūmtraukiams (kaminams) valyti apačioje turi būti 250 mm gylio nišos ir pravalomosios angos, užtaisomos plytomis su molio skiediniu, arba angos su durelėmis.

      Dūmtraukiai (kaminai) gali būti pasvirę, vertikalia kryptimi sudarantys ne didesnį kaip 30oC kampą, o posvyris horizontalia kryptimi ne didesnis kaip 1 m. Pasvirusios dalies dūmtraukio (kamino) vidinis paviršius turi būti lygus, jo skerspjūvio plotas turi būti ne mažesnis už vertikaliosios dalies skerspjūvio plotį.

      4.13. Plytų dūmtraukio (kamino) viršų (0,2 m aukščiu) reikia apsaugoti nuo kritulių. Ant dūmtraukių (kaminų) draudžiama statyti stogelius, deflektorius arba kitokius dūmų kanalo antgalius.

      4.14. Jei pastato stogo danga yra degi, dūmtraukiai (kaminai) privalo turėti kibirkščių gaudiklius. Tam reikalui vartojami metaliniai tinkleliai su angomis, ne didesnėmis kaip 5 x 5 mm.

      4.15. Degias arba sunkiai degias pastato konstrukcijas, kurios liečiasi su krosnimis, dūmtraukiais (kaminais) arba su vėdinimo kanalais šalia dūmtraukių (kaminų), reikia apsaugoti nedegių medžiagų perskyromis.

      Perskyros storis turi būti ne mažesnis kaip:

      380 mm iki neapsaugotų degių pastato konstrukcijų;

      250 mm iki degių pastato konstrukcijų, apsaugotų pagal 4.23 p. reikalavimus.

      Perskyros storis skaičiuojamas nuo dūmtraukio (kamino) sienutės vidinio paviršiaus.

      Atstumas tarp dūmtraukio (kamino) sienutės vidaus ir metalinių arba gelžbetoninių sijų turi būti ne mažesnis kaip 130 mm.

      4.16. Į horizontalias perskyras negalima remti arba prie jų tvirtinti pastato konstrukcijų. Horizontalių perskyrų storis turi būti didesnis už perdangos storį tiek, kad perskyros viršus būtų 70 mm aukščiau grindų lygio arba pastogės užpilamojo sluoksnio viršaus.

      4.17. Degiųjų medžiagų sienų ir pertvarų angose įrengiamų krosnių ir dūmtraukių (kaminų) perskyros patalpoje turi būti per visą krosnies ar dūmtraukio (kamino) aukštį. Perskyros storis turi būti ne mažesnis už sienos ar pertvaros storį. Plyšiai tarp perskyros ir sienos ar perdangos turi būti užtaisomi nedegiomis medžiagomis.

      4.18. Atotraukos plotis.

      3 lentelėje pateikti atotraukų pločiai, nustatyti atsižvelgus į krosnies sienutės storį ir greta esančios konstrukcijos atsparumą ugniai.

       3 lentelė. Atotraukų plotis

      Krosnies sienelės

      Atotraukos pobūdis

      Atotraukos plotis (mm)

       

      storis, mm

       

       

       

       

       

      Nuo neapsaugotos

      Nuo konstrukcijos,

       

       

      konstrukcijos

      apsaugotos pagal

       

       

       

      4.23 p. reika­lavi­mus

       

       

       

       

      120

      atvira

      260

      200

       

       

       

       

      120

      uždara

      320

      260

       

       

       

       

      65

      atvira

      320

      260

       

       

       

       

      65

      uždara

      500

      380

       

      Pastabos:

      1. Atstumas tarp krosnies arba dūmtraukio (kamino) išorinio paviršiaus ir sienos (pertvaros), kurios atsparumas ugniai ne mažesnis kaip 1 val., o ugnies plitimo riba nulinė, nenormuojamas.

      2. Vaikų įstaigose, bendrabučiuose ir viešojo maitinimo įmonėse sienų (pertvarų) atsparumas ugniai atotraukose turi būti ne mažesnis kaip 1 valanda.

      3. Lubos apsaugomos pagal 4.20 p. reikalavimus - 150 mm plačiau už krosnies gabaritus, o grindys, sienos ir pertvaros - pagal 4.23 p. reikalavimus.

      4.19. Ikimokyklinio amžiaus vaikų auklėjimo ir gydomųjų profilaktikos įstaigų pastatuose krosnių atotraukos turi būti uždaros, o sienos ir perdangos atotraukose - nedegios.

      Uždaros atotraukos sienutės viršuje ir prie grindų turi būti angos su 150 cm2 skerspjūvio grotelėmis orui cirkuliuoti. Uždaros atotraukos grindys turi būti nedegios. Jų lygis - 70 mm aukščiau patalpos grindų.

      4.20. Atstumas nuo krosnies trijų plytų storio perdangos viršaus iki degių arba sunkiai degių lubų, apsaugotų tinko su metaliniu tinkleliu arba skardos lakšto su 10 mm storio asbesto kartonu, turi būti:

      nuo periodiškai kūrenamos krosnies - 250 mm;

      nuo kitokių krosnių - 700 mm.

      Nuo neapsaugotų konstrukcijų šie atstumai turi būti atitinkamai 350 mm ir 1000 mm.

      Kai krosnių perdanga yra dviejų plytų storio, atstumas iki apsaugotų arba neapsaugotų konstrukcijų turi būti 1,5 karto didesnis.

      Atstumas nuo metalinės krosnies šilumą izoliuojančios perdangos iki degių apsaugotų lubų turi būti 800 mm, o be šilumą izoliuojančios perdangos atstumas iki neapsaugotų degių lubų turi būti 1200 mm.

      4.21. Erdvę tarp krosnies perdangos ir degių arba sunkiai degių lubų galima iš visų pusių uždengti plytų sienomis. Šiuo atveju krosnies perdangos storį reikia padidinti iki 4 plytų, o atstumas iki lubų turi būti ne mažesnis už nurodytą 4.20 p. Priklausomai nuo uždaros erdvės sienų aukščio turi būti dvi angos su grotelėmis, kurių kiekvienos plotas būtų ne mažesnis kaip 150 cm2.

      4.22. Nuotolis nuo dūmtraukių (kaminų) išorinio paviršiaus iki degių arba sunkiai degių stogo konstrukcijų turi būti:

      130 mm - nuo plytinių ir betoninių dūmtraukių (kaminų);

      250 mm - nuo neizoliuotų keraminių dūmtraukių (kaminų);

      130 mm - nuo izoliuotų keraminių dūmtraukių (kaminų), kurių nedegios arba sunkiai degios izoliacijos šiluminė varža būtų ne mažesnė kaip 0,3 m2 °C/W.

      Tarpą tarp dūmtraukio (kamino) ir degios arba sunkiai degios stogo konstrukcijos reikia uždengti nedegia stogo danga.

      4.23. Siekiant išvengti gaisro pavojaus, pastatų konstrukcijas reikia apsaugoti:

      a) degias arba sunkiai degias grindis po uždarojo degimo krosnies pakuros durelėmis uždengti metaliniu 700 x 500 mm lakštu;

      b) degią sieną ar pertvarą prie krosnies pakuros užkloti 25 mm storio tinko sluoksniu arba apkloti metaliniu lakštu, t. y. po juo padėti 10 mm storio nedegią medžiagą (asbesto kartoną, veltinį, įmirkytą molyje, akmens vatą ir pan.) taip, kad būtų apsaugotas plotas nuo grindų iki 250 mm aukščiau pakuros durelių viršaus;

      c) degias grindis prie židinio užkloti nedegios medžiagos lakštu, kurio plotis būtų 500 mm, o ilgis į abi puses po 15 cm viršytų židinio angos plotį.

      Atstumas nuo pakuros iki priešais esančios sienos turi būti ne mažesnis kaip 1250 mm.

      4.24. Mažiausi atstumai nuo grindų iki pelenų rinktuvo ir dujų kaitos kanalo dugno turi būti:

      a) 210 mm iki dujų kaitos kanalų ir 140 mm iki pelenų rinktuvo, jeigu perdanga arba grindys yra degios arba sunkiai degios;

      b) dujų kaitos kanalai arba pelenų rinktuvai gali būti grindų lygio, jeigu perdanga arba grindys yra nedegios.

      4.25. Degias grindis po karkasinėmis arba virtuvinėmis krosnimis su ne žemesnėmis kaip 100 mm metalinėmis kojelėmis reikia padengti skardos lakštu, padėtu ant 10 mm storio nedegios medžiagos.

      4.26. Krosnių dūmų kanalus prijungti prie dūmtraukių (kaminų) leidžiama ne ilgesniais kaip 400 mm dūmų vamzdžiais.

      Dūmų vamzdžio sienelės turi būti ne mažesnio kaip 0,75 val atsparumo ugniai.

      Reikalaujami atstumai:

      a) tarp dūmų kanalo sienutės viršaus ir lubų:

      500 mm, kai degios lubos neapsaugotos nuo gaisro;

      400 mm, kai degios lubos apsaugotos nuo gaisro;

      b) tarp dūmų vamzdžio sienutės apačios ir degių arba sunkiai degių grindų - 140 mm.

      _____________

       

      Dujų sistemos pastatuose. Reikalavimai ir sąlygos

                                                        LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTRO
      Į S A K Y M A S
       
      Dėl statybos techninio reglamento STR 2.08.01:2004 "Dujų sistemos pastatuose" patvirtinimo
       
      2003 m. gruodžio 24 d. Nr. 702
      Vilnius
       
      Valstybės žinios,2004, Nr. 21-653
      Valstybės žinios,2004, Nr. 84 (atitaisymas)
      Aktuali nuo 2007 11 01
       
      Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nuostatų (Žin., 1998, Nr. 84-2353; 2002, Nr. 20-766) 11.5 punktu,
      1. T v i r t i n u statybos techninį reglamentą STR 2.08.01:2004 „Dujų sistemos pastatuose“ (pridedama).
      2. N u s t a t a u, kad šio įsakymo 1 punkte nurodyto statybos techninio reglamento reikalavimai privalomi po jo įsigaliojimo pradedamiems projektuoti statiniams.
      3. L a i k a u netekusiu galios 2000 m. kovo 27 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymą Nr. 110 (Žin., 2000, Nr. 28-786).
       
      Aplinkos Ministras                                      Arūnas Kundrotas
      ______________
      PATVIRTINTA
      Lietuvos Respublikos aplinkos ministro
      2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 702
       
      STATYBOS TECHNINIS REGLAMENTAS
      STR 2.08.01:2004 DUJŲ SISTEMOS PASTATUOSE
       
      I. BENDROSIOS NUOSTATOS
       
      1. Šis statybos techninis reglamentas (toliau – Reglamentas) nustato, kaip turi būti projektuojamos ir įrengiamos dujų sistemos gyvenamosios [8.4], visuomeninės [8.3] paskirties pastatuose arba jų dalyse ir gamybinės paskirties Cg,Dgir Egkategorijos pagal sprogimo ir gaisro pavojų [8.2] pastatuose arbajų dalyse,jei degiųjų gamtinių dujų (toliau – gamtinių dujų) slėgis ne didesnis kaip 0,1 bar arba suskystintų angliavandenilinių dujų (toliau – suskystintų dujų) iš rezervuarinių, grupinių arba individualių balioninių įrenginių slėgis ne didesnis kaip 0,1 bar,o suskystintų dujų slėgis individualiuose dujų balionuose ne didesnis kaip 16 bar.
      Leidžiama projektuoti ir įrengti pristatytose arba atskirai stovinčiose dujinių katilų patalpose ir gamybinės paskirties pastatuose dujų sistemas, kuriose dujų slėgis ne didesnis kaip 5 bar, o prijungiant prie esamų dujų tiekimo sistemų – ne didesnis kaip 6 bar. Gamybinės paskirtiespastatuose, jei to reikalauja gamybos technologija, leidžiama projektuoti ir įrengti dujų sistemas, kuriose dujų slėgis ne didesnis kaip 16 bar.
      Šis Reglamentas netaikomas dujinių katilų patalpoms, kuriose įrengiami dujiniai šildymo katilai, iš kurių bent vieno galingumas yra didesnis kaip 400 kW, o bendras jų galingumas yra didesnis kaip 1,5 MW.
      Reglamento reikalavimai yra privalomi visiems statybos dalyviams, viešojo administravimo subjektams, inžinerinių tinklų bei susisiekimo komunikacijų savininkams (ar naudotojams), taip pat kitiems juridiniams ir fiziniams asmenims, kurių veiklos principus statybos srityje nustato Statybos įstatymas [8.1].
      2. Projektuojant, įrengiant, pertvarkant ir pripažįstant tinkamomis naudoti dujų sistemas, privaloma laikytis ir kitų Lietuvos Respublikoje galiojančių, su dujų tiekimu susijusių normatyvinių dokumentų, įmonių statybos taisyklių bei dujinių prietaisų gamintojų reikalavimų. Tarptautiniai, Europos Sąjungos bei kitų užsienio valstybių organizacijų normatyviniai dokumentai taikomi Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytąja tvarka.
      3. Projektuojant, įrengiant, pertvarkant ir pripažįstant tinkamomis naudoti dujų sistemas, privaloma laikytis nustatytų taršos normatyvų [8.12, 8.14, 8.18].
      4. Skaičiuotini dujotiekio vidiniai skersmenys turi būti nustatomi hidrauliniais skaičiavimais, užtikrinant vartotojams projektinį dujų pralaidumą ir slėgį maksimalaus dujų naudojimo metu.
      5. Montuojant dujų sistemas leidžiama naudoti tik nustatytąja tvarka [8.24, 8.25, 8.27] įteisintus statybos produktus, dujinius prietaisus, įtaisus, įrenginius, apskaitos priemones, dūmtraukius-ortakius bei dūmtraukių įdėklus.
      Pakeitimas 2006 07 01. Žin. 2006 07 05, Nr. 75-2883. Įsigalioja nuo 2006 07 06
       
      6. Dujiniai prietaisai turi būti gamintojo sukomplektuoti saugos ir reguliavimo prietaisais, kurie užtikrina šių dujinių prietaisų darbą be nuolatinės aptarnaujančio personalo priežiūros.
      7. Veikiančiose dujų sistemose, kurios neatitinka šio Reglamento reikalavimų, leidžiama keisti esamus dujinius prietaisus naujais, kurių naudojimas yra įteisintas nustatytąja tvarka, neviršijant patvirtintame projekte numatytųdujų sunaudojimo kiekių.
       
      II. NUORODOS
       
      8. Reglamente pateiktos nuorodos į šiuos dokumentus:
      8.1. Lietuvos Respublikos statybos įstatymą (Žin., 1996, Nr. 32-788; 2001, Nr. 101-3597);
      8.2. STR 2.01.04:2004 „Gaisrinė sauga“ (Žin., 2004, Nr. 23-720);“
      Pakeitimas 2005 02 04. Žin. 2005, Nr. 22-704. Įsigalioja nuo 2005 02 16
       
      8.3. STR 2.02.02:2004 „Visuomeninės paskirties pastatai (Žin., 2004, Nr. 54-1851);
      Pakeitimas 2005 02 04. Žin. 2005, Nr. 22-704. Įsigalioja nuo 2005 02
       
      8.4. STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ (Žin., 2003 Nr. 58-2611);
      8.5. STR 2.01.01.(3):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Higiena, sveikata, aplinkos apsauga“ (Žin., 2000, Nr. 8-215);
      8.6. STR 2.01.01.(5):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Apsauga nuo triukšmo“ (Žin., 2000, Nr. 8-216);
      8.7. STR 2.09.02:1998 „Šildymas, vėdinimas ir oro kondicionavimas“ (Žin., 1999, Nr.13-333);
      8.8. LST EN 1776 „Dujų tiekimo sistemos. Gamtinių dujų matavimo stotys. Funkciniai reikalavimai“;
      8.9. RSN 139-92 „Pastatų ir statinių žaibosauga“ (patvirtintas Statybos ir urbanistikos ministerijos 1992 08 24 įsakymu Nr.148);
      8.10. BPST 01-97 „Bendrosios priešgaisrinės saugos taisyklės“ (Žin., 1997, Nr.102-2577);
      8.11. STR 1.05.05:2000 „Statinio projekto aplinkos apsaugos dalies sudėtis“ (Žin., 2000, Nr. 67-2031, Nr. 71);
      8.12. HN 23:2001 „Kenksmingų cheminių medžiagų koncentracijų ribinės vertės darbo aplinkos ore. Bendrieji reikalavimai“ (Žin., 2001, Nr. 110-4008);
      8.13. HN 33:2003 „Akustinis triukšmas. Leidžiami lygiai gyvenamojoje ir darbo aplinkoje. Matavimo metodikos bendrieji reikalavimai“ (Žin., 2003, Nr. 87-3957);
      8.14. HN 35:2002 „Gyvenamosios aplinkos orą teršiančių medžiagų koncentracijų ribinės vertės“ (Žin., 2002, Nr. 105-4726);
      8.15. HN-50-1994 „Visą žmogaus kūną veikianti vibracija. Didžiausi leidžiami dydžiai ir matavimo reikalavimai gyvenamuosiuose bei visuomeniniuose pastatuose“ (patvirtintas LR vyriausiojo valstybinio gydytojo higienisto 1994 12 30 įsakymu Nr. 2);
      8.16. HN-51-1994 „Visą žmogaus kūną veikianti vibracija. Didžiausi leidžiami dydžiai ir matavimo reikalavimai darbo vietose“ (patvirtintos LR vyriausiojo valstybinio gydytojo higienisto 1994-12-30 įsakymu Nr. 3);
      8.17. HN 98-2000 „Natūralus ir dirbtinis darbo vietų apšvietimas. Apšvietimo ribinės vertės ir bendrieji matavimo reikalavimai“ (Žin., 2000, Nr. 44-1278);
      8.18. LAND 43-2001 „Išmetamų teršalų iš didelių kurą deginančių įrenginių normos ir išmetamų teršalų iš kurą deginančių įrenginių normos dujose“ (Žin., 2001, Nr. 88-3100);
      8.19. Stacionarių atmosferos taršos šaltinių valstybės kontrolės instrukciją (patvirtintą Aplinkos apsaugos departamento 1992 10 19 įsakymu Nr.92; 1996, Nr. 120-2837; 1998, Nr. 45-1251, Nr. 47-1298);
      8.20. LST EN 1443:2003 „Dūmtraukiai. Bendrieji reikalavimai;
      Pakeitimas 2006 07 01. Žin. 2006 07 05, Nr. 75-2883. Įsigalioja nuo 2006 07 06
       
      8.21. ST 8860637.02:1998 „Kieto kuro šildymo krosnių pastatuose įrengimo taisykles“ (Žin., 1998, Nr. 78-2212; 2002, Nr. 39-1446);
      8.22. „Elektros įrenginių įrengimo taisykles. 1.7 skirsnį ir antrąjį skyrių“ (Žin., 1999, Nr.18-483);
      8.23. „Dujas deginančių prietaisų saugos techninį reglamentą“ (Žin., 2000, Nr. 8-218);
      8.24. „Naujų karšto vandens katilų, deginančių skystąjį arba dujinį kurą, techninį reglamentą“ (Žin., 2002, Nr. 115-5164);
      8.25. „Slėginių įrenginių techninį reglamentą“ (Žin., 2000, Nr. 88-2726);
      8.26. „Dujinių šildymo konvektorių įrengimo taisykles“ (patvirtintas Lietuvos Respublikos energetikos ministro 1995 02 23);
      8.27 STR 1.01.04:2002 „Statybos produktai. Atitikties įvertinimas ir „CE“ ženklinimas“ (Žin., 2002, Nr. 54-2140).
      8.28. LST EN 1856-1:2003 „Dūmtraukiai. Metalinių dūmtraukių reikalavimai. 1 dalis. Dūmtraukių sistemų elementai.
      8.29. LST EN 1856-2:2004 „Dūmtraukiai. Metalinių dūmtraukių reikalavimai. 2 dalis. Metaliniai dūmtakiai ir jungiamieji vamzdžiai.
      Papildymas 2006 07 01. Žin. 2006 07 05, Nr. 75-2883. Įsigalioja nuo 2006 07 06
       
      III. PAGRINDINĖS SĄVOKOS
       
      9. Reglamente vartojamų sąvokų apibrėžimai:
      9.1. apšildoma aplinka – statinio vidaus aplinka, kurios oro temperatūra ne žemesnė kaip 50C;
      9.2. automatinis dujų išjungimo vožtuvas – uždarymo įtaisas, sujungtas su dujųkoncentracijosore kontrolės prietaisais, kuris automatiškai nutraukia dujų tiekimą į dujofikuotą patalpą, dujų kiekiui patalpoje pasiekus 40% žemutinės dujų sprogimo ribos. Automatinis dujų išjungimo vožtuvas turi būti sujungtas su pastate įrengta priešgaisrine signalizacija, kad pastate kilus gaisrui būtų nutrauktas dujų tiekimas;
      9.3. autonominis dujinis prietaisas – dujinis prietaisas, kuriame įrengta saugos ir automatinė reguliavimo sistemos, užtikrinančios saugų prietaiso veikimą užduotu režimu be nuolatinės aptarnaujančio personalo priežiūros;
      9.4. budėtojas – asmuo, kuris privalo reaguoti į signalą, suveikus signalizacijai;
      9.5. buitiniai dujiniai prietaisai – dujiniai prietaisai, kurių galia ne didesnė kaip 120 kW, bei šių prietaisų dujų degimui reikalingo oro tiekimo ir degimo produktų šalinimo sistemos;
      9.6. buitinis dujų skaitiklis – dujų skaitiklis, kurio maksimali leistina santykinė matavimo paklaida ± 2%, esant dujų srautui nuo Qt iki Qmax ir ± 3%, esant dujų srautui nuo Qmin iki Qt;
      9.7. dėklas – apsauginis vamzdis, kuriame įklotas dujotiekio vamzdis;
      9.8. dujas deginantys įrenginiai – dujas deginantys prietaisai: dujinės viryklės, dujiniai vandens šildytuvai, dujiniai šildymo katilai, dujofikuotos šildymo krosnys, dujiniai oro šildytuvai, dujiniai šildymo konvektoriai, infraraudonųjų spindulių šildytuvai, dujiniai technologiniai įrenginiai ir kt.:
      9.8.1. dujinis oro šildytuvas, infraraudonųjų spindulių šildytuvas, dujinis konvektorius, dujinis židinys – dujiniai prietaisai, skirti šildyti patalpą;
      9.8.2. dujinis šildymo katilas – dujinis prietaisas, skirtas šildyti šildymo sistemojecirkuliuojantį vandenį iki 1150 C arba ruošti garą iki 0,7 bar. Galimi kombinuoti dujiniai šildymo katilai, kuriuose šildomas šildymo sistemoje cirkuliuojantis vanduo ir ruošiamas karštas vanduo buitinėms arba technologinėms reikmėms;
      9.8.3. dujinis technologinis įrenginys – technologiniuose procesuose naudojamas įrenginys, kuriame deginamos dujos, su degimui reikalingo oro padavimo ir degimo produktų šalinimo įranga bei instaliacija;
      9.8.4. dujinis vandens šildytuvas – dujinis prietaisas, skirtas šildyti vandenį buitinėms arba technologinėms reikmėms;
      9.8.5. dujinė viryklė – dujinis prietaisas su orkaite arba be jos, skirtas maistui gaminti;
      9.9. dujas deginantys įrenginiai pagal degimo produktų šalinimo būdą skirstomi į tris grupes:
      9.9.1. A – nešalinantys degimo produktų į lauką;
      9.9.2. B – su atvira degimo kamera (dujoms deginti naudojamas patalpos oras) su ventiliatoriumi arba be jo, degimo produktus į lauką šalinantys per dūmtraukį;
      9.9.3. C – su uždara degimo kamera (dujoms deginti naudojamas lauko oras) su ventiliatoriumi arba be jo, orą deginimui imantys ir degimo produktus į lauką šalinantys per dūmtraukį-ortakį;
      9.10. dujotiekio įvadas – vamzdis nuo jungties su skirstomuoju dujotiekiu iki uždaromojo įtaiso ant įvado į pastatą (imtinai);
      9.11. dujotiekis – vamzdžių sistema, degiosioms dujoms tiekti;
      9.12. vidaus dujotiekio tiesimo būdai:
      9.12.1. atviras – dujotiekio tiesimas prie statybinių konstrukcijų tvirtinant jį laikikliais;
      9.12.2. po grindjuostėmis – dujotiekio tiesimas prie sienų uždengiant jį grindjuostėmis;
      9.12.3. paslėptas – dujotiekio tiesimas grioveliuose, uždengiant skydais;
      9.12.4. užtinkuotas – dujotiekio tiesimas kanaluose, užpildant kanalus smėlio ir cemento skiediniu;
      9.13. dujų sistema – dujų tiekimo sistema, dujas deginančių įrenginių, dujinių prietaisų, pagalbinių statinių skirtų jai funkcionuoti, sistema;
      9.14. dujų skaitiklis – prietaisas, skirtas pratekėjusių dujų tūriui matuoti;
      9.15. dujų slėgio reguliavimo įrenginys – įrenginys, kurį sudaro dujų slėgio reguliatorius, apsauginiai vožtuvai, filtrai ir kiti papildomi įtaisai, skirtas sumažinti dujų slėgį iki nustatyto dydžio ir palaikyti slėgį nustatytose ribose;
      9.16. dujų slėgio reguliavimo įtaisas – įtaisas, skirtas sumažinti dujų slėgį iki nustatyto dydžio ir palaikyti slėgį nustatytose ribose;
      9.17. dujų tiekimo sistema – dujų vamzdynų ir įrenginių dujoms tiekti, transportuoti ir skirstyti visuma kartu su apsaugos nuo elektrocheminės korozijos įrenginiais;
      9.18. dūmtraukis-ortakis – koncentriniai vamzdžiai, kuriais vienu vamzdžiu šalinami dujų degimo produktai, o kitu į pakurą tiekiamas degimui reikalingas oras;
      9.19. dūmtakis – degimo produktus iš dujinio prietaiso į dūmtraukį šalinantis vamzdis;
      9.20. dūmtraukio įdėklas – iš korozijai atsparios medžiagos pagamintas vamzdis, talpinamas į dūmtraukio vidų, skirtas dūmtraukio vidinių paviršių apsaugai nuo kondensato poveikio;
      9.21. gamybinės paskirties pastatai arba patalpos – tai garažų, gamybos ir pramonės, sandėliavimo, specialiosios, fermų, ūkio, šiltnamių paskirties pastatai arba patalpos [8.4];
      9.22. gyvenamoji patalpa – butai gyvenamuosiuose ir negyvenamuosiuose pastatuose; vieno buto namai, atskiri kambariai su bendrojo naudojimo patalpomis [8.4];
      9.23. grupinis balioninis įrenginys – suskystintų dujų tiekimo įrenginys, susidedantis iš daugiau kaip dviejų balionų;
      9.24. individualus balioninis įrenginys – suskystintų dujų tiekimo įrenginys, susidedantis iš ne daugiau kaip dviejų balionų;
      9.25. jungtis – dujotiekio sudedamųjų dalių jungimo priemonė. Jungtys gali būti flanšinės, apspaudžiamosios, srieginės arba su kūgiškais jungimosi paviršiais (metalas į metalą);
      9.26. lanksčioji jungtis – lankstus vamzdyno elementas, jungiantis dujinio prietaiso dujų tiekimo atvamzdį su fiksuotu dujotiekio galu;
      9.27. pastato dujų slėgio reguliavimo įtaisas – dujų slėgio mažinimo ir nustatytų slėgio parametrų palaikymo iki 50 m3/h galios įrenginys, įrengtas lauke;
      9.28. negyvenamoji patalpa –bet kuri patalpa, kuri nėra gyvenamoji patalpa;
      9.29. norminis kubinis metras – gamtinių dujų kiekis, kuris, esant norminėms sąlygoms, užima vieno kubinio metro tūrį;
      9. 30. norminės sąlygos – sąlygos esant gamtinių dujų slėgiui 1,01325 baro ir temperatūrai +200C;
      9.31. pastatų grupė valdoje – gyvenamieji, visuomeniniai arba gamybiniai sublokuoti arba tarpusavyje sujungti pastatai valdoje;
      9.32. pramoninis dujų skaitiklis – dujų skaitiklis, kurio maksimali leistina santykinė matavimo paklaida ± 1%, esant dujų srautui nuo Qt iki Qmax, ir ± 2%, esant dujų srautui nuo Qmin iki Qt;
      9.32.1. maksimalus dujų srautas (Qmax) – dujų skaitiklio viršutinė matavimo riba;
      9.32.2. minimalus dujų srautas (Qmin) – dujų skaitiklio apatinė matavimo riba;
      9.32.3. tarpinis dujų srautas (Qt) – dujų srautas (m3/h), prie kurio keičiasi matavimo priemonės maksimaliai leistinos dujų tūrio santykinės matavimo paklaidos reikšmė;
      9.33. priklausiniai –savarankiški statiniui tarnauti skirti statiniai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su statiniu. Dviejų ar daugiau statinių sujungimas nedaro nė vieno iš tokių statinių kito priklausiniu, jeigu nėra požymių, būdingų priklausiniams;
      9.34. rezervuarinis įrenginys –antžeminis ar požeminis rezervuaras (rezervuarai) kartu su jungiančiais vamzdynais, uždaromaisiais įtaisais, dujų slėgio reguliatoriais, apsauginiais vožtuvais, skirtais dujoms laikyti ir nenutrūkstamai tiekti;
      9.35. stovas – vertikalus dujotiekis, skirtas tiekti dujas kelių aukštų pastatuose;
      9.36. tranzitinis dujotiekis – dujotiekis, nutiestas per patalpas, kuriose nėra dujas deginančių įrenginių;
      9.37. uždarymo įtaisai – dujų tiekimo išjungimo priemonės (sklendės, čiaupai, ventiliai ir kt.);
      9.38. vartotojas – juridinis ar fizinis asmuo, kurio dujų įrenginiai bei buitiniai dujiniai prietaisai vartoja dujas pagal projekte nurodytą paskirtį;
      9.39. vėdinama vieta – vieta, kurioje oras nuolat keičiamas natūraliai arba mechaninėmis priemonėmis;
      9.40. vidaus dujotiekis – dujotiekio dalis nuo įvado uždarymo įtaiso ar pastato dujų slėgio reguliavimo įtaiso, įrengto ant pastato, į kurį įvedamas dujotiekis, sienos, iki dujas deginančio įrenginio.
       
      IV. VIDAUS DUJOTIEKIO TIESIMAS
       
      10. Vidaus dujotiekiui įrengti leidžiama naudoti tik nustatytąja tvarka sertifikuotus statybos produktus.
      11. Vidaus dujotiekį reikia suprojektuoti ir dujų slėgio reguliavimo įrenginį arba įtaisą parinkti tokį, kad dujų slėgis dujas deginančio įrenginio įvade būtų toks, kokį nurodė įrenginio gamintojas.
      12. Vidaus dujotiekis turi būti montuojamas vertikaliai arba horizontaliai, lygiagrečiai su sienų paviršiumi. Vidaus dujotiekio trasa turi būti kiek galima trumpesnė su mažiausiu jungčių skaičiumi. Suskystintų dujų dujotiekio įvadai arba dujotiekiai, kurie įrengiami neapšildomose patalpose, turi būti montuojami su nuolydžiu dėl galimo kondensato susidarymo.
      13. pastatų viduje dujas tiekti privaloma plieniniais, variniais arba kitais nustatytąja tvarka įteisintais vamzdžiais. Varinių vamzdžių skersmuo turi būti ne didesnis kaip 25 mm.
      Dujas deginančius įrenginius, kontrolės ir matavimo prietaisus leidžiama jungti lanksčiosiomis jungtimis, kurių naudojimas yra įteisintas normatyviniais dokumentais. Parenkant lanksčiąsias jungtis, būtina įvertinti dujų slėgį ir temperatūrą, o lanksčiosios jungtys turi būti naudojamos tik tos rūšies dujoms, kurioms jas numatė gamintojas. Lanksčiųjų jungčių galai prijungiami prie vamzdžio apspaudžiamomis jungtimis arba specialiais antgaliais. Lanksčiosios jungtys negali kirsti sienų, langų bei durų. Lanksčiosios jungtys turi būti apsaugotos nuo mechaninių pažeidimų, staigių perlenkimų, šilumos ir chemikalų poveikio. Draudžiama lanksčiąsias jungtis prailginti, jungiant jas tarpusavyje.
      Pakeitimas 2005 02 04. Žin. 2005, Nr. 22-704. Įsigalioja nuo 2005 02
       
      14. Plieniniai vamzdžiai jungiami, juos suvirinant. Variniai vamzdžiai jungiami, kapiliariškai juos sulituojant arba jungiant apspaudžiamomis jungtimis. Apspaudžiamos jungtys naudojamos tik atvirai tiesiamiems dujotiekiams įrengiant uždarymo įtaisus, prijungiant dujinius prietaisus, dujotiekio įrenginius (reguliatorius, filtrus ir pan.), dujų kontrolės ir matavimo prietaisus. Jungtys įrengiamos prieinamose vietose, kad būtų patogu jas prižiūrėti ir remontuoti.
      15. Vidaus dujotiekis:
      - tiesiamas atvirai (9.12.1 p.);
      - tiesiamas paslėptai (9.12.3 p.);
      - tiesiamas užtinkuotai (9.12.4 p.);
      - tiesiamas po grindjuostėmis (9.12.2 p.);
      - netvirtinamas prie kitų vamzdžių ir negali būti naudojamas kaip atrama;
      - negali būti drėgmės poveikio zonoje.
      Vidaus dujotiekį reikia įrengti taip, kad temperatūros pokyčiai ar pastato vibracija vamzdyno nejudintų ir nedeformuotų.
      Draudžiama vidaus dujotiekį tiesti Asg ir Bsg kategorijų pagal sprogimo ir gaisro pavojų patalpose [8.2], sprogių ir degių medžiagų sandėliuose, pastatų bendrojo naudojimo rūsiuose, neuždūmijamose laiptinėse, vėdinimo kanaluose, dūmtraukiuose, liftų šachtose ir jų mašinų patalpose, šiukšlių surinkimo kamerose, uždarose nišose kartu su lietaus bei nuotekų stovais, elektros kabeliais, elektros paskirstymo įrenginių, vėdinimo įrangos patalpose, atvirai patalpose, kuriose vienu metu gali būti 50 ir daugiau žmonių.
      16. Vidaus dujotiekį taip pat leidžiama montuoti pakabinamų lubų erdvėse, sienų nišose, kanaluose, kuriuose turi būti vėdinimo grotelės. Nišos ir kanalai uždengiami lengvai nuimamais skydais, o pakabinamos lubos po vamzdžiais turi būti lengvai išmontuojamos.
      Užtinkuotus vidaus dujotiekio vamzdžius leidžiama tiesti pastato sienose, o virtuvėse arba maisto ruošimo zonose ir grindyse – apsaugotus nuo korozijospagal 22 p. reikalavimus.Nerūdijančio plieno vamzdžiai sienose arba grindyse gali būti tiesiami be apsaugos nuo korozijos. Visi paslėptai nutiesti vidaus dujotiekio vamzdžiai turi būti be išardomų jungčių.
      Tiesiant vidaus dujotiekį sienose, sumontuotose iš gipso kartono plokščių ant metalinio ar medinio karkaso, užtinkuoti dujotiekį nebūtina, tačiau sienose turi būti įrengtos vėdinimo grotelės. Gyvenamosios paskirties pastatuose [8.4] bei juose esančiosevisuomeninės paskirties patalpose [8.3] vidausdujotiekis tiesiamas paslėptai arba užtinkuotai pastato sienose arba grindyse. Nutiesus vidaus dujotiekį paslėptai arba užtinkuotai, turi būti surašomas paslėptų darbų perdavimo–priėmimo aktas, prie jo pridedami tikslūs vidaus dujotiekio nutiesimo brėžiniai ir šių dokumentų vienas egzempliorius nustatyta tvarka [8.1] perduodamas statytojui (užsakovui).
      Vidaus dujotiekis gyvenamosios paskirties patalpose [8.4], išskyrus virtuves ir maisto ruošimo zonas, gali būti tiesiamas tik tais atvejais, jei jose įrengti dujiniai prietaisai skirti šildyti patalpas. Tokiais atvejais vidaus dujotiekis gali būti tiesiamas sienose ir užtinkuojamas arba tiesiamas po grindjuostėmis.
      Leidžiama tiesti stovus gyvenamosios paskirties pastatų I atsparumo ugniai [8.2]laiptinėse, išskyrus neuždūmijamas laiptines. Stovai turi būti laiptinių kampuose.Laiptinėse dujų skaitikliai įrengiami nišose, o stovai montuojami laiptinių sienų kanaluose ir užtinkuojami smėlio ir cemento skiediniu.
      Pakeitimas 2005 02 04. Žin. 2005, Nr. 22-704. Įsigalioja nuo 2005 02
      17. Vidaus dujotiekis, kertantis pastato statybines konstrukcijas (sienas, pertvaras, perdangas), turi būti apsaugotas dėklais iš atsparių korozijai, dujoms nepralaidžių ir ne žemesnės kaip A2 degumo klasės [8.2] statybos produktų. Dėklo ilgis lygus konstrukcijos storiui, o dėklas, kertantis perdangas, turi išsikišti ne mažiau kaip 3 cm virš perdangos(grindų) paviršiaus. Angos tarp vidaus dujotiekio dėklo ir statybinių konstrukcijų turi būti užsandarinamos ne žemesnės kaip A2 degumo klasės [8.2] statybos produktais per visą statybinės konstrukcijos storį, nesumažinantkertamos konstrukcijos atsparumo ugniai.
      Leidžiama tiesti po žeme dujotiekį tiesiai į gyvenamosios paskirties (vieno buto) pastatųrūsius [8.4], jei gamtinių dujų slėgis ne didesnis kaip 50 mbar.
      18. Leidžiama tiesti tranzitinį vidaus dujotiekį per negyvenamąsias patalpas (išskyrus 15p. nurodytas patalpas), taip pat per gyvenamosios paskirties pastatuose[8.4] esančias visuomeninės paskirties patalpas [8.3].
      Draudžiama atvirai tiesti tranzitinį vidaus dujotiekį per visuomeninės paskirties pastatų [8.3] masinio žmonių susibūrimo patalpas, kuriose vienu metu gali būti 50 ir daugiau žmonių.
      Pastatuose, kuriuose yra masinio žmonių susibūrimo patalpos, kilus gaisrui, dujų tiekimas turi būti atjungiamas automatiniu dujų išjungimo vožtuvu, suveikus automatinei priešgaisrinei uždujinimo signalizacijai arba automatinei gaisro gesinimo sistemai. Automatinio dujų išjungimo vožtuvo padėties indikacija turi būti išvesta į budėtojo patalpą ar kitą su pastato savininku suderintą vietą.
      19. Atstumas nuo atvirai tiesiamo vidaus dujotiekio iki statybinių konstrukcijų, kitų vamzdžių arba įrenginių turi būti toks, kad būtų galima lengvai prieiti, dujotiekį montuoti, remontuoti ir prižiūrėti.
      Vidaus dujotiekis neturi būti tiesiamas išilgai vėdinimo angų, langų bei durų. Galima tiesti dujotiekį išilgaistiklo blokų švieslangių arba nevarstomų langų rėmų.
      Jei vidaus dujotiekis tiesiamas ant bendrų atramų kartu su kitais vamzdžiais, jį reikia montuoti aukščiausiai. Kad vidaus dujotiekį būtų galima atskirti nuo kitų techninės paskirties vamzdžių, jis turi būti nudažytas geltonai, išskyrus dujotiekį gyvenamosiose arba visuomeninėse patalpose.
      20. Patalpose atstumas tarp vidaus dujotiekio ir ryšio arba elektros laidų, kabelių turi būti ne mažesnis negu tai nurodoma [8.22]. Dujas deginantys įrenginiai, į kuriuos tiekiama elektros energija, turi būti įžeminti arba įnulinti.
      Draudžiama naudoti vidaus dujotiekį įžeminimui.
      Pakeitimas 2005 02 04. Žin. 2005, Nr. 22-704. Įsigalioja nuo 2005 02
       
      21. Žmonių vaikščiojimo vietose atvirai nutiestas vidaus dujotiekis turi būti tiesiamas ne žemiau kaip 2,2 m nuo grindų.
      22. Vidaus dujotiekis turi būti apsaugotas nuo korozijos. Vidaus dujotiekis gali būti dengiamas apsaugančiu nuo korozijosapvalkalu arba dažomas. Vidaus dujotiekio nutiesto iš varinių ar kitų korozijai atsparių vamzdžių ir jo jungiamųjų detalių apsauga nuo korozijos yra nebūtina.
      Pakeitimas 2005 02 04. Žin. 2005, Nr. 22-704. Įsigalioja nuo 2005 02
       
      23. Pastato techniniame aukšte (viršutiniame aukšte arba pastogėje) vidaus dujotiekis gali būti tiesiamas, tik laikantis šių reikalavimų:
      - vidaus dujotiekis įvedamas ne daugiau kaip trims namo sekcijoms (su atskirais įėjimais į kiekvieną sekciją);
      - pagrindinis uždarymo įtaisas turi būti pastato išorėje;
      - pagrindinis įėjimas į techninį aukštą turi būti ne mažesnis kaip (200x80) cm su atsidarančiomis į išorę durimis;
      - sienoje tarp sekcijų turi būti ne mažesnė kaip (90x80) cm anga;
      - vidaus dujotiekiui kontroliuoti turi būti 90 cm pločio ir 200 cm aukščio takas nors iš vienos pusės;
      - techninis aukštas turi būti natūraliai arba mechaniškai vėdinamas, garantuojant, kad oras per valandą pasikeis bent vieną kartą;
      - techniniame aukšte vidaus dujotiekis turi būti be išardomų jungčių.
      24. Gamybinės paskirties patalpose, išskyrus Asg ir Bsg kategorijų pagal sprogimo ir gaisro pavojų patalpas [8.2], leidžiama tiesti vidaus dujotiekį grindų kanaluose, kurie užpilami smėlio ir cemento skiediniu ir uždengiami skydais, arba paslėptai [9.12.3]. Kanalų konstrukcija turi būti tokia, kad dujos nepasklistų po grindimis.
      Leidžiama vidaus dujotiekį tiesti prekybos ir paslaugų, maitinimo paskirties pastatų [8.4]ir laboratorijųmonolitinių grindų kanaluose prie atskirų dujinių prietaisų. Grindų kanaluose vidaus dujotiekis turi būti be išardomų jungčių. Vidaus dujotiekio kanalas užpilamas smėlio ir cemento skiediniu.
      Kanaluose nutiesti plieniniai vidaus dujotiekio vamzdžiai turi būti nudažyti drėgmei ir vandeniui atspariais dažais.
      25. Dujų skaitikliai turi būti įrengti visiems dujų vartotojams. Dujų skaitikliai turi turėti temperatūros ir slėgio korekcijos įtaisus, tačiau:
      - vartotojams, suvartojantiems per metus iki 10 000 m3 dujų, leidžiama įrengti dujų skaitiklius be temperatūros ir slėgio korekcijos įtaisų, jeigu skaitiklis įrengtas apšildomoje aplinkoje; vamzdis iki skaitiklio turi būti ne trumpesnis kaip 2,5 metro ir dujų slėgis ne didesnis kaip 100mbar. Jeigu netenkinama nors viena iš nurodytų sąlygų arba skaitiklis įrengtas lauke, tai skaitiklis turi turėti temperatūros korekcijos įtaisą. Jeigu skaitiklis įrengtas dujotiekyje, kuriame dujų slėgis didesnis kaip 100 mbar, jis privalo turėti elektroninį temperatūros korekcijos įtaisą, kuriame numatyta slėgio korekcija pagal fiksuotą slėgio reikšmę;
      - vartotojams, suvartojantiems per metus nuo 10 000 m3 iki 100 000 m3 dujų, esant mažam dujų slėgiui, leidžiama įrengti dujų skaitiklius tik su elektroniniu temperatūros korekcijos įtaisu, kuriame numatyta slėgio korekcija pagal fiksuotą slėgio reikšmę. Jeigu skaitiklis įrengtas vidutinio arba aukšto slėgio dujotiekyje, jis privalo turėti temperatūros ir slėgio korekcijos įtaisus;
      - vartotojams, suvartojantiems per metus daugiau kaip 100 000 m3 dujų, įrengiami pramoniniai dujų skaitikliai. Esant mažam dujų slėgiui, leidžiama įrengti dujų skaitiklius su elektroniniu temperatūros korekcijos įtaisu, kuriame numatyta slėgio korekcija pagal fiksuotą slėgio reikšmę. Jeigu skaitiklis įrengtas vidutinio arba aukšto slėgio dujotiekyje arba vartotojas suvartoja per metus daugiau kaip 300 tūkst. m3 dujų, parenkant dujų apskaitos sistemą reikia vadovautis LST EN 1776 [8.8].
      Leidžiama neįrengti dujų skaitiklių suskystintų dujų vartotojams, jei suskystintų dujųtiekimosutartyje numatyta kitokia suskystintų dujų apskaita.
      26. Dujų skaitikliai įrengiami patalpose arba nedegamose, vėdinamose spintelėse lauke (ant pastato sienos arba ties privačios valdos riba). Patalpos turi būti sausos, vėdinamos ir lengvai prieinamos. Dujų skaitikliai įrengiami taip, kad būtų galima lengvai patikrinti jų būklę, rodmenis ir prireikus skaitiklius pakeisti. Daugiabučių gyvenamųjų pastatų laiptinėse, išskyrus neuždūmijamas laiptines [8.2], dujų skaitikliai montuojami atvirai arba nišose. Šiais atvejais dujų skaitikliai montuojami vėdinamose spintelėse su langeliu, kad būtų galima patikrinti dujų skaitiklio rodmenis. Spintelės apačia turi būti ne žemiau kaip 0,8 m (nuo grindų iki spintelės apačios).
      Pakeitimai: 2005 02 04. Žin. 2005, Nr. 22-704. Įsigalioja nuo 2005 02
                         2006 07 01. Žin. 2006 07 05, Nr. 75-2883. Įsigalioja nuo 2006 07 06
       
      27. Dujų skaitikliai įrengiami patalpose:
      - ne žemiau kaip 0,9 m virš grindų iki dujų skaitiklio apačios, apsaugant jį nuo mechaninio pažeidimo;
      - horizontalus atstumas nuo jungiamojo dujų vamzdžio, dujinės viryklės, dujinio vandens šildytuvo ir dujinio šildymo katilo iki dujų skaitiklio turi būti ne mažesnis kaip 0,2 m;
      - vertikalus atstumas nuo dujinio vandens šildytuvo, išskyrus A tipo (9.9.1 p.) ir dujinio šildymo katilo iki dujų skaitiklio apačios turi būti ne mažesnis kaip 0,5 m. Jei yra įrengtas apsauginis skydas (ekranas), dujų skaitiklį leidžiama įrengti virš jų;
      - jei virš dujinės viryklės arba A tipo dujinio vandens šildytuvo (9.9.1 p.) yra įrengtas apsauginis skydas (ekranas) arba garų surinkimo gaubtas, dujų skaitiklį galima įrengti virš jų;
      - ne aukščiau kaip 2,5 m nuo grindų iki dujų skaitiklio jungčių su dujų vamzdžiais, jei nėra įrengta priežiūros aikštelių.
      28. Nebuitinių vartotojų dujų skaitikliai turi būti įrengti lengvai prieinamose vietose. Atvirai įrengti dujų skaitikliai turi būti apsaugoti nuo korozijos, vibracijos ir temperatūros pokyčių, galinčių sukelti gedimus arba pakenkti jų veikimui. Dujų skaitiklio rodmenys turi būti matomi.
      29. Dujų skaitikliai turi būti apsaugoti nuo mechaninių pažeidimų.
      30. Jei dujų skaitikliai įrengiami spintelėse arba uždarose nišose, tai jų viršuje bei apačioje turi būti įrengta ne mažesnio kaip 5 cm2 ploto vėdinimo angos ir langelis, kad būtų galima patikrinti skaitiklio rodmenis. Šis reikalavimas netaikomas virtuvės baldų spintelėse įrengiamiems dujų skaitikliams.
      31. Leidžiama įrengti dujų skaitiklio aplankos liniją tik suderinus su dujų įmone.Buitiniams dujųskaitikliams aplankos linijos neįrengiamos.
      32. Uždarymo įtaisai (9.37 p.) turi būti įrengti:
      - gyvenamosios paskirties daugiabučių (iki 12 aukštų imtinai) pastatų dujotiekio įvadams laiptinėse, išskyrus neuždūmijamas;
      - dujotiekio įvade į pastatą. Šis uždarymo įtaisas gali būti neįrengiamas, kai yra sumontuotas pastato dujų slėgio reguliavimo įtaisas, skirtas tik tam pastatui;
      - kiekviename stove, jei dujos tiekiamos daugiau kaip dviems aukštams, išskyrusgyvenamosios paskirties vieno buto pastatus [8.4];
      - prieš kiekvieną dujų skaitiklį, išskyrus atvejį, kai yra įrengtas atskiro buto, individualios valdos vidaus dujotiekiouždarymoįtaisas. Jei tame pačiame vidaus dujotiekyje yra lygiagrečiai įrengta keletas dujų skaitiklių, kiekvienas jų turi būti su uždarymo įtaisu prieš dujų skaitiklį ir už jo;
      - kiekvienam dujų vartotojui patalpų šildymui gyvenamosios paskirties daugiabučiuose ir vieno buto pastatuose [8.4], lauke arba bendro naudojimo patalpose;
      - prieš kiekvieną dujinįprietaisą;
      - prapūtimo vamzdžių prijungimo prie dujotiekio vietoje;
      -          prieš dujų slėgio reguliavimo įtaisą ir už jo, jei įtaisas įrengiamas pastate.
      Pakeitimas 2005 02 04. Žin. 2005, Nr. 22-704. Įsigalioja nuo 2005 02
       
      33. Dujų slėgio reguliavimo įrenginiai gali būti įrengiami gamybinės paskirties pastatuoseir atskirai stovinčiose arpristatytose dujinių prietaisų patalpose. Prie jų turi būti patogu prieiti, juos reikia apsaugoti nuo korozijos, vibracijos, smūgių ir temperatūros pokyčių, galinčių sukelti gedimus arba pakenkti veikimui.
      34. Gamybinės paskirties (9.21 p.), paslaugų paskirties pastatuose [8.4] ir pirmosios kategorijos dujinių prietaisų patalpose (41 p.) būtina numatyti prapūtimo vamzdžius, kurie būtų prijungiami prie toliausio nuo įvado vidaus dujotiekio taško, taip pat prie kiekvienos atšakos į dujų įrenginį arba prietaisą prieš paskutinį uždarymo įtaisą, išskyrus atvejus, kai įrengiami buitiniai dujiniai prietaisai.
      35. Leidžiama sujungti gamtinių dujų prapūtimo vamzdžius tų vidaus dujotiekių, kuriuose yra vienodo slėgio dujos. Prapūtimo vamzdžio sąlyginis skersmuo turi būti ne mažesnis kaip 20 mm.
      36. Leidžiama neįrengti prapūtimo vamzdžių, jei vidaus dujotiekio sąlyginis skersmuo ne didesnis kaip 32 mm (imtinai). Šiuo atveju 35 p. numatytuose prapūtimo vamzdžių prijungimo taškuose įrengiamos atšakos su uždarymo įtaisu ir akle.
      37. Minimalus atstumas nuo prapūtimo vamzdžio dujų šalinimo angos iki lauko oro imamosios angos turi būti ne mažesnis kaip 3 m.
      38. Prapūtimo vamzdžiai turi būti įžeminti ir išvesti į lauką tokiose vietose, kur užtikrinamos saugios dujų sklaidos sąlygos (ne žemiau kaip 4 m nuo žemės paviršiaus), bet ne žemiau kaip 1 m virš pastato karnizo. Prapūtimo vamzdžių galai turi būti įrengti taip, kad į juos nepatektų atmosferos krituliai.
       
      V. DUJAS DEGINANČIŲ ĮRENGINIŲ ĮRENGIMAS
       
      I skirsnis. Bendrieji nurodymai
       
      39. Leidžiama įrengti tik nustatytąja tvarka sertifikuotus dujas deginančius įrenginius [8.24, 8.25, 8.27].
      Draudžiama įrengti suskystintas dujas naudojančius dujinius prietaisus patalpose, kurių grindų altitudė yra žemiau žemės lygio.
      Draudžiama naudoti dujinį kurą kitoms kuro rūšims skirtuose prietaisuose, jei to nenumato prietaiso gamintojas.
      40. Atskirai stovinčiuose pastatuose dujinių prietaisų patalpos turi atitikti katilinių projektavimo normų reikalavimus.
      41. Patalpos, kuriose įrengiami dujiniai šildymo katilai, skirstomos į šias kategorijas:
      – pirmoji – kuriose įrengiami didesnio kaip 120 kW, bet ne didesnio kaip 400 kW galingumo katilai, kurių bendras galingumas neviršija 1,5 MW;
      - antroji – kuriose įrengiami ne didesnio kaip 120 kW galingumo katilai, kurių bendras galingumas neviršija 250 kW. Jei bendras dujinių šildymo katilų galingumas didesnis kaip 250 kW, bet ne didesnis kaip 1,5 MW, tai nepriklausomai nuo atskiro katilo galingumo šiai patalpai taikomi pirmosios kategorijos reikalavimai.
      Pakeitimas 2005 02 04. Žin. 2005, Nr. 22-704. Įsigalioja nuo 2005 02
       
      42. Pirmosios ir antrosios kategorijų patalpose leidžiama įrengti tik autonominius dujinius šildymo katilus, kuriuose įrengta saugos ir automatinė reguliavimo sistema, užtikrinanti dujinio šildymo katilo veikimą be nuolatinės aptarnaujančio personalo priežiūros.
      43. Gyvenamosios paskirties pastatuoseįrengtose visuomeninės paskirties patalpose [8.3]leidžiama įrengti tik buitinius dujinius prietaisus.
      44. Dujinių prietaisų patalpos apšvietimo intensyvumas privalo būti ne mažesnis kaip numatyta HN 98-2000 [8.17].
      45. Dujiniai prietaisai įrengiami pagal šio Reglamento ir prietaiso gamintojo reikalavimus, o prietaisai, naudojantys elektros energiją, ir pagal [8.22] reikalavimus.
      46. Jei yra įrengiama patalpų priešgaisrinė garsinė uždujinimo signalizacija, ji turi suveikti (garso signalu įspėti apie patalpoje atsiradusias dujas), kai dujų kiekis patalpoje pasiekia 20% žemutinės dujų sprogimo ribos. Automatinis dujų išjungimo vožtuvas, įrengtas lauke ant įvado į pastatą ir apsaugotas nuo krituliųarba pastato viduje, turi suveikti, kai dujų kiekis patalpoje pasiekia 40% žemutinės dujų sprogimo ribos. Signalizacijos garso signalai įrengiami budėtojo patalpoje arba kitoje su pastato savininku suderintoje vietoje.
      Uždujinimo daviklis įrengiamas ne toliau kaip 4 m (matuojant horizontaliai) nuo labiausiai tikėtinos dujų nutekėjimo vietos. Esant išskaidytiems taršos šaltiniams, vienas uždujinimo daviklis įrengiamas kiekvienam 100 m2 patalpos ploto, bet ne mažiau kaip vienas daviklis patalpai – tokioje vietoje, kurioje labiausiai tikėtinas dujų susikaupimas. Naudojant gamtines dujas, uždujinimo davikliai įrengiami ne žemiau kaip 2/3 patalpos aukščio.
      47. Visose atskirose patalpose, kuriose yra be priežiūros dirbančių ir suskystintas dujas naudojančių įrenginių, išskyrus gyvenamosios paskirties vieno buto pastatus [8.4]ir visuomeninės paskirties patalpose [8.3]įrengtus individualius balioniniusįrenginius, įrengiama patalpų priešgaisrinė uždujinimo signalizacija ir automatinis dujų išjungimo vožtuvas pagal 46 p. reikalavimus. Uždujinimo davikliai montuojami 10 cm virš grindų.
      48. Visos patalpos, kuriose įrengiami dujiniai prietaisai, turi būti vėdinamos. Jei dujiniai prietaisai yra didesnio kaip 50 kW galingumo ir naudoja suskystintas dujas, oras iš patalpos turi būti šalinamas taip: 2/3 iš apatinės patalpos dalies ne aukščiau kaip 0,3 m nuo grindų iki angos apačios ir 1/3 iš viršutinės patalpos dalies.
      49. Įrengiant dujinius prietaisus namo priklausiniuose (9.33 p.), patalpos, kuriose įrengiami dujiniai prietaisai, turi atitikti šio Reglamento reikalavimus.
      50. Atstumas nuo dujinio prietaiso iki konstrukcijų (sumontuotų iš žemesnės kaip A2 degumo grupės statybos produktų), baldų turi būti toks, kad, veikiant prietaisui maksimaliu galingumu, šios konstrukcijos arba baldai neįkaistų daugiau kaip 500C. Minimalius atstumus nurodo gamintojas.
      51. Jei statybinės konstrukcijos arba atskiros vietos gali įkaisti daugiau kaip 500C, tai konstrukcijos arba atskiros vietos padengiamos A1 arba A2 degumo grupės šilumą izoliuojančiais statybos produktais. Šilumos izoliacijos storis parenkamas toks, kad konstrukcijos paviršius neįkaistų daugiau kaip 500C.
      52. Dujiniai įrenginiai ir prietaisai, kurių galingumas didesnis negu 120 kW, prie dujotiekio turi būti jungiami tik kietąja jungtimi.
      Leidžiama prie dujotiekio jungti lanksčiąja jungtimi dujinius įrenginius ir prietaisus didesnio negu 120 kW galingumo, jei tai numatė gamintojas.
      53. Kilnojami dujiniai prietaisai gali būti prijungti prie vidaus dujotiekio lanksčiąja jungtimi, ją apsaugant nuo mechaninio ir temperatūros poveikio.
      54. Kaip galima įrengti neišvardytus šiame skyriuje dujinius prietaisus, sprendžiama, vertinant prietaiso gamintojo nustatytus reikalavimus, prietaiso paskirtį, galingumą, degimo produktų šalinimo būdą ir kitus parametrus, kurie normuojami šiame skyriuje.
      55. Pastatams, kuriuose įrengiamų dujinių prietaisų bendras galingumas didesnis kaip 1 MW arba vieno dujinio prietaiso galingumas didesnis kaip 120 kW, turi būti rengiama statinio projekto aplinkos apsaugos dalis [8.11].
       
      II skirsnis. Dujinių viryklių ir A, B ir C tipo dujinių vandens šildytuvų įrengimas
       
      56. Gyvenamosios paskirties pastatuose [8.4] leidžiama įrengti:
      - dujinę viryklę arba dujinį vandens šildytuvą gyvenamosios paskirties atskiro vieno buto pastato [8.4] virtuvėje, kurios aukštis ne mažesnis kaip 2,2 m, jei joje yra natūralus apšvietimas, vėdinimo kanalas [8.7], varstomas langas arba langas su orlaide ar viršulangiu;
      - dujines virykles arba dujinius vandens šildytuvus (išskyrus C tipo su horizontaliu dūmtraukiu-ortakiu) gyvenamosios paskirties dviejų butų pastatų [8.4] virtuvėse, jei jose yra natūralus apšvietimas, vėdinimo kanalas [8.7], varstomas langas arba langas su orlaide ar viršulangiu, o patalpų aukštis ne mažesnis kaip 2,2 m;
      - dujines virykles arba dujinius vandens šildytuvus (išskyrus C tipo su horizontaliu dūmtraukiu-ortakiu) gyvenamosios paskirties daugiabučių pastatų [8.4] (iki dvylikos aukštų imtinai) virtuvėse arba maisto ruošimo zonose (sutapdintose virtuvėse), jei jose yra natūralus apšvietimas, vėdinimo kanalas [8.7], varstomas langas arba langas su orlaide ar viršulangiu, o patalpų aukštis ne mažesnis kaip 2,2 m;
      - dujines virykles arba dujinius vandens šildytuvus (išskyrus C tipo su horizontaliu dūmtraukiu-ortakiu) gyvenamuosiuose pastatuose įrengtose visuomeninės paskirties patalpų virtuvėse [8.3], jei jose yra natūralus apšvietimas, vėdinimo kanalas [8.7], varstomas langas arba langas su orlaide ar viršulangiu, o patalpų aukštis ne mažesnis kaip 2,2 m.
      Patalpos, kurioje įrengiama dujinė viryklė arba dujinis vandens šildytuvas, lango angos plotas turi būti ne mažesnis kaip 0,05 m² kiekvienam patalpos tūrio kubiniam metrui. Jei patalpos tūris 20 m³ ir didesnis, lango angos plotas turi būti ne mažesnis kaip 1 m². Jei patalpoje yra įrengta priešgaisrinė uždujinimo signalizacija ir automatinis dujų išjungimo vožtuvas pagal 46 punkto reikalavimus, lango angos plotas nereglamentuojamas.
      Jei patalpoje virš dujinės viryklės yra įrengtas garų surinktuvas su mechanine ištraukiamąja vėdinimo sistema, tai vėdinimo kanalą įrengti nebūtina.
      Patalpos tūris turi būti ne mažesnis kaip:
      - 2 degiklių viryklės su orkaite arba vandens šildytuvu, kuris sunaudoja iki 0,8 nm³/h gamtinių dujų, atveju – 8 m³;
      - 3 degiklių viryklės su orkaite arba vandens šildytuvu, kuris sunaudoja iki 1 nm³/h gamtinių dujų, atveju – 12 m³;
      - 4 arba 5 degiklių viryklės su orkaite arba vandens šildytuvu, kuris sunaudoja iki 1,2 nm³/h gamtinių dujų, atveju – 15 m³.
      Pakeitimas 2006 07 01. Žin. 2006 07 05, Nr. 75-2883. Įsigalioja nuo 2006 07 06
       
      57. Gyvenamosios paskirties pastatuose [8.4], pastatytuose iki 2000 metų, dujines virykles arba dujinius vandens šildytuvus (išskyrus C tipo su horizontaliu dūmtraukiu-ortakiu) leidžiama įrengti šiose žemiau nurodytose patalpose, kurių tūris ne mažesnis negu numatyta 56 punkte:
      - virtuvėse arba gyvenamosios paskirties pastatuose įrengtose visuomeninės paskirties patalpų [8.3] virtuvėse, kuriose yra vėdinimo kanalas, varstomas langas arba langas su orlaide ar viršulangiu;
      - tamsiose virtuvėse, kuriose yra vėdinimo kanalas ir durys į lauką arba į gretimą negyvenamąją patalpą, su varstomu langu arba langu su orlaide ar viršulangiu. Duryse į gretimą negyvenamąją patalpą turi būti langas ir jo angos plotas turi būti ne mažesnis kaip 0,05 m² kiekvienam tamsios virtuvės tūrio kubiniam metrui, bet ne mažesnis kaip 1 m², kai šios patalpos tūris didesnis kaip 20 m³;
      - virtuvėse arba gyvenamosios paskirties pastatuose įrengtose visuomeninės paskirties patalpų [8.3] virtuvėse su nuožulniomis lubomis, kurių aukštis vidurinėje dalyje yra ne mažesnis kaip 2 m, kuriose yra vėdinimo kanalas ir varstomas langas arba langas su orlaide ar viršulangiu. Dujinę viryklę arba dujinį vandens šildytuvą reikia įrengti toje patalpos dalyje, kurios aukštis ne mažesnis kaip 2,2 m;
      - individualaus naudojimo koridoriuose, jei juose yra varstomas langas arba langas su orlaide ar viršulangiu;
      - virtuvėse arba gyvenamosios paskirties pastatuose įrengtose visuomeninės paskirties patalpų [8.3] virtuvėse be vėdinimo kanalo, jei jos atitinka 56 punkto reikalavimus, ir yra varstomas langas arba langas su orlaide ar viršulangiu.
      Pakeitimas 2006 07 01. Žin. 2006 07 05, Nr. 75-2883. Įsigalioja nuo 2006 07 06
       
      58. Gyvenamosios paskirties pastatų [8.4] butuose be atskiros virtuvės ir gyvenamosios paskirties pastatuose esančiose visuomeninės paskirties patalpose [8.3] be atskiros virtuvės dujinę viryklę arba dujinį vandens šildytuvą (išskyrus C tipo su horizontaliu dūmtraukiu-ortakiu) galima įrengti vadovaujantis 56 punkto reikalavimais. Patalpos, kurioje įrengiama dujinė viryklė arba dujinis vandens šildytuvas, tūris turi būti 2 kartus didesnis negu numatyta 56 punkte.
      Draudžiama įrengti šiuos dujinius prietaisus miegamuosiuose kambariuose.
      Pakeitimas 2006 07 01. Žin. 2006 07 05, Nr. 75-2883. Įsigalioja nuo 2006 07 06
       
      59. Jei dujiniai prietaisai įrengiami patalpose, kurių aukštis mažesnis kaip 2,2 m, bet ne mažesnis kaip 2 m, jos turi atitikti 56 p. arba 57 p. reikalavimus ir jų tūris turi būti 1,25 karto didesnis negu reikalaujama 56, 57 punktuose.
      60. Jei vienoje patalpoje įrengiama dujinė viryklė ir A arba B tipo dujinis vandens šildytuvas (9.9.1p. ir 9.9.2p.), šios patalpos tūris turi būti 6 m3 didesnis negu numatyta 56 – 59 punktuose.
      Jei vienoje patalpoje įrengiama dujinė viryklė ir C tipo dujinis vandens šildytuvas (9.9.3 p.), tai nereikalaujama papildomo 6 m³ tūrio.
      61. Visuomeninės paskirties pastatų patalpos [8.3], kuriose įrengiami dujiniai prietaisai, turi atitikti 56–60 punktų reikalavimus. Visuomeninės paskirties pastatų patalpose privalo būti nuolat veikianti vėdinimo sistema. Patalpoje oro kaita nustatoma skaičiavimais, kad oras darbo metu keistųsi tris kartus per valandą, o likusiu paros metu – vieną kartą per valandą.
      Leidžiama įrengti šiuose pastatuose ne daugiau kaip dvi buitines dujines virykles ir laboratorinius degiklius be degimo produktų šalinimo įrangos. Šiuo atveju reikalavimas dėl trikartinės oro kaitos netaikomas.
      62. Jei dujinė viryklė arba dujinis vandens šildytuvas įrengtas prie pertvarų, sumontuotų iš B ir žemesnės degumo grupės statybos produktų, tai jos turi būti izoliuojamos ne žemesnės kaip A2 degumo grupės statybos produktais [8.2]. Izoliacija turi būti didesnė už dujinės viryklės arba dujinio vandens šildytuvo, nešalinančio degimo produktų į lauką, matmenis – po 10 cm į šonus ir ne mažiau kaip 80 cm į viršų, o už dujinio vandens šildytuvo, šalinančio degimo produktus į lauką, matmenis – ne mažesnė kaip 10 cm, jei nenumatyti gamintojo didesni reikalavimai.
      63. Minimalus atstumas nuo dujinio prietaiso iki sienų arba iki šalia esančio kito dujinio prietaiso turi būti toks, koks nustatytas gamintojo instrukcijoje, bet nuo dujinio prietaiso iki priešais stovinčios sienos minimalus atstumas turi būti ne mažesnis kaip 1,0 m.
      Draudžiama įrengti ant sienos tvirtinamus dujinius prietaisus virš dujinės viryklės.
      64. Po patalpomis, kuriose gali būti 50 ir daugiau žmonių (parodų prekybos salės, ir kt.), įrengtose virtuvėse arba visuomeninės paskirties patalpose draudžiama įrengti suskystintų dujų individualius balioninius įrenginius.
      65. Maitinimo paskirties pastatuose degimo produktus nuo greta esančių dujinių prietaisų leidžiama šalinti per bendrą degimo produktų surinkimo gaubtą. Bendrą gaubtą reikia prijungti prie dūmtraukio.
      66. Leidžiama įrengti dujines virykles bei dujinius vandens šildytuvus mokslo, kultūros, gydymo paskirties pastatų [8.4] virtuvėse bei maisto ruošimo patalpose, jei šios patalpos yra atskirtos atspariomis ugniai sienomis ir perdangomis nuo kitų pastato patalpų. Šių patalpų sienų ir perdangų atsparumas ugniai turi būti ne mažesnis kaip REI 45 [8.2]. Patalpos turi atitikti 56–61 punktų reikalavimus, po jomis arba virš jų negali būti vaikų miegamųjų ir žaidimo kambarių, palatų arba patalpų, kuriose gali būti 50 ir daugiau žmonių.
      Draudžiama įrengti šiose patalpose suskystintų dujų individualius balioninius įrenginius.
      67. Tiekiant gamtines dujas, leidžiama įrengti dujines virykles ir dujinius vandens šildytuvus gyvenamosios paskirties (vieno buto) pastatų [8.4] rūsių virtuvėse, kuriose yra vėdinimo kanalas, varstomas langas arba langas su orlaide ar viršulangiu. Patalpa turi atitikti 56–60 ir 74 punktų reikalavimus.
      68. Vieną C tipo dujinį vandens šildytuvą (9.9.3 p), jei jo galingumas ne didesnis kaip 30 kW, leidžiama įrengti vonių arba dušų ne mažesnėse kaip 7,5 m3 patalpose. Patalpa turi atitikti 56 arba 57 punktų reikalavimus.
       
      III skirsnis. B ir C tipų dujinių šildymo katilų (iki 120 kW, bet ne didesnio
      KAIP 250 kW bendro galingumo) įrengimas
       
      69. Šis skirsnis reglamentuoja vieno arba kelių B ir C tipo dujinių šildymo katilų įrengimą, jei nors vieno iš jų nominalus galingumas ne didesnis kaip 120 kW, o bendras – ne didesnis kaip 250 kW.
      70. Dujinius šildymo katilus (išskyrus C tipo su horizontaliu dūmtraukiu-ortakiu) leidžiama įrengti virtuvėse arba maisto ruošimo patalpose (sutapdintose virtuvėse), gyvenamosios paskirties pastatuose įrengtose visuomeninės paskirties patalpose [8.3], kuriose yra vėdinimo kanalas ir varstomas langas arba langas su orlaide ar viršulangiu, ir šių patalpų aukštis yra ne mažesnis kaip 2,2 m, taip pat nurodytose patalpose su nuožulniomis lubomis, kurių aukštis vidurinėje dalyje yra ne mažesnis kaip 2 m ir kuriose yra vėdinimo kanalas, varstomas langas arba langas su orlaide ar viršulangiu. Negyvenamosiose patalpose dujinius šildymo katilus leidžiama įrengti, kai jos yra ne žemesnės kaip 2 m.
      Leidžiama įrengti dujinius šildymo katilus (išskyrus C tipo su horizontaliu dūmtraukiu-ortakiu) iki 2000 metų pastatytų gyvenamosios paskirties pastatų patalpose, jei jos atitinka 57 p. reikalavimus.
      Dujinius šildymo katilus taip pat leidžiama įrengti ikimokyklinių vaikų ugdymo, asmens sveikatos priežiūros įstaigų ir mokyklų patalpoms šildyti, jei dujinių šildymo katilų patalpos yra atskirtos nuo kitų patalpų sienomis ir perdangomis, kurių atsparumas ugniai ne mažesnis kaip REI 45 [8.2].
      Virš dujinių šildymo katilų patalpų arba po jomis negali būti vaikų miegamųjų ir žaidimo kambarių, mokymo įstaigų klasių, kabinetų, auditorijų, sveikatos priežiūros įstaigų ligonių tyrimo, gydymo patalpų, taip pat kitos paskirties patalpų, jei jose vienu metu gali būti 50 ir daugiau žmonių.
      Pakeitimas 2006 07 01. Žin. 2006 07 05, Nr. 75-2883. Įsigalioja nuo 2006 07 06
       
      71. Patalpos tūris turi būti ne mažesnis kaip 7,5 m3, įrengiant vieną dujinį šildymo katilą, ir dar reikia pridėti po 6 m3, įrengiant kiekvieną papildomą dujinio šildymo katilą.
      72. Įrengiant dujinius šildymo katilus vienoje patalpoje su dujine virykle arba dujiniu vandens šildytuvu, patalpos tūris turi būti ne mažesnis kaip minimalus reikalingas tūris pagal 56–59 punktų reikalavimus, įskaitant papildomai 6 m3 kiekvieno papildomo katilo įrengimo atveju. Reikalavimas dėl papildomų 6 m3 netaikomas, įrengiant C tipo dujinius šildymo katilus (9.9.3 p.).
      73. Patalpos, kurioje įrengiami dujiniai šildymo katilai, lango angos plotas turi būti ne mažesnis kaip 0,05 m2 kiekvienam patalpos tūrio kubiniam metrui. Jei patalpos tūris 20 m3 ir didesnis, lango angos plotas turi būti ne mažesnis kaip 1 m2.
      Jei patalpoje yra įrengta priešgaisrinė uždujinimo signalizacija ir automatinis dujų išjungimo vožtuvas pagal Reglamento 46 punkto reikalavimus, lango angos plotas nereglamentuojamas.
      Pakeitimas 2005 02 04. Žin. 2005, Nr. 22-704. Įsigalioja nuo 2005 02
       
      74. Jei lango apačia yra žemiau žemės paviršiaus, o antžeminis lango angos plotas mažesnis nei reikalaujama 73 p., tai prieš langą turi būti prieduobė. Atstumas nuo rūsio sienos iki prieš langą esančios prieduobės atraminės sienutės turi būti lygus lango požeminės dalies aukščiui. Šis atstumas turi būti ne mažesnis kaip 0,5 m, o prieduobės plotas viršutinėje dalyje turi būti ne mažesnis kaip lango požeminės dalies angos plotas, jei langas įgilintas daugiau kaip 0,5 m. Atraminė sienutė prieš langą įrengiama su pasvirimo kampu, ne didesniu kaip 450, matuojant nuo rūsio sienos.
      75. šiame skirsnyje nurodytus dujinius šildymo katilus leidžiama įrengti:
      - gyvenamosios paskirties daugiabučiuose pastatuose (iki dvylikos aukštų imtinai) [8.4] B tipo (9.9.2 p.) iki 30 kW galingumo dujinius šildymo katilus, jeigu šie katilai naudojami kiekvieno atskiro buto arba šiuose pastatuose įrengtų visuomeninės paskirties patalpų [8.3] vieno vartotojo reikmėms. Prie vieno dūmtraukio leidžiama prijungti ne daugiau kaip trijų vartotojų dujinius šildymo katilus. Atstumas tarp skirtinguose pastato aukštuose esančių dujinių šildymo katilų prijungimo prie dūmtraukio taškų turi būti ne mažesnis kaip 6,5 m. Kai atstumas nuo prijungimo prie bendro dūmtraukio taško iki dūmtraukio viršaus yra mažesnis kaip 4 m, turi būti įrengtas atskiras dujinio šildymo katilo dūmtraukis, užtikrinantis reikiamą trauką;
      - gyvenamosios paskirties daugiabučiuose pastatuose (iki dvylikos aukštų imtinai) [8.4] C tipo su vertikaliu dūmtraukiu-ortakiu (žr. 88 p.) iki 30 kW galingumo dujinius šildymo katilus (9.9.3 p.), jeigu šie katilai naudojami kiekvieno atskiro buto arba šiuose pastatuose įrengtų visuomeninės paskirties patalpų [8.4] vieno vartotojo reikmėms, taip pat vonių ir dušų patalpose. Šiems dujinio šildymo katilams įrengti netaikomi Reglamento 78 ir 79 p. reikalavimai;
      - gyvenamosios paskirties daugiabučių pastatų (iki šešių aukštų imtinai) [8.4] rūsio (išskyrus atvejį, kai montuojami dujiniai prietaisai, deginantys suskystintas dujas), pirmo aukšto ar pastogės patalpose, kuriose yra vėdinimo kanalas ir varstomas langas, B ir C tipų (su vertikaliu dūmtraukiu-ortakiu) dujinius šildymo katilus;
      - gyvenamosios paskirties dviejų butų pastatuose [8.4] B ir C (su vertikaliu dūmtraukiu-ortakiu) tipų dujinius šildymo katilus;
      - gyvenamosios paskirties atskiruose vieno buto pastatuose [8.4] B ir C tipų dujinius šildymo katilus;
      - ant plokščio stogo įrengtose patalpose, kurios turi atitikti Reglamento V skyriaus IV skirsnyje išdėstytus reikalavimus.
      Pakeitimas 2006 07 01. Žin. 2006 07 05, Nr. 75-2883. Įsigalioja nuo 2006 07 06
       
      76. Įrengiant dujinius šildymo katilus, kurių nominalus galingumas didesnis kaip 30 kW, gyvenamosios paskirties pastatuose [8.4] (išskyrus vieno buto pastatus), visuomeninės paskirtiespastatuose [8.3] arba visuomeninės paskirties patalpose, galioja Reglamento 70–74 punktų reikalavimai ir turi būti įrengta patalpų priešgaisrinė uždujinimo signalizacija ir automatinis dujų išjungimo vožtuvas pagal 46 p. reikalavimus.
      Gyvenamosios paskirties vieno buto pastatų [8.4] dujinių šildymo katilų patalpose nereikalaujama įrengti priešgaisrinės uždujinimo signalizacijos ir automatinio dujų išjungimo vožtuvo.
      77. Pakabinami dujiniai šildymo katilai tvirtinami prie sienų, įrengtų iš A1 ir A2 degumo grupės statybos produktų. Leidžiama dujinius šildymo katilus tvirtinti prie sienų, įrengtų iš B ir žemesnės degumo grupės statybos produktų degių medžiagų, bet jos turi būti izoliuotos ne žemesnės kaip A2 degumo grupės statybos produktais [8.2]. Izoliacija turi būti didesnė už dujinio šildymo katilo matmenis po 10 cm į šonus, viršų bei apačią.
      78. Tuo atveju, kai dujinis šildymo katilas įrengiamas uždaroje kitos paskirties neturinčioje patalpos vietoje (pvz., nišoje), viršutinėje ir apatinėje pertvaros ar durų dalyje, turi būti įrengtos angos, kiekviena po 0,06 m2 ir numatyta oro pritekėjimo galimybė pagal 79 punkto reikalavimus.
      Pakeitimas 2006 07 01. Žin. 2006 07 05, Nr. 75-2883. Įsigalioja nuo 2006 07 06
       
      79. Patalpa, kurioje įrengti dujinio šildymo katilai, turi būti vėdinama. Oro pasikeitimas gali būti natūralus arba mechaninis. Vėdinimo būdas bei vėdinimo angų išdėstymas turi atitikti normatyvinių dokumentų ir naudojamų dujų savybių reikalavimus.
      Jei dujinių šildymo katilų galingumas mažesnis kaip 0,25 kW vienam patalpos tūrio kubiniam metrui arba įrengiami C tipo dujiniai šildymo katilai, oro pritekėjimo į patalpą numatyti neprivaloma.
      Pakeitimas 2005 02 04. Žin. 2005, Nr. 22-704. Įsigalioja nuo 2005 02
       
      80. Nuo dujinio šildymo katilo iki patalpos sienų arba kito šalia esančio dujinio šildymo katilo turi būti dujinio prietaiso gamintojo instrukcijoje nurodyti atstumai.
      Minimalus atstumas nuo labiausiai atsikišusių dujinio šildymo katilo priekinės sienelės dalių iki priešais esančios sienos, kitų pastato statybinių elementų arba įrenginių turi būti toks, koks numatytas gamintojo instrukcijoje, bet ne mažesnis kaip 1,0 m.
      81. Dūmtakiai turi būti pagaminti iš korozijai atsparios medžiagos.
      Pakeitimas 2006 07 01. Žin. 2006 07 05, Nr. 75-2883. Įsigalioja nuo 2006 07 06
       
      82. Kiekvieno dujinio šildymo katilo dūmų atvamzdyje turi būti įrengta užsklanda, kurioje turi būti 15 mm skersmens kiaurymė arba tokio pat ploto nesandarumai. Šis reikalavimas netaikomas dujiniams šildymo katilams, kuriuose užsklanda įrengta gamintojo.
      Draudžiama dujinių prietaisų degimo produktų šalinimo vamzdžius jungti prie vėdinimo kanalo [8.7] arba dūmtraukio, prie kurio prijungti kietojo kuro katilai, krosnys ar židiniai.
      Pakeitimas 2006 07 01. Žin. 2006 07 05, Nr. 75-2883. Įsigalioja nuo 2006 07 06
       
      83. Jei prie vieno dūmtraukio jungiami keli dūmtakiai nuo dujinių šildymo katilų, tai jie prie dūmtraukio jungiami skirtingame aukštyje, ne arčiau kaip 0,25 m vienas nuo kito. Jei dūmtakiai prijungiami tame pačiame aukštyje, tai bendro dūmtraukio viduje turi būti 0,25 m aukščio nedegi pertvara, skirianti dūmtakius. Pertvaros aukštis skaičiuojamas nuo dūmtakio viršaus.
      84. Metalinių dūmtraukių ir dūmtakių sujungimų sandarumas turi atitikti LST EN 1443: 2003 [8.20] reikalavimus.
       Sujungimo vietose viršutinio dūmtakio apatinė dalis įleidžiama į apatinio dūmtakio viršutinę dalį arba pagal kondensato tekėjimo kryptį (90 p.).
      Pakeitimas 2006 07 01. Žin. 2006 07 05, Nr. 75-2883. Įsigalioja nuo 2006 07 06
       
      85. Dūmtakiai klojami 25 cm atstumu iki degių statybinių konstrukcijų arba kitų degių statybos produktų. Šį atstumą galima sumažinti dvigubai, izoliuojant dūmtakį 25 mm storio šilumine izoliacija iš statybos produktų A2 degumo grupės [8.2]. Jei dūmtakis kerta degių konstrukcijų sieną, tai atstumas nuo dūmtakio iki sienos angos krašto turi būti ne mažesnis kaip 25 cm. Anga sienoje užpildoma ne žemesnės kaip A2 degumo grupės statybos produktais.
      Draudžiama klotidūmtakį per kitus aukštus, išskyrus atvejį, kai jis jungiamas prie atskirai stovinčio dūmtraukio.
      86. Dūmtraukio arba dūmtakio skerspjūvis turi būti ne mažesnis už dujinio šildymo katilo degimo produktų šalinimo atvamzdžio skerspjūvį. Kai jungiami keli dujiniai šildymo katilai, dūmtakio ir dūmtraukio skerspjūviai skaičiuojami imant, kad, dūmus šalinant natūralia trauka, dūmų greitis yra 2ø3 m/s, o dūmus šalinant mechanine trauka – ne didesnis kaip 5 m/s.
      87. Dūmtraukiai gali būti metaliniai, mūriniai arba pagaminti iš betono, ne mažesnio kaip REI 45 [8.2] atsparumo ugniai. Metaliniai dūmtraukiai, sumontuoti neapšildomoje patalpoje ir išvesti už pastato, turi būti padengti šilumine izoliacija ir apsaugoti nuo atmosferos poveikio. Kai dujinio šildymo katilo naudingumo koeficientas didesnis kaip 0,85, dūmtraukio vidinis paviršius turi būti apsaugotas nuo kondensato ir rūgštiespoveikio, įrengiant įdėklą iš korozijai bei rūgščiai atsparių statybos produktų ir kondensato surinktuvą.
      Dūmtraukių apatinėje dalyje valymo ir apžiūros angos turi būti įrengtos taip, kad būtų galima patikrinti dūmtraukių vidų bei juos išvalyti.
      88. Dūmtraukiai projektuojami ir įrengiami pagal šio Reglamento, ST 8860637.02:1998 [8.21, išskyrus 4.8 ir 4.11 p.], standartų ir įmonių statybos taisyklių [ST] bei kitų galiojančių normatyvinių dokumentų reikalavimus.
      Pastatų, kurių stogas plokščias arba stogo nuolydis ne didesnis kaip 300, vertikalus dūmtraukio išvadas turi būti ne mažesnis kaip 0,8 m ir išeiti virš linijos, pravestos tarp taško, iškelto 0,8 m virš stogo kraigo, ir taško, esančio vertikaliai virš pastato karnizostogo kraigo aukštyje.
      Pastatų, kurių stogo nuolydis didesnis kaip 300, dūmtraukį reikia iškelti ne mažiau kaip 0,8 m virš stogo kraigo ir ne toliau kaip 0,8 m nuo jo.
      Vertikalūs dūmtraukiai-ortakiai gali būti naudojami tik tiems C tipodujiniams prietaisams (9.9.3 p.), kurie buvo įteisinti su tokia degimo produktų šalinimo ir degimui reikalingo oro tiekimo sistema, kaip sudėtine prietaiso dalimi. Atstumas iki oro tiekimo angos, matuojant nuo stogo paviršiaus statmenai, turi būti ne mažesnis kaip 0,3 m.
      Pakeitimas 2006 07 01. Žin. 2006 07 05, Nr. 75-2883. Įsigalioja nuo 2006 07 06
       
      89. Atstumas nuo neapšiltintų metalinių dūmtraukių iki konstrukcijų (gegnės, grebėstai, stogo hidroizoliacija, vėjo ar garo izoliacija) iš žemesnės kaip A2 degumo grupės [8.2] statybos produktų turi būti ne mažesnis kaip 25 cm. Atstumas nuo apšiltintų metalinių, plytinių ir betoninių dūmtraukių iki konstrukcijų (gegnės, grebėstai, stogo hidroizoliacija, vėjo ar garo izoliacija) iš žemesnės kaip A2 degumo grupės statybos produktų turi būti ne mažesnis kaip 13 cm. Anga tarp dūmtraukio ir stogo konstrukcijos turi būti užsandarinama ne žemesnės kaip A2 degumo grupės statybos produktais per visą kertamos konstrukcijos storį.
      Dūmtraukis ir dūmtraukio įdėklas turi turėti atitikties sertifikatą [8.27] bei informaciją [8.20] apie gaminį, juos montuoti gali tik atitinkamus kvalifikacinius pažymėjimus turintys specialistai.
      Dujų sistemos ir dūmtraukio pripažinimas tinkamais naudoti turi būti atliekamas nustatytąja tvarka [8.1].
      Pakeitimas 2006 07 01. Žin. 2006 07 05, Nr. 75-2883. Įsigalioja nuo 2006 07 06
       
      90. Dūmtraukio-ortakio angos centras, jeigu jis išvedamas per sieną į lauką, turi būti ne arčiau kaip 0,4 m nuo bet kokios atsiveriančios angos (lango, durų ir pan.) ir ne arčiau kaip 0,6 m nuo vėdinimo sistemos oro imamosios angos. Atstumas nuo dūmtraukio-ortakio angos iki priešais stovinčio pastato turi būti ne mažesnis kaip 3 m. Dūmtraukio-ortakio angos turi būti įrengtos ne žemiau kaip 1,8 m nuo žemės paviršiaus, jei yra nukreiptos į pėsčiųjų zoną, ir ne žemiau kaip 0,5 m, jei yra nukreiptos į privačią žemės valdą. Bendras dūmtraukio-ortakio ilgis turi būti ne didesnis, negu numatytas prietaiso gamintojo. Dūmtraukis-ortakis išorėje turi būti su specialiu antgaliu, kurį pateikia gamintojas.
      Kondensacinių ir B tipo dujinių prietaisų dūmtakiai montuojami su nuolydžiu į dujinio prietaiso pusę. Esant dūmtakio ilgiui daugiau negu 1,0 m, dūmtakį būtina izoliuoti šilumine izoliacija arba įrengti kondensato surinktuvą. C tipo dujinių prietaisų dūmtraukiai-ortakiai montuojami su nuolydžiu nuo dujinio prietaiso pusės.
      Išmetamų teršalų koncentracija gyvenamojoje aplinkoje neturi viršyti normatyviniuose dokumentuose [8.12, 8.14] nustatytos koncentracijos ribinės vertės. Mažiausias atstumas nuo dujų degimo produktų išmetimo angos iki bet kurios atsiverčiančios angos (langų, durų ir pan.), kai dujas deginantys įrenginiai įrengiami pastatuose, tarp kurių atstumai mažesni kaip 3marba kai teršalai išmetami į nepakankamai vėdinamą uždarų kiemų aplinką, turi būti nustatomas atlikus reikiamus teršalų sklaidos skaičiavimus.
      Pakeitimas 2006 07 01. Žin. 2006 07 05, Nr. 75-2883. Įsigalioja nuo 2006 07 06
       
      91. Gyvenamosios paskirties daugiabučių pastatų [8.4]ir visuomeninės paskirties [8.3] pastatų rūsiuose, taip pat pastogėse arba ant plokščio stogo esančios patalpos, kuriose įrengti šiame skirsnyje nurodyti dujiniai šildymo katilai, turi būti rakinamos ir įrengta durų atidarymo garsinė signalizacija. Garsinis signalas turi būti įrengtas budėtojo patalpoje arba ant pastato išorinės sienos. Leidžiama sujungti šią signalizacijos sistemą su priešgaisrine uždujinimo signalizacijos sistema, įspėjančia apie patalpoje susikaupusias dujas arba katilų veikimo reguliavimo ir saugumo automatinės sistemos sutrikimus.
      92. Dujinių šildymo katilų patalpoje, išskyrus gyvenamosios paskirties (vieno buto) pastatusir butus [8.4], turi būti įrengta nesprogi kontrolinė (vieno šviestuvo) apšvietimo sistema. Jungiklis įtaisomas išorėje, prie įėjimo į patalpą. Prie jungiklio turi būti užrašas „Nesprogios kontrolinės apšvietimo sistemos jungiklis“. Lauke įrengtas užrašas turi būti apsaugotas nuo atmosferos poveikio.
       
      IV skirsnis. B ir C tipų dujinių šildymo katilų (iki 400 kW, bet ne didesnio
      KAIP 1,5 MW bendro galingumo) įrengimas
       
      93. Šiame skirsnyje reglamentuojamas vieno arba kelių dujinių šildymo katilų įrengimas, jei nors vieno iš jų galingumas didesnis kaip 120 kW, bet ne didesnis kaip 400 kW, o bendras – didesnis kaip 250 kW, bet ne didesnis kaip 1,5 MW.
      94. Dujinius šildymo katilus leidžiama montuoti patalpose, įrengtose iš ne žemesnės kaip A2 degumo klasės [8.2] statybos produktų. Šios patalpos gali būti:
      - prie I atsparumo ugniai [8.2] pastato priblokuotuose vieno aukšto priestatuose;
      - viršutiniame pastato aukšte, pastogėje arba ant plokščio stogo;
      - iki trijų aukštų pastato rūsyje arba pirmame aukšte.
      Suskystintas dujas naudojančius dujinius šildymo katilus leidžiama įrengti pirmame aukšte, priblokuotose arba ant plokščio stogo įrengtose patalpose.
      Bendros sienos tarpdujiniųšildymo katilų patalpos ir pastato turi būti be angų (dujinių šildymo katilų patalpos ribose).
      Dujinių šildymo katilų patalpų durų atsidarymo kryptis – iš patalpos į išorę.
      Draudžiama pastogėje įrengti gyvenamosios paskirties [8.4] arba visuomeninės paskirties [8.3] patalpas, jeigu jos turi bendrą sieną su dujinių šildymo katilų patalpa.
      95. Dujiniai šildymo katilai, išskyrus esančius priblokuotose arba vieno aukšto pastatų patalpose, naudojami tik to pastato arba vartotojo valdoje esančių pastatų reikmėms tenkinti.
      96. Viršutiniame aukšte, pastogėje, rūsyje arba pirmame aukšte įrengta dujinių šildymo katilų patalpa atskiriama priešgaisrinėmis sienomis ir perdangomis, kurių atsparumas ugniai ne mažesnis kaip REI 45 [8.2].
      Sienų tarp priblokuotos dujinių šildymo katilų patalpos ir pastato atsparumas ugniai turi būti ne mažesnis kaip REI 150 [8.2].
      97. Įėjimas į priblokuotą patalpą, kurioje įrengti dujiniai šildymo katilai, įrengiamas iš kiemo tiesiai arba per tambūrą.
      Įėjimas į patalpą, įrengtą ant plokščio stogo, turi būti nuo stogo arba iš bendros laiptinės. Išėjimas ant stogo gali būti įrengtas iš bendros arba atskiros laiptinės.
      Jeigu ant plokščio stogo įrengtose patalpose sumontuoti katilai, naudojantys suskystintas dujas, tai įėjimas į šias patalpas turi būti tik nuo stogo.
      Į pastato viršutiniame aukšte arba pastogėje įrengtą patalpą įėjimas gali būti iš bendros arba atskiros laiptinės. Durų atsparumas ugniai turi būti ne mažesnis kaip 0,6 h. Durys turi atsidaryti iš patalpos į laiptinę.
      98. Dujinių šildymo katilų patalpos aukštis turi būti ne mažesnis kaip 2,4 m. Leidžiama įrengti dujinius šildymo katilus iki 2000 metų pastatytų pastatų patalpose, jei jų aukštis yra ne mažesnis kaip 2 m.
      Dujinių šildymo katilų keliamas triukšmas ir vibracija turi būti ne didesni, negu leidžia higienos normos [8.15, 8.16].
      99. Dujotiekio vamzdžiai negali kirsti priešgaisrinės sienos ir REI 150 [8.2] ugniai perdangos.
      100. Patalpa, kurioje yra dujiniai šildymo katilai, turi būti natūraliai apšviesta [8.17].
      101. Nuo dujinio šildymo katilo iki patalpos sienų arba kito šalia esančio katilo turi būti išlaikyti gamintojo instrukcijoje nurodyti atstumai.
      Minimalus atstumas nuo labiausiai atsikišusių dujinio šildymo katilo priekinės sienelės dalių iki priešais esančios sienos, kitų pastato konstrukcijų arba įrenginių turi būti toks, koks numatytas gamintojo instrukcijoje, bet ne mažesnis kaip 1 m.
      102. Patalpos angų plotas turi būti ne mažesnis kaip 0,03 m² vienam patalpos tūrio kubiniam metrui arba ne mažesnis kaip 30% didžiausios išorinės sienos ploto. Pastato rūsyje įrengtos dujinių šildymo katilų patalpos lango prieduobė turi būti įrengta pagal Reglamento 74 punkto reikalavimus.
      Pakeitimas 2005 02 04. Žin. 2005, Nr. 22-704. Įsigalioja nuo 2005 02
       
      103. Jei patalpoje įrengtų angų plotas yra nepakankamas, trūkstamas angų plotas kompensuojamas įrengiant papildomas angas, uždengtas lengvai numetamomis konstrukcijomis, kurių masė ne didesnė kaip 70 kg/m².
      Pakeitimas 2005 02 04. Žin. 2005, Nr. 22-704. Įsigalioja nuo 2005 02
       
      104. Katilų patalpos grindys turi būti nelaidžios vandeniui, iš ne žemesnės kaip A2 degumo grupės [8.2] statybos produktų.
      105. Degimo produktai šalinami taip, kaip numatyta 81–89 punktuose. Iš kondensacinių katilų ir dūmtraukio surinktas kondensatas turi būti neutralizuojamas,jeigu prie vieno dūmtraukio prijungtų katilų bendras galingumas didesnis kaip 400 kW.
      106. Vieno vartotojo keli dujiniai šildymo katilai prie dūmtraukio gali būti jungiami per visą ilgį vienodo skerspjūvio dūmtakiais.
      Dūmtakio skerspjūvio plotas skaičiuojamas įvertinus tai, kad visi katilai veikia kartu. Prie to paties dūmtakio arba dūmtraukio draudžiama prijungti natūralios traukos dujinius šildymo katilus ir mechaninės traukos dujinius šildymo katilus arba dujinius šildymo katilus, kurių degikliai turi mechaninę oro tiekimo sistemą.
      107. Draudžiama dujinių prietaisų degimo produktų šalinimo vamzdžius jungti prie dūmtraukio, prie kurio prijungti kieto kuro katilai.
      108. Dūmtraukio arba dūmtakio skerspjūvis turi būti ne mažesnis už dujinio šildymo katilo degimo produktų šalinimo atvamzdžio skerspjūvį. Kai jungiami keli dujiniai šildymo katilai, dūmtakio ir dūmtraukio skerspjūviai skaičiuojami imant, kad, dūmus šalinant natūralia trauka, dūmų greitis yra 2ø3 m/s. Dūmus šalinant mechanine trauka, dūmtakių diametras nustatomas remiantis techniniais–ekonominiais skaičiavimais, parenkant optimalų dūmų greitį.
      109. Patalpa, kurioje įrengti dujiniai šildymo katilai, turi būti vėdinama taip, kad oras joje keistųsi tris kartus per valandą. Oro pasikeitimas gali būti natūralus arba mechaninis. Vėdinimo būdas bei vėdinimo angų išdėstymas turi atitikti galiojančių normatyvinių dokumentų ir naudojamų dujų savybių reikalavimus.Šioms patalpoms STR 2.09.02:1999 [8.7] 6.4.3 p. reikalavimai netaikomi.
      Rūsiuose įrengtose patalpose oro kaitą turi užtikrinti vėdinimo sistema.
      110. Draudžiama įrengti mechaninę patalpos vėdinimo sistemą kartu su natūralia degimo produktų šalinimo sistema, jei šildymo katiluose įrengti atmosferiniai degikliai.
      111. Dujinių šildymo katilų patalpoje turi būti įrengta patalpų priešgaisrinė uždujinimo signalizacija ir automatinis dujų išjungimo vožtuvas pagal 46 p. reikalavimus.
      112. Degimui reikalingas oras į patalpą patenka per sienoje įrengtą angą, kuri žiemos metu turi būti apsaugota nuo užpustymo. Angos skerspjūvio plotas parenkamas toks, kad skaičiuojamasis oro judėjimo angoje greitis priverstinio oro tiekimo degikliams būtų ne didesnis kaip 3 m/sek, o atmosferiniams degikliams – ne didesnis kaip 1 m/sek. Kai angoje įrengiamos 450 kampu pasuktos mentelės, angos skerspjūvio plotas dvigubinamas.
      113. Dujinių šildymo katilų patalpoje turi būti įrengta nesprogi kontrolinė (vieno šviestuvo) apšvietimo sistema. Jungiklis įtaisomas išorėje, prie įėjimo į patalpą. Prie jungiklio turi būti užrašas „Nesprogios kontrolinės apšvietimo sistemos jungiklis“. Jei jungiklis įrengiamas lauke, užrašas turi būti apsaugotas nuo kritulių.
      114. Mokslo, gydymo, maitinimo paskirties pastatuose [8.4] dujinius šildymo katilus leidžiama įrengti tik priblokuotose, ant stogo arba pastogėje įrengtose patalpose.
      Įrengus dujinius šildymo katilus namo pastogėje, draudžiama įrengti to namo pastogėje kitokios paskirties patalpas.
      115. patalpos, kuriose įrengti šiame skirsnyje nurodyti dujiniai šildymo katilai, privalo būti rakinamos ir turėti patalpos durų atidarymo signalizaciją.
      116. Patalpų priešgaisrinės uždujinimo, durų atidarymo, taip pat katilų veikimo reguliavimo ir saugumo sutrikimo automatinių sistemų garso bei šviesos signalai turi būti įrengti budėtojo patalpoje arba kitoje su pastato savininku suderintoje vietoje. Šių sistemų garso ir šviesos signalizacijos įranga gali būti bendra.
      117. Dujiniams šildymo katilams, kurių galingumas yra didesnis kaip 120 kW, išmetamųjų dujų bandinių paėmimo vietos įrengiamos pagal [8.19].
       
      V skirsnis. Dujinių šildymo konvektorių įrengimas
       
      118. Leidžiama įrengti B tipo (9.9.2 p.) arba C tipo (9.9.3 p.) dujinius šildymo konvektorius (toliau – DŠK):
      - gyvenamosios paskirties (vieno buto) pastatuose [8.4];
      - gyvenamosios paskirties (trijų ir daugiau butų (daugiabučiuose) pastatuose [8.4], įrengus dūmtraukius (B tipo DŠK);
      - visuomeninės paskirties pastatuose arba gyvenamosios paskirties pastatuose įrengtose visuomeninės paskirties patalpose [8.3];
      - gamybiniuose (9.21 p.) Dg, Eg kategorijos pastatuose pagal sprogimo ir gaisro pavojų [8.2];
      - Cg kategorijos pagal sprogimo ir gaisro pavojų pastatuose bei patalpose [8.2], kuriose gaminamos, perdirbamos arba kitaip apdorojamos sunkiai degios medžiagos, jei šiose patalpose nesusidaro sprogimui pavojingi dujų, garų, miglos ar dulkių su oru mišiniai.
      119. Visuomeninės, gamybinės paskirties pastatuose bei gyvenamosios paskirties pastatuose, esančiose visuomeninės paskirties patalpose [8.3], įrengiant didesnės kaip 30 kW galios DŠK, turi būti numatyta priešgaisrinė uždujinimo signalizacija ir automatinis dujų išjungimo vožtuvas pagal Reglamento 46 punkto reikalavimus.
      Pakeitimas 2005 02 04. Žin. 2005, Nr. 22-704. Įsigalioja nuo 2005 02
       
      120. Draudžiama DŠK įrengti:
      - mokslo,gydymo bei poilsio paskirties pastatuose [8.4];
      - patalpose, kuriose išsiskiria cheminiai teršalai, dulkės, degiosios dujos ir aerozoliai;
      - žiūrovų salėse;
      - Asg ir Bsg kategorijų pagal sprogimo ir gaisro pavojų pastatuose bei patalpose [8.2];
      - II, III atsparumo ugniai pastatų Cg kategorijos patalpose [8.2], kai šilumą atiduodančio paviršiaus temperatūra viršija 1100 C.
      121. Maksimali DŠK šilumą išskiriančio išorinio paviršiaus temperatūra turi būti ne aukštesnė kaip 950C. Grindų ir sienų paviršių temperatūra, veikiama šio tipo konvektorių, bet kuriame taške turi būti ne aukštesnė kaip 500 C.
      122. Įrengus DŠK po langu arba prie išorinės pastato sienos, dūmtraukio-ortakio angos centras turi būti ne arčiau kaip 0,4 m nuo bet kokios atsiveriančios angos (lango, durų ir pan.) ir ne arčiau kaip 0,6 m nuo vėdinimo sistemos oro paėmimo angų. Atstumas nuo dūmtraukio-ortakio angos iki priešais stovinčio pastato – ne mažesnis kaip 3 m.
      DŠK, kurių galingumas iki 12 kW, dūmtraukio-ortakio angos centro atstumas iki virš jo esančios atsiveriančios angos gali būti sumažintas iki 0,2 m.
      123. DŠK deginamų dujų išmetami teršalai neturi bloginti gyvenamosios aplinkos oro kokybės. Išmetamų teršalų koncentracija gyvenamojoje aplinkoje neturi būti didesnė kaip higienos normose [8.12, 8.14] nustatytos koncentracijos ribinės vertės. Mažiausias atstumas nuo dujų degimo produktų išmetimo angos iki bet kurios atsiverčiančios angos (langų, durų ir pan.), kai DŠK įrengiami pastatuose, tarp kurių atstumai mažesni kaip 3 m arba kai teršalai išmetami į nepakankamai vėdinamą uždarų kiemų aplinką, turi būti nustatomi atlikus reikiamus teršalų sklaidos skaičiavimus.
      124. Dūmtraukio-ortakio angos pėsčiųjų zonoje turi būti įrengtos ne žemiau kaip 1,8 m nuo žemės paviršiaus ir ne žemiau kaip 0,5 m, jei angos išeina į privačią žemės valdą. Angos turi būti apsaugotos nuo užteršimo ir turi atitikti šiuos reikalavimus:
      - jei angos atsiveria į pėsčiųjų zoną, ant jų turi būti įrengtas nenuimamas deflektorius, kuris nukreiptų išmetamus degimo produktus į viršų nuo dūmtraukio-ortakio horizontaliosios ašies ne mažesniu kaip 450 kampu;
      - minimalus dūmtraukio-ortakio angos aukštis nuo žemės paviršiaus turi būti toks, kad deflektoriaus suformuota degimo produktų srauto ašis būtų ne žemiau kaip 2,2 m virš pėsčiųjų zonos.
      125. Patalpose, kuriose įrengiami:
      - C tipo DŠK (9.9.3 p.), turi būti varstomas langas;
      - B tipo DŠK (9.9.2 p.), turi būti varstomas langas, dūmtraukis, vėdinimo kanalas ir ne mažesnio kaip 100 cm2 ploto grotelės arba tarpas tarp durų ir grindų orui į patalpą patekti.
      126. Tarp DŠK ir priešingos sienos turi būti ne mažesnis kaip 1 m atstumas. Atstumas nuo DŠK iki baldų turi būti ne mažesnis kaip 0,25 m, iki užuolaidų – 0,15 m.
       
      VI skirsnis. Infraraudonųjų spindulių šildytuvų įrengimas
       
      127. Leidžiama įrengti infraraudonųjų spindulių šildytuvus (toliau – IRSŠ), kurių naudojimas yra įteisintas nustatytąja tvarka [8.27]. IRSŠ įrengiami pagal šio Reglamento, normatyvinių dokumentų, standartų, įmonių statybos taisyklių reikalavimus ir šių dujinių prietaisų gamintojų rekomendacijas.
      Papildymas 2007 10 30. Žin. 2007-10-31, Nr. 113-4605. Įsigalioja nuo 2007 11 01
       
      128. IRSŠ priklausomai nuo spinduliuojančių paviršių vidutinės temperatūros skirstomi į:
      - tamsaus spinduliavimo, kai vidutinė paviršiaus temperatūra yra iki 5000C;
      - šviesaus spinduliavimo, kai vidutinė paviršiaus temperatūra yra didesnė kaip 5000C.
      129. Pastatams šildyti skirti IRSŠ, veikiantys be nuolatinės priežiūros, turi turėti automatinę sistemą, nutraukiančią dujų tiekimą į degiklį, šiam užgesus.
      130. Draudžiama įrengti šviesaus spinduliavimo IRSŠ:
      131. Draudžiama įrengti suskystintas dujas naudojančius IRSŠ patalpose, kurios jungiasi su rūsio patalpomis arba kurių grindų altitudė yra žemiau žemės paviršiaus lygio. Jei vienintelis įėjimas į rūsio patalpas yra per suskystintomis dujomis dujofikuotą patalpą, atskirtą sienomis ir durimis (ne liuku), tai rūsio, kaip padidintos rizikos dėl dujų kaupimosi, patalpoje turėtų būti įrengiama priešgaisrinė uždujinimo signalizacija ir automatinis dujų išjungimo vožtuvas pagal 46 p. reikalavimus. Uždujinimo davikliai montuojami 30 cm virš grindų.
      131¹. Oras iš patalpų, kuriose įrengti suskystintas dujas naudojantys IRSŠ, turi būti šalinamas taip: 2/3 iš apatinės patalpos dalies ne aukščiau kaip 0,3 m aukštyje nuo grindų ir 1/3 iš viršutinės patalpos dalies, užtikrinant ne mažesnę kaip vienkartinę oro kaitą per valandą.
      Papildymas 2007 10 30. Žin. 2007-10-31, Nr. 113-4605. Įsigalioja nuo 2007 11 01
       
      132. Minimalus atstumas nuo IRSŠ iki konstrukcijų iš B ir žemesnės grupės statybos produktų turi būti toks, kad, veikiant IRSŠ, konstrukcijų paviršiai neįkaistų daugiau kaip 500C. Minimalius atstumus iki konstrukcijų ir atvirosios elektros instaliacijos nurodo IRSŠ gamintojas.
      133. Mažiausias leidžiamas IRSŠ įrengimo aukštis turi būti toks, koks nurodytas IRSŠ gamintojo instrukcijoje.
      134. Į patalpą, kurioje įrengti IRSŠ, turi patekti grynas oras degimui pagal 79 p. nustatytus reikalavimus. Jei IRSŠ galingumas mažesnis kaip 0,25 kW/m3 patalpos tūrio, reikalavimas grynam orui patekti netaikomas.
      135. C tipo (9.9.3 p.) IRSŠ 134 p. reikalavimas yra netaikomas.
      136. Patalpa, kurioje įrengiami IRSŠ, turi būti vėdinama pagal technologinius reikalavimus.
      137. Jei oro kaita patalpoje, kurioje įrengiami A tipo (9.9.1 p.) IRSŠ, yra ne didesnė kaip 1,5 patalpos tūrio per valandą arba 1 m3 patalpos tūrio tenka daugiau kaip 5 W instaliuoto šiluminio galingumo, turi būti įrengtas papildomas vėdinimas. Vėdinimas privalo užtikrinti oro kaitą ne mažiau kaip 10 m3 per valandą kiekvienam instaliuoto šiluminio galingumo kW. Įrengiant papildomą patalpos vėdinimo sistemą, paduodamas oras turi būti tiekiamas ne degiklių spinduliavimo zonoje. Įrengiant A tipo IRSŠ, oro šalinimo angos turi būti įrengiamos aukščiau šildytuvų, oro kaita patalpose turi būti tokia, kad CO ir NOx koncentracija neviršytų leistinosios, nustatytos normatyviniuose dokumentuose. [8.12, 8.14]
       
      VII skirsnis. Dujinių technologinių įrenginių įrengimas
       
      138. Gamybinės paskirties Dg ir Eg kategorijų pagal sprogimo ir gaisro pavojų [8.2] pastatuose ir patalpose (9.21 p.) leidžiamaįrengti dujas deginančius technologinius įrenginius, kurių naudojimas yra įteisintas nustatytąja tvarka.
      Dujas deginantys technologiniai įrenginiai gali būti įrengiami Cg kategorijos pagal sprogimo ir gaisro pavojų [8.2] patalpose, kuriose naudojamos, gaminamos, perdirbamos ar kitaip apdorojamos sunkiai užsidegančios medžiagos, jei šiose patalpose neišsiskiria arba nesusidaro sprogimui pavojingi dujų, garų, miglos ar dulkių su oro mišiniai.
      139. Minimalus atstumas nuo dujofikuotų technologinių įrenginių iki patalpos sienų turi atitikti 80 p. reikalavimus.
      140. Apsauginiai sprogimo vožtuvai turi būti įrengiami pagal technologinio įrenginio gamintojo reikalavimus.
      141. Į patalpas, kuriose įrengti dujas deginantys technologiniai įrenginiai, oras degimui tiekiamas pagal 79 p. reikalavimus. Kai technologinio įrenginio galingumas ne didesnis kaip 0,25 kW patalpos vienam kubiniam metrui, papildomas oras degimui į patalpą gali būti netiekiamas.
      142. Gamybinės paskirties pastatai ir patalpos (9.21 p.) vėdinamos vadovaujantis tų pastatų projektavimo normų reikalavimais.
      Papildomi reikalavimai šiems pastatų bei patalpų vėdinimui netaikomi.
      Jei naudojamos suskystintos dujos, turi būti numatytas patalpų vėdinimas pagal Reglamento 48 p. reikalavimus. Langų ar lengvai numetamų konstrukcijų plotas parenkamas įvertinus technologinį procesą. Papildomi reikalavimai patalpoms, kuriose įrengti dujiniai technologiniai įrenginiai, nekeliami.
      143. Patalpose, kuriose naudojami dujas deginantys technologiniai įrenginiai, turi būti įrengta patalpų priešgaisrinė uždujinimo signalizacija ir automatinis dujų išjungimo vožtuvas pagal 46 p. reikalavimus.
      Leidžiama neįrengti patalpų priešgaisrinės uždujinimo signalizacijos, jei technologinio proceso metu įrenginį nuolat prižiūri personalas ir dujos yra odorizuotos.
      144. Dujofikuojamuose technologiniuose įrenginiuose turi būti kontrolės ir matavimo prietaisai matuoti šiuos parametrus:
      - dujų slėgį prieš degiklį už paskutinio uždarymo įtaiso ir, jei reikia, betarpiškai prie technologinio įrenginio;
      - oro slėgį prieš degiklį už paskutinės reguliavimo sklendės ir, jei reikia, prie ventiliatoriaus;
      - praretėjimą pakuroje ir, jei reikia, dūmų jungiamajame vamzdyje prieš sklendę.
      145. Dujofikuotuose technologiniuose įrenginiuose turi būti saugumo automatinė sistema, kuri nutrauktų dujų tiekimą į degiklį:
      - jei padidėja arba sumažėja degiklyje nustatytas dujų slėgis;
      - jei užgęsta liepsna veikiančiame degiklyje;
      - jei sumažėja trauka pakuroje (agregatuose su dūmsiurbiais arba inžekciniais degikliais);
      - jei sumažėja tiekiamo į degiklius oro slėgis (įrenginiuose su priverstiniu oro tiekimu į degiklį).
      Jei dujas deginančio technologinio įrenginio arba degiklio bloko nominalus galingumas ne didesnis negu 5,6 kW, saugumo automatinės sistemos ir patalpų priešavarinės uždujinimo signalizacijos pagal 143 p. galima neįrengti.
      Technologiniuose įrenginiuose galima neįrengti veikiančio degiklio užgesimo saugos sistemos, jei dujų sudeginimo technologinis procesas ir eksploatacijos sąlygos užtikrina šių įrenginių saugų veikimą.
      146. Jei technologiniam procesui vykti būtinas nuolatinis dujų tiekimas į įrenginį, dujų tiekimo nutraukimas pagal 145 p. reikalavimus gali būti pakeistas šviesos ir garso signalizacija, įspėjančia apie parametrų nukrypimą.
      147. Draudžiama prijungti prie bendros vėdinimo sistemos kitas vėdinimo sistemas iš patalpų, kuriose įrengti dujas deginantys įrenginiai.
      148. Statinio projektuotojas, įvertinęs technologiją, dujas deginančio įrenginio galingumą ir jo veikimo režimą, sprendžia, ar būtina įrengti papildomą automatinę sistemą, nutraukiančią dujų tiekimą į įrenginį, jei nukrypstama nuo norminių parametrų, kurie neįvardyti 146 p.
      149. Leidžiama įrengti Dg ir Eg kategorijų pagal sprogimo ir gaisro pavojų [8.2] gamybinės paskirtiespatalpose (9.21 p.) dujų slėgio reguliavimo įrenginius, kurių įvadiniame atvamzdyje dujų slėgis būtų ne didesnis kaip 5 bar, o prijungiant prie esamųdujų tiekimo sistemų, – ne didesnis kaip 6 bar(ne daugiau kaip dvi reguliavimo linijas).
      Gamybinės paskirties Dg ir Eg kategorijos pagal sprogimo ir gaisro pavojų [8.2] pastatuose ir patalpose (9.21 p.), jei to reikalauja gamybos technologija, leidžiama projektuoti ir įrengti dujų sistemas, kurių slėgis ne didesnis kaip 16 bar.
      150. Dujų slėgio reguliavimo įtaisai montuojami arti įvado į dujofikuojamą patalpą, kurioje yra išdėstyti dujas deginantys technologiniai įrenginiai, arba gretutinėse patalpose, kurios sujungtos su technologinių įrenginių patalpa atviromis angomis ir kuriose oras turi keistis tris kartus per valandą.
      151. Dujų slėgio reguliavimo įrenginiai turi būti apšviesti ir įrengti taip, kad juos būtų galima lengvai patikrinti ir, jei reikia, pakeisti. Dujų slėgio reguliavimo įrenginio elementai turi būti apsaugoti nuo mechaninių pažeidimų.
      152. Minimalus atstumas nuo dujų slėgio reguliavimo įrenginio iki priešais esančios sienos arba įrenginių turi būti ne mažesnis kaip 1,0 m.
      153. Leidžiama tiekti dujas iš vieno dujų slėgio reguliavimo įtaiso to paties arba kito pastato patalpose išdėstytiems technologiniams įrenginiams, jei juose yra vienodas deginamų dujų slėgis ir prie jų galima prieiti ištisą parą.
       
      VI. INDIVIDUALIŲ BALIONŲ ĮRENGINIŲ IR SUSKYSTINTAS DUJAS
      DEGINANČIŲ DUJINIŲ PRIETAISŲ ĮRENGIMAS
       
      154. Suskystintas dujas deginantiems dujiniams įrenginiams ir prietaisams dujos gali būti tiekiamos iš:
      - individualių balioninių įrenginių;
      - grupinių balioninių įrenginių;
      - rezervuarinių įrenginių.
      155. Individualūs balioniniai įrenginiai montuojami pastatuose arba prie pastato sienų lauke. Montuojant individualius balioninius įrenginius pastate, jie turi būti tose pačiose patalpose, kur sumontuoti prie jų pajungti dujiniai prietaisai. Gyvenamosios paskirties daugiabučių [8.4] ir visuomeninės paskirties [8.3] pastatų, kuriuose įrengiami individualūs balioniniai įrenginiai, aukštingumas gali būti iki 2 aukštų imtinai. Gyvenamosios paskirties ir visuomeninės paskirties pastatų patalpose įrengiamą individualų balioninį įrenginį gali sudaryti ne didesnės kaip 50 l talpos vienas balionas arba ne didesnės kaip 30 l talpos du balionai.
      Draudžiama įrengti individualius balioninius įrenginius:
      - gyvenamosios paskirties pastatųgyvenamuosiuose kambariuose;
      - rūsiuose ir patalpose, jei jų grindų altitudė yra žemiau žemės lygio;
      - patalpose, kuriose nėra natūralaus apšvietimo;
      - po maitinimo, prekybos, kultūros paskirties pastatų [8.4] patalpomis, kuriose vienu metugalibūti 50 ir daugiau žmonių;
      - po mokslo paskirties pastatų[8.4]auditorijomis arba klasėmis;
      - po gydymo paskirties [8.4] pastatųpalatomis;
      - po kitomis patalpomis, kuriose vienu metu gali būti 50 ir daugiau žmonių.
      156. Patalpos, kuriose įrengiami suskystintas dujas naudojantys dujiniai prietaisai, turi atitikti V skyriaus reikalavimus.
      Draudžiama įrengti suskystintas dujas naudojančius dujinius prietaisus patalpose, kurių išėjimo iš pastato (patalpos) lauko durų vietoje grindų altitudė yra žemiau žemės paviršiaus lygio.
      157. Gyvenamosios paskirties (daugiabučiuose) pastatuose [8.4], visuomeninės paskirties pastatuose ir patalpose [8.3] nuo 2005 01 01 draudžiama montuoti individualų balioninį įrenginį be apsauginių vožtuvų, suveikiančių gaisro atveju.
      158. Suskystintų dujų balioniniai įrenginiai gamybinėse patalpose turi būti apsaugoti nuo mechaninio pažeidimo, metalo purslų, dujų arba skysčio poveikio, sukeliančio koroziją, ir didesnio kaip 450C įšilimo. Gamybinėse patalpose balioninis įrenginys gali būti ne arčiau kaip 1 m nuo šildymo prietaisų ir ne arčiau kaip 5 m nuo technologinio šilumos šaltinio, kuriame dega ugnis.
      Leidžiama įrengti balioninį įrenginį tiesiai prie dujinio prietaiso, jei tai nustatė šio prietaiso gamintojas.
      159. Individualūs balioniniai įrenginiai turi būti ne arčiau kaip 0,5 m nuo dujinės viryklės ir ne arčiau kaip 1 m nuo šildymo prietaisų. Jeigu yra ekranas, saugantis individualų balioninį įrenginį nuo įkaitimo, atstumas tarp to įrenginio ir šildymo prietaiso gali būti sumažintas iki 0,5 m. Atstumas tarp individualaus balioninio įrenginio ir ekrano turi būti ne mažesnis kaip 0,1 m.
      Jeigu balioninis įrenginys statomas prieš krosnių kūryklos dureles, atstumas tarp jo ir kūryklos turi būti ne mažesnis kaip 2 m.
      160. Metalų suvirinimui, pjaustymui skirtų technologinių įrenginių suskystintų dujų slėgį juose nustato gamintojas.
      Kilnojamus degiklius ir technologinius įrenginius leidžiama prijungti prie dujotiekio lanksčiomis jungtimis, kurios turi išlaikyti 6 bar slėgį, būti ne ilgesnės kaip 30 m ir sudarytos ne daugiau kaip iš trijų gabalų, sujungtų tarpusavyje specialiomis dvipusėmis įmovomis.
      161. Draudžiama pjauti, suvirinti metalus bei naudoti suskystintas dujas kitiems technologiniams tikslams rūsių ir cokolinėse patalpose (jei išėjimo iš patalpos durys yra žemiau už žemės paviršių), taip pat šuliniuose, šachtose ir kituose požeminiuose statiniuose.
      162. Oras iš patalpų, kuriose įrengti suskystintas dujas naudojantys technologiniai įrenginiai, turi būti šalinamas taip: 2/3 iš apatinės patalpos dalies ne aukščiau kaip 0,3 m aukštyje nuo grindų ir 1/3 iš viršutinės patalpos dalies, užtikrinant ne mažesnę kaipvienkartinę oro kaitą per valandą.
      163. Suskystintomis dujomis dujofikuotų patalpų grindyse negali būti kanalų, uždengiamų angų į rūsio patalpas. Gamybinės paskirties pastatuose arba patalpose (9.21 p.), esant įgilintoms apžiūros ar kitos paskirties duobėms, įrengiama duobių priešgaisrinė uždujinimo signalizacija, avarinė mechaninė ventiliacija ir automatinė sistema, nutraukianti dujų tiekimą. Automatinis dujų išjungimo vožtuvas turi būti įrengtas dujotiekio įvade pastatoviduje ar lauke ir apsaugotas nuo kritulių. Uždujinimo davikliai montuojami30 cm virš grindų,o esant duobėms – 30 cm virš duobės dugno. Priešgaisrinė garsinė uždujinimo signalizacija ir avarinė duobės mechaninė ventiliacija turi suveikti, kai dujų kiekis pasiekia 20% žemutinės dujų sprogimo ribos. Automatinis dujųišjungimo vožtuvas turi suveikti, kai dujų kiekis pasiekia 40% žemutinės dujų sprogimo ribos. Signalizacijos garso ir šviesos signalai įrengiami budėtojo patalpoje arba kitoje su pastato savininku suderintoje vietoje.
       
      VII. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS
       
      164. Ginčai dėl šio Reglamento taikymo nagrinėjami įstatymų nustatyta tvarka.
      ______________
       
       
      STR 2.08.01:2004
      1 priedas
      Papildymas: 2005 02 04. Žin. 2005, Nr. 22-704. Įsigalioja nuo 2005 02
       
      VIDAUS DUJOTIEKIO MECHANINIO ATSPARUMO IR SANDARUMO BANDYMAS
       
      1. Sumontavus vidaus dujotiekį turi būti išbandytas jo mechaninis atsparumas ir sandarumas. Bandymui naudojamos suslėgtos inertinės dujos arba oras. Vidaus dujotiekio bandymas pradedamas tik tada, kai susilygina aplinkos oro ir bandymų terpės (inertinių dujų ar oro), esančios šios sistemos viduje, temperatūros.
      2. Vidaus dujotiekį privalo bandyti statinio statybos rangovas [8.1], dalyvaujant dujų tiekimo įmonės atstovui ir statytojo (užsakovo) [8.1] atstovui (statinio statybos techniniam prižiūrėtojui). Bandymas atliekamas atsižvelgiant į bandomo vidaus dujotiekio didžiausią darbinį slėgį (DDS) bei saugos reikalavimus.
      3. Vidaus dujotiekis bandomas sumontavus uždarymo įtaisus, dujų slėgio reguliavimo įrenginius, įtaisus, kontrolės ir matavimo prietaisus.
      4. Bandymo įrenginys (slėginiai vamzdynai, jungtys ir uždaromieji įtaisai) turi išlaikyti slėgį, du kartus didesnį už vidaus dujotiekio bandymo slėgį.
      5. Bandymo slėgis matuojamas ne mažesnės kaip 1 tikslumo klasės slėgio matavimo priemonėmis.
      Manometrai, naudojami bandymo metu, turi būti parinkti taip, kad matuojamasis bandymo slėgis būtų viduriniajame skalės trečdalyje.
      6. Vidaus dujotiekis bandomas pagal iš anksto parengtą tokių darbų planą, kuriame turi būti nurodyta tiksli bandymo atlikimo tvarka, reikalingi įrenginiai, medžiagos, prietaisai ir privalomi saugos reikalavimai.
      7. Bandomas vidaus dujotiekis turi būti atjungtas nuo dujas deginančių įrenginių bei buitinių dujinių prietaisų, o dujų vartotojai iš anksto įspėti apie numatomą bandymą.
      8. Vidaus dujotiekio mechaninio atsparumo ir sandarumo bandymo slėgiai ir bandymo trukmė pateikti 1 lentelėje.
       
                                                                                                                                                                                      1 lentelė
       
      Vidaus dujotiekio mechaninio atsparumo ir sandarumo bandymo slėgiai ir bandymo trukmė
       
      Vidaus dujotiekio slėgis,
      bar
      Mechaninio atsparumo bandymo slėgis, bar
      Mechaninio atsparumo bandymo trukmė, h
      Sandarumo bandymo slėgis, bar
      Sandarumo bandymo trukmė,
      h
      Mažo slėgio (iki 0,1 bar)
      3,0
      1
      0,12
      1
      Vidutinio slėgio II kategorijos (daugiau kaip 0,1 bar iki 2 bar)
      3,5
      1
      1,25 x DDS
      1
      Vidutinio slėgio II kategorijos (daugiau kaip 2 bar iki 5 bar)
      1,4 x DDS (bet ne mažesnis kaip
      4,0 bar slėgis)
      1
      1,25 x DDS
      1
      Didelio slėgio (daugiau kaip 5 bar iki 16 bar)
      1,4 x DDS
      1
      1,25 x DDS
      1
                     
       
       
      Pastabos: 1. Gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų mažo slėgio (iki 0,1 bar) vidaus dujotiekio mechaninis atsparumas bandomas 1,0 bar slėgiu, o bandymo trukmė – 1 valanda.
      2. Gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų mažo slėgio vidaus dujotiekio sandarumas bandomas 50 mbar (500 mm v. st.) slėgiu, o bandymo trukmė – 5 min.
       
      9. Vidaus dujotiekis mechaninio atsparumo bandymą išlaikė, jeigu bandant nebuvo konstatuota ir po apžiūrėjimo nenustatyta:
      9.1. bandymo dujų (dujotiekyje esančių inertinių dujų, oro) nuotėkio per dujotiekio jungtis, uždarymo įtaisus, dujų slėgio reguliavimo įrenginius, įtaisus;
      9.2. slėgio sumažėjimo pagal manometrų rodmenis.
      Defektai, nustatyti bandant vidaus dujotiekio mechaninį atsparumą, turi būti pašalinti iki vidaus dujotiekio sandarumo bandymo.
      10. Vidaus dujotiekio sandarumas bandomas sumontavus uždarymo įtaisus, dujų slėgio reguliavimo įrenginius, įtaisus, kontrolės ir matavimo prietaisus.
      11. Laikoma, kad vidaus dujotiekis sandarumo bandymą išlaikė, jeigu bandymo laikotarpiu nebuvo nustatyta (pastebėta) bandymo dujų nuotėkio per dujotiekio jungtis, uždarymo įtaisus, dujų slėgio reguliavimo įrenginius, įtaisus ir slėgio sumažėjimo pagal manometrų rodmenis.
      12. Vidaus dujotiekio bandymo metu turi būti apžiūrėtas ir patikrintas visų vamzdžių jungčių tvirtumas bei sandarumas. Sandarumo patikrinimui gali būti naudojamas nuotėkio aptikimo skystis (muilo tirpalas).
      13. Defektus, nustatytus vidaus dujotiekio mechaninio atsparumo ar sandarumo bandymo metu, pašalinti galima tik sumažinus bandymo slėgį iki atmosferinio.
      14. Pasibaigus bandymui surašomas aktas, kurį pasirašo atsakingas už bandymą statinio statybos rangovo atstovas, dujų tiekimo įmonės ir statytojo (užsakovo) [8.1] atstovai. Bandymo rezultatai taip pat įrašomi į statybos darbų žurnalą [8.1].
      Bandymo leidžiamoji paklaida lygi slėgio matavimo manometrų paklaidai – ± 0,4%.“.
       
      Aplinkos ministras                                                     Arūnas Kundrotas

      Lauko reklama - stendai, iškabos, ekranai

      Reklaminis stendas  www.de2.ltLauko (išorės) reklamos  privalumai ir trūkumai. Reklamos specialistai tvirtina, kad, reklamuojant gaminio vardą ar įvaizdį, vertėtų prisiminti lauko reklamą. Jie mano, kad į lauką vasarą turėtų ypač žvalgytis ledų bei gėrimų gamintojai. Gerai suplanuotą lauko reklamą per 2-4 savaites vidutiniškai pastebi 60% praeinančių ar pravažiuojančių žmonių. Lauke daugiausia reklamuojami tabako gaminiai ir automobiliai, kūno priežiūros priemonės bei buitinė technika. Manoma, kad, atšilus orams, lauke vertėtų reklamuoti alų, gaiviuosius gėrimus bei ledus, nes vasarą mažiau žmonių skaito spaudą, žiūri televizorių. Lauko reklamos plotų turėtojai tvirtina, kad lauke greitai sulaukiama rezultatų. Be to, apie juos sužino mažesnes pajamas gaunantys žmonės, kurie neperka laikraščių. Tačiau, pasak reklamos specialistų, lauko reklama geriausiai tinka gaminio įvaizdžiui formuoti ir vardui kurti. Įvaizdžio reklama taip pat efektyvi žurnaluose. Spaudoje tikslingiau reklamuotis, kai norima greitai informuoti apie rengiamas akcijas, nuolaidas, kintančias sąlygas. Per radiją efektyviausia reklama yra tada, kai reklamuojama trumpomis žinutėmis ir tai daroma dažnai. Teigiama kad, į transporto stotelių ir apšviečiamųjų vitrinų reklamą per 3-4 kampanijos dienas dėmesį atkreipia 70 - 85 % miesto gyventojų. Į didelių reklamos stendų reklamą dėmesį atkreipia 50 - 60% gyventojų. Stendai turi būti eksponuojami kelis mėnesius. Remiantis užsienio reklamos pasiekiamumo tyrimais, lauko reklamą reikėtų keisti ne rečiau kaip kas 2-6 savaites, nes vėliau ji tampa neefektyvi.

      Lauko (išorinės) reklamos klasifikavimas Skiriami šie pagrindiniai lauko reklamos būdai: reklaminiai plačia formačiai plakatai; reklaminiai skydai; reklaminės iškabos; reklaminiai stendai; transparantai; reklama ant transporto priemonių; reklaminiai tentai. Be šių išvardytų išorinės reklamos priemonių, naudojamos nestandartinės, pavyzdžiui, dar tik pasirodanti reklamos priemonė — ekranai ant pastato arba dinaminė reklama (besikeičianti).
      Privalumai: Pasiekiamumas, pastačius lauko stendus strategiškai gerose vietose, rėklamą mato didelis skaičius žmonių. Paprastai ją mato tie patys žmonės, todėl ji geriau įsimenama. Norint, kad įmonės reklamą pamatytų kuo didesnis skaičius žmonių, stendai išdėstomi keliuose geografiniuose regionuose. Pastovumas. Išorinės reklamos priemonių nereikia dažnai keisti, kurti vis naujų reklaminių maketų, todėl ji tinka įmonės ar produkto ilgalaikei strategijai ar įvaizdžiui formuoti. Paprastumas. Lauko reklama nereikalauja sudėtingų informacijos pateikimo formų, yra paprasta. Ji pateikiama taip, kad būtų aiški dideliam potencialių vartotojų ratui.
      Trūkumai: Brangumas. Lyginant pagal CPT rodiklį (kaina tūkstančiui vartotojų) lauko reklama yra pakankamai brangi. Norint, kad firmos reklama būtų matoma, reikia pasirinkti didelius reklaminius plotus lauke, tačiau jų nuoma yra gana brangi. Pasirenkant mažesnius reklaminius plotus sutaupoma, tačiau tada reklama mažiau matoma. Operatyvumo trūkumas. Lauko reklamos kampanija turi būti suplanuota iš anksto, reklaminis pranešimas yra ilgalaikio pobūdžio, todėl, norint greitai paskelbti kokią nors žinią, reikia rinktis kitas reklamos priemones.

      Ergonominiai reikalavimai darbo vietai

      zenklas - www.de2.lt

      Stovimas darbas: liemens palinkimai ne daugiau kaip 30 laipsnių, ne daugiau kaip 10 kartų per pamainą.
      Sėdimas darbas : kojos ant grindų, kampas per čiurną 90 - 105 laipsniai, kulno aukštis ne daugiau kaip 3 cm, kampas per kelio sąnąrį 90 - 110, šlaunų ašis lygiagreti grindims, sėdynė ne mažiau 2/3 šlaunies. Kampas per klubo sąnąrį 90. S formos atrama, rankos priglaustos prie liemens. Dilbiai lygiagretūs šlaunims, turi būti gailimybės keisti sėdynės ir stalviršio aukštį. Kompiuterius netinka statyti prie langų, ryškiai dažytų sienų. Ekranas neturi būti prieš langą, turi būti tiesiai prieš žmogų. Viršus akių lygyje, žiūrėti 30 lapsnių žemyn. Optimalaus darbo zona dilbio atstumu, 60 laipsnių kampu – nuolatiniai darbo įrankiai . Ištiestos rankos zona – dirbama su tais darbo įrankiais , kurių reikia retai.Už jos apie 1.2 m, tai ko nereikia darbui.
      Darbo sunkumo veiksniai ; keliama moterims ne daugiau kaip 10kg, vyrams 30kg 2 kartus per pamainą. Pastovaus krovinio kėlimas ir pernešimas – moterys iki 7 kg,vyrai – iki 15 kg. Stereotipiniai darbo judesiai.
      Darbo poza: turi būti galimybė keisti darbo pozą. Daugiau kaip 25 procentai priverstinės padėties – sunkus darbas. Judėjimos atstumas darbo aplinkoje – moterims - 6km, vyrams – 8 km. Darbo įtampos kriterijai – dėmesio įtampa iki 25 objektų, dėmesio koncentravimas – jei daugiau kaip 75 procentai darbo laiko – įtemptas darbas. Analizatorių įtampa. Klausos įtampa. Darbo monotonija.

      Maistas. Kas yra GDA ir RDA

      KAS YRA GDA?

      GDA – tai standartinė maistinių medžiagų norma, kurią daugumai žmonių siūloma suvartoti per parą, norint sveikai maitintis. Kadangi žmonės yra labai skirtingi, pvz., skiriasi jų svoris ir fizinis aktyvumas, GDA nelaikytina vienam žmogui nurodytu konkrečiu kiekiu, o orientacinė norma, padedančia įvertinti, kiek konkrečios maistinės medžiagos yra vienoje maisto produkto porcijoje. GDA gali būti naudojami maistingumo informacijai papildyti kaip rekomendacija, padedanti žmonėms suprasti, kiek apytiksliai kalorijų ir kiek baltymų, angliavandenių, riebalų, sočiųjų riebalų, skaidulų, natrio ir cukraus galima suvartoti per parą, norint sveikai maitintis.

      KUO SKIRIASI RDA ir GDA?

      RDA (rekomenduojama paros norma) – tai vitaminų ir mineralų kiekis, kurio turėtų pakakti arba net būti per daug, norint patenkinti suaugusiųjų grupės, o ne individo poreikius. RPN yra numatytos maisto produktų maistingumo ženklinimo direktyvoje (90/496/EEB) ir atspindi nuomonių įvairovę Europoje.

      GDA (siūlomas paros kiekis) mokslą paverčia vartotojams suprantama informacija. Tai ant pakuotės pateikiamos rekomendacijos, padedančios vartotojams maisto produkto etiketėje pateiktą maistingumo informaciją prisitaikyti pagal individualius poreikius. GDA – tai rekomendacijos sveikiems suaugusiesiems (ir vaikams), nurodančios apytikslius kalorijų, riebalų, sočiųjų riebalų, angliavandenių, bendro cukraus kiekio, baltymų, skaidulų, druskos ir natrio kiekius, kurių reikia sveikai mitybai. Tai ne vienam žmogui nustatytas konkretus kiekis, o orientacinė norma, padedanti apytiksliai įvertinti maistingųjų medžiagų kiekius vienoje maisto produkto porcijoje.

      GDA lentelė

      Informacija panaudota iš www.gdainfo.lt

      STR: Statinio statybos techninė priežiūra

      LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTRO
      Į S A K Y M A S

       dėl statybos techninių reglamentų str 1.09.04:2002 „statinio projekto vykdymo priežiūra“ ir str 1.09.05:2002 „statinio statybos techninė priežiūra“ patvirtinimo

       2002 m. balandžio 15 d. Nr. 179
      Vilnius

       Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 02 26 nutarimo Nr. 280 „Dėl Lietuvos Respublikos statybos įstatymo įgyvendinimo“ (Žin., 2002, Nr. 22-819) 1.1.16 ir 1.1.27 punktais bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nuostatais (Žin., 1998, Nr. 84-2353; 2002, Nr.20-766):

      1. T v i r t i n u statybos techninius reglamentus STR 1.09.04:2002 „Statinio projekto vykdymo priežiūra“ ir
      STR 1.09.05:2002 „Statinio statybos techninė priežiūra“ (pridedama).

      2. N u s t a t a u, kad šiuose statybos techniniuose reglamentuose nustatyti reikalavimai taikomi visiems statiniams, kuriems statybos leidimai išduoti po 2002 m. birželio 30 d.

      3. Statant statinius, kuriems statybos leidimai išduoti iki 2002 m. liepos 1 d., vadovautis statybos techniniais reglamentais STR 1.09.02:1997 „Statinio statybos autorinės priežiūros tvarka. Autorinės priežiūros vadovo veikla“ (Žin., 1997,
      Nr. 21-518; 1999, Nr. 5-127) ir STR 1.09.03:1997 „Statinio statybos techninės priežiūros tvarka. Techninio prižiūrėtojo veikla“ (Žin., 1997, Nr. 21-519).

      4. L a i k a u nuo 2002 m. liepos 1 d. netekusiais galios:

      4.1. Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1997 03 06 įsakymą Nr. 55 „Dėl organizacinio tvarkomojo statybos techninio reglamento STR 1.09.02:1997 „Statinio statybos autorinės priežiūros tvarka. Autorinės priežiūros vadovo veikla“ patvirtinimo“ (Žin., 1997, Nr. 21-518);

      4.2. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 01 11 įsakymą Nr. 5 „Dėl STR 1.09.02:1997 „ Statinio statybos autorinės priežiūros tvarka. Autorinės priežiūros vadovo veikla“ papildymo“ (Žin., 1999, Nr. 5-127);

      4.3. Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1997 03 07 įsakymą Nr. 56 „Dėl organizacinio tvarkomojo statybos techninio reglamento STR 1.09.03:1997 „Statinio statybos techninės priežiūros tvarka. Techninio prižiūrėtojo veikla“ patvirtinimo“ (Žin., 1997, Nr. 21-519).

      5. Aplinkos ministerijos informacijos kompiuterinėje sistemoje v a d o v a u t i s reikšminiais žodžiais „statybos reglamentas“.

       

      Aplinkos ministras                                                                        Arūnas Kundrotas

      ______________

       PATVIRTINTA

      Lietuvos Respublikos aplinkos ministro

      2002 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. 179

       STATYBOS TECHNINIS REGLAMENTAS

       STR 1.09.04:2002

       STATINIO PROJEKTO VYKDYMO PRIEŽIŪRA

       I. BENDROSIOS NUOSTATOS

       1. Šis statybos techninis reglamentas parengtas taikant Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nuostatas dėl statinio projekto vykdymo priežiūros [4.1] ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės Aplinkos ministerijai suteiktais įgaliojimais [4.2], nustato:

      1.1. statinio (statinių grupės ar statinio dalies) projekto vykdymo priežiūros (statybos metu) tvarką;

      1.2. statinio projekto vykdymo priežiūros vadovo bei statinio projekto dalių vykdymo priežiūros vadovų skyrimo (samdymo) tvarką.

      2. Statytojas (užsakovas) organizuoja, o statinio projektuotojas atlieka statinio projekto vykdymo priežiūrą, kurios tikslas – kontroliuoti, kad statinys būtų statomas pagal statinio projektą ir kad būtų įgyvendinta statinio projekte sukurta statinio architektūra [4.1], [4.2].

      3. Šis reglamentas yra privalomas visiems statybos dalyviams, viešojo administravimo subjektams, inžinerinių tinklų bei susisiekimo komunikacijų savininkams (ar naudotojams), taip pat kitiems juridiniams ir fiziniams asmenims, kurių veiklos principus statybos srityje nustato Statybos įstatymas [4.1].

       II. NUORODOS

       4. Šiame reglamente pateiktos nuorodos į šiuos dokumentus:

      4.1. Lietuvos Respublikos statybos įstatymas (Žin., 1996, Nr. 32-788; 2001, Nr. 101-3597);

      4.2. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 02 26 nutarimas Nr. 280 „Dėl Lietuvos Respublikos statybos įstatymo įgyvendinimo“ (Žin., 2002, Nr. 22-819);

      4.3. statybos techninis reglamentas STR 1.05.06:2002 „Statinio projektavimas“;

      4.4. statybos techninis reglamentas STR 1.02.06:2002 „Statybos techninės veiklos pagrindinių sričių vadovų kvalifikaciniai reikalavimai ir atestavimas“;

      4.5. statybos techninis reglamentas STR 1.09.05:2002 „Statinio statybos techninė priežiūra. Statinio statybos techninio prižiūrėtojo veikla“;

      4.6. statybos techninis reglamentas STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų – laikini) statiniai“;

      4.7. Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1997 10 24 informacinis pranešimas (Žin., 1997, Nr. 98).

      5. Reglamento nuorodose pateikti duomenys atspindi teisės aktų bei jų pakeitimų galiojimą ne vėliau kaip prieš
      10 dienų iki patvirtinant šį reglamentą. Informaciją apie vėlesnius teisės aktų pakeitimus galima rasti „Valstybės žiniose“. Jei prie statybos techninio reglamento (STR) nėra informacijos apie jo paskelbimą, reiškia, kad STR rengiamas ir įsigalios nuo 2002 m. liepos 1 dienos.

       III. TERMINAI IR APIBRĖŽIMAI

       6. Šiame reglamente naudojami terminai atitinka apibrėžimus, pateiktus Statybos įstatyme [4.1] ir statybos techniniame reglamente STR 1.05.06:2002 „Statinio projektavimas“ [4.3].

      7. Statinio projekto vykdymo priežiūros vadovas – fizinis asmuo, atestuotas kaip statinio projekto vadovas ir statinio projekto vykdymo priežiūros vadovas, vadovaujantis statinio projekto dalių vykdymo priežiūros vadovams ir prižiūrintis statinio projekto sprendinių įgyvendinimą statybos metu.

      8. Statinio projekto dalies vykdymo priežiūros vadovas – fizinis asmuo, atestuotas kaip statinio projekto dalies vadovas ir statinio projekto vykdymo priežiūros dalies vadovas, prižiūrintis statinio projekto dalies sprendinių įgyvendinimą.

       IV. STATINIO PROJEKTO VYKDYMO PRIEŽIŪROS PRIVALOMUMAS

       9. Statinio projekto vykdymo priežiūra privaloma [4.1], kai statomas (rekonstruojamas, kapitališkai remontuojamas):

      9.1. ypatingas statinys;

      9.2. bet koks statinys saugomoje teritorijoje, išskyrus I ir II grupės nesudėtingus statinius [4.6].

      10. Statant 9 punkte nurodytus statinius, privaloma visų projekto dalių vykdymo priežiūra.

      11. Statant 9 punkte nenurodytus statinius, projekto vykdymo priežiūra yra neprivaloma ir atliekama statytojo (užsakovo) iniciatyva [4.1].

       V. STATINIO PROJEKTO VYKDYMO PRIEŽIŪROS TVARKA

       12. Statinio projekto vykdymo priežiūrą (statybos metu) statinio projektuotojo pavedimu atlieka statinio projekto rengėjas pagal statytojo (užsakovo) ir statinio projektuotojo statinio projekto vykdymo priežiūros sutartį [4.1].

      13. Statytojas (užsakovas) turi teisę sudaryti statinio projekto vykdymo priežiūros darbo sutartį su projektavimo įmone (turinčia atestuotą statinio projekto vykdymo priežiūros vadovą) ar fiziniu asmeniu (turinčiu statinio projekto vykdymo priežiūros vadovo atestatą ), kurie nėra šio statinio projektuotojai šiais atvejais [4.1]:

      13.1. gavus statinio projektuotojo rašytinį sutikimą;

      13.2. jei nebeveikia ar nesiverčia projektavimo veikla projektą parengusi projektavimo įmonė arba joje nebedirba atestuotas statinio projekto vykdymo priežiūros vadovas;

      13.3. jei statinio projekto rengėjas – fizinis asmuo jau nesiverčia projektavimo veikla, nebeturi šios veiklos patento ar projekto vadovo atestato arba yra miręs;

      13.4. nutraukus statinio projekto vykdymo priežiūros sutartį, jei statinio projektuotojas nevykdo ar pažeidžia statinio projekto vykdymo priežiūros reikalavimus, nustatytus šiame reglamente.

      14. Statytojas (užsakovas) Statybos įstatymo nustatytu atveju turi teisę pavesti projektuotojui atlikti statinio projekto vykdymo priežiūrą ir statinio statybos techninę priežiūrą [4.1], [4.5].

      15. Statinio projekto vykdymo priežiūros vadovą samdo (skiria) statytojas (užsakovas) arba projektuotojas (tas, kas skyrė ar pasamdė statinio projekto vadovą) [4.1]. Statinio projekto dalies vykdymo priežiūros vadovą samdo (skiria) projektuotojas.

      16. Statinio projekto vykdymo priežiūros vadovo ir statinio projekto dalies vykdymo priežiūros vadovo paskyrimas (samda) turi būti įforminta įsakymu arba statinio projekto vykdymo priežiūros darbo sutartimi, nurodant jų kvalifikacijos atestato numerį. Paskirtų (pasamdytų) statinio projekto vykdymo priežiūros vadovo ir statinio projekto dalies vykdymo priežiūros vadovo vardai, pavardės ir kvalifikacijos atestato duomenys įrašomi Statybos darbų žurnale [4.7].

      17. Statybos metu statinio projekto vykdymo priežiūros metu leidžiami tik tokie statinio projekto pakeitimai, kurie nesusiję su statinio projekto ekspertizės išvadomis ir kurie nekeičia statinio projekto patvirtinimo dokumente (kai jis privalomas) ar statinio projekte nurodytų statinio techninių ir ekonominių rodiklių bei kitų reikalavimų [4.1], [4.3]. Šie statinio projekto sprendinių pakeitimai turi būti nustatyta tvarka [4.3] pažymėti statinio projekte, pasirašyti, įteisinti, įregistruoti Statybos darbų žurnale [4.7].

       VI. STATINIO PROJEKTO VYKDYMO PRIEŽIŪROS SUTARTIS

       18. Projektavimo darbų rangos sutartyje turi būti numatyta statinio projekto rengėjo prievolė atlikti statinio projekto vykdymo priežiūrą bei nustatytos jos sąlygos, kaina ar jos apskaičiavimo taisyklės, atsižvelgiant į statybos terminus, kurių šalys turi laikytis, sudarydamos statinio projekto vykdymo priežiūros sutartį.

      19. Statinio projekto vykdymo priežiūros sutartis (toliau – Sutartis) sudaroma iki statinio statybos pradžios. Sutartyje nurodoma:

      19.1. įmonės, atliksiančios statinio projekto vykdymo priežiūrą, pavadinimas;

      19.2. įmonės, užsakančios statinio projekto vykdymo priežiūrą, pavadinimas;

      19.3. statinio projekto vykdymo priežiūros atlikimo pradžia ir pabaiga;

      19.4. statinio techninis ir darbo projektas, kuriuo vadovaujantis bus atliekama statinio projekto vykdymo priežiūra;

      19.5. statinio projekto vykdymo priežiūros kaina, jos atlikimo periodiškumas bei kiti įsipareigojimai;

      19.6. Sutarties galiojimo terminai ir šalių juridiniai adresai;

      19.7. statinio projekto dalių vykdymo priežiūros vadovų prievolė – pasirašyti šio reglamento 27.3 papunktyje nurodytus dokumentus, jei to reikalauja statytojas (užsakovas).

      20. Prie Sutarties pridedama:

      20.1. statinio projekto vykdymo priežiūros grupės sudėtis;

      20.2. statinio projekto vykdymo priežiūros kainos nustatymo protokolas;

      20.3. kalendorinis darbų planas.

      21. Sutartį pasirašo projektuotojas ir statytojas (užsakovas).

       VII. STATINIO PROJEKTO VYKDYMO PRIEŽIŪROS VADOVO IR STATINIO PROJEKTO

      DALIES VYKDYMO PRIEŽIŪROS VADOVO PAREIGOS

       22. Statinio projekto vykdymo priežiūros vadovas yra statinio projekto vykdymo priežiūros organizatorius bei techninis vadovas.

      23. Statinio projekto dalies vykdymo priežiūros vadovas turi būti tos statinio dalies projekto vykdymo priežiūros techninis vadovas.

      24. Statinio projekto vykdymo priežiūros vadovo ir statinio projekto dalies vykdymo priežiūros vadovo veikla ir atsakomybė prasideda nuo jų paskyrimo į šias pareigas dienos ir trunka iki statinio (ar statinio dalies, įrangos, sistemų ir pan.) pripažinimo tinkamais naudoti.

      25. Statinio projekto vykdymo priežiūros vadovo ir statinio projekto dalies vykdymo priežiūros vadovo nurodymai pagal šio reglamento nustatytą kompetenciją yra privalomi statinio statybos ir bendrųjų bei specialiųjų statybos darbų vadovams.

      26. Statinio projekto vykdymo priežiūros vadovas privalo:

      26.1. parengti statinio projekto vykdymo priežiūros sutartį;

      26.2. vadovauti patvirtintai statinio projekto vykdymo priežiūros grupei ir jai atstovauti;

      26.3. Sutartyje numatytu laiku ir tvarka lankytis statybvietėje, stebėti statybos eigą ir spręsti su statinio projekto įgyvendinimu susijusius klausimus;

      26.4. tikrinti, ar statinys statomas laikantis statinio projekto sprendinių ir techninių specifikacijų reikalavimų;

      26.5. organizuoti pastebėtų statinio projekto klaidų taisymą;

      26.6. į Statybos darbų žurnalą surašyti atliktų statybos darbų neatitikimus statinio projektui, taip pat nurodymus bei reikalavimus, reikalingus tiems neatitikimas ištaisyti;

      26.7. raštu kreiptis į apskrities viršininko administraciją, reikalaujant sustabdyti statybos darbus [4.1] ir apie tai įrašant Statybos darbų žurnale [4.7], jei:

      26.7.1. statomas statinys neatitinka statybos leidime nurodytų statinio ploto ir tūrio matmenų bei statinio paskirties reikalavimų;

      26.7.2. nustatoma, kad statytojas (užsakovas) arba rangovas pažeidė statinio projekto sprendinius, taip pat normatyvinių statybos techninių dokumentų, normatyvinių statinio saugos ir paskirties dokumentų reikalavimus;

      26.7.3. paaiškėja statinio projekto klaidos, dėl kurių iškilo statinio avarijos grėsmė;

      26.8. tikrinti, ar surašyti paslėptų statybos konstrukcijų ir paslėptų statybos darbų priėmimo, statinio inžinerinių sistemų, technologinių inžinerinių sistemų išbandymo aktai;

      26.9. dalyvauti komisijoje pripažįstant statinį tinkamu naudoti ir kartu su kitais komisijos nariais pasirašyti statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą, jei pastatytas statinys atitinka statinio projektą.

      27. Statinio projekto dalies vykdymo priežiūros vadovo pareigos (prižiūrint statybos darbus pagal tam tikros statinio projekto dalies sprendinius):

      27.1. sutartyje numatytu laiku ir tvarka ar statinio projekto vykdymo priežiūros vadovo nurodymu lankytis statybos sklype, stebėti statybos darbų eigą, spręsti su jo prižiūrima statinio dalimi iškilusias problemas, informuojant statinio projekto vykdymo priežiūros vadovą apie priimtus sprendimus;

      27.2. tikrinti, ar statybos darbai atliekami pagal jo prižiūrimą statinio projekto dalį ir pateikti statinio projekto vykdymo priežiūros vadovui savo išvadas dėl šios statinio dalies pripažinimo tinkama naudoti;

      27.3. pasirašyti paslėptų statybos konstrukcijų ir paslėptų statybos darbų patikrinimo, inžinerinių tinklų, technologinių inžinerinių sistemų išbandymo pripažinimo tinkamais naudoti aktus ir kitus statybos vykdymo dokumentus, jei jie atitinka statinio projektą bei normatyvinių dokumentų reikalavimus (jei tokios pareigos numatytos statinio projekto vykdymo priežiūros sutartyje);

      27.4. drausti naudoti statybos produktus ir įrenginius, jei jie neatitinka statinio projekto dalies techninių specifikacijų ir normatyvinių statybos techninių dokumentų reikalavimų;

      27.5. esant reikalui, suderinti su projekto vykdymo priežiūros vadovu ir atlikti galimus statinio projekto dalies pakeitimus: juos nustatyta tvarka pažymėti ir pasirašyti statinio dalies projekte [4.3];

      27.6. tikrinti, kaip vykdomi jo nurodymai ir reikalavimai. Jei jie nevykdomi, nedelsiant pranešti statinio projekto vykdymo priežiūros vadovui;

      27.7. reikalauti sustabdyti statybos darbus, apie tai įrašant Statybos darbų žurnale [4.7] ir nedelsiant raštu pranešant statinio projekto vykdymo priežiūros vadovui, jei:

      27.7.1. statomas statinys neatitinka statybos leidime nurodytų statinio ploto ir tūrio matmenų bei statinio naudojimo paskirties;

      27.7.2. nustatoma, kad statytojas (užsakovas) arba rangovas pažeidė statinio projekto sprendinius, taip pat normatyvinių statybos techninių dokumentų, normatyvinių statinio saugos ir paskirties dokumentų reikalavimus;

      27.7.3. paaiškėja statinio projekto klaidos, dėl kurių iškilo statinio avarijos grėsmė.

       VIII. STATINIO PROJEKTO VYKDYMO PRIEŽIŪROS VADOVO IR STATINIO PROJEKTO DALIES

      VYKDYMO PRIEŽIŪROS VADOVO TEISĖS

       28. Statinio projekto vykdymo priežiūros vadovas ir statinio projekto dalies vykdymo priežiūros vadovas turi teisę:

      28.1. patekti į statybvietę bei statybos sklypą ir patikrinti, kaip įgyvendinamas statinio projektas;

      28.2. reikalauti, įrašydamas į Statybos darbų žurnalą [4.7], kad statybos vadovas pateiktų atliktų statybos darbų, panaudotų statybinių medžiagų, statybos gaminių ir dirbinių bei įrenginių kokybę patvirtinančius dokumentus;

      28.3. kreiptis į apskrities viršininko administraciją, jei nevykdomi jo teisėti reikalavimai ir pažeidžiami statytojo (užsakovo) ar trečiųjų asmenų interesai.

       IX. STATINIO PROJEKTO VYKDYMO PRIEŽIŪROS VADOVO IR STATINIO PROJEKTO

      DALIES VYKDYMO PRIEŽIŪROS VADOVO ATSAKOMYBĖ

       29. Statinio projekto vykdymo priežiūros vadovas ir statinio projekto dalies vykdymo priežiūros vadovas atsako:

      29.1. už savo pateikiamų reikalavimų ir nurodymų pagrįstumą;

      29.2. už savalaikį ir kokybišką šiuo reglamentu nustatytų ir pagal sutartį prisiimtų įsipareigojimų vykdymą;

      29.3. už savalaikį statytojo, rangovo ir apskrities viršininko administracijos informavimą apie statybos darbų sustabdymo būtinumą.

       

      X. GINČŲ SPRENDIMAS

       30. Ginčai dėl šio reglamento taikymo nagrinėjami įstatymų nustatyta tvarka.

      ______________

       

      PATVIRTINTA

      Lietuvos Respublikos aplinkos ministro

      2002 m balandžio 15 d. įsakymu Nr. 179

       STATYBOS TECHNINIS REGLAMENTAS

       STR 1.09.05:2002

       STATINIO STATYBOS TECHNINĖ PRIEŽIŪRA

       I. BENDROSIOS NUOSTATOS

       1. Šis statybos techninis reglamentas parengtas taikant Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nuostatas dėl statinio (išskyrus nesudėtingo) statybos (naujo statinio statybos, rekonstravimo, kapitalinio remonto, nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių tvarkymo statybos darbų) techninės priežiūros [4.1] ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės Aplinkos ministerijai suteiktais įgaliojimais [4.2], nustato šios priežiūros tvarką bei specialiosios statinio statybos techninės priežiūros vadovo skyrimo (samdymo) tvarką.

      2. Statinio statybos techninė priežiūra (toliau ‑ Techninė priežiūra) yra statytojo (užsakovo) organizuota statinio statybos priežiūra (nuo statinio statybos pradžios iki statinio pripažinimo tinkamu naudoti), kurios tikslas – kontroliuoti, ar statinys statomas pagal statinio projektą, statybos rangos sutarties (kai statyba vykdoma rangos būdu), įstatymų, kitų teisės aktų, normatyvinių statybos techninių dokumentų, normatyvinių statinio saugos ir paskirties dokumentų reikalavimus [4.1].

      3. Statinio statybos techninė priežiūra yra privaloma [4.1] nepriklausomai nuo finansavimo šaltinių bei statinio nuosavybės formų, išskyrus I grupės nesudėtingus statinius [4.10 ]. Šis reikalavimas netaikomas atliekant statinio paprastąjį remontą [4.1].

       II. Nuorodos

       4. Reglamente pateikiamos nuorodos į teisės aktus:

      4.1. Lietuvos Respublikos statybos įstatymą (Žin., 1996, Nr. 32‑788; 2001, Nr. 101–3597);

      4.2. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos statybos įstatymo įgyvendinimo“ (Žin., 2002, Nr. 22‑819);

      4.3. STR 1.02.06:2002 ,,Teritorijų planavimo ir statybos techninės veiklos pagrindinių sričių vadovų kvalifikaciniai reikalavimai ir atestavimas“;

      4.4. STR 1.07.02:2002 „Statybos leidimas“;

      4.5. [5] STR 1.05.07:2002 „Statinio projektavimo sąlygų sąvadas“;

      4.6. geodezijos ir kartografijos techninį reglamentą „Lietuvos Respublikoje statomų požeminių tinklų ir komunikacijų geodezinių nuotraukų atlikimo tvarka“ GKTR 2. 1.01:1999 (Žin., 1999, Nr. 40‑1356; 2001, Nr. 43‑1531);

      4.7. STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka ir reikalavimai“;

      4.8. STR 1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“ (Žin.,1999, Nr. 84‑2510, Nr. 98‑2831);

      4.9. STR 1.01.06:2002 „Ypatingi statiniai“;

      4.10. STR 1.01.08:2002 „Nesudėtingi (tarp jų – laikini) statiniai“;

      4.11. STR 1.07.02:1999 „Žemės darbai“ (Žin., 1999, Nr. 79-2348);

      4.12. STR 1.06.03:2002 „Statinio projekto ekspertizė ir statinio ekspertizė“;

      4.14. STR 1.09.04:2002 „Statinio projekto vykdymo priežiūra“;

      4.15. Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1997 m. spalio 14 d. informacinį pranešimą (Žin., 1997, Nr. 98);

      4.16. Lietuvos Respublikos potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymą (Žin., 1996, Nr. 46‑1116; 2000,
      Nr. 89‑2742).

      5. Duomenys apie nuorodose įvardytų teisės aktų ir jų pakeitimų paskelbimą „Valstybės žiniose“ apima teisės aktų pakeitimus, kurie paskelbti „Valstybės žiniose“ ne vėliau kaip prieš 10 dienų iki šio reglamento patvirtinimo dienos. Informaciją apie vėlesnius teisės aktų pakeitimus galima rasti „Valstybės žiniose“ arba Aplinkos ministerijos interneto tinklapyje http://www.am.lt. Jei prie statybos techninio reglamento (STR) nėra informacijos apie jo paskelbimą, reiškia, kad STR rengiamas ir įsigalios kartu su šiuo reglamentu.

       III. PAGRINDINĖS SĄVOKOS

       6. Šiame reglamente naudojamos pagrindinės sąvokos ir jų apibrėžimai atitinka Statybos įstatyme [4.1] ir STR „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“ [4.8] nurodytas sąvokas bei jų apibrėžimus.

      7. Statinio statybos techninis prižiūrėtojas (bendrosios statinio statybos techninės priežiūros vadovas) – fizinis asmuo (specialistas, turintis statybos, architektūros ar kitą techninio profilio aukštąjį išsimokslinimą, atestuotas Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka, kuris, atstovaudamas statytojui (užsakovui), vadovauja konkretaus statinio statybos techninei priežiūrai, atlieka statinio statybos (bendrųjų statybos darbų) bendrosios techninės priežiūros vadovo funkcijas, koordinuoja specialiąją statinio statybos techninę priežiūrą, jos vadovų veiklą ir pagal kompetenciją atsako už pastatyto statinio normatyvinę kokybę.

      8. Bendroji statinio statybos techninė priežiūra – specialiųjų statinio statybos techninių priežiūrų visuma bei jų tarpusavio koordinavimas.

      9. Specialioji statinio statybos techninė priežiūra – bendrosios statinio statybos techninės priežiūros dalis ar savarankiška tam tikros statybos darbų srities techninė priežiūra, abiem atvejais susieta koordinavimo ryšiais su bendrąja statinio statybos technine priežiūra.

      10. Specialiosios statinio statybos techninės priežiūros vadovas – fizinis asmuo (specialistas, turintis statybos ar kitą techninio profilio aukštąjį išsimokslinimą), atestuotas Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka, kuris, atstovaudamas statytojui (užsakovui), vadovauja konkretaus statinio tam tikrų specialiųjų darbų techninei priežiūrai, būdamas techniškais klausimais pavaldus statinio statybos techniniam prižiūrėtojui, pagal savo kompetenciją atsako už pastatyto statinio normatyvinę kokybę.

      11. Statinio statybos techninės priežiūros rangovas – juridinis asmuo, su kuriuo statytojas (užsakovas) sudaro sutartį Techninei priežiūrai atlikti.

      12. Pastato plotas brutto – visų pastato aukštų horizontalių pjūvių plotų, taip pat rūsio (pusrūsio), antstatų, pastogės patalpų ir funkcionaliai susietų priestatų pjūvių plotų, skaičiuojamų pagal sienų išorinių paviršių matmenis, suma [8].

       IV. STATINIO STATYBOS TECHNINIO PRIŽIŪRĖTOJO JURIDINIS STATUSAS IR PAREIGOS

       13. Statinio statybos techninio prižiūrėtojo pareigos nustatytos Statybos įstatymo 16 straipsnyje. [4.1].

      14. Statinio statybos techninis prižiūrėtojas savo veiklos rezultatus įformina, įrašydamas reikalavimus Statybos darbų žurnale [4.15] arba pasirašydamas (vizuodamas) dokumentus (statinių statybos darbų priėmimo aktus, inžinerinių statinių, technologinių inžinerinių sistemų ir bendrųjų statinio inžinerinių sistemų, laikančiųjų konstrukcijų, paslėptų statinio konstrukcijų, paslėptų statybos darbų bei įrenginių bandymo aktus ir pan.).

      15. Pasirašydamas statinio statybos techninės priežiūros dokumentus, statinio statybos techninis prižiūrėtojas privalo nurodyti kvalifikacijos atestato numerį (Statybos darbų žurnale [4.15] jis nurodomas to žurnalo Techninės priežiūros skyriaus tituliniame lape).

      16. Statinio statybos techninio prižiūrėtojo parašas dokumentuose patvirtina jo reikalavimų vykdymą statinio statybos vadovui, o priimant atliktus darbus – tų darbų būtiną normatyvinę kokybę ir dokumentuose nurodytų statybos darbų kiekių sutikimą su faktiškaisiais darbų kiekiais.

      17. Statinio statybos techninio prižiūrėtojo veikla vykdoma pagal jo ir statytojo (užsakovo) sutartį. Ji prasideda sudarius Techninės priežiūros sutartį (arba paskyrus statinio statybos techninį prižiūrėtoją įsakymu ar kitu tvarkomuoju dokumentu, nustatytu įmonės įstatuose) šio reglamento VII skyriaus nustatyta tvarka ir tęsiasi iki statinio pripažinimo tinkamu naudoti.

      18. Statinio statybos techninis prižiūrėtojas privalo [4.1]:

      18.1. tikrinti, kad statybos darbai būtų atliekami pagal statinio projektą [4.12];

      18.2. kontroliuoti statybos metu naudojamų statybos produktų bei įrenginių kokybę ir neleisti jų naudoti, jeigu jie neatitinka statinio projekto, normatyvinių statybos techninių dokumentų, normatyvinių statinio saugos ir paskirties dokumentų reikalavimų, taip pat jei nepateikti statybos produktų kokybę patvirtinantys dokumentai;

      18.3. tikrinti atliktų statybos darbų kokybę bei mastą, informuoti statytoją (užsakovą) apie atliktus statybos darbus, kurie neatitinka statinio normatyvinės kokybės reikalavimų;

      18.4. tikrinti ir priimti paslėptus statybos darbus ir paslėptas statinio konstrukcijas, dalyvauti išbandant ir pripažįstant tinkamais naudoti inžinerinius tinklus, inžinerines sistemas, įrenginius, konstrukcijas;

      18.5. kartu su rangovu rengti statinio pripažinimo tinkamu naudoti dokumentus ir dalyvauti statinį pripažįstant tinkamu naudoti;

      18.6. atlikti bendrosios (bendrųjų statybos darbų) statinio statybos techninės priežiūros vadovo funkcijas, koordinuoti specialiąją (specialiųjų statybos darbų) statinio statybos techninę priežiūrą ir jos vadovų veiklą.

      19. II grupės nesudėtingo pastato [4.10], statomo statytojo (užsakovo) ar jo šeimos narių reikmėms, Techninę priežiūrą gali vykdyti pats statytojas (arba jo šeimos narys), turintis aukštąjį ar aukštesnįjį (specialųjį vidurinį) techninį išsimokslinimą. Šiuo atveju statytojas (užsakovas) neprivalo turėti statinio statybos techninio prižiūrėtojo kvalifikacijos atestato, tačiau jis kartu su prašymu viešojo administravimo subjektui statybos leidimui gauti, privalo pateikti įsipareigojimą raštu, kad jis Techninę priežiūrą vykdys pats ir prisiima atsakomybę už šiame reglamente nustatytas statinio statybos techninio prižiūrėtojo pareigas.

       V. TECHNINĖS PRIEŽIŪROS SUTARTYS

       20. Statytojas (užsakovas) Techninei priežiūrai atlikti skiria (samdo) statinio statybos techninį prižiūrėtoją (bendrosios statinio statybos techninės priežiūros vadovą) vienu iš žemiau išvardytų būdų:

      20.1. jei statinio statybos techninio prižiūrėtojo (bendrosios statinio statybos techninės priežiūros vadovo) parinkimas pavedamas juridiniam asmeniui (įskaitant projektavimo įmonę, parengusią to statinio projektą), sudaroma Techninės priežiūros sutartis su tuo juridiniu asmeniu;

      20.2. jei statytojas (užsakovas), kai jis yra juridinis asmuo, paveda Techninę priežiūrą atlikti savo struktūriniam padaliniui (tarnybai), kuris nuolat atlieka tas funkcijas, statinio statybos techninis prižiūrėtojas (bendrosios statinio statybos techninės priežiūros vadovas) kiekvieno konkretaus statinio statybos techninei priežiūrai atlikti skiriamas įsakymu ar kitu tvarkomuoju dokumentu (nustatytu įmonės įstatuose) nesudarant darbo sutarties;

      20.3. jei statytojas (užsakovas) yra fizinis asmuo, statinio statybos techninį prižiūrėtoją (bendrosios statinio statybos techninės priežiūros vadovą) jis samdo pagal darbo sutartį;

      20.4. jei statinio statybos techniniu prižiūrėtoju (bendrosios statinio statybos techninės priežiūros vadovu) pasirinktas atestuotas [4.3] fizinis asmuo, statytojas (užsakovas) sudaro darbo sutartį su tuo fiziniu asmeniu.

      21. Bendrosios statinio statybos techninės priežiūros rangovas, su kuriuo statytojas (užsakovas) sudarė Techninės priežiūros sutartį, privalo sudaryti darbo sutartį su jo parinktu atestuotu [4.3] statinio statybos techniniu prižiūrėtoju (bendrosios statinio statybos techninės priežiūros vadovu).

      22. Draudžiama sudaryti sutartį Techninei priežiūrai atlikti su to statinio statybos rangovu ar jo struktūroje dirbančiais fiziniais asmenimis.

       VI. techninės priežiūros organizavimas

       23. Techninę priežiūrą organizuoja statytojas (užsakovas), vadovaudamasis šiuo reglamentu.

      24. Priklausomai nuo statinio (ar jo statybos sąlygų) sudėtingumo statytojas (užsakovas) nustato Techninės priežiūros organizavimo formas.

      25. Visų statinių, kuriems taikomas šis reglamentas, statybai privaloma bendroji (bendrųjų statybos darbų) Techninė priežiūra.

      26. Specialiosios statinio statybos techninės priežiūros organizuojamos kaip bendrosios (bendrųjų statybos darbų) Techninės priežiūros dalys arba skiriamos į savarankiškas specialiąsias statinio statybos technines priežiūras.

      27. Bendrąją (bendrųjų statybos darbų) Techninę priežiūrą gali atlikti vienas fizinis asmuo, atestuotas kaip statinio statybos techninis prižiūrėtojas (bendrosios statinio statybos techninės priežiūros vadovas), arba jo vadovaujama priežiūros grupė (tarnyba, padalinys), sudaryta iš atestuotų specialiųjų statinio statybos techninių priežiūrų vadovų arba iš neatestuotų atitinkamų statybos sričių specialistų [4.3].

      28. Specialiąją statinio statybos techninę priežiūrą gali atlikti vienas fizinis asmuo, atestuotas kaip specialiosios statinio statybos techninės priežiūros vadovas, arba jo vadovaujama priežiūros grupė (tarnyba, padalinys), sudaryta iš atestuotų specialiųjų statinio statybos techninių priežiūrų vadovų arba iš neatestuotų atitinkamų statybos sričių specialistų [4.3].

      29. 27 ir 28 punktuose nurodyti neatestuoti atitinkamų statybos sričių specialistai privalo turėti aukštesnįjį statybos ar kito techninio profilio išsimokslinimą (specialųjį vidurinį). Jie dirba kaip statinio statybos techninio prižiūrėtojo (bendrosios ar specialiosios statinio statybos techninės priežiūros vadovo) pagalbininkai ir atsako tik prieš jį. Prieš statytoją (užsakovą) atsako tik statinio statybos techninis prižiūrėtojas.

      30. Statinio statybos techninės priežiūros grupės sudėtis nustatoma sudarant Techninės priežiūros sutartį šio reglamento V skyriaus nustatyta tvarka.

      31.Specialiosios statinio statybos techninės priežiūros vadovas samdomas ta pačia tvarka kaip ir statinio statybos techninis prižiūrėtojas (bendrosios statinio statybos techninės priežiūros vadovas), kai jo kandidatūrai pritaria statinio statybos techninis prižiūrėtojas.

      32. Specialiosios statinio statybos techninės priežiūros vadovas (kai ji atliekama ne bendrosios Techninės priežiūros sudėtyje) yra pavaldus statinio statybos techniniam prižiūrėtojui tik Techninės priežiūros koordinavimo klausimais.

       VII. STATINIO STATYBOS TECHNINĖS PRIEŽIŪROS TVARKA

       33. Statinio statybos techninis prižiūrėtojas (bendrosios statinio statybos techninės priežiūros vadovas), vykdydamas IV skyriuje nustatytas jo pareigas ir naudodamasis šio reglamento VIII skyriuje suteiktomis teisėmis, vykdo statinio statybos techninę priežiūrą šia tvarka:

      33.1. prieš statybos pradžią nustatyta tvarka gauna statybos leidimą (statiniui statyti, rekonstruoti, remontuoti (griauti) ar atlikti nekilnojamosios kultūros paveldo vertybės tvarkymo statybos darbus) [4.4];

      33.2. laiku pateikia rangovams darbo projekto brėžinius;

      33.3. organizuoja geodezinių koordinačių, reperių, raudonųjų linijų nužymėjimą ir įtvirtinimą statybvietėje, kartu su geodezijos tarnyba patikrina, priima ir įformina aktais bei schemomis pastatų, priestatų, nutiestų inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų geodezines nuotraukas [4.6];

      33.4. perduoda statinio statybos vadovui pagal aktą statybvietę bei joje esančių statinių, inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų planą;

      33.5. rūpinasi, kad laiku būtų įforminta juridinė, techninė bei nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių apsaugos, statybvietėje esančių statinių nugriovimo, inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų perkėlimo, želdinių bei aplinkos išsaugojimo dokumentacija, geodezinių ženklų apsauga;

      33.6. parengia sutarties su gretimos žemės savininku (ar asmeniu, disponuojančiu žeme) dėl statybvietės laikino naudojimo statybos metu projektą [4.1];

      33.7. parengia nustatyta tvarka (kartu su statinio statybos vadovu) paraiškas dėl sąlygų [4.5] laikiniems (statybos laikotarpiui) statiniams už statybvietės ribų įrengti (laikiniems pastatams, keliams, įvažiavimams, išvažiavimams, apvažiavimams, kėlimo kranams ir pan., jei tos sąlygos nebuvo nustatytos iki statinio projekto rengimo) ir kontroliuoja jų vykdymą;

      33.8. parengia (kartu su statinio statybos vadovu) paraišką dėl projektavimo sąlygų statybos laikotarpiui energijai, vandeniui tiekti, ryšių paslaugoms tenkinti ir pan. (jei tos sąlygos nebuvo nustatytos iki statinio projekto rengimo) [4.5] ir kontroliuoja jų vykdymą;

      33.9. tikrina per visą statinio statybos laiką, kad statinys būtų statomas pagal statinio projektą, laikantis įstatymų, kitų teisės aktų, normatyvinių statybos techninių dokumentų, normatyvinių statinio saugos ir paskirties dokumentų, statinio projektavimo sąlygų [4.4, 4.5], statybos leidimo reikalavimų, laiku būtų atliekami reikalingi matavimai ir bandymai;

      33.10. sužinojus, kad statinio projekto sprendiniai [4.12] neatitinka faktiškų statybos sąlygų arba dėl kitų priežasčių negali būti realizuojami, kreipiasi į statytoją (užsakovą), o, jam pavedus, – į statinio projektuotoją dėl projektinių sprendinių koregavimo;

      33.11. kontroliuoja statybos (griovimo) leidimo, statinio projekto [4.4, 4.12], statinio projektavimo sąlygų [4.5] (tarp jų ir projektavimo sąlygų statybos laikotarpiui) galiojimo terminus, informuoja statytoją (užsakovą) apie jų pratęsimo (pakeitimo) būtinumą ir, jam pavedus, – tuo rūpinasi;

      33.12. kontroliuoja, kad visi statinio projekto pakeitimai būtų atlikti nustatyta tvarka [12], o, jei keičiami projektiniai sprendiniai, kurie buvo ekspertuoti, informuoja statytoją (užsakovą), kad būtina atlikti statinio projekto papildomą ekspertizę [4.13];

      33.13. sustabdo statybos darbus, jei pakeisti projektiniai sprendiniai neįteisinti nustatyta tvarka [4.12];

      33.14. kontroliuoja statybos darbų normatyvinę kokybę, jų atlikimo pagal darbų technologiją nuoseklumą;

      33.15. tikrina, kad statybos metu naudojamų statybos produktų bei įrenginių kokybė, nurodyta atitikties dokumentuose, atitiktų reikalavimus, nurodytus statinio projekto techninėse specifikacijose [4.12];

      33.16. tikrina ir priima (patvirtinant jų atitikimą naudoti) iš statinio statybos vadovo paslėptus statybos darbus ir paslėptas statinio konstrukcijas, dalyvaujant specialiųjų statinio statybos techninių priežiūrų vadovams ir statinio projekto vykdymo priežiūros vadovui (kai statinio projekto vykdymo priežiūra privaloma), ir pasirašo atitinkamus aktus;

      33.17. dalyvauja išbandant inžinerinius tinklus, inžinerines sistemas, įrenginius, konstrukcijas ir pasirašo jų priėmimo aktus;

      33.18. gauna leidimą vykdyti žemės darbus (kai tai privaloma) [4.11];

      33.19. dalyvauja viešojo administravimo subjektų, atliekančių statybos valstybinę priežiūrą, bei nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių apsaugos institucijų atliekamuose statinio statybos patikrinimuose;

      33.20. dalyvauja įvertinant statinio techninę būklę statinio ekspertizės metu, nustatant statinių, priskirtų nekilnojamosioms kultūros paveldo vertybėms, saugotinus elementus, taip pat sustabdant ir atnaujinant (po sustabdymo) statybos darbus;

      33.21. praneša viešojo administravimo subjektui, atliekančiam statybos valstybinę priežiūrą (o dėl statinių, priskirtų nekilnojamosioms kultūros paveldo vertybėms – ir Kultūros vertybių apsaugos departamento teritoriniam padaliniui) apie avarinę prižiūrimos statybos būklę arba įvykusią avariją (nesvarbu, ar apie tai pranešė statinio statybos vadovas);

      33.22. tikrina, kad atliktų statybos darbų dokumentuose nurodyti darbų kiekiai atitiktų faktiškuosius ir, jei reikia, organizuoja tų kiekių nustatymą apmatuojant, reikalauja, kad statybos specialiųjų darbų aktus pasirašytų specialiųjų statinio statybos techninių priežiūrų vadovai;

      33.23. informuoja raštu statytoją (užsakovą), jei statybos darbų atlikimo dokumentuose nurodyti kiekiai neatitinka faktiškųjų arba kai jų nepasirašė specialiosios statinio statybos techninės priežiūros vadovai, ir atlieka tolimesnius veiksmus pagal statytojo (užsakovo) nurodymus;

      33.24. pasirašo (vizuoja) pateiktus sumokėti darbų atlikimo dokumentus tik tada, kai juose nurodyti statybos darbų kiekiai atitinka faktiškuosius, atlikti statybos darbai atitinka statinio normatyvinės kokybės reikalavimus bei kai juos pasirašė specialiųjų techninių priežiūrų vadovai;

      33.25. kartu su statinio statybos vadovu atitinkamose institucijose derina potencialiai pavojingų įrenginių išbandymo ir registravimo klausimus [4.16];

      33.26. užsako sumontuotų inžinerinių statinių geodezinius matavimus ir statybvietės suplanavimo bei tvarkymo darbų įvykdymo brėžinius [6]; neleidžia užpilti inžinerinių statinių tol, kol neužfiksuota jų tikroji padėtis, kontroliuoja, kad laiku ir pagal nustatytus reikalavimus būtų rengiama statybos atlikimo dokumentacija [4.7], sumontuotų inžinerinių statinių (iki jų užpylimo gruntu) ir statybvietės pasikeitimų geodezinė nuotrauka (užbaigus statybą) [4.6];

      33.27. neleidžia naudoti nustatyta tvarka nepripažintą tinkamu naudoti statinį arba jo dalį, įspėja apie tai statytoją (užsakovą) raštu ir prireikus informuoja viešojo administravimo subjektą, atliekantį statybos valstybinę priežiūrą;

      33.28. prižiūri nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių tvarkymo statybos darbus, organizuoja ir kontroliuoja unikalių, išliekamąją vertę turinčių elementų (saugotinų elementų) išsaugojimą vietoje bei laikinai išmontuojamų vertingų pastato elementų saugojimą sandėliuose (saugyklose);

      33.29. kontroliuoja, kad į Statybos darbų žurnalą [4.15] įrašyti Techninės priežiūros, statinio projekto vykdymo priežiūros [4.16], viešojo administravimo subjektų atliekančių statybos valstybinę priežiūrą reikalavimai bei statinio saugos ir paskirties reikalavimų valstybinės priežiūros institucijų reikalavimai būtų įvykdyti nustatytais terminais;

      33.30. statinio statybos techninis prižiūrėtojas (statinio statybos bendrosios techninės priežiūros vadovas) paskirsto aukščiau išvardytas priežiūros funkcijas tarp savęs ir jo vadovaujamoje grupėje dirbančių specialiųjų statinio statybos techninių priežiūrų vadovų jo paties patvirtintu dokumentu.

      34. Specialiosios statinio statybos techninės priežiūros vadovas, kai jis neįeina į bendrosios Techninės priežiūros grupės sudėtį (kai specialiajai statinio statybos techninei priežiūrai sudaroma atskira sutartis), pagal jam priskirtos priežiūros sritį atlieka funkcijas, nustatytas šio reglamento 33.9, 33.10, 33.14, 33.15, 33.16, 33.17, 33.18, 33.19, 33.20, 33.21, 33.22, 33.23, 33.24, 33.25, 33.26, 33.27, 33.29 punktuose.

       VIII. STATINIO STATYBOS TECHNINIO PRIŽIŪRĖTOJO TEISĖS

       35. Statinio statybos techninis prižiūrėtojas (bendrosios statinio statybos techninės priežiūros vadovas) turi šias teises:

      35.1. atstovauti (be papildomo įgaliojimo) statytojui (užsakovui) pagal šiuo reglamentu nustatytą kompetenciją, sprendžiant Techninės priežiūros klausimus su valstybės ir savivaldos institucijomis, juridiniais ir fiziniais asmenimis;

      35.2. reikalauti (įrašydamas į statybos darbų žurnalą), kad rangovas:

      35.2.1. pateiktų atliktų statybos ir montavimo darbų, panaudotų statybos produktų bei įrenginių kokybę patvirtinančius dokumentus;

      35.2.2. pašalintų statinio projekto, normatyvinių statybos techninių dokumentų ir normatyvinių statinio saugos ir paskirties dokumentų reikalavimų pažeidimus;

      35.3. jei rangovas nevykdo 35.2.1 – 35.2.2 punktų reikalavimų, pranešti viešojo administravimo subjektui, atliekančiam statybos valstybinę priežiūrą, ir pareikalauti sustabdyti statybos darbus;

      35.4 sustabdyti statybos darbus, jei statinys ar statinio statybos darbai kelia pavojų žmonėms bei aplinkai, o atliekant nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių tvarkymo statybos darbus (kada pastebimos naujos, vertę turinčios savybės ar naikinami saugotini elementai) kreiptis į viešojo administravimo subjektą, atliekantį statybos valstybinę priežiūrą, kad šis priimtų sprendimą, patvirtinantį ar atšaukiantį statinio statybos techninio prižiūrėtojo reikalavimą. Reikalavimas sustabdyti statybos darbus įrašomas Statybos darbų žurnale.

      36. Statinio statybos techninis prižiūrėtojas (statinio statybos techninės priežiūros vadovas) turi teisę atsisakyti:

      36.1. pasirašyti paslėptų statybos darbų ir statinio konstrukcijų patikrinimo, šių konstrukcijų bei inžinerinių tinklų išbandymo, priėmimo, darbų įvykdymo aktus bei kitus statybos vykdymo dokumentus, neatitinkančius statinio normatyvinės kokybės (normatyvinių statybos techninių dokumentų ir normatyvinių statinio saugos ir paskirties dokumentų) reikalavimų, informuojant apie tai statytoją (užsakovą) raštu bei įrašant į Statybos darbų žurnalą;

      36.2. vizuoti užmokesčio už atliktus statybos darbus dokumentus, jeigu darbai atlikti pažeidžiant statinio projekto, normatyvinių statybos techninių dokumentų, normatyvinių statinio saugos ir paskirties dokumentų arba rangos sutarčių reikalavimus, informuojant apie tai statytoją (užsakovą) raštu bei įrašant į Statybos darbų žurnalą;

      36.3. vykdyti valstybės ir savivaldos institucijų, juridinių ir fizinių asmenų (tarp jų statytojo bei rangovo) reikalavimus, jei jie prieštarauja įstatymų, kitų teisės aktų reikalavimams.

      37. Statinio statybos techninis prižiūrėtojas (statinio statybos techninės priežiūros vadovas) gali kreiptis į viešojo administravimo subjektų, atliekančių statybos valstybinę priežiūrą, teisėsaugos bei kitas institucijas, jei nevykdomi jo teisėti reikalavimai ir pažeidžiami statytojo (užsakovo) interesai.

      38. Specialiosios statinio statybos techninės priežiūros vadovas turi teisę:

      38.1. naudotis visomis aukščiau nustatytomis teisėmis pagal jo atliekamos Techninės priežiūros sritį, išskyrus šio reglamento 35.3, 36.3 ir 37 punktuose nurodytas teises;

      38.2. reikalauti (įrašant Statybos darbų žurnale) iš statinio statybos techninio prižiūrėtojo (bendrosios statinio statybos techninės priežiūros vadovo) sustabdyti jo prižiūrimus statinio statybos specialiuosius darbus, jei yra pažeidimų, nurodytų 35.3 punkte;

      38.3. jei statinio statybos techninis prižiūrėtojas (bendrosios techninės priežiūros vadovas) nevykdo 38.2 punkte nurodytų reikalavimų ir kitais atvejais, kai statinio statybos techninis prižiūrėtojas (bendrosios statinio statybos techninės priežiūros vadovas) savo veiksmais pažeidžia specialiosios statinio statybos techninės priežiūros reikalavimus, raštu informuoti statytoją.

      39. Specialiosios statinio statybos techninės priežiūros vadovas turi teisę atsisakyti:

      39.1. vykdyti šio reglamento 36.1 ir 36.2 punktuose nurodytus veiksmus (tuose punktuose nurodytais atvejais);

      39.2. vykdyti statytojo (užsakovo), statinio statybos techninio prižiūrėtojo (bendrosios statinio statybos techninės priežiūros vadovo) viešojo administravimo subjektų, atliekančių statybos valstybinę priežiūrą, kitų juridinių bei fizinių asmenų (tarp jų statytojo bei rangovo) reikalavimus, jei jie prieštarauja įstatymų, kitų teisės aktų, normatyvinių statybos techninių dokumentų, normatyvinių statinio saugos ir paskirties dokumentų reikalavimams.

       IX. KVALIFIKACINIAI REIKALAVIMAI

       40. Statinio statybos techninio prižiūrėtojo (bendrosios statinio statybos techninės priežiūros vadovo) bei specialiosios statinio statybos techninės priežiūros vadovo kvalifikacinius reikalavimus nustato STR 1.02.06:2002 [3].

       X. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

       41. Statinio statybos techninis prižiūrėtojas (bendrosios statinio statybos techninės priežiūros vadovas) ir specialiosios statinio statybos techninės priežiūros vadovas už šiame reglamente nurodytų pareigų nevykdymą ar nepatenkinamą vykdymą atsako įstatymų nustatyta tvarka.

      42. Statinio statybos techninis prižiūrėtojas (bendrosios statinio statybos techninės priežiūros vadovas) taip pat atsako už kitas savo veiklos neigiamas pasekmes, kurios atsirado pažeidus šio reglamento reikalavimus arba jais nepasinaudojus.

      43. Ginčus tarp statinio statybos techninio prižiūrėtojo (bendrosios statinio statybos techninės priežiūros vadovo) ir statybos vadovo veiksmų sprendžia statytojas (užsakovas) su statybos rangos įmonės vadovu įstatymais nustatyta sutartinių ginčų sprendimo tvarka.

      44. Ginčai dėl šio reglamento taikymo nagrinėjami įstatymų nustatyta tvarka.

      ______________

      Mėgėjiškos žūklės taisyklės

       

      Naujos mėgėjų žvejų taisyklės 2019 liepa

      LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTRAS

      ĮSAKYMAS

      DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTRO 2013 M. SAUSIO 4 D. ĮSAKYMO NR. D1-14 „DĖL MĖGĖJŲ ŽVEJYBOS VIDAUS VANDENYSE TAISYKLIŲ PATVIRTINIMO“ PAKEITIMO

      2019 m. liepos 23 d. Nr. D1-435

      Vilnius
       

      P a k e i č i u Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. sausio 4 d. įsakymą Nr. D1-14 „Dėl Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklių patvirtinimo“ ir jį išdėstau nauja redakcija:

      LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTRAS

      ĮSAKYMAS

      DĖL MĖGĖJŲ ŽVEJYBOS VIDAUS VANDENYSE TAISYKLIŲ PATVIRTINIMO“

      Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mėgėjų žvejybos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 13 straipsnio 1 dalies 1 punktu:

      T v i r t i n u Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisykles (pridedama).“

      Laikinai einantis aplinkos ministro pareigas Kęstutis Mažeika

      PATVIRTINTA

      Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. D1-14 (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro

      2019 m. liepos 23 d. įsakymo Nr. D1-435    redakcija)

      MĖGĖJŲ ŽVEJYBOS VIDAUS VANDENYSE TAISYKLĖS

      I Skyrius

      Bendrosios nuostatos

      1. Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklės (toliau – Taisyklės) nustato mėgėjų žvejybos objektus, įrankius, būdus, režimą, mėgėjų žvejybos organizavimo tvarką, reglamentuoja kitą su mėgėjų žvejyba vidaus vandenyse susijusią veiklą.

      2. Taisyklės netaikomos mėgėjų žvejybai Baltijos jūroje ir privačiuose dirbtiniuose vandens telkiniuose.

      3. Vykdant limituotą žvejybą Taisyklės taikomos tiek, kiek tai nurodyta limituotą žvejybą reglamentuojančiuose teisės aktuose. Kai siekiama pagerinti vandens telkinių ekologinę būklę, įgyvendinant Vandenų srities plėtros 2017–2023 metų programos įgyvendinimo veiksmų planą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2017 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. D1-375/3D-312 „Dėl Vandenų srities plėtros 2017–2023 metų programos įgyvendinimo veiksmų plano patvirtinimo“, Taisyklės žvejybai taikomos tiek, kiek tai nurodyta Taisyklių 7 priede. Saugomose teritorijose mėgėjų žvejybą reglamentuoja teisės aktai, nurodyti Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatyme.

      II Skyrius

      sąvokos

      4. Taisyklėse naudojamos sąvokos:

      4.1. bučiukas vėžiams gaudyti – ne ilgesnė kaip 100 cm, ne platesnė kaip 50 cm ir ne aukštesnė kaip 50 cm gaudyklė;

      4.2. viena žvejyba – mėgėjų žvejyba ar limituota žvejyba nuo asmens atvykimo į žvejybą iki žvejybos pabaigos;

      4.3. žvejo mėgėjo bilietas – mėgėjų žvejybos leidimas, kuriuo fiziniam asmeniui suteikiama teisė žvejoti valstybiniuose žuvininkystės vandens telkiniuose, kurie nenaudojami kaip žvejybos plotai ir kuriuose mėgėjų žvejyba nedraudžiama pagal mėgėjų žvejybą reglamentuojančius teisės aktus ir tokiai žvejybai nereikalinga žvejo mėgėjo kortelė;

      4.4. žvejo mėgėjo kortelė – mėgėjų žvejybos leidimas, kuriuo suteikiama teisė žvejoti jame nurodytame valstybiniame vandens telkinyje, kuriame vykdoma limituota žvejyba.

      4.5. Kitos šiose Taisyklėse vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos mėgėjų žvejybos įstatyme, Lietuvos Respublikos žuvininkystės įstatyme, Lietuvos Respublikos vandens įstatyme ir kituose mėgėjų žvejybą reglamentuojančiuose teisės aktuose.

      III Skyrius

      MĖGĖJŲ ŽVEJYBOS REŽIMAS

      5. Vienu metu galima naudoti ne daugiau kaip 5 bučiukus ar samtelius vėžiams gaudyti ir 4 kitus mėgėjų žvejybos įrankius, iš jų ne daugiau kaip 2 įrankius (Kuršių mariose – 3 įrankius), kuriais žvejojama masalui naudojant žuvelę. Žvejodamas iš vandens transporto priemonės, vienas žvejys vienu metu gali naudoti ne daugiau kaip 2 meškeres, išskyrus atvejus, kai žvejojama iš inkaru ar kitomis priemonėmis sustabdytos vandens transporto priemonės. Bendras vienu metu naudojamų kabliukų skaičius negali viršyti 6 vienetų, išskyrus stintų ir seliavų žvejybą, kur bendras kabliukų skaičius gali būti 12 vienetų. Gaudant stintas ne nuo ledo, visos sugautos kitų rūšių žuvys, išskyrus plekšnes, nedelsiant paleidžiamos į tą patį vandens telkinį. Dvišakis ar trišakis kabliukas laikomas vienu. Rainuotųjų ir žymėtųjų vėžių gaudymui bučiukų ir samtelių kiekis neribojamas, šiuos vėžius taip pat leidžiama gaudyti rankomis ir graibštais, tačiau tokios žvejybos metu visi sugauti plačiažnypliai, siauražnypliai vėžiai ar žuvys turi būti nedelsiant paleisti į tą patį vandens telkinį.

      6. Vienos žvejybos metu leidžiama sugauti 1 šamą, ne daugiau kaip 2 vienetus salačių, ūsorių, 3 vienetus lydekų, sterkų, ungurių, margųjų upėtakių, kiršlių, ne daugiau kaip 5 vienetus vėgėlių, šapalų, meknių (bendras šiame punkte nurodytų žuvų kiekis negali viršyti 5 vienetų), ne daugiau kaip 50 vienetų siauražnyplių vėžių (išskyrus rainuotuosius ir žymėtuosius vėžius, kurių sugavimo kiekis ir dydis neribojamas). Vienos žvejybos metu sugautų žuvų bendras svoris negali viršyti 5 kg, o Kuršių mariose – 7 kg, neskaitant stintų, kurių leidžiamas sugauti kiekis neribojamas, paskutinės sugautos žuvies svorio ir išskyrus atvejus, kai vienos žuvies svoris didesnis už šiame punkte nustatytą normą. Kiekvienas asmuo, užsiimantis mėgėjų žvejyba, savo sugautą laimikį privalo laikyti atskirai nuo kitų asmenų laimikio, į laimikį neįskaitomos žuvys, įrašytos į Invazinių Lietuvoje rūšių sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. D1-433 „Dėl Invazinių Lietuvoje rūšių sąrašo patvirtinimo“ (toliau – Invazinių rūšių sąrašas), ir žuvys, kurios sugautos gyvybingos nedelsiant paleidžiamos atgal į vandens telkinį. Žuvys, laikomos tinklelyje ar kitais būdais apribojant jų laisvą judėjimą vandens telkinyje, įskaitomos į laimikį. Už visas laimikyje esančias žuvis, sugautas pažeidžiant mėgėjų žvejybą reglamentuojančius teisės aktus, nepriklausomai nuo jų gyvybingumo, skaičiuojama padaryta žuvų ištekliams žala.

      7. Leidžiama gaudyti masalui žuveles ir uodo trūklio lervas vienu tinkliniu samteliu masalui gaudyti, kurio skersmuo ne didesnis kaip 1 metras, tinklo akutės – ne didesnės kaip 10 mm. Uodo trūklio lervas leidžiama gaudyti ir kitokiu įrankiu, į kurį negali pakliūti žuvys ar vėžiai. Vienos žvejybos metu vienam žvejui leidžiama sugauti ne daugiau kaip 30 vienetų karosų, kuojų, ešerių ir kitų rūšių žuvų jauniklių, išskyrus plėšriąsias žuvis, Taisyklių 11.1–11.3 papunkčiuose išvardintas žuvis, į Globojamų žuvų ir vėžių rūšių sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 84 „Dėl globojamų žuvų ir vėžių rūšių sąrašo“, įrašytas žuvis. Mažesniuose kaip 100 ha vandens telkiniuose, kurie naudojami kaip žvejybos plotai, uodo trūklio lervas leidžiama gaudyti tik sutikus žvejybos ploto naudotojui, turint jo išduotą mėgėjų žvejybos leidimą, kuriame nurodyta teisė gaudyti uodo trūklio lervas.

      8. Mėgėjų žvejybos varžybų metu gali būti nesilaikoma Taisyklių 6 punkte nurodytų apribojimų (jei po varžybų kiekvienas žvejys atgal į tą patį vandens telkinį paleidžia žuvis, viršijančias vienos žvejybos metu leidžiamą sugauti žuvų kiekį) gavus suderinimą raštu iš:

      8.1. Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – AAD) – valstybiniuose vandens telkiniuose, į kuriuos neišduoti leidimai naudoti žvejybos plotą;

      8.2. žvejybos ploto naudotojo – valstybiniuose vandens telkiniuose, į kuriuos išduoti leidimai naudoti žvejybos plotą. Žvejybos ploto naudotojas žvejybos sąlygas turi suderinti su AAD;

      8.3. valstybinio parko direkcijos (papildomai), jeigu vandens telkinys yra valstybinio parko teritorijoje.

      9. Draudžiama veikla:

      9.1. žvejoti naudojant elektros energiją, nuodingąsias ar sprogstamąsias medžiagas, šaunamuosius ar pneumatinius ginklus (išskyrus povandeninės žūklės šautuvus), akvalangus bei kitus autonominius kvėpavimo prietaisus, šaudyti žuvis povandeninei žūklei skirtais šautuvais iš valties, braidant ar vaikštant pakrantėmis, žvejoti duriamuoju, užkabinamuoju (kai žuvis gaudoma ar sugaunama kabliuku ar kabliu už bet kurios kūno dalies, išskyrus galvą), smogiamuoju būdu, du ir daugiau kartų viršijant leidžiamą naudoti žvejybos įrankių ar kabliukų skaičių, naudojant ne mėgėjų žvejybos įrankius ar juos išimant iš vandens telkinių, nesilaikant 9.3 papunkčio reikalavimų, vietose, kuriose žvejoti draudžiama ar tuo metu draudžiama, įrankiais ar masalais, kuriais tuo metu toje vietoje žvejoti draudžiama ar nustatyta tvarka neįgijus teisės žvejoti tokiais įrankiais ir masalais, pažeidžiant Taisyklių 11.1, 11.2 ir 11.4 papunkčių reikalavimus, žvejoti kiršlius, marguosius upėtakius, šlakius, lašišas natūralios kilmės masalais, bučiukais ar samteliais vėžiams gaudyti kitų rūšių žuvis nei siauražnypliai, žymėtieji ir rainuotieji vėžiai (toliau – draudžiami žvejybos būdai);

      9.2. laikyti ar gabenti žeberklus, ūdas ir ne mėgėjų žvejybos įrankius (toliau – draudžiami žvejybos įrankiai), išskyrus atvejus, kai šie įrankiai teisės aktų nustatyta tvarka naudojami verslinei ar specialiajai žvejybai ar mokslo ir mokymo tikslais;

      9.3. išimti iš vandens telkinių ūdas, tinklinius ne mėgėjų žvejybos įrankius ir žuvis iš jų. Asmenys, pastebėję vandens telkinyje nepažymėtus, kaip nustatyta Žvejybos įrankių ženklinimo tvarkoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. D1-383 „Dėl Plombos aprašymo patvirtinimo bei Žvejybos įrankių ženklinimo tvarkos nustatymo“ (toliau – Žvejybos įrankių ženklinimo taisyklės), draudžiamus žvejybos įrankius, neišimdami jų iš vandens, privalo pranešti apie tai AAD telefonu 8(5) 273 2995 arba bendruoju pagalbos centro numeriu 112;

      9.4. naudoti masalui gyvūnus, įrašytus į Invazinių rūšių sąrašą, ir Taisyklių 11.1–11.3 papunkčiuose išvardintas žuvis;

      9.5. vykdyti povandeninę žūklę neturint žūklės vietoje ryškiai matomo plūduro, naudoti kitų nei unguriai žuvų povandeninei žūklei dvišakius ar daugiašakius strėlių antgalius;

      9.6. būti vandens telkiniuose ar arčiau kaip 25 m nuo jų su mėgėjų žvejybos įrankiais, jei tuose vandens telkiniuose žvejyba draudžiama ar tuo metu draudžiama, ar neturint mėgėjų žvejybos leidimo, suteikiančio teisę žvejoti tame vandens telkinyje ar nemokamos žvejybos teisės, taip pat būti su povandeninei žūklei skirtais šautuvais vandens telkiniuose ar arčiau kaip 25 m nuo jų, jei tuose vandens telkiniuose povandeninė žūklė neleidžiama;

      9.7. prekiauti mėgėjų žvejybos būdu sužvejotomis žuvimis ir iš jų pagamintais produktais;

      9.8. būti vandens telkiniuose ant ledo, kai dėl ledo būklės kyla pavojus žmonių gyvybei ar sveikatai, susidarius plonai ledo dangai ar Lietuvos hidrometeorologijos tarnybai prie Aplinkos ministerijos paskelbus apie ledo būklę, kuri gali kelti pavojų žmonių gyvybei ar sveikatai.

      10. Draudžiama žvejoti:

      10.1. be mėgėjų žvejybos leidimo, suteikiančio teisę žvejoti tame vandens telkinyje, išskyrus asmenis, turinčius nemokamą žvejybos teisę. Liepos 6 d. ir rugpjūčio 15 d. visuose valstybiniuose vandens telkiniuose, kuriuose mėgėjų žvejyba nedraudžiama ir kuriuose neorganizuojama limituota žvejyba, ir Nemuno deltos regioninio parko vandens telkiniuose, kuriuose mėgėjų žvejyba nedraudžiama, visi asmenys turi teisę žvejoti nemokamai;

      10.2. draudžiamais žvejybos įrankiais ar būdais;

      10.3. naudojant prie mėgėjų žvejybos įrankių pritvirtintas ilgesnes kaip 20 cm gumas;

      10.4. siauražnyplius vėžius kitais žvejybos įrankiais ar būdais, nei bučiukais ir samteliais vėžiams gaudyti. Šiais įrankiais sugautos visų rūšių žuvys turi būti nedelsiant paleistos atgal į tą patį vandens telkinį;

      10.5. salačius naudojant daugiau kaip du masalus;

      10.6. arčiau kaip 10 m atstumu nuo Žvejybos įrankių ženklinimo taisyklėmis nustatyta tvarka pažymėtų tinklinių ne mėgėjų žvejybos įrankių;

      10.7. žuvų praplaukimo takuose (specialiuose įrenginiuose žuvims migruoti per užtvanką) ir arčiau kaip 100 m žemiau tvenkinių vandens nuleistuvų (užtvankų), esančių upės ruožuose, kurie patenka į ekologiniu ir kultūriniu požiūriu vertingų upių ar jų ruožų sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 8 d. nutarimu Nr. 1144 „Dėl ekologiniu ir kultūriniu požiūriu vertingų upių ar jų ruožų sąrašo patvirtinimo“;

      10.8. ant ledo neturint priemonių, kuriomis pasinaudojus būtų galima įlūžus išlipti ant ledo – dviejų lanksčia jungtimi sujungtų smaigų;

      10.9. nuo balandžio 20 d. iki gegužės 20 d. 400 m zonoje apie Dabintos pusiasalį Kauno mariose;

      10.10. nuo gruodžio 15 d. iki sausio 15 d. Nemuno upėje nuo Gėgės upės žiočių iki Jurbarko tilto ir Nevėžio upėje nuo žiočių iki Babtų tilto tamsiuoju paros metu nuo saulės laidos iki patekėjimo (vadovaujantis įrašais kalendoriuje);

      10.11. ištisus metus Taisyklių 1 priede išvardintuose vandens telkiniuose;

      10.12. nuo rugsėjo 16 d. iki spalio 15 d. taisyklių 5 priede nurodytuose upių ruožuose;

      10.13. nuo spalio 1 d. iki gruodžio 31 d. Taisyklių 2 priede išvardintose upėse;

      10.14. nuo rugsėjo 16 d. iki spalio 15 d. be žvejo mėgėjo kortelių ar neturint nemokamos žvejybos teisės Taisyklių 3 priede nurodytuose upių ruožuose, išskyrus rainuotųjų ir žymėtųjų vėžių gaudymą bučiukais ir samteliais vėžiams gaudyti;

      10.15. nuo spalio 16 d. iki gruodžio 25 d. Taisyklių 4 priede nurodytuose upių ruožuose;

      10.16. nuo rugsėjo 16 d. iki spalio 15 d. praėjus daugiau kaip valandai po saulės laidos ar likus daugiau kaip valandai iki saulės patekėjimo (pagal kalendoriuje nurodytą laiką) (pagal kalendoriuje nurodytą laiką) Taisyklių 3 priede nurodytuose upių ruožuose;

      10.17. nuo liepos 1 d. iki lapkričio 1 d. taisyklių 6 priede nurodytuose upių ruožuose;

      10.18. nuo rugsėjo 16 d. iki gruodžio 25 d. Neryje nuo Žirmūnų tilto iki Valakupių tilto Vilniaus mieste naudojant dirbtinius masalus ar žuvelę;

      10.19. nuo sausio 1 d. iki balandžio 20 d. žvejoti masalui naudojant žuvelę (išskyrus žvejybą Kuršių mariose ir žvejybą žuvies gabalėliu);

      10.20. nuo spalio 16 d. iki gruodžio 25 d. Šventosios upėje nuo Dagios žiočių iki Kavarsko užtvankos naudojant dirbtinius masalus ar žuvelę;

      10.21. tvenkiniuose jų vandens išleidimo metu, kai numatyta visiškai išleisti vandenį;

      10.22. Vilnios upėje nuo žiočių iki Rokantiškių užtvankos natūralios kilmės masalais ir naudojant daugiau kaip vieną vienšakį kabliuką;

      10.23. Neryje nuo saulės laidos iki patekėjimo (pagal kalendoriuje nurodytą laiką) nuo kovo 20 d. iki balandžio 20 d.

      11. Draudžiama gaudyti:

      11.1. šių rūšių žuvis:

      11.1.1. skersnukius (Chondrostoma nasus);

      11.1.2. vijūnus (Misgurnus fossilis);

      11.1.3. jūrines nėges (Petromyzon marinus);

      11.1.4. mažąsias nėges (Lampetra planeri);

      11.1.5. nėgių vingilius;

      11.1.6. aštriašnipius eršketus (Acipenser oxyrinchus);

      11.1.7. sterles (Acipencer ruthenus);

      11.1.8. kitus vandenyje gyvenančius, į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. spalio 13 d. įsakymu Nr. 504 „Dėl Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašo patvirtinimo“ (toliau – Saugomų gyvūnų sąrašas), įrašytus gyvūnus, jei jų žvejybai neišduotos žvejo mėgėjo kortelės;

      11.2. be žvejo mėgėjo kortelių šias žuvis ir vėžius:

      11.2.1. lašišas (Salmo salar);

      11.2.2. šlakius (Salmo trutta trutta);

      11.2.3. sykus (Coregonus lavaretus);

      11.2.4. upines nėges (Lampetra fluviatilis);

      11.2.5. plačiažnyplius vėžius (Astacus astacus);

      11.3. mažesnes nei šių dydžių žuvis ir vėžius (žuvys matuojamos nuo snukio pradžios iki uodegos peleko galo, vėžiai – nuo galvos smaigalio pradžios iki ištiestos uodegos plokštelės galo):

      11.3.1. šamus (Silurus glanis) 75 cm;

      11.3.2. lašišas (Salmo salar) 65 cm;

      11.3.3. šlakius (Salmo trutta trutta) 65 cm;

      11.3.4. salačius (Aspius aspius) 55 cm;

      11.3.5. vėgėles (Lota lota) 45 cm;

      11.3.6. ūsorius (Barbus barbus) 45 cm;

      11.3.7. sterkus (Sander lucioperca) 45 cm;

      11.3.8. lydekas (Esox lucius) 50 cm;

      11.3.9. kiršlius (Thymallus thymallus) 30 cm;

      11.3.10. marguosius upėtakius (Salmo trutta fario) 30 cm;

      11.3.11. šapalus (Leuciscus cephalus) 30 cm;

      11.3.12. meknes (Leuciscus idus) 30 cm;

      11.3.13. lynus (Tinca tinca) 25 cm;

      11.3.14. karpius (Cyprinus carpio) 40 cm;

      11.3.15. baltuosius amūrus (Ctenopharyngodon idella) 40 cm;

      11.3.16. marguosius plačiakakčius (Artistichtys nobilis) 40 cm;

      11.3.17. siauražnyplius vėžius (Astacus leptodactylus) 10 cm.

      11.4. nurodytais laikotarpiais šias žuvis ir vėžius:

      11.4.1. lydekas (Esox lucius) nuo vasario 1 d. iki balandžio 20 d.;

      11.4.2. sterkus (Sander lucioperca) nuo kovo 1 d. iki gegužės 20 d.;

      11.4.3. salačius (Aspius aspius) nuo balandžio 1 d. iki gegužės 15 d.;

      11.4.4. kiršlius (Thymallus thymallus) nuo kovo 1 d. iki gegužės 15 d.;

      11.4.5. marguosius upėtakius (Salmo trutta fario) nuo spalio 1 d. iki gruodžio 31 d.;

      11.4.6. sykus (Coregonus lavaretus) nuo spalio 1 d. iki gruodžio 31 d.;

      11.4.7. vėgėles (Lota lota) nuo gruodžio 15 d. iki sausio 15 d.;

      11.4.8. žiobrius (Vimba vimba) nuo gegužės 15 d. iki birželio 15 d.;

      11.4.9. siauražnyplius vėžius nuo spalio 15 d. iki liepos 15 d;

      11.4.10. karšius (Abramis brama) nuo balandžio 20 d. iki gegužės 20 d. Nemuno deltos regioninio parko teritorijoje esančiuose vandens telkiniuose (išskyrus karšių žvejybą polderiuose);

      11.4.11. šamus (Silurus glanis) nuo lapkričio 1 d. iki balandžio 1 d.

      12. Pagautos žuvys ir vėžiai, mažesni negu nustatyta 11 punkte, ir žuvys, kurias draudžiama gaudyti ar tuo metu draudžiama gaudyti, turi būti tuoj pat paleidžiamos atgal į tą patį vandens telkinį.

      13. Vilnios upėje nuo žiočių iki Rokantiškių užtvankos ir Žeimenoje nuo žiočių iki Lakajos žiočių privaloma paleisti visus sugautus kiršlius, marguosius upėtakius, lašišas ir šlakius.

      14. Visi 10 ir 11 punktuose nurodyti draudimai galioja ir pirmąją, ir paskutiniąją nurodyto termino dieną. Kai pirmoji draudimo diena yra savaitgalis ar valstybinė šventė, draudimas įsigalioja kitą dieną po savaitgalio ar valstybinės šventės. Draudimas negalioja paskutiniąją draudimo dieną, jei ji yra savaitgalis ar valstybinė šventė.

      15. Draudžiama vykdyti povandeninę žvejybą visuose valstybiniuose vandens telkiniuose, išskyrus:

      15.1. limituotą žvejybą šiuose vandens telkiniuose:

      Eil. Nr.

      Vandens telkinio pavadinimas

      Savivaldybė

      Plotas, ha

      Pastabos

      1.

      Alaušas

      Utenos

      1071,8

       
      2.

      Asveja

      Molėtų

      Švenčionių

      982,2

      Povandeninė žūklė leidžiama ežero dalyje nuo Dubingių tilto iki Žingių tilto

      3.

      Didžiulis (Daugų)

      Alytaus

      912,7

       
      4.

      Drūkšiai

      Ignalinos

      Zarasų

      4622,2

      Lietuvos Respublikos teritorijoje esančioje ežero dalyje

      5.

      Siesartis

      Molėtų

      503,6

       
      6.

      Vištytis

      Vilkaviškio

        Lietuvos Respublikos teritorijoje esančioje ežero dalyje

      7.

      Elektrėnų tvenkinys

      Elektrėnų

      1389,6

       

      15.2. Taisyklių 16 punkte nurodytus atvejus.

      16. Žvejybos plotų naudotojai vandens telkiniuose, į kuriuos jiems išduoti leidimai naudoti žvejybos plotą, gali leisti povandeninę žūklę, tai įrašę į mėgėjų žvejybos leidimo sąlygas, jei šie valstybiniai vandens telkiniai nepatenka į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais patvirtintuose valstybinių parkų ir jų zonų ribų planuose nustatytas rekreacinio funkcinio prioriteto zonas.

      IV Skyrius

      MĖGĖJŲ ŽVEJYBOS REŽIMAS PRIVAČIUOSE VANDENS TELKINIUOSE

      17. Privačiuose vandens telkiniuose žvejojama Taisyklių leidžiamais arba nustatytu metu leidžiamais naudoti žvejybos įrankiais, būdais ir masalais, neviršijant nustatyto leistino naudoti įrankių kiekio, nustatytu metu Taisyklėse nedraudžiamų gaudyti rūšių žuvis. Žvejyba leidžiama tik šviesiu paros metu (nuo saulės patekėjimo iki nusileidimo), išskyrus atvejus, kai vandens telkinio savininkas leidžia žvejoti jam nuosavybės teise priklausančiame vandens telkinyje tamsiu paros metu, tai nurodydamas mėgėjų žvejybos leidime. Invazinių rūšių sąraše esančių rūšių žuvų žvejybai draudimo laikotarpis netaikomas, tačiau tokios žvejybos metu sugautos visos kitos žuvys turi būti nedelsiant paleistos į tą patį vandens telkinį. Draudžiama gaudyti žuvų rūšis, įrašytas į Saugomų gyvūnų sąrašą. Atsitiktinai sugavus į Saugomų gyvūnų sąrašą įrašytas žuvis, jos turi būti nedelsiant paleidžiamos atgal į tą patį vandens telkinį.

      18. Limituota žvejyba privačiame vandens telkinyje organizuojama vadovaujantis Limituotos žvejybos vidaus vandenyse organizavimo ir vykdymo, limituotos žvejybos reguliavimo priemonių ir sąlygų nustatymo, paskelbimo ir atšaukimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2012 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. D1-1128 „Dėl Limituotos žvejybos vidaus vandenyse organizavimo ir vykdymo, limituotos žvejybos reguliavimo priemonių ir sąlygų nustatymo, paskelbimo ir atšaukimo tvarkos aprašo patvirtinimo“.

      19. Vandens telkiniuose, kurie bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso valstybei ir ūkio subjektams, žvejojama laikantis Taisyklėse nustatytų žvejybos valstybiniuose vandens telkiniuose reikalavimų.

      V Skyrius

      BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

      20. Asmenys, užsiimantys mėgėjų žvejyba, privalo:

      20.1. žvejodami turėti ir pareikalavus aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnams, neetatiniams aplinkos apsaugos inspektoriams, kitiems pareigūnams, kurie pagal įstatymų suteiktas galias turi teisę vykdyti aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę, pateikti mėgėjų žvejybos leidimą (elektroninio mėgėjų žvejybos leidimo numerį), suteikiantį teisę žvejoti tame vandens telkinyje, ir dokumentą, leidžiantį nustatyti asmens tapatybę, arba nemokamą žvejybos teisę patvirtinantį dokumentą;

      20.2. užtikrinti švarą žvejybos vietoje (išskyrus, kai žvejojama nuolat keičiant žvejybos vietą, vykdant povandeninę žvejybą arba žvejojant iš vandens transporto priemonės):

      20.2.1. prieš pradėdami žvejybą ir žvejybos metu visas komunalines atliekas, esančias 5 m spinduliu nuo žvejybos vietos, surinkti į maišus ar kitą tarą;

      20.2.2. pasibaigus žvejybai, surinktas komunalines atliekas išvežti į komunalinių atliekų surinkimo konteinerius;

      20.3. sugavus ar radus ženklintas žuvis, apie tai pranešti AAD arba Žuvininkystės tarnybai prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos. Pranešime nurodoma žuvies sugavimo vieta, data, laikas, žvejybos įrankiai ir masalai, kuriais sugauta žuvis, ženklo numeris. Jei žuvis nepaleista atgal į vandens telkinį, nurodomas žuvies svoris, ilgis (L) (nuo snukio pradžios iki uodegos galo), lytis ir pridedamas ženklas. Taip pat nurodoma kita informacija (pastebėti mechaniniai pažeidimai, ligų požymiai, parazitai ar kt.).

      21. Asmenys, pažeidę Taisykles, privalo atlyginti žalą žuvų ištekliams, apskaičiuotą vadovaujantis Vidaus vandenyse padarytos žalos žuvų ištekliams apskaičiavimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2017 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. D1-27 „Dėl Vidaus vandenyse padarytos žalos žuvų ištekliams apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“.

      22. Jei prie mėgėjų žvejybos įrankių nėra savininko ar naudotojo, įrankius iki jų savininko ar naudotojo išaiškinimo gali paimti aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai ar kiti įstatymų įgalioti pareigūnai.

      _________________

      Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklių

      1 priedas

      VANDENS TELKINIAI, KURIUOSE MĖGĖJŲ ŽVEJYBA UŽDRAUSTA

      Eil. Nr.

      Vandens telkinio pavadinimas

      1.

      Jūra nuo Tauragės miesto vandenvietės užtvankos iki Tauragės Versmės gimnazijos ir 500 m žemyn nuo Balskų užtvankos

      2.

      Nemunas nuo Kauno HE užtvankos iki 500 m žemiau Kauno HE užtvankos

      3.

      Šventoji nuo tilto kelyje Kavarskas–Kurkliai iki Kavarsko užtvankos ir nuo tilto Anykščiuose A. Vienuolio g. iki Anykščių užtvankos

      4.

      Krokų lankos botaninis–zoologinis draustinis

      5.

      Kuršių marios tarp Atmatos ir Skirvytės upių mažesniu kaip 1 km atstumu nuo kranto ir Kniaupo įlanka

      6.

      Valstybiniuose gamtiniuose rezervatuose, biosferos rezervatų ir valstybinių parkų gamtiniuose rezervatuose esantys vandens telkiniai, jei juose neorganizuota limituota žvejyba

      7.

      Valstybiniai akvakultūros tvenkiniai

      _________________

      Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklių

      2 priedas

      UPĖS, KURIOSE MĖGĖJŲ ŽVEJYBA UŽDRAUSTA NUO SPALIO 1 D. IKI GRUODŽIO 31 D.

      Eil. Nr.

      Upė

      Vyresnysis vandentakis

      Baseinas

      1.

      Avirė

      Nemunas

      Nemuno mažųjų intakų (su Nemunu)

      2.

      Bilsinyčia

      Nemunas

      Nemuno mažųjų intakų (su Nemunu)

      3.

      Dievogala

      Nemunas

      Nemuno mažųjų intakų (su Nemunu)

      4.

      Gauja

      Nemunas

      Nemuno mažųjų intakų (su Nemunu)

      5.

      Karklė

      Nemunas

      Nemuno mažųjų intakų (su Nemunu)

      6.

      Kerupė

      Dievogala

      Nemuno mažųjų intakų (su Nemunu)

      7.

      Lapainia (kelias Nr. 129–žiotys)

      Nemunas

      Nemuno mažųjų intakų (su Nemunu)

      8.

      Mara

      Nemunas

      Nemuno mažųjų intakų (su Nemunu)

      9.

      Medukštėlė

      Nemunas

      Nemuno mažųjų intakų (su Nemunu)

      10.

      Merkys (aukščiau Ožkelaičių tilto)

      Nemunas

      Nemuno mažųjų intakų (su Nemunu)

      11.

      Ova

      Nemunas

      Nemuno mažųjų intakų (su Nemunu)

      12.

      Ratnyčia

      Nemunas

      Nemuno mažųjų intakų (su Nemunu)

      13.

      Rėvuona

      Nemunas

      Nemuno mažųjų intakų (su Nemunu)

      14.

      Samė

      Verknė

      Nemuno mažųjų intakų (su Nemunu)

      15.

      Skirpstauja

      Nemunas

      Nemuno mažųjų intakų (su Nemunu)

      16.

      Strūzda

      Verknė

      Nemuno mažųjų intakų (su Nemunu)

      17.

      Šustis

      Nemunas

      Nemuno mažųjų intakų (su Nemunu)

      18.

      Šyša (aukščiau Katyčių)

      Nemunas

      Nemuno mažųjų intakų (su Nemunu)

      19.

      Verknė (Aukštadvario HE–Gripiškės)

      Nemunas

      Nemuno mažųjų intakų (su Nemunu)

      20.

      Viešvilė

      Nemunas

      Nemuno mažųjų intakų (su Nemunu)

      21.

      Žvirgždė

      Karklė

      Nemuno mažųjų intakų (su Nemunu)

      22.

      Beržūna

      Šalčia

      Merkio

      23.

      Beržupis

      Merkys

      Merkio

      24.

      Cirvija

      Merkys

      Merkio

      25.

      Derežna

      Merkys

      Merkio

      26.

      Derežnytė

      Merkys

      Merkio

      27.

      Duobupis D

      Merkys

      Merkio

      28.

      Geluža

      Merkys

      Merkio

      29.

      Graužupis

      Merkys

      Merkio

      30.

      Grūda

      Merkys

      Merkio

      31.

      Lukna

      Merkys

      Merkio

      32.

      Maltupis

      Šalčia

      Merkio

      33.

      Mažoji Kena

      Merkys

      Merkio

      34.

      Nedzingė

      Merkys

      Merkio

      35.

      Pasgrinda

      Verseka

      Merkio

      36.

      Skroblus

      Merkys

      Merkio

      37.

      Spengla

      Merkys

      Merkio

      38.

      Taurupis

      Verseka

      Merkio

      39.

      Turė

      Merkys

      Merkio

      40.

      Ūla

      Merkys

      Merkio

      41.

      Uosupis

      Ūla

      Merkio

      42.

      Vardauka

      Merkys

      Merkio

      43.

      Verseka

      Merkys

      Merkio

      44.

      Bezdonė

      Neris

      Neries mažųjų intakų (su Nerimi)

      45.

      Bražuolė

      Neris

      Neries mažųjų intakų (su Nerimi)

      46.

      Dūkšta

      Neris

      Neries mažųjų intakų (su Nerimi)

      47.

      Juodė

      Vokė

      Neries mažųjų intakų (su Nerimi)

      48.

      Kamaja

      Neris

      Neries mažųjų intakų (su Nerimi)

      49.

      Kena

      Vilnia

      Neries mažųjų intakų (su Nerimi)

      50.

      Laukysta

      Neris

      Neries mažųjų intakų (su Nerimi)

      51.

      Lokys

      Neris

      Neries mažųjų intakų (su Nerimi)

      52.

      Lomena

      Neris

      Neries mažųjų intakų (su Nerimi)

      53.

      Manierka

      Neris

      Neries mažųjų intakų (su Nerimi)

      54.

      Mozūriškanka

      Neris

      Neries mažųjų intakų (su Nerimi)

      55.

      Musė

      Neris

      Neries mažųjų intakų (su Nerimi)

      56.

      Nemenčia

      Neris

      Neries mažųjų intakų (su Nerimi)

      57.

      Riešė

      Neris

      Neries mažųjų intakų (su Nerimi)

      58.

      Rudamina

      Vokė

      Neries mažųjų intakų (su Nerimi)

      59.

      Saidė

      Neris

      Neries mažųjų intakų (su Nerimi)

      60.

      Strūna

      Neris

      Neries mažųjų intakų (su Nerimi)

      61.

      Strūna

      Strečia

      Neries mažųjų intakų (su Nerimi)

      62.

      Šešuva

      Neris

      Neries mažųjų intakų (su Nerimi)

      63.

      Taurija

      Vilnia

      Neries mažųjų intakų (su Nerimi)

      64.

      Veršupis

      Neris

      Neries mažųjų intakų (su Nerimi)

      65.

      Vokė (Mūrinė Vokė–žiotys)

      Neris

      Neries mažųjų intakų (su Nerimi)

      66.

      Žalesa

      Neris

      Neries mažųjų intakų (su Nerimi)

      67.

      Žiežmara

      Neris

      Neries mažųjų intakų (su Nerimi)

      68.

      Jusinė

      Žeimena

      Žeimenos

      69.

      Lakaja (Lakajos ež.–žiotys)

      Žeimena

      Žeimenos

      70.

      Luknelė

      Žeimena

      Žeimenos

      71.

      Mera

      Žeimena

      Žeimenos

      72.

      Peršokšna

      Lakaja

      Žeimenos

      73.

      Petruškė

      Žeimena

      Žeimenos

      74.

      Saria

      Žeimena

      Žeimenos

      75.

      Skerdiksna

      Žeimena

      Žeimenos

      76.

      Skirda

      Žeimena

      Žeimenos

      77.

      Armona (Dovydiškių užtv.–žiotys)

      Šventoji

      Šventosios

      78.

      Grabuosta

      Siesartis

      Šventosios

      79.

      Nevėža

      Virinta

      Šventosios

      80.

      Pelyša

      Šventoji

      Šventosios

      81.

      Siesartis (Želvos–Balninkų tiltas–Cesarkos malūnas)

      Šventoji

      Šventosios

      82.

      Storė

      Šventoji

      Šventosios

      83.

      Taurožė

      Šventoji

      Šventosios

      84.

      Virinta (Klabinių užtvanka- žiotys)

      Šventoji

      Šventosios

      85.

      Želva

      Siesartis

      Šventosios

      86.

      Dratvinys

      Dubysa

      Dubysos

      87.

      Gynėvė

      Dubysa

      Dubysos

      88.

      Kirkšnovė

      Dubysa

      Dubysos

      881.

      Kražantė (Kelmės miesto I tvenkinys – žiotys)

      Dubysa

      Dubysos

      89.

      Lapišė

      Dubysa

      Dubysos

      90.

      Luknė

      Dubysa

      Dubysos

      91.

      Mūkė

      Dubysa

      Dubysos

      92.

      Šventupis

      Dubysa

      Dubysos

      93.

      Agluona

      Šešuvis

      Jūros

      94.

      Aitra

      Jūra

      Jūros

      95.

      Akmena

      Jūra

      Jūros

      96.

      Ančia

      Šešuvis

      Jūros

      97.

      Apusinas

      Šešuvis

      Jūros

      98.

      Balčia

      Šešuvis

      Jūros

      99.

      Bebirva

      Šaltuona

      Jūros

      100.

      Bremena

      Akmena

      Jūros

      101.

      Egluona

      Agluona

      Jūros

      102.

      Ežeruona

      Jūra

      Jūros

      103.

      Giluvė

      Jūra

      Jūros

      104.

      Irtuona

      Ežeruona

      Jūros

      105.

      Ižnė

      Akmena

      Jūros

      106.

      Lokysta

      Jūra

      Jūros

      107.

      Šaltuona

      Šešuvis

      Jūros

      108.

      Šešuvis

      Jūra

      Jūros

      109.

      Šunija

      Jūra

      Jūros

      110.

      Trišiūkštė

      Šešuvis

      Jūros

      111.

      Upyna

      Šešuvis

      Jūros

      112.

      Upynikė

      Trišiūkštė

      Jūros

      113.

      Vėžus

      Jūra

      Jūros

      114.

      Agluona

      Minija

      Minijos

      115.

      Aisė

      Veiviržas

      Minijos

      116.

      Alantas

      Minija

      Minijos

      117.

      Ašva

      Veiviržas

      Minijos

      118.

      Babrungas

      Minija

      Minijos

      119.

      Blendžiava

      Salantas

      Minijos

      120.

      Didžioji Sruoja

      Minija

      Minijos

      121.

      Dirsteika

      Veiviržas

      Minijos

      122.

      Gerdaujė

      Minija

      Minijos

      123.

      Graumena

      Šalpė

      Minijos

      124.

      Judrė

      Graumena

      Minijos

      125.

      Kapupis

      Sausdravas

      Minijos

      126.

      Karkluoja

      Alantas

      Minijos

      127.

      Lukna

      Minija

      Minijos

      128.

      Minija (Didovo ež.–Salanto žiotys)

      Nemunas

      Nemuno

      129.

      Mišupė

      Minija

      Minijos

      130.

      Pala

      Minija

      Minijos

      131.

      Salantas

      Minija

      Minijos

      132.

      Šalpė

      Veiviržas

      Minijos

      133.

      Sausdravas

      Minija

      Minijos

      134.

      Šilupis

      Sausdravas

      Minijos

      135.

      Skinija

      Minija

      Minijos

      136.

      Šlužmė

      Veiviržas

      Minijos

      137.

      Šviekšnelė

      Ašva

      Minijos

      138.

      Trumpė

      Želsva

      Minijos

      139.

      Upita

      Šlužmė

      Minijos

      140.

      Veiviržas (kelio Veiviržėnai–Švėkšna tiltas–ištakos)

      Minija

      Minijos

      141.

      Vieštovė

      Minija

      Minijos

      142.

      Žvelesys

      Ašva

      Minijos

      143.

      Žvelsa

      Minija

      Minijos

      144.

      Apšė

      Bartuva

      Lietuvos pajūrio upių

      145.

      Babrūnė

      Akmena Danė

      Lietuvos pajūrio upių

      146.

      Bonalė

      Akmena Danė

      Lietuvos pajūrio upių

      147.

      Darba

      Žyba

      Lietuvos pajūrio upių

      148.

      Degalas

      Akmena Danė

      Lietuvos pajūrio upių

      149.

      Juodupis

      Šventoji

      Lietuvos pajūrio upių

      150.

      Kaltis

      Apšė

      Lietuvos pajūrio upių

      151.

      Kulšė

      Šventoji

      Lietuvos pajūrio upių

      152.

      Luknė

      Šventoji

      Lietuvos pajūrio upių

      153.

      Luoba

      Bartuva

      Lietuvos pajūrio upių

      154.

      Ringelis

      Akmena Danė

      Lietuvos pajūrio upių

      155.

      Sartis

      Apšė

      Lietuvos pajūrio upių

      156.

      Šata

      Bartuva

      Lietuvos pajūrio upių

      157.

      Smeltalė

      Kuršių marios

      Lietuvos pajūrio upių

      158.

      Žyba

      Šventoji

      Lietuvos pajūrio upių

      159.

      Lūšė

      Venta

      Ventos

      160.

      Šerkšnė

      Venta

      Ventos

      161.

      Višetė

      Venta

      Ventos

      _________________

      Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklių

      3 priedas

      UPIŲ RUOŽAI, KURIUOSE MĖGĖJŲ ŽVEJYBA NUO RUGSĖJO 16 D. IKI SPALIO 15 D. DRAUDŽIAMA NETURINT ŽVEJO MĖGĖJO KORTELIŲ AR NEMOKAMOS ŽVEJYBOS TEISĖS

      Eil.

      Nr.

      Vandens telkinys

      Žvejybos vietos

      1.

      Neris

      nuo Jonavos J.Ralio g. tilto iki Šilo g. tilto Vilniuje ir nuo Valakupių tilto iki Lietuvos ir Baltarusijos valstybinės sienos

      2.

      Žeimena

      nuo žiočių iki Lakajos žiočių

      3.

      Vilnia

      nuo žiočių iki Kenos žiočių

      4.

      Šventoji

      nuo žiočių iki Dagios žiočių ir nuo Kavarsko užtvankos iki tilto Anykščiuose A. Vienuolio g., išskyrus Kavarsko tvenkinį

      5.

      Siesartis

      nuo žiočių iki Želvos–Balninkų tilto

      6.

      Širvinta

      nuo žiočių iki Liukonių tilto

      7.

      Dubysa

      nuo žiočių iki Kražantės žiočių

      8.

      Jūra

      nuo žiočių iki Tauragės Versmės gimnazijos

      9.

      Minija

      nuo Lankupių iki Salanto žiočių

      10.

      Veiviržas

      nuo žiočių iki geležinkelio Klaipėda – Šilutė tilto

      11.

      Akmena–Danė

      nuo Liepų gatvės tęsinio tilto iki Kretingos malūno patvankos

      12.

      Šventoji (pajūrio)

      nuo žiočių iki Laukžemės malūno užtvankos

      Pastaba: draudžiama žvejoti Taisyklių 5 priede nurodytose upių vietose.

      ___________________

      Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklių

      4 priedas

      UPIŲ RUOŽAI, KURIUOSE MĖGĖJŲ ŽVEJYBA UŽDRAUSTA NUO SPALIO 16 D. IKI GRUODŽIO 25 D.

      Eil. Nr.

      Upė

      Vyresnysis vandentakis

      Vieta

      1.

      Neris

      Nemunas

      nuo kelio Nr. 262 tilto iki Žirmūnų tilto Vilniuje

      nuo Valakupių tilto iki geležinkelio Vilnius-Ignalina tilto

      nuo Buivydžių pėsčiųjų tilto iki Baluošos žiočių

      2.

      Žeimena

      Neris

      nuo žiočių iki Lakajos žiočių

      3.

      Vilnia

      Neris

      nuo žiočių iki Kenos žiočių

      4.

      Šventoji

      Neris

      nuo žiočių iki Dagios žiočių ir nuo Kavarsko užtvankos iki Anykščių užtvankos, išskyrus Kavarsko tvenkinį

      5.

      Siesartis

      Šventoji

      nuo žiočių iki Želvos–Balninkų tilto

      6.

      Širvinta

      Šventoji

      nuo žiočių iki Liukonių tilto

      7.

      Dubysa

      Nemunas

      nuo žiočių iki Kražantės žiočių

      8.

      Kražantė

      Dubysa

      visa upė

      9.

      Jūra

      Nemunas

      nuo žiočių iki Tauragės užtvankos

      10.

      Minija

      Nemunas

      nuo Lankupių iki Salanto žiočių

      11.

      Veiviržas

      Minija

      nuo žiočių iki kelio Veiviržėnai–Švėkšna tilto

      12.

      Šventoji (pajūrio)

      Baltijos jūra

      nuo Kopų g. pėsčiųjų tilto iki Luknės žiočių

      13.

      Akmena–Danė

      Kuršių marios

      nuo Liepų gatvės tęsinio tilto iki Kretingos malūno patvankos

      _________________

      Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklių

      5 priedas

      UPIŲ RUOŽAI, KURIUOSE MĖGĖJŲ ŽVEJYBA UŽDRAUSTA NUO RUGSĖJO 16 D. IKI SPALIO 15 D.

      Eil. Nr.

      Upė

      Vieta

      1.

      Neris

      Nuo Šilo tilto iki Karaliaus Mindaugo tilto

      Bezdonės upės žiotyse ir 100 m žemyn ir aukštyn

      Bražuolės upės žiotyse ir 100 m žemyn

      Musės upės žiotyse ir 200 m žemyn ir aukštyn

      Nuo Šventosios upės žiočių iki 100 m žemiau Lokio upės žiočių

      Veržuvos upės žiotyse ir 100 m žemyn ir aukštyn

      Vokės upės žiotyse ir 100 m žemyn ir aukštyn

      Nuo geležinkelio Vinius–Ignalina tilto iki 500 m žemiau Žeimenos žiočių

      2.

      Šventoji

      Siesarties upės žiotyse 500 m žemyn (iki salos) ir 100 m aukštyn

      Širvintos upės žiotyse ir 100 m žemyn ir aukštyn

      Žuvintės upės žiotyse ir 100 m žemyn

      3.

      Jūra

      Ežeruonos upės žiotyse ir 100 m žemyn

      Šešuvio upės žiotyse ir 100 m žemyn

      4.

      Minija

      Agluonos upės žiotyse ir 100 m žemyn

      Salanto upės žiotyse ir 100 m žemyn

      Veiviržo upės žiotyse ir 500 m žemyn ir 100 m aukštyn

      5.

      Žeimena

      Lakajos upės žiotyse ir 100 m žemyn ir aukštyn  

      Meros upės žiotyse ir 100 m žemyn ir aukštyn

      ___________________

      Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklių

      6 priedas

      UPIŲ RUOŽAI, KURIUOSE MĖGĖJŲ ŽVEJYBA UŽDRAUSTA NUO LIEPOS 1 D. IKI LAPKRIČIO 1 D.

      Eil. Nr.

      Upė

      Vieta

      1.

      Nemunas

      Dubysos upės žiotyse ir 100 m žemyn palei dešinįjį krantą

      Jūros upės žiotyse ir 100 m žemyn palei dešinįjį krantą

      Nevėžio upės žiotyse ir 100 m žemyn palei dešinįjį krantą

      nuo Kauno žiemos uosto iki Neries žiočių

      ___________________

      Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklių

      7 priedas

      VANDENS TELKINIŲ, KURIUOSE VYKDOMA ŽVEJYBA JŲ EKOLOGINEI BŪKLEI PAGERINTI, SĄRAŠAS IR ŽVEJYBOS ŠIUOSE VANDENS TELKINIUOSE SĄLYGOS

      Šiame priede išvardintuose vandens telkiniuose leidžiama nemokamai žvejoti karpines žuvis (išskyrus Biržulio ež.). Vėžiai gaudomi laikantis Taisyklių reikalavimų. Visuose priede išvardintuose vandens telkiniuose plėšriųjų žuvų žvejyba leidžiama tik dirbtiniais masalais, naudojant 1 žvejybos įrankį. Draudžiama gaudyti mažesnes nei 65 cm ir didesnes nei 90 cm lydekas ir sterkus.

      Eil. Nr.

      Vandens telkinio pavadinimas

      Savivaldybė

      Kodas

      Plotas, ha

      Pastabos

      1.

      Alovė

      Alytaus

      10030540

      73,7

       
      2.

      Biržulis

      Telšių

      30040060

      114,2

      Draudžiama žvejoti iš vandens transporto priemonių nuo navigacijos sezono pradžios iki liepos 31 dienos.

      3.

      Ilgės

      Elektrėnų

      Kaišiadorių

      10040880

      154,2

      Draudžiama žvejoti nuo balandžio l d. iki rugpjūčio l dienos.

      4.

      Ilmėdas

      Molėtų

      12131528

      79,0

       
      5.

      Kalvių

      Kaišiadorių

      10030841

      180,8

       
      6.

      Kiementas

      Molėtų

      12232129

      98,6

       
      7.

      Lūkstas

      Telšių

      30030063

      1000,9

       
      8.

      Mosėdžio I tv.

      Skuodo

      20050100

      75,5

       
      9.

      Neveiglas

      Alytaus

      11040132

      61,0

       
      10.

      Paršežeris

      Šilalės

      30030062

      193,4

       
      11.

      Riešė

      Vilniaus

      12030111

      85,2

      Draudžiama gaudyti baltuosius plačiakakčius.

      12.

      Širvys

      Vilniaus

      12040470

      85,1

       
      13.

      Švenčius

      Kaišiadorių

      10031139

      51,0

       
      14.

      Šventas

      Švenčionių

      12140419

      61,0

      Draudžiama gaudyti baltuosius plačiakakčius.

      15.

      Veisiejis

      Lazdijų

      10040071

      765,2

      Niedaus ornitologinio draustinio teritorijoje draudžiama žvejoti nuo balandžio l d. iki rugpjūčio l d.




       

      megejiskos zukles taisykles  - www.de2.lt

      Įmonės dalyvavimas parodoje

      imones reklama parodos stendas- www.de2.lt          

      Keletas trumpų pastebėjimų įmonėms - parodų dalyvėms.

      Prieš priimant sprendimą dalyvauti parodoje, įmonė turi suprasti kokio tikslo sieks dalyvavimu parodoje ir ar bus pajėgi pasiekti maksimalų rezultatą.

      Dalyvavimo parodoje tikslai ir jų įgyvendinimas:
      Parduoti prekių
      , tinka dauguma parodų. Jeigu tai plataus vartojimo prekės, reikalingas didelis stendas, turi būti pakankamai vietos darbuotojams ir pirkėjams, prekėms pasidėti, kasos aparatui, šaldytuvui ir kitai įrangai.
      Parodos stendas su kuo mažiau stendo konstrukcijos išsikišimų, laiptelių ir kitų dalykų už kurių pardavėjai ir pirkėjai gali kliūti. Pagrindas ant kurių prekės sudėtos stiprus ir lygus, toks ant kurio stabiliai ir patogiai butų galimybė sudėti prekes. Geras apšvietimas.
      Stendo vieta toliau nuo kitų panašių stendų, nes gali susidaryti žmonių grūstys, būti per daug triukšmo.
      Reikia numatyti kaip bus saugomos prekės nuo vagysčių, kaip greit galėsite pristatyti trūkstamų prekių. Kaip ir per kur pirkėjai galės prekes išsinešti.
      Darbuotojų reikia daugiau ir mokančių bendrauti su pirkėjais, galinčių pateikti smulkią informaciją apie parduodamą produktą, užpildyti garantinį taloną, esant reikalui pademonstruoti kaip veikia prietaisas ( gali reikėti elektros lizdo ar vandens ).
      Dauguma personalo gali sudaryti samdyti darbuotojai.

      Pristatyti ir reklamuoti naujas prekes ar paslaugas. Tinka specializuotos ar giminingos srities parodos.
      Vertėtų pasirinkti tik keletą ( jeigu turite platų asortimentą ) prekių, kurios jūsų nuomone bus įmonei pelningiausios ir gali turėti didelę paklausą ateityje . Toms prekėms ir parodos stendas pritaikomas kartu su visa informacine atributika, turintis detalių ir techninių sprendimų verčiančių parodos lankytojus susidomėti stendu.
      Darbuotojai gerai supažindinti su prekių savybėmis, technine informacija.
      Darbuotojų skaičius priklausys nuo stendo dydžio ir pristatomų produktų kiekio.
      Geriau tik įmonės darbuotojai.

      Susitikti su potencialiais pirkėjais, specializuota paroda. Stendas tvarkingas, minimalistinis, su keletu atskirų kambarėlių skirtų pokalbiams. Ekspozicija tik ta kuri skirta potencialiems klientams.
      Darbuotojai įmonės, galintys suteikti ne tik informaciją apie produktus, bet ir apie apmokėjimo, pristatymo ir kitas sąlygas.
      Šiuo atveju geriau mažiau darbuotojų bet kompetetingų.

      Sudaryti pirkėjams galimybę palyginti savo pasiūlymus su konkurentų. Stendas panašus kaip susitikime su potencialiais pirkėjais.
      Reikėtų pasistengti turėti visus produktus tų segmentų kurie bus pas konkurentus. Klaida būtų stende turėti techninėmis charakteristikomis ir kaina “ silpnesnius “ produktus už pristatomus konkurentų 

      Susitikti su visuomenės informavimo priemonių atstovais – stendas tvarkingas, švarus ir pagal galimybes kuo didesnis. Forma ir dydis svarbu, tai asocijuojasi su klestinčia įmone, užtikrina galimybę laisvai, patogiai atlikti filmavimą.
      Ekspozicijos išdėliojimas turi atitikti temų pristatymo žiniasklaidai seką.
      Prieš gaminant stendą vertėtų labai pagalvoti apie spalvas ir stendo formą. Reikėtų vengti stende smulkių detalių ir gaminių, tai video reportaže gali atrodyti kaip netvarka.
      Asmuo bendraujantis su žiniasklaida turi būti labai tvarkingos išvaizdos. Šiuo atveju svarbiau ne geras pristatomo produkto išmanymas, bet laisvas bendravimas ir rišlus kalbėjimas.
      Akcentai turėtų būti siūlomo produkto nauda, ekologiškumas, firma gamintoja, mokslininkų rekomendacijos, patentai, sertifikatai, draudimo garantijos.
      Turint daugiau laiko galima smulkiau pristatyti produktą, pabrėžiant tas produkto savybes kurios jūsų manymu aktualios daugumai jūsų klientų.

       Atlikti rinkos tyrimus – galima apseiti be stendo. Darbuotojai visi gali būti samdomi.

                                                                                                                                                                                                                                    

       

       

       

      Vairavimo egzaminas - vertinimo kriterijai

      1. Įgūdžių ir elgsenos vairuojant kelių transporto priemonę (toliau – transporto priemonė) vertinimo kriterijai ir metodai taikomi valstybės įmonėje „Regitra“ (toliau – VĮ „Regitra“) egzaminuojant asmenis, siekiančius gauti vairuotojo pažymėjimą arba jį susigrąžinti, jei specialioji teisė vairuoti transporto priemones atimta metams ir ilgesniam laikui (toliau – egzaminuojamasis).

      2. Egzaminuojamojo įgūdžiai ir elgsena vairuojant transporto priemonę vertinami pagal tai, ar jis sugeba:

      2.1. Patikrinimas prieš važiavimą: surasti, valdyti ar sureguliuoti egzaminuojamųjų įgūdžius ir elgseną vertinti įgalioto VĮ „Regitra“ darbuotojo (toliau – egzaminuotojas) nurodytus transporto priemonės valdymo įtaisus ar įrangą arba patikrinti jų būklę bei pasirengti važiuoti saugiai.

      2.2. Papildomi valdymo įtaisai: sureguliuoti ir naudotis visais papildomais transporto priemonės valdymo įtaisais, kiek to reikia saugiam vairavimui užtikrinti.

      2.3. Sankabos valdymas: valdyti sankabą važiavimo sąlygas atitinkančiu būdu, kuris užtikrintų sklandų pavarų perjungimą ir galios perdavimą varantiesiems ratams, be reikalo neužgesina variklio.

      2.4. Akceleratoriaus valdymas: sklandžiai valdyti akceleratoriaus paminą tiek transporto priemonei greitėjant, tiek lėtėjant.

      2.5. Pavaros pasirinkimas: tinkamai naudotis visomis pavaromis pagal transporto priemonės greitį ir jos techninius duomenis bei eismo sąlygas.

      2.6. Vairo valdymas: saugiai ir nenukrypdamas laikytis pasirinktos trajektorijos visomis eismo sąlygomis, sukti vairą tinkamu būdu.

      2.7. Stabdymas: naudoti stabdžius eismo situaciją atitinkančiu būdu, stabdyti transporto priemonę sklandžiai ir palaipsniui, saugiai sustoti atlikdamas įsibėgėjimo ir tikslaus sustojimo nurodytoje vietoje manevrą; vairuodamas motociklą naudoti priekinius ir užpakalinius stabdžius lėtindamas greitį ir sustodamas (važiuojant labai lėtai gali būti naudojamas tik užpakalinis stabdys stabilumui padidinti). Stovėjimo stabdys gali būti naudojamas, kai transporto priemonė nejuda.

      Šis veiksmas neturi būti vertinamas tais atvejais, kai egzaminuojamasis stabdo staigiai, bet visiškai kontroliuoja situaciją, ir saugiu būdu, kad išvengtų pavojaus, kuris nuo jo nepriklauso.

      2.8. Padėties pasirinkimas važiuojamojoje dalyje: transporto priemone važiuojamojoje dalyje užimti tokią padėtį, kuri atitiktų eismo situaciją. Šis vertinimas netaikomas 2.10 ir 2.11 punktuose nurodytais atvejais.

      2.9. Padėties pasirinkimas manevruojant: pasirinkti ir išlaikyti tinkamą padėtį atlikdamas specialiuosius važiavimo atbuline eiga manevrus, aprašytus priede. Kai egzaminuojamasis atlieka specialiuosius važiavimo manevrus, vertinami ir kiti egzaminuojamojo įgūdžiai ir elgsena.

      2.10. Padėties pasirinkimas sukant į dešinę: įvairiose posūkių į dešinę situacijose pasirinkti ir išlaikyti tinkamą padėtį privažiuodamas, sukdamas ir išvažiuodamas iš posūkio.

      2.11. Padėties pasirinkimas sukant į kairę: įvairiose posūkių į kairę situacijose pasirinkti ir išlaikyti tinkamą padėtį privažiuodamas, sukdamas ir išvažiuodamas iš posūkio.

      2.12. Situacijos stebėjimas ir žvalgymasis: žvalgytis, stebėti ir kontroliuoti eismo aplinką visomis kryptimis, kiek to reikia saugiam vairavimui užtikrinti.

      2.13. Veidrodžių naudojimas: naudotis užpakalinio vaizdo veidrodžiais kaip neatsiejama transporto priemonės valdymo sistemos dalimi vertindamas bet kokį esamą ar galimą pavojų.

      2.14. Įspėjamųjų signalų naudojimas: laiku parodyti atitinkamos krypties posūkio signalą, kad aiškiai įspėtų kitus eismo dalyvius ir jų neklaidintų, taip pat laiku jį baigti rodyti.

      2.15. Eismo pavojų įvertinimas: laiku ir su deramu atsargumu reaguoti į egzamino metu iškilusį eismo pavojų ir imtis išvengiamųjų veiksmų. Vertinant šį veiksmą, turi būti atsižvelgta į transporto priemonės greitį, bet kokį egzaminuojamojo išvengiamąjį veiksmą ir situacijos pavojingumą.

      2.16. Sprendimų priėmimas: tinkamai vadovautis važiavimo pirmumo taisyklėmis; įvertinti eismo situaciją; pasinaudoti saugiu tarpu transporto sraute važiuodamas per sankryžą, persirikiuodamas iš vienos eismo juostos į kitą, pradėdamas važiuoti arba įvažiuodamas į kelią taip, kad nepriverstų kitų eismo dalyvių imtis išvengiamųjų veiksmų; priimti teisingą sprendimą, tinkamai įvertinęs greitį ir atstumą iki bet kokio eismo objekto (transporto priemonės ar pėsčiųjų).

      2.17. Saugaus atstumo pasirinkimas: vairuoti transporto priemonę taip, kad atstumas iki prieš ir šalia važiuojančių ar stovinčių transporto priemonių būtų saugus, ir sustabdyti ją tinkamoje padėtyje transporto sraute. Atstumas iki priešais važiuojančios transporto priemonės vertinamas pagal laiką, per kurį transporto priemonė nuvažiuoja šį atstumą.

      2.18. Greičio pasirinkimas: greitėti tolygiai, važiuoti eismo situaciją atitinkančiu greičiu ir neviršyti leistino greičio, pasiekti reikiamą greitį atlikdamas įsibėgėjimo ir tikslaus sustojimo nurodytoje vietoje manevrą.

      2.19. Eismo reguliavimo signalų, kelio ženklų ir kelių ženklinimo reikalavimų vykdymas: vykdyti bet kokį eismo reguliavimo signalo, kelio ženklo ar kelių ženklinimo reikalavimą; sustabdyti transporto priemonę, kaip to reikalauja eismo reguliavimo signalai, kelio ženklai ar kelių ženklinimas.

      2.20. Nuoseklumas:

      2.20.1. tinkama seka atlikti veiksmus, kurie sudaro transporto priemonės valdymo sistemą (trajektorija – veidrodžiai – signalai – greitis – pavaros – veidrodžiai – išvengiamieji veiksmai – greitėjimas), artėdamas prie bet kokio esamo ar galimo pavojaus;

      2.20.2. (BE, C1E, CE, D1E ir DE kategorijos) nuosekliai atlikdamas visus reikiamus veiksmus saugiai atkabinti priekabą, pastatyti vilkiką greta priekabos ir po to važiuoti, kad vėl ją prikabintų, bei parengti transporto priemonių junginį važiuoti.

      2.21. Pusiausvyra ir motociklo valdymas: išlaikyti motociklo pusiausvyrą ir valdyti jį važiuodamas įvairiu greičiu ir įvairiomis eismo sąlygomis.

      2.22. Sėdėsena: važiuoti motociklu sėdėdamas tokioje padėtyje, kuri būtų saugi ir patogi važiuoti.

      Šaltinis: Valstybės įmonė Regitra

      Polivinilcloridas. PVC

      Polivinilcloridas (trumpinama PVC) dėl savo įvairiapusiškumo, ekonomiškumo, kokybės yra labai plačiai naudojamas plastikas – nuo buities iki statybų, nuo medicinos iki reklamos, nuo bankininkystės iki sporto ir t.t. Tai polimeras su geromis cheminio atsparumo savybėmis, žema degumo klase, atsparus UV spinduliams.
      Pirminės medžiagos PVC gamybai yra nafta ir valgomoji druska. Iš naftos yra išgaunamas etilenas, o iš valgomosios druskos- chloras, susidarantis junginys vinilo chloridas polimerizacijos metu virsta polivinilchloridu. PVC gali būti kietas, tai yra be plastifikatorių, ir suminkštintas – iki 70% sudaro plastifikatorių ir kiti priedai.
      Polivinilcloridas buvo atrastas devynioliktojo amžiaus pabaigoje. Mokslininkai tirdami naujai sukurtas chemines dujas vinilo chloridą pastebėjo, kad jas paveikus saulės šviesa įvyksta reakcija, kurios rezultatas – šviesi kieta medžiaga. Šią kietą medžiagą buvo sudėtinga apdirbti, tad kuriam laikui ji buvo pamiršta.
      Dvidešimto amžiaus trečiajame dešimtmetyje, gumos išradėjas Waldo Semon eksperimentavo norėdamas sukurti sintetinę medžiagą galinčią pakeisti vis labiau brangstančią natūralią gumą. Mokslininkas atsitiktinai aptiko puikių savybių medžiagą. Suintriguotas savo atradimo Waldo Semon eksperimentavo gamindamas golfo kamuoliukus, batų kulnus ir lietpalčius iš universalios medžiagos – polivinilchorido. Netrukus po šio atradimo gaminiai iš PVC užkariavo rinką – dušo užuolaidos, izoliuoti laidai, lietpalčiai . Vos po dešimtmečio po atradimo iškilo gamyklos pramoniniu būdu gaminančios PVC, ši medžiaga jau buvo naudojama daugeliui pramoninių reikmių. Po antrojo pasaulinio karo vinilo gamintojai dirbo labai intensyviai atrasdami daugybę naujų panaudojimo sričių ir būdų. Vinilo produktai greitai tapo labai svarbia žaliava statybų pramonėje dėl plastiko atsparumo korozijai, lengvumo, atsparumo temperatūrai, ilgaamžiškumo. Šiuo metu ~60% visų PVC gaminių yra naudojami būtent statybose.
      PVC ne tik aukštos kokybės, bet ir ekonomiškas bei ekologiškas produktas. PVC plastikatų atliekos atititinkamai jas modifikavus gali būti vėl panaudojamos naujų produktų gamybai kap priedas.

      Lempų tipai ir apšvietimas

      Šiuolaikiniuose šviesos įtaisuose naudojami įvairūs kaitinamieji ir dujų išlydžio šviesos šaltiniai
      bei šviesos diodai.
      Kaitinamosios lempos. Kaitinamosios lempos spinduliavimo šaltinis – iš volframo vielos
      pagamintas kaitinamasis siūlas, tekančios per jį srovės įkaitintas iki 2100÷2800°C temperatūros.
      Taip smarkiai įkaitusi volframo viela deguonies aplinkoje tuoj pat sudegtų. Todėl kolboje
      sudaromas vakuumas (lempose iki 25W galios) arba ji pripildoma inertinių dujų ir azoto mišinio
      ( galingesnėse lempose ).
      Šios lempos privalumai:
      1) platus jų vardinių galių ir įtampų diapazonas;
      2) patvaresnė, kai reikia dažniau junginėti;
      3) užsidega tuoj pat tik ją įjungus;
      4) nereikia uždegimo įtaisų ir stabilizatorių, kurie būtini išlydžio šviesos šaltiniams.
      Trūkumai:
      1) mažas šviesos efektyvumas;
      2) trumpas vidutinis veikimo laikas;
      3) labai jautri maitinimo įtampos lygiui.
      Halogeninės lempos. Halogeninės elektros lempos kolbos viduje yra halogenas. Volframo
      dalelės, išlekiančios iš kaitinamojo siūlo, susijungia su halogenu ir nenusėda ant kolbos. Išsilaiko
      lakus volframo su halogenu junginys, o jeigu jis atsiranda visai arti kaitinamojo siūlo, tai veikiant
      aukštai temperatūrai, vėl suskyla į volframą ir halogeną. Tada volframo dalelės gali nusėsti ant
      kaitinamojo siūlo, o jei nutolsta, tai visas ciklas kartojasi. Halogeninės lempos veikimo laikas nėra
      neribotas, nes šiek tiek volframo nusėda ant kolbos paviršiaus, be to, volframas nebūtinai grįžta į
      siūlo susiaurėjimo vietas, iš kurių intensyviausiai sublimuoja.
      Liuminescencinės lempos. Liuminescencinė lempa – tai žemo slėgio gyvsidabrio garų lempa. Ji
      pripildyta apie 1Pa slėgio gyvsidabrio garų, kuriuose vyksta elektros išlydis. Tarp elektrodų,
      esančių stikliniame lempos vamzdyje, yra įtampa, teka srovė, juda krūviai, susidurdami su
      gyvsidabrio atomais. Vidinis stiklinio vamzdžio paviršius padengiamas liuminoforu, kurio dalelės, sužadintos
      ultravioletinės spinduliuotės, skleidžia mažesnės energijos ir didesnio bangos ilgio – regimąją
      spinduliuotę. Parenkant cheminę liuminoforo sudėtį, gaunama pageidaujama liuminescencinės
      lempos šviesos spalva: dieninė, balta, švelniai balta, apelsininė, žalsva.
      Išlydžiui dujose būdinga tai, kad didėjant srovei, mažėja įtampa, reikalinga išlydžiui palaikyti,
      kitaip tariant, krinta įtampa lempoje. Jei dėl kurios nors priežasties tekanti srovė padidėtų, tai ji imtų
      didėti kaskart labiau, nes tolydžio vis didėtų maitinimo įtampos perteklius, palyginti su įtampos
      kritimu lempoje. Kyla grėsmė lempą visiškai sugadinti. Norint to išvengti, išlydžio lempa
      prijungiama prie elektros tinklo ne tiesiogiai, bet nuosekliai per elementą stabilizatorių arba
      sudėtingą sistemą, ribojančią srovės dydį.
      Palyginti su kitomis lempomis, išlydžio lanko temperatūra liuminescencinėje lempoje yra labai
      žema ir todėl paprastosios liuminescencinės lempos šviesos srautas labai priklauso nuo aplinkos
      temperatūros.
      Kiekviena išlydžio lempa, maitinama 50Hz dažnio srove, blyksteli ir prigęsta 100 kartų per
      sekundę. Toks šviesos pulsavimas plika akimi nepastebimas, bet regai turi įtakos, net gali būti
      nelaimingų atsitikimų priežastis.
      Gyvsidabrio lempos. Gyvsidabrio lempa aukšto slėgio. Joje elektros išlydis vyksta gyvsidabrio
      garuose, kurių slėgis apie 1 MPa, o temperatūra 600÷750°C. Elektronų susidūrimų su gyvsidabrio
      atomais energija čia mažesnė negu liuminescencinėje lempoje, o išlydis yra ne tik ultravioletinės,
      bet ir regimosios spinduliuotės šaltinis. Vis dėlto gyvsidabrio lempos kolba padengta liuminoforu,
      kad pataisytų šviesos spalvą, kuri be jo būtų melsva.
      Liuminoforas pagerina gyvsidabrio lempos šviesos spalvą, bet negaunama balta spalva kaip
      liuminescencinėje lempoje. Šviesos spektre trūksta spinduliavimo, kurio bangos ilgis atitiktų kai
      kurias spalvas, ypač raudoną. Ši trūkumą švelnina gyvsidabrio lempos su liuminoforu, kurio
      sudėtyje yra europio.
      Gyvsidabrio lempos atmaina yra kaitinamoji gyvsidabrio lempa, kurioje stabilizatorių atstoja
      kaitinamasis siūlas, sujungtas su degikliu. Jos šviesos spalva geresnė, nes kaitinamasis siūlas
      suteikia raudonumo, kurio trūksta spinduliuojant degikliui, o dėl degiklio šiluminio inertiškumo
      šviesa pulsuoja daug silpniau.
      Metalų halogeninės lempos. Metalų halogeninė lempa – tai aukšto slėgio, plataus spinduliavimo
      spektro gyvsidabrio lempa, kurios degiklyje, be gyvsidabrio ir argono, esama dar daug kitų metalų.
      Jie įvedami halogenidų, apskritai jodidų, pavidalu.
      Halogenai yra elektriškai neigiami, t.y. lengvai sugeria laisvuosius elektronus ir tai trukdo
      lempai užsidegti.
      Paplitusios ir metalų halogeninės lempos be liuminoforo su dienos šviesai artimu spektru, joms
      šviečiant galima tobulai skirti spalvas.
      Žemo slėgio natrio lempos. Žemo slėgio natrio lempoje vyksta išlydis natrio garuose, kurių
      slėgis apie 1Pa, o temperatūra apie 300°C. Lempa skleidžia gelsvą, apelsininę, dienos spalvos
      šviesą, į kurią akis reaguoja labai jautriai, ir todėl pasižymi rekordiniu šviesos efektyvumu. Lempa
      turi ir rimtų trūkumų: šalta lempa pasiekia maksimalų šviesos srautą vidutiniškai praėjus 10 min. po
      įjungimo, o vienos spalvos šviesa netiksliai atkuria daiktų spalvas.
      Aukšto slėgio natrio lempos. Aukšto slėgio natrio lempoje vyksta išlydis natrio garuose, kurių
      slėgis 104÷105 Pa ir temperatūra apie 750°C. Natris įvedamas į degiklį amalgamato arba lydinio su
      gyvsidabriu pavidalu.
      lempu charekteristikos - www.de2.lt

      Vandentvarkos ūkio naudojimo taisyklės

      2008-12-03


      LIETUVOS RESPUBLIKOS STATYBOS IR URBANISTIKOS MINISTERIJOS
                               Į S A K Y M A S

                       1996 m. lapkričio 22 d. Nr. 172
                                   Vilnius

                 DĖL VANDENTVARKOS ŪKIO NAUDOJIMO TAISYKLIŲ

           ĮSAKAU:
           1.  Patvirtinti   patikslintas  ir  suderintas  su  Lietuvos
      vandens  tiekėjų  asociacija,  Lietuvos  savivaldybių  asociacija
      Vandentvarkos ūkio naudojimo taisykles.
           2. Pripažinti  netekusiu  galios  Statybos  ir  urbanistikos
      ministerijos 1993  08 06  įsakymą  Nr.140  "Dėl  vandentiekio  ir
      nuotekų sistemų naudojimo taisyklių".
           3. Vandentvarkos  ūkio naudojimo  taisyklės  įsigalioja  nuo
      1997 01 01.

      STATYBOS IR URBANISTIKOS MINISTRĖ            ALDONA BARANAUSKIENĖ
                                _____________


                               PATVIRTINTA
                               Lietuvos Respublikos statybos ir
                               urbanistikos ministerijos
                               1996 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. 172

                   VANDENTVARKOS ŪKIO NAUDOJIMO TAISYKLĖS

                                1. BENDROJI DALIS

           1.1.  Šiomis   taisyklėmis  nustatoma   naudojimosi  miestų,
      miestelių   ir  kaimų  (toliau  -  gyvenviečių)  vandentiekiu  ir
      nuotekų sistemomis  tvarka  ir  santykiai  tarp  vandens  tiekimo
      įmonių (toliau  - TIEKĖJAS)  ir  vandens  vartotojų,  su  kuriais
      TIEKĖJAS    yra  sudaręs  vandens  tiekimo  ir  nuotekų  šalinimo
      sutartis (toliau - ABONENTAS).
           ABONENTAS  gali   turėti  vieną   ar  keletą   objektų   (su
      savistoviais  įvadais   bei  išvadais),  vartojančių  vandenį  ir
      šalinančių nuotekas.
           1.2.  Šios   taisyklės  privalomos  TIEKĖJUI  ir  ABONENTUI,
      nepriklausomai nuo  žinybinio  pavaldumo    bei    valdomo  turto
      nuosavybės formos.
           1.3.  TIEKĖJAS   savo  darbe   vadovaujasi  savo   įstatais,
      sutartimi  su   ABONENTU,     šiomis  taisyklėmis    ir    kitais
      galiojančiais teisiniais aktais.
           1.4. Ginčus tarp TIEKĖJO ir ABONENTO sprendžia teismas.

        2. VANDENS VARTOTOJO PRIJUNGIMO PRIE VANDENTIEKIO IR NUOTEKŲ
                                TINKLO TVARKA

           2.1. Norėdamas  prijungti   prie   vandentiekio  ir  nuotekų
      tinklo naujus  vartotojus arba  padidinti suvartojamo  vandens ar
      šalinamų  nuotekų   ir  teršalų   kiekį  plečiamuose  bei  gamybą
      didinančiuose objektuose,  vartotojas (ABONENTAS)  turi  pateikti
      reikiamą  paraišką   ir  gauti   iš  TIEKĖJO   technines  sąlygas
      normatyvinių statybos techninių dokumentų nustatyta tvarka.
           2.2. Techninių  sąlygų ir  normatyvinių  statybos  techninių
      dokumentų pagrindu  vartotojas parengia  projektą ir  jį pateikia
      derinti savivaldybės  kompleksinio projektų  derinimo  komisijai,
      kurioje   dalyvauja   TIEKĖJO   įgaliotas   atstovas.   Derinimui
      pateikiama ši dokumentacija:
           2.2.1. objekto  statybos vietos M 1:500 planas  (ištrauka iš
      bendrojo plano),   kuriame   pažymėti  esami   ir   projektuojami
      gyvenvietės vandentiekio ir nuotekų tinklai bei įrenginiai;
           2.2.2.  objekto   suvestinis  inžinerinių  tinklų  bendrasis
      planas,  kuriame  parodyti  esami  ir  projektuojami    pastatai,
      inžineriniai tinklai  ir jų profiliai;
           2.2.3. vandens  apskaitos mazgo  patalpos  (VAM)  planas  ir
      detalus įvadinio skaitiklio pastatymo brėžinys;
           2.2.4. projekto  aiškinamasis  raštas,    kuriame  nurodytas
      geriamo ir gamybinio vandens bei nuotekų kiekis ( metinis, paros,
      maksimalus valandos),  užterštumas,  tarp  kitų  ir  specifinėmis
      medžiagomis,  tinklo  hidraulinis  skaičiavimas,  vandens  kiekis
      gaisrų gesinimui;
           2.2.5. lokalinių   nuotekų  valyklų  brėžiniai, jų techninės
      charakteristikos ir projektinis nuotekų išvalymo laipsnis;
           2.2.6. duomenys apie gamybinių atliekų ir lokalinėse nuotekų
      valyklose sulaikytų nuosėdų utilizavimą arba išvežimą.
           2.3. Tikslinant  paraišką   techninėms  sąlygoms  gauti  bei
      derinant projektinę dokumentaciją, TIEKĖJAS gali:
           2.3.1.  apžiūrėti   objektą  ir  paimti  nuotekų    mėginius
      analizei;
           2.3.2. pareikalauti pateikti papildomus duomenis;
           2.3.3.   nenagrinėti   pateiktos   medžiagos,   jeigu   joje
      nesilaikyta šių  taisyklių  reikalavimų  arba  pateikta  ne  visa
      reikalinga dokumentacija.
           2.4. Prijungti  objektus vien  tik prie vandentiekio tinklo,
      jeigu  šalia   yra  nuotekų  tinklas,  neleidžiama.  Šiuo  atveju
      išduodami  leidimai  objektams  prijungti  prie  vandentiekio  ir
      nuotekų tinklo.
           2.5. Vanduo  ABONENTUI pradedamas tiekti, o nuotekas priimti
      tik   įvykdžius  techninių sąlygų  ir  projektinės dokumentacijos
      reikalavimus, likvidavus  išaiškintus defektus,  gavus iš TIEKĖJO
      pažymą  apie   šių  reikalavimų   įvykdymą  ir  nustatyta  tvarka
      įforminus  vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sutartį.
           2.6. Juridinis  ir fizinis asmuo, norintis prijungti objektą
      prie vandentiekio  ir nuotekų tinklo, turi ne vėliau kaip prieš 7
      d. iki  pageidaujamos objekto  prijungimo dienos paduoti paraišką
      TIEKĖJUI.  Per   tris  darbo  dienas  TIEKĖJAS  privalo  nurodyti
      pareiškėjui galimo  prijungimo dieną.  Ši  diena  nebūtinai  turi
      sutapti su pareiškėjo pageidavimu.
           2.7. Privataus  namo ar  jo dalies  savininkas  -  ABONENTAS
      privalo   nekliudyti   kitiems   to   paties   namo   gyventojams
      (įsigijusiems teisę  į namo  dalį) prisijungti  (jeigu techniškai
      tai galima  padaryti) prie namo vandentiekio ir nuotekų tinklo ir
      vartoti geriamąjį vandenį bei naudotis nuotekų sistema.
           2.8. Privačių  namų (jų  dalių,   daugiabučių namų savininkų
      bendrijų) ,  butų savininkai  turi teisę,   jeigu  techniškai tai
      galima   padaryti,   įsirengti   papildomus   VAM   -   antrinius
      skaitiklius. Šių apskaitos mazgų (antrinių skaitiklių) savininkai
      yra  laikomi  SUBABONENTAIS.  Už  suvartotą  vandenį  ir  nuotekų
      šalinimą jie atsiskaito su ABONENTU tarpusavyje suderinta tvarka.
           TIEKĖJAS neturi  jokių   juridinių ir  finansinių  ryšių  su
      SUBABONENTU.
           Ginčus tarp ABONENTO ir SUBABONENTO sprendžia teismas.
           2.9. Už vandenį, kurio netenkama dėl naujos linijos ar įvado
      prijungimo, moka  paraišką pateikęs  juridinis ar  fizinis asmuo.
      Vandens kiekis apskaičiuojamas įvertinant:
           2.9.1. vamzdyno  ištuštinimo metu  išleidžiamo vandens kiekį
      tarp artimiausių sklendžių;
           2.9.2.  vamzdyno  plovimui,  chloravimui,  mėginių  paėmimui
      sunaudotą vandenį.
           2.10. Be  suderinimo  su  TIEKĖJU,  pabloginus  vandentiekio
      įvado ar nuotekų išvado aptarnavimo sąlygas (užstačius, užsodinus
      ar  pan.),  jį  remontuoja  ABONENTAS.  Reikalui  esant  pašalina
      kliūtis arba nutiesia naują įvadą (išvadą) savo lėšomis.
           2.11.  Prie   nuotekų  tinklo,   esant  atskirtajai  nuotekų
      sistemai, draudžiama jungti drenažo ir paviršiaus nuotekų tinklą.

      3.VANDENTIEKIO IR NUOTEKŲ TINKLO BEI ĮRENGINIŲ PRIĖMIMAS NAUDOTI

           3.1. Tiekėjas  turi tikrinti vandentiekio ir nuotekų  tinklo
      bei  įrenginių,   jeigu  jie   bus  prijungti   prie  gyvenvietės
      vandentiekio ir  nuotekų tinklo,  statybos darbų  kokybę. TIEKĖJO
      pastabos ir nurodymai yra privalomi.
           3.2. Statybos  metu keisti projektą galima tik suderinus tai
      su projektine  organizacija,  projektavusia  šį  objektą,  ir  su
      TIEKĖJU.
           3.3. Užkasant  bei bandant vandentiekio ir nuotekų tinklą ar
      įrenginius,  turi   dalyvauti  TIEKĖJO   atstovas  ir  pasirašyti
      atitinkamą aktą. Be TIEKĖJO atstovo parašo aktas negalioja.
           3.4. Vamzdynų ir įrenginių hidraulinio (pneumatinio) bandymo
      ir plovimo laikas derinamas su TIEKĖJU.
           3.5. Pastatytą  vandentiekio tinklą ir įrenginius išvalo  ir
      dezinfekuoja juos  stačiusi organizacija. Atliekant šiuos  darbus
      ir imant vandens pavyzdžius, dalyvauja TIEKĖJO atstovas.
           3.6. Kai  TIEKĖJO atstovas nedalyvauja priimant pastatytą ar
      rekonstruotą objektą,  priėmimo naudoti  komisija gali    objektą
      priimti naudoti  remdamasi TIEKĖJO  pažyma,  patvirtinančia,  kad
      objektas prijungtas  prie vandentiekio  ir nuotekų   tinklo pagal
      techninius reikalavimus ir tinka naudoti.
           3.7. Vandentiekio  įvadus, VAM, nuotekų išvadus įrengia, jau
      pastatytą  arba  rekonstruotą  vandentiekio  ir  nuotekų  tinklą,
      įrenginius bei įvadus ir išvadus prie veikiančio tinklo prijungia
      darbus vykdanti  organizacija,  gavusi  TIEKĖJO  leidimą  ir  jam
      dalyvaujant.
           3.8. Jungti  objektus prie  vandentiekio  tinklo,  neįrengus
      VAM, neleidžiama.
           3.9.  Į  pastatytus  ar  rekonstruotus  statinius  leidžiama
      tiekti vandenį  tuomet, kai  jų  savininkai  įforminti    TIEKĖJO
      ABONENTAIS.
           3.10.   Ruošdamas    priėmimo   naudoti    aktą,   užsakovas
      (statytojas)   pateikia:    vieną   projektinės    dokumentacijos
      egzempliorių, kuriame užfiksuoti statinyje statybos metu padaryti
      pakeitimai,  priėmimo   naudoti  komisijos   akto  apie  statinio
      priėmimą  naudoti   kopiją,   atliktų   darbų   bei   hidraulinių
      (pneumatinių)   bandymų   aktus   ir   inžinerinių   komunikacijų
      geodezines  nuotraukas,  taip  pat  objekto  vandentiekio  tinklo
      vandens cheminės ir bakteriologinės analizių korteles.
           3.11. Priimant naudoti vandentiekio ir nuotekų tinklą, prieš
      priėmimo (galutinį)  bandymą, vamzdžių ir jų sandūrų  kokybė turi
      būti patikrinama televizinės aparatūros pagalba.

            4.VANDENTIEKIO IR NUOTEKŲ TINKLO PRIKLAUSOMYBĖS RIBOS

           4.1. ABONENTO  nutiestas  vandentiekio  ir  nuotekų  tinklas
      (išskyrus   įvadus   ir   išvadus),   kuris   prijungiamas   prie
      gyvenvietės tinklo,  perduodamas TIEKĖJUI  už akcijas  arba pagal
      sutartį eksploatuoti.
           Vandentiekio įvadai,  VAM ir nuotekų išvadai gali pereiti iš
      ABONENTO į  TIEKĖJO NUOSAVYBĘ  abipusiu susitarimu, surašant aktą
      arba sutartį, nurodant jų vertę.
           4.2. TIEKĖJAS  atsako už jo balanse esančio vandentiekio bei
      nuotekų tinklo ir jų įrenginių eksploatavimą, avarijų likvidavimą
      bei geriamo vandens kokybę vandentiekio tinkle.
           Už neperduotų TIEKĖJUI tinklo, įvadų ir išvadų iki sutartyse
      nurodytos ribos,  apvedimo linijų,  priešgaisrinių  sklendžių  ir
      vidaus  tinklo   eksploatavimą,  vandens   kokybę  juose   atsako
      ABONENTAS.
           4.3. Rūsiuose  ir pusrūsiuose sanitariniai  prietaisai  turi
      būti sumontuoti  tik už automatiškai  užsidarančios  sklendės. Už
      rūsio (pusrūsio) užtvindymą TIEKĖJAS neatsako.
           4.4. Vandentiekio ir nuotekų tinklo priklausomybės ribos bei
      VAM  priklausomybė  privalo  būti  nurodyta  vandens  tiekimo  ir
      nuotekų šalinimo sutartyje tarp TIEKĖJO ir ABONENTO.
           VAM,   priklausantys   ABONENTUI,   gali   būti   perduodami
      eksploatuoti TIEKĖJUI pagal sutartį.
           4.5.  Jeigu   ABONENTAS   perduoda   TIEKĖJUI   VAM,   kurio
      skaitikliui iki  naujos patikros termino likę mažiau kaip vieneri
      metai, ABONENTAS  privalo sumokėti  vienos  patikros,  skaitiklio
      nuėmimo ir pastatymo išlaidas.

                     5. LAIKINI IR SEZONINIAI ABONENTAI

           5.1. Laikinu  ABONENTU laikomas  juridinis ar fizinis asmuo,
      pageidaujantis  naudoti  vandenį  bei  išleisti  nuotekas  ribotą
      laiką.
           Statant,  rekonstruojant    arba    kapitaliai  remontuojant
      statinius, laikinu  ABONENTU įforminama statybos organizacija bei
      kiti  vartotojai.   Laikinais  ABONENTAIS   gali  būti   laikinos
      prekybos, maitinimo  įmonės,  namų  statybos  bendrijos  ir  kiti
      juridiniai bei  fiziniai asmenys.  Už sunaudotą  vandenį  laikini
      ABONENTAI moka veikiančiu tarifu.
           5.2.  Sezoniniu   laikomas  ABONENTAS,   kuris  per  keturis
      mėnesius iš  eilės sunaudoja  vandens ne  mažiau  80%  per  metus
      sunaudoto vandens kiekio.
           5.3.  Įforminant  laikiną  ar  sezoninį  ABONENTĄ,  TIEKĖJUI
      įteikiama  paraiška,   kurioje  nurodomi   vartojamo  vandens  ir
      šalinamų nuotekų  kiekis ir atsiskaitymo už  sunaudotą vandenį ir
      pašalintas nuotekas tvarka.
           5.4. Laikinas  arba sezoninis ABONENTAS atsako už jo balanse
      esančio vandentiekio  ir nuotekų  tinklo techninę būklę taip pat,
      kaip ir nuolatinis ABONENTAS.
           5.5. Apie  laikino ar sezoninio ABONENTO egzistavimo pabaigą
      ABONENTAS TIEKĖJUI praneša raštu.
           5.6. Laikino  ir tik sezono metu veikiančio tinklo  TIEKĖJAS
      į balansą nepriima.
           5.7. Laikinus  ir sezoninius  ABONENTUS jungti  prie vandens
      kolonėlių ir hidrantų draudžiama.

      6. SAVAVALIŠKAS PRIJUNGIMAS PRIE VANDENTIEKIO IR NUOTEKŲ TINKLO

           6.1.  Savavališkai   prijungti  objektą   prie   gyvenvietės
      vandentiekio ir nuotekų tinklo draudžiama.
           6.2. Savavališku prijungimu laikomi šie atvejai:
           6.2.1. prijungimas be TIEKĖJO leidimo ar priežiūros;
           6.2.2.   prijungimas   turint   TIEKĖJO   leidimą   ir   jam
      kontroliuojant,  bet  nustatyta  tvarka negavus reikiamos TIEKĖJO
      pažymos;
           6.2.3.  nesudaryta   vandens  tiekimo  ir  nuotekų  šalinimo
      sutartis;
           6.2.4. savavališkai  nuimtas ar  pakeistas įvadinis  vandens
      skaitiklis;
           6.2.5. savavališkai  rekonstruotas  arba  perkeltas  į  kitą
      vietą VAM.
           6.3. Per  savavališkai  paklotą  įvadą  vanduo  netiekiamas,
      įvadas atjungiamas,  taip pat  per  savavališkai  paklotą  išvadą
      nuotekos nepriimamos, išvadas atjungiamas.
           6.4. TIEKĖJAS, nustatęs savavališko prijungimo faktą, surašo
      laisvos  formos aktą (2 egz.), kurio vieną  egzempliorių atiduoda
      pažeidėjui. Jeigu   pažeidėjas   nesutinka  su akte  užfiksuotais
      faktais,  jis   privalo     pasirašyti  aktą,   nurodydamas  savo
      nesutikimo   motyvus.   Jeigu  pažeidėjas    atsisako  pasirašyti
      aktą, TIEKĖJAS  iškviečia savivaldybės  atstovą,  kuris  pasirašo
      aktą.
           Akte turi  būti  nurodyta  savavališko  prijungimo  data  ir
      prijungto  vamzdžio     skersmuo.   Jeigu     negalima  nustatyti
      prijungimo datos, laikoma, kad objektas prijungtas ne mažiau kaip
      prieš mėnesį.
           Nuo  prijungimo iki akto  surašymo  datos  suvartoto vandens
      ir pašalintų nuotekų kiekis skaičiuojamas remiantis šių taisyklių
      9.17 punktu.
           6.5. TIEKĖJAS  turi teisę nedelsdamas atjungti  savavališkai
      prijungtą objektą,  o atjungimo darbų išlaidas  apmoka neteisėtai
      prijungto objekto savininkas.

                        7. ABONENTO ĮFORMINIMO TVARKA

           7.1.   Įvykdęs   TIEKĖJO   nustatytas   technines   sąlygas,
      būsimasis  ABONENTAS   teikia  TIEKĖJUI  paraišką  dėl  naudotino
      vandens ir  šalintinų nuotekų  kiekio  ir  pastarųjų  užterštumų.
      TIEKĖJAS per  5 dienas  (nuo paraiškos  gavimo) paruošia  vandens
      tiekimo ir nuotekų šalinimo sutartį.

                           8. ABONENTO ATSAKOMYBĖ

           8.1. ABONENTAS,  rekonstruodamas objektą  arba keisdamas  jo
      paskirtį, didindamas  vartojamo vandens  ir šalinamų  nuotekų bei
      teršalų kiekį,  privalo   gauti ir  įvykdyti  naujas    technines
      sąlygas. Jeigu  tai nevykdoma,  TIEKĖJAS  neatsako  už  sutrikusį
      vandens tiekimą ir gali nutraukti sutartį.
           8.2. ABONENTAS,  norėdamas atsisakyti (laikinai ar visiškai)
      TIEKĖJO paslaugų,  prieš 15 dienų įteikia  pastarajam pareiškimą.
      Tokiu pat  terminu įteikiamas TIEKĖJUI pareiškimas ir dėl vandens
      tiekimo bei jo šalinimo sutarties atnaujinimo.
           Vandentiekio įvadus  ir nuotekų išvadus atjungia TIEKĖJAS, o
      už darbus apmoka ABONENTAS.
            Atjungus statinį, surašomas atitinkamas aktas.
            8.3.  TIEKĖJAS gali  pradėti ABONENTUI  tiekti vandenį  tik
      tada, kai  vandens  kokybė  ABONENTO  tinkle  atitinka  standarto
      reikalavimus ar TIEKĖJO tiekiamo vandens kokybę.
           8.4. ABONENTAS   privalo  reguliariai apžiūrėti savo balanse
      esantį vandentiekio  ir nuotekų tinklą bei įrenginius, likviduoti
      vandens  nutekėjimą,   užsikimšimus,   periodiškai   atlikti   jo
      profilaktiką bei  kartą per  2 metus išplauti savo objekto vidaus
      tinklą ir apie tai surašyti aktą su TIEKĖJO atstovu.
           8.5. ABONENTUI   draudžiama prijungti geriamo vandens tinklą
      prie  gamybinio,  apytakinio,  pakartotinio  naudojimo bei karšto
      vandentiekio   tinklo. Nesilaikant    šių  reikalavimų,  TIEKĖJAS
      nutraukia geriamo  vandens tiekimą.  Vanduo    pradedamas  tiekti
      šiose taisyklėse nustatyta tvarka.
           8.6. ABONENTUI   leidžiama imti vandenį iš įvado  vietiniais
      siurbliais arba  pildyti   rezervuarus  tik  pagal  suderintą  su
      TIEKĖJU schemą ir grafiką.
           8.7. TIEKĖJAS turi teisę:
           8.7.1.  įrengti     vandentiekio      įvaduose   prietaisus,
      ribojančius momentinį vandens vartojimą;
           8.7.2. tikrinti   ABONENTO  vandentiekio ir nuotekų sistemos
      techninę   būklę,  susipažinti su gamybos  technologija, gamyboje
      naudojamomis   medžiagomis, atliekų  surinkimu ir jų  utilizavimu
      bei nurodyti trūkumus ir terminus jiems pašalinti.
           8.8. Jeigu  atliekant įvado ar išvado remontą paaiškėja, kad
      jis sugedęs  ABONENTO priklausomybės  ribose, už  įvado ar išvado
      remonto darbus ABONENTAS per mėnesį apmoka pagal TIEKĖJO pateiktą
      sąskaitą. Nesumokėjus  per mėnesį,  įvadas ar išvadas atjungiamas
      nuo TIEKĖJO  tinklo ir  vėl prijungiamas  tik sumokėjus skolą bei
      įvado ar išvado išjungimo ir įjungimo išlaidas.

                        9. SUVARTOTO VANDENS APSKAITA

           9.1.  VAM   įrengiamas  pagal   suderintą  projektą  visuose
      vandentiekio įvaduose, specialiai jiems pritaikytose patalpose.
          VAM  įrengiamas  patalpoje  tuoj  už išorinės pastato sienos.
      Įrengti  VAM šuliniuose draudžiama, o jeigu tai daroma, tai pagal
      specialiai tam paruoštą ir su TIEKĖJU suderintą projektą.
           Ant patalpos,  kurioje yra  VAM,  durų  turi  būti  užrašas:
      "VANDENS SKAITIKLIS. RAKTAS YRA ......"
           9.2. Vandens  skaitiklis turi  būti įtrauktas į Respublikinį
      apskaitos prietaisų  registrą ir  metrologiškai  patikrintas.  Už
      skaitiklio  patikrą   ir  už  parodymų  objektyvumą  galiojančios
      patikros laikotarpiu atsako jo savininkas.
           9.3.   Ant    priešgaisrinio   vandentiekio    linijos   VAM
      neįrengiamas.
           9.4.  ABONENTAS  atsako  už  VAM  patalpos  ir  jos  įrangos
      techninę būklę  bei  plombas.  Pastebėjus  gedimus  ar  nuplėštas
      plombas, būtina nedelsiant pranešti TIEKĖJUI.
           Nustačius,  kad   VAM   neatitinka   9.1   punkte   nurodytų
      reikalavimų,  surašomas   aktas,  nurodant   trūkumų   pašalinimo
      terminus. ABONENTUI  akto nepasirašius,  kviečiamas  savivaldybės
      atstovas.
           VAM sutvarko ABONENTAS ar TIEKĖJAS pagal jo priklausomybę.
          Jeigu   nustatytu   laiku  trūkumai  nepašalinami,  suvartoto
      vandens kiekis apskaičiuojamas pagal šių taisyklių 9.15 punktą.
           9.5.  ABONENTAS     privalo   leisti     TIEKĖJO   atstovui,
      parodžiusiam tarnybinį  pažymėjimą, patikrinti  VAM arba pakeisti
      sugedusį vandens  skaitiklį darbo  dienomis abiem  pusėm  patogiu
      laiku.
           9.6. Jeigu  ABONENTAS abejoja TIEKĖJUI priklausančio vandens
      skaitiklio duomenų  tikslumu, jis  turi teisę kreiptis į TIEKĖJĄ,
      kad pastarasis   jį patikrintų. Jeigu  patikrinus  nustatyta, kad
      vandens skaitiklis  atitinka standartą,  jo nuėmimo, tikrinimo ir
      pastatymo išlaidas  apmoka ABONENTAS. ABONENTAS gali pareikalauti
      pakeisti skaitiklį už jį apmokėdamas.
           9.7. Vandens   skaitiklį nuimti arba pakeisti  leidžiama tik
      TIEKĖJO atstovui,  turinčiam   atitinkamą  paskyrą  ir  tarnybinį
      pažymėjimą.
           9.8. Įrengus,  pakeitus  ar  patikrinus  vandens  skaitiklį,
      TIEKĖJO ir ABONENTO atstovai surašo atitinkamą aktą.
           9.9. ABONENTAS  pagal projektą  ir savo  lėšomis turi  teisę
      įrengti antrinį skaitiklį. Antrinis  skaitiklis į TIEKĖJO balansą
      nepriimamas. TIEKĖJAS jo neeksploatuoja ir nekontroliuoja.
           Antrinio skaitiklio  paskirtis - nustatyti suvartoto vandens
      kiekį  ABONENTO   padaliniuose  arba,  remiantis  jo  duomenimis,
      atsiskaityti su SUBABONENTU.
           9.10.   Nuotekų    apskaitos   mazgas    (NAM)    įrengiamas
      pagrindiniame išvade, į kurį suteka visos statinių nuotekos.
           9.11.  ABONENTAS   NAM   įrengia   savo  lėšomis.  Apskaitos
      prietaisus plombuoja TIEKĖJAS.
           9.12. NAM  eksploatuoja,  remontuoja  ir  keičia  ABONENTAS.
      Netvarkingai eksploatuojant  NAM, vanduo ABONENTUI netiekiamas ir
      nuotekos nepriimamos.
           9.13. TIEKĖJUI   pareikalavus, ABONENTAS  turi  rekonstruoti
      jam priklausantį VAM ir NAM, jeigu jie susidėvėję arba neatitinka
      objekto suvartojamo vandens ir šalinamų nuotekų kiekio.
           ABONENTUI neįvykdžius  reikalavimo per  30 parų nuo įspėjimo
      datos,  išrašant  sąskaitą  už  suvartotą  vandenį  ir  išleistas
      nuotekas, taikomas šių taisyklių 9.17 p.
           9.14. Sugedus vandens skaitikliui arba pasibaigus skaitiklio
      patikros laikui,  suvartoto vandens  kiekis  skaičiuojamas  pagal
      savivaldybių  patvirtintas   apmokestinamas  vandens  suvartojimo
      normas  arba  kita  sutartyje  numatyta  tvarka,  kai  skaitiklio
      savininkas  yra   abonentas,  o   kai  TIEKĖJAS  -  pagal  dviejų
      paskutinių mėnesių vidurkį.
           9.15.  Jeigu   skaitiklio  duomenų  užrašyti  negalima  (VAM
      užverstas, užšalęs,  apsemtas  vandeniu,  sudaužytas  skaitiklis,
      nuplėšta   skaitiklio plomba,  negalima  patekti į VAM patalpą ir
      pan.) arba  atidaryta priešgaisrinė  sklendė, nuplėšta plomba ant
      apvedamosios linijos ar ventilio prie vandens skaitiklio, tai per
      mėnesį suvartoto ir pašalinto vandens kiekis nustatomas priimant,
      kad vanduo  tekėjo 3  metrų per sekundę greičiu 24 val. per parą.
      Taip skaičiuojamas  suvartoto vandens  kiekis, kol rasti trūkumai
      pašalinami.     Trūkumus      likvidavus,     vandens      kiekis
      neperskaičiuojamas.
           Sudaužytą,  savavališkai   nuimtą   arba   pavogtą   vandens
      skaitiklį savo lėšomis atstato ABONENTAS.
           9.16. Jeigu  pastate vandens  skaitiklio  nėra,  suvartojamo
      vandens   kiekis   skaičiuojamas   pagal   patvirtintas   vandens
      suvartojimo normas.  Dėl to  ABONENTAS privalo kartą per ketvirtį
      pateikti TIEKĖJUI  namo butų ir jų gyventojų skaičių, nurodydamas
      esamus butuose patogumus.
           9.17.  Kai  TIEKĖJAS  nustato  savavališką  prijungimą  prie
      vandentiekio ir  nuotekų tinklo,  suvartoto vandens  ir pašalintų
      nuotekų   kiekis    skaičiuojamas   atsižvelgiant   į   prijungto
      vandentiekio įvado  skersmenį, skaičiuojant,  kad vanduo tekėjo 3
      metrų per sekundę greičiu 24 val. per parą.
           Savavališkai prijungus objektą prie nuotekų tinklo, kai nėra
      vandentiekio, o  ABONENTAS  naudoja  vandenį  iš  kitų  šaltinių,
      šalinamų  nuotekų     kiekis   skaičiuojamas     atsižvelgiant  į
      išleistuvo skersmenį,  skaičiuojant, kad  vanduo tekėjo 1,5 metro
      per  sekundę  greičiu  24  val.  per  parą,  esant  0,8  vamzdžio
      skersmens užpildymui.
           Jeigu neįmanoma   nustatyti tikslios savavališko  prijungimo
      datos, vandens ir nuotekų kiekis taip skaičiuojamas visą mėnesį.
           9.18.  Suvartoto   vandens  ir   pašalintų  nuotekų   kiekis
      nustatomas pagal  šių taisyklių   9.15  ir 9.17 punktus tik esant
      atitinkamam  aktui  su  TIEKĖJO  ir  ABONENTO  arba  savivaldybės
      atstovo parašais.
           9.19. Vandens  skaitiklio kontrolės  periodiškumą ir duomenų
      užrašymo dieną  nustato TIEKĖJAS ir informuoja ABONENTĄ. ABONENTO
      atstovas gali  dalyvauti tikrinant vandens skaitiklio duomenis ir
      pasirašyti  TIEKĖJO  kontrolieriaus  žurnale.  ABONENTO  atstovui
      nedalyvaujant  šiame   patikrinime,  pretenzijų   dėl  neteisingo
      duomenų užrašymo TIEKĖJAS nepriima.
           9.20.  Nuotekų   kiekis   nustatomas   remiantis   apskaitos
      priemonių (prietaisų)  parodymais, o  jų nesant  - pagal patiekto
      vandens   kiekį,    minusuojant   iš    jo   vandenį,   suvartotą
      technologiniam garui gaminti ar statybinių medžiagų, konstrukcijų
      gamybos technologinėms  reikmėms (kai  gamybos procese panaudotas
      vanduo nepatenka į nuotekas).
           9.21. ABONENTUI  naudojant vandenį iš kitų šaltinių, nuotekų
      kiekis, jeigu  nėra    prietaisų  jo  apskaitai  arba  prietaisai
      sugedę, nustatomas  pagal suvartoto   vandens apskaitos prietaisų
      duomenis, o  jeigu tokių prietaisų nėra arba TIEKĖJAS  nepasitiki
      jų duomenų tikrumu, - pagal TIEKĖJO ir ABONENTO susitarimą.
           9.22. Sugedus   nuotekų  apskaitos    prietaisams  arba  kai
      ABONENTAS  trukdo   kontrolieriui  įeiti  į  apskaitos  prietaisų
      patalpą, nuotekų  kiekis  nustatomas  pagal  šių  taisyklių  9.20
      punktą.
           9.23.  Nuotekų    apskaitos  prietaisų    duomenys  užrašomi
      vadovaujantis šių taisyklių 9.19 punktu.
           9.24. Kur  nėra lietaus nuotekų tinklo, paviršinio  vandens,
      galinčio patekti į buitinių  nuotekų tinklą, kiekis skaičiuojamas
      pagal formulę:

                    W = 10 x M x fi x F x K (kub. m per metus)

      čia: M - vidutinis daugiametis metinis kritulių kiekis, mm;
                      -  paviršinio   nuotekio  koeficientas ( priimama
      vidutinė reikšmė  0,4 );
             F  - baseino plotas, ha;
             K  - koeficiento pataisa, jei sniegas išvežamas, K = 0,87.

           9.25. Apmokestinamas  vandens suvartojimo normas gyventojams
      tvirtina savivaldybė.
           9.26.  Suvartoto     vandens   kiekis  plaunant      tinklus
      skaičiuojamas pagal formulę:

                       Q = 2,65 x D x T x šaknis iš H  (kub. m)

      čia: D  - sklendės,  per    kurią  tiekiamas    vanduo  plovimui,
      skersmuo, kv. m;
             T - plovimo laikas, s;
            H - vandens slėgis, m.

           9.27. Vandenį  iš priešgaisrinio hidranto galima naudoti tik
      gaisrui   gesinti, o treniruotėms ir sistemų  patikrinimui- gavus
      TIEKĖJO leidimą.
           9.28. Jeigu  ABONENTAS  patalpose  šalia  vandens  apskaitos
      mazgo laiko  materialines vertybes, patalpos turi būti sandarios.
      Įvykus avarijai  vandens apskaitos  mazge ar  įvade  bei  nuotekų
      išvade, už  saugomų  materialinių  vertybių  nuostolius  TIEKĖJAS
      neatsako.
           9.29. Vandens apskaitos mazgo patalpoje laikyti materialines
      vertybes draudžiama.
           9.30. Jeigu  ABONENTUI priklausančiame  įvade įvyko avarija,
      jos metu  prarasto vandens  kiekis  skaičiuojamas  priimant,  kad
      vanduo tekėjo  3 m/s  greičiu  visu  įvado  skersmeniu  per  visą
      avarijos  trukmę.   Jei  avarijos  trukmės  nustatyti  neįmanoma,
      tariama,  kad   vanduo  tekėjo   per  laikotarpį,   praėjusį  nuo
      skaitiklio parodymo paskutinio patikrinimo dienos.

             10. VANDENS TIEKIMO IR NUOTEKŲ ŠALINIMO NUTRAUKIMAS

           10.1. TIEKĖJAS   turi teisę  laikinai  netiekti  vandens, iš
      anksto neįspėjęs ABONENTO, šiais atvejais:
           10.1.1. nutrūkus  elektros energijos tiekimui į vandentiekio
      siurblines;
           10.1.2. gesinant gaisrą;
           10.1.3. įvykus stichinei nelaimei;
           10.1.4. įvykus   avarijai  vandentiekio ar nuotekų tinkle ar
      įrenginiuose;
           10.1.5. pablogėjus geriamo vandens kokybei.
           10.2. TIEKĖJAS   gali laikinai netiekti  ABONENTUI  vandens,
      vykstant   TIEKĖJO tinklų  ar  įrenginių  statybos  arba  remonto
      darbams, tačiau  apie tai  privalo pranešti ne vėliau kaip  prieš
      parą, jeigu   darbai   truks  iki 12  valandų, ir  ne vėliau kaip
      prieš dvi paras, jeigu darbai  truks ilgiau nei 12 valandų.
           10.3. TIEKĖJAS  turi  teisę nutraukti arba sumažinti vandens
      tiekimą, prieš tris paras įspėjęs ABONENTĄ, šiais atvejais:
           10.3.1.  iki   nustatyto  termino     nelikvidavus  avarijos
      (vandens   nutekėjimo)    abonento   vandentiekio    tinkle    ir
      įrenginiuose;
           10.3.2. jeigu  ABONENTAS  viršija sutartinį  geriamo vandens
      suvartojimą ar nesilaiko nustatyto vandens vartojimo režimo;
           10.3.3. jeigu  ABONENTAS nemoka  TIEKĖJUI už vandenį daugiau
      kaip 60 dienų.
           10.4. Įspėjęs  ABONENTĄ  raštu, TIEKĖJAS gali nustoti tiekti
      vandenį, jeigu  nustatoma, kad  ABONENTO  vandentiekio ar nuotekų
      tinklas   ir   įrenginiai   neatitinka      sanitarinių-techninių
      reikalavimų  ir   gali  pablogėti  vandens    kokybė  gyvenvietės
      vandentiekio tinkle.
           10.5. Neįspėjęs ABONENTO, tačiau nedelsiant jį painformavęs,
      TIEKĖJAS turi teisę nutraukti nuotekų šalinimą šiais atvejais:
           10.5.1. įvykus stichinei nelaimei;
           10.5.2. nustačius,  kad į nuotekų  tinklą nuteka daug naftos
      produktų, gamybos   atliekų  ir kitų   medžiagų  bei jų  mišinių,
      galinčių   sukelti sprogimą  arba sutrikdyti   nuotekų  tinklo ir
      vandenvalos įrenginių darbą;
           10.5.3. įvykus  gedimui ar  priverstinai sustojus įrengimams
      TIEKĖJO nuotekų šalinimo sistemoje (ABONENTAMS, turintiems įtakos
      gedimo šalinimui).
           10.6. Išleidus  į gyvenvietės  nuotekų   tinklą  neleistinai
      užterštą vandenį,  TIEKĖJAS turi  teisę atjungti  ABONENTĄ, prieš
      tai jį įspėjęs.
           10.7. Už  ABONENTŲ ir  kitų subjektų    nuostolius  ir  žalą
      gamtai dėl nuotekų šalinimo nutraukimo šių taisyklių 10.5 ir 10.6
      punktuose išvardytais atvejais TIEKĖJAS neatsako.
           10.8. Išlaidas,  susijusias su vandens išjungimu ir įjungimu
      10.3.1, 10.3.2,  10.3.3, 10.4, 10.5.2, 10.6. punktuose nurodytais
      atvejais, apmoka ABONENTAS.

      11. NAUDOJIMOSI GYVENVIEČIŲ NUOTEKŲ ŠALINIMO SISTEMOMIS YPATUMAI

           11.1. Į  gyvenviečių nuotekų  šalinimo  sistemas  gali  būti
      išleidžiamos tik  tokios   nuotekos,  kurios  netrikdo    nuotekų
      tinklo   bei įrenginių  darbo, nekelia  pavojaus  aptarnaujančiam
      personalui ir  atitinka   techninėse sąlygose,Vandens  tiekimo ir
      šalinimo     sutartyje  ir   gamtos  išteklių  naudojimo  leidime
      nustatytus rodiklius  bei vandenvalos  įrenginiuose    gali  būti
      išvalytos  iki   gamtos    išteklių  naudojimo  leidime  nurodytų
      rodiklių.
           11.2.  ABONENTAS  privalo  kontroliuoti  nuotekų  kokybę,  o
      nustatęs, kad  jos yra  užterštos daugiau negu leidžiama, privalo
      nedelsdamas apie tai informuoti TIEKĖJĄ.
           11.3. ABONENTAI,  turintys pirminius vandenvalos įrenginius,
      turi vesti  sulaikomų  atliekų    apskaitą  ir,  reikalui  esant,
      parodyti TIEKĖJUI  dokumentus apie tai, kiek atliekų sugaudyta ir
      kur jos išvežtos.
           11.4. ABONENTAS   privalo įrengti  nuotekų  mėginių  paėmimo
      vietą, kad TIEKĖJO laboratorija galėtų jas kontroliuoti.
           11.5. ABONENTAS privalo sudaryti sąlygas pastatyti prietaisą
      automatiniam nuotekų mėginių paėmimui ir garantuoti jo apsaugą.
           11.6. ABONENTAS   turi  numatyti  avarines  situacijas ir jų
      likvidavimo tvarką,  užkertant kelią  ūminiam  nuotekų išleidimui
      į gyvenvietės  nuotekų tinklą ir vandenvalos įrenginius.
          Jeigu  ABONENTAS  į  TIEKĖJO nuotekų šalinimo sistemą išleido
      neleistinai  daug  nuotekų  ir  viršija  sutartinį jų kiekį, arba
      medžiagas,  kurių  iš  viso  negalima  išleisti į TIEKĖJO nuotekų
      tinklą, ABONENTAS privalo skubiai imtis priemonių sustabdyti tokį
      išleidimą    bei    atlyginti    nuostolius   TIEKĖJUI,   kitiems
      nukentėjusiems ir žalą gamtai.
           11.7.  Jeigu   dėl  ABONENTO   kaltės  sutrikdomas   TIEKĖJO
      vandenvalos įrenginių darbas ir į vandens  telkinius  išleidžiama
      daugiau teršalų  nei galima,  nuostolius,  padarytus TIEKĖJUI, ir
      žalą gamtai atlygina ABONENTAS nustatyta tvarka.
           11.8. Surenkant paviršiaus (lietaus) nuotekas nuo teritorijų
      į lietaus  nuotekų tinklą,  ABONENTAS privalo vadovautis Aplinkos
      apsaugos   ministerijos   normatyviniu   dokumentu   "LAN   3-95"
      (paviršinių (lietaus) nuotekų kanalizavimo ir išleidimo normatyvų
      nustatymo, mokesčio  už taršą  taikymo ir laboratorinės kontrolės
      vykdymo taisyklės), 1995 m.
           11.9. Kai nuotekų užterštumas viršija sutartyje numatytą, už
      pakartotines analizes,  atliekamas ABONENTO  pageidavimu,  apmoka
      ABONENTAS.

                    12. ATSISKAITYMO SU ABONENTAIS TVARKA

           12.1. ABONENTAS  už suvartotą vandenį ir pašalintas nuotekas
      apmoka  TIEKĖJUI  pagal  pateiktą  sąskaitą  vietos  savivaldybių
      nustatytais tarifais.
           12.2. Sąskaitos  ABONENTAMS pateikiamos sutartyse nurodytais
      terminais.  ABONENTAS   jas  turi  apmokėti  per  10  dienų,  jei
      Vyriausybė  nenustatė  kitų  terminų;  neapmokėjus  laiku,  imami
      delspinigiai. Delspinigių dydis nurodomas sutartyje.
           12.3. Jeigu  ABONENTAS abejoja  sąskaitų teisingumu, jis vis
      tiek privalo  jas apmokėti ir per 15  dienų nuo sąskaitos  gavimo
      pareikšti  TIEKĖJUI   raštišką   pretenziją.   Jeigu   pretenzija
      teisinga, TIEKĖJAS   privalo kompensuoti  ABONENTUI  išlaidas per
      pirmą mėnesį po pareiškimo gavimo datos.
           12.4. Jeigu  ABONENTAS neapmoka  sąskaitos per  60 dienų nuo
      jos įteikimo  datos, TIEKĖJAS  gali išjungti vandenį ir nutraukti
      nuotekų priėmimą,  o nesumokėta  pinigų suma  gali būti išieškoma
      teismine tvarka.  Apmokėjus sąskaitą,  TIEKĖJAS  vandenį įjungia.
      Išjungimo ir įjungimo išlaidas kompensuoja ABONENTAS.
           12.5. Už  vandenį, paimtą  gesinant  gaisrą,  moka  degančio
      turto  savininkas,  o  už  vandenį,  suvartotą  mokymo  metu  bei
      tikrinant hidrantus - priešgaisrinė organizacija.
           12.6.  ABONENTO  ir  SUBABONENTO  ginčų  dėl  jų  tarpusavio
      atsiskaitymo už  suvartotą  vandenį ir nuotekų  šalinimą TIEKĖJAS
      nesprendžia.
           12.7. Pasikeitus   ABONENTUI, buvęs  ABONENTAS  privalo apie
      tai  pranešti  TIEKĖJUI  ir  sumokėti  už  suvartotą  vandenį  ir
      nuotekas, o  būsimasis ABONENTAS per 10 dienų privalo sudaryti su
      TIEKĖJU sutartį dėl vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo.
           Jeigu per  10 dienų  naujas valdos   savininkas (nuomotojas)
      nesikreipia į TIEKĖJĄ dėl sutarties sudarymo, TIEKĖJAS  nutraukia
      vandens tiekimą ir nuotekų priėmimą.
           12.8. Jeigu   ABONENTUI ir SUBABONENTUI  taikomas tarifas už
      vandenį ir nuotekų šalinimą yra skirtingas, tai TIEKĖJAS patiekia
      sąskaitą ABONENTUI  pramonės įmonėms  ir organizacijoms nustatytu
      tarifu.
           12.9.  Jeigu  SUBABONENTAS  nemoka  ABONENTUI  už  sunaudotą
      vandenį ir  nuotekas, ABONENTAS  turi teisę išjungti SUBABONENTUI
      vandenį.
           12.10. ABONENTAS už sunaudotą vandenį ir nuotekas su TIEKĖJU
      atsiskaito tik pagal įvadinio skaitiklio parodymus.

          13. VANDENTIEKIO IR NUOTEKŲ TINKLO BEI ĮRENGINIŲ APSAUGA

           13.1. ABONENTAI   privalo  užtikrinti, kad  jų  teritorijoje
      esantis   vandentiekio ir nuotekų  tinklas bei įrenginiai  nebūtų
      pažeidžiami, užtvindomi, neužšaltų, neapledėtų šio tinklo šulinių
      dangčiai, paviršinis vanduo neužlietų minėtų šulinių.
           13.2. Siekiant  apsaugoti vandentiekio ir nuotekų tinklą bei
      įrenginius nuo   pažeidimo, nustatoma  jų apsaugos  zona po 5 m į
      abi puses nuo vamzdynų ašies bei įrenginių sienų.
           13.3. Prieš  pradedant žemės  kasimo darbus  vandentiekio ir
      nuotekų sistemų  apsaugos zonoje, darbus atliekanti  organizacija
      privalo:
           13.3.1. ne  vėliau kaip  prieš 3 dienas  iki darbų  pradžios
      iškviesti   TIEKĖJO  atstovą ir  nustatyta  tvarka gauti  leidimą
      šiems darbams;
           13.3.2. pavesti  darbus  asmenims, kuriems leidžiama atlikti
      atitinkamus darbus;
           13.3.3. užtikrinti,  kad   nebus  pažeistas  vandentiekio ir
      nuotekų tinklas bei įrenginiai;
           13.3.4. juridiniai  ir  fiziniai  asmenys,    kurie  atlieka
      žemės kasimo   darbus,   aptikę  projekte  nepažymėtus ir TIEKĖJO
      atstovo nenurodytus  vamzdynus, privalo   tuoj   pat    nutraukti
      darbus, imtis   apsaugos   priemonių  ir pakartotinai   kviesti į
      darbų vietą  TIEKĖJO  atstovą.  Darbus  galima  tęsti  tik  gavus
      raštišką šio atstovo sutikimą;
           13.3.5.  apšiltinti     darbų   zonoje  esantį    apnuogintą
      vandentiekio ar nuotekų tinklą bei įrenginius, kad neužšaltų.
           13.4. Vandentiekio  ir nuotekų tinklo bei įrenginių apsaugos
      zonoje draudžiama:
           13.4.1. statyti  nuolatinius ir laikinus pastatus, statinius
      bei įrenginius;
           13.4.2. kasti  žemę neiškvietus  TIEKĖJO  atstovo ir negavus
      raštiško leidimo;
           13.4.3. mechanizuotai daužyti įšalusį gruntą;
           13.4.4.   laikyti    medžiagas,    konstrukcijas,    įrengti
      sąvartynus, tiesti kelią;
           13.4.5. gilinti  upės dugną  ir atlikti    žemės  darbus  po
      vandeniu vandentiekio  ir nuotekų  tinklo bei nuotekų  išleistuvų
      apsaugos zonoje;
           13.4.6. sodinti medžius;
           13.4.7. užasfaltuoti šulinių dangčius;
           13.4.8. atlikti  kitus darbus,  kuriuos  vykdant  gali  būti
      pažeistas tinklas, nesuderinus tai su TIEKĖJU.
           13.5. Organizacijos,  dirbančios   vandentiekio  ir  nuotekų
      tinklo bei  įrenginių apsaugos zonoje ir pažeidusios juos, o taip
      pat   13.4 punkto  reikalavimus, privalo   pašalinti   pažeidimus
      stebint TIEKĖJO atstovui. Už nutekėjusį vandenį pažeidėjas apmoka
      TIEKĖJUI   šių taisyklių   9.15  ir 9.17    punktais    nustatyta
      tvarka.
           13.6.  Planuojant     užstatyti   teritoriją,  kurioje   yra
      vandentiekio  ir   nuotekų  tinklas   bei  įrenginiai,  užsakovas
      (statytojas)  turi   sudaryti  ir   nustatyta  tvarka   suderinti
      vandentiekio ir nuotekų tinklo bei įrenginių  perkėlimo projektą.
      Tinklas   perkeliamas užsakovo  (statytojo) sąskaita.  Veikiančio
      tinklo išjungimas apiforminamas aktu.
           13.7.  Statant,  rekonstruojant    ar  remontuojant  gatves,
      vandentiekio ir  nuotekų tinklo  apžiūros šulinių  liukus pakelia
      arba  nuleidžia   organizacija,  kuri  stato,  rekonstruoja  arba
      remontuoja gatves.  Prieš   pradedant ir baigus  darbus, surašomi
      atitinkami aktai.
                                _____________
                                             

                                                   Projektas


                     Vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo
                               s u t a r t i s


      .............                           199.. m. ........... d.


      ......................................................, vadinama
                          įmonės pavadinimas
      "TIEKĖJU", atstovaujama  direktoriaus (generalinio  direktoriaus)
      ...........................................................,
      veikiančio pagal tarnybinę padėtį, ir
      ................................................................
      .................................................................
      .................................................................
      ..................................................., vadinama
      "ABONENTU", atstovaujama
      ................................................................
      .........................................., sudarėme šią sutartį:


      1. VANDENS TIEKIMO TVARKA:
      1.1.  TIEKĖJAS,   vadovaudamasis  nustatytu  vandens  suvartojimo
      kiekiu, įsipareigoja 199.. m. tiekti ABONENTUI:
      1.1.1. geriamo vandens        .................. kub. m per metus
                                    .............. kub. m vid. per parą
                                     ............ kub. m maks. per val.
      1.1.2. ........ vandens       ............... kub. m per metus
                               ................... kub. m vid. per parą
                                   .............. kub. m maks. per val.
           1.2.  ABONENTAS   įsipareigoja  taupiai   vartoti   vandenį,
      neviršyti  nustatyto  metinio,  vidutinio  paros  ir  maksimalaus
      valandinio vandens  kiekio, tinkamai  prižiūrėti vandens matavimo
      mazgą ir  jo patalpą,  saugoti  vandens  skaitiklio  ir  sklendės
      plombas.
           1.3. ABONENTAS,  pastebėjęs gedimus  ar  nuplėštas  plombas,
      privalo nedelsdamas pranešti apie tai TIEKĖJUI.
           1.4. Jei  nėra įvadinio  vandens skaitiklio,  jis sugedęs ar
      pasibaigęs   patikros    laikas,   suvartoto    vandens    kiekis
      skaičiuojamas pagal savivaldybės patvirtintas vandens suvartojimo
      normas, kai skaitiklio savininkas yra abonentas, o kai TIEKĖJAS -
      pagal  dviejų   paskutinių  mėnesių   vidurkį.  Įrengus   įvadinį
      skaitiklį,  praėjusio   laikotarpio  suvartoto   vandens   kiekis
      neperskaičiuojamas.
           1.5. Jeigu  dėl ABONENTO  kaltės skaitiklio duomenų užrašyti
      negalima,  TIEKĖJAS  apmokestinamas  vadovaujantis  Vandentvarkos
      ūkio naudojimo taisyklių 9 skyriumi.


      2. NUOTEKŲ ŠALINIMO TVARKA:
      2.1. TIEKĖJAS  įsipareigoja  199.....  metais  į  nuotekų  tinklą
      priimti ........................ kub. m nuotekų.
           2.2.  Apmokestinamas   nuotekų  kiekis   nustatomas  nuotekų
      matavimo  prietaisu,   o   jeigu   jo   nėra,   -   vadovaujantis
      Vandentvarkos ūkio naudojimo taisyklių 9.20 p.
           2.3. Teršalų  koncentracijos nuotekose  neturi viršyti:  BDS
      ........................   mg    O2/l,   suspenduotos   medžiagos
      ......................mg/l,           naftos            produktai
      .......................  mg/l,   riebalai  ......................
      mg/l, detergentai  ....................... mg/l,  bendras  azotas
      ....................  mg/l,  bendras  fosforas...............mg/l
      .................................................................
      .......................
           2.4.  ABONENTUI   išleidus  į   nuotekų  tinklą  kenksmingas
      medžiagas, kurios  sutrikdo tinklo  ar nuotekų valyklos darbą, už
      padarytus nuostolius apmoka ABONENTAS.
           2.5. TIEKĖJO  ar jo  samdoma laboratorija  nustato  ABONENTO
      nuotekų kokybę kartą per ...................................
           2.6. ABONENTO  pageidavimu  atliktas  pakartotinas  analizes
      apmoka ABONENTAS.
           2.7. ABONENTAS  privalo tinkamai prižiūrėti vietines nuotekų
      valyklas.

      3. ATSISKAITYMO TVARKA:
           3.1. Sąskaitos  už suvartotą  vandenį ir pašalintas nuotekas
      ABONENTUI pateikiamos .................. kartą(-us) per mėnesį.
           3.2. Sąskaitas  ABONENTAI turi apmokėti per ................
      dienų.  Už  laiku  neapmokėtas  sąskaitas  imami  ............  %
      delspinigiai.
           3.3. Už  suvartotą vandenį  ir pašalintas nuotekas ABONENTAS
      moka galiojančiais tarifais. Apie tarifų pasikeitimą informuojama
      vietinėje spaudoje.
           Jei ABONENTAS  neapmoka  sąskaitos  per  60  dienų  nuo  jos
      įteikimo dienos,  TIEKĖJAS gali  išjungti  vandenį  ir  nutraukti
      nuotekų priėmimą,  o nesumokėta  pinigų suma  gali būti išieškoma
      teismine tvarka.  Apmokėjus sąskaitą, TIEKĖJAS vandenį įjungia ir
      priima nuotekas,  tačiau išjungimo  ir įjungimo  išlaidas  apmoka
      ABONENTAS.

      4. KITI ĮSIPAREIGOJIMAI:
           4.1. ABONENTAS neturi kliudyti subabonentams vartoti vandenį
      ir šalinti nuotekas.
           4.2. TIEKĖJAS  gali nutraukti  ABONENTUI vandens  tiekimą ir
      nuotekų  šalinimą   Vandentvarkos   ūkio   naudojimo   taisyklėse
      numatytais atvejais.
           4.3. Jeigu  vandentiekio įvadas,  nuotekų išvadas ar vandens
      skaitiklis  yra  ne  TIEKĖJO  nuosavybė,  tai  jiems  sugedus  už
      patirtus nuostolius  apmoka ABONENTAS.  Įvado ar išvado išjungimo
      ar prijungimo išlaidas apmoka ABONENTAS.
           4.4. Vandens  ir  nuotekų  apskaitos  prietaisai  kartą  per
      ....... metus  (nepriklausomai nuo  jų  darbo  laiko)  turi  būti
      tikrinami  Lietuvos   standartizacijos   departamento   nustatyta
      tvarka. Už apskaitos prietaisų patikrą atsako jų savininkas.
           4.5. Tiekiamo vandens kokybės rodikliai:
      Bendra    geležis     ...................    mg/l,     drumstumas
      ..................                                          mg/l,
      ........................................................
      .................................................................
      .................................................................
      ..............................................................

      5. KITOS SĄLYGOS:
      .................................................................
      .................................................................
      ..............................................................
      .............................................................
           6. TIEKĖJAS  ir ABONENTAS  įsipareigoja vykdyti šią sutartį,
      vadovautis   galiojančiomis    Vandentvarkos    ūkio    naudojimo
      taisyklėmis, atitinkamais  įstatymais  ir  kitais  normatyviniais
      aktais.
           7. Ginčai,  kilę vykdant  šią sutartį,  nagrinėjami įstatymų
      nustatyta tvarka.
           8. Sutartis  galioja nuo  pasirašymo  dienos  iki  199..  m.
      ................................. d.  ir laikoma pratęsta kitiems
      metams, jeigu  per mėnesį  iki sutarties galiojimo pabaigos nebus
      kurios nors  šalies pareiškimo  dėl sutarties  nutraukimo  ar  jo
      peržiūrėjimo.


      9. ŠALIŲ ADRESAI IR ATSISKAITOMOSIOS SĄSKAITOS:
      TIEKĖJAS:
      .................................................................
      .................................................................
      ...........................................................
      ABONENTAS:
      .................................................................
      .................................................................
      ............................................................
      VARTOTOJAI:
      .................................................................
      .................................................................
      .............................................................
           10. Surašomi  du sutarties  egzemplioriai, kurių  vienas yra
      pas TIEKĖJĄ, o kitas pas ABONENTĄ.

      TIEKĖJAS:                               ABONENTAS:

      A.V. .................             A.V.......................
      (parašas)(vardas, pavardė)        (parašas) (vardas, pavardė)

      Nuolaidos, akcijos - pliusai ir minusai

      Nuolaidos, akcijos viena iš populiariausių rinkodaros priemonių:

      • Tai vienas iš patogiausių supažindinimo su produktu ir jo įsigijimą skatinimo kanalų.
      • Nuolaidos ir akcijos dažnai yra vartotojų palankiai vertinamos, nes spauda ir kitos informavimo priemonės mėgsta apie tai informuoti, apeidamos tradicinės reklamos formas. Vartotojui susidaro įspūdis, kad informacija pateikiama iš trečios tuo nesuinteresuotos šalies.
      • Nuolaidos ir akcijos tai greitas ir santykinai pigus būdas vartotojų pasiekimui.

      Tačiau daugiau atvejų kada įmonės taikomos nuolaidos ir akcijos tampa verslą stabdančia priemone:

      • Pradedama pardavinėti sudėtingus daug specifinių žinių reikalaujančius produktus, su mažai kvalifikuotų darbuotojų.
      • Staiga padidėjus paklausai pritrūksta prekių. 
      • Klaidingai galvojama, kad vartotojai pirkdami pigiau tuo pačiu kels produktui ir mažesnius kokybinius reikalavimus.
      • Rizika prarasti partnerius, kurie užsiima jūsų prekių distribucija. Turite informuoti kaip bus kompensuojami jų patirti nuostoliai.
      • Rizikinga taikyti labai dideles nuolaidas, didesniam kiekiui prekių, kas pasitaiko su grupiniais pardavimais. Nes vartotojai jaučiasi apgaudinėjami, galvojama, kad pradinės kainos buvo nepagrįstai per didelės. Sukeliamas nepasitenkinimas anksčiau be nuolaidų prekes įsigijusių vartotojų. Tai skatina  norą apie prekes kalbėti tik blogai.
      • Didelės nuolaidos taip pat verčia manyti, kad produktai yra blogesnės kokybės, ar net brokuoti ir tai gali sugadinti bendrą įvaizdį apie įmonę ar produktą.
      • Ir svarbiausia bei didžiausia problema, kada per ilgai taikant nuolaidas, vartotojai prie jų pripranta ir neperka produktų panaikinus ar dalinai sumažinus jiems nuolaidas.

        nuolaidos www.de2.lt

       

      Nuobaudos už kelių eismo taisyklių pažeidimus

      Nuobaudos už kelių eismo taisyklių pažeidimus

      Administracinių nusižengimų kodeksas (nuo 2019-04-01) - čia

      Nuo 2011 m. kovo 1 d. įsigalioja kai kurie Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau - ATPK) pakeitimai, sugriežtinantys administracinę atsakomybę už padarytus Kelių eismo taisyklių (toliau - KET) pažeidimus.

      Sugriežtinama ATPK 124(1) str. 2 d. numatyta atsakomybė už kelio ženklų ar ženklinimo nesilaikymą, vairuotojų pareigų pėstiesiems (išskyrus nesustojimą prieš pėsčiųjų perėją, kai to reikalauja taisyklės) nevykdymą, važiavimą šaligatviu, veja ar pėsčiųjų (dviračių) taku. Už šiuos pažeidimus bus skiriama bauda nuo vieno šimto iki trijų šimtų litų (iki šiol buvo numatyta nuo penkiasdešimt iki vieno šimto litų bauda).

      Už KET nustatytos sustojimo ir stovėjimo tvarkos pažeidimus, vairuotojų apsisukimą pėsčiųjų perėjose, tuneliuose, ant tiltų, estakadų, viadukų ir po jais, tolimųjų šviesų neperjungimą į artimąsias šviesas tamsoje, likus iki atvažiuojančios priešpriešiais transporto priemonės mažiau kaip 150 metrų, važiavimo automagistralėse, taip pat žmonių vežimo taisyklių pažeidimą (ATPK 124(1) str. 2 ir 4 d.), nuo 2011 m. kovo 1 d. bus skiriama nuo vieno šimto iki trijų šimtų litų bauda (iki 2011 m. kovo 1 d. - 40-80 litų bauda).

      Gerokai sugriežtinta atsakomybė už KET nustatytos įspėjamųjų signalų naudojimo tvarkos pažeidimą ir draudimo vairuotojams naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis, kai jomis naudojamasi rankomis (išskyrus tuos atvejus, kai stovinčios transporto priemonės variklis išjungtas), nesilaikymą (ATPK 124(1) str. 2 d.). Jei iki šiol buvo skiriama nuo dvidešimties iki keturiasdešimties litų bauda arba įspėjimas, nuo 2011 m. kovo 1 d. - nuo vieno šimto iki trijų šimtų litų bauda.

      Be to, už daugelį paminėtų KET pažeidimų, t. y. kelio ženklų ar ženklinimo nesilaikymą, įspėjamųjų signalų naudojimo tvarkos pažeidimą, draudimo vairuotojams naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis nesilaikymą, važiavimą esant draudžiamajam šviesoforo signalui arba reguliuotojo gestui, nesustojimą prieš pėsčiųjų perėją ir kitų vairuotojų pareigų pėstiesiems nevykdymą, važiavimą šaligatviu, veja ar pėsčiųjų (dviračių) taku, apsisukimą pėsčiųjų perėjose, tuneliuose, ant tiltų, estakadų, viadukų ir po jais, žmonių vežimo taisyklių pažeidimą, griežtesnės nuobaudos nei kitiems vairuotojams bus skiriamos asmenims, vežantiems keleivius keleivinėmis transporto priemonėmis vietinio (miesto) susisiekimo maršrutais (ATPK 124(1) str. 6 d.). Tokiems vairuotojams numatyta nuo trijų šimtų iki penkių šimtų litų bauda arba (ir) teisės vairuoti transporto priemones atėmimas nuo vieno mėnesio iki trijų mėnesių.

      Sugriežtinama atsakomybė ir labiausiai pažeidžiamai eismo dalyvių grupei - pėstiesiems, taip pat dviratininkams, vadeliotojams, mopedų ir keturračių motociklų vairuotojams (ATPK 131 str.).

      Už pėsčiųjų važiuojamosios kelio dalies perėjimą arba ėjimą ja ten, kur draudžiama, taip pat asmenų, vairuojančių mopedus, lengvuosius keturračius motociklus ir dviračius, pėsčiųjų, vadeliotojų ir kitų asmenų, kurie naudojasi keliais, nepaklusimą eismo reguliavimo signalams, kelio ženklų, ženklinimo reikalavimų, taip pat eismo tvarkos automagistralėse nesilaikymą bus skiriama nuo aštuoniasdešimties iki vieno šimto keturiasdešimties litų bauda (iki šiol buvo skiriama nuo penkiasdešimt iki vieno šimto litų bauda).

      Tokia pati bauda (nuo 80 iki 140 Lt) bus skiriama už KET pėstiesiems, dviračių vairuotojams ir vadeliotojams nustatytų elgesio tamsiuoju paros metu arba esant blogam matomumui reikalavimų nesilaikymą, mopedo ar lengvojo keturračio motociklo vairavimą ar važiavimą neužsidėjus ir (ar) neužsisegus motociklininko šalmo. Iki 2011 m. kovo 1 d. už šiuos pažeidimus buvo skiriama nuo dvidešimties iki keturiasdešimties litų bauda.

      Mopedų ar lengvųjų keturračių motociklų vairavimas neturint teisės jų vairuoti užtrauks nuo dviejų šimtų iki trijų šimtų litų baudą (buvo nuo 20 iki 40 litų).

      Griežtėja atsakomybė ir transporto priemonės savininkui (valdytojui) už Saugaus eismo automobilių keliais įstatyme nustatytų reikalavimų nurodyti pareigūnui duomenis apie asmenį, kuris tam tikru metu valdė ar naudojosi transporto priemonės savininkui (valdytojui) priklausančia transporto priemone, nevykdymą (ATPK 133(1) str.). Fiziniam asmeniui numatyta nuo trijų šimtų litų iki aštuonių šimtų litų bauda, o įmonės, įstaigos, organizacijos ar jos filialo vadovui - nuo trijų šimtų iki vieno tūkstančio litų. Iki 2011 m. kovo 1 d. transporto priemonių savininkams (valdytojams) galėjo būti skiriama bauda iki penkių šimtų litų.

      Primename, kad tokia pat veika, padaryta asmens, bausto administracine nuobauda už Saugaus eismo automobilių keliais įstatyme nustatytų reikalavimų nevykdymą, - užtraukia baudą nuo vieno tūkstančio penkių šimtų iki dviejų tūkstančių litų.

      Atkreiptinas dėmesys, kad nuo 2011 m. kovo 1 d. administracinio teisės pažeidimo protokolas su administraciniu nurodymu, kuriame siūloma asmeniui per dešimt darbo dienų nuo šių dokumentų išsiuntimo dienos savo noru sumokėti baudą, lygią pusei minimalios baudos, bus siunčiamas transporto priemonės savininkui (valdytojui) ne tik už sustojimo ir stovėjimo tvarkos pažeidimus, bet ir už nustatyto greičio viršijimą (ATPK 260(2) str.).

      ATPK str. dalis Pažeidimo esmė Bauda (Lt) Teisės vairuoti atėmimas (mėn.) Tr. priemonės konfiskavimas, administracinis areštas Kas nagrinėja bylą

      51¹¹str.
      1 d.

      Neeksploatuojamos, paliktos be priežiūros transporto priemonės laikymas bendro naudojimo vietose ir po savivaldybės, policijos ar kitos suinteresuotos institucijos pareigūno raštiško perspėjimo nesiėmimas priemonių ja pasirūpinti.

      250-500

      -

      -

      policija

      51¹¹str. 2 d.

      Tokie pat veiksmai, padaryti asmens, bausto administracine nuobauda už 51¹¹ str. 1 d. numatytą pažeidimą.

      500-1000

      -

      su arba be tr. priemonės konfiskavimo

      policija

      81 str.
      1 d.

      Transporto ir kitų priemonių bei įrengimų, kurių išmetamų teršiančių medžiagų kiekis, taip pat veikimo metu keliamas triukšmas viršija nustatytus ribinius dydžius, išleidimas eksploatuoti.

      200-500

      -

      -

      policija

      81 str.
      2 d.

      Tokie pat veiksmai, padaryti asmens, bausto administracine nuobauda už 81 str. 1 d. numatytus pažeidimus.

      500-1000

      -

      -

      policija

      82 str.
      1 d.

      Transporto ir kitų judamų priemonių bei įrengimų, kurių išmetamų teršiančių medžiagų kiekis, taip pat veikimo metu keliamas triukšmas viršija nustatytus ribinius dydžius, eksploatavimas.

      100-200

      -

      -

      policija

      82 str.
      2 d.

      Tokie pat veiksmai, padaryti asmens, bausto administracine nuobauda už 82 str. 1 d. numatytus pažeidimus.

      200-500

      -

      -

      policija

      123 str. 1 d.

      Transporto priemonių, neįregistruotų (neperregistruotų) nustatyta tvarka arba be valstybinės techninės apžiūros, arba turinčių gedimų, dėl kurių KET draudžia važiuoti, arba neturint vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka išduoto leidimo naudotis kelių transporto priemone su stiklais, kurių šviesos laidumas mažesnis negu leistina, vairavimas.

      100-150

      -

      -

      policija

      123 str.
      2 d.

      Įregistruotų, perregistruotų arba išregistruotų transporto priemonių vairavimas be valstybinio numerio ženklų (ženklo) arba vairavimas pasibaigus laikino valstybinio numerio ženklų galiojimui (išskyrus atvejį, kai pranešus policijai apie automobilio numerio vagystę, vykstama išsiimti naujų numerių).

      100-200

      arba 1-3

      -

      policija

      123 str.
      3 d.

      Transporto priemonių vairavimas su suklastotais valstybinio numerio ženklais (ženklu), uždengtais ar kitaip užmaskuotais valstybinio numerio ženklais arba su pritvirtintais ne tai transporto priemonei išduotais valstybinio numerio ženklais (ženklu).

      800-1200

      arba 6-12

      -

      policija

      123 str. 4 d.

      Transporto priemonių vairavimas su įrengtais antiradarais ar kitokiomis trukdančiomis matuoti greitį arba užfiksuojančiomis matavimo prietaisus techninėmis priemonėmis, taip pat su įrengtais žybčiojančiais švyturėliais ar specialiais garso signalais be leidimo.

      100-200

      -

      su prietaisų konfiskavimu

      policija

      123 str.
      5 d.

      Vairavimas neapsidraudus transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu arba nesant apdraustam šiuo draudimu.

      80-120

      -

      -

      policija

      124 str.
      1 d.

      Nustatyto greičio viršijimas iki 10 km/h.

      įspėjimas

      -

      -

      policija

      124 str. 2 d.

      Nustatyto greičio viršijimas daugiau kaip 10 km/h iki 20 km/h.

      40-100

      -

      -

      policija

      124 str.
      3 d.

      Nustatyto greičio viršijimas daugiau kaip 20 km/h iki 30 km/h.

      100-300

      -

      -

      policija

      124 str.
      4 d.

      Nustatyto greičio viršijimas daugiau kaip 30 km/h iki 40 km/h.

      400-600

      -

      -

      policija

      124 str.
      4 d.

      Nustatyto greičio viršijimas daugiau kaip 30 km/h iki 40 km/h vairuotojo, neturinčio 2 metų vairavimo stažo.

      400-600

      su 3-6

      -

      policija

      124 str.
      5 d.

      Nustatyto greičio viršijimas daugiau kaip 40 km/h iki 50 km/h.

      600-800

      -

      -

      policija

      124 str.
      5 d.

      Nustatyto greičio viršijimas daugiau kaip 40 km/h iki 50 km/h vairuotojo, neturinčio 2 metų vairavimo stažo.

      600-800

      su 6-12

      -

      policija

      124 str.
      6 d.

      Nustatyto greičio viršijimas daugiau kaip 50 km/h.

      1000-1500

      su 1-3

      arba 7 parų areštas su teisės atėmimu 6 mėn.

      teismas

      124 str.
      6 d.

      Nustatyto greičio viršijimas daugiau kaip 50 km/h vairuotojo, neturinčio 2 metų vairavimo stažo.

      1000-1500

      su 12-18

      -

      teismas

      124 str.
      6 d.

      Nustatyto greičio viršijimas daugiau kaip 50 km/h asmens, neturinčio teisės vairuoti.

      1500-2500

      -

      arba 20-30 parų areštas

      teismas

      124¹str.
      1 d.

      Važiavimas esant draudžiamam šviesoforo signalui arba reguliuotojo gestui, nesustojimas prieš pėsčiųjų perėją, kai to reikalauja taisyklės.

      100-200

      arba 1-6

      -

      policija

      124¹str.
      2 d.

      Kelio ženklų ar ženklinimo nesilaikymas, taip pat vairuotojų pareigų pėstiesiems, išskyrus 124¹str. 1 d. nurodytas pareigas, nevykdymas, važiavimas šaligatviu, veja ar pėsčiųjų (dviračių) taku, Kelių eismo taisyklėse nustatytos įspėjamųjų signalų naudojimo tvarkos pažeidimas, draudimo vairuotojams naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis, kai jomis naudojamasi rankomis (išskyrus atvejus, kai stovinčios transporto priemonės variklis išjungtas), nesilaikymas, vairuotojų apsisukimas pėsčiųjų perėjose, tuneliuose, ant tiltų, estakadų, viadukų ir po jais, tolimųjų šviesų neperjungimas į artimąsias šviesas tamsoje, likus iki atvažiuojančios priešpriešiais transporto priemonės mažiau kaip 150 metrų, važiavimo automagistralėse, taip pat žmonių vežimo taisyklių pažeidimas.

      100-300

      -

      -

      policija

      124¹str.
      3 d.

      Vairuotojų reikalavimo duoti kelią pradedant važiuoti, įvažiuojant į kelią, persirikiuojant ir kitaip keičiant važiavimo kryptį nevykdymas, apsisukimas geležinkelio pervažose, vietose, kur kelio matomumas bent viena kryptimi mažesnis kaip 100 metrų, lenkimas vietose, kuriose Kelių eismo taisyklės draudžia lenkti, stovėjimas geležinkelio pervažose ir 50 metrų kelio ruože prieš jas ir už jų, sustojimo ir stovėjimo taisyklių pažeidimas automagistralėse.

      100-150

      arba 1-3

      -

      policija

      124¹str.
      4 d.

      Kelio ženklų ar ženklinimo, draudžiančių transporto priemonėms sustoti, stovėti, nesilaikymas, stovėjimas ant šaligatvio, kai nėra tai leidžiančių kelio ženklų, stovėjimas ant vejos, pėsčiųjų (dviračių) tako, stovėjimas vietoje, kurioje gali stovėti tik skiriamuoju ženklu „Neįgalusis" arba neįgaliųjų asmenų automobilių statymo kortele pažymėtos transporto priemonės, stovėjimas tuneliuose, ant tiltų, viadukų ir po jais, pėsčiųjų perėjose ir arčiau kaip 5 metrai prieš jas, kitose vietose, kur tai trukdo transporto ar pėsčiųjų eismui, važiavimo ar stovėjimo tvarkos gyvenamosiose zonose ir kiemuose pažeidimas.

      100-300

      -

      -

      policija

      savivaldybė
      (dėl stovėjimo tvarkos gyvenamosiose zonose ir kiemuose pažeidimų)

      124¹str.
      5 d.

      Transporto priemonių su įjungtais mėlynos (mėlynos ir raudonos) spalvos švyturėliais ir specialiais garso signalais, taip pat jų lydimų transporto priemonių nepraleidimas, nesustojimas, kai to reikalauja taisyklės, ar kitoks kliudymas jų eismui.

      200-400

      arba 2-4

      -

      policija

      124¹str.
      6 d.

      124 str. 1, 2 ir 5 d. numatyti veiksmai, padaryti asmens, vežančio keleivius keleivinėmis transporto priemonėmis vietinio (miesto) susisiekimo maršrutais.

      300-500

      arba (ir)
      1-3

      -

      policija

      124¹str.
      7 d.

      KET pažeidimai, išskyrus numatytuosius ATPK.

      įspėjimas arba 20-40

      -

      -

      policija

      124²str.
      1 d.

      Vairavimas, vienu metu ar paeiliui padarant KET pažeidimus, keliančius grėsmę eismo saugumui, taip pat KET pažeidimas, sukėlęs pavojingą situaciją, tai yra privertęs kitus eismo dalyvius staigiai keisti judėjimo greitį, kryptį arba imtis kitokių veiksmų savo ar kitų žmonių saugumui užtikrinti.

      400-800

      su 3-6

      -

      policija

      124²str.
      1 d.

      Asmenų, neturinčių teisės vairuoti transporto priemones, 124² str. 1 d. padarytas pažeidimas.

      1000-2000

      -

      -

      policija

      124²str. 2 d.

      Chuliganiškas vairavimas, tai yra kelių eismo taisyklių pažeidimas dėl chuliganiškų paskatų, keliantis pavojų eismo saugumui arba savo ar kitų žmonių saugumui.

      1000-2000

      su 12-24

      -

      policija

      124²str.
      2 d.

      Asmenų, neturinčių teisės vairuoti transporto priemones, 124² str. 2 d. padarytas pažeidimas.

      2500-3500

      -

      -

      policija

      124²str.
      3 d.

      124² str. 1 d. numatyti veiksmai, padaryti neblaivaus arba apsvaigusio nuo narkotikų arba vaistų ar kitų svaigiųjų medžiagų asmens.

      2000-3000

      su 24-36

      -

      teismas

      124²str.
      3 d.

      124² str. 1 d. numatyti veiksmai, padaryti neblaivaus arba apsvaigusio nuo narkotikų arba vaistų ar kitų svaigiųjų medžiagų asmens ir neturinčio teisės vairuoti.

      3500-4000 su automobilio konfiskavimu

      -

      arba 10-20 parų areštas su tr. priemonės konfiskavimu

      teismas

      124²str.
      4 d.

      124² str. 2 d. numatyti veiksmai, padaryti neblaivaus arba apsvaigusio nuo narkotikų arba vaistų ar kitų svaigiųjų medžiagų asmens.

      3000-4000

      su 36-60

      arba 10-20 parų areštas su teisės atėmimu 36-60

      teismas

      124²str.
      4 d.

      124² str. 2 d. numatyti veiksmai, padaryti neblaivaus arba apsvaigusio nuo narkotikų arba vaistų ar kitų svaigiųjų medžiagų asmens ir neturinčio teisės vairuoti.

      4000-5000 su automobilio konfiskavimu

      -

      arba 20-30 parų areštas su tr. priemonės konfiskavimu

      teismas

      1244str.

      Savavališkas transporto priemonių važiuoklės užblokavimo įtaiso nuėmimas.
      1244 str. netenka galios nuo 2011 m. birželio 1 d.

      300-500

      -

      -

      policija

      1245 str.

      Vietinės rinkliavos už naudojimąsi savivaldybių tarybų nustatytomis vietomis automobiliams statyti nuostatuose nustatytos vietinės rinkliavos mokėjimo tvarkos pažeidimas.

      80-140

      -

      -

      savivaldybė

      1246 str.

      Vietinės rinkliavos už leidimą įvažiuoti transporto priemonėmis į valstybės saugomas teritorijas, savivaldybių įsteigtus saugomus draustinius, jų paskelbtų kraštovaizdžio objektų teritorijas ir nustatytas vietinės reikšmės apsaugines zonas nuostatų pažeidimas.

      80-140

      -

      -

      savivaldybė

      125 str.

      Važiavimas per geležinkelį tam neskirtose vietose, kitų transporto priemonių, sustojusių prieš pervažą praleisti traukinio, apvažiavimas, įvažiavimas į pervažą esant draudžiamam šviesoforo ar pervažos budėtojo signalui arba kai užtvaras yra nuleistas arba pradeda leistis, savavališkas užtvaro pakėlimas arba jo apvažiavimas, įvažiavimas į pervažą, jeigu už jos yra kliūtis, kuri verstų vairuotoją sustoti pervažoje, specialiai transportuoti neparengtų žemės ūkio, kelių, statybos ir kitų mašinų gabenimas per pervažą, taip pat kelio ženklo „Stop" reikalavimo nesilaikymas, kai jis pastatytas prieš geležinkelio pervažą.

      300-500

      -

      su 2-4

      policija

      126 str.
      1 d.

      Transporto priemonių vairavimas, esant vairuotojams neblaiviems, kai nustatomas lengvas neblaivumo (girtumo) laipsnis (nuo 0,41 promilės iki 1,5 promilės).

      1000-1500

      su 12-18

      -

      teismas

      126 str.
      2 d.

      Transporto priemonių, kurių maksimali leidžiama masė didesnė negu 3,5 t arba turinčių daugiau kaip 9 sėdimas vietas, vairavimas, vairuotojams esant neblaiviems, kai nustatomas lengvas neblaivumo (girtumo) laipsnis (nuo 0,2 promilės iki 0,4 promilės).

      500-1000

      -

      -

      policija

      126 str.
      3 d.

      Transporto priemonių vairavimas, vairuotojams, kurių vairavimo stažas iki 2 metų, esant neblaiviems, kai nustatomas lengvas neblaivumo (girtumo) laipsnis (nuo 0,2 promilės iki 0,4 promilės).

      800-1000

      -

      -

      policija

      126 str.
      4 d.

      Transporto priemonių vairavimas, esant vairuotojams neblaiviems, kai nustatomas vidutinis (nuo 1,51 iki 2,5 promilės) arba sunkus (nuo 2,51 promilės ir daugiau) neblaivumo (girtumo) laipsnis, neblaivumo patikrinimo vengimas, taip pat alkoholio vartojimas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo.

      2000-3000

      su 24-36

      arba 10-30 parų areštas su teisės atėmimu 24-36

      teismas

      126 str.
      5 d.

      Transporto priemonių vairavimas, esant vairuotojams apsvaigusiems nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, apsvaigimo patikrinimo vengimas, taip pat narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo.

      1000-3000

      su 12-36

      arba 10-30 parų areštas su teisės atėmimu 24-36

      teismas

      126 str.
      6 d.

      Perdavimas vairuoti transporto priemonę neblaiviam arba apsvaigusiam nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų asmeniui.

      300-500

      -

      -

      policija

      126 str.
      7 d.

      Praktinis vairavimo mokymas vairavimo instruktoriui esant neblaiviam, apsvaigusiam, neblaivumo ar apsvaigimo patikrinimo vengimas, taip pat neblaivumas (girtumas) ar apsvaigimas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo (atsakomybė instruktoriui).

      500-1000

      su 11-13

      -

      policija

      127 str.
      1 d.

      KET pažeidimas, sukėlęs kitų asmenų nežymų sveikatos sutrikdymą.

      500-100

      arba
      12-24

      -

      policija

      127 str.
      1 d.

      KET pažeidimas asmenų, neturinčių teisės vairuoti, sukėlęs kitų asmenų nežymų sveikatos sutrikdymą.

      2000-3000

      -

      -

      policija

      127 str.
      2 d.

      KET pažeidimas, nulėmęs kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą).

      100-200

      arba 3-6

      -

      policija

      127 str.
      2 d.

      KET pažeidimas asmenų, neturinčių teisės vairuoti, nulėmęs kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą).

      1000-2000

      -

      -

      policija

      127 str.
      3 d.

      127 str. 1 ar 2 d. numatyti veiksmai, padaryti neblaivaus (girto) arba apsvaigusio nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų asmens.

      4000-5000

      su 36-60

      arba 15-30 parų areštas su teisės atėmimu 36-60

      teismas

      127 str.
      3 d.

      127 str. 1 ar 2 d. numatyti veiksmai, padaryti neblaivaus (girto) arba apsvaigusio ir neturinčio teisės vairuoti asmens.

      5000-5500 su arba be tr. priemonės konfiskavimo

      -

      arba 10-20 parų areštas su tr. priemonės konfiskavimu

      teismas

      128 str.
      1 d.

      Transporto priemonių vairavimas neturint teisės jų vairuoti ar neturint teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonių.

      1000-1500

      -

      arba areštas

      teismas

      128 str.
      2 d.

      Transporto priemonių vairavimas, kai vairuojančiam asmeniui atimta teisė vairuoti transporto priemones.

      1500-2500

      -

      arba areštas

      teismas

      128 str.
      3 d.

      Perdavimas vairuoti transporto priemonę asmeniui, neturinčiam teisės jos vairuoti ar neturinčiam teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonių.

      200-400

      -

      -

      policija

      129 str.

      Transporto priemonių vairavimas neblaivių ar apsvaigusių vairuotojų, neturinčių teisės vairuoti ar neturinčių teisės vairuoti tos rūšies transporto priemonių, arba neblaivumo ar apsvaigimo patikrinimo vengimas, taip pat alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo.

      4000-5000

      -

      arba 20-30 parų areštas

      teismas

      130 str.
      1 d.

      Nepaklusimas uniformuoto policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, taip pat pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant KET.

      3000-4000

      su 36-60

      arba 15-30 parų areštas su teisės atėmimu 36-60

      teismas

      130 str.
      1 d.

      Asmenų, neturinčių teisės vairuoti, nepaklusimas uniformuoto policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, taip pat pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant KET.

      4000-5000 su arba be automobilio konfiskavimu

      -

      arba 20-30 parų areštas su arba be tr. priemonės konfiskavimu

      teismas

      130 str. 2 d.

      Nepaklusimas uniformuoto muitinės pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę.

      3000-4000

      -

      -

      muitinė

      130 str.
      3 d.

      Kitų eismo dalyvių, išskyrus vairuotoją, pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo jie yra susiję, vietos, pažeidžiant KET.

      500-800

      -

      -

      policija

      130 str.
      4 d.

      Nepaklusimas uniformuoto Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę.

      3000-4000

      -

      -

      VSAT

      130² str.

      Transporto priemonių vairavimas neblaivių arba apsvaigusių nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vairuotojų, kai asmeniui buvo paskirta administracinė nuobauda už šio kodekso 126 str. 1, 4 ir 5 d., 127 str. 3 d. d., 129 str. numatytus pažeidimus.

      -

      36-48

      su tr. priemonės konfiskavimu

      teismas

      130²

      Transporto priemonių vairavimas teisės vairuoti neturinčių ir neblaivių arba apsvaigusių asmenų, kai asmeniui buvo paskirta administracinė nuobauda už šio kodekso 126 str. 1, 4 ir 5 d., 127 str. 3 d. d., 129 str. numatytus pažeidimus.

      4000-5000 su
      tr. priemonės konfiskavimu (asmenims, kuriems areštas negali būti skiriamas)

      -

      20-30 parų areštas su tr. priemonės konfiskavimu

      teismas

      131 str.
      1 d.

      Pėsčiųjų važiuojamosios kelio dalies perėjimas arba ėjimas ja ten, kur draudžiama, taip pat asmenų, vairuojančių mopedus, lengvuosius keturračius motociklus ir dviračius, pėsčiųjų, vadeliotojų ir kitų asmenų, kurie naudojasi keliais, nepaklusimas eismo reguliavimo signalams, kelio ženklų, ženklinimo reikalavimų, taip pat eismo tvarkos automagistralėse nesilaikymas, KET pėstiesiems, dviračių vairuotojams ir vadeliotojams nustatytų elgesio tamsiuoju paros metu arba esant blogam matomumui reikalavimų nesilaikymas, mopedo ar lengvojo keturračio motociklo vairavimas ar važiavimas neužsidėjus ir (ar) neužsisegus motociklininko šalmo.

      80-140

      -

      -

      policija

      131 str.
      2 d.

      131 str. 1 d. nurodytų asmenų padarytas KET pažeidimas, sukėlęs pavojingą situaciją, tai yra privertęs kitus eismo dalyvius staigiai pakeisti judėjimo greitį, kryptį arba imtis kitokių veiksmų savo ar kitų piliečių saugumui užtikrinti.

      100-200

      -

      -

      policija

      131 str. 3 d.

      131 str. 1 d. nurodytų asmenų padarytas KET pažeidimas, sukėlęs kitų asmenų nežymų sveikatos sutrikdymą.

      300-500

      -

      -

      policija

      131 str.
      4 d.

      131 str. 1 d. nurodytų asmenų padarytas KET pažeidimas, sukėlęs transporto priemonių, krovinių, kelių ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą).

      140-200

      -

      -

      policija

      131 str.
      5 d.

      131 str. 1 d. nurodytų asmenų padaryti KET pažeidimai, išskyrus numatytuosius ATPK.

      20-40

      --

      -

      policija

      131 str.
      6 d.

      Dviračių ir mopedų vairavimas, vadeliojimas ir jojimas, kai tai padaro neblaivūs ar apsvaigę nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų asmenys, kuriems nustatomas lengvas neblaivumo (girtumo) laipsnis.

      300-500

      -

      -

      policija

      131 str.
      7 d.

      131 str. 6 d. numatytas pažeidimas, kai nustatomas vidutinis arba sunkus neblaivumo (girtumo) laipsnis.

      500-700

      -

      -

      policija

      131 str. 8 d.

      131 str. 1 d. nurodytų asmenų padarytas KET pažeidimas, nulėmęs nežymų sveikatos sutrikdymą, jeigu pažeidimo padarymo metu tie asmenys buvo neblaivūs ar apsvaigę nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų.

      500-600

      -

      -

      policija

      131 str. 9 d.

      Mopedų ar lengvųjų keturračių motociklų vairavimas neturint teisės jų vairuoti.

      200-300

      -

      -

      policija

      132 str.

      Asmenų atsakingų už tr. priemonių techninę būklę ir eksploatavimą leidimas važiuoti transporto priemone, turinčia gedimų, dėl kurių draudžiama ją eksploatuoti, arba pertaisyta be atitinkamo leidimo, arba neįregistruota nustatyta tvarka, arba be valstybinės techninės apžiūros, arba neparuošta žmonėms ir kroviniams pervežti.

      200-400

      -

      -

      policija

      133 str.

      Asmenų atsakingų už tr. priemonių techninę būklę ir eksploatavimą leidimas vairuoti transporto priemones neblaiviems arba apsvaigusiems nuo narkotikų arba vaistų ar kitų svaigiųjų medžiagų, taip pat asmenims, neturintiems teisės vairuoti transporto priemone.

      300-500

      -

      -

      policija

      133¹str.
      1 d.

      Fizinio asmens transporto priemonės savininkui (valdytojui) Saugaus eismo automobilių keliais įstatyme nustatytų reikalavimų nevykdymas.

      300-800

      -

      -

      policija

      133¹str.
      1 d.

      Įmonės, įstaigos, organizacijos ar jos filialo vadovo transporto priemonės savininkui (valdytojui) Saugaus eismo automobilių keliais įstatyme nustatytų reikalavimų nevykdymas.

      300-1000

      -

      -

      policija

      133¹str.
      2 d.

      133¹ str. 1 d. numatyta veika, padaryta asmens, bausto administracine nuobauda už 133¹ str. 1 d. numatytą pažeidimą.

      1500-2000

      -

      -

      policija

      134 str.
      1 d.

      Naudojimosi saugos diržais, taip pat motociklininko šalmais tvarkos pažeidimas.

      100-200

      -

      -

      policija

      134 str.
      2 d.

      134 str. 1 d. numatyta veika, padaryta asmens, bausto administracine nuobauda už 134 str. 1 d. numatytą pažeidimą.

      200-300

      arba
      1

      -

      policija

      134¹str.

      Specialiosios transporto priemonės su neteisėtai įjungtais žybčiojančiais švyturėliais ar specialiaisiais garso signalais vairavimas.

      200-400

      -

      -

      teismas

      137 str. 2 d.

      Šiukšlių, nuorūkų ar kitokių daiktų išmetimas pro transporto priemonės langus arba duris.

      10-20

      -

      -

      policija

      145 str.
      1 d.

      Automobilių kelių, jų statinių ir įrenginių ar kelių eismo techninių reguliavimo priemonių sugadinimas, važiavimas asfalto danga vikšriniu transportu, kliūčių kelių eismui sudarymas, tarp jų kelio dangos užteršimas.

      500-1000

      -

      -

      policija

      145 str.
      2 d.

      Važiavimas be leidimo kelių transporto priemonėmis (jų junginiais) viršijant leidžiamą ašies (ašių) apkrovą ir (ar) leidžiamą bendrą svorį, taip pat važiavimas be leidimo kelių transporto priemonėmis (jų junginiais), kurių matmenys su kroviniu ar be jo viršija leidžiamus.

      500-1000 ir
      1000-2000 įmonių vadovams ar jų įgaliotiems asmenims

      -

      -

      policija

      145¹str.
      1 d.

      Darbų automobilių keliuose ir prie jų vykdymas, prekybos, maitinimo ir kitokių aptarnavimo punktų įrengimas arba kelių tiesimas ar statinių pakelėse statymas, taip pat šūkių, plakatų, reklaminių skydų ir kitų priemonių arčiau kaip 150 metrų nuo kelio įrengimas, nesuderinus su policija.

      100-1000

      -

      -

      policija

      145¹str.
      2 d.

      Automobilių kelių, kelio statinių ir sankryžų statybos bei jų apželdinimo projektų, techninių eismo reguliavimo priemonių įrengimo (nuėmimo) arba masinių ir sporto renginių keliuose organizavimo nesuderinimas su policija.

      100-500

      -

      -

      policija

      148 str.
      1 d.

      Važiavimas nesumokėjus mokesčio M2 ir N1 kategorijos transporto priemone.

      600-1200

      -

      -

      policija

      148 str.
      2 d.

      Važiavimas nesumokėjus mokesčio M3, N2 ir N3 kategorijos transporto priemone

      1200-2600

      -

      -

      policija

      148 str.
      3 d.

      Važiavimas nesumokėjus mokesčio spec. transporto priemonėmis, skirtomis spec. darbo funkcijoms atlikti, bet ne kroviniams vežti.

      400-1200

      -

      -

      policija

      148 str.
      4 d.

      Važiavimas nesumokėjus mokesčio žemės ūkio veiklos subjektams, N1-N3 kategorijos iki 16 tonų (įskaitytinai) bendrosios masės transporto priemonėmis.

      400-1200

      -

      -

      policija

      148 str.
      5 d.

      Važiavimas neturint mokesčio sumokėjimą patvirtinančio dokumento.

      300-500

      -

      -

      policija

      160 str.

      Kelių, gatvių, kiemų, šaligatvių, skverų, parkų, aikščių ir inžinerinių tinklų apsaugos zonoje kasinėjimas be atitinkamo leidimo, jų užgriozdinimas statybinėmis medžiagomis, reikiamų kelio ženklų nepastatymas, kasinėjimų vietų neaptvėrimas, taip pat nesiėmimas priemonių nustatytu laiku sutvarkyti statybų aikšteles baigus statybą ir remontą.

      100-2000

      -

      -

      policija

      160¹str.

      Gatvių, jų statinių ir įrenginių ar kelių eismo techninių reguliavimo priemonių sugadinimas, važiavimas asfalto danga vikšriniu transportu, kliūčių eismui sudarymas, tarp jų kelio dangos užteršimas, taip pat leistiną svorį viršijančių krovinių vežimas be komunalinio ūkio tarnybų leidimo.

      200-500

      -

      -

      policija

      160²str.
      1 d.

      Gatvių tiesimas, prekybos, maitinimo ir kitokių aptarnavimo punktų, sankryžų ir įvažiavimų jose įrengimas, statinių gatvėse ir prie jų statymas, šūkių, plakatų, reklaminių skydų ir kitų priemonių gatvėse arba arčiau kaip 30 metrų nuo jų įrengimas, nesuderinus su policija.

      500-1000

      -

      -

      policija

      160²str.
      2 d.

      Gatvių, jų statinių ir sankryžų įrengimo bei apželdinimo projektų, techninių eismo reguliavimo priemonių įrengimo (nuėmimo) arba masinių ir sporto renginių gatvėse organizavimo nesuderinimas su policija.

      100-500

      -

      -

      policija

      160²str.
      3 d.

      Taisyklių, reikalaujančių prižiūrėti gatves, jų statinius bei įrenginius taip, kad jie būtų saugūs eismui, pažeidimas arba nesiėmimas priemonių laiku uždrausti ar apriboti eismą atskiruose gatvių ruožuose, kai naudojimasis jais kelia grėsmę eismo saugumui.

      50-200

      -

      -

       

      Kaip saugiai naudotis mokėjimo kortele

      • Reguliariai tikrinkite kortelės sąskaitos ataskaitas, ar nėra papildomų operacijų, kurių patys neatlikote.
      • Pinigus saugiau nuimti bankomate, esančiame banko viduje.
      • Nėra labai saugu naudotis bankomatu tamsiu paros metu nuošalioje vietoje – atkreipkite dėmesį į aplinką.
      • Įsitikinkite, kad ant bankomato nėra papildomų informacijos nuskaitymo įrenginių.
      • Jei kortelė įstrigo bankomate, iškart skambinkite bankui ir ją užblokuokite (kartais vagys užtaiso kortelės paėmimo ertmė ir paima įstrigusią kortelę).
      • Surinkdami PIN kodą įsitikinkite, kad jūsų niekas nestebi.
      • Stebėkite visus pardavėjo veiksmus su kortele, neleiskite kortelės nusinešti. Įsitikinkite, kad gražinta kortelė yra tikroji, o ne dublikatas.
      • Nesinešiokite PIN kodo užsirašę su savimi, o jį įsiminkite.
      • Prieš pasirašant ant čekio, įsitikinkite, kad suma yra nurodyta teisinga, nepasirašinėkite ant tuščių čekių.
      • Praradus kortelę nedelsiant skambinkite į banką, išdavusį mokėjimo kortelę. Atlikti kortelės blokavimą galima bet kuriuo paros metu.

       Lietuvos bankų asociacijos informacija

      Straipsnių nauda įmonėms

      Straipsnių nauda internete, įmonėms didžiulė. Tokiu būdu vartotojai detaliai gali būti supažindinti ir su įmonės veikla, bei su jos gaminiais ar paslaugomis.
      Smulkus gaminio gamybos eigos, jo gamybai naudojamų žaliavų ar įmonės aprašymas, paminint jos pasiekimus ir progresą, gali turėti lemiamą reikšmę užsakovui, pasirenkant jūsų įmonę kaip tiekėją ar rangovą.

      Kita įmonių straipsnių vertybė, tai jums svarbių raktažodžių ir nuorodų prirašymas.
      Nes
      www.de2.lt talpindami straipsnius jūs galite rašyti nuorodas be apribojimų ( tik patarimas nepersistengti su raktažodžiais ir nuorodomis, paieškos sistemų vorai nepastebės jūsų pastangų, jeigu bus pilna nuorodų ) taip bus reitinguojamas aukštesnėje vietoje jūsų straipsnis ir dalinai jūsų įmonės svetainė. Tuo pačiu ir didesnės naudos gausite ateityje.

      Straipsnių pavadinimus rašykite gerai apagalvotus ir su tokiais žodžiais kurie vėliau keletą kartų bus pakartoti straipsnyje.
      Dėkite nuotraukas, grafikus, video . Tokia informacija padeda daugeliui žmonių geriau prisiminti visą straipsnio turinį.

      Kitą konkrečią informaciją apie nuolaidas, darbuotojų paiešką rašykite www.de2.lt tam skirtuose straipsnių kategorijose. Tuomet jusų informaciją lengviau aptiks paieškų sistemų robotai ir vartotojai.

      Patalpinę reklamą, turėsite neribotą galimybę savarankiškai publikuoti straipsnius, nuolaidas, darbuotojų paiešką, susikurti nuotraukų galeriją. Ir visa tai keisti, atnaujinti bei trinti jums patogiu laiku.

      cia viskas paprastared

      STRAIPSNIAI | ĮMONĖS | REKLAMA | NUOLAIDOS | NAUDA |

      Kaip elgtis perkūnijos metu

      Perkūnija susidaro esant labai dideliam atmosferos nepastovumui, kai oro temperatūra, kylant aukštyn, labai staigiai krinta – maždaug po 10°C kiekvienam aukščio kilometrui, tuo pačiu metu oras yra prisotintas drėgmės ir pakankamai įšilęs apatiniame atmosferos sluoksnyje. Dėl Saulės, atmosferos fronto ar nevienodo vietovės įšilimo (sausuma–vanduo, kalnai–lygumos ir t. t.) šiltas, drėgnas oras kyla aukštyn ir veržiasi pro šaltąjį. Susidaro oro srovės, o šilumos energija, susikaupusi ore ir vandens garuose, virsta vėjo bei elektros energija.

      Apie 70% dienų su perkūnija būna nuo birželio iki rugpjūčio mėnesio. Pavasarį perkūnijos dažnesnės rytinėje Lietuvos dalyje, o rudenį – vakarinėje. Pajūrio rajone perkūnijų beveik kasmet pasitaiko ir žiemą.

      Žaibas – tai elektros išlydis. Jis susidaro tada, kai dviejų elektros krūvių skirtumas padidėja tiek, kad pramušamas izoliacinis oro sluoksnis.

      Žaibas gali pakenkti gyvybei: užmušti ir sužaloti žmones bei gyvūnus. Žaibai sukelia daugybę gaisrų.

      Žaibai niekada netrenkia tiesia linija. Jie pasirenka kelią, kur yra daug laidžių elektrai dalelyčių: tai gali būti drėgni drabužiai, dūmai.

      Žaibas dažnai trenkia į tą pačią vietą dėl tam tikros grunto sudėties arba kai gruntiniai vandenys yra labai arti žemės paviršiaus.

      Esant lauke:

      • jei esi atviroje vietoje, atsitūpk (geriau dauboje), suglausk kojas ir nusiimk nuo savęs metalinius daiktus. Ant žemės negulk;
      • ieškok priedangos tvirtą stogą turinčiose transporto priemonėse arba pastatuose;
      • nelaikyk rankoje ilgų ar metalinių daiktų, tokių kaip lazda, skėtis, meškerė ir t.t.;
      • nestovėk arti metalinių konstrukcijų, elektros stulpų, vielinių tvorų ir t.t.;
      • nejok ant arklio, nevažiuok dviračiu arba atvira transporto priemone;
      • jei važiuoji mašina, sulėtink greitį ar sustok kuo toliau nuo aukštų medžių ir elektros linijų, neliesk metalinių mašinos dalių;
      • jeigu maudaisi, nedelsdamas lipk iš vandens ir ieškok pastogės. Būtina pasitraukti nuo vandens šaltinio;
      • jeigu esi valtyje ir nėra galimybės išlipti, slėpkis po tiltu, aukštu statiniu. Būtina išmesti inkarą;
      • nestovėk prie ąžuolo, tuopos, guobos, eglės, nes į juos trenkia dažniausiai. Europoje retai trenkia į klevus, beržus, akacijas.

      Esant patalpoje:

      • stovėk kuo toliau nuo langų, elektros prietaisų, vamzdžių ir kitų metalinių daiktų;
      • nekalbėk telefonu;
      • atjunk lauko anteną ir radijo bei televizoriaus elektros laidus. Išjunk kompiuterio modemus ir maitinimo šaltinius;
      • pasitrauk nuo elektros prietaisų;
      • nesišukuok plaukų;
      • kaime nereikia būti arti krosnių, dūmtraukių (būtina uždaryti sklendes).
      • uždaryk langus.

      Krepšinio tvarkaraštis (vyrai) - olimpiada

      KETVIRTFINALIS   

      2012 rugpjūčio 8 d. Trečiadienis

      16:00   Rusija   -  Lietuva (1)
      18:15   Prancūzija  - Ispanija (2)
      22:00   Brazilija  - Argentina (3)


      2012 rugpjūčio 9d. Ketvirtadienis


      00:10  JAV - Australija (4)

      PUSFINALIS

      2012 rugpjūčio 10d Penktadienis

      19:00 Ispanija - Rusija
      23:00 Argentina - JAV


      2012. rugpjūčio 12d Šeštadienis

      13:00 Argentina - Rusija  dėl bronzos
      17:00 Ispanija - JAV         dėl aukso

      DE2.LT pajausk dejimo naudaA

      Ar verta pradėti verslą ?

      Ar verta pradėti verslą?

      Pirmiausia, prieš pradėdamas verslą turėtumėte įvertinti savo galimybes tapti sėkmingu verslininku. Turėtumėte įvertinti tokias savo savybes, kaip savarankiškumas, organizuotumas, atkaklumas, atsakomybės jausmas, reiklumas sau ir kitiems, įžvalgumas ir kt.

      Taip pat būtina įvertinti savo verslo idėjos (angl. business idea) pasiteisinimo galimybę. Apgalvokite, kuo Jūsų idėja išsiskiria ir ar gali atnešti pelno. Atlikite išsamų rinkos tyrimą. Nustatykite savo klientų ratą, t.y. kam Jūsų gaminama prekė ar teikiama paslauga bus naudinga. Taip pat įvertinkite savo konkurentus, t.y. ar sugebėsite konkuruoti rinkoje. Sukurkite marketingo planą.

      Prieš imdamasis verslo, būtinai įvertinkite savo finansines galimybes. Jeigu neturite pakankamai lėšų verslo pradžiai (įmonės įsteigimui, darbuotojų nusamdymui, įrangos, žaliavų ar kitų būtinų daiktų pirkimui ir pan.), apsvarstykite potencialius lėšų gavimo šaltinius. Taip pat dar prieš pradėdami verslą turėtumėte pabandyti prognozuoti būsimus pinigų srautus ir ypač - būsimos įmonės sugebėjimą generuoti teigiamus srautus iš einamosios veiklos, ir atitinkamai įvertinti reikiamus finansinius išteklius.

      Sudarykite verslo planą

      Verslo planas (angl. business plan) padės išsamiau atskleisti verslo idėją, suplanuoti jos įgyvendinimo etapus ir tam reikalingus išteklius bei tikėtinus rezultatus. Verslo planas gali būti reikalingas ne tik vidiniam naudojimui, bet ir išoriniam finansavimui gauti. Tai yra, verslo planą pateiksite kreipdamiesi į banką paskolos ar siekdami pritraukti potencialius investuotojus. Pabrėžtina, kad verslo planas reikalingas ne tik verslo pradžiai, bet ir vystant verslą.

      Įsteikite įmonę arba įteisinkite individualią veiklą

      Pirmiausia, turėtumėte apsispręsti, kokia verslo organizavimo forma yra tinkamiausia Jūsų verslui.

      Nusprendę vykdyti individualią veiklą neįsteigę juridinio asmens, galite ją vykdyti pagal verslo liudijimą arba individualios veiklos vykdymo pažymą. Dėl verslo liudijimo ar individualios veiklos vykdymo pažymos kreipkitės į Jūsų apskrities valstybinę mokesčių inspekciją. Pasitikrinkite, ar Jūsų veiklai nėra reikalingi papildomi leidimai ar licencijos ir jeigu reikalingi, kreipkitės dėl jų išdavimo.

      Nusprendę komercinę veiklą vykdyti per juridinį asmenį, pirmiausia turėtumėte pasirinkti jo teisinę formą (pvz., individuali įmonė, akcinė bendrovė, uždaroji akcinė bendrovė, tikroji ar komandinė (pasitikėjimo) ūkinė bendrija), pavadinimą, buveinės adresą, valdymo organų struktūrą, vadovą, apskaitininką (buhalterį) ir kt. Apmąstykite kompetencijos apribojimus vadovui ir jo atsiskaitymo tvarką. Jeigu įmonę kuriate keliese, aptarkite pareigų ir rizikų pasiskirstymą bei pasirašykite akcininkų sutartį.

      Norėdami įsteigti įmonę, turite įregistruoti jos pavadinimą, parengti ir pas notarą patvirtinti steigimo dokumentus, įregistruoti įmonę Juridinių asmenų registre. Taip pat turėtumėte pasigaminti įmonės antspaudą.

      Išsirinkite banką ir atidarykite įmonės atsiskaitomąją sąskaitą

      Įvykdykite teisės aktų reikalavimus

      Įsiregistruokite Mokesčių mokėtojų registre. Informaciją apie registravimąsi mokesčių mokėtoju rasite čia. Taip pat, jeigu reikia, įsiregistruokite PVM mokėtojų registre. Informaciją apie registravimąsi PVM mokėtoju rasite čia.

      Jeigu reikia, gaukite licencijas ir leidimus verslui. Įstatymų nustatytais atvejais asmenys gali imtis tam tikros rūšies veiklos tik gavę įstatymų nustatyta tvarka išduotą licenciją. Kiekvienai licencijuojamos veiklos rūšiai Vyriausybė tvirtina licencijavimo taisykles. Pasitikrinti, ar Jūsų veikla yra licencijuojama veikla, galite čia.

      Privalote pranešti Valstybinei darbo inspekcijai apie įmonės, jos padalinių eksploatavimo pradžią. Prieš samdydami darbuotojus, praeikite darbų saugos kursus. Parenkite įmonės darbo tvarkos taisykles, darbuotojų saugos ir sveikatos bei priešgaisrinės saugos instrukcijas ir kt. vidinius teisės aktus. Įvykdykite visus teisės aktų nustatytus reikalavimus, taikomus įdarbinant darbuotojus: darbo sutarčių sudarymo tvarka, darbo sutarčių registravimas, darbuotojo supažindinimas su kolektyvine sutartimi, darbo tvarkos taisyklėmis, kitais vidiniais dokumentais, reglamentuojančiais jo darbą, darbuotojo pažymėjimo išdavimas, duomenų apie darbuotoją pranešimas Valstybinio socialinio draudimo fondo teritoriniam skyriui. Jeigu įdarbinate užsieniečius, pasidomėkite dėl leidimų gyventi ir dirbti būtinybės.

      Pasirūpinkite personalu

      Atsirinkite darbuotojus ir tiksliai raštu įforminkite jų pareigas bei atsakomybę. Tai padės Jums užtikrinti, kad darbuotojai suprastų savo funkcijas ir įsipareigojimus.

      Pasirūpinkite verslo finansavimu

      Jeigu trūksta lėšų, kreipkitės dėl verslo paskolų ir subsidijų, tačiau būtinai konsultuokitės prieš prisiimdami svarbius įsipareigojimus, garantuodami ar laiduodami.

      Galite naudotis komercinių bankų teikiamomis finansinėmis paslaugomis, pavyzdžiui, mikrokreditais, lengvatiniais kreditais, paskolomis, didelių galimybių kreditais. Taip pat galite sukurti kredito uniją (jeigu įmanoma). Bet kokį nesunaudojamą kilnojamą ar nekilnojamą daiktą, išskyrus žemę ir gamtos išteklius, galite įsigyti lizingo būdu. Apsvarstykite galimybę naudotis rizikų kapitalo fondų (angl. venture capital funds) investicijomis, „verslo angelų“ (angl. „business angels“) investicijomis.

      Pasitikrinkite, ar negalėtumėte gauti nacionalinės paramos.  Be to, vertėtų apsvarstyti Europos Sąjungos (toliau – ES) struktūrinių fondų ir Sanglaudos fondo paramos galimybę. Parama Lietuvai 2007–2013 m. bus teikiama pagal Lietuvos 2007–2013 m. ES struktūrinės paramos panaudojimo strategiją ir atskiras veiksmų programas, skirtas strategijai įgyvendinti: Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programą, Ekonomikos augimo veiksmų programą, Sanglaudos skatinimo veiksmų programą.

      Apsidrauskite

      Pasirinkite draudimo agentą ir apdrauskite verslą ir turtą įmonių finansinių nuostolių (verslo nutrūkimo) ir įmonių turto draudimu.

      Sukurkite logotipą, blankus, korteles, etc.

      Pirmiausia naujam verslui reikalingas ne tik pavadinimas, bet ir logotipas, kurį galėsite naudoti reklamoje, įmonės blankuose ir pan. Sukūrus logotipą, vertėtų pateikti paraišką prekės ženklui registruoti. Ženklo registracija suteikia jo savininkui išimtinę teisę naudoti šį ženklą ir padidina šios teisės efektyvaus apgynimo galimybes.

      Pasigaminkite vizitines korteles. Vizitinė kortelė – tai pagarbus prisistatymo būdas. Taip pat pagaminkite firminius blankus.

      Užregistruokite domenus, sukurkite interneto svetainę ir elektroninio pašto dėžutes.

      Išsirinkite patalpas verslui. Populiariausias būdas – patalpų nuoma. Ieškant patalpų, vertėtų atsižvelgti į patalpų vietą bei nuomos kainą. Neprisiimkite didelių mokėjimų už nuomą į priekį.

      Įsigykite baldus bei reikiamą įrangą.

      Sudarykite sutartis raštu

      Pasirinkę tiekėjus, pasirašykite su jais atitinkamas sutartis. Patartina vengti tarpininkų. Svarbias sutartis su tiekėjais ar klientais sudarykite raštu. Tai padės Jums apsisaugoti kilus ginčui.

      Taip pat pasiruoškite gerą sutarties su klientais formą, maksimaliai apsaugančią Jūsų interesus. Sutarčių sudarymas pagal standartinę formą sumažins teisines rizikas bei užtikrins didesnį aiškumą Jūsų verslo santykiuose.

      Kreipkitės patarimo į konsultantus

      Pradedant verslą Jums reikės pasirašyti daug teisinių dokumentų, pavyzdžiui nuomos sutartis, garantijas, distribucijos sutartis ir t.t. Prieš prisiimdami įsipareigojimus, būtinai pasikonsultuokite su teisininkais. Teisininkai padės Jums nustatyti teisines rizikas ir patars, kaip jas valdyti. Patarimus, kaip pasirinkti teisininką, galite rasti publikacijoje „Kaip pasirinkti teisininką“.

      Taip pat patartina nuolatos konsultuotis su apskaitininkais bei mokesčių konsultantais. Jie padės Jums nustatyti finansines ir mokesčių rizikas bei jų valdymo priemones.

      Daugiau informacijos rasite www.juridicon.lt

       

      Kietas vanduo

       VANDENS KIETUMAS

      Vandens kietumas priklauso nuo kalcio ir magnio jonų koncentracijos ir apskaičiuojama pagal formulę:
      Kietumas mg/l = 2,5 [konc. of Ca2+ (mg/l)] + 4,1 [konc. of Mg2+ (mg/l)]

      Anksčiau vandens kietumas buvo išreiškiamas kietumo laipsniais (1 kietumo laipsnis atitinka 10 mg CaO/l vandens). Dabar kietumas išreiškiamas mg-ekv./l.
      1 mg-ekv. = = 28 mg CaO/l;
      1 mg-ekv. = 2,8 0 kietumo.

      Vanduo pagal kietumą skirstomas:
      Vandens kietumas Išraiška mg-ekv./l
      Labai minkštas iki 1,5
      Minkštas 1,5-3
      Nekietas 3-6
      Kietas 6-9
      Labai kietas 9 ir daugiau

      Šie vandenyje esantys mineralai kasdien sukelia nemažai problemų. Jie reaguoja su muilu sudarydami muilo apnašas, kurios lieka ant odos, drabužių ir santechnikos. Šios nuosėdos yra netirpios ir lipnios, todėl nenusiplauna paprasčiausiai skalaujant. Jos keičia odos pH ir gali ją suerzinti bei tapti infekcijos priežastimi. Jos lieka ant plaukų gadindamos išvaizdą ir apsunkindamos priežiūrą. Skalbiant jos neleidžia gerai išskalauti nešvarumų ir suteikia baltiniams pilkšvą atspalvį. Sintetiniai skalbimo milteliai iš dalies išsprendžia šią problemą, tačiau dalis aktyvių mežiagų tokiame vandenyje yra neutralizuojami, todėl padidėja skalbimo priemonių sunaudojimas.
      Dėmės ant stiklinių indų ir santechnikos - nuolatinis priminimas apie kietą vandenį. Jų nuolatinis valymas atima iš jūsų laisvalaikį. Virtuvėje nuosėdos puoduose ir virdulyje rodo, kad vartojate kietą vandenį. Kietame vandenyje verdamos daržovės praranda spalvą ir kvapą. Kietas vanduo sutrumpina santechnikos įrengimų bei boilerių tarnavimo trukmę. Kietos nuosėdos susiformavę ant šildymo elementų yra prasti šilumos laidininkai, todėl didėja energijos sąnaudos šildymui.
      Alaus gamyboje naudojamo vandens bendras kietumas neturi viršyti 5-6 mg-ekv./l, o bealkoholinių gėrimų gamyboje – 3 mg-ekv./l.ui.

      VANDENS MINKŠTINIMAS

      Laimei yra paprastas kieto vandens minkštinimo būdas. Minkštinimo filtras paprastai montuojamas ant šalto vandens įvado į pastatą. Vanduo, skirtas pievelės ar daržo laistymui paprastai neminkštinamas. Minkštas vanduo pirmiausiai skirtas šildymui, skalbimo mašinai, virtuvės kriauklei, tačiau nerekomenduojamas gėrimui. Minkštinimo filtro pagrindinis elementas - talpa užpildyta jonitine medžiaga. Vandeniui tekant per jonitą kalcio ir magnio jonai sulaikomi įkrovoje, o vandenyje juos pakeičia natrio jonai.
      Minkštinimo filtro savybės yra atstatomos periodiškai regeneruojant įkrovą. Regeneravimo dažnis priklauso nuo valomo vandens kietumo, vandens suvartojimo ir filtro našumo. Rekomenduojamas toks minkštinimo filtro našumas, kad regeneravimas vyktų ne dažniau kaip kartą per tris dienas. Renkantis filtrą reikia įvertinti savo vandens poreikius ir planuojamą maksimalų momentinį vartojimą. Minkštinimo filtras regeneruojamas valgomosios druskos tirpalu, kuriam tekant per įkrovą sulaikyti kalcio ir magnio jonai vėl pakeičiami natrio jonais. Regeneravimo tirpalas išleidžiamas į kanalizaciją. Dauguma minkštinimo filtrų yra automatiniai ir reikalauja tik periodiško druskos papildymo.
      Dėl padidėjančio natrio kiekio suminkštintame vandenyje kai kuriems žmonėms nerekomenduojama gerti minkštintą vandenį. Minkštas vanduo taip pat nerekomenduojamas laistymui

      TSM Ceramic danga tai naujos kartos termoizoliacija

      TSM Ceramic danga tai naujos kartos termoizoliacija

      Saulės baterijos

      TSM Ceramic tai mikroskopiniai tuščiaviduriai keramikiniai apskritimai, kurie yra skystos kompozicijos, susidedančios iš sintetinio kaučiuko, akrilinių polimerų ir neorganinių pigmentų. Ši kombinacija daro medžiagą lengva, lanksčia ir tampria. Medžiaga turi geras sukibimo su paviršiumi savybes, kuri po išdžiuvimo sudaro elastingą dangą

      TSM Ceramic skirta dengti visokiu formų ir sunkiausiai prieinamus objektus. Gali būti naudojama sienoms dengti, pastatų lubų ir stogų, vamzdynų, garo katilų, vidinių transporto priemonių sienelių, refrižeratorių, šaldymo kamerų danga ir kitose srityse. Veikiant TSM Ceramic sūriu rūku 4000 valandų nebuvo pastebėta jokių korozijos ar įrimo veiksnių.

      TSM Ceramic gali būti užnešamas ant metalinių, betoninių, plytinių, medinių, plastikinių, guminių, kartoninių ir kitų paviršių. Paviršiaus temperatūra ant kurios gali būti užnešama medžiaga turi būti nuo + 1 C iki + 150 C. Paviršius ant kurio užnešama medžiaga turi būti švarus, nuriebalintas, be purvo ir rudžių.

      TSM Ceramic medžiagos privalumai prieš standartinę izoliaciją.

      • Labai atsparus atmosferos kritulių poveikiui bei temperatūrų kaitai.
      • Labai atsparus saulės bei radioaktyviojo spinduliavimo poveikiui.
      • Rekordiškai žemas šiluminio laidumo koeficientas.
      • Ilgaamžis – garantinis laikotarpis 10 metų, eksploatacijos laikotarpis, išoriniam panaudojimui, daugiau kaip 20 metų.
      • Aukštas adhezijos laipsnis.
      • Turi antikorozinių savybių, nelaidus vandeniui.
      • Aukšta eksploatavimo temperatūra, iki +260 0С.
      • Šiluminio izoliavimo darbai nėra imlūs.
      • Lengvai atliekami remonto darbai bei lengvai aptinkami nutekėjimai.
      • Atsparus mechaniniams pažeidimams.
      • Galimybė panaudoti vamzdynų izoliavimui bei objektuose su sudėtinga konfigūracija bei sunkiai prieinamose vietose.
      • Ekologiškai švari, bei atitinkanti priešgaisrinius reikalavimus, medžiaga.

      Išlaidų (sąnaudų) ekonomija

      • Darbo sąnaudų bei laiko sumažėjimas panaudojant medžiagą TSM Ceramic, dėl darbo su šia medžiaga paprastumo ir lengvumo.
      • Išlaidų, vamzdyno remontui pasibaigus garantiniam terminui, sumažėjimas, dėl to, kad nereikia demontuoti senos izoliacijos ir paruošti seno vamzdyno naujam izoliavimui.
      • Išlaidų, išsaugojant šiluminę energiją vamzdynuose, garo katiluose ir pan., sumažėjimas, dėl medžiagos TSM Ceramic aukštų šilumos izoliacijos savybių bei pilnos vamzdynų, garo katilų, sklendžių, perėjimų ir pan., izoliacijos, netgi ir sunkiai prieinamose vietose.
      • Galimybe, medžiaga TSM Ceramic, padengti tiesiogiai karštą paviršių, nenutraukiant šio termofikacinio mazgo arba garo katilo darbo.
      • Išlaidų šiluminės izoliacijos montavimui sumažėjimas, dėl to, kad sumažėjo technologinių operacijų, susijusių su vamzdynų apšiltinimu ir t.t., kaip izoliaciją panaudojant medžiagą TSM Ceramic.
      • Išlaidų vamzdyno remontui, iškilus avarinėms situacijoms, sumažėjimas, dėl to, kad sutrumpėja nutekėjimo, pažeidimų paieškos laikas bei nėra reikalingas senos izoliacijos demontavimas.
      • Išlaidų šiluminės izoliacijos remontui sumažėjimas, nes lyginant su standartinėmis izoliacijomis, yra padidėjęs garantinis laikotarpis.
      • Nėra išlaidų izoliacijos atstatymui, nes nėra galimybės ją panaudoti dar kartą.

      Tsm Ceramic savybės

      Antikorozinės

      TSM – Ceramic turi aukšta adgrezijos laipsnį, kas įgalina izoliuoti dengiamą paviršių nuo vandens ir oro patekimo ir poveikio tuo pačiu pašalinant paviršinės korozijos ir rudžių susidarymo potencialą, skirtingai nuo įprastų izoliavimo būdu vata ir kitomis medžiagomis.

      TSM – Ceramic ekologiškai nekenksminga medžiaga

      TSM – Ceramic neturi savo sudėtyje nuodingų ar kenksmingų substancijų, kas leidžia dirbti su šia medžiaga patalpose be papildomos ventiliacijos. Medžiaga turi Rusijos ir Ukrainos Higieninius sertifikatus (šiuo metu ruošiamas Lietuviškas higienos sertifikatas). Kenksmingų medžiagų kiekis neviršija sekančių normų:

      Pavadinimas Matavimo vienetas Reikšmė
      Formaldehidas mg/m3 < 0,007
      Amoniakas mg/m3 < 0,04
      Stirolas mg/m3 < 0,002
      Akrilonitrilas mg/m3 < 0,03
      Benzolas mg/m3 < 0,08
      Toluolas mg/m3 < 0,6
      Ksilolas mg/m3 < 0,2
      Metilmetakrilatas mg/m3 < 0,1

      TSM – Ceramis – Sunkiai degi medžiaga

      TSM – Ceramic izoliacinė medžiaga, kuri nepalaiko degimo. 1 mm. danga apanglėja prie 500 C, o irsta prie 840 C, išskirdama angliavandenio ir azoto rūgštį kas įtakoja liepsnos sklidimo sumažėjimą. Medžiaga atitinka priešgaisrinius reikalavimus, turi priešgaisrinius Rusijos ir Ukrainos sertifikatus (šiuo metu ruošiamas Lietuviškas priešgaisrinis sertifikatas) TSM – Ceramic užregistruotas Ukrainos standartizacijos ir metrologijos centro, (šiuo metu vyksta registracija Lietuvos sertifikavimo centre) Skysta izoliacija, užsineša kaip dažai ir veikia kaip termoizoliuojanti medžiaga

      Panaudojimo sritys

      Statyba

      Gyvenamųjų ir gamybinių pastatų sienos, kaip iš išorės, taip ir iš vidaus.
      Gyvenamųjų ir gamybinių pastatų stogai, kaip iš išorės, taip ir iš vidaus.
      Metaliniai stogai.
      Metaliniai statiniai
      Angarai ir garažai
      Elevatoriai
      Po kraniniai balkiai
      Apatinė tiltų dalis (sumažina prašalimą)

      Šilumos energetika:

      Šildymo sistemų vamzdžiai
      Šiluminių trasų vamzdžiai, dujų trasų vamzdžiai
      Vamzdžiai skirti perpumpuoti rūgščiai, azotui ir t.t
      Oro kondicionavimo sistemos.
      Vamzdžiai su šaltu vandeniu (kad nesusidarytu kondensacija)
      Hidrantai, vandens šildytuvai ir boileriai.
      Šilumos keitikliai.
      Garo katilai.
      Naftotiekiai antžeminiai ir požeminiai.
      Karštos heminiu maišymų bakai.
      Talpyklos ir bakai vandens,azoto, benzino, heminių reaktorių it t.t saugojimui.
      Šaldymo kameros

      Transportas

      Automobilio, korpuso vidinės dalies, variklio skyriaus, stogo.
      Karinių ir specialios paskirties transporto priemonių korpuso vidinės dalies.
      Refrižeratoriai.
      Automobilinės ir geležinkelių cisternos dėl įvairių skysčių
      Laivų mašinų skyriai.
      Laivų deniai ir vidinis laivų korpusas.
      Skraidančių aparatų fiuzeliažas.

      TSM Ceramic veikimo principas

      Kaip žinome šilumos perdavimas gamtoje atliekamas veikiant keliems fizikiniams reiškiniams – pačio kūno šilumos pralaidumo, konvektyviniais šilumos mainais ir radiaciniu spinduliavimu. Todėl bet kokio fizinio kūno šilumos laidumas susideda iš aukščiau paminėtų trijų veiksnių.

      Šilumos perdavimo koeficientas = kūno šilumos pralaidumo koeficientas + konvektyvinių šilumos mainų koeficientas + radiacinio spinduliavimo koeficientas.

      TSM – Ceramic yra kapiliariai paprastas kūnas, besiskiriantis nuo tradicinių termoizoliuojančių medžiagų tuo, kad tarp garinė erdvė yra iškrautos būsenos. Tarp garinės erdvės (kuri randasi keramikinėse sferose) iškrovimas, žymiai sumažina, šios medžiagos, šilumos pernešimo konvektyvinių šilumos mainų dedamąją. Be to didelis keramikinių sferų atspindėjimo koeficientas žymiai sumažina, šilumos pernešimo radiacinio spinduliavimo dedamąją. lyginant su kitomis termoizoliacinėmis medžiagomis. Todėl TSM – Ceramic rezultatinis (efektyvus) šilumos laidumas labai mažas, kas leidžia medžiagai turėti labai aukšta ir efektyvia termoizoliaciją.

      TSM Ceramiс pasižymi aukštu atspindėjimo procentu dėl iškrautų keramikinių ir silikoninių sferų aukštų atspindėjimo savybių. Iškrautos sferos žymiai sumažina efektyvų medžiagos TSM – Ceramic šilumos laidumą lyginant su kitomis panašios konsistencijos medžiagomis.

      Straipsnis iš sauleselementai.lt

      Pelno mokestis

      Pelno mokestis mokamas nuo uždirbto pelno. Pelno mokesčio tarifas Lietuvoje yra 15 proc., o lengvatinis – 5 proc.
      Nuostatos taikomos apskaičiuojant 2010 ir 2011 metų pelno mokestį. Juridinių asmenų (išskyrus pelno nesiekiančių), kuriuose vidutinis sąrašuose esančių darbuotojų skaičius neviršija 10 žmonių ir mokestinio laikotarpio pajamos neviršija 500 tūkstančių litų, pelnas apmokestinamas taikant 5 procentų mokesčio tarifą.
      Nuostatos taikomos apskaičiuojant 2012 metų ir vėlesnių metų mokestinių laikotarpių pelno mokestį. Juridinių asmenų (išskyrus pelno nesiekiančių), kuriuose vidutinis sąrašuose esančių darbuotojų skaičius neviršija 10 žmonių ir mokestinio laikotarpio pajamos neviršija 1 milijono litų, pelnas apmokestinamas taikant 5 procentų mokesčio tarifą.
      Pelno nesiekiančių įmonių, kurių mokestinio laikotarpio pajamos iš ūkinės komercinės veiklos neviršija 1 milijono litų, pelno dalis, atitinkanti 25 tūkstančių litų sumą, apmokestinama taikant 0 procentų mokesčio tarifą, o likusi apmokestinamojo pelno dalis – taikant 15 procentų mokesčio tarifą. Pelno nesiekiančių vienetų ūkinės komercinės veiklos pajamoms nepriskiriamos pajamos, kurios tiesiogiai skiriamos tenkinant viešuosius interesus vykdomai veiklai finansuoti.
      Jeigu mokestiniais metais gaunamas ne pelnas, o nuostolis,  nuostolių suma perkeliama į kitus mokestinius metus, išskyrus nuostolius, patirtus dėl vertybinių popierių ir (arba) išvestinių finansinių priemonių perleidimo. T.y. jeigu sekančiais metais gausite pelną, jį bus galima dengti ankstesnių metų nuostoliu.

      UAB steigmas. Nuo ko pradėti ?

      Straipsnio autorius juristic.lt
      Įsteigti įmonę nėra taip sunku kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Viena dažniausiai steigiamų juridinių asmenų formų yra uždaroji akcinė bendrovė, todėl straipsnyje aptarsime pagrindinius uždarosios akcinės bendrovės steigimo aspektus. Siūlome Jums žingsnius, kurie priartins Jus prie galimybės turėti savo verslą.

      1. Sugalvokite įmonei pavadinimą ir pateikite prašymą dėl steigiamos bendrovės pavadinimo laikino įtraukimo į Juridinių asmenų registrą. Šiuo atveju yra keletas reikalavimų, kuriuos turi atitikti Jūsų įmonės pavadinimas. Visų pirma, jis neturi prieštarauti viešajai tvarkai ar gerai moralei ir klaidinti visuomenę, įskaitant ir dėl tapatumo į kitų juridinių asmenų vardus ar prekių ženklus. Juridinio asmens pavadinimas negali būti sudarytas tik iš tiesioginę veiklos daiktų ar paslaugų rūšį nurodančio bendrinio žodžio, pvz. „Drabužiai“, „Prekyba“, vietovardžio, pvz. „Vilnius“, arba kito žodžio, neturinčio skiriamojo požymio. Pažymėtina ir tai, kad juridinio asmens pavadinimas negali būti sudarytas iš raidžių, kurios negali būti suprantamos kaip žodžiai, išskyrus atvejus, kai toks derinys nusistovėjęs visuomenėje. Juridinio asmens pavadinimui gali būti pasirinktas tik lietuviškas ar antikinių kalbų (graikų, lotynų), tačiau ne kitų kalbų žodis. Laikinas pavadinimo įtraukimas į juridinių asmenų registrą suteiks Jūsų išsirinktam pavadinimui laikiną apsaugą iki kol įmonės steigimo dokumentai bus patvirtinti notaro ir įregistruoti juridinių asmenų registre. Steigiamos bendrovės pavadinimas į registrą įtraukiamas 6 mėnesiams. Pažymėtina ir tai, kad registruojant juridinio asmens pavadinimą, registras netikrina, ar pavadinimas atitinka visus aukščiau nurodytus reikalavimus (išskyrus tapatumą jau esančiam pavadinimui), tačiau jei pavadinimas neatitiks tam tikrų reikalavimų, jo steigėjai gali susilaukti kitų institucijų, pvz. valstybinės lietuvių kalbos komisijos, dėmesio.
      2. Nuspręskite, kur bus įmonės buveinė. Tuo atveju, jei buveinės vieta nuosavybės teise priklauso ne steigėjui, būtina gauti savininko sutikimą suteikti patalpas steigiamo juridinio asmens buveinei. Jei patalpos įkeistos, būtinas ir kreditoriaus sutikimas.
      3. Steigimo akto arba steigimo sutarties ir įstatų pasirašymas. Steigimo aktas pasirašomas tuo atveju, jei steigėjas yra vienas asmuo. Jei du ir daugiau – steigimo sutartis. Bendrovės steigėjai gali būti ir fiziniai, ir juridiniai asmenys.  Kiekvienas bendrovės steigėjas įgyja bendrovės akcijų ir tampa jos akcininku. Steigimo sutartyje turi būti nurodyti įmonės steigėjai, pavadinimas, buveinė, įstatinio kapitalo dydis (nuo 10.000,00 Lt), akcijos nominali vertė, emisijos kaina ir kiti duomenys. Bendrovės steigimo sutartis ar steigimo aktas yra kartu ir akcijų pasirašymo sutartis. Ją pasirašo visi bendrovės steigėjai. Įstatai taip pat pasirašomi visų steigėjų, juose nurodomi duomenys apie bendrovę, jos veiklos tikslai, bendrovės organai, jų kompetencija, bendrovės veiklos laikotarpis ir kiti duomenys, nurodyti Akcinių bendrovių įstatyme.
      4. Atidarykite bendrovės kaupiamąją sąskaitą banke, kurioje būtų formuojamas pradinis įstatinis kapitalas. Į šią sąskaitą steigėjai turi įmokėti pradinius įnašus už pasirašytas akcijas (kiekvieno steigėjo pradinis įnašas turi būti ne mažesnis kaip 1/4 dalis visų jo pasirašytų akcijų nominalios vertės ir pasirašytų akcijų nominalios vertės viso perviršio sumos), kurie sudarys įmonės įstatinį kapitalą.
      5. Bendrovės steigimo ataskaitos parengimas. Kai visi pradiniai įnašai už akcijas yra įmokėti, ne vėliau kaip likus 10 dienų iki steigiamojo susirinkimo turi būti parengta bendrovės steigimo ataskaita, kurioje turi būti nurodytos steigimo išlaidos, apmokėto įstatinio kapitalo dydis, už akcijas įmokėtų pinigų suma, kiti Akcinių bendrovių įstatyme nurodyti duomenys.
      6. Sušaukite steigiamąjį susirinkimą. Iki bendrovės įregistravimo turi būti sušauktas steigiamasis susirinkimas. Steigiamasis susirinkimas turi patvirtinti bendrovės įstatus, steigimo ataskaitą, išrinkti visuotinio akcininkų susirinkimo renkamų bendrovės organų narius.
      7. Dokumentų tvirtinimas pas notarą. Notarui turi būti pateikiami steigimo aktas (sutartis), įstatai, steigiamasis sprendimas, savininko sutikimas suteikti patalpas steigiamo juridinio asmens buveinei (jei savininkas nėra steigėjas, jei steigėjas – nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai), banko pažyma apie kaupiamojoje sąskaitoje įmokėtą įstatinį kapitalą, Juridinių asmenų registro pažyma apie steigiamos bendrovės pavadinimo laikiną įtraukimą į registrą, steigėjų asmens dokumentų kopijos, kiti teisės aktų nustatyti dokumentai.
      8. Įmonės registravimas juridinių asmenų registre. Bendrovė laikoma įsteigta nuo jos įregistravimo juridinių asmenų registre. Bendrovė įregistruojama po to, kai yra sudaryta steigimo sutartis ar steigimo aktas, pasirašyti steigiamos bendrovės įstatai, įmokėti visi pradiniai įnašai už pasirašytas akcijas, įvyko steigiamasis susirinkimas, kuriame išrinktas pagal bendrovės įstatus visuotinio akcininkų susirinkimo renkamas bendrovės organas, patvirtinta akcinės bendrovės steigimo ataskaita, taip pat išrinkta valdyba (jeigu įstatuose nustatyta, kad ji sudaroma) ir išrinktas bendrovės vadovas, sudarytas uždarosios akcinės bendrovės akcininkų sąrašas ir įvykdytos kituose įstatymuose ir steigimo sutartyje ar steigimo akte nustatytos prievolės, taip pat juridinių asmenų registro tvarkytojui pateikti įstatymų nustatyti dokumentai.

      Kas yra cholesterolis?

      Cholesterolis ir Jūsų kraujagyslės

      Ar kada susimąstėte, kad arterijos – kraujagyslės, kuriomis kraujas teka iš Jūsų širdies – atlieka itin svarbų vaidmenį, kalbant apie kiekvieno iš mūsų sveikatą? Juk jos padeda išnešioti maistingąsias medžiagas ir deguonį po visą žmogaus kūną.

      Ar žinojote šią šiurpią statistiką? Lietuvoje kas antros mirties priežastis – širdies ir kraujagyslių ligos. Mūsų šalies gyventojų mirtingumas nuo širdies-kraujagyslių ligų – vienas didžiausių Europoje. Viena pagrindinių širdies ir kraujagyslių ligų priežasčių – didelis cholesterolio kiekis žmogaus kraujyje.

      Būtent todėl svarbu suprasti, kaip ir kodėl reikia kontroliuoti cholesterolį kraujyje, žinoti apie jo sukeliamų ligų pavojų ir stengtis kuo ankščiau užbėgti nelaimei už akių.

      Kada draugas, kada – mirtinas priešas?

      Cholesterolis yra į riebalus panaši medžiaga, randama mūsų kraujotakos sistemoje ir kiekvienoje kūno ląstelėje. Ši medžiaga žmogui gali būti ir priešas, ir draugas. Viena vertus, cholesterolis – gyvybiškai reikalingas, nes dalyvauja gaminant ląsteles, lytinius hormonus, taip pat – tulžies rūgšties, vitamino D sintezėje. Kita vertus – jis gali tapti mirtinų ligų priežastimi.

      Cholesterolis žmogaus organizme iš vienų ląstelių į kitas yra transportuojamas specialių „pernešėjų“, vadinamų lipoproteinais. Pastarieji yra skirstomi pagal tankį. Taigi cholesterolis yra dviejų rūšių:
      • didelio tankio (DTL), kuris vadinamas „geruoju“;
      • mažo tankio (MTL), kuris vadinamas „bloguoju“.

      Kai „blogojo“ cholesterolio žmogaus organizme yra per daug, jis „nusėda“ ant kraujagyslių, jos siaurėja, šiurkštėja, atsiranda kraujagyslių sienelių pažeidimų – vystosi liga, vadinama ateroskleroze.

      Plačiau apie aterosklerozę skaitykite čia.

      Iš kur atsiranda cholesterolis?

      Mūsų organizmuose cholesterolis atsiranda dviem būdais:
      • 2/3 cholesterolio pagamina kepenys;
      • 1/3 cholesterolio gauname kartu su maistu, kuriame yra gyvulinės kilmės riebalų.

      Didelė dalis žmonių Lietuvoje turi aktyvesnį cholesterolio gamybos „geną“ kepenyse, todėl daugelio iš mūsų organizmuose cholesterolio gaminama per daug. Kai suvalgome daugiau riebaus maisto, sudeginama tik nedidelė dalis jame esančių riebalų, o likusieji riebalinių nuosėdų pavidalu „gula“ ant kraujagyslių sienelių. Dėl padidėjusio cholesterolio kiekio kraujyje kraujagyslės tampa pažeidžiamos jau ankstyvame amžiuje.

      Kas dar kenkia Tavo širdžiai ir kraujagyslėms?

      Cholesterolis – ne vienintelis nuodas Tavo kraujagyslėms, joms ypač kenkia ir:
      • Rūkymas;
      • Viršsvoris/Nutukimas;
      • Aukštas kraujospūdis;
      • Cukrinis diabetas.

      Norėdami išvengti širdies ir kraujagyslių ligų, nepamirškite:
      nerūkyti, gyventi aktyvų gyvenimą, sveikai maitintis ir – nuolat kontroliuoti cholesterolio kiekį kraujyje.

      Daugiau informacijos rasite www.mazinkcholesteroli.lt

       Cholesterolio kiekis maisto produktuose - lentelė

      Nemokami skelbimai – www.de2.lt

      skelbimai imoniu reklama www.de2.lt logotipas1. Gerbdami portalo www.de2.lt lankytojus, kurie talpina nemokamus skelbimus, mes skelbimų  netikriname, portalo lankytojai gali laisvai įdėti norimą savo skelbimą, skelbime nurodydami tik tokią  informaciją, kurią nori. Nereikalinga registracija, kuri užima daug laiko. Nėra privaloma skelbti savo tel. nr. ar el. pašto adreso, norint sėkmingai paskelbti nemokamą skelbimą. Galima skelbti aktyvią savo svetainės nuorodą kas labai palengvina kitiems lankytojams apsilankymą Jūsų interneto svetainėje. Aktyvi svetainės nuoroda padeda interneto paieškos sistemoms (vorams) lengviau aptikti ir reitinguoti Jūsų svetainę.

      Vienintelis prašymas - nedėti vienas po kito vienodo turinio nemokamus skelbimus, nes tai tik trukdo ir erzina kitus www.de2.lt portalo lankytojus. Tai nesuteiks jokios naudos asmeniui, iš eilės išsispausdinusiam pvz.5 vienodo turinio skelbimus.

      2.Portalo www.de2.lt administracija lankytojams nežada realiai neįgyvendinamų dalykų, pvz. kad visi nemokami skelbimai yra teisingi. Visada išliks žmogiškasis faktorius, t. y. neteisingai parašytas tel.nr., pamirštas panaikinti skelbimas, kada jau daiktas parduotas ar nupirktas ir t.t.
      Kam žadėti, jeigu negalima įgyvendinti. Meluoti, kad privilioti daugiau lankytojų?

      p.s kviečiame naudotis mūsų paslaugomis:NEMOKAMI SKELBIMAIREKLAMA INTERNETE

      Savo pastabas ir pasiūlymus parašykite info@de2.lt
      Linkime sėkmės

      Audiniai


      Visiems pažįstama medvilnė auginama JAV, Egipte, Kinijoje, Indijoje, Afrikoje…
      Medvilnė turi daug teigiamų savybių: gerai audžiasi, gerai dažosi natūraliais ir cheminiais dažais. Dėl šių priežasčių gaminiai iš medvilnės yra plačiai naudojami ne tik rūbų, patalynės, avalynės gamybai, bet ir medicinoje: kaip tvarstymo priemonė, slaugos ir higienos reikmėms. Nes turi ir kitų gerų savybių - gerai sugeria drėgmę ir praleidžia orą, antistatiška, nedirgina odos, gerai ir ilgai nešiojasi, galima skalbti ir dezinfekuoti net iki 60 ir daugiau laipsnių temperatūroje. Bet svarbu atkreipti dėmesį į kokybę. Būna, kad jaučiasi chemikalų kvapas. Pirmiausia yra svarbu prieš naudojimą išskalbti.
      Reikėtų vengti pirkti tokius gaminius, kai ant etiketės nurodoma gaminį skalbti atskirai nuo kitų skalbinių, nes būna po dažymo blogai fiksuota spalva ir audinys blogai išplautas. Tai gali erzinti odą ir sukelti odos alergiją. 
      Iki tol kol mus pasiekia produkcija, susidaro ilgas cheminis kelias nuo pat medvilnės pasodinimo iki pirkėjo. Tai ir pesticidai, cheminis apdorojimas balinant (geriau pasisavina dažus), dezodoruojant (dėl malonaus kvapo), taurinimo (kad nesiglamžytų), o transportuojant iš tolimų kraštų būna ,,apsaugoma“ pelėsio ir grybelio blokatoriais.
      Patartina bent gaminius, kurie būna arti kūno, pirkti, kad būtų biologiškai švarios kilmės. Žinoma jie yra brangesni, bet būsime labiau garantuoti sveikatos atžvilgiu. Gamintojams draudžiama naudoti pesticidus, žaliava skinama rankomis, dažoma natūraliais dažais.
      Yra ir kitų natūralios kilmės audinių: kaip linas, šilkas, gyvulinės kilmės vilnos. Dėl stiprumo, praktiškumo (nesiglamžo, ilgiau laiko) ir kitų priežasčių vilna, medvilnė ar linas yra maišomi su cheminės kilmės medžiagomis, kaip poliesteriu, akrilu, poliamidu ir kitomis. Medžiagų mišiniai pvz. sportiniams rūbams, parenkami, kad būtų stiprūs, gerai praleistų prakaitą į lauką, nepraleistų drėgmės, vėjo, greitai džiūtų.
      Cheminiai pluoštai - modalas, viskozė, tencelis sukuriami iš medienos pjuvenų, verdant su chemikalais, kad išgauti celiuliozę, kuri vėliau vandens ir kitų cheminių medžiagų pagalba perdirbama, išgaunant panašumą į medvilnę. Todėl kas geriau, kas praktiškiau, pasirenkame patys pagal kainą ir kitus reikalavimus, nes pasiūla yra labai didelė ir įvairi.

      Kviečiame naudotis mūsų paslaugomis: Nemokami skelbimaiĮmonių katalogasReklama internete.

      Žalioji arbata


      Ilgesniais, vėsesniais rudens vakarais pradedame galvoti kaip namuose susikurti šiltą ir jaukią atmosferą. Pradedame parduotuvėse dairytis į arbatas, eterinius aliejus ir kvapniąsias žvakes.
      Verčiausia rinktis žaliąją arbatą. Ji azijos kraštuose apie 5000 metų laikoma tarsi stebuklu prieš daugelį ligų.
      Aromatą geriausiai skleidžia laisvai puodelyje ar arbatinyje plaukiojantys arbatos lapeliai.
      Arbatžoles, kad negautų dienos šviesos ir drėgmės, patartina laikyti metalinėse dėžutėse arba tamsiuose stikliniuose indeliuose.
      Teisingai arbatą paruošite, jei užvirtą vandenį keletui minučių paliksite atvėsti (iki 70 C temperatūros) ir juo užpilsite šaukštelį arbatos ir palaikysite  2-3 min. Kas saldesnę arbatą, paskaninti ją galima medumi.
      Žalioji arbata mažina riziką susirgti vežiu, stiprina imuninę sistemą, tai ypatingai svarbu rudenį ir žiemą, norint apsisaugoti nuo gripo ir kitų infekcinių ligų. Taip pat sveikatos studijos įrodė, kad ši stebūkladarė stiprina širdį ir normalizuoja kraujo krešėjimą.
      Žaliosios arbatos sudėtyje esančios medžiagos saugo mūsų smegenų ląsteles, todėl mažėja rizika susirgti Alzheimerio ir Parkinsono ligomis. Ši arbata savo sudėtyje turi apie 400 aromatinių medžiagų ir eterinio aliejaus, kuris ramina ir mažina streso harmono susidarymą.

      Prototipas

      Prototipas - produktas (gaminys) naudojamas bandymams, tikrinimams prieš pradedant masinę gamybą.
      Daugelis kompanijų išbando keletą prototipų prieš sukurdami naują gaminį. Tokiu būdu sužinoma apie naujo gaminio patikimumą, gamybos procesą, gaminio savikainą. Dažniausiai prototipų kūrimui būna pasitelkiama kuo mažiau žmonių. Tai daroma pirmiausia dėl gaminio išsaugojimo paslaptyje, siekiant išvengti informacijos patekimo konkurentams.
      Prototipo kūrimas prasideda nuo produkto koncepcijos. Pavyzdžiui, bendrovė nori sukurti naujos kartos MP3 grotuvą. Inžinieriai ir konstruktoriai pradžioje gamina modelius iš popieriaus, molio, plastelino siekdami parodyti kokio dydžio ir kaip gali atrodyti gaminys. Tačiau dauguma prototipų taip ir nepasiekia galutinės, masinės gamybos stadijos. Taip nutinka dėl daugybės priežasčių: per didelė gaminio savikaina, vartotojų neigiamas požiūris, atsilikimas nuo konkurentų panašaus gaminio masinės gamybos.

       

      Miegas


      Vidutiniškai suaugusiam žmogui reikia 7 val.,vaikams-10 val.miego. Problema užmigti laikoma tada, jei per 30 min.negalime užmigti. Miego metu atsipalaiduoja raumenys, sumažėja kūno temperatūra, pagreitėja naujų kūno ląstelių ir kraujo gamyba, bei kiti procesai. Jeigu neišsimiegame, dieną būname suirzę, nedarbingi, blogos koncentracijos. Gaunasi užburtas ratas - vėl stresas, pakyla kraujo spaudimas ir cukraus kiekis kraujyje, gali pradėti skaudėti galvą, skrandį. Patartina po streso stengtis atsipalaiduoti. Kūnui ir sielai gerai padeda rami mėgstama muzika, gera knyga, lengvas sportas  -atpalaiduojantys pratimai, pasivaikščiojimas gryname ore, lengvas bėgimas ristele. Vėlai vakare nereikėtų gerti alkoholinių ir kofeino turinčių gėrimų, sočiai prisivalgyti, žiūrėti filmų, kurie didina nervinę įtampą, pyktis. Laisvomis nuo darbo dienomis taip pat reikia atsikelti tuo pačiu metu, kad nepažeistume įprasto ritmo. Prieš einant miegoti reikia gerai išvėdinti patalpą, pasirūpinti, kad temperatūra būtų 16-18 laipsnių. Kad problemų “nepasiimtume “ kartu į lovą, išgerkime žolelių arbatos pvz. ramunėlių, pieno su medumi, ar pagulėkite šiltoje vonioje su levandų, ar melisos aliejumi. Neturi erzinti patalynė su stipriais skalbimo miltelių ar minkštiklių kvapais. Gera pagalba gali būti prie pagalvės krašto padėtas maišelis su džiovintais levandų žiedais. Jei ir tai nepadeda ar miegame su pertraukomis, nereikia jungtis šviesos ir žiūrėti į laikrodį, galvoti apie greitą užmigimą. Tai dar labiau apsunkina padėtį. Nesikelkime ieškoti saldumynų ar kitų skanėstų. Jie nepadės. Jei problema kamuoja ilgiau nei savaitę, būtina kreiptis į gydytoją.
      Vaikus nemiga kankina rečiau. Jiems padeda pasivaikščiojimas lauke prieš miegą , šilta arbatytė, užtamsintas kambario langas, skaitoma graži pasakėlė.
      Saldžių sapnų !

      Kviečiame naudotis mūsų paslaugomis: Nemokami skelbimai. Įmonių katalogas. Reklama internete.

      Kava ilgai atminčiai

      Mokslininkai nustatė, kad kofeinas atstato smegenų ląsteles. Ekspreso kavos mėgėjai, kapučino gerbėjai, geriantys filtruotą ir stiprią kavą rytais-vėl švenčia pergalę: neprilygstamo kartumo, aromatingas gėrimas mokslininkų pripažintas ne tik nekenksmingu, bet ir naudingu ! Mokslininkai iš Floridos universiteto eksperimentuodami su pelėmis nustatė, kad kofeinas gali apsaugoti smegenis nuo Alzhaimerio ligos ir padeda išvengti atminties praradimo. JAV mokslininkai atliko eksperimentus su pelėmis, kurioms smegenų genetinės inžinerijos būdu buvo atlikti pokyčiai panašūs į tuos, kurie vyksta žmogaus smegenyse, paveiktose Alzhaimerio ligos. Eksperimente dalyvavo 55 genetiškai modifikuotų pelių, kurioms senėjimo proceso metu atsirado problemų su atmintimi. Kaip ir žmonėms, Alzhaimerio liga pelėms sukėlė neuronų mirtį smegenyse, kuri pasireiškė laipsniškai mažėjančiu intelektu, atminties sutrikimu ir elgesio pokyčiais. Kai pelės pasiekė 18-19 mėnesių amžių (tai atitinka 70 metų žmogaus amžių ), mokslininkai atliko elgsenos tyrimus, kurie parodė, kad visos pelės turi problemų su atmintimi. Tada, pusei iš jų buvo duota vandens su kofeinu dozė, kuri sutapo su penkerių 200 g puodelių kavos kiekiu. Po dviejų mėnesių pelėms, gydomoms kofeinu, smarkiai pagerėjo atmintis ir intelektinė veikla. Pelės “kofemanės” beveik išsilygino visais parametrais su sveikomis pelėmis. Kai tuo tarpu tos pelės, kurios gėrė gryną vandenį, testų nesugebėdavo įveikti. Kaip paaiškėjo, kofeinas ne tik apsaugojo nuo ligos, bet ir prisidėjo prie jau sugadintų ląstelių atkūrimo. Faktas tas, kad kofeinas sumažino pelių smegenyse ir kraujyje amiloidinio baltymo kiekį, kurio perteklius sukelia Alzhaimerio ligą. Amiloidas, savo savybėmis būdamas panašus į krakmolą, sutrikus baltymų apykaitai, nusėda smegenų audiniuose, dėl to vyksta neuronų degeneracija, sutrinka nervinių signalų perdavimas, kas ir sukelia Alzhaimerio ligą. Kofeinas sustabdo fermentų, būtinų amiloido baltymų sintezei, gamybą, neleidžia jam kauptis smegenyse ir prisideda prie degeneracinių procesų sustabdymo. Mokslininkai taip pat mano, kad kofeinas slopina uždegiminę reakciją smegenyse, kuri prisideda prie amiloido plitimo. Taigi pelių “kofemanių” amiloido baltymo smegenyse sumažėjo 50%. “Nauji duomenys įrodo, kad kofeinas gali tarnauti ir Alzhaimerio ligos gydymui, o ne tik kaip dalis prevencijos strategijos “, - sakė tyrimo autorius Gary Erendash, Pietų Floridos universiteto profesorius. Pasak mokslininkų, eksperimentus su pelėmis, galima ekstrapoliuoti ir žmonėms. Taigi, gerantologai jau nustatė, kad vyresnio amžiaus žmonėms, nesergantiems senatvine silpnaprotyste, kofeinas mažina amiloido baltymo kiekį kraujyje, taip užkirsdamas kelią Alzhaimerio ligos atsiradimui. Iš viso 100 mg kofeino (ši dozė atitinka du puodelius kavos) ne tik skatina, bet taip pat padidina tų smegenų dalių veiklą, kurios yra atsakingos už trumpalaikę atmintį. Kofeino dėka, smegenys gali ne tik efektyviai apdoroti, bet ir efektyviai valdyti jau turimą informaciją. Taigi, kava padeda išvengti kitos degeneracinės smegenų patologijos - Parkinsono ligos. Sveikatos prevencijos organizacija Kaiser Permanente išnagrinėjo sveikatos būklę daugiau nei 8 tūkst. amerikiečių, ir padarė išvadą, kad žmonės, kurie gėrė kasdien daugiau nei tris puodelius kavos vyresniame amžiuje penkis kartus mažiau kenčia nuo Parkinsono ligos. “Kofeino poveikis didele dalimi priklauso nuo aukštosios nervinės veiklos tipo, todėl jis turėtų būti dozuojamas, atsižvelgiant į žmogaus nervų sistemos individualias savybes - pasakojo RBC Daily, medicinos mokslų daktaras Nikolai Andrianov, RVMU, biochemijos katedros docentas -žmonėms su stabilią nervų sistemą, kava gerina smegenų darbą, pagerėja reakcija ir motorinis aktyvumas, protinė ir fizinė veikla, mažėja nuovargis ir mieguistumas, kai tuo tarpu lengvai sujaudinamiems žmonėms, didelė kavos dozė gali išsekinti nervų ląsteles.“JAV kolegomis pritaria ir britų mitybos specialistai iš Leeds universiteto. Mokslininkai nustatė, kad praktiškai beveik visi, kurie sulaukia 90-mečio būdami sveiko proto ir geros atminties, kasdien vartoja bent šiek tiek kartaus šokolado ir kavos. Paaiškėjo, kad kava ir šokoladas turi ypač daug stiprių antioksidantų, kurie apsaugo ląsteles nuo agresyvaus laisvųjų radikalų poveikio.Be viso to, polifenolis, esantis kavos ir kakavos pupelėse prailgina ląstelių amžių. Kavos receptas vadinamas “Maja”, sudarytas lygiomis dalimis iš kakavos ir kavos miltelių, Italijos mitybos specialistų iš Akvilos universiteto buvo pripažintas ilgaamžiškumo eliksyru. Šis gėrimas gali sumažinti kraujo spaudimą ir pagerina jautrumą insulinui, todėl sumažėja diabeto rizika. Šis kavos komponentas leidžia išlaikyti aiškų protą senatvėje ir mažina akmenų susidarymo tikimybę tulžies pūslėje ir inkstuose, apsaugo nuo kepenų cirozės ir Parkinsono ligos, mažina susirgimo gaubtinės žarnos vėžiu ir klinikinės depresijos riziką. Taigi kodėl neišgėrus puodelio kavos? 

      Jekaterina Liulčiak (RBC Daily)

      Sutarties pasirašymas

      Sutartis - abiejų pusių savanoriškas įsipareigojimas. Sutartys būna įvairios: darbo sutartis, nuomos sutartis, gyvybės draudimo sutartis , pirkimo - pardavimo sutartis ir t.t. Nesvarbu kokia sutartis bebūtų, ją reikėtų atidžiai perskaityti ir gerai apgalvoti, ar viskas, kas joje turi atsispindėti, yra paminėta. Atsitinka taip, kad žodžiu trumpai būna paaiškinama ir pirštu parodoma, kur pasirašyti. Būtina perskaityti pačiam (ypatingai užrašus smulkiu šriftu, kartais, net kitoje lapo pusėje!); kas neaišku, išsiaiškinti, apgalvoti ir tik tada patvirtinti savo parašu. Reikia atkreipti dėmesį į datas, sumas, vienos ir kitos pusės įsipareigojimus. Labai svarbu būti atsargiems, kai eina kalba apie daug kainuojančias, arba ilgalaikes sutartis. Pvz, kad ir perkant automobilį, turite atidžiai perskaityti, kokie trūkumai atsispindi, gerai apžiūrėti automobilį, ar nėra nutylėjimų (po avarijos ir t.t.)
      Perkant namą - apžiūrėti stogą, lauko ir vidines sienas, kokie laukia remonto darbai. Jei pačiam sunku nuspręsti, galima pasikviesti tos srities specialistą, kuris padės nustatyti bendrą vertę. Svarbu išsiregistravimas, vandens, šilumos skaitiklių perrašymas. Būtina palyginti parduodamų panašių objektų pardavimo kainas.
      Siūlomos įvairios draudimo paslaugos. Reikia apgalvoti ar jos reikalingos, kokios naudos iš jų galima tikėtis.
      Tapo labai populiaru įvairius daiktus ar paslaugas pirkti kreditu. Nepastovios darbo rinkos sąlygomis tai labai pavojinga, nes jeigu šiandien šeimoje dirba abu šeimos nariai ir gerai uždirba, rytoj gali atrodyti kitaip. Todėl reikia atidžiai apgalvoti ir nesusižavėti ta “laiminga sekunde”, kas gali įtraukti į skolų liūną, kai tuo momentu gal net pamiršta, kad už automobilį dar neišsimokėta, arba mokėjimas jau viršija pajamas.Ir jokiu būdu neskaičiuoti būsimų pajamų į priekį, kurios yra nerealios. Žinoma, yra įstatymai, kad iki tam tikro laiko savo sutartį, patvirtintą parašu, galite anuliuoti, bet tai gali kainuoti labai daug laiko ir pinigų.
      Įdarbinimo sutartis. Atkreipkite dėmesį į įdarbinimo sąlygas, atlyginimą už darbą, atostogų laiką, draudimo sąlygas. Daug atidesni turėtų būti pagyvenę žmonės, kurie yra labiau patiklūs, nežinantys daugelio gudrybių, kad ir bėdoje gali būti legaliu būdu “ištraukiami”pinigai. Daug nesusipratimų tyko ir jaunimo, kurie tapę pilnamečiais maloniai patiki ir pasirašo sutartis, nežinodami, patingėje paskaityti ilgas sutarčių sąlygas ir t.t.
      Keletas situacijų, kurių reikėtų vengti:
      Sakoma, kad tai tipinė sutartis ir telieka Jums ją pasirašyti.
      Siūloma skubiai pasirašyti sutartį, nes darbo laiko pabaiga, laukia klientas ir t.t
      Daug sutarties niuansų aiškinama žodžiu, bet sutartyje apie tai neužsimenama.
      Nėra punkto sutartyje apie garantinius įsiapreigojimus, tvirtinant, kad tokio atvejo dar nebuvo
      t. y.  parduodamas įrenginys negenda.
      Nerašomos sutartyje kainos ir terminai, siūloma vadovautis internete skelbiama informacija.
      Sutartis galioja ir po sutartyje numatyto termino pabaigos. 
      Tai dažnas atvejis telekomunikacijų srityje. Sutarties galiojimas pasibaigia tik papildomu pranešimu Jums apie sutarties nutraukimą. Tačiau paslauga ir toliau tiekiama (pasibaigus sutarties terminui) ir vėliau prašoma už ją sumokėti, kartais net didesnę kainą nei numatyta sutartyje.

      Kviečiame naudotis mūsų paslaugomis: Nemokami skelbimai. Įmonių katalogas. Reklama internete.

      Kramtomoji guma plaukuose


      Vaikų plaukai kaip magnetas sugeba pritraukti kramtomąją gumą. Pirma mintis kaip ją pašalinti, yra žirklėmis iškirpti plaukus su juose įsivėlusią guma. Šio būdo vertėtų imtis vėliausiai, kai bus nesėkmingai išbandyti kiti būdai.
      Plaukus ištepti sviestu arba aliejumi ir palaukus apie pusvalandį pabandyti gumą iššukuoti tankiomis šukomis.
      Į plastikinį maišelį pridėti ledo gabalelių ir priglausti maišelį prie gumos plaukuose. Palaukti kol guma sukietės ir pabandyti ją laužant išimti iš plaukų.
      Nepavyko išimti kramtomos gumos iš plaukų sviesto, aliejaus ir ledo pagalba?
      Tada čiupkite žirkles ir .......

       

      Čia gali būti Jūsų įmonės reklama

      Kaip taupiai apsipirkti


      Didelės maisto ir kitos parduotuvės stengiasi pirkėją pritraukti įvairiomis akcijomis, nuolaidomis ir reklamomis, lyg atrodytų, kad daug kas vos ne už kelis centus parduodama.
      Kai ruošiamies apsipirkti, pvz. maisto produktų, pirmiausia reikėtų susidaryti sąrašą, kad nepripirktumėte turimų ir nereikalingų prekių. Pasiimkite tiek pinigų, kiek tikrai galite išleisti. Bankomato kortelę geriau palikti namuose. Neikite apsipirkti, kai jaučiate alkį, nes gražiai supakuotos prekės, malonūs kvapai dar labiau žadina apetitą.
      Savaitgaliais, ar po darbo, būna daugiau pirkejų, todėl venkite apsipirkinėti kartu su vaikais. Mažyliai iš nuobodumo pakeliui prie kasos, randa įvairių jiems reikalingų skanumynų ir kitų nelabai reikalingų daiktų, kurie dažnai perkami iš meilės ar noro išvengti vaiko ašarų. Dar didesnis pavojus būna sukuriamas parduotuvių kompleksuose, kur gražiai vitrinose reklamuojami rūbai. Ten maloniai šilta, maloni muzika, malonūs kvapai, malonios pardavėjos. Čia didžiausias pavojus moters piniginei, o vyrams - adrenalino šimtaprocentinis šaltinis!  Žinoma, kad moterys pasiruošusios atitinkamą sumą mokėti už gražius rūbus, bet reikia iš karto pagalvoti, ar tas rūbas tikrai reikalingas ar jis vertas tos kainos, kokia bus galimybė jį priderinti prie kitų rūbų. Kartais būna sunku mielai pardavėjai pasakyti, kad man šio rūbo nereikia. Išeitis iš tokios padėties: klausimas kokių spalvų turite ir apgailestavimas, kad kaip tik norėjote tos spalvos kurios nėra, pasakymas, kad neturite tiek grynų pinigų, o banko kortelę pamiršote.
      Ieškant pigesnės prekės, reikia nepatingėti pasilenkti žemiau, nes aukščiau dažnai būna sudėtos brangesnės.
      Kai būna kvepalų pardavimo nuolaidos, akcijos, išpardavimai atkreipkite dėmesį i kiekį, kiek mililitrų, tada galėsite palyginti su jums jau pažystama kaina, ar kaina kvepalų, kurie parduodami be akcijos.
      Perkant brangesnius daiktus patartina neskubėti pirkti, netikėkite iš karto pardavėjų - konsultantų pasakymais:  tai labai perkama, aš ir mano draugas labai patenkinti tuo daiktu, liko tik dvi tokios prekės, dabar greit galime pristatyti į namus. Geriau dar pagalvoti, apsvarstyti ar tikrai tas daiktas reikalingas, ar jam yra vietos, kokią pinigų sumą galite išleisti.

       

      NUOLAIDOS|AKCIJOS|IŠPARDAVIMAI

      Alyvuogių aliejus

      Dažnas esame girdėje, koks mūsų organizmui yra naudingas alyvuogių aliejus. Jo sudėtyje yra maždaug 60 - 80 proc. mononesočiųjų riebalų, kurie padeda organizme sumažinti “blogojo” cholesterolio kiekį ir išsaugoti “gerąjį” cholesterolį. Tai vienintelis natūralus produktas, susidedantis beveik vien iš šios riebiosios rūgšties. Aliejuje gausu vitaminų A, D, K ir ypač E.
      Įvairiūs tyrimai patvirtina ,kad alyvuogių aliejus stabdo cholesterolio perteklių organizme.Apsaugo kraujagysles nuo kalkėjimo,mažina kraujospūdį ir pavojų susirgti širdies ligomis.
      Alyvuogių aliejų verta naudoti ir laikantis lieknėjimo dietos.Rekomenduojama naudoti šalto pirmo spaudimo aliejų ir kasdien jo išgerti apie 20-30ml ,jis mechaniškai spaudžiamas iš prinokusių alyvuogių.Tokį atpažinti galima iš užrašų ant etikečių “nativ extra”, “extra vergine“(Italija), “ virgen extra” (Ispanija), “vierge extra” (Prancūzija);“extra nativ“(Graikija).  Aukštos kokybės alyvuogių aliejus,ryžiai,makaronai,ankštinės ir kitos šviežios daržovės ,vaisiai,žuvis tai pagrindas sveikos mitybos.

      Daug imoniu importuoja,pardavineja ir reklamuoja alieju.Yra daug ivairiu rusiu alieju,jus pries pirkdami pasidomekite kur i Kviečiame naudotis mūsų paslaugomis  Nemokami skelbimai  Įmonių katalogas  Reklama internete 

      Taupus važiavimas automobiliu


      Ne kiekvienas vairuotojas pagalvoja, kad papildomas svoris automobilyje padidina kuro sąnaudas. Bagažinė ant automobilio stogo gali padidinti 0,7 ltr. benzino sąnaudas važiuojant 80 km/h greičiu, dviratis ant stogo apie 3ltr. važiuojant 100 km/h.
      Šaltesnių ir drėgnesnių orų metu, patartina langus džiovinti ne laukiant kelias minutes kol sušils variklis ir bus pučiamas šiltas oras. Taupiau bus pravėrus vienas dureles įjungti kondicionierių - jis išsausina orą.

      Keletas taupaus važiavimo patarimų:
      1. Važiuokite uždarytais langais.
      2. Kondencionierių įjunkite esant būtinybei.
      3. Venkite staigių stabdymų ir pagreitėjimų.
      4. Išjunkite automobilio variklį, jeigu stovėti reikia daugiau kaip 2-3 min.
      5. Patikrinkite ar švarus oro filtras, reguliariai jį keiskite.
      6. Patikrinkite oro slėgį padangose - jeigu slėgis 0,2 barų mažesnis, važiuojant kuro sąnaudos 1% gali būti didesnės.

      Čia gali būti auto/moto įmonių reklama.

      Reklaminių skydelių (banerių) efektyvumas

      Baneris (angl. banner, liet. reklaminis skydelis) – internetinės reklamos rūšis, kai interneto svetainėse patalpinama vaizdinė įmonės, prekės ar paslaugos reklama. Tokios reklamos tikslas sudominti internetinės svetainės lankytoją, ją suaktyvinti (spustelti), tai padarius patenkama į reklamos užsakovo interneto puslapį.
      Norint lankytojus sudominti tokio tipo reklama reikia kuo didesnio ir traukiančio akį banerio, kad būtų galimybė jį padaryti pastebimą ir įsimenamą. Tai svarbu, nes tokio reklamos būdo efektyvumas mažas, o kaina didelė. Reklamos kaina ne už reklamos paspaudimus, bet už jos parodymų skaičių, tai gali būti 2000 ir 1000000 reklamos banerio parodymų. Paskaičiavus išlaidų reklamai ir vartotojų (banerio paspaudimas) apsilankiusių įmonės puslapyje santykį, vieno apsilankymo kaina gali būti ir keliasdešimt litų. Tačiau vien taip skaičiuoti neteisinga. Vartotojai atsiminę reklamą gali vėliau aplankyti įmonės puslapį per paieškos sistemas. Tam didelės reikšmės turi kokioje svetainėje buvo patalpintas baneris. Vieni vartotojai lankosi tik skaitymui skirtose svetainėse, kiti ieškodami konkrečios, jiems reikalingos informacijos.
      Kitas trūkumas, vartotojai norintys greito puslapių atidarymo ir dėl kitų priežasčių naudoja reklamos blokavimo programas pvz. Adblock Plus. Kuri išjungia reklamas, leidžia išvengti lankytojo dėmesį blaškančios,  erzinančios reklamos. Dėl šių priežasčių, toks reklamos būdas yra prarandantis populiarumą ir kai kuriuose šalyse siekia apie 25% reklamos rinkos. Reklaminiai skydeliai tinkami didelėms įmonėms su dideliu reklamos biudžetu. Baneriai efekyviausi kada tikslas yra pristatyti jau gerai rinkoje žinomos įmonės masinio vartojimo gaminius ar paslaugas.
      Tokio tipo reklamos efektyvumo įvertinimui naudojamas CTR paspaudimų rodiklis. Jis apskaičiuojamas paspaudusių banerį vartotojų skaičių dalinant iš banerio parodymo skaičiaus. Dažnai CTR nesiekia ir 0,1%.

      Kviečiame naudotis mūsų paslaugomis:Nemokami skelbimai. Įmonių katalogas.  

       

      Rinkos tyrimai

      Tikslinės rinkos tyrimai gali atsakyti į tokius klausimus:
      Koks rinkos dydis
      •Kaip šiuo metu ji vystosi
      •Kokia jos ateitis
      •Koks jos konkurencingumas

      Jeigu, apie Jus dominančią rinką, pavyksta surinkti išsamią informaciją ir ją išanalizuoti, Jums ateityje bus daug lengviau joje orentuotis ir optimaliai naudoti išlaidas rinkodarai.
      Rinkos tyrimus galima atlikti skirtingais būdais, tačiau pakankamai tikslūs ir efektyvūs yra šie trys būdai.

      Parodos
      Parodose galite aiškiai pamatyti kas šiuo metu vyksta Jūsų pasirinktoje rinkoje ir dalinai ateities tendencijas. Parodos dydis, dalyvių ir gaminių kiekis leis suprasti kokio dydžio rinka yra šiuo metu. Parodų seminarai gali suteikti informacijos apie rinkos vystymasi ateityje.
      Specializuotoje parodoje stenkitės atkreipti dėmesį į tokius dalykus kaip įmonių parodos ploto dydis, koks ekspozicijos dizainas, kiek darbuotojų dirba ekspozicijoje ir t.t. Pagal taip galima daryti išvadas apie Jūsų konkurentų finansinį stiprumą, apie jų dydį.

      Masinės informavimo priemonės
      Iš masinių informavimo priemonių galima gauti vertingos informacijos kokia situacija rinkoje: ji auga, smunka, laikosi viename lygmenyje. Pagal reklamos dydį ir dažnumą galima spresti apie įmonių finasinį ir konkurencinį lygį.
      Masinėse informavimo priemonėse lengviausia rasti informacijos kaip rinka vystysis ateityje. Čia dažniausiai pasirodo pirmieji pranešimai apie įmonių naujienas ir išradimus, informacija apie įmonių susijungimus ir bankrotus.

      Pokalbiai
      Pokalbiai suteiks informacijos kas žinoma apie Jus dominančią rinką. Diskutuojant galima išgirsti kokie trūkumai ir poreikiai yra rinkoje. Vertingi pokalbiai su asmenimis, kurie dirba giminingose rinkose. Jie gali įvardinti konkrečius rinkos pliusus ir minusus, jos ateities perspektyvas.
      Kitas būdas tai žmonių grupės pildančios anketas kur atsako į jiems pateiktus klausimus, būdingus vienam gaminiui ar paslaugai. Jie gali konkrečiai atsakyti ką mano apie produktą šiuo metu ir ko norėtų ateityje.
      Bet tai ir vienas iš brangesnių informacijos rinkimo būdų.

      Premijavimas


      Vienas iš populiariausių premijavimo būdų - metinis premijavimas. Taip pat naudojamas pelno padalinimas viršijus užsibrėžtą planą. Bet yra ir kitų premijavimo - skatinimo būdų, kurie turi savų privalumų ir trūkumų.
      Metinis premijavimas būna tik vieną kartą ir labai sunku jo sulaukti. Darbuotojus sunku, tokia premijos rūšimi motyvuoti, kadangi  atrodo, jog premijos laikas niekada neateis.
      Premijavimas pagal viršytą įmonės pelną labai priklauso nuo daugelio faktorių ir darbuotojams kaip skatinimo priemonė nėra patrauklus. Išskyrus atvejus kai įmonė yra inovatyvi ir nuolat auganti, bei turi senas tokio premijavimo tradicijas. Šio premijavimo privalumas, kad sutampa darbuotojų ir įmonės valdytojų interesai, t.y kuo didesnio pelno siekimas.
      Geriau vengti skatinimo atlyginimo dalimi, kai mokamas minimalus atlyginimas, o vėlesnis atlygis priklauso nuo darbuotojo rezultatų. Darbutojui tai dažnai atrodo kaip bausmė ir bet kokiomis priemonėmis jis nori pasiekti gerų rezultatų, todėl būna pamirštamos kokybės ir etikos normos. Tai įmonei ateityje gali daryti labai didelių nuostolių .
      Geriausios premijavimo formos, kai darbuotojai tiksliai žino už kokius rezultatus jie gaus premiją ir kokiu būdu. Gerai kai premijų galima tikėtis dažniaunei tris, penkis kartus per metus. Taip galima pasiekti, kad ir įmonės darbuotojai pradėtų sveiką konkurenciją tarpusavyje dėl gerų rezultatų, ištisus metus išlaikoma motyvacija.
      Nereikia pamiršti ir fakto, kad darbuotojai yra skirtingi. Reikia atsižvelgti į jų poreikius. Gali būti, kad vienas nori tik pinigų, kitas papildomų atostogų. Vienas nori gauti didelę premiją kartą per metus, o kitas tankiai po truputį.
      Norint įmonės savininkui pasiekti gerų įmonės rezultatų, vertėtų išsiaiškinti specifinius darbuotojų norus. Pasirinkti tinkantį vieną ar kelis premijos taikymo būdus. Apgalvoti kiek ilgai, už kokius darbus bus skiriamos premijos ir kiek tai įmonei kainuos. Įmonės reputacijai pakenktų pažadėtų premijų neskyrimas ar sąlygų pakeitimas atėjus jų įvykdymo terminui.
      Galimas darbuotojų nepasitenkinimas  jei premijos keliems metams būna panaikinamos. Tokiu atveju, reikia darbuotojams išsamiai paaiškinti panaikinimo priežastis.
      Blogesnių rezutatū galima sulaukti kai premija skiriama didesnei kolektyvo daliai. Ypač kai vienų darbuotojų rezultatus (darbą) galima įvertinti skaičiais ar kitais būdais, o likusieji atlieka protinį ar organizacinį darbą. Tokiose grupėse gali kilti tarpusavio nesutarimų, diskusijų ar visi verti gauti po lygią premijos dalį.


       

      PVM

      Pridėtinės vertės mokestis (PVM) yra vienas bene plačiausiai pasaulio mokesčių sistemose naudojamų netiesioginių mokesčių, išsivystęs iš apyvartos mokesčio. Lietuvoje PVM įvestas nuo 1994 m. gegužės l d. vietoje bendrojo akcizo mokesčio. PVM reglamentuoja 2002 m. kovo 5 d. įstatymas.
      PVM yra vienas iš vartojimo mokesčių. Vartojimo mokesčiai gali būti bendrieji (PVM, apyvartos mokesčiai) ir mokesčiai atskiroms prekių ir paslaugų rūšims (akcizai, valstybės fiskalinio monopolio mokestis, licencijų mokestis ir kt.)
      PVM pirmiausia buvo įvestas Prancūzijoje 1954 m., o vėliau jį priėmė ir kitos ES šalys. Šiandien PVM sudaro didelę pajamų dalį daugelyje ES šalių. PVM dydį kiekviena šalis taiko savo nuožiūra, jis gali būti nuo 5% iki 30%. Galimi atvejai kada vienoje šalyje galioja kelių dydžių PVM mokestis skirtingoms pramonės ar paslaugų sritims. Dėl tokių išimčių (lengvatų) tikslingumo, nesutampa ekonomikos ekspertų ir valdžios nuomonės. Nesutariama kuo vienos verslo sritys yra labiau nusipelnusios, kad joms būtų taikomas mažesnio dydžio PVM tarifas, kitoms didesnis. Vienas iš valdžios argumentų dėl mažo PVM tarifo pvz. maisto produktams, noras atpiginti maisto produktus, kad juos galėtų įsigyti mažesnes pajamas gaunantys vartotojai. Ekspertų argumentas, kad sumažinus PVM pvz. 10% maisto produktai tiek pat procentų neatpinga, bet dalis jo tampa įmonių pelnu.

      PVM įvedamas kiekvienoje gamybos bei prekybos pakopoje ir gyvuoja, kol pasiekia vartotoją, t.y. mokestis perkeliamas galutiniam vartotojui, kuris pirkdamas prekes ar paslaugas, šį mokestį sumoka ir tampa tikruoju PVM mokėtoju. PVM labai pravartus kai valstybės biudžetui reikia gauti daugiau pajamų.

      PVM skaičiavimas  >>

      PVM dydis ES, lentelė

      Privalomas registravimas PVM mokėtojais:

       a) Atlygis už parduotas prekes/paslaugas šalies teritorijoje (išskyrus į kitas ES valstybes nares tiekiamas
      naujas transporto priemones)
      per paskutiniuosius 12 mėnesių viršija 155 000 Lt;

       b) Asmuo (vienas ar kartu su susijusiais asmenimis) kontroliuoja keletą įmonių ir visų jų bendras gautas
      atlygis per paskutiniuosius 
      12 mėnesių buvo didesnis negu 155 000 Lt. Prievolė registruotis PVM mokėtojais
      atsiranda kontroliuojamoms įmonėms ir pačiam asmeniui
      (jeigu jis vykdo ekonominę veiklą), neatsižvelgiant į tai,
      kad kiekvieno iš jų gautas atlygis yra mažesnis kaip 155 000 Lt;

       c) Lietuvoje iš kitų ES valstybių narių įsigyja prekes (išskyrus naujas transporto priemones ir akcizais
      apmokestinamas prekes), 
      kurių vertė per kalendorinius metus viršija 35 000 Lt.

      Didmeninė kaina

      Didmeninė kaina paprastai yra apie pusę kainos mažesnė nei mažmeninėje prekyboje. Tai tinka ne tik gaminamoms prekėms, bet ir auginamai produkcijai. Perdirbimo įmonė pvz. perka iš ūkininkų kopūstus didmenine kaina, juos apdoroja, supakuoja ir parduoda didesne kaina nei buvo pirkti iš ūkininko. Priežastis tokios kainodaros: prekių, produktų pardavimas urmu t.y. dideliais kiekiais.
      Didmenininkas nupirkęs didelį kiekį, vėliau mažesniais kiekiais paskirsto po mažmeninės prekybos vietas.
      Dideli mažmeninės prekybos tinklai neretai patys perka urmu prekes iš didmenininkų. Dažniausiai tai būna aprangos, elektronikos ir kitos prekės, prekės, kurioms nereikia papildomo apdorojimo ir perdirbimo.
      Dėl tokio prekių įsigijimo jie įgyja konkurencinį pranašumą prieš mažesnius prekybos tinklus.
      Vartotojams patarimas, perkant dideliame prekybos tinkle prašyti ir didesnių nuolaidų.

      Kviečiame naudotis mūsų paslaugomis:
      NEMOKAMI SKELBIMAI
      ĮMONIŲ KATALOGAS
      NUOLAIDOS, AKCIJOS
      STRAIPSNIAI

      Kainų karas


      Įmonė paskelbusi ,,karą“ mažomis kainomis t.y. prekių ar paslaugų kainas padaro mažesnes už konkurentų, norint priversti konkurentus bankrutuoti. Daugelyje šalių toks ,,kainų karas“ draudžiamas, tačiau labai sunkiai įrodomas. Ekonomistai teigia, kad tai yra retai taikoma praktikoje.
      Įmonės, kurios imasi tokių konkurencinių priemonių turi būti finansiškai stiprios, kad pajėgtų pakankamai ilgą laiką dirbti nuostolingai. Jos tokiu būdu išstumdamos iš rinkos konkurentus turi būti įsitikinusios, kad konkurentai negrįš į rinką kai kainos pradės didėti. Kaip vienas iš būdų to išvengti yra iš nusilpusių konkurentų patalpų, įrangos įsigijimas ar darbuotojų pritraukimas.
      Tokiu būdu naujus konkurentus žlugdyti dažnai ryžtasi rinkoje jau gerai įsitvirtinusios įmonės.
      Finansiškai stiprios įmonės, rinkos naujokės, taip pat taiko panašų būdą, bet nebūtinai norėdami sužlugdyti rinkos senbuves. Jų tikslas kuo greičiau užkariauti dalį rinkos, vėliau kainos palaipsniui pradedamos didinti.

      Skelbiant ,,kainų karą“ būtina įvertinti:
      Kokią naudą iš to turėsite.
      Ar konkurentai gali atsakyti tuo pačiu.
      Kiek ilgai jie gali atsilaikyti prieš Jūsų mažas kainas.
      Kiek ilgai Jūs turėsite rezervų tokiai kainodarai atlaikyti.
      Kokia tikimybė rinkoje atsirasti naujam konkurentui.
      Kokia tikimybė, kad prieš Jus nesusijungs kelios įmonės.
      Kokios reakcijos galite sulaukti iš vartotojų.

      Efektyvi dienotvarkė


      Sėmingam įmonės valdymui reikalingas efektyvus dienos darbų grafikas. Geriausia kai grafikas sudaromas prieš dvi dienas, kad turėtumėte laiko pasiruošti.
      1. Surašykite dvi, tris svarbiausias užduotis. Pradėkite nuo svarbiausios. Pasižymėkite pastabas, ko reikia joms įgyvendinti.
      2. Nusistatykite konkrečius tikslus. Kokio maksimalaus rezultato tikitės atlikę užduotį. Kokių veiksmų imsitės, jei nepavyktų pasiekti norimo rezultato.
      3. Delegavimas. Pagalvokite ar Jums patiems būtina viską vienam atlikti. Gal galite deleguoti kitą asmenį, sėkmingam užduoties atlikimui. Perduokite jam užduoties informaciją ir kokių tikslų siekiate.
      4. Premijavimas. Apgalvokite ar bus skirtas paskatinimas asmeniui už Jus sėkmingai atlikusiam užduotį. Jeigu taip, įvardinkite kuo aiškiau, koks paskatinimas ir už kokius rezultatus bus skirtas.
      5. Skirkite laiko poilsiui. Viršvalandžiai nėra pats geriausias būdas atlikti darbus. Nuovargis mažina darbų efektyvumą ir verslo idėjų generavimą.

      Vizitinė kortelė

      Vizitinė kortelė - tai labai svarbus sėkmingo verslo elementas. Verslo susitikimo metu vizitinės kortelės dizainas, pateikta informacija ir grafika, bei jos įteikimas verslo partneriui gali turėti lemiamą reikšmę sėkmingam susitarimui.

      Keletas patarimų vizitinės kortelės sukūrimui.

      Užsirašykite viską kas Jūsų nuomone reikalinga kortelėje:
      1. Vardas, pavardė
      2. Pareigos
      3. Įmonės pavadinimas
      4. Tel. nr. biuro/namų
      5. Mob. telefonas
      6. Fakso numeris
      7. El. pašto adresas
      8. Internetinės svetainės adresas
      9. Įmonės adresas
      10. Įmonės logotipas
      11. Įmonės šūkis
      12. Informacija apie įmonę ar produktą
      13. Bendra grafika.

      Vizitinių kortelių dydis 6 x 9 cm, arba dažniausiai pasitaikantis dydis 5 x 9 cm, taigi visos išvardintos informacijos patalpinti nepavyks.
      Turite pasirinkti kokia informacija, Jūsų nuomone, bus aktualiausia klientams.
      Svarbiausia informacija: įmonės pavadinimas, logotipas, įmonės veikla (jeigu tai nėra didelė ir garsi įmonė), vardas, pavardė ir pareigos. Kitą informaciją turite pasirinkti pagal įmonės veiklą ir Jūsų darbo pobūdį.
      Dabar turite sugalvotii kaip išdėstyti pasirinktą informaciją. Svarbu, kad tinkamai išsiskirtų įmonės logotipas ir pavadinimas, tam padaryti pasirinkite tinkamus šriftus. Pateikta informacija turi būti lengvai įskaitoma, įmonės pavadinimą  rašykite lengvai įskaitomu 12-14 dydžio šriftu, kitą informaciją, kuri nėra tokia svarbi, kito stiliaus (artimu įmonės pavadinimui) ir 9-11 dydžio šriftu.
      Labai svarbi ir kortelės spalva. Balta yra populiariausia, kadangi puikiai matosi tekstasir logotipas. Jei veikla susijusi su vaikais, pramogomis, menu vizitinė gali būti ir kitokios spalvos. Svarbu, kad teksto spalva nesusilietų su fono spalva.

      Apsikeitimas vizitinėmis kortelėmis:
      1. Rangu žemesnis asmuo pirmas įteikia kortelę rangu aukštesniam asmeniui.
      2. Pirmas vizitinę kortelę įteikia atėjęs asmuo.
      3. Vizitinę kortelę įteikti tekstu į pašnekovą.
      4. Esant daugiau pašnekovų, vizitinės kortelės duodamos visiems.

      Su gauta vizitine kortele elkitės pagarbiai, nelankstykite, neužsirašinėkite nieko ant jos.

      Erzinanti reklama

      10. Reklaminiai stendai šalia autostradų, greitkelių. Stende per daug teksto, piešinių, ilgas telefono numeris. Tai erzina vairuotojus, pravažiavę tokią reklamą nieko nespėja pastebėti ir nors trumpam laikui ją prisiminti.
      9. Reklama spaudoje. Jeigu dažnai tame pačiame leidinyje pasikartoja ta pati reklama.
      8. Reklama radijo laidose. Per ilgos reklamos. Pamirštama apie ką prieš tai buvo kalbama. Perjungiama kita radijo stotis.
      7. Reklaminių lankstinukų, skrajučių dalinimas. Kai dažnai einant pro tą pačią vietą siūloma, to pačio žmogaus, ta pati reklama.
      6. Reklama su rašybos klaidomis.
      5. Reklaminių sms žinučių gavimas ne darbo valandomis.
      4. Reklaminiai mini stendai, pastatyti ant šaligatvių, dviračių takų.
      3. Automobiliai su reklaminiais stendais (judanti reklama) važiuojantys mažu greičiu.
      2. Reklama internete. 
      Netikėtai atsirandanti reklama su sunkiai randama jos išjungimo ikona. Garsinė reklama, įsijungianti ant jos užvedus kursorių. Reklaminių straipsnių, naujienų, pranešimų  gavimas į el. paštą be galimybės jų atsisakyti. Reklamų, pranešimų, ataskaitų gavimas į el. paštą su pasiūlymu instaliuotis į kompiuterį naują programą, kad gautą informaciją būtų galima matyti.
      1. Reklama televizijos laidose. Kai žiūrovui svarbiausiu momentu pradedama rodyti reklama.

       

       

      IMONIŲ REKLAMA|ĮMONIŲ KATALOGAS|NEMOKAMI SKELBIMAI|

      Pelėsis


      Pelėsis dažniausiai susidaro rudenį ir žiemą dėl per didelės drėgmės patalpose. Jis atsiranda dėl nepakankamo vėdinimo ir šildymo. Taip pat dėl nekokybiškos statybos: blogai izoliuoto stogo ar sienų. Tai dažniausiai pasitaiko senos statybos namuose.
      Pelėsio sporos iš pradžių nematomos. Pastebimos vėliau kai pradeda augti drėgnoje vietoje. Idealiausia terpė pelėsiui yra po tapetais, vonios kambaryje, drėgnuose rūsiuose.
      Didžiausia klaida kambaryje džiovinti skalbinius, kai nėra mechaninės ventiliacijos ar drėgmės surinkėjų.
      Patartina pasinaudojus dušu ar vonia tuoj pat nuvalyti vandens ar kondensato lašelius nuo plytelių, langų, veidrodžių, iššluostyti dušo kabiną.
      Dažniausiai, dėl per mažo atstumo tarp sienos ir baldų, pelyja vidinės sienos. Tokiose vietose net ir teisingai vėdinant mažai patenka šviežio oro. Todėl, jeigu yra galimybė baldus reikėtų statyti prie vidinių sienų, paliekant 5-10 cm atstumą, kad geriau cirkuliotų oras. Po dideliais paveikslais, kurie kabo ant išorės sienų, rekomenduojama priklijuoti ploną šilumą izoliuojančią medžiagą.

      Kaip teisingai vėdinti gyvenamas patalpas?


      Gerai izoliuoti šiuolaikiniai langai sulaiko patalpose ne tik šilumą, bet ir drėgmę. Dėl netinkamos oro apykaitos ir per didelės drėgmės koncentracijos, atsirandančios dėl žmogaus veiklos, vandens kondensatas neišvengiamai kaupiasi ant šalčiausių pastato vietų – išorinių langų, lauko sienų. Tai sukelia sienų grybelio ir pelėsio atsiradimą, gadinama apdaila, prasideda alerginės ligos. Todėl svarbu nepamiršti, kad reikia išvėdinti patalpas, ypač gyvenamąsias. Jeigu nėra įrengtos mechaninės vėdinimo sistemos tada lieka vėdinimas per vertikalius natūralios ventiliacijos kanalus ir langus.
      Pirmiausia (šildymo metu) patartina užsukti (išjungti) šildymą ir plačiai atverti langus, geriausia ir priešingoje pusėje - sudaryti skersvėjį. Vėdiname 5 - 10 min. ir vėl uždarome langus. Kai šalta pakanka ir 5 min. Tai geriausia daryti kiekvieną dieną po 3 kartus.
      Atversti langai (nepilnai atverti) prie vėdinimo prisideda nedaug, tik prarandama šiluma, atšaldoma patalpa ir gali susidaryti ant sienų drėgmė, kuri sudaro palankias sąlygas pelėsiui.
      Prieš einant į dušą ar vonią, gaminant maistą (jeigu virtuvėje nėra efektyvios dūmus šalinančios įrangos) nepamirškite uždaryti duris, kad drėgmė nepasklistų po visus namus. Oro drėgnumas patalpose turėtų būti apie 50% santykinės drėgmės.

      Kainos nustatymo metodai


      Pradėkime nuo to, kad yra keliolika kainos nustatymo metodų. Kiekviena įmonė individualiai pasirenka kuris metodas jai tinkamas.
      • Remiantis kaštais. Suskaičiuojama savikaina ir pridedama pelno marža.
      • Tikslinis pelnas. Pvz: norite gauti 19% pelno prieš mokesčius.
      • Suvokiama vertė. Kaina atitinkanti vartotojų lūkesčius.
      • Konkurencingai susijusi. Kaina nustatoma atlikus palyginimą su konkurentų kainomis.
      • Dviejų dalių kaina. Kai prie kainos pridedama papildoma paslauga.
      • Susieta kaina. Kada prie produkto kainos pridedama produkto ilgalaikio aptarnavimo, priežiūros kaina.
      • Nuolaidos, kai mokama grynaisiais pinigais.
      • Kiekio nuolaidos. Daugiau perkama - mažiau mokama.
      • Prekių išpardavimo kaina.
      • Kainos keitimas tobulėjant produktui.
      • Kaina su nuolaida didmenininkui.
      • Sezoninė nuolaida.
      • Sumažinta vieno produkto kaina, siekiant pritraukti klientų kitiems produktams.
      • Psichologinė kainodara. Vietoje 200 rašoma 199.

      Naujiems, inovaciniams produktams turintiems mažą konkurenciją, dažnai taikoma aukšta kaina, kuri vėliau palaipsniui mažinama.
      Produktai, kurie jau turi didelę konkurenciją rinkoje ir norima su jais įeiti į rinką, tokiu atveju jiems dažnai taikoma mažesnė įsiskverbimo kaina.

      Įmonių katalogų reikšmė

      skelbimai imoniu reklama www.de2.lt logotipasAnksčiau įmonių katalogai atliko interneto paieškų sistemų darbą, suklasifikuodavo įmones pagal veiklos sritis pvz. statyba, medicina ir t.t. Katalogo lankytojas galėdavo lengvai surasti statybos įmones vienoje vietoje su jų rekvizitais ir informacija apie įmonę. Jeigu atkreipsite dėmesį į lankytojų atverstų puslapių skaičių, daugumos katalogų, šis vidurkis yra tik 1,9 - 2,1 puslapio. Kitaip tariant, tai buvo paprasta įmonių duomenų kaupykla ir jokiu būdu tai nebuvo ir šiuo metu negalima vadinti įmonių reklama. Kodėl negalima vadinti reklama? Ar įsivaizduojate tokį pasiūlymą reklamai: sumokėkite pinigus, o mes padarysime stendą su Jūsų įmonės reklama ir laikysime jį savo sandėlyje.
      Kiek gali atsirasti norinčių apsilankyti taip vadinamame sandėlyje ir pamatyti Jūsų ir kitų reklaminius stendus ir kiek iš jų taps Jūsų klientais?

      Reklama yra čia, reklamos savitarnos kataloge www.de2.lt. Dažnai matomi įmonių logotipai suteikia galimybę pirmiau būti pastebėtiems ir užmegzti ryšį su potencialiais prekių ir paslaugų pirkėjais. Be to, svetainės lankytojai ne tik gali ieškoti įmonių, bet turi galimybę naudotis paslauga nemokami skelbimai, ieškoti straipsnių bei žaisti žaidimą „Logotipas“. Visa tai padeda dar  geriau įsiminti besireklamuojančias įmones.
      Svetainės www.de2.lt dizainas paprastas, siekiant, kad įmonių logotipai nesusilietų su svetainės dizainu. Nėra ir netikėtai iššokančių reklamų, kad jos neužgoštų kitų įmonių, kurios reklamuojasi www.de2.lt svetainėje. Jeigu norite patalpinti reklamą, spauskite čia.
      Šiuo metu visą darbą už katalogus atlieka modernios interneto paieškos sistemos. Jeigu ieškote tam tikros veiklos įmonių,  tai jas suklasifikuotas jau ir rasite internete.


      Dabar įmonių katalogai dar reikalingi:

      Įmonėms
      kurios ieško užsienio partnerių . Tai katalogai yellow pages ir juose būti tikrai verta.
      Įmonėms neturinčioms internetinės svetainės. Tačiau tuos pinigus, kuriuos reikia mokėti įmonių katalogo administratoriams, tikslinga skirti internetinės svetainės sukūrimui.
      Įmonėms kurios lankosi, kad pasirinktų el.pašto adresų kuriais vėliau siuntinėja savo verslo pasiūlymus kitoms įmonėms. Ir manoma, kad jie sudaro pagrindinį lankytojų skaičių, tačiau iš to jokios naudos įmonėms esančioms kataloge.
      Asmenims ar įmonėms atliekančioms mokslinius tyrimus ar renkančių statistinius duomenis.
      Suprantama, kad yra ir vartotojų kurie mieliau naudojasi įmonių katalogais ieškodami tam tikros veiklos reikalingos įmonės ir tampa įmonės klientais. Bet manoma, kad ateityje tokių lankytojų skaičius tik mažės.

      Pajausk reklamos dejimo nauda- www.de2.lt

       

      Kviečiame naudotis kitomis paslaugomis: NEMOKAMI SKELBIMAI | ĮMONIŲ KATALOGAS |

      Kodėl vanduo taip sveika?


      Žinome, kad žmogaus kūnas susideda beveik iš 2/3 vandens, kuris tirpina ir transportuoja gyvybiškai svarbias medžiagas ir aprūpina jomis kūno ląsteles. Taip pat pašalina iš kūno nereikalingas medžiagas ir reguliuoja kūno temperatūrą. Be to, mūsų kūnas beveik 2,5 litrų skysčių praranda, einant ant tualeto, kvėpuojant ir...prakaituojant. Todėl turime būtinai prarastus resursus papildyti, dar kol mūsų neaplankė troškulys, nes organizmas pats pasigamina labai mažą kiekį skysčių. Taigi, savo kūnui labai padedame valgydami sriubas, vaisius ir daržoves, kurių sudėtyje taip pat yra daugiau kaip 90% vandens, mineralinių medžiagų ir vitaminų.
      Todėl, ar vandentiekio, ar iš butelio mineralinis vanduo - malšina troškulį, padeda palaikyti gerą darbingumą ir geras kūno formas. Tai gyvenimo eliksyras. Jo sudėtyje mineralai ir kiti cheminiai elementai, apie kuriuos rašoma ir ant mineralinio vandens butelio etiketės. Pirkėjas gali perkant pasirinkti idealiai aukštą kalcio (virš 150 mg / l), magnio (virš 50 mg / l), arba žemą natrio (mažiau 10 mg / l) , ar chlorido, kiekį; prisotintą deguonimi, kurio kiekis taip pat skirtingas.
      Dar kol vasara mums nepasakė “viso geriausio...” ir esame su draugais, šeima paplūdimyje ar prie ežero, nepamirškime mažo ritualo -išgerti kartu mineralinio vandens, paskaninto obuolių sultimis ir ledo gabalėliais, įspaudę citrinos sulčių ar įsidėję (dėl kvapo ar spalvos) pora lapelių mėtų. Smagu ir namuose, apmąstant dienos rūpesčius, ar norint juos kuo greičiau pamiršti - puodelis žolelių arbatos.

      Kiek vandens išgerti?


      Vanduo būtinas elementas žmogaus organizmui išlikti sveikam. Karštą dieną vanduo geriausias gėrimas. Jį reikėtų gerti po truputį pastoviai kas dvi valandas nelaukiant troškulio. Gerti reikėtų vėsų, bet nešaltą vandenį. Karštą dieną venkite gėrimų, kurių sudėtyje yra kofeino ar alkoholio. Šie gėrimai stimuliuoja šlapimo gamybą ir sukelia dehidrataciją.
      Rekomenduojama per dieną išgerti:
      Moterims 2,7 - 3 litrus vandens.
      Vyrams apie 4 litrus vandens.
      Dirbant sunkų fizinį darbą rekomenduojama išgerti 5,5 - 6 litrus vandens.
      Gerti reikėtų mažais gurkšneliais, nes taip geriant organizmas geriausiai pasisavina vandenį.

      Dehidratacijos simptomai:
      • Sausas liežuvis ir lūpos
      • Galvos skausmas
      • Silpnumas, didelis nuovargis
      • Tamsesnis šlapimas, nei įprastai
      • Pykinimas
      • Raumenų mėšlungis

       

      Druskos svarba

      Gilios senovės laikais druska buvo svarbesnė už auksą,nes mėsos nebuvo galima ilgiau išsaugoti be druskos.Dabar viskas paprasčiau,šaldytuvai ir konservantai gali atstoti druską.
      Tačiau druska yra būtina ir mūsų organizmui ne tik kaip skonio pagerinimo elementas.Be druskos mūsų nervai ir raumenys negalėtų funkcionuoti,skrandis negalėtų pilnai suvirškinti maisto.Dėl šių priežasčių apie 70 proc. žmogaus organizmo sudaro sūrus vanduo.

      Keletas druskos svarbių funkcijų mūsų organizme:
      •Streso mažinimui.
      •Inkstų veiklai,padeda pašalinti su šlapimu rūgščių perteklių.
      •Druska būtina emocinių,afektinių sutrikimų gydymui.
      •Druska reikalingas elementas diabetikams gydyti.Druska padeda subalansuoti cukraus kiekį kraujyje.
      •Druska yra gyvybiškai svarbi podagros prevencijai.
      •Druska yra būtina užkirsti kelią raumenų mėšlungiui.
      •Druska svarbi seilių kiekio gamybos reguliavimui.

      Kiek druskos mums reikia ?
      Remiantis žmogaus organizmo reikalavimais, suagusiam žmogui reikia suvartoti 4.2g druskos per dieną.  Minimalus reikalavimas yra 1,5 g.Manoma, kad dauguma žmonių per daug suvartoja druskos t.y 10-12g per dieną.
      Per didelis druskos vartojimas sukelia hipertenziją (aukštas kraujospūdis) ir osteoporozę.

       

      Mechaninė ar automatinė pavarų dėžė?


      Prieš perkant automobilį turite būti apsisprendę, pirksite automobilį automatine ar mechanine pavarų dėže. Automatinė pavarų dėžė atliks keletą veiksmų už Jus. Nėra trečio sankabos pedalo, nereikia kas kartą pajudant ar darant manevrą perjunginėti pavarų. Automobilius su mechanine pavarų dėže daugumai pradedančiųjų valdyti yra sunkiau. Reikia išmokti naudotis sankabos pedalu, tam reikalingos abi kojos. Reikia išmokti ranka tam tikru metu įjungti tam tikrą pavarą, o kojomis valdyti akseleratoriaus ir sankabos pedalus.
      Automobiliai su mechaninėmis pavarų dėžėmis dažniausiai yra pigesni, nes pigesnis jų remontas.
      Prieš perkant reikėtų įvertinti automobilių su automatinėmis ir mechaninėmis pavarų dėžėmis privalumus bei trūkumus.

      Automobilių su mechaninėmis pavarų dėžėmis privalumai:
      1. Galimas greitesnis, agresyvesnis (išskyrus modernias automatines pavarų dėžes) važiavimas.

      2. Galimybė Jūsų automobilį vilkti lanksčia ar standžia vilktimi.
      3. Galimybė užvesti automobilį stumiant ar velkant.
      4. Galimybė vilkti (vežti) sunkesnes priekabas, krovinius.
      4. Pigesnis remontas.

      Automobilių su mechaninėmis pavarų dėžėmis trūkumai:
      1. Sudėtingiau perjunginėti pavaras ypač mieste.

      2. Automobilis gali riedėti atgal ar į priekį, jeigu neįjungtas rankinis stabdis ir išjungta pavara.

      Automobilių su automatinėmis pavarų dėžėmis privalumai:
      1. Patogesnis, lengvesnis automobilio valdymas.

      Automobilių su automatinėmis pavarų dėžėmis trūkumai:
      1. Negalima automobilio užvesti stumiant ar velkant.

      2. Negalima automobilio vilkti dideliu atstumu ir didesniu greičiu kaip 30km/h
      3. Brangesnis remontas.

      Pagrindinės klaidos naudojantis mechanine pavarų dėže:
      1. Riedėjimas laisva pavara
      2. Rankos laikymas ant pavarų perjungimo svirties
      3. Kojos laikymas ant sankabos pedalo
      4. Stovėjimas įjungus pavarą
      5. Staigus greičio pedalo spaudimas esant variklio mažoms apsukoms (važiuojant aukšta pavara)- rekomenduojama perjungti į žemesnę pavarą.

      Verslo sėkmė

      7 patarimai verslo sėkmei:

      1.  Ugdyti gerus santykius įmonės viduje:
      verslo sėkmei sukurkite aiškią skatinimo, motyvavimo sistemą skirtą savo įmonės darbuotojams. Darbuotojams priskirkite aiškiai suprantamas pareigas ir tuo pačiu paskiriant kam ir kokius klientų klausimus spręsti.

      2.  Dėmesys klientui: verslo sėkmei reikia tvirtų įsipareigojimų klientui, tai suteikia pasitikėjimo Jūsų įmone. Domėjimasis klientų norais leidžia suprasti jų lūkesčius ir problemas. Tai suteikia didesnę galimybę užsidirbti pelno ir užtikrinti klientų lojalumą.

      3. Sąžiningumas: verslo sėkmei būtinas gebėjimas žinoti savo stipriąsias ir silpnąsias puses. Būdamas atviras ir sąžiningas apie save ir savo verslą, skatinsite individualų ir įmonės augimą.

      4.Gebėjimas prisitaikyti: verslo sėkmei būtinas gebėjimas prisitaikyti prie kintančių aplinkybių. Verslo pasaulis yra pilnas netikėtumų ir nenumatytų įvykių. Mokėjimas greitai prisitaikyti prie kintančios verslo aplinkos leidžia verslininkams sėkmingai prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių be baime ir minimaliomis išlaidomis.

      5.Problemų sprendimas: nebijojimas iškilsiančių problemų daro verslą nuosaikesniu ir stabilesniu. Nėra verslo, kuriame nebūtų problemų, susijusių su personalu, pinigų mokėjimu ir daugybe kitų problemų. Problemų sprendimų paieškos - daro verslą įdomų ir dinamišką.

      6.Ieškojimas verslo augimo būdų: našumas yra verslo sėkmės kertinis akmuo. Įpročiu turėtų tapti verslo augimo, įvairių produktyvumo būdų bei naujovių paieškos bet kurioje verslo stadijoje. Produktyvumas gali būti pagerintas technologijomis, automatizavimu, kompiuterinėmis programomis ir daugybe kitų būdų.

      7.Subalansuota gyvenimo kokybė: verslo sėkmė reikalauja subalansuoto verslininko gyvenimo. Verslo valdymas gali pradėti per daug eikvoti savininko laiko ir energijos. Neigiamai atsilieps verslui, jeigu verslas užvaldys ir asmeninį savininko gyvenimą. Geras verslo planavimas dienomis, savaitėmis ir mėnesiais - padarys gyvenimą ir verslą malonesniu.

       

      ĮMONĖS PAVADINIMAS

      Pasirinkti įmonei pavadinimą pakankamai sunku, ypač kai įmonė planuoja vystyti skirtingas verslo sritis pvz. statybą ir bulvių auginimą. Kad nebūtų nesusipratimų geriau pasirinkti atskirus prekių ženklus statybai, bulvių auginimui ir juos atskirai populiarinti.
      Įmonės pavadinimas turėtų būti nesusijęs nei su viena veikla, išskyrus atvejus kai viena sritis bus labai stipriai išvystyta, o kita sudarys labai maža dalį Jūsų verslo.
      Pavadinimas turėtų kiek įmanoma atspindėti ir verslo sritį. Keistai atrodytų elektros prekėmis prekiaujanti įmonė kurios pavadinimas ,,Karatas“ ar ,,Dūmelis“.
      Čia ir prasideda sunkumai. Pavadinimai, kuriuos Jūs buvote sugalvoję dažniausiai jau būna užimti. Kol sugalvosite dar vieną tinkamą praeis dar laiko.

      Pavadinimas turėtų būti:

      Trumpas. Tačiau labai sunku tokį sugalvoti. Pradedama galvoti apie Dievus, mitines būtybes ir kitus sutvėrimus. Verta pagalvoti apie sudurtinius žodžius, nes tai plačiai paplitęs pavadinimų sugalvojimo būdas.

      Lengvai įsimenamas. Sunku atsiminti įmantrų žodį paimtą iš tarptautinių žodžių žodyno pvz. ,,Baliustrada‘‘

      Lengvai tariamas. Nemalonu kai užsakovui pristatant įmonės pavadinimą jis kelis kartus paprašo patikslinti, norėdamas įsitikinti ar teisingai suprato.

      Lengvai rašomas. Gerai kai nėra š, ž, ą, ch, raidžių pavadinime.

      Jeigu jau sugalvojote pavadinimą, dabar turite pasitikrinti ar jis yra ,,laisvas“ t.y. tokiu pavadinimu nėra įmonės, domeno, ar jis bus tinkamas registracijai Lietuvos Respublikos valstybiniame patentų biure.

       

       

      Verslo pradžia

      Dauguma žmonių pagalvoja apie savo verslą, norėdami būti nepriklausomi, turtingi. Kiti nori patys mažai dirbti, manydami, kad viską gali atlikti kiti.
      Taip pat yra daug girdėję sėkmingo ir nesėkmingo verslo istorijų. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje orus prognozuoti yra lengviau, negu numatyti, kur, kada ir koks verslas bus sėkmingas.
      Vis labiau yra pripažįstama ir verslo nuojautos svarba.
      Stenkitės galvoti ir elgtis kitaip nei kiti.Taip gimsta nauji gaminiai ir naujos paslaugos.
      Niekas negali būti daugiau atsakingas už Jūsų pinigus, kaip Jūs pats! Didelis sėkmingo verslo privalumas, jeigu turite vieną ar kelis patikimus žmones, su kuriais galite diskutuoti, ginčytis verslo klausimais iki visus tenkinančio rezultato.
      Kada Jūs pats iki smulkmenų esate viską apgalvojęs apie savo verslą, tada ir konsultantai, patarėjai gali Jums padėti profesionaliai viską išdėstyti raštu. To Jums gali prireikti, ieškant finansavimo ar verslo partnerių.
      Labai maža tikimybė turėti sėkmingą verslą, jeigu verslo planą nusipirksite ar bandysite kopijuoti sėkmingą draugo ar pažįstamo verslą.
      Lieka franšizė, kurios pliusus ir minusus turėtumėte atidžiai sudėlioti ir priimti sprendimą, ar ji Jums tinkama.
      Konsultantai būtini specifiniais klausimais: mokesčiai, muitai, įstatymų vingrybės ir kt. Tai sritys, kur Jums nei nuojauta, nei sėkmė nepadės.
      Norėdami sėkmingo verslo, turite būti realistais. Į kiekvieną iškilusį klausimą atsakyti taip arba ne.
      Atsakymai – „kaip nors“, „bus matyti“ yra negalimi. Smulkmenoms skirkite deramą dėmesį.

      Dramblys sustoja dėl pelytės, atsiradusios jo kelyje.

      Apibūdinkite save:
      1.Esate komunikabilus?
      2.Esate komandos žmogus?
      3.Mėgstate rizikuoti?
      4.Turite pakankamai žinių apie verslą, kurį norite pradėti?
      5.Domėjotės verslo naujienomis, skaitėte knygas, žurnalus apie verslą?
      6.Ar turėsite noro mokytis, domėtis temomis, susijusiomis su Jūsų verslu ?
      7.Kokia Jūsų sveikata?

      Pastaba:
      Nelaikykite dideliu privalumu, jeigu turite daug pažįstamų, atstovaujančių įvairias profesijas. Pradėti ir vystyti verslą, tikintis jų pagalbos, gali tapti didžiule klaida.

      Kodėl norite pradėti savo verslą?

      1.Turite unikalią idėją ?
      + nėra visiškai, arba yra nedidelė konkurencija.
      - sunku surinkti objektyvią informaciją dėl baimės atskleisti idėją.
      Turėtumėte nedelsiant pagalvoti apie savo verslo idėjos apsaugą: patentas, autorinės teisės.

      2.Norite savo pomėgį, hobį paversti verslu?
      + turite daug žinių šia tema. Darbas teiks didelį malonumą.
      - kai pomėgis taps darbu, didelė tikimybė, kad ieškosite naujo pomėgio, vis mažiau dėmesio skirdami verslui.

      3.Pagalvojote, kad galite geriau verslą valdyti už savo darbdavį, draugą, pažįstamą ?
      + turite verslo sampratą
      - galite paskubėti imtis verslo smulkiai neišanalizavę, kas trukdo jiems vystyti sėkmingai verslą.
      Negali būti vertinimo: „jis nemokša, o aš padarysiu“

      4.Norite nukopijuoti sėkmingai vystomą verslą?
      + reikia mažai pastangų pradėti verslą.
      - jau turite sėkmingą konkurentą.
      Gal geriau ieškoti bendradarbiavimo su sėkmingu verslininku nei nuo pat pradžių stoti į kovą su juo.

      5.Norite būti turtingas?
      + tokios mintys verčia tobulėti ir daug dirbti.
      - lengva nusivilti ir greitai viską baigti, liekant su mažiau pinigų, nei tada, kada dar nebuvote pradėjęs savo verslo.

      6.Norite mažai dirbti ir daug uždirbti?
      + Jūsų išlavinta vaizduotė.
      Pagalvokit dar kartą, ar verta imtis savo verslo!

      7.Norite sau ir kitiems įrodyti savo sugebėjimus?
      + tokios ambicijos verčia tobulėti ir siekti užsibrėžtų tikslų.
      - verčia nepaisyti logikos ir bet kokia kaina aklai siekti dažnai trumpalaikio rezultato.

      SVARBU: Ar turėsite artimųjų palaikymą, kai reikės dirbti savaitgaliais, jeigu nepavyks uždirbti tiek pelno, kiek tikėjotės ?

      Tie klausimai, į kuriuos Jūs ką tik atsakėte, skirti tam, kad Jūs dar kartą pagalvotumėte, ar verta imtis verslo. Jeigu nusprendėte dar palaukti su verslo pradžia, tai domėtis verslu, jo mokytis laikas jau dabar.
      Susidursite su dideliu srautu informacijos, bet ypatingai svarbu mokėti iš viso srauto atsirinkti Jums reikalingą ir svarbią informaciją. Kitaip - daug pastangų ir laiko išeikvosite veltui.

      Venkite patarėjų ir konsultantų, kurie neturėjo savo verslo ir mėgsta paprastus dalykus aiškinti painiai, pasinaudojant įvairiais sudėtingais moksliniais terminais. Po tokių konsultacijų Jums gali atsirasti nepasitikėjimas savo jėgomis ir atrodyti, kad viskas labai sudėtinga ir neįveikiama.

      Sėkmingo verslo pavyzdžių yra daugiau, nei nepavykusio verslo!

      Energijos taupymas

      ŠILDYMO PATARIMAI

      • Termostatu sumažinkite patalpų temperatūrą. Sumažinus 1° C galima sutaupyti apie 5 % šildymo išlaidų.

      • Švarus šildymo katilas ir jo dūmtraukis mažina išlaidas kurui.

      • Per daug nepridėkite malkų į katilą, nes dėl oro trūkumo aplink malkas, jos lėtai ir neefektyviai dega.

      • Protingai naudokite užuolaidas ir žaliuzes. Atidarykite žaliuzes ir užuolaidas dieną, kad prileistumėte šilumos, o naktį uždarykite, kad jos neišleistumėte.

      • Vasarą naudokite keliais laipsniais vėsesnį karštą vandenį.

      • Nuvalykite dulkes nuo radiatorių ir konvektorių. Dulkės sumažina šilumos atidavimą ir blogina patalpų mikroklimatą.

      APŠVIETIMAS

      • Naudokite energiją taupančias lemputes.

      • Išjunkite šviesą patalpose, kur ji nereikalinga.

      • Nuvalykite dulkes nuo lempučių ar stiklinių gaubtų.

      • Kur įmanoma, naudokite judesio jungiklius ar laikmačius.

      • Venkite naudoti daug lempų, jeiužtenka tik vienos.

      • Ryškios spalvos interjere reikalauja mažesnio kiekio apšvietimo.

      MAISTO RUOŠIMAS

      • Įkaitinkite orkaitę tik tada, kai būtina.

      • Išjunkite orkaitę iš anksto. Ji išlaiko pakankamą temperatūrą išjungta ir keliomis minutėmis anksčiau.

      • Kuo rečiau atidarinėkite orkaitę ar nukėlinėkite dangčius nuo puodų.

      • Kai vanduo užverda, sumažinkite temperatūrą.

      • Nuvalykite nešvarumus nuo degiklių.

      • Kiek įmanoma rečiau naudokite gartraukį.

      • Naudokite dangtį ant keptuvės.

      Kas yra ryšiai su visuomene

      Kiekvienai įmonei, organizacijai ar atskiram juridiniam asmeniui svarbu ne tik nuolat sekti aplinkos pokyčius, bet ir formuoti sau palankią aplinką. Tam reikia nuolat tikslingai bendrauti su visuomene, vartotojais, klientais ir suinteresuotomis grupėmis bei asmenimis (esamais ir potencialiais), t. y. plėtoti ryšius su visuomene.

      Ryšiai su visuomene, arba viešieji ryšiai, laikomi savotiška vadybos atšaka, kuriai įgyvendinti reikia socialinių, ekonominių, psichologinių ir kitokių specifinių žinių.

      Visuomenė viešuosius ryšius ne visuomet traktuoja kaip teigiamas įmonių ar organizacijų pastangas. Pastarųjų metų tendencijos, kai aktyviai naudojamos vadinamosios juodosios technologijos arba bet kokia užsakomoji žurnalistika, vadinama viešaisiais ryšiais, iškreipia šios veiklos esmę.

      Sąvokos „ryšiai su visuomene“ ir „viešieji ryšiai“ daugelyje šaltinių laikomos adekvačiomis. Vieni teoretikai siūlo vartoti pirmąją sąvoką, nors plačiai vartojama ir antroji.

      Ryšių su visuomene palaikymas Lietuvoje dar neturi ilgos istorijos, tačiau pasaulinės įmonės šiuos santykius kuria ir puoselėja ilgus dešimtmečius.

      Ryšiai su visuomene – tai organizacijos komunikacijos su jai svarbiais adresatais vadyba. Tai organizacijos reputacijos, patikimumo ir įvaizdžio kūrimo ir palaikymo funkcija.

      Ryšiai su visuomene grindžiami paprasta filosofija: turint visuomenės pritarimą ir palaikymą, daug lengviau sėkmingai siekti savo organizacijos tikslų, negu tuomet, kai visuomenė priešinasi organizacijos tikslams ar yra jiems abejinga. Pagrindinės ryšius su visuomene apibūdinančios sąvokos yra patikimumas, pasitikėjimas, komunikacija ir abipusio supratimo siekimas. Ryšiai su visuomene yra vienas iš būdų, kuriais visuomenė prisitaiko prie pokyčių ir juos priima, suderina skirtingus ir konfliktuojančius požiūrius, vertybes, idėjas, institucijas ir individus.

      Dažniausiai ryšiai su visuomene suprantami kaip ryšiai su žiniasklaida ir organizacijos reklama, nes būtent šie veiklos elementai yra matomi, o kita ryšių su visuomene veikla yra nematoma.

      Ryšių su visuomene padalinys įmonėje – tai padalinys, siejantis organizaciją su aplinka. Efektyviai jis gali veikti tik tada, kai ryšiai su visuomene suprantami ne kaip reklamos ar rinkodaros, o kaip vadybos funkcija.

      Etiškai ir profesionaliai organizuojami šie ryšiai prisideda prie tokių rinkodaros uždavinių sprendimo:

      Padeda įtraukti į rinką naujas prekes, paslaugas, pristato konkrečius žmones, organizacijas, idėjas;
      Remia populiarumą prarandančių prekių, paslaugų, idėjų, žmonių pozicijos rinkoje atkūrimą;
      Žadina susidomėjimą tam tikra prekių grupe;
      Daro poveikį tam tikroms tikslinėms grupėms;
      Gina prekes, kurios susidūrė su visuomenės kritika;
      Formuoja tokį įmonės įvaizdį, kuris teigiamai veiktų jos gaminamas prekes.


      Ryšiai su visuomene padeda įgyvendinti tokius tikslus:

      Įgyti žinomumo: per tradicinę ir moderniąją žiniasklaidą supažindina su tam tikromis prekėmis, paslaugomis, asmenimis, organizacijomis ar idėjomis;
      Pasiekti įtikinamumo ir pasitikėjimo: padidina tam tikros žinios įtikinamumą pateikiant ją žurnalistiniame kontekste;
      Motyvuoti išorės tarnybas ir prekybininkus: pranešimas apie naują prekę prieš ją įtraukiant į rinką palengvina jos pardavimą;
      Mažinti pardavimų skatinimo kaštus. Ryšiai su visuomene kainuoja mažiau nei reklama.

      Mažas biudžetas išmokys geriau reklamuotis


      Reklamos rinka pastaraisiais mėnesiais keičiasi gana įdomiai: vienos įmonės visiškai stabdo reklamą, kitos, priešingai, reklamuojasi daugiau, agresyviau ir ieško naujų formų.
      Robertas Kijosakis - JAV rašytojas, investuotojas, verslininkas ir ugdytojas, taip komentuoja rinkodarą krizės laikotarpiu: net blogaisiais ekonomikos laikais viena rinkodaros taisyklė nekinta - norėdamas daugiau gauti, turi daugiau ir išleisti.
      “Turiu gerą ir blogą naujienas. Geroji ta, kad kitąmet turėsite keliais konkurentais mažiau, nes jie bus pasitraukę iš verslo. Blogoji žinia ta, kad tai jūs galite būti pasitraukę iš verslo,“ – sako R. Kijosakis.
      Išliks ne tik tos įmonės, kurios pertvarkys savo verslą ir optimizuos kaštus, bet ir reklamuosis daugiau ir agresyviau nei konkurentai.
      Verslas, kuris reklamuojasi tuomet, kai kiti mažina reklamos išlaidas, turi didesnių galimybių išlikti ir išaugti net ekonomikai smunkant.
      Sumažėjus vartojimui, reklamos biudžetus mažinančios įmonės linksta į pigesnes alternatyvas, tokias kaip elektroninė rinkodara ir ryšiai su visuomene.

      Dėl elektroninės rinkodaros efektyvumo kartais vis dar ginčijamasi, bet Lietuvoje plintant interneto pasiekiamumui tai jau nebeturėtų kelti diskusijų. Svarbiausia nusistatyti, kokias tikslines grupes turi pasiekti elektroniniai pasiūlymai.

      Smulkus ir vidutinis verslas kuo daugiau informacijos apie savo produktus klientams ir kitoms tikslinėms grupėms įdomios medžiagos, paslaugų gali perkelti į elektroninę erdvę. Pavyzdžiui, atspausdinti reklaminiai leidiniai, jei siekiame geros kokybės, yra gana brangūs. Nepigu ir juos siųsti klientams paštu. Tad elektroniniu formatu leidinius galima sukelti į interneto svetainę, o besidominčius nukreipti į tą tinklalapį, kuriame leidinį galima rasti PDF formatu.

      Elektroniniai reklaminiai laiškai – dažna rinkodaros priemonė. Pavyzdžiui, iki šiol aktyviai, dažnai ir visiškai neefektyviai savo reklamėles į gyventojų pašto dėžutes mėtantys langų gamintojai jau ėmėsi ir elektroninės rinkodaros, apie savo produkciją ir akcijas informuodami el. paštu. Svarbiausia, kad tokie laiškai netaptų interneto šiukšlėmis ir taip neatbaidytų potencialių klientų.

      Gana nebrangi rinkodaros priemonė yra tikslingai plėtojami ryšiai su visuomene. Informaciją apie įmonę, naujienas ir svarbius įvykius paskleisite aktyviai išnaudodami interneto svetainės galimybes ar platindami gerai parašytus ir aktualius pranešimus spaudai.
      Grįžtamąjį ryšį nustatysite stebėdami svetainės lankomumo statistiką, publikacijas internete ir spausdintinėje žiniasklaidoje bei skaičiuodami besidominčiųjų Jūsų prekėmis ar paslaugomis paklausimus. Plačiau apie ryšius su visuomene kaip rinkodaros priemonę skaitykite čia.
      Mažas reklamos biudžetas ne visuomet yra katastrofa. Tai gali būti ir gera mokykla ieškant efektyviausių rinkodaros priemonių.

      Nemokami skelbimai

      Portale www.de2.lt įdėsite nemokamą skelbimą lengvai ir greitai.
      Nėra skelbimų tikrinimo (administracijos patvirtinimo) - mes tikime vartotojų sąmoningumu. Ir nesprendžiame už vartotojus kas teisinga, o kas ne.Ir  kam daryti tai ko neįmanoma išvengti, visada išliks tikimybė, kad skelbimas gali būti neteisingas pvz. daiktas jau parduotas, bet skelbimą pamiršta ištrinti.
      Nėra aplink skelbimus ir mažai kam reikalingos įvairios informacijos ir google reklamų.Kas dažnai tik blaško dėmesį, o naudos jokios neduoda.
      Nėra privalomos vartotojo registracijos, daugybės filtrų (rajonas, gatvė ir t.t), skelbimo galiojimo terminų, nėra  ,,iššokančių” reklamų su sunkiai surandama išjungimo ikona.
      Nėra skelbimo parodymo (perskaitytas) skaitiklio ir kitos mažai vartotojams reikalingos informacijos. Įdėjusiam skelbimą svarbu ne skaičius žmonių perskaičiusių skelbimą, bet skelbimo efektyvumas. Vienintelis žmogus, susidomėjęs skelbimu gali tapti Jūsų skelbime nurodyto daikto pirkėju, paslaugos vartotoju ir t.t. Kaip ir iš šimto dviejų perskaičiusių skelbimą gali neatsirasti nei vieno Jūsų kliento.
      Manoma, kad po 20-50 dienų nuo skelbimo paskelbimo, skelbimo informacija būna 70-80% ,,pasenusi” , skelbimas tampa neaktualus. Dėl šios priežasties www.de2.lt  nėra nemokamų skelbimų galiojimo laikotarpio pasirinkimo. Portale www.de2.lt  skelbimai automatiškai ištrinami po 90 dienų nuo skelbimo įdėjimo dienos. Ateityje žadame skelbimų galiojimo laikotarpį nuo 90 dienų sutrumpinti iki 60 dienų.
      Jeigu norite anksčiau ištrinti Jūsų įdėtą skelbimą parašykite info@de2.lt  .Registruoti vartotojai, turi galimybę skelbimą  trinti savarankiškai .
      Mums svarbus ne skelbimų kiekis, bet jų informacijos teisingumas (aktualumas) ir lengvas, greitas dominančio skelbimo suradimas.
      Kam vargti su paieškos kategorijomis(filtrais) jeigu galima skelbimą surasti raktažodžių pagalba.

       

       

      Prekės, įmonės (logotipas) ženklas

      Trumpai apie prekės ženklą.
      Vienas iš pagrindinių šiuolaikinės rinkodaros uždavinių – gebėjimas kurti, palaikyti, saugoti ir stiprinti prekės ženklo įvaizdį ir plėsti jo ribas. Prekės ženklo palaikymas yra didelis menas, o drauge – ir kertinis rinkodaros akmuo.
      Prekės ženklo apibrėžimų yra pačių įvairiausių, o šiame straipsnyje remsimės Amerikos marketingo asociacijos (angl. American Marketing Association) pateikiamu apibrėžimu.
      Prekės ženklas - tai pavadinimas, terminas, piešinys arba jų derinys, skirtas tam tikro gamintojo ar jų grupės prekėms ir paslaugoms identifikuoti ir joms išskirti iš konkurentų prekių ir paslaugų.
      Prekiniai ženklai buvo pradėti naudoti viduramžiais, kai iš amatininkų bei pirklių gildijų narių buvo reikalaujama pažymėti savas prekes. Tokiu būdu buvo supaprastinta gamybos bei prekybos apskaita, nekokybiškų prekių kontrolė.
      Prekės ženklą gali sudaryti prekės vardas (raidinė prekės identifikavimo priemonė) bei prekės simbolis (kita vaizdinė, tekstinės informacijos neturinti priemonė). Prekės ženklas neturėtų būti painiojamas su įmonės logotipu, kuris identifikuoja pačią įmonę, tačiau įmonė gali naudoti bendrą ženklą, tokiu atveju ir logotipas, ir prekės ženklas yra toks pats.
      Prekių ženklai atlieka šias funkcijas:
      padeda atskirti skirtingų įmonių arba vienos įmonės skirtingas prekes ar prekių grupes;
      nurodo konkrečią prekes siūlančią įmonę;
      naudojami prekei ir jos kokybei susieti;
      skatina prekių pardavimą, jeigu su konkrečiu prekės ženklu siejama gera kokybė.
      Verta atkreipti dėmesį į tai, kad prekės ženklas yra įmonių ilgalaikis turtas, į kurį būtina investuoti, kurį būtina saugoti ir puoselėti, kad jo sukurta verte įmonė galėtų naudotis kuo ilgiau. Prekės ženklas yra toks pat svarbus sėkmingai įmonės veiklai kaip ir kitas įmonės turtas (įrengimai, gamyklos), nes didina sėkmingos veiklos galimybes bei teikia kitų strateginių pranašumų.
      Prekių ženklų apsauga siekiama išvengti kopijavimo, falsifikavimo, galinčio sukelti kompanijai daug nuostolių. Prekės ženklo klastojimas yra pavojingas, nes prekės su tokiu ženklu dažnai neatitinka numatytos kokybės, o pirkėjai, nusipirkę tokią prekę, praranda pasitikėjimą ženklu. Pirmumo teisė į vieną ar kitą prekių ženklą siejama su pirmumu registruojant šį ženklą. Tam, kad ženklas būtų saugomas tam tikroje valstybėje, jis turi būti toje valstybėje įregistruotas. Pagal Lietuvos Respublikos prekės ženklų įstatymą, prekės ženklo apsauga galioja 10 metų nuo jo suteikimo datos. Pasibaigus prekės ženklo apsaugos liudijimui, ji reikia pratęsti Valstybiniame patentų biure. (Daugiau apie tai skaitykite http://intelektinenuosavybe.lt/prekes-zenklas.)
      XXI amžiaus ekonomikoje nepakanka vien tik reklamuoti prekės ženklą – reikia plataus ir nuosekliai atnaujinamo požiūrio į prekės ženklo stiprinimą:

      1. Įmonės turi aiškiai suformuluoti savo vertybes ir plėtoti prekių ženklus. Tam tikros įmonės prekės ženklas vartotojo sąmonėje turi būti susijęs su konkrečiomis vertybėmis, veiklos filosofija.
      2. Prekės ženklo vertę ir įmonės filosofiją turi jausti ir išmanyti įmonės darbuotojai. Tikėjimas prekės ženklu įmonės viduje visuomet persiduoda į išorę. Dėl šios priežasties moderniose įmonėse prekės ženklo pristatymas, reklamavimas ir vertybių pristatymas pirmiausiai vyksta įmonių darbuotojams.
      3. Prekės ženklo plėtojimo planas turi būti daugialypis – tai ne tik reklama, bet ir įvairūs renginiai, įvykiai, seminarai, socialinės atsakomybės apraiškos, galų gale – įmonės elgsena krizinėmis situacijomis.
      4. Prekės ženklo plėtojimo efektyvumas matuojamas ir tokiais svarbiais rodikliais kaip vartotojų pasitenkinimas, lojalumas, prekių (paslaugų) vartojimo ilgalaikiškumas, vartotojų apsauga.

      Įmonės, vertinančios savo prekės ženklą ir siekiančios, kad jį vertintų ir įmonės prekių ar paslaugų pirkėjai, turi suvokti, kad vartotojo ryšys su prekės ženklu užsimezga vartotojui supratus, kad įmonė vykdo savo pažadus ir įsipareigojimus. Prekės ženklo vertę kuria ne reklama, o vartotojų įspūdžiai, patirti po kontaktų su konkrečiam prekės ženklui atstovaujančia įmone.

       

      Reklamos savitarna

      skelbimai imoniu reklama www.de2.lt logotipas


      Su malonumu pristatome Jums naujai sukurtą, pirmą Lietuvoje reklamos svetainę, kurioje reklamuotis ir skleisti informaciją apie savo veiklą galite SAVARANKIŠKAI.
      Tinklapyje galėsite patys paskelbti apie savo įmonę ir pateikti nuolaidų kuponus potencialiems klientams.

      www.de2.lt galite:
      1.  Įdėti įmonės logotipą.

      2.  Pateikti visus reikiamus duomenis ryšiams.

      3.  Pateikti, keisti ir atnaujinti informaciją apie savo paslaugas ar prekes.

      4.  Publikuoti su Jūsų įmonės veikla susijusius straipsnius.

      5.  SVARBU! Suteikti nuolaidų tinklapio lankytojams.

      Internete ieškodami informacijos apie įmones, dažnai pasigendame platesnės informacijos apie jų veiklą. Paieškai tenka skirti daugiau laiko, o ir radus informacijos, visuomet lieka klausimų.
      Reklamuodamiesi tinklapyje www.de2.lt patys nuspręsite, kokią informaciją apie įmonę pateikti, kokioms paslaugoms ir prekėms galite suteikti nuolaidų ir drauge plačiai apie jas paskelbti.
      Viena iš svarbių tinklapio ypatybių yra aktyvus besireklamuojančių įmonių logotipų rodymas. Logotipui sukurti ir išreklamuoti įmonės skiria daug lėšų, tačiau ne mažiau svarbu yra ir jo žinomumo palaikymas. Pavyzdžiui, vizualiosios atminties žmonės geriau prisimena ženklus nei žodžius, tad tinklapyje www.de2.lt skraidantys logotipai, tokiems lankytojams tikrai palengvins paiešką. Tam, kad įmonių logotipai taptų dar įsimintinesni, sukūrėme linksmą žaidimą. Jį žaisdami, galėsite laimėti prizų.

      Linkime sėkmės ir tikimės gražaus bendradarbiavimo!

      Medicininė avalynė V-Pro 3ZAP435

      Medicininė avalynė V-Pro 3ZAP435, Ispanija

      Pagaminta iš perferuoto mikropluošto
      Labai patogūs ir lankstūs
      Puikus pėdų vėdinimas
      Poliuretano padas - atsparus slydimui
      Energiją sugeriantis padas
      Laisvumą reguliuojantis dirželis
      Standartas EN ISO 20347.01

      Dydžiai - 38; 41; 43


      Pardavimo kaina su PVM - 24 €

      Kreiptis:
      tel. 8687 30839
      ispardavimai.akcijos@gmail.com
      Klaipėda

      medicinbatai

      WOLL plieninis puodas su dangčiu

      WOLL plieninis puodas su dangčiu, 24 cm

      Labai kokybiški nerūdijančio plieno puodai.
      Tinkamos viryklės: indukcinės, dujinės, elektrinės, karamikos dangos.
      Puodo talpa 4 L
      Puodo svoris 2,7 kg
      Sužymėtas vandens kiekis
      Trijų padėčių dangčio padėjimas

      Europos prekybos tinkluose, vidutinė tokio puodo kaina  26 - 32 €

      Išpardavimo kaina - 19 €
      Pristatymas į kitus miestus +4€

      Kreiptis:
      tel.nr 8687 30839 
      ispardavimai.akcijos@gmail.com
      Klaipėda
      wool

      Nešiojamas lauko kompiuteris Getac S400

      Nešiojamas lauko kompiuteris Getac S400

      Ekspozicijoje buvę kompiuteriai Getac S400, galimi maži įbrėžimai.

      Kompiuteris skirtas dirbti lauko sąlygomis - tvirtas korpusas, atsparus smūgiams ir vibracijai, atsparus temperatūrų pokyčiams.
      Idealus kompiuteris miškininkams, matininkams, kelininkams, statybininkams ir naudojimui gamybinėse patalpose.

      - Intel I5-3320M 

      - 2,6 GHz 
      - 8 GB RAM 
      - 500 GB HDD 
      - 14" 
      - ENG klaviatūra
      - Win 7 Pro 
      - svoris 2,9 kg
      - garantija 3 mėn



      Kaina 570 € su PVM

      Pardavėjas:
      UAB "Evelsa"
      tel. 8687 30839
      ispardavimai.akcijos@gmail.com
      Klaipėda


      GetacS400


      Stilingas Ispaniškas kepimo-serviravimo indas

      Stilingas kepimo-serviravimo Ispaniškas indas 

      Kiekvieno stalo puošmena -  Ispanų gamybos keramikinis kepimo/serviravimo indas 33,5 cm ilgio.

      1 vnt kaina - 14€
      2 vnt kaina - po 12€


      Pardavėjas:
      UAB "Evelsa"
      tel. nr 8687 30839
      ispardavimai.akcijos@gmail.com
      Klaipėda

      indas





      Atgal
      delfi logo rgb
      facebook
      gmail
      youtube
      lrytas